Page 1

2016 m. lapkritis Nr. 11 (87)

Rudens derlius Trekininkų medaliai, nauji trenerių planai ir žingsniai Pjongčango bei Tokijo link.

OLIMPINĖ PANORAMA

1


2

OLIMPINÄ– PANORAMA


TURINYS

TURINYS

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalas Leidžiamas nuo 2003 m. Nr. 11 (87), 2016 m.

8

12

22

24

26

5 6 8 10 12 15 16 18 20 22 24 26 28 30 34

Skaitytojams

LTOK prezidentės mintys

25-metis

Ketvirtis amžiaus olimpinėje šeimoje

Jubiliejus

Nuo sportininko – iki prezidento

Sukaktys

Sporto muziejuje – dviguba šventė

Iš arti

Sieks galimybes paversti tikrove

VIršelyje Dviratininkė Simona Krupeckaitė

Žiemos festivalis

„Scanpix“ nuotr.

Lyderystė

Bronius Čekanauskas

Ledo siena ir baidarės Nemune

Moterys žada pokyčius

Konsultantas

Italą žavi lietuvių ryžtas

Aktualijos

Naujovių ieškos jauniausios akys

redaktorius

Autoriai

Marytė Marcinkevičiūtė Lina Daugėlaitė Goda Smilingytė Algis Balsys Bronius Čekanauskas Dainius Genys Julius Bliūdžius Dominykas Genevičius

Interviu

fotografai

Olimpinė bronza – tik pradžia

Alfredas Pliadis Vytautas Dranginis

Olimpinė kandidatė

maketuotojas

Lengvaatletę užbūrė trekas

LTOK posėdžiai

Rio rezultatai įvertinti gerai

Sutartis

Artūras Gimžauskas

kontaktai

Olimpiečių g. 15, LT-09200 Vilnius panorama@ltok.lt

Interneto svetainė www.ltok.lt

Japonijoje – lietuvių kalba ir šaltibarščiai

spausdina

Kronika

tiražas

LTOK įvykių dienoraštis

Pamąstymai

Po žaidynių Atlanta išgražėjo

„Lietuvos ryto“ spaustuvė 4000 egz. ISSN 1648-6331 Online ISSN 2351-5899 Jei norite dalytis žurnalo medžiaga su savo skaitytojais, privalu pranešti, kad informacijos šaltinis – „Olimpinė panorama“

OLIMPINĖ PANORAMA

3


SKAITYTOJAMS Alfredo Pliadžio nuotr.

LTOK prezidentė apdovanojo Lietuvos jaunučių ir sporto vilčių žaidynių nugalėtojus

Renkami olimpinių metų geriausi DAINA GUDZiNEVIČIŪTė

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė

Neseniai drauge su generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru dalyvavome Kataro sostinėje Dohoje vykusioje Nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) generalinėje asamblėjoje. Ten prisistatė 2024 m. olimpines ir parolimpines žaidynes pretenduojantys rengti miestai Los Andželas, Budapeštas ir Paryžius, buvo išdalyti ANOC apdovanojimai ryškiausioms Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių žvaigždėms. Geriausiais pripažinti olimpiniai čempionai – tenisininkė iš Puerto Riko Monica Puig ir lengvaatletis iš PAR Wayde‘as van Niekerkas, pagerinęs 400 m bėgimo pasaulio rekordą. Už įkvepiantį pasirodymą specialus prizas įteiktas Rio olimpine čempione tapusiai dziudo imtynininkei brazilei Rafaelai Lopes Silvai.

Dar viena ypatinga lapkričio sukaktis – LTOK sugrįžimo į tarptautinę olimpinę šeimą 25-metis. Simboliška, kad per šiuos metus mūsų sportininkai olimpinėse žaidynėse iškovojo 25 medalius. Kiekvienas medalis, kiekviena pergalė labai svarbi Lietuvai, nes garsina mūsų šalies vardą pasaulyje, o namie skatina patriotizmo ir pasididžiavimo jausmus. Lapkritis buvo gausus ne tik svarbių datų, bet ir renginių. Pirmą kartą į televizijos ekranus įžengė Lietuvos mokyklų žaidynės. Kviečiu visus šeštadienio rytą įsijungti TV6 televizijos kanalą ir savaitgalį pradėti su nuotaikinga laida. Tikros emocijos ir jaunųjų sportininkų azartas neabejotinai paskatins visą šeimą pajudėti.

Gruodžio 22-ąją mes pagerbsime geriausius Lietuvos sportininkus ir labiausiai sportui nusipelniusius žmones. Lietuvos sporto laureatų rinkimai ir balsavimas jau vyksta. Savo balsą už 2016 metų geriausius atletus galite atiduoti portale lrytas.lt.

Antrą kartą Vilniaus universiteto bendruomenė rinkosi į „Sporto kino vakarus“. Dėkoju mūsų partneriams ir visiems po filmų diskusijose dalyvavusiems pašnekovams. Renginio dalyviams padėjote daugiau sužinoti apie sportą ir geriau pažinti iškilias sporto asmenybes.

Lapkričio mėnesį minėjome kelis reikšmingus jubiliejus. Kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų sveikinome su devyniasdešimtmečiu ir padėkojome jam už nuolatinį sporto bendruomenės palaikymą. Prezidentas visada mielai dalyvauja susitikimuose ir su jaunais sportininkais, ir su patyrusiais olimpiečiais. Tikiu, kad išmintingi ir nuoširdūs jo žodžiai įkvėpė bei motyvavo ne vieną atletą.

Atrodo, dar visai neseniai gyvenome vasarišku Rio ritmu, o pirmosios snaigės jau priminė apie artėjančias žiemos šventes. Mūsų komitetui paskutinis metų mėnuo bus labai darbingas. Tradiciškai į kelionę po Lietuvą išlydėsime Kalėdų karavaną. Kviečiu prisidėti prie šios kilnios akcijos – padovanokite vaikams sportinio inventoriaus. Jį galima atnešti į mūsų būstinę sostinės Olimpiečių gatvėje.

Gruodžio 22-ąją mes pagerbsime geriausius Lietuvos sportininkus ir labiausiai sportui nusipelniusius žmones. Lietuvos sporto laureatų rinkimai ir balsavimas jau vyksta.

OLIMPINĖ PANORAMA

5


25-metis

Ketvirtis amžiaus olimpinėje šeimoje LTOK de jure buvo pripažintas 1991 m. lapkričio 11 d. ir jau 1992-ųjų vasarį, po 64-erių priverstinės pertraukos metų, Lietuvos sportininkai dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje, o liepą – vasaros žaidynėse Barselonoje. Algis balsys

TOK vykdomojo komiteto posėdyje Berlyne. Dešinėje – G.Umaras ir A.Poviliūnas

1991 m. lapkričio 11 d. (pirmadienis) 10 val. 30 min. Tarptautinio olimpinio komiteto viceprezidentas teisėjas Keba Mbaye kartu su TOK vykdomojo komiteto nariu Marcu Hodleriu ir TOK generaliniu direktoriumi Francois Carrard‘u, TOK prezidentui Juanui Antonio Samaranchui dalyvaujant, paskelbė Tarptautinio olimpinio komiteto narių balsavimo paštu dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinių olimpinių komitetų (NOK) grąžinimo (reintegravimo) rezultatus.

nio olimpinio komiteto pranešimą spaudai paskelbė pasauliui, o čia pat salėje TOK prezidento pasirašyti oficialūs kvietimai ateinančiais metais dalyvauti XVI žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje ir XXV olimpiados žaidynėse Barselonoje, adresuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionaliniams olimpiniams komitetams, skriejo į Vilnių, Rygą ir Taliną. Taip baigėsi 40 metų trukusi šių trijų Baltijos šalių nacionalinių olimpinių komitetų aneksija.

Klausimas buvo apsvarstytas TOK vykdomojo komiteto posėdyje, kuris įvyko 1991 m. rugsėjį Berlyne. Šį sprendimą vieningai patvirtino visi balsavę (paštu) Tarptautinio olimpinio komiteto nariai.

Lietuvai tai buvo trečiasis TOK pripažinimas. Pirmą kartą Lietuvos NOK – Lietuvos sporto lyga (LSL), kurios veikla visiškai atitiko Olimpinės chartijos reikalavimus, buvo pripažinta 1924 m. Vienas Lietuvos sporto pradininkų Stepas Garbačiauskas, „Kario“ žurnalo redakcijos žaidynėse akredituotas žurnalistas, pasirūpino, kad Lietuvos sportininkai būtų pakviesti į VIII olimpiados žaidynes Paryžiuje. 1924 m. gegužės 25-oji, kai Paryžiuje vykusiame olimpiniame futbolo turnyre Lietuvos sporto lygos pasiųsta Lietuvos komanda (jos kapitonas ir vadovas buvo S.Garbačiauskas) susitiko su Šveicarijos rinktine, tapo Lietuvos olimpinio sąjūdžio istorijos atskaitos tašku. 1923–1925 m. Lietuvos sporto lygai vadovavo generolas Jonas Jurgis Bulota (buvo LSL centro komiteto pirmininkas). Tai praktiškai pirmasis Lietuvos NOK prezidentas.

94 Tarptautinio olimpinio komiteto nariams buvo išsiųsta po tris biuletenius (po vieną kiekvienai Baltijos šaliai). Dėl Estijos nacionalinio olimpinio komiteto gauti 85 užpildyti biuleteniai, iš kurių 85-uose pažymėta „taip“, „ne“ – nėra; Dėl Latvijos nacionalinio olimpinio komiteto gauti 84 užpildyti biuleteniai, iš kurių 84-uose pažymėta „taip“, „ne“ – nėra; Dėl Lietuvos nacionalinio olimpinio komiteto gauti 84 užpildyti biuleteniai, iš kurių 84-uose pažymėta „taip“, „ne“ – nėra. Šiuo dokumentu patvirtintas Baltijos šalių nacionalinių olimpinių komitetų sugrąžinimas (reintegravimas) ir pripažinimas. Visos didžiausios naujienų agentūros šį Tarptauti6

OLIMPINĖ PANORAMA

Antrą kartą Lietuvos NOK pripažintas 1939-aisiais. Po 1932 m. šalies kūno kultūros reformos buvo įkurta valstybinė institucija – Kūno kultūros rūmai. Lietuvos sporto lyga, pripažintas Lietuvos NOK, nutraukė savo veiklą, mūsų šalies sportininkai olimpinėse žaidynėse nebedalyvavo.

ĮDOMU PRIPAŽINIMAS Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimas de facto įvyko anksčiau, nei Jungtinės Tautos Niujorke pripažino Lietuvą (tai lėmė laiko skirtumas tarp Europos ir Amerikos žemynų).


25-metis

Lietuvos sugrįžimas į olimpines žaidynes įvyko 1992 m. Albervilyje

TOK vadovai (iš kairės) F.Carrard‘as, J.A.Samaranchas (TOK prezidentas), K.Mbaye ir M.Hodleris prieš išsiunčiant Lietuvai, Latvijai ir Estijai kvietimus dalyvauti Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse

Kai Kūno kultūros rūmai, kuriems vadovavo šalies prezidento paskirtas direktorius Vytautas Augustauskas, panoro vėl dalyvauti olimpinėse žaidynėse, 1939 m. pateikė paraišką Suomijos olimpiniam komitetui. Suomijos NOK pranešė Kūno kultūros rūmams, kad kviečiamųjų sąraše, kurį sudarė TOK, Lietuvos nėra, nes Lietuvos sportininkai 1932 ir 1936 m. olimpinėse žaidynėse nedalyvavo. Suomiai Lietuvos paraišką persiuntė Tarptautiniam olimpiniam komitetui, o Lietuvai, Kūno kultūros rūmams, patarė sudaryti Lietuvos NOK pagal Olimpinės chartijos reikalavimus ir kuo skubiausiai kreiptis į Tarptautinį olimpinį komitetą Lozanoje.

tautiniu olimpiniu komitetu (LTOK). Išrinkta LTOK vadovybė: prezidentas Artūras Poviliūnas, viceprezidentai Kazimieras Motieka, Gintautas Umaras, generalinis sekretorius Janis Grinbergas, iždininkas Antanas Vaitkevičius, Vykdomojo komiteto nariai Vytautas Briedis, Pranciškus Eigminas, Roma Griniūtė-Grinbergienė, Juozas Jankauskas, Arvydas Juozaitis, Jurgis Kairys, Aleksandras Krukauskas, Jonas Mackevičius, Vytas Nėnius, Arūnas Pakula, Alvydas Raškauskas, Arvydas Sabonis, Vaclovas Sakalauskas, Juozas Šliažas, Algirdas Šocikas, Gerimantas Tarvydas, generalinė asamblėja. Naujoji valdžia įpareigota siekti tarptautinio LTOK pripažinimo. Atkurtą Lietuvos tautinį olimpinį komitetą reikėjo ne tik įteisinti tarptautiniu mastu, bet ir apginti nuo jėgų, norinčių pasmaugti Lietuvos valstybingumo atkūrimo judėjimą.

Lietuva gavo iš Suomijos XII olimpiados žaidynių organizacinio komiteto kvietimą, tačiau juo pasinaudoti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos ir aneksuotos, o Suomija turėjo atremti SSRS karinę invaziją. 1951 m. TOK sesija Vienoje priėmė nutarimą pripažinti SSRS olimpinį komitetą (praktiškai tokio nebuvo), Baltijos šalių olimpiniai komitetai buvo aneksuoti. Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai olimpinėse žaidynėse galėjo dalyvauti tik kaip SSRS delegacijų nariai. Prasidėjus persitvarkymo sąjūdžiui buvo siekiama atgauti turėtas NOK teises ir kaip savarankiškoms delegacijoms dalyvauti olimpinėse žaidynėse. 1988 m. gruodžio 11 d. Vilniuje ant Tauro kalno, buvusiuose Profsąjungų rūmuose, įvyko Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 500 delegatų ir svečių. Per suvažiavimą buvo nutarta įkurti savarankišką šalies olimpinę organizaciją ir pavadinti ją Lietuvos

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, jau kovo 15 d. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas kartu su Kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija paskelbė kreipimąsi į Lietuvos piliečius ir sporto visuomenę. Šiame kreipimesi pabrėžiama, „jog nuo kovo 11 d. TSRS rinktinės de jure ir de facto yra kaimyninės valstybės rinktinės, o TSRS čempionatai – kaimyninės šalies čempionatai“. Tai buvo ne tik drastiškas iššūkis centrui, bet ir pagrindinės Lietuvos sporto organizacijų veiklos vieša deklaracija.

MEDALIAI

Per 25 metus, prabėgusius nuo LTOK atkūrimo, Lietuvos olimpiečiai žaidynėse iškovojo 25 medalius: 6 aukso, 6 sidabro ir 13 bronzos.

Valdo Malinausko nuotr.

Kūno kultūros rūmai 1939 m. liepos mėnesį pateikė Tarptautiniam olimpiniam komitetui naują Lietuvos olimpinio komiteto (LOK) sąrašą. Praktiškai tai buvo švietimo ministro patvirtintas Kūno kultūros rūmų tarybos narių sąrašas. Be to, LOK pirmininkas V.Augustauskas paprašė, kad jis būtų paskirtas Tarptautinio olimpinio komiteto nariu. Rugpjūčio mėnesį Kūno kultūros rūmai (Lietuvos olimpinis komitetas) gavo TOK raštą, pasirašytą prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro, kuriuo pranešama, kad Lietuvos NOK yra pripažintas, o Lietuvos sportininkai kviečiami dalyvauti 1940 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse.

25

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas R.Ubartas

Nors tarptautinė Lietuvos sporto izoliacija truko ilgiau nei metus, Lietuvos sportininkai išlaikė garbės egzaminą! Kolaborantų tarp jų nebuvo! Per tą laikotarpį LTOK vadovai kelis kartus buvo susitikę su Tarptautinio olimpinio komiteto vadovais, aiškino Lietuvos ir Baltijos šalių siekius dalyvauti olimpinėse žaidynėse kaip atskira komanda. Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų ryžtas galų gale buvo pastebėtas. 1991 m. rugpjūčio 29 d. Tokijuje TOK prezidentas J.A.Samaranchas paskelbė, kad Baltijos šalys dalyvaus artimiausiose olimpinėse žaidynėse. 1991 m. rugsėjo 18 d. TOK vykdomojo komiteto posėdyje Berlyne buvo paskelbta, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų teisės TOK yra atkurtos! Išsipildė pati drąsiausia ir gražiausia svajonė. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimas de facto įvyko anksčiau, nei Jungtinės Tautos Niujorke pripažino Lietuvą (tai lėmė laiko skirtumas tarp Europos ir Amerikos žemynų). OLIMPINĖ PANORAMA

7


JUBILIEJUS

Nuo sportininko – iki prezidento „Man pasisekė, nes nebuvo sunku suvokti, ką noriu veikti, kokių vertybių laikytis: šeima ir mokykla buvo mano pirmoji žinių ir vertybių kalvė“, – sako Valdas Adamkus.

Jono Petronio nuotr.

