Page 1

CREDO KÄ… mes tikime?


Vatikano radijas Kasdien informuoja apie popiežiaus mokymą ir Bažnyčios gyvenimą, kalba apie įvykius Vatikane ir pasaulyje, iš katalikiškos perspektyvos komentuoja dabartinio pasaulio reiškinius ir problemas. Vatikano radijo laidas Lietuvoje transliuoja: • Marijos radijas 21.15 val. – kasdien 5.30, 7.40 (šeštadieniais–sekmadieniais 7 val.) ir 14.40 val. – kartojimai kitą dieną; • Lietuvos radijo antroji programa Klasika 6.05 val. – kasdien. Klausykitės radijo laidų, skaitykite naujienas ir žiūrėkite žinių vaizdo įrašus bei tiesiogines popiežiaus veiklos įvykių transliacijas interneto portale

lt.radiovaticana.va youtube.com/vaticanLT facebook.com/vatikano.radijas


CREDO Ką mes tikime?

„Artuma“ Vatikano radijas 2013


Teksto autorius – tėvas Dariusz Kowalczyk SJ Dailininkė – Silvija Knezekytė Viršelyje – Kristus Valdovas (Pantokratorius), Tikėjimo metams parinkta ikona. Cefalu katedros mozaika. Sicilija, apie 1145–1160 m.

2013 © Radio Vaticana 2013 © Artuma


2013 m. lapkričio 24 d.

popiežius Pranciškus iškilmingai uždarė Tikėjimo metus, popiežiaus Benedikto XVI pradėtus pernai spalio 11 d. Skelbdamas Tikėjimo metus apaštališkajame laiške Porta fidei Benediktas XVI pakvietė pamąstyti, ką tikėjimas reiškia mūsų gyvenime, labiau domėtis jo turiniu, rimčiau juo gyventi savo viduje, džiugiau švęsti liturgijoje, labiau įsipareigoti tai, ką tikime, liudyti gyvenimu. Per trylika su puse mėnesio Visuotinės Bažnyčios mastu ir vyskupijose buvo imtasi įvairių sielovados iniciatyvų, tačiau visose – ar tai būtų pasaulinio masto piligriminė kelionė prie Šv. Petro kapo, ar asmeniškas maldingas apsilankymas prie krikštyklos, kurioje buvau priimtas į krikščionių bendriją, – visada svarbiausias momentas buvo Tikėjimo išpažinimo atnaujinimas. Popiežius Benediktas XVI ragino pirmųjų krikščionių pavyzdžiu išmokti Credo ir jį kartoti, kad jis padėtų visada atsiminti Krikštu prisiimtus įsipareigojimus. Ragindamas aidžiau pasigilinti į mūsų tikėjimo turinį, Šventasis Tėvas pasiūlė dažniau imti į rankas ir pačią autoritetingiausią tikėjimo mokymo sintezę – prieš du dešimtmečius paskelbtą Katalikų Bažnyčios katekizmą, parengtą pagal Vatikano II Susirinkimo tėvų mokymą. Kas gi yra Tikėjimo metų ašimi tapęs Credo, kokia jo kilmė? Kasdieniame Bažnyčios gyvenime ir liturgijoje naudojamos trys Tikėjimo išpažinimo (arba „simbolio“) formos: pati trumpiausia naudojama Krikšto pažadų atnaujinimo apeigose, mūsų dažniausiai kalbamas vadinamasis Apaštalų tikėjimo išpažinimas ir pagrindinis – Nikėjos ir Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimas, kurį

3


skelbiame kiekvieno sekmadienio bei iškilmių šv. Mišiose. Šis tikėjimo tiesų kanonas įtvirtintas pirmuosiuose dviejuose Visuotiniuose Bažnyčios Susirinkimuose, kurie buvo sušaukti vos pasibaigus krikščionių persekiojimams Romos imperijoje. Beveik visas mūsų naudojamo Credo tekstas sukurtas pačiame pirmajame Bažnyčios Susirinkime, 325 m. vykusiame Nikėjos mieste Mažojoje Azijoje. Konstantinopolio Susirinkime 381 m. Nikėjos formulė buvo papildyta dalimi apie Šventąją Dvasią. Nuo tada šis Credo, kaip iškilminga viso mūsų tikėjimo sintezė, nepakitęs galioja iki mūsų laikų. Šie Credo komentarai, skelbiami kaip „Artumos“ priedas – tai nedidelis pėdsakas vienos tų iniciatyvų, kurių, atsiliepdamas į popiežius kvietimą, buvo ėmęsis Vatikano radijas. Šiuos tekstus Tikėjimo metų proga mūsų radijui parengė Romos Popiežiškojo Grigaliaus universiteto teologijos dėstytojas tėvas jėzuitas Dariuszas Kowalczykas, kuris pats, beje, anksčiau irgi dirbo Vatikano radijuje. Nuo 2012 m. rudens iki 2013 m. vasaros – kas savaitę – jie buvo transliuojami visomis keturiasdešimčia Vatikano radijo kalbų, taip pat ir lietuviškai. Juose t. Kowalczykas SJ komentuoja pirmąją Katalikų Bažnyčios katekizmo dalį – skyrius, aptariančius Tikėjimo išpažinimą. Trumpi ir paprasti tekstai keliais sakiniais mums priartina prieš daugiau kaip pusantro tūkstančio metų Nikėjos ir Konstantinopolio Susirinkimuose Bažnyčios tėvų sukurto Tikėjimo simbolio formules, kad šiandien jas kartodami suprastume jų turinį ir sukūrimo kontekstą, ir – kad joms pritartume protu, širdimi ir gyvenimu. Tad ši knygelė – tai „Artumos“ ir Vatikano radijo lietuvių programos dovana Jums Tikėjimo metų užbaigimo proga. Jonas MALINAUSKAS Vatikano radijo lietuvių programos vadovas

Darius Chmieliauskas „Artumos“ vyr. redaktorius

4


Apaštalų tikėjimo išpažinimas Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, * dangaus ir žemės Sutvėrėją; ir į Jėzų

Kristų, * vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, * (nusilenkiame) kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, * gimė iš Mergelės Marijos, (atsitiesiame) * kentėjo prie Poncijaus Piloto, * buvo prikaltas prie kryžiaus, * numiręs ir palaidotas; * nužengė į pragarus; * trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; * įžengė į dangų, * sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, * iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu į Šventąją Dvasią, * šventąją visuotinę Bažnyčią, * šventųjų bendravimą, * nuodėmių atleidimą, * kūno iš numirusių prisikėlimą * ir amžinąjį gyvenimą. * Amen.

5


Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas TIKIU Į VIENĄ DIEVĄ, visagalį Tėvą, *

dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos

Kūrėją.

Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, * prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: * Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; * gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. * Per jį visa yra padaryta. * Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. * (nusilenkiame) Šventosios Dvasios veikimu * priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. (atsitiesiame) * Valdant Poncijui Pilotui, * jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. * Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, * trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. * Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. * Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.

Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, * kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, * su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, * kalbėjusią per pranašus. * Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. * Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. * Laukiu mirusiųjų prisikėlimo * ir būsimo amžinojo gyvenimo. Amen.

6


Tikiu į Dievą „Tikiu į Dievą“ – tai pirmutinis Tikėjimo išpažinimo teiginys, nes Dievas yra visko pradžia ir pabaiga, „pirmas ir paskutinis“ (plg. Iz 44, 6). Katalikų Bažnyčios katekizmas pabrėžia: „Visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasaulį – tik santykyje su Dievu“ (199). Visos tikėjimo tiesos priklauso nuo šios pirmosios ir ją aiškina. Pats žodis „Dievas“ gali kelti tam tikrų sunkumų. Pavyzdžiui, tardami žodį „medis“, žinome, apie ką kalbame. O apie ką gi kalbame, kai sakome „Dievas“? Filosofas Martinas Buberis yra pabrėžęs, kad žodis „Dievas“ – pats sunkiausias iš visų žmonių kalbos žodžių, labiausiai sužeistas ir suterštas. Dažnai girdime sakant: „Aš netikiu Dievo.“ Kas taip sako, tikriausiai yra teisus, nes tokio Dievo, apie kurį kalba, iš tiesų nėra. Katekizmas mini du Biblijoje atskleistus Dievo vardus. Apie pirmąjį kalbama Senajame Testamente. „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3, 14), – tarė Dievas Mozei. Šis vardas gali būti aiškinamas kaip egzistencinė filosofinė sąvoka. „Aš esu“ reiškia Dievo ištikimybę. Jis „yra čia pat, su savo tauta, kad ją gelbėtų“ (207). „Aš esu“ taip pat reiškia, kad Dievas yra pats iš savęs, nuo visados ir visada (plg. 212). Naujajame Testamente turime kitą Dievo vardą: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Tai reiškia, kad ne tik Dievas mus myli, bet kad – kaip skaitome Katekizme – „pati Dievo Būtis yra Meilė“ (221). Vis dėlto, „nors ir apsireikšdamas, Dievas lieka nesuvokiamas slėpinys“ (230). Teisingai sako šv. Augustinas: „Jei tu Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas.“ Tad jei mąstydami apie visa tai, kas yra, susiduriame su slėpiniu, mes iš tiesų susiduriame su tuo, kurį vadiname Dievu.

