Page 1

Pasaulis yra

gražus

pokalbiai apie kūrybą


Pasaulis

yra

gra탑us

3


Pasaulis yra

gražus

pokalbiai apie kūrybą


UDK 821.172-4 Pa305

Sudarytojas Redaktorės Korektorė Dailininkė Fotografai

Gediminas Kajėnas Michalina Bočiarova, Jurga Lūžaitė-Kajėnienė Jurga Žiugždienė Jūratė Juozėnienė Evgenia Levin Jolanta Klietkutė (p. 262) Uwe Schneider (p. 464)

© VšĮ Bernardinai.lt, 2013 © Jūratė Juozėnienė, 2013 ISBN 978-609-8086-03-4

6

scenos mena s


TURINYS

11

SUDARYTOJO PALYDĖJIMAS

Marcelijus Martinaitis Vanda Juknaitė Donaldas Kajokas Liudvikas Jakimavičius

15 31 41 55

TAIP ATSITINKA KURIANT... IŠ KUR ATSIRANDA ŽODŽIAI – NEŽINAU... AŠ ŽINAU, KAM TARNAUJU NEKELTI TRIUKŠMO, NEDAUGINTI TUŠTUMOS IR SUMAIŠTIES...

Aidas Marčėnas ir Liudvikas Jakimavičius Rimvydas Stankevičius Jaroslavas Melnikas

65 79 89

RETINIMAS KIRTAVIETĖJE POMIŠKIS KIRTAVIETĖJE MES KIEKVIENAME ŽINGSNYJE SUSIDURIAME SU BEDUGNE EILĖRAŠTIS – PRIEGLOBSČIO ZONA

Gediminas Kajėnas LITERATŪRA

Gytis Norvilas 101 MUZIKA Veronika Povilionienė Daiva Vyčinienė Vladimiras Tarasovas Dainius Juozėnas Algirdas Martinaitis Modestas Pitrėnas Artūras Chalikovas Domantas Razauskas

7

113 125 137 151 165 175 187 195

NIEKAM NELINKĖKITE MIRTIES APIE VIDINĖS GELMĖS PAIEŠKAS SUTARTINĖSE MENAS NEPRIPAŽĮSTA KOMPROMISŲ GRIGALIŠKASIS CHORALAS – AMŽIŲ GIESMĖ VIGILIJA BALSAMS, ŽINGSNIAMS IR KLEPSIDRAI KŪRYBA – TAI RUSENANTIS DAGTIS... VISKAS, KAS NAUJA, TIK PAPILDO PAČIĄ MUZIKĄ IR MES TOS PAČIOS ŠVIESOS LINK... KAIP MUSĖS


VAIZDUOJAMIEJI MENAI Alė Počiulpaitė 209

Vaidotas Žukas 223 Rimantas Sakalauskas 237 Dalia Dokšaitė 251 Anastasija Šopagienė 263 Sigita Maslauskaitė 275 Ričardas Šileika 289 Ieva Babilaitė 303

KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJA – GYVOJI GRANDIS, SUJUNGIANTI PRAEITĮ, DABARTĮ IR ATEITĮ DIEVAS SUKŪRĖ ŽMOGŲ BŪTI KŪRYBINGĄ VISKAS KAŽKĄ REIŠKIA... VISATA ANT TEPTUKO SMAIGALIO NE TIEK AŠ TAPAU IKONĄ, KIEK PATI IKONA MANE KEIČIA ŠVENTIEJI BE AUREOLIŲ IŠ PARAŠČIŲ VISKAS IŠ DAIKTŲ IR ATSIRANDA DIEVAS KARTAIS ATRODO, ŠVELNIAI TARIANT, PAMIŠĘS

SCENOS MENAS Vladas Bagdonas Rolandas Kazlas Oskaras Koršunovas Eglė Špokaitė

315 327 343 355

Juozas Marcinkevičius 365 Andrius Kaniava 375 Vytis Jankauskas 389 Ainis Storpirštis 401

NUMINTAIS TAKELIAIS... AKTORIAUS PASLAPTIS – GEBĖJIMAS PAMILTI TEATRAS MAN – PAŽINIMO INSTRUMENTAS BŪTI ŽMOGUMI – ŽYMIAI SVARBIAU NEI BŪTI BALERINA NIEKADA NEPABOS KALBĖTI APIE GĖRĮ, KURIS KOVOJA IR GALIAUSIAI NUGALI SMALSUS ŽMOGUS YRA GYVAS ŽMOGUS PIRMIAU YRA GYVENIMAS, EGZISTENCIJA, BŪTIS TEATRO NĖRA, NIEKADA NEBUVO IR JIS NIEKADA NESIBAIGIA

KINAS IR FOTOGRAFIJA Antanas Sutkus Šarūnas Bartas Paulius Normantas Jonas Gricius Edis Jurčys

409 423 437 451 465

Audrius Stonys 479 Arūnas Baltėnas 489 Ilja Bereznickas 501

FOTOGRAFIJA – ŽMOGAUS DVASIOS METRAŠTIS LIETUVIŲ KINO FILOSOFAS MANO NAMAI – TAI AMŽINAS KELIAS ŽMOGUS SU KINO KAMERA FOTOGRAFIJOJE MANE DOMINA AKIMIRKA, KURIĄ SUKURIA PATS GYVENIMAS FILMAI TURI SAVO LEMTĮ TYLIAI GYVENANČIŲJŲ METRAŠTININKAS SVARBIAUSIA – GERA ISTORIJA, TA, KURI PRIKAUSTO DĖMESĮ


