Page 1

Naujienos ir senienos: “Lietuvos spaudos” kiosko išpažintis

b e r g l i n d j ó n a H ly n s d ó t t i r


Naujienos ir senienos: “Lietuvos spaudos” kiosko išpažintis Aš esu klonas, reprodukcija, net iš tolo nepanaši į originalą. Mane tokį sukūrė tam, kad manytum, jog esu kilęs iš senesnių ir geresnių laikų, kurie buvo kažkokie tikresni ir nepakartojami. Sakyčiau, tam tikru masteliu esu gana žavus ir simpatiškas. Mano medinis pastatas pamėgdžioja seną ir šlovingą praeitį, kurios taip melancholiškai ilgimasi ir trokštama sugrįžtant. Turėčiau atrodyti beveik kaip rankų darbo kūrinys, tad mano mediniai profiliai šiek tiek pamėgdžioja senus iš medžio raižytus papuošimus, kokius galima pamatyti ant autentiškų Nidos žvejų namų, tačiau mano papuošimuose nėra jokių ypatingų požymių, būdingų būtent šiai vietovei ar bet kuriai vietovei apskritai. Mane čia pastatė neatsitiktinai, o tam, kad nepraeitum pro šalį: aš stoviu tavo kasdieniame kelyje, tad tiesiog negali manęs neaplankyti. Išoriškai esu panašus į savo brolius, seseris, pusbrolius, pusseseres ir tolimus giminaičius, išbarstytus po visą kraštą, taigi negali neatpažinti manęs iš tolo. Esu viena grandis šioje šeimos franšizėje – šioje informacijos sklaidos sistemoje, susietoje su didesne, visą šalį apimančia metodiško informacijos skleidimo sistema. Esu naujienų rinktinė, galėtum net sakyti, naujienų kuratorius. Naujienų, užrašytų įvairiais šriftais ir įvairiomis spalvomis ant įvairių dydžių, įvairiais būdais sulankstytų popieriaus lapų, taigi manyje rasi žinių – galima net sakyti, šiuolaikinę istoriją, arba visuomeninio gyvenimo kronikas, nors gal tai tėra kasdienės paskalos. Būtent dėl to, kad yra parašyti rašalu ant popieriaus, šie pasakojimai pretenduoja į tikrovę. Štai dėl ko: jie užrašyti čia dviejų matmenų raidėmis ant trijų matmenų popierinio daikto, tad jis turėtų būti tikras, nes jį galima pamatyti turint porą žmogaus akių ir pavartyti mūsų beždžioniškomis rankomis, ir tokiu būdu jis tampa tikrove. Dėl to aš esu vieta, kurią žino kiekvienas, vieta, kurioje sužinai apie kitas vietas ir apie kitus veidus ir apie viską, ką jie daro. Aš pats esu ir naujienos, ir jas nešantis laivas, o kramtomoji guma, cigaretės ir loterijos bilietai tėra laikomi čia tam, kad įviliotų tave į vidų. Dėl to, kad esu toks klonas, man dažnai kyla klausimų apie realybę - kadangi stoviu čia ant smėlio seklumos tarp dviejų tarpusavyje besigrumiančių vandens telkinių, pakankamai toli nuo pagrindinės kosminės stoties, kad neprarasčiau dalies savo ištikimybės jai. Man kyla klausimų dėl mano paties tikrovės ir būties. Kartais gailiuosi, jog mane pastatė šiame istorijos raidos taške ir kad esu tik postmodernus, laike keliaujantis apsimetėlis, tačiau mano istorinė maskuotė neatsiejama nuo geros vaizduotės ir manyje įdiegtos laiko mašinos. Esu gerai apsiskaitęs istorijos srityje, tad žinau, jog viskas yra reliatyvu, o kiekvieną savo sukonstruoto gyvenimo dieną skaitydamas

The NewStand – confession of a Lietuvos Spauda I am a clone, a replica - not even close to an original. I was made like this to make you think I belong to older and better times – a time somehow more valid and unique. I would say that I am quite cute and sympathetic in scale. My wooden structure mimics the old and glorious past, missed and longed for with such melancholy. I am meant to seem almost handmade and my wooden profiles vaguely mimic the old woodcut decorations that can be found on the authentic fishermen’s houses of Nida, but mine are in no way specifically referencing this place or any other for that matter. My placement is no coincidence, I am here so that you won’t miss me, I am in your everyday path so you can’t help but visit me. I look like my brothers, sisters, cousins and distant relatives who are spread all over this country so you can’t help but recognize us from a distance. I am one link in this family franchise, a distribution system for information, connected to a larger, nationwide, systematic distribution system. I am a selection; you could even say a curator of the news. Written on paper of various sizes, in multiple fonts and colors, bound following different conventions, you will find in me the news, contemporary history you could say, or the society pages – maybe it’s all just everyday gossip. It’s the ink and the paper that gives these stories a claim to reality. Look: it is written here in two dimensions on this 3-dimensional paper object so it must be real, because it can be seen with a pair of human eyes and turned with our apelike hands and therefor it is reality. This makes me the place to know, the place where you´ll get to know other places and other places faces and all that they have done. I am the news and the vessel that carries it, the bubble gum, cigarettes and lottery tickets are just here to lure you in. Being the clone that I am makes me wonder about reality, standing here on this sand spit between two battling bodies of water, far enough from the mothership to somewhat lose my allegiance. I wonder about my own reality and being, sometimes I wish I was built into a real timeline and that I was something other than this postmodern time-traveling impostor, but my historical camouflage comes with a good imagination and an inbuilt time machine. I have read enough history to know that everything is relative and after reading the news every day of my constructed life I can feel that the public memory is lacking in the everyday and local existence. Yes, maybe we are just grains of sand in some giant ocean and our smallest organic components do mimic images of large and vast galaxies in a way that might make us think that the infinitely small and infinitely big are somehow just the same mumbo jumbo. No matter how small and short of time we are in the vacuum of history, to our


foto: Berglind Jóna Hlynsdóttir

žinias jaučiu, kad viešosios atminties laukui trūksta kasdienio gyvavimo ir įvietinto buvimo. Taip, galbūt visi esame tik smėlio grūdeliai kažkokiame didžiuliame vandenyne, o mūsų mažiausios dalelės savo forma ir sudėtimi atkartoja didžiules plačias galaktikas tokiu būdu, kad mums atrodo, jog be galo maži ir be galo dideli dalykai yra viso labo tos pačios nesąmonės. Nesvarbu, kokie maži ir laikini bebūtume istorijos vakuume, mūsų pačių jausmai visada yra pirmoje vietoje, kol mes įkvepiame ir žengiame žingsnius per savo įmanomus kraštovaizdžius. Mano pamatai slypi smėlyje, kaip ir to kvailio namo pamatai, apie kurį vaikai dainuoja: “Toks kvailys pasistatė namą ant smėlio, o kai pradėjo lyti, lietus jo namą nugriovė…” Negaliu neįsivaizduoti žvejų, kurie stebėjo, kaip jų namus ir miestus suryja šis smėlio milžinas, galvojo apie tai ir apie tinkamą posmą iš Biblijos, visiškai netikėdami savo lemtimi. Nors ir nesu itin religingas, man religija taip pat reiškia ir atmintį, tarsi porą kultūros akinių, pro kuriuos matome ir apibrėžiame kasdienybę toje vietoje, kurią jai pasitaikė užkariauti. Nepaisant atminties, smėlis vis tiek neapleidžia mano minčių, kadangi jis kaupiasi ant mano grindų, diena po dienos nuo lankytojų padų sunešamas vidun. Nesvarbu, kokiu keliu ar takeliu eitum Neringoje, visi jie atskleidžia, kas yra tikrasis mūsų šeimininkas, ir padaro įplyšimą

