Page 1

Swami Rama "Living with the Himalayan Masters"

Mano visa esybė – akys Apie dvejus metus reguliariai lankiau vieną svamį. Jis gyveno Kašmyro valstijos miesto Šrinagaro apylinkėse. Aš visaip patarnaudavau jam, o jis man net žodžio netardavo ir netgi retai atmerkdavo akis. Jo vardas buvo Haris Om. Taip, per visus dvejus metus jis niekada į mane nepažvelgė! Vieną dieną tariau savo mokytojui: - Man įkyrėjo tasai svamis. Tarsi lankyčiau rąstą ar akmenį ir laukčiau atsako iš jo. - Nekalbėk taip, - atsakė mokytojas. - Jis mato tave kiaurai, tik tu to nesuvoki. - Kaip jis gali mane matyti? - nepatikėjau. - Juk jis užsimerkęs... Vieną dieną, kai vėl nuėjau jo aplankyti, Haris Om šypsojosi ir kikeno. - Sakai, esu medinis rąstas, o gal akmuo? - tarė jis man. — Ar žinai, kad esu apimtas tokio didžiulio džiaugsmo, jog net nenoriu atmerkti akių. Kodėl turėčiau atsimerkti, jeigu jau esu su tuo Vieninteliu, kuris trykšta grožio ir šlovės fontanu? Mažyčiai gyvenimo džiaugsmeliai, kurių siekia dauguma žmonių, manęs toli gražu netenkina. Štai todėl esu užsimerkęs. O tu turėtum atmerkti savo proto akį ir pamatyti amžiną grožį, nes jutiminiai suvokimai yra menki. Jie perteikia tik ribotų objektų ribotą grožį. Jo nuostabūs žodžiai mane įkvėpė. Jis tada vos pramerkė akis, ir man pasirodė, kad iš jų tarytum iš perpildytos taurės ėmė sruventi vynas - toks džiaugsmas užliejo viską aplinkui. Haris Om sanskritiškai sumurmėjo vieno eilėraščio eilutę: - Uždegęs šviesą savyje, nesnaudžiu tamsią naktį. Po to pridūrė: - Puikiausios valandos - nakties, tačiau tik nedaugelis žino, kaip tinkamai išnaudoti jų tylą. Trys žmonių rūšys naktį būdrauja: jogai, bhogai (sensualistai) ir rogai (ligoniai). Jogai mėgaujasi


meditacijos malonumu, bhogai mėgaujasi jausminiais malonumais, o rogai būdrauja, nes jaučia skausmą ir kančią. Šie trejopi žmonės nemiega, tačiau naudą gauna tik tie, kurie medituoja. Bhogai patiria laikiną džiaugsmą ir trokšta jį pailginti, kartodami vis tuos pa čius veiksmus. Deja, malonumai vieną dieną liaujasi. Tik medituodamas žmogus išplečia savo džiaugsmą, ir šis perauga į amžiną ramybę, - Haris Om patylėjo, paskui tęsė: - Jei nesąmoningai užmerkiate akis, neturėdami jokių minčių - tai miegas. Jeigu sąmoningai užsimerkiate - tai dalis meditacijos. Jogas užsimerkia ir atitraukia išorinio pasaulio sukeltus pojūčius nuo savo sąmonės. Jis išsilaisvina iš dviejų priešybių skausmo ir malonumo - gniaužtų. Jis užmerkia kūno akis ir atmerkia vidinę akį. Paprasti žmonės regi pasaulį savo mažomis akelėmis, o štai manosios akys yra visa mano esybė. Ar supranti?

Aš patiriu smurtą Kartą praktikavau tylą - stebėjau, kokie mano viduje kyla jausmai ir kokie juos lydi poelgiai. Tuo metu gyvenau Utar Pradešo valstijoje, senovinio Ajodhos miesto apylinkėse, ant Sarju upės kranto. Tai Ramos gimimo vieta. Aplinkiniai žmonės žinojo, ką aš tuo metu darau, tad negalėjo paklausti, kada noriu valgyti, ir maistą man atnešdavo vieną kartą per dieną. Buvo vasara, taigi man nereikėjo jokios pastogės. Tačiau vieną vakarą dangų uždengė audros debesys, pasipylė lietus, ėmė griaudėti. O aš turėjau tik paprastą antklodę, kurios apsiginti nuo lietaus buvo negana, todėl patraukiau vienos netoliese esančios šventyklos link. Jau buvo tamsu. Įžengiau į šventyklą iš užpakalinės pusės ir atsisėdau prieangyje šalia kolonų. Tada prie manęs priėjo trys šventyklos sargai su bambukinėmis lazdomis rankose ir paklausė, ką čia darau. Jie pamanė, kad aš — vagis. Kadangi praktikavau tylą, atsakyti jiems negalėjau. Tada jie pradėjo mane pliekti. Nuo smūgių praradau sąmonę. Laimei, netrukus nešinas žibintu pasirodė šventikas. Jis norėjo išsiaiškinti, kas buvo tas įsibrovėlis. Mano galva kraujavo, visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Šventikas, kuris gerai mane pažinojo, buvo sukrėstas. Kai atsitokėjau, jis ir šventyklos


sargai puolė manęs atsiprašinėti, kam taip tragiškai suklydę. Tą dieną supratau, kad praktikuoti asketizmą nėra lengva. Aš ir toliau žengiau saviugdos keliu, tačiau po miestus klajoti lioviausi. Veiksmingiausi saviugdos bei dvasinės savigydos metodai yra tie, kurie padeda sąmoningai valdyti mintis, veiksmus bei kalbą. Anksčiau siekdamas tų tikslų praktikavau sankalpą. Tada pastebė jau štai ką: vos medituodamas nuraminu sąmonę, ir iš pasąmonės ima rodytis minčių fragmentai. Todėl kiekvienas, besistengiantis įvaldyti savo protą, turi pirma mokytis savistabos, savianalizės ir meditacijos. Kol išmokau kontroliuoti savo mintis, kol supratau, kaip tarpusavyje sąveikauja sąmonė ir pasąmonė, praėjo daug lai ko. Ne sykį esu sau taręs: „Pagaliau numaldžiau savo mintis. Dabar jas visiškai valdau", tik štai po kelių dienų iš pasąmonės išnyra minčių burbulas, užvaldo sąmonę ir keičia mano požiūrį, elgseną. Tokiomis akimirkomis nusivildavau ir puldavau į depresiją, bet visada sutikdavau žmogų, kuris man padėdavo. Kiekvienas, kuris trokšta ugdytis dvasią, turi elgtis išmintingai, būti budrus, medituoti ir pačioje pradžioje nesitikėti didelių dalykų. Dabar mokiniai tikisi labai greitų meditacijos rezultatų, ir šis tikėjimas skatina juos fantazuoti, įsivaizduoti tariamus dvasinės pa tirties vaisius, nors tai viso labo tėra pasąmonės produktai. Tačiau jie greitai nusivilia ir netenka dvasinės pusiausvyros, todėl arba iš viso baigia medituoti, arba griebiasi įvairių keistų metodų, kurie visai sustabdo jų pažangą.

Gundymai kelyje Kartą sutikau svamį, kuris papasakojo man pamokomą istoriją apie nušvitimo kelyje patirtus gundymus: „Vienas jaunas vyras priėmė atsiskyrėlio įžadus ir tapo svamiu. Jo mokytojas prisakė jam vengti trijų dalykų: aukso, mote rų ir garbės. Vieną dieną jaunasis svamis ėjo paupiu ir pastebėjo, kad ištisas kranto ruožas buvo paplautas vandens. Geriau pažvelgęs jis ten išvydo kelias dideles puodynes, kupinas auksinių monetų. „Man jų nereikia, nes aš atsižadėjau pasaulio, bet jeigu pastatyčiau šventyklą, tai būtų išties puiku", pamanė jis ir nuėjo pas statybinin kus. O nuėjęs parodė jiems radinius ir paprašė pastatyti šventyklą. Šie ėmė šnekėtis tarpusavyje: - Kam svamiui tiek daug pinigų? Įmetam jį upėn ir pinigus pasidalijam. Kaip tarė, taip padarė. Įmestas į upę svamis ėmė skęsti, bet Dievo gailestingumas padėjo jam išsigelbėti. Po šio nelemto įvykio jis griežtai tarė sau: „Kad ir kas nutiktų, pinigų vengsiu." Ir iškeliavo jis į tamsų mišką. Kai ateidavo koks lankytojas, jis sakydavo: - Prašau stabtelėti. Jeigu turi nors kiek pinigų, prieš prieidamas palik juos ten, kur stovi. O maistą į mišką jam nešdavusi viena moteris. - Nesiartinkit prie manęs! - riktelėjo svamis, kai ji pasirodė pirmą kartą, - Garbusis, aš tik paliksiu maistą ir eisiu sau. Tačiau sulig kiekviena diena ji prieidavo prie jo vis arčiau. Sva mis pasikliovė jos gerumu ir galvojo: „Ji iš tikrųjų nori mane pri žiūrėti ir trokšta, kad padėčiau jai nušvisti." Vieną dieną ta moteris atnešė svarniui katę - kad jam nebūtų vienam liūdna. Tačiau katė svamiui paruošto maisto neėdė. Tada svamis paprašė: - Katei kasdien reikėtų šlakelio pieno. Ir moteris atvedė karvę. - Kas ją prižiūrės? - paklausė svamis. - Ar galėčiau aš? - pasisiūlė moteris. Svamis sutiko. Moteris ėmė prie jo artėti vis labiau ir galų gale pagimdė jam vaiką. Vieną dieną, kai svamis supo lopšį su naujagimiu, pro šalį ėjo kitas svamis. Jis paklausė: - Kas tau atsitiko? Pirmasis svamis pradėjo raudoti, nes suprato, kad ir vėl įsipai niojo į pasaulietinio gyvenimo tinklus. Jis pasitraukė dar giliau į mišką ir ėmė dar nuoširdžiau praktikuoti, todėl po kelerių metų įgijo nepaprastų galių — sidhi. Kartą jį susirado vienas vyras iš pamiškės kaimelio. Jis nusilenkė ir tarė: - Gerbiamasis svamidži, esi labai malonus ir didis išminčius. O aš labai neturtingas. Mano vaikai


neturi ką valgyti. Prašau man padėti! - Išpešk plauką iš mano barzdos, įdėk jį į savo spintą, ir rytoj ji bus pilna pinigų. Bet niekam apie tai nesakyk, - atsakė jam svamis. Kai žmogelis grįžo namo, jis, žinoma, atskleidė paslaptį savo žmonai, o ši - visiems kitiems. Netrukus žinia pasklido toli ir plačiai. Šimtai žmonių užplūdo svamį, norėdami irgi išpešti plauką iš jo barzdos. Jo veidas pradėjo kraujuoti, jį nusėjo žaizdos. Vėl jis turėjo pasitraukti ir iš naujo pradėti praktikas. Vis dėlto jis išmoko vertingą pamoką. Dabar jis savo kaliu patyrė, kokias pinkles gali paspęsti auksas, moterys ir garbė." Svamis, papasakojęs šią istoriją, pridūrė: - Tos pamokos tau niekad nederėtų pamiršti. Ir perpasakok ją visiems jauniems svamiams, kuriuos sutiksi kelyje.

Kur dingo mano asilas? Viešėdamas Mau miestelyje Utar Pradešo valstijoje, gyvenau mažoje lūšnoje, kuri buvo specialiai pastatyta klajojantiems svamiams ir sadhu. Didžiąją laiko dalį praleisdavau savo kambaryje užsiėmęs pratybomis, paniręs į meditaciją. Trumpam išeidavau tik ryte ir vakare. Kaimynystėje drabužius skalbdavo skalbėjas. Neturėjo jis nei žmonos, nei vaikų - tik asilą. Atsitiko taip, kad vieną dieną šis jo asilas dingo. Tai skalbėją taip nuliūdino ir sukrėtė, kad jis įėjo į transo būseną. O aplinkiniai nusprendė, kad jis pasiekė samadhi. Indijoje samadhi pasiekę žmonės nepaprastai gerbiami. Kiti net pasirengę parduoti savo namus ir gautus pinigus paaukoti tam, kuris demonstruoja bent išorinius samadhi požymius. Daugelio įsitikinimu, dovanojant dovanas šventam žmogui yra išreiškiama meilė ir atsidavimas jam. Taigi tas skalbėjas išsėdėjo visai nejudėdamas dvi dienas, o žmonės pradėjo nešti jam gėles ir vaisius. Du netgi pasiskelbė esą jo mokiniai ir ėmė rinkti jam pinigus. Jie norėjo, kad kiekvienas sužinotų, jog jie - šio didžio guru mokiniai. Skalbėjas sėdėjo nejudėdamas. Garsas apie jį ėjo iš lūpų į lūpas ir pasiekė mane - iš vieno jo „mokinio" sužinojau, esą kaimynystėje į samadhi pasinėrusi išaukštinta asmenybė. Nuėjau jo aplankyti ir pamačiau labai ramiai užmerktomis akimis sėdintį žmogų. Aplinkui buvo sutūpę būrelis garbintojų, jie giedojo: „O Viešpatie, grąžink jį mums atgal. Hare Rama, Hare Rama, Hare Krišna, Hare Krišna." - Ką jūs čia darote? - paklausiau jų. - Štai čia yra mūsų guru, jis paniręs į samadhi, - gavau atsakymą. Man pasidarė smalsu. „Pasižiūrėkime, kas nutiks, kai šis žmo gus grįš į normalią būseną", pasakiau sau. Dar po poros dienų jis atmerkė akis. Visi labai susijaudino, mat nekantravo išgirsti tą giliamintišką pamokslą, kurį jis, kaip visi ti kėjosi, pasakys. Tačiau išėjęs iš transo jis tarė: - Kur mano asilas? - ir viskas. Be galo svarbu yra tas troškimas, su kuriuo mintyse žmogus ima medituoti. Užmigęs kvailys prabunda kvailiu. Tačiau jeigu medituojama tetrokštam vieno - nušvitimo, iš meditacijos grįžtama išminčiumi. Tarp susikrimtusio, sielvartaujančio žmogaus ir išties medituojančio dvasios ieškotojo esama labai subtilių skirtumų. Pavyzdžiui, sielvartas gali sutelkti protą viena kryptimi, tačiau tai bus negatyvus vienakryptiškumas. Medituojant protas yra pozityvios būsenos, jis sutelkiamas ir nukreipiamas vidun. Šių dviejų būsenų išoriniai požymiai yra gana panašūs. Sielvartas padaro kūną nepaslankų, įtemptą, o meditacija atpalaiduoja jį, kūnas tampa tvirtas ir ramus. Norint tinkamai medituoti, pirma būtina protą apvalyti. Kai protą užvaldo stiprus sielvartas, jis tampa neveiklus ir abejingas. Priešingas rezultatas būna tada, kai išties didi asmenybė mąsto apie šio pasaulio kančias. Tai, tiesą sakant, ne sielvartas, o nuoširdus ir nesavanaudiškas rūpestis žmonija. Šiuo atveju individualus protas išsiplečia ir susijungia su kosminiu Vieniu. Kai tas pats pro tas visiškai susitelkia į asmeninius interesus, bėdas - tai sielvartas. Kai protas sužino, kad kiti kenčia, jis pradeda pozityviu būdu svarstyti tai. Abiem atvejais protas gali tapti vienakryptis, tačiau vienas atvejis negatyvus, kitas - pozityvus.


Ištremtas į Patmo salą ir uždarytas į kalėjimo kamerą, apaštalas Jonas labai rūpinosi, kad jo mokytojo žinia nepasieks žmonijos. Tačiau rūpinosi jis ne dėl savo paties troškimų išsipildymo — jį jaudino bendražmogiški klausimai, apie juos jis mąstė ir meditavo. Taigi meditacija plečia sąmonę, o sielvartas — ją siaurina. Dėl to mokiniui labai svarbu pirmiausia apsivalyti protą, o tada imtis meditacijos, nes, nesudrausminus ir nenuskaistinus proto, meditacija nepadės žengti nušvitimo keliu. Pasiruošimas yra labai svarbus. Veiklos, kalbos, mitybos įpročių ir kitų instinktyvių po traukių valdymas yra būtinos parengiamosios to pasiruošimo prielaidos. Tie, kurie pradžioje disciplinuoja save ir tada ima medituoti, sulaukia tikrai vertingų potyrių. Jie užmezga ryšį su teigiamomis savo pačių galiomis. Tokie potyriai padeda žmogui pažinti gilesnius sąmonės lygius. Neišlavintas ir neapvalytas protas negali sukurti nieko verta, o meditatyvus, linkęs į apmąstymus protas visada būna kūrybingas. Tiek sielvartas, tiek meditacija pasąmoniniame prote palieka gilius įspaudus. Pirmasis sukelia kelias rūšis psichosomatinių susirgimų, o meditacija padeda žmogui suvokti kitus sąmonės lygius. Išmokęs medituoti praktikuotojas savaime išsivaduos iš savo nerimo priežasčių. Neapykanta ir sielvartas - tai dvi neigiamos jėgos, valdančios protą. Meditacija ir apmąstymai išplečia jį. Nusprendžiau, kad vargšas skalbėjas, nors sėdėjo labai tyliai, buvo didžiai susisielojęs. Begalinis liūdesys išmušė jo protą iš pusiausvyros. Tokios būsenos skalbėjas buvo visiškai ramus, net nežinojo, kur esąs. Samadhi atveju protas yra sąmoningai vedamas į aukštesnius suvokimo lygmenis. Dvasios ieškotojai, kurie samadhi siekia neapvalę proto, dažniausiai nusivilia — netyras protas pats kuria kliūtis šiame kelyje. Samadhi yra sąmoningų ir valdomų pastangų vaisius. Tai transcendentinio sąmoningumo būsena. Kai žmogui medituojant individuali sąmonė išsiplečia ir susijungia su transcendentine sąmone, ši būsena vadinama samadhi.

Mano mokytojo nuotrauka Kartą šiek tiek papiktnaudžiavau savo mokytojo pasitikėjimu. Tai įvyko 1939 metų rugsėjo mėnesį, kai sutikau du fotografus iš Prancūzijos, atvykusius į Himalajus. Taigi paprašiau jų nu fotografuoti mokytoją. Daviau jiems kelias rupijas, turėtas kišenėje, ir pasiskolinau dar 150, kad surinkčiau jų užsiprašytą sumą. Tada visi kartu persikėlėme siauru mediniu tiltu per Gangą į mažą lūšnelę, kurioje aš ir mokytojas gyvenome jau penkiolika dienų. Pamatęs fotografus mokytojas pažvelgė į mane ir tarė: - Tu negeras berniukas. Kodėl esi toks užsispyręs? Jiems nieko nepavyks! Nesupratau, ką jis turėjo omenyje. Kartais elgdavausi taip, lyg mokytojas būtų buvęs mano nuosavybė. Abu fotografai savo aparatais išfotografavo po ritinėlį fotojuostos. Paskui jie įstatė į aparatus po naują ritinėlį ir paprašė manęs prisėsti šalia mokytojo — norėjo nupaveiksluoti mus kartu. Šį kaitą mokytojas tvirtai suspaudė lūpas ir užmerkė akis. Iš viso nuo trečios valandos iki pusės šešių popiet dviem fotoaparatais buvo išfotografuoti keturi ritinėliai juostelės. Dar šiek tiek papaveikslavę kalnus, fotografai išvyko į Delį. Gavęs nuotraukas negalėjau patikėti savo akimis: vieta, kurioje sėdėjo mokytojas, išėjo kuo puikiausiai, tačiau mano mokytojo nesimatė nė vienoje nuotraukoje! Nufotografuoti mokytoją bandžiau dar tris ar keturis kartus, tačiau jis visada sakydavo: „Mirtingojo kūno atvaizdas gali trukdyti tau regėti šviesą manyje. Tau nederėtų prisirišti prie mano kūno — stenkis suvokti mūsų dieviškąjį ryšį." Vėliau, prieš man išvykstant į kelionę po Europą ir Japoniją, jis kalbėjo man: „Nenoriu, kad pardavinėtum mane Vakarų turguose." Gerbiau mokytojo jausmus ir niekada nebandžiau perspausdinti vienintelės egzistuojančios jo nuotraukos. Ją iš Šrinagaro miesto fotoreporterio, fotografavusio dėžine kamera, gavo vienas mano dvasios brolis. Tarp savęs ir fotoaparato jogas gali sukurti šydą - nuotraukoje tada jo nesimatys, tačiau tą vienintelį kartą mano mokytojas to nepadarė.


