Page 1

Labas

Nr. 2(84)

Telðiø „Atþalyno“ pagrindinës mokyklos laikraðtis. 2011 metø gruodis Tikybos mokytoja M. Beinorienë pasakoja apie savo vaikystës Kûèias Kai bandau prisiminti savo vaikystës Kûèias, pirmiausia prieð akis iðkyla mamos rankø darbo staltiesë – balta, graþiai iðsiuvinëta, megztais pakraðtëliais. Mamytë prieð vakarienæ kartu su mano vyresniàja seserimi parneðdavo kvepianèio pievomis minkðto ðieno ir ant jo tiesdavo staltiesæ. Tada pastatydavo kryþelá, þvakæ ir ðalia padëdavo Kalëdaitá, jau ið anksto tëèio parneðtà ið baþnyèios. Mamytë visuomet stengdavosi paruoðti dvylika valgiø. Tiesa, ne visada tai pavykdavo, nes laikas tuo metu buvo ypaè sunkus. Taèiau, kaip namuose bûdavo kepami ðliuþiukai (taip mes vadindavome kûèiukus) gerai prisimenu: vieni berdavome miltus, kiti koèiodavome teðlà, treti barstydavome aguonas. Mamytë visada kepdavo, matyt, aplinkiniuose tvenkiniuose pagautà ðvieþià þuvá, ant stalo dëdavo gabaliukais pjaustytos silkës, turëdavome grybø. Dar ir dabar prisimenu ið miðko parneðtos eglutës kvapà. Ji bûdavo puoðiama bûtinai Kûèiø vakarà, po namø ruoðos darbø. Mamytei tai bûdavo mielas atsipalaidavimas, o mums, vaikams, linksmiausia ðventës dalis. Eglutæ puoðdavome ne þaisliukais, bet neþinia ið kur mamos gautais tokiais graþiais raudonðoniais obuoliukais ir saldainiais, kuriø ðiukðtu tà vakarà nebûdavo galima valgyti. Vakarienæ visuomet pradëdavome malda, paskui mamytë dalindavo Kalëdaitá ir ramiai vakarieniaudavome. Namuose vyraudavo tyla ir ramybë. Prisimenu, su seserimi nusprendëme iðeiti laukan pasiklausyti, kà ðneka gyvuliai.Bet pasidarë taip nejauku, kad apsisukusios nërëm á ðiltà kambará ir jokiø burtø daugiau nebeprisigalvodavome. Kalëdø rytà po eglute rasdavome dovanø, labai graþiø, mamytës darbo. Daþniausiai tai bûdavo jos numegztos kojinaitës, bet ypatingos, ðventiðkos, su paèiu graþiausiu raðteliu. Ðiandien matau kitokias Kalëdas – blizganèias ir triukðmingas. Esu laiminga, kada tà vakarà galiu iðtrûkti á baþnytëlæ ir pasiþiûrëjusi á spindinèià prakartëlæ dþiaugsmingai sau iðtarti: ,,Jëzau, kûdikëli, tu esi èia!“ Laikraðèio ,,Labas“ skaitytojams graþiausiøjø ðvenèiø proga linkiu paprasto, tikro, nesuvaidinto gerumo. Mokytojà kalbino R. Vilimaitë

Mieli Telðiø „Atþalyno” pagrindinës mokyklos bendruomenës nariai! Kiekvieni nauji metai atneða naujus tikslus, idëjas ir viltis. Sveikindamas su Ðv. Kalëdom ir Naujaisiais metais, linkiu visa tai ágyvendinti. Tebûnie ateinantys metai dosnûs Jums prasmingais darbais, turtingi sëkme ir laime. Mokyklos direktorius Vytautas Vaitkus

Ið vaikystës ateina Kalëdos: Paplotëlis, ðienelis, Mama. Verpia tylà naktis atsisëdus, Kursto krosny ugnelæ þiema. Tu ateik, mano angele baltas, Ið sapnø, ið dangaus, ið þvaigþdþiø. Kasdienybës pilkos nesugeltas Atsistok po vaikystës medþiu. Að sudësiu þvaigþdes tau po kojø. Tik ateik ið Kalëdø nakties. Ið vaikystës per dangø, per gojø Ásisupæs á skliautà vilties. Z. Gaiþauskaitë

Suðilkime prie þmogiðkumo ðv. Kalëdø - lauþo Ir tie, kurie liûdni, ir tie, kurie linksmi. Ir ðilumos lyg duonos atsikandæ, Pabûkim linksmesni, pabûkim geresi. Mokiniø prezidentûra


Labas

Nr. 2 (84)