Marytė Marcinkevičiūtė

V.Adamkus ir A.Adamkienė jubiliejaus iškilmėse VDU

Kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui lapkričio 3 d. sukako 90 metų. Tik aštuoneriais metais už Lietuvos valstybę jaunesnis ir dideliu optimizmu trykštantis sukaktuvininkas tomis dienomis sulaukė ypač didelio Lietuvos žmonių dėmesio: jį sveikino aukščiausi mūsų šalies vadovai, menininkai, politikai, diplomatai, sportininkai, žiniasklaidos atstovai, verslininkai, akademinė bendruomenė. Vytauto Didžiojo universitete, kuriame prezidentas yra tarybos pirmininkas ir garbės daktaras, jį pagerbė apie 700 iškilių Lietuvos žmonių ir artimiausių bičiulių. Pilnutėlėje salėje V.Adamkus su žmona Alma buvo sutiktas šiltais plojimais, oficialios iškilmės baigėsi darniais balsais nuskambėjusiu „Ilgiausių metų“ sveikinimu. Apie savo metus buvęs mūsų šalies vadovas dabar sako: „Kiekvienam mūsų skirtas savas likimas ir savas metų skaičius. Tačiau ne nuo mūsų priklauso, kiek dienų ir metų nugyvensime. Bet nuo mūsų priklauso, 8

OLIMPINĖ PANORAMA

kaip ir kam mes leidžiame laiką, skiriame savo jėgas ir emocijas, savo žmoniškąsias galias.“ Sužinojo, ko net nesapnavo Kai 1997-aisiais V.Adamkus kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidentus, jo paklausiau: „Jus pažįstame kaip visuomenės veikėją, iškilų sportininką, žmogų, daug davusį Lietuvai. O ko dar nežinome?“ Kandidatas tik šyptelėjo ir atsakė: „Turbūt kaip žmogaus. Per rinkimų kampaniją apie save sužinojau daugiau, nei pats žinau. Sužinojau, koks esu žmogus, kaip prabangiai gyvenu ir nieko neišmanau apie Lietuvos žmones, sunkiai gyvenusius 50 metų. Laikraščiuose prisiskaičiau tokių dalykų, kokių nė nesapnavau, ir pagalvojau: kaip ta šventa Lietuvos žemelė mane tokį nešioja. Atrodo, jog nepriklausau Lietuvai. Lietuvoje aš gimiau, augau, ėjau mokslus. Tačiau taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad turėjau gana ilgam palikti tėvynę. Bet ji mano mintyse buvo kiekvieną dieną.“

Prabėgo metai, V.Adamkus tapo Lietuvos prezidentu ir visuomenė pamatė, koks jis žmogus. Paprastas ir kuklus, nuoširdus ir atviras, tolerantiškas ir optimistiškas, idealistas. Mokė mus gyventi laisvame pasaulyje, diegė demokratijos, pilietinės ir atviros visuomenės idėjas. Lietuvos žmonės V.Adamkų netrukus pradėjo vadinti dvasiniu ir stiprybės simboliu, žmonių, širdžių prezidentu, moralinių vertybių puoselėtoju. Pagrindiniu V.Adamkaus gyvenimo principu tapo buvusio JAV prezidento Johno F.Kennedy žodžiai: „Neklausk, ką tau gali duoti šalis – klausk, ką tu gali duoti savo šaliai.“ Visą gyvenimą su sportu Visą savo gyvenimą V.Adamkus praleido sporto aikštynuose ir stadionuose, todėl puikiai žino ir jaučia, ką jam davė sportas. Netgi besigydydamas sunkią onkologinę ligą jis teigė, kad nepasiduos. Ir savo tikslą pasiekė. Kaip ir aktyvaus sportavimo metais jis tapo nugalėtoju. V.Adamkus – tikra Lietuvos sporto legenda, spalvinga ir neeilinė asmenybė. Prezidento vaikystė ir jaunystė buvo kupina įdomių sportinių įvykių: 1937–1939 m. ypač garsėjo Lietuvos krepšininkai, kurie Rygoje ir Kaune tapo Europos čempionais, 1938-aisiais Kaune vyko pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada. „Šie nuostabūs sporto renginiai buvo ta uždeganti ugnis, kuriai negalėjai likti abejingas, ji užkerėdavo jaunimą. Ta liepsna nutvilkė ir mane“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijasi V.Adamkus. Sportui skyręs didžiąją savo gyvenimo dalį, pasiekęs puikių rezultatų 100 m bėgimo distancijoje ir šuolių į tolį sektoriuje (Lietuvos 100 m bėgimo rekordininkas, 1948 m. Europos pavergtųjų tautų olimpiados vienas didvyrių, laimėjęs du aukso ir du sidabro medalius) bei pasižymėjęs sporto ir kitoje organizacinėje veikloje, jis sportui liko ištikimas visą savo gyvenimą.


JUBILIEJUS

Prezidentas prisipažįsta, kad jis ir šiandien širdyje yra lengvaatletis, ir šis jausmas neišdildomas. „Ne tik stadione ar manieže stebėdamas varžybas, bet ir jas žiūrėdamas per televiziją jaudinuosi ne mažiau kaip savo aktyvaus sportavimo metais. Kai 100 m bėgikai stoja į startą, mano krūtinėje pradeda kauptis įtampa. Kai bėgikai pakyla iš savo vietų, pasijuntu taip, lyg ir aš išgyvenčiau tokią pat dvasinę būseną kaip ir tie dalyviai, atrodo, su starto šūviu ir aš pasileisiu į priekį. Po tiek daug metų išliko tas pats jausmas, kurio jau niekas nenuslopins. Tokio jausmo turbūt niekas neturi – tik tas, kuris pats jį yra išgyvenęs. Šiandien žiūrint į tuos 100 m bėgikus ir prisimenant save prieš daugelį metų apima žodžiais nenusakomas jausmas ir savotiškas pavydas: sportuodamas neturėjau nė vieno trenerio, niekas manęs nemokė, kaip sistemingai treniruotis, mankštintis, atlikti pratimus, kurie padėtų būti dar greitesniam“, – sako prezidentas. Amerikoje jis visą laiką buvo ten, kur reikėjo imtis lyderio, organizatoriaus, įkvėpėjo vaidmens ir atsakomybės. Ne vienas manė, kad jis, aktyvus sportininkas ir sporto organizatorius, savo gyvenimą ir toliau susies su sportu, taps garsiu treneriu ar darbuotoju. Tačiau taip neatsitiko. V.Adamkus tapo tuo, apie ką nė nesvajojo, – pelnė Lietuvos žmonių simpatijas ir buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu! Pareigos nepakeitė Prezidento stiprybė – jo atvirumas, nuoširdumas, šiltas bendravimas. Jis visada paprastas, nekaprizingas, taktiškas ir korektiškas, gerbia bet kurį žmogų ir yra jam dėmesingas. Koks buvo anksčiau, toks išliko ir dabar. Prezidento pareigos jo nepakeitė. „Man teko didelė garbė ir atsakomybė dvi kadencijas – dešimt metų – tautos valia būti laisvos demokratinės Lietuvos prezidentu. Visą šį laiką kalbėjau ir dirbau kaip liepė širdis, va-

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Prezidentas yra išbandęs ir žiemos, ir vasaros sporto šakas

dovaudamasis Konstitucijos normomis ir savo įsitikinimais, siekdamas tėvynės gerovės. Nors ne kartą buvau kritikuotas už idealizmą, neva svetimą dabarties gyvenimui, lieku ištikimas toms pačioms vertybėms ir idealams – laisvei, demokratijai, pagarbai žmogui. Savęs ne kartą klausiau, ar visada elgiausi teisingai, ar visada dariau tai, ką įmanoma padaryti. Į tai atsakys istorija. Tačiau žinau, kad elgiausi taip, kaip tuo metu maniau esant teisingiausia, ir dariau tai, kas Lietuvai buvo teisingiausia. Žinoma, neišvengiau kai kurių klaidų, kurių šiandien, turėdamas didesnės patirties, gal ir nepadaryčiau. Visi sprendimai atitiko mano įsitikinimus ir moralės principus. Turėjau savo viziją ir tikslus“, – dabar sako į dešimtąją gyvenimo dešimtį įkopęs prezidentas. Nuoširdus LTOK bičiulis Artėjant Lietuvos nepriklausomybei ir 1988-aisiais atkūrus Lietuvos tautinį olimpinį komitetą V.Adamkus tapo jo įgaliotiniu Šiaurės Amerikoje. Dabar jis prisimena: „Didelis paskatinimas buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pradėti žygiai gauti tarptautinį pripažinimą pas Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentą Juaną Antonio Samaranchą. Patekti į TOK būstinę Ženevoje buvo nelengva. Apie tą sunkų kelią man papasakojo tuometis LTOK vadovas Artūras Poviliūnas. Jį drąsinau ir sakiau: nesvarbu, ką jie sako, kokios kliūtys lauktų, juos turime laužti. Amerikos lietuvių sportinės vadovybės vardu parašiau J.A.Samaranchui laišką ir išdėsčiau savo mintis, kad netiesiogiai sportas priklauso ir politinėms sferoms, ypač tarptautiniame bendravime per olimpines žaidynes. Tačiau turi vyrauti olimpinė dvasia. Kaip buvęs sportininkas bei vadovaudamasis tais principais, kuriais gyvena olimpinis judėjimas ir pats jais gyvenu, rašiau, kad nerandu priežasties, kodėl TOK galėtų paneigti tokią teisę Lietuvai.“

Jubiliejaus proga V.Adamkų sveikino LTOK vadovai

LTOK priėmus į tarptautinę šeimą, V.Adamkus tapo oficialiu jo atstovu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prezidentas pripažįsta, kad jam šis darbas buvo malonus, kur tik galėdavo, visur pasisakydavo, plėtojo olimpines idėjas, pabrėždamas, kad reikia padėti Lietuvos olimpiniam komitetui tvirtai atsistoti ant kojų. V.Adamkus buvo Sidnėjaus ir Atėnų olimpinėse žaidynėse. Į jas, taip pat į Pekino olimpiadą, Prezidentūroje išlydėjo mūsų olimpiečius ir juos sutiko, įteikė apdovanojimus. „Iki tol maniau, kad nėra didelio skirtumo, ar olimpines žaidynes stebėsiu per televiziją, ar būsiu stadione. Dabar puikiai žinau: bent vieną kartą gyvenime reikia pabūti olimpinėse žaidynėse ir kartu su visais išgyventi tas nuotaikas ir jaudulį, grožį bei spalvingumą, kuriuo ypač pasižymi olimpinės žaidynės“, – sako prezidentas.

Ne tik stadione ar manieže stebėdamas varžybas, bet ir jas žiūrėdamas per televiziją jaudinuosi ne mažiau kaip savo aktyvaus sportavimo metais. Valdas Adamkus

Sveikinimai prezidentui Lapkričio 3 d. prezidentą Valdą Adamkų jubiliejaus proga pasveikino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras. LTOK vadovai jubiliatui įteikė simbolines dovanas – medaus korį ir obuolių sulčių, spaustų iš D.Gudzinevičiūtės sode užaugusių obuolių. V.Adamkus LTOK vadovus apdovanojo specialiai jo 90 metų jubiliejui pagamintais atminimo medaliais. OLIMPINĖ PANORAMA

9


SUKAKTYS

Parodų stendai

Sporto muziejuje – dviguba šventė Lapkričio 11 d. į Lietuvos sporto muziejų Kaune rinkosi šalies sporto žmonės. Jie atvyko dviejų sukakčių paminėti: Lietuvos tautinio olimpinio komiteto grąžinimo į tarptautinę olimpinę šeimą ir Lietuvos sporto muziejaus 25-mečio. Kauno senamiestyje įsikūrusiame muziejuje svečius pasitiko smagų maršą grojantys muzikantai. Iki oficialaus renginio pradžios susirinkusieji bendravo, susipažino su jubiliejinėms 25-mečio sukaktims skirtomis parodomis, dalijosi prisiminimais. Iškilmingą minėjimą pradėjęs Lietuvos sporto muziejaus direktorius, LTOK garbės narys Pranas Majauskas trumpai apžvelgė svarbiausius įvykius, prisiminė tuos žmones, kurie kūrė šią dieną. Susirinkusiuosius sveikino Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Edis Urbanavičius, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras, Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas Artūras Poviliūnas, Kauno miesto vicemeras Vasilijus Popovas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai, olimpiečiai ir Kauno šv. Kazimiero progimnazijos mokiniai, parodę meninę programą. Sveikino ir šlovingas 10

OLIMPINĖ PANORAMA

dienas prisiminė Seimo nariai Vincė Vaidevutė Margevičienė, Arimantas Dumčius, akademikas Jurgis Brėdikis, sporto veteranai. Buvo pašventinta Lietuvos sporto muziejaus vėliava. Susirinkusieji žiūrėjo 1991 m. per IV Pasaulio lietuvių žaidynes sukurtą filmą apie Lietuvos sporto muziejaus atidarymą. Muziejus dovanų gavo naujų vertingų eksponatų. Apdovanojimai buvo įteikti daugumai Lietuvos sporto muziejaus darbuotojų, sporto veteranų, aktyviai prisidėjusių prie šio muziejaus kūrimo. D.Gudzinevičiūtė muziejų apdovanojo LTOK prizu „Citius. Altius. Fortius“, o P.Majauską – LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“. Muziejaus darbuotojams Eugenijui Rūkui, Vaivai Dogot, Irenai Urbonienei ir Petrui Sventickui buvo įteikti LTOK garbės diplomai. Visiems iškilmių dalyviams, savo veikla prisidėjusiems prie olimpinio sąjūdžio ir Lietuvos sporto muziejaus kūrimo bei jo puoselėjimo, buvo įteiktos Sporto muziejaus padėkos. Po oficialiosios dalies dar ilgai vyko šiltas bendravimas, netilo muzika, skambėjo dainos.

PROGA PARODA Lietuvos sporto muziejuje atidaryta paroda, skirta 1991 m. rugsėjo 18 d. Tarptautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto posėdyje priimtam nutarimui dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos grąžinimo į olimpinį judėjimą.


SUKAKTYS

Pirmoje eilėje (iš kairės): Vilniaus olimpiečių klubo prezidentas R.Bitė, Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidentė, olimpinė čempionė L.Kačiušytė, jos pavaduotoja olimpietė B.Statkevičienė, P.Majauskas; antroje eilėje (iš kairės): olimpinis čempionas R.Žulpa, LTOK olimpinio švietimo direktorius A.Gudiškis, pasaulio rekordininkė ir olimpinio bronzos medalio laimėtoja B.Kalėdienė, D.Gudzinevičiūtė, A.Poviliūnas, olimpinė čempionė A.Rupšienė, V.Paketūras, Pasaulio lietuvių sporto asociacijos viceprezidentas V.Aleksa

Pašventinta muziejaus vėliava

Iš kairės: A.Dumčius, V.Gedvilas, V.V.Margevičienė, E.Urbanavičius, P.Majauskas

OLIMPINĖ PANORAMA

11


IŠ ARTI

Sieks galimybes paversti tikrove „Galimybių turi visi, bet ledas toks slidus“, – taip Lietuvos dailiojo čiuožimo atstovų galimybes patekti į 2018 m. žiemos žaidynes vertina Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė, LTOK viceprezidentė Lilija Vanagienė. Lina Daugėlaitė

1

DUETAS Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas – pirmasis Lietuvos porinio čiuožimo duetas aukščiausio lygio tarptautinėse varžybose.

Lietuvos porinio čiuožimo duetas G.Butkutė ir N.Jermolajevas

PraėjęsLietuvosdailiojočiuožimosezonas buvo išskirtinis. Pirmiausia 2016 m. Europos čempionate Lietuvos garbę gynė net penki sportininkai – tokio jų desanto ant Europos ledo dar nėra buvę. Tiesa, du iš jų – ne Lietuvos piliečiai. Šokėjas ant ledo Saulius Ambrulevičius čiuožia su amerikiete Taylor Tran, o porinio čiuožimo atstovės Godos Butkutės partneris – rusas Nikita Jermolajevas. Be to, Lietuva turėjo savo čiuožėją ir moterų varžybose – Aleksandrą Golovkiną. Naujas įrašas metraščiuose 17-metės G.Butkutės ir 25-erių N.Jermolajevo pasirodymas Europos ir pasaulio čempionatuose – naujas įrašas Lietuvos dailiojo čiuožimo puslapiuose. Pirmasis Lietuvos porinio čiuožimo duetas pernai pagaliau sulaukė galimybės startuoti suaugusiųjų varžybose – iki tol to daryti neleido lietuvės amžiaus cenzas. Debiutantai pateisino išankstines prognozes ir jau pirmajame savo Europos čempionate užėmė 11 vietą. Pasaulio pirmenybėse Lietuvos duetas liko per žingsnį nuo finalo – užėmė 17 vietą ir atsidūrė pirmas už brūkšnio. Praėjusį sezo12

