__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

Juozo Kamensko nuotrauka

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. rugsėjis

9


Ganytojo žodis

Vido Venslovaičio nuotrauka

Lietuva, Žemaitija, „atrask save, būk savimi“!

Mieli broliai ir seserys! Šiandien susibūrėme dėkoti Dievui už įsteigtą prieš 600 metų (1417 m. spalio 24 d.) Žemaičių vyskupystę su sostu Varniuose (Medininkuose), už jos pirmojo vyskupo kanauninko Motiejaus, Vilniaus katedros rektoriaus, konsekravimą ir apmąstyti Žemaitijos gyventojų atsivertimo. Šiuo įvykiu galutinis Lietuvos evangelizavimas įgijo dar reikšmingesnį išsiskleidimą ir išsipildymą. <...> Jūsų tautos krikščioniškojo tikėjimo pradžios prisiminimas visų pirma yra Evangelijos skelbiamos žinios, kuri pati savyje atveria kelią į ribų neturinčią bendrystę, prisiminimas. Šventasis Paulius suprato šią Gerosios Naujienos tikrovę ir ją išreiškė Laiške galatams (Gal 3, 27–28): Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! Ten, kur Dievo žodžio skelbimas patiria įvairių kliūčių, jis priimamas ir giliai įsiskverbia į tautos sąmonę, ir visam laikui įtvirtina pačios tautos ir istorijos suvokimą. Tauta, klausydama Dievo žodžio, atpažįsta tikrąją savo tapatybę, suvokia ir pripažįsta, kad yra Dievo nuo amžių išrinkta ir Kristaus mylima dabar ir visada. Tapatybė, kurią savyje turi tikėjimas į Kristų, kaip dovana įsikūnija savoje kultūroje ir tampa joje šviesa; žmogiškieji žodžiai tampa įrankiu dialogui su Dievu, kuris per Kristų tapo pradžia ir Jame visi yra pašaukti dalyvauti. Lietuvių tautos istorijos kūrimasis sutampa su jos evangelizavimu. Evangelizavimu, buvusiu visų pirma dominikonų ir pranciškonų vienuolinių ordinų, kurie pirmieji atvyko pas jus, taip pat benediktinų, naujosios regulos pranciškonų (populiariai vadinamų bernardinais), bazilijonų ir galiausiai jėzuitų pastoracinio darbo vaisiumi. Į šį atsidavusį pastoracinį darbą su ypatingu atvirumu atsiliepė jūsų protėviai. Krikščionybė buvo tikras evangelinis raugas tautai, persmelkė kasdienį gyvenimą, įleido gilias šaknis ir tapo, galima teigti, jos siela. Jūsų tauta leidosi būti permerkta tikėjimo ir parodė stiprų bei nuoširdų liudijimą net sunkiausiais istorijos momentais, kančios ir aukos valandomis. Išbandytas ir išgrynintas tikėjimas, kaip auksas ugnyje (plg. 1 Pt 1, 7), yra jūsų tautoje iš senų laikų likęs ypatingas pamaldumas kenčiančiam Kristui, vaizduojamam nesuskaitomuose pakelės kryžiuose, daugybėje kenčiančio Jėzaus atvaizdų, tipiškame liaudies meistrų mene, vietose, pavadintose Kalvarijomis su Kryžiaus kelio stotimis, – dėl to jūsų žemė nusipelno būti vadinama Kryžių žeme. Prie viso šito reikia pridėti tai, kad jūs be galo mylite Dievo Motiną, Švenčiausiąją Mergelę, Gailestingumo Motiną, ypač gerbiamą Aušros Vartuose, Krekenavoje, Pivašiūnuose, Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje ir kitose šventovėse. Nuo amžių iki šiandien į šiuos tikėjimo ir gailestingumo židinius vyksta tikinčiųjų piligrimystės iš visų vyskupijų, kad degančiomis širdimis, nors ir patirdami sunkumų bei aukų, patikėtumėte save Tai, kurią aukščiausios meilės aktu Kristus nuo kryžiaus mums dovanojo kaip Motiną ir malonių tarpininkę. Po daugybės krikščioniškosios istorijos amžių, nežiūrint kruvinų konfliktų, trikdžiusių šią žemę, socialinių ir dvasinių krizių, paženklinusių jos gyvenimą, dar reikia pabrėžti, kad lietuviška tapatybė, žemaitiška tapatybė nesuprantama be krikščionybės – būtent joje randamos šaknys, subrandinusios civilizaciją, kultūrą, jėgą, darbštumą, jos gebėjimą atsikurti ir atsinaujinti; žodžiu, visa tai, iš ko kyla tautos garbė. Lietuvos ir ypač Žemaitijos istorija mums duoda daugybę nuolatinio Šventosios Dvasios veikimo liudijimų, kurie savo vaisiais išgražino jūsų Bažnyčią (plg. Gal 5, 22), kurie pažadino vyrų ir moterų, vertų būti pripažintais tikrais Kristaus mokiniais, gretas <...>. Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Pedro López QUINTANOS homilija Žemaičių vyskupystės 600 m. jubiliejaus proga Varniuose (2017 08 20)

tęsinys 8 p.


Laiškas skaitytojams

Atsidžiaugę vasara, atšventę Žemaičių vyskupystės įsteigimo

Turinys

600 m. jubiliejų – sveiki sugrįžę, Artumos ištikimieji, pasiilgtieji!

Kronika

Klausimai ganytojams

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kas teikia Santuokos sakramentą?

5

Tomas VILUCKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

6

Nuncijaus homilijos tęsinys

8

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Visą gyvenimą dėkingas

9

Sigita MASLAUSKAITĖ–MAŽYLIENĖ Trakų Dievo Motinos paveikslo 35 karūnavimo 300 m. jubiliejus Meilės džiaugsmas

Tomas VILUCKAS Biblinė santuoka yra sandora

10

Zita VASILIAUSKAITĖ Pirmieji metai šeimoje

12

Dalia LUKĖNIENĖ Kai nusivili sutuoktiniu...

14

Pokalbis su kunigu ir jaunavedžiais Tos moderniškos vestuvės...

16

Vita TAMOLIŪNĖ-JANKAUSKIENĖ Pakviesk į savo vestuves – 19 pasakysiu, kas Tu Ses. Judita STANKŪNAITĖ SJE Kaip bendrauti be smurto? (II)

21

Antrasis pabėgimas

22

Mano vestuvių dar nebuvo

23

Jaunimo iššūkis

Priprasti prie kito

24

Vijoleta VITKAUSKIENĖ „Pažink save!“

26

Atokvėpio valandai

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Noriu gyventi kaip filme!

27

Giovannino GUARESCHI „Aš“ ir „pati“

29

Akiračiai

Atradusi Dangų žemėje – Švenčiausiosios Trejybės Elžbieta

30

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Rudens gėrybės?

32

Pasitinkame Jus pailsėję, su naujomis jėgomis, kad tęstume kelionę su popiežiaus Pranciškaus laišku Meilės džiaugsmas apie svarbiausius šiandienio šeimos gyvenimo klausimus. Jame itin daug dėmesio skiriama jaunuoliams, besirengiantiems kurti šeimą, – panašu, kad popiežiui svarbi kiekvienos šeimos kelionės pradžia. Todėl rugsėjo Artumoje klausiame: kaip sužadėtinius palydėti į santuoką? Ar būtini kursai, jei ir taip mylime? Kur kreiptis, kai jaunai šeimai skersai kelio stoja pirmosios kliūtys? Kokios pagalbos tikimasi iš Bažnyčios, t. y. mūsų visų? Pati tapau šio mėnesio temos heroje, todėl vyriausiasis redaktorius paprašė parašyti Jums laišką. Mat eina penktas mėnuo, kai esu žmona. Pamenu, lankant sužadėtinių kursus, kilo diskusija, kodėl poros tuokiasi tik po trejų, penkerių ar dar daugiau draugystės metų. Atsakymai, žinoma, girdėti: trūko pinigų, mums ir taip gerai arba dar norėjosi laisvės, nenorėjome įsipareigoti. Būtent apie laisvę rašydama šį laišką svarsčiau. Argi tai, kad dabar prieš darydama ką nors, turiu pasitarti su vyru, reiškia, kad praradau laisvę? Atvirkščiai – santuoka dovanoja anksčiau neturėtos laisvės. Ji panaši į upę stačiais krantais, kurie neleidžia santuokoje nukrypti, išdžiūti, palaiko veržlumą, rodo į tikslą. O, kaip šauniai panaudojau palyginimą! – mintyse save pagyriau ir nulėkiau papasakoti vyrui laukdama tikro pagyrimo. Jis šyptelėjo ir, kaip dera geram vyrui, parodė silpnąją mano vietą, kad ūgtelėčiau: bet būna, kad upės patvinsta ir užlieja krantus, ir ką darome, kad taip nenutiktų? Kaip susitarę, jiedu su popiežiumi nepaliauja kalbėti apie potvynius – šių dienų iššūkius šeimai. Būna, upė išsilieja ir ima griauti viską, kas iki tol sukurta. Reikia pripažinti, dar besiruošiant santuokai mums taip ne kartą nutiko. Sykį, kai žmonės bandė mus atkalbėti nuo minties apie vestuves, aikčiojo: ką jiedu veiks drauge?, kitais kartais patys skaudinome vienas kitą, nes per daug žaizdų atsinešėme iš praeities. Visa tai tik sustiprino, išmokė atleisti, leido tvirtai pamilti ir palydėjo į santuoką. Numoti ranka, nueiti tik man patogiu keliu ir leisti upei džiūti – paprasta, bet prie altoriaus pažadėjau kitaip. Palaikyti upę, kad neišsausėtų, nepatvintų ar, dar blogiau, kad nesustotų tekėti ir jos vanduo neprasmirstų (!) – tai sunkiausias darbas, kokį esu iki šiol dirbusi, nes tai darbas su savo silpnybėmis, pavojaus ženklais, anot popiežiaus, kuriuos reikia atpažinti ir laiku sutramdyti. Negana to, mudu turime išmokti dirbti kartu. Maža to – tai nėra tik mudviejų reikalas: šeimos upė teka per visą Bažnyčią, kurios nariais esame. Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu, – tai dar nieko... Didesnis iššūkis nepamiršti – tepadeda man Dievas, o Jis, paprašytas padėti, pirmiausia atgręžia akis ne į Dangų, bet į vyrą, o abiejų žvilgsnius – į brolius ir seses, kuriuos priimti sunku, o dalytis reikia net sunkiais išbandymais. To ir linkiu Jūsų šeimoms. Kad brangiausios Bažnyčios upės niekas neišdžiovintų, nesulaikytų! Valdonė Miliuvienė

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Murmėjimas ir bambėjimas

33

Šypsenos be raukšlių

34

P. S. Rugsėjo 7–15 d., kaip ir kasmet, kviečiame susitikti Šiluvoje, kur vyks didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai. Beje, lygiai prieš metus, besirengdamas savanoriauti Šilinėse, tuomet dar tik būsimas mano vyras Dovydas paprašė Dievą žmonos. Šįmet dalyvausime Šilinėse kaip šeima, dėkodami už visas gautas malones. Artuma 2017 m. rugsėjis

