Page 1


Žurnalo leidimą remia


UDK 57/051 Gi-406

Ketvirtinis žurnalas Viršelio ir iliustracijų dailininkas GEDIMINAS ČETYRKOVSKIS Tekstai GIEDRöS ČETYRKOVSKIENöS ir DAIVOS ŽILINSKIENöS

Tir. 10 egz. Brailio raštu Išleido viešoji įstaiga „Brailio knyga”, Vilnius 2015 Interneto svetain÷ http://www.brailioknyga.lt


Gintarė Adomaitytė Mano draugas svirplys Kad jūs žinotumėte, kiek esu patyrusi vasarų. Ir kokių... Buvo lietingų. Atrodė: pasaulis skęsta. Buvo sausringų. Liūdna, kai žmonės ir augalai leipsta nuo karščio. Kartais keliaudavau vasaroti į tolimus kraštus, kartais likdavau namuose. Ne vieną vasarą esu praleidusi Vilniuje. Rasdavau ką veikti. Laimei, kiekvieną vasarą – kokia ji bebūtų - po savo langais išgirstu pirmąjį svirplį. Iš pradžių tik jį, vieną vienintelį. Vėliau - ir daugiau. Kiekvieną vasarą svirplių orkestras muzikuoja ir po mano, ir po jūsų langais. Tie koncertai nemokami. Nereikia bilietų. Galime iš namų nekelti kojos. Svarbu pritildyti radiją, televizorių. Nurimti patiems. Ir duoti laisvę vaizduotei. Kaip mes patys sumanysime, taip tas koncertas ir atrodys. 1


Vieną naktį beklausydama svirplių lopšinės sumaniau pasaką. Sukūriau mintyse svirplių šeimyną. Maestro Svirplevičius - ne tik rūpestingas tėvas. Jis - kompozitorius, rašąs simfoniją. Visa šei ma nekantriai laukia, kol kūrinys bus baigtas. Tada jau visi repetuoja. Užgriežia tą dieną, kai miškuose dar raudonuoja paskutinės žemuogės, bet ir ankstyvosios mėlynės jau prisirpusios. Vienintelė močiutė nekoncertuoja. Ji ilsisi žolynuose, džiaugiasi savo šeima. Kada prasideda svirplių koncertai? Tą dieną įpratau užsirašyti dienoraštyje. Tai būna liepos mėnesį. Dažniausiai per patį vasaros vidurį, taigi, liepos penkioliktą. Ne tik vasara būna įpusėjusi. įpusėja ir metai. Pats laikas apmąstyti, ką patyrėme, kas mus linksmina, o kas liūdina. Žiemą, sulaukę naujų metų, girdime trenksmą: tai fejerverkai. Vasarą, sulaukę pusmečio, girdime svirplių smuikus. Kas jums patinka labiau? Dar vienas klausimas: ar gali muzika kvepėti? Svirplių smuikavimas - taip. Jame telpa visi vasaros kvapai: ir gėlynų, ir uogienojų, ir gaivaus lie2


taus, ir rasos. O dar... Svirpliai mums primena, kad jau laikas ruoštis rudeniui. Jų orkestras padeda atsisveikinti su vasara ir pasisveikinti su rudeniu. Kada svirpliai baigia savo koncertus? Nežinau. Kol kas man dienoraštyje tos dienos dar nepavyko užrašyti. Gal šiemet pavyks? Drąsiai galiu tvirtinti tik tiek: gamtos muzika mūsų nepalieka. Kai baigiasi svirplių metas, prasideda medžių lapų šnaresys. Ir vėl galime klausyti, svajoti, kurti pasakas. Gaila, bet nesu mokslininkė. Jei būčiau, apie svirplius jums pasakočiau tiksliau. Esu tik pasakų rašytoja, kuri mėgsta fantazuoti. Tai ir fantazuoju, kad tarp daugybės svirplių vienas vienintelis yra kitoks. Galbūt jam rūpi žmonių gyvenimai? Gal jis jaučia, kad aš atidžiai jo klausausi? Ką žinai, gal bando šį tą papasakoti tik man? Akimirką, kai rašau, į Lietuvą narsiai žengia pavasaris. Neraginu laiko. Svarbios visos dovanos, kurias teikia gamta. Bet... Tyliai pati sau sakau: grįžk, mano drauge svirply. Sugrįžk ir griežk. 3


1. Bitės (Apis) Bičių gyvenimas nuo seno domino ir stebino žmogų. Ir lig šiol nėra ligi galo ištirta, išsiaišk inta visa bičių paslaptis. Tačiau svarbiausia, turėtume suprast, kad bičių veikla yra nepaprastai svarbi gyvybei žemėje: bitelės apdulkina gausybę žydinčių augalų, ir be jų nebūtų vaisių. Ūkininkas, purkšdamas nuo kenkėjų auginamas kultūras, naikina ir bites. Bitės ėmė sparčiai nykti jau po karo, kai cheminiai ginklai, tai kas turėjo žudyti žmones, buvo panaudoti žemės ūkyje - vabzdžiams kenkėjams nuodyti. Pasielgta mažų mažiausiai trumparegiškai: purškiam nuodais augalus, kuriuos vėliau valgom patys. Žala žmogaus organizmui taip greitai neapčiuopiama. O štai bites pesticidai paveikė iškart. Į avilius negrįžo tokia gausybė bičių, kad bitininkai ėmė mušti gongą: visos organizacijos ir vadovybė turėjo atkreipti dėmesį. Kai kur buvo uždrausti pavieniai chemikalai, kai kur jų grupės. Bet aišku – pada4


ryta per mažai. Kol žemės ūkyje bus naudojami bent kokie gamtos teršalai, bitėms pavojus išliks. O bičių pasaulis išties nuostabus. Bičių šeima, bendruomenė yra darbo, tarpusavio pagalbos ir drausmingumo pavyzdys. Bitės gyvena šeimomis. Viena bitė neišgyvena ilgiau kaip keletą valandų: ji negali išlaikyti reikiamos temperatūros. Be to, viena bitė nemoka maitintis: jos maitina viena kitą. Bitė yra vienintelis gyvūnas, kuris minta neskriausdamas savo maitinimosi šaltinių. Pasiima tik tiek, kiek augalas jai duoda. Ir dar atsilygina: apdulkina žiedus. Daugelis mano, kad koriuose yra tik medus. Anaiptol. Koriuose bitės ir gyvena, ir veisiasi, ir deda kiaušinėlius, ir maitinasi. Koriuose jos sudeda ir žiedadulkes, iš kurių pagamina bičių duonelę, ir pagaliau patį medų. Visa tai jos išdėsto pagal griežtai jų pačių nustatytą tvarką, kuri nesikeičia milijonus metų. Korio apačioje auga ir yra maitinamos jaunos bitelės, viršuje laikomas maistas. Korys yra unikali talpykla. Įsivaizduokit: 5


