Meilės džiaugsmas
Toks paprastas dvasingumas Tomas VILUCKAS Baigdamas savo paraginimą šeimoms Meilės džiaugsmas, popiežius Pranciškus kviečia pažvelgti į gyvenimą šeimoje kaip erdvę, kurioje ugdomas santuokai būdingas dvasingumas. Mūsų visuomenėje žodis „dvasingumas“ yra įgijęs pačių įvairiausių, neretai abstrakčių, prasmių. Tad kuo ypatingas popiežiaus siūlomas santuokinis dvasingumas?
Šventoji Dvasia kuria dvasinį gyvenimą Savo apmąstymų išeities tašku Pranciškus pasirinko Vatikano II Susirinkimo dekreto dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam actuositatem ištrauką: „Savitą pobūdį pasauliečių dvasiniam gyvenimui privalo suteikti santuoka ir šeima, celibatas arba našlystė, liga, profesinė ir visuomeninė veikla. Tad tenesiliauja jie nuolatos ugdę šias sąlygas atitinkančias įgimtas savybes bei talentus ir tesinaudoja Šventosios Dvasios jiems suteiktomis dovanomis“ (4). Taip Susirinkimo tėvai išreiškė įsitikinimą, kad Bažnyčios narių negalima rūšiuoti į dvasingus ir nedvasingus, nes kiekvienas pakrikštytasis pagal savo sąlygas gali ugdytis autentišką dvasinį gyvenimą, kurio branduolys – Šventosios Dvasios veikimas per Jos dovanas. Toks požiūris remiasi Bažnyčios tėvų įžvalga, kad žmogaus dvasinio gyvenimo autorius yra Šventoji Dvasia. Būtent Ji kuria mūsų dvasinį gyvenimą, apdovanodama mus savo malone. Tai pabrėžia ir apaštalas Paulius: „Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse“ (Rom 8, 9). Dvasios žmonėmis mus daro Šventosios Dvasios artumas, o ne kokios nors dvasinės lavybos. Tikrasis dvasingumas – tai Dvasios veikimas krikščionyje, laiduojantis jo gyvą, asmeninį ryšį ir bendrą likimą su Jėzumi: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11). Šie apaštalo Pauliaus žodžiai aiškiai parodo, kad svarbiausias Šventosios Dvasios gyvenimo žmoguje tikslas yra atvesti mus į prisikėlimo šlovę, kai mūsų dvasinis gyvenimas visiškai išsiskleis Švenčiausiosios Trejybės akivaizdoje. Tokio dvasingumo perspektyvoje Pranciškus siūlo keturis elementus, kurie sudaro šeimos ir santuokos dvasingumą. Tai antgamtinė bendrystė, bendra malda, išskirtinė ir laisva meilė bei tarpusavio rūpestingumas. Svarbu pasakyti, kad šie dvasingumo požymiai nėra dirbtinai įtraukti į šeimos santykius, bet įsišaknija kasdieniame šeimų gy-
venime, ir jų išryškinimas kreipia mūsų dėmesį į maloningą Šventosios Dvasios veikimą.
Antgamtinė bendrystė
Šeima yra prigimtinė tikrovė ir ją aptinkame kiekvienoje kultūroje ir civilizacijoje. Tačiau popiežius siūlo į gyvenimą šeimoje žvelgti ne tik per prigimtinę, bet ir per malonės prizmę. Kasdienis šeimos gyvenimas per tarpusavio meilę tampa Švenčiausiosios Trejybės šlovinimu, „kasdienybės liturgija“, o tokia bendrystė, pasak Pranciškaus, „yra autentiškas šventėjimo paprastame gyvenime ir mistinio augimo kelias, būdas artimai susijungti su Dievu“ (AL 316). Todėl šeimos bendrystė yra erdvė, kurioje sąveikauja žmogiškas ir dieviškas pradas. Dievo užmojis nuo pat pradžių buvo sukurti žmones kaip būtybes iš kūno ir kraujo, kurioms suteikiama galimybė amžinai gyventi kaip dvasinėms būtybėms Jo amžinojoje šeimoje. Jei mes atsiliepiame Dievui meile ir paklusnumu Jo valiai, Jis mums siūlo šį didį pažadą: „Aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus“ (Apr 21, 7). Toks yra visa apimantis, transcendentinis Dievo tikslas – suteikti mums galimybę tapti Jo amžinosios šeimos dalimi. Taip laiminga santuoka, darni šeima tampa dar viena proga suprasti Dievo meilę ir Jo užmojį žmonijai. Kadangi dvasinė tikrovė ir šeimos gyvenimas yra susipynę, santuoka ir šeima gali padėti suprasti esamą ir būsimą Dievo santykį su žmogumi. Būtent šeimoje mokomės mylėti, suvokti savo bendruomeninį matmenį, tarpasmenių santykių dinamiką, daugybę krikščioniškų simbolių, kurie įsišakniję mūsų patirtyje. Tokiu būdu pats šeimos gyvenimas tampa terpe augti Dvasios malone.
Bendra malda Malda yra bet kokio dvasingumo išsiskleidimas. „Malda šeimoje yra viena tinkamiausių priemonių velykiniam tikėjimui išreikšti bei sustiprinti“, – rašoma paraginime (AL 318). Šis tikėjimas nukreiptas į gyvą Jėzaus buvimą ir dalyvavimą tarp krikščionių. Prisiminkime Jėzaus posakį, kad ten, kur du ar trys susirinkę Jo vardu, ten Jis yra tarp jų (plg. Mt 18, 20). Žydai sakydavo: „Kur susėda du ir mokosi Įstatymo, ten tarp jų yra Dievo šlovė.“ Jėzus taip pat dalyvauja mažoje bendruomenėje, kaip Artuma 2017 m. gruodis
11