3


Kronika

Klausimai ganytojams Liepos–rugpjūčio Artumoje daug dėmesio skyrėme Reformacijos 500 metų jubiliejui, o vasarą sulaukėme net iš užjūrio klausimo – tai kuo vis dėlto skiriasi katalikų ir evangelikų liuteronų konfesijos ir ar mes vieni pas kitus galime priimti Komuniją. Paprašėme atsakyti Artumos kapeliono kunigo Artūro Kazlausko. Daugelis iš mūsų trokšta vienybės, bet kol kas jos nėra. Ir ne tik simboliškai, bet ir iš esmės. Taip pat ir kulto prasme. Tad ir vadinamoji interkomunija neįmanoma – priimti Komuniją ne savo Bažnyčioje neturime teisės. Tai būtų melo skleidimas. Mes nesame visiškoje vienybėje, tad ir visiškos vienybės (Komunijos) ženklas neįmanomas... Tiek apie dalyvavimą sakramentiniame gyvenime. O dabar, kaip dera krikščionims, pirmiausia pažiūrėkime, kas vienija katalikus ir protestantiškąsias bendruomenes, kurių įvairovė labai didelė. Krikščioniškos savimonės centre – Kristus, vienintelis žmogaus Išgelbėtojas. Vienas Dievas Kūrėjas, atskleidęs save istorijoje, ypač, bet ne tik, Izraeliui. Biblija yra Dievo ir žmonių santykių istorija, kupina Apreiškimo, tragedijų, meilės kančios, abejonių, neteisybių ir teisingumo, karų ir taikos. Mūsų gyvenimas žemėje yra kelionė, kuriai mes patys turime suteikti prasmę. Mūsų laukia amžinasis gyvenimas, kupinas nesibaigiančio džiaugsmo. Bažnyčia yra tikinčiųjų bendrija, galinti turėti įvairias formas

pagal laikmečius ir aplinkybes. Iš krikščionio laukiama gyvenimo pagal tikėjimą (vilties, artimo meilės, brolystės, svetingumo, lygybės, pagarbos skirtingumams, nesitaikstymo su neteisingumu ir smurtu, kovos su ligomis ir kančia). Visa tai vienija krikščionis. Tačiau yra požiūrių, kurie skiria protestantus ir katalikus. Protestantai tiki: 1. yra tik du sakramentai – Krikštas ir Eucharistija. Katalikai šiuos du laiko didžiausiais ir svarbiausiais, bet turi iš viso septynis sakramentus, be minėtųjų dar švenčia Sutvirtinimo, Atgailos, Santuokos, Kunigystės ir Ligonių; 2. Kristus neįsteigė hierarchinės Bažnyčios, tad nėra kunigiškojo ir popiežiškojo autoritetų; 3. kunigystė yra visuotinė, tad kiekvienas vyras ar moteris gali ją vykdyti; 4. Bažnyčios valdymas yra kolegialus, susirinkiminis sprendimus priimant bendru sutarimu; 5. vietinės Bažnyčios yra autonominės, nors palaiko tarpusavio ryšius; 6. Kristus asmeniškai bendrauja su visais be (įšventintų) tarpininkų; 7. kad būtų tikra Bažnyčia, nereikia įšventintųjų tarnautojų, svarbu susirinkti Kris-

taus vardu; 8. tik Trejybei yra teikiamas kultas, bet ne žmogiškoms būtybėms, taigi ir ne Marijai, šventiesiems, jų relikvijoms, paveikslams; 9. Bažnyčia nėra neklystanti (t. p. ir tikėjimo bei moralės srityse); 10. skausmas ir kančia nėra vertybė ir Dievo dovana; blogiui reikia pasipriešinti kiek įmanoma; 11. krikščionis yra laisvas ir atsakingas, tad sprendimus daro pasitikėdamas tik savo sąžine, apšviesta Dievo žodžio šviesos; Bažnyčiai neleidžiama nuspręsti už jį; 12. atmetama Prigimtinio įstatymo idėja, padedanti spręsti etinius iššūkius. Štai pagrindiniai mūsų skirtumai. Ilgas kelias dar laukia visų iki visiškos, taip pat ir sakramentinės, vienybės. P. S. Man asmeniškai labiau suprasti krikščionių skirtingumą padėjo Scotto ir Kimberly Hahn knyga Roma – mieli namai. Mūsų kelionė į katalikybę (2017) – protestantų poros liudijimas apie atėjimą į Katalikų Bažnyčią.

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 9 (332) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techniniai redaktoriai Ąžuolas JAŠINSKAS ir Valdonė MILIUVIENĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83; redakcija@artuma.lt. Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas. Užsakymo Nr. 213127, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. rugsėjis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas


Kronika

Rugsėjo liturginiai skaitiniai 1 P 1 Tes 4, 1–8; Ps 97; Mt 25, 1–13 2 Š 1 Tes 4, 9–11; Ps 98; Mt 25, 14–30

Maldos už rūpinimąsi kūrinija diena

3 S XXII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Jer 20, 7–9; Ps 63; Rom 12, 1–2; Mt 16, 21–27 4 P 1 Tes 4, 13–18; Ps 96; Lk 4, 16–30 5 A 1 Tes 5, 1–6. 9–11; Ps 27; Lk 4, 31–37 6 T Kol 1, 1–8; Ps 52; Lk 4, 38–44 7 K Kol 1, 9–14; Ps 98; Lk 5, 1–11 8 P ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS Mch 5, 1–4a; Ps 13; Mt 1, 1–16. 18–23 9 Š Šv. Petras Klaveras, kunigas Kol 1, 21–23; Ps 54; Lk 6, 1–5 10 S XXIII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Ez33,7–9;Ps95;Rom13,8–10;Mt18,15–20 11 P Kol 1, 24 – 2, 3; Ps 62; Lk 6, 6–11 12 A Švč. Mergelės Marijos Vardas Kol 2, 6–15; Ps 145; Lk 6, 12–19 13 T Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Kol 3, 1–11; Ps 145; Lk 6, 20–26 14 K Šv. Kryžiaus Išaukštinimas Sk 21, 4–9; Ps 78; Jn 3, 13–17 15 P Švč. Mergelė Marija Sopulingoji Žyd 5, 7–9; Ps 31; Jn 19, 25–27 16 Š Šv. Kornelijus, popiežius, ir šv. Kiprijonas, vyskupas, kankiniai 1 Tim 1, 15–17; Ps 113; Lk 6, 43–49 17 S XXIV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Sir 27, 30 – 28, 7; Ps 103; Rom 14, 7–9; Mt 18, 21–35 18 P 1 Tim 2, 1–8; Ps 28; Lk 7, 1–10 19 A Šv. Januarijus, vyskupas, kankinys 1 Tim 3, 1–13; Ps 101; Lk 7, 11–17 20 T Šv. Andriejus Kim Taegonas, kunigas, ir kiti Korėjos kankiniai 1 Tim 3, 14–16; Ps 111; Lk 7, 31–35 21 K Šv. Matas, apaštalas, evangelistas Ef 4, 1–7. 11–13; Ps 19; Mt 9, 9–13 22 P 1 Tim 6, 3–12; Ps 49; Lk 8, 1–3 23 Š Šv. Pijus Pietralčinietis, kunigas 1 Tim 6, 13–16; Ps 100; Lk 8, 4–15 24 S XXV EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Iz 55, 6–9; Ps 145; Fil 1, 20c–24. 27a; Mt 20, 1–16a 25 P Ezd 1, 1–6; Ps 126; Lk 8, 16–18 26 A Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai Ezd 6, 7–8. 12b. 14–20; Ps 122; Lk 8, 19–21 27 T Šv. Vincentas Paulietis, kunigas Ezd 9, 5–9; Tob 13, 2–4. 7–8; Lk 9, 1–6 28 K Šv. Vaclovas, kankinys; šv. Laurynas Ruisas ir jo draugai, kankiniai Ag 1, 1–8; Ps 149; Lk 9, 7–9 29 P Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, arkangelai Dan 7, 9–10. 13–14; Ps 138; Jn 1, 47–51 30 Š Šv. Jeronimas, kun., Bažnyčios mokytojas Zch 2, 5–9. 14–15a; Jer 31, 10–13; Lk 9, 43b–45 Šventojo Tėvo intencija rugsėjui:

evangelizavimo – už mūsų parapijas, kad jos, misionieriškos dvasios įkvėptos, taptų vietomis, kur skleidžiamas tikėjimas ir liudijama artimo meilė.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Liturgijos katechezė

Kas teikia Santuokos sakramentą? Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Jau daugiau nei du dešimtmečius ir Lietuvos katalikai turi malonę rengtis ypatingam – Santuokos – įvykiui katecheze bei įvairiais, nuolat tobulinamais, kursais. Tokia palydėjimo būtinybė kyla ne vien iš socialinių, bet pirmiausia iš teologinių paskatų. Mat katalikų tradicijoje vienintelis sakramentas, kurio teikėjas nėra dvasininkas, yra Santuoka. Tai ne tik puošni žmogiška iškilmė, bet ir iš tikėjimo kylantis Dievo ir žmogaus sambūvio ženklas. Tad kas gi tie Santuokos sakramento teikėjai ir kodėl? Tai  – patys besituokiantieji, abu pakrikštytieji Kristaus išpažinėjai. Per Krikštą žmogus susivienija su Kristumi ir atgimsta kaip dieviškojo gyvenimo dalyvis. Krikšto galia jis yra įjungiamas į Bažnyčią ir tampa Dievo tautos nariu bei Kristaus misijos dalininku. Grynai juridiškai kalbant, Krikštu žmogus tampa kanoniniu asmeniu su krikščionims būdingomis teisėmis ir pareigomis. Krikštas duoda neištrinamą žymę, leidžiančią ir įgalinančią dalyvauti krikščionių religijos kulte. Taigi krikščionys sutuoktiniai savo meilę išgyvena kaip akivaizdų ženklą jų visiškos priklausomybės Kristui per Krikštą. Dėl Krikšto santuokinė sutartis tampa sakramentu – regimu, apčiuopiamu Kristaus ženklu. Šitai suteikia Santuokai naują būtį  – natūrali santuokinė sandora yra, taip sakant, „reformuojama“ iš esmės. Taip perkeista nauja realybė tampa išganymo istorijos dalimi ir jai suteikiama galia parodyti Kristaus ir Bažnyčios vienybę. Krikštas nėra vien vartai į Santuoką kaip sakramentą, bet kur kas daugiau. Krikštas leidžia santuokai būti sakramentu. Savo forma Santuokos sakramentas iš esmės nesiskiria nuo natūralios (civilinės) santuokos. Santuoka yra sakramentas, nes tuokiasi du pakrikštytieji. Dėl Krikšto Santuoka tampa sakramentinė ir yra pripildoma antgamtinės pilnatvės. Taigi be Krikšto neįmanomas nei Santuokos sakramentas. Santuoka tampa sakramentu tik tada, kai sutuoktiniai į santuokinį gyvenimą įžengia per

Kristų, į kurį yra įjungti per Krikštą. Pakrikštytasis, krikščionis, gyvena Kristuje ir Jo Bažnyčioje. Taip yra dėl abipusės Kristaus ir Bažnyčios meilės. Ši meilė akivaizdžiausiai išreiškiama santuokos įvaizdžiu. Kaip Kristus myli Bažnyčią, o Bažnyčia – Kristų, sako liturgija įkandin apaštalo Pauliaus, šitaip ir vyras turi mylėti žmoną, o žmona – vyrą. Kaip Dievas dovanojasi žmogui, o Kristus  – Bažnyčiai, kaip Dievas gyvena su žmogumi, o Kristus – su Bažnyčia, kaip Dievas myli žmogų, o Kristus – Bažnyčią. Savo Santuoka krikščionys skelbia apie jau įvykusią Dievo ir žmonijos santuoką Kristaus ir Bažnyčios santuokoje. Tokiam gyvenimo būdui besituokiantieji ir duoda sutikimą. Dviejų pakrikštytųjų santuoka kyla iš šio sandoros slėpinio, jį išreiškia, jį pratęsia laike bei Kristaus Kūne, kuris yra Bažnyčia, pagal asmenines sutuoktinių galimybes. Tarp Krikšto ir Santuokos yra slėpiningas ryšys, nes vien dėl to, kad besituokiantieji yra pakrikštyti, net jiems apie tai negalvojant, santuokinis jų sutikimas savaime tampa sakramentu. Kalbėti apie Santuoką kaip sakramentą – tai kalbėti apie Kristuje gyvenančiųjų būtį ir buitį. Kiekvienas santuokinis aktas yra sakramentinis aktas. Santuokos sakramentas išgyvenamas ne vieną, bet kiekvieną kartą abipusiu pakrikštytųjų dovanojimusi, gyvenimu drauge ir meile Kristaus pavyzdžiu. Artuma 2017 m. rugsėjis

5


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Ugdyti taiką

Iš praėjusios vasaros naujienų išsiskyrė žinia, kad Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui kardinolui Gerhardui Ludwigui Mülleriui užbaigus penkerių metų mandatą, popiežiaus Pranciškaus potvarkiu jį pareigose pakeis arkivyskupas Luisas Ladaria Ferreras, jėzuitas, iki šiol Kongregacijoje ėjęs antras pagal svarbumą pareigas. Tikėjimo mokymo kongregacija yra viena seniausių Bažnyčios institucijų, jai patikėtas uždavinys „budėti tikėjimo klausimais ir ginti Bažnyčią nuo erezijų“. Arkivyskupas Ferreras garsėja nuosaikiomis savo pažiūromis ir turėtų nesivelti į paskutiniu metu paaštrėjusius novatorių ir tradicionalistų ginčus. Minėdami 500 metų sukaktį nuo Reformacijos pradžios, Pasaulinės reformatų Bažnyčių (PRB) bendrijos delegatai, suvažiavę į Generalinę tarybą, liepos 5  d. ekumeninėje ceremonijoje Vitenberge išreiškė oficialų pritarimą Bendrajai deklaracijai dėl nuteisinimo doktrinos. Ši Deklaracija po daugelio metų darbo buvo pasirašyta 1999  m. spalio 31  d. tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Pasaulinės liuteronų federacijos. Abi šalys pakvietė prie šio susitarimo prisidėti kitas Bažnyčias ar jų asociacijas. 2006 m. tai padarė Pasaulinė metodistų taryba, o 2016 m. ir anglikonai išreiškė pritarimą Deklaracijos esmei. PRB bendrijai priklauso per 230 reformatų tradicijos bendruomenių, pasklidusių 109 valstybėse ir vienijančių apie 80 milijonų krikščionių. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia taip pat yra šios PRB bendrijos narė. 6

