Artuma 2017 m. spalis / 10

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. spalis

10

Ganytojo žodis

Dar ne laikas „padžiauti irklus“!

Senatvė yra pašaukimas L’Osservatore Romano nuotrauka

Šiandien mes toliau mąstysime apie senelius, apie jų vertę ir vaidmens svarbą šeimoje. Tai darau atsistodamas į jų vietą, nes ir aš priklausau šiai amžiaus grupei.

Visų pirma svarbu pabrėžti, jog visuomenė siekia mus atmesti kaip nereikalingus, ir tai yra tiesa, bet Viešpats tikrai to nedaro. Viešpats niekada mūsų neatmeta.

Jis kviečia mus sekti Jį bet kuriame amžiaus tarpsnyje, ir senatvė taip pat turi malonę ir misiją, tikrą pašaukimą iš Dievo. Senatvė yra pašaukimas. Dar ne laikas „padžiauti irklus“. Be jokios abejonės, šis gyvenimo metas skiriasi nuo ankstesniųjų; iš dalies mes patys turime jį atrasti, nes mūsų visuomenės nepasiruošusios nei dvasiškai, nei morališkai pripažinti tikrosios šio gyvenimo etapo vertės. Seniau nebuvo taip įprasta turėti tiek laiko, kaip kad yra šiandien. Taip pat ir krikščioniškas dvasingumas buvo užkluptas šiek tiek netikėtai, jam reikėtų aptarti senų žmonių dvasingumą. Bet ačiū Dievui, netrūksta senyvo amžiaus šventųjų, tiek vyrų, tiek moterų, liudijimų.

Mane sujaudino Pagyvenusiems žmonėms skirta diena, kurią minėjome praėjusiais metais Šv. Petro aikštėje.

Aikštė buvo pilna. Klausiausi istorijų vyresnių žmonių, kurie buvo pasiaukoję kitiems, ir vedusių porų, kurios sakė: „Mes švenčiame mūsų 50 metų jubiliejų, mes švenčiame 60 metų sukaktį.“ Svarbu tai parodyti jauniems žmonėms, kurie taip lengvai pavargsta. Vyresniųjų ištikimybės liudijimas labai svarbus.

Evangelija pasitinka mus jaudinančiu ir drąsinančiu paveikslu. Tai šventieji Simeonas ir Ona, apie kuriuos kalbama Evangelijoje pagal Luką Jėzaus vaikystės epizode. Jie, senasis Simeonas ir 84 metų pranašė Ona, tikrai buvo pagyvenę. Evangelija sako, kad jie kas dieną laukė ateinančio Dievo, daugybę metų didžiai pasitikėdami.

Jie iš tiesų troško išvysti Jį tą dieną, suprasti ženklus, pajausti pradžią. Jie neturėjo rimtesnio įsipareigojimo nei šis – laukti Viešpaties ir melstis. Taigi, kai Marija ir Juozapas nuėjo į šventyklą, kad įvykdytų Įstatymo reikalavimus, Simeonas ir Ona, įkvėpti Šventosios Dvasios, sujudo (plg. Lk 2, 27). Akimirksniu dingo metų ir laukimo našta. Jie atpažino Kūdikį ir atrado naujos stiprybės naujai užduočiai – dėkoti ir būti šio Dievo ženklo liudytojais. Simeonas pradėjo giedoti gražų šlovinimo himną (plg. Lk 2, 29–32) – tuo metu jis buvo poetas, o Ona tapo pirmąja moterimi, skelbiančia Jėzų, – ji „kal-

bėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 38).

Mieli seneliai, mieli pagyvenusieji, sekime šiais ypatingaisiais senoliais! Tapkime ir mes maldos poetais; pamėkime ir mes paieškoti ir surasti savo žodžių, dar kartą supraskime tuos žodžius, kurie moko mus Dievo Žodžio. Senelių ir pagyvenusių žmonių malda yra didelė dovana Bažnyčiai! Tai lobis. Galinga išminties injekcija visai žmogiškajai visuomenei ir ypač tam, kuris yra per daug užsiėmęs, per daug užsigriebęs, per daug išsiblaškęs. Kažkas turi giedoti, taip pat ir už juos, giedoti apie Dievo ženklus, skelbti Dievo ženklus, melstis už juos!

Pažvelkime į popiežių Benediktą XVI, kuris pasirinko paskutinę gyvenimo atkarpą praleisti melsdamasis ir klausydamas Dievo. Tai taip gražu.

Mes galime dėkoti Dievui už malones, kurias gauname, ir užpildyti nedėkingumo, kuris mus supa, tuštumą.

Mes galime užtarti jaunesnių kartų lūkesčius ir suteikti orumą prisiminimams bei ankstesnių kartų aukoms.

Mes galime ambicingiems jauniems žmonėms priminti, jog gyvenimas be meilės tuščias. Mes galime pasakyti jauniems žmonėms, kurie bijo, kad baimę dėl ateities galima įveikti. Mes galime per daug į save susitelkusius jaunuolius pamokyti, kad džiaugsmingiau yra duoti nei imti. Seneliai sudaro didelės dvasinės šventyklos „chorą“, kur maldavimai ir šlovinimas palaiko bendruomenę, triūsiančią ir kovojančią gyvenimo laukuose.

Galiausiai, malda nepaliaujamai skaistina širdį. Dievo šlovinimas ir maldavimai apsaugo širdį, kad pagieža ir savanaudiškumas jos nesukietintų. Koks gražus padrąsinimas, kurį senolis sugeba perduoti jaunuoliui, ieškančiam tikėjimo ir gyvenimo prasmės. Tai iš tiesų yra senelių misija, pagyvenusiųjų pašaukimas. Senelių žodžiai jaunuoliams yra ypač vertingi. Ir jaunas žmogus tai žino.

Aš iki šiol visuomet savo brevijoriuje nešiojuosi žodžius, kuriuos močiutė man parašė tą dieną, kai buvau įšventintas kunigu. Dažnai juos skaitau ir jie man padeda.

Kaip norėčiau Bažnyčios, kuri mestų iššūkį atmetimo kultūrai su trykštančiu džiaugsmu, kylančiu iš seno ir jauno naujojo apsikabinimo. Šiandien aš Dievą to ir meldžiu, tokio apsikabinimo!

Iš popiežiaus Pranciškaus kalbos bendrosios audiencijos metu Šv. Petro aikštėje, 2015 03 11

Laiškas skaitytojams

„Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs (Ps 71, 9).

Tai šauksmas senyvo žmogaus, kuris bijo būti užmirštas ir paniekintas.

Kaip Dievas mus ragina būti Jo įrankiais išgirstant vargšų maldavimus, lygiai taip Dievas laukia iš mūsų išgirsti ir senyvų žmonių šauksmą.“

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Senoliai Bažnyčioje

5

Tomas VILUCKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

6

Doc. dr. Ramunė JURKUVIENĖ Kas išties palanku šeimai?

8

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Jaunimo gynėjas

9

Dr. Giedrė MICKŪNAITĖ Trakų Dievo Motinos atvaizdo kaita 10 Meilės džiaugsmas

Tomas VILUCKAS Gyvenimo saulėlydžio nutvieksti

12

Zita VASILIAUSKAITĖ Apie senatvę ir brandą

14

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Išminties sostas

16

Pokalbis su diak. Kazimieru ir Angele Ambrozaičiais „Svarbiausia – klausytis“

18

Inesa VAITKŪNAITĖ Įstaiga ar namai?

20

Antanas SAULAITIS SJ Senelių diena

21

Vaikai prieš tynus

22

Su seneliu mums gerai sekasi

23

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Besąlygiškos meilės atspindžiai

24

Atokvėpio valandai

Ramūnas AUŠROTAS Nusidėjėlių Bažnyčia

26

Giovannino GUARESCHI Hektaras

28

Akiračiai

Rūta LAZAUSKAITĖ „Laikas eina, amžinybė laukia“

29

Sveikata

Tyla – gera byla

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Baisus laikas Šypsenos be raukšlių

33 34

Mieli Artumos Bičiuliai, kad ir kas būtumėte – jauni, sveiki ir gražūs, ar tik gražūs, tokie psalmininko ir popiežiaus žodžiai negali palikti abejingų!

Taip ir mus šie keli sakiniai bei vos keli paragrafai (191–193) iš Šventojo Tėvo Pranciškaus posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia – apie meilę šeimoje – įkvėpė skirti visą šį numerį senelių temai (bet tikrai ne vien seneliams!). Juk kad ir kas būtume, tai mus tikrai liečia arba palies: gi turėjome senelius arba jais esame, arba jais tapsime... Kažkas tuo labai džiaugiasi, kažkas to bijo, kažkas ilgisi, kažkas verkia, kad netaps...

O kaip jie patys jaučiasi? Ar tikrai taip, kaip psalmininkas išduoda, – tik nerimą būti palikti, atstumti, užmiršti? Iš Artumos tekstų matysite, kad, kaip prieš tūkstančius metų, taip ir dabar – daug skausmo ir nerimo susiję su senatve; bet sykiu – ir Šventraštis, ir gyvenimo pavyzdžiai atskleidžia nepaprastą senatvės grožį, tiesiog jos būtinybę žmonijai! Viena nuostabiausių man šio numerio minčių – tėvo Antano Saulaičio užrašytas išminties perlas: Jei kam kiltų klausimas, kodėl akmens amžius truko šimtus tūkstančių metų, o vėlesnis – žalvario, geležies, atominis, postmodernus – pasaulis taip greitai kito ir vystėsi, tai mokslininkai atsakytų spėjimu, kad žmonija tegalėjo žengti pirmyn, kai atsirado senelių ir močiučių, perduodančių savo išmintį bei įgūdžius jauniausiajai kartai ir padedančių tėvams bei motinoms vaikus auginti, auklėti.

Va, tik atrodo, kad klausimas vis dar atviras – ar mes atviri tai senolių išminčiai? Ar norime ją priimti, pasinaudoti? Ar mūsų klausą užgožia tik kai kurių niurzgimas? Iš kur jis? Ar tikrai juos girdime, jeigu jie, būdami politiškai aktyviausia ir sparčiausiai auganti (bent jau Vakarų) visuomenės dalis, vis jaučia apleidimo, išstūmimo nerimą? Ar galime jiems padėti? Kaip mums tokiems netapti ir sulaukti palaimingojo senatvės sodo?.. Nežinau, ar atsakysime į visus šiuos klausimus spalio Artumoje, tik žinau, kad redakcijai rengiant šį numerį, kaip taikliai pasakė mūsų išmintingoji sesuo Teresė, tai buvo tikras sąžinės peržvalgos metas...

Niekas taip neslegia ir nepradžiugina, kaip gyvi pavyzdžiai (pastarųjų, kad ir ką sakytų statistika, šioje Artumoje tikrai bus daugiau). O katalikų akys vis krypsta į popiežių, kuris (jei ne iš filmo) paprastai būna jau senokas; tai štai, vis maniau šv. Jono Pauliaus II senatvę buvus tiesiog tobulu liudijimu; kaip tik šiomis dienomis ėmiau skaityti knygą Benediktas XVI. Paskutiniai pokalbiai su Peteriu Seewaldu ir negaliu atsidžiaugti dar vienu nuostabiausiu senatvės liudijimu! O ką ir kalbėti apie popiežių Pranciškų, kuris nuolat prisimena ir vis pacituoja savo močiutę!.. ...net pasvajoti apie senatvę imu ir aš, Darius Chmieliauskas P. S. O malonės po Tėvynės saule tiesiog liejasi apsčiai – dar nebaigėme švęsti Palaimintojo Teofiliaus metų, kai jau pradėjome Trakų Dievo Motinos – Lietuvos globėjos – metus! Tad mūsų talentingoji dailininkė Silvija viršeliui šįkart pasiūlė būtent jos atvaizdą – be to, ir spalis, ne tik Pagyvenusių žmonių, bet ir Rožinio mėnuo! Melskimės vieni už kitus.

Viršelyje – Trakų Dievo Motina, Lietuvos globėja.

XV–XVII a.

Artuma 2017 m. spalis

3

Kronika Ganytojų laiškas

Klausimai ganytojams

Spalio liturginiai skaitiniai

Šeimos tėvas, miręs prieš 44 metus, buvo ortodoksas, o visa šeima esame katalikai.

Artėja 45-osios tėvo mirties metinės, o ant paminklo nėra kryžiaus, nes mama jo nenori dėti. Šeimoje šiuo metu dėl to kyla didžiulių nesutarimų. Gal patartumėte, koks turėtų būti sprendimas – ar konfliktuoti su šeima ir ant antkapio dėti ortodoksų kryžių?

Kas sakė, kad krikščioniškojo tapatumo klausimai šiandien neaktualūs? Žegnojimosi būdai, kryžių formos liudija apie konfesinę tapatybę. Ortodoksų kryžius, dažniausiai atpažįstamas vien iš palenktos pakojo lentelės, – garbingas krikščioniškas kryžius, kupinas didingos prasmės. Šiuo kryžiumi, tarp daugybės kitų prasmingų dalykų, garbinamas pakojis Dievo kojoms (plg. Ps 99, 5). Aišku, kad jis išreiškia priklausomybę konkrečiai krikščionių bendrijai. O ar tai pažymėti nebūtų prasminga?

Krikščionims kryžius – pergalės prieš mirtį ir nuodėmę ženklas; prisikėlimo, Kristaus atnaujinto gyvenimo vartai; krikščioniškojo gyvenimo mokykla. Pirmieji krikščionys, gyvenantys tarp pagonių, išsiskyrė daug kuo, taip pat ir savo laidotuvių papročiais. Savo

mirusiuosius laidodavo, kaip ir jų Viešpats Kristus buvo palaidotas, – su kūnu, išreiškiant mirusiųjų prisikėlimo viltį.

Pirmųjų krikščioniškųjų kapinių simbolikoje nematome kryžiaus, jis pradedamas naudoti tik nuo IV amžiaus, tad tik vėlesniais laikais ant krikščionių kapų atsiranda kryžiaus kaip mirusiojo išgelbėjimo ženklas.

Lietuvos Vyskupų Konferencija sako: „Reikia rūpintis, kad krikščionių kapai ir kapinės liudytų krikščioniškąjį tikėjimą ir kūno iš numirusių prisikėlimo viltį. Todėl Bažnyčios narius derėtų raginti kapų paminklus pažymėti prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo ženklais bei užrašais iš Šventojo Rašto pagal seną krikščionių tradiciją. Tinka, pvz., ir tokie užrašai: „N. laukia prisikėlimo“, „Gyvenk Viešpatyje“, „Gyvenk Viešpatyje ir mus užtark“ (Laidotuvių apeigos. Įvadas 22 j). Kaip pastebime, nėra nurodyta, kad ant kapo turi būti kryžius.

Juk yra ir daugiau tam tinkamų ženklų: pvz., inkaras (vilties ženklas), balandis su alyvmedžio šakele (ramybės ženklas), piemuo su uždėta ant pečių avele (Gerasis Ganytojas). O gal dar ir minėtas krikščioniškas užrašas? Ar tai nebūtų tinkamiausias sprendimas Jūsų šeimai?

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 10 (333) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 213511, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

1 S XXVI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Ez 18, 25–28; Ps 25; Fil 2, 1–11; Mt 21, 28–32

2 P Šv. Angelai Sargai

Iš 23, 20–23a; Ps 91; Mt 18, 1–5. 10

3 A Zch 8, 20–23; Ps 87; Lk 9, 51–56 4 T Šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis

Neh 2, 1–8; Ps 137; Lk 9, 57–62

5 K Šv. Faustina Kovalska, vienuolė

Neh 8, 1–4a. 5–6. 8–12; Ps 19; Lk 10, 1–12

6 P Šv. Brunonas, kunigas

Bar 1, 15–22; Ps 79; Lk 10, 13–16

7 Š Rožinio Švč. Mergelė Marija

Apd 1, 12–14; Lk 1, 46–55; Lk 1, 26–38

8 S XXVII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)

Iz 5, 1–7; Ps 80; Fil 4, 6–9; Mt 21, 33–43

9 P Šv. Dionizas, vyskupas, kankinys, ir jo

draugai, kankiniai; šv. Jonas Leonardis, kunigas Jon 1, 1 – 2, 1–2. 11; Jn 2, 3–5. 8; Lk 10, 25–37 10 A Jon 3, 1–10; Ps 130; Lk 10, 38–42 11 T Šv. Jonas XXIII, popiežius

Jon 4, 1–11; Ps 86; Lk 11, 1–4 12 K Mal 3, 13–20a; Ps 1; Lk 11, 5–13 13 P Jl 1, 13–15; 2, 1–2; Ps 9; Lk 11, 15–26 14 Š Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys

Jl 4, 12–21; Ps 97; Lk 11, 27–28 15 S XXVIII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Iz 25, 6–10a; Ps 23; Fil 4, 12–14. 19–20;

Mt 22, 1–14

Misijų sekmadienis 16 P Šv. Jadvyga, vienuolė;

šv. Margarita Marija Alakok, mergelė

Rom 1, 1–7; Ps 98; Lk 11, 29–32 17 A Šv. Ignotas Antiochietis, vysk., kankinys

Rom 1, 16–25; Ps 19; Lk 11, 37–41 18 T Šv. Lukas, evangelistas

2 Tim 4, 10–17b; Ps 145; Lk 10, 1–9 19 K Šv. Jonas Brebefas ir Izaokas Žogas,

kunigai, ir jų draugai, kankiniai;

šv. Kryžiaus Paulius, kunigas

Rom 3, 21–30; Ps 130; Lk 11, 47–54 20 P Rom 4, 1–8; Ps 32; Lk 12, 1–7 21 Š Rom 4, 13. 16–18; Ps 105; Lk 12, 8–12 22 S XXIX EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 45, 1. 4–6; Ps 96; 1 Tes 1, 1–5b;

Mt 22, 15–21 23 P Šv. Jonas Kapestranas, kunigas

Rom 4, 20–25; Lk 1, 69–75; Lk 12, 13–21 24 A Šv. Antanas Marija Klaretas, vyskupas

Rom 5, 12. 15b. 17–19. 20b–21; Ps 40;

Lk 12, 35–38 25 T Rom 6, 12–18; Ps 124; Lk 12, 39–48 26 K Rom 6, 19–23; Ps 1; Lk 12, 49–53 27 P Rom 7, 18–25a; Ps 119; Lk 12, 54–59 28 Š Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai

Ef 2, 19–22; Ps 19; Lk 6, 12–19 29 S XXX EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iš 22, 20–26; Ps 18; 1 Tes 1, 5c–10;

Mt 22, 34–40 30 P Rom 8, 12–17; Ps 68; Lk 13, 10–17 31 A Rom 8, 18–25; Ps 126; Lk 13, 18–21 Šventojo Tėvo intencija spaliui:

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. spalis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas

bendroji – už darbo rinką, kad būtų paisoma visų dirbančiųjų teisių ir jos būtų saugomos, kad bedarbiams būtų suteikta galimybė prisidėti prie visuotinės gerovės kūrimo.

Kronika Liturgijos katechezė

Senoliai Bažnyčioje Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Dauguma iš mūsų esame seni...“ – negaliu pamiršti jautrios popiežiaus Pranciškaus frazės, ištartos pirmajame susitikime su jį išrinkusiais kardinolais. Kai pasaulis džiaugiasi jaunystės kultu, mokesčių skaičiuotojai senatvę vadina našta dirbantiesiems, o patys seneliai kalba apie „jau praėjusius laikus“, Bažnyčia svarsto apie senelių MISIJĄ. Senatvės temai apmąstyti Apaštalų Sostas skyrė visą dokumentą, pavadintą Senelio kilnumas ir jo misija Bažnyčioje bei pasaulyje, Popiežiškosios Pasauliečių tarybos išleistą dar 1998 m. Dažniausiai mąstome apie tai, ką mes galime duoti seneliams. O štai čia pirmiausia – kuo jie mums gali būti naudingi.

Besidalydama šiandienos žmonių džiaugsmais ir viltimis, skausmais ir baimėmis, Bažnyčia prašo ir laukia, kad senoliai tęstų savo apaštalavimo bei misijų darbą, kuris jų amžiaus sulaukus ne tik reikalingas, įmanomas, bet dėl paties jų amžiaus įgyja specifinį ir savitą matmenį.

Iš daugybės sričių, kuriose seneliai galėtų aktyviai reikštis, išskiriamos šios: karitatyvinė veikla, kai laisvalaikis ir gabumai dovanojami savanorystei; seneliai kviečiami įsipareigoti apaštalavimui, skelbdami Evangeliją kaip katechetai ir krikščioniško gyvenimo liudytojai. Seneliai galėtų rūpintis liturgija, kulto vietų švara ir puošimu. Tinkamai parengti jie galėtų tapti nuolatiniais diakonais, prisiimti skaitovų, patarnautojų, ekstraordinarinių Eucharistijos dalytojų, ligonių ir senelių Komunijos jų namuose, tarnystes, organizuotų Eucharistijos adoracijas ir kitokias, ypač pamaldumo Marijai ir šventiesiems, formas.

Ypač po Vatikano II Susirinkimo pastebėtas aktyvus vyresnių žmonių įsitraukimas į bendruomeninį tikėjimo išgyvenimą dalyvaujant bažnytiniuose judėjimuose, kuriuose telkiasi įvairios amžiaus grupės, dalydamosi Šventosios Dvasios dovanų turtingumu ir vaisingumu. Šeimos gyvenime seneliai atstovauja „istorinei atminčiai“, nešdami ir perduodami jaunimui esmines žmonių vertybes.

Kur stinga atminties – stinga šaknų, o su jomis ir gebėjimo su viltimi žvelgti į ateitį peržengiant šio laikmečio ribas. Vertindama ugdomąjį senelio vaidmenį, šeima ir visuomenė gaus didelės naudos.

Kontempliacija ir malda turi perkeisti tik Dievui žinomą likusių metų skaičių, padaryti juos vaisingai aktyvius ir apšviestus Šventosios Dvasios. Išbandymai, ligos, kančios būna laikas, kai kūnu ir širdimi reikia papildyti, ko dar stinga Kristaus kentėjimams dėl Bažnyčios ir pasaulio (plg. Kol 1, 24). Visus, ne vien senelius, reikia ly-

dėti, kad šiuo momentu būtų paliudytas atsidavimas į Dievo rankas Kristaus pavyzdžiu.

Tačiau tai bus įmanoma tik tada, kai senelis jausis gerbiamas ir mylimas. Dėmesys silpniausiems, kenčiantiems, neįgaliems yra Bažnyčios prievolė ir jos motiniškumo raiška. Liga ir kančia yra ta vieta, kur skelbiamas gyvenimo sakralumas ir neliečiamumas. Tai – rūpesčio gyvybės kultūra laikas. Šiandienos užsisklendimas transcendencijai siūlo vertinti gyvenimą tik kaip malonumo ir gerovės nešėją, o kančią suvokti kaip nepakeliamą naštą, iš kurios būtina gelbėtis bet kokiais būdais. Tuomet gimsta ir eutanazijos idėja, kurią Bažnyčia vienareikšmiškai smerkia. Reikės daugybės tarnysčių, kad seneliai nepasijustų našta, nereikalingi, o savo kančią išgyventų kaip galimybę susitikti su Dievo ir žmogaus slėpiniu.

Besidalydama šiandienos žmonių džiaugsmais ir viltimis, skausmais ir baimėmis, Bažnyčia prašo ir laukia, kad senoliai tęstų savo apaštalavimo bei misijų darbą.

Gintaro Česonio nuotrauka

Pripažinkime – šviesus Bažnyčios žvilgsnis į trečiąjį amžių. Linkiu ir sau, ir kitiems broliams ir seserims sugebėti pakviesti juos į neaprėpiamus evangelizavimo darbus, o mūsų senolius – išdrįsti užkrėsti pasaulį šviesia viltimi, nuskaidrinta tikėjimo patirties.

