Egzotiški Nemuno deltos sparnuočiai

Page 1

Urvinė antis

Egzotiški Nemuno deltos sparnuočiai Nemuno deltoje galima pamatyti keletą labai įdomių, kitur retai aptinkamų paukščių. Urvinės antys – spalvingosios urvų gyventojos Urvinės antys yra vienos gražiausių ir rečiausių saugomų vandens paukščių Lietuvoje. Jos aptinkamos tik Kuršių marių pakraščiuose ir Nemuno deltoje. Išvaizda urvinės antys aiškiai išsiskiria iš kitų ančių rūšių. Tokiu puošniu spalvingu plunksnų apdaru negali pasigirti nė viena kita jų giminaitė. Urvinė antis pastebimai didesnė už didžiąją antį, turi ilgesnį kaklą, galvą ir kojas. Suaugusiam patinui ties snapo pamatu arba ant kaktos pūpso iškilus gumbas. Patelės snapas ne taip ryškiai raudonas, snapo gumbas mažas. Rudos spalvos juosta per pilvą ir krūtinę bei juoda juosta pilvo srityje siauresnės nei patino. Jaunikliai ne tokie puošnūs. Nuo suaugusių juos galima atskirti iš baltų mažųjų plasnojamųjų plunksnų galų, matomų paukščiui skrendant.

įsikuria urvuose, plyšiuose, po išvirtusiais medžiais ar kitose saugiose, uždarose vietose. Lizdas tuščiaviduriame medyje gali būti pakilęs iki 8 m virš žemės. Kartais šie paukščiai naudoja žinduolių urvus. Retomis progomis urvinės antys gali perėti ir atviroje arba tankioje augalijoje, esančioje iki 1 km nuo vandens. Paukščiai mielai peri dirbtiniuose lizduose – dėžėse. Mityba Urvinės antys daugiausia minta jūriniais moliuskais, taip pat kitais vandens bestuburiais (pavyzdžiui, vabzdžiais, vėžiagyviais ir kirminais), mažomis žuvimis, žuvų ikrais ir augaliniu maistu (pavyzdžiui, dumbliais, žemės ūkio kultūrų sėklomis ir grūdais).

Lietuvos raudonojoje knygoje

Išnykusi ar galbūt išnykusi rūšis, 0 (Ex) Ties išnykimo riba esanti rūšis, ją galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones, 1 (E) Pažeidžiama rūšis, kurios populiacija sparčiai mažėja, 2 (V) Reta rūšis, kurios populiacijų mažai dėl jos biologinių ypatybių, 3 (R) Neapibrėžto statuso rūšis, apsaugos statu­­sui nustatyti trūksta duomenų, 4 (I) Išsaugota rūšis, kurios gausumas jau atkurtas, 5 (Rs) Neįrašyta Nemuno deltoje stebima

Namai Urvinės antys mėgsta įvairius vandens telkinius su atvirais, ypač smėlingais krantais, tačiau beveik išimtinai įsikuria jūrų ar jų lagūnų pakrantėse. Šie paukščiai lizdams pasirenka vietą su tinkama priedanga –

Apsaugos būklė

Veisimosi laikas Urvinė antis


Didysis baltasis ir pilkasis garniai – senbuvio ir atėjūno istorija

Avocetė

Avocetė – grakštus baltai juodas tilvikas Avocetė – tai grakštus baltas paukštis juodu snapu ir dryžiais, mūsų šalyje aptinkamas išskirtinai Nemuno deltoje. Maždaug karvelio dydžio, jam būdingas į viršų kiek riestas snapas. Snape yra jautrių jutimo organų, todėl paukštis gali maitintis vandens bestuburiais net jų nematydamas. Kojos ilgos, melsvos. Šiaurės populiacijos migruoja, o didesnėje Vakarų Europos dalyje ir Afrikoje gyvena sėslios, niekur nemigruojančios populiacijos. Mėgsta perėti ir maitintis nedidelėmis grupelėmis. Namai Avocečių namams svarbiausia yra vandens lygis. Šių paukščių buveinėse per vasarą laipsniškai mažėjantis vandens lygis atskleidžia papildomas maitinimosi vietas ir neleidžia suželti tankiai kranto augalijai. Avocetės įsikuria lagūnose, upių žiotyse, deltose, potvynių lygumose. Vidaus vandenyse jų beveik nepamatysi. Lizdai būna ant smėlio ar išdžiūvusio purvo, trumpoje žolėje, negyvoje augalijoje. Šie paukščiai perėti sėkmingai įsikuria ir dirbtinėse sukonstruotose lizdavietėse. Jiems įrengiami plaustai, pliko žvirgždo ar smėlio salelės. Peri grupelėmis, kaimyniniai lizdai paprastai išsidėstę 1 m atstumu. Mityba Mitybos plotai gali būti žemės ūkio paskirties žemėje. Dažniausiai minta vandens bestuburiais, vandens vabzdžiais, vėžiagyviais, mažašerėmis žieduotosiomis kirmėlėmis, moliuskais. Taip pat mėgsta mažas žuvis, augalų sėklas ir nedideles šaknis. Avocetėms patinka maitintis nedidelėmis grupelėmis.