Artuma 2017 m. rugsėjis

Visoms reformuotoms Bažnyčioms susitarus su katalikais dėl išteisinimo doktrinos, praranda aktualumą vienas esminių klausimų, XVI amžiuje sukėlusių Katalikų Bažnyčios skilimą. Paskelbtas popiežiaus Pranciškaus laiškas, adresuotas Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerei Angelai Merkel, o per ją – visiems liepos 7–8 d. vykusio G20 susitikimo dalyviams Hamburge, Vokietijoje. Pasak Pranciškaus, jis kreipiasi į didžiausių pasaulio ekonomikų lyderius norėdamas išreikšti tai, kas yra „jo ir visų Katalikų Bažnyčios ganytojų širdyje“. Laiškas patvirtina, kad popiežius lieka būtent moraliniu, o ne politiniu autoritetu nūdienos pasaulyje. Liepos 11-ąją popiežius Pranciškus pasirašė apaštališkąjį laišką Motu proprio „Maiorem hac dilectionem“, kuriuo, iš dalies keisdamas lig šiol galiojusią palaimintųjų ir šventųjų skelbimo tvarką, greta įprastinių beatifikacijos ir kanonizacijos bylų pradėjimo motyvų, t. y. herojiškų dorybių ir kankinystės, įveda dar vieną – „gyvybės paaukojimo“ motyvą. Tai byloja apie šventumo sampratos plėtotę ir praturtinimą. Liepos 24 d. Chrisas Gardas ir Connie Yates žiniasklaidos atstovams perskaitė pareiškimą apie kovos dėl savo sūnaus Charlie gyvybės nutraukimą. Pasaulio dėmesį prikaustęs Charlie gimė 2016 m. rugpjūčio 4 d. Tačiau jau po aštuonių savaičių jis pradėjo nesveikuoti ir netrukus tėvai sužinojo tragišką žinią apie genetinį sūnaus sutrikimą. Dėl jo kūnelis nebegalėjo pats funkcionuoti ir kūdikį teko pri-

jungti prie kvėpavimo aparato, kūnui dėl ligos toliau degeneruojant. „Great Ormond Street“ vaikų ligoninė Londone, atsižvelgdama į ligos eigą, jau 2017 m. pradžioje nusprendė, kad geriausiai šio vaiko interesą atitiktų ne tolesnė terapija, bet jos nutraukimas ir paliatyvioji slauga, kuri užtikrintų orias paskutines dienas ir švelnią mirtį. Charlie tėvai su tuo nenorėjo ir negalėjo sutikti, tad abiem pusėms nerandant bendro požiūrio atvejis nukeliavo į teismą, kuris balandį parėmė ligoninės poziciją. Kova dėl Charlie gyvenimo palengva tapo žinoma Anglijoje, o vėliau pradėta nuosekliai stebėti ir tarptautinės žiniasklaidos. Per 83 tūkst. asmenų paaukojo daugiau kaip milijoną svarų Charlie gydyti, savanoriai teisininkai ėmėsi tėvams atstovauti įvairiose pakopose, kurias perėjo byla teismuose. Dėl Charlie mirties užuojautą pareiškė ir popiežius Pranciškus. Šios ligos atvejis viešojoje erdvėje iškėlė medicininių, etinių ir teisinių klausimų, ir jie vis dar laukia atsakymų. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas rugpjūčio 21– 24 d. lankėsi Maskvoje. Įdomu pastebėti, kad jį kelionėje į Rusijos Federaciją lydėjo Vatikano valstybės sekretoriate, Santykiams su valstybėmis skyriuje dirbantis Nunciatūros patarėjas lietuvis mons. Visvaldas Kulbokas. Kardinolo Parolino vizito tikslas  – susitikti su Rusijos Ortodoksų Bažnyčios bei Rusijos Federacijos vadovais ir paliudyti popiežiaus dvasinį artumą vietos katalikų bendruomenei. „Dabartiniame tarptautinės įtampos kontekste taikos pasaulyje ugdymas bus pagrindinė visų mano susitikimų tema“, – kalbėjo Vatikano valstybės sekretorius, prieš vizitą duodamas interviu italų žiniasklaidai. Apie taiką kalbėta susitikimuose ir su Rusijos valstybės, ir su Ortodoksų Bažnyčios vadovais, paliesta ir padėtis Ukrainoje. Daug dėmesio skirta bendriems tarpkonfesiniams katalikų ir rusų ortodoksų santykiams. Svarbi aplinkybė, kad pokalbiuose neliesta popiežiaus kelionės į Rusiją tema. Tomas VILUCKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Į dangų – žemės keliais „Pabuvome danguje“, – sakė vyskupas Jonas Ivanauskas, Kaišiadorių katedroje liepos 2  d. prisimindamas tikrumą džiaugsmo, visų išgyvento Vilniaus Katedros aikštėje istorinę birželio 25-ąją, ir Padėkos Mišiose pašventindamas Pal. Teofiliaus Matulionio koplyčią. Apsilankydami joje, pasak Kaišiadorių ordinaro, sutiksime žmogų, kuris jau danguje, tačiau Dievo darbas tęsiasi per jo gyvenimą – kad atneštų į mūsų gyvenimą daugiau dangaus ir Dievo, daugiau meilės ir sutarimo. Pal. Teofiliaus tėviškę Kudoriškių kaime liepos 25 d. paženklino ąžuolinis kryžius. Alantos bažnyčioje, kur Teofilius buvo pakrikštytas, šv. Mišias aukojo Lietuvos vyskupai, o Alantos dvaro galerijoje atidaryta paroda. Rugpjūčio 10 d. pašventinta atminimo lenta kaip buvęs klebonas ir bažnyčios statytojas Teofilius Matulionius pagerbtas Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. 1 700 km pal. Teofiliaus vargo keliais Rusijoje šią vasarą nukeliavo arkivyskupas Tamkevičius su lietuviais aplankydamas sovietinio genocido vietas Solovkų salose

Pavyzdinėje santuokos vienybėje 75 metus nugyveno (be to, talkindami ir antisovietiniam pasipriešinimui Lietuvoje) paties arkivyskupo Gintaro tėveliai Marytė ir Pranas Grušai, nors šeimą kurį laiką buvo išskyrusi okupacija; šią vasarą juodu abu Viešpats pasišaukė į amžinybę, kurioje vėl drauge jie šlovina Dievą ir užtaria Lietuvos vaikus.

Valstybės dienos išvakarėse LR Prezidentūroje už nuopelnus Lietuvai ir jos vardo garsinimą pasaulyje arkivyskupui Gintarui Grušui įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didžiojo kryžiaus apdovanojimas.

„Palaimintasis Jurgis Matulaitis mus moko, kaip reikia priimti Karalystės sėklą mūsų gyvenimuose. Visas jo gyvenimas buvo pavyzdys, kaip žmogus, atvirai priimdamas Viešpaties malonę, yra pajėgus duoti vaisių įvairiausiose gyvenimo aplinkybėse: kaip ganytojas, kaip vienuolis, kaip vyskupas, kaip geras tautietis ir patriotas“, – Marijampolės bazilikoje švenčiant Jurgio Matulaičio beatifikacijos 30-metį sakė apaštališkasis nuncijus, paragindamas veikti, melstis ir prašyti stebuklo, kurio reikia, kad palaimintasis būtų paskelbtas šventuoju. Roberto Dačkaus nuotrauka

Dangus per vasaros atlaidus apglėbė Lietuvos šeimas, jaunimą, mokytojus, medikus, žemdirbius, visus, kurie rūpinasi visuomenės gėriu. Pagrindinę Žemaičių Kalvarijos atlaidų dieną apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana ragino žvelgti į Šeimų Karalienę, trokštančią gėrio savo vaikams, kad ji padėtų motinoms duoti geriausia savo šeimoms ir pasauliui, o tėvams – kad jie šeimoje „būtų esantys“, gyventų greta žmonų ir augančių savo vaikų. LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas kardinolas Audrys Juozas Bačkis kvietė melsti Lietuvai gerų šeimų, kuriose bręstų asmenybės ir pašaukimai į dvasinį luomą.

Liepos 6-ąją Vilniaus arkikatedroje arkivyskupas Grušas atkreipė dėmesį į Lietuvos šeimas, patyrusias karų, tremčių, pokario išbandymų, kurie išskyrė, pareikalavo ypač sūnų ir vyrų gyvybių, tačiau pasiaukojančias ir vieningas.

Kryžių kalno atlaiduose paminėtas Šiaulių vyskupijos įsteigimo 20-metis, o į tuomet atgaivintus atlaidus ir šiemet tradiciškai piligrimus pėsčiomis nuo Šiaulių katedros atvedė vyskupas Euge-

nijus Bartulis, be kita, iškilmėje pranešęs apie Vatikane patvirtintos arkivyskupo Julijono Steponavičiaus beatifikacijos bylos pradžią. Su žvilgsniu į Marijos kelią – kelią, kuris keičia pasaulį ir veda į dangų, atšvęsta Žolinė Krekenavoje. Pivašiūnuose šiemet dėkota Dievui už pal. Teofilių, liudijantį, jog šis kilnus kelias gali būti skirtas ir žmogui. Į atlaidus Pivašiūnuose atkeliavo ir palaimintojo didysis

relikvijorius. Iš arti prisilieti prie jo relikvijų turės progą ir artėjančių Šilinių dalyviai – relikvijorius su tradicinėmis piligrimų eisenomis paskutinį rugpjūčio sekmadienį atkeliavo į Šiluvą. Šiemetinės Trakinės – tai Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos atvaizdo 300 m. jubiliejaus minėjimo įžanga. Šiam jubiliejui bei valstybės 100-mečiui Trakų bažnyčia dedikavo du naujus įspūdingo svorio varpus. „Mūru stojam už Dievą – mes tvirčiausi krikščionys“, – programoje „Palaimingoji Krikšto šviesa“ Medininkų aikštėje Varniuose sakė Telšių Žemaitės dramos teatro studijos vaikai – jaunoji krašto karta – rugpjūčio 19–20 d. čia minint Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 m. jubiliejų. V Eucharistiniame kongrese, maldoje su Lietuvos vyskupais prašyta Dievo Dvasios, kad Žemaitija ir visa Lietuva atgaivintų savo krikščioniškas šaknis, kurios suteikė garbės jų istorijai, kad žemaičiai, kitados atsigręžę į Jos šviesą, išliktų „Dievo karalystės žmonėmis“. Į kunigų seminarijas Kaune, Telšiuose ir Vilniuje šiemet įstojo net 19 kandidatų. Gal tai irgi vilties ženklas Lietuvai iš Dangaus? Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2017 m. rugsėjis

7


Kronika

2 p.

>

Nuncijaus homilijos tęsinys

Pirmiausia prisiminkime Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį, tikrą Tridento reformos apaštalą, vyrą, lenkiantį gailestingumu ir kunigiškosiomis dorybėmis, stiprų ir išmintingą; būtent dėl to šventasis popiežius Jonas XXIII rodė jį kaip Bažnyčios Lietuvoje ganytojo pavyzdį. Savo intensyviu apaštalavimu vyskupas Giedraitis parodė, „ką reiškia kovoti už katalikų tikėjimą ir ginti jį visomis jėgomis“ protestantizmo plitimo akivaizdoje, kai kuriose vietovėse, prieš senosios pagonybės naudojimą, ir buvo autentiško dvasinio atgimimo skleidėju, rūpindamasis kunigų formacija, statydamas bažnyčias ir pats asmeniškai gimtąja kalba visaip katechizuodamas tautą. Tomis pačiomis pėdomis ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo tarnystė sutapo su liūdnais ir tamsiais tautai laikais, kai jis matė didelį pavojų tautinei ir religinei tapatybei. Tose sunkiose situacijose vyskupas Valančius buvo ne vien rūpestingas ir dėmesingas Dievo kaimenės ganytojas, bet ir tikras tautos moralinis vadovas. Yra išlikę jo garsieji ir energingi kreipimaisi į kunigus ir krikščionis tėvus, kad jie suvoktų asmeninę atsakomybę už tikėjimo perdavimą jaunosioms kartoms kartu su tėvų tikėjimu, su visais tradicijos ir tautos religiniais turtais. Valančius įsipareigojo sudėtingam tautos pertvarkymui religinėje srityje, per katechezę ir mokymus, organizuotus pogrindyje didžiulės rizikos akivaizdoje. Tais laikais vaikai, būdami šalia savo motinų, skaityti ir rašyti lietuviškai mokėsi iš katekizmo tekstų. Vyskupo Motiejaus didžiulė širdis ir išmintis, kurią jūsų tėvai priėmė atviromis širdimis, leido, kad net tais sunkiais laikais Dievo žodžio sėkla nepražūtų, bet vienytų tautą. Pagaliau negalime pamiršti didžiulės armijos sūnų ir dukterų, jūsų kraštiečių, kurie bėgant amžiams su atvira drąsa išpažino tikėjimą, gautą per Krikštą, ir joks išbandymas, net pats sunkiausias, negalėjo atskirti jų nuo Kristaus meilės (plg. Rom 8, 35). Tai vyskupai, kaip Vincentas Borisevičius, kunigai bei vienuoliai, kate8