Artuma 2017 m. spalis

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Efrain Herrera/Presidencia Colombia/CNA nuotrauka

„Ženkime pirmą žingsnį“

Rugsėjo pirmąją Katalikų Bažnyčia mini Maldos už kūriniją dieną, popiežiaus Pranciškaus įsteigtą prieš dvejus metus sekant Konstantinopolio patriarchato visame ortodoksų pasaulyje prieš kiek mažiau nei tris dešimtmečius inicijuotu Kūrinijos dienos šventimu. Šiemet Maldos už kūriniją dienos proga bendrą žinią parašė popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus. Šis minėjimas po truputį randa savo vietą katalikybėje ir tampa krikščionių bendrystės ženklu rūpinantis mūsų planetos ateitimi. Simboliška, kad būtent rugsėjį žmoniją krėtė stichinės gamtos nelaimės, kurių akivaizdoje nukentėjusieji sulaukė paguodos ir pagalbos iš Bažnyčios.

Rugsėjo 5-ąją sukako 20 metų, kai mirė Motina Teresė – albanų kilmės Dievo Meilės Misionierių seserų kongregacijos steigėja, Nobelio taikos premijos laureatė, pernai popiežiaus paskelbta šventąja. Ta proga Prištinoje (Kosovas) buvo inauguruota katedra, dedikuota šiai šventajai ir telksianti negausią vietos katalikų bendruomenę.

Rugsėjo 7–12 d. popiežius Pranciškus lankėsi Kolumbijoje. Kelionės šūkis – „Ženkime pirmą žingsnį“ – kreipė dėmesį į susitaikymo procesą Kolumbijoje siekiant užbaigti daugiau nei pusę amžiaus trukusį vidaus konfliktą, pa6

laisvintas. Tomą Uzhunnalilą asmeninėje audiencijoje priėmė ir popiežius Pranciškus.

Artuma 2017 m. spalis

Paskelbtas popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis laiškas motu proprio forma Magnum Principium, kuriuo jis papildo Kanonų teisės 838 straipsnį, patikslindamas Šventojo Sosto ir Vyskupų konferencijų kompetencijas, aiškiau įvardydamas pastarųjų teisę adaptuoti ir patvirtinti liturginių tekstų vertimus. Šiuo veiksmu popiežius dar sykį patvirtino, kad skatina decentralizacijos procesus visose bažnytinio gyvenimo sferose.

sėjusį šioje šalyje priešiškumą, nedraugiškumą, palikusį sunkiai užgydomų žaizdų. „Bet su Dievo pagalba kelionė jau pradėta. Savuoju apsilankymu norėjau palaiminti šios tautos pastangas, sutvirtinti ją tikėjime ir viltyje, išklausyti jos liudijimą, kuris praturtina mano tarnystę ir visą Bažnyčią“, – savo vizito tikslą įvardijo pats Šventasis Tėvas, kurio kelionė tapo taikos ir vilties piligrimyste bei dar kartą atkreipė pasaulio bendrijos dėmesį į šio regiono problemas.

Rugsėjį pasaulį apskriejo žinia, kad salezietis kunigas Tomas Uzhunnalilas išlaisvintas iš islamistų teroristų nelaisvės. Kunigas, kilęs iš Kotajamo (Indija), buvo pagrobtas 2016 m. kovo 4 d., kai Jemene teroristai užpuolė Adeno Motinos Teresės Dievo Meilės Misionierių seserų vienuolyną. Pagrobimo rytą dvasininkas meldėsi kartu su vienuolėmis vienuose senelių namuose, kai netikėtai įsiveržę teroristai nužudė 16 žmonių, iš jų – keturias misionieres. Žiniasklaidoje buvo pasirodę įvairių pranešimų ir apie kunigo nužudymą, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo klaidingi. Po to jo pėdsakai dingo, tačiau saleziečiai neprarado vilties jį rasti gyvą, tęsdami paieškas ir ragindami įsiterpti tarptautinę bendruomenę bei indų vyriausybę. Būtent pastaroji gegužės mėnesį pranešė, kad kunigas „yra gyvas“ ir netrukus bus iš-

Popiežius įsteigė naują akademinį institutą šeimos klausimams – Popiežiškąjį teologinį šv. Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos mokslų institutą. Pagal Pranciškaus apaštališkąjį laišką motu proprio Summa familiae cura, naujas popiežiškasis institutas keičia ligi šiol egzistavusį Šv. Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų institutą. Šiuo žingsniu popiežius praplėtė institucijos interesų lauką, atsižvelgdamas ir į naujus pastoracijos uždavinių ir bažnytinės misijos iššūkius, ir į mokslo bei kultūros antropologijos pažangą, kuri, kaip pažymi popiežius Pranciškus, yra pamatinė gyvybės kultūros sferoje.

Minskas rugsėjo pabaigoje tapo laikinąja Europos katalikų vyskupų tarybos sostine. Minsko ir Mogiliovo arkivyskupo Tadeuszo Kondrusiewicziaus kvietimu, Europos vyskupų konferencijų taryba Minske rugsėjo 27–spalio 1 dieną surengė metinę plenarinę asamblėją, kurioje dalyvavo visų Europos žemyno vyskupų konferencijų atstovai iš 45 kraštų. Europos episkopatų vadovai pirmą kartą rengė asamblėją Baltarusijoje, tuo simboliškai palaikydami vietos katalikų bendruomenę.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

saulyje. „Lietuva neturi kitų vaikų, tik mus, ir mes neturime kitos Tėvynės, tik Lietuvą“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas, primindamas visai šaliai svarbius sprendimus priimančių žmonių atsakomybę sąžiningu įsipareigojimu kurti teisingesnę ir šviesesnę Lietuvą, kad neliktų pralaimėjusiųjų, atstumtųjų, „antraeilių“ piliečių, kad išvažiavusieji iš Tėvynės norėtų kuo greičiau į ją sugrįžti. Šiluva ir šiemet daugeliui piligrimų buvo kiekvieną savaip paliečiančių piligrimystės patirčių, atgailos ir sutaikinimo vieta, o šv. Mišiose (net šešeriose kasdien) jiems išdalyta per 27 tūkst. komunikantų. Atlaiduose, be kita, lankėsi sąjungininkų kariai (iš JAV, Vokietijos, Olandijos, Lenkijos), meldėsi kunigai iš Lenkijos, JAV, Kanados bei Slovakijos, o

„Nesiliaujant karui Artimuosiuose Rytuose, kylant įtampai Pietryčių Azijoje, Europą vis supurtant terorizmo aktams, nerimstant ir mūsų regionui, melskime Švenčiausiąją Dievo Motiną taikos pasauliui ir mūsų šaliai“, – rašė Lietuvos vyskupai savo kvietime per didžiuosius atlaidus Šiluvoje šiais neramiais laikais šauktis Dievo Motinos, kad visur liautųsi tikinčiųjų persekiojimas, o nukentėję nuo karo sulauktų pagalbos ir teisingumo.

Pagrindinį Šilinių sekmadienį su pal. Teofiliumi melstasi už lietuvius pa-

Rugsėjo 13 d. Kaišiadorių vyskupas paskyrė mons. teol. dr. Algirdą Jurevičių pal. Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatoriumi, kuriam nuo šiol priklausys vadovauti kanonizacijos eigai, iškelti kandidato į šventuosius dorybes ir šventumą, pristatyti jas bažnytinėse institucijose. Monsinjorą Algirdą mūsų skaitytojai gerai pažįsta ir iš jo straipsnių, ir iš prieš pat beatifikaciją išleistos knygos Susipažinkime – esu Teofilius, kuri šiuo metu rengiama leisti lenkų ir rusų kalbomis.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Didžių tautos vyrų ir paprastų žmonių per amžius netylančius ir maloningai užtariamus Lietuvos globos prašymus Trakų Dievo Motinai bei istorinį Trakų bažnyčios garbingumą paliudijo Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dekretas apie suteikiamą bazilikos titulą. Jis paskelbtas rugsėjo 3 d. Trakinių atlaiduose ir sutiktas džiaugsmo plojimais. Ši tituluotoji basilica minor yra aštuntoji Lietuvoje ir antroji Vilniaus arkivyskupijoje. „Pradedame šiuos Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metus turėdami tiek daug dalykų, už kuriuos galime Dievui dėkoti: už prieš 630 metų įvykusį lietuvių tautos Krikštą, už prieš 300 metų įvykusį Dievo Motinos paveikslo karūnavimą, už kitais metais minėsimą Lietuvos valstybės šimtmetį, už šventąjį Kazimierą ir palaimintuosius vyskupus Jurgį bei Teofilių ir už šį garbingą bazilikos titulą Trakų šventovei. Dievas yra arti, Jis rodo mums savo meilės ženklus. Kaip Marija, leiskimės, kad ši meilė mus pripildytų, kad Dievo Dvasia mus perkeistų“, – sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, be to, pranešdamas apie Apaštališkosios penitenciarijos dekretu teikiamą visuotinių atlaidų galimybę šiais jubiliejiniais metais iki 2018-ųjų rugsėjo 8-osios aplankant Trakų baziliką ir išpildant visas tokių atlaidų sąlygas.

ortodoksų ir evangelikų liuteronų dvasininkai dalyvavo antrosiose Šiluvos istorijoje Ekumeninėse pamaldose. Gimsta nauja Žiburių eisenos su Švč. Sakramentu tradicija, įprasta piligriminėms šventovėms pasaulyje.

„Žinia, kad tampu Telšių vyskupijos ordinaru, nejučia širdyje išsiveržia prašymu Jums, brangieji, pasimelsti už

Marijos Stanulytės nuotrauka

Dosni besišaukiantiems

Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo dieną – rugsėjo 14-ąją – konsekruotas Kaišiadorių katedros Palaimintojo Teofiliaus Matulionio koplyčios altorius. Paramos koncertu įrengti relikvijų gerbimo vietai rugsėjo 27 d. Kauno seserys benediktinės kvietė minėti 81-uosius buvusio savo kapeliono pal. Teofiliaus Matulionio paskyrimo metus. Palaimintojo relikvijas spalio 1 d. inauguracijos iškilmėmis pasitinka Šeduvos parapija, kurioje vyskupas Teofilius, sovietų valdžios prievarta atskirtas nuo vyskupijos ir ištremtas, praleido paskutinius 4 savo gyvenimo metus.

Buvusiai Vilniaus „Versmės“ gimnazijai, puoselėjančiai asumpcionistinio ugdymo tradiciją (ja remiasi apie 100 mokyklų pasaulyje), suteiktas Palaimintojo Teofiliaus Matulionio vardas.

mane“, – nuolankiai rašė pirmame ganytojiškajame laiške vyskupijos bendruomenei naujasis Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, prašydamas padėti palaikyti krikščionišką krašto žmonių viltį. Buvęs vyskupijos koadjutorius Telšių vyskupo tarnystę ordinaro teisėmis ir pareigomis pradėjo rugsėjo 18 d. popiežiui Pranciškui patenkinus vyskupo Jono Borutos SJ prašymą atleisti iš ordinaro pareigų.

Panevėžio vyskupija rugsėjo 30 d. Panevėžio kino teatre „Garsas“ šventė Atsinaujinimo dieną „Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią“ (plg. Ps 24) su „Gyvųjų akmenų“ bendruomene, priėmimo ir bendravimo kultūros šeimose ir bendruomenėse temomis. Spalio 14 d. panaši Atsinaujinimo diena vyks ir Klaipėdoje.

Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2017 m. spalis

7

Kronika Šeimos politikos aktualijos

Kas išties palanku šeimai?

Doc. dr. Ramunė JURKUVIENĖ Pernai šiuo laiku rinkome naują valdžią. Vylėmės, kad naujai išrinktieji laikysis duotų pažadų, bus sąžiningesni, rūpinsis ne asmenine gerove, bet bendrais reikalais, ir tai padės mums, juos rinkusiems, gyventi teisingesnėje Lietuvoje. Pažvelkime, ką ši valdžia žadėjo šeimos politikos srityje ir ką padarė.

Ministrais buvo žadėta skirti profesionalus nepartinius. Taip ir nutiko. Bent jau su šeima labiausiai susijusioms – Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo – ministerijoms vadovauja nepartiniai. Šeimai palanki aplinka, darbo bei šeimos pareigų derinimas – Vyriausybės programoje numatyti kaip vieni svarbiausių prioritetų. Daugiausia dėmesio numatyta kreipti į paramos šeimai stiprinimą ir kovą su skurdu per socialinės atskirties ir gyventojų pajamų nelygybės mažinimą didinant įsitraukimą į darbo rinką. Programos įgyvendinimo priemonių plane numatyta nuo 2018 m. padidinti išmokas vaikui („vaiko pinigus“), ypač tris ir daugiau vaikų auginančioms šeimoms; dar po metų – suteikti paramą jaunoms šeimoms (iki 35 m., neatsižvelgiant į pajamas), įsigyjančioms pirmąjį būstą ne didmiesčiuose. 2019 m. turėtų atsirasti kompleksinės paslaugos šeimai padedant įveikti šeimų krizes, susijusias su skyrybomis, smurtu ir kitomis sunkiomis situacijomis. Žvelgiant į SADM intensyviai vykstančius posėdžius ir jų darbotvarkes, susidaro įspūdis, kad šis planas gal ir bus įgyvendintas.

O ką šeimos politikos srityje planuojama spręsti įstatymais? Numatyta pertvarkyti Vaiko teisių apsaugos sistemą priimant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Jo rengimas ir priėmimas paspartėjo, kai žiniasklaida išgarsino keturmečio Matuko tragediją. Daugiausia dėmesio buvo sutelkta į žvėrišką tėvų elgesį su vaiku ir iškankinto vaikelio mirtį. Šios tragedijos šaknys – kad tėvai vartojo narkotikus, kad nusikalstamu būdu juos gavo, – liko nuošalėje. Lietuva sulaikiusi kvapą sekė tragišką istoriją ir kilo į kovą, 8

Artuma 2017 m. spalis

kad prieš vaikus nebūtų smurtaujama.

Pastebimai atsirado daugiau jautrumo vaiko verksmui kaimynystėje, aktyviau reaguojama į skundus. Gerai, kad prasidėjo ilgai lauktas smurto netoleravimas. Kita vertus, tokiais atvejais sunku neperlenkti lazdos – lengvai apkaltinti tėvus smurtu, apsidraudimo dingstimi net paimti vaiką iš šeimos, neieškant kitų problemos sprendimo būdų. Vasarą pasklido kita žinia – paėmus vaiką iš motinos, ši nusižudė. Tik pranešimai apie tai ištransliuoti kur kas tyliau ir atsargiau.

Akivaizdu – smurto prieš vaikus ir jo sustabdymo klausimas nėra paprastas, sunku rasti optimalų sprendimą. Ypač visuomenėje, kurioje dešimtmečius „institucinis“ smurtas laikytas normaliu reiškiniu. Tad minėtą įstatymą rengiantiems ir jį priimantiems tenka ypatingas iššūkis – ne tik stiprinti tėvų atsakomybę rūpintis vaikais, bet ir akcentuoti sudaromas galimybes tėvams ją prisiimti.

Svarbūs ir smurto bei vaiko interesų apibrėžimai. Jais vadovausis specialistai, svarstydami vaiko ateitį. Vien mechaninis supratimas, kas yra „sveika ir saugi aplinka, individualius vaiko poreikius tenkinančios sąlygos“, gali paskatinti apsidraudėliškus sprendimus be būtino reikalo paimti vaiką iš šeimos dėl būsto neturėjimo, tėvų ligos ir pan. (Pvz., priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą Prancūzijoje, kur gyvena 66,9 mln. žmonių, pirmais metais 5 šeimos patyrė kišimąsi į jų erdvę, o Lietuvoje, kur gyventojų nebėra nei 3 mln., įstatymo vardu buvo kišamasi daugiau negu į 400 šeimų.)

Grėsmė ir toliau tebėra Stambulo konvencijos ratifikavimas, kuris suteiktų

galimybę lengviau ir aktyviau kištis į šeimą. Apie jos pavojus ne kartą rašyta. Ne tik smurtas šioje konvencijoje labai vienpusiškai suprantamas. Joje keičiama ir pati lyties samprata – ne kaip biologinė tikrovė, bet kaip socialiai išmokti vaidmenys. Šią konvenciją ratifikavus, mūsų Konstitucijos 38 straipsnis („Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“) taptų sunkiai įgyvendinamas realybėje.

Dėl to reikalingas įstatymas, ginantis šeimos vientisumą, padedantis jai stiprėti, o ne nukreipiantis tik į vaiko ar moters interesus. Seimo svarstymui jau pateiktas Šeimos stiprinimo įstatymas. Jis turėtų „atsverti“ baudimu grįstus šeimos santykius. Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos.

Pagalba šeimai per įstatymus intensyviai svarstoma Seime ir SADM. Ar ši politika palanki šeimai? Ar ji tikrai pagerins situaciją šeimose? Netruksime tuo įsitikinti. Tik nesitikėkime iš valdžios per daug. Juk laisvoje valstybėje patys piliečiai kuria savo gyvenimą, padeda aplinkiniams, dažnai susiburdami į nuolat veikiančias piliečių grupes, asociacijas.

Nepamirškime, kad, atiduodami sprendimo ar pagalbos lūkesčius vien valdžiai, patys tampame nebe tokie laisvi.

O ir viena didžiausių grėsmių valstybei tebėra valdžios ir piliečių susipriešinimas.

Kronika

Jaunimo gynėjas pranešimo dalis jaunuolių atsisakė dalyvauti tų organizacijų veikloje. Tai labai supykdė sovietinę valdžią, ir ši ėmė ieškoti būdų, kaip susidoroti su vyskupu Teofiliumi. Šie du istoriniai faktai rodo, kad pal. Teofilius nebuvo jokių okupacinių valdžių gerbėjas, bet žiūrėjo Dievo reikalo ir gynė jaunimą nuo fizinio bei moralinio smurto. Palaimintasis siekė apsaugoti ir apginti jaunimą nuo neigiamos ir demoralizuojančios įtakos.

Kad vyskupo domėjimosi akiratyje jaunimas užėmė svarbų vaidmenį, liudija 1933 m. savaitraščiui Šaltinis duotas interviu, kuriame vysk. Teofilius pasakoja apie bolševikų pastangas atitraukti Rusijos jaunimą nuo Dievo. Vėliau iš įkalinimo vietos Mordovijoje palaimintasis laiškuose giminaičiams prašė parašyti apie jaunimo nuotaikas Lietuvoje. Klausė apie tai labai santūriai, nes laiškai būdavo cenzūruojami.

Palaimintasis Teofilius entuziastingai įsiveržė į Lietuvos dvasinę padangę, atskleisdamas ne tik kančios dėl tikėjimo prasmę. Jo gyvenimo istorija atvėrė ir kitas sritis, kurios jam, kaip žmogui ir ganytojui, ypač rūpėjo. Šįkart pažvelkime į palaimintojo santykius su jaunimu. Mums ypač pagelbės du istoriniai įvykiai iš jo gyvenimo.

Vokiečių okupacijos metais tikėtasi, kad atsiras savanorių, norinčių pagelbėti okupantams. Kadangi visi pajėgūs vyrai kovėsi fronte, žvilgsnis nukrypo į jaunimą, tačiau ir šis nerodė pagalbos okupantams iniciatyvos.

1943 m. rugsėjo 10 d. Žiežmarių bažnyčioje vyko jaunimo pamaldos. Staiga į bažnyčią įsiveržė ginkluoti vokiečių kareiviai ir išsivedė jaunuolius. Vaikinai ir merginos buvo suvaryti į stovintį prie šventoriaus sunkvežimį, nuvežti į Kaišiadoris ir ten saugomi. Tas pats sunkvežimis atvežė dar dvi grupes jaunuolių. Parapijos klebonas apie tokį incidentą pranešė vyskupui Teofiliui Matulioniui. Vyskupas tuoj pat nusiuntė savo kanclerį kun. Stanislovą Kiškį išsiaiškinti padėties. Kancleriui kareiviai leido aplankyti suimtus ir mokyklos salėje laikomus jaunuolius. Tai buvo keliasdešimt vaikinų ir merginų, dauguma 14–15 metų amžiaus. Atnešęs suimtiesiems obuolių, kunigas bandė kaip mokėdamas raminti, tačiau verksmas ir aimanos vis smarkėjo... Prie mokyklos stovėjo būrys atskubėjusių jaunuolių tėvų. Situacija darėsi dramatiška, nes buvo ruošiamasi jaunuolius kažkur toli išvežti priverstiniams darbams.

Vokiečių kareiviai tik vykdė karininko įsakymą, todėl vyskupas Teofilius nedelsė ir parašė šį įvykį pasmerkiantį raštą. Jame jis kaltino okupacinę vokiečių valdžią Bažnyčios šventumo pažeidimu, neleistinu jaunimo, net nepilnamečių mergaičių, grobimu neaiškiems tikslams, ko nėra darę nė bolševikai.

Už tokį raštą okupacinė valdžia galvojo vyskupą ištremti, bet susilaikė tik sužinojusi, kad jis jau yra daug kentėjęs nuo bolševikų. Dėl šio įvykio vysk. Teofilius keletą kartų važiavo į Kauną rizikuodamas gyvybe, bet kovodamas už jaunimą. Tenka pasiguosti, kad jaunuoliams pavyko pabėgti ir išsisukti nuo prievartinių darbų.

Kitas atvejis, parodantis palaimintojo rūpestį dėl jaunimo, susijęs jau su okupacine rusų valdžia. Komunistinė valdžia Lietuvoje viliojo jaunimą savo pusėn ir ragino stoti į pionierių bei komjaunimo organizacijas. 1945 m. prieš Velykas vysk. Teofilius parašė protestą, kad vaikai mokyklose įrašomi į pionierių ir komjaunuolių organizacijas net neatsiklausiant jų tėvų. Panašus vyskupo raštas perskaitytas ir bažnyčiose, kad tikintiems jaunuoliams nedera stoti į ateistines jaunimo organizacijas. Po šio

Vysk. Teofiliaus paskaita pavasarininkams prie Antalieptės klebonijos, apie 1937 m.

Džiugu, kad Lietuvos jaunimas, greta savo globėjo šv. Kazimiero, Lietuvos jaunimo dienose gavo dar vieną dangiškąjį užtarėją ir gynėją – palaimintąjį Teofilių, kuris su gražiausiais linkėjimais įsitraukė į jaunimo užtarėjų gretas. „Tu, mūsų tautos žiede ir viltie, brangus jaunime, būk blaivus, skaistus, pamaldus“ (Ganytojiškasis vysk. Matulionio laiškas, 1944 m. gegužės 28 d.).

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS

Artuma 2017 m. spalis

9

Kronika

Trakų Dievo Motinos atvaizdo kaita Dr. Giedrė MICKŪNAITĖ „Kas regėjo, kaip ant balčiausio kaklo / plaikstosi plaukai palaidi, Mergele, / matė, kaip rausva nusidažo bronza / rūbas karaliaus“, – taip Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) epodėje „Ketvirtoji mylia, arba Trakai“ aprašo Trakų Dievo Motinos atvaizdą, iškylantį prieš maldininkų, 1622-ųjų balandį ėjusių į padėkos kelionę už pergalę prie Chotyno (1621), akis. Šiandien keblu susieti poetinį aprašymą su stebuklinguoju atvaizdu, tačiau vaizdinė jo sąsaja su raižiniu, iliustruojančiu Simono Mankevičiaus Trakų parapinės bažnyčios istoriją (1645), atrodytų įtikinamesnė. Dukart knygelėje atspaustas raižinys neturi iliustracijoms įprastos paantraštės, tik jam skirtą neužpildytą laukelį atvaizdo apačioje. Mįslę, kodėl Mankevičiaus tekstas, informuojantis apie itin seną, stebuklais garsėjantį „graikiško veido“ Dievo Motinos atvaizdą Trakų bažnyčioje, nedera su knygelėje atspausta iliustracija, įminti padeda Alberto VijūkoKojelavičiaus SJ Įvairenybėse apie Bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (1650) aprašyta atvaizdo kaita: „Kitados paveikslas apėmęs visą figūrą (kaip pasakoja prisimenantys), vėliau, kad būtų lengviau pritaikyti naujajam altoriui, buvo perpjautas per pusę ir dabar iki pusės tesimato.“ Tai, kad pritaikant paveikslą buvo pakeistas ne tik jo dydis, bet ir vaizdas, atskleidė 1994 m. atlikti tyrimai (dabartinį paveikslą matote žurnalo viršelyje).