7


Trejybė „Tikiu į vieną Dievą“ – tokia Tikėjimo išpažinimo, kurį skelbiame per Mišias kiekvieną sekmadienį, pradžia. Krikščionys tiki į vieną Dievą. Taip, kaip skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (6, 4). Taip, kaip mus Dievo vardu moko pranašas Izaijas: „Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, <...> nes Dievas aš, – kito nėra!“ (Iz 45, 22). Krikščionybė yra monoteistinė religija taip pat, kaip ir hebrajų religija bei islamas. Tačiau krikščionių monoteizmas nėra tolygus hebrajų ar musulmonų monoteizmui. Mat krikščioniškasis monoteizmas yra trejybinis. Kaip moko Katekizmas, viena Dievo prigimtis yra trijuose Asmenyse. Tampama krikščioniu krikštijant vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, kurie yra skirtingi, nors nėra trys Dievai, o tik vienas (249–256). Tačiau kyla klausimas: kodėl Dievas trejybinis? Ar neužtektų vieno Asmens, kuris nekeltų sunkumų suprasti, kaip esantieji Trys yra Vienas? Kad atsakytume į šį klausimą, turime atsižvelgti į tai, ką randame tvirtinant evangelistą Joną: „Dievas yra meilė“, amžinoji meilė savyje. Tačiau ar galėtų Dievas būti meilė, jei būtų tik vienas? Asmuo, vienišas Absoliutas? Tačiau, kad galėtume kalbėti apie tobulą meilę, turi būti trys Asmenys: vienas – tai mylintis, kitas – mylimas ir trečias – kartu mylimas. Dieve taip ir yra: trys dieviškosios Asmenybės, kuriančios meilės bendrystę. Todėl Katekizmas pabrėžia: Dievas yra vienas, bet ne vienišas (plg. 254). Krikščionis meldžiasi ne abstrakčiai dievybei, o kreipiasi į Tėvą, į Sūnų ir į Šventąją Dvasią, į visus Tris kartu, taip pat į kiekvieną iš trijų Asmenų atskirai. Kreipiasi su viltimi įžengti į amžinąją bendrystę, kupiną meilės ir džiaugsmo, su triasmeniu ir vienu Dievu.

8


Visagalis Katekizmas pažymi, kad „iš visų Dievo savybių Tikėjimo simbolyje yra minima tik Jo visagalybė“ (268). Iš tiesų mes išpažįstame: „Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį.“ Vienoje psalmėje sakoma: „Visa, kas jam patinka, jis daro“ (Ps 115, 3), o Išminties knygoje skaitome: „Bet tu esi gailestingas visiems, nes tu visa gali“ (Išm 11, 23). Tačiau tai nereiškia, kad Dievo visagalybė – tai tik galėjimas viską daryti. Katekizmas patikslina: „Dieviškoji visagalybė jokiu būdu nėra despotiška“ (271). Jei Dievas yra meilė, kaip tvirtina evangelistas Jonas, tuomet ir visagalybė turi būti suvokiama kaip visagalė meilė. Dievas, kuris yra meilė, viską gali iš meilės. Šioje perspektyvoje suprantame ir iš pirmo žvilgsnio paradoksalų Katekizmo teiginį: „Dievas Tėvas savo visagalybę apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu, nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu ir Jo Prisikėlimu“ (272). Šv. Paulius sako, kad nukryžiuotas Kristus žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė, bet tiems, kas į Jį tiki, Jis yra Dievo galybė ir išmintis (plg. 1 Kor 1, 22–25) – Dievo meilės galybė ir išmintis. Žiūrėdami į nukryžiuotą Kristų, matome silpnumą, priklausomybę ir nusižeminimą. Matome Dievą, nes meilė yra nuolanki, ištikima ir nusižeminusi. Švenčiausiojoje Trejybėje kiekvienas iš trijų Asmenų neturi nieko, kas ne visiems Trims, o tik Vienam priklausytų. Kiekvienas Asmuo priklauso nuo kitų ir kitiems nusilenkia. Šiame Viešpaties silpnume mes slepiamės su savo silpnumu. Katekizmas mums sako, kad mūsų tikėjimas gali girtis savo silpnumu pritraukti Kristaus galybei (plg. 273). Galime sekti Pauliumi, kuriam Jėzus tarė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9).

9


Dievas Tėvas „Tikiu į Dievą Tėvą“ – sakome Tikėjimo išpažinimo pradžioje. Kodėl mes Dievą vadiname savo Tėvu? Katekizmas aiškina, kad Senajame Testamente Dievas vadinamas Tėvu dėl to, kad Jis sukūrė visą pasaulį, o taip pat ir dėl sandoros su Izraelio tauta. Dieviškoji tėvystė aiškinama ir kaip visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge – ir kaip rūpestinga meilė visiems žmonėms (plg. 238–239). Mes Dievą vadiname Tėvu visų pirma dėl to, kad Jėzus tai mums apreiškė. „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27). Jėzus mums apreiškia amžinąjį Dievą Tėvą ir kartu apreiškia save kaip amžinai esantį Dievo Sūnų. Jis mums apreiškia ir Šventąją Dvasią kaip amžiną Tėvo ir Sūnaus meilę. Jėzus mums apreiškia, kad Dievo tėvystė žmogaus atžvilgiu nesiriboja tik sukūrimu. Mums skirta būti „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Žemiškasis tėvas savo vaikui duoda žmogiškąją prigimtį. Dangiškasis Tėvas kviečia dalyvauti Jo dieviškoje prigimtyje. Tai gera žinia mums. Šv. Paulius tvirtina, kad mes esame gavę įsūnių dvasią. „O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“, pašaukti, kad „su juo būtume pagerbti“ (plg. Rom 8, 17). Dievo tėvystė neturi nieko bendra su biologiniu vyriškumu, su vyriškąja lytimi. Dievas yra Dievas. Galime sakyti, kad Jo tėviškumas panašus į motiniškumą. Jonas Paulius II, komentuodamas palyginimą apie sūnų palaidūną, yra pasakęs, kad šio palyginimo gailestingajame tėve galime įžvelgti visus tėviškumo ir motiniškumo bruožus. Amžinasis Dievas yra viso kūrinijoje aptinkamo tėviškumo ir motiniškumo pradžia ir šaltinis.

