www.musukrepsinis.lt
Ir toliau krepšinio ritmu gyvenantis 61 metų V. Bazilevskis Lietuvos veteranų krepšinio lygoje (VKL) rungtyniauja „Statybos“ ekipoje, o vasarą gina Lietuvos garbę Europos ir pasaulio čempionatuose. Anot V. Bazilevskio, sulaukus garbaus amžiaus nepalikti krepšinio aikštelės jam leido protas bei per daugelį metų įgyta patirtis. Per savaitę po tris kartus besitreniruojantis vyras šiuo metu ruošiasi vasarą Brazilijoje vyksiančiam pasaulio veteranų čempionatui, kuriame tikisi išpildyti seną savo svajonę — iškovoti aukso medalį.
Rungtyniavo su dideliu užsidegimu — Kaip jūsų gyvenime atsirado krepšinis? — Tai buvo labai seniai ir įvyko ne Lietuvoje, o Turkmėnijos sostinėje Ašchabade. Krepšinio kamuolį į rankas paėmiau 13—14 metų ir, turiu pripažinti, iš pradžių sekėsi itin sunkiai. Buvau ganėtinai ligotas jaunuolis, bet, kai užsiėmiau krepšiniu, sustiprėjau. Pirmiausia ši sporto šaka pagerino mano sveikatą. Vėliau pradėjau galvoti apie aukštumas ir po keleto metų patekau į vieną Turkmėnijos vyrų komandą. Po to sulaukiau ir kitų pasiūlymų. — Kaip atsidūrėte Lietuvoje? — 1971 metais pradėjau žaisti Rygos ASK ekipoje. Joje rungtyniavau dvejus metus kartu su Mykolu Karnišovu ir Andriumi Vasiliausku. Latvijoje neblogai žaidžiau, todėl sulaukiau amžiną atilsį trenerio Antano Paulausko kvietimo ginti Vilniaus „Statybos“ garbę. Taip ir atsidūriau Lietuvoje. Nuo 1973 iki 1979 metų žaidžiau „Statyboje“. Po paskutiniojo savo sezono šioje komandoje aktyviai nebesportavau. Tiesa, kiek vieliau su M. Karnišovu vienerius metus žaidėme Panevėžio „Lietkabelio“ komandoje. Profesionaliai sportavau iki 30 metų. — Kodėl jūsų karjera buvo tokia trumpa? — Anksčiau sportininkai greičiau pasitraukdavo. Dabar žmonės rungtyniauja maždaug iki 35 metų. Galiu pasakyti tik tiek, kad dabar krepšininkus labiau vertina nei mano laikais. — O koks V. Bazilevskis buvo aikštelėje? — Praėjus daugeliui metų supratau, ko man trūko mano laikais. Neturėjau didelės fizinės jėgos ir ūgio, būdamas vos 198 cm ūgio žaidžiau vidurio puolėjo pozicijoje. Komandose trūkdavo aukštesnių žaidėjų, todėl tekdavo rungtyniauti „centro“ pozicijoje. Visada labai išgyvenau dėl nesėkmių, kai nepataikydavau baudos metimo ar paprasčiausiai suklysdavau. Buvau emocingas žaidėjas, o tai trukdydavo rungtyniauti. Kitaip sakant, buvau „mandras“, tačiau visos mano emocijos ir išgyvenimai buvo ne dėl savęs, o dėl komandos. — Minėjote, kad jaunystėje buvote ligotas. Vėliau traumos nekamavo? — Vieną kartą buvo toks kuriozas, kai komandos draugas Algimantas Povilonis ištraukė mano ranką (juokiasi). Kovodami po krepšiu nepasidalijome kamuoliu. Jis traukė kamuolį, aš traukiau, o ištraukėme mano ranką iš peties. Jis mano draugas, su kuriuo neturėjome kovoti, tačiau kažkada nutiko ir taip. Tiesa, traumą patyriau netyčia, bet ji buvo skaudi.