Informatyviausia yra paveikslo rentgeno nuotrauka, parodanti, kad kone visas senasis atvaizdas, išskyrus Švč. Mergelės veidą, buvo nugramdytas ir naujai pertapytas. Kadaise šis ant liepinių lentų nutapytas paveikslas vaizdavo vienplaukę Mariją, galvą prisidengusią lengvu rožių vainiko prilaikomu šydu. Deja, neįmanoma pasakyti, kur ir kaip buvo pavaizduotas Kūdikis. Nežinoma, ar visafigūrė Marija vaizduota stovinti, ar sėdinti, tačiau neabejotina, kad ir prieš kaitą atvaizdas garsėjo malonėmis, kurias liudija po dažais likusių, andai tvirtintų votų vinučių skylės. Šiandien tokia drastiška paveikslo kaita glumina, tačiau XVII a. pradžioje taip pabrėžtas ne tik jo stebuklingumas, bet ir atskleista sąsaja su katalikų gerbiamomis senosiomis Dievo Motinos ikonomis Romoje.

Tai, kad Trakų Dievo Motina veikia tarsi garsioji Snieginės ikona (VI / IX / XIII a.) iš Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bažnyčios Romoje, liudija Vilniaus vyskupo, anksčiau Trakų prepozito, Benedikto Vainos surengta 10

Artuma 2017 m. spalis

permaldavimo kelionė iš Vilniaus į Trakus siekiant Švč. Mergelės užtarimo prieš 1602–1603 m. siautusią maro epidemiją. Ši piligrimystė – tai aidas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo 590-aisiais surengtos procesijos, kai aplink Romos miestą apnešus su Sniegine tapatinamą šv. evangelisto Luko tapytą Dievo Motinos atvaizdą, liovėsi maras.

Jau minėtoje 1622-ųjų procesijoje į Trakus taip pat girdimas Snieginės malonių aidas: mat Šventosios lygos pergalė Lepanto mūšyje (1571 10 07) buvo pasiekta Marijos užtarimu per šią ikoną. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės pergalė prie Chotyno laikyta polepantinių krikščionių laimėjimų prieš kitatikius tąsa. Tikėtina, kad sutapimų būta ir daugiau, mat buvusio Trakų prepozito, 1616 m. Vilniaus vyskupu įšventinto Eustachijaus Valavičiaus 1625-ųjų reliacijoje teigiama, kad įvairiose Vilniaus vyskupijos bažnyčiose yra stebuklais garsių Dievo Gimdytojos atvaizdų, iš kurių maldininkus pritraukiančiomis šventėmis ypač garsėja paveikslas Trakų prepozitūroje, kuri ir pati yra senoviškai išpuošta.

Vis dėlto pertapant Trakų paveikslą, Snieginės ikona sekta ne tiesiogiai, o iš dalies atkartojant komMarijos Snieginės (Salus populi romani) ikona.

Roma, VII–IX a. poziciją ir skolinantis kai kuriuos ikonografiškai reikšmingus motyvus: graikišką kryželį ant Marijos galvą gobiančio maforijaus, žvaigždę ant peties, Vaikelio – knygą laikančio, tuniką vilkinčio ūgtelėjusio berniuko – vaizdavimą. Greta šių lengvai atpažįstamų principų ir motyvų gausu ir skirtumų.

Kairėje paveikslo pusėje nutapytas Vaikelis ne tik neatitinka Snieginės kompozicijos, bet ir Mariją „pasodina“ Jėzaus kairėje, o Vaikelį atitolina nuo Motinos širdies.

Kronika Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos, metai

Pirmavaizdžiu nesekama ir perteiną. Paveikslo pritaikymas reiškė konkrečių laiko žymių pakeitimą kiant figūrų pozas bei gestus: Romos bendresniais senumo bruožais. ikonoje stovinti Marija abiem rakom Ikonai būdinga kompozicija įraglėbia Vaikelį, kuris dešiniąja laimina, o kairiojoje laiko knygą. Trakų atvaizšė jį į visuotinę Bažnyčios tradide Marija sėdi, ant kelių laiko Jėzų, ciją, Trakų paveikslas tapo vienu kuris dešiniąja ranka prilaiko knygą, o iš senųjų Marijos atvaizdų, prikairiąją tiesia trižiedės rožės Motinos lygstančiu Romos ikonoms. Trarankoje link. Pastarasis asociatyvus kų Dievo Motinos atvaizdas tapo motyvas kildinamas iš Šventojo Rašto. senųjų ikonų pakaitalu LDK ir Tipologinė teologija Mariją laikė Izaiišstatytas naujame altoriuje teijo pranašystės „Iš Išajo kelmo išaugs gė Vytauto laikus menančią Traatžala, iš jo šaknies pražys pumpuras“ kų bažnyčios istoriją.

(Iz 11, 1) išsipildymu. Tai, kas ĮstatySuteikiant atvaizdui tikrumo, nesikliauta tik regimąja patirtimi. mo laikais buvo pumpuru, Malonės Relikvinis santykis su kultiniais laikais tapo Jesės medžio žiedu – Maatvaizdais sureikšmino atvaizdo rija, kurios įsčių vaisius – Išganytojas. medžiagą, kuri sieta ne tik ir ne Išsamiausiai Marijos ir žiedo palygitiek su dažais, kiek su mediniu nimą išplėtojo šv. Ambraziejus Lutapybos pagrindu. Trakų Dievo ko evangelijos komentaruose, kurio Motinos paveikslas išsaugojo saištarmė, jog Dievo Motina – tai rožė be spyglių – įtvirtino rožę kaip vieną vo pirminę medžiagą ir ja kliovėTrakų Dievo Motinos paveikslo rentgeno nuotrauka dažniausių Marijos atributų. Itin dažsi. Įprastai nematoma paveikslo nas ir vėlyvųjų viduramžių bei Šiaurės renesanso dailėje nugarinė pusė suteikė vietą paveikslo kilmės įrašui: Šį motyvas retai benaudojamas XVII a. dailėje, todėl tikė- Švč. M. Marijos atvaizdą, stebuklais garsėjantį Lietuvos tina, kad trižiedė rožė Marijos rankoje – tai nuoroda į Trakų mieste, Rytų imperatorius Emanuelis II dovanojo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui Vytautui, paveikslo motyvą, buvusį iki jo pertapymo.

Nupjauta paveikslo apačia ir gausūs pertapymai vi- neseniai į šventą katalikų tikėjimą atsivertusiam ir apie safigūrę gražiąją vėlyvosios gotikos Madoną pavertė pu- Viešpaties 1382 metus pakrikštytam. Sakoma, jog tai tas siaufigūre Dievo Motinos pseudoikona. Be to, kliaujantis pats atvaizdas, kurio padedamas Rytų imperatorius Jonas vėlyvosios antikos portretinės tapybos tradicija, pusiau- Komninas hunus ir persus nugalėjęs, [ir kurį] po šios pergafigūris atvaizdas vertintas kaip tikresnė, iš natūros tapy- lės baltų žirgų keturkinkės traukiamu sidabro vežimu iškilta asmens reprezentacija, o visafigūriai atvaizdai sieti su mingai į Konstantinopolį įvežė ir į ankstesnę vietą grąžino. siužetine daile. Krikščioniškoji vaizduotė šventojo porPasakojimas suteikia paveikslui priešistorę, nutretui suteikė ir lango tarp šio ir ano pasaulio prasmę, o keliančią į XII a. ir susiejančią su Jono II Komnino pusiaufigūrė reprezentacija stiprino įspūdį žvelgiančiųjų (1118–1143) valdymu. į langą ir pro jį. Viduramžių dailė išnaudojo vaizdo geNaujiesiems laikams pritaikytas ir prie jų dvasios bėjimą jungti prieštaras, pavyzdžiui, liudyti ir žemiškąprisitaikęs Trakų Dievo Motinos paveikslas į daiktą ją, ir dangiškąją esatį, o patikimiausiais liudininkais tapo portretiniai atvaizdai. sulydė nelaikišką galią ir istorijos virsmus, senovišGreičiausiai tikrumo motyvas lėmė Trakų paveikslo kumą ir dabartiškumą, virsmą ir pastovumą, globą kaitą XVII a. pradžioje, kurią taip pat skatino pasikeiir kovą. Šis medžiaginį pavidalą ir vaizdinę išraištusi laiko samprata. Besireformuojanti Katalikų Bažnyką turintis prasmių ir vilčių lydinys teigė atvaizčia kliovėsi tradicija ir savo tūkstantmetę istoriją rodė do tikrumą, o tikrumas palaikė jo galią. Ir senas, ir pasitelkdama medžiaginį paveldą. Seni bažnyčių pastanaujoviškai pasendintas maloningas atvaizdas per tai, atvaizdai, liturginiai reikmenys teigė istorinį laiką „graikišką“ tapybą liudijo nuo Vytauto laikų gyvą ir talkino maldininkams atveriant žinomos, bet fiziškai tikėjimą Lietuvoje. Įvaizdintas pasakojimas 1718 m. nepatirtos atminties vartus. Ikonos samprata analogiška Vatikane įrašytas į karūnuojamų atvaizdų registrą, atminčiai: kaip atsimindamas žmogus tuo pat metu geba sprendimas dėl Trakų Dievo Motinos vainikavimo būti čia ir dabar bei ten ir tada, taip ir ikona, būdama čia grindžiamas taip: Dėl jo senumo, kai Didžiojoje Lietuir dabar, nurodo tolimą ten ir tada bei nelaikišką anapus vos Kunigaikštystėje didysis kunigaikštis Vytautas pair visados. XVII a. pradžioje Trakų bažnyčios atnaujinstatydino Trakų bažnyčią ir dovanojo jai šį stebuklingąjį tojai nusprendė istoriniam laikui ir vietai atstovaujantį paveikslą prieš 1430 Kristaus metus. gražiosios Madonos paveikslą perdirbti į nelaikišką ikoArtuma 2017 m. spalis

11

Meilės džiaugsmas Biblija apei senatvę

Gyvenimo saulėlydžio

nutvieksti

Tomas VILUCKAS Nors jaunystėje senatvė atrodo neišmatuojamai toli, kaip Marsas iš Žemės, bet laikas tiesiog pralekia... Visi bijo senatvės, nes ji mums siejasi su raukšlėmis, nuoboduliu, amžinu nepasitenkinimu viskuo, su ligomis, silpnumu ir pan. Žodžiu – vien neigiamybės. Kai kurie nenori apie ją galvoti, kiti per daug mąsto apie „juodą dieną“, o Šventojo Rašto puslapiuose randame blaivų žvilgsnį į žmogų, nutviekstą gyvenimo saulėlydžio.

Garbės vainikas Biblija senatvę dažniausiai vertina pozityviai. Jobo knyga sako, kad „išmintį slepia žili plaukai ir supratimą ilgas amžius“ (12, 12), – senyvo amžiaus žmogus yra turtingas ne tik žinių, bet ir gyvenimo patirties. Kunigų knyga susieja pagarbą Dievui ir vyresniesiems: „Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo: aš esu Viešpats“ (Kun 19, 32). Pakartoto įstatymo knygoje kalbama apie žiaurią tautą, kuri dėl savo nedorybių (tarp jų – nepagarbos senam žmogui) bus nušluota nuo Žemės paviršiaus (plg. 28, 50). Dažnai minima žila galva yra tarsi gyvenimo karūna, natūrali žmogaus puošmena: „Žili plaukai yra garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu“ (Pat 16, 31; t. p. Pat 20, 29).

Dievas kaip palaiminimą žada ilgaamžiškumą, kuris, žinoma, nėra tik ilgas egzistavimas. Senatvė atspindi, kokie mes buvome jaunystėje, nes psalmininkas teigia: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano. Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, – visad jie sodrūs ir sultingi, liudydami, koks teisus yra Viešpats“ (Ps 92, 13. 15).

Nedaugelis pagyvenusių žmonių yra sveiki. Ligos yra šio gyvenimo tarpsnio požymis. Svarbu ne telkti savo dėmesį į ligas ir negalias, bet atiduoti viską į Dievo rankas. „Linksma širdis yra geras vaistas, o niūri dvasia džiovina kaulus“ (Pat 17, 22). Dvasios jėga gali daug įveikti, kai ji kyla iš Dievo. Žmonės, gyvenimą skyrę Kristui, patiria nuostabių pokyčių, apie kuriuos rašo apaštalas Paulius: „Jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (2 Kor 4, 16).

Nors mes senstam, bet Viešpats nesikeičia. Todėl nėra dėl ko paniškai bijoti senatvės, nes turime Dievo artumo pažadą: „Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite, kai jūs pra12

Artuma 2017 m. spalis

žilsite, nešiosiu ir tada. Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas, kuris nešios, – aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės“ (Iz 46, 4).

Senstančio kūno vargų poezija

Tačiau Biblijos tekstų autoriai neužmerkia akių senatvės dramatizmo akivaizdoje. Šiuo požiūriu itin išsiskiria Koheleto knygos eilutės, kurios vaizdinga alegorine kalba, verta žmonijos išminties lobyno, įtaigiai perteikia senatvės iššūkius: „Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir tavęs dar nepasiekus metams, apie kuriuos sakysi: ‘Man jie nemalonūs!’

Pirm negu užtemsta saulė – šviesa, mėnulis, žvaigždės – ir debesys, lietų nešdami, sugrįžta. Tai dienai atėjus, namų sargai drebės ir galiūnai sukniubs, malėjos, viena po kitos, ims dykinėti, o žvelgiantys pro langą matys tamsą. Kai durys į gatvę bus uždaromos ir girnų ūžesys prislopęs. Kai paukščių giesmė vis silpnėja, skambūs garsai aptyla. Bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje. Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė. Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami, kol bus nutrauktas sidabrinis siūlas ir sudaužytas aukso dubuo; ąsotis sukultas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos“ (Koh 12, 1–6).

Senatvė vadinama „skausmo dienomis“, kai džiaugsmų, kuriuos simbolizuoja šviesa, randasi vis mažiau, ir daugėja niūrių dienų, susijusių su slegiančiu oru, kai debesys dengia dangiškus kūnus, o po lietaus jų atslenka naujų, pranašaujančių ilgą naktį.

Toliau nežinomas poetas vaizdžiai apgieda senstančio kūno vargus. Drebantys namų sargai – tai pradedančios drebėti rankos (jos seniau „laikė“ ekonomiką, namų gerovę, kuri asmeniui galėjo garantuoti jo kūno „namo“ saugumą). Bejėgiai galiūnai – silpstančios kojos, kurios palaiko kūną. Kelios dykinėjančios malėjos simbolizuoja dantis, o temstantys langai – akis.

Kai „girnų ūžesys“ prislopsta (dantys nustoja kramtyti), tada užsičiaupia lūpos (durų į gatvę, kurios dabar yra užrakintos, vaizdinys). Kitas, pritilusių paukščių,

Meilės džiaugsmas

Šiuos nuostabius pažadus Dievas davė pagyvenusiam žmogui. Iš tiesų, žemė bus suteikta jam kaip paveldas. Šis pažadas Abraomui buvo suteiktas ne dėl sukauptų nuopelnų ar įstatymo vykdymo, bet dėl jo tikėjimo. Tai – beribis Dievo gailestingumas, kaip atsakas į besąlygišką Abraomo tikėjimą.

Kitas Dievo pažadas – kad visos Žemėje gyvenančios gentys bus palaimintos jo palikuonyse, – buvo suteiktas Abraomui, kai jis buvo tikrai senas. Jo žmona Sara kentėjo nuo nevaisingumo, o kai jam buvo šimtas metų, o jai – devyniasdešimt (Pr 17, 17), jiems buvo pažadėta, kad turės sūnų. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog visai nėra vilties, nes Abraomas buvo seniai viršijęs amžių, kai galėjo turėti vaikų, kaip ir Sarai buvo praėjęs laikas, kai ji galėjo pagimdyti sūnų. Abraomas vėl patikėjo Dievo žodžiu, ir šis tikėjimas buvo jam įskaitytas teisumu.

Tokia nuostata tikėti į Dievą neabejotinai padėjo Abraomui užmegzti tikrą santykį su Juo. Žydų rabinai sakė: „Kas parašyta apie Abraomą, taip pat parašyta apie jo vaikus.“ Tai reiškia, kad bet koks Dievo suteiktas pažadas Angelas rodo Abraomui žvaigždes danguje. Paraštės miniatūra iš Biblijos, Jeano de Sy išverstos į prancūzų kalbą. Paryžius, XV a.

Abraomui galioja ir jo vaikams.

Todėl jei Abraomo troškimas Ribas peržengęs Abraomas besąlygiškai tikėti į Dievą atvedė jį į tikrus santykius su Vienas didžiausių Biblijos paradoksų – kad patys įs- Dievu, taip bus ir mums. Tad ne įstatymas, bet viltingas tabiausi dalykai nutiko būtent pagyvenusiam žmogui – tikėjimas leidžia užmegzti tokius santykius tarp Dievo Abraomui. Jis buvo žmogus, kurį Dievas išimtinai pasi- ir žmonių.

Abraomo tikėjimo esmė – tikėjimas, kad Dievas neįrinko, idant jis taptų išrinktosios tautos tėvu. Abraomas manomus dalykus gali padaryti įmanomus. Kai manome, klausėsi Dievo ir pakluso Jam. Abraomo gyvenime buvo du lemtingi posūkiai. Pra- jog viskas priklauso nuo mūsų pastangų, esame priversti džios knygoje skaitome: „Viešpats tarė Abramui: ‘Eik iš būti pesimistais, nes patirtis mums pateikia liūdną pasavo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau moką, kad savo pastangomis negalėsime daug pasiekti. parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palai- Jei suprasime, jog ne mūsų pastangos, bet Dievo gailesminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. tingumas ir Jo galia visa lemia, tapsime pertekę vilties, Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; nes tikėsime, kad įmanoma peržengti daugybę ribų, kai visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.’ Abramas išė- Dievas yra su mumis. jo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs, ir Lotas ėjo su juo.

Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai paŽmogus yra Dievo sukurtas pereiti visus liko Haraną“ (Pr 12, 1–4). gyvenimo etapus. Ir senatvė Viešpatyje yra Šventasis Paulius sako, kad Abraomas nežinojo jam tikras palaiminimas, šulinys, iš kurio galime skirtos žemės pavadinimo (plg. Žyd 11, 8), tačiau paklussemtis, idant būtume vaisingi amžinybe. damas dieviškam balsui ir nedvejodamas palieka viską, Senatvė turi daugybę privalumų, kurie kas jam buvo brangu (savo tėvynę, tėvo namus), nemurnebūdingi jaunimui. Tai ne tik sukauptos mėdamas visa iškeičia į miglotą ateitį, neramų klajūno žinios ir patirtis, bet ir galimybė žvelgti į gyvenimą. Atlygindamas už tokį paklusnumą ir Abramo praėjusius metus, kai Dievo gailestingumas tikėjimą, Viešpats jį iškilmingai palaimino ir davė ketuir meilė aiškiau atsiskleidžia. ris pažadus: daugybės palikuonių; laikinųjų bei amžinųsimbolis reiškia senatvinę nemigą, o garsų duslumas – klausos praradimą.

Susilpnėjusį žmogų gąsdina ir mintis apie galimybę pakilti į aukštį arba išeiti į kelią, nes tikri ar įsivaizduojami pavojai jo visur tyko. Nerangus žiogas – žmogus pripratęs greitai judėti, bet senatvėje sulinkęs ir vos pavelkantis kojas. Kapario uogos, kurios buvo naudojamos Rytuose kaip afrodiziakas, senatvėje visai nenaudingos.

Nutraukto siūlo, sudaužyto dubens, sukulto ąsočio ir sulaužyto vandens rato metaforos apibendrina tai, kas pasakyta apie gyvenimo saulėlydį šiose graudaus grožio kupinose eilutėse.

jų palaiminimų; atlyginimo garbe ir nemirtingumo palikuonyse; palaiminimo šaltinio kitiems per jo asmenį.

Artuma 2017 m. spalis

13

Meilės džiaugsmas

Apie senatvę ir brandą

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Zita VASILIAUSKAITĖ priimti tam tikrą sprendimą, susijusį su savo laikysena ir nuostatomis naujomis aplinkybėmis. Tai objektyvūs reiškiniai, tiesiog vykstantys kiekvieno žmogaus gyvenime šiame amžiaus tarpsnyje. Asmuo turi apsispręsti, kaip gali prisitaikyti prie naujų pokyčių. Bet pirmiau aptarkime dar vieną svarbų klausimą.

Nelengva svarstyti apie senatvę. Nemaža visuomenės dalis ją jau patiria, kita vertus, kyla klausimas: kada apskritai žmogus tampa senas?..

Senatvė – psichologinė sąvoka?

Atskiros šakos psichologijoje tyrinėja senų žmonių psichikos ypatumus. Ilgėjant gyvenimo trukmei, vis daugiau žmonių formaliai patenka į šią amžiaus grupę. Tačiau asmens gyvenimo metai yra formalus kriterijus. Juk savo aplinkoje neretai sutinkame tokių solidaus amžiaus žmonių, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti jų senais.

Jie veiklūs, spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir energija. Kita vertus, esame sutikę ir tokių, kurie, būdami toli gražu ne pensinio amžiaus, save laiko pasenusiais ir bejėgiais. Iš dalies tai galima pateisinti prasta fizine sveikata, tačiau kai kurie, nepaisydami sveikatos negalavimų, gyvena visavertį gyvenimą pagal savo jėgas. Todėl senatvė yra labiau psichologinė, negu fizinė sąvoka.

Kas paveikia konkretaus žmogaus savęs suvokimą senatvėje, nuo ko tai priklauso? Dėl aiškumo susitarkime, kad čia kalbėsime apie jau formaliai pasiekusius pensinį amžių. Šiandien viešojoje erdvėje jie dažnai vadinami senjorais, pagyvenusio ar brandaus amžiaus žmonėmis, o kasdienoje dažnai – senais.

Tai kas gi vyksta žmogui senstant? Skiriami keli svarbiausi senėjimo aspektai. Pirmiausia biologinis senėjimas, kai silpsta fizinės jėgos ir sveikata. Kitas aspektas – socialinis senėjimas. Ateina laikas, kai asmens padėtis visuomenėje gerokai pasikeičia. Tai susiję su nauju socialiniu statusu, nes jis išeina į pensiją, keičiasi bendravimo ratas, ryšiai su bendradarbiais, užimtumo intensyvumas ir pan. Trečiasis aspektas – psichologinis senėjimas. Nors priimta manyti, kad senstant silpnėja kai kurie psichiniai procesai (atmintis, suvokimo aštrumas, mąstymo greitis ir pan.), bet tai pasireiškia labai individualiai, o aktyvia protine veikla užsiimantiems asmenims, kaip rodo moksliniai tyrimai, dažnai iš viso nebūdinga. Taigi nauja situacija reikalauja naujų sprendimų bandant suvokti save ir pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Kiekvienas yra priverstas 14

Artuma 2017 m. spalis

Kodėl bijoma senatvės? Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma bijo senti. Kodėl?

Pirmiausia tai priklauso nuo požiūrio į senatvę konkrečioje visuomenėje. Viena moteris stebėjosi tam tikra savo patirtimi. Jos dukra universitete susipažino su studente iš Indijos ir pakvietė ją į svečius. Toji pasidomėjo, ar jų šeimoje yra pagyvenusių žmonių, ir sužinojo, jog kartu gyvena garbaus amžiaus močiutė. Atvykusi į svečius, indė pirmiausia pareiškė norą pasisveikinti su močiute, įteikė jai kuklią dovanėlę, nes pas juos taip priimta. O kas vyksta panašioje situacijoje pas mus? Geriausiu atveju senolio neužkiša į kampą, kad nesimaišytų akyse. Vyresnio amžiaus asmenys iš aplinkinių dažnai nesulaukia ne tik pagarbos – su jais paprasčiausiai nesiskaitoma. Tai vyksta kone kiekviename žingsnyje. Ar dažnai viešajame transporte jaunuolis užleidžia vietą vyresniam žmogui atsisėsti?