10

liter at큰r a


SUDARYTOJO PALYDĖJIMAS

Nuo pirmosios „Bernardinai.lt“ išleistos esė rinktinės „Aštuntoji diena“ praėjo aštuoneri metai. Nors per šį laikotarpį pasirodė keliolika kitų skirtingų žanrų, autorių, apimties bei turinio knygų, pradėtas leisti ketvirtinis žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“ ir net DVD kompaktinės plokštelės, tačiau „Bernardinai.lt“ tekstų rinktinė, tikrąja to žodžio prasme – knyga „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ – antroji. Per šiuos metus „Bernardinai.lt“ susikaupė solidus pokalbių su Lietuvos kultūros bei meno asmenybėmis archyvas. Šie pokalbiai išryškina kūrėjų biografijas, atskleidžiamas autentiškas jų balsas, mintys, santykis su savimi bei pasauliu, iškeliami svarbūs klausimai, kuriuos savo kūryboje bei gyvenime apmąsto ir patys menininkai. Taip užsimezgęs dialogas atveria gyvenimiškąsias ir – dar svarbiau – vidines pašnekovų patirtis, aktualias ir svarbias ne tik jiems patiems, tačiau praturtinančias ir kitą, įdomias bei vertingas ne tik vakar ar šiandien, tačiau – tikėtina – ir rytoj. Internetas – labai įtartinas ir nepatikimas reiškinys, todėl pradžioje bandyta šiuos pokalbius bei kitus laiko diktatą atlaikančius tekstus gelbėti juos perpublikuojant žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“. Žurnalui ėmus gyvuoti savarankiškai, natūraliai jame atsirado ir rubrika „Pokalbiai apie kultūrą“, kurioje kaskart pristatoma bent po kelis įvairių sričių menininkus. Tad šioje knygoje sugulė rinktiniai pokalbiai, spausdinti 2006–2013 m., o keletas tekstų parengti specialiai būtent šiam leidiniui. Kiekviena forma pasiūlo savo žaidimo taisykles, taip pat ir nuostabos galimybę pokalbį perskaityti, išgirsti kitaip.

11


Pokalbis – tai susitikimas akis į akį (tiesa, šiuolaikinės komunikacijos priemonės suteikia galimybę bendrauti nė nesimatant) konkrečią akimirką, todėl užduotas klausimas bei atsakymas į jį kaip tik ir priklauso tai akimirkai. Kitą akimirką viskas galėtų būti kitaip – kiti pašnekovai, kiti klausimai, kiti ir atsakymai. Tačiau be paties susitikimo nebūtų nei ko klausti, nei ko klausytis... Ir vis dėlto gražu, kad šiandien dar galima susitikti ir kalbėtis niekur neskubant... Gal tik taip ir įmanoma atrasti pasaulio grožį – tykiai stebint, kaip jis skleidžiasi prieš akis. Šios knygos struktūrą padiktavo patys pokalbiai su įvairių sričių Lietuvos menininkais – rašytojais, muzikais, vaizduojamųjų menų kūrėjais, teatralais, kino režisieriais bei fotografais. Taip atsirado penkios dalys po aštuonis interviu. Tačiau kiekvienas pokalbis, kaip ir žmogus, unikalus ir nepakartojamas. Skirtingos kūrėjų kartos ir kiekvieno iš jų asmeninė patirtis savaip atskleidžia tą pasaulio grožį. Knygoje sutinkame Nacionalinių premijų laureatus ir jaunus kūrėjus, džiazo perkusininką, dirigentą bei charizmatišką dainų kūrėją, dailininką, altorių kūrėją, ikonų tapytoją ir geležėlių rinkėją, dramatiškų vaidmenų aktorių, baleto šokėją, lėlininką, pasaulinio garso teatro režisierių, nykstančių Himalajų tautų ar lietuviško kaimo fotografą, legendinį operatorių ir poetinės dokumentikos meistrą... Pokalbiai atskleidžia ir įvairių meno sričių – sutartinių, grigališkojo choralo, kryždirbystės, sumi-e tapybos, modernaus šokio, dokumentinės fotografijos ar animacijos unikalumą bei subtilybes. Visa ši nepakartojama gausybė skirtingų balsų kaip tik ir liudija: „Pasaulis yra gražus savo įvairumu ir atspalviais“. Ši knyga – bendras „Bernardinai.lt“ kolektyvo, bičiulių bei bendražygių darbas. Už knygos sumanymą bei pavadinimą dėkoju Andriui Navickui. Už pašnekovų portretus – fotografei Evgeniai Levin. Už parengtus pokalbius – Vidmantui Kiaušui, Liudvikui Jakimavičiui, Antanui Šimkui, Andriui Navickui, Daliai Rauktytei, Monikai Midverytei, Daliai Zaleskienei, Aušrai Gudavičiūtei, Bertai Tilmantaitei, Lukui Brašiškiui, Auksei Kancerevičiūtei bei Zigmui Vitkui. Ir visiems pašnekovams – už jų darbus, laiką bei mintis.

12

liter atūr a


13


14

liter at큰r a


Marcelijus Martinaitis

TAIP ATSITINKA KURIANT...

Apie poeziją, kalbą, tapatybę ir laisvę – taip galima pavadinti šį per kelis kartus rengtą pokalbį su poetu klasiku, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Marcelijumi Martinaičiu, kuris, anot literatūrologės Viktorijos Daujotytės, – palanki apibendrinimams, bet ir iš jų išsprūstanti figūra: aktyvistas ir kartu atsiskyrėlis, kalbantysis ir tylintysis, archainės vaizduotės poetas ir drauge lietuvių poezijos modernistas, žemdirbys, augintojas, ištikimas augalų ir gyvūnų globėjas ir bičiulis, vis labiau panašus į žemaičių šventąjį iš medinių skulptūrų...

Kai 1965 m. Lietuvoje užgimė „Poezijos pavasaris“, poetas A. Nyka-Niliūnas straipsnyje išeivijos spaudoje rašė: „Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyvenimo ir pamažu virsta ekskliuzyvistiniu, siauram elitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kam lygiai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Skaitytojas šiandien nebeieško poezijos – ji tam per daug komplikuotas menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos“. Kokius laikus šiandien, Jūsų manymu, išgyvena poezija?