own senses we always play the leading role as we draw breath and take steps through our possible landscapes. My foundation lies in sand, like the foundations of the foolish man’s house of which children sing: “The foolish man built his house upon the sand, and the rain came tumbling down … “ I can’t help but imagine the fishermen who watched their houses and towns get eaten by these sand giants thinking of this and the bible verse that goes with it, in utter disbelief of their fate. Not that I am particularly religious, but for me religion is also a memory, a pair of cultural glasses through which the everyday has been seen and modified by, in the place it happened to conquer. No matter the memory, somehow sand is not far from my thoughts, as it collects on my floor, brought in day after day, by everyday footwear. No matter what track or short cut you take here in Neringa, all of them are in the process of uncovering our host and creating a tear in the cover that keeps us here. These lost loops in the knitwear are places where we can admire the weave that keeps us here. I can’t help thinking that we are all just immigrants here; even the sand is just a collection of powdered rock, chiseled and collected by a prehistoric glacier, reproduced by the river and the sea’s battling currents. We live in the wreckage of this struggle, which neither is willing to give up on. So the dunes grow and gather and they migrate towards


apvalkale, kuris mus visus čia laiko. Šios mezginio nubėgusios akys yra vietos, kuriose galime pasigrožėti mus visus čia laikančio audinio raštu. Negaliu negalvoti apie tai, kad visi čia esame tik imigrantai – net čionykštis smėlis tėra į miltelius sutrintų uolų gabalėliai, apdoroti ir surinkti priešistorinio ledyno, veisiami upės ir tarpusavyje besikaunančių jūros srovių. Gyvename šių kautynių griuvėsiuose, tačiau nė viena iš pusių neketina pasiduoti. Tad kopos auga ir kaupiasi, migruodamos marių link, kadangi jūra iš šių dviejų motinų yra stipresnė, bet tas svyravimas privertė žemę iškilti iš vandens be menkiausios įlaužos. Kai kas sako, kad tai gerosios milžinės Neringos darbas: ši moterisHerkulis prisirinko smėlio į prijuostę ir jį išpylusi suformavo neriją, kad ši taptų saugiu prieglobsčiu audros blaškomiems laivams ir jų jūreiviams, amžinai kentėjusiems nuo drėgmės ir vėjų. Taigi vienokiu ar kitokiu būdu, Neringa pati pagimdė save, išsiplėtusi per 6 gyvus miestus ir 16 negyvų bei giliai palaidotų. `Teisiniai dokumentai liudija, kad jai ką tik sukako 50 metų – gal atgimė pati milžinė Neringa, o gal tas miestas yra jos proproanūkė? Tačiau papasakosiu apie viską smulkiau. Pirmieji, kurie įsitvirtino šioje žemėje (išskyrus trumpus migruojančių paukščių sustojimus pailsėti) buvo menkos augalijos atstovai, kurie įsikibę šaknimis išgyvendavo smėlio audras ir šitaip pakankamai suaugo, kad čia galėtų veistis krūmai, o vėliau ir ąžuolai, liepos ir pušys – jiems jau buvo paruošta dirva. Lėtai besiformuodamos, luošindamos aplinką ir kartu ją palaikydamos kopos, tarsi laukiniai gyvuliai, sulėtino tempą ir galiausiai virto praktiškai nejudančiais rėmais, tiksliai atkartojančiais nebegyvas jūros bangas, kurioms prireikė visos amžinybės sulūžti. Toliau ši vietovė tapo žaidimų aikštele visagaliam laikui, įvairiems klimatams ir įvairiems prie aplinkos prisitaikančių augalų bei gyvūnų gyvybės raidos ciklams – kai kurie šių gyvūnų buvo žmonės. Jie prilipdė nedidelių taškais nusėtų keramikinių puodų ir prikūrė gintarinių papuošalų, kuriuos šiandien vadiname lobiais. Tie lobiai yra nusėti vyrų ir moterų atvaizdais, apskritimais su taškais ir linijomis, kurie, kaip manoma, simbolizuoja Šiaurę, Pietus, Rytus ir Vakarus. Taip pat tarp lobių yra padidinamųjų stiklų – mano vaizduotė mieliau renkasi manyti, kad pro juos buvo stebimi vabzdžiai, atkeliavę čia per laiką dėl to, kad įstrigo gintaro gabalėliuose. Būtent gintaras liudija apie tai, jog kadaise čia buvo karšto, beveik tropinio klimato laikai: gintaras guli nerijos paplūdimių paviršiuje ir glūdi gelmėse, į paviršių jį išmeta audrų sukeliamas vėjas ir bangos. Dėl šio gintaro 19 a. 7- jame dešimtmetyje čia įsižiebė kažkas panašaus į aukso karštligę, kuomet “Stantien and Becker” kompanija pradėjo kasti gintarą. Dėl to Juodkrantės miestelis (vokiškai vadinamas Schwarzort) gavo Kalifornijos pravardę, parodijuojant Kalifornijos aukso karštligę. Gal ir pelnytai gavo, nes apie 30 metų

the lagoon since the sea is the stronger of two mothers, but this balancing act has made the land rise out of the water without even a minor eruption. Some say this is the work of the helpful giant Neringa, a female Hercules who shoveled sand into her apron to form the spit and create a safe haven for storm stricken boats and their sailors with all their wet and windy troubles. So one way or another Neringa gave birth to herself, 6 towns wide and 16 dead and deep – she just turned 50 years old according to the legal documents – maybe it’s Neringa herself reborn or maybe the town is her great, great granddaughter, but I will spare you the details. The first to claim land here apart from the possible pit stops of migrating birds or was the tiny vegetation whose roots held on through the sand storms and grew close enough together to create grounds for bushes and then oak trees, linden trees and later pine trees to stand on. Slowly framing, maiming and maintaining the dunes like wild cattle slowed down to what are practically still frames replicating dead waves that take an eternity to break. Then this is the playing field of time, multiple climates and various adapting life cycles of plants and animals, some of which were human. They created small dotted clay pots and amber jewelry which we now call treasure. This treasure is made up of images of men and woman, circles dotted with lines thought to represent north, south, east and west and weird-looking magnifying glasses, that my imagination chooses to believe were used to look at the ancient insects that have travelled here through time, trapped in amber. A witness to this hotter, almost tropical time, is precisely this amber that lies on and deep within the beaches of the spit and which is hurled onto them with the wind and the waves that the storms provide. This amber sparked something of a gold rush in the 1860´s, when the Stantien and Becker Company started to dig for amber, giving the town Juodkranté, Schwarzort in German, the nickname California in a parody of the Californian gold rush. Maybe rightfully so, because these 30 years of amber riches can be seen in the luxurious buildings that still stand from this time, such as the Hotel Flora and other monuments to leisure. This town went from being called the Resort Settlement by historians to being named the Industrial or Amber Bay Settlement, which just goes to show that our everyday preoccupations color us in the light of history, be they amber or leisure. Back To Sand Monsters / Debating With Sand Monsters. Before addressing the everyday, I would like to get back to debating sand monsters. I think we can all agree that the sand monsters of the Curoinan spit were unleashed during a time of greed and growth, when the consequences of deforestation weren’t