Ūkininkas gali padėti Šie paukščiai labai teigiamai reaguoja į galvijų ganymą pakrančių pievose. Ganydamas gyvulius ūkininkas padeda jiems ieškoti maisto, nes palaiko negausią augaliją, kurioje tilvikui lengva judėti ir rasti grobio.

Garnys minimas lietuvių liaudies tautosakoje, kur dažnai klaidingai vadinamas „gervės vyru“. Iš tiesų garnys su gerve jokių ryšių neturi, o tautosakoje aprašoma tik viena, vietinė garnių rūšis – pilkasis garnys. Anuomet didžiojo baltojo garnio Lietuvoje dar net nebuvo. Baltasis atėjūnas mūsų šalyje pradėjo perėti vos prieš gerą dešimtmetį. Nuo Kaspijos ir Juodosios jūrų, kur yra baltojo garnio tėvonija, šie paukščiai galėjo atskristi pajutę atsiradus naują teritoriją, kurioje galima sočiai maitintis. Užlietose ir per visą vasarą niekaip nenusausinamose žemumose knibžda buožgalvių, varlių, vabalų ir po potvynio nuo pavasario tarp viksvų likusio žuvų mailiaus.

Stebėjimai Avocetę nuo kitų tilvikų atskirti nesunku iš išskirtinio apdaro. Kai paukščiai migruoja, juos galima stebėti Rusnės tvenkinių apylinkėse, greta Kniaupo įlankos, Atmatos upės žiočių, Kintų žuvininkystės tvenkinių. Pastaruoju metu perinčių avocečių nebeaptinkama. Apsaugos būklė Lietuvos raudonojoje knygoje

Išnykusi ar galbūt išnykusi rūšis, 0 (Ex) Ties išnykimo riba esanti rūšis, ją galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones, 1 (E) Pažeidžiama rūšis, kurios populiacija sparčiai mažėja, 2 (V) Reta rūšis, kurios populiacijų mažai dėl jos biologinių ypatybių, 3 (R) Neapibrėžto statuso rūšis, apsaugos statu­­sui nustatyti trūksta duomenų, 4 (I) Išsaugota rūšis, kurios gausumas jau atkurtas, 5 (Rs) Neįrašyta Nemuno deltoje stebima

Veisimosi laikas

Didysis baltasis garnys

Didysis baltasis garnys 2007 m. nustebino gausiu ir staigiu veisimosi šuoliu visus pamario žmones. Sakūčių kaimo pievose Tenenio upės baseine ir aplink Sausgalvius, kur teka Leitė, buvo iki tūkstančio ir daugiau baltųjų garnių. Anksčiau šiuos paukščius Nemuno deltoje stebėtojai skaičiavo dešimtimis, ir tai retai. O pastaruoju metu balti būriai lyg debesys kyla ir leidžiasi ant pažliugusių plotų. Dabar dėl puikių gyvenimo sąlygų Nemuno deltoje klesti abu garniai – ir senbuvis pilkasis garnys, ir atėjūnas didysis baltasis garnys. Tokios gausios garnių karalijos niekur kitur Lietuvoje neišvysi.


Kaip atpažinti Nors abu garniai – stambūs paukščiai, augalijos fone tykantys grobio gali būti sunkiai pastebimi. Jie gali ilgai ir tyliai stovėti nesujudėdami. Garnius lengva atpažinti skrendant. Jie skrenda ištiesę kojas ir sulenkę kaklą (priešingai nei gervės ar gandrai). Pilkasis garnys atpažįstamas iš vyraujančios pilkos spalvos. Suaugusių paukščių kakta ir centrinė viršugalvio dalis baltos. Nuo akies link pakaušio eina juoda ryški kontrastinga „skarelė“. Jauniklių ir jaunų paukščių apdaras, ypač kakta, viršugalvis ir kaklas, tamsesni. Sumaišyti su kitu paukščiu pilkojo garnio beveik neįmanoma. Už panašų paukštį – gervę – jis yra gerokai grakštesnis ir mažesnis. Vis dėlto labai gerai apšviestas saulės mūsų senbuvis gali atrodyti panašus į atėjūną didįjį baltąjį garnį. Didysis baltasis garnys panašaus dydžio kaip pilkasis garnys ir pastebimai mažesnis už baltąjį gandrą. Jį lengva atpažinti iš balto it nuotakos suknelė apdaro. Namai Abiejų rūšių garniai nevengia vienas kito kompanijos. Dažniausiai peri kolonijomis, tačiau neretai randama ir pavienių gūžtų. Lizdus suka medžiuose, o ten, kur mažai trikdomi, – ir nendrynuose. Nemuno deltoje pirmiausia lizdams sukti renkasi nendrynus. Mityba Minta smulkiomis žuvimis, kitokiais stuburiniais, taip pat stambesniais bestuburiais. Nemuno deltoje stebima