Artuma 2017 m. rugsėjis

chetai, paprasti tikintieji, kurie kentė pažeminimus, diskriminaciją, kančias, persekiojimus ir tremtį, kalėjimą, deportaciją bei mirtį „džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Ir šiandien jūsų tautos siela yra gyva, nes joje gyvos krikščioniškos bei žmogiškos vertybės – asmens orumas, gilus teisingumo ir laisvės jausmas, darbštumas, iniciatyvos dvasia, šeimos meilė, pagarba gyvybei, tolerancija, troškimas bendradarbiauti dėl taikos; visa tai matoma, tai jūsų bruožas. Tačiau kai šloviname Viešpatį, kad Jis apšvietė Žemaitiją Evangelijos šviesa, negalime nuslėpti krizės, kurioje ji yra. Krizės, palietusios ir visuomeninį, ir religinį gyvenimą. Visuomeninis gyvenimas yra paženklintas ideologinio sekuliarizmo, kuris kyla iš Dievo neigimo arba religinės laisvės suvaržymo; iš per didelės reikšmės teikimo ekonominei sėkmei palyginti su žmogiškomis vertybėmis, darbu ir produkcija; iš materializmo ir hedonizmo, kurie daro įtaką šeimos vaisingumui ir vienybei, ką tik užsimezgusiai gyvybei ir jaunimo moralės apsaugai; iš atmetimo kultūros, kuri atstumia silpniausius, iš nihilizmo, kuris nuginkluoja valią priešintis esminėms problemoms, tokioms kaip naujieji vargšai, emigrantai, etninės ir religinės mažumos, sveiko žiniasklaidos priemonių naudojimo krizė, atrišanti rankas terorizmui. Lietuvos religiniame lygmenyje taip pat matoma krizė, kai patylomis neleidžiama pakrikštytiesiems bei tikintiesiems suvokti tikėjimo ir moralės mokymo jėgos, krikščioniškos gyvenimo vizijos, garantuojančios pusiausvyrą žmonėms ir bendruomenėms. Šiandien esame realaus pavojaus akivaizdoje, kad Kristaus vardas bus ištrintas iš naujųjų kartų širdžių dėl mūsų nerūpestingumo ir entuziazmo stygiaus gyventi tikėjimu. Kaip mums reikia šiandien naujų ganytojų, tokių kaip Giedraitis, Valančius ir Borisevičius! Todėl būdamas aidu žodžių, kuriuos šventasis Jonas Paulius II skyrė Europai ir

juos pasakė 1982 m. lapkričio 9 d. Santjago de Komposteloje, juos jums pasakysiu dabar čia: Lietuva, Žemaitija, atrask save, būk savimi! Atrask savo krikščionišką prigimtį. Atgaivink savo šaknis. Grįžk ir gyvenk autentiškomis Evangelijos vertybėmis, kurios suteikė garbės tavo istorijai ir tave lydėjo išbandymų bei kančios momentais, davė jėgų vėl atgauti laisvę. Išmokite džiaugsmingai ir su tikėjimu surinkti jūsų tėvų palikimą! Priimkite į savo širdis Kristaus ir Bažnyčios meilės liudijimą, anuomet buvusį herojišką, kurį jie jums paliko! Padarykite savą šią jūsų neįkainojamą vertybę ir tapkite jos verti! Tai jumyse taps didžios vilties daigu. Bažnyčia turi suvokti jai priklausantį indėlį į dvasinį ir žmogišką tautos atsinaujinimą. Nereikalaudama savo pozicijų, kurias turėjo praeityje ir kurios dabar yra visiškai pasenusios, Bažnyčia privalo tęsti savo tarnystės ir meilės liudijimą, kad tokiu būdu prisidėtų prie autentiško tikslo – materialinio, kultūrinio ir dvasinio tautos gėrio – siekimo. Visuomet pasitikėkime Dievo pagalba. Visų tikinčiųjų malda telydi mus. Tautų Viešpatie ir visos žmonijos Tėve, palaimink šią Tavo šeimą Žemaitiją bei Lietuvą, kad galėtų sekti, klausydama savo sąžinės, Tavo kviečiančiu balsu per visą kelionę nuo tada, kai prieš šešis amžius pirmą kartą jį išgirdo. Jos priklausymas Tavo šventumo karalystei ir gyvenimui tegul nebūna niekieno priimtas kaip priešingybė žemiškos tėvynės gėriui. Kad visuomet ir visada teiktų Tau šlovę, kuri Tau priklauso, ir laisvai bei džiugiai liudytų tiesą, teisingumą ir meilę. Laimink, Viešpatie, šią Žemaitijos Bažnyčią, apreikšk jai savo veidą ir suteik jai savo ramybės bei drąsos skelbti Tave! Švenčiausioji Kristaus ir mūsų Motina, vienijuosi su Tavo Lietuvos vaikų balsais, ir pasitikėdami meldžiame Tavo užtarimo. Gailestingumo Motina, patikiu Tau Žemaitijos brolius ir seseris, jau 600 metų krikščioniškai gyvenančius, ir prašau Tavęs: padėk jiems būti dar labiau ištikimiems Kristui ir Bažnyčiai. Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Pedro López QUINTANOS homilija Žemaičių vyskupystės 600 m. jubiliejaus proga Varniuose (2017 08 20)


Kronika Pal. Teofiliaus metai

Visą gyvenimą dėkingas Rugsėjį mokiniai, moksleiviai ir studentai pradeda naujus mokslo metus. Laimingi tie, kurie įstojo į tą studijų programą, kurios troško, ir gavo valstybės finansuojamą vietą. Vis dažniau kalbama ir apie finansinę mokslo siekimo pusę: mamos aptarinėja vaiko išleidimo į mokyklą išlaidas, o moksleiviai ir studentai, ypač atvykę iš provincijos, rūpinasi kuo geresnėmis sąlygomis gauti bendrabutį ar išsinuomoti kambarį. Tam reikia pinigų, kurių jaunimas dar neturi, todėl daugiau ar mažiau „sėdi“ tėvų bei globėjų kišenėje.

Teofilius šventina kryžių Gintviliškyje, 1937 m.

Palaimintajam Teofiliui ši studentiška patirtis buvo gerai žinoma. Aukštaitijos kaime gyvendamas jaunasis Teofilius troško siekti kunigystės, bet tam atsirado įvairių kliūčių: nepakankamas pagrindinis išsilavinimas neleido studijuoti Vilniaus ar Kauno kunigų seminarijose, o kunigystės siekimas Sankt Peterburgo seminarijoje buvo finansiškai sunkiai pakeliamas. Laimei, atsirado tolimas giminaitis – Gintviliškyje (Anykščių r.) gyvenantis Kazys Strazdas, pasiturintis ir tuomet dar nevedęs ūkininkas, finansavęs Teofiliaus kelionę į Sankt Peterburgą ir studijų pradžią kunigų seminarijoje. 1899  m. Kazys Strazdas susituokė su Marijona Raupelyte. Jų santuoka truko vos pusantrų metų. Tapęs kunigu (1900 m.) Teofilius aplankė Kazį ir sunkiai sergančią jo žmoną. 1900 m. rudenį Kazys neteko penkių mėnesių dukrytės ir dvidešimtmetės žmonos. Po kelerių metų Strazdas vedė Veroniką Putnaitę, su kuria užaugino septynis vaikus. 1933 m. lapkričio mėnesį būdamas Antalieptėje, vysk. Teofilius Matulionis aplankė Kazį, gyvenantį Gintviliškyje. Kunigiškai apsirengęs Teofilius įėjo per virtuvę lydimas dviejų dvasininkų. Dvylikametė duktė Janina pirmoji pamatė neįprastus svečius. Vysk. Teofilius padavė jai ranką. Vėliau mama ją subarė, kad ji nepabučiavusi vyskupui rankos, kaip tais laikais buvo įprasta... Vysk. Teofilius atvyko padėkoti Kaziui Strazdui už finansinę paramą studijoms ir klausė, kokiu būdu galėtų grąžinti pinigus, tačiau Strazdas apie tai nieko

nenorėjo girdėti. Jis sakė, kad tai – auka, gavo žinią, kad yra įtrauktas į tremtodėl jis nenori iš vyskupo jokių pinigų. tinių sąrašus, nors jau buvo sunkiai Šeimos nariams įsiminė vysk. Teofiliaus vaikščiojantis ir silpnai regintis. Kartu žodžiai: „Be tos paramos nebūčiau pasie- su žmona jie paliko savo namus ir prikęs kunigystės.“ Vėlesniuose susitikimuo- siglaudė pas dukrą Kaune. Geradarys se vysk. Teofilius ne kartą sakė, kad visą mirė 1949  m. ir buvo palaidotas Petgyvenimą esąs už tai dėkingas, o švenčių rašiūnų kapinėse. Tuo metu vysk. Teofilius kalėjo Vladimiro kalėjime. proga atsiųsdavo sveikinimo laišką. Lietuvai minint 550  metų Krikšto jubiliejų, vysk. Teofilius ragino stat y t i k r y ž i u s. Strazdų šeima noriai atsiliepė į šį kvietimą, pastatė puošnų kryžių ir pakvietė vysk.  Teofilių jį pašventinti. 1937  m. liepos mėnesį Kaune Teofilius su Strazdų šeima Gintviliškyje, 1937 m. Nuotraukos iš Strazdų šeimos archyvo gyvenantis Kazio Strazdo žentas Ateitininkų sąjungos Ši istorija teprimena apie galimypirmininkas Jonas Pankauskas iš Kaubę paremti besimokančius ar stuno lydėjo vysk. Teofilių į Gintviliškį. Ta dijuojančius. Daug gabių vaikų dėl proga sodybos šeimininkas įsigijo naują šeimos nepriteklių neturi galimykostiumą ir batus, o visa šeima taip pat bių lankyti būrelių ar kitų užklasinės šventiškai pasipuošė. Vyskupą pasitiko veiklos užsiėmimų. Daliai moksleiir šventinant kryžių patarnavo Skiemovių ir studentų tokia tikslinė paranių klebonas kun. Anicetas Meškauskas. ma taip pat labai praverstų, o kai Šiam istoriniam įvykiui įamžinti į vienkuriems galbūt sudarytų galimybę sėdį buvo pakviestas fotografas. Kadangi Strazdų sodyba buvo prie studijuoti ir išskleisti savo gabumus. kelio į Antalieptę, vysk. Teofilius dar Jie, kaip ir pal. Teofilius, visą gyvebuvo keletą kartų trumpam užsukęs nimą bus jums už tai dėkingi. pas Kazį Strazdą. Pas Strazdus lankyMons. dr. Algirdas JUREVIČIUS davosi ir vysk.  Mečislovas Reinys, nes (Dėkoju p. Leonilei Norkienei, Kazio Strazdo tai buvo giliai tikinti ir Bažnyčią myanūkei, pateikusiai vertingos medžiagos apie pal. Teofiliaus ir Strazdų giminės santykius.) linti šeima. 1948  m. Kazys Strazdas Artuma 2017 m. rugsėjis

9


Meilės džiaugsmas

Biblinė santuoka yra sandora, arba Kodėl tuokiantis reikia prisiekti?

Tomas VILUCKAS Būtent Jėzaus Asmens perspektyvoje santuoka yra sandora. Pasak apaštalo Pauliaus, krikščionys sutuoktiniai, žvelgdami į Kristaus ir Bažnyčios ryšį, gali gauti įkvėpimą kurti savo santykius, o santuokiniai Kristaus ir Bažnyčios ryšio motyvai santuoką paverčia sandora. „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32). Taip apaštalas Paulius atskleidžia naują meilės perspektyvą, kuri suteikia santuokinei meilei kitokią kokybę nei paprastas santuokos sudarymo veiksmas.

Nūdienos visuomenėje santuoka vis dažniau suvokiama kaip kontraktas, sutartis su kylančiais iš jos įsipareigojimais ir sąlygomis. Tačiau jei žvelgtume per biblinės teologijos prizmę, tai pamatytume, kad santuoka yra sandora.