surinkto gintaro gausą iki šiol liudija prašmatnūs pastatai, stovintys čia be darbo nuo anų laikų - viešbutis “Vila Flora” ir kiti paminklai laisvalaikiui. Galiausiai istorikai ėmė vadinti šį miestelį nebe poilsiaviete, o pramonine vietove arba gintaro paplūdimių vietove. Tai tik įrodo, jog istorijos šviesoje mus nuspalvina mūsų kasdieniai rūpesčiai, nesvarbu, ar jie susiję su gintaru, ar su poilsiu. Grįžtant prie smėlio pabaisų: diskutuojant su smėlio pabaisomis Prieš vėl pradėdamas kalbėti apie kasdienybę, norėčiau sugrįžti prie diskusijos apie smėlio pabaisas. Manau kiekvienas sutiks, kad Kuršių nerijos smėlio pabaisos buvo paleistos nuo saito tais godumo ir augimo laikais, kai niekas iš tikrųjų nemąstė apie miškų išnaikinimo padarinius. Pirmiesiems čia apsigyvenusiems baltams miškai buvo šventas dalykas, tačiau tarp 13-jo ir 14-jo amžiaus čia buvo niekieno žemės tarp dviejų pagrindinių pilių Karaliaučiuje ir Rygoje. Vėliau kelias tarp šių pilių buvo labiau sutvirtintas, išplėtota infrastruktūra ir nerija buvo apgyvendinta. Tarp 16jo ir 18jo amžiaus vykęs miškų naikinimas ir per didelis gamtos išteklių naudojimas statant laivus, namus ir kitus medinius statinius paleido nuo saito smėlio pabaisas. Jų įniršis augo su kiekvienu iškirstu ar išdegintu miško lopinėliu ir pasiekė tokius mastus, jog atrodė, kad jie niekada nebenurims: dabar jie prarydavo ištisus kaimus. Visa nustelbiančių kopų, smėlio pusiau suėstų namų ir sugriautų kapinių vaizdai užvaldo mano vaizduotę lygiai taip pat, kaip 19 a. pabaigoje jie užvaldė Wittenburg’o universiteto profesoriaus J.D. Titius‘o vaizduotę. Jis parašė mokslinį darbą apie tai, kaip naudojant gamtines priemones sutramdyti keliaujančias kopas ir sustabdyti jose šėlstančias smėlio audras sutvirtinant kopas ir apželdinant jas augalais. Jis numatė kranto dambas ir žemumas, užpildytas žvirgždo ir apsodintas augalais. Jo projektus pradėjo įgyvendinti girininkas Franc Ephialater. Jo darbus tęsė S.Björns ir kiti profesionalūs kopų tramdytojai, tokie kaip G.D. Kuvertas ir jo sūnus, valdę pašto stotį: jie lėtai ir kruopščiai ėmėsi įgyvendinti kopų užsodinimo naujais augalais darbus. Man neišeina iš galvos viso šio proceso pradžia didžiosios kopos įkalnėje - kopų tramdytojas su ištisa kariauna dirbti pasiruošusių ar priverstų rankų pradeda mediniais kuoliukais skirstyti kopų paviršių į stačiakampius plotelius, vėliau perpina juos spygliuočių šakomis ir kiekvieno plotelio viduryje iš tų kuoliukų padaro X ženklą – stebint iš aukštai, atrodo, kad jis rengiasi sužaisti milžinišką „kryžiukų ir nuliukų“ partiją. Šitaip smėlio užpūstytos kopos buvo atkastos ir apdėliotos iš toli atgabenta šlapia dirva, joje buvo pasėta žolė, o vėliau pasodinti medžiai, tokie kaip daniškos nykštukinės pušys Pinus Montana , kurios dabar dengia kopas tarsi gražus žalias megztinis, o jų

really contemplated. For the proto-Balts the forest was sacred but between the 13th and 14th century this was a no-man’s land located between two major castles in Köningsberg and Riga. Later it became a more established route, infrastructure was built and the spit colonized. Between the 16th-18th centuries the sand monsters were unleashed by deforestation and the overuse of natural resources for the building of boats, houses and other wooden structures. Their fury growing with every patch of forest unwound to what seemed like a point of no return; by this time they were consuming entire villages. Images of overpowering dunes, half-eaten houses and overturned graveyards capture my imagination and in the late 1800s they captured the imagination of J.D. Titius, a professor at Wittenburg University, who wrote a scientific paper on harnessing the traveling dunes and stopping the sandstorms from raging by reinforcing them and planting them over with vegetation. He envisioned coastal embankments and lowlands of pebbles and vegetation which forester Franc Ephia later started to erect. His work was followed by S. Björns and other professional Dune Masters such as father and son Kuwert from the post office, who slowly started the painstaking process of replanting the dunes. I keep imagining the beginning, in the hillside of a great dune: a Dune Master with his army of willing or forced hands, starting to draw out square plots using small wooden poles, later braiding them with branches of conifers and then drawing X’s in their middle with the same technique, as if planning to play out a grand game of ticktacktoe for an airborne observer. Blown over with sand, then dugout and fitted with wet soil brought from afar, planted with grass and then later trees, such as the Danish dwarf pine Pinus Montana which now covers the dunes like a lovely green sweater while their roots weave and braid themselves into the surface. This Was The Birth of The Cultural Landscape. The now-tamed dunes stand as monuments to themselves and their destructive paths (pasts) – frozen in time like great waves in a photograph, their surfaces stitched together by immigrant pine trees. The cultural landscape is as much a monument to the achievement of the Dune Masters and all the hands that helped them sew the dunes in place, as it is a monument to the ignorance that first unleashed their fury by unbalancing the ecosystem. I sometimes like to think of the dunes as potential sea storms, petrified and bound in time to be unleashed later. Pregnant with the towns and artifacts they have eaten and ready to spew them out and eat others at the first sight of neglect. As a newsstand, I can’t help but draw parallels with


šaknys yra įsikibusios ir įsipynusios į žemės paviršių. Tokia buvo kultūrinio kraštovaizdžio pradžia Dabar sutramdytos kopos stovi kaip paminklas pačioms sau ir savo ardomajai veiklai (sudėtingai praeičiai) - sustingusios laike tarsi didžiulės bangos nuotraukoje, o jų paviršių susiuva tarpusavyje pušaitės imigrantės. Kultūrinis kraštovaizdis yra tiek paminklas Kopų tramdytojo pasiekimams ir visoms rankoms, padėjusioms jam susiūti kopas į vieną vietą, tiek paminklas neišmanymui, prieš tai leidusiam joms siusti išvedant iš pusiausvyros visą ekosistemą. Kartais man patinka galvoti, kad kopos yra užslėpti jūros štormai, tik sustingę ir suvaržyti laike, kad vėliau galima būtų paleisti juos siautėti. Savo viduje nešiodami miestus ir artefaktus jie jau suėdė juos ir yra pasiruošę išspjauti, kai tik pastebės, kad niekas jomis nesirūpina. Esu kioskas, todėl negaliu susilaikyti nesugretinęs jų istorijos su tuo, kaip šiuolaikiniai žmonės elgiasi su gamta, kadangi vis labiau ir labiau ryškėja klimato kaita: orai siautėja, masiškai migruoja gyvūnai ir vabzdžiai, nesugebėję prisiderinti prie savo buvimo arealų. Aš jau pražilau prieš laiką, skaitydamas tuos begalinius korporacijų verslininkų ir spekuliantų plepalus. Diskusijoje apie klimatą jie susivienija prieš 99% mokslininkų, tačiau kažkokiu būdu vis tiek gauna erdvės pasisakyti spaudoje ir atrodo, lyg tai būtų diskusija vienas prie vieno. Ši iliuzija yra vienas iš ryškiausių spaudos trūkumų, jei kalbėtume apie racionalumą ir objektyvumą. Vienas iš labiausiai siutinančių straipsnių, kuriuos pastaruoju metu teko skaityti, buvo apie geoinžinerijos plėtrą. Ta geoinžinerija yra ne kas kita, bet sąmoningas manipuliavimas Žemės klimatu, siekiant neutralizuoti globalųjį atšilimą. Visos tos kalbos apie geoinžineriją atrodo skirtos tam, kad sukurtų viltį ir priverstų mus tikėti, kad naudodami technologijas galime rasti kažin kokį atsarginį išėjimą ir išpirkti klimato kaitos padarinius – ir vėlgi gydomas ligos simptomas, o ne priežastis, nes priežastis turi labai galingus akcininkus. Ligi šiol didesnio masto geoinžinerijos projektų dar niekas neįgyvendino, tačiau naudojamasi pačia galimybe vykti tokiems dalykams, kurie padėtų išsisukti nuo atsakomybės - turime sumažinti anglies dvideginio emisijas ir užtikrinti, kad mūsų gyvenimo būdai neprieštarautų ekologinei pusiausvyrai. Šioje vietoje negaliu nepaklausti savęs, gal galima įsigyti kokį nors šiuolaikinį Debesų Valdovą, kuris sutvardytų mano ateitį po dangumi dirbtinai sodindamas debesis ar jais manipuliuodamas. Nors sodinimas būtų įspūdingesnis reginys.