Veisimosi laikas

Kukutis – kuoduota žydo gegutė Kukučio balsas turi tam tikro panašumo į gegutės kukavimą. Gražus „up up up“ girdimas palyginti toli. Dzūkai šį paukštį dėl balso kartais pravardžiuoja žydo gegute, o dėl išskirtinumo jį išrinko netgi savo krašto simboliu. Kukutis yra ir Izraelio nacionalinis paukštis, nors Senajame Testamente minimas kaip nekošerinis gyvūnas kartu su grifu, ereliu ir kitais plėšriaisiais paukščiais, pelėdomis bei žuvilesiais.

Kukutis

Tai – judrus, palyginti drąsus sparnuotis, mažai kreipiantis dėmesio į žmogų. Lengvai vaikšto ir bėginėja žeme. Įdomu • Jauniklių išmatų suaugę kukučiai nepašalina, tad ilgainiui jų lizdą galima rasti pagal kvapą. Ši savita kukučio savybė sėkmingai atbaido nuo lizdo plėšrūnus. Atpažinti padės kuodelis Kukutį atpažinti nesunku. Jis išsiskiria savo margumu (rusvai oranžinė galva ir kūnas, margi sparnai) ir aukštu kuoduku ant galvos. Kuoduką paukštis gali pakelti arba priglausti prie galvos. Jo snapas ilgas, lenktas į apačią, ylos formos. Kukutis yra maždaug strazdo dydžio, bet dėl platesnių sparnų atrodo didesnis. Mėgstamiausia jo vieta – ganyklos, ypač kur yra nors ir retų medžių. Kur galima pamatyti Nemuno deltoje kukutį galima stebėti Paleičių ir Sausgalvių kaimo apylinkėse. Namai Kukučiui reikia miško (bent jau kelių pavienių medžių) ir pievų. Tinkamiausios vietovės jam gyventi yra ten, kur ūkininkaujama ekstensyviai ir naudojama mažai pesticidų. Šis paukštis nevengia žmogaus draugijos, kartais apsigyvena net sodybose, miškuose įsikūrusiuose kaimuose, greta ganyklų, pievų ar kirtaviečių, upių slėniuose. Lizdus įsitaiso medžių uoksuose, plyšiuose, akmenų krūvose, taip pat inkiluose, kurių anga palyginti siaura. Be ūkininko nebūtų maisto Labiausiai kukučiui patinka įsikurti greta ganyklų. Jose paukštis lengvai randa maisto. Minta beveik išimtinai gyvūniniu maistu, daugiausia dideliais

vabzdžiais ir jų lervomis. Grobį gaudo ilgu snapu. Ypač entuziastingai patikrina visas vietas, kur gali aptikti mėšlavabalių ar kurklių. Kukutis maitinasi dažniausiai vaikštinėdamas žeme, todėl ganyklos jam patinka ir dėl trumpos, nesunkiai perbrendamos žolės. Pesticidai ar kiti chemikalai šiam paukščiui kenkia, nes sunaikina jo grobį ir žaloja sveikatą. Išmintingam ūkininkui, kurio kaimynystėje įsikūręs kukutis, net į galvą nešautų naudoti cheminių medžiagų! Juk šis paukštis pats sunaikina daug žemės ūkiui žalingų vabzdžių, ypač grambuolių vikšrų. Apsaugos būklė Lietuvos raudonojoje knygoje

Išnykusi ar galbūt išnykusi rūšis, 0 (Ex) Ties išnykimo riba esanti rūšis, ją galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones, 1 (E) Pažeidžiama rūšis, kurios populiacija sparčiai mažėja, 2 (V) Reta rūšis, kurios populiacijų mažai dėl jos biologinių ypatybių, 3 (R) Neapibrėžto statuso rūšis, apsaugos statu­­sui nustatyti trūksta duomenų, 4 (I) Išsaugota rūšis, kurios gausumas jau atkurtas, 5 (Rs) Neįrašyta Nemuno deltoje stebima

Veisimosi laikas

Šis leidinys išleistas įgyvendinant projektą „Atvirų buveinių geros būklės palaikymo mechanizmų sukūrimas Nemuno deltos regioniniame parke“, kurį iš dalies finansavo Europos ekonominės erdvės programa. Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo WWW.NATUREPHOTO.LT nuotraukos


Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.