Page 1

VORAI


VORAI

Žurnalo leidimą remia


UDK 57(051) Gi-406

Ketvirtinis žurnalas Viršelio ir iliustracijų dailininkas GEDIMINAS ČETYRKOVSKIS Tekstai GIEDRöS ČETYRKOVSKIENöS ir DAIVOS ŽILINSKIENöS

Tir. 10 egz. Brailio raštu Išleido viešoji įstaiga „Brailio knyga”, Vilnius 2015 Interneto svetain÷ http://www.brailioknyga.lt ISSN 2351-6402


Apie vorus ir... mano tėvus

Pastaruoju metu jaučiausi tartum musė, patekusi į voratinklį. Netikėtai užgriuvo daugybė darbų. Gaila, bet nelabai įdomių. Jie pančiojo mano rankas, kojas, neleido ramiai atsikvėpti ir pagaliau parašyti apie tuos gyvius, kurie man patinka. Tai - vorai. Darbų voratinklį pavyko sutraukyti. Juk nesu musė. Laimei, esu žmogus. Toks žmogus, kuris kartais ilgam pasineria į savo rašinius ir pamiršta, kad jau laikas tvarkyti namus: nubraukti voratinklius. Vienas, nedidelis, dabar kyburiuoja palubėje. Kai tik baigsiu rašyti, imsiu šluostę ir nubrauksiu. Taip reikia, taip įprasta, taip elgiamės mes, žmonės. Bet... Kiekvieną kartą vaikydama vorus iš namų, kiek stabteliu. Voratinkliuose slypi begalė istorijų. Kelias jums papasakosiu. Viena jų atkeliavo iš senų senovės, iš Graikijos. Tai pasakojimas apie darbščią audėją 1


Arachną. Jos audiniai buvo tokie dailūs, kad kėlė ne tik žmonių pavydą. Ir dievų, ir deivių. Labiausiai pavydėjo deivė Atėnė. Neapsikentusi pavertė merginą vore, priversta amžinai austi. Štai kodėl man taip nelengva voratinklius ardyti. Žinau, kad pasakojimas apie Arachną tik pasaka. Kita vertus, žinau ir daugiau: senose pasakose slypi ir išmintis, ir tiesa. Verta įsiklausyti. Mano pačios pasaka būtų visai kitokia. Tačiau pradėsiu pasakoti nuo tikriausių dalykų. Taigi... Rašyti mėgstu kai sutemsta. Labiausiai - vasaros naktimis, iki tos valandos, kai ima tekėti saulė. Tada jau išjungiu kompiuterį, einu iš namų. Kartu su saulės pirmaisiais spinduliais brendu į ežerą. Vieną kartą, jau rudeniop, užsimiršau. Išlėkiau iš tamsių namų per anksti. Maniau, kad einu pasitikti saulės, o ji neskubėjo kilti, jai dar ne laikas. Ėjau viena per tamsų mišką. Beje, pėdinau gerai pažįstamu takeliu, tad nebijojau pasi2


klysti. Ar žinote, kas ėjo kartu su manimi? Ne vorai, ne. Voratinkliai. Jutau, kaip švelniai jie liečia mano veidą, rankas. Tapo drąsiau, linksmiau. Galėjau įsivaizduoti, kad tai - ne rudens voratinkliai. Galbūt draikosi laumių plaukai, neapsakomai ilgi ir švelnūs? Galbūt ir pačios laumės slapstosi netoliese? Gal stebi jos mane iš pelkės ir tariasi, kokį likimą man išburti? Apie jas, apie mūsų lietuviškas laumes, tikrai verta rašyti pasakas. Pabandykite ir jūs. Yra žmonių, kurie vorų bijo. Yra ir kitokių. Jie tiki, kad voras namuose - geras ženklas. Kartais manoma, kad voras reiškia naujieną arba laišką, atkeliausiantį po dienos ar kitos. Laiškus rašyti mėgstu. Dar labiau juos gauti. Tad kodėl turėčiau nemėgti vorų, pranašaujančių, kad paštininkė ir vėl paskambins į mano duris? Lietuvos moterys nuo seno mokėjo austi, megzti, nerti - visai kaip vorės. Audėjų Lietuvoje dabar nėra daug. Mezgančių, ne3


riančių merginų, moterų - dar ir kiek. Kartais bandau ir aš. Suprantama, kad mezgama iš siūlų. Bet ar tik iš jų? Mes įmezgame savo prisiminimus. Ir norus. Ir svajones. Štai kodėl taip gera vilkėti drabužį, kurį mums numezgė artimas žmogus. O ar tik drabužius? Kiekvieną kartą, tiesdama ant stalo mamos nertą staltiesę, pasineriu į prisiminimus. Mamos senokai neturiu. Tačiau staltiesės, tos voratinklinės mamos staltiesės... Jos man grąžina prisiminimus. Jų dėka savo svečiams galiu pasakoti apie savo tėvus. Žinote, kodėl? Kadaise, seniai seniai, kai manęs dar nebuvo, mama dažnai lankydavosi aklųjų mokykloje. Labiausiai dėl vaikino, kurį mylėjo. Vėliau jie susituokė, tas vaikinas - tai mano tėvas. Tačiau ir megzti, ir nerti mamą išmokė mylimo vaikino bendramokslės - neregės merginos. „Ar gali būti?“ - stebisi mano svečiai. Dar ir kaip gali. Mano tėvų draugystė ir meilė mezgėsi lėtai, kan4