Dėl draugų negalėjo palikti Lietuvos — Kurias savo karjeros akimirkas prisimenate dažniausiai? — Labiausiai įsiminė paskutiniai — 1979-ieji — metai. Tada iško-
veidas
„Visada labai išgyvenau dėl nesėkmių, kai nepataikydavau baudos metimo ar paprasčiausiai suklysdavau. Buvau emocingas žaidėjas, o tai trukdydavo rungtyniauti. Kitaip sakant, buvau „mandras“, tačiau visos mano emocijos ir išgyvenimai buvo ne dėl savęs, o dėl komandos.“ vojau Sovietų Sąjungos čempionato bronzos medalį. Kijeve vyko paskutinis varžybų turas, „Statyba“ labai gerai rungtyniavo. Apskritai tie metai buvo labai sėkmingi. Itin gerai žaidėme Minske vykusiame pirmajame ture, pralaimėjome tik Leningrado „Spartak“ krepšininkams. Tąsyk nusileidome vos vienu tašku. Mano paskutiniaisiais metais pirmą kartą oficialiose rungtynėse nugalėjome Kauno „Žalgirį“, trimis taškais buvome nukovę Maskvos CSKA ir vienu metu buvome SSRS čempionato lyderiai. Labai patiko rungtyniauti su estais bei prieš savo buvusius draugus rygiečius. Krepšinio asų, su kuriais žaisdavome SSRS rinktinėje, buvo ilga eilė. Labai gerai atsimenu Karlį Strelį. Su juo dar ir dabar susitinkame įvairiose varžybose, dažniausiai veteranų Europos ir pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse. Tai neeilinis žmogus, SSRS rinktinės narys. Karlis yra labai įdomi asmenybė, be to, dabar jis yra medicinos daktaras. — Ar pergalė prieš „Žalgirį“ tuomet buvo ypatinga? — Tikrai taip. Prisimenu tą dieną kaip dabar. Nugalėti „Žalgirį“ buvo labai įsimintina ir svarbu. Juk ta komanda yra mūsų legenda. — Ilgiausiai rungtyniavote „Statybos“ komandoje. Tai jūsų brangiausia ekipa, kurioje teko žaisti? — Kai atvažiavau į Vilnių, buvau labai gerai priimtas. Komandai vadovavo geras treneris A. Paulauskas, žaidė mano draugas Edmundas Narmontas. Su juo iki šiol kovojame veteranų komandoje, draugystė taip ir nenutrūko — galbūt todėl, kad nė karto nebuvome susipykę. Žinoma, prisijungęs prie „Statybos“, Vilnių pamačiau ne pirmą kartą, bet buvau dar labai jaunas. Po truputį įsikūriau, apsipratau, o sostinėje sutikti žmonės man visapusiškai padėjo. Jie pagelbėjo ne tik treniruotėse, bet ir gyvenime, esu jiems be galo dėkingas. Stebėjausi, kad komanda sugebėjo taip šiltai priimti pašalinį žmogų. „Statybos“ ekipoje suradau tikrų draugų, todėl nusprendžiau pasilikti Lietuvoje. Apskritai, krepšinis man leido neprarasti draugų ir visą gyvenimą su jais palaikyti ryšį. — Tačiau aikštelėje buvo ir skaudžių nesėkmių? — Tiesa. Labiausiai įsiminė pralaimėjimas tais pačiais 1979 metais. Vietoje bronzos galėjome pasipuošti sidabru, bet tąsyk CSKA specialiai iš Kijevo išsiuntė pagrindinį įžaidėją Sergejų Belovą, ir maskviečiai tyčia pralaimėjo tuometinei vietos „Strojitel“ komandai. Mes Kijeve buvome nugalėję „Strojitel“, bet galiausiai iki sidabro pritrūko
MÛSØ KREPÐINIS | 2011 | 55