our contemporary dealings with nature, as climate change becomes more and more evident with raging weather and mass migrations of animals and insects that have fallen out of sync with their former habitats. I have become prematurely gray-haired reading the endless babble of corporate economists and profiteers, who align themselves against 99% of scientists in this debate but are somehow always given space in the papers as if this was a 50/50 affair. This allusion of the 50/50 is one of the more prominent failures of printed mass media as regards rationality and objectivity. One of the more maddening articles I recently read was on geoengineering development, which is the deliberate manipulation of the earth’s climate to counteract the effects of global warming. All this talk about geoengineering seems to be about creating hope and the belief that we can find a back door through technology to buy our way out of the effects of climate change - again treating the symptom and not the cause because the cause has such powerful shareholders. To date, no large scale geoengineering projects have been undertaken but the possibility of such things is being used to cop out of the responsibilities we have to cut down carbon emissions and create more sustainable ways of living. I can’t help but ask myself if I want some contemporary Cloud Master trying to contain my future under the skies with artificial cloud planting or manipulation, although it would make for a great spectacle. Colonized Timelines and Resurrecting Dinosaurs From Memory. When memories have been displaced and timelines cut, colonized and remixed, sometimes our yearning for what might have been lost is so strong that it can rob us of our present and our future. We have a need to form new identities that mean something other than our colonized selves. To create that identity we create a new storyline and perspective to evaluate our collective history. We create new national identities out of pieces of older and better times, and clean away the unwanted culture which has infiltrated what was ours, with this we fuel our hopes of a better, brighter future. This identity like any other one is always constructed, sometimes cherry-picked from popular beliefs and sometimes from above, but it is always handmade and never occurring naturally. This is not a bad thing in itself because everything that has to do with more than one consciousness is some sort of a constructed agreement. We need to be careful when we incorporate old ideas into the present since we might have lost knowledge of the context they were created for. When we reach back in time for ideas to rid ourselves of


foto: Berglind Jóna Hlynsdóttir

Kolonizuota istorijos tiesioji ir atminties dinozaurų atkasimas Kai vienus atsiminimus išstumia kiti, o istorijos raida yra nutraukiama, kolonizuojama ir “remiksuojama”, kartais mūsų ilgėjimasis to, ką galbūt praradome, gali tapti toks stiprus, kad gali pavogti iš mūsų ir dabartį, ir ateitį. Reikia ugdyti naujas tapatybes, kurios būtų kitokios, negu mūsų kolonizuoti “aš”. Norėdami sukurti naują tapatybę, susikuriame ir naują siužeto liniją, ir savo kolektyvinės istorijos įvertinimo perspektyvą. Susikuriame naujas tautines tapatybes iš senų gerų laikų nuotrupų, bet kartu nušluojame nepageidaujamą kultūrą, kuri buvo įsiskverbusi į tai, kas buvo mūsų, kuri kurstė mūsų viltis į geresnę, šviesesnę ateitį. Ši tapatybė, kaip ir bet kuri kita, visada yra sukonstruota, kartais sudaryta iš rinktinių populiariausių įsitikinimų gabalėlių, kartais nuleidžiama iš viršaus, tačiau bet kuriuo atveju ji yra rankų darbo kūrinys ir niekada neateina savaime. Apskritai tai nėra blogai, kadangi visa, kas susiję su daugiau nei viena savimone, visada yra kažkieno sugalvotas susitarimas. Reikia labai atsargiai prijungti senas idėjas prie dabarties, nes gali būti, jog jau praradome kontekstą, kuriam jos buvo sukurtos. Kai pasitelkiame praeitį ieškodami idėjų, kurios išstumtų mūsų naujesnes, bet nepageidaujamas idėjas, gali nutikti taip, kad gaiviname dinozaurus iš visai kitos ekosistemos.

more recent unwanted ideas, we might be resurrecting dinosaurs from other ecosystems. Cannibal Houses & Structural Children Maintaining old buildings is important and so is remembering our past but both will always partly be misunderstandings of what there was. The old fishermen’s houses once used for living and working have lost their context, the city plan they were built into has been remodeled so many times to fit the different needs that it is but an underlying scribble in the grid. Every house that still exists has been reinvented by each lover who has lived within them, and grown and adapted to their needs. Whether to divide bedrooms for brothers or install healthier and more efficient heating, they have grown and been adapted to better fit the people who live within them. They have had times of decay and times of restoration, both of which define --them today. Most places that we love are loved because of all the other people who have loved them and the histories of that love which has slowly changed and adapted the smallest details in a way that can only be done over time. The stories of the town which I have learned from people with farther reaching memories than mine color my feelings for the places I have come to know while living here. When


foto: Berglind Jóna Hlynsdóttir

Namai kanibalai ir ateities pastatai Išlaikyti ir prižiūrėti senus pastatus yra tiek pat svarbu, kiek prisiminti savo praeitį. Tačiau tokiuose pastatuose ir prisiminimuose visada bus neteisingai suprastų dalykų iš to, kas iš tikrųjų buvo. Senieji žvejų namai, kuriuose kadaise buvo gyvenama ir dirbama, prarado savo kontekstą: miesto planas, į kurį jie buvo įtraukti, jau tiek kartų buvo perdarytas, siekiant patenkinti įvairiausius poreikius, kad tie namai tėra gatvių tinklelyje slypinčios keverzonės. Kiekvieną iš iki šiol egzistuojančių namų iš naujo išgalvojo kadaise jame gyvenęs ir jį įsimylėjęs savininkas, tad namas auga su juo ir prisitaiko prie jo pageidavimų. Ar namų kambariai būtų perskiriami, kad juose galėtų gyventi broliai, ar būtų diegiama sveikesnė ir veiksmingesnė šildymo sistema. Namai auga kartu su žmonėmis ir prisiderina, kad labiau jiems tiktų. Jie yra matę puvimo laikus ir remonto laikus ir būtent todėl jie dabar yra tokie, kokie yra. Dauguma vietų, kurias mėgstame, patinka mums dėl kitų žmonių, kurie taip pat jas mėgo, ir dėl tų žmonių prisirišimo prie namų istorijų - kaip tie namai keitėsi ir iki paskutinės smulkmenos prisiderino prie jų, o tai gali nutikti tik po ilgo laiko. Šio miestelio istorijos, kurias išgirdau iš žmonių, prisimenančių daug daugiau nei aš, pagražina mano jausmus vietoms, kurias atradau čia gyvendamas. Kai galvoju apie “Don

I think of the restaurant Don Vito, I can’t help but think of a story told to me by a man who was traveling here this fall. He had visited Nida in the Soviet times when one still needed to get a special permission to come here for leisure and to cure oneself of work. The man remembers that where Don Vito now stands, there used to be a kiosk, which would sell illegal apple wine under the table, and of course I secretly wish my services were as exciting. I find it sad to see cute little historical fishermen’s houses that have been fitted with tacky furnishings to assure higher levels of comfort for the tourists of the past. Still, those tacky furnishings are also a part of the common history of leisure that has passed through many buildings in Nida. It is reasonable that we create rules and regulations on how to deal with our cultural heritage but our definition of how to protect and maintain cultural heritage keeps changing. Our ideas for designing habitats have a visual and functional effect on how we renovate buildings that are considered important. The rules we create for protecting our precious past can also become rules that stifle our present, because our lives can never be contained as a museum to the past. Here in Neringa we live in a protected landscape surrounded by protected houses and we want to respect that environment by not