triai - tartum voratinklis ar stropios mezgėjos nėrinys. Berašydama jums šį pasakojimą, suvokiau: dar palūkėsiu, dar nenubrauksiu voratinklio. Žinote, kodėl? Todėl, kad palubyje įkyriai zyzia uodas. Kol kas tik vienas. Šią šiltą vasaros naktį pro pravirą langą jų atlėks ir daugiau. Gali būti, kad voras juos atbaidys. Kas nori patekti į voratinklį? Beje, jei ne vorai, jei ne voratinkliai... Nei aš, nei jūs, nei kiti žmonės prie ežerų miškais net neprieitume - mums neleistų uodai, jų būtų begalė, jie užstotų net saulę. Kartais gyvenime tenka rinktis. Vorai ir uodai - nesutaikomi priešai... Katruos renkatės jūs? Aš balsuoju už vorus. Gintarė Adomaitytė

5


6


Neseniai buvo rastas unikalus gintaro fragmentas, kuriame įamžinta prieš šimtus milijonų metų vykusi išlikimo drama - į tinklą įkliuvusią širšę atakuojantis voras. Taigi šie padarai - tikri žemės senbuviai. Paplitę visame pasaulyje, jų nėra tik Antarktidoje. Šiuo metu pasaulyje žinoma apie 38 000 vorų rūšių ir kasmet aptinkama po kelias naujas. Lietuvoje rasta apie 450 rūšių, bet manoma, kad gyvena maždaug 700. Gyvena vorai ir giliuose požemiuose, ir aukštai kalnuose (rasti 7 400 m aukštyje), pievose, dykumose, medžiuose ir net vandenyje. Vorai (Araneae) priklauso voragyvių (Arachnida) klasei. Mokslas apie vorus ir voragyvius vadinamas arachnologija. Voro kūną sudaro galvakrūtinė ir pilvelis. Vorai turi 8 kojas, 8 (kartais 6) akis ir tik jiems būdingas burnos galūnes - cheliceras. Tai savotiškos iltys, sudarytos iš 2 narelių: raumeningo pagrindinio, į kurį atsiveria 7


nuodų latakėlis, ir nagelio, pradreskiančio aukos odą. Cheliceromis vorai pagauna ir sulaiko grobį, patelės jomis nešioja kiaušinėlių kokonus. Voro pilvelyje yra voratinklinės liaukos, kurios išskiria ore stingstančią baltyminę medžiagą - voratinklinį šilką, iš kurio daromas voratinklis. Mažiausi vorai nesiekia nė milimetro, o štai didžiausi užauga net iki 30 cm (matuojant su išskėstomis kojomis). O jau spalvų įvairovė! Balti, geltoni, oranžiniai, rudi, raudoni, ryškiai žali, mėlyni, juodi, vienspalviai ir visaip raštuoti. Visi vorai - nuodingi plėšrūnai, tačiau žmogui mirtinai pavojingų ne tiek jau daug. Tai šiltuosiuose kraštuose gyvenantys gan stambūs vorai (Brazilijos voras-klajoklis (Phoneutria fera), Juodoji našlė (Lactrodectus mactans), Australijos piltuvėltinklis voras (Atrax robustus)). Kitų stambesnių vorų (tame tarpe ir Lietuvoje gyvenančių) įkandimas žmogui prilyginamas bitės įgėlimui. O daugumos nuodai silpni arba 8


jų labai mažai, arba voro cheliceros per silpnos prakąsti žmogaus odą. Taigi jie visiškai nepavojingi. Beje, visi vorai kanda tik gindamiesi, jei juos prispausi ar užminsi. Savo nuostabius tinklus vorai audžia naktį. Taigi - vakare voras randa tinklui išskleisti tinkamą vietą, vieną siūlo galą pritvirtina prie smilgos ir užpakaline koja atsargiai prilaikydamas besidriekiančią giją, per žoles skuba iki kitos smilgos. Užkopęs ja, giją ištempia, po to, nuropojęs iki gijos vidurio, siūlu nusileidžia žemyn. Jo darbo pradžia jau yra, jis turi 3 pagrindines tinklo ašis. Nuo jų centro tiesiami nauji tinklo spinduliai, o keliaudamas tarp jų, voras nupina lygiagrečias skersines gijas. Dažnai tinklo pirmasis siūlas tarp smilgų ar šakų nutiesiamas ne jį nešant, o daug išradingiau. Išleisto siūlo gale voras padaro purų gniužulėlį, lyg savotišką parašiutą, kurį pagauna ir nuskraidina net menkiausias oro dvelksmas. Voro tinklas neilgalaikis, po 2 - 3 dienų jis virsta draiska9