pats jis tesveria vos 5 procentus į jį telpančio medaus svorio. Šešiakampė akutė yra matematiškai optimalus konstrukcinis sprendimas. Bitės avilyje neturi tualeto. O bičių žiema ilga – apie 6 mėnesius. Taigi bitės maitinasi taip efektyviai, kad gali nesilankyti tualete pusę metų! Na, o lauko temperatūrai pakilus iki 12 laipsnių šilumos, bitės džiaugsmingai skrenda išsituštinti. Bitynas tuomet tiesiog gaudžia. Jei pataikytumėte tuo metu prie avilių palikti automobilį, rastumėte jį visą nusėtą geltonomis dėmėmis. Bičių motinėlė korio akutėje padeda kiaušinėlį. Po trijų dienų išsirita vikšrelis. Jis 3 dienas būn a maitinamas bičių pieneliu. Tada, priklausomai nuo to, kas iš to vikšrelio išaugs, bitės paskirsto kiekvienam atskirą valgiaraštį. Jei bitės augina traną ar bitę darbininkę, ima maitinti žiedadulkių ir medaus mišiniu. Po 6 dienų vikšrelis korio akutėje uždengiamas ir po 12-os dienų virsta bite. Jei auginama bičių motinėlė – ji maitinama tik bičių pieneliu. Bitė darbininkė yra tokia pat bitutė kaip ir motinėlė, tik nesubrendusi. O mo6


tinėlė, maitinama įvairiausių baltymų, mikroelementų ir fermentų turinčiu pieneliu, užauga beveik 4 kartus didesnė. Darbai ir pareigos avilyje paskirstyti labai efektyviai. Bičių motinėlė, bitės darbininkės-lankuolės, priėmėjos, tranai, auklės-mažųjų prižiūrėtojos ar kiti – visi nariai lygūs, susiję, ir niekas nesinaudoja jokiomis privilegijomis. Net motinėlė. Jei ji pradės dėti mažiau kiaušinėlių, bitės tuojau pat pakeis ją jaunesne, vislesne. Avily visi vienodai aktyviai reaguoja į bet kokius signalus. Todėl avilys yra lyg biologinis vienetas. Ir instinktas gintis apie tai sako: gindama avilį ir visą šeimą, bitė gelia ir pati žūsta. Tai jai pačiai nenaudinga s instinktas. Tačiau visai šeimai jis naudingas. Bitės darbininkės per savo gyvenimą keičia “profesinę specializaciją” daug kartų. Taigi nuo bitės amžiaus priklauso ką ji veikia ir už ką yra atsakinga. Išsiritusios bitės pirmąsias tris dienas valo korių narvelius. Šiek tiek sustiprėję dirba sudėtingesnius darbus: keturių dienų – maitina lervutes. Pradžioje vyresnes medaus ir žiedadul7


kių mišiniu, o nuo septintos dienos jaunas maitina pieneliu. Maždaug dviejų savaičių bitė maitintoja keičia profesiją į statybininkės. Tai susij ę su vaško liaukų veikimo pradžia. Bitė remontuoja senas akutes, užtaiso ištrupas ir sugadinimus, siuva naujus korius, užlipdo vašku akutes su suaugusiomis lervutėmis ir subrendusiu medumi. Bitė darbininkė tuo pačiu metu atlieka ir dar vieną svarbų darbą - priima nektarą iš bičių rinkėjų, sukrauna jį į laisvus korius ir perdirba į medų. Be to, suspaudžia akutėse žiedadulkes, numestas bičių rinkėjų, suvilgo jas medumi. Jos saugo avilio laką, neįsileidžia pašalinių gyventojų, palaiko avilyje švarą ir, prireikus, jį vėdina. Kai bitei sukanka 20 dienų, jos liaukos nustoja skyrę vašką. Tada ji skrenda rinkti maisto. Iki gyvenimo pabaigos ji suranda ir renka nektarą bei žiedadulkes, nuo pumpurų gremžia pikį, neša į lizdą vandenį ir beveik niekada negrįžta prie begalinių darbų avilyje. Net esant blogam orui šios bitės tupi lizde abejingos avilio rūpesčiams ir 8


laukia giedrų dienų. Pačios seniausios bitės paprastai neša į lizdą vandenį. Kai gamtoje arba lizde susiklosto kokios nors ypatingos, išimtinės sąlygos, darbo pasidalinimas pagal amžių keičiasi. Jeigu pražysta daug augalų ir jie išskiria daug nektaro, tai jo rinkti skrenda ir visiškai jaunos, 7 - 10 dienų bitės, nespėjusios sudalyvauti statybos darbuose. Jaunesnės tampa priėmėjomis. Visa šeima įsijungia į medaus rinkimą ir per trumpą laiką suneša dideles medaus atsargas. Paaštrėjęs maisto gavybos instinktas pertvarko šeimos veiklą. Bitės, išsiritusios vasaros pabaigoje arba rudenį, kai lauke beveik nėra darbo, išgyvena ligi pavasario, t. y. 7 - 8 mėnesius. Pavasarį ir vasarą gimusių bičių darbininkių amžius labai trumpas – vidutiniškai maždaug 35 dienos. Kuo bitė daugiau dirba, tuo greičiau susidėvi jos raumenys, greičiau suplyšta sparneliai. Beje, bitelės miršta skrisdamos. Iki paskutinio akimirksnio ji triūsia šeimos labui. Pajutusi mirtį, bitė skrenda nuo avilio kiek pajėgia toliau. Todėl vasarą negyvų 9


bitučių avilyje ar šalia nebūna – jos be pėdsako dingsta tarp žolių pievose ir laukų platybėse. Bitės keičiasi labai sudėtinga informacija. Jų kalba – tai skleidžiami kvapai, tam tikri garsai ir judesiai. Bičių motinėlė prieš išsirisdama skleidžia garsą. Jei bitės ruošiasi spiest, pagal šį garsą pasirenka tinkamiausią laiką. Spiečiančios bitės skleidžia specifinį kvapą, pagal kurį surenka bites į spiečių. Tas kvapas turėtų būti visų bičių panašus, nes tuo pat metu einant keliems spiečiams bityne, jie dažnai susimeta į vieną jau ore. Radę gyvenamą vietą, spiečiaus bitės tupi prie įėjimo ir skleidžia kvapą, kad kitos rastų laką. Labai sudėtingai informaciją praneša lankuolės, radę žiedadulkių ar nektaro ir kviesdamos rinkėjas darbui: šokiu, garsu ir atsinešto maisto kvapu. Pamaitinus bites sirupu, lankuolės ant korių laksto tiesiomis linijomis, judindamos pilvelius į abi puses. Visai kitaip jos elgiasi grįžusios iš la uko. Kai lankuolę su nešuliu pasitinka priėmėjos, ji prabėga du kartus saulės kryptimi nuotolį, lygų savo kūnui, jei maisto šaltinis rastas saulės pusė10


je, ir, apsisukus 180 laipsnių, grįžta atgal. Bitės orientuojasi pagal saulę, o apniukus - pagal poliarizuotus saulės spindulius. Elektroniniu mikroskopu tiriant bitės sandarą, biologai atrado pilvelio gale visai mažytį magnetito kristalą, reaguojantį į magnetinį lauką. Gali būti, kad jis padeda bitėms orientuotis skrendant. Tyrimai rodo, kad surasto maisto vietą bitės nusako tiksliai, net nurodydamos kampą. Bitės naudoja polinę koordinačių sistemą, kurios centras yra avilys, o nulinis kampas - kryptis tiesiai į saulę. Apie nuotolį sako šokio ritmas ir ilgis sekundėmis. Viena sekundė apytikriai lygi vienam kilometrui skrydžio. Kai augalai arčiau kaip 50 m nuo avilio, lankuolė bėgioja ratukais ir krypties bei atstumo nenurodo. Kai atstumas 100 m - per 15 sekundžių bitė bėga 15 kartų, kai 500 m - 6, kai 5.000 m - tik dukart. Nurodydamos atstumą, bitės praneša kitoms ir apie kelio sunkumą. Jeigu reikia skristi prieš vėją ar į kalną, toks pats atstumas nurodomas kaip ilgesnis. 11


