IV. Išvados

Pradžioje buvo keltos tam tikros vertybinės prielaidos, kurios siejamos su ypatingu paveldo objektu – Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia ir jos rekonstrukcija. Buvo nagrinėtos tam tikros istorinės augustinų teologijos ištakos ir jos potenciali realizacija Ramintojos bažnyčios pastate. Galima buvo nuspėti ypatingą dvasinę ir moralinę bažnyčios reikšmę praktiškai visais etapais, išskyrus sovietinį ir postsovietinį. Netgi caro laikais čia veikė dvasinė seminarija ir ortodoksų bažnyčia garbingu apaštalo Andriejaus vardu. Mūsų amžių bažnyčia pasiekė apiplėšta ir nuskurdinta, išprievartauta brutalių betoninių pertvarų ir praktiškai disfunkcinė. Donkichotiškos pastarųjų metų atskirų entuziastų, įskaitant lyderius ir jų sekėjus, pastangos grąžinti bažnyčiai prideramą veidą ir paskirtį yra išties stebinančios. Tai svarus socialinis reiškinys, apjungęs ir sutelkęs skirtingų intencijų ir kompetencijų visuomenės dalis į didelę bendruomenę. Tiek valstybiniu, tiek bendruomeniniu lygiu vyksta Ramintojos atnaujinimo diskusijos ir darbai. Dalis bažnyčios atšventinta, kitose patalpose vyksta daug skirtingų, bendruomenių poreikius atliepiančių veiklų. Vykdant tyrimą, dėl COVID-19 įtakos, buvo koreguojama tyrimo eiga, teko atsisakyti anksčiau planuoto scenarijaus ir organizuoti apklausą pakitusiomis sąlygomis. Atlikta elektroninė respondentų apklausa išryškino sociokultūrines objekto vystymo gaires.

Respondentų atsakymai aiškiai atspindi ganėtinai konservatyvų visuomenės požiūrį tiek religinės paskirties pastato, tiek galimų veiklų atžvilgiu. Nors apklaustieji rodo pasitikėjimą srities profesionalais, pabrėžia religinės ir kultūrinės veiklos svarbą, įgalina veikti ir didinti veiklų kiekį, vis dėl to, inovatyviems, netradiciniams sprendimams daug erdvės neduoda. Galimai šis atvejis ir taps precedentu formuojant naują, iki šiol nematytą mąstymą, jei nepasiduos tradicijai ir nusistovėjusioms nuostatoms.

Kokie pagrindiniai tyrimo atradimai? Apibendrinti norėtųsi pasitelkus paties Šv. Augustino laiko trinarę logiką: praeitį, dabartį ir ateitį. Ji yra universali daugelyje mokslų, o taip pat kasdieniniame gyvenime. Kokie parametrai svarbūs iš praeities, kokie iš dabarties, ir kokie bus relevantiški ateičiai?

Praeitis-dabartis-ateitis

Kalbant apie praeitį mes tarsi nejučia nubrėžiam tam tikras ribas, nuo kada ji prasideda, o kur baigiasi. Praeities pabaiga tikriausiai laikom jau mūsų Antrąją Respubliką, o gal net XX amžiaus pradžią. Praeities pradžią irgi linkstama datuoti įvairiai: ar tą laiką, kada augustinams buvo suteiktos privilegijos Vilniaus mieste, ar kada buvo pastatyta pati bažnyčia ir vienuolyno kompleksas. Galbūt nauja mūsų diskusijoje buvo pačios augustinų teologijos įvedimas, kuris apima laiką nuo pasaulio sutvėrimo iki jo pabaigos. Tai vienaip ar kitaip galima tirti, analizuoti, toliau svarstyti. Iš apklausos pastebėta, kad žmonės linkę domėtis Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, jos istorija, supranta ne tik faktinę datų kalbą, bet ir plastinę reljefų semantiką. Taip pat aišku, kad visuomenė vertina praeities artefaktus ir tikisi didesnio jų atskleidimo bei įprasminimo. Viena vertus, tai demonstruoja gana tradicinį požiūrį, kita vertus, nurodo vertybes. Atrodo, kad bažnyčios atnaujinimą respondentai daugiau mažiau sieja su klasikiniu jos sutvarkymu, kur egzistuoja šventorius, erdvus interjeras, religinė simbolika – freskos, ir pan. Kaip kontraversiškas dalykas iškyla sovietinių perdangų likimo klausimas, kuris turi technologinį sprendimo aspektą, o taip pat ir paminklosauginį, taigi, ekspertinį. Šio tyrimo kontekste galima pažymėti, kad sovietinis laikotarpis dabarties atžvilgiu yra ambivalentiškas: dalis respondentų jį laiko praeitimi, kurią verta saugoti, kita – dabartimi, kurios vertė kintama.