10


Kūrėjas Tikėjimo išpažinime sakome, kad tikime į Dievą Kūrėją (Sutvėrėją). Pirmasis Biblijos sakinys skelbia: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Tai atsakymas į pagrindinius klausimus: „Iš kur esame kilę?“, „Iš kur ir kur link eina visa, kas yra?“ (plg. 282). Katekizmas kalba apie kūrimą ex nihilo, tai yra iš nieko (296 ir kt.). Galima būtų pasakyti, kad iki pasaulio sukūrimo nieko nebuvo, išskyrus Dievą, nebuvo netgi „nieko“. Buvo tik Dievas. Jis buvo vienas, bet ne vienišas, nes Dievas yra amžina Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė. Tad kai kas sako, kad pirmasis kūrimo aktas buvo erdvės sukūrimas ne Dievui, tai yra kūrinijai. Friedrichas Hölderlinas šitaip išreiškia šią idėją: „Dievas žmogų sukūrė taip, kaip jūra kuria žemynus – pasitraukdama.“ Reikia taip pat pabrėžti, kad sukūrimas neįvyko kurią nors akimirką laike. Dievas amžinai yra. Jis sukūrė ir laiką. Prieš sukūrimą nebuvo laiko. Buvo Dievas ir Jo amžinybė. Terminas „sukūrimas iš nieko“ reiškia, kad Dievas viską sukūrė visiškai laisvai ir be jokios išorinės pagalbos. Bet kodėl gi Dievas sukūrė pasaulį? Kodėl yra pasaulis, o ne niekas? Įmanomas tik vienas atsakymas: Dievas yra Meilė. Meile dalijamasi be jokių išskaičiavimų, neatlyginamai. Katekizmas sako: „Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas“ (293). Katekizme cituojamas šv. Bonaventūra aiškina, jog Dievas viską sukūrė tam, kad atskleistų savo garbę ir ja pasidalytų (plg. 293), o šv. Ireniejus Lionietis sako, kad Dievo garbė yra gyvasis žmogus (plg. 294). Vadinasi, esame sukurti amžinai Dievo garbei.

11


Dangaus ir žemės Kūrėjas Tikėjimo išpažinime sakome, kad Dievas yra „dangaus ir žemės Kūrėjas“. Tai reiškia, kad Dievas sukūrė viską, kas yra. „Žemė“ – tai materialus, regimas pasaulis. „Dangus“ – visa, kas yra dvasiška, neregima. Katekizmas tvirtina: „Dvasinių, nekūninių būtybių, kurias Šventasis Raštas paprastai vadina angelais, egzistavimas yra tikėjimo tiesa“ (328). Šv. Augustinas aiškina, kad žodis „angelas“ reiškia ne prigimtį, o vaidmenį, tai yra Dievo pasiuntinio misiją. Šių būtybių prigimtis apibrėžiama žodžiu „dvasia“. Bažnyčios tradicija kai kuriuos iš angelų vadina „angelais sargais“. Angelai slėpiningai globoja visą Bažnyčią ir kiekvieną tikintįjį. 91-oje psalmėje skaitome: „Jis palieps savo angelams, kad saugotų tave“ (Ps 91, 11). Laiško žydams autorius tvirtina, kad angelai yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą“ (1, 14). Angelai ir Jėzų lydėjo Jo misijoje. Katekizmas kartoja šv. Bazilijaus iš Cezarėjos tvirtinimą, kad „šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą“ (336). Vadinasi, mes galime kalbėtis su savo angelu sargu kaip su geriausiu draugu. Ne tik vaikai gali kalbėti maldas angelams sargams. Labai gražų liudijimą mums yra palikęs popiežius Jonas XXIII: „Kai turiu susitikti su kokiu nors svarbiu žmogumi, paprašau manojo angelo sargo, kad susitartų su jo angelu sargu ir kad jis paveiktų to žmogaus sprendimus. Šitą paprastą maldingumo formą man priminė Šventasis Tėvas Pijus XI ir ji pasirodė nepaprastai vaisinga.“ Prašydami angelų sargų pagalbos vis dėlto neturėtume užmiršti, kad jie ne dievai, o tik Trejybėje vieno Dievo pasiuntiniai.

12


Regimosios

ir neregimosios visatos Kūrėjas Dievas sukūrė dangų ir žemę, tai yra regimą ir neregimą pasaulį. Pradžios knyga pasakoja apie materialaus pasaulio sukūrimą. Žinoma, simboliniame pasakojime apie septynias dienas nerasime nei kosmologijos, nei natūraliosios istorijos žinių, tačiau jame randame teologinių tiesų apie mūsų išganymą. Katekizme išvardytos šios tiesos: 1) nėra nieko, kas nebūtų gavęs buvimo iš Dievo Kūrėjo; 2) kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas; 3) Dievas norėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi; 4) žmogus yra kūrinijos viršūnė; 5) septintoji diena skirta Dievui (plg. 338–345). Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą, kaip koks priegiesmis, vis kartojama frazė: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“ Tai reiškia, kad įvairūs kūriniai – kiekvienas savaip – atspindi Dievo gerumą. „Todėl žmogus – skaitome Katekizme – privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją“ (339). Tačiau tokia pagarba neturi nieko bendro su kai kuriomis šiais laikais paplitusiomis ekologinėmis ideologijomis. Šv. Ignacas Lojola savo „Dvasinėse pratybose“ mums siūlo minčių, padedančių geriau suprasti, ką reiškia sukūrimas: „Žmogus sukurtas tam, kad šlovintų Dievą ir jam tarnautų ir kad šiuo būdu išgelbėtų savo sielą. Kiti kūriniai, kurie yra žemėje, buvo sukurti tam, kad padėtų žmogui siekti tikslo, kuriam jis buvo sukurtas.“ Kiti kūriniai mums gali padėti pasiekti Dievą. Kūrinijos grožis atspindi Dievo šlovę. Sukurtasis ir nesukurtasis (tai yra dieviškas) grožis tobulai suvienyti Jėzuje Kristuje. Tad kontempliuokime Jo veidą, matomą Evangelijose, kad Jis mums atskleistų visatos slėpinius.

13


Sukūrimas. Vyras ir moteris Mūsų laikais susiduriame su kristofobiška ideologija, kuria siekiama sukurti „naują“ žmogų ir „naują“ visuomenę. Girdime žmogui kartojamą šėtono gundymą būti kaip Dievui. Bandoma pakeisti fundamentalių mūsų civilizacijos sąvokų, tokių kaip lytis, žmogaus prigimtis, santuoka, tėvas, motina, šeima, prasmę. Dėl to Bažnyčia, šiandien labiau negu bet kada, turi kalbėti apie pamatinę antropologinę tiesą, išreikštą Pradžios knygos žodžiais: „Dievas sukūrė žmogų kaip savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). „‘Būti vyru’, ‘būti moterimi’ yra gera, ir to norėjo Dievas“ (369) – skaitome Katekizme. Lytis nepriklauso nuo įsivaizdavimo ar nuo subjektyvios nuomonės. Yra dvi lytys – vyriškoji ir moteriškoji, ir tai, kad kai kurie žmonės turi lytinės tapatybės sutrikimų, nereiškia, kad būtų galima pakeisti šią objektyvią duotybę. Katekizmas pabrėžia, kad vyras ir moteris yra lygūs, bet skirtingi. Vyras ir moteris turi tą patį žmogaus asmens kilnumą, nes abu sukurti „pagal Dievo paveikslą“. Tuo pat metu jie skirtingi, tačiau skirtingumas jų nesupriešina, o vienija ir leidžia vienam kitą papildyti. „Vyras ir moteris yra sukurti ‘vienas kitam’“ (372). Dievas juos sujungia santuokoje, kad, tapdami vienu kūnu, sukurtų tinkamą aplinką vaikams gimti ir augti. Du vyrai arba dvi moterys negali sudaryti santuokos, nes jie vienas kito nepapildo santuokiniu atžvilgiu. Vyras ir moteris – primena Katekizmas – yra pašaukti „valdyti“ žemę kaip Dievo paskirti sergėtojai (plg. 373). Nesame viešpačiai, kurie gali daryti, ką nori. Pasaulį mums patikėjo Dievas, kad būtume Jo kūrimo darbo dalyviai.