Gimimas ir mirtis - du kableliai Paprastai klausydavau savo mokytojo, - juk jis augino mane nuomažų dienų, - tačiau tikėjau jo mokymo tiesomis nevisada. Kai nurimdavau, iš mano proto gelmių neretai imdavo kilti abejonės. Mokytojas man buvo nurodęs bendrauti ir su kitais svamiais. Pradžioje apie juos masčiau taip: „Juk aš tik švaistau veltui laiką - jie visiški nenaudos. Pasitraukė nuo pasaulio reikalų, sėdi sau po medžiais. Kam jiems visa tai?" Tačiau pamažu pradėjau suprasti, kad visų pirma mums reikia išmokti abejoti savo pačių abejonėmis, patiems jas analizuoti. Mane, sulaukusį septyniolikos metų, mokytojas nusiuntė aplankyti vieno išminčiaus. Jis buvo mano mokytojo mokinys, ta čiau tada aš to nežinojau. „Jeigu nori mokytis iš tikro svamio, eik pas šį žmogų ir gyvenk su juo", - pasakė man guru. Nukakęs, kaip man buvo liepta, į vietovę netoli Gangotrio, radau svamio olą, kurioje jis ir tūnojo. Niekada dar nebuvau matęs taip tobulai sudėto kūno. Tais laikais mane labai domino kūno puoselėjimas ir stiprinimas, tad, pamatęs kūną, panašų į to svamio, imdavau pavydėti. Jo krūtinė buvo plati, juosmuo - labai siauras, raumenys - tvirti. Gerokai nustebau, sužinojęs, kad jam jau aštuoniasdešimt penkeri metai. Vos pasisveikinęs paklausiau: - Ką tu čia, gerbiamasis, valgai? Tuo metu dažnai galvodavau apie maistą. Baigęs universitetą į mitybą pradėjau žvelgti kaip vakarietis. Kiekvieną dieną turėdavau didelį patiekalų pasirinkimą, artėjant pietums mintyse jau gardžiuodavausi valgiais, kuriuos tikėjausi gauti. - Ką, tu alkanas? - paklausė svamis. Linktelėjau. - Ten, olos kampe, yra šiek tiek šaknų. Paimk ir įkask jas į žarijas. Po kelių minučių ištraukęs galėsi pasistiprinti, - pasiūlė jis man. Paklausiau jo ir maloniai nustebau - šaknis buvo visai skani. Ji priminė ryžių pudingą su pienu! Visos, tiesa, suvalgyti nepajėgiau. Viešnagė pas šį svamį nusimatė visai maloni - normaliai pavalgyti čia bus ką. - Žodžiais tavęs aš nemokysiu, - pasakė man Svamis dži, kai pasisotinau. Ir iš tiesų - išsėdėjau šalia jo tris dienas ir per tą laiką jis nė kaito nepravėrė burnos. Trečiąją dieną nusprendžiau, kad viešėti pas žmogų, kuris visą laiką tyli, yra laiko ir energijos švaistymas. Jis manęs nieko nemokė. Man taip besvarstant, svamis pagaliau tarė: - Mielas berniuk, tave atsiuntė pas mane ne tam, kad gautumei intelektinių žinių, kokių gali pasisemti knygose. Tu čia atvykai šį tą patirti. Taigi žinok: užporyt ruošiuosi palikti savo kūną. Negalėjau suprasti, kam žmogui reikėtų savo valia palikti kūną. - Garbusis, bet juk tai bus savižudybė. Tokiam išminčiui, koks esi tu, žudytis negalima, - pasakiau mintį, kuri man buvo įkalta į galvą universitete. - Aš nesižudysiu. Kai nuimi nuo knygos seną aplanką ir įveiki ją į naują, knygos nesunaikini. Kai pakeiti pagalvės užvalkalą, pačiai jai nieko nepadarai. Būdamas septyniolikos daug kuo abejodavau. Tariau jam: - Tavo kūnas, garbusis svami, nuostabus. Norėčiau, kad manasis turėtų bent pusę to grožio. Kam tau jį išmesti? Taip elgtis negerai - tai nuodėmė, - tariausi šviečiąs jį. Kurį laiką jis tylėdamas klausėsi manęs, paskui į olą nelauktai įėjo mano dvasios brolis. - Iš kur tu atsiradai? - labai nustebau aš. - Paskutinį kartą mačiau tave labai toli nuo šios vietos. Jis ramiai pasivedė mane į šalį ir tarė: - Netrukdyk jam. Paistai kvailystes. Nesupranti išminčiaus. Leisk jam taikiai palikti kūną. - Bet juk jo kūnas toks puikus. Kodėl jam šovė į galvą jį palikti? Toks elgesys nėra joga, tai paprasčiausia savižudybė. Gaila, kad netoliese nėra policijos, liepčiau jiems suimti jį. Tai nusikalstamas veiksmas, - puoliau ginčytis su savo dvasios broliu. Kad ir ką kalbėjo man dvasios brolis, vis rasdavau, kaip paprieštarauti, likau su savo abejonėmis. Kai ryte nuėjome praustis, tariau: - Jis sveikas ir turi gražų kūną, jam dera eiti į žmones ir mokyti juos, kaip tinkamai gyventi ir prisižiūrėti. Jis sako, esą aš regiu tik jo kūną, esą turiu matyti daugiau. Bet kas gi tai? Vyresnis už mane dvasinis brolis atsakė: - Nusiramink. Yra daugybė dalykų, kuriuos tau dar reikia suprasti. Atverkime savo protus, kad


galėtume priimti išmintį. Gyvenimas pilnas paslapčių. Svamis ir toliau nesikalbėjo su manimi, tad prabėgus dar dvidešimt keturioms valandoms tariau dvasios broliui: - Jo tylėjimas manęs niekuo nepraturtino, aš noriu iš čia išvykti. - Kodėl tau dar trupučio nepabuvus ir savo akimis nepamačius, kaip jis paliks kūną? - paklausė jis. - Visa tai kvaila. Aš pasirinkčiau mirti ligoninėje, prižiūrimas patyrusių gydytojų, o ne apleistoje oloje. Kokia paikybė? - svarsčiau visai šiuolaikiškai ir materialistiškai. - Ek, nieko tu nesupranti! Tavęs buvo paprašyta atvykti čia ir kiek pabūti. Jeigu negali be ginčų ginčykis savo prote. Tai tavo teisė ir aš tau to neuždrausiu. Tačiau būk geras: nekišk nosies ne į savo reikalus, - atkirto man dvasios brolis. Pagaliau prabilo pats Svamis dži: - Aš, tiesą sakant, nedarysiu nieko. Kai mums ateina laikas palikti kūną, mes tai pajuntame. Priešintis gamtai netikslinga. Mirtis -gamtos pagalbininkė. Mums nedera bijoti mirties, nes mums iš tiesų nieko negali atsitikti. Ar supranti, ką sakau? - Mirti nenoriu, todėl nenoriu ir suprasti, - atrėžiau. - Tavo nuostata ydinga. Pripažink, kad mirtis egzistuoja, nebijok jos. Žmonės paprastai bijo daug ko, tačiau taip gyventi nėra išmintinga. Mirtis nesunaikina tavęs, ji tik atskiria tave nuo kūno. - Jokiu būdu nenoriu egzistuoti be kūno, - pareiškiau. - Mirtis neatsiejama nuo kūno. Niekas negali amžinai gyventi tame pačiame kūne. Jis neišvengiamai kinta, miršta, dūlėja. Turi tai įsisąmoninti. Labai nedaugelis žino būdą, kaip išsivaduoti nuo prisirišimo prie gyvenimo. Šis būdas vadinamas joga. Kalbu ne apie tą jogą, kuri plačiai paplitusi šiuolaikiniame pasaulyje — kalbu apie aukščiausią meditacijos būseną. Kai tik išmoksi šios meditacijos technikos, įgysi gebėjimą valdyti savo kūno, proto ir sielos veikmes. Ryšį tarp proto ir kūno palaiko prana ir kvėpavimas. Kai kvėpavimas sustoja, šis ryšys nutrūksta, tokią atskirtį žmonės vadina mirtimi. Tačiau tu egzistuoji ir toliau. - O kaip žinoti, kad egzistuoji, jei neturi kūno? Koks tai yra jausmas - būti be kūno? - paklausiau. O kaip jautiesi, kai išeini į lauką be marškinių? Didelio skirtumo nėra. Vis dėlto jo žodžiai tada manęs neįtikino nei filosofiškai, nei logiškai. Mano protas vis dar buvo nebrandus. Dieną prieš išeidamas iš savo kūno svamis davė mums nurodymus: - Paliksiu kūną anksti ryte, penktą. Noriu, kad paleistumėte jį į Gangą. Ar pajėgsite dviese tai padaryti? - Kam dar, garbusis, klausi! Vienas pajėgčiau! - šūktelėjau ir norėdamas patvirtinti savo žodžius priėjau prie jo, apkabinau ir kilstelėjau nuo žemės. Gangą tekėjo netoliese, vos už kelių šimtų jardų. Didžiąją nakties dalį nemiegojau - bandžiau suprasti, kodėl šis žmogus savanoriškai atsisako tokio gero ir gražaus kūno. Paprastai keldavomės trečią ryto, nes laikas nuo trečios iki šeštos labiausiai tinka meditacijai, o kad atsikeltume trečią, guldavomės tarp aštuntos ir dešimtos vakaro. Tačiau tąryt visi prabudome net anksčiau ir ėmėme kuždėtis. - Sakykite, ko norite. Pažadu išpildyti bet kokį jūsų troškimą, -tarė mums svamis. - Tu gi miršti, garbusis svami. Kaip įstengsi padaryti ką dėl manęs? — nusistebėjau. - Mano berniuk, tikram dvasiniam mokytojui mirtis neegzistuoja. Vadovauti savo mokiniams jis gali ir atsisveikinęs su kūnu, — tada jis pasisuko į mano dvasios brolį, bakstelėjo į mane ir paklausė: — Jis tau, spėju, yra grynas galvos skausmas? - Išties taip, tačiau pasirinkimo juk neturiu. Tarp penktos ir pusės šešių mes vis dar šnekučiavomės. Staiga svamis tarė: - Dabar sėskitės medituoti. Po penkių minučių palieku kūną. Jam skirtas laikas baigėsi. Šis kūnu vadinamas instrumentas nebegali duoti man daugiau, nei jau pasiekiau, tad man jo nebereikia. Po penkių minučių išgirdome jį tariant „Aumm...". Garsui nu tilus, stojo tyla. Patikrinau jo pulsą, širdies plakimą. „Jis greičiau siai tik laikinai sustabdė savo širdį, po kiek laiko vėl pradės kvėpuoti", - pamaniau. Ėmiau tikrinti jo kūno temperatūrą, akis ir visa kita, kas tokiais atvejais paprastai


daroma. - Na, gerai, užteks. Mums iki saulei patekant reikia nunešti kūną į Gangą, - nutraukė mano svarstymus dvasios brolis. - Nesirūpink, palik šį reikalą man, - pasakiau, tačiau brolis užsispyrė padėti. Pamėginom kūną pakelti kartu - vos pajudinome iš vietos. Atsinešėme pušies šaką, pakišome po šlaunimis ir vėl pabandėme kilstelėti - nieko. Išbandėme viską, kas tik šovė į galvą, prakaita vome gerą valandą, tačiau nepriartinome svamio kūno prie Gangos nė per colį. Vėliau nutikusius įvykius dar daug kartų atkūriau savo atmintyje. Šio išgyvenimo neužmiršiu niekad. Likus kelioms minutėms iki saulėtekio išgirdau kažką šalia sakant: „Dabar jį nešime mes." Aplinkui nieko nesimatė. „Turbūt pasirodė", - tariau sau. Dvasios brolis apsidairė taip pat. - Ar girdėjai ką? - paklausiau. - Taip, girdėjau tai ir aš, - patvirtino jis. - Gal mums prasidėjo haliucinacijos? Kas gi čia vyksta?- vėl paklausiau. Tuo metu svamio kūnas netikėtai pakilo į orą ir pats nupleveno Gangos link. Taip keliavo kelis šimtus jardų, tada ėmė leistis ir pasinėrė į vandenį. Mane tas vaizdas pribloškė. Ilgą laiką negalėjau suprasti, kas gi čia įvyko. Kai žmonės imdavo pasakoti apie stebuklus, kuriuos ne va padaręs koks svamis, visada atkirsdavau: „Visa tai triukai ir gudrybės." Tačiau savo akimis pamatęs skrendantį oru kūną greitai požiūrį pakeičiau. Grįžęs į vienuolyną užtikau kelis svamius, samprotaujančius to kia tema: „Jeigu Dievas sukūrė ir prižiūri šį pasaulį, kodėl jame tiek daug kančių?" Vienas iš jų kalbėjo: „Ši fizinė visata tėra vienas egzistencijos aspektas. Žmogus turi galimybę pažinti ir kitus jos aspektus, tačiau jis tiesiog nesistengia. Todėl jo protas lieka susitelkęs vien į fizinę plotmę. Žmogus kenčia, nes jis nesuvokia visumos." Šie žodžiai mane įkvėpė. Nuoširdžiai susidomėjau jų pokalbiu ir jo klausydamasis išsklaidžiau savo abejones. Kai lyginu materialistinį pasaulį su išminčių gyvenimo būdu, matau, kad pirmasis yra labai konkretus, čia vertinama tai, ką gali ma pamatyti, paliesti, sugriebti. Nors išminčių gyvensena ir aplinka yra nematerialistinė, gyvenimo tikslą jie supranta daug tikroviškiau. Pragyvenimo priemonės ir patogumai turi tam tikrą vertę, tačiau nesuvokiant absoliučios Tikrovės visa tai yra beprasmiška. Paprasti žmonės tam tikrus gyvenimo aspektus laiko paslaptingais ir mistiškais, tačiau visos paslaptys tampa aiškiomis tiesomis, kai nuo proto nuplėšiamas neišmanymo šydas. Šiuolaikiniai mokslininkai nieko neišmano apie mirimo technikas, o štai jogos mokymas išsamiai jas nagrinėja ir perteikia tiems, kurie sugebės jomis pasinaudoti. Tačiau mirties ir gimimo slėpiniai atsklei džiami nedaugeliui laimingųjų. Akivaizdžioji gyvenimo dalis - tai tiesė, jungianti du taškus: gimimą ir mirtį. Tačiau didesnioji gyvenimo dalis, esanti anapus šių taškų, lieka mums neregima. Būties slėpinius pažinę išminčiai supranta, kad šis gyvenimas tėra be galo ilgo ir neturinčio taško sakinio atkarpa tarp dviejų kablelių. Senovinis jogos mokslas teigia, kad iš kūno išeiti reikia konkrečiu būdu. Yra aprašyta vienuolika kūno „vartų", pro kuriuos gali išeiti prana ir subtiliosios energijos. Jogas iškeliauja pro vaitus, vadinamus Brahma-randhra — momenėlį viršugalvyje. Sakoma, kad išeinantis šiuo keliu išsaugo sąmonę, tad anapusybę suvokia taip pat, kaip kad suvokė šį gyvenimą.

Požiūriai į mirtį Jūs esate savo gyvenimo kūrėjas - kuriatės savo filosofiją, formuojatės pažiūras į įvairius dalykus. Jei tos pažiūros bus ydingos, visas gyvenimo statinys svyruos ir klibės. Kai žmogus įsisąmonina šį faktą, jis nukreipia savo žvilgsnį vidun, keičiasi — tada jam atsiveria daug kitų sąmonės lygmenų. Taip jis savyje pažadina jėgą. Tik vidinė stiprybė užtikrina siekių išsipildymą. Išminčiai pagrindė šią tiesą, tačiau šiuolaikinis žmogus jos nesupranta. Jis vis dar ieško laimės išoriniame pasaulyje. Būdamas jaunas aš taip pat maniau, kad laimės šaltinis - iš orinio pasaulio objektai. Kartą mokytojas nusiuntė mane pas turtuolį, gulintį mirties patale. Kai atvykau, šis žmogus tarė man virpančiu balsu: - Garbusis, palaimink mane.


Jis buvo didžiai susisielojęs, apsipylęs ašaromis. - Ko verkiate, lyg būtumėt vargeta ar bejėgis vaikas? - paklausiau jo. - Labai norėčiau būti vaikas, - jis atsakė. - Dabar suprantu, kad esu pats didžiausias šio pasaulio skurdžius, silpniausias iš žmonių. Esu sukaupęs daugybę turto, įvairių gėrybių, tačiau visa tai manęs negelbsti. Viskas praėjo veltui. Žvelgdamas į šį turtuolį regėjau vidinio skurdo požymius. Nuo to laiko teko ne kartą stebėti mirštančiuosius - tarp jų ir poetus, rašytojus, filosofus, politinius lyderius... Visada aptikdavau, kad paskutinėmis gyvenimo akimirkomis jie yra labai nelaimingi. Šios jų būsenos priežastis — įsikibimas į gyvenimą, prisirišimas prie šio pasaulio objektų. O tie, kurie pažįsta nemirtingąją savo esmę, yra laisvi, nes jie neprisirišę prie jokių pasaulietinių vertybių. Jie palieka savo fizinį kūną nusiteikę teigiamai. Čaitanjos Mahaprabhu gyvenimo aprašymai byloja, kad kambarys, kuriame jis gyveno, net jam mirus virpėjo jo kartotos mantros garsais. Kartą pats susidūriau su panašiu reiškiniu Kanpuro mieste. Ten gyveno gydytojų šeima, jų motina buvo didi Viešpaties atsidavusioji. Ji buvo inicijuota mano mokinė. Likus šešiems mėnesiams iki mirties, ji nusprendė užsisklęsti ir viena gyventi kambaryje atmindama Viešpaties vardą, medituodama. Sunki liga vis labiau kaustė ją prie lovos, matėsi, kad artėja atsisveikinimo laikas. Jos vyresnysis sūnus daktaras A. N. Tandonas buvo smarkiai prisirišęs prie motinos, nenorėjo atsitraukti nuo jos nė per žingsnį. Ta čiau motina jam tarė: - Aš nenoriu, kad būtum taip labai prie manęs prisirišęs. Nebesėdėk daugiau šalia! Visas pareigas tau jau atlikau, dabar turiu žengti visiškai viena. O tavo prisirišimas man jokiu būdu nepadės. Gyvendami paprasti žmonės išsiugdo klaidingo saugumo pojūtį, jie prisiriša prie savo vaikų ir kitokios fizinės nuosavybės. Mirštančius tokius žmones apima baimė, jie pasijunta vieniši. Tačiau ši moteris nejautė nieko panašaus - jos ramybė buvo nesutrikdoma, ji buvo visiškai pasinėrusi į Viešpaties vardą. Ji tarė sūnums: - Aš esu labai laiminga. Jūsų prisirišimas neturi galios sulaikyti manęs mirtingųjų pasaulyje. Vienas jos sūnus iš nuoskaudos pravirko ir kreipėsi į ją tokiais žodžiais: - O Motina, aš be galo myliu tave. Argi tu nebejauti man to paties? Kas tau nutiko, brangioji? - Atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti. Dabar aš jau išsivadavus siela, nepaprastai laiminga. Esu palaimos banga visatos vandenyne. Laisva nuo visų įmanomų baimių ir rūpesčių. Tu vis dar esi prisirišęs prie mano mirtingo kūno, tačiau aš aiškiai suvokiau - jis tėra kiautas. Tai jį tu savo motina laikai? Buvau atvykęs į jų namus tada ir aš. Savo kambaryje ji neleisdavo sėdėti niekam, tik man. Visai prieš pat mirtį ji sušnibždėjo man į ausį: - Tie žmonės mano, kad aš netekau proto, tačiau jie nė neįsivaizduoja, ką gavau. Paskui ji paprašė sukviesti visus šeimos narius, pakėlė ranką, palaimino juos ir iškeliavo į savo dieviškąją buveinę. Jai mirus, to kambario sienos ėmė skleisti jos kartotos mantros virpesius. Kiekvienas užėjęs vidun pajusdavo nuostabų garsą. Iš girdau apie tai ir aš. Iš pradžių negalėjau patikėti. Todėl aplankiau namą pats ir įsitikinau, kad mantros virpesiai vis dar ten. Mantra - tai skiemuo, žodis ar žodžių junginys. Jei žmogus nuolat susitelkęs ją kartoja, ji įsispaudžia į pasąmonę ir ten pasilieka, nors pats žmogus paprastai to proceso nesuvokia. Išsiskyrimo su kūnu dieną, silpstant proto jėgoms, jam liaujantis funkcionuoti, prisirišimas prie kūno bei kitos pasaulietinės nuosavybės sukelia nepakeliamos vienatvės ir liūdesio pojūtį. Žmogaus pasąmonės turinys šiuo metu tampa jo vedliu. Toks išsiskyrimas neišmintingam yra skausmingas. Tačiau to negalima pasakyti apie dvasingą žmogų, kuris su tikėjimu atsimena savo mantra: mantra veda jį pirmyn virsmo laikotarpiu, kuris kitam žmogui būna kupinas siaubo. Pati mirtis nėra skausminga - didžiules kančias sukelia tik mirties baimė. Mantra yra galinga parama, ji veda žmogų per tamsą, tampa žiburio nešėja jam einant koridoriumi tarp mirties ir gimimo. Nuo latinis mantros atminimas ir gilus tikėjimas yra vienas patikimiausių dvasinės praktikos metodų. Jį pripažįsta viso pasaulio dvasinės tradicijos. Apvalytas ir išlavintas protas atmindamas mantra išsklaido virsmo periodo tamsą. Mantra iš tiesų yra labai retas draugas, padedantis žmogui visada, kai šiam prireikia


pagalbos - tiek šiame, tiek ir anapusiniame gyvenime. Nuolat atsimindamas mantra jogas suformuoja pasąmonėje gilius įspaudus, vėliau į juos savaime veržiasi protas. Taigi mantra yra dvasinis vedlys, padedantis įveikti mirties baimę, ramiai perkeliantis būtybę į kitą būties krantą. Jogai sako, kad kūnas yra tarsi apdaras. Jie įsitikinę, kad ateina dieria, kai šis apdaras tampa nebereikalingas, ir tada įmanoma sąmoningai jį nusimesti nepatiriant jokios baimės ar kančios. Toks kūno palikimo būdas jiems visiškai įprastas. Man nusišypsojo sėkmė būti panašaus įvykio liudininku per Kumbha Melą prie Alachabado miesto. Kumbha Melą - tai didžiulė išminčių šventė, vykstanti kas dvylika metų ir trunkanti ištisą mėnesį. Ant šventų Gangos krantų susirenka būriai išminčių, išsilavinusių žmonių, čia jie dalijasi savo žiniomis ir potyriais su visais šventės dalyviais. Šiame dvasiniame susibūrime džiaugsmingai dalyvauja visi religingi Indijos žmonės. Tuo metu buvau apsistojęs sodo namelyje ant Gangos kranto. Anksti ryte, apie trečią valandą, gavau žinią, kad Vinaja Maharadža nusprendė palikti savo kūną lygiai pusę penkių. Šis svamis buvo mano mokytojo mokinys. Daug nesvarstydamas nuskubėjau į jo lūšnelę. Čia jis kalbėjosi su manimi maždaug pusę valandos, prisiminė aukštesnes Joga-Vedantos praktikas. Aplinkui jį, be manęs, sėdėjo dar šeši svamiai. Lygiai pusę penkių, paaiškinęs mums savanoriško kūno palikimo techniką, jis atsisveikino su mumis tokiais žodžiais: - Telaimina jus Dievas, susitiksime kitapus. Tada nutilo, užmerkė akis ir visiškai nurimo. Visus susirinku siuosius pasiekė garsas „tik", pasigirdęs nuo jo galvos - tokį garsą išduoda trūkstami kaukolė. Ši technika yra vadinama išėjimu iš kūno per Brahma-randhrą. Vėliau mes paskandinome paliktą kūną Gangoje. Man, beje, teko daug kartų stebėti, kaip jogai sąmoningai palieka savo kūną. Šiuolaikinis žmogus moka valgyti, kalbėti, išmano, kaip siūtis drabužius, gyventi bendruomenėje ir visa kita. Jis taip pat žino, kaip tinkamai parengti kūdikio besilaukiančią motiną, kad gimdymas būtų saugus, yra sukūręs daugybę darbą lengvinančių instrumentų. Tačiau jis dar nieko nenutuokia apie būdus, leidžiančius valingai ir be jokio sielvarto palikti kūną. Mirdamas jis labai liūdi, patiria daug psichologinio skausmo. Dabartinė mūsų visuo menė sugebėjo sukurti pažangias technologijas, tačiau iki šiol ne atskleidė daugelio gyvenimo ir mirties slėpinių. Šiuolaikinis žmogus dar neatrado jo paties viduje glūdinčių turtų. Mirtis yra neatsiejama kūno savybė, būtinas pokytis. Svarbu, kad mirštantis žmogus būtų iš anksto pasiruošęs šiam momentui, apsišvietęs šiuo klausimu. Šis neišvengiamas pokytis, vadinamas mirtimi, pats savaime nesuteikia kančios, sielotis mirštantįjį priverčia mirties baimė. Šių laikų švietimo sistema moko žmogų, kaip pelnyti sėkmę įvairiose pasaulietinės veiklos srityse, tačiau joje nėra disciplinos, kuri padėtų jam atsikratyti mirties siaubo. Žmonijai dabar privalu suprasti, kaip rasti paguodą mirštant.