15


Čia A. Nyka-Niliūnas kalba turėdamas mintyse poeziją Vakarų šalyse, taip pat lietuviškoje išeivijoje, kuriai ji jau buvo gerokai atvėsusi. Tuo metu Lietuvoje buvo kiek kitaip. Tačiau šiandien jau ir Lietuvoje yra gerokai pakitusi poetinė komunikacija, kitaip suvokiama, galų gale, kitaip skaitoma, kitaip ji ir rašoma. Anuomet buvo gyva taip vadinama konspiracinė cenzūros ištreniruota poezijos kalba – žmonės gal ne tiek buvo ištroškę pačios poezijos, kiek jiems buvo įdomu, smalsu išgirsti, ką vienas ar kitas rašytojas pasakys, kaip pasakys ar net ką nutylės. Kartais būna susikalbama ir neparašytais puslapiais. Žinoma, kiekvienas išgirsdavo ir suprasdavo savaip. Neatsitiktinai poezijos vakarai surinkdavo pilnas sales klausytojų. Kartais jie girdėdavo daugiau, negu literatas pasakydavo ar norėdavo pasakyti. Šiandien net sunku suprasti, kodėl tais laikais išpirkdavo ir propagandine grafomanija persunktas poezijos knygas, kurios šiandien visur mėtosi kaip išgerti alaus buteliai. Dabar poezija yra tiesiog poezija – domisi ja tie, kam įdomu, todėl natūraliai sumažėjo ir knygų tiražai, nes yra pakitusi poezijos komunikacinė funkcija, atsirado daug įvairių komunikacijos kanalų – radijas, televizija, internetas, žiniasklaida, – kurie puikiausiai patenkina įvairaus pobūdžio žmonių poreikius. Dabar tekstai netenka sakralumo, paslapties, rizikos būti persekiojami, tam tikro detektyvinio elemento – popieriaus daug, tekstų dar daugiau. Aš irgi esu užsivertęs popierių krūvomis, kartais net nebeišmanau, ką su visu tuo daryti, kaip jų atsikratyti. Jų niekas neima net kaip makulatūros. Dabar per savaitę turbūt išleidžiama tiek knygų, kiek sovietiniais laikais per metus. Todėl ir esame užversti tekstais, ir ne taip paprasta visame tame susigaudyti. Pilna eilėraščių, knygų tik vieno kito šimto egzempliorių tiražu, kurios išdalijamos draugams ar giminėms, įspraudžiamos į rankas kokiam žinomesniam poetui – gal paskaitys? Žinoma, nieko blogo. Bet tai rodo, kad vertybiniai poezijos kriterijai yra smarkiai pasikeitę, tik nežinau, į kurią pusę. Sakyčiau, dabar pasikeitusi ir kalbinė vaizduotė – atėjo visiškai kita karta, miesto žmonės, kurie ir pačią kalbą jaučia visiškai kitaip, ir jų santykis su kalba yra gerokai pakitęs. Mano kartos poetai ir rašytojai – kaimo žmonės, todėl ir mūsų mąstymas buvo neatsiejamas nuo

16

liter atūr a


gamtos, tautosakos, valstiečių kalbos. Dabar štai veši ir kompiuterinė poezija, kažkas yra priskaičiavęs apie penkis tūkstančius autorių, kurie žaidžia tekstais, kuria savo dar sunkiai numanomas poetinio žodžio erdves. Todėl dar labai sunku vertinti šį reiškinį. Ar tokia poezija mėginama išsikalbėti, nežinau. Gal tai tik noras iškalbėti, įkalbėti, paprastai nieko nepasakant. Kartais tai primena įvairiausių kompleksų kratinį, kuris tiesiog išverčiamas į ekraną kaip koks šiukšlių maišas. Mėgstama sakyti, jog tai esanti saviraiška, kurios niekas negalįs liesti. Žinoma, kūryba tam tikra prasme ir yra saviraiška, jeigu yra ką išreikšti. Čia burbu tik šiaip sau. Tik reikėtų susitarti, kas tai yra. Juk savaip reiškiasi ir žvirblis, ir varna, ir katinas, ir karvė, ir taip pat kvailys. O, antra vertus, jeigu tokių, rodos, nenaudingų dalykų imasi tūkstančiai žmonių, tai iš jų bent keli tikrai ką nors padarys. Juk taip buvo per amžių amžius. Jeigu daro, tai, matyt, kas nors dar nepadaryta, ko nei aš, tikriausiai nei jie patys kol kas negali suprasti. Tam turi įtakos ir pakitęs santykis su pačiu žodžiu? Kaip jau sakiau, iš esmės keičiasi šiuolaikinė kalbinė vaizduotė. Anksčiau žmogus, net piemenukas, kalbą, visą žodyną nešiojosi galvoje. Dabar visa tai yra kompiuteriuose, žodynuose. Būtų įdomu padaryti tokį filologinį tyrinėjimą, sakysime, kiek dabartinis vidutinio išsilavinimo žmogus savo galvoje nešiojasi Didžiojo lietuvių kalbos žodyno žodžių? Manau, būtų labai nedaug. Esu pastebėjęs, kad net studentams lituanistams literatūros kūriniuose daug žodžių reikšmių jau nežinoma. O kiek žodžių savo galvelėse nešiojasi šiuolaikinės vadinamosios masinės kultūros „žvaigždės“? Užtenka paklausyti jų dainelių, kuriose žodžiai vos ne ant pirštų suskaičiuojami. Taigi šiandien mūsų kalba gyvuoja ir reiškiasi daugiausia jau elektroninėje erdvėje. Todėl ten klaidžioja begalė žodžių, kurie nieko nebepasako apie save, vartotojus, nieko „neprisimena“, nes yra praradę savo psichologinės raiškos funkcijas, vidines prasmes. Elektroninė erdvė neišlaiko žodžių kontekstų, tik literatūra atlieka šią funkciją, suaktualindama žodžių reikšmes, plėsdama semantinius žodžių laukus. Elektroninėje erdvėje žodis pradeda reikštis kaip ženklas, simbolis – jo šakos apgenė-

17

Marcelijus Martinaitis


jamos iki pat kamieno: stovi medis, bet tai jau net sunku pavadinti medžiu, nes likęs vien baslys. Todėl net ir šiandieninė poezija perima tuos nugenėtus žodžius, plikus jų kamienus, nes kontekstai, daugiaprasmybė elektroninėje erdvėje tik trukdo, jie šalinami iš jos kaip triukšmas. Prisiminkime: pirma buvo Žodis, ir Juo buvo kuriamas pasaulis. Dabar galima sakyti, jog žodis ženklina pasaulį. Žodis informacinėje erdvėje tampa ženklu. O tai akivaizdžiai naudoja reklama, nes žodis čia turi būti vienareikšmis, signalizuojantis apie įvairius malonumus. Net ir patį žodį neretai matome tam tikrose struktūrose, nes jis jungiamas su schemomis, vaizdais, ikonografiniais ženklais, kurie reikalauja kito, ne filologinio perskaitymo. Šiandien mes daugiau gyvename apsupti vadinamosios virtualios tikrovės vaizdų bei vaizdinių, jų „negaminame“ arba nenorime gaminti pasitelkę vien kalbines priemones. Sakysime, ką daro žmogus skaitydamas knygą? Jis pats iš žodžių kuria ar atkuria vaizdus, jais įvairiai manipuliuoja. Dabar mums nereikia vargintis – patys vaizdai lenda iš ekranų, iš reklaminių skydų, muilo operų, trilerių. Štai, žiūrėk, vienas kitam duoda į snukį, ir viskas aišku. Kur nors ir pats galėsi pakartoti kokiam tamsiam skersgatvyje, savo „klientui“ prieš tai neištaręs nė žodžio, nebent nusikeikęs. Dabar nesunku suprasti, kodėl taip kriminalizuojama kalba ne vien gatvėje, bet ir teatre, filmuose, įvairiuose TV šou, mokyklose, literatūroje? O juk šia kalba yra siunčiami tik tam tikri agresyvūs signalai. O žodžiais tai papasakoti būtų ne taip paprasta, nes kalba perteikia daugybę niuansų – kaip trenkė, kaip viskas vyko, galų gale už ką trenkė. Kalba visuomet turi ir tam tikrą vertinamąjį motyvą, iškelia kitus kalbos registrus, klausimus. Dalykai, apie kuriuos nėra žodžių arba nieko apie juos nepasakyta, tam tikra prasme neveikia kaip žmoniškieji veiksniai. Todėl, mintyse turėdamas kūrybą, galiu tik pakartoti: žodžiai, kalba kuria pasaulį. Ar vaikymasis įvairių postmodernistinių žaidimų, mėginimas rašyti „kitaip“, neveda prie savo paties identiteto praradimo? Vėl šiek tiek pasikartosiu sakydamas, kad kalba praranda prieš tai turėtas prasmes, psichologinius niuansus, todėl ji praranda ir indivi-