14


Pagal Dievo paveikslą

Vyro ir moters kilnumo pagrindas yra tai, kad jie sukurti „pagal Dievo paveikslą“. Katekizmas sako, kad tik žmogus „yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime“ (356). Kiti kūriniai, tarkim, paukščiai ar mūsų šunys, labai mieli ir ištikimi, Dievą šlovina pačiu savo buvimu, bet jie negali Jo pažinti ir mylėti. Kiti kūriniai byloja apie Dievo didybę, tačiau jie nesukurti pagal Jo paveikslą. Ką reiškia būti sukurtiems „pagal Dievo paveikslą“? Pradžios knygoje skaitome: „Tuomet Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą’“ (1, 26). Įdomu, kad veiksmažodis „padarykime“ pavartotas daugiskaita. Kai kurie Bažnyčios tėvai čia įžvelgia Švenčiausiosios Trejybės Asmenų vidinį dialogą. Vadinasi, esame sukurti pagal dieviškosios Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – bendrystės paveikslą. O tai reiškia, kad ir mūsų žmogiškumas išsiskleidžia tik bendrystėje su kitais žmonėmis. Buvimas žmogumi savaime turi ir socialumo aspektą. Žmogaus sukūrimas „pagal Dievo paveikslą“ susijęs su Žodžio Įsikūnijimo slėpiniu, kuris paaiškina ir žmogaus slėpinį. Dievas, kurdamas vyrą ir moterį, matė Jėzų Kristų, įsikūnijusį savo Sūnų. Jėzus yra tobulas žmogus, žmogiškumo pilnatvė. „Antrasis Adomas (Kristus) savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas“, – sako šv. Petras Auksažodis (359). Žmogaus asmuo – tai sielos ir kūno, dvasios ir medžiagos vienybė. Buvimo „Dievo paveikslu“ kilnumas būdingas ne tik sielai, bet ir kūnui, kuris bus prikeltas iš numirusiųjų. Dėl to „žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo“ (364). Dievas nori išgelbėti visą žmogų, sielą ir kūną.

15


Gimtoji nuodėmė Po pasakojimo apie sukūrimą su vis kartojamais žodžiais „Dievas matė, kad tai gera“ Pradžios knyga kalba apie pirmųjų tėvų nuopuolį – apie gimtąją nuodėmę. Šiame pasakojime matome kiekvieno gundymo ir kiekvienos nuodėmės esmę. Dievas duoda žmogui visus rojaus vaisius, išskyrus vieną: draudžiama skinti ir valgyti vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. „Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte“ (Pr 3, 3). Šis medis – skaitome Katekizme – „simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti“ (396). Žmogus gundomas pažadu, kad jis pats bus kaip Dievas, kad jo nevaržys jokie apribojimai. „Jūs tikrai nemirsite!“ – sako Šėtonas – „Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 4–5). Katekizmas moko, kad Adomas ir Ieva savo širdyje numarino pasitikėjimą Dievu Kūrėju ir panoro patys užimti Jo vietą. Žmogus ėmė piktnaudžiauti laisve, kuria Dievas jį apdovanojo (plg. 397). Visos genocidu nusikaltusios ideologijos – nacizmas, marksizmas-leninizmas, maoizmas – išaugo iš tos pačios šaknies, iš žmogaus pretenzijos būti kaip Dievas ir pačiam spręsti, kas gera ir kas bloga. Taip pat ir kai kurios šiuolaikinės mintijimo srovės, pvz., tos, kurios nori performuluoti šeimos prigimties apibrėžimą, yra to paties velniško gundymo rezultatas. Dievas nemeluoja. Nuodėmė tikrai veda į mirtį. Sugundytieji vyras ir moteris išsigąsta Dievo ir ima kaltinti vienas kitą. Adomas ir Ieva netampa dievais, priešingai – jie suvokia savo nuogumą. Ir mes šią nuodėmės tikrovę jaučiame savo gyvenime. Tačiau Dievas nepalieka mūsų vienų. Sukūrimo ir išganymo istorija tęsiasi.

16


Tikiu į Jėzų Kristų Krikščionys tiki į Jėzų Kristų. Bet kas gi yra tikėjimas į Jėzų? Ko gero, galima sakyti, kad visas Bažnyčios gyvenimas – tai įvairūs būdai atsakyti į šį klausimą. Kai Jėzus paklausė mokinių: „O kuo jūs mane laikote?“, apaštalas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“ (plg. Mt 16, 13–20). Vėlesniais amžiais tikintieji išplėtojo tiek šį Jėzaus klausimą, tiek ir Petro atsakymą. Žydai, – skaitome Evangelijoje pagal Joną, – norėjo nužudyti Jėzų, nes Jis „ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu“ (Jn 5, 18). Kai Jėzus pasakė: „pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu“ (Jn 8, 58), jiems buvo aišku, kad Mokytojas iš Nazareto mano esąs lygus Dievui. O kai Jėzus sakydavo, jog atleidžia nuodėmes, Rašto aiškintojai manydavo: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Naujojo Testamento liudijimas mus verčia apsispręsti: išpažinti Jėzų kaip Dievą Gelbėtoją arba Jį atmesti. Klausydamiesi Jėzaus žodžių negalime atmesti Jo dieviškumo, bet kartu teigti, jog Jis buvo didis žmogus, sakantis tiesą. Katekizme minimi keturi vardai, kuriais Naujasis Testamentas vadina Mokytoją iš Nazareto: Jėzus, Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats. Jėzaus vardas reiškia: „Dievas išgelbsti“. Kristaus vardas reiškia: „pateptasis“, Senajame Testamente pažadėtas Mesijas. Dievo Sūnaus vardas reiškia Jėzaus Kristaus santykį su Dievu Tėvu. Viešpaties vardas reiškia dieviškąją valdžią (plg. 452–455). Todėl krikščionis išpažįsta Jėzų Kristų kaip tikrą Dievą ir tikrą žmogų bei tiki, kad be Jėzaus joks žmogus negali būti išgelbėtas. Tik šis vardas atveria kelią į amžinąjį gyvenimą, taip pat ir tiems, kurie nėra krikščionys.

17


Dievas

tapo žmogumi Sakinys „Dievas tapo žmogumi“ yra krikščionių tikėjimo esmė. Reikia patikslinti, kad tai Žodis, antrasis Trejybės Asmuo, „tapo kūnu“ (Jn 1, 14). „Bažnyčia ‘Įsikūnijimu’ vadina faktą, – skaitome Katekizme, – kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti“ (461). Tačiau Įsikūnijimas – tai ne teatras. Dievas neužsideda žmogaus kaukės ir nevaidina. Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus Kristus yra tikras žmogus ir tikras Dievas. Katekizmas pabrėžia, jog Dievo Sūnaus Įsikūnijimas „nereiškia, kad Jėzus Kristus yra iš dalies Dievas, iš dalies žmogus, kažkoks dieviškumo ir žmogiškumo mišinys“ (464). Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai moko, kad vienas dieviškasis Asmuo turi dvi prigimtis: dieviškąją ir žmogiškąją. Kodėl Įsikūnijimas? Jau sakyta, kad Dievas tapo žmogumi dėl mūsų išganymo. Tačiau reikia pridurti, kad išganymas – tai ne koks nors išorinis vienkartinis nutarimas: jis vyksta realiame ir amžiname Dievo ir gyvo žmogaus santykyje. Tai mums apreiškia ir dovanoja Įsikūnijimas. Jėzuje susivienija žmogiškumas ir dieviškumas, tačiau šios dvi prigimtys nesumišusios viena su kita. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų amžinai dalyvauti Trejybės gyvenime. Katekizmas cituoja šv. Atanazą: „Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų“ (460). Jei Dievas galėjo tapti tikru žmogumi, vadinasi, ir mes galime būti sudievinti.

18


Gimė iš Mergelės Marijos Tikime, kad antrasis Trejybės Asmuo tapo žmogumi. Amžinasis Tėvo Sūnus įsikūnijo, Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos. Šiame kontekste Katekizme primenama, jog „tai, ką katalikų tikėjimas skelbia apie Mariją, remiasi tuo, kas tikima apie Kristų“ (487). Tad jei Bažnyčia skelbia, kad Jėzus Kristus yra vienas Asmuo, turintis dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis, drauge ji skelbia, kad ir Marija „tikrai yra Dievo Motina (Theotokos)“ (495). Jinai yra Dievo Motina dėl to, kad Dievas konkrečiu istorijos metu tapo žmogumi. Bažnyčia taip pat skelbia, jog Marija buvo „visąlaik Mergelė“, tai yra išpažįsta tikrą ir nuolatinę Marijos mergystę. Katekizmas sako, jog mergeliškasis Jėzaus prasidėjimas buvo regimas ženklas, kad Dievo Sūnus gimė tikrai turėdamas tokią kaip mūsų žmogišką prigimtį (plg. 496). Marijos mergeliškoji motinystė taip pat „rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu“ (503). Marijos mergystė byloja, kad mes visi dieviškajame gyvenime dalyvaujame „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13; plg. KBK 505). Angelas, sveikindamas Mariją, pavadino ją „malonės pilnąja“ (Lk 1, 28). Amžiams bėgant Bažnyčia, Šventosios Dvasios vedama į visos tiesos pažinimą, suvokė, kad toks ypatingas Marijos apdovanojimas malonėmis reiškia ir jos nekaltąjį prasidėjimą. Dievo Motina – dėl savo Sūnaus nuopelnų – „buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta“ (491). Šitaip Dievas išsirinko Mariją, kad būtų Jo Sūnaus Motina. Tačiau tai nebuvo jai primesta, nepaliekant jokio pasirinkimo. Ji visiškai laisva valia tarė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