Prie kasos ar bankomato kiek ilgiau užtrukęs pensininkas tuoj pat susilaukia aplinkinių pastabų, net patyčių. O ir artimiausioje aplinkoje jis neretai jaučiasi reikalingas tik todėl, kad iš jo dar galima gauti materialinės naudos ar šį tą paveldėti. Profesinėje veikloje pensinio amžiaus sulaukęs darbuotojas dažniausiai stumiamas iš darbo, o susirasti kitą darbą tokiame amžiuje labai sunku. Šioje situacijoje senatvė dažnam asocijuojasi su atstūmimu, nuvertinimu, „nurašymu“, žmonės yra pasmerkiami vienatvei.

Tai ypač baugu, jei sušlubuoja sveikata ir žmogui reikia pagalbos. Net jei artimieji geranoriški, daugelis vyresnių žmonių yra apleidžiami dėl susiklosčiusių gyvenimo sąlygų, nes darbingieji priversti dirbti ilgas darbo valandas ar emigruoti dėl didesnio uždarbio. Likę gyventi vieni, vyresnieji dažnai skursta ne tik materialiai, bet ir

Meilės džiaugsmas

psichologiškai. Taigi senatvė socialiniu (visuomenės atstūmimas), psichologiniu (vienišumas), fiziniu (sveikatos silpnėjimas), materialiniu (nepakankamos pajamos oriai gyventi) atžvilgiu lyg ir nieko gero nežada. Čia, žinoma, svarstome apibendrintai ir kalbame apie tendencijas, nors būna ir išimčių. Deja, jų daug mažiau, nei norėtųsi. Ir kaip tuo metu gyvena konkretus asmuo?

Pagal santykį su senatve sąlygiškai galime išskirti kelias šio amžiaus žmonių grupes.

„Nusivylusieji“ Kai kurie jų lengvai pasiduoda neigiamam aplinkos spaudimui ir pradeda suvokti save kaip naštą aplinkiniams, nereikalingus ir beverčius. Toks negatyvus pokyčių priėmimas sąlygoja fizinės bei psichinės sveikatos pablogėjimą. Žmogus pradeda ieškoti ligų ir, aišku, randa. Jį vis dažniau aplanko pesimistinės, depresinės nuotaikos, jis jaučiasi prislėgtas, susiaurėja jo interesų ratas. Dalykai, anksčiau teikę malonumą ir pasitenkinimą, dabar darosi beskoniai. Toks žmogus linkęs užsidaryti „tarp keturių sienų“, o televizorius tampa didžiausiu ir dažnai vieninteliu draugu. Kol kas viešai dar beveik nekalbama, kad priklausomybė nuo televizoriaus yra labai paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių. O kiekviena priklausomybė yra tam tikra gyvenimo neigimo forma, kitaip sakant – bėgimas nuo gyvenimo. Taigi nemažai vyresniųjų bėga, slepiasi nuo savo amžiaus iššūkių, panirdami į televizijos tikrovę. Jie godžiai seka ekrane kitų žmonių gyvenimą, o savąjį ignoruoja. Dažnai idealizuoja praeitį ir nuvertina dabartį. Dėl to blogėja savijauta, nuotaika, vystosi negatyvus požiūris į gyvenimą. Nors fiziškai jie dar gyvi, bet psichologiškai merdi, todėl toks gyvenimas neteikia pasitenkinimo nei patiems, nei aplinkiniams.

„Pikti ir agresyvūs“ Savo aplinkoje rasime nemalonių senolių, kurie jaučiasi gyvenimo nuskriausti, apgauti, negavę to, ko, jų manymu, buvo nusipelnę, t. y. dažniausiai šlovės, turtų, aplinkinių pagarbos ir pan. Psichologiniu atžvilgiu tai žmonės, kurie suvokia, jog nugyveno bevertį gyvenimą, kitaip sakant, savo „gyvenimo kopėčiomis“ kopė pasistatę jas ne prie tos sienos. O perstatyti jų jau nėra kada.

Dažniausiai jie pasąmoningai gailisi, kad per daug savęs atidavė vaikydamiesi nepatikimų dalykų (turto, karjeros, pramogų ir pan.), kad dažnai apgaudinėjo save pačius ir kitus, o priimdami rimtus sprendimus neretai eidavo į kompromisus su savo sąžine. Dėl padarytų klaidų gyvenime susikaupusį pyktį ir pagiežą – iš esmės ant savęs pačių – jie lieja ant aplinkinių ir viso pasaulio. Neturėdami drąsos priimti tiesos apie padarytas klaidas, siekia aplinkinius ir save įtikinti bei įrodyti, dažnai gana agresyviai, kad gyvenimas blogas ir neteisingas ir visi yra savanaudžiai. Tokia laikysena jie save dar labiau atskiria

nuo aplinkinių ir piktdžiugiškai pasitvirtina savo požiūrio „teisingumą“. Liūdna, kad šie žmonės ir jų artimieji iš tiesų kankinasi. Tuomet jų gyvenimas tampa našta sau patiems ir geranoriškai nusiteikusiems artimiesiems.

„Brandūs ir šviesūs“ Nepaisant jau minėtų su amžiumi pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, kai kurių pagyvenusių žmonių priskirti seniems niekaip negalima. Jie toliau gyvena aktyvų, prasmingą ir džiaugsmingą gyvenimą. Suvokia neišvengiamus pokyčius sveikatos, socialinio gyvenimo srityse, tačiau nenuleidžia rankų ir kuria įdomų gyvenimą, būdami naudingi sau ir kitiems. Matome įkvepiančių pavyzdžių, kaip solidaus amžiaus žmonės gyvena visavertį ir prasmingą gyvenimą, būdami naudingi visuomenei, pradedant mūsų popiežiumi, kai kuriais vyskupais, kunigais ir baigiant žymiais menininkais ar politiniais veikėjais.

Daugelis jų ir toliau sėkmingai bei vaisingai užsiima tarnyste ir profesine veikla. Kiti sumano pagaliau daryti tai, apie ką svajojo, bet neturėjo laiko. Vieni, pasiekę profesines aukštumas ir sulaukę brandaus amžiaus, išvažiuoja gyventi į kaimą ir užsiima sodininkyste, kiti pradeda tapyti, dainuoti chore, treti – keliauti ir pan. Šios grupės žmonės priima naujus pokyčius savo gyvenime su dėkingumu ir meile. Vieni jų tampa puikiais seneliais, pagelbėja ugdydami anūkus, kiti užsiima savanoriška veikla įvairiuose projektuose ar programose, pagelbėdami silpnesniesiems, įsitraukia į įvairias bendruomenes, maldos grupeles ar tiesiog atsideda savo hobiui. Tai gražus vaisingos brandos amžius. Paprastai tai būdinga žmonėms, kurie visą gyvenimą stengėsi būti sąžiningi su savimi ir kitais, nebijojo dalyti savęs aplinkiniams. Jiems tai atrodo prasminga ir teikia džiaugsmą. Šie žmonės yra mėgstami aplinkinių, nes sukaupta gyvenimo patirtimi, savo patarimais ir entuziazmu gali svariai pagelbėti kitiems.

Nepaisydami metų tėkmės, galime ir privalome išvengti senatvės. Tai daryti reikia nesiremiant visuomenėje paplitusia nuostata, jog pakanka atrodyti „ne pagal metus“, t. y. jaunai. Beje, pasaulyje klesti ištisa „jauninimo“ paslaugų industrija, sukurianti tik jaunystės iliuziją, bet neapsauganti nuo senatvės. Kiek esame jauni, priklauso tik nuo mūsų pačių santykio su savo gyvenimu ir savimi. Jei mylime ir vertiname gyvenimą, kitus žmones, jei stengiamės būti jiems naudingi ir tai atrodo prasminga, jei su dėkingumu priimame mums duotus metus, nesijausime seni. Maža to, nepaisydami amžiaus ir spinduliuodami žmogišką šilumą, pozityvumą, viltį, gyvensime vaisingai besiskleidžiantį gyvenimą ir įkvėpsime tai daryti kitus.

Artuma 2017 m. spalis

15

Meilės džiaugsmas

Išminties sostas – Kokie seneliai jūs esate?

Violeta: Pirmoji anūkėlė buvo kaip kompresėlis. Taip ir prilipo prie manęs. Dukra studijavo, tad jai padėdavau. Eidavau kaip į darbą, o vakare – namo. Mes nusprendėme, kad negyvensime kartu su vaikais, pamačiau, kad ir dukrai taip laisviau. Aš tada linkau bažnyčios link, man reikėjo laiko paskaityti, pasimelsti.

Kęstutis: Kai mūsų vaikai suaugo, mes pasikalbėjome ir nutarėme, kad vaikų antrų pusių nekomentuosime, jas tiesiog priimsime, kad ir kaip būtų.

Violeta: Mylėsime, net jei jie mums bus nepriimtini. Ir mylėjome. Manau, viskas priklauso nuo to, kaip nusistatai.

Tada lengva. Žinoma, buvo ir išbandymų. Galvoju, juos atlaikėme. Dabar džiaugiamės šešiais savo anūkais, iš jų trys jau suaugę, savarankiški žmonės, kiti trys dar moksleiviai.

Kęstutis: Mes jauni vedėme – 21 metų, tai keturiasdešimties jau buvome seneliai. Tada įvyko lūžis gyvenime.

Iki jo mes buvome „normalūs“ žmonės, kaip dauguma: mums visko reikėjo – buto, sodo, sklypo, namo, dėl to labai daug dirbome. Norėjome kuo daugiau turėti, gauti ar įsigyti. O vieną dieną susėdome ir pasikalbėjome.

Violeta: Aš Kęstučiui sakau: „Ar tau reikia to namo?“ Jis man sako: „Ne.“ Tada sakau: „Dabar tu manęs paklausk.“ Jis klausia: „Ar tau reikia to namo?“, aš jam irgi sakau: „Ne.“ Kęstutis: Tada viskas ir išsisprendė. Mat mes versdavome vaikus atvažiuoti ir dalyvauti statybose, nes namas atrodė bendras gėris, kuriame mes kartu gyvensime. O vaikai visai to nenorėjo.

Violeta: Kitą dieną paskelbėme, kad parduodame tą namą. Tą pačią dieną ir pirkėjas atsirado.

Kęstutis: Pagrindinis gyvenimo lūžis buvo atsisakyti sukauptų gėrybių. Kai supratome, kad mums viso to nebereikia, kad pakanka buto ir mašinytės, pardavėme viską: keturių kambarių butą, sodą, namą ir nupirkome kuklesnius butus – sau ir vaikams. Vaikai patys sau nebūtų taip greitai įsigiję būsto. Patyrėme daug džiaugsmo ir dovanodami, ką buvome sukaupę. Tapome laisvesni.

Violeta: Buvo laikas, kai viena meldžiausi už savo vaikus ir kitomis intencijomis. Kai pakviečiau Kęstutį kartu melstis, po dviejų dienų įvyko tai, dėl ko meldėmės. Tai buvo ir jam paskata melstis. Kai situacijos sudėtingesnės, nesutampa požiūriai – sėdame ir kalbamės. Kalbėjimasis ir bendra malda išlygina visus dalykus.

Suprantu, kad vaikai yra priekyje, jie išmano technologijas, o aš jiems esu tik patariamasis balsas. Seniau

„Seni žmonės savo ‘charizma tiesti tiltus’ padeda suvokti ‘kartų tolydumą’“, – teigia popiežius Pranciškus laiške Amoris laetitia (192).

Apie tiesiamus tiltus kalbuosi su šešių anūkų seneliais Violeta ir Kęstučiu PEMPĖMIS. – Kuo ypatingi buvo jūsų pačių seneliai?

Violeta: Kai gimiau, mano seneliai jau buvo mirę, išskyrus mamytės mamą. Močiutė užaugino vienuolika vaikų, tai ir anūkų buvo daug. Nors esu gimusi ir užaugusi Kauno centre, iš dalies galiu vadinti save ir „kaimiete“.

Vasaras praleisdavau močiutės vienkiemy. Močiutė turėjo didžiausią sodą. Po agrastų ir serbentų krūmais mes, vaikai, galėdavome stati stovėti. Sode stebėdavau vabalėlius, Patyrėme daug augaliukus. Kartais džiaugsmo dovanodami, taip įsistebeilijusi ir užmigdavau pievoką buvome sukaupę. je. Tai buvo rojaus Tapome laisvesni. sodas. Per tą vienatvę, gamtos grožį, manau, išmokau ir medituoti. Močiutė visada būdavo giedro veido, sakydavo man: „Letute, kokia tu graži, kaip tu viską moki, ką paimi – tą padarai.“ Man tai įsiminė, ir aš tapau tokia pat močiute. Sakau anūkams: „Tu toks gabus, tu toks geras“, ir tai kyla iš širdies, natūraliai.

Kęstutis: Labai skirtingi mano seneliai. Iš tėvo pusės močiutė, pas kurią vasarodavome, visada būdavo susirūpinusi, užimta, turėdavo visokių reikalų. Senatvėje ji tapo sugniuždyta fiziškai, visiškai sukumpusi, bet iki gyvenimo pabaigos išliko darbšti, šviesaus proto. Seneliai iš mamos pusės – „kiauri“ miestiečiai. Senelis iš mamos pusės buvo unikalus. Ko tik jis nedarė: po pasaulį važinėjo, žuvų tvenkinius veisė, ne viskas baigdavosi sėkmingai.

Vienu metu su seneliais gyvenome kartu, – man jis buvo mielas žmogus. Močiutė irgi buvo labai įdomi asmenybė.

Ji užaugino tris dukras ir sūnų, viena iš dukterų – Irena Leonavičiūtė – tapo įžymia aktore. Močiutė net už tą dukrą aktorę buvo gabesnė, labai artistiška, apie ją sukdavosi visokiausių istorijų. Mano seneliai buvo įdomūs, savotiški, skirtingo likimo.

16

Artuma 2017 m. spalis

Meilės džiaugsmas

penktadieniais anūkams ruošdavome pietus, kad jie neišsibarstytų, neatitoltų vieni nuo kitų. Pietūs būdavo net pagal pageidavimus – trys sriubos. Bet man smagu. Leisdavau jiems pasikuisti po senovinius daiktus spintose.

Kęstutis: Anūkams pas mus būdavo žaidimų erdvė.

O visi susirenka per tradicines šventes: Motinos, Tėvo dienas, Kalėdas, Velykas, gimtadienius.

– O kaip auginote savo vaikus?

Violeta: Šiaip mes buvome gana griežti ir reiklūs tėvai. Neleidome bastytis gatvėmis be tikslo. Dabar dukra padėkojo, sakė, kad buvo įvairių pagundų.

Kęstutis: „Ar stalčius susitvarkei?“ – būdavo paskutinis „nukalantis“ klausimas vaikui, kai nebeturėdavau argumentų.

Violeta: Dažniausiai leisdavome vaikams eiti tik į koncertus ar spektaklius.

Kęstutis: Mes buvome tėvai maksimalistai ir iš vaikų daug reikalavome. Per anūkus pamatai savo klaidas.

Dabar su anūkais kitas santykis. Meilės...

Violeta: Aš nedrįstu tiesiogiai kritikuoti anūkų, nors matau jų klaidas, randu „apėjimą“.

Kęstutis: Tėvai pasakys...

Violeta: Man mama irgi niekada tiesiogiai nesakydavo, rasdavo būdų per aplinkui pasakyti. Esu labai dėkinga už viską savo mamai.

Kęstutis: Keičiasi mūsų užsiėmimai su anūkais. Vyriausieji ateidavo, žaisdavo lego, su lėlėmis. Paskui pradėjo kitkuo domėtis. Aš dabar kartu su vyresniaisiais anūkais keliauju – Portugalija, Ispanija, Prancūzija... Bendraujame kaip suaugusieji, manęs dar nebrokija jaunimas, priima į kompaniją kartu keliauti, dėl to džiaugiuosi. Su jais pasiginčijame apie kultūrą, dvasines ar charakterio vertybes, kur jau reikia rimto požiūrio. Ir su vaikais, ir su anūkais daug kalbamės. Jie kartais pasišypso: „Ai, senelis pasakė“, negi pasiginčysi, bet ilgainiui pastebi, kad su draugais naudoja tuos pačius mano argumentus.

Anūkai – geriausias projektas. Tik būtų neblogai, jei būtų kiek didesnis. Aš savyje turiu „įsodintą“ savo tėvo gyvenimo modelį. Tėvas buvo nepaprasto kuklumo, nepaprasto darbštumo, nepaprasto gerumo žmogus. Man tai dar nepasiekiama.

Violeta: Kai praBuvome tėvai maksidėjome eiti tikėjimo malistai ir iš vaikų daug keliu, atsiprašėme vaikų už savo klaireikalavome. Per anūkus das. Ir jie mūsų atpamatai savo klaidas. siprašė. Dabar daug prisimenu, ką sakė Dabar su anūkais kitas senelė ar mama, kai santykis. Meilės... jau esu jų vietoj.

Niekur nedingo tai, ką ir kaip girdėjau. Aš ypač esu patenkinta savo vyru ir draugu, mes jau 47 metai kartu... Pamenu, kai Kęstučio tėvai šventė 60 metų santuokos jubiliejų, sėdėjo bažnyčioje krėsluose, ir jo mama pasakė: „Tėvai, mes esame karaliai; mes šitiek ištvėrėme kartu.“ – Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Vijoleta VITKAUSKIENĖ

Neal Lozano, Matthew Lozano TĖVO ŠIRDIS: rasti kelią į Tėvo džiaugsmą Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė Knygoje atsiskleidžia Tėvo meilės tiesa ir grožis, teikiantys gyvenimą kiekvienam iš mūsų.

Per pasakojimus, kontempliatyvius apmąstymus ir asmenines maldas esame kviečiami iš naujo priimti didžiausią dovaną – mylintį ir švelnų Tėvo apkabinimą.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. spalis

17

Meilės džiaugsmas

„Svarbiausia – klausytis“ Šią vasarą Lietuvoje viešėjo ir pirmiesiems mūsų krašto nuolatiniams diakonams rekolekcijas vedė Kazimieras ir Angelė AMBROZAIČIAI. Odontologas Kazimieras jau 17 metų kaip nuolatinis diakonas tarnauja Kanados lietuvių Prisikėlimo parapijoje Toronte. Didelę vyro ir žmonos tarnystės dalį užima bendravimas ir pagalba senelių globos namuose. Tad vasarą ir kalbinome juos Artumos redakcijoje klausdami, kaip jie išgyvena savo tarnystę.

– Pas mus Lietuvoje vedusių vyrų įšventinimas į diakonus dar naujiena, o jūs jau 17 metų diakonas. Ką Jums davė tie metai? Ar nesigailite to pasirinkimo?

Kazimieras: Nieko nesigailiu. Būta visko, bet daugiausia tai buvo mūsų gyvenimo atgaivinimas, atkūrimas ir atnaujinimas. Net vaikai po formacijos, mokslų ir šventimų pastebėjo pagerėjusį mūsų santuokinį gyvenimą. Esame labai laimingi.

– Žmonėms įdomu – ką konkrečiai jūs darote ar kaip atrodo nuolatinio diakono tarnystės.

Kazimieras: Diakonas tik 10 procentų laiko turi būti prie altoriaus, o kitas laikas skirtas tarnystei ligoninėje, slaugos namuose, kalėjime. Kai grįšiu, laukia trejos krikštynos. Paskui laidojame, taip pat vedame rekolekcijas, lankome slaugos namų gyventojus. Tas senolių lankymas kartais nelengvas, žmonės turi įvairių širdgėlų, išgyvena šeimų suskilimą, kartais net nori užbaigti gyvenimą. Tame amžiuje jiems grįžta visi prisiminimai. Labai naudinga ir verta su jais pabūti ir nieko nekalbėti, tik klausyti.

Kartą per savaitę slaugos namuose švenčiame Mišias ir kartą per mėnesį mudu su Angele vedame adoraciją su Švč. Jėzaus Širdies litanija. Visi iš širdies gieda be jokių giesmynų, atveria širdis. Didžiojo penktadienio rytą mudu su Angele vedame pamaldas slaugos namuose, ir tai mane kiekvieną sykį itin paveikia, ypač per Kryžiaus pagerbimą. Kai prieini prie gyventojų, atrodo, snaudžia, tik pridedi kryžių prie lūpų – pabunda ir pabučiuoja. Kitus dalykus užmiršta, o šito niekada neužmiršta.

Angelė: Kai vyksta adoracija, aš padedu žmones suvežti su ratukais ar vaikštynėmis. Taip pat prisidedu prie 18

Artuma 2017 m. spalis

giedojimo ir buvimo šalia. Prisimenu vieną moterį, – niekas negirdėjo, kad ji šnekėtų. O kai giedojome „Prieš taip didį Sakramentą“, mano ausys išgirdo balsiuką. Pakreipiu galvą – ogi jos lūpos juda. Visus žodžius mokėjo, išgiedojo visą giesmę, be giesmyno.

Pasirodo, atmintis išlieka daug ilgiau, nei mes manome.

Kazimieras: Taip, jie užaugo su tuo – ir gegužinės pamaldos, ir litanijos... Kiekvieną ketvirtadienį slaugos namuose turime Šventojo Rašto pasidalijimą, mes jį vedame pakaitomis su tėvu pranciškonu Aurelijumi. Angelė sako: „Kazy, nekeisk jų tikėjimo“, bet jie kartais manęs paklausia tokių gilių klausimų, kur aš turiu pagalvoti.

Vienas gyventojas mąsto labai moksliškai, dėl to mums lengva šnekėtis. Kartą jis manęs klausia: „Kaip Dievas gali būti Trejybė, jeigu Jis yra vienas?“ Aš jam atsakiau: „Jeigu aš visa tai žinočiau, aš pats būčiau Dievas.“ Viena moteris irgi vis turi klausimų: „Ar Jėzus žinojo, ar visą gyvenimą suvokė, kad Jis yra Dievas?“ Geras klausimas. Jie galvoja.

Angelė: Buvo tokia moterėlė, kuri kartą, pasibaigus pokalbiui, pasiūlė: „Na, pakalbėkime dabar apie mirtį.“ Kitos jos bendraamžės pasibaisėjo: „Fui, eik tu sau, jokiu būdu.“ Ta moteris sako: „Ne apie Mirtį, bet apie mirtį: kaip aš turiu pasikeisti, mirti sau, kasdien save truputį apšlifuoti.“ – Kokios buvo stipriausios jūsų tarnystės patirtys?

Kazimieras: Vis prisimenu vieną moterį. Ji gulėjo onkologinėje ligoninėje, ir viena medicinos seselė paprašė ją aplankyti. Nuėjau, susiradau palatą. Ji gulėjo be sąmonės, pusiau komos būsenos, alsavo labai tankiai, jau nebe toli mirties. Aš stoviu ir galvoju – kam gaišti laiką? Ji nei supras, nei girdės, kam eiti ir melstis? Tačiau kažkas viduje man sakė: „Kazy, tu turi prieiti prie lovos.“ Priėjau, paėmiau jos ranką ir sukalbėjau Tėve mūsų. Po maldos ji atsakė: „Amen!“ O aš galvojau, kad ji nieko nesuvokia, ir tas momentas man buvo žavingas, iš Šventosios Dvasios. Laikiau jos ranką, ji pasuko galvą į šoną ir pabučiavo man į ranką... Tada supratau, ką reiškia žodžiai: „Jėzus su mumis“; čia buvo horizontalus Jėzus, ne vertikalus. Tai buvo mūsų kelionė į Emausą (plg. Lk 24, 13–35). Vis atsimenu Jėzaus žodžius keliaujantiems: „O, jūs, neišmanėliai“ (Lk 24, 25).

Angelė: Iš tokių situacijų mes ir mokomės, nes ten, kur tu nenori rizikuoti ar išdrįsti, kaip tik Šventoji Dvasia ir įspiria į užpakalį – jeigu dar nesusipratai, ženk!