Vito” restoraną, negaliu neprisiminti istorijos, kurią man papasakojo žmogus, atkeliavęs į miestą šį rudenį. Jis lankėsi Nidoje sovietiniais laikais, kai reikėdavo gauti specialų leidimą atvykti čia pailsėti ar pasigydyti po darbų. Tas žmogus prisimena, kad toje vietoje, kur dabar yra “Don Vito”, anksčiau buvo kioskas, kuriame “iš po stalo” buvo nelegaliai pardavinėjamas obuolių vynas. Žinoma, širdies gilumoje norėčiau ir pats teikti tokias intriguojančias paslaugas. Man liūdna matyti mažučius gražučius žvejų namelius apstatytus neskoningais daiktais, įrodančiais turistams namų praeitį. Vis dėlto tie neskoningi baldai taip pat yra dalis bendros poilsiavietės istorijos, palikusios savo pėdsakus daugumoje Nidos pastatų. Suprantu, kad susikuriame taisykles ir nuostatus, skirtus tvarkyti mūsų kultūrinį paveldą, tačiau mūsų supratimas apie tai, kaip saugoti ir prižiūrėti tą kultūrinį paveldą, nuolatos keičiasi. Mūsų supratimas apie tai, kaip apipavidalinti gyvenamąją vietą, daro vizualią ir materialią įtaką mums svarbių pastatų atnaujinimui. Taisyklės, kurias susikuriame, kad apsaugotume savo mylimą praeitį, taip pat gali tapti taisyklėmis, neleidžiančiomis kvėpuoti mūsų dabarčiai, nes mūsų gyvenimas niekada netaps muziejumi praeičiai. Neringoje turime galimybę gyventi apsaugotame kraštovaizdyje, apsuptame saugomų namų, ir norėtume gerbti šią aplinką – nestatyti čia per didelių, neproporcingų ar gamtą neigiamai veikiančių pastatų. Tačiau kažkaip atsirado begalinė eilė naujesnių pastatų, kurie, kaip ir aš, tėra pigūs surenkamieji klonai, net ne tų senų pastatų reprodukcijos, o tiesiog jų nuožulnių stogų ir gal spalvų pamėgdžiotojai. Manau, kad šie pastatai niekada ir nebuvo šiuolaikiški, jie visada tebuvo kažkokios banalios Disneilendo stiliaus rekonstrukcijos kažko kito, kas buvo laikoma autentiška. Šie namai, kurių dauguma pastatyta 9-10-jame dešimtmetyje, neturi visai nieko bendro su tais namais, kuriuos pamėgdžioja. Net prieš juos pastatant, iš jų jau atėmė galimybę įnešti naują supratimą apie tai, kaip galima gyventi, atėmė galimybę reaguoti į aplinką įnešant naujovių ir naudoti geresnes technologijas natūralaus apšvietimo, izoliacijos ir šildymo srityje. Jie nesugebėjo perkurti tradicinių gyvenamųjų namų vidaus išplanavimo idėjų, kurios galėjo atspindėti naujus, kitokius socialinius modelius. Niekas nesakė, kad nauji dalykai visada yra geresni, tačiau perdirbti senas idėjas visiškai negalvojant irgi neatrodo gera mintis. Aš apsieinu su tuo, kas esu, ir laikui bėgant susitaikiau su tuo, kad esu klonas – turiu savo prisiminimų, kurie mane apibūdina ir dėl kurių mano amžinumas tampa labiau pakenčiamas, ir netgi manau, kad yra žmonių, kurie mane mėgsta. Kartu su jumis apverkiu tuos istorinius namus, kurie buvo apleisti ir palikti pūti per Antrąjį pasaulinį karą ir prasidėjus sovietmečiui. Man sunku galvoti apie tai, kaip juos išardė ir sudegino vietoj malkų

building things that are too big, out of proportion, or that might affect natural areas in a negative way. But somehow this has created an endless stream of newer buildings that, like me, are cheap and prefabricated clones, not even replicas of these old buildings, but just mimick the slanted roofs and perhaps the colors. It occurs to me that these buildings were never contemporary, they were always some sort of banal Disney World reenactments of something else that was thought to be authentic. These houses, many of which where probably built in the 80´s and 90´s, have nothing at all to do with the houses they are imitating. Even before their creation they were robbed of the chance to add new knowledge as to how one could live, robbed of the chance to react to the environment with new knowledge and to use better technologies when it comes to things like natural light, insulation and heating. They weren’t able to rearrange conventional ideas of interior plans for living, which might reflect new and different social models. Nothing says that new is always better, but recycling old ideas without reflection doesn’t seem like a good idea. I make do with what I am and over time, I have come to terms with being a clone, I have my own memories that define me and make my timelessness more sufferable and I even believe I have people who love me. I cry with you over the historical houses that were neglected and left to rot during WWII and in the early Soviet era. My mind has trouble thinking of them being picked apart and burned as firewood in other buildings – this seems to me like some sort of cruel cannibalism by force. Badly designed 90´s houses with historical color schemes do not bring them back from oblivion and I wish for more, for the future structural children of this town. What Is a House Without Its History? Thankfully, even after the sand monsters, cannibal houses and leisure adaptations of the past have wreaked havoc on the heritage, Neringa still has lots of living fossils and other treasures. Sometimes I like to think of the house that writer and humanist Thomas Mann built here as his summerhouse. With a passion for the place and with hopes of a long line of summer returns he built the house in the summer of 1930 and returned here during the summers of 1931 and 1932. When he lost his citizenship in Germany for having opposing opinions, his house was lost in limbo. Between 1936-39, before the Germans came to Neringa, it was cared for by the artist Molenhauer and a local teacher. After that it was established as Göring’s hunting lodge, although there is no proof that he ever came here. The house was now in a border zone which is probably why its fate was not to become firewood.


kituose pastatuose – man tai atrodo kažkoks žiaurus, priverstinis kanibalizmas. Siaubingai suplanuoti 10-jo dešimtmečio namai su istorinėmis spalvų schemomis neprikelia jų iš užmaršties, ir aš linkiu kažko daugiau tiems struktūriniams šio miesto vaikams, kurie čia atsiras ateityje. Kas per namai be savo istorijos? Laimei, net nepaisant to, kad Neringos paveldą niokojo smėlio pabaisos, kenksmingi namai kanibalai ir poilsiui pritaikytos praeities perdirbiniai, ji tebeturi daugybę gyvų fosilijų ir kitų brangenybių. Smagu kartais pagalvoti apie namą, kurį rašytojas ir humanistas Tomas Manas čia pasistatė kaip vasarnamį. Būdamas aistringas šios vietos megėjas, jis pasistatė šį namą 1930 m. vasaros metu su viltimi grįžinėti čia kiekvieną vasarą. Ir iš tikrųjų buvo sugrįžęs 1931 ir 1932 metų vasarą. Kai rašytojas prarado Vokietijos pilietybę dėl to, kad jo įsitikinimai nesutapo su valdžios įsitikinimais, jo namas pradingo nežinioje. Tarp 1936m. ir 1939m., prieš vokiečiams užimant Nidą, rašytojo vasarnamiu rūpinosi menininkas Molenhauer ir vietinis mokytojas. Vėliau jis buvo paverstas Göring’o medžioklėms skirta rezidencija, nors nėra įrodymų, kad jis kada nors joje lankėsi. Dabar namas atsidūrė pasienio zonoje, matyt dėl to jam nelemta buvo pavirsti malkomis. Griūvančiame name pradėjo leisti vasaras Luftwaffe kareiviai, tad vietiniai gyventojai jo bijojo ir šalinosi. Kaip nutiko, kad namas, kurį pasistatė rašytojas, kadaise pasakęs: „Karas – tai tik būdas bailiai pabėgti nuo taikos problemų“, bent jau oficialiai tapo Göring’o medžioklių rezidencija, kurioje apsigyveno Luftwaffe kareiviai? Man tai yra pavyzdys to, kaip vienas namas tampa keliais namais ir kur slypi kova dėl jo atminties. Atėjus į valdžią rusams, vienas namo kampas buvo subombarduotas, tačiau namas ištvėrė ir vėliau buvo perduotas į vietinės bibliotekos nuosavybę. 1955m. poetas Antanas Venclova susitiko su Tomu Manu ir pranešė jam, kad jo vasarnamis išgyveno karą (rašytoją tai labai nudžiugino). Jis taip pat pasakė, kad namas buvo paverstas į muziejų – tai buvo netiesa, kadangi tuo metu muziejus tebuvo poeto fantazijos vaisius, bet, paties Tomo Mano žodžiais kalbant, „Žmogaus protui reikia tik trokšti stipriau už lemtį, ir jis pavirs lemtimi.“ Sunkaus darbo ir diplomatijos dėka poetas pavertė tikrove savo mintį apie muziejų, nors jo idėją galima buvo suprasti kaip germanizacijos pavyzdį. Komunistų partija sutiko įsteigti muziejų remdamasi tuo, kad rašytojas visada pasisakė prieš fašizmą. Jo namai tapo tiltu į Europą, leidusiu sovietmečio rašytojams ir intelektualams dalintis mintimis apie Europos literatūrą. Laikui bėgant, namo skaitykla ir paskaitų ciklas tapo erdve, kurioje galima buvo laisviau pasisakyti apie politiką ir nepriklausomybę,

