Jaun
imo iššūkis
dau: viskas griūva! Barnius kėliau dėl visko, norėjau kontroliuoti situaciją ir sustatyti mūsų porą į savo įsivaizduojamą standartą. Kitas žmogus yra kitas – aišku, kad nepasiduoda bandymams valdyti. Tada dar blogiau – ėmiau jaustis auka. Jau tokia kankinė, kad nevykusi santuoka, tokia nelaiminga, kad vyras negeras, – tiesiog ašarų pakalnės... Ir po kiekvieno barnio galvodavau: „Jau galas. Skyrybos...“ Tada perskaičiau Gary Chapmano knygą Darni santuoka. Joje daug kalbama apie poros elgesį, darną, ir viskas grindžiama Biblija. Pradėjau suprasti, kad negaliu kito perdaryti pagal save. Ir kad atsakau tik už savo elgesį, savo meilę. Svarbiausia, supratau, jog meilė – tai ne įsimylėjimas, kai skraidai ir viskas gražu. Meilė – sąmoningas pasirinkimas, sąmoningai atliekami meilės veiksmai, net kai situacija ne tokia, kokios tikėjaisi. Dabar man atrodo, jog būti drauge net kančioje nebūtinai reiškia didelius gyvenimo išbandymus. Tą kančią gali justi ir kasdienybėje, jei nesugebi priimti kito ir bendrauti širdimi. Bet jeigu, nepaisydamas tos mažos kančios, kurią jauti kas kartą, kai santykiai „suklumpa“, vis tiek renkiesi būti su žmogumi ir jį mylėti – tai, manau, verta viso gyvenimo. Kas vakarą padėkoju už dieną, už gautas pamokas, kas rytą paprašau bendravimo iš širdies ir padėti priimti kitą. Taip po vieną dieną ir išgyvenama daug metų. Trokštu to, mokausi.
Kalėjimas ar laimė? Stebint vyresnių porų bendravimą sunku įsivaizduoti, kokie jie buvo jaunystėje. Ar laimingi? Jei ne – kaip kartu tiek laiko išbuvo? Kartais pirmasis įspūdis būna labai apgaulingas. Elenos (20 m.) pasakojimas. Seneliai kartu pragyveno 51 metus. Atsimenu tiksliai, nes praėjus metams po auksinių vestuvių abu numirė. Jie buvo tokia keista pora. Senelis vis pokštaudavo: „Jeigu žmogų būčiau užmušęs, ir tai jau būčiau atsėdėjęs, o kai susituoki, tai visam gyvenimui kalėjimas...“ Beveik visus tuos metus, kai su jais bendravau jau būdama paauglė ir studentė, seneliai sirgo. Abu. Ir slaugę abu turėjo, ir dar vienas kitu pasirūpindavo. Paskui maždaug vienu metu ir sauskelnių abiem prireikė. Ir jie nesiliovė dėl to burbėti vienas ant kito. Senelė rėkdavo, kad vėl seneliui reikia lepinimo, vėl pagalbos, kodėl pats negali apsieiti... Senelis oriai išlaikydavo savaitę nekalbadienių arba šaukdavo atgal visokias nesąmones, nežinia, iš kur ištrauktas (pvz.: „Kaip buvai pasileidusi, taip ir likai, tau tik dėmesio ir pinigų!“). Man ir broliams jie atrodė tikrai nelaimingi, per auksines vestuves juokėmės, kad nelabai yra ką švęsti (seneliai net šventės metu sugebėjo apsiburbuliuoti). Matydama jų pavyzdį nusiteikiau, kad susisaistyti iki gyvenimo galo reiškia vien kančią. Stebėdavausi, kodėl žmonės yra kartu, jeigu jiems taip blogai. Kaip minėjau, praėjus metams po
šventės jiedu numirė. Tą pačią dieną... Ne avarija, ne kas – nuo senatvės ir ligų. Ryte kvietėm greitąją vienam, vakare atsisveikinom ir su antruoju. Per šarvojimą leptelėjau mamai: „Gaila, kad taip nelaimingai nugyveno gyvenimą, nesuprantu, kodėl nesiskyrė.“ Kaip mama nustebo! Dėdė stovėjo šalia, išgirdo, ėmė juoktis. „Nelaimingai? – sako. – Didesnės meilės aplink nežinau!“ Ir jie papasakojo vėliau man ir broliams vadinamąjį platesnį paveikslą. Pasakojo, kiek jaunystėje seneliai aukojosi vienas dėl kito. Senelis dirbo per tris darbus ir važinėjo į komandiruotes, senelė visada viena prižiūrėjo vaikus ir namus ir jokios pagalbos neturėjo, darė viską, kad išsiverstų. Pasakojo, kaip važiuodavo visi atostogauti, kokie jie laimingi būdavo kartu, kiekvieną rytą gerdavo kavą lauko kiemelyje, kiekvieną vakarą būtinai kartu eidavo gulti. Visur buvo kartu, o mamos ir dėdės klasės draugai savo tėvams prikišdavo juos kaip pavyzdį: štai kokie turi būti tėvai, kokia turi būti pora. O jie nuolat vienas ant kito burbėdavo. Dėdė juokėsi, kad jeigu per dieną neišgirsdavo apsirėkavimo ar paburnojimo, vadinasi, tėvai rimtai susipykę. Nes tikrai susipykę nekalbėdavo – taip buvo tik kelis kartus gyvenime. O burbuliuoti ir komentuoti vienam kitą buvo jų kasdienybė. Jie taip vienas kitą mylėjo, kad galėjo bumbėti, tačiau žinojo, jog kitas iš to tik pasijuoks, nepriims rimtai. „Išsiburbuliuodavo ir bučiuodavosi“, – prisiminė mano mama. O kokia nuostabi vaikystė buvo mano dėdės ir mamos – progai pasitaikius jie vis dar pasidalija kokiu prisiminimu. Man labai palengvėjo, kai supratau, kad seneliams šeima nebuvo bausmė. Galiausiai, jei būtų buvę taip blogai, juk būtų senatvėje į atskirus slaugos namus išsivaikščioję. Sužinojus priešistorę mano požiūris kardinaliai pasikeitė. Kaip tik ėmiau norėti tokių santykių, kuriuose galėtum būti savimi ir žinoti, kad tavęs nepaliks. Žinoti, kad net senatvėj slaugysite vienas kitą patys vos paeidami. Dabar svarstau, kad tikriausiai, kai išvežė senelį, senolė to nepakėlė – išėjo paskui. Toks jų buvo ryšys. Vaikai, jau užaugę anūkai, buvimas kartu ligoje ir sąmoningas santykių kūrimas – įkvepiantys meilės įrodymai. Su kiekviena išgyventa kančia tampame laisvesni, paaugame. Ir kai mažutės kasdienybės kančios išauga į kito pažinimą ir ilgą sielų draugystę, supranti – VERTA.
Artuma 2017 m. gruodis
25