Mokslininkai yra pagaminę natūralaus dydžio bitę-robotą, kuris savo šokiais nuvesdavo avilio bites numatyta kryptimi. Apie maisto gausumą praneša šokio trukme. Jei labai daug, šokis trunka net iki 3 minučių. Bitės praneša šeimynykštėms net surasto maisto kokybę (nektaro cukringumą) – garsais šokant, būtent kai bėga tiesiomis linijomis. Šie garsai labai trumpučiai, žmogus jų negirdi. Bitė turi penkias akis: dvi dideles sudėtines galvos šonuose ir tris paprastas mažas viršugalvyje. Sudėtinė akis sudėta iš tūkstančių mažų akelių. Spėjama, kad kiekviena akelė duoda dalies daikto vaizdą. Iš tų dalelių kaip dėlionę sudėjus, gaunamas visas daikto vaizdas. Vaizdas matomas neapverstas. Sudėtinėmis akimis bitė gali matyti tik šviesoje ir naudojasi tik išlėkus į lauką. Jos aiškiau parodo tolimus daiktus. Tarp atskirų akelių yra chitino plaukelių, saugančių akį nuo sužeidimo. Trys paprastosios mažosios akys išsidėstę trikampiu. Jos panašios į žmogaus akis. Paprastosios akys yra labai jautrios. Jos mato ir 12


prietamsyje. Bet aiškiausiai matomi tik artimi daiktai. Jei bitė aiškiai mato daiktą sudėtinėmis akimis ir neaiškiai paprastosiomis, supranta, kaip toli yra šis daiktas. Tyrimai parodė, kad bitė aiškiai skiria 6 spalvas: geltoną, mėlynai žalią, mėlyną, tamsiai raudoną (purpurinę), violetinę ir ultravioletinę. Žmogus ultravioleto nemato, o bitėms būtina, mat daugelis žiedų turi ultravioletinę spalvą. Bitės ne tik gerai orientuojasi erdvėje. Jos puikiai atsimena ir jaučia laiką. Pavyzdžiui, grikiai nektarą gamina tiktai nuo ryto iki vidudienio, daugiausiai iki 14 valandos. O baltieji dobilai nektaringi visą dieną. Todėl bitės į grikius skrenda tik ligi piet, o baltuosiuose dobiluose jas gali ma matyti visą dieną. Bitės gali lėkti gana greitai, net 65 km per valandą greičiu, jei lekia tuščiomis. Su nešuliu kur kas lėčiau – iki 25 km per valandą. Bitelė paneša iki trijų ketvirtadalių savo svorio, apie 75 miligramus. 13


Bičių šeima atsirado prieš 75 mln. metų. Medų nešė prieš 15 mln. metų. Tačiau iš tiesų jos neneša medaus, o gamina pačios iš to, ką atsineša. Lietuvos teritorijoje bitės ir žmogus atsirado beveik tuo pačiu metu. Apie žmonių ir bičių santykius buvo rašoma XVI amžiaus Lietuvos statute. Jame buvo minimos elgesio su bitėmis taisyklės: ką reikia daryti miške radus bičių šeimą, kokios bausmės gresia pasisavinus svetimą bičių šeimą. Apie kieno nors nuosavybę buvo matyti iš kirviu tame medyje padarytą žymę. Bitės, kaip ir žmonės, skirstomos į rases. Lietuvoje gyvena pilkųjų bičių rasė. Dar yra begeluoninės, Italijos, Kaukazo kalnų pilkosios, Karnikos, Indijos didžiosios, Indijos mažosios ir Indijos vidutinės. Yra ir mišrūnių – sukryžmintų dirbtinai ir natūraliai susikryžminusių. Lietuviai myli bites ir laiko jas išskirtinėmis. Protėviai tik apie žmogų, arklį ir bitę sakydavo, kad jie “mirė”. Kiti gyviai lietuvių kalboje “gaišta“. 14


BITรถ


Straubliukų ilgiai Kamanių

Namin÷s bit÷s

0 mm 5 mm 10 mm Sodin÷s

Žemin÷s R. dobilo žiedas

15 mm


1 2 3

8

5

6

4 7

9 10

10 Avilio pjūvis iš šono

1. Stogas 2. Apšiltinimo medžiaga 3. Lubos 4. Priekin÷ sienel÷ 5. Galin÷ sienel÷

6. Korio r÷melis 7. Patekimo anga 8. Laka 9. Dugnas 10. Pamatukai


2. Kamanės (Bombus) Jei nuo senovės bitės mūsų kraštuose laikytos šventomis, tai ir kamanėms tokia pagarba labai pritinka. Bitės ir kamanės jokios konkurentės. Kartais liesdamosi prie žiedo susiduria ore, sudūzgusios atšoka į priešingas puses, o po sekundės taikiai nusileidžia ant to paties žiedo, susikaupusios rausiasi po jo lapelius. Jokio nepatiklumo, priešiškumo, jokios neapykantos. Kamanės elgiasi panašiai kaip bitės, tik jos gerokai spartesnės, o ir darbštesnės: daug mikliau įsisiurbia į žiedo nektarinę, įveikia didesnius atstumus, aplanko daugiau žiedų. Išsiruošia į darbą rytais daug anksčiau, o grįžta į namučius jau prietemyje. Bet dažnai užsidirba net ir mėnesėtomis naktimis. Kamanių drabužėliai ilgesniais plaukeliais, jos atsparesnės drėgmei ir šalčiui. Lanko žiedus netikusiu oru, kai kitų nektaro ragautojų nematyti. Jos didesnio svorio, stipresnės kūnelio sandaros, ir sunkumus pakelia dides15


nius. Rinkdamos dulkeles, jos neperkrauna savo gūželio nektaru, todėl visa jų keliamoji galia skiriama dulkelėms gabenti. Vienu reisu nešamas krovinys gali viršyti pusę pačios kamanės svorio. Bitės ir kamanės draugiškai renka nektarą iš tų pačių žiedų. Dvigubai stambesnė kamanė niekada nenustumia nuo žiedo smulkesnės bitutės. Daugybė bičių, būriais besiganančių, niekuomet neišguis kamanių iš savo plotų. Yra šimtai augalų, kurie nektarą slepia labai siauruose ir ilguose vamzdeliuose. Arba toli nuo vainikėlių esančiuose pentinuose. Žeminės ir kai kurios kitos kamanės gerai išvystytomis chitino žiaunomis prakerpa vamzdelių sieneles ar vainikėlių pentinus ir ragauja saldymo. Bitės greit atranda tokias išdaigas ir pasinaudoja kamanių paslauga. Kamanės yra bičių šeimos vabzdžių gentis. Kamanių būna įvairių spalvų: rudų, pilkų, dryžuotų juoda-oranžine, geltonų ar šviesiai rudų. Lietuvoje paplitusios 16 rūšių kamanės. Dažniausios žeminės, sodinės, laukinės kamanės. Trys rūšys įrašytos į raudonąją knygą: didžiaakė, rytinė ir 16