The decaying house was used by Luftwaffe soldiers for summer vacations and it was feared and dreaded by the locals. How does the house of the humanist writer who said “War is only a cowardly escape from the problems of peace” become, at least in name, the hunting lodge of Göring, inhabited by Luftwaffe soldiers? For me this is how one house becomes many and where the battle for its memory lies. When the Russians came, a corner of the house was bombed but it survived and was later put in ownership of a local library. In 1955 the poet Antanas Venclova met Thomas Mann and informed him his house had survived the war, which made the author happy, and he also told him it was now a museum – this was not true since the museum was only a figment of the poet’s imagination at the time, but as Thomas Mann himself said: “Human reason needs only to will more strongly than fate, and she is fate.” With hard work and diplomacy, the poet willed the museum into being, even if it could be seen as an example of Germanization, and the communist party accepted it, mostly on the grounds that the writer had been an advocate of anti-fascism. The house became a bridge to Europe where Soviet era writers and intellectual could speculate on European literature. With time, its reading room and lectures series became places where people could speak more openly about politics and independence, far away from everything. In 1989, philosophers such as B. Genzelis and R. Ozolas opened a debate on how to make Lithuania independent, during a seminar discussing the philosophy of the writer’s books, which makes the house a part of both the great transitions to happen to Nida in the last century. The Leisure Industry on Itself. There is a lot of emphasis on who from the big and important world has come here and seen the beauty and delight this place has to offer. It is vital that we remember it is not only Neringa’s worldly visitors and historically famous people who are important to this place. Remember Sartre’s shadow which fell on the Nida dunes did not change them forever, nor did the shadow of his wife, Simone de Beauvoir, or his translator, one of which was cropped out of the image for the good of the composition. As a kiosk I see the everyday much more, I see the locals grow up and go off to school somewhere far away, and I see this town change into a megatown during summer as tourists migrate here from all over. The public spaces, which are left almost desolate in the wintertime, bubble with life in the summer and the whole town is animated. The town people are busy with tourism; pensioners


foto: Berglind Jóna Hlynsdóttir

kadangi namas buvo pakankamai nutolęs nuo valdžios akių. 1989 m. tokie filosofai kaip Bronius Genzelis ir Romualdas Ozolas per seminarą, kuriame buvo kalbama apie rašytojo knygų filosofiją, pradėjo diskusiją apie tai, kaip Lietuvai susigrąžinti nepriklausomybę, taigi namas prisidėjo prie abiejų didžiųjų istorinių permainų, palietusių Nidą praėjusiame šimtmetyje.

move to their cellars or garages and rent out their homes to these seasonal migrants. The industry that welcomes them keeps changing to adapt to the latest fads and fashions. It’s funny to get a view of your own town through the material that is used to sell it to others. Here are some of my favorites from this longterm affair:

Poilsio industrija kaipo tokia

“It would be difficult to find another place in the world where the buildings are in such a harmony with nature and their creators. Surrounded by water from all three sides, almost secluded from the continent, the people of the Kursiu Neija created original buildings, which reflect their understanding of this world.“[sic]

Čia madinga pabrėžti, kurie iš didelio ir svarbaus pasaulio atstovų yra apsilankę Neringoje ir gėrėjosi šių vietų grožiu bei žavesiu. Gyvybiškai svarbu prisiminti, kad šiai vietovei svarbūs ne tik pasaulinio masto veikėjai ir į istoriją įėjusios įžymybės, kurios lankėsi Neringoje. Prisiminkime, kad Sartre‘o šešėlis, nukritęs ant Nidos kopų, nepakeitė jų amžiams, kaip ir jo žmonos Simone‘os de Beauvoir ar jo vertėjo šešėlis – vienas iš jų buvo iškirptas iš nuotraukos kompozijos labui. Esu kioskas, todėl matau daug daugiau kasdienybės: matau, kaip vietiniai vaikai užauga ir išvažiuoja mokytis kur nors toli, ir matau, kaip miestelis keičiasi, vasaros metu pavirsdamas megamiestu, į kurį iš visų pusių persikelia turistai. Viešosios erdvės žiemos metu beveik visiškai apleistos, vasarą tiesiog kunkuliuoja gyvybe, visas miestelis atgyja. Miestiečiai užsiima turizmu: pensininkai persikelia gyventi į rūsius ar garažus, išnuomodami savo namus šiems sezoniniams

This one I love for its lofty believes that the buildings here are in so much harmony with nature that another place like this is hard to come by in the world. More on uniqueness, paradise and other artistic endeavors – this one is from the hotel brochure of Hermann Blode’s art hotel: “Artist have found Nida. They were the heralds of this corner of paradise, which mesmerized them again and again and inspired their creators. Here, between the Baltic Sea and the Curonian Lagoon, a second Worpswede has formed, which has not lost


foto: Berglind Jóna Hlynsdóttir

migrantams. Juos aptarnaujanti industrija visą laiką keičiasi, kad prisiderintų prie paskutinių madų ir turistų užgaidų. Juokinga žvelgti į savo miestą per materiją, kuria naudojamasi, kad jis būtų parduotas kitiems. Štai kelios iš mano mėgstamiausių frazių, susijusių su šiuo ilgalaikiu meilės romanu. “Sunku būtų rasti pasaulyje vietą, kur geriau nei Kuršių Nerijoje juntama žmogaus, jo sukurtų statinių ir gamtos harmonija. Beveik atskirtos nuo žemyno Kuršių Nerijos žmogus state orginalius, jo pasaulėjautą atspindinčius pastatus.” Ši man labai patinka dėl išpūsto tikėjimo, kad visi pastatai čia yra tokioje neįtikėtinoje harmonijoje su gamta, kad sunku būtų visam pasaulyje surasti kitą panašią vietą. Tęsiant kalbą apie unikalumą, rojų ir kitus meniškus užmojus – štai ištrauka iš Hermano Blodės menininkų viešbučio: „Menininkai atrado Nidą. Jie buvo šio rojaus kampelio šaukliai, jis vėl ir vėl juos užhipnotizuodavo ir įkvėpdavo kurti. Čia, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, susiformavo antroji Worpswede menininkų bendruomenė, nepraradusi savo hipnotizuojančios įtakos menininkams-kūrėjams. Čia, apsuptas nepakartojamų ir unikalių peizažų, tarp žmonių, mąstančių apie savo gimtąją žemę, menininkas gali

its mesmerizing influence on artists-creators. Here, surrounded by irreplaceable and unique scenery, among people reflecting the native land, the artist is able to choose impressions which create deeply moving works of art.” The next one I find a bit disturbing, yet entertaining: “The dunes attract to the spit both carefree and romantic youth, as well as the more serious middle age [sic] people. The dunes entrance by their grandeur and might. Let your eyes take it all in and feel the majestic breathing of the dunes.” It is a frightening thought that one might become more serious with middle age and breathing dunes sound a little bit scary. Last but not least – this endorsement can’t hurt your trademark: “You should not be surprised to meet the President of Lithuania here - he and his family stay in the NIDOS RUTA during their holidays. “ I don’t know what they are talking about – the president and I go way back.