Meilės džiaugsmas

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Mane padrąsina Kristaus palikti žodžiai: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius“ (Jn 14, 12). Tai reikia pajausti, kad galėtum su laiku drąsiai žengti savo tarnystėje ir žinoti, kas esi. Dievas tave beprotiškai myli ir siuntė į šį pasaulį su tikslu. Mums teko laimė gimti lietuviais. Kai pasakė, jog statys kitus slaugos namus, pagalvojau, kad juose manęs labiau reikės, negu anglams skirtuose globos namuose. Pabūti su žmonėmis, aplankyti, kartais užtenka tik pasėdėti kelias minutes, „labas“ pasakyti. Pamenu, mama sakydavo: „Šiandien svečią turėjau.“ Na, gerai, – galvoju, – aš pas ją ateinu ir valandą pabūnu, kas gi pas ją tiek išsėdėjo? „O, – sako, – tėvas Aurelijus buvo atėjęs.“ Jis užėjo, pasveikino ir to užteko – jos diena prašvito vien nuo to apsilankymo.

Mažai reikia.

Kazimieras: Prisimenu dar vieną įvykį iš mūsų praktikos ligoninėje.

Angelė man parūpino psalmyną, – 10 psalmių sergantiems – vienoje pusėje anglų kalba, o kitoje – hebrajų.

Toje ligoninėje gulėjo žydų kilmės žmogus, jis sunkiai sirgo. Mudu su jo žmona meldėmės kartu – žmona skaitė hebrajiškai, o aš angliškai. Psalmynas – tai žydų maldaknygė, jie kasdien iš jos meldėsi – Marija, Juozapas ir, savaime aišku, Jėzus. Jaučiau, kad meldžiamės kartu su Kristumi, tai buvo mūsų maža sinagoga. Mes taip susivienijome.

O tas vyras buvo toks juokingas, jis vis sakydavo: „Mano kūnas neblogo stovio, bet mano variklis neveikia.“ Taip pat buvo įdomus atvejis su italų šeima. Tos ligoninės diakonų mentorius protestantas Jeffrey dažnai mane pasikviesdavo eiti kartu su juo, jei būdavo sunkesnė situacija. Tąkart ėjome pas italų šeimą, kurios tėvas jau buvo prie mirties. Pasirinkimas buvo arba rizikuoti ir operuotis, tačiau tuomet ligonis galėjo mirti ant stalo, arba dar šiek tiek gydyti vaistais, arba visai palikti. Šeima labai išgyveno, jai buvo sunku ir emociškai, ir morališkai, ir dvasiškai. Šitai jiems Jeffrey išaiškino, o aš pasakiau, kad Katalikų Bažnyčia moko, jog nebūtina imtis kraštutinių priemonių; jie priėmė mūsų paaiškinimus ir neoperavo, pagalvojo, jog neverta tokiame amžiuje. Viskas pasibaigė ramybėje. Čia pas jus dar, ačiū Dievui, nėra eutanazijos, pas mus jau porą metų pacientas gali jos prašyti. Prisimenu žmogų, kuris mūsų slaugos namuose paprašė eutanazijos. Seselės supanikavo. Tada aš nuėjau pas jį. Jo žmona sirgo demencija ir gulėjo kitame aukšte. Jiems abiem buvo pasiūlyta keltis į vieną kambarį, bet žmona pasakė: „Aš jo nenoriu.“ Jį tai labai paveikė, jis jautėsi atstumtas, vienišas – koks tikslas tada gyventi, jei žmona tavęs ne-

nori... Po poros savaičių dar prisikabino infekcija. Pagal Oregono valstijos (JAV) statistiką, pagrindinė priežastis, kodėl žmonės prašo eutanazijos, nėra skausmas (jis tik kažkur septintoje vietoje). Pirmoje vietoje – tai, kad jie praranda savo gyvenimo kontrolę. Jaučiasi nereikalingi, viskas atrodo nereikšminga, nemato prasmės gyventi. Tai psichologinis dalykas, ne fizinis. Taip buvo ir tam gyventojui, jis jautėsi niekam tikęs. Vėliau jis atsidūrė ligoninėje, nes prasidėjo sepsis, jam skaudėjo, tad vėl pradėjo apie tai kalbėti. Jis neprašė: „Kazy, eik, pašauk daktarą, kad mane nuvežtų į kliniką.“ Jis tik apie tai kalbėjo, aš klausiau... Ir nė vieno sykio mes nesukalbėjome nė vienos maldos ligoninėje, bet man visi lankymai ir visi mąstymai buvo tikra malda.

O paskui jis nusiramino. Jo dukra sakė, kad daktaras atėjo pas jį ir davė tris pasirinkimus: tęsti gydymą antibiotikais, stabdyti gydymą ir grįžti į slaugos namus arba užbaigti viską eutanazija. Jis man parodė jam įvestą intraveninį kateterį ir pasakė: „Aš tęsiu gydymą ir lauksiu, kaip bus ateityje.“ Man buvo taip džiugu.

Daktaras jau buvo pasiūlęs eutanaziją ir jis galėjo pagalvoti – o, gerai, užbaikime. Bet jis to nepasirinko. Kai jau ketinome atsisveikinti, ištarė: „Man patiko, ką tu man pasakei. Viskas per tave.“ Čia buvo ne jo žodžiai, bet Šventosios Dvasios. Aš jam nepamokslavau, jokių paskaitų neskaičiau.

– Tokias tarnystes galima atlikti ir be šventimų, tai dėl ko verta būti diakonu? Kodėl Bažnyčia įšventina tik kai kuriuos, kai kiti ir toliau ne mažiau sėkmingai dirba tuos pačius darbus, išskyrus liturginę dalį?

Angelė: Pasakysiu stačiokiškai – vyrams reikia tam tikro paspyrimo. Parengtiesiems diakonystei sakydavo: „Jau jūs paruošti. Dabar įsipareigokite.“ Tas rankų uždėjimas, pašventinimas yra pasiuntimas, palaiminimas ir paskatinimas daryti. Kiekvienoje Bažnyčios tarnystėje turi būti pašaukimas, parengimas ir pasiuntimas. Vyrams to pastūmėjimo reikia, tada jie prisimena tą rankų uždėjimą ir vyskupo žodžius: „Eik.“ – Ačiū už jūsų liudijimą ir abiejų tarnystę!

Artuma 2017 m. spalis

19

Meilės džiaugsmas O mes kitokie

Įstaiga ar namai?

Inesa VAITKŪNAITĖ Kartą Prancūzijoje lankiausi Alzheimerio liga sergančiųjų globos namuose. Kai tik įžengiau pro nedidelio šiuolaikinio namo duris, išsyk maloniai nuteikė spalvų šiluma, žaismė, gyventojų, kurie čia, matėsi, buvo svarbiausi, nuotraukos. Svetainėje dar kažkas pusryčiavo pagal savo dienos ritmą prie atskiro staliuko arba keliese prie didesnio, o grupelė senjorų sėdėjo jaukioje namų virtuvėje aplink stalą ir ruošė pietus. Ant stalo puikavosi spalvingas moliūgas. Jį pjaustyti galėjo tik vienas iš dalyvių, kiti nejudančiomis rankomis, vežimėliuose tik dalyvavo, kartais pažvelgdami į moliūgą, kartais nežinia kur toli. Darbuotoja pjaustė kartu ir nuolat maloniai visiems pasakojo, ką jie čia daro ir kas bus toliau. Šie žmonės išgyveno namus, kur buvo apsupti sukurtos namų dvasios, kur juos, atrodė, gerbė ir mylėjo. Mane ten apėmė šilčiausi jausmai.

Vos keli kilometrai už Vilniaus, buvusio dvaro pastatuose, įkurti namai neįgaliesiems ir seneliams. Tik įėjęs pro vartus, pamatai gražius, atrodo, ryškiai žalia spalva dažytus socialinės globos namus. Už tų žaliųjų nugaros – dar du dideli, visai nauji, gal prieš penketą metų statyti korpusai. Juos pamačiusi pagalvojau, apie ką mąstė žmonės juos statydami. Turbūt apie tai, kokios didelės eilės neįgalių ar senų ir vienišų žmonių, kurių nėra kam globoti, laukia vietos prisiglausti, būti prižiūrėti, pamaitinti.

Nėra blogai taip galvoti. Bet aš tų žmonių dar paklausčiau: ar jie norėtų šiuose namuose palikti savo tėvus? Ar jie norėtų tokiuose namuose patys senatvėje gyventi? Aš nenorėčiau. Ir į tokius namus jokiu būdu nevežčiau savo tėvų.

Na, jie nėra blogi namai. Viskas ten sužiūrėta. Sutikau labai malonius darbuotojus. Ir Sonia, kurią ten lankėme, sakė, jog jai patinka tuose namuose. Ji seniau gyveno mūsų parapijos mikrorajone, dviejų kambarių bute su mama, slaugoma gulinčia močiute, ir dar neseniai sesuo, išsiskyrusi su vyru, į jį parėjo.

Gydytojai nuolat užsimindavo mamai, kad Soniai būtina pakeisti aplinką, nors porai savaičių išvykti iš namų, tuomet jai nepablogėtų psichikos sveikata ir nereikėtų mėnesius gydytis psichiatrijos li20

Artuma 2017 m. spalis

goninėje. Sonia jau metus čia gyvena ir jau metai, kaip nepateko į ligoninę. Vadinasi, jai tikrai ten gerai. Turi draugių, pabendrauja, dirba šiltnamyje ir darže.

Kambaryje, maždaug bendrabučio tipo, gyvena su dviem moterimis. Jame trys lovos, spinta, staliukas su televizoriumi ir maža spintelė. Aišku, galima gyventi, nors ir susispaudus.

Bet man ten nebuvo jauku. Man trūko, kas ten gyvenančių žmonių gyvenimus pakylėtų, kalbėtų apie vertingumą ir pagarbą. Tik įėjus į pastatą, koridoriuje iš abiejų pusių ant sofų sėdėjo žmonės, kaip man atrodė, tuščiomis akimis. Jie atsigręžė į mus, nužvelgė ir toliau, pakė-

Cristian Newman nuotrauka

lę akis, žiūrėjo į didelį pakabintą ekraną.

Man atrodė, kad mes jiems buvome tik dar vienas virtualus vaizdas ekrane.

Man tie namai nekvėpavo žmonių orumo dvasia, gyvenimo džiaugsmo ir bendruomenės žmogiškumo patirtimi.

Galvojau, jeigu aš ten apsigyvenčiau, greitai pradėčiau klausinėti savęs: kodėl aš gyvenu? Kam aš reikalinga? Kokia mano gyvenimo vertė?

Soniai iškepėme ir atvežėme pyragą. Viena jos draugė smalsiai apžiūrinėjo mūsų vaišes ir negalėjo atsistebėti, kad mes patys jį iškepėme. „Tai jūs mokate kepti?“ – vis paklausdavo, kartas nuo karto užeidama į svečių kambarį. „O aš tai nemoku, – sakė ji mums, – aš nieko gaminti nemoku, labai norėčiau mokėti.“ Paskui atsisveikindami mes apvaikščiojome pedantiškai tvarkingą pensionato teritoriją, užėjome į milžinišką, tvarkingą, sterilią valgyklą. Stalai jau buvo padengti, ir virtuvės darbuotojai su vežimėliais ir juose įstatytais dideliais puodais važinėjo tarp stalų ir pilstė sriubą. Už valgyklos durų rinkosi tylūs, nebylūs žmonės akmeniniais veidais ir akimis, jie nesikalbėjo, laukė savo valandos ir sriubos.

Man tai nepriminė namų.

Tai buvo įstaiga. Už ką šie žmonės nusipelnė tokio gyvenimo savo saulėlydyje? Tuose namuose mane slėgė du jausmai – vien tik gailestis ir liūdesys. Savo neįgalių draugų mums grįžtant paklausiau, ar jiems patiko šie Sonios namai. Atsakė, kad patiko, bet kai paklausiau, ar norėtų juose gyventi, visi papurtė galvas. O aš esu mačiusi namus, kuriuose man labai patiko gyventi su tokiais žmonėmis.

Tai buvo Arkos namai.

Meilės džiaugsmas

Senelių diena Antanas SAULAITIS SJ perduodančių savo išmintį bei įgūdžius jauniausiajai kartai ir padedančių tėvams bei motinoms vaikus auginti, auklėti. Žmonijos gyvavimo laikotarpiu gyventa šeimynomis – vienoje pastogėje trys ar net daugiau kartų, kaip ir šiandien daugelyje kultūrų.

Pavienės tėvų ir vaikų šeimos težinomos mažos Žemės gyventojų dalies. Esama milijonų šeimų, kuriose seneliai ir močiutės augina anūkus.

Knygos ir straipsniai apie popiežių Pranciškų dažnai primena, kokią didelę įtaką jo dvasingumui turėjo močiutė, jos pamokymai, maldingumas ir pavyzdys. Lietuvoje nemažai žmonių pirmą kartą bažnyčioje buvo su močiute, liepiančia nejudėti, nekalbėti, nesidairyti, ant kieto grindinio klūpėti. Kiti pasimokė iš senolių papročių, posakių, pamaldumo, rūpinimosi vargstančiais, dosnumo, atlaidumo ir vertina močiutės, senelio nuomonę, patarimą, palaikymą, ištvermę. Dar ir šiandien giminės švenčių ar kita ypatinga proga buriasi apie savo šeimynos vyriausiuosius.

Mokykloje šurmulys: kiekvieną spalio mėnesį seneliai ir močiutės kviečiami praleisti sutartos dienos savo anūkų mokykloje. Neturintys dalyvauti galinčių senelių įtraukia vyresnio amžiaus kaimynus, tetas ar dėdes, krikšto tėvą ar motiną.

Dienotvarkė taip sudaryta, kad visiems būtų smagių ir pamokančių užsiėmimų. Mokiniai jau iš anksto būna paruošę medžiagos, pvz., parašę eilėraščių apie savo močiutes, senelius ar nubraižę šeimos kilmės medį.

Mokytojos neiškenčia nesurengusios žodyno egzamino: vyresniesiems – šiuolaikiškų žodžių ar posakių, jaunimui – senoviškų daiktų, veiksmų pavadinimų. Po kiek laiko abi kartos viena kitą pamoko, pasidalija žiniomis.

Kitas užsiėmimas – senimo vedamos pamokėlės pagal savo patirtį, pvz.: moko megzti, piešti, karpyti, kitų rankdarbių ir daug kitokių dalykų. Mokiniai pagal sutartą sąrašėlį apklausia lankytojus apie jų gyvenimą, vaikystę, gyventas vietas, darbus, vertybes, rūpesčius, pasiekimus, papročius, tikėjimą, pažiūras, mokslus, patarimus ir pan. Taip ir užsipildo diena, paįvairinta bendra arbatėle – proga vaikams parodyti mandagumą prie stalo, o močiutėms tinkama vieta atnešti savo mėgstamiausių kepinių ar kitų saldumynų. Kitur būna vaidinimėlis ar keli, lyg talentų popietė ar kitoks pasirodymas. Žinoma, kiekvienas vaikas sukuria, nupiešia ar nulipdo sveikinimą dalyvaujančiam senoliui ir nedalyvavusiems vyresniems šeimynos nariams.

Senelių dieną vaikai, iš anksto supažindinti su taisyklėmis, aplanko globos namus. Kai kurie senelių namai mielai priima vaikus su savo augintiniais, palengvinančiais tarpusavio bendravimą. Tai proga atnešti tinkamą savo darbo dovanėlę. Kaip visuomet, tinka dainos ar kita programėlė tų namų valgomajame ar salytėje.

Muziejai, gamtos draustiniai, bibliotekos, kinai ar teatrai taip pat kviečia skirtingų kartų lankytojus Senelių dienos proga drauge ateiti ir valandėles kartu praleisti, parūpindami užsiėmimams medžiagos ar priemonių, kaip ir kitiems lankytojams nuolaidų. Prieš kiek metų naujas Tryškių klebonas močiutėms paaiškino, kad ateinantį sekmadienį į Mišias tegalės ateiti „su bilietu“ – su savo vaikaičiu ar anūkėle.

Jei kam kiltų klausimas, kodėl akmens amžius truko šimtus tūkstančių metų, o vėlesnis – žalvario, geležies, atominis, postmodernus – pasaulis taip greitai kito ir vystėsi, tai mokslininkai atsakytų spėjimu, kad žmonija tegalėjo žengti pirmyn, kai atsirado senelių ir močiučių,

Kauno Montesori pradinės mokyklos archyvo nuotrauka

Beje, ar žinote, kad senelius minime ir liturginiame kalendoriuje? Liepos 26 d. pagerbiame šventuosius Joachimą ir Oną, Jėzaus Kristaus senelius.

Artuma 2017 m. spalis

21

Meilės džiaugsmas

Vaikai prieš tynus Visi dešimt vaikų buvo pradinukai. Elzytę irgi priėmė į bėglių grupę, nes ji jau lankė parengiamąją klasę ir šiaip atrodė vyresnė nei šešerių. Namas, kuriame apsistojo vaikai, buvo dviaukštis nenaudojamas žaislų parduotuvės sandėlis. Čia dar mėtėsi keli aplūžę žaislai. Pirmasis aukštas buvo be langų su tvirtai užrakintomis durimis. Šį sandėlį Saulėlydžio vadovaujami, jie jau ištyrinėjo vasarą. Planuodami pabėgimą vaikai ten susinešė antklodes.

Valgyti nesiruošė, tad maisto neėmė, nes Saulėlydis buvo skaitęs, kad kai žmonės atsisako valgyti, priešininkai išsigąsta, kad žmogus nenumirtų, ir priima bet kokias sąlygas. Antrajame aukšte buvo vienas langas, o patalpos vidury stūksojo didžiulis sulūžęs batutas. Ant jo vaikai pasiklojo „lovas“ ir pradėjo patys sau niūniuoti lopšinę bei linguodami suptis, o tuomet ir išgirdo motociklų blerbimą. Prie lango priskrido Petras Tynas.

– Na ką, užsimanėte sužinoti, ką reiškia gyventi be puikios priežiūros? Puiku! Palauksiu, kol išalksite. O mes užtikrinsime, kad tikrai negautumėte maisto. Artūrai Tynai, – kreipėsi jis į drauge atskubėjusį Tyną, – šiąnakt tu budėsi. Stebėk langą.

Tėtis grįžo į tikrą širšėlyną. Mama karštligiškai svarstė, ką išvirti vaikams pabėgėliams, o Debora su Eliju – kaip tą maistą ten nugabenti. Ypač antrą dieną, kai mokykloje valgyti pietūs jau bus seniai virtę stulbinama mergaičių ir berniukų energija.

– Nesuprantu, kaip jie įsigavo į

22

Artuma 2017 m. spalis

tą pastatą, – svarstė tėtis. – Kalbama, kad bankrutavus verslui savininkas kažkur pradingo kartu su to sandėlio raktu ir nuosavybės dokumentais. Pirmame aukšte, kiek pamenu, nebuvo langų.

– Negana to, kad vaikai neturi šeimos, dar laikys juos ir be maisto. Na ir bestijos! – šūkčiojo mama, neapsieidama be lotyniškų žodžių.

– Jie ne bestijos, o tik paaugliai, kuriems trūko tėvų dėmesio, – paprieštaravo tėtis. – Suaugusieji jiems pasirodė tokie neteisingi, kad nusprendė jais niekada netapti ir kitus vaikus iš jų išvaduoti...

Debora susižvalgė su broliu.

– Jei ir nunešime maisto, nežinosime, pro kur jį paduoti! Turime sužinoti, kaip vaikai pateko į tą namą, – sušnabždėjo ji.

– Einam, – tarė Elijas.

Abu iškurnėjo pro duris. Atsargiai slinko gatve. Kažkuris Tynas stovėjo atsirėmęs į motociklą ir maigė telefoną ar kažką panašaus toje namo pusėje, kur buvo langas.

Vaikai galėjo saugiai apžiūrėti sieną ir duris. Prie durų buvo mažytis langelis, galbūt tikram šuniui, kuris kažkada padėdavo saugoti sandėlį. Akivaizdu – vaikai bus sulindę pro tą skylę.

– Mes netilpsime. Taip užaugom per vasarą, – susirūpino Elijas.

– Lota tilps. Jai prie nugaros pririšime maisto ryšulėlį, – rezgė planą Debora.

– Taip. Bet ji nenorės ten eiti! – sumalė planą į miltus brolis.

– Ji atpažįsta sutiktus žmones. Sau-

Meilės džiaugsmas Vaikai apie senelius

lėlydį ji pažįsta. Jei jis Lotą pašauktų...

– Tada kažkaip reikia jam pranešti, kad pasitiktų Lotą, – gręžė akimis brolį Debora.

– Bus sunku... – pasikasė pakaušį Elijas. – Ei, o kaip mano pilotuojamas sklandytuviukas? Toji chronokairė man jau pradeda patikti!

Nudžiugę abu pasileido bėgti namo ir pranešti apie planą tėvams.

Urtė, 4 metai Mano močiutė tai pati geriausia. Kai atsikeliu ryte, man visada sušukuoja plaukučius ir dar prieš einant į darželį leidžia telefonu tokius žaidimus pažaisti. Mama tai neturi laiko. Tada reikia greitai apsirengti ir skubėti į darželį.

Kai einu su močiute į darželį, aš niekada neverkiu, nes ji manęs ateina pasiimti, kai dar miegoti nereikia. Mama dirba, tada tik atvažiuoja manęs paimti iš darželio. Jau visi vaikai būna į namus išėję. Bet auklėtoja tai visada pabūna su manim, kol mama ateina.

Modestas, 4 metai Mano senelis gyvena kaime. Kai atvažiuojame pas jį, tada kepame šašlykus ir plaukiojame ežere su valtimi. Kai nelyja, aš su seneliu einu meškerioti, gaudyti žuvyčių. Mums gerai sekasi. Kartą pagavome didelę žuvį. Kai ją ištraukėme iš vandens, tai ji mojavo uodega. Buvo labai juokinga. Bet kitą kartą viena žuvytė įkrito į vandenį ir paspruko. Mes su seneliu dar bandėme ją sugauti, bet jau nieko neišėjo. Senelis sakė, kad gal ją sugausime kitą kartą. Man patinka žvejoti su seneliu. Bet kai plauki valtyje ir gaudai žuvį, reikia sėdėti tyliai, nes žuvytės gali išgirsti, kad vaikai triukšmauja, ir nebeatplaukti. Tada jų niekada nebepagausi.

Užduotis: paskaityk Biblijoje 1 Kar 19, 5–9 ir sužinosi, kas pranašui Elijui atnešė duonos. Arba sujunk taškus ir sužinosi tą patį.

Rugsėjo atsakymas: Globėjas – Šventoji Dvasia.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Ugnė, 5 metai Kai man būna liūdna, aš visada paskambinu močiutei. Kai pasikalbu su ja, tada pasidaro linksmiau, nes mes tada keliaujame į „McDonald’s“ ir aš prisivalgau ledų ir sumuštinių. Kai močiutė ateina pas mane į svečius, visada man atneša ko nors skanaus arba žaidimą. O kartą man padovanojo knygutę. Kai ją vartai, tai net muzikėlė groja. Su močiute kartą aš buvau miške ir mes rinkome grybus. Ir aš radau daugiau grybų negu močiutė. Tada ji sakė, kad jei ne aš, tai būtų grybų net vakarienei nepririnkusi. O aš padėjau pririnkti, paskui tuos grybus virėme ir kepėme grybų blynus. Na, man tai nelabai skanūs tie blynai buvo. Aš tik paragavau ir nevalgiau tų blynų. Kai buvo jos gimimo diena, mes su mama padovanojome močiutei čekį į grožio saloną. Ten ją labai gražiai sušukavo ir nagučius raudonai nudažė. Dabar ir močiutė labai graži.

Gabrielius, 5 metai Mano senelis turi labai didelį juodą džipą. Man patinka tas džipas ir todėl aš labai myliu senelį. Kai važiuojame iš darželio į namus, tada užvažiuojame į parduotuvę. Man senelis irgi nupirko juodą džipą, bet mažesnį, žaislinį. Senelio džipas geresnis. Kai važiuojame ir būna raudona šviesa, tai visada senelis sustoja ir palaukia, kol užsidegs žalia šviesa. Tada jau galima važiuoti. Dar senelis man nuperka saldainių ir žaislų. Spinerį irgi nupirko. Kai atsinešiau jį į darželį, tai reikėjo duoti pažaisti visiems vaikams. Senelis taip liepė. Jis labai geras ir žino, kad žaislais reikia dalytis su visais vaikais.