OLIMPINĖ PANORAMA

ną surinkti taškai jiems atvėrė kelią į vieną Didžiojo prizo turnyrą, kuriame lapkričio pradžioje jie startavo. „Koją pakišo 2016 m. pasaulio čempionatas, kuriame jie liko septyniolikti, nors pagal techniką buvo šešiolikti. Ir ta šešiolikta vieta būtų iškart suteikusi teisę dalyvauti dviejuose Didžiojo prizo etapuose. Kol kas turime tik vieną. Iš viso kiekviena pora gali dalyvauti dviejuose“, – šiek tiek apgailestauja L.Vanagienė. Vis dėlto džiugu jau vien dėl to, kad Lietuvos pora apskritai pakviesta į Didžiojo prizo turnyrą, nes surinkti taškai dar negarantuoja vietos jame. „Tai pačios įdomiausios varžybos, nes suvažiuoja stipriausi. Mums įdomu, kaip mūsų pora susitvarkys. Žinoma, ji nepretenduoja į aukštas vietas. Bet dalyvauti šiose varžybose – prestižas, sportininkai įgauna pasitikėjimo, o Lietuvai tai garbė“, – dar prieš debiutą Didžiojo prizo varžybose sakė L.Vanagienė. G.Butkutė ir N.Jermolajevas Maskvoje vykusiose Didžiojo prizo varžybose liko paskutiniai – aštunti. „Jaudinausi

dar labiau nei per Europos ar pasaulio čempionatus“, – po starto sakė G.Butkutė ir prisipažino, kad čiuožiant su pačiais stipriausiais nepavyko sutramdyti jaudulio, kuris labiausiai ir pakišo koją. „Buvo apie 13 tūkst. žiūrovų, tad vien išeiti į tokią areną daug reiškia. O patirties dar nėra – varžybose dar tik antras sezonas“, – jaunajai čiuožėjai antrino L.Vanagienė. Varžybose Maskvoje mūsų pora užsidirbo 191 pasaulinio reitingo tašką ir 2016–2017 m. sezono reitinge yra vienuolikti. Iš viso reitinguota 61 pora. Bendrame pasaulio reitinge G.Butkutė ir N.Jermolajevas rikiuojasi 25-ti tarp 92 porų. Didžiojo prizo varžybos šiai Lietuvos porai tapo lyg įžanga į kitus svarbius šio sezono startus. Pora, kuri Sankt Peterburge treniruojasi pas Europos porinio čiuožimo čempioną Aleksandrą Smirnovą, jau turi surinkusi tiek taškų, kiek jų reikia startuoti 2017 m. Europos ir pasaulio čempionatuose. „Techniniai taškai, kurių reikia surinkti norint patekti į Europos čempionatą, dar žmoniški, bet į pasaulio pirmenybes – labai aukšti“, – paaiškina Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė. Teisę dalyvauti Europos čempionate jau iškovojo abi Lietuvos poros ir dvi merginos – pavienio čiuožimo atstovės. Aukštai iškeltą pasaulio čempionato kartelę, be G.Butkutės ir N.Jermolajevo, kol kas pavyko įveikti tik šokių ant ledo duetui. Po pirmojo bandymo Reikalingų taškų, leidžiančių dalyvauti Europos ir pasaulio pirmenybėse, 24-erių S.Ambrulevičius ir jo bendraamžė T.Tran sukaupė jau pirmose šio sezono varžybose, tad ramiau gali ruoštis svarbiausiems startams. Priešingai nei praėjusį sezoną, kai taškų medžioklė kiekvienose varžybose vis labiau virpino jų


IŠ ARTI

nervus, kol auganti įtampa galiausiai pakišo jiems koją. Pasaulio čempionato durys S.Ambrulevičiui ir T.Tran pernai taip ir neatsivėrė. „Kai visą laiką bėgi paskui taškus, ima slėgti didžiulė įtampa ir atsakomybė – pernai toks jų sezonas ir buvo. Važiavo į įvairias varžybas, kad surinktų taškus, ir vienoje programoje jų turėjo, kitoje – ne. Per treniruotes viską daro gerai, o nuvyksta į varžybas – pasipila klaidų krūva. Dabar visi startai bus ramesni – gali ir sudėtingesnių elementų į programą įtraukti, ir galva laisvesnė“, – lygina L.Vanagienė. Sėkmingas JAV besitreniruojančios poros šio sezono startas leidžia tikėtis, kad trečias kartas nemeluos ir Europos bei pasaulio čempionatuose jiems pagaliau pavyks patekti į finalus. „Džiaugiuosi Sauliumi – jau du turnyrus čiuožė be klaidų. Tai nuteikia optimistiškai“, – lapkričio pradžioje šokių ant ledo poros pasirodymu džiaugėsi L.Vanagienė. Dvi į vieną vietą Europos ir pasaulio čempionatų patirties turinti 18-metė A.Golovkina šį sezoną gimtinėje sulaukė rimtos konkurentės – ant kulnų jai lipa metais jaunesnė Elžbieta Kropa. „E.Kropai šis sezonas labai geras. Ir pasaulio jaunimo Didžiojo prizo pirmuose etapuose sėkmingai pasirodė. Ji įvaldė šuolių kaskadą iš dviejų trigubų šuolių ir vienintelė Lietuvoje tai atlieka“, – džiaugiasi L.Vanagienė. Abi šios Dmitrijaus Kozlovo auklėtinės įvykdė Europos čempionato normatyvą, bet šaliai gali atstovauti tik viena sportininkė. Vietos pasaulio čempionate lapkričio pradžioje nebuvo užsitikrinusi dar nė viena, nors A.Golovkinai trūko nedaug. Laiko iki planetos pirmenybių dar yra, tad federacijos prezidentė tikisi, kad bent vienai Lietuvos sportininkei reikalingus taškus pavyks surinkti. Tramplinas į žaidynes Dalyvauti 2017 m. pasaulio čempionate – ne tik garbės reikalas. Jame prasidės olimpinių kelialapių dalybos. Teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse įgis 1–19 vietas pasaulio čempionate užėmusios šokių ant ledo poros, 1–16 vietas iškovoję porinio čiuožimo atstovai ir 1–24 vietas užėmę pavienininkai. Atsarginė galimybė patekti į olimpines žaidynes – atrankos turnyras rudenį. Jame šokių ant ledo poros kovos dėl dar penkių papildomų kelialapių, porinio čiuožimo atstovai – dėl ke-

turių, o moterys ir vyrai išsidalys dar po šešis kelialapius. „Galimybių turi visi, bet ledas toks slidus... Jeigu jie padarys viską, ką moka, šansų yra. Jie viską moka, bet tą reikia parodyti lemiamose varžybose“, – sako L.Vanagienė. Kalbėdami apie Lietuvos dailiojo čiuožimo duetų dalyvavimą olimpinėse žaidynėse iškart turime galvoti ir apie Lietuvos pilietybes mūsiškių partneriams. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, išimties tvarka suteikdama pilietybę amerikietei Isabellai Tobias, prieš trejus metus kelią į olimpines žaidynes atvėrė Deividui Stagniūnui. Tačiau po Sočio žaidynių ši šokių ant ledo pora subyrėjo, o I.Tobias jau šoko su nauju partneriu atstovaudama Izraeliui. „Svarbiausia, kad ne visi žino, jog pora iširo ne dėl Isabellos kaltės, o dėl D.Stagniūno traumos. Dabar Deividas dirba treneriu JAV. Kas žino, gal po kurio laiko mūsų sportininkai pas jį treniruosis. Norėjome, kad Deividas sportuotų toliau, bet sveikata yra sveikata. Todėl tikimės, kad jeigu mūsų poros šįkart pateks į žaidynes, galėsime dalyvauti“, – painius klausimus svarsto L.Vanagienė. Bet pirmiausia stebėsime Lietuvos čiuožėjų pasirodymus Europos čempionate sausio mėnesį Čekijoje, o tada, jau kovo gale, sutelksime dėmesį į Suomiją, kurioje ir vyks pasaulio čempionatas. Iššūkiai jaunimui Lietuvišką šokių ant ledo porą 17-metę Guostę Damulevičiūtę ir metais vyresnį Deividą Kizalą, kuri praėjusį sezoną dalyvavo žiemos jaunimo olimpinėse žaidynėse, pasirengimo naujiems startams periodu pristabdė Guostės trauma. „Vasarą jie mėnesį treniravosi Maskvoje. Ir nuo to prasidėjo. Matyt, trauma – persitreniravimo priežastis“, – svarsto sportininkus treniruojanti L.Vanagienė. Dėl to jaunoji Lietuvos pora praleido du jaunimo Didžiojo prizo turnyro etapus. Pagrindinis jėgų išbandymas jiems šį sezoną – pasaulio jaunimo čempionatas Taipėjuje kovo mėnesį. Studentų žiemos universiadoje Lietuvos garbę gins trečio kurso Lietuvos sporto universiteto studentė Inga Janulevičiūtė, kuriai tai bus antroji universiada. „Mūsų sportininkai jauni. Goda, Aleksandra, Elžbieta tik šiemet baigs mokyklas. Tai labai jaunos merginos“, – apie pajėgiausias Lietuvos dailiojo čiuožimo atstoves,

Ledo šokėjai S.Ambrulevičius ir T.Tran

kurios dar per jaunos ginti Lietuvos garbę studentų žaidynėse, prasitaria L.Vanagienė. Na, o jauniausi mūsų čiuožėjai kovos dėl teisės atstovauti Lietuvai Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje, kuris kitąmet vyks Turkijoje. Lietuva deleguos sportininkę į mergaičių varžybas. Kas gins mūsų šalies garbę, paaiškės po atrankos. naujos pareigos Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė L.Vanagienė rudenį buvo išrinkta LTOK viceprezidente. „Keistoka ir netikėta, bet tokioje komandoje dirbti – garbė. Tai nuostabus kolektyvas“, – sako L.Vanagienė, kuri prieš tai ketverius metus buvo LTOK vykdomojo komiteto narė. Naujoji LTOK viceprezidentė bus atsakinga už žiemos sporto šakas. Ji – ir LTOK žiemos olimpinių sporto šakų komisijos pirmininkė. „Laiko liko nedaug. Šis sezonas – tai atrankos į olimpines žaidynes metas“, – primena pašnekovė. Balandžio mėnesį jau bus aišku, kiek slidininkų, kalnų slidininkų ir biatlonininkų vyks į 2018 m. žiemos olimpines žaidynes. Dailiojo čiuožimo atstovams ir greitojo čiuožimo atstovei Agnei Sereikaitei atranka į žaidynes baigsis šiek tiek vėliau – rudenį.

Galimybių turi visi, bet ledas toks slidus. Jeigu jie padarys viską, ką moka, šansų yra. Jie viską moka, bet tą reikia parodyti lemiamose varžybose. Lilija Vanagienė

OLIMPINĖ PANORAMA

13


Žiemos festivalis

Ledo siena ir baidarės Nemune Pirmąjį 2017-ųjų vasario šeštadienį Druskininkus sudrebins ketvirtasis „LTeam“ žiemos olimpinis festivalis. Kaip ir kiekvienais metais, renginio organizatoriai žada daug įdomybių ir naujų išbandymų. Goda Smilingytė

Vasario 4-ąją prie „Snow“ arenos trečią kartą suliepsnos festivalio deglas. Permainingos lietuviškos žiemos festivalio organizatorius vis sugrąžina į Druskininkus, bet kaip ir kasmet sporto mėgėjai čia ras naujų iššūkių ir smagių sportiškų pramogų. Iššūkių pilna trasa 2017 metų žiemos festivalį organizuojanti LTOK komanda sukirto rankomis su Vilniuje populiarių masinių varžybų „Vilnius Challenge“ organizatoriais ir Druskininkuose kartu rengs varžybas „Winter Challenge“. Kaip ir sostinėje itin populiariame renginyje, varžybų esmė – kuo greičiau įveikti trasą ir pasižymėti žemėlapiuose nurodytuose punktuose, į kuriuos ves ir galvą pasukti reikalaujančios užuominos. Trasoje žiemos iššūkio dalyviai varžysis orientuodamiesi miške, mindami dviračius, plaukdami baidarėmis per Nemuną, įveikdami alpinizmo įgūdžių reikalaujančias rungtis, čiuoždami pačiūžomis ar šliuoždami slidėmis. Organizatoriai nori, kad šiose varžybose jėgas išbandytų kuo daugiau žmonių, todėl jiems rengia trijų skirtingų lygių trasas: „Pro“, „Fun“ ir žiūrovų. Pirmoji, pati sudėtingiausia, trasa skirta nuolat sportuojantiems, gerai fiziškai pasirengusiems dalyviams. „Fun“ trasa patiks nuotykių ieškotojams, o pačią paprasčiausią trasą galės spontaniškai išbandyti visi norintieji. Jiems nereikės iš anksto registruotis ar turėti savo dviratį, o trasoje sugaiš nuo pusvalandžio iki valandos. Alpinizmas ir talismanų kovos 2016-ųjų žiemos festivalyje didelio susidomėjimo sulaukė pirmą kartą „Snow“ arenoje įrengta ledo siena. Būsimajame renginyje ekstremalaus sporto

mėgėjai vėl galės pasijusti kaip tikri alpinistai ir dalyvauti varžybose „Ledo kirtis“. Organizatoriai tikisi, kad festivalyje apsilankys ir alpinizmo žvaigždė iš užsienio. Kas tai bus, kol kas neatskleidžiama, tačiau planuojamas ir alpinizmo seminaras norintiesiems tobulinti savo įgūdžius. „LTeam“ talismanas Ąžuolas kviečia pasivaržyti Lietuvos sporto komandų ir klubų talismanus. Varžybose, kurios turėtų ypač sudominti mažuosius festivalio dalyvius, talismanai kovos įvairiose rungtyse. Jų laukia šokiai, rungtys ant ledo bei sniego ir griežti Lietuvoje žinomi teisėjai.

3

tradicija

„LTeam“ žiemos olimpinis festivalis jau trečią kartą vyks Druskininkuose.

Nuo ledo ritulio iki kvadrato Tradiciškai festivalyje prisistatys žiemos sporto šakų federacijos. Druskininkiečiai ir kurorto svečiai galės išbandyti kerlingą, dalyvauti ledo ritulio įgūdžių turnyre, stebėti ledo šokėjų parodomąsias programas, sirgti už jaunuosius čiuožėjus ir gatvės šokėjų čempionato dalyvius. Daugiau nei 600 Lietuvos mokyklų žaidynių dalyvių suvažiuos į finalines varžybas Druskininkuose. Mokiniai ne tik varžysis žiemos sporto šakų finaluose, bet ir išsiaiškins, kuriose mokyklose mokosi geriausi futbolininkai, krepšininkai, kvadrato žaidėjai ir šachmatininkai. Kiekvienas, apsilankęs „LTeam“ žiemos festivalyje, ras tinkamą ir patinkančią veiklą. Tai Lietuvoje didžiausias žiemos sporto renginys, kuriame bus galima pasimankštinti, pasivaržyti, gerai praleisti laiką, daugiau sužinoti apie žiemos sportą arba pasilinksminti Lilo ir Innomine koncerte. Renginio programa: www.lteam.lt OLIMPINĖ PANORAMA

15


LYDERYSTĖ

Moterys žada pokyčius Olimpinių komitetų įgyvendinamo projekto „SUCCESS“ dalyvės iš mokymų Romoje grįžo pasisėmusios žinių ir ryžto vesti sporto organizacijas efektyvumo ir modernumo link. Goda Smilingytė

Sportininkės, iškovojančios aukščiausius apdovanojimus, šiais laikais nebestebina nieko. Tačiau sporto organizacijai vadovaujančią moterį išvysime dar retokai. Kartais kelią į sporto valdymo karjeros aukštumas joms pastoja stereotipai, o kartais galbūt pasitikėjimo savimi stoka. Apie tai, ką sporto organizacijoms duoda jose dirbančios moterys, kalbėjomės su jų vadovais, o iš seminaro Romoje grįžusios lyderystės projekto SUCCESS dalyvės pasidalijo savo įžvalgomis ir patarimais karjeros sporto srityje siekiančioms kolegėms. Darbščios ir atkaklios Gintaras Kalinauskas, Lietuvos aeroklubo prezidentas: „Bet kokiame kolektyve, kuris nori išsikelti aukštus tikslus, visada turi būti moteris. Moterys savo intuicija, savo energetika subalansuoja kiekvieną organizaciją. Manau, šiais laikais aviacijos sporte lyčių diskriminacijos yra labai mažai.“ Laurynas Urbšys, triatlono sporto klubo prezidentas: „Moterys triatlonininkės – toks pat įprastas reiškinys kaip ir vyrai, nepaisant to, kad ši sporto šaka yra sunki ir reikalauja daug ištvermės. Moterys gali būti lygiai tokios pat lyderės ne tik triatlono trasoje, bet ir sprendžiant organizacinius klausimus, pavyzdžiui, rengiant varžybas arba dirbant administracinį darbą. Mūsų Lietuvos triatlono federacijoje savanoriauja kur kas daugiau moterų negu vyrų.“ Romualdas Bakutis, Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas: „Lietuvos dviračių sporte nuo seno moterys užima svarbią vietą. Tiek plente, tiek treke aukščiausio meistriškumo sportininkės – moterys. Manau, tai yra normalu, nes moterys darbščios, labai koncentruotos, o jei moteris užsispiria siekti rezultato – visada jį pasiekia.“ Pridėjo pasitikėjimo Vasario mėnesį startavusio projekto SUCCESS tikslas – stiprinti gerojo valdymo praktikas Europos sporto organizacijose, suteikti moterims reikalingų kompetencijų ir skatinti lyčių lygybę sporto organizacijų valdymo struktūrose. Projektą įgyvendina Prancūzijos, Kroatijos, Čekijos, Slovakijos, Italijos ir Lietuvos olimpiniai komitetai. Patekti tarp projekto dalyvių nebuvo lengva – organizatoriai sulaukė 129 sporto srityje dirbančių moterų paraiškų. Po atrankos prie šio projekto prisidėjo aštuonios dalyvės, kurios su kolegėmis 16

OLIMPINĖ PANORAMA

Per seminarą projekto dalyvės iš skirtingų šalių dirbo darniose komandose

iš kitų pasaulio šalių spalio mėnesį susitiko Romoje vykusiame seminare. Su jomis kalbėjomės apie projekto teikiamą naudą, iššūkius, stereotipus ir karjeros planus. Įkvepia noras tobulėti Paklaustos, kodėl nusprendė prisidėti prie šio projekto, jo dalyvės vienbalsiai atsakė, kad į SUCCESS jas atvedė žinių alkis. „Noras tobulėti ir galimybė pagilinti savo vadybos žinias paskatino mane dalyvauti projekte. Sudomino skelbiamas siekis suteikti moterims daugiau kompetencijos ir pasitikėjimo savimi konkuruojant dėl lyderių pozicijų su vyrais, ir dar tokioje srityje kaip sporto vadyba. Siekti lygybės priimant sprendimus – nemažas iššūkis, bet dalyvaudama projekte supratau, kad galiu drąsiai jį priimti“, – atskleidžia regbio trenerė Austėja Minkevičiūtė. Žinias taikys praktiškai Iš kursų Romoje projekto dalyvės grįžo ne tik pasisėmusios žinių, kurias ruošiasi pritaikyti praktiškai savo sporto organizacijose, bet ir labiau pasitikinčios savimi. „Savo profesinėje veikloje kasdien susiduriu su valdymo, vadovavimo ir kitokiais iššūkiais. Tikiuosi

50 DALYVių

Tiek moterų iš Prancūzijos, Kroatijos, Čekijos, Slovakijos, Italijos ir Lietuvos dalyvauja projekte SUCCESS.