pasirinkti įspūdžius, kurių dėka sukuria nepaprastai jaudinančius meno kūrinius“. Dar vienas pavyzdys man atrodo truputį bauginantis, bet juokingas: “Kopos traukia į neriją ir romantikos ištroskusį jaunuolį, ir garbaus amžiaus žilagalvį. Jos pavergia savo didybe ir galia.Įsižiūrėkite ir pajuskite tą didingą kopų alsavimą.” Man baisu pagalvoti, kad pasiekęs garbų amžių žmogus gali visai surimtėti, o alsuojančios kopos apskritai truputį gąsdina. Paskutinis, bet ne pats blogiausias sakinys – dėl jo tas prekės ženklas tikrai nenukentės: „Beje, labai nenustebkite, jeigu viešbutyje išvysite Lietuvos Prezidentą – atostogas jis su šeima praleidžia NIDOS RŪTOJE.“ Nežinau, ką jie čia turi omeny – mes su prezidentu dažniausiai prasilenkiame. Turime atsargiai rinktis šūkius, nes laikui bėgant jie gali užimti mūsų pačių žodžių vietas. „Firminiai“ vaizdai ima skverbtis į sąmonę ir užimti mūsų patirties vietą, o mūsų patirtis, žinoma, kur kas sudėtingesnė ir įdomesnė, nei bet kurio madingo posakio autoriai pajėgia įsivaizduoti. Kasdienės istorijos, naujausios istorijos yra svarbios tuo, kaip jos paveikia mūsų elgesį ir kaip dėl jų matome bendruomenes, kuriose gyvename. Paprašiau kelių žmonių, perkančių įvairius daiktus pro mano langelį, kad papasakotų, ką prisimena iš senesnių laikų - apie savo mėgstamas vietas ir apie tai, ko jiems čia Nidoje trūksta. Jų atsakymai mane sužavėjo, tad turiu pradėti užsirašinėti. Kartais man kelia rūpestį tai, kad didžioji dalis infrastruktūros čia pastatyta vasaros laikotarpiui: kai rudenį uždarome savo krautuvėlę, panašu, kad miestas yra beveik užmigęs žiemos miegu, lieka veikti tik pagrindinės vietos, kad visai neišmirtume. Kai kas iš mano sutiktų žmonių skundžiasi, jog turtuoliai iš žemyno supirko tiek nuosavybės ir žemės sklypų, kad per juos nekilnojamojo turto kainos pakilo neįtikėtinai aukštai, tad vietiniams sunku imtis naujų dalykų. Tie jų supirkti pastatai lankomi tik vasaros metu, o visą likusį laiką stovi užrakinti. Kadangi ir pats esu pastatas, jaučiuosi labai nepatogiai, kai aplinkui yra neapgyvendintų vietų: buvau sukurtas tam, kad būčiau apgyvendintas, tokia yra mano simbiozė su šia vieta – o tušti pastatai pavirsta viso labo kiautais ir nustoja būti gyvybę palaikančiomis mašinomis, ir tai mane liūdina. Svajoju apie būsto programas, kurios priverstų žmones pasilikti čia žiemos laikotarpiu – tai galėtų būti

We have to be careful with the slogans we choose because with time they can start to replace our own words. Branded images start to seep in and replace our experiences that are of course much more complex and interesting than any catch phrase can conjure up. Everyday histories are important, recent histories are important in the way they affect how we behave and how we see the communities we live in. I have asked the people who buy things through my windows about their memories of earlier times, their favorite places and what they think is missing here in Nida. Their answers fascinate me so I have started to keep a record. It sometimes concerns me that most of the infrastructure here is built for summer; when we close shop in the fall, it’s like the town falls almost dormant, only maintaining the basic functions for survival. Some of the people I have met complain that rich people from the mainland have bought up so many properties and plots here that it has driven up the property prices and made it hard for local people to create new things. These buildings are only visited in the summer and locked up inbetween. Myself being a building, I hate seeing unoccupied places, I am meant to be inhabited, that is my symbiosis with the place – empty buildings are reduced to shells and cease to be machines for living and this makes me sad. I dream of building programs that would keep people here through winter, like writers residencies or a place that would welcome small IT start-up companies or any other practices that are basically immaterial and consist of people who are not tied to one place. This is a national park so of course we can´t build huge industries here but we could offer these types of professions access to the buildings abandoned during winter, for a fair price, in exchange for their contribution to the local community. The buildings can then return to being tourist cash cows in the summer. When I asked some young people in the town what they liked about this place they told me they like how safe it is, that everyone knows each other, that nature is their favorite place to spend time and that they feel lucky to live in such a beautiful place. Their favorite place in nature was called “America”, they wouldn´t tell me where it was but it’s somewhere in the forest here in Nida where you can see the sea. When I asked them what was missing they named things like a nightclub, dancing classes and more things to do and more people to do them with. I also asked if they were planning to come back here after college and most of them said no, because there is no work to be had in their future professions, but that they might come back in their old age and that they wish they had reasons to come back other than to visit their families. One woman said she thinks people aren´t as close to each other as before, that they don’t greet each


rašytojų rezidencijos ar vieta, kurioje įsikurtų nedidelės pradedančios informacijos technologijų kompanijos, ar dar kitokie susibūrimai, kurie būtų praktiškai nematerialūs ir pritrauktų žmones, neprisirišusius prie vienos vietos. Žinoma, čia yra draustinis, tad negalime pastatyti didžiulių pramoninių kompleksų, tačiau galėtume tokių profesijų atstovams pasiūlyti prieigą prie žiemos metu apleistų statinių už prieinamą kainą, o jie savo ruožtu prisidėtų prie vietinės bendruomenės. Vasarą tie pastatai galėtų vėl tapti turistų melžiamomis karvėmis. Kai paklausiau jaunimo iš miestelio, kas jiems čia patinka, jie sakė, kad patinka, jog vieta yra tokia saugi, kad visi visus pažįsta, kad jie labiausiai mėgsta leisti laiką gamtoje ir kad jiems pasisekė gyventi tokioje gražioje vietoje. Jų mėgstamiausia vieta gamtoje vadinasi „Amerika“ – jie man taip ir nepasakė, kur ji yra, bet kažkur čia Nidoje, miške, iš ten matyti jūra. Kai paklausiau, ko jiems trūksta, sakė, kad tokių dalykų, kaip naktinis klubas, šokių pamokos, daugiau veiklos ir daugiau žmonių, su kuriais galėtum į ją pasinerti. Dar paklausiau, ar jie planuoja čia sugrįžti, kai pabaigs mokslus, ir dauguma atsakė, kad negrįš, nes čia nėra darbo jų profesijų atstovams, bet galbūt jie sugrįš, kai pasens, ir kad norėtų, jog jaunimas čia sugrįžtų ne vien tam, kad aplankytų šeimas. Viena moteris sakė, kad jai atrodo, jog žmonės čia nebebendrauja taip artimai, kaip anksčiau - nebesisveikina susitikę, o tik susiduria vieni su kitais Maximoje. Apskritai nemažai žmonių man sakė, kad jiems trūksta meilės ir šilumos. Taip pat girdėjau daug pasakojimų apie tai, kaip žmonės gyveno sovietmečiu, apie kurį beveik nieko neįmanoma rasti istorijos muziejuje. Pasakojimų apie puikų didelį šiuolaikišką žuvies perdirbimo fabriką, kuriame dirbo šimtai žmonių, valčių ir tinklų meistrų. Tikriausiai dėl fabriko mieste virė gyvenimas, o dabar jis stovi uoste neveikiantis ir apgriuvęs, ir bet kurią akimirką gali būti paverstas viešbučiu. Kai žmonės man pasakoja gerus prisiminimus apie gyvenimą sovietmečiu, net nepajėgiu įsivaizduoti, kaip turi jaustis, kai didžioji dalis tavo gyvenimo ir visi su juo susiję prisiminimai yra iš tų laikų, kurie taip stipriai susijęs su žinojimu, jog tavo kraštas kolonizuotas. Kai kas iš gyventojų, kurie tebebuvo jauni, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, sakė, kad jiems lengviau susikalbėti su seneliais, kurie vis dar atsimena gyvenimą Lietuvoje prieš sovietmetį, negu su tėvais, kurių visas gyvenimas praėjo sovietmečiu. Viena moteris man pasakojo, kad vaikysteje jie čia beveik neturėjo produktų iš Vakarų, tad ji ir kiti vaikai pakeldavo gatvėje išmestus kramtomosios gumos gabalėlius ir juos kramtydavo. Kiti sakė, jog įdėdavo kramtomą į cukrų, kad vėl taptų saldi, o paskui užsiklijuodavo už ausies ir kramtydavo tol, kol visiškai prarasdavo skonį ir formą, nes vien turintys kramtomos