Sandora – Dievo malonė Senajame Testamente žodis „sandora“ pavartotas 285 kartus. Nors esama įvairių jo prasmių, sandoros esmė išreiškiama formule, pagal kurią Dievas nori būti Izraelio Viešpačiu, o Izraelis – Dievo tauta (plg. Iš 19, 5; Įst 26, 17). Biblijoje sandoros iniciatyva kyla iš paties Dievo. Tiesa, kartais, kai sandora būdavo sulaužoma, jos atnaujinimas (atgaila) iš dalies priklausė nuo žmonių. Dievo meilė žmogui per sandorą su Juo yra tarsi užantspauduojama. Svarbiausias iš sandoros kylantis žmonių įsipareigojimas – laikytis Dekalogo (Iš 20, 1–17; Iš 24, 7). Svarbu atkreipti dėmesį, kad Dievo įsipareigojimai nedetalizuojami, jie ne tokie konkretūs kaip žmonių pareigos. Taip yra dėl to, kad sandora – Dievo malonės veiksmas, į kurį, deja, žmonės atsakė neklusnumu ir atitolimu. Dievo sandora su savo tauta neapsieina be priešistorės, nes pirm visa ko ji yra maloningas Dievo veikimas. Žmonės sudaro sandorą su Dievu ne todėl, kad kažką gautų, bet kad jau yra gavę Dievo palaiminimą. Tik praėjus daug laiko nuo tos akimirkos, kai Dievas pasirinko Izraelį savo tauta, Izraelis atpažino Jį kaip savo Dievą. Dievo sandoros įsigaliojimas reiškia, kad žmonės, gyvendami pagal tam tikras taisykles, gali užmegzti santykius su Dievu, nors Jis visada siekė bendrystės su žmonėmis. Sandora yra Dievo valia, Jo įsipareigojimas laikytis jos laisva valia, o ne vykdyti sutartyje partnerio nustatytas sąlygas. Krikščionis tiki, kad senoji sandora buvo atnaujinta dėl žmogaus nuodėmės. Graikiškas žodis diateke (sandora) Naujojo Testamento tekstuose pavartotas 33 kartus, dažniausiai cituojant Senąjį Testamentą ar remiantis juo. Tik dukart žodis diateke vartojamas mums įprasta testamento prasme (Gal 3, 15–17; Žyd 9, 16–17). Ši mintis yra esminė – kaip testamentas įsigalioja po testatoriaus mirties, taip Dievo sandora tampa galiojanti po Jėzaus Kristaus mirties. Tad egzistuoja sandoros, sudarytos vieno Dievo valia, dvejopumas: Naujasis Testamentas atstovauja Senojo tęstinumui, o Kristus yra Naujosios Sandoros Steigėjas ir Tarpininkas, o drauge viso Senojo Testamento pažado tikslas ir išpildymas. 10

Artuma 2017 m. rugsėjis

Prisiekiame, nes nusidedame Šventajame Rašte matome, kad sandora yra patvirtinama priesaika. Be jos neapsieina ir santuokos apeigos. Priesaika – garbės reikalas, todėl žydų rabinai sakydavo: „Nepriprask prie priesaikų ir pažadų, nes anksčiau ar vėliau juos sulaužysi.“ Žydų mokytojai visada reikalaudavo, kad žmonės kalbėtų tik tiesą. „Pasaulis yra įsitvirtinęs ant trijų dalykų: teisingumo, tiesos ir taikos.“ „Kas davė žodį ir pakeitė jį, yra toks pat kaip stabmeldys.“ Rabino Šamajaus mokyklos atstovai buvo tokie tiesos mylėtojai, kad netgi draudė įprastą mandagumą visuomenėje, pavyzdžiui, pagirti nuotakos grožį, kai ji tikrai būdavo neišvaizdi. Dar griežtesni žydų mokytojai buvo su priesaika susijusiai tiesai. Esenai, Judėjos religinio judėjimo II–I amžių prieš Kristų nariai, apskritai neleisdavo prisiekti, nes manė, kad tas, kuriuo galima tikėti tik po priesaikos, jau savaime yra nepatikimas žmogus. Didieji graikai tikėjo, kad geriausias laidas – ne priesaika, o pasižadančio žmogaus būdas, todėl idealiu atveju jis turėtų būti toks, jog niekam į galvą neateitų reikalauti iš žmogaus priesaikos, nes kiekvienas yra įsitikinęs, kad visada sako tiesą. Naujasis Testamentas nesmerkia priesaikos, bet smerkia žmonių melagingumą, dėl kurio buvo įvesta ši praktika. Pačios priesaikos vertybė yra ta, kad ji retai naudojama. Kai dažnai prisiekiama, priesaika netenka tikrosios vertės. Daugybės priesaikų praktikos liudija, kad žmonės dažnai meluodavo ir apgaudinėdavo. Tai didi tiesa: gyvenimas negali būti suskirstytas į sritis, kuriose yra Dievas, ir tas, kuriose Jo nėra. Dievas negali būti pašauktas į tam tikras gyvenimo sritis ir pašalinamas iš kitų. Jis yra visur, visose gyvenimo ir veiklos


Meilės džiaugsmas

Pasiaukojanti, apvalanti ir rūpestinga meilė Tačiau kas slypi už priesaikos? Apaštalo Pauliaus mokymas atveria sandorinę santuokos prigimtį: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą“ (Ef 5, 25–28. 33). Čia matome esminius meilės bruožus. Meilė turėtų būti pasiaukojanti. Vyras turi mylėti savo žmoną taip, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir paaukojo save už ją. Be abejo, meilės idealas – kad ji bet kuriuo atveju nebūtų savanaudiška. Kristus pamilo Bažnyčią ne dėl to, kad Bažnyčia nuveikė kažkokį darbą dėl Jo, o dėl to, ką Jis padarė Bažnyčiai. Šv. Jonas Auksaburnis pateikia prasmingą šios ištraukos interpretaciją ragindamas vyrus: „Tad pasirūpink savo

žmona pats, kaip Kristus rūpinasi Bažnyčia. Ir jei prireiks atiduoti savo gyvenimą už ją ar leisti supjaustyti save į tūkstančius gabaliukų, ar sutikti su viskuo, ką gyvenimas gali atnešti, nedvejodamas atlik tai... Jis paguldė Bažnyčią prie savo kojų meilingu rūpesčiu, o ne grasinimais, baime ar kuo nors panašiu. Štai kaip ir jūs turite elgtis su žmona.“ Meilės galia turėtų būti apvalanti. Kristus apvalo ir pašventina Bažnyčią. Gali būti, kad Paulius rašydamas galvojo apie graikiškus papročius. Vienas jų nurodė, kad prieš tuoktuves nuotaka turi maudytis upėje, pašvęstoje kokiam nors dievui ar deivei. Pavyzdžiui, Atėnuose nuotaka atlikdavo ritualines maudynes Kalirojės versmės vandenyse, skirtuose deivei Atėnei. Paulius rašo apie Jėzaus Kristaus vardu teikiamą krikštą. Kristus nori statyti savo Bažnyčią, neturinčią nei dėmės, nei raukšlės. Meilė, kuri nesukilnina žmogaus, netikra. Meilė, kuri asmens charakterį sukietina, o ne pakylėja, kuri toleruoja melą, skatina izoliaciją nuo kitų – negyva. Tikra meilė – puikus gyvenimo apvalymas. Meilė turėtų būti rūpestinga. Deja, pasitaiko, kad vyras sąmoningai ar nesąmoningai žiūri į žmoną tik kaip į asmenį, kuris ruošia jam maistą, skalbia jo drabužius, valo namus ir auklėja vaikus. Pagal pauliškąjį mokymą, vyras privalo mylėti savo žmoną kaip savo kūną. Tikra meilė siekia ne naudos, fizinio patogumo, bet rūpinasi mylimu žmogumi. Marijos Stanulytės nuotrauka

srityse. Jis girdi visus žodžius, ne tik tuos, kurie yra skirti Jam ir yra susiję su Jo vardu, nes nėra tokios frazės, kuri pašalintų Dievą iš gyvenimo. Mes laikytume visus savo pažadus šventais, jei prisimintume, kad jie visi yra pareikšti Dievo akivaizdoje. Idealiu atveju žmogui niekada nereikėtų patvirtinti savo žodžių tiesos priesaikomis ar garantijomis. Žmogui reikia prisiekti dėl to, jog kiekvienas yra linkęs nusidėti. Jei žmoguje nebūtų piktų polinkių, jis neturėtų prisiekti. Kitaip tariant, būtinybė prisiekti kyla iš žmogaus prigimties ribotumo. Tobulame pasaulyje, Dievo karalystėje, niekam nereikia prisiekti. Šis pasaulis toli nuo tobulybės, tad yra ir priesaikos. Todėl Bažnyčia reikalauja, kad iškilminga santuokinė priesaika būtų duodama laisva valia ir būtų vienkartinis veiksmas. Būtent tokia yra kiekviena sandoros priesaika.

Santuokinės meilės ašis yra Kryžiaus slėpinys, kuriam būdingas nesąlygiškas savęs dovanojimas, pasiaukojimas, atleidimas. Mes neturime kito meilės pavyzdžio, kaip paties Dievo, visokios meilės šaltinio. Kristus primygtinai ragino: „Kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Niekas nenuginčys, kad Dievo meilės ištikimybė žmogui nežino ribų. Santuoka yra pašaukimas liudyti šią meilę.

Carlo Maria Martini. TĖVE MŪSŲ Iš italų kalbos vertė Ina Jakaitė Nors mes mokame šią maldą atmintinai, tačiau ji nuolat pateikia netikėtumų, kiekvieną kartą atrodo nauja, paslaptinga, daugiareikšmė. Dažnai gerai neįžvelgiame visų jos turtų. Carlas Maria Martinis kviečia skaitytoją atrasti neišsenkančius jos lobius. Milano arkivyskupas Carlas Maria Martinis aiškina „Tėve mūsų“ maldą kunigams skirtose dvasinėse pratybose. Jo troškimas yra pasiekti maldos, kurios mus išmokė Jėzus, širdį ir dvasią. Arkivyskupo mintys tinka ir visiems pasauliečiams, kuriems rūpi dvasinis ir maldos gyvenimas.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. rugsėjis

11


Meilės džiaugsmas

Pirmieji metai šeimoje Zita VASILIAUSKAITĖ jimu. Tačiau kai kurie žmonės trokšta „jausmų karščio“, o jiems šiek tiek atvėsus mano, kad jų meilė jau baigėsi ir tęsti santykių nebėra prasmės. Tai klaidingas supratimas. Kaip mes keičiamės gyvenimo eigoje, taip keičiasi ir mūsų jausmai, svarbu, kad jie liktų pagarbūs, nevirstų visišku atšalimu, abejingumu ar net neapykanta. Laimingos santuokos sąlygos, atrodytų, yra paprastos – tinkamas gyvenimo palydovo pasirinkimas ir gebėjimas kurti darnius santykius. Todėl jauniems žmonėms tikrai vertėtų įsiklausyti į geranoriškus artimųjų, draugų patarimus prieš ruošiantis įsipareigoti visam gyvenimui santuokoje. Psichologijoje jau seniai įrodyta (beje, taip sako ir mūsų patirtis), jog emocijos iškreipia žmogaus suvokimą. Įsimylėjėliai mato tik teigiamas vienas kito savybes, jas padidina, labiau akcentuoja ir nemato neigiamų bruožų ar tokių svarbių dalykų, kaip skirtingos vertybės, nesuderinamas gyvenimo būdas, galiausiai – visiškai skirtingas požiūris į gyvenimą šeimoje. Vėliau šie skirtumai dažnai tampa neįveikiama kliūtimi siekiant gerų santykių šeimoje. Tai nereiškia, kad tik panašūs sutuoktiniai gali laimingai nugyventi kartu. Prieš kuriant šeimą kiekvienam reikėtų pasvarstyti, kuriose srityse galimas kompromisas, o kuriose ne.

Kartais sužadėtiniai vis dar stebisi, kam reikalingi kursai prieš santuoką. Jie klausia: „Jei mes mylime vienas kitą, ar to nepakanka, kad mūsų santuoka būtų laiminga?“ Deja, kaip rodo gyvenimo patirtis, nors tarpusavio meilė yra viena iš svarbiausių sėkmingos santuokos sąlygų, vien jos nepakanka. Jau pirmaisiais šeimos gyvenimo metais sutuoktiniai susiduria su bendro gyvenimo iššūkiais. Sutuoktinius būtina palydėti, ir tai pirmiausia daro jų pačių tėvai, sužadėtinių pasirengimo šeimos gyvenimui kursai, o kartais – išmintingi vyresni draugai. Visas žmogaus gyvenimas susijęs su palydėjimu – ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo lydimi kitų. Plačiąja prasme ir vaikų ugdymas, auklėjimas bei mokymas yra palydėjimas į suaugusiųjų gyvenimą. Profesiją įgyjame ne tik studijų metu įsisavindami žinias, bet ir palydimi tos srities specialistų bei įgydami profesinį išmanymą. Ne išimtis ir šeimos gyvenimas. Net jei vaikai matė labai gražius tėvų santykius šeimoje (beje, tokių ne tiek jau daug), dar nereiškia, kad patys sugebės tokius santykius kurti. Žmonės pamilsta vienas kitą todėl, kad tarp jų būna daug kas bendro. Svarbu, kad tai būtų pagrindiniai dalykai: pasaulėžiūra, vertybės, panašus požiūris į vaikų ugdymą, gyvenimą šeimoje. Sunkumai bendrystėje kyla todėl, kad žmonės, nors būtų labai artimi, yra ir skirtingi. Būtent tai, kaip poroje tie skirtumai įveikiami, ir lemia tolesnių santykių sėkmę. Jau pirmaisiais bendro gyvenimo metais šeimoje kyla problemų, kurias būtina tinkamai spręsti. Psichologai neabejoja, kad pirmieji vaiko gyvenimo metai ir patirtys labai svarbūs, nes tuomet dedami asmenybės pamatai. Tai tinka ir šeimos gyvenimui. Pamatai, t. y. bendro būvio tvarka ir taisyklės, pagal kurias bus kuriamas tolesnis gyvenimas, klojami pirmaisiais bendro gyvenimo metais. Vėliau tai keisti bus labai sunku, o kartais ir nebeįmanoma. Tad su kokiais iššūkiais šiuo laiku sutuoktiniai dažniausiai susiduria?