Kartą senelio džipas sugedo. Tada abu su seneliu važiavome į taisyklą jo taisyti. Tada mane į darželį vežė močiutė; jos džipas irgi labai gražus, tik mažesnis negu senelio ir baltas, o ne juodas. Senelis sakė, kad kai užaugsiu, man padovanos džipą – tą juodą, kuris man labai patinka.

Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2017 m. spalis

23

Jaunimo

is

iššūk

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Besąlygiškos meilės atspindžiai Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

rys draugėm nebūna, tik konkurentėm; laikysiuosi teises – vaikeli, kam tau ta mašina, dar užsimuši; susitikinėju su vaikinu – tuoj jis tave išprievartaus, pakas, iškas ir vėl išprievartaus. Košmarai po košmarų. Ką aš tada turėčiau atsakyti? Gerai, močiute, neatvirausiu aš tai draugei? Tiek to tos teisės? Tu teisi, kam man tas diedas? Tyliu, linksiu, o viduj verdu. Ginčytis negaliu, jai prasideda širdies priepuolis, o po jo viskas tęsiasi taip pat, tik jau ligoninėj ir su dar didesne kalte. Saugiau neprieštarauti. Žinau, kad ji viską sako ir daro iš rūpesčio. Kitaip nemoka, įsivaizduoja, jog savo meilę man rodo per pamokymus. Tik mane ji turi ir tik aš jai taip labai rūpiu. Meilę jaučiu, bet sunku ją priimti.

Pykstu ant jos, kad ji negali būti ta šilta, meili močiutė, kaip iš knygų. Pykstu žiauriai, kad užmuša mano pozityvą, nepalaiko. Kad apkrauna mane savo šlamštu. Norėčiau, kad nors kartą mane pasitiktų su bandelėm, pienu ir šypsena, ir kai paklausčiau, ar nepavargsta, atsakytų, kad joks čia vargas, čia meilė.

Ir! Ji dar pyksta, kad per retai atvažiuoju! Kartas per mėnesį, sako, nedaug. Kodėl man kas savaitgalį gamta nepasidžiaugus? Tai kad aš jau kas mėnesį džiaugdamasi vos susilaikau galvos į sieną nedaužiusi. Pavydžiu kitiems normalių jų močiučių.

Sako, seneliai myli kaip tėvai, tik geriau. Nebūdami tiesiogiai atsakingi už anūką, jie gali apsieiti be konfliktų ir pro pirštus žiūrėti į daugelį dalykų. Gali nebūti jokių lepinimo stabdžių ar ribų. O kaip į senelius žiūri patys anūkai? Ar jiems seneliai – geriausi draugai, tik vyresni? O gal nuolat verčia jaustis kaltais dėl per retų pasimatymų ir gadina nuotaiką? Kiek svarbu pažinti senelius, kad suprastume, kodėl tokie esame?

Meilė tik per nerimą Neturėdami su kuo pasišnekėti ir nuolat kamuojami prastos savijautos, vyresni žmonės, net ir norėdami gerų santykių bei meilės mainų, gali atstumti anūkus savo elgesiu. Agnės (19 m.) pasakojimas.

Turiu tik močiutę. Jaučiu jai du labai stiprius jausmus: pyktį ir gailestį. Ji gyvena vienkiemyje visai viena, kaimynės ateina padėti, kas nors apiperka, bet šiaip ji sena ir tarp savo saugomų daržų įstrigusi. Į miestą nesikelia, bet kai ten gyvena – problemos po problemų. Todėl man jos gaila, daugiau anūkių neturi. Mėnesį ruošiuosi mintyse, tada važiuoju. Atvažiavus prasideda... Skundai po skundų ir rankų grąžymas, ir plaukų rovimasis. Pradeda lyg dėkodama: „Ačiū, atvažiavai, niekas manęs nelanko...“ Paskui jau verkia, kad niekas ir nemyli. Tada prisimena, kad ir seniau buvo blogai. Pasakoja apie savo turėtus vyrus, smurtą ir abortus, kaip iki mirties pykosi su seseria, kaip mažos tėvas nemylėjo... Verkia už viską.

Kai paliauja savęs gailėtis, tada ima purkšti pyktį. Apkalba seniai po žeme gulinčią seserį, savo tėvus iškeikia, valdžią (čia jau būtinai), tada pagalbininkes kaimynes. Daugiausia gauna vyrai. Tokie ir anokie, nesveiki, iškrypėliai ir sekso maniakai, smurtautojai, melagiai, velnio sūnūs. Padėkoja Dievui, kad jai pačiai dukra gimė (mano mama), nes „mažam sūnui turbūt bybuką būčiau nupjovusi, kad mažiau moterų nuo jo kentėtų“. Ir tada klastingas klausimas: „O kaip tu gyveni, Agnute?“ Tada reikia stengtis šnekėt apie orą. Jeigu pasakysiu ką nors asmeniško ar pozityvaus, tai tuoj pat bus apvemta: su drauge vakarais mokomės – mote24

Artuma 2017 m. spalis

Kaime – blynai ir ramybė Lankyti kaime gyvenančius ir negaluojančius senelius gali būti sunku, tačiau Emilija (15 m.) pasakoja, kiek tai suteikia džiaugsmo.

Mano seneliai iš kaimo ir todėl kaimas man – meilė.

Laisvus savaitgalius ir daug laiko vasarą praleidžiu pas juos. Pažįstu trobos kvapą, žinau takelius aplinkui, jaučiu močiutės blynų skonį. Mama juokiasi, kad namie tiek nevalgau, kiek kaime. Bet ir tikrai – kai pas močiutę, padėdama daržus apeiti, išalksti, duona su sviestu už hesbur-

Jaun

imo iššūkis

gerį skanesnė. Turiu klasiokes, su kuriom kartais išsiskiria požiūris. Kai vasarą jos varo į stovyklas, o aš į kaimą, jos manęs gaili, kad vėl troboj sėdėsiu. Nesupranta, manau...

Viskas susideda iš akimirkų: kaip močiutė šukuodavo mane mažą, taip ir dabar pašukuoja prieš miegą. Kaip senelis pasakodavo apie savo kelionę į kalnus, taip vis dar pasakoja, metai po metų, o aš klausausi lyg iš naujo. Kai atsibundu ryte, žinau, kad kiti jau pakilę, o tada įsispiriu į močiutės veltas šlepetes ir einu paskui tų blynų kvapą į virtuvę. Turiu savo mylimus gyvulius, mačiau, kaip ožka iš mažos ožkytės išaugo. Miesto centre nebūčiau nei išmokusi, nei pamačiusi visko, ką išmokau kaime. Kitos draugės tingi, nenori tvarkytis. Aš jas suprantu, bet pati stengiuosi padėti.

Tą supratimą apie darbą man seneliai davė. Ir nieko, kad nevalgau tų agurkų, prie kurių pusę dienos darže pratupiu. Man juos skinti ne vargas, kai žinau, kam tą darau.

Gi viskas ne dėl agurkų. Močiutė man mažai sakydavo: „Darbas yra meilė. Darbais ir veiksmais žmogų mylėti gali.“ Tai aš ir stengiuosi ne plepėt, o daryt. Nekalbūs mes, nesakau aš jiems, kad labai myliu. Bet kai sutvarkau paltus kamaroj, tai tą ir reiškia. Močiutė irgi man nesako: „Myliu tave, anūkėle“, bet pakaso nugarą, kai atsigulu miegoti.

Nors man jau penkiolika metų.

Vienintelis motyvas – pinigai?

Kai kuri nors draugė mokykloje pasidžiaugdavo nauju pirkiniu ar didesniais kišenpinigiais, kas nors būtinai juokaudamas paklausdavo: „Tai seneliai buvo atvažiavę?“ Devynis kartus iš dešimties šie juokai būdavo tiesa. Irinos (21 m.) nuomonė.

Feisbuke mačiau memą: „Jūsų giminės yra tie patys erzinantys nepažįstamieji, tik šių lengviau atsikratyti.“ Taikliai! Kartais mane užkalbina kaimynė: „Oi, ar nešalta tokiu oru su tokia apranga?.. Trumpo sijono nenešiok, į žmonas neims.“ Aš pasijuokiu ir nueinu. Kai tą patį sako mano bobutė, tai jau turėčiau laikyti senolių išmintim, nuoširdžiais patarimais? Nugyvena savo gyvenimą nevykusiai, gailisi daug ko, bet pasenę pradeda ilgėtis jaunų dienų ir net neprisimena, ar buvo tada laimingi, laisvi. Svarbiausia prisimena, kad buvo JAUNI. Verkia tos jaunystės ir knisa protą jauniems. Ne visi seni žmonės yra tokie, bet dauguma.

Tai dar kartą – kuo mano seneliai skiriasi nuo kitų senukų? Kodėl jų kalbų neignoruoju, o linksiu ir šypsausi, apsimetu dėkinga, tipo, mhmhm, kaip čia protingai pasakei? Pi-ni-gai. Pinigai ir pagalba, čia visas atsakymas. Senelių lankymas yra finansiškai naudingas. Net jei gauna 200 eurų pensijos, iš jų 20 be kalbų atiduos. O senelius aš turiu sveikus ir gyvus, visus keturis. Visi vienodai pakvaišę ir pilni meilės. Tai ko jos nepriimt?

Pirma – mamutė įdiegė man suvokimą, kaip svarbu stilius ir elegancija. Pati visada kruopščiai rinkdavosi aprangą, derindavo kostiumėlius, švarkelius. Paskutiniais metais, jau sirgdama, turėjo pačių stilingiausių turbanų ir skarelių plaukams paslėpti. Aš irgi paminėsiu pinigus – jų niekada negailėjo mano mados ieškojimams. Mano aistra – mada – jai niekada neatrodė tuštybė, visada skatino tai kaip meilės sau išraišką. Kaip aktorė, žinojo daug grimo paslapčių, mokė mane dažytis. Iš jos išmokau ir nusipiešti, ko trūksta. „Jeigu neturi antakių, tai nereiškia, kad visiems reikia tą žinoti“, – patarė dar paauglystėje.

Atsimindama visus pokalbius su ja, suprantu, kad net neilgi mūsų bendravimo momentai padarė didelę įtaką mano pomėgiams.

Antra – ji niekada ir už nieką manęs nesmerkė. Širdingai priėmė visus mano draugus ir artimuosius, visi mano svečiai buvo jai patys mieliausi, visi pasirinkimai – patys geriausi. Niekada nekvestionavo, ar teisi aš dėl kokio nors konflikto, ar ne. Kaip mama-liūtė gindavo mane nuo visko, ir jeigu su kažkuo susipykdavau, vadinasi, tas kažkas – asilas, beprotis ir daugiau jos žodžių nė nevertas. Jausdavausi su ja priimta, pati geriausia, mylimiausia.

Trečia – niekas, kas susiję su manimi, jai nebuvo sunku. Iškepti „Napoleoną“ šventei? Juokai. Patrumpinti man penkias poras kelnių mokyklai? Valanda, dvi ir jau.

Visą popietę prasėdėti virtuvėje su manimi, klausantis apie mano asmenines tragedijas, šluostant ašaras, rūkant, vis pasiūlant ko užvalgyti, išverdant kavos, kisieliaus ir kuriant planą, kaip pataisyti situaciją. Net nesijausdavau jos sutrukdžiusi. Kai žmogus tarsi daro tau gera, bet parodo, kaip tas geras jį nuvargina, kiek laiko, jėgų ar pinigų iš jo atima, galvoji: geriau būtų nepadėjęs. Pagalbą kaip ir gauni, bet jautiesi tapęs kitam didžiule problema. O su mamute – niekada. Tu tik ateik, ir viskas bus gerai. „Tu tik ateik, ir mes ką nors sugalvosim“, – sakydavo ji kaskart, man išsakius kokį nors rūpestį.

Ir viskas, ką čia apie ją papasakojau, yra davimas.

Besąlygiška meilė, kurios visi trokštame nuo gimimo, kurios laukėme iš mamos, pirmųjų mylimųjų. Šimtaprocentinė besąlygiška meilė – ne žmogaus jėgoms. Tokią galime jausti remdamiesi į Dievą, į aukštesnę už mus jėgą. Bet senelių meilė gali būti lyg tos dieviškosios meilės atspindys, nedidelis, saugumo suteikiantis jos lašas. Ir jiems nesant šalia, ir po jų mirties didžiulė laimė žinoti – šie žmonės myli tave iš tikrųjų. Taip, kaip moka. Taip, kaip supranta. Bet iš tikrųjų.

Mano močiutė-liūtė Niekada nepailstu pasakoti apie savo močiutę. Vadindavau ją mamute, vadinsiu ir čia.

Artuma 2017 m. spalis

25

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Nusidėjėlių Bažnyčia Ramūnas AUŠROTAS Paolo Sorrentino televizijos serialas „Jaunasis popiežius“ (The Young Pope, 2016), kurį šiuo metu transliuoja LRT, atspindi su popiežiaus Pranciškaus išrinkimu kilusį, bet neišsipildžiusį pasaulio lūkestį Katalikų Bažnyčios atžvilgiu ir bando nuspėti, kas gali įvykti jo pontifikatui pasibaigus.

Simboliškai tai išreiškia pirmosios dalies scena, kurioje ką tik išrinktas popiežius Romos imperatoriaus stiliumi sako pirmąją savo kalbą Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems. Joje sudėti visi dalykai, kurių pasaulis nori, bet niekaip neišgirsta Bažnyčios taip – pradedant masturbacija ir baigiant dirbtiniu apvaisinimu. Tačiau tai viso labo popiežiaus (ir pasaulio) sapnas. Jaunasis pontifikas, atstovaujantis konservatyviajam Kardinolų kolegijos sparnui, sąmoningai renkasi Pijaus XIII vardą. Tai susieja jį su paskutiniu iki-antra-vatikaninės Bažnyčios atstovu Pijumi XII, pasižymėjusiu tradicionalizmu, pamaldumu Mergelei Marijai, moralę ir religingumą praradusios visuomenės kritika, per karą užsidariusiu Vatikane ir neišėjusiu iš jo iki pat pontifikato pabaigos (beje, popiežių suvaidinęs Jude’as Law net išoriškai panašus į Pijų XII). Filme „Jaunasis popiežius“ savo asmenine sekretore Pijus XIII pasikviečia prieglaudoje jį užauginusią vienuolę – ses. Merę, primenančią Pijaus XII patikėtinę ses. Pascaliną Lehnert, kurią spauda pakrikštijo „pačia įtakingiausia moterimi

Vatikano istorijoje“ (jos istoriją visai neblogai parodė vokiečių televizijos filmas „Galingoji Dievo tarnaitė“ (Gottes mächtige Dienerin, 2011, rež. Markus Rosenmülleris)).

Serialo detalės byloja apie skrupulingai apgalvotą ir parašytą Sorrentino scenarijų. Neapgalvotų vietų ten nėra. Todėl vertinant filmą, reikia nepamiršti, kad kiekvienas siužeto posūkis, kiekviena frazė, nesvarbu, kas bei kada ją ištaria, yra numatyti ir surežisuoti. Pvz., neatsitiktinai frazę, jog pedofilija ir homoseksualumas yra vie26

Artuma 2017 m. spalis

nas su kitu niekaip nesusiję reiškiniai, ištaria valstybės sekretorius, o ją simboliškai patvirtina popiežiaus lūpos.

Medijos įvykis visada yra ir politinis pareiškimas.

Visas „Jaunasis popiežius“ trykšta Sorrentinui būdinga ironija, išsiliejusia filme „Dievybė“ (Il Divo, 2008), kuriame jau išryškėjo akivaizdžios antiklerikalinės režisieriaus nuostatos ir vizualinis jo stilius: kvapą gniaužiantis gebėjimas montažu išgauti vaizdo ir garso ritmiką, ant absurdo ribos balansuojantys kadrai, Tarkovskio stilistiką primenantys perspektyviniai planai.

Deja, neturime galimybės iki panagių išnagrinėti filmą – tam reikėtų specialaus Artumos numerio. Trumpai aptarsime tik svarbiausias jo temas.

Narcizų kartos vaikas Serialo pradžia, kai popiežius iškyla iš naujagimių krūvos, – ne įžeidimas, bet priminimas, kad kitą popiežių tikriausiai rinksime iš pokarinės baby boom kartos. Pats Pijus XIII yra šiek tiek vėlesnės, gėlių kartos, vaikas, kurį jo tėvai hipiai paliko prieglaudoje auklėti vienuolėms. Šis faktas gimdo pagrindinę filmo dramaturginę ašį: be tėvų augęs popiežius išgyvena ir egzistencinę tapatybės stoką, ir tikėjimo krizę. Ši paralelė sociologiniu požiūriu gana arti tikrovės, nes XX a. vidurio sekuliarizacija ėjo koja kojon su „betėvės“ visuomenės, apie kurią kalba ir popiežius Pranciškus, atsiradimu. Laikantis faktologinės prielaidos, kad dabartinis sekuliarusis pasaulis yra ne kas kita, kaip Bažnyčios (arba krikščionybės) vaikas, filme matome trejopas santykių ašis, išreiškiamas per Lenio (būsimo popiežiaus) ir jo tėvų; Pijaus XIII ir Dievo; pasaulio ir Bažnyčios linijas, iš kurių pirmosios dvi vyksta siužetiniu, o trečioji – metasiužetiniu lygmeniu.

Vienas internautas jaunąjį popiežių pavadino Justinu Bieberiu su sutana. Gana taiklu. Filmo popiežius Pijus XIII – tai vaikas, turintis suaugusiojo kūną, dėl tėvų atstūmimo ir meilės trūkumo įstrigęs savo vaikystėje. Jis valdingas, nenuspėjamas, besiblaškantis nuo vieno kraštutinumo (netolerancijos nuodėmei) prie kito (artimo meilės), mokantis sužavėti ir manipuliuoti, nepakenčiantis kritikos ir atstūmimo, dėl to galintis sunaikinti kitą. Tai Neronas, kuriame sugyvena šventumas ir demoniškumas, protas ir beprotybė. Tai vaikas, tapęs Katalikų Bažnyčios galva ir reprezentuojantis XX a. narcizų palikuonių kartą, su kuria tenka vargti dabartinei Bažnyčiai.

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Deistinis Dievas Seriale „Jaunasis popiežius“ remiamasi nekrikščioniška Dievo samprata ir tai daroma visiškai sąmoningai. Pijaus XIII Dievas – deistinis, t. y. kažkada Visatą sukūrusi ir ją savieigai palikusi dievybė. Tokia mintis atitinka filmo siužeto apie pamestinuką logiką ir sykiu atliepia Dievo buvimo ir veikimo kasdienybėje nejaučiančio šiuolaikinio žmogaus patirtį. Filmas tobulai manipuliuoja deistine transcendentinio Dievo idėja. Lenis yra amerikietis, o būtent JAV gimė krikščioniškasis deizmas, priimantis Jėzaus Kristaus mokymo moralinę dalį, bet nepripažįstantis Jo Asmens dieviškumo. Seriale nė karto neišgirsite Pijaus XIII tariant Jėzaus vardą ar skaitant Bibliją, nes deistai nepripažįsta Apreiškimo. Vieno iš JAV nepriklausomybės tėvų – Thomo Jeffersono Bibliją filme popiežius padovanoja į audienciją atėjusiam Italijos ministrui pirmininkui ironiškai mes-

Buñuelio laikų prognozė, jog išvadavus visuomenę nuo institucinės religijos gniaužtų sugrius ir tradicinė religinė struktūra, neišsipildė. Paradoksas, bet ji ir toliau visai neblogai gyvuoja. Tačiau šis klausimas kamuoja pasaulį. Filme pateikiamas psichologinis (savivertės stokos kompensacija grįstas) Bažnyčios gyvasties fenomeno paaiškinimas.

Pijaus XIII tikėjimo krizė pasibaigia ne tikėjimo branda, bet jo peržengimu. Mintis, kad brandos kaina yra autonomija, sena kaip pasaulis, sutinkama dar Pradžios knygoje aprašytame pirmojo žmogaus gundyme; ji atsikartoja ir sūnaus palaidūno alegorijoje, o galiausiai – ir šiame filme.

Krikščionybė į šį klasikinį priklausomumo nuo Dievo klausimą atsako šv. Augustino žodžiais: „Tu mane sukūrei, ir nerami bus mano širdis, kol neatilsės Tavyje.“ Tai klasikinis filosofinis kontingentiškumo argumentas, pagal kurį žmogus yra būtybė, neturinti būties savyje, t. y. jos buvimas ar nebuvimas nepriklauso nuo jos pačios. Ji yra kūrinys ir kaip kūrinys priklausoma nuo savo Kūrėjo. Ir tai vieta, kur žmogiškasis mąstymas pasiekia ribas: neįmanoma pažinti žmogaus priklausomumo nuo Dievo priežasties, prieš tai nepripažinus žmogaus kūriniškumo fakto.

Tiesos belaisvė

telėdamas: „Praktiškai nauja, jis jos nė karto neatsivertė.“ Serialo pabaigoje nuskambanti popiežiaus kalba taikliai iliustruoja transcendentinio, t. y. žmogui nepasiekiamo ir iki jo nepasilenkiančio, Dievo idėją: „Kūrėjas neleidžia mums savęs pamatyti. Kūrėjas neveikia, nešnabžda, nerašo, negirdi, neplepa, neguodžia. Tai ką jis daro? Jis tik šypsosi.“ Na, geriau, negu nieko, ar ne?

Pažinimo ribos Svarbiausias klausimas seriale nuskamba jau pačioje pradžioje. Sužinojęs apie popiežiaus abejonę Dievu, vienas iš labiausiai patyrusių kardinolų sako: „Svarbiausia ne tai, ar Dievas yra, o tai, kodėl mes esame tiek nuo Jo priklausomi.“ Klasikinį atsakymą į šį klausimą galima rasti ateisto Luiso Buñuelio, aršiai kritikavusio institucinę Katalikų Bažnyčią, filmuose („Aukso amžius“, L’Âge d’Or, 1930; „Viridiana“, 1961). Jo manymu, tai ji dirbtinai sukelia, kursto ir palaiko šią žmogaus priklausomybę nuo Dievo.

Tačiau atsakymas iki galo neaiškus ir pačiam Buñueliui: filme „Angelas naikintojas“ (El ángel exterminador, 1962) jis vaizduoja grupę žmonių, dėl nežinomos priežasties negalinčių išeiti iš kambario. Pats režisierius šį negalėjimą laiko valios silpnumu (dabartinė psichologija tai pavadintų išmokto bejėgiškumo būsena).

Kartą vienas netikintis bičiulis prie vyno taurės bandė iš manęs išgauti patvirtinimą, jog iš tikrųjų „ten nieko nėra“, o mano tikėjimas tėra viso labo kultūrinė praktika.

Atsakiau jam, kad jei nebūtų tiesa, seniai būčiau nustojęs tikėti. Dar paaiškinau, kad tai, ką Bažnyčia vadina dogma, kitaip galima pavadinti nekintančia tiesa. Šis pašnekesys su netikinčiu iliustruoja simptominį supratimą, jog Bažnyčia reprezentuoja dar vieną nuomonę. Ir išties šiais nuomonių kultūros laikais, kai viskas – socialinis ir politinis, dažnai ir asmeninis gyvenimas – yra įvairių nuomonių sąveikos produktas, tokiu žvilgsniu yra linkstama žiūrėti ir į Bažnyčią.

Ant šios banano žievės ir paslysta „Jaunasis popiežius“, užmiršdamas, kad Bažnyčia yra tiesos belaisvė. Net ir norėdama, ji negali nuneigti apreikštosios (t. y. ne nuo jos priklausančios) tiesos apie žmogų. Ir joks filmas čia nieko negali pakeisti. Jei jame manoma kitaip, tai pervertinamos jėgos ir pamirštama apie savo prigimtį. Tas, kuris tikrai tikėjo, po šio filmo ir toliau tikės, kas netikėjo – ir toliau netikės. O tiems, kurie buvo abejingi, šis filmas bus dar viena pramoga, rafinuotai pristatanti jiems nepažįstamą kultūrinį fenomeną.