LYDERYSTĖ

Romoje sporto specialistės sėmėsi sporto vadybos žinių ir lavino lyderystės įgūdžius

labiau įsigilinti į sporto industrijos vadybą – strateginių ir taktinių tikslų nustatymą, biudžeto sudarymo, prioretizavimo procesus, užduočių formulavimą. Noriu žinoti, kaip galiu labiau pasitikėti savo komanda, kaip kuriama ir valdoma sporto rinkodara“, – sako Lietuvos dviračių sporto federacijos generalinė sekretorė Rasa Ališauskienė. Lietuvos automobilių sporto federacijos generalinė sekretorė Renata Burbulienė džiaugėsi savyje atradusi įdomių lyderės savybių. „Visose organizacijose svarbiausia – darbas ir santykiai su žmonėmis. Domiuosi žmonių psichologija, todėl buvo įdomu tyrinėti moterų elgesį. Projekte dalyvauja 50 stiprių moterų, kurių patirtys, charakteriai ir tradicijos visiškai skirtingi. Didelis iššūkis gebėti komandiniame darbe tarp skirtingų nuomonių bei patirčių atrasti balansą ir nueiti bendro tikslo link. Taip aš atradau vadinamąją tyliąją lyderystę. Mano suvokimu, tai komandos valdymas, kai neakivaizdžiai prisiimi atsakomybę, o komanda jaučiasi priėmusi bendrą sprendimą, be aiškaus lyderio. Bet būtent tylusis lyderis sprendimo priėmimo procese nejučia kreipia srovę tikslo link ir svarbiausiu momentu uždeda tą vyšnią ant torto. Man patinka šis vaidmuo, kuris puikiai veikia. Juk dažnai nepažįstamų žmonių būryje aiškus lyderis sulaukia pasipriešinimo. Mano manymu, siekiant tikslų svarbu ne pripažinimas ir antpečiai, o tai, kad pasiekei rezultatą“, – pasakoja projekto dalyvė. Vadovių daugės Projekto dalyvės pripažino, kad Lietuvoje moteriai siekti karjeros sporto srityje nėra lengva. Pagrindinės kliūtys – ne tik nusistovėję stereotipai, bet ir pačių moterų nepasitikėjimas savo jėgomis bei kompe-

tencija. Jų teigimu, daugiausia pasiekia stiprios ir užsispyrusios specialistės, tačiau sporto pasaulis keičiasi ir tampa vis atviresnis geroms profesionalėms. „Sporto valdymas man nėra naujovė, nes studijavau Vokietijos sporto universiteto magistrantūrą. Tuomet iš 32 mano bendrakursių buvome tik šešios merginos. Mano manymu, šioje srityje moterų mažai, nes sportas ir jo valdymas nėra patogi profesija moterims. Pagal nusistovėjusią tvarką tai vyrų pasaulis. Tačiau taip pat manau, kad ši nusistovėjusi nuomonė pamažu keičiasi. Esu įsitikinusi, kad netolimoje ateityje moterų ir vyrų, dirbančių sporto srityje, proporcija išsilygins“, – svarsto vandenlenčių sporto atstovė Lina Budreckaitė. Planuose – rimti pokyčiai Projekto dalyvės sutartinai tvirtina, kad gavo gerą impulsą ir motyvaciją keisti organizacijas, kuriose dirba. Iš mokymų jos grįžo kupinos idėjų ir entuziazmo tobulinti neefektyvią senąją tvarką ir pradėti naujus projektus. „Mano tikslas – panaudoti visas SUCCESS projekte įgytas žinias ir sukurti veiksmų planą moderniai sporto organizacijai užauginti. Todėl artimiausiu metu imsiuosi nepopuliarių sprendimų – reikės iš pamatų pakeisti nusistovėjusią tvarką, kuri nebeatitinka šiuolaikinių vadybos principų. Norėtume, kad organizacijos nariai ir sportininkai didžiuotųsi mūsų veikla, o federacija taptų patraukli rėmėjams ir partneriams“, – prasitaria R.Burbulienė. Gali būti, kad artimiausiu metu susikurs nauja vandenlenčių sporto federacija. L.Budreckaitė planuoja projekto metu įgytas žinias panaudoti šios sporto šakos plėtrai Lietuvoje ir organizacijai įkurti.

Siekti lygybės priimant sprendimus – nemažas iššūkis, bet dalyvaudama projekte supratau, kad galiu drąsiai jį priimti. Austėja Minkevičiūtė

OLIMPINĖ PANORAMA

17


KONSULTANTAS

Olimpiniai vicečempionai M.Griškonis ir S.Ritteris

Dominyko Genevičiaus nuotr.

Italą žavi lietuvių ryžtas Lietuvos irklavimo rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione: „Tie irkluotojai, su kuriais aš dirbu, išsiskiria atkaklumu, valties jautimu ir didele motyvacija.“ Dominykas Genevičius M.Masilionis ir G.Postiglione

Lietuvos irklavimo rinktinės konsultantas italas Giovanni Postiglione svariai prisidėjo prie puikaus mūsų šalies irkluotojų pasirodymo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. 2012 m. darbą su Lietuvos irkluotojais pradėjusio 65-erių metų specialisto patarimai padėjo mūsiškiams Rio de Žaneire iškovoti du medalių komplektus. Du kartus geriausiu pasaulio irklavimo treneriu pripažintas italas beveik 20 metų treniravo savo gimtosios šalies atstovus, daugiau nei dešimtmetį dirba su Graikijos rinktine, o šį rudenį jam buvo pasiūlytos naujos pareigos Tarptautinėje irklavimo federacijoje (FISA). Nepaisant didelio užimtumo G.Postiglione dar bent metus padės Lietuvos irkluotojams savo patarimais. Džiaugiasi rezultatais Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dalyvavo rekordinė Lietuvos irklavimo delegacija – net 10 sportininkų. Nepaisant to, kad kartu ruoštis olimpiadai turėjo vos mėnesį, sidabro medalius Brazilijoje iškovojo porinę dvivietę valtį irklavę Saulius Ritteris ir Mindaugas Griškonis, bronziniais apdovanojimais džiaugėsi tos pačios dviviečių valčių klasės varžybose kovojusios Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė. 18

OLIMPINĖ PANORAMA

„Nesu patenkintas, nes galėjome iškovoti du aukso medalius, o grįžome tik su vienu bronzos ir vienu sidabro apdovanojimu. Dėl to irkluotojai turės dar daugiau dirbti ateityje“, – juokauja G.Postiglione. Surimtėjęs italas prisiminė, su kokiais iššūkiais teko susidurti visai Lietuvos irklavimo bendruomenei, kai likus mažiau nei mėnesiui iki olimpiados traumą patyrė S.Ritterio porininkas Rolandas Maščinskas. Ne vieną apdovanojimą svarbiausiose pasaulio varžybose iškovojusi įgula subyrėjo, o Lietuvos komandos trenerių pečius prislėgė nežinomybė. „Visi labai išsigando, bet ačiū dievui, mes turime kitą puikų irkluotoją – Mindaugą Griškonį, kuris sutiko iš vienvietės valties persėsti į dvivietę. Jis iškeitė progą iškovoti medalį vienas į galimybę laimėti apdovanojimą dvivietėje. Mes išsaugojome savo pozicijas olimpinėse žaidynėse, todėl tai buvo geras sprendimas“, – pripažįsta G.Postiglione. Irklavimo sportas pasižymi tuo, kad geriems rezultatams pasiekti reikia daugybės sunkaus darbo metų. Tarsi numatydamas ateitį italas kiekvieno sezono metu su treneriais nusprendžia išbandyti įvairias Lietuvos ko-

mandų sudėtis. Dėl to ir treniruotėse, ir kai kuriose varžybose lietuviai sėda į įvairias valtis. „Taip, tai nebuvo didelis nuotykis, nes mes daug kartų išbandėme įvairiausias komandų sudėtis, bet kuo ilgiau irkluotojai dirba kartu, tuo rezultatai turėtų būti geresni. Mūsų vyrų įgula, išskyrus rusus, buvo vienintelė, kurios sudėtis buvo pakeista per pastaruosius trejus metus, todėl lietuviai olimpinėse žaidynėse tikrai buvo labai greiti. Jeigu Saulius su Mindaugu dar būtų turėję papildomą mėnesį kartu pasiruošti, jie galėjo iškovoti auksą“, – svarsto irklavimo specialistas. Bronzinės prizininkės M.Valčiukaitė ir D.Vištartaitė trenerį dar kartą sužavėjo savo kovingumu. „Merginų užimta vieta yra labai gera, nes konkurencija buvo milžiniška. Šiais metais pasaulyje atsirado daug naujų pajėgių porų, o skirtumas tarp stipriausių irkluotojų visada siekė vos kelias sekundes. Lietuvės sugeba sėkmingai lenktyniauti su pačiomis stipriausiomis, nors pagal sudėjimą yra gerokai mažesnės“, – sako treneris. Kiti Lietuvos irkluotojai Rio de Žaneire taip pat nenuvylė rinktinės konsultanto. Vienvietėje valtyje M.Griškonį pakeitęs aštuoniolikmetis Europos


KONSULTANTAS

„Keturvietė olimpinėse žaidynėse pasirodė gerai. Komandą sudaro jauni vaikinai, kurie įgijo neįkainojamos patirties. Manau, jie išnaudos šią patirtį ir po ketverių metų pasirodys dar geriau. A.Kelmelis pasirodė taip, kaip galėjo, ir daugiau iš jo nereikalavome. L.Šaltytei teko sunkus olimpinis startas, reikėjo pakovoti su labai stipriomis varžovėmis, todėl ji šiek tiek prarado pasitikėjimą savo jėgomis, bet paskutinis plaukimas C finale buvo geras“, – analizuoja G.Postiglione. Išlikti motyvuotiems G.Postiglione‘s teigimu, dar anksti svarstyti, kokios įgulos atstovaus Lietuvai ateinantį sezoną. „Dar negalvojame apie valčių sudėčių pokyčius. Dabar svarbiausia – stiprinti individualias savybes: techninius, fizinius, psichologinius dalykus. Per artimiausius ketverius metus mums reikės irkluotojų, kurie bus motyvuoti laimėti olimpinį medalį. Gali greitai laimėti vieną kartą, bet tik patys stipriausi sportininkai gali pakartoti sėkmę ir toliau tobulėti, – aiškina G.Postiglione. – Irkluotojai patys nuspręs savo ateitį. Mes pamatėme naujų įgulų olimpinėse žaidynėse, todėl dabar viskas priklauso tik nuo jų pačių, nuo irkluotojų gyvenimo būdo. Daug ką lemia ir sėkmė. R.Maščinskas – tikrai geras irkluotojas, bet jam nepasisekė. Man jo gaila, nes jis sunkiai dirbo ketverius metus ir dėl vienos nelaimės iškrito iš rikiuotės. Taigi planuojame ateityje dirbti su visais irkluotojais.“

Vytauto Dranginio nuotr.

jaunių čempionas Armandas Kelmelis įgavo neįkainojamos patirties ir užėmė 19 vietą, Lina Šaltytė liko 14-a, o pirmą kartą olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavusi vyrų porinė keturvietė valtis buvo devinta.

Olimpinę bronzą Rio iškovojo M.Valčiukaitė ir D.Vištartaitė

pasiekimus. Kuklus jis išliko ir po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. „Visus olimpiečius ruošė geri treneriai, taip pat turite puikų vyriausiąjį rinktinės trenerį. Mano indėlis į pasiektus rezultatus galbūt tik 20 proc. Likę 80 proc. – Mykolo nuopelnas. Jis dirba labai gerai. Aš tiesiog padėjau išspręsti keletą problemų ir pašalinti kai kurias kliūtis. Kai atsiranda kokių nors klausimų, aš ieškau atsakymų ir pateikiu jų sprendimų būdus. Taigi aš tik paruošiau kelią, o visą žygį padarė Lietuvos treneriai ir irkluotojai. Lietuviai treneriai sparčiai tobulėja ir puikiai gali dirbti ir be mano patarimų“, – kuklinasi G.Postiglione. 29-erių metų L.Šaltytė jau užsiminė apie karjeros pabaigą, bet ji turi puikią pamainą – dukart pasaulio jaunių ir dukart planetos jaunimo čempionė Ieva Adomavičiūtė turės galimybę ją pakeisti olimpiečių gretose. „Žinau, kad Lietuvos irklavimo federacija sukurs tinkamas sąlygas irkluotojams progresuoti ir jų motyvacijai skatinti. Žmonės patys nusprendžia, ką nori pasiekti. Jeigu I.Adomavičiūtė nuspręs siekti olimpinio medalio, aš būsiu šalia jos“, – patikina treneris.

Italijos irklavimo specialistas viliasi, kad Rio de Žaneire iškovoti medaliai visiems irkluotojams bus pati geriausia motyvacija ruoštis Tokijo olimpinėms žaidynėms.

Dirbant su lietuviais G.Postiglione‘i svarbiausia pagarba ir pasitikėjimas. Jis dar kartą pabrėžia, kad Lietuvos irkluotojai yra labai darbštūs ir atsakingi.

„Tikiuosi, kad lietuviai toliau išliks pasaulio elite. Rio de Žaneire iškovoti medaliai suteikė motyvacijos sportuoti toliau. Sportininkų laukia naujas gyvenimas, nauji įkvėpimai, dar didesnis noras tobulėti, o tai ir yra raktas į sėkmę. Net kai labai sunku, irkluotojai sako: „Ne, aš neturiu aukso, todėl turiu dar labiau stengtis, kad laimėčiau auksą.“ Tikiuosi, kad tokį nugalėtojų mentalitetą mes išlaikysime“, – viliasi italas.

Naujas darbas netrukdys Lietuvos irkluotojus ir trenerius konsultuojantis italas po olimpinių žaidynių priėmė naują iššūkį ir sutiko vadovauti Tarptautinės irklavimo federacijos besivystančių šalių plėtros direktoratui. Nors FISA plėtros skyrius įsikūręs Pietų Amerikoje, italas didžiąją laiko dalį ir toliau praleis Europoje.

Dar 2013-aisiais, kai Lietuvos irkluotojai skynė medalius Europos ir pasaulio čempionatuose, G.Postiglione nesureikšmino savo indėlio į šiuos

„Mano darbas susijęs su FISA plėtros programa. Turiu sukurti paramos sistemą tiems treneriams, kurie neturi tinkamų sąlygų savo šalyje rengti aukšto lygio irkluotojų. Ši programa skirta šalims, kurios turi irklavimo tradicijas, bet stokoja lėšų, už kurias

galėtų samdyti brangius specialistus iš užsienio. Pietų Amerikoje lankysiuosi tik per FISA rengiamas trenerių konferencijas. Šis darbas visiškai netrukdys tęsti bendradarbiavimo su Lietuvos ir Graikijos komandomis“, – patikina treneris. Kalbėdamas apie Lietuvos irklavimo strategiją G.Postiglione atkreipia dėmesį į tai, kad olimpinėje programoje stengiamasi suvienodinti vyrų ir moterų rungtis – sulyginti jų skaičių. Todėl reikia didelį dėmesį skirti dailiosios lyties atstovėms. „Kitais metais irklavimas neišvengs pokyčių, nes olimpinėje programoje atsiras daugiau moterų valčių klasių. Federacijos bus priverstos daugiau dirbti su moterimis. Turime naują projektą, padėsiantį į irklavimą pritraukti kuo daugiau žmonių. Mes norime plėstis ir galbūt galėsime pasikviesti irkluoti net ir tuos jaunuosius krepšininkus, kurie matys galimybę pasiekti aukštesnių rezultatų kitame sporte. Tik didelė bėda – valčių trūkumas. Lietuvoje atsiras vis daugiau norinčiųjų irkluoti, bet ne visiems užteks valčių. Reikia pasistengti įsigyti naujų aštuonviečių bei pavienių keturviečių valčių vyrams ir moterims, nes jos reikalingos galvojant apie 2020 ir 2024 metų olimpines žaidynes“, – pataria italas.