18

liter atūr a


dualumą. Šiandien poezijoje gausu įvairių eksperimentų, schemų, nesuprantamų ženklų. Paradoksalu, jog tai, kas poezijoje vadinama saviraiška, neretai yra būdas pasislėpti ar paslėpti savo individualumą. Toks visiškai naujo pobūdžio savo asmenybės slapstymas būdingas ne tik literatūrai. Tai šiandien masiškai paplitęs reiškinys: slėptis už tekstų, veiksmų, žodžių, stiliaus ar stiliaus nebuvimo ir t.t. Žinoma, įdomu pasižiūrėti, kaip čia dabar žaidžiama, montuojami tekstai, bet tik tiek. Tačiau prasivėrimas neįvyksta, tekstas nieko daugiau neatspindi, kaip tik tai, kas ir yra užrašyta. Dažnai žmogus tiesiog bijo pasirodyti, kas jis yra, todėl susikuria vaidmenis, pagal kuriuos gyvena, per kuriuos leidžia save pažinti, tiksliau, ne save, o tą susikurtą vaidmenį, kuris eksponuojamas įvairiomis išorinėmis priemonėmis. Toks nusiasmeninimas yra vienas iš masinės kultūros veiksnių. Vienoje anketoje rašėte, kad „visur, kur tik nukeliauju, geriausiai jaučiuosi esąs lietuvis“. Tad kas Jums yra lietuviška tapatybė, su kuo ją pirmiausia siejate? Man patinka būti lietuviu, ir ne vien Lietuvoje. Pagaliau niekur nebijau ir nesigėdiju juo būti. Kiek žmonių nebijojo juo būti Atgimimo metais! Kartais būdavo pavojinga, sakysim, tarnaujant sovietinėje armijoje. Keliais sakiniais negalėčiau atsakyti, kas yra lietuviška tapatybė. Tikriausiai ji būna kažkaip jaučiama, pastebima asmens savybė. Būdamas literatas, tai lyg ir savaime esi lietuvių poetas. Prie mano tekstų kitomis kalbomis parašoma, jog esu lietuvis, iš Lietuvos. Savo tapatybę sieju su literatūra, poezija. Man gal lengviau negu kitiems, kurie, sakysime, yra verslininkai, šiaip keliautojai. O aš esu atpažįstamas kaip literatas. Tai savaip malonu. Tikriausiai esate pastebėję, kaip skaitydami kitų žinomų pasaulio rašytojų kūrybą pagal tam tikrus niuansus, stilių, temas atpažįstate, kad čia anglų, vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, japonų, kinų rašytojas. Jie jau turi tam tikrą savaime atpažįstamą prasminį kontekstą, susijusį su savo šalies istorija, kultūra, gyvensena. Tuo tarpu Lietuva dar mažai atpažįstama pasauliniuose kontekstuose. Koks tas tapatybės turinys, sunku pasakyti, veikia labai skirtingi atpažinimo kodai.

19

Marcelijus Martinaitis


Tik gal nereikėtų labai nerimauti. Nors daug šnekama apie šiuolaikinę „globalizaciją“, mes vis dėlto tą savo tapatybę jaučiame, dėl jos nerimaujame. Pagaliau niekada taip nebus, kad tapatybę suprastume kaip visiems pasiūtą vienodą uniformą. Tai yra nuolatinis kūrimo, persikūrimo vyksmas, tapatybė nuolat kuriama, ji nėra kažkokia sustabdyta žmonių, tautos savybė. Kai nutrūksta kūryba, nyksta, degraduoja tapatybė. Ar galima sakyti, kad kiekvienas parašytas eilėraštis – Jūsų tapatybės išraiška? Ne, apie tai visai negalvoju. Ta tapatybė reiškiasi ne kaip deklaracijos, visokie vaidinimai, pareiškimai, kurie dažnai nieko nereiškia. Visa tai kyla iš gyvenimo būdo, patirties, emocinių įsijautimų, pažįstu daugybę žmonių, kurie, pasakytume, yra adekvatūs, nors nemoka apie tai nei parašyti, nei papasakoti, bet žino, kur reikia būti, kaip elgtis, kaip bendrauti. Aš tai darau rašydamas. Tai yra asmeninis pasirinkimas, ir niekas negali parašyti jokių įstatymų ar instrukcijų, kaip visada tai privalu daryti. Jūsų kūryboje bei publicistikoje gana ryškus mitologinis dėmuo. Ko iš čia galima pasisemti ar pasimokyti modernaus laikmečio žmogui? Aš niekada nesistengiau ir nesistengiu būti „mitologiškas“, apie tai net negalvoju, tai pasako ar parašo kiti. Niekada sąmoningai nemėginau „iliustruoti“ kokių nors mitinių archetipų ar vaizdinių, arba dabar madingų Rytų religijų, įvairių maginių praktikų, nors apie tai kai ką žinau ar nusimanau. Man atrodo, jog kūryboje turi reikštis tai, kas savaime yra žmoguje, ką jis paveldi su prigimtimi, įvairiomis patirtimis, kalba, papročiais. Tai yra didžiulė nerašytinė žmogaus dvasios istorija, kurią padeda perskaityti, žodžiais pasakyti literatūra, poezija. Gal dėl to ir rašai, jeigu sugebi tai padaryti. Mitas, mitologija yra vienas iš paslaptingiausių dalykų, tai pavadinčiau savotiškais kultūros genetiniais kodais, pasąmonėje fiksuota atmintimi, kada pradedi staiga kalbėti apie dalykus, kurių, regis, nežinojai. Kažkas, rodos, ima diktuoti dalykus, kurių reikšmės gali ne-