Iliuzijoms žlungant Tuokdamiesi žmonės viliasi, kad jų meilė savaime bus amžina ir padės spręsti kilusias problemas. Deja, meilė labai trapi ir jai reikia veiklios mūsų pagalbos. Dauguma mano, kad meilė nekinta. Jie įsivaizduoja, kad tai, ką jaučia pirmaisiais bendro gyvenimo metais, ir yra tikroji meilė. Tačiau ši emocija, sumišusi su įsimylėjimu ir padidėjusia aistra, dažniausiai praeina ir vietoj jos atsiranda (arba ne) gilesnis jausmas, susijęs su prisirišimu, pagarba, pasitikė12

Artuma 2017 m. rugsėjis

Kita vertus, žmonės susikuria „idealaus vyro“ ar „idealios žmonos“ vaizdinį. Tai nereiškia, kad tik su „idealiu žmogumi“ galima sukurti santuokinio gyvenimo idilę. Vertėtų nepamiršti, kad skirtingus idealus reikės koreguoti ir taikyti savo gyvenimui, kuris nėra idealus. Užuot reikalavę, kad kitas pasikeistų taip, jog atitiktų mano susikurtą idealą, pagalvokime, kaip aš galiu keistis, kad labiau atitikčiau mylimo žmogaus lūkesčius. Kurti darnių santykių neįmanoma nesiderinant prie kito, o tai reiškia būtinumą keistis.


Meilės džiaugsmas

Kuriantieji šeimą beveik visada įsivaizduoja, kad geriausiai žino, koks turi būti laimingas gyvenimas. Suprantama, kad dažnai sutuoktiniai tai supranta skirtingai ir, vedami geriausių norų, pradeda rungtyniauti dėl lyderystės santykiuose. Tai aiškiai atskleidžia padažnėję konfliktai („pykstamės dėl smulkmenų“) ir jų sprendimo būdas. Beje, kai kurie įsivaizduoja, kad vienas kitą mylintys niekada nesipyksta. Deja, gyvenime net labai mylintys vienas kitą susipyksta. Juk konfliktas – tai požiūrių, nuomonių, interesų susidūrimas ir yra neatsiejama bet kokių santykių dalis. Problema yra ne pats konfliktas, o tai, kaip elgiamės jo metu ir kaip jį sprendžiame. Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais sutuoktiniai konfliktą dažnai yra linkę spręsti skirtingai, pvz., vienas išsirėkia, kitas nusišalina, kartais vienas bet kokia kaina siekia, kad būtų jo viršus, o kitas, bijodamas skandalų, visada nusileidžia ir dėl to viduje kenčia. Kiekviena pora turėtų atvirai apie tai pasišnekėti ir surasti jai tinkamiausią konfliktų sprendimo būdą bei juo naudotis. Galbūt jiems reikėtų susitarti, kad, susikirtus nuomonėms, būtina padaryti pertrauką, palaukti, kol emocijos kiek atvės, tada pasišnekėti argumentuotai pagrindžiant savo nuomonę ir tik tuomet ieškoti kompromiso ir bendro sutarimo. Lyderystės santykiuose siekimas – dažnai pasitaikanti blogybė. Žmogus, kuris nori būti nuolatos teisus, kad visados būtų jo viršus, kitam palieka „neteisiojo“ vaidmenį ir gyvenimą „po padu“. Tokie santykiai negali būti sėkmingi jau vien todėl, kad prispaustam neįmanoma būti laimingam. Nuo santuokos sukūrimo pradžios reikia nepamiršti, kad abu sutuoktiniai yra lygiaverčiai. Tai reiškia, kad jų nuomonės ir interesai turi būti gerbiami ir svarbūs abiem. Neretai lyderystės siekia ir sutuoktinių tėvai (dažniausiai uošvienės ar anytos). Jų kišimasis į suaugusių vaikų šeimą nuolatiniais patarimais, kontrole, reikalaujant išsamios ataskaitos apie jų gyvenimą ir t. t., labai iškreipia poros santykius. Suprantama, tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, nekartotų jų pačių klaidų, nuo kurių ir bando apsaugoti. Mylėdami savo tėvus ir bijodami su jais pyktis, kai kurie šeimos vadžias atiduoda dažniausiai į savo mamų rankas. Kad ir kokie geri būtų santykiai su tėvais, sukūrę šeimą sutuoktiniai privalo rūpintis pirmiausia įtikti vienas kitam. Todėl jie patys turi nustatyti savo šeimos gyvenimo privatumo ribas ir jų laikytis. Tai reiškia, kad visada pravartu išklausyti tėvų nuomonę vienu ar kitu klausimu, bet ar ja vadovautis, ar ne, turi spręsti tik patys sutuoktiniai. Taigi, jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų sutuoktiniai su meile ir pagarba turėtų padėti tėvams suprasti, kad jie jau užaugo ir patys pajėgia kurti savo gyvenimą.

Kasdienio gyvenimo tvarka

laikio organizavimas. Ir be reikalo. Netvarkingai ir neteisingai sprendžiant šiuos klausimus, santykiai gali pašlyti ar net įskilti. Įprasta, kad tris, o kartais ir visus keturis „namų kampus“ ant savo pečių laiko moterys, – tai jos ir jų vyrai matė savo šeimose. Tai pavojinga, nes žmona nuo tokio krūvio (juk ji, kaip ir vyras, dirba, mokosi) greitai pervargsta ir praranda gyvenimo džiaugsmą. Namuose buitimi, jos tvarkymu, valgio ruošimu naudojasi visi šeimos nariai, vadinasi, tai turėtų būti visų reikalas. Laimingos šeimos paprastai neskirsto darbų į vyriškus ar moteriškus. Kiekvienas prisiima rutininius įsipareigojimus tose srityse, kurios jam artimesnės, geriau sekasi. Svarbu, kad kiekvienas sutuoktinis suprastų, jog kitas prisideda tiek, kiek leidžia laikas bei išgalės, ir nesijaustų šioje srityje skriaudžiamas ar išnaudojamas.

Marijos Stanulytės nuotraukos

Kaip įveikti lyderystės norą?

Kartais rimtų nesutarimų kyla dėl laisvalaikio. Šeimoje kuriama bendrystė numato, kad tam tikrą laisvalaikio dalį būtina skirti šeimai, pirmiausia pabūti kartu su kitu. Nereikėtų pulti į kraštutinumą ir gyventi lyg susirakinus antrankiais. Nuo tokio gyvenimo taip pat labai greitai pavargstama. Visai gerai, kad kiekvienas sutuoktinis bent dalį laisvalaikio galėtų skirti ir savo asmeninėms reikmėms, pvz., užsiimti savo hobiu ar pabendrauti su draugais. Kiek ir kada tai daryti – sutuoktinių susitarimo dalykas. Svarbu, kad ir šioje srityje kiekvienas jaustųsi suprastas ir gerbiamas. Laimingo gyvenimo šeimoje, skirtingai nei amato, negalime išmokti visam likusiam laikui. Jis sutuoktinių pastangomis kuriamas kasdien. Tačiau tai neįmanoma be gilesnio savęs ir kito žmogaus pažinimo, be pamatinių žinių apie žmogaus vidinius išgyvenimus, tarpasmeninių santykių dėsningumus. Jei sutuoktiniai apsisprendžia to nepailstamai siekti, šis triūsas atsiperka šimteriopai. Juk laiminga šeima yra ne tik būtina sėkmingo vaikų ugdymo sąlyga – po tikėjimo tai svarbiausia žmogiškos laimės dalis.

Neretai jauni sutuoktiniai mažai dėmesio kreipia į tokius kasdienos dalykus, kaip buities tvarkymas, laisvaArtuma 2017 m. rugsėjis

13


Meilės džiaugsmas

Kai nusivili sutuoktiniu...

Istvan Benedek nuotrauka

Petras: Santuokoje išgyvenę kokius septynerius metus ir įsivėlę į kasdienius darbus, nutolome. Tuo metu staiga pasirodė, jog mes labai skirtingi, nors įsimylėjimo etape atrodė, jog esame labai panašūs, mėgstame tuos pačius dalykus. Kas dieną atlikdavome savo pareigas, rūpinomės vaikais, bet viskas atrodė vis tas pats ir tas pats – darbas–namai, darbas–namai. Tuomet atrodė, jog nebėra kuo dalytis su žmona, nes ji vis tiek turi kitokį požiūrį, manęs tikrai nesupras, tad kam mėginti? Geriau darbe ilgiau pabūti, ko nors siekti. Vieną dieną išsigandau – ar aš nebemyliu savo žmonos?! Ką daryti? Atrodė, viena išeitis – turėsime skirtis, nes jausmai blėsta. Iš savo tėvų, senelių šeimų paveldėjau požiūrį, kad santuoka gali tęstis visą gyvenimą, tad pirmasis impulsas skirtis truko trumpai. Pamaniau, jog turiu pirma pats kažką padaryti. Ir šiandien, po 22 santuokos metų, manau, jog apsisprendimas gyventi santuokoje ir yra pats svarbiausias, nuo jo viskas prasideda – pagalbos ir patarimų paieškos, noras keistis.

Rengdami sužadėtinius Santuokos sakramentui dažnai girdime priekaištų, kad daug kalbame apie problemas. Sužadėtiniai neretai tikisi, jog problemos juos aplenks, kad jie gyvens ilgai ir laimingai. Gyvenantieji ilgus metus santuokoje prisimintų, jog ir jie panašiai mąstė. Visi jaunystėje tikimės lengvo ir šviesaus gyvenimo, kuriame nereikės keistis, augti ir tobulėti. Kaip tik dėl to Šventasis Tėvas savo posinodiniame apaštališkajame paraginime Amoris laetitia skatina ne tik nuoširdžiau rengtis santuokai, bet ir prašo patyrusių porų palydėti jaunesnes. Popiežius Pranciškus ragina nebijoti nusivilti, nes nusivylimas – mūsų augimo ir gyvenimo dalis. Mus visus, gyvenančius santuokoje, kada nors aplanko metas, kai sutuoktinis ima erzinti, atrodyti nereikalingas arba smarkiai nuvilia. O kartais neišpasakytai nusiviliame savimi... Apie tai, kaip visa tai pavyko išgyventi ir šiek tiek paaugti, kalbuosi su ilgamečiais sužadėtinių rengėjais Santuokos sakramentui Petru ir Marija (vardai pakeisti), kurių gyvenimiška patirtis panaši į daugelio iš mūsų patirtį. Dalia: Popiežius Pranciškus paraginime rašo: „Turime pripažinti, labai vertingas supratimas, jog santuoka yra meilės dalykas, kai tuoktis gali tik tie, kurie laisvai tam apsisprendžia ir vienas kitą myli. Vis dėlto, kai meilė tampa vien patrauklumu ar miglotu jausmu, sutuoktiniai gali pasidaryti itin pažeidžiami tam jausmui išblėsus ar fiziniam patrauklumui sumenkus“ (217). Ar prisimenate tą metą, kai jus pirmąkart apėmė nusivylimas? Marija: Pradžioje mano vyras man patiko viskuo, atrodė, jog neturi trūkumų – yra supratingas, mūsų nuomonės, požiūriai, skoniai visada sutampa. Vyras nori viską daryti kartu ir būti visada šalia, nesako nieko nemalonaus. Dėl daugybės dalykų prisiėmiau atsakomybę – kuo jis rengsis, ką valgys, kur eisim, kokį filmą žiūrėsim ir pan. Man tai labai patiko, jaučiausi gyvenanti tikrą gyvenimą. Tos pačios savybės po kelerių santuokos metų kėlė nusivylimą. Tuomet jau atrodė, kad jis niekuo nesidomi, nerodo iniciatyvos, neturi savo nuomonės. Viską pati turiu sugalvoti, o jis nieko nesuorganizuoja. Atrodė, nieko nesugeba, nebuvo jokio įdomaus bendravimo. Kai nueidavome į kavinę, jausdavau nuobodulį, nes nebuvo apie ką kalbėtis. Norėjosi, kad pasiūlytų ką nors ypatingo, ką galėtume veikti kartu, kad nelauktų, kol aš sugalvosiu, o atspėtų, ką man patiktų veikti. 14