Rio de Žaneire iškovoti medaliai suteikė motyvacijos sportuoti toliau. Sportininkų laukia naujas gyvenimas, nauji įkvėpimai, dar didesnis noras tobulėti, o tai ir yra raktas į sėkmę. Giovanni Postiglione

Pagrindinė irklavimo bazė Lietuvoje yra Trakuose. Sąlygos šiltuoju metų laiku čia kone idealios. Tą pripažįsta ir G.Postiglione. Sudėtingiau treniruotis žiemą, kai sąlygos sportuoti lauke nebetinkamos, todėl sportininkai turi vykti į užsienį arba dirbti su treniruokliais sporto salėje. „Šaltuoju metų laiku Lietuvoje trūksta didesnių erdvių sportuoti, nes sportininkams reikia penkis šešis mėnesius per metus turėti galimybę dirbti su irklavimo treniruokliais. Sporto plėtra aukščiausiu lygiu priklauso nuo turimos įrangos. Šiuo metu tai šiek tiek riboja lietuvių galimybes augti“, – sako treneris. OLIMPINĖ PANORAMA

19


AKTUALIJOS

Naujovių ieškos jauniausios akys Lietuvos sporto federacijų sąjungos generalinė sekretorė Agnė Vanagienė pamažu didina apsukas – per ketverius metus, kai eina šias pareigas, įgijo sporto organizacijų pasitikėjimą ir buvo išrinkta LTOK vykdomojo komiteto nare. Lina Daugėlaitė A.Vanagienė – jauniausia LTOK vykdomojo komiteto narė. Jai 31-eri, o jos pareigų sąraše, be darbo Lietuvos sporto federacijų sąjungoje (LSFS) ir LTOK VK, dar ir darbai Europos nevyriausybinių sporto organizacijų vykdomajame komitete bei LTOK moterų ir sporto komisijoje. Be to, Agnė – dviejų vaikų mama. Nors mažiausiam – vos penki mėnesiai, motinystė neprivertė lėtinti tempo. „Paroje visą laiką trūksta valandų, – šypteli moteris. – Bet visur yra kolektyvas. LSFS dirbu ne viena, padalintos atsakomybės, žmonės puikiai tvarkosi. Esu daugiau idėjų generatorius. Komisijose taip pat dirbu ne viena. Tinkamai planuojant laiką, paskirstant jį, viskas įmanoma. Ir tikrai viską pasidarome, vis kyla naujų idėjų, minčių, bandome jas įgyvendinti. Kol kas nusiskundimų, kad blogai kažką darome, negauname, tad, manau, sekasi gana gerai“, – viliasi A.Vanagienė. Tai, kad buvote išrinkta LTOK VK nare, – lauktas rezultatas ar netikėtumas? Gal tai darbų įvertinimas, nes jau aštuonerius metus dirbu LSFS. Čia dirbu ne tik su olimpinių, bet ir su neolimpinių sporto šakų federacijomis. LTOK rinkimuose dalyvavo tik olimpinių sporto šakų federacijos, ne visos jos priklauso sąjungai. Tad tai pavadinčiau darbų įvertinimu – jau ketvirti metai dirbu LSFS generaline sekretore. Koks veiklos baras laukia LTOK vykdomajame komitete? Kol kas buvo tik vienas VK posėdis. Preliminariai numatyta, kad kuruosiu projektinę veiklą, taigi visus Olimpinio solidarumo projektus. Taip pat bandysime ieškoti naujų. LSFS viena iš veiklos sričių buvo Europos Sąjungos projektai. Tad dabar su LTOK pagalba bandysime juos pakelti į dar aukštesnį lygį ir dar plačiau vykdyti visos Lietuvos mastu. Kurioje srityje Lietuvos sporto specialistams reikėtų didesnės pagalbos? Kokie tai galėtų būti projektai? Pasitarėme, kad mums būtinai reikia dvejopai atletų karjerai skirtų projektų, nes matome, jog aktyvią sportinę karjerą baigę sportininkai neturi pakankamai kompetencijų ir įgūdžių įsilieti į darbo rinką. Tad norime skatinti jų verslumą, įsteigti karjeros ir verslumo konsultanto specialybę Lietuvoje, t.y. rengti 20

OLIMPINĖ PANORAMA

A.Vanagienė puikiai žinoma Lietuvos sporto bendruomenėje

žmones, kurie konsultuotų atletus. Vieną projektą jau turime numatę, pradėsime jam rengti paraišką. Kurie ankstesni LTOK projektai bus tęsiami? Jau trečius metus rengiame sporto administratorių mokymus. Kol kas esu vienintelė Lietuvoje akredituota šios programos direktorė. Esame užsibrėžę, kad kitais metais šie kursai vyks toliau. Taip pat pradėsime organizuoti naujus kursus, kurie vadinsis sporto vadybos mokymai pažengusiems. Jie bus skirti sporto šakų federacijų atstovams. Tai bus sporto vadybos ir sporto organizacijų valdymo kursai. Šie nauji mokymai dalinai finansuojami iš Olimpinio solidarumo programos. Be to, lapkričio 24–25 d., kai vyks išplėstinis visų federacijų ir LTOK vadovų susitikimas praėjusiam olimpiniam ciklui aptarti, surengsime trijų valandų darbinį seminarą su sporto šakų federacijomis dėl gerojo valdymo. Jį vesiu aš ir LTOK užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė. Mūsų sporto šakų federacijoms tai gana nauja sritis, bet jau plačiai ir seniai apie tai diskutuojama tarptautiniu lygmeniu – tiek TOK, tiek Europos Komisijoje. Mūsų sporto šakų federacijos taip pat anksčiau ar vėliau turės įsidiegti gerojo valdymo principus.

71

Sąjunga

Tiek federacijų priklauso Lietuvos sporto federacijų sąjungai. Jos generalinė sekretorė yra Agnė Vanagienė.


AKTUALIJOS

Alfredo Pliadžio nuotr.

LSFS taip pat dalyvauja įvairiuose projektuose. LSFS ir LTOK rengiami projektai dubliuosis ar tai bus skirtingos veiklos kryptys, atversiančios platesnes galimybes? Dažniausiai jie skirtingi. LSFS labiau orientuojasi į trenerių ir sporto vadybininkų kvalifikacijos kėlimą. Ieškome galimybių Lietuvos specialistams išvažiuoti į užsienį stažuotis savaitei ar dviem ir pasinaudodami ES finansine parama suteikiame jiems finansinių galimybių tą padaryti. LTOK daugiau veiklų organizuoja čia, Lietuvoje, stengdamasis pritraukti Olimpinio solidarumo lėšų. Su projektais dirbate seniai – nuo tada, kai atėjote į LSFS ir čia pradėjote savo karjerą. Ar esama pokyčių, ar pasikeitė sporto specialistų požiūris ir noras dalyvauti įvairiuose projektuose, mokytis? Po truputį tas požiūris kinta, ypač dėl to, kad į federacijas dirbti ateina vis jaunesnių žmonių, kurie yra energingesni ir imlesni siūlomoms naujovėms. Tie, kurie ilgiau dirba federacijose, pokyčius priima sunkiau, rečiau naudojasi siūlomomis galimybėmis. Per tuos aštuonerius mano darbo metus daug trenerių ir sporto šakų federacijų vadybininkų pasinaudojo teikiamomis galimybėmis – ar tai būtų LSFS, ar LTOK siūlomi projektai. Atsiliepimų visą laiką sulaukiame gerų, žmonės dėkoja ir tai džiugina, nes tada darbas įgauna prasmę. LTOK VK esate jauniausia narė. Ar jaunas amžius netrukdo bendrauti su patyrusiais sporto šakų federacijų vilkais? Kai pradėjau dirbti LSFS, taip pat buvau pati jauniausia. Dabar sporto šakų federacijose yra jaunesnių už mane. Tai malonu, nes kiekvienas naujai atėjęs žmogus atneša pokyčių ir naujų idėjų. Jaunas amžius nėra kliūtis, visi bendrauja geranoriškai: jeigu paprašai patarimo – tikrai pataria. Gal tai labiau klausimas vyresniems – kaip jie reaguoja pamatę jaunesnį žmogų, ir dar moterį, sporto srityje. Juk pas mus sporto visuomenė labiau vyriška. Gal dėl to dažnai nustemba, kai paskambini ir pasisakai, kas esanti. Bet, sakyčiau, sulaukiu pozityvaus ir geranoriško požiūrio, su visais gana gerai sutariu, nekyla problemų. Galbūt ir dėl to, kad esu moteris. Visą laiką ieškai kompromiso, bendro sutarimo. Konfliktinių situacijų nebūna – nesvarbu, jaunesnis ar vyresnis, vis tiek bandai rasti bendrų sąlyčio taškų. Kiek LSFS šiandien turi narių? Prikelta naktį žinotumėte kiekvieno jų bėdas ir poreikius? Dabar yra 71 narys, nes truputį apsimažinome. Išsigryninome narių skaičių – pašalinome iš LSFS devynias federacijas, kurios nevykdė aktyvios veiklos, neatsiliepdavo į jokius kvietimus. Turbūt 90 procentų jų poreikių galėčiau papasakoti ir prikelta iš miego. Yra tokių, kurie vangiai dalyvauja mūsų veikloje – susimoka nario mokestį ir tuo bendravimas baigiasi. Bet visus mes aktyviai kviečiame. Pernai pradėjome iniciatyvą organizuoti seminarus treneriams Vilniuje pagal jų poreikius. Klausiame, kokios temos jiems aktualios, ir kviečiame lektorius. Dėl to tenka su jais susitikti kas mėnesį.

Motinystė neprivertė A.Vanagienės lėtinti tempo

Kaip reaguojate į kritiką LSFS? Neseniai pažėrusi kritikos ją paliko Lietuvos plaukimo federacija, LSFS veikloje nedalyvauja ir lengvaatlečiai, Lietuvos krepšinio federacija. Didžiosios federacijos labai savarankiškos. LSFS ir buvo kažkada įkurta tam, kad padėtų federacijoms, būtų jų atstovas tiek vyriausybiniu, tiek nevyriausybiniu lygiu, nes tokia skėtinė asociacija labiau matoma ir girdima. Plaukimo, krepšinio, lengvosios atletikos federacijos didelės, išaugusios į galingas organizacijas. Jos puikiai geba tvarkytis pačios, turi didžiulį aparatą, daug personalo, ko kitoms federacijoms trūksta – jos stokoja žmogiškųjų resursų, o ką jau kalbėti apie lėšas. Tad mes ir esame tie, kurie joms padeda. Yra federacijų, kurios niekada gyvenime neparašytų jokio projekto, nenusipirktų reprezentacinės aprangos. Mes rašome projektus, dalijame aprangą. Tokia mūsų koordinacinė pagalba, tam mes ir esame.

Kai pradėjau dirbti LSFS, taip pat buvau pati jauniausia. Dabar sporto šakų federacijose yra jaunesnių už mane. Tai malonu, nes kiekvienas naujai atėjęs žmogus atneša pokyčių ir naujų idėjų. Agnė vanagienė

Baigėte TOK rengiamas specializuotas sporto magistro studijas. Ką jos davė? Diplomą gavau praėjusį rugsėjį. O davė jos man labai daug. Pirmiausia pažinčių tarptautiniu lygiu, nes visi studijų dalyviai buvo nacionalinių olimpinių komitetų atstovai. Dabar galiu drąsiai bet kam skambinti ir klausti patarimo, jeigu jo reikia. Vykdant projektinę veiklą kartais prisireikia partnerių, tad dabar jų lengva susirasti. Išliko labai geri santykiai su dėstytojais, jie visada padeda ekspertiniais klausimais, jei reikia, pasidalija dokumentais. Mano baigiamojo darbo tema apie gerąjį valdymą buvo inovatyvi Lietuvai, bet pakankamai išgvildenta europiniu lygiu. Kaip jau sakiau, Lietuva anksčiau ar vėliau turės priimti sprendimus ir federacijos turės įsidiegti gerojo valdymo praktiką. Mano studijos ir patirtis bus joms pagalba, nes ne ant balto popieriaus lapo reikės viską kurti. OLIMPINĖ PANORAMA

21


INTERVIU

Olimpinė bronza – tik pradžia Subrendęs, bet karjeros piko dar nepasiekęs. Taip treneris Bronius Vyšniauskas apibūdina bronzos medalį iš Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių parvežusį sunkiaatletį Aurimą Didžbalį. Julius Bliūdžius Alfredo Pliadžio nuotr.

S.Moradi. Kažkur buvo paslėptas, bet atvyko į žaidynes ir puikiai pasirodė. Netikėjome, kad gali taip iššauti. Baltarusį V.Strelcovą Aurimas dažniausiai nugali, bet šįkart jam nusileido. Varžybų išvakarėse dėl dopingo vartojimo buvo pašalinti net du Aurimo varžovai – broliai lenkai Adrianas (2014 m. Europos čempionas) ir Tomaszas (2016 m. Europos čempionas) Zielinskiai. Kokią įtaką tai turėjo rezultatams Rio de Žaneire?

A.Didžbalis ir B.Vyšniauskas Rio de Žaneire

25-erių sportininkui tai buvo olimpinis debiutas. A.Didžbalis Brazilijoje iškėlė 392 kilogramus (177 kg rovimu ir 215 kg stūmimu) ir nusileido tik baltarusiui Vadimui Strelcovui (395 kg) bei Sohrabui Moradi iš Irano (403 kg). Lietuvos sunkiaatletis itin sudėtingai pradėjo varžybas. Pirmais dviem mėginimais neįveikė užsiprašyto 177 kg svorio ir atsidūrė ant bedugnės krašto. Vis dėlto atlikdamas trečiąjį A.Didžbalis sukaupė jėgas ir pademonstravo charakterį. Starto išvakarėse treneris B.Vyšniauskas pripažino, kad kaustė įtampa, ir net neleido auklėtiniui bendrauti su žiniasklaida. Šis pakalbis – ne tik apie olimpinį Rio, bet ir apie A.Didžbalio galimybes tapti Lietuvos metų sportininku bei perspektyvas olimpiniame Tokijuje. Nuo Rio de Žaneiro žaidynių praėjo keli mėnesiai. Kaip dabar vertinate A.Didžbalio pasiektą rezultatą? Visuomet pasibaigus varžyboms sakome, kad galėjome padaryti daugiau. Be abejo, galėjome. Buvome 22

OLIMPINĖ PANORAMA

geros formos. Aurimui ir petys, ir alkūnė skaudėjo, bet daug neaimanavome. Startavome ir rezultatu likome patenkinti. Aišku, gaila, nes galėjo Aurimas 185 kg išrauti ir 225 kg pastumti. Tai buvo realu. Gal ne laiku į Rio atvykome? Norėjome trečią dieną startuoti, bet išėjo, kad penktą. Ne viskas taip susiklostė, kaip norėjosi, bet tai ne priežastys – pasiteisinimų negali būti. Padarėme, ką galėjome, nors ir tikėjomės daugiau. Belieka rimtai ruoštis Tokijui. Turim medalį, kuris motyvuoja visus mūsų sportininkus, taigi dabar reikia siekti kito.

Sunku pasakyti. Nemanau, kad vienas kitas žmogus galėjo kažką lemti. Aišku, atsargumo ir baimės buvo daugiau. Visą laiką žinojome, kad mildronatas yra leidžiamas. Staiga tapo draudžiamas, bet niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kiek dienų organizme jis laikosi – mėnesį, du ar pusę metų. Teko kalbėtis su kitų šalių treneriais – daug kas bijojo, kad kažkas neišlįstų. Mes jo nevartojome, todėl jautėmės ramiau. Vis dėlto prieš startą neslėpėte, kad jaučiate didelę įtampą, Aurimui netgi su žurnalistais neleidote bendrauti. Iš kur ta įtampa?

Kokią vietą Lietuvos sunkiaatlečių laimėjimų hierarchijoje užima ši bronza?

Norėjome, kad neišsiblaškytų. Malonu, kai žurnalistai parašo, pagiria ar mūsų problemas paliečia, bet, žinote, žurnalistai išprovokuoja pažadėti gerą rezultatą. Mes visuomet norime susikoncentruoti į varžybas, o ne blaškytis. Kažką neatsargiai leptelėjęs žurnalistams gali labai įsipareigoti. Tai papildomas spaudimas.

Be abejo, tai aukščiausias pasiekimas. Atėnuose Ramūnas Vyšniauskas buvo penktas, taigi progresas yra. Žinoma, Europos čempionatų medaliai irgi labai svarbūs, nes paprastai šioje svorio kategorijoje dominuoja europiečiai. Visi žino, kad iš Europos čempiono reikia laukti medalio ir pasaulio čempionate bei olimpiadoje. Tiesa, Rio de Žaneire kaip iš rugių lauko atsirado negirdėtas nematytas iranietis

Aurimas bręsta, jaučia vis didesnę atsakomybę. Anksčiau toks nebuvo. Pamenu, į startą pasaulio čempionate su daina ėjo, bet dabar supranta, kad būtina susikaupti, sutelkti dėmesį. Todėl ir bendrauti su žiniasklaida prieš pat varžybas nelabai norime. O įtampa žinoma, kad buvo. Norėjome užtikrintai pradėti, jau pirmais bandymais užsitikrinti aukštesnę vietą. Subrendęs sportininkas jaučia dides-


Be abejo, tai tik pradžia. Netgi keturiasdešimtmečiai dalyvauja olimpiadose. Bet visos jėgos ateina iki trisdešimties. Būna, kad jauni iššauna, bet patys stipriausi trisdešimtmečiai sunkiaatlečiai. nę atsakomybę, todėl jaudulys yra normalus dalykas. A.Didžbalis jau nėra labai jaunas sportininkas, bet 25-eri metai sunkiaatlečiui nėra ir karjeros pikas? Be abejo, tai tik pradžia. Netgi keturiasdešimtmečiai dalyvauja olimpiadose. Bet visos jėgos ateina iki trisdešimties. Būna, kad jauni iššauna, bet patys stipriausi trisdešimtmečiai sunkiaatlečiai. Galbūt Tokijuje Aurimas bus pasiekęs patį jėgų žydėjimą. Žinoma, jaunu sportininku jo jau nepavadinsi. Jis visiškai subrendęs, išprusęs. Visada noriu dirbti su tokiais žmonėmis, kurie mėgsta tvarką, discipliną, kuriems treneris yra autoritetas. Su tokiais atletais lengviausia dirbti. Netrūko pranešimų apie organizacinius žaidynių nesklandumus, saugumo spragas. Kaip jūs vertinate Rio žaidynių organizaciją? Man tai šeštoji olimpiada, todėl galiu pasakyti, kad Rio žaidynės praėjo sklandžiai. Žinote, vienose žaidynėse maistas geresnis, kitose aptarnavimas, trečiose – transportas patogesnis, bet bendrai paėmus viskas buvo normalaus lygio. Priekabių visur rasi, jei ieškosi. Mums viskas buvo gerai. Na, gal tik karšto vandens trūko. Dėl saugumo... Teko girdėti, kad rusams, lenkams įvairių incidentų nutiko, bet mums pavyko jų išvengti. Paplūdimiai tvarkingi ir saugūs, kai kurie įrengti specialiai europiečiams. Kai varžybose pasirodai gerai, nesinori blogai ir apie šalį atsiliepti. Kai rezultatu esi patenkintas, atrodo, kad ir aplink jokių trūkumų nėra. Būtume prastai pasirodę, gal labiau priekabių ieškotume. Pamenu, Atlantoje maistu buvome nepatenkinti, nors iš tikrųjų maistas buvo nuostabus, tik mums neįprastas. Kas sunkiaatlečiams buvo sunkiausia Rio žaidynėse ar net per visą olimpinį ciklą? Dabar jau galime atvirai kalbėti. Viso ciklo metu mums nerimą kėlė nuga-