Išėjimo iš kūno technikos Kartu su dviem draugais leidausi į kelionę iš Gangotrio į Badrinathą. Buvo liepos mėnuo - debesų judėjimo laikotarpis. Mes pasirinkome gana neįprastą maršrutą ir žingsniavome siauru, vingiuotu takeliu, kurį žinojo tik kai kurie svamiai ir išminčiai. Juo dvidešimt penkias mylias - nuo Gangotrio iki Badrinatho nukeliavome per keturias dienas, nors įprastu keliu žygis būtų trukęs daug ilgiau. Gamta, mums lenkiant 12 000 pėdų aukščio snieguotas viršukalnes, rodėsi nuožmi, tačiau tuo pat metu atskleidė tokį Himalajų grožį, kokio dar niekad nebuvau regėjęs. Už devynių mylių nuo Gangotrio įsikūrėme pernakvoti. Kitoje Gangos pusėje plytėjo Bhodža Basavietovė, garsi medžiais, kurių žievėje rašomi šventraščiai. Rytą, prieš pajudėdami Gomukho (Gangos ištakų) link, pamatėme jauną svamį iš Madraso, jis buvo apsistojęs kitame Gangos krante. Jis, kaip ir mes, bandė įveikti kalnus ir patekti į Badrinathą šiuo neįprastu ir mažai kam žinomu maršutu. Gimtoji jam buvo tamilų kalba, paplitusi pietinėse Indijos valstijose, o su mumis jis bendravo laužyta hindi. Prieš tai jis kelias dienas mokėsi kartu su svamiu Tapodhanamdžiu, didžiai išsilavinusiu Himalajų asketu. Taigi kelionę j Gomukhą, įsikūrusį kalnų ledyno, iš kurio išteka Gangą, papėdėje, tęsėme jau keturiese. Su savimi turėjome nedidelę palapinę, truputį sausainių ir


kukurūzų spragėsiu. Gomukhe sutikome svamį, vardu Hansdžis, jis taip pat prisijungė prie mūsų. Hansdžis čia atvykdavo kiekvieną vasarą. Praeityje jis tarnavo jūrų karininku. Nusivylęs jūreivišku gyvenimu, jis iškeliavo ieškoti Himalajų jogų ir išminčių. Būdamas dar jaunas vyras - sulaukęs vos trisdešimt penkerių - jis išsižadėjo šio pasaulio. Apylinkių žmonės mėgo jį dėl ramaus ir švelnaus būdo. Kitą dieną atsisveikinome su šiuo išminčiumi, kurio, tiesą sakant, nesužavėjo mūsų sumanymas keliauti į Badrinathą pavojingu ir nežinomu maršrutu. Tą vakarą įkūrėme stovyklavietę 16 000 pėdų, kitą vakarą - 18 000 pėdų aukštyje. Kopti dėl išretėjusio oro darėsi vis sunkiau. Visas tris dienas mes tarsi plevenome erdvėje šiek tiek aukščiau pasaulio stogo, viršum mūsų galvų driekėsi tyrai žydras dangus, o jame buvo sukabintos žybsinčios žvaigždės. Mūsų palapinė buvo mažutė, kvėpavome labai negiliai; atsilaikyti prieš speigą, vėją ir sniegą šią lemiamą naktį mums padėjo šilti drabužiai ir šiluma, kurią skleidė mūsų pačių kūnai. Ir štai vidurnakty jaunasis Madraso svamis nusprendė ten, Himalajų aukštumoje, palikti kūną. To priežastis nebuvo neviltis. Greičiausiai jis žinojo, kad jam skirtas laikas baigėsi. Jeigu žmogus giliame sniege ir šaltyje nusirengia, greitai jo kūnas pradeda nebejausti skausmo, tampa nejautrus. Aukštuose Himalajų kalnuose patekęs į gilų sniegą žmogus išties sustingsta ir praranda lytėjimo pojūtį. Tai liudija įvairūs šventraščiai, išminčių pasakojimai, netgi Himalajų viršukalnių „šturmuoti" atvykusių vakariečių knygos. Vis dėlto jogai iš kūno išeina naudodami reikiamą techniką. Vienos Himalajų jogų sektos atstovai tradiciškai miršta panirę į samadhi būseną ir leisdami tuo metu kūnui sušalti. Šis metodas vadinamas hima-samadhi. Patandžalis savo jogos sistemoje dažnai vartoja žodį samadhi, apibūdindamas aukščiausią ramybės būseną. Tačiau Himalajų papročiuose tuo pačiu žodžiu yra įvardijami ir įvairūs metodai, kuriais sąmoningai paliekamas kūnas. Jogai ir išminčiai, kalbėdamiesi tarpusavyje, sako: „Jis įėjo į mabasamadhi" , - tai reiškia „Jis paliko savo kūną". Nenorėjome palikti jaunojo svamio visiškai vieno, bandėme įkalbėti jį eiti drauge su mumis. Tačiau bendrauti su juo mums buvo gana keblu, nes nė vienas iš mūsų gerai nemokėjo tamilų kalbos. Buvome šalia jo iki 10 valandos ryto, tačiau mūsų patarimai ir įtikinėjimai jo nepaveikė. Jis buvo tvirtai pasiryžęs savanoriškai palikti kūną devų krašte. Tad atsisveikinome su juo ir iškeliavome pirmyn. Po dviejų dienų pasiekėme Badrinathą. Į Himalajus, beje, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis išėjo ir gerai žinomas Ma-habharatos veikėjas Judhišthira. Žmonai jis pasakė, kad vyksta susitikti su dievais, paskui, pridūrė, iškeliausiąs į galutinę buveinę. Pasiekusi šventyklą mūsų draugija išsiskirstė, aš grįžau į savo kalnų namelį. Senovėje žmonės mielai praktikavo aprašytą kūno palikimo būdą, tačiau jis nėra vienintelis. Kitas būdas vadinamas džal-samadhi - žmogus giliai paneria į kurios nors Himalajų upės vandenis ir sulaiko kvėpavimą. Pasirinkęs sthal-samadhi sėdi tobula poza ir sąmoningai atidaro momenėlį. Jogų praktikuojamos mirimo technikos yra labai nuoseklios, beskausmės ir sąmoningos. Vakariečiams jos, žinoma, kelia nuostabą, tačiau Himalajuose viskas kitaip. Reikia suprasti, kad tai ne savižudybė, tai - tikslingas jau nebereikalingo kūno palikimas siekiantnušvisti. Ateina metas, kai kūnas tampa našta, net kliūtimi, galinčia sutrikdyti mirštančio žmogaus kelionę per nesuskaitomas pasąmoninių įspūdžių sankaupas. Įprastą mirtį pasirenka tik tie jogai, kurie neturi pakankamai žinių apie sudėtingesnes technikas, nepasitiki savo jogos galia ir savitvarda. Pastarasis pasirinkimas, žinoma, neprilygsta tobuliems jogos metodams. Egzistuoja dar vienas, labai retas išėjimo iš kūno būdas: nukreipus meditacijios galią į saulės rezginį vidinės ugnies liepsnos per sekundės dalelę sudegina kūną — iš jo telieka sauja pelenų. Šią iš mintį savo mylimam mokiniui Načiketui perdavė mirties dievas Jama, visa tai aprašoma Katha Upanišadoje. Savaiminio sudegimo atvejų ne taip retai pasitaiko visame pasaulyje, jų priežasties žmonės nesupranta. Tačiau senovės raštai, tokie kaip Mahakala Nidhi, nuosekliai aiškina šį metodą. Pasak Himalajų jogų ir svamių, gimimas ir mirtis tėra du nereikšmingi žmogiškosios būties epizodai. Šiuolaikinis žmogus jau perprato gimimo slėpinį ir gali iš anksto pasiruošti šiam džiaugsmingam nutikimui. Deja, tikrosios gyvenimo filosofijos žinių jam tebetrūksta, dėl to jis nesupranta mirties slėpinio, nieko nėra girdėjęs apie mirimo būdus, taigi mirčiai tinkamai pasiruošti negali. Jogas į mirtį žiūri kaip į vieną iš kūno egzistencijos atributų, vieną iš daugelio pokyčių,


vykstančių per jo gyvavimo trukmę. Šiuolaikinis žmogus nesunkiai galėtų įgyti išsilavinimą šioje srityje - tai išvaduotų jį iš didelių kančių senatvėje, kai beveik neiš vengiamai jis pasijunta atskirtas nuo likusios visuomenės dalies, ignoruojamas jos. Stebiuosi, kodėl šių dienų žmonija beveik netyrinėja kitų būties plotmių, nesiekia rasti būdų, kaip išsilaisvinti iš siaubo, vadinamo mirtimi. Šia tema yra gausybė literatūros, tačiau Vakarų pasaulis vis dar klaidžioja ieškodamas sprendimo. Galima tik pasidžiaugti, kad panašiais klausimais jau pradedama kalbėti plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose, vis dėlto nerasime knygos, kurioje būtų aprašytos mirimo technikos. Jogos literatūroje aprašytos praktikos, beje, visai nesusijusios su kuria nors konkrečia religija ar kultūra, turėtų būti patikrintos moksliškai, o tada pasitelktos siekiant palengvinti žmonių kančias mirties valandą.

Gyvenimas mirusiame kūne Vienas Asamo valstijoje dislokuotos britų armijos karininkas pradėjo praktikuoti meditaciją, o vadovavo jam mano mokytojas, kurį kariškis nuoširdžiai gerbė. Jis sutiko mokytoją 1938 metais Rorkio kaimelyje, maždaug keturiasdešimt mylių nuo Rišikešo. Kariškis išgirdo, kaip apie mokytoją susižavėjęs pasakojo vienas Indijos valdininkas, ir užsinorėjo išvysti jį savo akimis. Abu jie susitiko su mano guru Gangos pakrantėje. Po susitikimo brito susidomėjimas mokytoju dar labiau sustiprėjo, jis ėmė gana dažnai lankytis pas jį, netgi svarstė galimybę atsistatydinti iš užimamo aukšto posto, kad galėtų nuolat su juo būti. Tarp mūsų taip pat užsimezgė šilti santykiai. Jis kvietė mane paviešėti Asame, tačiau gyvenimas kalnuose man teikė kur kas daugiau džiaugsmo nei viešnagės didesniuose ar mažesniuose miestuose. Būdamas šešiolikos, susipažinau su senu, prityrusiu jogu iš Nagos kalnų. Jo vardas buvo Burhe Baba, jis tada keliavo į Asamą. Tuo metu su mokytoju gyvenome Gupta Kašio oloje, už penkių ar šešių mylių nuo miesto. Minėtasis išminčius užsuko pas mus norėdamas pasimatyti su mano mokytoju. Burhe Baba buvo labai liesas, jo plaukai, barzda ir drabužis - balti. Jo laikysena nenorom traukdavo stebėtojo akį - jis buvo panašus į tobulai tiesią bambukinę lazdą. Šis žmogus, pasirodo, dažnai lankydavosi pas mano mokytoją, klausinėdavo jo apie sudėtingas dvasios ugdymo praktikas. Kalbėdamasis su mokytoju jis vis grįždavo prie kūno keitimo temos. Tais laikais buvau jaunas ir nedaug tesupratau apie praktiką, vadinamą para-kaja praveša. Su manimi apie šią jogos techniką atvirai dar nebuvo kalbėjęs niekas. Praėjus dešimčiai dienų man buvo liepta keliauti su šiuo senu jogu į Asamą. Nuvykę ten traukiniu užėjome pas seną pažįstamą britų karininką. Jis reguliariai praktikavo jogos pozas, pranajamą ir meditaciją. Kiti karininkai jo elgesio nesuprato. Jų požiūriu, jis užsiiminėjo gana keistais dalykais. Vienas jam pavaldus indų majoras man pasakojo: „Iš pradžių jis prašo manęs atnešti kėdę ir sėdasi ant jos. Tada nori, kad ištraukčiau ją iš po jo. Kai tą padarau, jo kūno padėtis nė kiek nepakinta, tarsi jis ir toliau patogiai sėdėtų ant kėdės." Kitas majoras, bendravęs su juo ilgą laiką, teigė, kad nuo to laiko, kai prieš trejus metus tas karininkas tapo jogu, jo asmenybė be perstojo kito. „Jis niekada nebepraranda savitvardos. Pasidarė labai geras ir švelnus." Jis, be to, visiškai nustojo vartojęs alkoholį. Dar jis gerai mokėjo hindi kalbą, mokėsi sanskritą. Būdamas ten nugirdau, kaip Burhe Baba pasakė vadui, esą po devynių dienų jis ruošiasi pakeisti kūną. Neilgai trukus Burhe Baba ir aš išvykome iš kariuomenės stovyklos ir pasukome Nagos kalnų link. Šioje šalies dalyje dėl moskitų, gyvačių ir laukinių žvėrių - tigrų ir dramblių - jogą sutikti buvo retenybė. Apsistojome jau mirusio Svamio Nigamanandos oloje; šis išminčius buvo parašęs tris knygas: Jogos guru, Tantrinis guru ir Vedantos guru. Jose jis perteikė savo tiesioginį patyrimą - man jos pasirodė labai naudingos. Kai ten gyvenome, Baba dažnai man aiškino kai kuriuos gana sudėtingus dalykus, tačiau mane tuo metu visų pirma domino kūno raumenų mankšta. - Mano raumenys labai tvirti, - kartą pasigyriau Babai. - Labai greitai tavo jėga bus patikrinta, - atšovė jis. Būdamas iš prigimties smalsus, nuolat jį apiberdavau klausimais. Galų gale jis tarė: - Viskas. Daugiau jokių klausimų. Sutelk savo protą į mantrą.


Baba mokėjo nemažai kalbų, tarp jų sanskritą, hindi, pali, tibetiečių ir kinų. Kartais prabildavo į mane angliškai - tačiau tik tada, kai supykdydavau jį savo nuolatiniu tauškėjimu. Tada jis angliškai tardavo „shut up!". Tai reiškia „užsičiaupk". Tyla man patiko, tačiau norėdamas daugiau sužinoti apie dalykus, kurie man atrodė paslaptingi, berdavau jam galybę klausimų. Net jo pyktis nepriversdavo manęs atstoti. Kai priartėjo laikas iškeliauti iš olos, paklausiau jo, kodėl jis nori pakeisti kūną. - Man jau per devyniasdešimt metų, ir kūnas nebeleidžia ilgą laiką išsaugoti samadhi būsenos. Be to, atsirado tam puiki proga. Ryt rasiu geros būklės negyvėlį. Vienam jaunuoliui įkirs gyvatė, jo kūnas bus paleistas į upę už trisdešimt mylių nuo čia. Babos žodžiai mane nejuokais suglumino. Paskui jis pranešė man, kad olą paliksime rytojaus įytą, o tikslą pasieksime prieš sau lėlydį. Tačiau atėjus rytui iš olos išlįsti nesugebėjome. Naktį į olos angą straublį įkišo dramblys. Olos kampe lindėjo skorpionas, jis įgėlė drambliui - dramblys krito vietoje. Jo priekinės kojos, straublys ir galva liko olos viduje, o liemuo - lauke. Iškart supratome, kad norėdami išsivaduoti iš įkalinimo turėsime gerai paplušėti. Baba pagavo mūsų nelaimės kaltininką skorpioną plikomis rankomis ir tarė: - Negeras berniukas! Kokį piktą pokštą tu čia iškrėtei? - Ką darai, garbusis? - surikau. - Jis tau įgels! - Ne, neišdrįs, - nesijaudindamas atsakė Baba. Skorpionas buvo juodas ir labai didelis - apie penkių colių ilgio. Norėjau sutraiškyti jį mediniu sandalu, tačiau Baba neleido: - Niekas neturi teisės žudyti kitų gyvų būtybių. Šiuodu - dramblys ir skorpionas - paprasčiausiai suvedė sąskaitas. Suprasi, kas įvyko, kai daugiau sužinosi apie karmą - priežastis ir pasekmes. Daugiau jis man neaiškino, nes turėjome skubėti - reikėjo išsikrapštyti iš olos ir per dieną pėsčiomis įveikti ilgą kelią tankiu mišku. Po dviejų valandų įtemptų pastangų nustumti kritusį dramblį nuo tako man pagaliau pavyko atlaisvinti šiek tiek vietos, kad galė tume iššliaužti. Išsilaisvinę ėmėme žingsniuoti į šiaurę, ėjome trylika mylių ir pasiekėme upę, ten apsistojome pernakvoti. Ryte išsimaudžiau ir lygiai pusę penkių sėdau medituoti. Kai vėl atmerkiau akis, Baba buvo kažkur dingęs. Laukiau ir ieškojau jo visą dieną, tačiau jis nepasirodė. Nusprendžiau grįžti į Himalajus. Visa kelionė su Baba, į kurią mane buvo išleidęs mokytojas, atrodė ir paslaptinga, ir bevaisė. Kelias atgal, be to, ėjo raižyta vietove, reikėjo brautis per dygliuotus krūmus. Kai pasiekiau Asamo štabo būstinę, britų kariuomenės vadas pasakė: - Burhe Babai pavyko! Dabar jis jau naujame kūne! Aš vis dar nieko negalėjau suprasti. Kitą rytą nieko nelaukdamas iškeliavau į namus Himalajuose. Kai grįžau, mokytojas tarė: - Vakar buvo apsilankęs Burhe Baba, domėjosi, ar dar nepasirodei. Po kelių dienų pas mus atėjo jaunas sadhu. Pradėjo kalbėtis su manimi, iš jo elgesio rodėsi, kad jau seniai mane pažįsta. Papasakojo man visas mūsų kelionės į Asamą smulkmenas, atsiprašė manęs: -Atleisk, negalėjau tau leisti būti kartu, kai tik pakeičiau kūną. Buvo labai keista šnekėtis su, regis, pažįstamu žmogumi, kurio fizinį apvalkalą, kūną, regėjau pirmą kartą. Pastebėjau, kad naujasis fizinis instrumentas nė kiek nepaveikė jo turėtų gebėjimų ir būdo bruožų. Tai buvo tas pats senasis Baba su visais savo protiniais gabumais, išsimokslinimu, patirtais įspūdžiais, talentais ir manieromis. Nusprendžiau taip kurį laiką atidžiai stebėjęs jo kalbą ir veiksmus. Įdomu, kad eidamas jis keistai išsitempdavo ir tapdavo panašus į bambuką - lygiai kaip senasis Baba. Vėliau mano mokytojas davė jam naują vardą. Anot jo, „vardas priklauso kūnui, o ne sielai". Taigi dabar žmonės pažįsta jį kaip Ananda Baba, jis vis dar klajoja po Himalajus. Tačiau net ir dabar sutikęs jį tarsi regiu ankstesnį jo kūną, o priprasti prie naujo, stovinčio prieš mane, nelengva. Surinkęs visus duomenis supratau, kad tobulas jogas valios jėga gali pakeisti savo kūną į kitą, jeigu tik pasitaiko tokia galimybė. Kaip tai daroma, žino vos vienas kitas. Kasdieniškas protas tokius dalykus, žinoma, laikys vien tiktai pramanu. Bendravimas su didžiais išminčiais, mokymasis iš jų labai praturtino mano gyvenimą. Net jei mano


rankos negali atitraukti užsklandos, dengiančios ateitį, jei akys negali peržvelgti jos klosčių, vis dėlto girdžiu iš ten sklindančias melodijas, skiriu balsus. To pasaulio objektų mano protas neįsileidžia, tačiau jų balsai aidi mano esybės gelmėse.

Mano mokytojas atsisveikina su kūnu Vieną 1945 metų liepos dieną mano mokytojas pranešė, kad jis nori palikti kūną. Ėmiau prieštarauti tokiais žodžiais: - Šventraščiai rašo, kad mokytojas, paliekantis kvailus savo mokinius šiame pasaulyje, daro nuodėmę ir užsitarnauja amžiną pasmerkimą. - Gerai, - atsakė mokytojas, - tada aš dar liksiu šiame kūne, nes tu, matau, vis dar esi kvailas nemokša. 1954 metais, ruošdamasis trumpam išvykti į Vokietiją, maudžiausi Gangoje ir supratau, kad tada pasielgiau blogai: „Man nederėjo versti jo toliau likti kūne, jis juk ir taip davė man labai daug." Nuėjęs pas mokytoją apie šią mintį neprasitariau, tačiau prabilo jis pats: - Pakviesk kitus svamius susirinkti šįvakar pusę šešių. Perteiksiu savo paskutinius pamokymus. Tada buvome 11 600 pėdų aukštyje, vietovėje tarp Basudharos ir Badrinatho, netoli vienos Himalajų šventyklos. Galimybė savo akimis regėti jogo mirtį mūsų tradicijoje yra labai vertinama. Mes visada siekiame būti šalia mokytojo, kai jis palieka kūną. Tikras jogas miršta tada, kai savo valia nusprendžia tai padaryti. Jeigu mokytojas nori ilgai gyventi - taip ir bus, tačiau tą pačią dieną, kai jis supras, kad čia jam daugiau nėra kas veikti, paprasčiausiai nusimes savo kūną, tarytum gyvatė nusimeta seną odą. - Kodėl tu nori palikti kūną? - paklausiau savo mokytojo. - Tu maudeisi ir mąstei apie tai, kad neturi teisės laikyti manęs čia. Dabar jau esi stiprus, šio bei to pramokęs. Galų gale subrendai ir gali savarankiškai gyventi. O aš jaučiuosi galįs tęsti savo kelionę. Tą vakarą ant kalno viršūnės buvome penkiese. Jis sėdėjo viduryje, apsuptas mūsų. Klausė visų paeiliui, ar norime dar ką sužinoti apie dvasinę praktiką. Man buvo labai liūdna, tačiau tuo pat metu stengiausi nerodyti savo prisirišimo prie jo. Aš žinojau, kad kūnas anksčiau ar vėliau turi virsti dulkėmis - tai neišvengiama. Todėl iš visų jėgų stengiausi tvardytis. Mokytojas žvilgtelėjo į mane ir paklausė: - Ar nori dar ko iš manęs? - Noriu, kad būtumei su manimi visad, kai man to reikės, -visad, kai pateksiu į bėdą, jausiuos bejėgis ar negalėsiu susidoroti su aplinkybėmis. Jis pažadėjo išpildyti šį mano prašymą, tada mane palaimino. Visi nusilenkėme jam. Jis atsisėdo tobula poza ir užsimerkė. Pas kui ramiai tarė garsą aum ir iškeliavo. Visi pravirkome. Mokytojas mums nenurodė, ar kūną sudeginti, ar paskandinti upėje. Niekaip negalėjome to nutarti. Dvi valandas svarstėme, guodėme vienas kitą, tačiau nepriėjome prie jokios išvados. Pagaliau visi paliko nuspręsti man. Pamaniau, kad tinkamiausia būtų nunešti jo kūną prie mūsų olos, tačiau ji buvo už šešiasdešimt trijų mylių - tai būtų užtrukę keletą dienų. Vis dėlto aš ir kitas svamis paėmėme ir pradėjome nešti kūną senosios mokytojo buveinės link. Naktį kalnuose keliauti labai sudėtinga, tad apsistojome nedidelėje oloje. Mes beveik nekalbėjome, visą naktį praleidome sėdėdami ir žiūrėdami vienas į kitą. Niekad nė nepagalvojau, kad mokytojas paliks mane, tačiau jis tai padarė. Kitą rytą, vos pakilus saulei, vėl nešėme kūną ir sukorėme dar apie penkiolika mylių. Svarstėme, kokiu būdu ir kur kūną palaidoti, bijojome, kad jis neimtų irti. Praėjo jau dvi naktys - trečiosios dienos rytą nusprendėme palaidoti jį vieno kalno viršūnėje, nuo jos buvo matyti mūsų ola. Iškasėme šešių pėdų gylio duobę ir nuleidome į ją kūną. Mums beliko užpilti duobę žemėmis ir užridenti akmenimis, tačiau atsitiko keistas dalykas - mes nepajėgėme pajudinti savo galūnių. Tarpusavyje persimesti žodžiais galėjome, tačiau visi (mūsų buvo penki) tarsi suakmenėjome, tapome visiškai nepaslankūs, lyg paralyžiuoti. To dar nebuvau patyręs. Jaučiau, kad mano siela visiškai atsiskyrus nuo kūno, sąmoningai suvokiau tą skirtybę. Man atrodė, tarsi būčiau iššokęs iš kūno, likusieji jautė tą patį. Už penkių pėdų nuo mūsų augo neaukšta pušaitė, ir štai visi išgirdome nuo jos sklindantį mokytojo balsą: „Aš čia, prabuskite!