stepinė kamanė. Stambiausios yra žeminės kamanės. Ant sprando priešais nugarėlę ir antrasis pilvelio narelis paženklinti tamsiai geltonais raiščiais, o pilvelio galiukas, pati uodegėlė – balta. Jei galiukas rusvai oranžinis, o ant kaklo geltonas raištelis, tai bus miškinė kamanė. Pievinė išskirtinai raibais rūbeliais: kostiumėlis juodo aksomo, vos pamargintas rusvais ar šviesiai pilkais raišteliais prieš nugarėlę ir pirmajame narelyje, o pilvelio galiukas rusvas. Tai labai taikūs padarėliai. Kamanės nepuola, kol negresia pavojus jos gyvybei. Kamanių straublelis ilgiausias tarp bičių, 8 - 13 mm. Ir tai puikus įnagis pasiekti giliai esančias nektarines, pvz. raudonųjų dobilų. Agronomai labai vertina kamanių darbą, kultūrinių augalų derlius žymiai didesnis, jei juos lanko kamanės. Po žiemos miego kamanės pabunda anksti (bitelės dar pabūna avily). Jas galima pamatyti besisukiojančias aplink žydinčius kačiukus. Pasistiprinusios blindės kačiukų nektaro lašeliais jos ieško buveinės savo būsimajai šeimynai: išpuvusio 17


kelmo, apleistos voverės trobelės medyje, tuščios zylučių drevės, miegapelių pamirštos gūžtelės pievoje, urvelio samanose ar po vėjovartos šaknimis. Įdomu, kad kamanėms patinka apleisti pelių urveliai ir jų susukti lizdeliai. Kamanė įsis ukus tik pertvarko čia viską savaip, o rastas statybines medžiagas panaudoja savo namukui. Mokslininkai mano, kad kamanės pagal pelių kvapą randa apleistus urvelius. Daugybė darbelių prabudusiai kamanei. Reikia ir lizdą susukti, ir pirmąsias korio akutes padaryti, padėti kiaušinėlius, atnešti nektaro ir žiedadulkių, kad būtų kuo maitinti vaikus. Šildo kiaušinėlius savo kūnu, tik trumpam išlekia, kai alkis iškamuoja. Sukasi kamanės motinėlės, joms nėra kas padėtų: darbininkės užaugs, virs tikromis kamanėmis tik po mėnesio. Suprantama, viena mama visų tinkamai nespėja papenėti. Ir pirmoji vada būna negausi, kamanės smulkutės, kaip kokios musės. Bet dirbti jau gali. Dukros ją pavaduoja: audžia korius... (tiesa, kamanėms neišeina toks taisyklingas ir gražus korys, kaip bičių. 18


Jos sulipdo kas kaip moka, nevienodo dydžio akelėmis)... neša nektarą ir žiedadulkes, tvarko, kuopia lizdą, maitina mažąsias. Motinėlė jau gali likti lizde, valgyt jai paduodama. Bet ir lizde darbuotis reikia – deda kiaušinėlius. Vėliau atsiradusios sesės jau būna stambios. Jei gera vasara, šeimyna gali siekti ir porą šimtų narių. Antroje vasaros pusėje išsirita subrendę patelės ir tranai. Susiporavę šie žūsta, o jaunosios motinėlės po samanomis ar kokioj kiaurymėj lieka žiemoti. Rudenį šeimos nebelieka. Žūsta darbininkės, senoji motinėlė, tranai ir net nespėjusios išsivystyti lervutės. Jei taip atsitinka, kad vasarą žūna motinėlė – kamanių šeimai ne bėda. Gamta joms padovanojo mums nesuprantamą stebuklą – viena kuri iš darbininkių virsta nauja motinėle. Kamanių skrydis ligi galo neištirtas. Pagal kūno svorio ir sparnų santykį ji neturėtų pakilti. Nors ir sparnai plazda 300 kartų per sekundę dažniu. Kamanių sparnelių judesiai ore panašūs į aštuoniukę. 19


Ryte kamanės prabunda labai anksti. Jau ketvirtą valandą lizde girdėti būdingas dūzgimas. Anksčiau buvo manoma, kad tai trimitininkai žadina šeimą į darbus. Pasirodo, to neprireikia, pačios keliasi. Tiesiog ankstų rytą dar vėsoka, ir kamanės mojuodamos sparnais, šildo lizdą. Smarkiai plasnodamos jos gali pakelti kūno temperatūrą net dvidešimčia laipsnių aukščiau nei aplinkos temperatūra. Yra negeliančių kamanių. Jos neturi geluonies ir yra nykstančios. Svarbiausi kamanėms yra žiedai. Joms reikia nepertraukiamo žydėjimo nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Jei gyvenate pamiškėje ar šalia namų yra natūralios pievos lopinėlis, tai kartu su sodyboje auginamais žydinčiais augalais kamanių šeimai turėtų užtekti. Juk kamanės – ne bitės, jos medaus pagamina tik nedidelį kiekį, kiek joms reikia prasimaitinti. O medus kamanių itin vertingas. Dvigubai naudingesnis už bičių medų, jei žiūrėt žmogaus organizmui naudingųjų medžiagų kiekį. 20


Kai kurių rūšių kamanės šonuose išskiria vašką, iš kurio gamina korelių pradus. Kitos kiaušinėlius deda tiesiog ant suneštų žiedadulkių kamuolėlių krūvelių. Vėliau korių akelės susiformuoja iš perų kokonų. Kurdama lizdą motinėlė paruošia tik 2 - 3 vietas perams. Prie jų lipdo indelį nektarui. Aplinkui įrengia dar iki 12 vietelių. Pirmajam perui išsiritus, antrasis toje akelėje nebeauginamas. į tuščias akeles pilamas nektaras. Dirvinės kamanės lizdavietę nuolat nuo aplinkos izoliuoja vaškiniu apdangalu, kuris padeda išlaikyti pastovesnę 26,6 - 33,3 laipsnių temperatūrą. Pakilus temperatūrai padidinamas vėdinimas. Puikiai girdėtum šį dūzgimą 130 - 140 hercų dažniu. Pavojus pranešamas iki 5000 hercų dažniu. Kamanės turi begales priešų. Jų gardus medutis, riebios lervos privilioja peles, lapes, mangutus, kiaunes, plėšrius paukščius. O kamanių lizdeliuose ir taip tarpsta visokie parazitai, kurie minta medumi, vašku, pakenkia lėliukėms ir suaugėlėms. Dėl miškų sausinimo, natūralių pievų 21


sunaikinimo, atvirų plotų apsodinimo miškais ir intensyvaus miškų kirtimo kamanių mūsų krašte katastrofiškai mažėja. Šie be galo naudingi vabzdžiai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Bet tai menka paguoda. Kamanes reikia globoti, rengti joms dirbtinius lizdelius. Galima tiesiog iškasti žemėje duobutę, įdėti sausos, smulkios žolės ar samanų, iš viršaus uždengti lentele ir apdėti ją velėna. Landą palikti siaurą, iki 20 mm. Kamanės mėgsta, kad landa būtų pakankamai ilga (nors 15 cm ilgio), kad, įlindus į urvelį, ne iškart patektų į lizdelį. Galima daryti ir aviliukus. Sukalami iš neobliuotų lentučių maždaug 20x10x10 cm. Priekyje išgręžiama skylutė landai ir kelios mažutės prie stogelio vėdinimui. Vidų reikia ištrinti žemėmis ir įdėti medžiagos lizdui. Aviliukas užkasamas žemėn. Landa padaroma panašiai kaip urveliui žemės duobutėje. Svarbu, kad lizdai būtų saulės šildomoj vietoj, bet būtina apsaugoti nuo perkaitimo. Todėl aviliukų stogus irgi reikia pridengti samanomis, velėna ar kokia natūralia medžiaga. 22


Į vidų neturi patekti lietaus vanduo ir drėgmė iš žemės. Skruzdės yra kamanėms dideli priešai. Įrengdami kamanei namus, apsidairykim, ar nėra arti skruzdėlyno. Lizdukai turi būti paruošti vos pradėjus kamanėms skraidyti, maždaug balandžio pirmoje pusėje. Jei sumeistravote keletą aviliukų, juos statykite ne arčiau kaip 2 m atstumu. Jūsų darbas kaip ir baigtas. Nebent pasaugoti, kad kas neišplėštų. Dabar galite stebėti ir džiaugtis. Sako, kad kamanių šeimos stebėjimas iš dalies yra pavojingas, nes “įtraukia visiškai“. Ankstų rytą, kai saulėtekio spinduliai sužybsi rasotuose pievų žiedynuose, nektarą gerianti kamanė tarsi įprasmina saulės ir žemės sąjungą. Visa padarėlio būtis dvelkia ypatinga švara. Tikrai pavojinga stebėti kamanių gyvenimą – jos gali atskleisti mūsų vartotojiškų poreikių niekingumą.