A.Didžbalio olimpinė bronza – geriausias visų laikų Lietuvos sunkiaatlečių pasiekimas

ĮDOMU ros ir peties skausmai, kuriuos jautė Aurimas ir kuriuos dabar bandome gydyti. Buvo neramu, kad viskas kaupiasi, o prieš pat varžybas, pavyzdžiui, apšilimo metu, gali išlįsti. Buvo įtampos, kad tik viskas gerai baigtųsi. Kaip manote, ar Aurimas – tvirtas kandidatas pelnyti geriausio Lietuvos metų sportininko titulą? Jis ir pernai buvo kandidatas, nuostabų rezultatą buvo pasiekęs – tapo absoliučiu Europos čempionu ir geriausio rezultato pasaulyje autoriumi. Šiemet net nėra žodžių, betgi ne aš rinksiu. Manau, būtų teisingas įvertinimas. Jis vertas šio titulo ir kaip asmenybė, ir kaip sportininkas. Visi matė – galėjo būti ir pirmas Rio de Žaneire. Aišku, galėjo būti ir penktas – toks sportas, bet iš tikrųjų atidavė visas jėgas. Vien dėl atsidavimo jis vertas šio titulo. Ir tai būtų didelė paspirtis mūsų sportui bei tiems atletams, kurie nepateko į olimpiadą. Žygimantas Stanulis galėjo kovoti dėl aukštos vietos, bet dėl šalims taikomų kvotų į olimpiadą nepateko. Pagal reitingą Rio galėjo varžytis keturi mūsų sportininkai, bet vietą tik vieną turėjome. Truputį skaudu. Kitąmet tarptautinėje federacijoje vyks rinkimai. Mažos valstybės, tokios kaip mes, Slovakija, Čekija, Latvija, Estija, Skandinavijos šalys, pasisako už tai, kad būtų keičiamos taisyklės. Jei sunkiaatletis patenka pagal reitingą, jis privalo žaidynėse startuoti. Ž.Stanulis, triskart Europos čempionatų prizininkas, Rio būtų pretendavęs į 3–6 vietas. Galbūt ir Aurimas, turėdamas konkurentą rinktinėje, būtų pasitempęs. Galbūt du olimpinius prizininkus būtume turėję. Bet dabar tai tik pamąstymai. Kaip manote, ar ir po ketverių metų Tokijuje Lietuvos sunkiaatlečių lyderiu išliks A.Didžbalis, o gal iškils nauja žvaigždė? Dar visi ketveri metai... Niekada nesakyk niekada, pamaina tikrai rimta auga, bet profesionaliai žiūrėdamas nemanau, kad Tokijuje Aurimą kažkas pakeis. Tikimės, kad Japonijoje

jau trys keturi mūsų sunkiaatlečiai dalyvaus. Sportininkai rimtai tam ruošiasi. Aišku, daug priklausys nuo finansavimo. Nepatogu sakyti, bet problemų yra. Dirbk nedirbęs, bet riba uždėta – tiek gauni, ir viskas. Sunkiaatlečių centras Klaipėdoje niekaip negali prisišaukti pagalbos. KKSD aiškina, kad mūsų mini centras neatitinka kriterijų, nelegalus, neteisėtas. Tai įteisinkit! Niekas nenori matyti mūsų pasiekimų. Įrodžiau, kad būtent centralizuotas mūsų darbas davė tuos rezultatus, kokius turime. Nėra metų, kad neparvežtume medalių. Kokių dar įrodymų reikia? Visą pagalbą gauname iš miesto valdžios ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, o į KKSD duris bergždžiai beldžiamės. Gal po Rio pradės rimčiau žiūrėti?

OLIMPIEČIAI 1928 m. Amsterdamo žaidynėse dalyvavo sunkiaatletis Pranas Vitonis (svorio kategorija iki 75 kg) ir trikovėje užėmė 15–16 vietą.

A.Didžbalio bronza – labiau Marijampolės ar Klaipėdos miesto pergalė? Sportininkas yra marijampolietis, tačiau sportuoja Klaipėdoje. Kuris miestas turi didesnę teisę į šį medalį? Nuo šešiolikos metų pradėjo važinėti į Klaipėdą, čia baigė vidurinę mokyklą. Taip, jis marijampolietis, bet gyvenimą susiejo su Klaipėda, tad spręskite patys. Aš pats iš Kelmės, bet mane visi su Klaipėda sieja. Aišku, abu miestai nori didžiuotis tuo medaliu. Nepaneigsiu, kad A.Didžbalis gimė Marijampolėje. Kokį periodą šiuo metu išgyvena sunkiaatlečiai? Ar Aurimui 2017-ieji bus atokvėpio metai? Dabar yra arimo periodas. Juodo arimo periodas. Ruošiamės paskutiniam svarbiam šių metų startui – Europos jaunimo iki 23 m. čempionatui Izraelyje, kuris vyks gruodžio pradžioje. Ten dalyvaus olimpinė Tokijo žaidynių pamaina. A.Didžbalis taip pat treniruojasi, tik, žinoma, mažesniais krūviais. Gruodžio 16 d. Katare vyks didelis komercinis turnyras. Ruošiamės, bet dar nežinome, ar Aurimas ten dalyvaus. O kitų metų planus koreguos sveikatos būklė. OLIMPINĖ PANORAMA

23


OLIMPInė KANDIDATĖ

Lengvaatletę užbūrė trekas „Trekas mane iš karto užbūrė, jau per pačią pirmąją treniruotę panorau tapti gera dviratininke“, – sako Europos čempionato bronzinė prizininkė Miglė Marozaitė. Marytė Marcinkevičiūtė

Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

neris A.Jakimavičius merginą perspėjo, kad treniruos ne jis, o sprinterių ugdytojas Dmitrijus Leopoldas. Jau po savaitės treneris Miglę nusivedė į treką. „Neįsivaizduojate, kaip man patiko dviračių trekas, jis mane tiesiog užbūrė. Nekantriai laukdavau treniruočių treke. Tiesa, dar kokį mėnesį lankiau ir lengvosios atletikos pratybas. Trenerio V.Datenio paklausiau, ką man daryti, kurią sporto šaką rinktis. Galvojau, kad jo žodis bus lemiamas: kaip treneris pasakys, taip ir bus“, – prieitą apsisprendimo kryžkelę gerai mena sportininkė.

M.Marozaitė ir V.Lendelis

Septintojo Europos dviračių treko čempionato komandų sprinto varžybų bronzinė prizininkė 20-metė panevėžietė Miglė Marozaitė nepaprastai laiminga, kad likimas ją pastūmėjo į dviračių sportą. Septynerius metus ji lankė lengvosios atletikos pratybas, kurioms vadovavo Vidas Datenis. Buvo perspektyvi sprinterė, per Lietuvos jaunučių žiemos bei vasaros čempionatus, Baltijos šalių jaunučių mačus, tarptautines Nevėžio taurės varžybas skynė pergales 60 ir 100 m bėgimo trasose. Jaunosios sprinterės treneris vylėsi, kad Miglė – ta bėgikė, kuri gali tapti olimpiete. Staigi ir tvirto sudėjimo „Septynerius metus iš savo bendraamžių nesulaukiau rimtesnės konkurencijos, nuolat būdavau pirma. Gerėjo rezultatai, sprintas tapo pagrindine mano rungtimi. Dalyvavau ir estafečių varžybose, bėgau 200 m distanciją. Sprinteris buvo ir mano tėtis Valdas Marozas. Matyt, tokie mūsų 24

OLIMPINĖ PANORAMA

genai, kad daug treniruotis nereikėjo: buvau staigi, tvirto sudėjimo, stipri“, – pasakoja Miglė. Į sprogstamąja jėga pasižyminčią Miglę vis dažniau krypo trekininkų trenerio Antano Jakimavičiaus žvilgsnis. Kadangi panevėžiečių dviračių treko bazė ir lengvosios atletikos maniežas vienas šalia kito, dviratininkų treneris dažnai apsilankydavo manieže. Prieš trejus metus per vieną treniruotę manieže A.Jakimavičius pakvietė Miglę užsukti į treką. „Panevėžys – dviratininkų miestas, čia besitreniruojantys sportininkai pasiekia svarių pergalių per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Labiausiai motyvavo tai, kad dviračių treke galima pasiekti kur kas daugiau nei lengvojoje atletikoje, kad vyksta daug treniruočių stovyklų įvairiuose pasaulio kraštuose, yra visos sąlygos tobulėti“, – sako M.Marozaitė. Susigundė iš karto Miglės ilgai įkalbinėti nereikėjo, šiuo siūlymu ji iš karto susigundė. Tik tre-

Matydamas didelę savo auklėtinės aistrą dviračių sportui lengvosios atletikos treneris reagavo ramiai ir patarė jai pačiai apsispręsti. Taip Miglė 2014-aisiais pasirinko dviračių treką. Tačiau Europos čempionato medalininkės keliai su pirmuoju treneriu V.Dateniu neišsiskyrė. Jis yra didelis savo buvusios auklėtinės gerbėjas, per televiziją stebėjo šiųmetį Europos čempionatą Prancūzijos Sen Kventino mieste ir džiaugėsi Miglės bei Simonos Krupeckaitės pelnyta bronza komandų sprinto varžybose. Miglė neslepia, kad Simona jai ne tik didelis autoritetas, bet ir žmogus, padedantis siekti meistriškumo – prieš startą nuramina, pataria, kaip susikaupti važiavimams. „Su Simona ir kitais dviratininkais treniruojamės kiekvieną dieną, o per treniruočių stovyklas treniruojamės net po triskart per dieną. Tapome viena draugiška šeima. Nepaprastai reiklus ir išmanus mūsų treneris D.Leopoldas“, – gerų žodžių negaili dviratininkė. Treneris pasitikėjo Jau po pirmųjų treniruočių metų, per 2015 m. Europos čempionatą, treneris D.Leopoldas patikėjo Miglei važiuoti komandų sprintą su S.Krupeckaite ir įveikti pirmąjį ratą. Per


OLIMPInė KANDIDATĖ

šiųmetes Senojo žemyno pirmenybes – antrąjį ratą. „Palyginti su praėjusiais metais, šiemet tapau greitesnė, savo laiką 200 m distancijoje pagerinau puse sekundės – iki 11 sek. Tai gana aukšto lygio rezultatas. Gal tai ir lėmė, kad komandų sprintą važiavau su Simona. Tačiau treneris perspėjo, kad labai nesidžiaugčiau, nes 200 m distancija nevaidina didelio vaidmens. Pagrindinis akcentas – sprinto važiavimai, o čia man dar trūksta patirties“, – savikritiškai dėsto Miglė. Prieš šiųmetį Europos čempionatą M.Marozaitė kartu su S.Krupeckaite nerungtyniavo, bet tikėjo, kad Prancūzijoje gali pelnyti medalį. Jeigu ne komandų sprinto, tai kitoje rungtyje. Pagrindinis 20-metei dviratininkei keltas tikslas – greitai prasukti pirmąjį ratą, o po to sėkmingai įsitraukti ir maksimaliai įveikti antrąjį. „Tą ir padariau. Kai rengėmės Europos čempionatui, per treniruočių stovyklą Kroatijoje treneris paklausė, ar gali manimi pasitikėti. Simona rengėsi jėgas bandyti net trijose rungtyse, jai krūvis labai didelis. Atsakiau: treneri, viskas bus gerai. Treneris manimi patikėjo. Tik gaila, kad jis su mumis negalėjo būti visą čempionatą. Susirgus sūneliui, jau pačią pirmąją varžybų dieną išskubėjo namo. Prie trenerio esame pripratusios, per sprinto važiavimus jis mums rodo ženklus, sušvilpia ir tada žinome, kokia situacija ir ką reikia daryti“, – atskleidžia dviratininkė. Gali būti greitesnė Treneris D.Leopoldas neabejoja, kad jeigu Miglė norės, pasieks Simonos lygį ir net bus už ją greitesnė. „Prancūzijoje per Europos čempionato kvalifikacines sprinto varžybas Miglė pasiekė praktiškai vienodą laiką kaip ir Simona – 11 sek. Tai rodo, kad ji talentinga dviratininkė. Vis dėlto iš lengvosios atletikos nelengva persikvalifikuoti į dviratininkes. Sunku pakeisti sporto šaką, suprasti, kas yra sprintas. Pildydamas ataskaitas matau, kad dar 2014-aisiais jos pavardė nefigūravo jokiuose dviratininkų sąrašuose. O šiemet jau nemažas lūžis – pelnyti du bronzos medaliai. Norint pasiekti dar geresnių rezultatų, reikia daug treniruotis, lenktyniauti aukšto lygio varžybose ir kaupti patirtį“, – paprastą pergalių receptą atskleidžia D.Leopoldas. M.Marozaitė rungtyniauja sprinto ir keirino rungtyse. Dalyvaudama keirino varžybose šiemet ji irgi pasižymėjo: Montikjaryje, Italijoje, vykusiame

TAURĖ

MEDALIAI Lietuvos sportininkai sėkmingai pradėjo dviračių treko pasaulio taurės varžybas. Lapkričio 4–6 d. Didžiojoje Britanijoje vykusiame pirmajame etape net du aukso medalius iškovojo Simona Krupeckaitė. 33 metų lietuvė laimėjo sprinto ir keirino lenktynes. Miglė Marozaitė sprinte tarp 18 dalyvių buvo šešta, ketvirtfinalyje nusileidusi S.Krupeckaitei. Vyrų keirino rungtyje sidabro medalį iškovojo 21 metų Vasilijus Lendelis. Po sėkmingo pasirodymo pirmajame pasaulio taurės etape S.Krupeckaitė pakilo į pirmąją vietą planetos sprinto reitinge. S.Krupeckaitė

Europos jaunimo iki 23 m. čempionate ji pelnė bronzą ir ant nugalėtojų pakylos atsistojo greta būsimosios Rio de Žaneiro olimpinės čempionės olandės Elis Ligtlee, kuri Italijoje irgi buvo nepralenkiama. „Net nežinau, kuri rungtis man arčiau širdies. Patinka ir sprinto važiavimai, tik 200 m distancijoje dar reikia išmokti rungtyniauti. Pradeda patikti ir keirinas. Iš pradžių griūdavau, nemokėjau važiuoti, bet dabar jau tvirčiau jaučiuosi. Mane ypač pakylėjo Europos jaunimo iki 23 m. čempionate pelnyta bronza. Tariau sau: jeigu mano varžovė olandė sugebėjo tapti olimpine čempione, kodėl man nepasekus jos pavyzdžiu“, – nesikuklina Miglė. Kartu su draugu Italijoje sprinto rungties bronzos medaliu nudžiugino ir jos draugas Vasilijus Lendelis. Jųdviejų draugystė su šiuo 21-erių buvusiu pasvaliečiu užsimezgė prieš porą metų ir toliau tik stiprėja. Abu jie sprinteriai, abu treniruojasi D.Leopoldo grupėje. „Mes esame labai geri draugai, puikiai sutariame. Visur būname kartu – ir per treniruotes, ir per varžybas, ir laisvalaikiu. Mūsų draugystė tikrai graži. Džiaugiamės vienas kito laimėjimais, išgyvename pralaimėjimus. Kol kas vaikštome vienas pas kitą į svečius, tik per stovyklas būname kaip šeima ir gyvename kartu“, – neslepia Miglė. M.Marozaitė baigė Panevėžio 5-ąją gimnaziją, kurioje sustiprinta anglų kalba, ir dabar Lietuvos edukologijos universiteto pirmame kurse neakivaizdžiai pradėjo studijuoti kūno kultūrą. Kol mokslai dar tik įsibėgėja, jos gyvenime dominuoja sportas, kuris,

kaip sako pati dviratininkė, kartu yra ir jos poilsis. Europos čempionato bronzinė prizininkė gyvena su tėvais Panevėžyje. Tėvai dažnai ateina pasižiūrėti, kaip rungtyniauja jų dukra. Sykį pamačiusi, kaip per vienas varžybas Miglė krito, mama ėmė ypač baimintis keirino rungties. „Bet dabar su tėčiu per televiziją žiūrėdama Europos čempionato startus prisipažino, kad prie keirino ir ji vis labiau pripranta“, – sako Miglė. Po bronza suspindusių Europos pirmenybių sportininkės tėvai namie suruošė vaišes. Miglė gavo puokštę gėlių, ant sienos puikavosi sveikinimas. Dviratininkės mama Jūratė Marozienė – „Vyturio“ progimnazijos anglų kalbos mokytoja, todėl nenuostabu, kad ir Miglė neblogai kalba angliškai. Europos čempionato medalininkė turi dvi vyresnes seseris: 27-erių Rūtą, dirbančią šeimos gydytoja Kauno klinikose, ir 25-erių Eglę, gyvenančią Vilniuje ir dirbančią „Western Union“ kompanijoje. Laisvalaikiu Miglė mėgsta skaityti knygas. Bet prasidėjus dviračių treko sezonui jos planuose ne knygos, o ketverios pasaulio taurės varžybos: dvejose Škotijoje ir Olandijoje jau dalyvavo, kitąmet laukia startai Kolumbijoje ir JAV. Kitos svarbios 2017-ųjų varžybos – balandį Honkonge vyksiantis pasaulio čempionatas. „Pasaulio čempionato medalio dar neturiu, bet jis mano planuose. O didžiausia svajonė – olimpinės žaidynės. Ir noriu ne šiaip dalyvauti, o kovoti dėl kuo aukštesnės vietos“, – didžiausią svajonę atskleidžia Miglė.

