Užliejamų pievų augalai žmogui ir gamtai

Page 1

Užliejamų pievų augalai – žmogui ir gamtai Nemuno potvyniai, užliedami polderių pievas, jas gausiai patręšia derlingu aliuviu. Vešli žolė vietos gyventojams visada buvo svarbus pragyvenimo šaltinis. Kol geležinkelių tinklas dar nebuvo gerai išplėtotas, o automobilių gat­ vėmis važinėjo vos keletas (iki XX a. vidurio), šienas buvo strateginės reikšmės produktas, savo svarba prilygstan­ tis naftai. Tiek anais, tiek šiais laikais plačiausiai žinoma, kad žolė tinka pašarui, tačiau ji gali būti naudojama ir kitaip. Kai kurie augalai vertingi medicinoje, kiti praverčia buityje ar sudaro itin palankias sąlygas gamtai klestėti. Idealu, kai palaikoma jų įvairovė ir mes turime galimybę naudotis visomis žaliųjų kaimynų teikiamomis gėrybė­ mis. Prižiūrėdamas pievas daugeliui augalų tarpti padeda ūkininkas. Paprastoji nendrė (lot. Phragmites australis) – buityje praverčiantis augalas milžinas

žydi

Liaudiškai paprastoji nendrė vadinta endre, lendre, mendre, švendre, pluškiu ir kt. Tai augalas – kosmopolitas, paplitęs beveik visame Žemės rutulyje (neaptin­ kamas tik arktinėse srityse ir atogrąžų miškuose) bei plačiai naudojamas įvai­ riose srityse. Mokslinis (lotyniškas) pava­ dinimas sietinas su graikišku žodžiu phragama („tvora“). Garsus senovės Romos gydytojas Dioskoridas phragmites vardu vadino augalus, tinkančius tvoroms. Senajame Testamente pasakojama, kaip motina, norėdama išgelbėti būsimojo pranašo Mozės gyvybę, paguldė kūdikį į iš nendrių pintą krepšį ir paliko Nilo nendrynuose. Iš tiesų, nendrių stiebai tinka ne tik tvoroms ar pynimo darbams. Jie naudojami stogams dengti, popieriui, statybinėms medžiagoms (pavyzdžiui, plokštėms) gaminti. Iš šių augalų bioma­ sės gaminamos granulės, kurios gali būti naudojamos biokuro katilams kūrenti arba gyvulių pakratams. Irane ir kaimy­ ninėse šalyse iš paprastosios nendrės

stiebų gaminami muzikos instrumentai, panašūs į fleitą. Šis muzikos instrumen­ tas net vadinamas persišku nendrės vardu – „Ney“. Nendrės šakniastiebiuose sukaupia daug krakmolo. Badmečiu iš džiovintų šakniastiebių buvo malami miltai. Juos sumaišydavo su javų miltais ir kepdavo duoną. Jauni augalai turi daug baltymų ir cukringų medžiagų, todėl juos mėgsta gyvuliai, ypač arkliai. Prieš pražystant augalo maistingumas smarkiai sumažėja, jis tampa labai šiurkštus. Nendrės veša upių ir ežerų krantuose, pelkėse, gali augti vandenyje iki 2 m gy­ lio. Šie augalai puikiai prisitaikę iškęsti ilgus potvynius ir dažnus vandens lygio pokyčius, nes tuščiaviduriais jų stiebais, laidžiais bambliais oras lengvai pasiekia šakniastiebį ir jame kaupiasi. Nendrės taip pat puikiai dauginasi – užtenka tik nedidelės šakniastiebio dalies, kad išaug­ tų naujas augalas. Suklestėjusios užgožia kitus augalus ir virsta vyraujančia rūši­ mi. Nendrynuose peri didieji baubliai,


žydi

glaudžiasi nendrinės lingės, nendrinės startos, karklinės nendrinukės, mažieji žiogeliai. Vis dėlto paukščiai pamažu pasitraukia iš daugybę metų nešienautų, tankiai sužėlusių ir sunkiai išbrendamų nendrynų. Intensyviai šienaujant, nendrių augimas gali būti stabdomas. Dvieilė viksva (lot. Carex disticha) – meldinių nendrinukių numylėtinė