Praeitis dabarties požiūriu reikalauja restauracijos, o dabartis linksta į rekonstrukciją. Kaip šiuolaikiški dalykai iškyla pati rekonstrukcijos idėja, jos aptarimas ir diskusija tarp specialistų ir vi-

suomenės, kurie neabejingi Ramintojos likimui. Kaip svarbūs dėmenys pasirodo suinteresuotų žmonių grupės: tikintieji, kaimynai, kultūros atstovai, valdininkai ir pan. Pasimatė ir žymių faktinių perlenkimų, ypatingas artimos kaimynystės jautrumas apklausai, išryškėjo tikinčiųjų bendruomenės nerimas dėl ateities, statutinių darbuotojų vaidmuo ir kiekvienos grupės įtaka, jos svorio konkurencija dėl sprendimo priėmimo galios. Todėl Bendrystės ir socialinių inovacijų centrui atiteks labai jautri misija išlaikyti sveiką balansą ir stiprinti sanglaudą tarp skirtingų interesų grupių, norint skatinti jų bendruomeniškumą ir vengti konfliktų.

Dabartis tokiu atveju iškyla kaip potencialaus konflikto laukas, kuriame reikės parodyti nemažai apdairumo. Rekomenduotina sukurti socialinį-kultūrinį dialogą, bet tuo pačiu nubrėžti ir jo rėmus. Viena vertus, laikytis legitimios galios ir teisės įrankių, kita vertus, sociokultūrinis konceptas, formuluotės ir logika turi būti suprantama visoms interesų grupėms, suprantama jų svarba ir vaidmuo. Tokioje komunikacijoje galima viltis, kad įtikinama lyderystė gali duoti gerų vaisių, nes visuomenės nuomonė kol kas dar labai įvairuoja, nėra susidariusios vientisos ir vienareikšmės opinijos. Matyti, kad jau sukelti visuomenės lūkesčiai, vyrauja vienareikšmiška nuostata, kad Ramintoja bus atgaivinta. Taigi, kol kas dabartis labiau suprantama kaip socialinis reiškinys, kuriame kultūriniai ar teologiniai modeliai pasirodo kaip reikalingiausi įrankiai.

Ateitis šiuo laikmečiu yra labiausiai neaiški. Kaip COVID-19 pandemijos krizė paveikė visuomenę, pasimatys tik ilgalaikėje perspektyvoje. Karantino izoliacija turės pasekmių tiek žmonių dvasinei, tiek psichinei sveikatai, didelė dalis jų neteks darbų arba darbų neteks jų šeimos nariai, pasikeis įprastos pajamos, socialinio atstumo laikymasis kels sociofobiją. Toks laikmetis tik pabrėžia Bendrystės ir socialinių inovacijų centro reikšmę visuomenei, jo įsikūrimas dvasinės paskirties pastate suponuoja stiprią socialinę funkciją ir, kaip parodė apklausa, šalia dvasinio, kultūrinis visuomenės gyvenimas turi ne ką mažesnę svarbą.

Šiuo atveju kai kurie minėtos dabarties konfliktai netgi nublanksta ir sustiprėja administracinio valdymo svarba. Kalbant apie ateitį konceptualiai ji turėtų išplaukti iš praeities ir dabarties. Pastebėtina, kad tiedu dalykai vertinami kiek skirtingai: praeitis iš restauravimo pozicijos, dabartis iš moduliavimo ar rekonstravimo. Ar galima tai tiesiog apjungti? Ramintoja atstovauja ne tik praeitį, kuri yra miglota, ne tik dabartį, kuri yra gana efemeriška, bet ir ateitį, kurioje tie neaiškūs dalykai įgaus savo apibrėžtesnį pavidalą. Suburta, jau egzistuojanti bendruomenė kartelę iškėlė gana aukštai ir, atrodo, kad neužteks tik erdvių sutvarkymo bei funkcijų suteikimo joms plano. Džiugu, kad visuomenė pasitiki profesionalais, įgalindama juos priimti sprendimus. Kalbant apie tyrimo rezultatus matyti, kad būtent iš Ramintojos žmonės tikisi bendrystės ir ramybės.

Ramintoja prašo erdvę bei sąmonę transcenduojančio veiksmo, galbūt pačios Transcendencijos. Kaip ją pasiekti, kokioj etinėje ar estetinėje sferoje ji yra – atviras klausimas.