20

liter atūr a


suprasti. Taip atsitinka kuriant. Todėl neretai mistifikuojama kūryba, lyg tuo metu kažkas diktuotų tekstą: angelas, kažkokios paslaptingos asmenybės ar velnias. Nors man dar nė karto nebuvo pasirodęs nei angelas, nei velnias. Ne kartą istorijoje poetai būdavo pavadinami pranašais, pranašautojais, kuriems kažkas diktuoja žodžius, kurių patys tuo metu gali nesuprasti, panašiai kaip prakalbėdavo Šventraščio pranašai, gal net nepažįstantys rašto. Juk pagaliau žmogus nėra paprasta biologinė būtybė, jis transliuoja daugybę savo pojūčių, nusiteikimų, vaizdinių, paveldėtų mitinių archetipų, kuriuos sunku net psichologams atpažinti, aprašyti, todėl kartais jie gali būti atpažinti tik mene: literatūroje, muzikoje, dailėje. Aš kartais galvoju, ką, sakysime, žmogus, klausydamasis vadinamosios rimtosios muzikos, atpažįsta savyje, kodėl jis nutyla visa savo esybe ir girdi tai, ko nesugebėjo išgirsti? Kodėl nutyla prieš tai, ko net nemato? Ar ne taip yra ir religijoje? Tapatybė glaudžiai susijusi su istorija, protėvių palikimu. Tačiau per pastarąjį šimtmetį pasaulis labai pakito, rodos, ilgus šimtmečius puoselėtos vertybės, buvusios pačios tapatybės šerdimi, – bendruomeniškumas, žmogaus ryšys su gamta, tikėjimas, ritualai ir kt. – šiandien sutrikusios ir likusios tik punktyrais. Ar įmanomas tęstinumas šiandien? Teisingai paminėjote, kad tapatybė susijusi su istorija, jinai yra ir istorija, ir dabartis, jos turinys istoriškai kinta. Pagaliau ji yra būdas išlikti nuolat kintančiame pasaulyje, išsaugoti savo savastį. Istorijos ir dabarties santykis visais laikais buvo konfliktiškas. Nereikia tikėti tais, kurie „prabočius“ vaizduoja kaip nekonfliktiškas, vientisas visuomenes, kad per amžius žmonės laikydavosi įsikibę vis tų pačių papročių, tikėjimų, įtikėjimų. Štai vien mano augume kiek daug kas pasikeitė: ryšiai su gamta, kaimu, papročiais. Ar tai reiškia, kad jau prarasta tapatybė, kad ji neatkuriama kitaip, kitomis priemonėmis? Kiekvienai naujai kartai tenka ne vien kažką perimti, bet ir atrasti savų tapatybės motyvų, kad galėtų įsitvirtinti ištikus naujiems gyvensenos pokyčiams.

21

Marcelijus Martinaitis


Jauniems žmonėms, jeigu nėra gerų vedlių, tai padaryti labai sunku. Jie negali perimti vien tėvų užkonservuotų tapatybės motyvų, kuriuos norima primesti, nes jie naudojasi visai kitomis technologijomis, informacija, galimybėmis, kurių jau nevaldo vyresnė karta, dar patyrusi saugų kaimo agrarinės kultūros poveikį. Kaip sakėte, iš senosios kultūros lieka tik „punktyrai“, fragmentai. Pasikartosiu, tapatybė yra nuolatinė kūrybinė būsena, perkūrimai, naujų dalykų pasisavinimai. Ar nereikia, sakysime, interneto, kuris staigiai pakeitė įprastus bendravimo būdus, tarpusavio santykius, erdvės ir laiko suvokimą, asmenybinius raiškos būdus? Kaip čia atrasti save, su kuo susitapatinti? Štai kas iškyla jauniems žmonėms. Ar galima tapatybę susikurti, auginti, gal net nužudyti? Kiek tapatybę galima susieti su įgimtais dalykais, paveldėjimu? Esate poetas, tad pagrindinis Jūsų „darbo įrankis“ – kalba, kuri yra ir viena esminių tapatybės ženklų. O kalba kinta ir mainosi, tampa ne tokia gyva, gali ir visai numirti... Tad kiek pati kalba turi įtakos tapatybei? Kalba taip pat yra kintantis, istorinis reiškinys. Kai kurios tautos yra praradusios kalbą, bet neprarado savo kultūrinės ir istorinės tapatybės. Ties tokia riba praėjusiuose amžiuose jau buvo atsidūrę lietuviai. Dvaruose ir dvareliuose buvo kalbama lenkiškai, net ir Vinco Kudirkos, Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės namuose, buvo lenkuojama net Maironio tėviškėje, ne vieno šviesuolio, lietuvybės gaivintojo namuose. Net Nepriklausomybės kovose vadai komandas kariams dar duodavo lenkiškai arba rusiškai, o dažno to meto ministro ar aukšto pareigūno šeimose dar buvo šnekama lenkiškai. Jeigu tik vienintelė kalba būtų lietuvybės ir tapatybės požymis, tai šiandien tikriausiai Lietuvos valstybės neturėtume. Buvo dar kažkokios kitos labai stiprios jungtys. Dabar apie kalbą. Daugiau nei per vieną šimtą metų ji patyrė didžiausių pokyčių, beje, neprarasdama savo tautinės tapatybės. Šiandien lietuviškai galime išsiversti kiekvieną tekstą iš kitos, net japonų kalbos. Apie sudėtingiausius mokslo dalykus galime kalbėti ir aiškinti lietuviškai. O juk ir bažnyčiose jau meldžiamasi gryna lietuviška kalba, ko dar nebuvo XIX amžiuje.