žydi

žydi

Dvieilė viksva žmonių laikoma prasta žole, nes netinkama gyvuliams šerti ir ją ėda tik arkliai. O štai anksčiau viksvos buvo naudojamos apavui šiltinti. Šiuose žolynuose susidaro itin palan­ kios sąlygos vienam rečiausių Europos giesmininkų – meldinei nendrinukei. Dvieilės viksvos auga pavasario potvynio užtvindomose teritorijose, neaukštos. Tai labai patinka retajai nendrinukei. Čia ji gali lengvai rasti maisto, pasirinkti tinka­ mą vietą lizdui. Kad viksvų neužgožtų besiplečiančios nendrės, viksvynus būtina bent kartą per metus šienauti. Neapžėlusius nendrėmis viksvynus galima šienauti ir rečiau, pa­ vyzdžiui, kas antrus metus. Pievinis pašiaušėlis (lot. Alopecurus pratensis) – skanėstas gyvuliams ir uodams Mokslinis augalo pavadinimas apibūdi­ na jo išvaizdą – žiedynas panašus į lapės uodegą. Tai palyginti vertingi pašariniai augalai, tinkantys šieno ruošiniams. Tačiau pašiaušėliai neatsparūs trypimui, todėl ganykloms jais apžėlusios pievos netinka. Gyvulių nutryptuose plotuose

pievinį pašiaušėlį nustelbia menkos pa­ šarinės vertės kupstinė šluotsmilgė. Ant šių augalų neretai galima pastebėti uodų patinėlių, kurie smaguriauja jų nektaru. Pašiaušėliai formuoja palankią gyve­ namąją aplinką drėgmę mėgstantiems pievų paukščiams. Žmonės juos naudoja kaip dekoratyvinius augalus, kompo­ nuoja į puokštes, augina savo gėlynuose. Jei pašiaušėliai veša jiems tinkamoje aplinkoje, stelbia greta augančius kitus augalus. O patiems pašiaušėliams grėsmę kelia besiplečiančios nendrės. Norint nuo šių galiūnių apsisaugoti, būtina pašiaušė­ lynus bent kartą per metus šienauti. Pelkinė vingiorykštė (lot. Filipendula ulmaria) – vertingoji aspirino pramotė Lietuviai pelkinę vingiorykštę vadino įvairiai: ilgarykšte, langarykšte, ožkabarzdžiu, priepuolžole, šundrynomis, vingiru.

Tai nuo seno liaudies medicinoje varto­ jamas vaistinis augalas, kurio gydomąsias savybes pripažįsta ir šiuolaikinė medicina. Pelkinių vingiorykščių žaliava ruošiama augalui pradėjus žydėti. Iš jų žolės ir žiedų pagaminti preparatai slopina karščiavimą ir uždegimą, skatina prakaito ir šlapimo išsiskyrimą, mažina sąnarių skausmą, stabdo kraujo krešėjimą (vartojama no­ rint išvengti širdies ligų (infarkto)), turi antiseptinių (stipriu nuoviru plaunamos sunkiai gyjančios žaizdos) ir daugelį kitų gydomųjų savybių. Būtent pelkinė vingio­ rykštė yra dabar plačiai vartojamo karščia­ vimą slopinančio vaisto aspirino pramotė. Visose augalo dalyse (ypač žieduose) yra salicilo rūgšties, kuriai būdingas uždegimą malšinantis poveikis. Jauni vingiorykščių lapai valgomi švieži arba virti, jų dedama į salotas arba ver­ damas sriubas, žiedais galima gardinti troškintus vaisius ir uogienes (suteikia migdolų skonį). Viduramžiais ši žolė buvo vartojama midui, alui, vynui ir actui pa­ gardinti. Lapų ir žiedynų dedama į džio­ vintų augalų mišinius, skirtus patalpoms kvėpinti. XVI a. buvo paprotys pelkinės vingiorykštės žiedais barstyti grindis. Augalų žiedai ne tik buvo puiki šilumos izoliacinė medžiaga, bet ir slopino nema­ lonius kvapus, naikino infekcijų židinius. Keltų dvasininkai druidai pelkines vin­ giorykštes dėl jų gydomųjų savybių laikė šventais augalais. Šias vingiorykštes labai mėgo Anglijos ir Airijos karalienė Elžbie­ ta I, kuri pageidavo, kad jos kambaryje greta kitų augalų būtų ir pelkinių vingio­ rykščių žiedų. Šių augalų šaknų nuoviras audinius dažo juodai, o žolė – geltonai. Šaknyse yra raugų, kurie naudoti odoms rauginti. Vaistinė taukė (lot. Symphytum officinale) – kaulų gydytoja Šiurkščiai plaukuotas žolinis augalas storomis ir šakotomis šaknimis bei stam­ biais lapais. Apie gydomąsias vaistinių taukių savybes žmonės žino jau labai seniai. Senovės graikai taukes ir kitus au­ galus, vartotus lūžusiems kaulams gydyti, vadino symphyein („suaugti“). Vėliau iš šio žodžio sudarytas mokslinis genties Symphytum pavadinimas. Lietuviški liaudiški taukių vardai taip pat siejami su kaulų gydymu: gyvakaulis, kaulažolė, kaulažolis, tačiau vaistinė taukė dar va­ dinta ir devynių vyrų spėka, kaštavolu, takuke, lauka ir kt.