Nustokite liūdėti. Ar jums reikia manęs kūniškame pavidale, ar norite, kad padėčiau jums be to kūno?" - Man reikia tavęs tavo kūne, - atsakiau. Vienu balsu visi pradėjome šauktis jo pagalbos, maldavome grįžti. Neilgai trukus pajutau kūne dilgčiojimą. Pamažu sąstingis nuslūgo, vėl atgavome rankas ir kojas. O mokytojas tuo metu atsisto jo ir išlipo iš duobės! - Blogai, kad jums reikia manęs šiame kiaute. Vis dar garbinate pavidalą, negalite pakilti aukščiau. Jūsų prisirišimas prie mano kūno yra kliuvinys. Pasistengsiu, kad jūs ją įveiktumėte, - tarė jis ir pradėjo aiškinti mums kūno ir beformės sielos santykius. Mums dar gyvenant oloje daugybę kartų buvau matęs, kaip mokytojas kelias dienas iš eilės išsėdėdavo visiškoje tyloje, nė kiek nesujudėdamas. Vos tik jis atsimerkdavo, mes susirinkdavome ir susėsdavome šalia jo. Vieną dieną jis papasakojo man, kad esama trijų rūšių būtybių: pirma, egzistuoja Aukščiausioji Būtybė — visatos Viešpats; antra - gimimą ir mirtį nugalėję išminčiai, jie yra pusiau nemirtingi; trečia - paprasti žmonės, esantys gimimo ir mirties valdžioj. Mirties baimė tūno jų protuose ir širdyse, nuolat primindama apie save. Pastarieji žmonės neišmintingi, todėl jie kenčia. Jogų ir išminčių netrikdo tokie mažmožiai kaip mirtis ir gimimas. Jie apskritai laisvi nuo baimių, o pirmoji Himalajų išminčių skelbiama žinia ir yra bebaimystė. Ji - vienas iš žingsnių nušvitimo link. Mokytojas pasakė, kad didieji jogai ir išminčiai nesensta, gali gyventi tiek, kiek patys nori. Individuali siela geba savanoriškai palikti kūną, jai yra įmanoma netgi apsigyventi kitame kūne. Sakoma, kad tokia galia buvo apdovanotas didysis jogas ir išminčius Šankara. Vienas iš šventraščių pastarąjį reiškinį vadina para-kaja praveša. Praeityje jau turėjau progą stebėti, kaip šią techniką de monstravo mano mokytojo guru, nuo to laiko labai ja domėjausi. Mano mokytojas sakė, kad tobulam jogui nėra sudėtinga ar neįprasta pakeisti savo kūną, jei, žinoma, randamas tinkamas pakaitalas. Jis apibūdino tris gyvenimo trukmės prailginimo būdus: pirma, labai ilgai gyventi žmogui leidžia galios, įgyjamos tobulai įvaldžius jogą, laikantis disciplinos; antra, jogas gali pakeisti kūną, tačiau išsaugoti visą senuoju kūnu sukauptą patirtį; trečia, nušvitęs žmogus supranta, kad prisirišti prie apdaro, vadinamo kūnu, nėra jokio reikalo. Tada jis išsilaisvina. Išstudijavęs kelis retus rankraščius bei mokydamasis prie mokytojo pėdų jutau vis stipresnį troškimą pažinti gyvenimo prailginimo mokslą. Išminčiai atskleidė ir išaiškino esmines gyvenimo tiesas. Šios tiesos yra amžinos ir priklauso visai žmonijai - jos universalios. Visų išmintingų planetos žmonių - kad ir kokiai rasei jie priklausytų - širdžių gilumoje glūdi troškimas pažinti šias tiesas, persiimti jomis. Tokiu būdu yra realizuojamas aukštesnysis žmonių giminės pašaukimas. Nemirtingumo žmogus siekia nuo pat civilizacijos aušros. Jeigu kam nors pavyko ką nors padaryti praeityje, vadinasi, tas pats dalykas yra įmanomas ir šiandieną. O jeigu kam nors pavyko pasiekti tai šiandieną, įmanoma, kad tą pasiekimą gali pakartoti ir kiti žmonės. Gyvybė išreiškia save per kūną. Troškimai siekia saviraiškos -įgauti formą. Troškimas yra vidinė esatis, o forma - išorinė. Forma negali egzistuoti be turinio, antraip tai tebus negyva materija. Formai turinį suteikia ritmiški virpesiai, be kurių ji amžinai bus bergždžia. Todėl troškimai veržiasi įsikūnyti, o forma siekia troš kimo. Deja, daugybė žmonių gyvena vien kūnu. Nesugebėdami apčiuopti vidinės gyvybės jie mano, kad už paveikslėlio kontūrų nieko daugiau nėra. Jie nepajėgūs įžvelgti, kas slypi anapus jų fizinės būties. Tokių žmonių pasaulio supratimas taip ir lieka klaidingas, jų pažinimas skurdus. Norėdamas patirti vidinius gyvenimo ritmus, žmogus turi išmokti peržengti troškimą, turi ugdyti vidinį juslumą, proto vienakryptiškumą - tai padės jam sulaukti pagalbos iš subtiliųjų ritminių virpesių galių. Gyvenimas yra ritmas. Pajutusieji jį gali gyventi tiek, kiek patys nori.

Velnio baimė Vieną vakarą su savo dvasiniu broliu keliavome kalnų keliuku. Jau buvome sukorę trisdešimt mylių, tad stabtelėjome pailsėti. Iki šventojo induistų miesto Kedarnatho buvo likusios dvi mylios. Aš buvau labai nuvargęs, todėl greitai užmigau, tačiau mie- gas buvo neramus - mat artėjant nakčiai


oras atšalo, o aš neturėjau jokios antklodės. Kad būtų bent kiek šilčiau, rankomis apsikabinau savo pečius. Tąkart miegodamas sapnavau, nors šiaip aš ne sapnuoju ir iki tos nakties buvau sapnavęs gal tris ar keturis kartus gyvenime. Dar turiu pridurti, kad tie keli mano sapnai vėliau išsipildė. O dabar sapnavau, kad mane savo galingomis rankomis smaugia velnias. Jaučiau, kaip dūstu. Mano brolis mokinys nemiegojo. Jis pastebėjo, kad pasikeitė mano kvėpavimo ritmas, ir suprato, jog man labai nepatogu gulėti. Jis pasilenkė prie manęs ir pažadino. Praplėšęs akis pasiskundžiau: - Kažin kas mane smaugė! O brolis mokinys paaiškino, kad aš pernelyg smarkiai apsivijau save rankomis. Tai, ką mes vadiname velniu, yra mūsų pačių dalis. Velnią ir kitas piktąsias jėgas mes išsigalvojome iš savo nemokšiškumo. Žmogaus protas - didis stebuklas. Jis kada tik panorėjęs gali sukurti ir blogio jėgas, ir dievybes. Jis ir nuostabus mūsų draugas, ir piktas priešas, jis gali pakylėti mus į dangų ar nublokšti į pragarą. Mūsų protas, ypač pasąmonė, pilnas paslapčių, kurias turime pažinti prieš žengdami nušvitimo keliu. Sapnas - natūrali proto būsena. Tai yra tarpinė stadija tarp gilaus miego ir būdravimo. Kai jutimo organai liaujasi siuntę į smegenis impulsus, protas ima gauti pasąmonės signalus. O pasąmonėje slypi neišsipildę mūsų troškimai. Jie tarsi laukia, kada išmuš jų valanda. Todėl, kai sąmoningoji proto dalis ilsisi, pabunda pasąmonė ir iškelia į paviršių iki tol snaudusias troškimų atminties nuotrupas - tai yra sapnas. Analizuodami sapnus, galime pažvelgti į nematomas savo asmenybės sritis. Kartais tai padeda atsikratyti tam tikrų dvasinių negalių. Medituodami mes sąmoningai išsikvie čiame pirmiau sapnuotus dalykus, juos stebime, analizuojame ir, jei jie mums trukdo, išsklaidome juos visiems laikams. Sapnų esama įvairių. Šalia dažniausiai sapnuojamų paprastų sapnų (jie gali būti malonūs ar ne) yra dar dvi sapnų kategorijos, apie kurias noriu čia užsiminti. Tai yra pranašingi sapnai ir košmarai. Kartais pranašingi sapnai yra tarsi vedlys, rodantis mums kelią. O košmarai - tai agoniška kūno reakcija į ligą ar kitas panašias būse- nas. Pavyzdžiui, košmarą gali sukelti didelis nuovargis ar sutrikęs virškinimas. Negirdėjau, jog kas nors būtų sakęs, kad matė velnią dienos šviesoje. Mano dvasinis brolis pateikė kelis analogiškus pavydžius. Jis pasakė štai ką: — Virvė tamsoje panaši į gyvatę. Miražas tolumoje panašus į tikrą oazę. Tokios iliuzijos kyla tada, kai aplinkui mažai šviesos. Ar egzistuoja velnias? Jei mus supa tik viena visa aprėpianti ir visur esanti egzistencija, tai kurgi ta vieta, kurioje egzistuoja velnias? Todėl tie, kurie tiki velnią, yra religiniai ligoniai, nes jie yra pamiršę Dievą. Pikčiausias velnias slypi mūsų viduje. Tai yra negatyvus protas. Tačiau negatyvumą galima transformuoti į pozityvumą - tada kyla angelų vizijos. Ir dangų, ir pragarą kuria protas. Velnio baimė - tai liga, kurią iš proto reikia rauti su šaknimis.

Gyvačių baimė Jaunystėje aš buvau tikras bebaimis - galėdavau šokti į ištvinusius Gangos vandenis ir plaukti į kitą krantą, o kai leisdavausi į miškus, manęs nė trupučio negąsdindavo galimybė sutikti tigrą. Vis dėlto vieno dalyko aš bijojau - tai buvo gyvatės. Tą baimę slėpiau nuo visų, netgi nuo savo mokytojo. Kartą, 1939 metų rugsėjį, su mokytoju atvykome į Rišikešą ir apsistojome toje vietoje, kur dabar stovi mano ašramas. Kitą rytą apsiprausėme Gangoje ir atsisėdome ant kranto medituoti. Aš paprastai taip medituodamas išsėdėdavau dvi tris valandas. Ir štai tada, kai atmerkiau akis, priešais save išvydau kobrą. Apatinė jos kūno dalis buvo susirangiusi ant žemės, o viršutinė pakelta. Ji buvo visai arti - mus skyrė tik dvi pėdos. Jos akys buvo įsmeigtos į mane. Suakmenėjau ir užsimerkiau. Visiškai nežinojau, kaip tokioje situacijoje reikia elgtis. Kai po kelių akimirkų atsimerkiau, gyvatė vis dar buvo prieš mane. Tada aš pašokau ir nuskuodžiau. Pabėgėjęs keliolika metrų atsisukau kobra jau rangėsi į krūmus. Grįžau pas mokytoją ir papasakojau, kas įvyko. Jis nusišypsojo ir atsakė, kad žmogui panirus į gilią meditaciją prie jo pamedituoti traukia ir kitos gyvos būtybės - tai visiškai natūralu. Tai ne vienintelis kartas, kai mane išgąsdino gyvatės. Nuo tos baimės manęs negelbėjo net įvairios dvasinės praktikos. Taigi tą kartą aš viešėjau Pietų Indijoje - regione, kuris laikomas mūsų šalies kultūros lopšiu. Vieną lietingą ir vėsų vakarą ieškodamas pa stogės užklydau į šventyklą.


- Jei tu tikrai esi svamis, tai kam tau pastogė? - iš pradžių man tarė vienas maldininkas. Tačiau po akimirkos iš šventyklos išėjo moteris ir pakvietė ma ne eiti drauge. - Eime, garbusis svami, į pastogę, - tarė ji. Ji nusivedė mane į mažytę trobelę šiaudiniu stogu, liepė čia likti, o pati pasišalino. Nuo vienos iki kitos kvadratinio kambarėlio sienos tebuvo gal kokios šešios pėdos. Turėjau pasiėmęs elnio odą pasitiesti ant grindų ir skarą, klubus buvau apsijuosęs strėnjuoste. Viduje buvo tamsu, tiesa, šiek tiek šviesos skverbėsi pro durų plyšį. Ir štai toje menkutėje šviesoje tiesiai prieš save aš staiga pamačiau kobrą, o paskui - kitą! Visai netrukus susivokiau, kad jų čia esama keliolikos. Tai buvo gyvačių šventykla! Mano padėtis buvo mirtinai pavojinga. Persigandau. Ta moteris, matyt, norėjo patikrinti, ar aš tikras svamis, ar ne. O juk aš dar tik mokiausi... Kad ir labai bijojau, tariau sau: „Jei dabar pabėgsiu, tai kur aš naktį prisiglau siu? Be to, jeigu taip pasielgsiu, tai ta moteris ateityje tikriausiai liausis dalijusi išmaldą svamiams." Taigi nusprendžiau likti. „Galų gale jei mirsiu, - dar pamaniau, tai bent būsiu neišdavęs savo vienuoliškų atsižadėjimo įžadų." „Be to, ta moterėlė, iš pažiūros tikrai nenušvitusi, trobelėje jautėsi visai saugi, - toptelėjo man. - Tai argi kas nors gresia man?" Paskui prisiminiau, ką apie gyvates buvo kalbėjęs mokytojas. „Jei sėdėsiu ramiai, - nutariau, - kobros manęs nelies. Juk aš neturiu nieko, kas jas galėtų sudominti." Taip aš visą naktį ir prakiurksojau. Medituoti, kaip buvau pratęs, žinoma, negalėjau, tik stebėjau kobras. Galima sakyti, jos buvo mano meditacijos objektas. Tačiau ir po šių dviejų epizodų mano gyvačių baimė neišblėso. Mane, jauną svamį, lankydavo daugybė žmonių, jie lenkdavosi man, aš juos laimindavau, o mano širdyje tūnojo baimė. Savo mokiniams dėsčiau Brahma sutras, kurios daug kalba apie bebaimiškumą, o savo asmeninės baimės pergalėti neįstengiau. Bandžiau nuslopinti baimę samprotaudamas ir įtikinėdamas save, kad bijoti nereikia, tačiau baimė nuo to tik sustiprėjo. Ji tapo tokia aštri, kad ne juokais ėmė man trukdyti. Vos išgirsdavau kokį netikėtą garsą, iš karto krūptelėdavau: „O gal čia gyvatė atsirango?" Žodžiu, kiekviename žingsnyje man vaidenosi gyvatės. „Privalai šią baimę išrauti su šaknimis, - liepiau pats sau, - net jei tau reikėtų už tai sumokėti savo gyvybe! Baimė tau trukdo ugdytis dvasią. Kaip tu gali vesti paskui save mokinius, kurie tavimi pasitiki, tave gerbia ir kartais netgi nuo tavęs priklauso. Esi bailys, o mokai žmones... Eik tu, veidmaini..." Nuėjau pas mokytoją ir jau ketinau iškloti savo rūpestį: - Garbusis... - Žinau, ko nori, - pertraukė mane mokytojas. - Tu bijai gyvačių. - Jei žinai, tai kodėl gi iki šiolei nepadėjai man tos baimės atsikratyti? - paklausiau. - O kodėl gi būčiau turėjęs? - savo ruožtu paklausė mokyto jas. — Laukiau, kol paprašysi pats. Kol liausiesi savo baimę slėpęs. Nuo mokytojo paslapčių neturėjau, tačiau apie savo baimę iki šiol iš tikrųjų tylėjau. O mokytojas nusivedė mane į mišką ir tarė: - Rytoj iš pačio ryto, pusę keturių, ateisime čia. Turėsi rinkti lapus ir gėles— ruošimės vienam ypatingam ritualui. Kitą rytą, dar prietemoje, su mokytoju nuėjome į mišką. Pamačiau krūvą lapų, ir, kaip man buvo liepta, ją pakėliau. Ir staiga pajutau, kad rankose laikau kobrą. Neturėjau nė menkiausio su pratimo, kaip pasielgti. Buvau baisiai persigandęs, drebėjo rankos, rodės, tuoj neteksiu jausmų ir griūsiu žemėn. O mokytojas, kuris visą laiką buvo šalia, tarė: - Duokš ją man: Aš visas net tirtėjau iš baimės. - Ji tau neįgels, — pridūrė mokytojas. Tačiau baimė iš manęs tiesiog liejosi per kraštus. „Savo rankose laikai mirtį", - perskrodė galvą baisi mintis. Taip, aš pasiklioviau mokytoju, vis dėlto baimė buvo stipresnė už tikėjimą. O mokyto jas paklausė: - Kodėl nemyli tos gyvatės? - Kodėl nemyliu gyvatės?! - net surikau. - Argi galima ką nors mylėti, kai tave slegia baimė! Taip jau yra šiame pasaulyje: jei ko nors bijome, pamilti jo ne galime, nes trukdo baimė. O baimės priežastys kyla iš pasąmonės.


- Tik pažvelk, - tęsė mokytojas: - tai nuostabus gyvis, jis visaip rangosi. O koks yra švarus! Žmonėms reikia kasdien praustis, o ji švari savaime. Gyvatė yra švariausias padarėlis pasaulyje. - Švarumo tai ji švari, - atsakiau, - tačiau ir pavojinga... - Žmonės ir nešvaresni, ir nuodingesni nei gyvatės, — tarė mo kytojas. - Jie ramiai žudo ir skliaudžia kitus žmones. Kiekvieną dieną jie paskleidžia gausybę nuodų: pykčio ir kitokių neigiamų emocijų. Gyvatės taip nesielgia. Jos gelia tik besigindamos, — mokytojas patylėjo ir tęsė: —Argi tavo pirštas bando išdurti tavo akį? Ar dantys kėsinasi įkąsti liežuviui? Ne, nors ir būtum kietai įmigęs ir nekontroliuotum savo judesių. Taip yra todėl, kad jie — vieno kūno organai. Taigi ateis diena, kai mes suprasime, kad žmonės ir visos kitos gyvos būtybės yra viena. Tada liausimės vieni kitų bijoję. Visą tą laiką, kol mokytojas kalbėjo, laikiau rankose gyvatę, ta čiau mano baimė, jutau, pradėjo slopti. „Jei aš nežudau gyvačių, -svarsčiau, — tai kodėl jos turėtų bandyti nužudyti mane? Juk gyvatės be priežasties negelia. Iš tikrųjų - ar yra kokia priežastis, dėl kurios ji galėtų man įgelti?" Mano protas nurimo. Po šio nutikimo gyvačių nebebijau. Visi gyviai labai jautriai reaguoja ir į meilę, ir į neapykantą. Jei tik žmogus nenori jų nuskriausti, jie nurimsta ir tampa draugiški. Žmogus gali susidraugauti net su laukiniais žvėrimis. Tą savo akimis stebiu Himalajų slėniuose jau daugel metų. Naktimis žvėrys išeina iš miškų ir prisiartina prie žmogaus gyvenamųjų vietų, o paryčiais grįžta atgal. Rodos, jie nori būti arčiau žmonių, tačiau privengia mūsų agresyvaus būdo. Juk šiuolaikinis žmogus yra savanaudis, jį kamuoja prisirišimai ir neapykanta, jis praradęs ryšį su tikrąja savo prigimtimi. Toks žmogus žvėris gąsdina, šie ima gintis ir jį puola. Jei su žvėrimis elgiamės švelniai, jie nurimsta. Kai prisimenu, kad žvėris ir gyvulius mokėjo mylėti Buda, Ramajanos autorius Valmikis, šventasis Pranciškus Asyžietis ir kiti didieji mokytojai bei šventieji, stengiuosi sekti jų pavyzdžiu. Baimė gimdo nesaugumo jausmą, nesaugumo jausmas pažeidžia proto pusiausvyrą, o pažeista proto pusiausvyra neigiamai veikia žmogaus elgseną. Baimė, arba fobija, įsivyrauja žmogaus gyvenime ir galų gale nuvaro jį į psichikos ligoniams skirtą prieglaudą. Kai imamės savo baimes analizuoti, dažniausiai mums paaiškėja, kad visos jos yra prasimanytos, egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Tačiau taip jau yra, kad vaizduotė - tai tikrovės atmaina. Kaip sakiau, baimė gimdo nesaugumo jausmą, todėl bijantis žmogus ima gintis. O ginasi jis tik nuo savo vaizduotės. Kita vertus, mūsų mintys anksčiau ar vėliau materializuojasi, tad galimas daiktas, kad pavojus iš vaizduotės persikels į realų pasaulį. Žodžiu, bijome ne todėl, kad mums gresia realus pavojus, o realus pavojus kyla dėl to, kad bijome... Aš pats įsitikinau, kad visas baimes ir sumaištis įveikti padeda praktinė patirtis. Patandžalis, Joga sutrose kalbėdamas apie astanga jogą (aštuonių pakopų joga), nurodo, kad viena iš dvasios ugdymo pakopų yra ahimsa - nekenkimas gyvoms būtybėms. Jei žmogus yra savanaudis ir nesilaiko kilnaus ahimsos principo, jis netenka įgimto jautrumo ir instinktyvios jėgos. Daug metų klajojau po Indijos kalnus ir miškus ir nė karto negirdėjau, kad žvėrys būtų užpuolę kokį šventą atsiskyrėlį, jogą ar svamį. Tie žmonės specialiai nesisaugo nei žvėrių, nei gamtos ne laimių, pavyzdžiui, griūčių kalnuose. Jų vidinė stiprybė daro juos bebaimius, o būdami bebaimiai jie peržengia individualios sąmonės ribas ir susilieja su visa kur esančia visatos sąmone - atmanu. Kas ką gali žudyti? Atmanas amžinas, o kūnas vieną dieną virs dulkėmis - štai tikėjimas, iš kurio semiasi stiprybės Himalajų prieglobstyje gyvenantys įvairių dvasinių mokyklų išminčiai.

Tigro oloje Kartą vienas keliavau kalnuota Tarai Bhavaro vietove į Nepalo sostinę Katmandu. Per dieną sukardavau dvidešimt trisdešimt mylių. Saulei nusileidus, susikurdavau laužą, medituodavau, tada ilsėdavausi. Vėl leisdavausi į kelią ketvirtą ryto ir žygiuodavau iki dešimtos. Paskui nusižiūrėdavau kokį prie vandens augantį medį ir atsisėdęs po juo praleisdavau vidudienį, apie pusę keturių vėl pakildavau ir žygiuodavau iki septintos vakaro. Keliavau basas, tu rėjau pasiėmęs tik apklotą, tigro kailį ir katiliuką vandens. Vieną vakarą, maždaug šeštą valandą, pasijutau pavargęs ir nu sprendžiau nusnūsti nedidelėje oloje už dviejų mylių nuo artimiausio kelio. Viduje pasitiesiau apklotą, nes buvo šiek tiek drėgna. Ir štai


vos spėjau sumerkti akis, kaip ant manęs užšoko trys visai maži tigriukai. Jie švelniai urzgė ir draskė mane savo mažytėmis letenė lėmis. Žvėreliai buvo alkani ir, matyt, pamanė, jog esu jų motina. Jų amžius, kaip man pasirodė, buvo ne daugiau kaip dvylika -penkiolika dienų. Kelias akimirkas gulėdamas juos glosčiau, paskui atsisėdau, žvilgtelėjau į olos angą ir ten išvydau jų motiną. Iš pradžių išsigandau - rodės, ji tuoj šoks ant manęs, tačiau tuojau pat nusiraminau: juk aš neketinau skriausti jos jauniklių. „Tegu pasitraukia nuo olos angos, - pagalvojau, - ir aš išeisiu." Pasiėmiau savo apklotą ir vandens katiliuką. Tada motina tigrė atšlijo nuo angos ir aš netrukdomas išėjau. Kai nuo tigrų guolio atsitolinau apie šimtą jardų, motina tigrė ramiai įslinko pas savo vaikus. Tokie nutikimai padeda kontroliuoti baimę: žmogus pajunta, jog jis ir visos kitos gyvos būtybės yra viena. Žvėrys lengvai užuodžia smurtą ir baimę - tuomet jie tampa nuožmūs ir ginasi. Tačiau šiaip žmonių atžvilgiu jie nusiteikę draugiškai, gali būti netgi mūsų pagalbininkai. Štai žmogus, būna, palieka kitą žmogų nelaimėje, tarkime, dykumoje, o gyvūnai taip pasielgia retai. Visoms gyvoms būtybėms būdingas stiprus savisaugos instinktas, vis dėlto žvėrys geba pasiaukoti labiau nei žmonės. Jais galima pasikliauti besąlygiškai, o žmonių santykiai sąlygoti įvairiausių aplinkybių. Nuo pasaulio esame atsitvėrę sienomis, praradę ryšį su savo esybe ir su savo artimu. Tikrąjį savo žmogiškumą realizuojame tik tada, kai atkuriame instinktyvų jausminį ryšį su visomis gyvomis būtybėmis.