22

liter atūr a


Mano senelė Marcelė, mokydama poterių, dar gąsdino mane, kad jeigu neklausysiu tėvų, tai būsiu sūdijamas pragare. Nelabai supratau to slavų kalbos žodžio, nes mūsų namuose sūdydavo tik skerdieną. Įsivaizduodavau baisias kančias, kai būsiu pragare mirkomas druskos statinėje. Tuo savo nukrypimu tik noriu pasakyti, kaip mūsų kalba per gana trumpą laiką atgavo amą sutelktinėmis kalbininkų, inteligentijos, o ir Bažnyčios, Valančiaus, Maironio pastangomis, kai žmonės pradėjo tikėti, kad Dievas supranta ne tik lenkiškai, lotyniškai, vokiškai, bet ir lietuviškai. Net ir toje srityje buvo atgauta kalbinė tapatybė. Kalba gali būti vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kaip kisdama, plėsdama sąvokų turinį sustiprina savo tapatybę, tautos išlikimo galimybes. Panašiai yra ir kitose srityse. Štai, sakysime, ar būtų įmanoma parašyti konstituciją ta kalba, kuria savo apsakymus rašė Žemaitė? Beveik per vieną šimtmetį buvo sukurta bendrinė lietuvių kalba, kuri suvienijo Lietuvą anksčiau, nei tai buvo padaryta politiškai. Kalba ėmė reikšti tautos tapatybę literatūroje, poezijoje, Bažnyčioje. Juk Maironis buvo pirmasis, kuris ištobulino poetinę kalbą, kad ja būtų galima reikšti intymius jausmus, susijusius su gamta, tauta, net ir meile. Į lietuvių kalbą galime išversti kiekvieną tekstą. Ji jau nėra tik grupinė, regioninė, o nacionalinė vertybė. Jos vaidmuo labai išsiplėtė: ji sieja mus su savo šalimi, kultūra, ir antra – ta kalba galime suprasti ir pasakyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, kas jis yra, kas mes jame esame. Tokia kalbinė tapatybė įgyja visai naujų jos reikšmingumo bei universalumo, valstybės kalbinio tapatumo požymių. Lietuviškai jau galime dalyvauti pasaulyje, net Briuselyje viena iš oficialių kalbų yra lietuvių. Šitokiu būdu yra pripažįstama mūsų tarptautinė tapatybė. Kartais keista girdėti, net ir iš išsilavinusių žmonių apie mūsų kalbinį ribotumą. Pakalbėkime apie laisvę. Štai jau kelis dešimtmečius gyvename Nepriklausomoje valstybėje. Laisvė – matyt, tai ir dovana, ir didžiausias iššūkis. Ar pavyksta mums šiandien atsakingai elgtis su savo laisve? Įsiminė vieno rusų poeto eilutė apie tai, kad išsilaisvinusieji pradeda bijoti savo laisvės. Tame pasakyme daug tiesos. Kodėl dar yra žmonių,

23

Marcelijus Martinaitis


kurie nori grįžti į ten, kur jie buvo prieš dešimtmečius? Nelaisvė išlaisvina nuo įvairių asmenybės priedermių, tai pakeičiama privalomu maisto daviniu, darbo prievole, poilsio režimu, kuris išrašomas specialiame lagerio stende. Juk ne vienas, perėjęs visą sovietinį pragarą, neretai prisimena kokį nors „gerą prižiūrėtoją“. Yra toks pripratimas prie nelaisvės, paklusnumo, persekiojimo, bausmių, nes bausmė, nelaisvė asmeniui suteikia išskirtinumo, nors nebūtinai tai turi būti dėl padarytų nusikaltimų. Bijoti laisvės – bijoti atsakomybės. Paprasčiau paklusti klanui, partiniam lyderiui, prievartautojui, jis kada nors gal bus baudžiamas, o ne tu – jo „auka“. Taip atsitinka dėl to, kad daugelis dar nesuvokiame galimybių veikti, įtvirtinti savo sugebėjimus. Kita vertus, tam kliudo daugybė biurokratinių spąstų, valdžios nejautrumas, todėl patogiau savo abejingumą pridengti kuo nors, kas yra išorėje, sėdintys valdžioje ir pan. Neseniai teko matyti animacinį filmuką, kuriame vaizdžiai pasakojama Latvijos istorija nuo seniausių laikų ligi pat Nepriklausomybės atgavimo. Filmukas baigiasi epizodu, kai žmogus savo trobą aptveria milžiniška neperregima tvora ir gyvena tame savo urve. Tai, matyt, yra didžiausias laisvės paradoksas – laimingas gali būti tiek, kiek esi kitam, ne sau? Tą filmuką taip pat pažiūrėjau. Jo metaforika išties paradoksali: tapęs laisvas žmogus apsitveria tikromis ar simbolinėmis tvoromis. Nebuvau pagalvojęs apie tų tvorų tvėrimą dabar – Lietuvoje. Juk ir aš pats prieš kelerius metus apsitvėriau savo užmiesčio sodybėlę. Kam, kodėl, jeigu to nedariau prieš du ar tris dešimtmečius? Mano kaimynai daro lygiai tą patį. Kam prireikė tų tvorų, kada tapome laisvi ir gyvename demokratinėje valstybėje? Persekiojimo manija, baimė dėl savo laisvės ar atsiribojamas nuo jos? Tvorų tvėrimas Lietuvoje tapo visuotiniu reiškiniu. Ir nemanau, jog tai tiktai mada. Praturtėjusieji aptveria savo pilaites, ežerų ir upių pakrantes, mūrija tvoras būsimi teismų klientai, o štai ir varganas žmogutis tempia vielų tinklą bijodamas, kad koks plėšikėlis įlindęs per langą neišneštų jo pagalvės, užkloto, batų, kepurės ar aliumininio virdulio, kuris gali būti įvertintas „pilstuko“ puslitriu.