žydi

Daugiausia veikliųjų medžiagų sukau­ piama taukių šaknyse. Jos kasamos rude­ nį arba anksti pavasarį. Šaknų kompre­ sais gydomos žaizdos, nubrozdinta oda, patemptos sausgyslės, išsiplėtusios venos, lūžę kaulai. Taukėse esantis junginys alantoinas skatina ląstelių dalijimąsi ir pagreitina gijimą. Tačiau vaistinėse tau­ kėse esama ir nuodingų alkaloidų, kurie gali kauptis organizme ir pakenkti ke­ penims, todėl jų šaknų preparatus reikia vartoti itin apdairiai. Draudžiama taukes vartoti kaip arbatą. Pievinė kartenė (lot. Cardamine pratensis) – sveika laumių žolė

žydi Sakoma, kad šios gėlės pražysta užku­ kavus pirmajai gegutei. Dėl to angliškas pievinės kartenės pavadinimas siejamas

su šiuo paukščiu (angl. Cuckoo Flower). Pavienių žydinčių augalų galima aptikti ir rudenį (pražysta pakartotinai). Drėgnose ir šlapiose pievose, upelių ir ežerų pakran­ tėse, rūgščiuose dirvožemiuose augan­ čias pievines kartenes žmonės liaudiškai vadino gandro pėdelėmis, gandro pipirais (tikriausiai dėl kartaus skonio), baltaisiais mojukais (pagal žiedų spalvą ir žydėjimo laiką), varliakvietkėmis, varliarūtėmis (nes auga šlapiose vietose), laukiniu šarkos česnaku ir kt. Mokslinis jų vardas reiškia „pievų kardamoną“ (prieskonį). Lapuose daug vitamino C ir mineralinių medžiagų, jauni augalai gali būti vartoja­ mi kaip prieskonis sriuboms ar salotoms. Lietuvoje šviežiais kartenių lapais, iš­ spaustomis sultimis arba antpilu buvo gy­ domas skorbutas, virškinimo sutrikimai, jo geriama apetitui pagerinti. Europoje pievinė kartenė siejama su antgamtinėmis būtybėmis – laumėmis. Tikima, kad jų žiedų negalima neštis į na­ mus, nes gali prisišaukti nelaimę (pavyz­ džiui, į namą gali trenkti žaibas ir pan.). Nors žolininkai šį augalą mažai vartojo (retkarčiais virškinimui gerinti ir apetitui skatinti), tačiau pievinė kartenė turi gy­ domųjų savybių. Kartenės nektaras vilioja drugelius, bites ir kitus vabzdžius. Augalo žiedais ir lapais maitinasi drugių lervos. Pelkinė puriena (lot. Caltha palustris) – geltonžiedis nuodas ir vaistas Ir kaip tik nevadindavo lietuviai pel­ kinės purienos: lukšta, lapūgas, purena, purvažolė, purslynė, purpiolė, žąsikojėlė, žąsytės, žąsytmiris, žąsdvėsos, žąstipukai ir kt. Mokslinis augalo vardas nurodo taurės formos žiedą ir augalo gyvenamąją aplinką – pelkę. O latviškas pavadinimas

žydi

gundega primena apie augalo sąlytį su oda ir reiškia „ugnimi dega“. Pelkinės purienos auga šlapiuose, daug maisto medžiagų turinčiuose dirvože­ miuose, todėl dažnos šlapiose pievose, pelkėse, vandens telkinių pakrantėse, grioviuose. Žalia purienų žolė, kaip ir daugumos vėdryninių šeimos augalų, yra nuodinga (suėdę didelį jų kiekį kartais apsinuodija arkliai ir stambieji raguočiai). Dėl to žalių pelkinių purienų dalių per burną vartoti negalima. Jaunesni augalai yra mažiau kenksmingi. Taigi svarbu prisi­ minti, kad šviežio augalo sultyse yra odą dirginančių ir nuodingų medžiagų, ku­ rios suyra džiovinant ir pakaitinus. Lapais liaudies medicinoje gydomi nudegimai. Homeopatijoje purienų pre­ paratai naudojami odos ligoms gydyti. Kai kuriose šalyse pelkinių purienų žiedpumpuriai, lapai ir šaknys ruošiami kaip prieskoniai. Dekoratyvinės purienų formos auginamos darželiuose. Dideli geltoni žiedai gamina daug nektaro ir žiedadulkių, todėl purienas gausiai lan­ ko vabzdžiai.

Šis leidinys išleistas įgyvendinant projektą „Atvirų buveinių geros būklės palaikymo mechanizmų sukūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“, kurį iš dalies finansavo Europos ekonominės erdvės programa. Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo WWW.NATUREPHOTO.LT nuotraukos


Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.