Artuma 2017 m. rugsėjis

Dalia: Mano patirtis labai panaši. Nusivylimas anksčiau ar vėliau užklumpa. Supranti, kad nepažinai kito žmogaus, gyvenai iliuzijomis, nes savybės, kurios atrodė tokios žavingos, pradeda erzinti. Galiu tik paantrinti, kad ir man svarbiausia buvo išankstinė nuostata, jog pažadus reikia tesėti, tęsti pasirinktą santuokos kelią, negali būti skyrybų – santuoka viena ir neišardoma. Kad ši nuostata nesusvyruotų, reikia tikėjimo. Tačiau vien nuostatos neužtenka, antraip gyventume kankinystėje. Santuokoje galima tapti laimingam, tačiau reikia ieškoti pagalbos ir atramos. „Reikia atsisakyti iliuzijų ir priimti žmogų tokį, koks jis yra: netobulas, pašauktas augti, esantis kelyje“, – rašo Šventasis Tėvas (AL 218). Kaip jautėtės, supratę savo ir kito netobulumus, ir kas padėjo priimti kitą kitokį? Marija: Užtruko keletą metų, kol sugebėjau priimti savo vyro temperamentą ir būdą. Išgyvenau kelias stadi-


Meilės džiaugsmas

jas – iš pradžių jaučiau didžiulį nepasitenkinimą ir pasipiktinimą, vėliau maištavau – pykau ir galvojau, kad jis turi pasikeisti ir išmokti būti iniciatyvus, iškalbingas. Dar vėliau išgyvenau nusivylimą, kad nieko nebus, taip ir nugyvensiu nuobodžiai ir pilkai, visada turėsiu būti tas variklis, stumiantis į priekį mūsų šeimos emocinį ir socialinį gyvenimą. Po to susitaikiau ir pradėjau nebekreipti į tai dėmesio. Ir tik daug vėliau įvertinau savo vyrą kaip ypatingą ir man geriausiai tinkantį žmogų. Supratau, kad jis nuolat rodo man savo meilę, tokią, kokios aš noriu. Kad jo tylus, ramus būdas, tai, kaip jis klausosi, kaip stengiasi būti man geras ir padėti, visada būti šalia, domėtis, kuo aš domiuosi, ir reiškia jo meilę. Nei dėl vieno žmogaus pasaulyje jis nedaro tų dalykų, kuriuos daro dėl manęs. Supratau, kad jis daro daugybę dalykų, kurių aš nedarau. Rūpinasi finansais, logistika, techniniais dalykais. Jis tai daro tyliai, nesiskųsdamas. Ir tai, kad mūsų namai funkcionuoja kažkokiu man nematomu būdu, yra didžiulis jo nuopelnas. Man padėjo troškimas gyventi santuokoje laimingai, nejaučiant nuolatinio nepasitenkinimo ir nusivylimo. Skaičiau ugdomąsias knygas, ėjau į psichoterapijos grupę, pas psichologą, pas kunigą. Atradome bendruomenę „Sutuoktinių susitikimai“. Dalyvaujame jos veikloje. Klausydamasi kitų porų liudijimų, vis labiau supratau, kaip man pasisekė, kad gavau tokį nuostabų vyrą, nes nė vienas kitas vyras man neatrodė toks ypatingas, kaip manasis. Petras: Neseniai prisiminiau, koks ėjau į santuoką, ir nusišypsojau – pamenu, susituokęs galvojau, jog esu toks geras žmogus ir viską šeimoje mokėsiu puikiai daryti. O jei kas nepavyks, bus sutuoktinės problema, nes, matyt, ji nenori santuokos. Draugystės pradžioje atrodė, kad jei mano būsimoji antra pusė mėgsta tą patį, ką ir aš, manimi žavisi, aš ja taip pat – puiku, daugiau nieko nereikia. Vėliau pradėjo aiškėti, jog žmona turi ir kitokią nuomonę, nei aš norėčiau, ir kažkokių reikalavimų santuokai. Pradėjus gilintis, kodėl taip yra, pasirodė, jog ir aš netobulas – tikras siaubas! Jaučiausi sumišęs. Bandžiau kelti sau didesnius reikalavimus, bet vis tiek dažnai nepavykdavo. Noras išgirsti save ir priimti savo netobulumą atsirado ne taip greitai ir ne taip lengvai. Tačiau kai pradėjau atleisti sau netinkamus poelgius, stengtis suprasti, kodėl taip elgiausi ir kaip tuomet jaučiausi, suvokiau, jog ir žmona normali, ir tai, jog ji nesutinka su manimi, manęs visai negąsdina ir mūsų neatskiria vieno nuo kito. Dalia: „Viena iš priežasčių, dėl kurios žlunga santuokos, yra per dideli lūkesčiai, kurių tikimasi iš santuokinio gyvenimo. Kai atrandama tikrovė, ribotesnė ir problemiškesnė nei įsivaizduota, sprendimas turėtų būti ne staigiai ir neatsakingai galvoti apie skyrybas, bet priimti santuoką kaip brendimo kelią, kuriame kiekvienas iš sutuoktinių yra Dievo priemonė įgalinti augti kitą“ (AL 221). Kas Jums padeda augti ir bręsti?

Marija: Šiuo metu aš tiesiog džiaugiuosi savo santuoka ir savo vyru, atrodo, viskas vyksta savaime. Neabejoju, tai – Dievo malonės ženklai. Klysdama ir mokydamasi atradau, jog malonus elgesys ir dalijimasis meile daro stebuklus. Nebegalvoju apie vyro trūkumus, dažnai jų net nepastebiu. „Sutuoktinių susitikimų“ bendruomenėje klausomės seminarų, padedančių gyventi šeimoje ir stiprinti tarpusavio ryšį. Per tuos klaidžiojimų metus išsiugdžiau įprotį atidžiau save stebėti ir įvertinti savo elgesį. Labai padeda aplinkiniai – kolegės, bendruomenės nariai, savanorystės bendrakeleiviai. Knygos ugdo mano supratimą apie krikščionybę, žmogaus prigimtį, emocinį pasaulį. Petras: Kai aptikome ir pradėjome tarpusavyje su žmona dalytis, jog tikrovė tikrai problemiškesnė, nei atrodo, mus pirmiausia pradėjo stiprinti bendruomenė, kurią atradome, ir žmonės, kuriuos joje sutikome. Tada nebebuvome užsidarę ir „verdantys savo sultyse“, atrodė, jog pagaliau atsidarė langas, per kurį atėjo ir naujų minčių, ir palaikymas sunkiomis akimirkomis, ir nauja veikla, kuri mus vienija ir teikia mudviem su žmona naujų pasidalijimų galimybę. Dalia: Džiugu, jei iš savo tėvų šeimos į savo šeimą atsinešėme funkcionalios šeimos pavyzdį, matėme brandžius ir mylinčius tėvus, tačiau ir šiuo atveju mūsų laukia ilgas brendimo kelias. Neateiname į santuoką šventi ir tobuli. Pamenu, prieš kelerius metų dalijomės savo patirtimis su vienu užsieniečiu iš JAV, kurio pirmoji santuoka buvo pripažinta neįvykusi. Šis žmogus atviravo, kad santuoka neįvyko ne dėl tikėjimo ar žinių stokos, o dėl nebrandumo. O kas gi yra brandus žmogus? Brandus žmogus yra lankstus, gebantis įsipareigoti, patikimas ir galintis kurti intymumą. Jei tokie nesame, susiduriame su problemomis kurdami bendrystę santuokoje. Brandūs tikrai negimstame. Tokie netampame per minutę. Tai ilgas ir kantrybės reikalaujantis kelias. Čia tikrai galime vienas kitam padėti: brandesni mažiau brandžius paremti, patarti, palydėti. „Labai svarbu, kad tokioje pastoracijoje dalyvautų patyrusių sutuoktinių poros“, – rašo Šventasis Tėvas apie jaunavedžių palydėjimą (AL 223). Tam galėtų pasitarnauti šeimų maldos grupės, šeimų bendruomenės, šeimų judėjimai: Kanos bendruomenė, Josefo Kentenicho Šeimos pedagogikos akademija, Nazareto šeimos, „Sutuoktinių susitikimai“ ar DVD programa „Santuokos kursas“. Net nugyvenus didžiausią dalį gyvenimo dviese, visada reikia kitų pagalbos – galimybės dalytis, pasiguosti, o kartais paklausti. Dalia LUKĖNIENĖ, Lietuvos šeimos centras Straipsnis remiamas Lietuvos šeimos centro vykdomo projekto „Pagalba šeimai išgyvenant sunkumus bei ugdant santykių šeimoje kultūrą“, NVOŠG1-103, kurį iš dalies finansuoja LR SADM, lėšomis Artuma 2017 m. rugsėjis

15


Meilės džiaugsmas

Tos

moderniškos vestuvės... Rudens pradžioje kaip ir visą vasarą bažnyčiose vis dar tuokiasi poros, džiugi nuotaika, gražu... Tačiau tenka išgirsti kunigus dalijantis, kad Santuokos sakramentas – jiems viena sunkesnių pareigų. Atrodytų, turėtų būti sunku laidoti ar klausyti išpažinčių, o čia – palaiminti santuoką?! Tad pasidalyti įspūdžiais apie santuoką bažnyčioje paprašėme neseniai susituokusių porų ir kunigo, kuris per du kunigystės dešimtmečius yra palaiminęs daugiau kaip du tūkstančius santuokų (nors jis pats nebijojo skelbti savo pavardės, nusprendėme jos nerašyti).

Marijos Stanulytės nuotraukos

Arba jaunieji tik žiūri, ar operatoriai fiksuoja – fotografas ar filmuotojas jiems daug svarbesni, jų labiau klauso. Ne visos tokios vestuvės, bet jos sugadina nuotaiką kunigui, tuomet kartais ir kunigas sugadina jaunavedžiams nuotaiką. Būna labai daug nuoširdžių, tikrų jaunavedžių, ypač dabar.

– Kodėl, regis, džiugi pareiga šiandien neretai tampa – Kokia maždaug gražių ir sunkių patirčių proporcija? kunigui varginanti? – Labai sunkių santuokų būna gal koks trečdalis ar – Patirčių turėjau visokių – ir labai gražių, ir itin ne- ketvirtadalis. Kai sutuoki, širdį prislegia lyg akmuo, nes malonių. Dažniausiai sunkiausia laiminti santuokas lietu- supranti, kad jauniesiems ne Santuokos sakramento reivių, kurie grįžta susituokti iš užsienio. Paprastai jie ban- kėjo, o gražių apeigų ar nuotraukų. do išvengti rengimo santuokai kursų, nors vėliau dažnai ir „susitvarko“. Žmonės, grįžę iš užsienio, atsiveža ir visą – Ar keičiasi vestuvinės mados, tendencijos? Kas keisąrašą reikalavimų, ko jie norės pradedant nuo bažnyčios čiasi į gerąją, o kas – į blogąją pusę? – Per 20 metų tendencijos gerokai keitėsi. Pvz., papuošimo – pvz., nori prinešti didelių vazų, pilnų plastikinių gėlių, ar net baldų, veidrodinių kubų, kurie vi- sirengimas santuokai dabar gerokai sąmoningesnis. Kai sai nedera prie bažnyčios stiliaus. Kartą bažnyčią puošė pradėjome rengti sužadėtinius savo parapijoje, atsirado stilistai (kol kas šio atvejo niekas neaplenkė!): šonuose šiltesnis ryšys. Pasiteisino rengimas mažomis grupelėpridėliojo laukinių obuolių, lapų, altorių apipylė ryžiais, mis – tai kur kas geriau, nei masiniai kursai, mat kai šeio ant grindų prie altoriaus pribarstė grūdinto stiklo šu- mai ruošiama 40 ar 140 porų, būsimi jaunavedžiai nelakių,  – net kunigui nebuvo kaip prieiti prie staliuko. Tada paaiškino: „Šukės laimę neša!“ (tiesa, „Vyro tėvai norėjo bažnytinės santuokos. Nesilankau Mišiose, neinu išpažinšito jau nesugebėjau toleruoti, ties, man juokingai ir neracionaliai atrodo dauguma religinių įsitikinimų. Bet turėjom valandai uždaryti bažnusileidau jų nuomonei – mums negaila pastovėti, kol laimina, o ir aplinka nyčią, kol visko nesutvarkėm). gražesnė. Netikiu, kad tai ką nors pridės mūsų santuokai ar iš jos atims. SanDažniausiai didžiausią sąmytuoka juk yra civilinis įsipareigojimas, dokumentai, bendra pavardė. Jeigu tarp šį dabar kelia vestuvių planuotožmonių nėra ryšio, tai jokia bažnyčia jo nesukurs. Sužadėtinių pamokas lanjai. Nežinau, ar dėl pinigų, ar prikėm, kiek spėjom. Kai kas patiko, kai kas prajuokino, nes visai nepritaikoma sižiūrėję vestuvių užsienyje, jie mums asmeniškai ir šiems laikams. Kunigą ir bažnyčią rinkomės pagal tai, sugalvoja tokių keistų atrakcijų... kur įperkama, – girdėjom iš pažįstamų, kad vienur aukos prašo 200 eurų. Kartais kalbi ir matai, kad jaunieji Tiek nenorėjome skirti, ėjome, kur kukliau. Dabar vyro tėvai ramūs, giminė tavęs negirdi, jiems visai neįdomu, džiaugiasi, o mes turim gražių nuotraukų. Bet tai ir viskas – myli žmogų arba ką tu sakai, bet jeigu ką sako vesne, ir niekas čia nuo bažnyčios nepriklauso“ (Gintautė, 24 m.). tuvių planuotojas, visai kas kita. 16

Artuma 2017 m. rugsėjis


Meilės džiaugsmas

bai ir prisimena, apie ką šnekėta. O kai dalyvauji mažoje grupelėje, kalbiesi, dalijiesi savo nuomone, negali būti pasyvus stebėtojas. Tad žvelgiant iš 20 metų perspektyvos, parengimas yra labai pagerėjęs. Galbūt dabar mažiau kas tuokiasi bažnyčioje, nes visuomenė sekuliarėja, bet džiugina tie, kurie ateina. „Jau buvau ištekėjusi bažnyčioje. Išsiskyrėm civiliai, bet per Vatikaną – ne. Mano naujam draugui buvo labai svarbi bažnytinė santuoka, išgyveno, kad negali su manim jos patirti. Tai nuėjau ir susitvarkiau. Pakalbėjau su pažįstamu kunigu, sako: „Tvarka.“ Davėm porą šimtų ir sutuokė mus „ant viršaus“ mano ankstesnės santuokos. Nei pamokų reikėjo lankyt, nei nieko. Tokia apgavystė, bet vyrui ramiau ant širdies“ (Augustė, 29 m.).