23


O vėlų rudenį, kai žūsta visos darbininkės, galėsit patikrinti: gal metai buvo geri? Tuomet jums kamanės paliko lašelį medaus. Puikus atlygis.

24


KAMANรถ


3. Svirpliai (Gryllidae) Svirpliai yra tiesiasparnių būrio vabzdžių šeima. Lietuvoje registruotos trys rūšys: naminis, dirvoninis ir juostakaktis. Paprastai kiekviena rūšis skleidžia savitus garsus. Žiogai ir svirpliai juos išgauna trindami vieną į kitą antsparnius, skėriai – užpakalinių kojų šlaunis į antsparnius. Žiogų ir svirplių klausos organai yra priekinių kojų blauzdose. Svirpliai mėgsta šiltas ir drėgnas vietas. Jie gyvena butuose, prie centrinio šildymo įrengimų, rūsiuose, šiltadaržiuose. Vakarais ir naktį svirpia. Minta augaliniu (miltų produktai, daržovės, vaisiai) maistu, tačiau gali ėsti ir kitus vabzdžius bei gendančią mėsą. Šiltadaržiuose gadina agurkų, pomidorų, salotų, špinatų ir kitų augalų daigus – apgraužia minkštas augalų dalis: lapus, stiebus, vaisių užuomazgas. Tiesiasparniai vystosi su nepilna metamorfoze. Kiaušinius deda į žemę po vieną arba krūvelėmis. Per metus užauga viena karta. Iš kiaušinėlių 25


nimfos išsirita maždaug po 3 savaičių. Nimfos, turinčios suaugusio vabzdžio požymių (maži svirpliukai), augdamos neriasi apie 10 kartų. Suaugusių svirplių gyvenimo trukmė – 2 - 3 mėnesiai. Tailande svirpliai veisiami komerciniais tikslais – kaip pašaras namų augintiniams. Jie panaudojami ir pramogų versle. Kinijoje kasmet vyksta svirplių kovų čempionatas. Vis daugiau žmonijos atstovų kalba apie tikslingumą vartoti vabzdžius maistui: maistingumu vabzdiena lenkia jautieną. Ragavę tikina, jog svirplio skonis primena moliūgų sėklas. Tyrimas atskleidė, jog svirpliai pakeičia savo elgesį, jei yra stebimi. Jau anksčiau buvo žinoma, jog aplinkiniai daro įtaką tam, kaip elgiasi žinduoliai, paukščiai ir žuvys. Tačiau tai pirmas kartas, kai toks elgesys pastebėtas tarp bestuburių gyvūnų. Svirplių patinai, kovodami arenoje, elgėsi daug agresyviau, o laimėję demonstruodavosi garsiau ir akivaizdžiau, kai kovą stebėdavo kiti svirpliai. 26


Svirpliai pateles pirmas praleidžia pro duris. Ir toks elgesys lygus net ne žmogiškam džentelmeniškumui, o tikrai riterystei. Vietoje to, kad būtų atskleistas agresyvus ir dominuojantis patinėlių elgesys, jie pasirodė besantys ryžtingi globėjai, net guldantys galvas, kai jų porai grėsė pavojus. Corbis šarvuoti svirpliai nuo priešų ginasi iš mažyčių angų purkšdami toksišką kraują. Krauju nuo priešų ginasi dar kelios rūšys vabalų ir žiogų, tačiau iki šiol mokslininkai negalėjo paaiškinti, ar yra prasmės imtis tokių ekstremalių priemonių. Dabar tyrinėtojai pademonstravo, kad tokia taktika tikrai veikia grobuonims (pavyzdžiui, driežams) atbaidyti. Šarvuotieji dirviniai svirpliai yra riebūs neskraidantys ir krūmuose gyvenantys vabzdžiai, daugiausia paplitę Afrikos valstybėse. Jie palyginti dideli – užauga iki 5 cm ilgio. Krūtinė ir kojos nusėtos aštriais spygliais, turi stipriai kandančius žandikaulius. Bet corbis ginasi dar aršiau: stipriu srautu atryja ką tik suėstą maistą, o pro savo egzoskeleto kiaurymes, esančias ant 27


nugaros ir po kojomis, purškia kraują (vabzdžių atveju jis vadinamas hemolimfa). Vienos rūšies žiogas taip gerai naudojasi savo savybe, jog vokiečiai jį vadina “blutspritzer", t.y. “kraujo purškėju". Žalias ir dvokiantis kraujas yra blyškios žalios spalvos ir gan aštraus kvapo. Nenusiplovus skysčio nuo rankų, jos atsiduoda rūgščiu, tabaką primenančiu, kvapu. Kraujo ir skrandžio turinio derinys ginantis turi vieną trūkumą. Dirviniai svirpliai nuolat ieško naujų maisto šaltinių, įskaitant baltymus ir druską. Tačiau pats geriausias maistas jiems yra kiti svirpliai, ir jei tik atsiranda proga, jie tampa kanibalais. Hemolimfa išsitepę svirpliai pritraukia kitų dėmesį, nes panašūs į sužeistus. Tie svirpliai, kuriuos mokslininkai priversdavo išpurkšti kraują, patalpinti atgal į koloniją kruopščiai nusivalydavo bet kokius ant galūnių likusius lašelius, greičiausiai taip bandydami išvengti kanibalizmo. Kiti svirpliai prisiartindavo prie kraujuotojo ir pradėdavo jį kandžioti. 28


