4
Britanijos lietuvis
DIDŽIOSIOS BRITANIJOS LIETUVIŲ SEIMAS
Živilė Ilgūnaitė, JKLB tarybos pirmininkė
Britanijos lietuvių Seimas Lietuviai į Didžiąją Britaniją pradėjo emigruoti XIX a. pabaigoje. Ne vienam emigrantui Britanija buvo vieta, kur metus kitus pagyvenę, jie keliaudavo toliau arbxa, užsidirbę pinigų, grįždavo į Lietuvą. Lietuvių padėtis nedaug skyrėsi nuo kitų imigrantų padėties, tautinio sąmoningumo, tautinės tapatybės formavimasis vyko panašiai kaip ir kitų tautų. Dauguma senųjų emigrantų buvo žemės ūkio darbininkai, menko išsilavinimo, nemokantys anglų kalbos. Atsidūrę svetimoje aplinkoje, kultūroje, lietuviai imigrantai atrado lenkiškas organizacijas, bažnyčias ir jungėsi prie jų, nes juos vienijo panašus pigaus darbininko imigranto likimas svetimame krašte, šiek tiek suprantama lenkų kalba. Lenkų imigrantų įtaka ypač buvo stipri pirmaisiais emigracijos metais. Tėvynės ilgesys ir svetima aplinka vertė žmones burtis ir dalintis tuo, kas išvykus iš tėvynės neprarasta: lietuvių kalba, tikėjimu ir papročiais. Pradėjo formuotis trys svarbiausi lietuvių centrai: Londonas ir jo apylinkės, Škotija su centru Glazgu (Glasgow) ir vidurio Anglija (Mančesteris ir aplinkiniai miesteliai). Lietuvio imigranto gyvenime labai svarbią vietą užėmė religija. Nors lietuviai kunigai lankydavo svarbiausias lietuvių kolonijas, parapiją pavyko įsteigti tik Londono lietuviams.
1912m. pastatyta lietuvių bažnyčia, kuri rėmė lietuviškąją veiklą, formavo lietuvių bendruomenę, rėmė besikuriančias lietuviškas organizacijas, mokyklas, klubus. Kun. K.A.Matulaičio pastangomis buvo bandoma sujungti susikūrusias organizacijas ir 1932m.įkurta Londono lietuvių federacija. Savotišku lietuvybės centru tapo Mančesterio lietuvių klubas. 1934m. susikūrė Škotijos lietuvių sąjunga, steigėsi mokyklos, bibliotekos, pradėjo veikti lietuvių kalbos kursai. ,,Tikėdamies stipriau sužadinti tautinę sąmonę išeivių jaunuomenėj ir aptarti aktualius Britanijos lietuvių išeivių reikalus visi su džiaugsmu priėmė Škotijos lietuvių klebono kun. J.Gutausko mintį -šaukti pirmąjį visos Britanijos lietuvių Seimą“,- rašė A.Poška. ,,Seimas tad ir buvo svarbiausias paskutiniųjų laikų įvykis Britanijos lietuvių gyvenime. Jam buvo intensyviai ruošiamasi ir dar nuoširdžiau jo laukiama“. 1938 m. liepos 31d. į Glazgą (Glasgow) susirinko Britanijos lietuvių Seimas, kuriame buvo svarstomos lietuvių aktualijos: jaunosios kartos nutautėjimo, lietuvių išeivių šeimų reikalai, švietimo, santykių su Lietuva klausimai, vyko diskusijos dėl jaunimo organizacijos kūrimo. Seimui savo atstovus atsiuntė Londono, Mančesterio ir Škotijos lietuviai, dalyvavo svečiai iš Lietuvos. Seimo metu buvo nutarta įkurti Britanijos lietuvių Tarybą, kuri atstovautų Britanijos lietuviams. Jos pirmininku tapo Petras Bulaitis. Antrąjį Britanijos lietuvių Seimą numatyta sušaukti 1943 m., tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas daug ką pakeitė, taip pat ir šiuos planus. 1946-47 m. prasidėjo nauja emigracijos banga: naujai atvykusieji tautiečiai jungėsi į jau veikiančius centrus Londone, Škotijoje, Mančesteryje, o kur jų nebuvo, įkūrė naujus. Aktyvėjant lietuviškai veiklai, 1947 m. įkurta Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga, o 1950m.- Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenė. Taip Didžiojoje Britanijoje atsirado dvi panašios lietuvių organizacijos: DBLB veikla apsiribojo Londone veikusiomis organizacijomis, o DBLS apėmė didesnę valstybės dalį. Šeštajame dešimtmetyje prasidėjo masinė lietuvių emigracija iš Didžiosios Britanijos į kitas užjūrio šalis: JAV, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką. Šios emigracijos padariniai buvo patys skaudžiausi Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenei: išvyko daugiau nei pusė lietuvių, sumažėjo organizacijų ir narių skaičius, ir ilgainiui DBLB nustojo veikusi. Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga tapo ir Britanijos lietuvių atstovu Pasaulio lietuvių bendruomenės šeimoje. 1990m. kovo 11-oji-Lietuvos nepriklausomybės atkūriBritanijos lietuvis | 2013