19


Buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas

Esame taip įpratę kartoti Apaštalų Tikėjimo išpažinimo žodžius: „kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“, kad nesusimąstome, jog šis tvirtinimas turėtų kelti papiktinimą. Kodėl Dievas tai leido? Kodėl Visagalis mums apsireiškia kaip Nukryžiuotasis? Katekizmas tvirtina, jog „žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms“, bet buvo „Dievo plano slėpinys“ (plg. 599). Taip pat ir kiti Evangelijose aprašomų įvykių veikėjai nebuvo tik pasyvūs Dievo sukurto scenarijaus vykdytojai. Dievo apvaizda nepanaikina žmogaus laisvės. Dievas numatė, kad Jo įsikūnijusi meilė bus smurtu atmesta. Tačiau Jis nepasitraukė iš žmonių istorijos, bet Jėzaus mirtimi ant kryžiaus paliudijo savo solidarumą su nusidėjėliu žmogumi. Dievas mus myli net ir tuomet, kai mes elgiamės kaip Jo priešai. Šv. Paulius rašo: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Jėzus ne nužengia nuo kryžiaus nubausti blogųjų, bet meldžiasi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Tai ir yra meilė „iki galo“ (plg. Jn 13, 1). Kryžiuje matome Dievo visagalybę, bet tai meilės ir gailestingumo visagalybė. Kristaus mirtis – primena Katekizmas – yra auka, grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu (plg. 613). Tačiau neturėtume manyti, jog Sūnus pasiaukojo tam, kad numaldytų Tėvo pyktį. Jis pasiaukojo iš meilės. Dievas yra šventas ir dėl to nesutinka su nuodėme. Norėdamas išgelbėti nusidėjėlį, Jis pats savyje sunaikina jo nuodėmes ir kartu pasiūlo žmogui atleidimą, susitaikinimą ir prisikėlimą amžinajam gyvenimui.

20


Nužengė į pragarus Apaštalų Tikėjimo išpažinime kalbama apie Kristaus nužengimą į pragarus. Kaip suprasti šį teiginį? Katekizmas sako, kad jis visų pirma reiškia, jog „Jėzus patyrė mirtį kaip visi žmonės“ (632). Vadinasi, tikrai Dievas yra iki galo solidarus su žmogumi. Jėzus ne tik kentėdamas miršta, bet atsiduria kartu su Dievo nematančiais mirusiaisiais. Kai kurie šiuolaikiniai teologai Jėzaus nužengimą į pragarus aiškina kaip kenozės kulminaciją, kaip didžiausią Dievo Sūnaus nusižeminimą. Ant kryžiaus Jėzus kenčia, bet kančia yra aktyvi, o nusižeminimas iki nužengimo į pragarus reiškia, jog Jis patyrė radikalų kančios ir mirties pasyvumą. Šitaip tapo dar artimesnis nusidėjėliui; Jėzus nori jam „sutrukdyti“, nori išgelbėti iš pragariškos vienatvės. Vis dėlto Katekizmas labiau laikosi tradicinio Bažnyčios mokymo ir kalba apie Jėzų, kuris nužengia į pragarus kaip pergalę švenčiantis Gelbėtojas ir mirusiesiems paskelbia Gerąją Naujieną (plg. 632–634). Vienoje senovinėje homilijoje kalbama apie Jėzų, kuris nužengęs į pragarus sako žmogui: „Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“ (635). Katekizmas patikslina, kad „Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius“ (633). Dievas siekia išgelbėti kiekvieną, bet negali žmogaus priversti priimti Jo gailestingumą. Bažnyčia moko, kad žmogus, kiekvienas laisvas asmuo, gali sąmoningai ir galutinai tarti Dievui „ne“. Pasmerkimas reiškia, kad pats žmogus gali save pasmerkti. Paradoksalu, bet ir pragaras gali byloti apie Dievo meilę – tą nuolankią meilę, kuri nesunaikina piktavalio nusidėjėlio, bet leidžia jam gyventi pagal savo pasirinkimus.

21


Trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių

Jėzaus Prisikėlimas yra pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa. Šv. Paulius aiškiai sako: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 17). Pirmojoje savo kalboje po Sekminių apaštalas Petras skelbia Prisikėlusį Kristų: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32). Visos krikščionių tikėjimo tiesos remiasi šiuo liudijimu. Visų krikščioniškųjų švenčių šaltinis yra Velykos. Jei Jėzus iš Nazareto nebūtų prisikėlęs iš numirusių ir nebūtų atsiuntęs savo mokiniams Šventosios Dvasios, šiandien apie Jo gyvenimą žinotų tik antikos istorijos specialistai. Katekizmas tvirtina, kad Kristaus Prisikėlimas yra istorinis ir kartu transcendentinis įvykis. Prisikėlimas viršija istorijos realybę, „niekas savo akimis nematė paties Prisikėlimo ir nė vienas evangelistas jo neaprašė“ (647). Tačiau buvo liudininkų, kurie matė tuščią kapą ir visų pirma – Prisikėlusį Jėzų. Jį matė Petras ir kiti apaštalai, taip pat kiti vyrai ir moterys, konkretūs žmonės, kuriuos pažinojo pirmieji krikščionys. Bendravimas su Prisikėlusiuoju davė apaštalams jėgų ir drąsos skelbti Gerąją Naujieną net ir kankinystės kaina. Prisikėlusio Jėzaus kūne yra nukryžiavimo žymės, tačiau – kaip pažymi Katekizmas – jis „turi ir naujų išaukštinto kūno savybių. <...> Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori“ (645). Jėzaus prisikėlimas nebuvo grįžimas į ankstesnį žemiškąjį gyvenimą, kaip Lozoriaus. Prisikėlusio Jėzaus kūnas perėjo į naują gyvenimą, už mums pažįstamo laiko ir erdvės ribų. Jei Jėzus Kristus, tikras Dievas, bet ir tikras žmogus, prisikėlė ir nugalėjo mirtį, tai reiškia, kad ir mes prisikelsime ir Jis mums suteiks amžinąjį gyvenimą.

22


Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje Evangelijos pagal Morkų priešpaskutinis sakinys skelbia: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Viešpaties Žengimas į dangų – aiškina Katekizmas – tai iš Prisikėlusiojo garbės perėjimas į Dievo dešinėn pakelto Kristaus garbę (plg. 660). Žengimas į dangų tam tikru atžvilgiu buvo paskutinis Jėzaus žemiškojo gyvenimo įvykis. Tačiau jis užbaigiamas jau už mūsų laiko akiračio ribų – Tėvo amžinybėje. Dievo Sūnus įžengė į dangų dėl to, kad iš ten buvo nužengęs. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), – tvirtina evangelistas Jonas. Kokia šio judėjimo – nužengimo ir pakilimo – prasmė? Kodėl antrasis Trejybės Asmuo nužengia, nusižemina, o paskui grįžta į šlovę ir amžinai ja džiaugiasi? Būtina atkreipti dėmesį, kad šiame judėjime dievystė visiems laikams susijungia su žmogyste – Sūnus grįžta pas Tėvą ne vienas, bet su savąja žmogyste. Jėzus, tikras Dievas, nepaliauja būti tikru žmogumi. Jis pasilieka įsikūnijęs, pasilaiko perkeistą žmogiškąją prigimtį. Katekizmas aiškina: „Paliktas vien savo prigimtoms jėgoms, žmogus negali įeiti į ‘Tėvo namus’ <...>. Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus“ (661). Žengimo į dangų iškilmės liturgijoje sakoma, jog Kristus „mūsų žmogišką prigimtį yra išaukštinęs Dievo Tėvo dešinėje“. Jėzus Kristus pirma mūsų įžengė į šlovingąją Tėvo karalystę. Teiginys „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ reiškia, kad Sūnus tobulai prilygsta Tėvui dieviškumu, kad jie sudaro tą pačią vieną dievystę. Sūnus – kaip tikras Dievas ir tikras žmogus – užtaria mus kaip vienintelis tarpininkas. Dėl to galime tikėtis „vieną dieną amžinai būti su Juo“ (666).