SVIRPLYS


SVIRPLYS


4. Skruzdėlės (Formicidae) Tai vieni iš labiausiai paplitusių Žemėje vabzdžių. Skruzdėlės aptinkamos beveik visame pasaulyje, daugiausia tropinėse juostose. Tai istoriškai labai sena vabzdžių grupė. Senovinių skruzdėlių randama Baltijos gintare, į kurį jos pateko maždaug prieš 30 milijonų metų. Jų kūno sandara išliko beveik nepakitusi iki mūsų laikų. Skirtingi šaltiniai nurodo nevienodą dabar Žemėje gyvenančių skruzdėlių rūšių skaičių – nuo 6 iki 20 tūkstančių. Mokslas apie skruzdėles vadinamas mirmekologija. Skruzdėlės kūną sudaro galva, krūtinė, pilvelis ir trys poros kojų. Viršugalvyje yra dvi antenos. Jomis skruzdėlės girdi, jaučia, uodžia ir bendrauja. Skruzdėlės turi dvi dideles facetines (sudėtines) ir tris mažas paprastąsias akis. Visos skruzdėlės pilvelyje turi nuodų liauką, gaminančią skruzdžių rūgštį. Primityvios rūšys turi geluonį. Gintis ir pulti jos gali kąsdamos, geldamos ar papurkšdamos cheminių medžiagų. Kontaktas su 29


skruzdžių rūgštimi žmogui sukelia odos niežulį, perštėjimą, net skausmą, pažeistoje vietoje gali iššokti pūslelių. Skruzdėlės geba panešti įspūdingą svorį, net 10 kartų didesnį už jų pačių svorį. Tai lemia ne tik jėga, bet ir technika bei pusiausvyra. Galva ir sprandu skruzdėlės reguliuoja šiaudo pasvirimo laipsnį, kol randa tinkamą atramos tašką. Taip šiaudą jos gali nunešti labai toli, daugiau nei 100 metrų. Skruzdėlės yra bendruomeniniai vabzdžiai, kurie įsirengia būstą – skruzdėlyną. Skruzdėlynai būna žeminiai (įrengti žemėje ar jos paviršiuje iš žemės grumstelių), medieniniai (įrengti medžio kelmuose ar kamienuose) ir kombinuoti (įrengiami iš žemės grumstelių ir augalų dalių – šakelių, lapų, spyglių). Vienų rūšių skruzdėlių kolonijos gyvenamoji vieta gali sutilpti į gilę (leptothorax, temnothorax), kitų – į dvimetrinius kupolus (miško skruzdėlės formica). Požeminė skruzdėlynų dalis būna su daugybe išraustų takų, ertmių ir gali siekti kelių metrų gylį. Čia tam tikrose vie30


tose įrengiamos įvairios patalpos, skirtos lervų auginimui, maistui laikyti, veisimuisi. Skruzdėlynų kupolai gaudo saulės spindulius, kaupdami reikiamą šilumos kiekį. Todėl kuo tamsiau miške, tuo aukštesnis skruzdėlynas. Visi pažeidimai, atsirandantys skruzdėlių namuose, yra jo gyventojų stebėtinai greit užtaisomi. Skruzdėlyno viduje pastoviai vyksta pertvarkymo, tobulinimo darbai. Sudrėkusią giliau esančią medžiagą skruzdėlės išneša į paviršių išdžiūti. Taip išvengiama tiek pelėsių, tiek puvinių susidarymo. Bendruomenėse gyvenančios skruzdėlės tiksliai pasidalija pareigomis. Motinėlės – stambiausios savo dydžiu skruzdėlės – atsakingos už kolonijos gausinimą. Pradžioje jos turi dvi poras plėviškų sparnų, kuriuos po poravimosi numeta ar nusigriaužia. Skruzdėlyno gilumoje motinėlės deda balkšvus ovalius kiaušinius, iš kurių išsivysto baltos lervutės, vėliau virstančios lėliukėmis. Iš neapvaisintų kiaušinėlių vystosi trumpai gyvenantys sparnuoti tranai, teatliekantys poravimosi funkciją. Darbininkės besparnės, su mažesniais 31


regos organais (tarp kai kurių rūšių yra ir visai aklų), jų kūno sandara paprastesnė. Darbininkėms būdingas pareigų pasiskirstymas, specializacija. Vienos yra auklės, besirūpinančios jaunikliais, prižiūrinčios juos. Kitos stato, remontuoja skruzdėlyną, valo vidaus patalpas. Dar kitos rūpinasi maisto paieška, tiekimu, dalijimusi. Ketvirtos saugo skysto maisto atsargas (nektaro talpas). Didesnės darbininkių kopijos yra kareiviai. Jos turi neproporcingai didelę galvą, išvystytus stiprius žandikaulius. Darbininkės gyvena nuo 1 mėn. iki 3 metų, motinėlės – iki 30 metų. Atskirų rūšių skruzdėlių kolonijas gali sudaryti nuo keleto dešimčių iki kelių tūkstančių individų, o dideliame skruzdėlyne jų gali būti ir keletas milijonų. Skruzdėlės minta mišriu maistu: vabzdžiais, vorais, šimtakojais, sraigėmis, sėklomis, vaisiais, minkštais ūgliais, nektaru ir kt. Jos laižo amarų išskiriamą saldų skystį lipčių, todėl amarus saugo, gina nuo priešų, perneša ant kitų augalų. Lietuvoje aptinkama apie 40 rūšių skruzdėlių. Dažnesnė rudoji miško, tamsiarudė miško, sodi32


nė, arba juodoji skruzdė ir parazituojančios patalpose faraoninės skruzdėlės. Rudoji miško skruzdėlė (Formica rufa) Šios skruzdėlės yra 7 - 14 mm ilgio, ryškiai rudos spalvos, su didele galva. Geluonies neturi. Pusę pilvelio užima nuodų liauka, supama raumeninio maišelio. Raumenims susitraukiant, nuodai išmetami iki kelių dešimčių cm į tolį. Mityboje didžiąją dalį sudaro įvairiausi vabzdžiai, taip pat ir kai kurių kitų rūšių skruzdėlės. Agresyviai gina ir visaip globoja amarinius vabzdžius, kurių išskiriamu lipčiumi minta. Šios skruzdėlės kartais apsigyvena kitų miško skruzdėlių lizduose (pvz. Formica fusca), laikinai tapdamos socialiniais parazitais. Vienai jaunai motinai naują šeimą kurti ir lizdą statyti būtų sunku, ji to nesugebėtų, nes moka tik dėti kiaušinėlius. Ji įsibrauna į kitos biologiškai artimos, bet mažesnės rūšies lizdą, nugalabija čia esančią patelę ir pradeda 33


dėti kiaušinėlius. Motinos netekusios vietinės skruzdėlės maitina įsiveržėlę, prižiūri jos kiaušinėlius ir jauniklius. Po kiek laiko lizde tikrųjų šeimininkių nelieka, lizdas priklauso jau rudosioms miško skruzdėlėms. Šių skruzdėlių kolonijos įsikūrusios stambiuose, iki 2 m aukščio, skruzdėlynuose, suneštuose iš spyglių ir šakelių. Kolonijoje vidutiniškai priskaičiuojama apie 100 tūkst. darbininkių ir 100 motinėlių. Aprašyti atvejai, kai buvo randama ir iki 0,5 mln. individų. Tamsiarudė miško skruzdėlė (Formica tusca) Tai įprastos tamsios pilkos spalvos miško skruzdėlės, įsirengiančios lizdus dirvoje, suformuodamos nedidelius antžeminius kauburėlius, taip pat po akmenimis, pūvančiuose medžiuose, kelmuose, pamiškių žolynų kupstuose. Šių skruzdėlių šeimos dažniausiai nedidelės, apie 500 - 1000 individų su viena motinėle. Mityba mišri. Savo saugomos teritorijos neturi ir su kitomis skruz34


dėlėmis nekonkuruoja. Dažnai nukenčia nuo parazitinių raudonųjų skruzdėlių, kurios užgrobia tamsiarudžių skruzdėlių lizdus ir iš jų kokonų sau užsiaugina verges darbininkes. Sodinė, arba juodoji skruzdėlė (Lasius niger) Tai 3 - 5 mm dydžio tamsiai rudi ar juodi vabzdžiai. Dažniausiai jos apsigyvena soduose, šiltnamiuose, prie namų, ypač smėlingose vietose, tarp šaligatvių plytelių, pamatų plyšiuose, o iš ten, ieškodamos maisto, skruzdėlės darbininkės gali skverbtis į gyvenamąsias patalpas. Koloniją sudaro 5000 - 20000 individų. Faraoninė skruzdėlė (Monomorium pharaonis) Šių skruzdėlių gimtinė Indija. Ten jos įsirengia lizdus - kolonijas po atviru dangumi. Į mūsų šalį laivais, lėktuvais, traukiniais ir kitu transportu 35