Pasaulio čempionato medalio dar neturiu, bet jis mano planuose. O didžiausia svajonė – olimpinės žaidynės. Ir noriu ne šiaip dalyvauti, o kovoti dėl kuo aukštesnės vietos. Miglė Marozaitė

OLIMPINĖ PANORAMA

25


LTOK posėdžiai

Rio rezultatai įvertinti gerai Lapkričio 24 d. Druskininkuose vykęs išvažiuojamasis LTOK vykdomojo komiteto išplėstinis posėdis Rio de Žaneiro žaidynių rezultatus įvertino gerai. Tokijo žaidynėms rengiamų olimpinės rinktinės kandidatų sąrašo projekte – 138 atletai. Bronius Čekanauskas

Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro „Aqua“ konferencijų centre vyko tradicinis metų pabaigoje rengiamas išvažiuojamasis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto posėdis, o jam pasibaigus – išplėstinis posėdis. Jame drauge su Vykdomojo komiteto nariais dalyvavo Lietuvos sporto federacijų vadovai, Rio de Žaneiro žaidynių šalies olimpinių rinktinių vyriausieji treneriai, medikai, mokslininkai, olimpiečiai, vadybininkai, misijos vadovai. LTOK vykdomojo komiteto posėdyje prezidentė Daina Gudzinevičiūtė informavo apie gruodžio 22-ąją Vilniuje, „Siemens“ arenoje, rengiamas geriausių Lietuvos šių metų sportininkų ir labiausiai sportui nusipelniusių žmonių pagerbimo iškilmes. Apie pasirengimą XIII Europos jaunimo žiemos olimpiniam festivaliui, kuris 2017 m. vasario 11–18 d. vyks Turkijos mieste Erzurume, kalbėjo LTOK viceprezidentė, LTOK žiemos olimpinių sporto šakų komisijos pirmininkė Lilija Vanagienė. Lietuvai šiame olimpiniame festivalyje atstovaus 13 sportininkų: po keturis biatlonininkus ir slidininkus, trys kalnų slidininkai ir du čiuožimo atstovai – viena dailiojo, kitas greitojo čiuožimo. LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras supažindino su LTOK 2017–2020 m. veiklos programos ir LTOK 2017 m. veiklos plano projektu. 26

OLIMPINĖ PANORAMA

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas prieš Tokijo olimpines žaidynes 2020-aisiais vienas pirmųjų iš visų pasaulio olimpinių komitetų sutarė bendradarbiauti su Japonijos miestu ir jame rengtis būsimosioms olimpinėms kovoms. Apie šį susitarimą informavo su Hiracukos miesto Kanagavos prefektūra sutartį pasirašęs Lietuvos olimpinio fondo direktorius Vitalijus Vasiliauskas. D.Gudzinevičiūtė informavo, kad iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo veiklos pasitraukus buvusiam jo vadovui Rimantui Kveselaičiui vietoje jo į fondo tarybą siūlomas Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos viceprezidentas, teisininkas Laimonas Pivoras. Vykdomasis komitetas pritarė šiai kandidatūrai. LTOK vykdomojo komiteto išplėstiniame posėdyje atlikta Lietuvos olimpinės rinktinės pasirengimo ir dalyvavimo XXXI olimpiados žaidynėse Rio de Žaneire rezultatų analizė, aptartos išvados, išklausyti pasiūlymai, kaip rengtis Tokijo žaidynėms. Rio de Žaneire Lietuvos atletų pasiekti rezultatai įvertinti gerai. Išplėstiniame posėdyje įžanginį žodį tarė LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė, sveikino Druskininkų miesto vicemeras Linas Urmanavičius. Pagrindinius pranešimus skaitė programos „Rio 2016“ įgyvendinimo ekspertų komisijos vadovas

138 KANDIDATAI

XXXII olimpiados žaidynėms 2020 m. Tokijuje rengiamų olimpinės rinktinės kandidatų 2016–2017 m. sezono sąrašo projektą pristatė LTOK olimpinio sporto direktoriaus pavaduotojas E.Petkus. Šiame sąraše 138 sportininkai, tarp jų – visi Rio olimpinėse žaidynėse dalyvavę individualių sporto šakų atstovai.


LTOK posėdžiai

Posėdžio dalyviai

prof. Linas Tubelis ir Lietuvos misijos Rio de Žaneire vadovas dr. Einius Petkus. Jie apžvelgė visų žaidynėse dalyvavusių sporto šakų atstovų viso ketverių metų olimpinio ciklo rezultatus. Per visą šį laikotarpį turėti 173 kandidatai, atstovavę 20 individualių sporto šakų. Kaip žinoma, žaidynėse dalyvavo 67 Lietuvos atletai. Turėjusių teisę startuoti žaidynėse buvo daugiau – 75, bet kitiems kelius į Rio užtvėrė vienai šaliai limituotas vietų skaičius. Lietuvos olimpinė rinktinė pagal dydį buvo 45-ta tarp 206 delegacijų. Vertinant pagal šalies gyventojų ir iškovotų medalių skaičių, pasaulyje esame keturiolikti, o Europoje – ketvirti. Aptarti ir finansiniai pasirengimo žaidynėms reikalai – 2016 m. LTOK lėšos viršijo biudžetines lėšas. Atkreiptas dėmesys į kai kurių federacijų savo sportininkams keltus nerealius planus. Misijos vadovo nuomone, žaidynės buvo gerai organizuotos, varžybos vyko šiuolaikinėse sporto bazėse, atletams buvo sudarytos neblogos gyvenimo sąlygos olimpiniame kaimelyje. Lietuvos sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas ir Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas aptarė medikų komandos darbą. Jų nuomone, medikai buvo puikiai pasirengę psichologiškai, dirbo profesionaliai, darniai, sportininkai mėgo lankytis pas medikus ne tik sunegalavę, bet užeidavo ir šiaip pabendrauti. Pasak D.Barkausko, tokį darnų ir kvalifikuotą kolektyvą pavyko suburti ir nuolatinės LTOK finansinės paramos dėka. Dabar svarbu šį kolektyvą išlaikyti iki Tokijo žaidynių. Apie mokslininkų teiktą paramą sportininkams ir atliktus tyrimus kalbėjo Lietuvos edukologijos universiteto Kūno kultūros teorijos katedros profesorė Rūta Dadelienė ir Lietuvos sporto universiteto Sportininkų tyrimų laboratorijos vadovas prof. Jonas Poderys. Diskusijose kalbėjo: prof. Albertas Skurvydas, Lietuvos sporto universiteto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Mykolas Masilionis, olimpinės rinktinės irklavimo vyr. treneris, Bronislavas Vyšniauskas, olimpinės rinktinės sunkiosios atletikos vyr. treneris, Žilvinas Ovsiukas, olimpinės rinktinės plaukimo vyr. treneris, Valerijus Konovalovas, olimpinės rinktinės dviratininkų treneris, Dainius Pavilionis,

LTOK vykdomojo komiteto nariai

Irklavimo federacijos prezidentas, Nijolė Medvedeva, Lengvosios atletikos federacijos gen. sekretorė, Bronislovas Pliavga, Panevėžio sporto centro vadybininkas, Linas Tamkvaitis, Buriuotojų sąjungos gen. sekretorius, Mindaugas Špokas, Krepšinio federacijos gen. sekretorius, Gintaras Jasiūnas, Šiaulių miesto Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, Kastytis Pavilonis, Trenerių profesinės sąjungos pirmininkas, prof. Algirdas Raslanas, Lietuvos olimpinės akademijos viceprezidentas. Pranešimus ir diskusijas apibendrino LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė. XXXII olimpiados žaidynėms 2020 m. Tokijuje rengiamų olimpinės rinktinės kandidatų 2016– 2017 m. sezono sąrašo projektą pristatė LTOK olimpinio sporto direktoriaus pavaduotojas E.Petkus. Šiame sąraše 138 sportininkai, tarp jų – visi Rio olimpinėse žaidynėse dalyvavę individualių sporto šakų atstovai (visą sąrašą planuojame spausdinti kitame žurnalo numeryje). Pristatytas ir Tokijo olimpinėms žaidynėms rengiamų 2017 m. olimpinės pamainos sportininkų sąrašo projektas, į kurį įrašyta 80 sportininkų.

Pagrindinių pranešimų autoriai L.Tubelis ir E.Petkus bei LTOK vykdomojo komiteto išplėstinio posėdžio sekretorius A.Gudiškis

D.Barkauskas

Lapkričio 25-ąją Druskininkuose vyko seminaras apie gerojo valdymo praktikos įgyvendinimą sporto organizacijose. Jam vadovavo ir pranešimą skaitė LTOK užsienio ryšių direktorė Vaida Masalskytė. Pranešimus taip pat skaitė D.Gudzinevičiūtė, LTOK vykdomojo komiteto narė, Lietuvos sporto federacijų sąjungos generalinė sekretorė Agnė Vanagienė, Lietuvos irklavimo federacijos generalinė sekretorė Inga Daukantienė. Renginio dalyviai apsilankė Sportininkų rengimo centre Druskininkuose. Gidas buvo šio centro direktorius ir „vyriausiasis statybininkas“ Julius Matulevičius.

V.Masalskytė

OLIMPINĖ PANORAMA

27


suTaRTis

Japonijoje – lietuvių kalba ir šaltibarščiai Lietuvos tautinis olimpinis komitetas prieš Tokijo olimpines žaidynes vienas pirmųjų pasaulyje sutarė bendradarbiauti su Japonijos miestu ir jame rengtis būsimosioms olimpinėms kovoms. Goda Smilingytė

20 ATSTUMAS

Per tiek minučių greituoju traukiniu galima nuvažiuoti iš Hiracukos į Tokiją.

Norus pildantį simbolį Dorumumą laiko (iš kairės): Lietuvos ambasadorius Japonijoje E.Meilūnas, Kanagavos prefektūros vicegubernatorius, Hiracukos meras, V.Vasiliauskas

Susitarimą su Hiracukos miesto Kanagavos prefektūra pasirašęs Lietuvos olimpinio fondo direktorius Vitalijus Vasiliauskas pasakojo Japonijoje sutikęs ne vieną lietuviškai prakalbusį japoną. Apie tai, ką Hiracuka gali pasiūlyti Lietuvos olimpinei rinktinei ir ko iš šio bendradarbiavimo tikisi japonai, kalbamės su spalio mėnesį Tekančios saulės šalyje viešėjusiu V.Vasiliausku. Minėjote, kad Hiracukoje japonai jau mokosi lietuvių kalbos. Tikrai taip. Hiracukos savivaldybės sporto ir kultūros skyrių darbuotojams lietuvių kalbos pamokos yra privalomos, mokytis mūsų kalbos savanoriškai gali ir kiti savivaldybės darbuotojai. Jie yra susiplanavę, kiek naujų žodžių privalo išmokti per savaitę. Kiek žinau, pamokas jiems veda kažkas iš Japonijoje gyvenančių lietuvių. Japonai jau moka lietuviškai pasisveikinti, atsisveikinti, žino žodį „duona“. Juokaudami vieni kitus vadina „dėdėm“ ir „tetom“. 28

OLIMPINĖ PANORAMA

Kaip dar japonai ruošiasi priimti lietuvius Hiracukoje? Jie labai nori pažinti mūsų kultūrą. Žinau, kad netrukus Hiracukos mokyklose bus pamokų apie Lietuvą, šį projektą įgyvendins Lietuvos ambasada Japonijoje. Mokiniai sužinos ir apie geriausius Lietuvos sportininkus. Savivaldybė planuoja įrengti ekspoziciją apie mūsų šalį, o Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete atsiras Japoniją pristatantis stendas. Kultūriniai mainai – svarbi šio bendradarbiavimo dalis. Japonai tikisi, kad į Hiracuką atvykę sportininkai įsitrauks į kultūrinę veiklą, dalyvaus vietos bendruomenių renginiuose. Tai jūsų antrasis apsilankymas Japonijoje. Kokie vizito tikslai buvo šį kartą? Pirmą kartą į Japoniją vykome su kolega misijos vadovu Einiumi Petkumi. Stengėmės pamatyti kuo daugiau miestų, juose esančių sporto bazių ir išrinkti tą regioną, kuriame mūsų olimpiečiai turėtų

Pasirinkimą lėmė ir tai, kad Hiracukoje yra didelis, modernus sporto medicinos centras. vitalijus vasiliauskas


sutartis

Apie LTOK ir Hiracukos susitarimą rašė Japonijos spauda

geriausias sąlygas parengiamosioms stovykloms surengti. Maždaug po dviejų savaičių trukusio turo apibendrinome visų regionų pranašumus ir trūkumus, aptarėme juos su LTOK vadovybe ir pasirinkome Hiracukos miestą. Tada beliko atvykti ir pasirašyti susitarimą. Kodėl parengiamosioms stovykloms LTOK pasirinko būtent Hiracuką? Be Hiracukos, lankėmės dar šešiuose miestuose: Bande, Tojohašyje, Tokajyje, Samiharoje, Saitamoje ir Vasedoje. Pagrindinis kriterijus, be abejo, buvo sporto bazių kokybė. Pasirinkimą lėmė ir tai, kad Hiracukoje yra didelis, modernus sporto medicinos centras. Žinoma, ne mažiau svarbus ir patogus susisiekimas su sostine – iš Hiracukos traukiniu Tokiją galima pasiekti per valandą, greituoju traukiniu – per 20 minučių. Atrodo, ką tik baigėsi Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, iki Tokijo – dar ketveri metai. Kodėl taip anksti pradėjote ieškoti partnerių? Dar prieš Rio olimpines žaidynes susitikome su Lietuvos ambasadoriumi Japonijoje Egidijumi Meilūnu, kalbėjomės apie tos šalies galimybes ir japonų kultūrą. Ambasadorius mus paragino kontaktus užmegzti kuo anksčiau, mat japonai labai griežtai laikosi hierarchijos ir darbo procesų, todėl sprendimų priėmimas trunka ilgiau nei pas mus. Suprantama, kad tie olimpiniai komitetai, kurie pirmieji ras partnerius Japonijoje ir parašu sutvirtins susitarimus, tikėtina, gaus geresnes sąlygas sportininkams, todėl tapome vienu pirmųjų olimpinių komitetų pasaulyje, jau susitarusių dėl bendradarbiavimo. Ambasadoriaus pasiūlyta taktika neabejotinai pasiteisins. Kokių sporto šakų atstovai galės žaidynėms rengtis Hiracukoje? Hiracukoje galės treniruotis krepšininkai, šiame mieste yra geras lengvosios atletikos stadionas, baseinas, dvikovos sporto šakų atstovams taip pat sudarytos puikios sąlygos. Čia yra didelė ir moderni treniruoklių salė, netoliese esančiame Tokajaus mieste – nebloga gimnastikos arena, yra regbio aikščių, sporto medicinos centras. Šiuo metu domimės sąlygomis ir kituose Japonijos miestuose, kuriuose galėtų rengtis likusių sporto šakų atstovai. Šalia yra irklavimo bazė, kurią po sutarties pasirašymo planuojama rekonstruoti ir pritaikyti rengtis olimpinėms žaidynėms. Čia galėtų treniruotis mūsų irkluotojai. Ar tai pirmas tokio pobūdžio bendradarbiavimas su šalimi, kurioje vyks olimpinės žaidynės? Vienu ar kitu būdu LTOK visada bendradarbiaudavo su olimpinių žaidynių organizaciniais komitetais

Lietuvos ambasadorius Japonijoje E.Meilūnas, Kanagavos prefektūros gubernatorius Yūji Kuroiwa, V.Vasiliauskas, Hiracukos meras Katsuhiro Ochiai

ir olimpiadas rengiančių šalių vyriausybėmis ar savivaldybėmis, bet kiekvieną kartą tokio bendradarbiavimo formatas vis kitoks. Tarkime, prieš Rio olimpines žaidynes mūsų gimnastas, penkiakovininkės, baidarių ir kanojų irkluotojai, plaukikai, buriuotoja ir šaulys dalyvavo įvairiose Rio de Žaneire vykusiose varžybose. Tačiau stovyklavo visi skirtingai – Tenerifėje, Aruboje, Italijoje, San Paule. LTOK lankėsi ne viena delegacija iš Japonijos. Kodėl japonai taip suinteresuoti bendradarbiavimu? Šį olimpinį ciklą Japonijos vyriausybė pradėjo įgyvendinti programą, kurios tikslas – ne tik padėti olimpiečiams pasirengti svarbiausiems startams, bet ir skatinti kultūrinį dialogą su įvairiomis pasaulio valstybėmis. Tiems miestams, kurie randa partnerių ir pasirašo bendradarbiavimo susitarimus su olimpiniais komitetais, Japonijos vyriausybė skirs nemažai lėšų sporto bazių plėtrai ir atnaujinimui. Savivaldybėms tai didelė motyvacija, todėl jie labai stengiasi susirasti partnerių. Be abejo, nauda – ne tik materialinė. Miestiečiai turės puikias sąlygas sportuoti, susipažins su kita kultūra. Kartu ir mes daugiau sužinosime apie šią Azijos šalį.

Kai pirmą kartą keliavome po Japoniją, stebino lietuviškų trispalvių gausa visur, kur tik lankėmės. Šį kartą po oficialaus susitarimo pasirašymo vykusiame priėmime nustebino lietuviški šaltibarščiai.