Anandamayi Ma

Garsi išmintinga moteris Nantinas Baba ir aš - du jauni mokiniai - gyvenome Larja Kantos miškuose. Man tada buvo šešiolika. Tuo metu šias vietas su savo vyru lankė Anandamaja Ma - gerai žinoma dvasinė mokytoja. Nors ir keliavo drauge, jie abu vertino susilaikymo dorybę ir buvo nutarę laikytis celibato. Abu ėjo penktą dešimtį ir buvo visiškai atsidavę Viešpačiui. Kelionėje nuo Manasarovaro, aukštikalnių ežero, iki Kailašo, šventojo Himalajų kalno, juos lydėjo didžiulis sekėjų būrys. Kelionė po šias vietas yra labai svarbi, pakeliui piligrimai trokšta bent akies krašteliu žvilgtelėti į Himalajų išminčius ir šventuosius. Anandamaja Ma apie mus, du jaunus atsiskyrėlius, buvo girdėjusi ir keliaudama į Kailašą mus aplankė. Po dviejų mėnesių keliaudama atgal ji darsyk atvyko j Nanitalą. Mes vėl susitikome — apsilankėme jos vakariniuose susitikimuose su žmonių grupėmis. Ji žengė meilės ir atsidavimo keliu ir nuolat apie tai kalbėjo savo gausiam sekėjų būriui. Jogos išmintis kalba apie daugybę nušvitimo kelių, tačiau pagrindiniai iš tikrųjų yra šeši, o bhakti joga — atsidavimo kelias — vienas iš jų. Bhakti joga yra savęs atsisakymo, atjautos, nuolankumo, tyrumo ir paprastumo kelias. Žodžiu, tai yra širdies kelias. Jo sekėjai nukreipia emocijų galią į Dievą. Kai jie prabyla apie Aukščiausiąjį arba kai visi ima giedoti šventas giesmes, jų skruostais srūva ašaros. Filosofiškai žvelgiant, šio kelio sekėjai nesiekia susilieti su Dievu, bet nori išsaugoti


savo asmenybę ir nuolat Jam ištikimai tarnauti. Šio kelio išsilaisvinimo filosofija - nuolat būti šalia Dievo. Esama nemažai šio kelio šalininkų, tačiau jis nėra toks lengvas, kaip kad daugeliui atrodo. Bhakti jogos kelias skirtas ne akliesiems. Džnana joga - tai žinių kelias, dar jis vadinamas intelekto joga. Šio kelio sekėjai ne tik siekia pažinti pasaulį protu, bet ir studijuoja išminčių žodžius, mokosi pas patyrusius mokytojus, paskui su kauptas žinias medituoja ir tokiu būdu pasiekia laisvės būseną. Džnana jogos kelias - tai kelionė skustuvo ašmenimis. Jei toks sekėjas nesilaiko ypatingos dvasinės disciplinos, jis tampa egoistas. Svarbūs džnana jogos kelio elementai yra išminčių draugijos (sat-sanga) ir neprisirišimo meditacija. Karma joga - tai kelias tiems, kurie nesavanaudiškai atlieka pareigas. Šio kelio sekėjai visus savo darbo vaisius aukoja kiekvieno žmogaus širdyje gyvenančiam Dievui. Nesavanaudiškas ir meistriškas darbas išlaisvina iš tų pančių, kurie saisto prisirišusius prie savo darbo vaisių žmones. Teisingi veiksmai - kurie nesukuria saitų - ir metafizinės žinios padeda išsilaisvinti iš gimimų bei mirčių ciklo. Kundalini jogą praktikuoja tie sekėjai, kurie turi daug žinių apie žmogaus kūną, nervų sistemą ir energijos kanalus. Dar kundalini jogos sekėjas privalo mokėti kontroliuoti kūno funkcijas ir būsenas. Kundalini joga moko, kad stuburo pagrinde snaudžia didžiulė gyvybinė jėga, kuri gali būti pažadinta ir sušumnos kanalu pakelta į aukštesniąsias čakras. Tokiu būdu Šaktės pradmuo susivienija su Šyvos pradmeniu — moteriškumas su vyriškumu. Radža joga yra aštuonialypis kelias, kuris padeda mokiniui pa siekti vadinamąją samadhi būseną susiliejimą su absoliučia Tikrove. Radža jogos kelias plačiausias iš jogos kelių, jis gerai susiste mintas ir išplėtotas, jame susilieja karma, bhakti, kundalini ir džnana jogos sistemos. Radža jogos filosofija paremta Samkhjos filosofija. Aukščiausiasis kelias, kurio sekėjai siekia suvienyti mikrokosmą su makrokosmu, yra Šri vidja. Tai praktinės veiklos kelias, bet jis reikalauja gilaus filosofinio pasirengimo. Noriu pasakyti, kad vien knyginėmis žiniomis paremta praktika ir atima daug laiko, ir yra pavojinga. Todėl šiuo atveju reikalingas patyręs mokytojas, be to, prieš žengdamas šį rizikingą žingsnį, mokinys turi susipažinti su tantros principais. Šiuo keliu žengia tik pakylėtos dvasios išminčiai. Nantinas Baba ir aš apsilankėme Anandamajos mokinių sambūryje, kur buvo giedama bengalų ir hindi kalbomis. Mums patiko giesmės, bet mes jautėmės veikiau stebėtojai nei šio susirinki mo dalyviai. Mes abu buvome linkę medituoti, mums buvo art mesnės radža ir džnana jogos sistemos, nors vertinome ir kitus kelius. Jeigu mokinys yra pasukęs vienu kuriuo dvasios ugdymo keliu, tai dar nereiškia, kad jis nevertina kitų kelių. Vis dėlto vienas Anandamajos Ma mokinys priėjo prie mūsų ir bandė įtikinti, jog atsidavimo kelias - vienas aukščiausių, tad mes turėtume pereiti į jį. Jis paklausė: - Kodėl jūs negiedate? - Arklys, įkinkytas į vežimą, nesidžiaugia jį tempdamas, bet žmogus, sėdintis vežime, mėgaujasi kelione ir patenkintas tyli, -atsakiau jam. — Žmogus, kuris atlieka veiksmą, nesimėgauja juo taip, kaip tą daro išmintingas žmogus, kuris yra to veiksmo liudininkas. Vieni žmonės dainuoja, o kiti tyliai mėgaujasi dainomis. Mes mėgaujamės labiau nei bet kas kitas. Iš kur tu žinai, kad mes neiname atsidavimo keliu? Tas mokinys buvo neišprusęs ir užsispyręs. Jis manė, jog jo kelias vienintelis. Mūsų pašnekesys peraugo į ginčą, į jį įsiterpė Anandamaja Ma. Ji tarė savo mokiniui: - Nesiginčyk su šiais dviem jaunais atsižadėjėliais. Visų pirma mokinys turi suvokti savo privalumus ir tik tada pasirinkti kelią, kuris labiausiai jam tinka. Atsidavimo kelias nereiškia aklo garbinimo. Atsidavimas - tai visiškas pasiaukojimas, nuolankumas ir meilė Viešpačiui. Tai širdies kelias, bet jis neprieštarauja, kad gyvenimo problemas spręstų intelektas. Be to, atsidavimas yra kiekvieno kelio dalis. Tarkime, džnana jogos sekėjui neįmanoma siekti nušvitimo, jeigu jis nėra atsidavęs. Kiekvienas nori eiti bhakti, arba atsidavimo, keliu, nes mano, jog tai labai paprasta ir lengva. Tačiau tai netiesa. Atsidavęs sekėjas pripažįsta Dievo egzistavimą, užuot garbinęs savo asmeninę būtį. Kurie verkia, krūpčioja, elgiasi per nelyg jautriai ar juokingai, negali būti vadinami bhakti jogos sekė jais. Reikia lavinti proto ramybę, tuomet visi keliai taps suprantami - ne anksčiau.


Svarbu apsivalyti. Tai pasiekiama drausminant protą, elgesį ir kalbą. Ginčai - tai būdas mokytis, o ne gyventi. Aš ir šiandien atsimenu jos nuostabų pasakojimą. Tada pa klausiau: - Ar tiesa, jog tavo, garbioji, kelias geresnis už kitus kelius? Ar tik jis yra tikras? Gal manai, jog kiti tuščiai leidžia laiką? - Atsidavimo kelias man tinka, bet jūs savo kelio nekeiskite, -atsakė Anandamaja Ma. - Kurie neturi vedlių, dažnai sutrinka ir ima ieškoti kitų kelių. Tačiau sutrikęs protas - ne palydovas, kokiu keliu bepasuksite. Tiesos ieškotojai turėtų visų pirma susirasti nesavanaudišką, teisingą ir nuoširdų mokytoją, kuris geba valdyti savo protą, elgesį ir veiksmus. Mokiniai kartais klysta, - tęsė ji. -Jie tampa idealistais, neįvertina savo galimybių ir mato tik tai, ką nori matyti. Tai trukdo jiems mokytis, jie prisiriša prie kelio, kuriuo, kaip patys yra įsitikinę, eina. Jie tampa fanatikais,egoistais ir pradeda kovoti su kitais žmonėmis. Taip gali nutikti kiekvienam dvasios žygeiviui, jei tik jis leis suvešėti savo nepilnavertiškumo kompleksui. Jis pats sau ims kurtis kliūtis, užvers žinojimo duris, taps savanaudis ir nesugebės bendrauti su žmonėmis. Anandamaja Ma pripažino mūsų idėjų bei principų vertę. Po to ji tarė: - Studijuoti šventus tekstus - naudingas dalykas, bet jei jūsų neves išmintingi mokytojai, toks mokymasis jus gali paversti egoistais. Išsimokslinęs žmogus turi būti kuklus ir romus, be to, jis turi mokėti bendrauti. Vos pradėję eiti keliu mokiniai dažnai ginčijasi ir giriasi, esą jų kelias vienintelis, tačiau kiek vėliau jie sužino, jog visi keliai veda į tą patį tikslą. Nėra aukščiausio ir žemiausio kelio. Nesvarbu, kokiu keliu einame, turime stebėti savo proto pokyčius ir išmokti nesusitapatinti su jais. Baigusi kalbėti, ji pažvelgė savo vyrui į akis - tarsi į vyno taures, kupinas atsidavimo. Mes atsisveikinome su Anandamaja Ma, ir aš pasitraukiau į vieną tylią vietą, kurioje buvau įpratęs medituoti.

Materijos transformavimas metais iškeliavau į Badrinathą, įžymiąją Himalajų šventyklą. Pakeliui į ten, ant Gangos krantų, yra įsikūrusi Šrinagaro gyvenvietė. Per 5 mylias nuo jos stūkso nedidukė Šaktės šventykla, o vos už dviejų mylių upe žemiau oloje gyvena Aghoris Baba. Aghora - tai labai paslaptingas mokymas, retai minimas knygose ir sunkiai suprantamas net Indijos jogams bei svamiams. Jis siejasi su Saulės mokslu, jo esmė - gydymas. Šio ezoterinio kelio sekėjas siekia suvokti subtiliausias gyvybines galias — subtilesnes net už praną. Tokiu būdu nutiesiamas tiltas tarp šio ir kito gyvenimo. Aghoros mokymo sekėjų yra labai nedaug, o ir tų pačių dėl keisto gyvenimo būdo dauguma žmonių vengia. Kaimiečiai, gyvenantys Šrinagaro apylinkėse, labai bijojo Aghorio Baba. Jie net nesiartindavo prie jo olos, nes kam nors atsidūrus netoliese jis išplūsdavo tą žmogų ir apmėtydavo jį akmenimis. Baba buvo apie šešių pėdų ir penkių colių ūgio, labai tvirtai sudėtas. Jam galėjo būti apie septyniasdešimt penkeri, jo plaukai ir barzda buvo ilgi, dėvėjo strėnjuostę iš džiuto medžiagos. Oloje jis neturėjo jokio daikto, išskyrus kelias džiuto maišų skiautes. Susiruošiau aplankyti šį žmogų manydamas pas jį pernakvoti, taip pat tikėjausi šio to išmokti. Paprašiau vietinio pandito parodyti man kelią. Panditas atsakė: - Šis aghoris toli gražu ne išminčius - jis nešvarus žmogus. Tau, garbusis svami, nederėtų pas jį eiti. Tačiau kadangi panditas buvo daug girdėjęs apie mano mokytoją ir mane, man pavyko įkalbėti jį, kad nuvestų prie Baba olos. Nuėjome ten vakare, visai prieš tamsą. Aghoris sėdėjo ant akmens šalia savo olos, netoliese tekėjo Gangą. Jis pasiūlė mums sėstis šalimais, paskui pasisuko į panditą ir tarė: - Už akių tu piktai apšneki mane, o sveikintis drįsti pamaldžiai sudėtomis rankomis. Panditas jau norėjo pasišalinti, tačiau Aghoris sustabdė jį: - Ne! Nueik prie upės ir atnešk man katiliuką vandens. Kai persigandęs panditas grįžo nešinas vandeniu, Aghoris ištiesė jam kapoklį ir pasakė: - Ten upėje plūduriuoja negyvėlio kūnas. Ištrauk jį į krantą, atkirsk šlaunų ir blauzdų raumenis ir atnešk kelis svarus mėsos man. Toks Aghorio įsakymas stipriai sukrėtė panditą. Jis ėmė tirtėti, aš, beje, taip pat. Panditas puolė atsikalbinėti, tačiau Aghoris įniršęs riktelėjo:


- Arba eini to negyvėlio, arba aš sukaposiu tave ir atsirieksiu tavo raumenų! Ką renkiesi? Vargšui panditui, apimtam baisaus siaubo, beliko eiti prie to lavono ir imtis mėsinėjimo. Jo būsena buvo tokia, kad per neapdairumą stipriai persipjovė kairės rankos nykštį ir smilių — žaizda smarkiai kraujavo. Galų gale jis atnešė prašytus mėsgalius. Abu su panditu jautėmės tragiškai. Tik štai tą akimirką, kai panditas ištiesė mėsą Aghoriui, šis prilietė jo žaizdas ir jos kaipmat užgijo. Neliko net rando. Tada Aghoris liepė sudėti mėsos gabalus į molinį puodą, pastatyti jį ant ugnies ir uždengti akmeniu. Tada tarė: - Turbūt žinai, kad šis jaunas svamis alkanas, o tau taip pat metas užkąsti, ar ne? - Mes vegetarai, pone, — vienu balsu išstenėjome. Tai Baba suerzino, jis pasisuko į mane: - Gal manai, kad aš valgau mėsą? Nejau tiki apylinkių žmonių paistalais, kad esu nešvarus? Aš, kaip ir jūs, grynas vegetaras. Praslinkus dešimčiai minučių, jis įsakė panditui atnešti molinį puodą. Nuskynė kelis didelius lapus ir tarė: - Išdėliok juos ant žemės, kad būtų galima patiekti maistą. Drebančiomis rankomis panditas įvykdė jo valią. Tuo metu Aghoris nuėjo į olą ir paėmė tris molinius dubenis. Kai likome vieni, panditas sušnabždėjo man: - Bijau, kad neištversiu visa to. Tai visiškai priešinga visiems mano principams, tam, ko buvau mokytas visą gyvenimą. Turėčiau nusižudyti. Ak, ką tu padarei!? Kur mane atvedei!? - Nurimk, - tariau. — Pasprukti negalime, tad paprasčiausiai stebėkime, kuo viskas baigsis. Aghoris liepė panditui išdalyti maistą. Kai šis nudengė dangtį ir pradėjo dėti valgį į mano dubenėlį, didžiausiam mūsų nustebimui, pamatėme saldumyną rasgulą, gaminamą iš sūrio ir cukraus. Tai, tiesą sakant, buvo mėgstamiausias mano patiekalas, eidamas Baba urvo link kaip tik buvau jį atsiminęs. Visa tai buvo nepaprastai keista. - Saldumynas be mėsos, — tarė Aghoris. Valgiau rasgulą, panditas - taip pat. Patiekalas buvo labai skanus, be to, jo buvo labai daug, visko net nesuvalgėme, tad Aghoris likučius įdavė panditui, kad grįžęs šis pavaišintų kaimiečius — tuo jis norėjo parodyti, kad čia mes nebuvome užhipnotizuoti. Kai sutemo, panditas vienas iškeliavo į kaimą už trijų mylių nuo olos. Aš nusprendžiau likti pas Aghorį - norėjau išsiaiškinti maisto transformacijos paslaptį bei suprasti, kodėl jis taip keistai gyvena. „Kam reikėjo tą negyvėlio mėsą virti? Ir kaip ji vilto saldumynais? Kodėl jis gyvena čia visiškai vienas?" - mintyse bandžiau atsakyti į klausimus. Buvau girdėjęs apie tokius žmones ir anksčiau, tačiau pats su vienu jų susidūriau pirmą kaitą. Dvi valandas meditavau, tada prakalbome apie šventraščius. Jis buvo nepaprastai protingas ir gerai apsiskaitęs. Tačiau sanskritu kalbėjo taip lakoniškai, kad po kiekvienos sanskritiškos frazės no rėdamas jam atsakyti turėdavau kelias minutes šifruoti jo žodžius. Jis, be jokios abejonės, buvo labai mokytas žmogus. Tačiau gyveno jis visiškai kitaip nei visi kiti mano sutikti sadhu. Aghoros kelias yra aprašytas Atharvavedoje, tačiau jokiame šventraštyje nebuvau skaitęs, kad žmogaus mėsa valgoma. Paklau siau jo: - Kodėl gyveni šitaip, valgydamas numirėlių mėsą? - O kodėl tu tai vadini „numirėliais"? - klausimu atsakė jis man. - Tai nebeturi jokio ryšio su žmogumi. Tai paprasčiausia materija, kuri dabar jau niekam nebereikalinga. Tu ją susieji su žmogiškaisias padarais. Šiuo kūnu nebesinaudoja niekas, tad panaudoju jį aš. Esu mokslininkas, eksperimentuoju: bandau atskleisti pamatinius materijos ir energijos dėsnius. Vieną materijos formą aš paverčiu kita materijos forma. Mano mokytoja yra Motina Gamta - ji kuria pačius įvairiausius pavidalus. Keisdamas formas aš tik seku jos nustatytomis taisyklėmis. Su tuo panditu elgiausi taip to dėl, kad jis perspėtų visus kitus nesiartinti. Šiame urve gyvenu jau tryliktus metus, ir niekas iki šiol manęs nebuvo aplankęs. Mano išvaizda gąsdina žmones. Jie mano, kad esu nešvarus, kad mintu mėsa ir lavonais. Juos aš apmėtau akmenimis, tačiau niekada nie ko nesužeidžiu. Išorinis jo elgesys buvo tikrai šiurkštus, tačiau jis pasisakė, kad tai sąmoningas jo pasirinkimas tokiu būdu jis išvengia kaimiečių trukdymų, lieka visiškai nepriklausomas nuo jų, o tai būtų neįmanoma, jeigu priimtų iš jų maistą ar kitus reikalingus daiktus. Aghoris vidinės pusiausvyros


nestokojo, tačiau vengdamas žmonių specialiai vaizdavo tokį. Jis buvo visiškai nepriklausomas ir nors olose gyveno jau dvidešimt vienerius metus, joks kaimietis nebuvo įžengęs į jo būstą. Tą naktį akių nesumerkėme. Visą šį laiką jis pasakojo man apie Aghoros kelią. Nors supratau, kad jis skirtas ne man, buvo labai įdomu, kodėl žmogus šitaip gyvena ir kodėl daro tai, ką daro. Jis turėjo galią keisti materijos formas, pavyzdžiui, galėjo paversti akmenį cukraus gabalėliu. Tokių triukų kitą rytą jis man parodė aibes: pavyzdžiui, liepė paliesti smėlį, ir jo smiltelės virto migdolų bei anakardžių riešutais. Anksčiau buvau girdėjęs apie tokį mokslą, apie pamatinius jo principus, tačiau panašiais stebuklais, gali masakyti, netikėjau. Dieną, kai jau ruošiausi iškeliauti, Aghoris primygtinai paprašė manęs papietauti. Šį kartą iš to paties molinio puodo jis ištraukė jau kitokį saldumyną. Su manimi jis buvo labai švelnus, kartu mes ištisai aptarinėjome tantros šventraščius. - Šis mokslas merdėja, - kalbėjo Aghoris. - Mokyti žmonės nenori praktiškai juo užsiimti, todėl ateis laikas, kai visos šios žinios bus užmirštos. - O kokia prasmė daryti visa tai? - paklausiau. - Kaip tai „kokia prasmė"? Tai mokslas, jį išstudijavęs mokslininkas galėtų gydyti žmones, juk materiją galima versti energija, o energiją - materija. Ir materiją, ir energiją valdo tie patys dėsniai. Po visais vardais ir pavidalais slypi vienintelis viską sujungiantis principas, kurio kaip visumos dar nėra pažinę šiuolaikiniai mokslininkai. Šį principą - visko pamatą - aprašo Vedantą ir kiti senovės mokymai. Tėra viena gyvybinė galia, o visi pasaulio vardai ir pavidalai - šio Vienio atmainos. Ryšį tarp dviejų materijos formų suvokti nesunku, nes abi jos kilusios iš vieno šaltinio. Sukietėjęs vanduo vadinamas ledu, o kai jis ima garuoti, sakome — garas. Maži vaikai nežino, kad tai trys tos pačios medžiagos formos, kad jų struktūrose iš esmės skirtumų nėra. Skiriasi tik forma, kurią šį materija įgyja. Šiandienos mokslininkai yra tarsi vaikai. Jie nesuvokia nei už visos materijos slypinčios vienystės, nei dėsnių, leidžiančių vieną formą versti į kitą. Intelektualiai aš sutikau su jo teiginiais, vis dėlto negalėjau pritarti jo gyvenimo būdui. Atsisveikinau ir pažadėjau dar jį aplankyti - tačiau to niekada nebepadariau. Norėdamas sužinoti mane lydėjusio pandito likimą, užsukau pas jį. Mano didžiam nustebimui, jis buvo visiškai pasikeitęs ir ketino tapti Aghorio sekėju, prašytis į mokinius.