2 puslapis

Kà man reiðkia Kalëdos? Kalëdos – tai ðventë, kai prasideda ádomiausias metø laikotarpis. Taigi að papasakosiu, kaip su ðeima jas ðvenèiame. Visà savaitæ mes ruoðiamës ðventei. Mama su sese ruoðia visokiausias puoðmenas, apþiûri staltieses, eglutës Jeigu skaitydami ðiuos þodþius þaisliukus, valgiø receptus. Namai paklaustumëte manæs, kas yra laimë, pamaþu pakvimpa pyragais, namine dabar papasakoèiau atmintyje staiga gira ir, þinoma, kà tik iðkeptais kûèiukais ðmëstelëjusá vaizdelá jau ið vëlesnio bei kitais gardumynais. Að irgi átraulaiko, kai mokiausi Kaune. Gruodþio kiamas padëti atlikti namø ruoðos 24 dienà smarkokai ðàlant sunkveþimio darbus: sutvarkyti kambarius, padëti këbule uþsiklojæs brezentu jau prie- iðkoèioti ir suminkyti teðlà, paruoðti temoj vaþiavau á namus. Po to ið ðventiná stalà. Tëtis irgi mums labai Raseiniø tamsoje aðtuonis kilometrus padeda: ið kiemo nukasa sniegà ir sniegu beveik bëgau iki savo kaimo, atlieka svarbiausià darbà: Kûèiø dienà kol ið tolo iðvydau mûsø trobos ðviesas. nuvaþiuoja á miðkà parveþti graþios Áþengæs á ðiltus namus uþ balto Kûèiø eglutës. stalo radau manæs belaukianèius, Ðtai visi namø kampai sutvarkyti, graþiau apsitaisiusius tëvus. tëtis áneða eglutæ á kambará ir pastato Tada nieko svarbaus vienas kitam kampe. Kambarys pakvimpa miðku, nesakëme, bet sëdëjome kartu uþ vieno suðalusiais sakais. Tada mes su sese stalo. Ir visai buvo nesvarbu, kad jà greit papuoðiame ávairiaiusiais beveik neteko miegoti, gaidgyste tëvas þaisliukais, uþdedame girliandà. Kiekpasikinkë arkliukà, apklojæs kailiniais vienas þaisliukas turi savo istorijà. Keli mane paguldë rogëse – reikëjo suspëti yra iðsaugoti ið mamos vaikystës. Po á rytinius politechnikumo uþsiëmimus. kelis perkame kasmet. Þiûrime á juos Tokiais rytais susiraðydavo pavardes, ir prisimename tuos metus, kai jie ko nëra auditorijoje, ir uþ tai bausdavo, atsirado mûsø namuose. atimdavo stipendijà ar apsvarstydavo Atëjo ilgai lauktas Kûèiø vakaras. kokiame nors susirinkime, ypaè Ramiai, tyliai padengiame stalà. Man siekiant, kad ,,pasmerktø“ artimiausi su seserimi labiausiai rûpi, kad bûtø draugai. dvylika valgiø. Að dar padedu vienà Gulëjau tose rogëse þiûrëdamas á tuðèià lëkðtæ su eglutës ðakele. Tai þvaigþdëtà dangø, kurá mintyse matau gerajam seneliui, kuris jau miræs, ir dabar, galvodamas, jog jame kaþkas pagerbti. Iðsiruoðiame á baþnyèià... Tà yra, dël ko verta gyventi. Gal tada ir patá vakarà aplankome moèiutæ pajutau, o gal tik dabar supratau, kad kaime... niekur kitur viso to nerasi, uþ jokius Kalëdø rytas. Keliuosi anksti ryte pinigus nenusipirksi, nepatirsi val- ir skubu prie eglutës ieðkoti dovanø. dydamas didþiausius turtus ar pasaulio Nors labai abejoju Kalëdø senelio ðalis, turëdamas dideles valdþios galias. buvimu, tà rytà, kai po eglute randu Ten, mûsø gyvenime, ir tada buvo krûvà dovanø, abejonës dingsta. visko, dël ko verta gyventi, atsisakant Niekada nepamirðiu to popieriaus prabangos, iðdavysèiø, niekðybës, traðkëjimo, kai iðpakuojamos dovaneapykantos, melo, netikëjimo. nos; dþiaugsmo ðûksniø, kai atrandi Ið knygos ,,Mes gyvenome“, V., iðsvajotà daiktà. O ðventinis stalas 2009 pilnas gardþiausio maisto. Ir sveikinimai, sveikinimai... Man metø pabaigos ðventë

Kalëdos yra labai svarbi. Ji suartina, suðildo ðeimà. Tà patirtà jausmà norëèiau ilgai neðiotis ðirdyje.

Raðytojo Marcelijaus Martinaièio Kûèios

2011 m. gruodis

Þymantas Vëlavièius, 9b klasë

Devintokø mintys Man Kalëdos – ðeimos ðventë, kai visi drauge pakuojame dovanas ir esame linksmi. Pati geriausia Kalëdø dovana, kad visa ðeima esame kartu, visi sveiki. Kalëdos – tai labai ðilta ir jauki ðventë, ji asocijuojasi su sniegu ir Kalëdø eglute. Geriausia dovana, kurià esu gavæs – tai tëvø ir artimøjø meilë. Nieko nëra geresnio. Smagiausia dovana, kai neþinodamas jà gauni. Mano ðeima per ðias ðventes susirenka prie stalo ir ðvenèia Kristaus gimimà. Gardþiausias valgis – saldainiai. Man Kalëdos asocijuojasi su kûèiukais, mandarinais bei ramybe ir Dievo gimimu. Gera, kada susirenkame visi ir nesipykstame. Per Kalëdas norëèiau gauti milijonà litø, dþipà arba iðmanøjá telefonà. Kûèios – rimties ir susikaupimo metas, per kurá reikia daug kà apmàstyti. Pati geriausia Kalëdø dovana yra dovanota brangaus þmogaus ið visos ðirdies. Per Kalëdas þmonës tampa geresni ir ne tokie pikti, visi bûna malonesni vieni kitiems. Turbût todël, kad þmonës tampa laimingesni, nes juos persmelkia Kalëdø dvasia. Parinko D. Stonkutë ir G. Petkevièiûtë

Laikraðtá „Labas“ kûrë: Gabrielë Petkevièiûtë, 9b kl. Indrë Magziakaitë, 9b kl. Þymantas Vëlavièius 9b kl. Dovilë Stonkutë, 9b kl. Audra Arlauskienë (Vadovë)

"Labas" 2011 gruodis  

Labas 2011 gruodis

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you