23


Ateis gyvųjų

ir mirusiųjų teisti Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus „ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Tai reiškia, kad pasaulio ir kiekvieno iš mūsų istorija turės pabaigą. Katekizme skaitome: „Teismo dieną, pasaulio pabaigoje, Kristus ateis su didžia garbe ir pasieks galutinį gėrio triumfą prieš blogį, nors abu jie per visą istoriją augs drauge kaip kviečiai ir raugės“ (681). Jėzus Kristus yra gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats, dėl to Jis mums gali sakyti: „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Tačiau Jo viešpatavimas dar galutinai neįsitvirtino, dar raugės auga kartu su kviečiais. Reikia atkreipti dėmesį į skirtumą tarp paskutinio teismo, kuris laukia laikų pabaigoje, ir to teisimo, kuris įvyksta žmogui mirus. „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“, – skaitome Laiške žydams (9, 27). Nėra jokių reinkarnacijų. Žmogaus istorija prasideda ir baigiasi. Mes kiekvienas vieną kartą gyvename ir vieną kartą mirštame. Iškart po mirties teisiamas individas. Laikų pabaigoje bus teisiama visų žmonijos kartų istorija. Esame susidūrę su įvairiausiais, neretai bauginančiais, teismo vaizdavimais. Tačiau turime atsiminti, kad Tasai, kuris mus teis, dėl mūsų mirė ant kryžiaus. Jis mus teis gailestingai. Žinoma, „paaiškės kiekvieno elgesys ir širdžių paslaptys“ (678), bet ne tam, kad nusidėjėlis būtų pasmerktas, bet kad būtų nuskaistintas ir išgelbėtas. Pagrindinė taisyklė teisme bus Jėzaus žodžiai: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Blogi darbai bus atskleisti, tačiau visų pirma bus priminti geri darbai, kad ir patys mažiausi, kuriuos padarėme artimui.

24


Šventoji Dvasia Krikščionys tiki į Šventąją Dvasią. Katekizmas patikslina, kad „tikėti į Šventąją Dvasią – tai išpažinti, kad Ji yra vienas Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi“ (685). Kitaip tariant, Šventoji Dvasia yra vienas Dievas kartu su Tėvu ir Sūnumi. Šv. Paulius pabrėžia, kad „nė vienas negali ištarti: ‘Jėzus yra Viešpats’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Ir tik Šventosios Dvasios, kuri yra mumyse, dėka mes galime melsdamiesi sakyti: „Aba, Tėve!“ (plg. Gal 4, 6). Dievas Tėvas kartais vaizduojamas, sekant bibliniu įvaizdžiu, kaip Viešpats, sėdintis „aukštame ir didingame soste“ (plg. Iz 6, 1). Antrasis Trejybės Asmuo mums apreiškė savo veidą Jėzuje Kristuje, įsikūnijusiame Sūnuje. O kokiu veidu apsireiškia Šventoji Dvasia? Reikia pasakyti, kad Biblijoje Šventoji Dvasia vaizduojama ne asmenų, o balandžio, vėjo, ugnies simboliais. Tarsi Dvasia būtų ne Asmuo, o dieviškoji energija. Tačiau taip nėra. Minėtais būdais mums apreiškiamos Šventosios Dvasios Asmens savybės. Naujajame Testamente Šventoji Dvasia niekada nekalba pirmuoju asmeniu, bet kalba apie save ir save apreiškia. Dvasia niekada neatskleidžia savo veido. Trečias dieviškasis Asmuo yra asmeninė Tėvo ir Sūnaus meilė. „Ji yra ne sau, nes – kaip sako Sergejus Bulgakovas – ji yra viskas kituose, Tėve ir Sūnuje.“ Taip pat ir Bažnyčioje Dvasia veikia per asmenis. Galima sakyti, kad Ji yra Asmuo daugelyje asmenų. Nematome vėjo, bet matome jo sukeltą judesį. Pagrindinis Dvasios veikimo rezultatas yra meilė. Dvasios veidas Bažnyčioje – tai mylinti bendruomenė. Dvasia mums apsireiškia sukurdama žmonių bendrystę.

25


Tikiu Bažnyčią Išpažįstame tikintys Bažnyčią, ne į Bažnyčią. Tačiau ką reiškia toks gramatinis ypatumas? Katekizmas paaiškina, kad sakome taip, idant „Dievo nesupainiotume su Jo kūriniais“ (750). Bažnyčia yra Dievo kūrinys, ir visos dovanos, kurias gauname Bažnyčioje (Žodį, sakramentus, bendruomenę), priskirtinos Dievo gerumui. Bažnyčia neturi kitos šviesos, tik Kristaus, ir neturi kitos stiprybės, tik Šventosios Dvasios. Tai nereiškia, kad nereikia bažnytinės institucijos, organizuotos ir valdomos. Iš tiesų, įsikūnijęs Dievas pasaulyje veikia per žmones ir jų institucijas. Nors, žinoma, Švenčiausioji Trejybė neapsiriboja vien tik institucijomis. Žodis „Bažnyčia“ reiškia „susirinkimą“. Tai yra ne bet koks žmonių susirinkimas, tačiau Dievo Tėvo sušauktas Dievo tautos surinkimas. Šios „tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet ‘iš aukštybių’, ‘iš vandens ir Dvasios’ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant“ (782). Jėzus Kristus sukūrė regimus Bažnyčios pagrindus – skelbdamas Gerąją Naujieną, kviesdamas apaštalus ir įsteigdamas Krikštą bei Eucharistiją. Tačiau Kristus yra ne tik Bažnyčios kūrėjas – Bažnyčia yra Jo Mistinis Kūnas, kurio galva – Jis pats. Bažnyčia taip pat vadinama Šventosios Dvasios šventove. „Dvasia yra tartum mistinio kūno siela, jo gyvybės, vienybės įvairovėje ir jo gausių dovanų bei charizmų versmė“ (809). Regimosios Bažnyčios galva yra popiežius, Kristaus vikaras, Petro įpėdinis, kuriam Jėzus sakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).

26


Bažnyčia yra viena Tikėjimo išpažinime skelbiame Bažnyčią esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę. Katekizmas patvirtina, kad šiuos keturis esminius bruožus Bažnyčia turi ne iš savęs; „Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę“ (811). Bažnyčia yra viena dėl savo prigimties, nes jos Steigėjas vienas – Jėzus Kristus; Bažnyčia yra viena, nes viena jos siela – Šventoji Dvasia, apsigyvenanti tikinčiuosiuose (plg. 813). Kokie yra regimi šios vienybės ir bendrystės ryšiai? Katekizmas nurodo tris esminius ryšius: to paties tikėjimo išpažinimas; bendras sakramentų šventimas ir apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu (plg. 815). Vatikano II Susirinkimas moko, kad vienintelė Kristaus Bažnyčia „laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų“ (LG 8). Iš tikrųjų Kristus neįsteigė daugybės skirtingų Bažnyčių, tačiau vieną – Petro Bažnyčią. Deja, Bažnyčia patyrė nemažai skilimų. Dėl to krikščionys pasidalijo į skirtingas bendruomenes: katalikus, ortodoksus, protestantus. Katekizme skaitome, kad „Kristaus Dvasia naudojasi tomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis kaip išganymo įrankiais“ (819). Katekizmas tuoj pat priduria, kad šių įrankių „galia išplaukia iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos Kristaus malonės“ (819). Kaip atrasti prarastą vienybę, nepaminant savosios tapatybės? Reikia vėl atgaivinti ekumenines iniciatyvas. Tačiau visiška vienybė įmanoma tik kaip Kristaus dovana, kurios Jis meldžia Tėvo: „tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 21). Tačiau „viena“ nereiškia vienos skirtingų krikščioniškų konfesijų kongregacijos. Troškimas atkurti vienybę nėra ideologija, vedanti reliatyvizmo link, tačiau slypi kiekvieno krikščionio sielos atsivertime.