Nepriklausau niekam - tik Dievui Sykį išsirengiau pas vieną išminčių, gyvenantį paupyje. Tuo metu buvau kvailai įsitikinęs, kad tikrą šventąjį galima sutikti tik Himalajuose. Svarsčiau taip: „Tikras išminčius niekaip negyvens tokio mažo upeliūkščio pakrantėje, be to, visiškai šalia miesto." Tačiau norėjau savo akimis pamatyti, kad neklystu. Iki jo gyvenamosios vietos likus keturioms mylioms susidūriau su jo pasiuntiniu - šis pasitiko mane ir atnešė užkąsti. Įspūdžio man tai nepadarė. Tariau sau: „Menkniekis. Jei kas nors susiruošia pas mane vykti, taip pat galiu pajusti jį artėjantį ir pagaminti jam maisto. Tai dar ne išmintis." Kai susitikome, jis tarė: — Atėjai per vėlai. Ryt rytą apleidžiu šį kūną. — Kodėl tau nepalaukus dar dvylikos valandų? Galėtum savo patirtimi pasidalyti su manimi? paklausiau. — Negaliu, neturiu laiko, — atsakė jis. Šis žmogus turėjo didelį būrį įvairiausiems tikėjimams priklausančių sekėjų. Induistai jį vadino svamiu, musulmonai manė jį esant islamo sekėju, krikščionys buvo įsitikinę, kad jis krikščionis. Kai jis mirė, pastarieji susirengė jį laidoti savo kapinėse, musulmonai buvo pasiryžę laidoti jį savo kapinyne, induistai norėjo sudeginti jo palaikus ir pastatyti paminklą. Taigi kai atvykęs gydytojas visiems paskelbė apie jo mirtį, prasidėjo didžiausia sumaištis. Visų religijų atstovai ir jų vadovai ėmė varžytis dėl mirusiojo kūno. Ko vos baigtis buvo visų jų prestižo reikalas. Apygardos teisėjas pri siartino prie manęs ir tarė: -Jūs viešėjote pas jį. Tad tikriausiai žinote, kas jis buvo iš tiesų. Jūs galite padėti man išspręsti šį ginčą. - Deja, nieko apie jį nežinau, - atsakiau ir pamaniau sau: „Koks gi čia išminčius? Mirė sau, o


visiems kitiems ir man pridarė šitiek rūpesčių, juo labiau nieko manęs ir neišmokęs. Jei jis būtų buvęs didis išminčius, tokio sąmyšio dėl jo nebūtų radęsi." Nuo jo mirties paskelbimo buvo prabėgusios jau keturios valandos. Tą akimirką jis staiga pakilo ir tarė: - Tiek to, nusprendžiau nemirti, jei šitaip dėl manęs riejatės! Teisėjas ir visi susirinkusieji sužiuro į jį su pagarbia baime. O jis kalbėjo toliau: - Nešdinkitės man iš akių jūs, induistai, krikščionys ir musulmonai. Visi esate paprasčiausi kvailiai. Aš priklausau Dievui ir nie kam daugiau! - tada atsisuko į mane ir tarė: - Nesirūpink, mano sūnau. Tris dienas būsiu su tavimi ir mokysiu tave, o ketvirtąją ramiai paliksiu kūną. Gyvenau su juo tris dienas, oi viešnagė nuskaistino mano sielą. Valandos, praleistos su juo, yra vienos maloniausių, kokias atsimenu. Jis atskleidė man aibę dalykų. Kiekvieną iš tų trijų dienų jis daugybę kartų man kaltojo: „Būk toks, koks iš tiesų esi, ir niekad nesidėk esąs tas, kas nesi." Trečiai dienai einant į pabaigą jis tarė „Noriu į vandenis", tada žengė upėn ir dingo. Kai atėjo žmonės, norintys jį pamatyti, pasakiau, kad jis įėjo į upę ir nebepasirodys iš ten niekada. Jie ilgai ieškojo jo kūno, darė viską, ką galėjo, tačiau perniek. Didieji išminčiai netapatina savęs su jokia konkrečia religija ar tikėjimu. Jie yra aukščiau visų įmanomų apribojimų. Jie priklauso visai žmonijai.

Mahatmos Gandžio ašrame 1939 metų pabaigoje ir 1940 pradžioje turėjau progą pabūti su Mahatma Gandžiu Vardhos ašrame. Vardha - miestas pačiame Indijos centre, Maharaštros valstijoje. Ten sutikau nemažai švelnių ir mylinčių sielų. Viešėdamas stebėjau, kaip Mahatma Gandis slaugė raupsuotąjį. Raupsuotasis buvo sugniuždytas ir piktas sanskrito žinovas, o Gandis rūpinosi juo su didele meile. Tai buvo pavyzdys mums visiems. Man tie epizodai paliko neišdildomą įspūdį. Mokytojas liepė man stebėti Mahatmą Gandį, ypač pasivaikščiojimų metu. Netrukus supratau, jog jo pasivaikščiojimai visiškai skirtingi nei kitų išminčių. Jis vaikščiojo, lyg būtų atsijungęs nuo savo kūno. Rodės, jis velka kūną, kaip kad arklys tempia vežimą. Gandis nuolat meldėsi už kitus ir visiškai nejautė neapykantos jokiai religijai, kastai, pažiūroms, lyčiai ar odos spalvai. Jis turėjo tris mokytojus: Kristų, Krišną ir Budą. Išsiugdęs ahimsos - nekenkimo gyvoms būtybėms - sąmonę, Gandis stengėsi plėsti žmogaus meilės galimybių ribas. Mokantis išties mylėti žmogus randa džiaugsmą visose gyvenimo audrose ir sunkumuose. Gandis niekada nesitausojo, veikiau jis saugojo savo ahimsos, arba beatodairiškos meilės, principus. Meilės liepsna degė jo širdyje dieną ir naktį kaip neužgesinamas laužas. Visiškas pasitikėjimas savimi ir bebaimiškumas buvo kertiniai Gandžio filosofijos akmenys. Nepaisydamas aplink viešpataujančio smurto, jis buvo tikras ahimsos dvasios karys. Jis niekad netarė nė vieno protesto žodžio, niekam neparodė jokio priešiškumo. Būdamas su Gandžiu, savo dienoraštyje pasižymėjau esminius jo filosofijos principus: 1. Smurto atsisakymas ir bailumas negali egzistuoti drauge. Nes smurto atsisakymas yra tobula meilės išraiška, atmetanti baimę. Jei žmogus jaučiasi drąsus tik su ginklu rankose, vadinasi, jo širdis kupina baimės. Ahimsa - nepaprastai gyvybinga ir aktyvi jėga, ji nepriklauso nuo žmogaus fizinės jėgos. 2. Tikras ahimsos sekėjas nepasiduoda nevilčiai. Jis gyvena aukščiau - amžinoje laimėje ir ramybėje. Ramybė ir džiaugsmas neaplanko tų, kurie didžiuojasi savo intelektu ir mokytumu. Ramybė ir džiaugsmas aplanko tuos, kurie pilni tikėjimo ir turi nedualų bei sutelktą protą. 3. Intelektas gali sukurti daug stebuklų, bet smurto atsisakymas - širdies dalykas. Jis nepasiekiamas intelektualinėmis pratybomis; 4. Neapykantos negalima nugalėti neapykanta - tik meile. Tai nekintamas dėsnis. 5. Atsidavimas nereiškia garbinimo vien žodžiais. Tai proto, veiksmų ir kalbos nuolankumas. 6. Gandis netikėjo religijų, kultūrų prietarų ir nepasitikėjimo sukurtais barjerais. Jis mokė ir gyveno remdamasis draugiškumo ir visų religijų brolybės principu. 7. Gandis tikėjo gyvenimo meno jėga, jis nesirūpino, kokie bus jo veiksmų vaisiai. Jis praktikavo nesirūpinimą sėkme ar ne sėkme. Jis tiesiog plušėjo nejausdamas nė menkiausio neri mo ar


nuovargio. 8. Kad galėtų džiaugtis gyvenimu, žmogui nereikia savanaudiškai prisirišti prie materialaus pasaulio objektų. Neprisirišimas - tai tyra motyvacija ir tinkami veiklos būdai, taip pat tai yra nesijaudinimas dėl rezultatų. Kuris atsisako veiksmų, pralaimi, kuris veikia nelaukdamas atpildo - pakyla ir išsilaisvina. 9. Joga - tai visiška visų būsenų reintegracija: proto, intelekto, pojūčių, emocijų, instinktų ir asmenybės lygių. Tai virsmas, kai suvienijame visus savo būties aspektus. 10. Mantra tampa gyvenimo atrama ir padeda įveikti visus iš bandymus. Kiekvienas pakartojimas turi naują prasmę ir vis artina prie Dievo. Mantra padeda permainyti negatyvius as menybės aspektus į pozityvius, galų gale ji integruoja giliausiuose sąmonės sluoksniuose suskaldytas ir priešingas viena kitai mintis. Gandžio ašrame susitikau daugybę nuostabių ir įspūdingų as menybių, kovotojų už Indijos nepriklausomybę: Mahadevą Desajų (Mahadev Desai), Mirą Beną (Mira Ben), Prabhavatį Bahe ną (Prabhavati Bahen), Ramą Dasą (Ram Dass). Pastarąjį pakviečiau keliauti drauge į Kausanį - vieną žaviausių ir gražiausių Himalajų vietų.

Neprisirišimo pamoka Mokytojas man davė viską, o aš jam duoti negalėjau nieko, nors kiti ištikimi gerbėjai jam aukodavo nemažas pinigų sumas. Tiesa, mokytojas nežinodavo, ką su jais daryti, tai aš jo vardu išdalydavau juos kitiems, o šį tą išleisdavau ir pats savo nuo žiūra. Kartą tariau mokytojui: - Noriu keliauti j Bombėjų. - Pasiimk pinigų, kiek tau reikia, - atsakė mokytojas, Paėmiau 5000 rupijų ir vėliau už tą sumą prisipirkau daug viso kių daiktų, tarp jų buvo netgi trys gramofonai. . - Puiku, mano berniuk. Įjunk juos visus tuo pačiu metu, -tepasakė mokytojas. Kai paleidau visus tris, nieko negalėjau suprasti. Godus žmogus niekada nebūna patenkintas. Troškimas turėti nepaliaujamai auga ir galų gale tampa


kančios sūkuriu. Tai yra nežinojimas, kurio, deja, nepadeda išsklaidyti nei maldos šventyklose, nei šventi ritualai. Ilgus šimtmečius žmonės vaikosi savo troškimų, o žmonija vis dar vargsta. Siekdami pažinti galutinę Tikrovės prigimtį, turime nusimesti nereikalingų troškimų naštą. Turėdami daugiau, nei mums iš tikrųjų reikia, tik susikuriame sau kliūtį. Mes gaištame laiką ir švaistome energiją. Kai pildome savo norus nepaisydami, ar tai yra būtina, išklystame iš dvasios ugdymo kelio. Troškimas - visų bėdų motina. Vis dėlto kai pasaulietinių troškimų objektai padeda ugdytis dvasią, jie tampa saviugdos ir savirealizacijos instrumentais. Štai visiškai paprastas palyginimas: vėjas žvakę užpučia lengvai, tačiau jei nuo jos liepsnelės užsidegs miškas, vėjas, užuot ugnį už gesinęs, ją tik skatins plėstis. Taip pat ir mokinys: jei tik jis paiso mokymosi drausmės, gali įkurti ir puoselėti savo troškimų ugnį taip, kad ji padėtų jam siekti dvasinių tikslų. Kliūtis, kurias sutinkame dvasiniame kelyje, mes susikuriame patys dėl savo asmeninių silpnybių. O viena didžiausių silpnybių -tai prisirišimas prie materialaus pasaulio daiktų ir reiškinių. Įveikę prisirišimą, mes įveikiame ir kliūtis. Prisirišimo kliuvinys šalinamas ketveriopai. Pirma, jeigu nėra objekto, žmogaus protas negali prie jo prisirišti. Atsižadėti troškimų objekto — vienas būdas, tačiau jis gana sunkus paprastiems žmonėms. Antra, kai išmokstame materialius objektus naudoti kaip dvasios ugdymo priemones, tuomet tie objektai jau savaime yra nebe kliūtys. Jei norime materialius objektus paversti nebe kliūtimis, turime pakeisti savo požiūrį. Trečia, jei elgsimės nesava naudiškai ir savo darbo vaisius aukosime kitų labui, mes taip pat įveiksime prisirišimo kliuvinį. Toks žmogus tampa neprisirišęs ir saugiai perplaukia gyvenimo vandenyną. Ketvirta, visiškai atsisa kome savęs, atsiduodame Viešpačiui ir gyvename neprisirišę prie šio pasaulio. Šis kelias atrodo paprastas, tačiau iš tikrųjų jis yra nepaprastai sunkus. Mano mokytojas, užuot pamokslavęs, nuolatos primindavo, jog žmogaus protas ir širdis yra kupini silpnybių. Ilgainiui savo silpnybes įpratau analizuoti ir medituodamas jas šalindavau - taip vyko mano transformacija. Mokytojas niekados neliepdavo „elgtis taip, o ne kitaip". Jis tiesiog parodydavo man kelią, ir juo paskui aš eidavau vienas. „Mokykis keliauti visiškai vienas", sakydavo mo kytojas.

Pirma paragauk pasaulio, paskui jo išsižadėk Jaunystėje turėjau netikusį įprotį dėvėti brangius kostiumus. Iš sirinkdavau turguje medžiagą ir paskui eidavau su ja pas siuvėją. Be to, ryšėdavau kaklaraištį ir visad turėdavau nosinaitę, kurios spalva būdavo priderinta prie kostiumo spalvos. Tai glumindavo kelis kitus mano mokytojo sekėjus - jie vis bambėdavo dėl mano esą netinkamo gyvenimo būdo. Taip gyvenau penkerius metus, tačiau mokytojas dėl to visai nesuko sau galvos. Galima sakyti, aš mokiausi pamoką, kuri tuo metu man buvo būtina. Būdavo, at sistodavau priešais mokytoją, o jis sakydavo: „Tavo skonis labai prastas." Aš tada prieštaraudavau: „Garbusis, tai pati geriausia medžiaga." Vieną dieną susidomėjimą apranga praradau. Nuėjau pas mo kytoją vilkėdamas paprasčiausią kurtą. (Kurta - Šiaurės Indijoje ir Pakistane paplitęs moterų ir vyrų drabužis - ilga laisva palaidinė (vert. past.). - Atrodai puikiai, - pagyrė jis mane. Jis norėjo, kad aš paragaučiau gyvenimo ir kad pats išmatuočiau visko vertę, o tik tada atsižadėčiau pasaulietinių dalykų. Pa prastumas ir pakilios mintys padeda suprasti asketizmo vertę ir papuošti savo būtį. Brangūs drabužiai negali paslėpti mūsų bjaurumo, stilinga apranga nepadaro mūsų gražių. Užuot kreipę dėmesį į išorę, turėtume išmokti lavinti ir reikšti vidinį grožį. Šis vidinis grožis švytės visiems. Atsižadėjimas - tai ugnies kelias, kuriuo gali eiti tik tie, kurie yra sudeginę savo pasaulietinius troškinius. Dauguma mokinių, kai tik pradeda mokytis, yra nusivylę laimėjimų ir praradimų kupinu pasaulietiniu gyvenimu. Tai yra ta priežastis, kuri verčia juos priimti atsižadėjimo įžadus. Tačiau net ir atsidūrę išoriškai malo nioje situacijoje, jie jaučiasi nestabiliai, nes nestabilus yra jų vidi nis pasaulis. Taigi nestabilūs jie jausis ir atsižadėję išorinio pasau lio. Neįmanoma atsižadėti nevilties, gobšumo, neapykantos ir meilės, pykčio ir pavydo be atitinkamos dvasinės disciplinos. Sugniuždyta


ir nepatenkinta siela negali žengti atsižadėjimo keliu. Sėdėti oloje ir galvoti apie pasaulio malonumus — vargas. Mokytojas norėjo, kad aš augčiau nejausdamas jokių nepriteklių. Buvo mano gyvenime periodas, kai buvau įnikęs į prabangius automobilius: pirkdavau ir parduodavau juos dukart per metus. Gyvenau geriau už visus Indijos princus. Mano giminaičiai, draugai ir netgi keli pažįstami policijos pareigūnai stebėjosi, iš kur aš gaunu tiek pinigų prašmatniam gyvenimui. Paslapties čia nėra: visas mano užgaidas tenkino mokytojas, nors jam pačiam nereikėjo nieko. Kai remdamasis asmenine patirtimi įvertinau pasaulietinius dalykus, numaldžiau savo protą, o ramus protas - meditacijos pamatas. Užslopinti troškimai yra pavojingi, jie dažniausiai išlenda į pa viršių kaip tik tada, kai žmogus medituoja, o ne kitomis, paprastomis, gyvenimo aplinkybėmis. Materialių turtų troškimas ir troškimas nušvisti yra nesuderinami dalykai. Kartą mokytojas man tarė: - Eime prie Gangos krantų. Duosiu dar vieną pamoką. - Kokią? — pasidomėjau. - Kodėl tu gyveni Himalajuose? - paklausė jis. - Čia aš atlieku dvasios ugdymo praktikas. - O kodėl tu jas atlieki? - kamantinėjo toliau mokytojas. - Noriu nušvisti ir tapti tobulas, — atsakiau. - Jei taip, tai kodėl gi trokšti pasaulietinių dalykų? Kodėl tau reikia materialaus pasaulio? Jei atsižadėjęs pasaulio ir gyvendamas oloje žmogus vis apie tą pasaulį tebegalvoja, vadinasi, tai „lenda į paviršių" jo užslopinti troškimai. Šio galvos skausmo neįmanoma pagydyti niekaip kitaip kaip tik savidisciplina. Savidisciplina ska tina saviugdą, o saviugda padeda pasaulį patirti bei pažinti tiesio giai. Tiesioginis patyrimas plečia sąmonę. Toks yra mokinio gyve nimo tikslas.

Ar aš galiu vesti Vienu metu buvau apsistojęs Utar Pradešo valstijoje. Vakarais pas mane rinkdavosi žmonės ir mes diskutuodavome apie Upanišadas. Kartą su manimi panoro pasikalbėti mergina - anglų literatūros magistrė. Ji pradėjo įrodinėti, esą aš buvau jos sutuoktinis pra ėjusiame gyvenime. Ji tauškė dvi valandas, ir galų gale aš sutikau, kad, galimas daiktas, kažkada mes buvome pora. Niekad anksčiau jokiam asmeniui nebuvau skyręs tokios ilgos asmeninės audiencijos. Ji bandė mane įtikinti, kad mums reikia susituokti ir šiame gyvenime. Vėliau pasikalbėjau su jos motina, ir ši dukters fantazijoms pritarė. Merginos kalbos viliojo, o aš buvau toks naivus, jog net ėmiau svarstyti, kaip būtų, jei gyvenčiau su ja. Pasakiau, jog jei mokytojas leis man vesti, viskas bus gerai. Tai buvo vienintelis kaitas mano gyvenime, kai aš rimtai pagalvojau apie šeimą, nors dvasinio kelio mesti neketinau. Mergina, beje, buvo iš garsios šeimos. Jos broliai, pusbroliai ir kiti giminaičiai užėmė aukštus postus vyriausybėje. Jie taip pat ragino mane ją vesti. Metus laiko mane blaškė emocijos. Tai buvo niekam tikęs gyvenimo tarpsnis. Jaučiausi sugniuždytas ir nelaimingas, merginos ir jos šeimos įtaka man buvo labai stipri, ir aš tikrai nežinojau, kaip pasielgti. Šis gyvenimo epizodas man parodė, kaip gali būti sutrikdytas atsiskyrėlio keliu žengęs mokinys. Kelyje išdygsta daug kliūčių, vis dėlto esu įsitikinęs, kad mokytojo ir Dievo malonė padeda mokiniui jas nugalėti. Galų gale nuėjau pas savo mokytoją ir palikau jam spręsti, kaip man pasielgti. Jis niekad nekontroliavo mano gyvenimo, bet visa da patardavo, kai reikėdavo. Ir aš paprastai šiek tiek pasiginčijęs ir pasispyriojęs jo patarimą priimdavau. Šįsyk mokytojas pasakė: - Gavai užduotį ir jos kol kas neįvykdei. Pažinęs pasaulietinę draugystę ir dvasines žinias, o paskui pasiryžęs eiti atsiskyrėlio keliu, tu dabar leidiesi viliojamas atgal į pasaulį. Jeigu neatsispirsi tai įtakai, tau reikės kelių gyvenimų, kol vėl grįši į kelią. Galutinį sprendimą turėjau padaryti aš pats. Paklausiau mokytojo ir nutariau nutraukti šiuos ryšius grįžti į atsiskyrėlio kelią. Gerai žinomi du keliai: išsižadėjimo kelias ir pasaulietinis veiksmų kelias. Mano kelias buvo išsižadėjimo. Tačiau nederėtų lyginti kelių ir manyti, jog vienas yra geresnis, o kitas prastesnis.


Anaiptol nekritikuoju žmonių, kurie pasirenka pasaulietinį gyvenimą, dar bą ir šeimą. Šis kelias aprūpina pragyvenimo priemonėmis, kita veitus, jis atima daug laiko. O štai žengę išsižadėjimo keliu turi daugybę laiko dvasinėms praktikoms, tačiau mažai lėšų maistui, pastogei ir drabužiams įsigyti. Todėl atsiskyrėliai priklauso nuo pasauliečių, kurie padeda jiems tenkinti šiuos poreikius. Taigi ne svarbu, kokiu keliu einama. Svarbu yra sąžiningumas, nuoširdumas, teisingumas ir ištikimybė. Po šio įvykio pasijutau pažemintas, nes žmonės užkelia svamius ir jogus ant aukštų pjedestalų ir žvelgia į juos lyg į pusdievius. Indijoje manoma, kad svamiui pridera gyventi atsiskyrusiam nuo visuomenės ir be pasaulietinės nuosavybės bei pasaulietinių rūpesčių. Esu sutikęs daugybe veidmainių, kurie tokių lūkesčių patei- sinti nesugebėjo. Girdėjau, jog Vakarų psichologai tvirtina, esą atsižadėjimas, o ypač celibatas, - tai asketiška beprotybė. Aš palieku kiekvienam pasirinkimo teisę, tik norėčiau paminėti svarbų dalyką: didžiausia kliūtis yra netyra širdis. Taip, jeigu besilaikantys ce libato mokiniai nesugeba pirmiau transformuoti asmenybės, jie tikrai žalojasi psichiką. Tie, kurie nesugeba kontroliuoti seksuali nio potraukio ir transformuoti jo j dvasinę energiją, išsižadėjimo keliu eiti neturėtų. Sekso, maisto, miego ir savisaugos poreikiai yra išties labai stiprūs. Kiekvienas jų veikia žmogaus elgesį ir gyvenimą apskritai. Ko dėl tabu turėtų būti vien tik seksas? Štai įvairios jogos mokyklos moko, kaip troškimų energiją nukreipti kitais kanalais, kad ji pa dėtų ugdyti dvasią. Tie, kurie negali kontroliuoti ir sublimuoti šių norų, turėtų tenkinti juos gyvendami pasaulietinį gyvenimą. Užuot tapę atsiskyrėliais, jie galėtų eiti tantros keliu. Kitaip sakant, jie gali mokytis transformuoti šiuos potraukius į dvasinius potyrius. Jeigu atsiskyrėliai savo nelanksčią discipliną primeta mokiniams, jie sukuria daug sumaišties. Mokinai ima veidmainiauti ir elgtis nesąžiningai. Ar tokia disciplina būtina? Vidiniai ir išoriniai kon fliktai - tai simptomai ir ženklai, rodantys, jog mokinys dvasinia me kelyje susidūrė su kliūtimi.