šios skruzdėlės buvo atgabentos su įvairia prekybine tara, vaisiais ir kitoms maisto prekėmis jau prieš 100 metų. Mūsų klimatinėje juostoje šios rūšies skruzdėlės natūralioje gamtoje gyventi negali, todėl jos prisitaikė gyventi pastatuose, žmogaus butuose, viešbučiuose, maisto objektuose, ligoninėse, sanatorijose. Faraoninės skruzdėlės labai mažos, maždaug 2 mm ilgio, o kūno spalva varijuoja nuo šviesiai geltonos iki raudonos spalvos su tamsesniu pilveliu, kurio gale turi mažą geluonį. Jų koloniją sudaro nuo 1000 iki 2500 vabzdžių darbininkių. Skirtingai nei kitų mums įprastų rūšių, šių skruzdėlių kolonijoje būna ne viena motinėlė, o 100 ir daugiau. Tai mažiausia Lietuvoje aptinkama skruzdėlė. Mūsų miškuose didelė skruzdėlių bendruomenė per vieną vasaros dieną į savo skruzdėlyną gali nutempti iki 100.000 aukų. Taigi 1 ha miško apsaugoti nuo kenkėjų reikia 3 - 4 skruzdėlynų. Keletas įdomybių apie skruzdėlių gyvenimą: 36


* skruzdėlės darbininkės užmiega minutei dviem, po to pabunda ir vėl dirba. Per parą jos gali užmigti 250 kartų. Motinėlės miega kur kas ilgiau, o per parą jos užmiega 90 kartų. Kai skruzdės kietai miega, jų antenos nuleistos, bet kartais suvirpa, žabtai sučiaupti. Mokslininkai teigia, kad antenų virptelėjimas greičiausiai reiškia, kad tuo metu skruzdės kažką sapnuoja. Kai skruzdėlės tik snaudžia, jų antenos pusiau nuleistos, o žabtai – pusiau praverti. Miegodamos skruzdės gali kontroliuoti kūno padėtį, nors tuo metu ir nejuda. Prabudusios skruzdėlės, panašiai kaip ir žmonės, rąžosi ir žiovauja. * skruzdėlyną sušildo originaliu būdu. Skruzdėlės puikiai jaučiasi šiltu oru, ypač šviečiant ir šildant saulei. Anksti pavasarį (kai kada miške dar tvyrant sniegui) saulei šviečiant jos jau kruta lizdo viršuje. Šis judėjimas turi savo prasmę: saulėje sušilę vabzdžiai lenda į požemį, kuriame yra žiemiškai šalta, ir nuneša ten mažą dalelę šilumos. Sunku nustatyti, kiek kartų skruzdėlės turi sušilti, o po to – leistis apačion, kad po žeme 37


esančios lizdo dalies temperatūra pakiltų vienu laipsniu. * tarp daugybės skruzdėlių rūšių yra ir itin originalių. Štai skruzdės medkopės. Jų skruzdės darbininkės iš amarų surinktą lipčių arba augalų nektarą sumaitina “medaus statinaitėms" - beveik nejudriai gyvenančioms giminaitėms, kurios nektarą kaupia savo pilveliuose. Skruzdžių kolonija juo maitinasi, kai negali susirasti maisto kitur. Norėdama padėti medų saugojimui ar jo pasiimti, skruzdė tam tikru būdu pastuksena antenomis į “Medaus statinaitės" antenas. Ši tuoj išsižioja. “medaus statinaitės" gali būti vidutinės vynuogės dydžio. Per savo gyvenimą, trunkantį keletą mėnesių, jos gali būti kelis kartus ištuštintos ir vėl pripildytos. * Pietų Amerikos atogrąžų drėgnose džiunglėse gyvena lapgraužės skruzdėlės. Jos savo tvirtais žandais, tarsi žirklėmis, iškanda lapo skiautę, ir, pakėlę virš savęs, neša savojo skruzdėlyno link. Parneštos lapų skiautės čia smulkinamos į tyrelę, kuri naudojama tam tikrų grybų auginimui, 38


kurių grybienos saldžios sultys naudojamos maitinimuisi. * šiomis dienomis skruzdėles pradėta auginti kaip namų augintinius. Gyvena naminiai vabzdžiai akvariumuose arba savotiškose salelėse, įkurdintose ant stalų ir apsuptose vandens, kad neišsibėgiotų. Jas pamėgo firmų savininkai. Jų nuomone, triūsiančių skruzdėlyčių vaizdas skatina darbuotojus stropiau darbuotis. * lietuviai skruzdėles nuo seno labai gerbė. Sakydavo, kad skruzdėlių namų (skruzdėlyno) negalima degint! Juos sudeginti yra toks pat nusikaltimas kaip ir sudeginti žmogaus namus. * kur yra skruzdėlių, ten nebus gyvatės, nes jos apstoja gyvatę - ir viskas! O dabar įminkite minklę: juodas puodas, kuo labiau maišysi, tuo labiau verda. Teisingai, tai skruzdėlynas.

39


40


SKRUZDรถLรถ


Skruzdės vystymosi etapai: 1. 2. 3. 4.

Kiaušinėlis Lervutė Lėliukė Suaugusi skruzdė


SKRUZDรถS VYSTYMASIS

1 2 3

4


Skruzdėlynas 1. Spyglių ir šapelių danga. Ji apsaugo nuo išorinio gamtos poveikio. Dangą taiso ir atnaujina skruzdės darbininkės. 2. „Soliariumas” - patalpa prišildoma saulės spindulių. Pavasarį čia skruzdės užbėga pasišildyti. 3. Vienas iš įėjimų. Taip pat tai ir ventiliacijos anga. Ją saugo skruzdėlės kareiviai. 4. „Kapinės” - skruzdės darbininkės čia atneša negyvas skruzdėles bei šiukšles. 5. Žiemojimo kamera - vabzdžiai čia renkasi peržiemoti pusiau miego būsenoje.


6. „Klėtis” - čia skruzdėlės laiko sėkleles. 7. Karališkoji kamera, kurioje gyvena motinėlė ir deda iki tūkstančio kiaušinėlių per dieną. Motinėle rūpinasi skruzdėlės darbininkės. 8. Patalpa su kiaušinėliais, lervutėmis ir lėliukėmis. 9. Patalpa, kur skruzdėlės laiko amarus. 10. „Mėsos sandėlis” - jame yra laikomi vikšrai ir kitas grobis.


aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa skruzdรทlynas aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa SKRUZDรถLYNAS aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa 2 \2 aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaa3 \3 aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaa 1 \1 aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa \4 4 aaaa aaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaa aaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa 9 \9 aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa 6 \6 10 \10 aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa 5 \5 aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa 8 \8 aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa 8 \8 aaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa 7 \7 aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa


5. Žirgeliai (Odonata) – Laumžirgiai - tai laumės žirgai, - greitai išaiškintų vaikai. Kas žino, gal iš tiesų kadaise šie skrajūnai buvo labai greiti, greitesni už vėją ir nuskraidindavo laumes net iki padebesių. Mes šiuos vabzdžius įpratę vadinti laumžirgiais, mokslininkai juos vadina žirgeliais ir išskiria atskiras rūšis. Mažiausi, plonais pilveliais ir siaurais sparnais žirgeliai vadinami strėliukėmis, prie vandens spalvotais sparnais plazdantys – gražutėmis. Gausiausi savo įvairove žirgeliai vadinami skėtėmis, patys stambiausi – tikraisiais laumžirgiais. Laumžirgių protėviai skraidė žemėje dar prieš 300 milijonų metų. Jie buvo milžiniški. Išskėstų sparnų plotis siekė 70 cm, nors kitkuo beveik nesiskyrė nuo dabartinių. Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama iki 4500 rūšių. Lietuvoje randama apie 60 rūšių, 13 iš jų įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. 41


Šiuolaikiniai laumžirgiai yra iki 8 cm ilgio, sparnų plotis iki 11 cm. Galva didelė, judri, su didžiulėmis pusrutulio formos akimis, susisiekiančiomis viršugalvyje. Lieknas kūnas, kurį sudaro krūtinėlė ir ilga uodega, gali būti įvairiausių spalvų. Keturi žvilgantys plėviški pailgi sparneliai. Ilgos, šeriuotos, plonos kojos nepritaikytos vaikščioti žeme. Taigi laiką jie leidžia ore, pailsėdami ant šakelių, žolių stiebų. Žirgeliai medžioja virš vandens, virš pievų augalų, pamiškėse ar kitose šviesiose, vėjo mažiau pasiekiamose vietose. Didieji laumžirgiai dažnai nardo ore aplink eglių viršūnes, taigi pakankamai aukštai. Skrisdami laumžirgiai sulenkia kojas taip, kad suformuotų savotišką krepšį. Juo ir gaudo vabzdžius: uodus, mašalus, muses, drugelius. Tarp žirgelių nereti kanibalizmo atvejai. Jeigu patelės, turinčios dėti kiaušinius, pritrūksta maisto, jos medžioja savo rūšies vabzdžius. Daugelis laumžirgių savo grobį sugraužia tiesiog ore. Kiaušinėlius deda tiesiai į vandenį ar ant vandens augalų. Išsiritusios lervos yra nepasotina42


mos plėšrūnės. Jos trejus metus gyvena vandenyje gaudydamos įvairius vabzdžius ir jų lervas, dafnijas, o stambiausios, užaugančios iki 4,5 cm, net buožgalvius ir mažas žuveles. Baigiantis pavasariui, saulėtą dieną, vandens augalų stiebeliais lervos išropoja virš vandens ir kibiomis kojomis stipriai įsitveria už augalo. Lervų krūtinėje atsiveria kvėptukai. Lervos truputį pajuda, keistai sudreba, išsitempia, rąžosi, kol išdžiūvusi odelė išilgai nugaros staiga plyšta. Po kiekvieno staigaus judesio iš išnarų pamažu išlenda žirgelių kūnelių dalis. Minkšti žirgelių kūneliai staigiai atsilošia ir pakimba žemyn galva. Išnaros dar palaiko tik išsiritusius, gležnus ir silpnus padarėlius. Bet greit kūneliai džiūsta ir kietėja, o gyslomis tekantis vabzdžių kraujas (hemolimfa) po truputį ištiesina sparnus. Dabar žirgeliai yra beveik du kartus didesni už savo išnaras. Štai jauni laumžirgiai jau pasiruošę skrydžiui , išskleidžia perlamutru blizgančius sparnus ir pakyla. Gyvena laumžirgiai vieną sezoną, apie 4 mėnesius. 43


Gražuolis padangių žirgelis – pats tobuliausias plėšrūnas žemėje. Liūtams pavyksta sumedžioti apie trečdalį persekiojamo grobio, baltiesiems rykliams – pusę, o štai laumžirgių medžioklė sėkminga beveik 97 procentais. Tai lemia sudėtingas regėjimas, neprilygstama skraidymo technika ir ypatinga nervų sistema. Laumžirgio facetinės akys – iš daugybės savarankiškų akelių. Be įprastų spalvų, jie mato ultravioletinius spindulius. Laumžirgiams dangus yra baltas, o tamsus skrendantis grobis matomas itin aiškiai. Didelės akys užtikrina 360 laipsnių vaizdą. Nėra aklųjų dėmių, todėl laumžirgiai gali matyti, kas vyksta už jų ar po jais. Didieji laumžirgiai grobį gali pastebėti net už 40 m, smulkesnieji - už 14 m. Laumžirgio sparnai turi ypatingų gebėjimų. Ir lengvi, ir standūs, ir lankstūs. Visi keturi gali judėti atskirai, tad kryptį pakeičia staigiai. Skrisdamas įprastai, sparnais ima mojuoti šiek tiek ne į ritmą, tad priekinių sparnų sudaromą oro sūkurį užpakaliniai sparnai išnaudoja kaip keliamąją jė44


gą. Staigiai sukant, sparnai vienoje kūno pusėje mosuoja pirmyn, o kitoje atgal. Kad pakibtų ore laumžirgis priekiniais sparnais mojuoja žemyn, o užpakaliniais aukštyn, ir atvirkščiai. Prireikus laumžirgis skrenda ir žemyn galva, o kai kurios rūšys gali skristi atbulomis. Ant kiekvieno sparno galo yra sparno žymė, kuri yra sunkesnė už likusį sparną ir, skrendant dideliu greičiu (60 km/h) suteikia stabilumo. Matydamas vabzdžių būrį, laumžirgis geba 100 proc. dėmesio sutelkti į vieną vienintelę auką, aplinka jo netrikdo. Tai nustatė Australijos mokslininkai. Medžiodamas laumžirgis nesivaiko grobio iš paskos, bet numato jo buvimo vietą sekančią akimirką ir pasirenka trumpiausią kelią. Daugelyje pasaulio vietų laumžirgis simbolizuoja pokytį. Japonams tai vasaros ir rudens ženklas. Kinijoje laumžirgius žmonės sieja su klestėjimu, harmonija ir sėkme. Amerikos indėnams jis – laimės, greičio ir tyrumo ženklas. Velsiečiai juos vadina gyvatės tarnais ir mano, kad šie seka gyvates bei susiuva joms žaizdas. Švedų folklore 45


pasakojama, kad šie sparnuočiai sukiojasi tik apie blogus žmones. Įdomu, kad: * 60 proc. laumžirgio kūno sudaro sparnus judinantys raumenys; * paėdę, iš karto vėl ieško naujos aukos. Tokia jų virškinimo sistema: visada būna alkani. Nenustoja ryti net akistatoje su žūtimi: įstrigę voratinklyje laumžirgiai suėda vorus. * Balio saloje gaminami savotiški laumžirgių ledinukai – vabzdžiai apkepami kokoso piene ir apibarstomi cukrumi.

46


LAUMŽIRGIS


Turinys Mano draugas svirplys .................................... 1 1. Bitės – Apis .................................................. 4 2. Kamanės – Bombus ................................... 15 3. Svirpliai – Gryllidae .................................... 25 4. Skruzdėlės – Formicidae ............................ 29 5. Žirgeliai – Odonata .................................... 41

Gyvasis pasaulis 2015 m. nr. 1 žurnalas  

Žurnalas apie gamtą padidintu šriftu.

Gyvasis pasaulis 2015 m. nr. 1 žurnalas  

Žurnalas apie gamtą padidintu šriftu.

Advertisement