27


Bažnyčia yra šventa Tikime, kad Bažnyčia yra šventa. Bet yra sakančių: kaipgi šventa, jei yra tiek daug nusidėjėlių Bažnyčioje, o ir kunigai ne visada gerai elgiasi? Žinoma, Bažnyčios šventumas nereiškia, kad visi jos nariai yra be nuodėmės. Priešingai, pats Jėzus tvirtina: „Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13). Bažnyčia yra šventa pirmiausia todėl, kad jos Galva, Jėzus Kristus, yra šventas. Be to, Bažnyčioje yra išgelbėjimo priemonių, žmogaus pašventinimo priemonių pilnatvė. Bažnyčioje turime šventąją Eucharistiją ir kitus sakramentus. Taip pat turime Dievo žodį – Šventąjį Raštą. Joje taip pat yra šventųjų ir palaimintųjų. Juose Bažnyčia atpažįsta, kaip skaitome Katekizme, „šventumo Dvasios galią, ji stiprina tikinčiųjų viltį, duodama jiems šventuosius kaip pavyzdžius ir užtarėjus“ (828). Reikia pabrėžti, kad žmogaus šventumas visada yra Dievo dovana, tai yra dalyvavimas Dievo šventume. Katekizmas sako, kad jei Kristus nepažino nuodėmės, tai Bažnyčia, kuri yra „šventa ir drauge raginama nuolat valytis, nepaliauja žengusi atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (827). Kažkas yra pasakęs: „Esu dėkingas Viešpačiui, kad Bažnyčioje yra nusidėjėlių, nes tai reiškia, kad joje yra vietos ir man.“ Tačiau yra ir kai ko daugiau! Jėzus mirė ir prisikėlė dėl mūsų, kad žmogus neliktų nusidėjėliu, tačiau būtų šventas ir nesuteptas Kristaus meilės akivaizdoje (plg. Ef 1, 4). Galutinis žmogaus pašaukimas yra būti šventam taip, kaip Dievas yra šventas (plg. Mt 5, 48). Bažnyčia yra šventa nuo pat pradžių, tačiau „jos nariai tobulą šventumą dar turi pasiekti“ (825). Tegu šis Bažnyčios kelias bus išpildytas laikų pabaigoje, kai Dievas bus viskas visame kame (plg. 1 Kor 15, 28).

28


Visuotinė Bažnyčia Tikime Visuotinę Bažnyčią. Esame „katalikiškos“, tai reiškia – „visuotinės“, Bažnyčios nariai. Katekizmas aiškina, jog Bažnyčia yra visuotinė dviem prasmėmis. Pirma, visuotinė dėl to, kad joje yra Kristus ir visos Jo norėtos išganymo priemonės (plg. 830). Antra, „Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones“ (831). Kyla klausimas: kas yra visuotinės katalikiškosios Bažnyčios nariai? Cituodamas Vatikano II Susirinkimą Katekizmas atsako, kad į Dievo tautą „įvairiai įjungiami ar kreipiami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti įtikėjusieji Kristų, pagaliau apskritai visi žmonės, Dievo malonės šaukiami į išganymą“ (836). Bažnyčios tėvai dažnai kartoja, kad „už Bažnyčios ribų nėra išganymo“. Tačiau tai nereiškia, kad tik katalikai gali būti išgelbėti. Bažnyčia, kaip išganymo sakramentas, skirta visiems ir ji nieko neatmeta. Tačiau reikia pabrėžti, kad vienintelis išganytojas yra Kristus, Bažnyčios Galva, ir kad Jo išganinga malonė veikia per Bažnyčią. Jėzaus ir Jo Bažnyčios misijos dėka gali būti išganytas ir musulmonas, net jei jis netiki, kad Jėzus yra išganytojas. Visuotinumą išreiškia Jėzaus kvietimas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Pačia savo struktūra Bažnyčia yra misionieriška. Bažnyčios misija kyla iš Dievo meilės visiems žmonėms (plg. 851). Iš tiesų, kaip sako šv. Paulius, Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dėl to visuotinė Katalikų Bažnyčia visiems skelbia Evangeliją ir už visus meldžiasi, sprendimus palikdama Dievui.

29


Apaštalinė Bažnyčia Tikime apaštalinę Bažnyčią. Katekizmas aiškina, kad Bažnyčia yra apaštalinė dėl trijų priežasčių. Pirma – dėl to, kad ji „pastatyta ant apaštalų pamato“, Jėzaus, Jo mirties ir Prisikėlimo liudytojų pamato. Antra – dėl to, kad ji perduoda apaštalų mokymą, jų tikėjimo palikimą. Trečia – dėl to, kad jai vadovauja apaštalų įpėdiniai, vyskupai (plg. 857). Graikų kilmės žodis „apaštalas“ reiškia „pasiuntinį“. Jėzus pašaukė dvylika ir pasiuntė juos skelbti Evangelijos: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Vėliau apaštalai išsirinko sau įpėdinius. Apaštališkoji įpėdinystė yra nenutrūkstama Bažnyčios ganytojų grandinė. Vyskupams padeda jų bendradarbiai kunigai ir diakonai (plg. 939). Tačiau apaštalų misijoje glūdi vienas aspektas, kurio jie negalėjo perduoti: jie buvo liudytojai, savo akimis matę Prisikėlusįjį (plg. 860). Jie girdėjo, savo akimis regėjo ir savo rankomis lietė gyvenimo Žodį (plg. 1 Jn 1, 1). Bažnyčios apaštališkumas nesiriboja apaštalais ir jų įpėdiniais. Katekizmas pabrėžia: „Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra ‘siųsta’ į visą pasaulį“ ir kad „visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja toje pasiuntinybėje“ (863). Apaštalavimas vykdomas įvairiomis formomis, „tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada ‘yra viso apaštalavimo siela’“ (864). Katekizmas iškelia tikinčiųjų pasauliečių vaidmenį Bažnyčios apaštališkoje veikloje. Jie dalyvauja Kristaus kunigystėje ir Jo pranašo bei karaliaus misijoje. Jie pakviesti ugdyti pasaulyje šventumą, visuomenėje liudyti Dievą, nugalėti nuodėmę savyje ir pasaulyje (plg. 941–943).

30


Šventųjų bendravimas Tikėjimo išpažinime sakome, jog tikime „šventųjų bendravimą“. Katekizmas aiškina, kad terminas „šventųjų bendravimas“ turi dvi glaudžiai susijusias reikšmes: „šventų dalykų (sancta) bendrystė“ ir „šventų asmenų (sancti) bendrystė“ (plg. 948). Mes saugome ir perduodame iš apaštalų gauto tikėjimo bendrystę. Išgyvename sakramentų bendrystę, ypač Eucharistijos, kuri mus suburia draugėn ir suvienija. Gyvenime broliškai tarpusavyje bendraujame, šią bendrystę išreikšdami visų pirma artimo meilės darbais. Tikėjimas, sakramentai ir artimo meilės darbai yra šventi, nes jų šaltinis – Dievas – yra šventas. Esama taip pat ir asmenų bendrystės. Katekizmas primena mokymą apie tris Bažnyčios narių būvius: žemėje keliaujantys tikintieji; esantys skaistykloje ir besiruošiantys dangui; išgelbėtieji, danguje besidžiaugiantys bendryste su Dievu (954). Šiuos tris būvius vienija bendrystė, nes visi, nors ir skirtingais būdais, gyvena Dievo malonėje. Mes, gyvenantieji žemėje, maldos ir meilės ryšiais bendraujame su iškeliavusiais iš šio pasaulio. Bažnyčia mus ragina melstis už mirusius, nes – kaip sakoma Katekizme – „mūsų malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti“ (958). Tai nereiškia, kad Dievas stokotų gailestingumo ir dėl to mes turėtume jo melsti. Dievas yra begalinio gailestingumo šaltinis, tačiau Jis nori išganyti žmogų bendradarbiaudamas su kitais žmonėmis. Svarbi šventųjų bendravimo išraiška yra šventųjų ir palaimintųjų kultas. Mes tikime, kad dvasiškai vienijamės su jais Dieve ir kad jie mus užtaria. Šv. Dominykas mirdamas sakė savo broliams: „Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas“ (956).