Guru - žinių kanalas ir pačios žinios Žodis guru kartais vartojamas taip netinkamai, kad man darosi skaudu. Juk tai toks kilnus ir nuostabus žodis. Motina pagimdo kūdikį, abu tėvai jį užaugina, o tada didžiausia atsakomybė tenka guru - jis padeda asmenybei pasiekti gyvenimo tikslą. Tarkime, esu blogas žmogus, tačiau jeigu kas nors vadina mane guru, tai dėl jų, pasitikinčių manimi, turėčiau stengtis tapti pačiu geriausiu. Guru ir paprastas mokytojas nėra tapatūs dalykai. Žodis guru sudarytas iš dviejų dėmenų: gu ir ru. Pirmasis reiškia „tamsą", antrasis — „šviesą". Taigi guru ir vadinamas tas, kuris išsklaido ne išmanymo tamsą. Vakaruose šiuo žodžiu dažnai piktnaudžiaujama, o Indijoje žmonės jį visada taria


labai pagarbiai, sieja su šventumu ir aukščiausia išmintimi. Tai sakralus žodis. Vienas jis vartojamas retai, dažniausiai su priedėliu deva, reiškiančiu „šviesią būtybę". Nušvitęs mokytojas, ar guru, - tai gurudeva. Skirtumas tarp paprasto mokytojo ir dvasinio mokytojo didžiulis. Visi guru sekėjai - net jei jiems aštuoniasdešimt metų -pačiam guru yra tarsi vaikai. Jis maitina juos, duoda jiems pastogę, moko, tačiau mainais nelaukia nieko. Vieną kartą paklausiau savo mokytojo: - Kodėl guru taip elgiasi? Mokytojas atsakė: - Guru teturi vieną troškimą - mokyti tuos mokinius, kurie yra pasiruošę tam. Daugiau jis čia neturi ką veikti. Ateidamas pas guru mokinys atsineša glėbį sausų šakų ir pagarbiai nusilenkęs sako: „Štai, priimk mano dovaną". Šis mokinio veiksmas simbolizuoja atsidavimą mokytojui kūnu, protu ir kalba norint tik viena - įgyti aukščiausią išmintį. Degindamas šakas guru atsako: „Dabar aš būsiu tavo vedlys ir globosiu tave visada." Tada įšventina ir duoda nurodymus, kurių mokinys turi laikytis. Mokytojo ir mokinio santykiai yra tokie tyri, kad su kitokio pobūdžio santykiais juos lyginti vargu ar įmanoma. Visa guru nuosavy bė - net jo kūnas, protas ir siela - priklauso jo mokiniui. Tačiau jeigu jis turėtų kokių keistų įpročių - jie būtų vien tiktai jo. Guru perduoda mokiniui tam tikrą žodį ir taria: „Dabar tai bus amžinas tavo draugas. Atmink šį žodį. Jis padės tau." Šis ritualas vadinamas įšventinimu į mantros praktiką. Paskui mokytojas paaiškina, kaip kartoti ją. Guru šalina kliūtis, pasitaikančias mokinio kelyje. Kadangi mokinys nėra išsilaisvinęs nuo troškimų, išsprendęs įvairių problemų, pačiam jam būna labai sunku tinkamai rinktis, daryti sprendimus. Todėl guru jam nuolat pataria, moko, kaip išsaugoti vidinę ramybę. Jis sako mokiniui: „Kartais tau kyla kilnių minčių, tačiau jų tu nepaverti veiksmais. Tęsk, padaryk savo protą vienakryptį. Tu turi savo galią ir mano palaiminimus." Jūs iš visų jėgų stengiatės guru kaip nors atsidėkoti, tačiau veltui, nes jam nereikia nieko. Jo atjauta savaime pritraukia jūsų dėmesį, jums kyla klausimas: „Kodėl jis tiek daug daro dėl manęs? Ką jis tikisi už tai gauti?" Tačiau sau jis nesitiki nieko - jis paprasčiausiai vykdo savo pareigą, toks yra jo gyvenimo tikslas ir tokia jo pareiga. Tokie žmonės vadinami guru. Jie - žmonijos vedliai. Panašiai kaip saulė yra aukštai danguje, tačiau apšviečia ir šildo mus, taip ir guru yra pilnas dvasinės meilės žmonėms, vis dėlto išlieka neprisirišęs prie jų. Guru - ne fizinio pasaulio būtybė. Mąstantieji apie guru kaip apie kūną ar kaip apie žmogų nesuvokia šio švento žodžio gelmės. Jeigu guru pamano, kad jo galios kyla iš jo paties, — nuo tos akimirkos jis jau nebe guru. Guru - tai tradicija, išminties srautas, pasiekiantis paprastus žmones įvairiais kanalais. Tą patį gydydamas žmones sakė ir Kristus, kai jie vadino jį Viešpačiu: „Dėkoti reikia Tėvui, aš tesu kanalas." Žmogus niekada netaps guru. Tačiau jeigu tas pats žmogus savo valia sutinka būti Jėgos kanalu, per kurį ji tekėtų kitiems, tai įvykti gali. Tam jis turi tapti nesavanaudiškas. Meilė paprastai būna sumišusi su savimeile: man kažko reikia, todėl sakau „Myliu tave". Kažko reikia tau, todėl myli mane ir tu. Tokį štai dalyką pasaulyje mes dažnai vadiname meile. Tačiau tikra meilė yra jausmas, verčiantis žmogų spontaniškai ir visiškai nesavanaudiškai aukotis. Tikro guru gyvenimas yra smelkte persmelktas tokio nesa vanaudiškumo, besąlygiška meilė yra jo nušvitimo pagrindas. Iš tolimiausių pasaulio kampelių tokios asmenybės visiems spinduliuoja gyvybę ir šviesą. Pasaulis nepažįsta jų, o jie pripažinimo ir netrokšta. Niekada netikėkite tuo, kuris ateina pas jus ir reikalauja: „Garbinkite mane." Šito neprašė net Kristus ir Buda. Taip pat niekada neužmirškite, kad guru nėra galutinis tikslas. Guru yra tarsi valtis, kuria jūs perplaukiate upę. Labai svarbu turėti patvarią valtį, nes jei ji bus skylėta, jūs žūsite. Kai perplauksite upę, valtyje sėdėti ir kabintis į ją nebebus jokio reikalo, taigi suprantama, kad valties nereikia ir garbinti. Nemažai fanatiškai nusiteikusių sekėjų neabejoja, kad jie privalo garbinti guru. Tiesa - guru turi sulaukti mokinio meilės ir pagarbos, tačiau tai nėra aklas garbinimas. Jeigu pas mane kartu ateitų mano guru ir Viešpats, visų pirma kreipčiausi į guru: „Labai ačiū tau, kad supažindinai mane su Viešpačiu." Ir tik paskui kreipčiaus į Dievą: „Ačiū, Viešpatie, Tau už tai, kad davei man mano guru."


Šaktipata -dovanojama malonė Nepaprastai troškau patirti samadhi. Mokytojas kadaise pasakė man: „Samadhi pasieksi tada, kai išmoksi visiškai nejudėdamas išsėdėti keturias valandas." Tad gebėjimą ramiai sėdėti lavinau nuo pat vaikystės. Sėdėdavau ir laukdavau samadhi - niekam kitam tiek daug laiko neskyriau. Tačiau ši palaiminga būsena man vis dar buvo nepažįstama. Išstudijavęs labai daug knygų tapau mokytoju. Tačiau širdimi jaučiau, kad dėstyti netiesiogines gautas iš antrųjų šaltinių - žinias nėra gerai. Būtų buvę dar pusė bėdos, jei šitaip būčiau mokęs studentus universitete ar kur kitur, tačiau aš juk vienuolyne lavinau vienuolius. „Tai negerai, pats aš nesu savęs suvokęs. Duodu kitiems knygines žinias - ką esu išgirdęs iš kitų mokytojų, o ne tas tiesas, kurias tiesiogiai būčiau patyręs pats", - svarsčiau. Vieną dieną tariau mokytojui: - Šiandieną pateiksiu tau, garbusis mokytojau, ultimatumą. - Na, ir koks gi jis? - Arba tu man leidi patirti samadhi, arba nusižudau! - tvirtai pareiškiau. - Tikrai taip apsisprendei? - Taip! - Na ką gi, brangus mano berniuk, tada pirmyn, - ramiai atsakė mokytojas. Šito aš iš jo visiškai nesitikėjau. Maniau, kad jis pasakys: „Palauk kokias dešimt ar penkiolika dienų" arba panašiai. Šiurkštus jis su manimi niekada nebuvo, tačiau tą dieną pasielgė tikrai atšiauriai. O paskui jis dar pridūrė: - Žmogus, eidamas vakare miegoti, neišsprendžia savo bėdų -kitą dieną jam vėl reikia su jomis susidurti. Lygiai taip pat tikrųjų problemų nepašalina ir savižudybė. Tau vėl iškils jos kitame gyvenime. Tu gerai išmanai senuosius raštus, tad turi suprasti šiuos dalykus. Vis dėlto kalbi apie nusižudymą. Ką gi, jei nori - ženk šį žingsnį. Man buvo tekę nemažai girdėti apie šaktipata. Šakti reiškia, „ener gija", patą — „suteikimas". Taigi šaktipata - tai „energijos suteiki mas, žibinto uždegimas". Kreipiausi į mokytoją: - Tu niekada nedavei man šaktipatos - taigi arba pats neturi šaktės, arba tyčia taip elgiesi. Tiek daug laiko praleidau užsimerkęs ir medituodamas, visa tai man sukėlė tik galvos skausmą. Manau, kad paprasčiausiai švaisčiau laiką, nes gyvenimo džiaugsmo beveik nejaučiu. Mokytojas į šiuos mano priekaištus neatsakė nieko, todėl tęsiau: - Lavinausi sunkiai ir nuoširdžiai. Žadėjai, kad tikslą pasieksiu po keturiolikos praktikos metų, dabar gi eina septynioliktieji. Aš juk klausiau tavęs ir vykdžiau kiekvieną tavo nurodymą!.. - Esi tuo įsitikinęs? Tikrai užsiimi pratybomis, kurių tave mokiau? Vadinasi, nori pasakyti, kad tavo savižudybė yra mano mokymo vaisius? — atkirto mokytojas, patylėjo ir paklausė: - Kada ruošiesi pasidaryt galą? - Dabar pat! - iškošiau. — Su tavimi kalbu prieš mirtį. Tu man nebe mokytojas. Baigta. Pasauliui, šiaip ar taip, negaliu duoti nieko gera, tau taip pat esu nereikalingas.


Apsisukau eiti į Gangą ir nusiskandinti. Upė buvo visai netoli. -Juk tu moki plaukti, tad įšokęs į Gangą nesąmoningai pradėsi kapstytis į krantą. Tau reiktų ką nors sumanyti, kad nugrimzdęs nebeiškiltum. Galbūt prisirišti kokį svorį, - patarė mokytojas. Jis aiškiai iš manęs šaipėsi. - Kas tau atsitiko? Tu visad mane labai mylėjai, — sutrikęs paklausiau. - Ačiū tau už tai, aš einu. Nupėdinau prie Gangos nešinas virve. Ant kranto prisirišau po kaklu kelis didelius akmenis. Galų gale pamatęs, kad nejuokauju ir tuoj šoksiu į vandenį, mokytojas šūktelėjo: - Lukterėk! Prisėsk čia, po minutės leisiu patirti tau samadhi. Šiek tiek abejojau, ar jis tesės pažadą, tačiau ėmiau svarstyti: „Palauksiu tą minutę ir pažiūrėsiu, kas bus." Atsisėdau poza, kuria visada medituodavau, o jis priėjo ir palietė man kaktą. Tokia pačia poza išsėdėjau devynias valandas. Į galvą per tą laiką neatėjo nė viena pasaulietinė mintis. To, ką jaučiau, aprašyti neįmanoma. Atgavęs įprastą sąmonės būseną maniau, kad vis dar yra devinta ryto, mat samadhi sunaikina laiką. - Garbusis mokytojau, prašau atleisti man, — tariau jam. Kai jis palietė man kaktą, aš atsikračiau baimės, dingo visas mano egoizmas. Gyvenimas persimainė, aš ėmiau pažinti jo tiesas. - Ar tai atsitiko dėl mano pastangų, ar dėl tavo? — vėliau paklausiau mokytojo. - Malonė, — teatsakė jis. Ką šis žodis - malonė - reiškia? Žmonės kartais mano, kad nušvitimas pasiekiamas vien tik per Dievo malonę. Tačiau taip manyti klaidinga. Mokytojas sakydavo: „Žmogus turi labai nuoširdžiai stengtis. Kai jis nebetenka jėgų ir apimtas aukščiausio atsidavimo pradeda iš nevilties raudoti ateina ekstazė. Tai ir yra Dievo malonė. Kitaip tariant, malonė yra nuoširdžių, tikėjimo persmelktų pastangų vaisius." Dabar suprantu: šaktipata yra galima tik tam mokiniui, kuris ilgą laiką užsiėmė dvasinėmis pratybomis, drausminosi, laikėsi askezių. Masiškai dalijama šaktipata kelia man įtarimą. Tiesa yra tokia: kai mokinys pasirengęs, į jo gyvenimą ateina mokytojas ir tinkamai jį įšventina. Kai mokinys nuoširdžiai ir neišsisukinėdamas praktikuoja sadhaną, sunkiausiai apčiuopiamą kliūtį laikui bėgant pašalina pats mokytojas. Nušvitimas tampa galimas dėl sąžiningų tiek mokytojo, tiek mokinio pastangų. Galima sakyti, kad nepriekaištingai atlikus pareigą, įdėjus į tai visą savo širdį, nuskinamas palaiminimo vaisius. Malonė nužengia, kai veiksmas baigiasi. Šaktipata yra Dievo malonė per mokytoją. Nekantriai laukiu tų laikų, kai paniręs į samadhi būseną galėsiu vienui vienas sėdėti ir visą naktį medituoti. Niekas kitas nesuteikia tokios palaimos.

Ruošiantis atskleisti šydą Kiekvienas mokinys savaip įsivaizduoja, koks turėtų būti mokytojas. Taigi eidami pas mane jūs turėsite susiformavę tam tikras nuostatas ir nebūsite pasirengę pamatyti manęs tokio, koks esu. Kadangi jūsų lūkesčiai neišsipildys, nuspręsite, kad aš nesu geras mokytojas. Tai tikrai ne pats tinkamiausias būsimųjų mokinių nusiteikimas. Kreiptis į mokytoją reikia ryžtingai, karštai trokštant


mokytis. Tada jokių keblumų nekils. Kaip rasti tikrą mokytoją? Šventraščiuose yra vienas posakis: „Kai mokinys pasirengęs, jo gyvenime pasirodo mokytojas." Jeigu jūs dar nepasirengę - mokytojas bus šalia jūsų, tačiau jūs jo nepastebėsite ar neatsiliepsite į jo kvietimą. Jeigu jūs nepažįstate deimantų, jie gali voliotis šalia jūsų ant žemės, bet jūs nekreipsite į juos dėmesio ir praeisite pro šalį, manydami, kad tai tėra stiklo šukės. Kita vertus, jei nesuvokiate, kuo deimantas skiriasi nuo stiklo, galite įsigyti pastarąjį, o laikyti jį deimantu, branginti visą gyvenimą. Paieškos laikotarpiu mokinys neretai tampa pernelyg racionalus - nepaiso sahadža-bhavos, arba savaiminės intuicijos balso. Būna ir atvirkščiai - jis pasidaro per daug emocionalus ir užmiršta intelektą. Pernelyg emocionalus požiūris yra toks pat pavojingas kaip ir perdėtai intelektualus - abu jie maitina egoizmą. Tiems, kurie nenori laikytis disciplinos, nušvitimo geriau ir nelaukti. Joks mokytojas nei galės, nei norės jiems duoti jo mainais vien už gerus norus. Tikras dvasinis mokytojas, įgaliotas mokyti pagal vieną ar kitą tradiciją, ieško gerų mokinių. Jis laukia tam tikrų ženklų ir požymių, siekia atrinkti jau pasirengusius. Jokiam mokiniui nepavyks apmulkinti mokytojo. Šis labai greitai perpranta mokinio lygį. Jeigu nusprendžia, kad mokinys dar dvasiškai nebrandus, mokytojas pamažėle ugdys jį, kad vėliau galėtų suteikti aukštesnių žinių. Kai ir dagtis, ir aliejus tinkamai paruošiami, mokytojas užžiebia žibintą. Tai ir yra jo uždavinys. O šviesa, kuri su tviska, dieviška. Mums nederėtų jaudintis dėl to, kas mus ves. Svarbesnis klausimas: ar aš esu pasiruošęs būti vedamas? Štai Jėzus turėjo vos dvylika artimų mokinių. Padėjo jis daugeliui, tačiau slaptąją išmintį perteikė tik tam būreliui pasirengusiųjų. Kalno pamokslą sugeba suvokti vienas kitas, ne masės. Neinantys dvasiniu keliu, pavyzdžiui, nesupranta, kodėl dera būti nuolankiems, atsisakyti turto. Mokytojai moko įvairiausiais būdais, kartais jie būna išties paslaptingi. Mokymas paprastai perduodamas kalba ir veiksmais, tačiau tam tikrais atvejais ji gali neturėti jokios žodinės išraiškos. Dažnai jusdavau, kad patys svariausi pamokymai yra intuityvūs -jų neįmanoma perduoti verbališkai. Žmogui dera su meile atlikti pareigą, kuri jam teko šiame pasaulyje, - vien tai labai pastūmės nušvitimo keliu. Vedlys ar padėjėjas tam tikslui nėra būtinas. Išorinis guru tėra būdas atrasti guru savo viduje. Kita vertus, jus gali apimti išdidumas, galite tarti sau, jog jums guru apskritai nereikalingas. Supraskite: taip kalba ego (1). Jums privalu sutramdyti jį. Jeigu jūs - geras mokinys, netikusio guru tikrai nesutiksite. Deja, esama ir atvirkščio varianto: jeigu esate netikęs mokinys, nesutiksite gero guru. Kodėl geras guru turėtų imtis atsakomybės už netikusį mokinį? Šiukšlių niekas nekolekcionuoja. Jeigu ieškote guru - pradėkite nuo paieškų savo viduje. Tapti jogu - tai suvokti savo būseną kiekvieną akimirką, stengtis tobulėti. Neniurnėkite, jei neturite mokytojo. Paklauskite savęs, ar esate nusipelnę jo. Ar galite pritraukti prie savęs mokytoją? Kartą pasiskundžiau mokytojui, kad jis manęs nemokąs. - Tai apsikeiskime kuriam laikui vietomis. Pabūk mano mokytoju ir elkis taip, kaip, tavo manymu, turėčiau elgtis aš, - pasiūlė jis. - Tačiau, garbusis mokytojau, aš nežinosiu, ką turiu daryti, -pasakiau. - Nesujaudink, sužinosi. Taigi jis atėjo pas mane užmerktomis akimis, nešinas dubeniu, kurio dugne žiojėjo skylė, ir tarė: - Mokytojau, duok man ką nors. - Kaip galiu tau ką duoti? - paklausiau. - Tavo dubuo kiauras. Mokytojas atsimerkė ir pasakė: - O kaip galiu tau duoti ką nors aš - juk tavo galva kiaura! Plėskite savo galimybes. Skaistinkitės. Pažadinkite švelnią vidinę jėgą. Tada pas jus ateis Dievas ir tars: „Noriu įžengti į šią gyvąją šventyklą - tave." Ruoškitės tokiam įvykiui. Pašalinkite visus ne švarumus ir suprasite, kad tas, kuris trokšta pažinti tikrovę, pats yra tikrovės šaltinis. Iš daugelio įvairių tikėjimų mokytojų, kuriuos buvau gyvenime sutikęs, tik keli buvo visiškai nušvitę. Kartą paliečiau šią temą būdamas su mokytoju. - Garbusis mokytojau, tiek daug žmonių vadinami svamiais, išminčiais, tačiau pasauliečiai yra apgaudinėjami. Kodėl tiek daug neišprususių mokytojų, kuriems patiems dar ilgai reiktų būti mokiniais?


Guru nusišypsojo ir atsakė: - Turbūt pastebėjai, kad gėlių darželį dažnai supatvora ar gyvatvorė - jie apsaugo gėles. Tokie žmonės yra Viešpaties sukurta apsauga mums - gyvatvorė. Tegu jie apsimeta. Ateis diena, kai jie iš tiesų visiškai save pažins. Tačiau dabar jie tik apgaudinėja patys save. Jeigu norite sutikti tikrą, visiškai nušvitusį mokytoją, visų pirma turite pasiruošti tam patys. Tada ši gyvatvorė neužkirs jums kelio. 1. Nereiktų painioti su ego samprata Vakarų psichologijoje. Šiuo žodžiu taip pat verčiamas sanskrito terminas ahamkara, paraidžiui tai reiškia „aš veikėjas", kitaip „ašainumas". Si jogos psichologijos kategorija nusako grynosios sąmonės, arba Savas ties (puruša), savybę suvokti save kaip atskirą individualybę, klaidingai sutapatinti save su medžiagiškumo (prakriti) modifikacijomis - kūnu, proto turiniu ir kt. Ahamkara taip pat susijusi su išdidumu, pasipūtimu, egoizmu (vert. past.).

Unikali tantros praktika Vienas mokinys, mano dvasinis brolis, garsaus sanskrito žinovo sūnus, buvo kilęs iš Vakarų Bengalo valstijos, Medinipūro miesto. Kai jam suėjo aštuoniolika metų, šeima ėmė versti jį tuoktis. Tada dar jo nepažinojau. Sutuoktuvių ceremonija turėjo įvykti vakare. Tačiau jo planai buvo kitokie. Per induistines sutuoktuves jaunoji ir jaunasis dalyvauja ugnies ceremonijoje - jie turi žengti septynis žingsnius aplink ritualinį laužą. Žengdamas ketvirtą žingsnį, jis nutraukė ritualą ir pabėgo į laukus. Žmonės, susirinkę į ce- remoniją, visiškai nesuprato jo elgesio. Jie puolė iš paskos, norėjo jaunąjį nutverti, tačiau jų pastangos buvo perniek. O jis po kelių dienų pasiekė šventosios Gangos krantus ir ėmė ieškoti dvasinio mokytojo. Paieškos truko šešerius metus, per tą laiką jis patyrė daug įvairių nuotykių, tačiau mokytojo rasti nesugebėjo. Ir štai tada Himalajų papėdėje, Šrinagaro mieste, jis sutiko mano mokytoją. Mokytojas iškart pajuto, kad jie kažkada jau buvo susitikę, ir jį apkabino. Brolis mokinys su mano mokytoju drauge gyveno tris mėnesius, tada mokytojas liepė jam keliauti į aukštai Himalajuose įsikūrusį šventąjį piligrimų miestą Gangotrį, kurio apylinkėse, vienoje oloje, tuo metu glaudžiausi aš. Vieną dieną mano brolis mokinys pradėjo kalbėti apie savo gimtąjį Medinipūrą. Jis pasakė, kad, jei kada nors ten nukeliaučiau, turėčiau pasakyti jo šeimai, jog jis atsižadėjo pasaulietinio gyvenimo ir pasitraukė į Himalajus. Netrukus aplankiau jo gimtąjį miestą ir ten sutikau tą moterį, kurią jis turėjo vesti. Ji vis dar laukė jo grįžtančio. Aš jai pasiūliau ištekėti už kito vyro, nes sutuoktuvių ceremonija neįvyko iki galo, tad ji yra laisva. Išgirdusi tokius mano žodžius, ji tarė: - Tu ir tavo broliai sekėjai esate velnio, o ne Dievo garbintojai. Ji buvo siaubingai įniršusi. Ten buvau apsistojęs tokioje trobelėje už miesto. Tose vietovėse buvo praktikuojama tantra.