Tai galima iliustruoti Bažnyčioje populiaraus įrankio – liudijimo – pavyzdžiu: jis efektingas, kaip ir šis filmas, bet nepažįstu nė vieno, kuris atsivertė dėl paties liudijimo, užtat žinau daug žmonių, kuriuos, pasinaudodama Bažnyčioje veikiančių žmonių rankomis, perkeitė gailestingojo Dievo Ranka.

Jei nori laimėti žmones, turi jiems ne kalbėti ar rodyti, bet tarnauti.

Artuma 2017 m. spalis

27

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Hektaras Giovannino GUARESCHI – Margarita, – pasakiau sėsdamasis prie stalo, – atsimeni tą sklypą, apie kurį kalbėjau praėjusiais metais?

– Ne, – atsakė Margarita. – O ką?

– Nes jį nupirkau.

Margarita pažvelgė nustebusi, po to paaiškino vaikams: – Jam nepakako bėdų, kurių atrasdavo kaip žurnalistas; dabar bando susirasti kitų kaip žemių savininkas!

Pasakiau, kad nereikia perdėti.

– Tai vieno hektaro sklypas, – patikslinau.

Bet dėl to, užuot nusiraminusi, Margarita tik dar labiau susijaudino.

– Jau šešerius ar septynerius metus visuose laikraščiuose tik ir kalbama apie hektarus, o jis eina nusipirkti būtent hektaro žemės.

Tai buvo vienas iš garsiųjų Margaritos samprotavimų, ir aš jau buvau pripratęs prie tokios logikos, bet šį kartą nesusilaikiau nesupykęs ir patariau jai nekalbėti kvailysčių.

– Kvailystės? – atkirto Margarita. – Žemės užgrobimai, ginčai dėl žemės ir žemės ūkio reformų, potvyniai ir taip toliau – ar visose su žemės ūkiu susijusiose politinėse painiavose nesivėlė ir nesivelia hektarai?

Tuo ir baigėme tą vakarą, nes aš pasitraukiau iš kovos.

Tačiau kitą dieną Margarita manęs paklausė: – O kur yra tas hektaras?

Po to panoro sužinoti, ar sklype auga žolė, ar yra kokių augalų.

Taip atėjo diena, kai išgirdau Aistruolę kalbant su drauguže telefonu ir jai aiškinant: – Ne, rytoj negaliu. Rytoj važiuojame pažiūrėti tėvuko hektaro...

* * * Sustojome kaimo užeigoje ir atsisėdome prie stalo pavalgyti. Kitame kambaryje buvo žmonių, kurie gurkšnojo ir plepėjo. Įėjo dar vienas ir pasakė: – Atrodo, kad atvažiavo tas, kuris nusipirko mažą sklypą prie kryžkelės.

– Kaip atrodo jo veidas? – kažkas paklausė.

– Nemačiau jo. Bet kai taip yra, gali būti tik kvailio.

– Tikrai, – pridūrė trečias. – Jei sumokėjo už tą lopinėlį žemės dvigubai daugiau, nei jis vertas, būtinai turi būti kvailas. Įsikišo vienas senolis: – Na, ne. Veikiau tai vargšas nelaimėlis. Nieko nesupranta ir užkibo.

28

Artuma 2017 m. spalis

– Jei nesupranta, tai tegu lieka namuose ir dirba savo darbą, – atsakė pirmasis. – Man tai mulkis.

– Aišku, – įsiterpė dar kažkas. – Tai vienas iš tų miesto makakų, kurios, vos paiškylavusios kaime, pajaučia gryno oro, užsidega paprastu gyvenimu ir kitomis kvailystėmis. Tada nusiperka gabalą žemės ir po to jį parduoda už pusę tiek, kiek sumokėjo.

Visi sukikeno. Po to vienas pasakė: – Geri mainai, iš tiesų. Galbūt mieste, kad nueitų į tualetą, turi pereiti kvartalą, bet kai atvažiuoja į kaimą, tuoj pradeda kalbėti, jog be šildymo, be vonios su karštu ir šaltu vandeniu negali gyventi. Mieste gyvena kvailai ir susispaudę, bet kai yra čia, elgiasi kaip dideli ponai, geria arbatą sode ir, jei užklysta į užeigą, dedasi demokratais, vaišina gėrimais ir žaidžia bočią (Italijos kaimuose populiarus žaidimas su rutuliais; vert. past.) su valstiečiais.

Persipjausiu gerklę, jei tie, kurie įsigijo žemę prie kryžkelės, neįsirengs namo su tualetu ir radiatoriais bei sodo su saulės skėčiu arbatai!..

– Taip, taip, tiesą sakai: pamatysi, kad statys namą!

– Pamatysime ponią, vaikštinėjančią trumpom kelnėm, tarsi būtų pliaže!

Pakikeno. Tada vienas dar pridėjo: – Nelaimėliai. Eiliniai miesto pasipūtėliai, kurie, vos įsigiję daržą, jaučiasi žemės savininkais ir kolonomis vežasi draugus iš miesto parodyti dobilų pievos!

– Bus juoko, jei pasistatys namą! – pareiškė vienas jaunuolis. – Tas, kuris moka tokius pinigus už tą žemės gabalą, yra tipas, kuris tau čia, už kelių žingsnių nuo Po upės, įtaisys „šveicarišką namuką“ (XX a. pradžioje Šveicarijos Raudonasis Kryžius nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems žmonėms Pietų Italijoje atsiuntė labai paprastų ir nebrangių medinių namelių, kuriems prigijo „šveicariškų namukų“ pavadinimas; vert. past.)!

– Taip, taip, aš tokių pažįstu. Užsako pastatyti namą, po to kartas nuo karto užgriūva vidury darbo: „Prašyčiau, pone darbų vadove, patraukti tas duris... Tą langą uždarykite ir padarykite kitą kitoje pusėje. Pastatykite šitą sieną ir nugriaukite štai tą...“ Tokiems tipams labai patinka girdėti, kad jie originalūs, kad yra šiek tiek pakvaišę. Ir susivokia, kai ateina sąskaita. Įsikišo senolis: – Čia jo valia: jei turi jų, skambančių, tai gali juos leisti, kaip nori...

– Bet ką norite, kad turėtų? Jei būtų ponas, tai ar va-

žiuotų į šitą pusę statydintis? Ir nebūtų pirkęs nei hektaro neapimančio sklypo.

Toks tik šaudo tuščiais šoviniais.

Margarita papurtė galvą: – Ir ką dabar darysi? Perparduosi hektarą?

– Ne, Margarita. Vos tik turėsiu skambančių, įsirengsiu namą su vonia, šildymu ir sodelį su gėlėmis. Ir kartas nuo karto atsirasiu darbų metu ir pasakysiu: „Prašyčiau tas duris patraukti pusmetrį į dešinę... Tą langą užtaisykite ir iškirskite naują priešingoje pusėje...“ Toks mūsų, šaudančių tuščiais šoviniais, likimas.

Margarita atsiduso, po to pasakė, jog, viską susumavus, jai visas tas reikalas yra priimtinas.

– Galų gale juk gražu, kai gali pabūti toliau nuo miesto, tokioje ramybėje, tarp šitų paprastų ir nuoširdžių žmonių. Šitų žmonių, kurie taip moka mus suprasti...

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Simbolinė saulės laikrodžio ir laikrodžio, sustabdyto popiežiui mirus, kompozicija Namų muziejuje. Antano Ivinskio nuotrauka

Akiračiai

„Laikas eina, amžinybė laukia“ Rūta LAZAUSKAITĖ Karolis Wojtyła (1920 05 18–2005 04 02) popiežiumi tapo 1978 m. spalio 16-ąją, būtent spalį Bažnyčios kalendoriuje švenčiama ir jo liturginė šventė. Lietuvai šv. Jonas Paulius II buvo ypatingai atidus, artimas ir solidarumą reiškęs Šventasis Tėvas ir vis dar tebėra vienintelis pontifikas, aplankęs mūsų šalį.

Ar galėtų kas nors vienareikšmiškai įvardinti pagrindines jo dovanas? Kardinolas Stanisławas Dziwiszas, buvęs greta Wojtyłos 12 metų Krokuvoje ir dar beveik 27 metus – per jo pontifikatą Romoje, popiežių pavadino žmogumi-tiltu, jungusiu, tiltus tarp žmonių ir konfesijų tiesusiu ganytoju, dialogo žmogumi. Kaip to patvirtinimą Dziwiszas įvardijo Jono Pauliaus II laidotuves – istorinį ir beprecedentį, tarptautinį, tam tikra prasme – saugumo reikalavimams nusižengusį įvykį, kai į vieną vietą draugėn susirinko visų įmanomų religijų atstovai bei 144 šalių vadovai (tame tarpe visi JAV prezidentai).

Tai liudija apie šį tą daugiau, nei tik pagarbą popiežiaus statusui: apie moralinį autoritetą, kuris, Dziwiszo teigimu, Lenkijoje buvo ir yra vertinamas skirtingų įsitikinimų žmonių bei, svarbu pabrėžti – dar iki Jono Pauliaus II beatifikacijos ir paskelbimo šventuoju. Šis santykis – tai ir proga apsvarstyti, įvertinti šventųjų gerbimo tradiciją, t. y. teisingai atsakyti į klausimą, ką tikime, kodėl lankome ir gerbiame relikvijas.

Mat turėti šių laikų šventąjį reiškia ir tai, kad esame nepaprastai arti jo materialinių reliktų, kurių, natūralu, išlikę tikrai daug.

Popiežiui sunkiai sergant, mirties dieną buvo paimtos dvi ampulės kraujo (tyrimams), apdairiai paliktos ateičiai. Jo palaikai yra Vatikane, prie pat pirmojo Romos vyskupo, apaštalo šv. Petro kapo; po kanonizacijos po lašelį kraujo gavo gausiausiai piligrimų lankomos Lenkijos vietos, viena tokių – neseniai duris atvėrusi, baigiama įrengti Šv. Jono Pauliaus II šventovė (ir piligrimų centras) prie Krokuvos, pastatyta buvusio karjero teritorijoje, kur Antrojo pasaulinio karo metais būsimam popiežiui teko dirbti akmenskaldžiu: dabar čia suformuota gatvė gavo... Jono Pauliaus II moto vardą – Totus Tuus (šiandien iškilmingai skamba ir greta esančios tramvajaus stotelės pavadinimas – „Krokuvos šventovė“). Bažnyčioje daug dailės kūrinių, pasakojančių apie popiežiaus gyvenimą ir piligrimystes, įspūdingose duryse įamžinti jo kelio į šventumą epizodai, architektūroje – gausu simbolinių detalių. Į čia perkelta beatifikacijos dieną Romoje nuimta kapą dengusi akmens plokštė su atverstu Šventuoju Raštu – jo lapus laidotuvių dieną taip Artuma 2017 m. spalis

29

Akiračiai

įspūdingai sklaidė vėjas; čia saujaunesnysis pro virtuvės langą savo gimtuosiuose namuose, tėvų nuomogoma dalis šv. Jono Pauliaus II liturginių rūbų ir atributų, taip tame bute, nedideliame ir kukliame, pat jo kankinystės liudijimas – tačiau – artimiausiame name prie 1981 m. pasikėsinimo metu suŠvč. Mergelės Marijos Paaukojimo bazilikos. Apžiūrėti jį galima Vadovikruvina sutana. O išpuolio dieną ryšėta juosta yra Čenstakavoje, cuose – čia po paskutinės rekonstrukkairėje garsiojo Marijos paveikslo cijos atidarytas (2014 04 09) Šv. Jono (kurio karūnavimo 300 m. jubiPauliaus namų muziejus, – jame praliejus šiemet minimas) altoriaus kalbinta ir įbalsinta, apjungta viskas. pusėje; dešinėje – auksinė rožė Ir šventėjimo, ir artimųjų netekties ir rožinis, dovanoti 1979 m., piristorija: motinos popiežius neteko 1929, vyresniojo brolio – 1932, tėmojo popiežiško vizito tėvynėje metu. Vieni iš daugybės Čenstavo – 1941 m. Čia, kartu su Šv. Petro aikštės grindinio akmeniu, saugokavos Dievo Motinos paveikslo aptaisų – gintariniai, padovanoti mas pistoletas, iš kurio 1981 m. šomenininko Mariuszo Drapikowsvė Mehmetas Ali Agca; ˘ baidarė, kekio kaip padėka už Jono Paulionių su jaunimu metu tapdavusi tai Čenstakavos Dievo Motina klausykla, tai altoriumi (1953 07 15 liaus II gyvenimą. Tapęs popiežiumi, tėvynėje lankėsi aštuonis kartus, savo laikysena, Wojtyła gavo oficialų leidimą aukoti Mišias gryname reakcijomis į politinius įvykius ir palaikymu reikšmingai ore); gausybė spalvotų ir nespalvotų nuotraukų, darytų prisidėjo prie komunizmo žlugimo. Akivaizdu, jog visa gamtoje, būsimam popiežiui su draugų šeimomis dažLenkija brangina savo popiežiaus atminimą, šalyje gau- nai keliaujant incognito. Tai ir materialinių reliktų ekssu simbolinių jo atminties ženklų, čia paminėjome tik pozicija, ir gausios audiovizualinės medžiagos archyvas, keletą ryškesnių atvejų, reprezentuojančių besiformuo- ir labai subtilių meno kūrinių erdvė.

Nuo Vadovicų – apie 15 kilometrų iki garsiausių, jančią Karolio Wojtyłos asmens įpaminklinimo ir švendidžiausių Lenkijos Kalvarijų (Kalwaria Zebrzydowstojo gerbimo tradiciją. ka), kur bernardinų vienuolyno bažnyčioje saugomas malonėmis garsus Marijos paveikslas. Kalvarijose Karolis su tėvu pirmąkart apsilankė po Pirmosios Komunijos 1930 m., jau netekęs motinos, – tad ši Dievo Motina turėjo jam ypatingą reikšmę, todėl dažnai ją lankė, paskutinįkart – 2002 m. (vienuolyne saugoma kambario, kuriame jis apsistodavo, originali ekspozicija ir kt.).

Dabartinio namų muziejaus pastato antrajame aukšte Wojtyłų šeima apsigyveno 1919 m., čia, nepaprasto paprastumo (pereinamo kambario tipo) miegamajame po metų gimė būsimas šventasis, čia gyveno iki 1938 m., kai į Krokuvos Jogailaičių universitetą išvyko studijuoti lenkų kalbos ir literatūros. Vadovicuose augo ir brendo, mezgė draugystes, lankė gimnaziją, patarnavo šv. Mišiose. Čia išėjo savo pirmąją, „namų seminariją“, nes, likę su tėvu vienu du, gyveno pamaldžiai ir santūriai; popiežius Šv. Jono Pauliaus II šventovė prie Krokuvos. Antano Ivinskio nuotrauka apie tėvo reikšmę savo gyvenime sakė: „Toks sūnus – nes Šio popiežiaus gyvenimo naratyvą perpasakoja ne toks tėvas“, „Tėvas, kuris tiek reikalauja iš savęs, nebepriviena knyga ir filmas, visiems besidomintiems faktai apie valo reikalauti iš sūnaus“ ir pan. Ne visi daiktai ir baldai jo pontifikatą yra lengvai prieinami, na, o kitiems jis – bute originalūs, tačiau perteikiantys laiką (netgi nuotiesiog mūsų laikų šventasis, kurį pažinojome įvairių me- taiką, susikaupimą), veikiantys vaizduotę, pasakojantys. dijų dėka, daugelis mename jo apsilankymą Lietuvoje Draugiškas, dialogiškas požiūris ir diplomatiška laikyse1993-iais. Todėl nuspręsta pasidomėti, kaip ir kokią isto- na taip pat siejasi su Vadovicų miestu, turėjusiu gausią riją pasakoja jo ankstyvosios jaunystės aplinka; pasirodo, žydų bendruomenę (dalis ekspozicijos pasakoja tragišką ta istorija apie talentingą pasaulietį, galėjusį tapti bet kuo. jos istoriją); aktyvus ir su visais draugiškas Karolis turėjo „Laikas eina, amžinybė laukia“, – tokius žodžius būrį tikėjimo bičiulių žydų, tad sinagogos slenkstį pir(tiesa, lotyniškai) kasdien matydavo Karolis Wojtyła mąkart peržengė dar 1936 m.

30

Artuma 2017 m. spalis

Akiračiai

Ekspozicija pasitinka vaikystės ir paauglystės mokyk- tik modernios, interaktyvios, bet, svarbiausia, iki menlinių skaitinių, sąsiuvinių, draugų nuotraukomis, pasakoja kiausių smulkmenų apgalvotos įpaminklinimo formos. apie nepaprastai patriotišką, artistišką, gyvą ir judrų pa- Vadovicuose pasakojama istorija ryški ir įsimintina, nes auglį, jautrų literatūrai, susižavėjusį teatru ir rimtai gal- nepaprastai konceptuali; sumanymo autoriams („Kłaput vojantį apie aktoriaus karjerą. Laiškai, pirmieji poezijos Project s. c.“) pavyko pabrėžti šventojo žmogiškumą – bandymai, sporto pasiekimų liudijimai, mokyklos doku- nesubanalinant, neįrėminant šios nepaprastos asmenymentai vien su geriausiais įvertinimais ir pagyrimo raštai bės gyvenimo. padeda suvokti asmenybės talentą ir jo mastą.

Išraiškingai perteikiami ir trys dešimtmečiai (1938–1978), praleisti Krokuvoje, karališkajame mieste, kuriame studijavo, dirbo darbininku, vaidino teatre, bet galiausiai – tapo kunigu (įšventintas 1946 11 01, pirmąsias Mišias aukojo Šv. Liudviko kriptoje Pasikėsinimo dieną popiežiaus vilkėtas drabužis. Pirmasis škaplierius Namų muziejuje. Pirmoji antkapinė lenta, perkelta iš Romos. Autorės nuotraukos Vavelio katedroje). Taigi įspūdingiausia – ne tiek ekspozicijoje, kiek Wojtyłos gyČia ir dabar dėliojame akcentus, kuriame prasmes venime – talentas ir pasirinkimas. Įgimtas talentas iš dair atminimo ženklus, tad, žvelgiant lokaliau ir dailies paaiškina, kaip atsitiko, kad Wojtyła tapo jauniausiu rantis po savą kiemą, norėtųsi, kad, šiemet įgiję popiežiumi, pirmuoju (po 455 m. pertraukos) popiežiunaują palaimintąjį, pastebėtume kaimynų patirmi ne italu, poliglotu, popiežiumi-diplomatu, inicijavutį ir žengtume būtent konceptualumo linkme; arsiu tarpreliginį dialogą, jaunimo dienų tradiciją, šeimų kivyskupui Teofiliui Matulioniui skirta ekspozicija susitikimus, be kitų pagalbos rašiusiu enciklikas ir hoBažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje (kurią buvo milijas, tapusiu daugiausia keliavusiu pontifiku. Tačiau galima apžiūrėti 2017 06 15–2017 09 16), rodos, svarbiausia – muziejuje lankytojų išgyvenamas naratyvas tokia ir buvo. Gal atsiras ir naujų? leidžia nepamiršti, kad šis žmogus negimė popiežiumi ir šventuoju, o tik labai pamažu juo tapo.

Jono Pauliaus II namų muziejaus įrengimo istorija – nuo pirmosios ekspozicijos atidarymo iki viso pastato įsigijimo ir pritaikymo – yra įspūdingas pavyzdys, kaip šiandien kuriamos, kaip turėtų ir kaip gali atrodyti ne

* Kelionę po Lenkijos šventoves parėmė ir susitikimą su kardinolu Stanisławu Dziwiszu organizavo Lenkijos institutas Vilniuje.

Šventasis Teofanas Atsiskyrėlis KAS YRA DVASINIS GYVENIMAS IR KAIP JAM NUSITEIKTI Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė Knyga Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip jam nusiteikti – tėvo Teofano laiškai savo dvasios dukrai, jaunai merginai, kuri nenori tekėti, bet į vienuolyną eiti taip pat nėra nusiteikusi. Tai laiškų apie dvasinį gyvenimą rinkinys, kuriame teoriniai klausimai persipina su praktiniais tėvo Teofano patarimais. Ši knyga – atviras ir tikslus žmogaus vidinio gyvenimo aprašymas. Joje atsiveria ilgas žmogaus kelias į Dievą ir visi tame kelyje tykantys pavojai.

AŠ JŲ NEAPLEISIU... (Ligonių maldos) Šiame maldynėlyje rasite maldų, kurias galėsite kalbėti sirgdami: kentėdami ligoninėje, laukdami operacijos, nerimaudami dėl savo artimųjų. Knygelėje taip pat įdėta maldų už ligonius, gydytojus ir slaugytojus, paaiškinamas Ligonių patepimo sakramentas, siūlomos maldos prieš Patepimą ir po jo.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. spalis

31

Bethany Carlson nuotrauka

Sveikata

Tyla – gera byla

Per pamokslą girdėjau, kad tyla yra svarbi Mišių ir kiekvienos maldos dalis, nes tai laikas, kuomet išgirstame, ką Dievas mums sako. Esame labai dosniai apdovanoti – turime net dvi ausis. Todėl ir klausytis turėtume dvigubai ilgiau, negu šnekėti, nes kalbos padargą mums dovanojo tik vieną.

Sugebėjimas kalbėti, balsas priklauso nuo burnos, liežuvio, dantų, nosies ir sinusų bei klausos. Labai priklauso ir nuo smegeninės, bet labiausiai – nuo gerklų ir jose esančių balso stygų; jų būklė, sveikata arba nesveikata lemia, kokiu balsu ar netgi apkritai kalbėsime.

Balsą, tai yra gerklas ir balso stygas, turi saugoti visi, ne tik „balso profesionalai“ – dainininkai, giedotojai, aktoriai, pedagogai, lektoriai, prekybos agentai, kunigai, advokatai ir politikai. Dėl užkimimo kreipiamės į otorinolaringologą (LOR), lietuviškai – ausų, nosies ir gerklės gydytoją, nors yra ir atskira medicinos sritis – balso gydytojai, foniatrai.

Dažniausiai užkimstama dėl paprastų, nesunkiai nustatomų ir pagydomų priežasčių, pvz., virusinio gerklų uždegimo – laringito arba dėl balso stygų pertempimo, nuovargio. Jei užkimimas nepraeina per dvi–tris savaites, būtina pasirodyti gydytojui. Ilgai trunkantį užkimimą gali sukelti gastroezofaginio refliukso liga (GERL), kuomet atpilamas skrandžio turinys dirgina gerklas, jaučiamas rėmuo. Šios ligos varginamiems dažnokai tenka po nakties išsikrenkšti, išsikosėti, kad atgautų balsą. Balsas gali dingti ar pasikeisti dėl skydliaukės, inkstų ligų, dėl klimakso, sifilio, Parkinsono ligos, patyrus kaklo ar galvos traumą, dėl skysčių trūkumo, ilgai būnant nevėdinamose patalpose, dirbant dulkėtoje, che32

Artuma 2017 m. spalis

mikalais užterštoje aplinkoje (naudokite apsauginius respiratorius!), rūkaliams, alkoholikams. Charakterio sutrikimai, stresas, emocinė įtampa, depresija taip pat sukelia balso sutrikimų, nes vieni savo emocijas išrėkia, kiti tyli... iki užkimimo. Rėkdami mazgelių ant balso stygų „prisitrina“ tie, kurie dirba triukšme, ypač darželių auklėtojai ir mokytojai.

Patys savo rėkimo dažnai net nepastebi, o aplinkiniai iš mandagumo ilgai nedrįsta jiems pasakyti. Nereikėtų stebėtis, jei LOR gydytojas, tirdamas dėl užkimimo, siunčia konsultuotis pas neurologą, nefrologą, endokrinologą, gastroenterologą, psichiatrą ar dermatovenerologą...