lu. Žinoma, jį prižiūrintis voras to nelaukia, nes kas naktį keičia sudriskusias, vabzdžių nutrauktas gijas. Vorai jaučia menkiausius savo gaudyklės virpesius. Jeigu į ją atsitrenkia musė ar kitas skraidantis vabzdys, lipnūs tinklo siūlai jį sulaiko. Visa kita padaro voras - atskubėjęs savo grobį apraizgo siūlais, paralyžuoja nuodais ir suleidžia virškinimo sulčių. Jos aukos kūną ištirpdo, paversdamos košele. Vorui tereikia ją išgerti. Iš vabzdžio lieka tik skeletas. Ne visi vorai gaudo grobį tinklais. Kai kurie aukas užpuola iš pasalų. Yra vorų, kurie grobį gaudo judindami šilko siūlą su lipniu lašeliu jo gale. Yra vorų rūšis nakties metu skleidžianti chemikalus, imituojančius drugių patelių kvapą, tad šių drugelių patinai į vorų pinkles pakliūva be jokio vargo. Kanibalizmas vorams nėra svetimas - daugelis jų mielai sudoroja silpnesnį gentainį, jei tik pasitaiko proga. Kiaušinėlius vorai deda į specialius voratin10


klio maišelius - kokonus. Priklausomai nuo voro rūšies, kokonai būna apvalūs, pailgi, suploti. Juose gali būti nuo keliasdešimties iki kelių šimtų kiaušinėlių. Dauguma vorų gyvena metus - dvejus. Per šį laiką jie išveda vieną - dvi, retai tris vadas ir žūsta. Vorų šilkas yra viena nuostabiausių gamtinių medžiagų - jo lengva gija yra penkis kartus stipresnė už tokio pat storumo plieno vielą. Ramiojo vandenyno gyventojai labai išradingai panaudoja vorų meną - verčia juos megzti tinklus žuvims gaudyti. Patupdę vorą tarp į dvi dalis išsišakojusios šakos šakelių, po kurio laiko jau turi graibštą. Iki mūsų laikų išliko paveikslų, kuriuos senovės kinų dailininkai piešė ant plonutėlaičių audeklų, išaustų iš voratinklio. Šiais įdomiais gyvūnais domimasi vis daugiau. JAV mokslininkai porą vorų kryžiuočių įkurdino kosminėje stotyje ir vaizdo kamera stebi, kaip jie nesvarumo sąlygomis pina tin11


klus ir gaudo vaisines museles, kurių iš Žemės įdėta užtektinai. Iš pradžių voratinkliai buvo chaotiški, bet netrukus vorai kosmose apsiprato. Vis dažniau vorai auginami namuose, terariumuose. Jau yra ir lietuviška internetinė vorų krautuvėlė „Staktos voras“. Europos arachnologų draugija kasmet renka kurią nors vieną vorų rūšį Europos metų voru. Ankstesniais metais buvo paskelbtos šios rūšys: Paprastasis guolininkas - Pisaura mirabilis (2002 m.), Ilgakojis virpūnėlis Pholcus phalangioides (2003 m.), Paprastasis žaliavoris - Micrommata virescens (2004 m.), Sieninis šokliavoris - Salticus scenicus (2005 m.), Geltonasis žiedvoris - Misumena vatia (2006 m.), Pilkasis pasalūnas - Arctosa cinerea (2007 m.), Plyšinis kampavoris Tegenaria atrica (2008 m.), Trikampiatinklis laidūnas - Hyptiotes paradoxus (2009 m.), Paprastasis kryžiuotis - Araneus diadematus (2010 m.). 12


1. Raudonasis eresas - Eresus cinnaberinus

Kitaip dar vadinamas boružiniu storagalviu. Šių vorų patelės 15 - 20 mm, juodos, aksominės, apaugusios blizgančiais plaukeliais. Patinėliai - apie 10 mm, jų galvakrūtinė juoda, su juodais, baltais bei raudonais plaukeliais, pilvelis ugninio raudonumo, su keturiomis didelėmis juodomis dėmėmis ir dviem mažais juodais taškeliais. Kojos neilgos, tvirtos, apaugusios tankiais šereliais, juodos su šviesiais žiedais. Patinėliai sugeba šuoliuoti. Gyvena apsaugotuose nuo vėjo pietiniuose šlaituose, sausose vietose, smėlėtame dirvožemyje. Šie vorai žemėje įsirengia verpalais išklotą iki 10 cm ilgio ir 1 cm skersmens urvelį, kurio piltuvėlio pavidalo anga yra dirvos paviršiuje ir uždengta verpalų kilimėliu. Nuo čia į visas puses nusidriekia su13


sipynusios gaudomosios gijos. Surasti tokius gerai užmaskuotus urvelius yra labai sunku. Medžioja dažniausiai didelius, tvirtu chitininiu sluoksniu vabalus (mėšlavabalius, šoklius). Subrendę patinai pastebimi rugpjūčio rugsėjo ir gegužės mėnesiais, kai ieško patelių. Patelė urvelyje deda vieną apie 8 - 10 mm skersmens kiaušinių kokoną su 80 kiaušinėlių. Dieną šį kokoną išneša iš urvelio, kad sušiltų saulės atokaitoje, o vakarop jį vėl parneša atgal. Išsiritusius jauniklius maitina iš burnos į burną suvirškintu maistu. Jaunikliai peržiemoja urvelyje kartu su patele. Per šį laiką voriukai neriasi 6 kartus. Pavasarį patelė žūsta ir tampa papildomu maistu savo jaunikliams. Rūšis įrašyta į daugelio Europos šalių Raudonąsias knygas. Lietuvoje šis voras taip pat labai retas ir įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. 14


RAUDONASIS ERESAS


2. Geltonasis žiedvoris - Misumena vatia

Šie vorai priklauso krabvorių (Thomisidae) šeimai. Jų pirmosios dvi kojų poros tvirtesnės ir ilgesnės už likusias dvi. Pusiau sulenktos ir atkištos į priekį jos primena krabo žnyples. Be to, šie vorai gali bėgioti į šonus ir atgal, todėl šiek tiek primena krabus. Nuo čia ir kilo klasės pavadinimas. Geltonojo žiedvorio patelės kūnas 9 - 11 mm, patinėlio - 3 - 4. Šoninės akys yra ant mažų apvalių pakilimų, užpakalinės eilės akys viena nuo kitos išsidėsčiusios vienodu atstumu. Pilvelis suplotas, kriaušės formos, žymiai didesnis už galvakrūtinę. Patinėliai rusvi, o štai suaugusios patelės spalvą gali keisti - ant geltonų žiedų aptinkami vorai geltonu pilveliu, ant baltų žiedų - baltu, ant raudonųjų dobilų - su raudona dėme ant pilvelio. Šis persidažymas užtrunka keletą dienų. 15


Gaudomųjų tinklų nerezga. Grobį pagauna tykodami ant žiedų ir lapų. Neretai toje pačioje vietoje pratūno ištisas dienas ir savaites. Labai pastabūs. Užtenka šiek tiek prisiartinti ar mostelėti ranka, ir voras tuoj pat pasislepia po lapu ar žiedu. Prie savo aukos prisėlina nepastebimai, lėtai, akimirksniu pačiumpa priekinėmis kojomis ir įkanda į sprandą. Nuodai labai veiksmingi, net ir tokie apsiginklavę gyvūnai kaip bitės ir kamanės nespėja panaudoti savo nuodingo geluonies. Šių vorų aukomis tampa ir kitų šeimų vorai. Sugautą ir voratinkliais apraizgytą grobį žiedvoriai voratinklinėmis gijomis pritvirtina po žiedu. Kiaušinėlius deda 2 kartus tarp žolių stiebelių ar lapų iš storesnio verpalo padarytame krepšelio formos kokone. Patelė saugo kokoną ištisas savaites nesimaitindama. Pajutusi, kad jaunikliai išsirito, prakanda storą kokono apvalkalą ir šitaip padeda jauniems voriukams išsilaisvinti. Rudenį jaunikliai užli16


pa ant žolių viršūnių, pakelia pilvelį ir leidžia voratinklinį siūlą. Su juo atitrūkę padedami vėjo nukeliauja nemažus atstumus. Tokius baltus skraidančius debesėlius galima matyti bobų vasarą.

17


18


GELTONASIS ŽIEDVORIS


3. Ilgakojis virpūnėlis - Pholcus phalangioides

Šis voras savo išvaizda labai skiriasi nuo kitų čia aprašytų. Jo kūnelis 8 - 10 mm ilgio, plonas, šviesiai pilkai rudas, o kojos plonos ir labai ilgos, iki 7 cm. Priekinės vidurinės akys mažos, likusios šešios - didesnės ir šonuose sudaro dvi grupes po tris akis vienoje vietoje. Cheliceros labai silpnai išsivysčiusios ir žmogui realios žalos padaryti negali. Palietus vorą ar papūtus vėjui, šis pradeda virpėti, tuo sujudindamas visą tinklą. Manoma, kad tokiu būdu voras praranda aiškius kontūrus ir, galbūt, savo priešams yra mažiau pastebimas arba tampa panašus ne į grobį, o tiesiog į nevalgomą šapelį. Labai dažnas. Gyvena patalpose, daržinėse, rūsiuose, vasarą išorinėje pastatų pusėje. Sienų ir lubų susikirtimo kampuose rezga kupolo formos tinklus, kuriuose voras kabo pilvu į viršų. Tinklai lipnių gaudomųjų siūlų 19


neturi, jie nuverpti iš tankios voratinklinės medžiagos, kurioje yra į sraigtus panašios siūlų kilpos. Kuo tinklas senesnis, tuo jis tankesnis ir su daugiau kilpų. Šiose kilpose įsipainioja patekę į tinklą vabzdžiai. Norėdamas pasiekti grobį, voras turi pasidaryti praėjimą iškąsdamas seną tinklą. Kartais toks iškandžiojimas gali užsitęsti apie valandą, kol voras pasiekia pagautą grobį. Kartais vorai nelaukia, kol įklius auka, tuomet jie keliauja kitų vorų voratinkliais, vogdami maistą ar net pačius tinklų šeimininkus nudobdami savo nuodais. Virpūnėliai rezga turbūt patį paprasčiausią kokoną vorų pasaulyje. Jis susideda tik iš padrikų voratinklio siūlų, todėl per jį gerai matosi maždaug 20 šviesiai rausvų kiaušinėlių. Patelė, cheliceromis laikydama kokoną, nešiojasi jį tinkle iki voriukų pasirodymo.

20


ILGAKOJIS VIRPŪNöLIS


4. Paprastasis kryžiuotis - Araneus diadematus

Kryžiuotis yra nuo seno Lietuvoje sutinkamas voras, priklausantis kryžiuočių (Araneidae) šeimai. Patelė 13 - 17 mm, patinėlis - 5 - 11 mm. Pilvelis išmargintas šviesiai ir tamsiai rudomis dėmėmis, su kryžiaus formos balta žyme ant nugaros. Patelės pilvelis didelis, išsipūtęs, ovalo formos, plaukuotas, galvakrūtinė nedidelė. Patinėlis daug lieknesnis. Kojos storos, ilgesnės už kūną, išmargintos šviesiais ir tamsiais skersiniais dryžiais. Voras kryžiuotis turi net septynių rūšių liaukas, gaminančias skirtingas šilko rūšis. Iš vienų siūlų daromos vienos tinklo dalys, iš kitų - kitos. Vienu šilku suvyniojamas grobis, kitas šilkas naudojamas vorų kiaušinių kokonų gamybai.

21


Šie vorai rezga didelius rato pavidalo lipnius tinklus. Juos nupina tarp aukštų žolių stiebelių, medžių ir krūmų šakų, soduose ant tvorų. Šalia tinklo įrengiama slėptuvė, sujungta su tinklu signaliniu siūlu. Voras aukos tyko arba tinklo centre, kabodamas žemyn galva ir plačiai išskėtęs kojas, arba pasislėpęs slėptuvėje, ypač kai apsiniaukę ar per kaitriai plieskia saulė. Šioje slėptuvėje galime surasti daugybę sukabintų ir kruopščiai voratinkliu apraizgytų vabzdžių. Tai maisto atsargos, juk kryžiuočio medžioklės sėkmė labai nepastovi. Rugsėjo arba spalio mėn. patelė pina aukso geltonumo tankiai voratinkliniais siūlais apregztą apskritą kokoną, kuriame būna 300 - 800 kiaušinėlių. Kokoną paslepia plyšiuose ar po žieve. Kelias savaites jį saugo ir žūsta. Žiemoti voriukams visai nebaisu - kokonas neperšlampantis ir lengvesnis už vandenį. Pavasarį (apie gegužę) jaunikliai vienu me22


tu palieka kokoną, apie savaitę būna vienoje krūvoje, po to išsiskirsto ir rezga mažus apie 2,5 cm skersmens tinklus. Iki rudens voriukai užauga iki 14 mm, peržiemoja susuktuose lapuose ar po žieve. Pabudę pavasarį rezga vis didesnius tinklus. Visiškai subrendę vorai aptinkami nuo rugpjūčio vidurio iki spalio. Taigi, šių vorų gyvenimo trukmė - dvi vasaros.

23


24


PAPRASTASIS KRYŽIUOTIS


5. Vandeninis sidabriukas - Argyroneta aquatica

Bylojama, kad senovės graikai išrado varpą, kuriuo apsigaubęs pats Aleksandras Makedonietis leisdavosi į jūros gelmes. Tačiau gamtininkams pavyko išsiaiškinti, kad gamtoje apie tai buvo žinoma prieš daug milijonų metų. Nesitiki? Voras sidabriukas - gyvas to įrodymas. Sidabriukai - gana stambūs vorai. Skirtingai nuo kitų vorų sidabriukų patinėliai stambesni už pateles. Patinėlių kūno ilgis iki 1,5 cm, patelių - iki 1,2 cm. Kūnas tamsiai rudas, apaugęs tankiais, trumpais plaukeliais. Kojos gana ilgos, tvirtos, apaugusios ilgokais šeriais, kurie padeda irtis nardant. Sidabriukai paplitę visoje Lietuvoje. Gyvena netekančiuose arba lėtai vandenis plukdančiuose nertimis, plūdėmis ar kitomis žolėmis nuaugusiuose kanaluose, senvagėse, ežeruose, tvenkiniuose, kūdrose. 25


Savo voratinklį šie vorai pina po vandeniu. Pirmiausia nurezga antpirščio dydžio kupolą, šilkiniu siūlu pritvirtintą prie augalo. Tada iškyla į paviršių ir iškiša savo pilvelį, padengtą vandeniui atspariais plaukeliais. Tarp tų plaukelių susirenka oras, kurį voras, prilaikydamas savo kojytėm, nutempia į gilumą. Oro plėvelė, susidariusi voriukui pasineriant į vandenį, padaro vorą panašiu į sidabro burbuliuką. Iš čia ir kilo voro pavadinimas. Paviršiuje surinktus oro burbuliukus voras pakiša po savo tinklu. Maždaug po 10 - 12 tokių oro reisų voratinklis išsigaubia ir tampa varpo formos. Nuo sidabriuko namų į visas puses vėduokliškai būna išsimėtę voratinklio siūlai. Pats voras prie kupolo prisitvirtina atskiru siūlu, kuris visada parodo vorui kelią namo ir, kaip ir kiti tinklo siūlai, praneša apie praplaukiantį grobį. Sidabriukų jautrumas tikrai nemažas, mat pliūkštelėjęs į vandenį net mažiausias vabzdys nelieka nepastebėtas. Į apsnūdusių ar miegančių 26


lervučių, vėžiagyvių medžioklę karžygys sidabro šarvais leidžiasi naktimis. Neretai jis net buožgalvius puldinėja. Tik ne maistui, o veikiau pramogai - po atakos nunuodijęs varlės atžalą ir jau negyvą apčiupinėjęs, jis be jokio sąžinės graužimo auką palieka sau. Povandeniniuose kupoluose vorai slepiasi, maitinasi ir dauginasi. Specialiai jaunikliams nuaustose kamerose vorienės deda 30 - 55 kiaušinėlius. Išsiritę voriukai atidžiai prižiūrimi kol tampa savarankiškais.

27


28


VANDENINIS SIDABRIUKAS


6. Paprastasis vapsvavoris - Argiope bruennichi

Dar visai neseniai nustebę gamtos mylėtojai klausinėjo gamtininkų: „Pievoje radome voro ir vapsvos hibridą. Kas tai galėtų būti?”. Tai - Paprastasis vapsvavoris, priklausantis kryžiuočių (Araneidae) šeimai. Lietuvoje pirmą kartą šie vorai buvo aptikti 2002 metais. Gyvenimo sąlygos pasirodė palankios ir greitai vapsvavoriai paplito po visą Lietuvą. Tai vienas didžiausių ir spalvingiausių vorų Europoje. Patelės gali išaugti iki 25 mm, o jų ištiestos kojos - iki 40 mm. Nedidelė galvakrūtinė apaugusi mažais sidabro spalvos plaukeliais, pilvelis didelis, išsipūtęs, ovalo formos, į galą smailėjantis, išmargintas geltonais ir juodais dryžiais, primenančiais vapsvų pilvelio raštą. Kojos šviesiai rudos su juodomis juostomis. Patinėlis paprastai būna apie 5 mm ilgio, pilkšvas, su nežymiom gelsvom dėmelėm. Vapsvavoriai 29


gyvena saulėtose pakelėse, dykvietėse, miškų pakraščiuose, vandens telkinių pakrantėse. Tinklus rezga prie pat žemės, tarp žemų augalų. Tinklo gaudomoji sritis 30 cm skersmens, nuo centro į viršų ir į apačią eina plačios zigzaginės verpalų juostos. Pagrindinis šių vorų maistas yra žiogai. Kiaušinėlius deda rugpjūtį. Jų būna 300 400, gelsvos spalvos. Kiaušinėlių kokonas nuverptas iš kelių voratinklinių gijų sluoksnių, užmaskuotas tarp žolių stiebelių. Iš viso patelė pagamina iki 5 kokonų. Po kiaušinėlių dėjimo patelė nugaišta. Po mėnesio išsirita jaunikliai, kurie peržiemoja tame kiaušinėlių kokone. Gegužę - birželį jie prakanda kokono sienelėje angą ir palieka savo žiemos būstą. Po trijų mėnesių tampa suaugėliais. Vapsvavoriai žmonėms nepavojingi, gindamiesi bando sprukti, bet suspaudus gali įkąsti. Įkandimas yra skausmingas ir gali sukelti alerginę reakciją, kuri išlieka kelias dienas. 30


VAPSVAVORIS


7. Juostuotasis plūdvoris - Dolomedes fimbriatus

Šviesiuose beržynuose ir alksnynuose, kur daug griovių ir balų su ilgai stovinčiu vandeniu, taip pat pelkėtose pievose galime sutikti vorą, vienodai vikriai bėgiojantį tiek tarp žolių, tiek vandens paviršiumi. Tai Juostuotasis plūdvoris, guolininkų (Pisauridae) šeimos atstovas. Šie pusiau vandeniniai vorai prireikus gali panerti ropodami vandens augalo stiebeliu ir išbūti po vandeniu gan ilgą laiką. Ir patelės, ir patinai atrodo vienodai. Viršutinė kūno pusė vienspalvė, sodriai raudonai ruda, su gražiu šilkiniu blizgesiu. Galvakrūtinė ir pilvelis maždaug vienodo dydžio, pailgai ovaliniai, šonuose juos puošia plati gelsva juostelė. Kojos ilgos, storokos, apaugusios tankiais plaukeliais. Vorai 1 - 2 cm dydžio, su išskėstomis kojomis 5 - 6 cm. Tinklų nerezga. Minta vabzdžiais, vandens 31


bestuburiais, laumžirgių lervomis, mažais buožgalviais ir net žuvų mailiumi. Plūdvorių padukai turi jutimo plaukelius, kurie padeda vorui pajusti vandens vibraciją, sukeltą įkritusio vabzdžio ar praplaukiančio grobio. Vandenyje sugautą auką plūdvoriai sudoroja sausumoje. Kiaušinėlius deda du kartus. Kiaušinėlių kokonas yra rudos spalvos, apvalus, patelė jį nešiojasi cheliceromis iki jauniklių išsiritimo. Kiaušinėlių kokone būna keli šimtai. Prieš išsiritant jaunikliams, patelė prikabina stipriai padidėjusį kokoną prie augalų 10 - 100 cm aukštyje ir aprezga jį retu kupolo pavidalo voratinkliu. Išsiritę jaunikliai pirmąją savaitę laikosi kartu, sudarydami purų kamuoliuką. Išgąsdinti pasklinda kas sau, bet po kurio laiko ir vėl susirenka į kamuolėlį. Patelė visą laiką būna šalia. Paaugę voriukai išplinta po teritoriją voratinkliais, sujungtais su kokono apvalkalu. Suaugę plūdvoriai gali skaudžiai įkąsti, bet jų nuodai žmogui nepavojingi. 32


JUOSTUOTASIS PL的DVORIS


8. Sieninis šokliavoris - Salticus scenicus

Šie šokliavorių (Salticidae) šeimos voriukai lengvai atpažįstami. Jie yra 5 - 7 mm dydžio, kūnas kresnas, kojos trumpos ir tvirtos. Visas voras išmargintas juodai-baltais raštais, primenančiais zebrą. Išskirtinis šokliavorių požymis - labai didelės priekinės vidurinės akys. Jas voras gali judinti pirmyn ir atgal, į viršų ir į apačią, sukioti ratais. Dar trys akių poros išsidėsčiusios aplink voro galvakrūtinę. Šokliavoriai labai gerai mato, skiria spalvas. Gyvena prie pastatų ir pačiuose pastatuose, ant saulės apšviestų namų sienų, tvorų, akmenų, o taip pat ant saulėtose vietose augančių krūmų ir medžių kamienų, po žieve. Drėgnomis ir vėsiomis dienomis ir naktį slepiasi plyšiuose ar iš plonų verpalų pasidarytame trumpame iš abiejų pusių atvirame urvelyje. 33


Medžioja tik dieną. Tinklų nerezga. Anksti rytą išropojęs iš slėptuvės voras pirmiausia pasišildo saulutėje ir tik tada keliauja medžioti. Pastebėjęs auką, tyliai prisėlina ir staigiai užšoka ant jos. Šokdamas voras ištiesia abi priekinių kojų poras į priekį ir sučiumpa grobį, net jei jis didesnis už jį patį. Tačiau prieš šokdamas voras nusiverpia apsauginį siūlą, kurį pritvirtina prie paviršiaus. Šis siūlas padeda žaibiškai atsitraukti, jei negalima įveikti didesnio grobio ar tiesiog grįžti į pradinę vietą, jei šuolis nesėkmingas. Šokliavorių aukomis tampa drugiai, musės, net bitės ir kiti vorai. Be to, šie vorai maitinasi ir vabzdžių lervomis bei kiaušinėliais. Šokliavoriams būdingi poravimosi šokiai, kuomet patinėlis suka aplink patelę mįslingus ratus, vis pakeldamas ir padrebindamas priekines kojeles. Patelė kiaušinėlių kokoną paslepia kur nors plyšelyje ir saugo, kol išsirita jaunikliai. 34


SIENINIS ŠOKLIAVORIS


9. Didysis paukštėda - Theraphosa blondi

Tai didžiausias pasaulio voras. Priklauso tarantulų (Theraphosidae) šeimai. Suaugusio didžiojo paukštėdos kūnas užauga iki 9 cm (tai kaip suaugusio žmogaus kumštis), o išskėstų kojų plotis - iki 30 cm. Didysis paukštėda gali sverti iki 170 gramų, maždaug tiek, kiek stiklinė vandens. Visas voro kūnas apaugęs gan ilgais šviesiai ar tamsiai raudonairudais plaukeliais, kojos dryžuotos. Gyvena šie milžinai Pietų Amerikoje, Amazonijoje, drėgnuose atogrąžų miškuose. Po didžiulių medžių šaknimis gali išsirausti iki 1 m ilgio urvus, bet dažniausiai pasinaudoja apleistais graužikų urvais arba užima gyvenamus, prieš tai papietavę jų šeimininkais. Visą urvo vidų iškloja minkštu voratinkliu. Įėjimą taip pat apraizgo tinklu - tai signalizacija, įspėjanti apie besiartinantį priešą. Skambus šio voro pavadinimas neatitinka 35