24

liter atūr a


Bet ar kai kurie įstatymai, jų pataisos, nuostatos, įstatai nėra tų pačių tvorų tvėrimas ar atsitvėrimas nuo žmonių, kad koks žmogelis nepatektų ten, kur jam nepriklauso, kad užėjęs neužsimanytų ko nors reikalauti ar tik paklausti? Kai kurios įstaigos yra gerai apsitvėrusios. Tokių tvorų, tikrų ar simbolinių, gausumas Lietuvoje nėra mūsų laisvės ir demokratijos požymis. Tai – nepasitikėjimo visais ir visur ženklas. Manau, jog mumyse dar tebėra giliai įsiėdusi svetimo, nežinomo baimė – atsitverti, atsiriboti, užsidaryti, neįsileisti, neišklausyti. Pagaliau tai noras turėti savo neliečiamą asmeninę erdvę, kad į ją niekas nesibrautų, nenorėtų atimti, konfiskuoti, liepti, apmokestinti. Dar grįžkime prie tos filme matytos tvoros. Juk sovietmečiu jau gyvenome grynai nuplikytuose laukuose, kurie buvo vadinami masyvais. Vos tik po karo įsigalėjo sovietai, per metus kitus dingo ne vien mūsų sodybos, o ir viso kaimo tvoros. Naujos tvarkos pranašams reikėjo visur įeiti, įvažiuoti. Geresni ūkiniai pastatai buvo konfiskuoti, ten turėjo laisvai privažiuoti traktoriai, kombainai, reikėjo nugrynintų erdvių melioratoriams. Neliko kiemų, ir nebuvo jau ko saugoti. Turėjai būti matomas iš visur. Atgauta laisvė suteikė galimybę turėti savo laisvą nepriklausomą asmeninę erdvę, kad į ją niekas nesibrautų be sutikimo, su blogais ketinimais, įkalčiais. O kaip dabar yra braunamasi! Gal ir Lietuva kai kurias savo tvoras negreitai pasaulyje išsigriaus? Dar vis baiminamės, kad jų neišverstų vėl iš kur nors atvažiavę tankai. Žinoma, tos tvoros yra mūsų vidinės, į išorę projektuojamos baimės, nepasitikėjimas, neurozės, praeities atminai. Būdamas kitose Europos šalyse tų aklinų tvorų nesu matęs ties fasadiniais įėjimais kaip pas mus, su gerai saugomais vartais, užraktais ir policininko vaidmenį kieme atliekančiu piktu šunimi, ką pastebiu iš kelionių vos grįžęs į Lietuvą. Ir Jūsų eilėraščių knygoje „K. B. įtariamas“ poetiniu pasauliu tampa labai jau proziški mūsų kasdienybės ženklai – kriminalai, pareiškimai, reklama, skundimai, vartojimas ir t. t. Ar tokiu būdu poezija atskleidžiamos visuomenės, o labiausiai, matyt, paties žmogaus ligos, baimės, neviltys, svetimumas?

25

Marcelijus Martinaitis


Taip jau nutiko – kurį laiką nerašiau ir natūraliai prisisėmiau įvairių dalykų iš aplinkos, spaudos, televizijos. Juk negali apsimesti, kad niekas su tavimi nevyksta. Natūraliai į sąmonę spraudžiasi žodžiai, įvykiai, tai, apie ką neturėjai jokio supratimo. Visa tai nori nenori daro įtaką, nuo to niekur nepasislėpsi. Svarbiausia yra surasti būdą, kuriuo apie visa tai galėtum kalbėti. Žinoma, apie tokius dalykus kaip kriminalai, reklama gali rašyti analitinius straipsnius išreikšdamas savo poziciją, tačiau kaip visą tai įvesti į kultūrą – tai jau kitas klausimas. Bet po saule nieko naujo – visais laikais kultūra, literatūra atspindėdavo tai, kas vyksta, proziškus kasdienybės ženklus poetai paversdavo poezija. Ar, Jūsų manymu, Lietuvos intelektualai, menininkai šiandien pakankamai išsako savo poziciją visuomenei svarbiais klausimais? Ar visuomenėje jų balsas girdimas? Dažnai galvoju, kodėl intelektualai, menininkai šiandien turėtų ką nors pasakyti, kad visi staiga suklustų? Kodėl kūrybos žmonėms turi būti užkraunama tokia našta? Tai, ko gero, tęsiasi dar nuo Sąjūdžio laikų, kai kultūros ir meno žmonės, ir ne tik jie, lipo ant pakylų, šnekėjo ir rašė, nebijojo rodytis viešumoje, rizikuoti, drąsino kitus. Kaip gerai šnekėjo tuo metu pasirodę niekam nežinomi žmonės! Mažai kam rūpėjo rašomos knygos, simfonijos, honorarai. Tada veikė ŽODIS – pasakytas, išdainuotas, parašytas. Žodžio veikmė buvo didžiulė, nepakartojama, šiandien to taip ilgimasi. To, kas įveikta žodžiais, buvo neįmanoma padaryti jokiais ginklais. Čia tiktų prisiminti sakralinę ištarmę: ir žodis tapo kūnu, t. y. valstybei, kuriai, kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, reikia priežiūros, maisto, kartais ji negaluoja, būna neteisi, ką nors garbina, po to išsižada, imasi globoti labiausiai nuskriaustus arba juos palieka likimo valiai. Nepriklausomybė kilo iš Kovo 11-osios Akto žodžių! O jie gana greitai keitė mūsų nusistatymus, ryžtą įtvirtinti Nepriklausomybę. Prisimenu, kaip pirmą kartą pamatęs dar ano meto laikraštyje žodį Dievas parašytą didžiąja raide, supratau, kad režimas jau pralaimi. Užteko

26

liter atūr a


vien didžiosios raidės! Įdomu, jog dėl raidžių gali pralaimėti imperijos, kaip buvo XIX amžiuje, kai lietuviškos knygos pradėtos leisti lotynišku šriftu! Sunku vienareikšmiškai atsakyti į man pateiktą klausimą. Politinis teatras, kaip būtų galima pavadinti demokratinę valstybę, dažnai keičia savo režisierius, artistus ir statistus, ieško vis naujų žiūrovų, rėmėjų. Pagaliau labai pakito socialinė žmonių įvairovė, išlaisvėjusi asmenybė susiskaidė į daugybę vaidmenų, grimzta įvairių pareigų, verslų, pilietinių priedermių, finansinių santykių chaose. Kartais žmogus jaučiasi išderintas, išskaidytas, nes lyg ir nelieka tam tikrų kultūrinių bei humanitarinių jungčių. Manau, kad dabar tai gana akivaizdu. Pradėjome vaikščioti skirtingais koridoriais, keliais, vis pro kitas duris, nesusitikdami vieni su kitais, ryškėja uždaros nomenklatūrinės grupuotės, kurios vadinamos elitu, valstybininkais, korupcijos klanais ir pan. Ta proga noriu pasakyti, jog nėra ir negali būti kokios nors vientisos nuolat kalbančios intelektualų ir menininkų grupės, ir vargu ar tai turėtų būti demokratinėje valstybėje. Kažkodėl kultūros ir meno žmonėms vis norima primesti moralinės ar pilietinės policijos vaidmenį. Šios srities asmenys, būdami labai įvairūs, yra pašaukti daryti kai ką daugiau, o būtent palaikyti ir plėtoti tarp žmonių tas mano minėtas kultūrines ir humanitarines jungtis, kurių jokios partijos, jokie politiniai apsišaukėliai ir apaštalai, tas priedermes bandantys uzurpuoti, nesugebės išreikšti, nors ir įspūdingai dalyvaudami įvairiose TV šou programose. Nežinau, ar jau vyksta kultūrinis visuomenės sąmonėjimas, esant gana dideliam politiniam ir informaciniam triukšmui. O tos jungtys būtinos, prisimenant poeto ir kunigo Ričardo Mikutavičiaus žodžius: „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Kiekvienas save gerbiantis intelektualas turi tai jausti, apie tai kalbėti, ką, beje, daro visi žymiausieji pasaulio menininkai, net Nobelio premijos laureatai. Juo labiau, kad tos humanitarinės jungtys pasaulyje pradėjo smarkiai trūkinėti.