Aplinkiniai gyventojai garbino Dieviškąją Motiną, kurią vadino Ma Kali. Buvau daug girdėjęs ir truputį skaitęs apie tantrą, tad dabar norėjau sutikti žmogų, kuris bū tų galėjęs parodyti man, kaip atrodo tantros praktika - mat norėjau įsitikinti jos veiksmingumu. Tačiau tantrą, pasirodo, praktikuoja ne vien induistai ar budistai. Ji buvo paplitusi ir tarp gausiai čia gyvenančių musulmonų. Netoliese gyveno mano brolio mokinio pusbrolis, ir aš paprašiau, kad jis supažindintų mane su vienu senu musulmonų bendruomenės tantriku (jam buvo devyniasdešimt dveji). Nuvykau jo aplankyti. Mes kalbėjomės tris valandas. Jis buvo maulavis, vietinės mečetės dvasininkas, ir puikiai išmanė Koraną - šventąją islamo knygą. Kitą rytą maulavis nusivedė mane prie kūdros už miestelio. Su savimi jis atsinešė viščiuką, aprišo jį virvele, o kitą virvelės galą pririšo prie bananmedžio. Paskui maulavis liepė man atsisėsti ir įdėmiai stebėti. Kažką murmėdamas sau po nosimi, jis ėmė mėtyti į virvelę juodas pupeles. Viščiukas staiga suplakė sparnais ir krito negyvas. Maulavis tarė: - Viščiukas negyvas. Aš pagalvojau: „Tai ne kūrybiškumas. Tai piktosios jėgos. Juodoji magija." Jis liepė man įsitikinti, kad viščiukas tikrai negyvas, o aš pasi tikslinau: - Ar galiu panardinti viščiuką į vandenį? - Žinoma, - atsakė jis. Palaikiau viščiuką po vandeniu kokias penkias minutes, tada ištraukiau. Kiek supratau, viščiukas tikrai buvo nebegyvas. Ir štai tada maulavis padarė nepaprastą dalyką: prikėlė viščiuką tuo pačiu ritualu - mėtydamas juodas pupas ir murmėdamas kažką sau pa nosėje. Tai mane ne juokais sukrėtė. O jis tada tarė: - Dabar pririšk vieną virvės galą prie bananmedžio, o kitą apsivyniok aplink juosmenį. Parodysiu dar vieną dalyką, dabar jau kitokį. Užuot daręs, kaip maulavis liepė, puoliau bėgti kuo toliau nuo jo ir viščiuko. Kai atbėgau iki miesto, buvau siaubingai išsekęs. Visi stebėjosi, nuo ko gi aš taip sprukau. Pasakiau jiems, kad maulavis norėjo mano nužudyti, tačiau žmonės manimi netikėjo, nes tose apylinkėse visi manė, kad jis - šventas žmogus. Aš pamąsčiau: „Gal geriau man palikti šią vietą ir eiti savo keliu, nei ieškoti tokių stebuklų." Iš aš patraukiau į Kalkutą. Ketinau ten praleisti keletą dienų su savo pažįstamu vyriausiuoju teisėju R. P. Mukhardžiu. Kai jam papasakojau apie savo nuotykį ir paklausiau, ar tai galėjo būti tik haliucinacija, jis atsakė: - Ne, tokie dalykai kaltais įvyksta. Vėliau tą patį klausimą uždaviau keliems išminčiams — mane išties domino, kaip daromi tokie stebuklai. Jie negalėjo to paaiškinti, tačiau pripažino, kad Bengale iš tikrųjų esama žmonių, ku rie garsėja tokiomis galiomis. O kai papasakojau šią istoriją savo mokytojui, jis nusijuokė ir atsakė: - Yra daug dalykų, kuriuos tau ne pro šalį pamatyti, bet prakti kuoti pačiam jų nepatariu. Turi sekti tik tuo mokymu, kuris duo tas specialiai tau. Mano regėtasis tantros praktikos pavyzdys nėra būdingas tikra jam tantrizmui. Veikiau tai tam tikra tantrizmo atmaina. Proto jėga gali būti panaudota įvairiai, tačiau jei žmogus nežino, kokie iš tiesų turėtų būti gyvenimo tikslai, savo galiomis jis gali sužaloti kitus žmones. Pagaliau netinkamai panaudotos asmeninės galios sunaikina patį praktikuotoją. Žinau, kad ir dabar dar esama prak tikuotojų, kurie įvaldę aukščiau aprašytas tantrines technikas, ta čiau tik vienas iš šimto yra nuoširdus tantros sekėjas, o kiti — magai.


Svamis ugnies spjaudytojas Kartą sutikau svamį, kuris mokėjo spjaudyti ugnimi. Ugnies liepsna iš jo burnos iššaudavo keletą pėdų. Panorau įsitikinti, kad reiškinys tikras, tad paprašiau jo pirma išsiplauti burną, mat įtariau, jog jis gali būti įrijęs kokios nors degiosios medžiagos, pa vyzdžiui, fosforo. Taip pat pasikviečiau kelis draugus, kad jie būtų liudytojai. Po visa ko pasirodė, kad jis iš tiesų gali spjaudyti ugnimi, taigi padariau išvadą, kad jis kur kas labiau išlavinęs savo gebė jimus nei mano mokytojas. Be to, tas svamis man tarė: - Būdamas su savo mokytoju, tik gaišti laiką ir švaistai energiją. Sek manimi, ir aš tau atskleisiu tikrąją išmintį. Aš tau parodysiu, kaip iš savęs išgauti ugnį. Taip susižavėjau tuo ugnies rijiku, kad nusprendžiau palikti sa vo mokytoją. Nuėjau pas jį ir pasakiau: - Sutikau žmogų, kuris išlavėjęs kur kas labiau negu tu, garbusis mokytojau. Taigi nusprendžiau tapti jo mokiniu. - Labai džiaugiuosi, - atsakė mokytojas. - Pirmyn, noriu, kad tu būtum laimingas. Beje, o ką jis sugeba? - Jis gali iš burnos išpūsti ugnį. Tai labai galingas svamis, -paaiškinau aš. - Nuvesk mane pas jį, - paprašė mokytojas. Kitą rytą mes iškeliavome. Svamis ugnies spjaudytojas buvo apsistojęs kalnuose už dvidešimt trijų mylių, ir mes kelyje užtruko me dvi dienas. Kai atvykome, svamis mano mokytojui pagarbiai nusilenkė! Be galo nustebau ir paklausiau mokytojo: - Garbusis, tu jį pažįsti? - Žinoma, kitados jis gyveno mūsų vienuolyne, bet iš jo išėjo. Dabar žinau, kur jis visą tą laiką slėpėsi, - atsakė mokytojas ir kreipėsi į ugnies spjaudytoją: - Ką tu čia veiki? - Pone, aš išmokau iš burnos išpūsti ugnį, - tarė šis. Kai mano mokytojas pamatė iš svamio burnos sklindančią ugnį, jis tyliai sukikeno ir sukuždėjo man: - Paklausk, kiek metų jis sugaišo, kad to išmoktų. Paklausiau. - Aš treniravausi dvidešimt metų, - didžiuodamasis atsakė svamis. O mokytojas tada man tarė: - Degtuku ugnį gali įžiebti per akies mirksnį. Taigi jei ruošiesi tam dalykui sugaišti dvidešimt metų, esi kvailys. Tai ne išmintis, mano vaike. Jeigu tikrai nori susipažinti su didžiais mokytojais, galiu nurodyti, kur jie apsistoję. Eik ten ir įgyk patirties. Vėliau supratau, kad tokios galios yra tik paprasčiausi ženklai kelyje. Jie jokiu būdu nebyloja apie dvasines pergales, o jų tikroji vertė labai menka. Jei žvelgsime į tas galias kitaip ir jas sureikšmin sime, jos ims blaškyti mūsų dėmesį. Tad venkite nereikalingų kliuvinių savo dvasiniame kelyje. Daugybė žmonių kaip ir tas svamis švaisto laiką bei energiją tokiems niekams. Atsiminkite štai ką:


puikavimasis savo antgamtiniais gebėjimais yra viena, o tikrasis nušvitimas - visai kas kita.

Paprastos vagystės Jaunystėje aš ieškojau stebuklų. Kartą pamačiau žmogų, gulinti ant vinių lovos, ir jam pasakiau: - Norėčiau ir aš taip pagulėti. Ar gali mane išmokyti? - Žinoma. Bet pirma eik rinkti išmaldos, o pinigus atnešk man. Jeigu atiduosi visus pinigus, kuriuos gausi, aš tave mokysiu. Paskui tokių žmonių sutikau daugiau. Jie niekino vienas kitą sakydami: „Jis yra niekas. Aš galiu tave išmokyti kur kas geresnių dalykų." Pavyzdžiui, vienas jų turėjo ilgą plieninę adatą. Jis persivėrė sau delną ir pasakė: - Matai, jokio kraujo. Aš tave to išmokysiu, galėsi už pinigus rodyti žmonėms. Tu būsi mano mokinys ir atiduosi man dalį su rinktų pinigų. Aš jį palikau ir nuėjau pas kitą. Žmonės šį vyrą gerbė, ir man parūpo, kodėl jis turi tiek daug sekėjų. Svarsčiau: „Įdomu, kokių ypatingų žinių jis turi? Ar jis tikrai toks išmintingas? O gal jis didis jogas?" Atėjau į vieną susitikimą su juo ir ėmiau laukti, kol visi išsiskirstys. Kai mes likome vieni, jis paklausė: - Kokį žinai patį prašmatniausią viešbutį? - „Savoy" viešbutis Londone, - atsakiau. - Sumokėk man šimtą rupijų, - jis tarė, - ir aš tau gausiu nuo stabaus maisto iš to viešbučio restorano. Daviau jam šimtą rupijų, ir prieš mano akis netikėtai atsirado maistas — lygiai toks pat, koks buvo ruošiamas tame viešbutyje. Tada paprašiau maisto iš Vokietijos, Hamburgo. Dar kartelį su mokėjau jam septyniasdešimt rupijų ir prieš mane atsirado patiekalas, kurio pageidavau. Jis atsirado kartu su sąskaita. Aš pamaniau: „Kodėl turėčiau grįžti pas savo mokytoją? Pasi liksiu su šiuo žmogumi, ir jis patenkins visus mano poreikius. Ta da be jokių pykčių galėsiu ramiai medituoti ir mokytis." - Kokio laikrodžio norėtum? - dar paklausė jis. - Kad aš jau turiu gerą laikrodį. - Duosiu tau geresnį. Taip jis ir padarė. Kai žvilgtelėjau į laikrodį, man toptelėjo: „Juk šis laikrodis pagamintas Šveicarijoje. Jis nesukuria šių daiktų: visas triukas - tai, kad jis juos perkelia iš vienos vietos į kitą." Po kelių savaičių vėl nuėjau pas jį, žemai nusilenkiau, paskui išmasažavau jį kvapiaisiais aliejais ir išviriau pietus. Jis buvo labai patenkintas ir ėmė mane mokyti tų pačių triukų, kuriuos darė pats. Aš jau pradėjau treniruotis, tik štai staiga netikėtai pasirodė iš mūsų vienuolyno atvykęs svamis. Jis pliaukštelėjo man per pe tį ir tarė: - Ką tu čia išdarinėji? Paskui jis nusivedė mane pas mano mokytoją, kuris buvo ne toliese. - Tu įvykdei daug vagysčių, - tarė mokytojas. - Kokių vagysčių? — nesupratau. - Na, tu prašai saldainių, ir jie kažin kokiu būdu atkeliauja pas tave iš kieno nors parduotuvės. Jie dingsta tiesiai iš lentynos, ir savininkas nesupranta, kas vyksta. Prižadėjau savo mokytojui daugiau taip nesielgti. Vėliau sutikau vyrą, kuris dirbo pardavėju siuvimo mašinų par duotuvėje Delyje. Aš papasakojau jam apie hadžį (1. Šiuo vardu Indijoje buvo vadinti musulmonai (vert. past.). ir jo galias. Par davėjas tarė: - Na, jei jis sugebės tokiu būdu nugvelbti Singerio siuvimo mašiną iš šios parduotuvės, pripažinsiu, kad jis didžiausias žmogus pasaulyje, ir seksiu juo visą likusį savo gyvenimą. Paskui mes abu nuvykome pas jį ir paprašėme atlikti tą stebuklą. - Tuoj pat ją gausiu, - atsakė jis, ir tą pačią akimirką prieš mus tarsi iš po žemių atsirado siuvamoji mašina! O pardavėjas susirūpino, kad, jei ta mašina išties dingo iš jo parduotuvės, jis būsiąs apkaltintas


vagyste. Hadžis bandė grąžinti mašiną atgal, tačiau jam nepavyko. Tada jis pravirko. - Aš praradau savo galias! - kūkčiodamas tarė jis. Grįždamas į Delį pardavėjas pasiėmė ir siuvimo mašiną. Tuo pat metu parduotuvėje žmonės pasigedo mašinos ir pranešė apie tai policijai. Policija mašiną rado pardavėjo valdose, taigi jis buvo paduotas į teismą. Istorija apie hadžį niekas nepatikėjo, ir pardavė jas buvo nubaustas. Panašių dalykų buvau matęs tikrai nemažai, todėl dažnokai įžeisdavau savo mokytoją. Pavyzdžiui, kartą jam tariau: - Yra žmonių, kurie turi didesnių galių, nei jų turi tu. Norėčiau būti jų mokiniu. O jis atsakydavo: - Pirmyn! Aš noriu, kad tu užaugtum ir taptum didis! Neprivalai sekti manimi! Tik vėliau supratau, kad dauguma tokių atvejų yra triukai ir nieko daugiau. Net jei jie ir būdavo nesuklastoti, tai - juodoji magija. Dvasingumas tokiems triukams nereikalingas. Trečiasis Joga sutros (Joga sutra - indų mąstytojo Patandžalio maždaug prieš 2000 metų surašytos 195 sutros; šis veikalas - vienas pagrindinių jogos mokslo istorijoje, juo remiasi daugelis šiandieninių jogos mokyklų (vert. past.). skyrius atskleidžia metodus, kuriais galima įgauti nepapras tų galių (sidhi), bet tai, ką demonstravo minėtieji fokusininkai, iš esmės nėra sidhi, o tik nušvitimo kelio kliuviniai. Sidhi savyje su geba pažadinti vienas žmogus iš milijono, o kiti, kurie tik tariasi turį tokių galų, yra egoistai, godūs ir neišprusę. Nušvitimo kelias ir siekimas įvaldyti antgamtines galias - visiškai skirtingi dalykai. Budos, Kristaus ir kitų didžių Mokytojų stebuklai buvo spontaniški ir tikslingi, jų neskatino savanaudiški motyvai. Jogos praktikuotojai kaltais pasiekia tą savo kelio etapą, kuria me jiems atsiveria sidhi. Kartais tai įvyksta netgi tada, kai jogas specialiai to nesiekia - spontaniškai. Tačiau jei toks žmogus tvirtai žino, koks yra tikrasis jo gyvenimo tikslas, jis niekada neims piktnaudžiauti savo nepaprastais gebėjimais. Antraip jis žlugs. Vagystė yra nusikaltimas ir moraline, ir socialine prasme. Viešas fokusų rodymas — tai ne joga. Sidhi, arba nepaprastos žmogaus galios, išties egzistuoja, bet jas gali įvaldyti tik tikri sekėjai.

Galia gydytis glūdi kiekviename iš mūsų. Atskleidęs šias savo galimybes, žmogus gali pasveikti. O tas, kuris visiškai atsikratė


egoizmo ir atidavė Dievui, gali gydyti visus. Aukščiausia išgijimo forma išsilaisvinimas iš visų kančių. Pirmoji pažintis su gydomąja galia Būdamas dvylikos metų pėsčiomis keliavau su savo mokytoju po Indijos lygumas. Mes stabtelėjome Etaho miesto geležinkelio stotyje. Mokytojas užsuko pas stoties viršininką ir tarė: - Su manimi keliauja berniukas, jis alkanas. Gal galėtumėte duoti mums šiek tiek maisto. Pažadėjęs ką atnešti stoties viršininkas nuėjo namo, tačiau ten jį pasitiko pikta žmona. Ji ėmė šaukti: - Argi nežinai, kad mūsų vienintelis sūnus kamuojasi nuo rau pų? Kaipgi tau gali rūpėti tie klajojantys sadhu Miršta mūsų vaikas! Nešdinkis iš šių namų! O, kaip skaudu... Paniuręs jis grįžo atgal ir atsiprašydamas tarė: - Man nepavyko. Žmona man šitaip pasakė: „Jeigu jis yra tikras svamis, kodėl nesupranta, kokioje padėtyje esame, kodėl neišgydo mūsų vaiko? Nejaugi jis toks nenuovokus? Mūsų vienintelis vaikas guli mirties patale, o tu rūpiniesi kažkam nunešti maisto." Mokytojas nusišypsojo ir liepė sekti paskui. Nuėjome į stoties viršininko namus. Tai buvo iššūkis jis visada su malonumu juos priimdavo. Tačiau aš ėmiau skųstis: - Aš labai alkanas. Kada mes valgysime? - Tau teks truputėlį palaukti, - jis atsakė. Išalkęs aš verkšlendavau neretai. „Tu manęs visai nemaitini", -aimanuodavau. Kartais apsiašarojęs net pabėgdavau nuo jo. Dabar jis ėmė mokyti manęs kantrumo. - Tu dabar suirzęs. Palūkėk penkias minutes, ir visas šis nepasitenkinimas dings. Tokiomis aplinkybėmis laukti yra geriausia. Tačiau aš nesilioviau verkšlenęs, todėl moteris, namų šeimininkė, vos neišvijo manęs lauk. Tuose namuose pirmą kartą pamačiau raupsuotąjį. Visą berniuko kūną, net veidą, buvo nusėję pūliniai, iš jų sunkėsi pūliai. - Nesijaudinkite, - tarė tėvams mokytojas, - po poros minučių jūsų sūnus bus visiškai sveikas. Mokytojas paėmė į ranką stiklinę vandens ir tris kartus apėjo aplink vaikišką lovelę, kurioje gulėjo ligonis. Tada išgėrė vandenį. Pasižiūrėjo į motina ir pasakė: - Jis sveiksta - matote? Visi apstulbome, nes pūliniai tikrai pradėjo nykti nuo berniuko kūno. Tačiau - tai mane didžiai nuliūdino - tuo pat metu jie ėmė kilti ant mano mokytojo veido. Išsigandęs pravirkau. - Nebijok, man nieko bloga neatsitiks, - ramiai tarė jis. Per dvi minutes vaiko veidas tapo visiškai švarus, o mes palikome tuos namus. Sekiau paskui mokytoją, kol jis priėjo prie banjano medžio ir atsisėdo po juo. Gana greitai pūliniai nuo jo kūno dingo pasirodė ant medžio. Po dešimties minučių neliko jų ir ant banjano. Pamatęs, kad mokytojas vėl sveikas, apkabinau jį ir pravirkau. - Daugiau niekada taip nedaryk! - pradėjau maldauti. - Tu tikrai atrodei negražus, aš labai išsigandau. Tuo metu mūsų pradėjo ieškoti būrelis žmonių. - Mes kažkuo nusikaltome? - paklausiau mokytojo. - Ne, tačiau eikime iš čia, - atsakė. Jis paėmė mane už rankos ir mes nužingsniavome šventosios Jamunos upės pusėn. Pagaliau sustojome prie vieno namo ir gavome šiek tiek maisto. Tada įsigavome į uždarą kiemą, kur mūsų niekas negalėjo rasti, atsipūtėme. Išminčiai jaučia pasitenkinimą kentėdami dėl kitų. Kasdieniškas protas tokių dalykų nesupras. Žmonijos istorijoje galime aptikti ne mažai atvejų, pasakojančių, kaip dvasiniai vadovai savo noru pasirinkdavo kančią dėl kitų. Tokie išminčiai tapo pavyzdžiu, šių didžių sielų pėdomis netgi mūsų dienomis seka daugybė žmonių. Kai individuali sąmonė išsiplečia ir tampa kosmine sąmone, kančia dėl kitų ima teikti džiaugsmą. Tokį lygį pasiekusiam žmogui, kitaip nei visiems kitiems, tai jau nebe


kančia. Asmuo kenčia tol, kol jo sąmonė yra apribota jo individualybės. Didis žmogus nesielvartauja, jeigu kas nors nutinka jam pačiam, jam pirmučiausia rūpi kitų skausmas. Skausmas ir malonumas - tai pora priešybių, patiriamų jausmams susilietus su pasaulio objektais. Tie, kurių sąmonė viršijusi juslingumo ribas, išsilaisvina iš priešybių įtakos. Esama įvairių technikų, padedančių atitraukti protą nuo jausmų ir nukreipti jį į vidų - ten, iš kur srūva sąmonės šaltinis. Atradęs jį, žmogaus išsivaduoja ir iš juslinių malonumų, ir iš kančios. Kai protas tampa vienakryptis, žmogus įgauna dinamišką valią, kurią jis gali nukreipti į kitus ir juos gydyti. Visos gydymo galios liejasi per žmogų iš sąmonės centro. Tačiau vos tik gydūnas pradeda galvoti apie save kaip apie atskirą individualybę, ši spontaniška tėkmė išsenka. Sugebėjimas gydyti yra įgimtas žmogui. Išgydyti kitus leidžia valios jėga, jei jos nevaržo žemesnysis protas. Kartą paklausiau mokytojo: - Ar gali pasaulietis išsilaisvinti iš proto įtakos, ar norėdamas įgyti tokių galių, kokių turi tu, garbusis, jis privalo visą gyvenimą praleisti Himalajuose? Mokytojas atsakė taip: - Jei žmogus geba nuolatos atminti savo gyvenimo tikslą ir visus savo veiksmus paskiria tam, kad jį pasiektų, tokiam žmogui nėra nieko neįmanoma. O visus kitus greitai įsitraukia kančių sūkurys. Pasaulyje galioja toks dėsnis: žmogus negali gyventi neatlikdamas savo pareigų, kita vertus, pareigos žmogų pavergia. Tačiau jeigu jos yra atliekamos kruopščiai ir nesavanaudiškai, tai žmogaus nesupančioja. Kiekvienas veiksmas, atliekamas su meile, - tai žingsnis priekin išsivadavimo keliu. Atlikti pareigas yra labai svarbu, bet dar svarbiau atlikti jas su meile, nes be meilės pareiga tampa pančiais. Sėkmė lydi tuos, kurie nesavanaudiškai tarnauja kitiems ir siekia suprasti, kaip perplaukti iliuzijos vandenyną. Žmogus aprūpintas visomis gydomosiomis galiomis, tačiau dažnai jis nežino, kaip jomis pasinaudoti. Tą akimirką, kai atranda jas savo viduje, jis įgyja gebėjimą gydytis ir gydyti. Tikrasis visų egzistuojančių galių savininkas - Dievas. O žmogus tėra įrankis. Swami Rama


Gyvenimas su Himalaju mokytojais  

Paimta is "Gyvenima su Himalaju mokytojais"

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you