tikrovės - paukščių jis negaudo, nebent rastų ant žemės kokį iš lizdo iškritusį paukščiuką. Taip ir atsitiko pirmąkart aprašant šią rūšį - voras buvo užkluptas dorojant kolibrį. Didieji paukštėdos medžioja ant žemės gyvenančius padarus: sliekus, vabzdžius, smulkius graužikus, nedideles gyvates ar varles. Mato jie prastai, besiartinantį grobį pajusti padeda žemės ir oro virpesiams jautrūs kūno ir kojų plaukeliai. Nuo priešų paukštėdos ginasi skleisdami šnypščiančius garsus, išgaunamus trinant užpakalines kojas viena į kitą. Arba atsistoja ant užpakalinių, priekines iškelia aukštai į viršų ir demonstruoja savo milžiniškas iltis, siekiančias 2 cm. Dar vienas šių vorų ginklas - ant pilvelio augantys niežulį sukeliantys plaukeliai. Užpakalinėmis kojomis braukdamas per pilvelį voras priešo pusėn paleidžia tokių plaukelių debesėlį. Patekę į nosį, burną ar akis jie stipriai dilgina. 36


Paukštėdų patelės - rūpestingos mamos. Maždaug 100 kiaušinėlių sudėjusios į nemažą kokoną, rūpestingai jį saugo. Net eidamos medžioti, pasiima kokoną su savim. Po 6 sav. išsiritę voriukai pasilieka urve iki pirmojo nėrimosi, tada išsibėgioja kas sau. Didieji paukštėdos - tikri ilgaamžiai. Patelės gyvena 25 metus, patinėliai 3 - 6. Beje, vietiniams gyventojams ant žarijų skrudinti paukštėdos ir jų kiaušiniai - tikras delikatesas.

37


38


DIDYSIS PAUKŠTöDA


10. Besišypsantis voras - Theridion grallator

Šie nedideli voriukai sutinkami tik Havajų salų tropiniuose miškuose 300 – 2 000 m aukštyje virš jūros lygio. Jų kūnelis siekia 5 mm, kojytės kelis kartus ilgesnės. O savo pavadinimą jie gavo visai ne dėl snukučio išraiškos, o dėl nuostabaus piešinėlio ant pilvelio, primenančio besišypsančio žmogaus veiduką. Pats voriukas yra ryškiai geltonas, kartais gali būti oranžinis ar smaragdinis. Skirtingose salose gyvenančių vorų spalva ir piešinukas skiriasi. Mokslininkai nėra galutinai apsisprendę, kam vorui toks nuostabus spalvingumas. Manoma, kad plėšrūs paukščiai, matydami tokį spalvų derinį, negali apsispręsti ar voras nuodingas, ar ne, o voras tuo metu spėja pasislėpti ir bėgdamas juokiasi mirčiai į akis. Nors kita vertus, dieną šie vorai slepiasi žolėse, po lapais ir medžioti išlenda tik naktį, kai plėšrūs paukščiai jau miega. 39


Medžioklei rezga nedidelius, maždaug lapo, po kuriuo slepiasi, dydžio tinklus, į kuriuos pakliūva smulkūs skraidantys vabzdžiai. Vorienės yra labai rūpestingos mamos - atidžiai saugo savo kiaušinėlius, padeda voriukams išlįsti iš kokono jį prakąsdamos ir neša voriukams maisto, kol šie gerokai paauga. Nežiūrint į tai, besišypsantys vorai nyksta, daugiausiai dėl į salas žmonių atgabenamų svetimų gyvūnų ir augalų rūšių. Besišypsantis voras yra tapęs visos nykstančios Havajų laukinės gamtos simboliu. Jo atvaizdą atvykus į salą galima pamatyti visur - ant marškinėlių, kepuraičių, atvirukų, pašto ženklų, net ant sunkvežimių. Ką jau bekalbėti apie žaisliukus ir suvenyrus. Beje, šie linksmi voriukai žmogui visiškai nepavojingi, o tikintiems, kad voras laimę neša, galime pridurti - ir šypseną!

40


BESIŠYPSANTIS VORAS


Turinys Apie vorus ir... mano tėvus .............................................1 1. Raudonasis eresas - Eresus cinnaberinus ................13 2. Geltonasis žiedvoris - Misumena vatia ....................15 3. Ilgakojis virpūnėlis - Pholcus phalangioides..............19 4. Paprastasis kryžiuotis - Araneus diadematus ...........21 5. Vandeninis sidabriukas - Argyroneta aquatica ........25 6. Paprastasis vapsvavoris - Argiope bruennichi..........29 7. Juostuotasis plūdvoris - Dolomedes fimbriatus.......31 8. Sieninis šokliavoris - Salticus scenicus ......................33 9. Didysis paukštėda - Theraphosa blondi ....................35 10. Besišypsantis voras - Theridion grallator ................39

41

Gyvasis pasaulis 2015 m nr 2 žurnalas  

Žurnalas apie gyvūnus ir gyvius padidintu šriftu bei su iliustracijomis.

Gyvasis pasaulis 2015 m nr 2 žurnalas  

Žurnalas apie gyvūnus ir gyvius padidintu šriftu bei su iliustracijomis.

Advertisement