other anymore, but check each other out in Maxima; actually many people told me that what they felt was missing was love and warmth. I have also heard many stories from people’s lives during the Soviet times, of which there is little to find in the history museum. Stories of a great, big, state-of-the-art fish factory, with hundreds of workers, boats and fishing net makers which probably provided a lot of life for this city, but now stands run down in the harbor, just a heartbeat from becoming a hotel. When people tell me happy memories from their lives during the Soviet era I can´t even start to imagine what it might feel like when most of your life and all the memories connected to it are from a time that is also strongly colored with memories of being colonized. Some people who were still young when Lithuania became independent said they found it easier to relate to their grandparents who remembered Lithuania before the Soviet era than to their parents, whose lives were mostly engulfed by it. One woman remembered that during her childhood, when there were almost no western products here, she and the other kids would pick chewing gum up from the streets and chew it. Others said they would put the gum into sugar to sweeten it again and then keep it behind their ears after it became unchewable, because just having chewing gum was so cool and rare. One woman told me a nice story of how she first came to Nida and was dropped off in front of a building that she thought looked really bad, run down and painted in awful colors – she remembered thinking to herself this must be where the poorest people lived. Years later she is the proud and happy owner of an apartment in this building, which has been repainted and she now finds beautiful. Since I am all about time and time travel, that story sits with me because it reflects how time changes things, but most of all how time changes us. When I think of all the Soviet architecture on the spit, some which is actually quite impressive functionalist architecture like the old writers’ summerhouses in Nida – I wonder if these buildings will ever be looked at as significant historical markers from the Soviet era or if they will always be despised because of their associations. All these stories they tell me, get me thinking about how sometimes the things that happen to us and don’t seem so important at the time become very important with time and perspective, and it’s not always the things that make the biggest boom that echo for the longest time. So what have I learned from my time travels through Neringa? Neringa is a sort of weird border zone, inbetween two bodies of water it is full of struggles between man and nature and a political boarder between Russia


gumos buvo laikomi labai kietais ir nepakartojamais. Dar viena moteris man pasakojo mielą istoriją apie tai, kaip pirmą kartą atvažiavus į Nidą ją išlaipino priešais pastatą, kuris jai pasirodė labai negražus, sunykęs ir nudažytas baisiomis spalvomis – ji prisiminė tuomet pagalvojusi, kad tikriausiai jame gyvena patys vargingiausi žmonės mieste. Po kelių metų ji tapo išdidžia ir laiminga buto šiame pastate savininke – namas buvo suremontuotas ir dabar jai atrodo labai gražus. Kadangi mano visos mintys sukasi daugiausiai apie laiką ir keliones laike, ši istorija man labai įstrigo, nes ji parodo, kaip laikas viską pakeičia, bet vis dėlto laikas labiausiai pakeičia mus pačius. Kai galvoju apie visą sovietinę architektūrą nerijoje – tikrai labai įspūdingą funkcionalizmo architektūrą, pavyzdžiui, senąją rašytojų vasaros rezidenciją Nidoje – man kyla klausimas, ar kas nors kada nors žvelgs į šiuos pastatus kaip į svarbius istorinius ženklus iš sovietmečio eros, ar jie bus amžinai nekenčiami dėl keliamų asociacijų. Visi tie pasakojimai sukelia man minčių apie tai, kaip kartais mums nutinka dalykai, kurie tą akimirką neatrodo verti dėmesio, bet laikui bėgant ir perspektyvoje jie tampa neįtikėtinai svarbūs, ir ne visada tie dalykai, kurie kelia didžiausią triukšmą, sukels ilgiausiai skambantį aidą. Taigi – ko aš išmokau keliaudama laiku Neringoje? Neringa yra keista pasienio zona tarp dviejų vandenų, kurioje vyksta kova tarp žmogaus ir gamtos, tarp Lietuvos ir Rusijos. Šią vietą sudaro smėlis-imigrantas ir ji tokia nedidelė, kad man atrodo, čia galėtų nutikti bet kas. Gražiausias pasienio vaizdas, kuris man įstrigo – tai pagyvenusio vyro prisiminimai. Jis pasakojo, kad seniau, žiemą, kai vanduo mariose užšaldavo į ledą, pasienio sargybiniai užsidėdavo pačiūžas ir čiuožinėdavo pirmyn-atgal per sieną. Man atrodė, kad tai per daug lengvabūdiškas ir romantiškas užsiėmimas tokiame autoritariškame darbe. Neringa yra vieta, kur gali pamatyti, kaip saulė pateka iš vieno vandens telkinio, kad vakare nusileistų į kitą. Tai vieta, kurioje medūzos, rodos, nusižudo paplūdimyje tam, kad galėtume pamatyti, kokios gražios jų kūnų spalvos saulės šviesoje. Gyvendama čia išgirdau daugiau nei šimtą skirtingų pasakojimų apie milžinę Neringą, kurie tik nežymiai skyrėsi tarpusavyje, bet visuose ji nori padėti žmonėms ir sunkiai dirba, ir man atrodo, jog patys tikriausi dalykai, kuriuos žinau apie miestą ir milžinę, yra šie: Neringa yra ta ar tas, kas pasakoja istoriją apie Neringą. Ir svarbiausia, kaip keliautojas laike galiu pasakyti: Neringa yra tik tai, ką tu darai su savo laiku būdama(s) čia ir ką tu nori laikyti realybe tuo metu.

and Lithuania. It is made up of immigrant sand and is small enough that I believe anything could happen here. My most beautiful image of the border comes from the memories of an old man who said that in the past, during winter when the ice of the lagoon froze over, the border patrols would put on ice skates and skate back and forth on the border, which to me seems like such light and romantic movement for such an authoritarian task. Neringa is a place where you can see the sun rise out of one body of water just to drown in another one at night. It´s a place where jellyfish seem to commit suicide on the beach, just so that we can see how beautiful their colors are in the sunlight. Since coming here, I have heard more than a hundred different versions of the stories of Neringa the giant, all just a little different from each other, but she is always helpful and hardworking and it occurs to me that what is true about the town and the giant is that: Neringa is she or he, who tells the story of Neringa And most importantly, from a time traveller’s perspective: Neringa is simply what you do with your time here and what you will into reality during that time. ************************************************ Naujienos ir senienos: “Lietuvos spaudos” kiosko išpažintis* Berglind Jóna Hlynsdóttir www.berglindjona.is Vertimas/Translation: Aleksandra Fomina Balsas/Voice: Robertas Narkus Įrašas/recording: Neringa FM ir draugai Garso režisūra/sound editing: Milda Laužikaitė Dizanas ir fotografija/design & photography: Berglind Jóna Viršelio fotografija/cover photo: internete publikuojama Jungtinių valstijų vyriausybės nuosavybė. *Dėkoju:* / Thank you: Linui Ramanauskui už viską pradedant įrašinėjimu ir spausdinimu ir baigiant durų atidarymu, Robertui Narkui už balsą, kurį suteikė man ir Lietuvos spaudos kioskui, Mildai Laužikaitei už begalinę pagalbą redaguojant šį balsą. Aleksandrai Fominai už puikų vertimą. Salkai Guðmundsdóttir už atidžiausią perskaitymą ir naudingiausius patarimus. Rasai Antanavičiūtei ir Vytautui Michelkevičiui už pagalbą susitinkant su žmonėmis ir verčiant mūsų pokalbius. Ačiū Laurai Mott, Oddný Helgadóttir, Vita Drumžlytė, Tessai Androutsopoulos ir Mildai Laužikaitei už teksto komentarus įvairiose jo kūrimo stadijose. Eva-Fiore Kovacovsky už pagalbą įrengiant kioską. Thomo Manno muziejaus direktorei už nuostabų pokalbį. Mieliems ir pasiutusiems Nidos meno kolonijos ko-rezidentams ir kitiems Kolonijos gyventojams už internetą, Dovilei, briedžiui, mėnuliui ir veidrodžiams už progą padiskutuoti ir pasivaikščioti. Ačiū Maximai ir visiems žmonėms, kurie ten pasakojo man savo istorijas. Ačiū Lietuvos spaudai už paskolintą kioską Nidoje. Ir galiausiai, bet nemažiau aciū Neringai ir Nidai.


Garso instaliacija, kurioje “Lietuvos spauda” kioskas prakalbo praeiviams Lietuvoje, Nidoje. ///////////////////// *Sound installation where the kiosk “Lietuvos spaudos” starts talking to passersby in the central square of Nida in Lithuania.

19-23/11/2011 Sukurta: Produced in:

www.myndstef.is

The NewStand – confession of a Lietuvos Spauda  

A public artwork by: Berglind Jóna HlynsdóttirThe work is a monologue recited by a newsstand on the Curonian Spit in the central square of t...

Advertisement