27

Marcelijus Martinaitis


Mes, mūsų – itin dažnas Jūsų pasakymas. Vis dėlto kaip dažnai ima atrodyti, jog tai, kas vyksta aplinkui, ypač jeigu tai nemiela, negražu, – nesusiję su mumis, kad mūsų valstybę kuria kiti, o mes su tuo neturime nieko bendra. Kur yra mūsų pačių atsakomybė už tai, kas vyksta? Neprivalo žmogus kasdien galvoti, už ką ir dėl ko jis vis atsakingas ir atsakingas, nuolat stiprinti tokį savo kompleksą, ypač kai valstybė jau gali tvarkytis pati. Panašu, kaip gyventi su gimtosios nuodėmės kompleksu. Žmogus turi gyventi, kuo nors džiaugtis, auginti vaikus, vyras mylėti moterį, o moteris – vyrą, dirbti mėgstamą darbą, gerai jį padaryti, ir jis padarys viską, kas reikalinga valstybei būti turtingai, patraukliai. Iš žmogaus, gyvenančio savo šalyje, daugiau nieko nereikia, jeigu jis laisvas, jo niekas nepersekioja, negąsdina, neliepia daryti tai, ko jis nenori. Toks žmogus yra svarbiausias šalies asmuo, nes be jo daugiau nieko nėra, kad būtų stipri valstybė. Juk matome, kad valstybių nestiprina nei jų didžiausi kalnai, iškasenos, nuostabūs vandenys, puošnūs diktatorių rūmai, nei pinigus švaistantys turtuoliai, nei ginklai, kurie tik išsekina gyvybines tautų jėgas. Valstybė tam ir kuriama, kad žmogus galėtų gyventi, išreikšti savo sugebėjimus, poreikius, kad būtų sukurtos palankios galimybės žmogui veikti, kad žmogus sakytų mes, mūsų, mums. Ir kad neskubėtų atsitverti tvora nuo savo valstybės. Dabar negaliu prisiminti, koks rašytojas pasakė: Be mūsų nebus mūsų. Vadinasi, toks pasakymas, netekdamas savo autorystės, tampa bendrinis. Kitaip tariant, be mūsų ne tik nebus mūsų, bet ir Lietuvos. Kalbino Gediminas Kajėnas

28

liter atūr a

2007, 2011, 2012


28-507 psl.


PASAULIS YRA GRAŽUS. Pokalbiai apie kūrybą Sudarytojas Gediminas Kajėnas Redaktorės Korektorė Maketuotoja Fotografai

Išleido

Spausdino

Michalina Bočiarova, Jurga Lūžaitė-Kajėnienė Jurga Žiugždienė Jūratė Juozėnienė Evgenia Levin, Jolanta Klietkutė, Uwe Schneider

VšĮ „Bernardinai.lt“ Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius Tel. 8 ~ 5 231 3009 El. paštas zurnalas@bernardinai.lt www.bernardinai.lt www.bernardinai.lt/knygynas UAB BALTOprint www.baltoprint.lt Formatas 170 x 240 mm. Tiražas 1200 egz.


UDK 821.172-4 Pa305 PASAULIS YRA GRAŽUS: pokalbiai apie kūrybą / Sudarė Gediminas Kajėnas. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2013. – 512 p. (Bernardinai.lt biblioteka) ISBN 978-609-8086-03-4

Knygoje publikuojami 2006–2013 m. rengti pokalbiai su 40 Lietuvos kultūros bei meno asmenybių. Leidinį sudaro penkios dalys, kurių kiekviena skirta atskirai kūrybos sričiai: literatūrai, muzikai, vaizduojamiesiems bei scenos menams, kinui ir fotografijai. Pokalbiai išryškina skirtingų kartų, patirčių bei krypčių menininkų biografijas, juose atskleidžiamas autentiškas šių kūrėjų balsas, mintys, santykis su savimi bei pasauliu. Iškeliami svarbūs klausimai, kuriuos savo kūryboje bei gyvenime apmąsto ir patys menininkai. Visa ši nepakartojama gausybė skirtingų balsų kaip tik ir liudija: „Pasaulis yra gražus savo įvairumu ir atspalviais.“


Marcelijus Vanda Donaldas Liudvikas Aidas Rimvydas Jaroslavas Gytis

Martinaitis Juknaitė Kajokas Jakimavičius Marčėnas Stankevičius Melnikas Norvilas

Veronika Daiva Vladimiras Dainius Algirdas Modestas Artūras Domantas

Povilionienė Vyčinienė Tarasovas Juozėnas Martinaitis Pitrėnas Chalikovas Razauskas

Alė Vaidotas Rimantas Dalia Anastasija bbbbbSigita Ričardas bbbIeva

Počiulpaitė Žukas Sakalauskas Dokšaitė Šopagienė Maslauskaitė Šileika Babilaitė

bVladas Rolandas b b Oskaras Eglė Juozas Andrius Vytis Ainis

Bagdonas Kazlas Koršunovas Špokaitė Marcinkevičius Kaniava Jankauskas Storpirštis

Antanas Šarūnas Paulius Jonas Edis Audrius Arūnas Ilja

Sutkus Bartas Normantas Gricius Jurčys Stonys Baltėnas Bereznickas

ISBN 978-609-8086-03-4

Profile for Bernardinai.lt

Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą  

Knygoje „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ publikuojami 2006–2013 m. rengti interviu su 40 Lietuvos kultūros bei meno asmenybių. L...

Pasaulis yra gražus. Pokalbiai apie kūrybą  

Knygoje „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“ publikuojami 2006–2013 m. rengti interviu su 40 Lietuvos kultūros bei meno asmenybių. L...

Advertisement