Balso stygas nuvargina tie, kurie kalba arba dainuoja „ne savo balsu“. Pavyzdžiui, ambicingas baritonas bando prasimušti į tenorus. Balso mutacijos metu, paauglystėje, jaunuosius choristus ir solistus mokytojai patausoja, atleidžia nuo koncertų, palengvina repeticijas. Foniatrai triuškina mitus, kad dainininkų balsui naudinga kava, brendis, alus su kiaušinio tryniu, gerklės skalavimas gazuotu mineraliniu vandeniu. Prarastam balsui sugrąžinti ir pagražinti jie pasitelkia ne tik vaistus, bet ir įvairias inhaliacijas, fizioterapijos, lazerio, refleksoterapijos procedūras, akupunktūrą, fonologopedinius pratimus, gerklės grūdinimą šalčiu. Pasakojama, kad legendinis Luciano Pavarotti koncertų metu tiesiog ryte rydavo ledus.

Grįžkime prie dažniausiai pasitaikančio paprastojo laringito. Vadinamasis peršalimas (iš tiesų tai perkaitimas esant vėsiam orui) kyla dėl virusinės kvėpavimo takų infekcijos. Užgula nosį, sloguojama, peršti gerklę, karščiuojama, vargina sausas, „lojantis“ kosulys ir užkimstama arba visai netenkama balso dėl gerklų pabrinkimo, jose besikaupiančių uždegiminių išskyrų. Visa tai savaime praeis per keletą dienų. Tačiau pasilengvinti savijautą labai norisi ir reikia. Tikrai padeda vanduo, kojų kaitinimas, daug šiltų arbatų, šiltų garų inhaliacijos – tam tinka sodos, druskos, ką tik išvirtų bulvių su lupenomis (laikykitės saugaus atstumo, nenusiplikykit) garai, nealergiškiems – su eteriniais aliejais. Labai svarbu nekalbėti, ypač pašnibždomis, nes tai dar labiau įtempia ir vargina balso stygas. Nekalbėkime ir

telefonu! Tegu balsas ilsisi. Esama daugybės veiksmingų liaudiškų priemonių.

Pavyzdžiui, šiltos bulvių košės kompresas ant kaklo. Tačiau gydymas neturėtų būti sunkesnis už ligą. Virusinis kvėpavimo takų uždegimas – savaime praeinanti liga. Nepalenkiamoji statistika sako, kad antibiotikai neveikia, o iš anksto, „profilaktiškai“ geriami antibiotikai vis tiek neapsaugo nuo bakterinių komplikacijų.

Kai laringitu serga ikimokyklinukai, prie visų išvardytų požymių gali būti ir dusulys. Mažų vaikų kvėpavimo takai siauri, o siauriausi – ties balso plyšiu. Dėl uždegimo gleivinė paburksta ir plyšys beveik užsidaro. Vaikas nebegali įkvėpti. Kiekvienas įkvėpimas reikalauja pastangų, ima neįprastai dirbti pilvo, kaklo, nosies raumenys, įkvepiant girdisi kriokimas.

Taip dūstantį vaiką reikėtų trumpam išnešti į šaltą orą. Šaltis sukels kraujagyslių spazmą kvėpavimo takų gleivinėje.

Paburkimas sumažės, balso plyšys praplatės ir oras lengviau pateks į plaučius.

Atvykę greitosios pagalbos paramedikai nuveš į ligoninės priimamąjį. Ten gydytojas nustatys ligą, paskirs vaistų. Inhaliuojamas adrenalinas, kaip ir šaltis, sukelia kraujagyslių susitraukimą, sumažėja paburkimas, įkvepiant nebesigirdi kriokimo. Jei laringitas lengvos ar vidutinės formos, gydymą galėsite tęsti namuose.

Daugeliui jau įperkami kompresoriniai vaistų purkštuvai – inhaliatoriai.

Saugant balsą ir vengiant susirgti laringitu patariamas grūdinimasis, sveika mityba (dėl GERLo) ir gyvensena, kasmetiniai skiepai nuo gripo, pakankamas skysčių kiekis, kosulio etiketas (kad neplatintume mikrobų), rankų plovimas, dvasinė higiena (vengti streso, nepulti į depresiją, nerėkti); svarbu nerūkyti (neužmirškime ir pasyvaus rūkymo), drėkinti sausų patalpų orą, vengti dulkių ir chemikalų, nenuvarginti balso – kalbėti tyliau, daryti pertraukas.

O svarbiausia – daugiau klausti ir klausytis. Klausydamiesi tampame išmintingi, turbūt ir laimingi. Tegul mūsų balsas sklinda iš širdies – ne iš visos gerklės.

Gyvenimas kaip senas vynas

Baisus laikas Vanda IBIANSKA Turiu rašyti apie senatvę. Rašysiu tik nuogą tiesą, be jokios poezijos apie gyvenimo rudenį ir panašias nesąmones. Senatvė yra žiauri, sunki ir negraži. Visi vapaliojimai apie jos neva ramybę ir grožį lygintini su tyčiojimusi iš senų žmonių ir pačios senatvės. Nes kokia ji – visi žinome. Sveikata silpsta, ligos veiste veisiasi, kūnas netenka patrauklumo, tampa atgrasus. Apimti nevilties seni žmonės apsileidžia, nustoja paisyti savo išorės, taip patys save dar labiau skandindami.

Sunykus patriarchalinei šeimai, vyresnioji karta atsiduria sociumo užribyje. Vadinamieji „senjorai“ reikalingi, kol išgali pagelbėti vaikams, vaikaičiams ir, deja, deja, turi pinigų. Štai kodėl seni žmonės tampa šykštūs, kaupia kaip tik galėdami. Gyvenimas juos išmokė, kad turtas suteikia šiokią tokią nepriklausomybę ar bent jos iliuziją ir už pinigus gali nusipirkti paslaugas. Kaip kurmiai deda centą prie cento, kad galėtų sumokėti už „paskutinę vandens stiklinę“. Tos SODROS, kuri vadinosi šeima, jau seniai nebėra.

Taip, pykstate, kad rašau nemalonius dalykus. Nepykite. Ilgai gyvenu ir per daug visko mačiau. Pagaliau matau ir išgyvenu savo pačios atriedančią, jau beldžiančią į duris senatvę. Man tai dar nieko, kruopų valgyti nereikia, bet sumenkinimą, užgauliojimus, nesiskaitymus patiriu kone kasdien. Ir vėl: aš dar ištveriu, o kaip kitiems, kurie jautresni?

Ak, neprotingi iš kolchozų tamsybių išsiritę 40 ar 50 metų „jauni“ žmonės! Jūs nė neįtariate, kad 20 metų tuoj pat ne praeis, o prašvilps uraganu. Tai šiandien jums atrodo, kad 20 metų – ilgas laiko tarpas. Ne. Tai tik akimirka. Ir netrukus, vieną dieną jus pavadins „močiute“, „tėvuk“. Šlykščiais sovietinio „paveldo“ kreipiniais.

Tada savo kailiu patirsite, ką reiškia senti, kai čia pat auga Z karta. Jums bus dar blogiau nei mums.

Empatiją skiepydami mane auklėjo tėvai, to paties sėmiausi iš gausybės knygų, todėl niekaip negaliu suprasti kad ir tokių dalykų: motiną, tėvą operuoja kardiochirurgas, onkologas, o vaikai ramiai sau sėdi darbe, gurkšnoja arbatą, kaip niekur nieko šnekučiuojasi su kolegomis.

Mes, vadinamieji seniai, tokiais atvejais jau kelis kartus būdavom pasikalbėję su gydytojais ir, nuriję porą valerijono tablečių, tylutėliai kalbėdavome „Sveika, Marija“ koridoriuje prie operacinės. Motina ar tėvas pirmiausia dairosi vaikų, tik paskui slaugytojos. Kaip galima nebūti šalia?! Nieko sau! Na tai ką, kas laukia tų dabar pusamžių vaikų? Aišku, jie visi galvoja, jog jų pačių vaikai

bus labai geri, rūpestingi, jų vienų nepaliks ir t. t., ir pan.

Galvokite, mielieji, galvokite.

Bėda, kad vaikai viską mato, jų smegenys absoliučiai viską fiksuoja ir įrašo. Kaip jūs elgiatės su vyresniąja karta, taip ir jie elgsis su jumis. Tik dar padauginę iš trijų.

Senatvė sunki ne tik dėl materialinių nepriteklių, ligų, jėgų netekimo, vaikų apleidimo, nuolatinio jautimo, kad visuomenėje esi „nerūšinis“, stovi tuščiame perone, o tavo traukinys jau nuvažiavo. Čia dar ne visos blogybės. Žinai, kad vartai jau pamažėle atsiveria. Kartais girgždėdami, kartais visai tyliai. Tavo valanda ne už kalnų. Nežinai, kada suskambės skambutis. Bet žinai, jog ne po 25 ar 30 metų. Tada naktimis, nes jau seniai prastai miegi, perkratai mintyse prašvilpusius kaip vėjo gūsis metus.

Atrandi ten daug to, ko nenorėtum atrasti. Užplūsta sąžinės graužatis, gėda. Tik jau nebeištaisysi, nebeatsiteisi.

Gal tai viena iš priežasčių, kodėl bažnyčiose dominuoja žilos galvos? Nes lyg ir derėtų sueiti į gerą santykį su šv. Petru, kitaip gali pavaryti kaip koks dar 30-ies nesulaukęs generalinis direktorius... Nors jei kalbėti visai atvirai, tai daug senų žmonių pernelyg daug laiko leidžia bažnyčiose dėl to, kad neturi kur eiti. Šitaip galvoju todėl, jog dažnai matau žmones Mišių metu kalbančius rožinį ar mechaniškai atsakinėjančius, taigi, akivaizdžiai nedalyvaujančius Mišiose. Išeitų, kad buvimas bažnyčioje lyg ir laiko praleidimas? Ar tam tikra nesąmoninga reliktinė pareiga? O autentiškas tikėjimas? Ak! Yra ir dar kita šiurpi banga. Vienas po kito miršta tavo artimiausieji draugai. Su jais kartu lankyta mokykla, studijuota, eita į pamerges, paskui svočias, linksmintasi, drauge džiaugtasi ir liūdėta, guostasi. Pasaulis tuštėja ir traukiasi. Na taip, man konkrečiai mažėja, nes ilgesnio kaip 4 val. skrydžio nebepakeliu. Aišku, labai norėčiau pamatyti Orientą, bet piššš... Ką ten Rytus, Burbiškio dvaras su savo tulpėmis, ir tas darosi per tolimas.

Ir galiausiai pagauna nuostaba. Kaipgi čia taip? Juk studentiškais metais iš Rotušės aikštės iki Kipro Petrausko gatvės per 35–40 min. nulėkdavau, o dabar menkus 3 km automobiliu reikia važiuoti. Pasiutusiai keista. Tiesiog neįtikėtina.

Kada gi buvo tas nuotykis, kuris vadinasi g-y-v-en-i-m-a-s?! Nei buvo, nei ką. Liko tik niūri senatvė. Net Artuma 2017 m. spalis

33

Gyvenimas kaip senas vynas

vyrai, kurie mane mylėjo, arba numirė, arba išvirto į kaliauses. Kai sutinki, kalba tik apie politiką ir ligas. Uch! Štai tokia ta senatvė. Norėjote ko nors pozityvaus ir tikėjotės linksmo? Nėra ir nebus. Nes senatvė nei linksma, nei maloni. Ji ne vodevilis. Tai vis didėjančio įvairiapusio silpnumo laikas. Maži vaikeliai irgi silpni, bet jie gražūs, todėl mylimi ir beveik sudievinami. Seno žmogaus silpnumas aplinkinių nejaudina. Jį netgi norisi pastumt, užgaut.

Nes silpnas. Apsiginti nepajėgia. Tiesa, jaunimas kažkiek jautresnis. Iki tam tikro laiko. Aišku, daug kas pasakys, kad tik man viskas taip juodai atrodo. Girdi, yra mylimi ir mylintys seneliai, močiutės, gaubiami rūpestingumo, atjautos ir t. t. Na, ir sakykite. Tik vargu ar jūs žinote, ką tie senstantys žmonės galvoja, kas slypi jų širdžių gelmėse ir apie ką jie retsykiais slapta pasikalba su savo bendraamžiais.

Romualdo Rakausko nuotrauka

Keistai ima elgtis smegenys. Streikuoja atmintis, prapuola ir vėl atsiranda žodžiai, bet patirtis auga, kaupiasi, ir smegenys daro vos ne 90 procentų tikslias mąstymu ir empirika paremtas išvadas. Neįkainojamą turtą. Tik jo niekam nereikia. Jaunesnė karta jį niekina ir pati uoliai dar ir dar kartą išradinėja seniai išrastą dviratį. Užuot pasinaudojusi vyresniųjų žiniomis. Deja, tas dėsnis mūsų kraštuose veikia nuo neatmenamų laikų. Rytiečiai išmintingesni, todėl ir sukūrė tokias grandiozines, subtilias kultūras. Mes – ne.

Tokia tad toji senatvė. Sapalionės apie jos privalumus yra tik naivūs bandymai apgauti save ir kitus, vargana veidmainystė. Realybė žiauri, negailestinga, ir stručio politika stengiantis vyti tolyn nemalonias mintis, užsimerkti prieš tikrovę nepadės, nes tai laikas, kai žmogaus kūnas nyksta, jėgos gęsta, bet sąmonė gyva. Maros metas.

Aš vadinu tai kryžiumi. Mano galva, senatvė yra vienas iš kryžių, kurį tenka nešti žinant, kad neprieis Simonas Kirėnietis ir, nusibraukęs prakaitą, nepasisiūlys už mane panešėti. Kiekvienam savo kryžių reikės nunešti pačiam, galvojant ne tik apie valandas čia ir dabar, bet ir apie Išganytoją, kurio kryžius buvo nelyginamai sunkesnis ir prisiimtas savo noru, laisva valia, kad mus atpirktų. Tad nė akimirkai nevalia pamiršti: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38).

Gražiausia ir geriausia, kas mums duota gyvenimo galudienyje, yra kasdienė, nuoširdi malda ir intymus pokalbis su Jėzumi. Štai ir viskas apie senatvę.

* * *

Svečiai skirstomi į du tipus: vieni nori kuo ilgiau pasisvečiuoti, kiti – kuo anksčiau grįžti namo. Šeima, t. y. vyras ir žmona, dažniausiai susideda iš abiejų tipų atstovų.

* * *

Indėnas sumanė pasikeisti pavardę. Aiškina: – Man nepatinka mano pavardė. Ji per ilga.

– Tai kokia ta jūsų pavardė?

– Pašautas laukinis kalnų erelis, akmeniu krintantis iš dangaus.

– Taip, iš tiesų pavardė sudėtinga… Ir kokią naują pavardę pasirinkote?

– Bum!

* * *

Kalbasi du draugai.

– Mano žmona kažkur perskaitė, kad reikia valgyti kuo mažiau virtų ir keptų produktų.

– Aha, manoji irgi tingi prie viryklės stovėti.

* * *

Veiksmai kalba garsiau už žodžius, bet kur kas rečiau.

34

Artuma 2017 m. spalis

* * *

Atidarau šaldytuvą – ko tik ten nėra: dešros nėra, sūrio nėra, nieko nėra!

* * *

O, mano charakteris nuostabus, tik daugumos nervai kažkokie silpni.

* * *

Sūnus prašo tėvą: – Ar galėtum man šiam vakarui paskolinti mašiną?

Tėvas sūnui: – O tai kam tau tada kojos?

– Viena stabdžiams spausti, kita – greičio pedalui.

* * *

– Daktare, mano liga tokia keista, kad bijau, jog niekas nepadės...

– Nesijaudinkite, dabar yra tiek naujų vaistų, kad kai kuriems dar net ligos nesugalvotos!

* * *

Jeigu mama pasakė „ne“, tada pasiklausk močiutės.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia SEMINARAS KAS YRA ATLAIDAS? spalio 12 d.

EKSTRAORDINARINIŲ ŠV. KOMUNIJOS DALYTOJŲ UGDYMO PROGRAMA nuo spalio 17 d.

BIBLIODRAMA „KELIAUK TUOJAU PAT Į NINEVĘ, TĄ DIDĮ MIESTĄ...“ (Jon 3, 2) spalio 28 d.

MALDOS IR SUSIKAUPIMO DIENA VYRAMS „TROŠKIMŲ GALIA“ lapkričio 10–11 d.

Visi užsiėmimai vyks Perkūno name, Kaune Informacija ir registracija: Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Šios svetainės dėka mes atvėrėme širdis, pažinome ir pamilome vienas kitą. Dievas yra nuostabus pokštininkas, o 20 eurų tapo geriausia mūsų gyvenimo investicija! – apie šį projektą atsiliepia Ramunė ir Saulius, viena iš aštuonių kitoLink.lt susipažinusių ir Santuokos sakramentą priėmusių porų.

Dabar kitoLink.lt nariai už tą pačią narystės kainą gali bendrauti su katalikais vienužiais iš daugiau nei 12 pasaulio šalių!

Pirmadienis

Antradienis

07:00

Alytuje 107.4MHz Anykščiuose 95.0MHz Biržuose 98.2MHz Druskininkuose 107.6MHz Ignalinoje 99.0MHz Joniškyje 94.8 MHz Jurbarke 100.3MHz Kaune 95.7MHz Klaipėdoje 106.0MHz Laukuvoje 106.7MHz Marijampolėje 91.4MHz Mažeikiuose 92.7MHz Nidoje 92.1MHz Panevėžyje 95.0MHz Raseiniuose 105.2MHz Rokiškyje 105.8MHz Skuode 91.6MHz Šiauliuose 91.8MHz Šilutėje 96.9MHz Tauragėje 92.3MHz Telšiuose 101.1MHz Utenoje 97.7MHz Varėnoje 100.3MHz Vilniuje 93.1MHz Visagine 105.4MHz

07:25

Dievo žodis Vatikano radijo žinios

08:00

Aktualijos

Katechezė Vatikano radijo žinios trumpai

www.marijosradijas.lt

08:20 Žinia iš Pakutuvėnų

Muzika

10:00

Dvasinė ekologija

Meilė tiesoje (kart.)

Knygų lentynoje (kart.)

Irkis į gilumą (kart.)

Katekizmo komentaras (kart.)

Tikėjimas ir kultūra / Ortodoksų Bažnyčios laida

Dievas gydo

Naujienos iš vyskupijų

Gyvybės medis (kart.)

11:30

Rožinis

11:55

Viešpaties angelas

Bažnytinės teisės klausimai (kart.)

Šv. Mišios

13:00

Dieninė valandų liturgijos malda

13:15

Eucharistijos slėpinys

13:35

Šventasis Raštas

14:00

Rožinis, Švč. Mergelės Marijos litanija

14:40

Vatikano radijo žinios

15:00

Dievo Gailestingumo valanda

15:25

Dievo žodis

15:45

Šiandien

15:55

Eucharistijos slėpinys

16:45

Muzika

17:00

Ortodoksų Bažnyčios Krikščioniškų leidinių naujienos (kart.) apžvalga (kart.)

Katekizmo komentaras

Gyvybės medis

18:00

Savaitė su popiežiumi (kart.)

16:50 Skelbimai

16:20 Paslėptas lobis (kart.)

Knygų lentynoje

Irkis į gilumą

Sveika, Marija (kart.)

Paslėptas lobis

Ganytojo žodis

Žinia iš Pakutuvėnų (kart.)

Protų bokštai

Krikščioniški TOP'ai

Klausk drąsiai (kart.)

Atokvėpio valandėlė (kart.)

Paskui Avinėlį

23:30 Marijos radijo šeima (antrą mėn. šešt.) (kart.)

23:20 Musica Sacra (kart.)

Naujienos iš vyskupijų (kart.)

Bažnytinės teisės klausimai Viešpaties Angelas

Meilė tiesoje

Šeimos židinys

19:00

Biblijos slėpiniai

Sveika, Marija

Rožinis, Švč. Mergelės Marijos litanija

19:40

Dievo žodis Tikėjimo žvilgsniu

21:00

Katekizmo „YouCat“ komentaras

Kas rūpi jauniems

Iššūkis

Šlovinimo vakarai / Pašaukė mane

Naktinė valandų liturgijos malda

21:15

Vatikano radijo žinios (naujos)

21:45

Aktualijos (kart.)

22:30 23:15

Muzika

Vakarinė valandų liturgijos malda

17:20 Jo žaizdomis išgydyti

20:00

Ganytojo žodis (kart.)

10:30 Marijos radijo 10:40 Vatikano radijo šeima (II mėn. šešt.) žinios trumpai 11:00 Eucharistijos 11:00 Eucharistijos slėpinys slėpinys (kart.)

Atokvėpio valandėlė

Skaitiniai per Marijos radiją Seminarija šiandien (kart.)

08:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda

Klausk drąsiai

Musica sacra

12:00

16:00

07:20 Savaitė su popiežiumi

Šv. Mišios

Ortodoksų Bažnyčios Krikščioniškų leidinių naujienos apžvalga

Seminarija šiandien

Sekmadienis

Vatikano radijo žinios

Vatikano radijo žinios trumpai

09:45

Šeštadienis

Dievo Žodis

09:40

10:45

Penktadienis

07:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda

09:00

18:15

TELEFONAI: Informacija (8 37) 42 84 08 Redakcijos (8 37) 41 04 01 Tiesioginio eterio (8 37) 32 32 30 SMS (8 650) 49 107 Intencijų ir pokalbių (8 37) 42 84 08 (I–VI 10–12 val. ir 19–21 val.)

Administracijos (8 37) 37 71 60 Vilniaus studijos (8 5) 272 43 10

Ketvirtadienis

07:40

08:45

MARIJOS RADIJAS

Trečiadienis

Rytmetinė valandų liturgijos malda

Katechezė (kart.)

Dvasinė ekologija (kart.)

Tikėjimas ir kultūra / Jo žaizdomis išgydyti Dievas gydo (kart.) Ortodoksų Bažnyčios (kart.) laida (kart.)

Katekizmo komentaras

Viešpatie Jėzau, Tu gimei iš Mergelės Marijos, šventųjų Joachimo ir Onos dukters.

Pažvelk su meile į viso pasaulio senelius. Saugok juos!

Jie yra šeimų, Bažnyčios ir visos visuomenės praturtinimo šaltinis.

Sustiprink juos! Tegul jie sendami ir toliau būna savo šeimoms tvirtos evangelinio tikėjimo kolonos, kilnių šeimyninių idealų sargai, tikėjimo tradicijos gyvieji lobynai.

Padaryk juos išminties ir drąsos mokytojais, kad jie ateities kartoms perduotų savo brandžios žmogiškosios ir dvasinės patirties vaisius.

Viešpatie Jėzau, padėk šeimoms ir visuomenei vertinti senelių buvimą ir jų vaidmenį.

Tegul jie niekuomet nebus ignoruojami ir atskirti, bet visuomet patirs pagarbą ir meilę.

Padėk jiems gyventi giedrai ir jaustis priimamiems per visus gyvenimo, kurį jiems davei, metus.

Marija, visų gyvųjų Motina, nuolat laikyk senelius savo globoje, lydėk juos jų žemiškoje piligrimystėje ir savo maldomis suteik, kad visos šeimos vieną dieną susijungtų savo dangiškoje tėvynėje, kur Tu lauki visos žmonijos, kad ji būtų apkabinta gyvenimo be pabaigos.

Amen.

Benediktas XVI Sukurta 2008 m. specialiai Katalikų senelių asociacijai

Spalio Artuma: senatvė – ar laikas „džiauti irklus“?

Spalį – pagyvenusių žmonių mėnesį – Artuma žvelgia į senatvę: kam skirtas šis laikas, kai, atrodytų, tavo dienos jau praėjo ir jautiesi išstumtas iš gyvenimo? Ar galime apie senatvę kalbėti kaip apie... pašaukimą? Kokia senolių misija Bažnyčioje, šeimoje ir pasaulyje?

Kodėl vieni seneliai brandūs ir giedri, o kiti nusivylę, pikti ir agresyvūs? Kaip galime jau dabar mokytis senti?

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt