TYLA: introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs

Page 1

The NeW YORK TIMes bestseleris „Vienas geriausių visų laikų TED pranešimų“ Bill Gates

T la

SuSan Cain

introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs

1


„Intriguojanti ir, ko gero, gyvenimą keičianti žmogaus psichikos analizė, neabejotinai tapsianti naudinga ne tik introvertams, bet ir ekstravertams.“ Kirkus Reviews

„Subtili ir įtaigi... Vienuma − visuomenei reikalingo kūrybingumo versmė... Tokios svarbios, kartais įprastai intuicijai prieštaraujančios idėjos jau savaime skatina neštis Tylą į ramų kampelį ir įsigilinti į jos susimąstyti skatinančias idėjas.“ ROSABETH MOSS KANTER , Harvardo verslo mokyklos profesorė,

Confidence and SuperCorp autorė

„Informatyvi, dideliu tiriamuoju darbu paremta knyga apie tylumo galią, apie turtingo vidinio gyvenimo teikiamus pranašumus. Išsklaido mitą, kad laimingi ir sėkmingi gali būti tik ekstravertai.“

JUDITH ORLOFF , gydytoja, Emotional Freedom autorė

„Šioje įdomioje, nuostabiai parašytoje knygoje, Susan Cain įtikinamai atskleidžia savistabos išmintį ir jos galias. Ji sumaniai įspėja mus apie triukšmingosios kultūros neigiamus aspektus, apie tai, kiek vertų dalykų rizikuoja paskęsti šiame triukšme. Susan balsas net ir triukšme skamba įtaigiai − mąsliai, kilniai, ramiai ir iškalbingai. Tylą turėtų perskaityti kuo daugiau žmonių.“ CHRISTOPHER LANE , Shyness: How Normal Behavior Became a Sickness autorius

„Susan Cain siekimas suprasti introversiją, jos nuostabiai puikiai suplanuota kelionė nuo laboratorijos stalo iki motyvacinio kalbėtojo auditorijos suteikia įtikinamų įrodymų, kad esmė svarbiau už stilių, didkepsnis už čirškėjimą, ir visos tos savybės, kurios čia Amerikoje nuvertintos, ar tik nėra svarbiausios. Ši knyga parašyta talentingai, ji gili, kupina jausmo ir gilių įžvalgų.“ SHERI FINK , gydytoja, War Hospital autorė

„Talentinga, apšviečianti, suteikianti naujų galių! Tyla ne tik sugrąžina balsą, bet ir parodo kelią, kaip grįžti prie savęs visiems tiems, kas didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenome įsitikinę, jog mūsų bendravimo su pasauliu būdas ydingas, kad jį būtina ištaisyti.“ JONATHAN FIELDS , Uncertainty: Turning Fear and Doubt into

Fuel for Brilliance autorius

2


3


11 APIE BATSIUVIUS IR GENEROLUS

Kaip auginti tylius vaikus pasaulyje, kuris jų negirdi Pradžia − svarbiausia bet kokio darbo dalis, ypač auginant jaunus ir gležnus, nes tuo metu formuojasi charakteris ir protas yra imlesnis... PL ATON A S, VALST YBĖ

Markas Twainas pasakojo istoriją apie žmogų, kuris išnaršė visą planetą, ieškodamas iškiliausio kada nors gyvenusio generolo. Kai jam buvo pranešta, kad toks generolas jau mirė ir nukeliavo į dangų, tasai žmogus, jo ieškodamas, nukako prie Dangaus vartų. Šventasis Petras parodė į kažkokį paprastą vyruką. − Ne, jis tikrai ne didžiausias kada nors gyvenęs generolas, − paprieštaravo vyras. − Pažinojau šį žmogų dar Žemėje, buvo eilinis batsiuvys. − Žinau, − atsakė šventasis Petras, − bet jei būtų tapęs generolu, būtų buvęs iškilesnis už visus kitus. Taip ir mums reikėtų ieškoti batsiuvių, kurie galėtų tapti didžiais generolais. Turiu galvoje tai, kad reikėtų atkreipti daugiau dėmesio į introvertus vaikus, kurių talentai per dažnai nuslopinami tiek namie, tiek mokykloje, tiek žaidimų aikštelėje. 314


Tik paklausykite šios įspėjančios istorijos, kurią man papasakojo daktaras Jerry Milleris, vaikų psichologas ir Mičigano universiteto Vaiko bei šeimos centro direktorius. Daktaras Milleris rūpinosi pacientu, vardu Ethanas, kurio tėvai keturis kartus skirtingomis aplinkybėmis atgabeno berniuką gydyti. Kaskart tėvai išsakydavo savo nuogąstavimus, kad jų vaikui kažkas negerai. Kaskart daktaras Milleris juos užtikrindavo, kad Ethanas visiškai normalus. Iš pradžių tėvų susirūpinimą sukėlė gana paprasta priežastis. Ethanui buvo septyneri, tačiau keletą kartų jį prilupo ketverių metų broliukas. Ethanas nekovojo. Jo tėvai, abu linkę bendrauti, vadovo tipo, užimantys aukštas pareigas bendrovėse, aistringai lošiantys golfą bei tenisą ir mėgstantys varžytis, normaliu laikė jaunesnio sūnaus agresyvumą, tačiau jaudinosi, kad Ethano pasyvumas taps „nelemta jo gyvenimo istorija“. Ethanui augant, tėvai bergždžiai stengėsi įdiegti jam „kovotojo dvasią“. Jie nusiuntė jį į beisbolo ir futbolo komandas, tačiau berniukas tenorėdavo eiti namo ir skaityti. Jis net per pamokas smarkiai nesivaržydavo. Nors buvo tikrai protingas, vien geriausiais pažymiais nesimokė. Galėjo mokytis daug geriau, bet daug mieliau skirdavo laiką mėgstamai veiklai, ypač jam patikdavo konstruoti automobilių modeliukus. Turėjo keletą artimų draugų, tačiau klasės gyvenimo sūkuryje niekada nesisuko. Nepajėgdami suprasti jo keisto elgesio, Ethano tėvai nutarė, kad gal vaikui depresija. Tačiau Ethano bėda, pasak daktaro Millerio, buvo ne depresija, o klasikinis „tėvų ir vaikų neatitikimo“ atvejis. Ethanas buvo aukštas, liesas, nesportiškas, atrodė kaip tipiškas „moksliukas“. Tėvai buvo visuomeniški, atkaklūs, „visada šypsodamiesi, visada šnekėdamiesi su žmonėmis, tempdavosi paskui save Ethaną“. Palyginkime jų susirūpinimo kupiną požiūrį į Ethaną su daktaro Millerio vertinimu. „Tai buvo klasikinis Hario Poterio tipo 315


vaikas, nuolat skaitydavo, − entuziastingai pasakoja daktaras Milleris. − Žaisdamas mėgdavo įsivaizduoti. Mėgdavo konstruoti. Jis tiek daug visuomet norėdavo tau papasakoti. Tėvus sugebėjo priimti tokius, kokie jie buvo, daug geriau negu jie savo vaiką. Neapibūdino jų kaip patologinių, tik sakė, kad jie skirtingi nuo jo. Kituose namuose toks vaikas būtų buvęs pavyzdinis.“ Tačiau Ethano tėvai taip ir neįstengė išvysti jo kaip skirtingo nuo savęs. Paskutinės naujienos, kurias daktaras Milleris išgirdo, buvo tai, kad tėvai pasitarė su kitu psichologu, kuris sutiko „gydyti“ jų sūnų. Dabar jau daktaras Milleris susirūpinęs dėl berniuko. „Čia susiduriame su aiškiu gydytojo sukeltos ligos atveju, − sako jis. − Na, kai žmogus suserga nuo gydymo. Klasikinis pavyzdys, kai homoseksualų vaiką gydo stengdamiesi paversti heteroseksualiu. Aš jaudinuosi dėl to vaiko. Jo tėvai rūpestingi, jie nori gero. Jiems atrodo, kad negydydami neparengia sūnaus visuomenei. Kad jam būtina turėti daugiau vidinės ugnies. Nežinau, gal dėl tos ugnies jie ir teisūs. O jei ir taip, aš tvirtai įsitikinęs, kad pakeisti to vaiko neįmanoma. Jaudinuosi, kad jie gydo visiškai sveiką vaiką, kad pažeis jo „aš“ jausmą. Suprantama, ne visuomet, kai ekstravertai tėvai augina introvertą vaiką, turi iškilti toks neatitikimas. Daktaras Milleris įsitikinęs, kad atidumas ir supratingumas gali padėti bet kuriam tėvui prisitaikyti prie savo vaiko. Tačiau tėvai turėtų trumpam pamiršti tai, ko jie norėtų, ir išvysti pasaulį tokį, kokį mato jų tylus vaikas.

Štai kad ir Joyce bei jos septynmetė dukrelė Isabelė. Isabelė − smulkutė antrokė, kuri mėgsta avėti blizgančias basutes ir puoš316


tis spalvotomis guminėmis apyrankėmis, apspaudžiančiomis jos plonytes rankytes. Turi keletą geriausių draugių, su kuriomis dalijasi paslaptimis, tačiau sutaria su beveik visais savo klasės vaikais. Ji iš tų, kuri nesidrovės apkabinti klasės draugą, jei tam šiandien nesiseka, ji net savo gimtadienio dovanėles atiduoda labdarai. Štai kodėl jos mama Joyce, patraukli, geraširdė moteris, pasižyminti dievišku humoro jausmu ir narsuolės elgesiu, taip sutriko, išgirdusi apie Isabelės sunkumus mokykloje. Pirmoje klasėje Isabelė dažnai grįždavo namo susijaudinusi dėl to, ką šiandien iškrėtė klasės peštukė, kuri nepagailėdavo niekingų komentarų nė vienam jautresniam vaikui, visų pirma tiems, kuriuos savo elgesiu įstengdavo įskaudinti. Nors paprastai ji šaipydavosi iš kitų vaikų, Isabelė praleisdavo ištisas valandas nagrinėdama jos žodžių prasmę, ką ji iš tiesų norėjusi pasakyti; įsivaizduodavo net tai, ką peštukė galbūt kenčia namuose, kas galėtų skatinti ją taip nedraugiškai elgtis mokykloje. Antroje klasėje Isabelė ėmė prašyti mamos, nepasitarus su ja, nesitarti dėl draugių kvietimo kartu žaisti. Paprastai mieliausiai likdavo namuose. Kai Joyce paimdavo Isabelę po pamokų, dažniausiai išvysdavo kitas mergaites susispietusias į grupeles, o Joyce vieną žaidimų aikštelėje, mėtančią kamuolį į krepšį. „Ji tiesiog nepritapdavo prie kitų vaikų. Kurį laiką net stengdavausi, kad man pačiai nereikėtų paimti jos iš mokyklos, − prisimena Joyce. − Man tiesiog būdavo per daug skaudu tai matyti.“ Joyce neįstengė suprasti, kodėl jos miela mylinti dukrelė tiek daug laiko nori praleisti viena. Ji jaudinosi, gal Isabelė negaluoja. Nepaisant to, kad visada manė, jog dukrelė apdovanota empatiška prigimtimi, gal vis dėlto Isabelei trūksta gebėjimo sietis su kitais vaikais? Tik tada, kai užsiminiau, kad Joyce dukrytė gali būti introvertė, kai paaiškinau, kas tai yra, mama ėmė kitaip galvoti apie tai, ką mergaitė patiria mokykloje. Na, o Isabelės požiūriu nevyko nieko, dėl ko reikėtų išsigąsti. „Po mokyklos aš noriu pailsėti, − 317


paaiškino ji man vėliau, − mokykloje sunku, nes klasėje daug žmonių, todėl pavargstu. Supykstu, jei mama, man nepasakiusi, suplanuoja vykti kur nors pas kitus vaikus, nes nenoriu įžeisti draugų. Bet man labiau patinka būti namuose. Draugių namuose turi daryti tai, ko nori kiti žmonės. Po pamokų man patinka leisti laiką su mama, nes iš jos galiu visko išmokti. Ji juk turi daugiau gyvenimo patirties. Mes rimtai kalbamės. Man patinka rimtai pasikalbėti, nes dėl to pasijuntu laimingesnė.“* Taigi Isabelė su visa antrokės išmintimi mums sako, kad introvertai sugeba save sieti su kitais žmonėmis. Aišku, kad sugeba. Tik jie tai daro savaip. Kai dabar Joyce supranta mergaitės poreikius, mama su dukra laimingos apsvarsto ir numato strategijas, kurios padėtų Isabelei pragyventi dieną mokykloje. „Anksčiau aš versdavau Isabelę eiti iš namų, nuolat susitikinėti su žmonėmis, dalyvauti įvairiausių būrelių veikloje, − prisipažįsta Joyce. − Dabar suprantu, kad mokykloje jos gyvenimas įtemptas, tad mes kartu nusprendžiame, kiek bendrausime po pamokų, kada tai darysime.“ Joyce neprieštarauja, kai Isabelė po pamokų tiesiog nori viena pabūti savo kambaryje ar išeiti iš gimtadienio vakarėlio anksčiau už kitus vaikus. Supranta mama ir tai, kad Isabelė to nelaiko jokia tragedija, todėl nėra jokios priežasties dramatizuoti jos tokio elgesio.“ Joyce išmoko ir padėti dukrai susikurti „žaidimų aikštelės strategiją“. Kažkada Isabelė jaudindavosi dėl to, kaip paskirstyti laiką tarp trijų tarpusavyje nesutariančių draugių. „Iš pradžių man nuojauta tiesiog kuždėjo, − aiškina Joyce, − pasakyti, kad dėl to nesijaudintų, tiesiog žaistų su visomis! Tačiau dabar suprantu, kad Isabelė ne toks žmogus. Jai sunku numatyti, kaip elgtis sykiu žaidžiant su visais šiais vaikais. Tad mes aptariame, su kuo * Kai kas iš skaičiusiųjų šios knygos rankraštį suabejojo, ar Isabelė būtų galėjusi tai pasakyti: „Juk taip tikrai nešneka nė viena antrokė!“ Bet Isabelė kalbėjo būtent šitaip.

318


ji žais ir kada, surepetuojame tuos dalykus, kuriuos ji galėtų pasakyti švelnindama padėtį. Kitą kartą, jau vyresnė, Isabelė jautėsi nusiminusi, nes valgykloje jos draugės sėdėdavo prie skirtingų stalų. Prie vieno stalo sėdėdavo ramesnės draugės, prie kito – klasės ekstravertai. Kaip Isabelė apibūdino, „ta antroji grupė nuolat garsiai šneka, sėdi susigrūdusios, fui!“ Tačiau ją liūdina tai, kad jos geriausia draugė Amanda mėgdavo sėdėti prie to „pasiutėlių stalo“, nors ji bendraudavo ir su mergaitėmis, sėdinčiomis prie „ramesnio, ir prie santūresnio stalo“. Isabelė negalėjo apsispręsti, prie kurio stalo jai sėdėti. Joyce iš pradžių atrodė, kad smagiau turėtų būti prie nenuoramų stalo. Tačiau ji paklausė Isabelę, kur jai pačiai labiau patinka. Isabelė truputį pagalvojo ir atsakė: „Gal retkarčiais aš atsisėsiu su Amanda, nors man patinka pabūti ramiau, per pietų pertrauką nuo visko pailsėti.“ Bet kaip tu gali to norėti? − pagalvojo Joyce. Tačiau spėjo susitvardyti garsiai to nepasakiusi. „Na, ir puiku, − nuramino ji Isabelę. − O Amanda juk vis tiek tave myli. Jai tiesiog patinka sėdėti prie ano stalo. Bet tai nereiškia, kad ji tavęs nemėgsta. O jeigu tau reikia ramiai pasėdėti, tai ir pasėdėk.“ Introversijos supratimas, pasak Joyce, pakeitė visą jos dukros auginimo stilių. Tik jai sunku patikėti, jog prireikė šitiek laiko, kad tai suprastų. „Kai matau Isabelę esant ta nuostabia būtybe, kokia ji yra, aš vertinu tai, nors visas pasaulis jai tvirtintų, jog turėtų norėti sėdėti prie to kito stalo. Tiesą sakant, žiūrėdama į tą stalą jos akimis, aš susimąstau apie tai, kaip mane mato kiti, apie tai, kaip man reikėtų suvokti ir valdyti ekstravertišką prigimtį, kurią laikau natūralia, kad neprarasčiau tokių žmonių kaip mano miela dukrelė draugijos.“ Joyce išmoko vertinti ir Isabelės jautrumą. „Isabelė turi suaugusio žmogaus sielą, − įsitikinusi ji. − Užmiršti, kad ji viso labo 319


SuSan Cain SUSAN CAIN − knygos Tyla: introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs, žaibiškai tapusios The New York Times skaitomiausiu leidiniu, jau išverstu į trisdešimt kalbų, autorė. Jos mintys apie introversiją ir drovumą pasirodė The New York Times, The New Yorker, O, The Oprah Magazine; Time.com ir PsychologyToday.com. Introversijos temomis S. Cain kalbėjo Microsoft, Google, JAV iždo darbuotojams ir konferencijoje TED 2012, kurią internete pažiūrėjo 3 milijonai žiūrovų. Susan Cain pasirodė per nacionalinę televiziją, radiją, tokiose laidose ir programose kaip CBS This Morning, NPR All Things Considered, NPR Diane Rehm. Su jos knyga supažindino Time, The Atlantic, Wired, Fast Company, Real Simple, Fortune, Forbes, USA Today, The Washington Post, CNN, Slate.com, daugelis kitų leidinių ir internetinių svetainių. Mažiausiai trečdalis mūsų pažįstamų žmonių yra introvertai. Jie mieliau klauso, nei šneka, mieliau skaito, nei siaučia vakarėliuose, jie kuria naujoves, tačiau nemėgsta savęs viešinti, mieliau suka galvą vienumoje, nei pasineria į grupės idėjų kūrimo procesą. Nors juos neretai vadiname „tyliais“, kaip tik jiems turėtume būti dėkingi už daugelį nuostabiausių visuomenės laimėjimų. Nemažai didžiausių mūsų idėjų, meno kūrinių, išradimų − ir evoliucijos teorija, ir Van Gogho saulėgrąžos, ir asmeniniai kompiuteriai, atsirado tylių ir intelektualių žmonių, mokančių įsiklausyti į savo vidinį pasaulį ir iškelti jame glūdinčius turtus, pastangomis. Be introvertų pasaulyje nebūtų: reliatyvumo teorijos, Chopino noktiurnų, Prousto Prarasto laiko beieškant, Piterio Peno, filmo Šindlerio sąrašas, Google, Hario Poterio.

320