31


Nuodėmių atleidimas Tikime nuodėmių atleidimą. Tai reiškia, jog tikime į Dievą Gelbėtoją, nes tik Dievas gali atleisti nuodėmes. Dėl to, kai Jėzus tarė paralitikui: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“, kai kurie žydai pasipiktino ir svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 5–7). Tačiau Jėzus kalbėjo tiesą, nes Jis buvo tikras žmogus ir tikras Dievas. Jame mes „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 7), – rašo šv. Paulius. Kai pagalvojame apie savo nuodėmes, pajuntame, kad jos taip slegia, jog patys niekaip negalėtume iš jų išsivaduoti. Ir joks kitas žmogus negali mums tarti: „Aš tau atleidžiu nuodėmes.“ Nuodėmės patirtis yra mūsų gyvenimo dalis, jaučiame ją savo viduje. Tik Dievas, kuris viskam viešpatauja, gali panaikinti mūsų kaltes. Jėzus suteikė savo Bažnyčiai du sakramentus, kuriais gauname atleidimą ir esame sutaikinami su Dievu, – Krikštą ir Atgailą (plg. 977–980). Jis siuntė savo apaštalus skelbti atsivertimo ir nuodėmių atleidimo (plg. Lk 24, 47). Dėl to apaštalas Paulius kreipiasi į korintiečius: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’“ (2 Kor 5, 20). Katekizme primenama, jog Bažnyčia moko, kad „nėra tokios sunkios kaltės, kurios šventoji Bažnyčia negalėtų atleisti“ (982). Vienintelė, kurios neįmanoma panaikinti, yra nuodėmė Šventajai Dvasiai. Katekizmas aiškina, jog „Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai neatgailaudamas atmeta Dievo gailestingumą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo“ (1864). Ne Dievas neatleidžia, bet pats žmogus gali išsižadėti atleidimo.

32


Kūno prisikėlimas Krikščionys išpažįsta ne tik sielos nemirtingumą, bet tiki ir kūno prisikėlimu. Nuo pat pradžių ši tikėjimo tiesa, niekaip nesuderinama su graikų filosofija, kėlė daugybę klausimų. Korintiečiams nebuvo aišku, „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ (1 Kor 15, 35). Apaštalas Paulius atsako palyginimu: „Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 36. 42. 44). Taigi mūsų kūnas kaip grūdas pereis per mirtį ir bus perkeistas į tobulą kūną. Jis bus visiškai naujas, bet visuomet mūsų kūnas. Jis bus dar labiau susijungęs su mūsų siela, negu buvo mūsų žemiškas kūnas. Mokymas apie kūno prisikėlimą iš numirusių nėra eschatologinė fizika. Turime atsiminti: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Mūsų viltis remiasi ne bandymais įsivaizduoti būsimus dalykus, bet pasitikėjimu Dievu, kuris nori išganyti visą žmogų. Tokia Dievo valia mums buvo apreikšta Kristaus Prisikėlimu. Pats Jėzus mums sakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Katekizmas moko: „Mirtis atskiria sielą nuo kūno, bet prikeldamas Dievas grąžins negęstančią gyvybę mūsų perkeistam kūnui, sujungdamas jį su mūsų siela“ (1016). Kada tai įvyks? Tradicija mirusiųjų prisikėlimą susieja su paskutine diena, tai yra su Kristaus sugrįžimu. Tačiau kai kurie teologai siūlo kitokią Šventojo Rašto duomenų interpretaciją ir kalba apie individualų prisikėlimą iškart po mirties. Kaip bus? Pagyvensim, numirsim, pamatysim...

33


Amžinasis gyvenimas Tikėjimo išpažinimo pabaigoje sakome, kad tikime amžinąjį gyvenimą. Krikščioniui mirtis yra ne žmogaus asmens egzistencijos pabaiga, bet perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Katekizmas mums aiškina, koks bus tas perėjimas. Po mirties kiekvieno žmogaus laukia teismas. „Būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome“, – sako šv. Kryžiaus Jonas. Teisme žmogaus laukia arba išskaistinimas, arba tuoj pat gaunama į dangų įžengiančiųjų palaima, arba iškart amžinas pasmerkimas (plg. 1022). Nesugebame įsivaizduoti dangaus, bet tikime Šventojo Rašto žodžiais: „Iš tiesų Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Dangus yra dinamiška tikrovė. Dievas yra toks didis, kad mūsų atradimams nebus galo. Mus guodžia tikėjimo tiesa apie skaistyklą. Jei nesijaučiame pasiruošę patekti į dangų, galime tikėtis, kad pats Dievas mus nuskaistins ir paruoš mus nuostabiam amžinybės džiaugsmui. Dievas nėra kerštingas ir nenori dėl mūsų nuodėmių mums užtrenkti dangaus vartų. Skaistyklos išbandymai išmokys džiaugtis dangumi. Tuo tarpu pragaras yra „amžinas atskyrimas nuo Dievo“ (1035). Vis dėlto, Dievas daro viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų kiekvieną žmogų. Tad pasmerkimas yra paties žmogaus pasismerkimas, tai ta situacija, kai žmogus galutinai taria Dievui „ne“ ir atmeta Jo gailestingumą. Laikų pabaigoje bus paskutinis teismas. Tai bus Kristaus pergalės viršūnė: „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4). Nežinome, kada tai įvyks, tačiau žinome, kad gal po kelių dešimtmečių ar po kelerių metų mes mirsime ir atsidursime prie amžinybės slenksčio.

34


„Amen“ Tikėjimo išpažinimas baigiamas žodžiu „Amen“. Biblijoje šis žodis vartojamas kaip pritarimo šūksnis arba kaip atsiliepimas į garbinimą ar palaiminimą. Katekizmas aiškina, kad hebrajiško žodžio „Amen“ šaknis išreiškia „tvirtumą, patikimumą, ištikimybę“ (1062). „Amen“ – tai ne tik maldą baigiantis žodis, bet ir atsakymas Dievui. Sakydami „Amen“ skelbiame, kad Dievas yra mums ištikimas ir kad mes Juo pasitikime. Talmude, viename iš judaizmo šventraščių, į klausimą: „Ką reiškia ‘Amen’?“ atsakoma: „Dievas yra ištikimas karalius.“ Tikėjimo išpažinimo baigiamuoju žodžiu „Amen“ patvirtinamas jo pirmasis žodis „tikiu“. „Tikėti reiškia sakyti ‘Amen’ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams“ (1064). Pats Kristus yra „Amen“, kaip sakoma Apreiškimo Jonui knygoje: „Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas“ (Apr 3, 14). Jis, būdamas tikras Dievas, yra galutinis Tėvo meilės mums „Amen“, o kartu, būdamas tikras žmogus, yra mūsų atsakymo Dievui pilnatvė. Mes galime ir privalome savąjį netobulą „Amen“ tarti kartu su Jėzaus tobulu „Amen“.

35


Credo Ką mes tikime? Katalikiško mėnraščio šeimai „Artuma“ ir Vatikano radijo lietuvių programos priedas: Tikėjimo simbolio formuluočių komentarai pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą, kurie Tikėjimo metais buvo skelbti per Vatikano radiją.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“. Užsakymo Nr. 42813. Tiražas 11 300 egz.


Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Trokštantiems Dievo

ir žmonių artumos

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83).

www.artuma.lt


Ši knygelė – tai katalikiško mėnraščio „Artuma“ ir Vatikano radijo lietuvių programos dovana Jums Tikėjimo metų užbaigimo proga. Trumpi ir paprasti tekstai keliais sakiniais mums priartina prieš daugiau kaip pusantro tūkstančio metų Nikėjos ir Konstantinopolio Susirinkimuose Bažnyčios tėvų įtvirtinto Tikėjimo simbolio formules, idant šiandien jas kartodami suprastume jų turinį, sukūrimo kontekstą, ir – kad joms pritartume protu, širdimi ir gyvenimu.

Credo. Ką mes tikime?  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you