Ar lietuviai ir japonai labai skirtingi? Galima sakyti, ir taip, ir ne. Kaip LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė sakė japonams nusiųstame vaizdo sveikinime, kurį transliavo vietinė televizija, esame labai skirtingi, bet mums artimos panašios vertybės. Japonai, kaip ir lietuviai, svetingi, smalsūs ir draugiški. Pirmą kartą nuvykus į Japoniją lietuvį gali nustebinti, kad jie labai griežtai laikosi tradicijų ir hierarchijos. Susitikimai vyksta pagal griežtą protokolą, svečiams, partneriams demonstruojama ypatinga pagarba. Kai pirmą kartą keliavome po Japoniją, stebino lietuviškų trispalvių gausa visur, kur tik lankėmės. Šį kartą po oficialaus susitarimo pasirašymo vykusiame priėmime nustebino lietuviški šaltibarščiai.

Oficialiame priėmime japonai svečius vaišino lietuviškais šaltibarščiais

OLIMPINĖ PANORAMA

29


KRONIKA

Spalio 26 d.

Pirmasis naujojo Vykdomojo komiteto posėdis Naujasis LTOK vykdomasis komitetas susirinko į pirmąjį posėdį, kurį LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pradėjo nuo siūlymų jo nariams kuruoti tam tikras veiklos sritis ir LTOK komisijas. Vykdomojo komiteto nariai iki 2017 m. sausio 27 d. vyksiančios generalinės asamblėjos turės galutinai apsispręsti dėl savo kuruojamų veiklos sričių ir pateikti siūlymus, susijusius su LTOK ketverių metų veiklos programa bei 2017 m. veiklos planu. Olimpinio sporto direkcijos direktoriaus pavaduotojo Einiaus Petkaus siūlymu, Vykdomasis komitetas patvirtino olimpinės rinktinės narių stipendijas, kurios bus mokamos nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 d. LTOK taip pat pratęsė maistpinigių mokėjimą 35 sporto medicinos ir mokslo specialistams nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki gruodžio 31 d. Olimpinio švietimo programų vadovė Vita Balsytė informavo apie dalyvavimą Europos „Fair Play“ judėjimo kongrese, kuris spalio 7–9 d. vyko Austrijos sostinėje Vienoje. Šiame kongrese buvo renkamas prezidentas ir Vykdomojo komiteto nariai.

Lapkričio 10 d.

Bendradarbiaus toliau

Spalio 26 d.

Pagerbti sportui nusipelnę žmonės Septyniems sportui nusipelniusiems žmonėms LTOK prezidentė įteikė LTOK apdovanojimus. Net trys laureatai – rankinio atstovai.

Olimpinius žiedus LTOK prezidentė įteikė olimpinės čempionės Lauros AsadauskaitėsZadneprovskienės treneriui Jevgenijui Kliosovui.

Prizą „Citius. Altius. Fortius“ Daina Gudzinevičiūtė įteikė vienam rankinio pradininkų Lietuvoje, ilgamečiam Lietuvos rankinio federacijos vadovui, tarptautinės kategorijos teisėjui ir socialinių mokslų daktarui Petrui Algirdui Čiočiui. Tokį pat prizą LTOK vadovė įteikė ir iškiliai rankininkei, buvusiai ilgametei Lietuvos nacionalinės rinktinės ir „Žalgirio“ klubo vartininkei, laimėjusiai du Europos čempionų taurės turnyrus, Rožei Stasiulevičienei.

Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ viceprezidentas ir ilgametis Jurbarko rajono tarybos pirmininkas Petras Valutis buvo apdovanotas LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“.

Trečiasis rankinio atstovas buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“ – jį gavo tarptautinės kategorijos teisėjas, penkis kartus pripažintas geriausiu Lietuvos metų arbitru, Artūras Malašinskas.

Lapkričio 11 d.

Svečiuose – sporto mokslininkas LTOK vadovai susitiko su sporto mokslų daktaru Genadijumi Sokolovu. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis G.Sokolovas dirba su plaukikais, pataria JAV olimpinei rinktinei, atlieka mokslinius tyrimus, skaito paskaitas treneriams apie sportininkų rengimą ir praktinį sporto mokslo pritaikymą. Ne vienerius metus jis talkina ir Lietuvos plaukikams.

LTOK ir Lietuvos sporto universitetas (LSU) tęs jau ne vienerius metus trunkantį bendradarbiavimą. Sutarties pratęsimą LSU vykusioje ceremonijoje parašais patvirtino LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir LSU rektorius dr. Aivaras Ratkevičius.

30

OLIMPINĖ PANORAMA

G.Sokolovas su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte ir generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru aptarė galimybę organizuoti Lietuvos treneriams skirtus mokymus, per kuriuos šis specialistas supažindintų su naujausiomis sportininkų testavimo ir rengimo tendencijomis. Kalbėta ir apie galimybę G.Sokolovo žinias bei patirtį išnaudoti ne tik rengiant plaukikus, bet ir kitų sporto šakų atstovus.

Ilgamečiam Lietuvos sambo federacijos prezidentui, nusipelniusiam treneriui, Europos sambo čempionatų prizininkui ir biomedicinos mokslų daktarui Eduardui Rudui atiteko prizas „Citius. Altius. Fortius“, o daugkartiniam Lietuvos dziudo ir sambo čempionui, tarptautinės kategorijos teisėjui bei aktyviam sambo propaguotojui Vytautui Margeliui – medalis „Už nuopelnus olimpizmui“. Iš kairės: J.Kliosovas, P.Valutis, D.Gudzinevičiūtė, R.Stasiulevičienė, P.A.Čiočys, A.Malašinskas, V.Margelis, E.Rudas


KRONIKA

Lapkričio 4 d.

Lapkričio 12 d.

„LTeam“ akcijos laimėtojai

Nauja TV laida

LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė ir olimpietė, maratono bėgikė Diana Lobačevskė pasveikino „LTeam“ akcijos nugalėtojus. Rugsėjo 9 – spalio 14 d. vykusios akcijos metu sportu besidomintys žmonės, Lietuvos mokyklos, darželiai, įmonės ir organizacijos buvo kviečiamos išbandyti įvairią sportinę veiklą,

Didžiausias sporto renginys Lietuvoje – Lietuvos mokyklų žaidynės – nuo šiol kiekvieną šeštadienį bus apžvelgiamos specialioje laidoje, kurią galima pamatyti per TV6 televizijos kanalą. Dvyliktą sezoną skaičiuojančiose žaidynėse dalyvauja per 200 tūkst. moksleivių. Žaidynes globoja prezidentė Dalia Grybauskaitė, organizuoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija bei LTOK.

o sportiškas akimirkas fiksuoti nuotraukose ir jas siųsti konkurso organizatoriams. Konkurse geriausiai pasirodžiusioms mokykloms atiteko 3,5 tūkst. eurų vertės dovanų čekiai sportiniam inventoriui įsigyti, o individualios grupės nugalėtojams išdalyti 1500 eurų vertės prizai.

Į naujos televizijos laidos pristatymą atvyko ir Lietuvos olimpiečiai – šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, maratono bėgikė Diana Lobačevskė, baidarininkas Ričardas Nekriošius, penkiakovininkė Ieva Serapinaitė. Pasak Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės, Lietuvos mokyklų žaidynės nebūtų tokios sėkmingos be mokyklose dirbančių pedagogų pagalbos. „Tik jų nuoširdaus darbo dėka šis projektas sėkmingai gyvuoja. Tikiuosi, kad nauja televizijos laida padės populiarinti fizinį aktyvumą tarp jaunimo ir suteiks daugiau motyvacijos visiems žaidynių dalyviams – tiek mokiniams, tiek pedagogams“, – sakė LTOK vadovė.

Lapkričio 15 d.

Europos badmintono vadovų vizitas LTOK lankėsi tarptautinės organizacijos „Badminton Europe“ generalinis sekretorius Brianas Agerbakas ir vadybininkas Jeroenas van Dijkas. LTOK viceprezidentas Romualdas Bakutis ir „Badminton Europe“ generalinis sekretorius aptarė Lietuvos badmintono plėtrą

ir galimybę rengti aukščiausio lygio tarptautines varžybas bei stovyklas aukšto meistriškumo badmintonininkams greitai Vilniuje atsidarysiančiame daugiafunkciame sporto centre. Pokalbyje dalyvavo ir Lietuvos badmintono federacijos vadovai.

Iš kairės: Lietuvos badmintono federacijos prezidentas V.Liorančas, „Badminton Europe“ vadybininkas J.van Dijkas, „Badminton Europe“ generalinis sekretorius B.Agerbakas, LTOK viceprezidentas R.Bakutis, „Capital Badminton Club“ prezidentė A.Pakšytė, Lietuvos badmintono federacijos generalinis sekretorius V.Sruogis

Jai pritarė švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Fatkulina. „Žaidynėse dalyvauja komandos iš visos Lietuvos, tarp jų – ir pradinės mokyklos, darželiai. Džiaugiamės ir dėkojame, kad vaikai turi tokią galimybę parodyti savo sportinį pasirengimą, yra skatinami domėtis sveika gyvensena. Neabejoju, kad televizijos laida prisidės prie aktyvaus gyvenimo būdo populiarinimo, ir tikiu, jog kitais metais neliks nei tų kelių procentų nedalyvaujančiųjų“, – vylėsi viceministrė. TV3 kūrybos vadovas Arvydas Rimas sakė, kad pagrindinis būsimos televizijos laidos tikslas – motyvuoti jaunus žmones, norinčius savo ateitį sieti su sportu, laisvalaikiu užsiimti aktyvia veikla.

OLIMPINĖ PANORAMA

31


KRONIKA

Lapkričio 15–16 d.

ANOC generalinė asamblėja LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras dalyvavo lapkričio 15–16 d. Kataro sostinėje Dohoje vykusioje Nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) generalinėje asamblėjoje. Į Dohą susirinko daugiau nei 1200 nacionalinių olimpinių komitetų atstovų iš viso pasaulio, juos asamblėjos pradžioje pasveikino Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas.

Alfredo Pliadžio nuotr.

Dohoje posėdžiavo įvairios ANOC komisijos, prisistatė 2024 m. olimpines ir parolimpines žaidynes pretenduojantys rengti miestai – Los Andželas, Budapeštas ir Paryžius, buvo išdalyti ANOC apdovanojimai ryškiausioms Rio de Žaneiro žaidynių žvaigždėms.

Lapkričio 17 d.

Vietoj bronzos – olimpinis sidabras? TOK už dopingo vartojimą nutarė atimti 2008 m. Pekino žaidynių olimpinį sidabro medalį iš Rusijos graikų-romėnų imtynininko Chasano Barojevo (svorio kategorija iki 120 kg). Papildomas sportininko dopingo mėginio tyrimas patvirtino, kad Ch.Barojevas vartojo draudžiamą preparatą turinabolį. Tai yra anabolinis steroidas, didinantis jėgą, bet neturintis įtakos sportininko masei. Šis sprendimas palankus Pekino olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojui Mindaugui Mizgaičiui, kuriam,

32

OLIMPINĖ PANORAMA

tikėtina, bus įteiktas olimpinis sidabras. Rusui M.Mizgaitis pralaimėjo antrajame rate, bet po to paguodos turnyro imtyse dėl bronzos medalio mūsų šalies atletas įveikė iranietį Masoudą Hashemzadehą bei Yannicką Szczepaniaką iš Prancūzijos ir prasibrovė ant garbės pakylos. Remiantis žaidynių reglamentu, iš olimpiados pašalinto Rusijos atstovo vietą užima aukščiausią poziciją žaidynėse iškovojęs prasikaltusio atleto varžovas. Jei nenutiks kažkokių nenumatytų aplinkybių, Ch.Barojevas

savo sidabrą turėtų grąžinti Tarptautiniam olimpiniam komitetui, o šis savo ruožtu – medalį įteikti M.Mizgaičiui. Lietuvio bronza atitektų prancūzui Y.Szczepaniakui. Sankcijos skirtos ir buvusiam Mindaugo Ežerskio varžovui Assetui Mambetovui iš Kazachstano (svorio kategorija iki 96 kg). Iš jo pareikalauta grąžinti bronzos medalį. Dėl to Pekine septintą vietą užėmęs M.Ežerskis turėtų pakilti į aukštesnę poziciją.


OLIMPINÄ– PANORAMA

33


PAMĄSTYMAI

Po žaidynių Atlanta išgražėjo Antras iš eilės komentaras, skirtas olimpinių žaidynių palikimui, yra malonus, bet neatsitiktinis sutapimas. Dr. Dainius Genys VDU sociologas

Valdo Malinausko (LTOK archyvo) nuotr.

mas – „Georgia Dome“ arena, kurioje žaidė krepšininkai. Kaip žinome, ši arena lietuviams buvo sėkminga – joje laimėti bronzos medaliai. Vietiniai kalba, kad raktas į sėkmę glūdėjo organizatorių sprendime infrastruktūrą plėtoti atsižvelgiant į artimiausios bendruomenės poreikius ir perspektyvas. Turnerio stadionas ir šiandien priklauso Fultono apygardai, o čia užaugusi jaunoji karta nebeįsivaizduoja gyvenimo be šio objekto ir Atlantos „Braves“ beisbolo komandos kovų jame.

Atlantos olimpinių žaidynių atidarymas

Šiemet sukako dvidešimt metų nuo 1996-ųjų Atlantos olimpinių žaidynių. Pasitaikiusi galimybė apsilankyti šioje JAV Džordžijos valstijos sostinėje ir apie olimpinių žaidynių palikimą pasikalbėti su vietiniais gyventojais tapo papildomu stimulu imtis šios temos. Pradėti verta nuo akivaizdžių dalykų. Tuometinė ir dabartinė Atlanta – tai du skirtingi miestai. Nors oficiali gyventojų statistika nerodo stebuklingo šuolio (prieaugis tik apie 30 tūkst.), tačiau miestas, kaip sako vietiniai, pasikeitė neatpažįstamai. Reikalas tas, kad Atlanta, kaip ir daugelis kitų JAV didmiesčių, susideda iš miesto centro ir metropolinės srities (aplinkinių rajonų). Centre gyvena apie 420 tūkst. žmonių, o su priemiesčiais – per 5 mln. Būtent ši metropolinė sritis nuo čia vykusių olimpinių žaidynių gerokai išsiplėtė. Šiandien Atlanta yra vienas sparčiausiai augančių miestų JAV. Ir nors vietiniai tiesiogiai to nesieja su žaidynėmis, pripažįsta, kad olimpiada buvo neblogas impulsas, padėjęs garsinti miestą ir atskleisti jo pranašumus. 34

OLIMPINĖ PANORAMA

Sunku patikėti, kad Atlanta iki olimpinių žaidynių neturėjo geros viešojo transporto sistemos. Tiesą sakant, net ir šiandien miestas kritikuojamas dėl didelių mašinų spūsčių. Asmeninis transportas eiliniam gyventojui tampa natūraliu atsaku prastai susisiekimo sistemai apeiti. Kad ir kaip ten būtų, palyginti su ankstesniais laikais, šiandien Atlanta turi kelias metro linijas ir ateityje tikisi jų kiekį dar padidinti. Šalia svarbių postūmių miestui plėtotis didžiausi malonumai susiję su sporto infrastruktūra. Atlantos žaidynių pasididžiavimu tapo olimpinis stadionas – ilgainiui žinomas kaip Turnerio aikštė („Turner field“). Neretai žaidynių rengėjams būtent didysis stadionas tampa didžiausiu galvos skausmu. Iškilmingoms atidarymo ir uždarymo ceremonijoms reikalingas milžiniškas stadionas vėliau kelia rūpesčių, verčia sukti galvas tiek dėl panaudojimo, tiek dėl užimtumo ir tampa našta. Atlanta sugebėjo pastatyti 80 tūkst. vietų stadioną, kurį po žaidynių pertvarkė į 50 tūkst. vietų beisbolo areną. Ši arena tapo lygiai tokia pat mėgstama, kaip ir kitas Atlantos pasididžiavi-

Paminėtinas dar vienas puikus sprendimas, susijęs su kita žaidynių organizatoriams daug rūpesčių keliančia problema, – sportininkų apgyvendinimu. Šiam tikslui pastatyti nemenki kompleksai vėliau atiteko Džordžijos technologijos universitetui ir tapo studentų bendrabučiais. Iš tų, kurie gyveno olimpiniame kaimelyje Atlantos žaidynių dienomis, teko girdėti, kad anuomet šie namai nepasižymėjo ypatingu jaukumu ar patogumu ir labiau priminė niūrias kareivines. Dabar jie atnaujinti. Svarbiausia, kad Atlantos žaidynės buvo surengtos be didelių skolų. Miestas sugebėjo sutelkti verslininkus ir apgalvoti infrastruktūros kūrimą taip, kad po žaidynių ją būtų galima pritaikyti konkrečių bendruomenių ir miesto reikmėms. Iškalbingas faktas: Turnerio stadiono statybos kainavo per 200 mln. dolerių, kurie buvo surinkti iš privačių rėmėjų. Neatsitiktinai Atlantos žaidynės TOK atstovų ir šiandien vertinamos kaip vienos pavyzdingiausių. Dar gyvas ir tas anekdotas, kad per olimpinių žaidynių atidarymą stadione susirinkę žiūrovai audringiausiai sutiko Gruzijos (Georgia) delegaciją, nes jos angliškas pavadinimas tariamas lygiai taip pat, kaip ir šios valstijos. Atseit Atlantos gyventojai pagalvojo, kad jų valstijai žaidynėse leista dalyvauti kaip savarankiškai komandai...


36

OLIMPINÄ– PANORAMA

Olimpinė panorama 2016 11  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you