Anksčiau gausiai puošdavo bažnyčią, dabar puošia gal tik šeštadalis. Gal tai paaiškintina ir tuo, jog šiandien brangu papuošti didelę bažnyčią. Baigėsi „ryžių laikai“, paskutinius penkerius metus ryžių nebuvo nė saujos. Vis dar pasitaiko, bet jau daug rečiau, kad leistų balandžius. Tie vargšeliai dažniausiai būna išgąsdinti, tad šauna į bažnyčią. Jie baikštūs – kol nenugaišta, tol iš bažnyčios jų neiškrapštysi. Tad dėl akimirkos malonumo žmonės paleidžia paukštį mirti... Kartais vaikus aprengia kaip angelus, padaro jiems iš faneros arfas, smuikus, ir jie lydi jaunuosius. Čia – gražu?! Yra dar viena dabartinė tendencija – beveik nepasitaiko „šviežiai“ įsimylėjusių porų. Duok Dieve, gal viena iš 10 ar 15 porų, kurios draugauja iki trejų metų. Dabar dažnai reikia aiškintis sąvoką, ką reiškia „draugauja“. Kai klausiu, kiek laiko sužadėtiniai pažįstami ir kiek laiko draugauja, dažnai tikslinasi: „Čia kiek laiko gyvenam kartu?“  „Ne, – sakau, – kai gyvenate kartu, jau ne draugaujate, o paleistuvaujate.“ Aišku, kartais žmonės skaudžiai sureaguoja. Dabar reta išimtis yra „šviežios“ poros. Ateina jau pragyvenusios kartu ir 8, 10, 12 metų... Tiesa, jau ne kartą pasitaikė, kai krikštyti vaiko atvažiuoja vestuviniais drabužiais apsirengę tėvai. Jie registruoja civilinę santuoką ir tą pačią dieną su vestuviniais drabužiais krikštija vaikelį. Liudininkai dažnai būna ir krikštatėviais. Fotografuojasi iš visų pusių, vaikelį krikštiju, o po to visi sustoję prie bažnyčios gražioje nuotraukoje lyg po vestuvių... Kas tai – gal reikia kažkam nuotrauką parodyti, kad buvo bažnyčioje? – Neretai žmonėms skausmingas ir piktinantis klausimas yra pinigai... – Aš visuomet priimu auką po Santuokos suteikimo. Tuomet tuokdamas širdyje jaučiuosi laisvas, kad jie nepirko iš manęs sakramento ir nenurodys, kaip man elgtis.

Juk gali paimti pinigus, pasižiūrėti į vokelį ir tada žmogiškai pradėti galvoti, kaip elgtis. Tiesa, kartais susituokusieji išeina neatsilyginę. Kuo mandresnė santuoka, tuo didesnė tikimybė, kad pamirš palikti auką. Vieną savaitgalį buvo rekordas – iš penkių porų net trys išėjo neatsilyginusios. Aišku, tada jauti šiokią tokią nuoskaudą – ne tik klebonui nieko neliko, bet dar ir patarnavusiems zakristijonui, vargonininkui, valytojai, už gėles reikėjo išdalyti kitų paaukotas aukas. – Kartais priekaištaujama, kad galima susirasti kunigą, kuris už pinigus viską padarys. – Taip, yra posakis: „Duok kunigui pinigų, tas ir šunį, ir kiaulę pakrikštys.“ Gi tarp dvylikos apaštalų buvo Judas, kuris pardavė Kristų už 30 sidabrinių. Lietuvoje daugiau kaip 600 kunigų... Aišku, tikiuosi, kad tokių yra gerokai mažiau nei tarp apaštalų... Ir jeigu žmonėms reikia tokios santuokos – aš tokiais atvejais sakau: „Kam jums reikia kunigo, pasiimkite klouną ar aktorių. Sutaną galima teatre išsinuomoti.“ Bet ko jums reikia? Ar reikia Santuokos sakramento? Ar apgavystės?

„Susituokėme metrikacijoje, bažnyčiai dar ruošiamės. Santuoka metrikacijoje buvo labiau formalumas, reikėjo įteisinti santykius dėl vaikų. Taip pat įtakos padarė finansinė padėtis – bažnyčioje būtų buvę brangiau. Bet prisiekti prieš Dievą Jo namuose man svarbu, todėl bažnytinė santuoka dar tikrai bus. Tikiuosi, bažnyčia sustiprins mūsų poros dvasinį ryšį. Tačiau esu nusiteikęs prieš sužadėtinių kursus. Tikrai nelankyčiau. Man atrodo, eidamas tuoktis pats pasirenki kurti šeimą. Kaip tau gali kiti nurodinėti, KAIP kurti tą šeimą? Dabar XXI amžius. Jei žmonės vienas kitą myli ir jaučia, kad yra vienas kitam skirti, kam reikia tų pamokų? Lipdai savo santuoką gabalėlis po gabalėlio, žingsnis po žingsnio. Jei trūksta žinių apie šeimą, tam yra tėvai, kurių gali paklausti. O kad kažkoks prašalaitis mokytų mane, kaip elgtis poroje... Man tai atrodo neadekvatu. Tegu ir nesusituokiau bažnyčioje iš karto, bet man tai svarbu ateityje. O jeigu esi nereligingas, neverta į bažnyčią kelti kojos. Tie, kurie eina tuoktis iš pareigos ar dėl šventės... ką jiems ten veikti?“ (Mindaugas, 25 m.).

Artuma 2017 m. rugsėjis

17


Meilės džiaugsmas

– O kokio jaunųjų nusiteikimo tikisi kunigas? – Paprasto, nuoširdaus žmogiškumo. Kad žmogus suprastų, ką jis daro, kad suprastų šio žingsnio svarbą. Kad pagrindinis akcentas būtų ne gėlių vaza ar suknelė, ar kas – vaikai ar liudininkai – neš žiedus. Kartais jaunoji užsispiria, kad ją prie altoriaus turi atvesti tėvas, ir net nenori lipti iš automobilio: „Neisiu į bažnyčią, jeigu tėvas neves.“ Tokių atvedimo apeigų nėra numatyta apeigyne. Santuoka yra dviejų lygiaverčių žmonių sąjunga. Sužadėtinis veda prie altoriaus, o ne tėvas. Dukra nėra tėvo nuosavybė; taip moteris pastatoma į gerokai že-

mesnę vietą: ją atvedė, atidavė, perdavė. Juk nėra mados, kad jaunoji lauktų bažnyčioje, o mamytė jaunikį atvestų jaunajai prie altoriaus – būtų gražu pasižiūrėti, kaip tai atrodo. Aš dar suvokiu, kad tėvai pasitinka prie bažnyčios ir palaimina vaikus, bet toliau jaunieji turi kartu peržengti bažnyčios slenkstį. – Kaip dvasininkai ar bendruomenės šeimos gali padėti, kad santuoka taptų tikra, o ne butaforine švente?

– Neįmanoma visų pakeisti. Daug porų pasikeičia jau pačiuose kursuose – jos diskutuoja, šnekasi, išsako visas savo nuoskaudas ir kunigų bei Bažnyčios atžvilgiu. „Mano ir vyro šeimos tikinčios, todėl natūralu, kad ir mes užaugome tikintys į – Popiežius Pranciškus iškėlė palyDievą. Mums bažnytinė santuoka svarbi, nes krikščioniška šeima privalo priimdėjimo pirminiame santuokos etati Santuokos sakramentą, duoti priesaiką prieš Dievą vienas kitam, vėliau auginti pe – po vestuvių – būtinybę. Kiek vaikus ir auklėti juos katalikais. Gyventi kartu ir nebūti priėmus Santuokos sakpas mus tai įmanoma? Iš kai kurių ramento – tai lyg gyventi apgaudinėjant save ir savo antrą pusę. jaunųjų girdėti, kad po pasirengimo Sužadėtinių kursai buvo nerealūs. Jaunoms šeimoms būtini. Jie padėjo būti arčiau grupių poros nori sugrįžti, susitikivienam su kitu ir suprasti, kad kartu būsime visą gyvenimą ir turėsime visuomet dirbnėti ir po vestuvių. ti su savimi ir tarpusavyje, idant išlaikytume šeimą. Geriau supratome vienas kitą, iš– Išsiskiriant noras susitikti po vesmokome, kaip elgtis tam tikrose konfliktinėse situacijose ir net kaip jų išvengti. tuvių, pasidalyti dažnai būna labai stipDėl aukos dydžio... Gavome lapą, kuriame klebonas reikalavo privalomo rus. Bet kai pradedi ieškoti, žmonės 90 eurų mokesčio, tačiau kunigas sakė: „Dėkite, kiek norit ir kiek galit, čia yra jūdažniausiai neateina. Gal čia kaltas sų auka.“ Aišku, dėjome, kiek buvo parašyta. beprotiškas tempas, bėgimas juos Mums buvo svarbu pats Santuokos sakramentas, priesaika. Kadangi susirašėišblaško? me 12 val., o į bažnyčią ėjome tik 17 val., pasijutau sukūrusi šeimą tik po bažnyBe to, dažnai susituokę jaunavetinės ceremonijos. Jausmas nerealus“ (Renata, 21 m.). džiai ieškosi kito buto, išvažiuoja į kitą vietą, kur jau neįsijungia į naują bendruomenę. O palydėjimui reikia „Abudu esame katalikai ir Santuoka mums yra dar vienas žingsnis Dieve, į dižmonių, kurie būtų pasirengę tai dadesnį artumą su Juo. Todėl tuoktis ne bažnyčioje, ne Dievo akivaizdoje, be maldos, ryti. Kunigas gali palaikyti, ateiti į sukad Jis ir toliau mus vestų, atrodė beprasmiška. Tikime, kad laiminga santuoka sitikimą, bet noras rinktis ir palydėti įmanoma, kai joje dalyvauja trys asmenys – sutuoktiniai ir Dievas. Bažnyčia yra turi kilti iš pačių šeimų. Kristaus Kūnas. Todėl bendruomenės dalyvavimas, kunigo buvimas mums sutei– Ačiū už atvirą pasidalijimą ir kiant Santuokos sakramentą vienas kitam buvo labai svarbūs. stiprybės Jums, palydint jaunuoPasirengimas – kursai – labai patiko. Lankėme nedidelę, dešimties porų, grusius į tikrą, laimingą ir neišardopelę. Labai patiko vedančios poros liudijimas, pavyzdys, susitikimuose kuriama mą Santuoką. atmosfera. Po kiekvieno susitikimo turėjome apsvarstyti ir aptarti įvairius klausimus poroje. Abu pajutome, kad pokalbiai leido geriau pažinti vienam kitą ir suKalbino Darius CHMIELIAUSKAS vokti, kiek dar daug temų nesame aptarę, kiek daug atradimų dar laukia. ir Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Su kunigais, kurie pasakytų konkrečią sumą, kiek „kainuos“ ceremonija, susidurti neteko. Esu girdėjusi, kad bažnyčiose, kuriose labai daug norinčių tuoktis, didelėmis sumomis stengiamasi sumažinti jaunavedžių skaičių. Tvirtai tikiu, kad ištikimiems Bažnyčios žmonėms, parapijiečiams, kuriuos kunigas ir kiti bendruomenės nariai bažnyčioje mato kas sekmadienį, kuriuos pažįsta, problemų dėl „įkainių“ niekada nekils. Jie yra bendruomenės nariai, ir kunigas su džiaugsmu palydės į santuokinį gyvenimą net negalvodamas apie auką. „Įkainių“ problema, manau, kyla tada, kai Bažnyčios patarnavimų nori žmonės, kurie anksčiau mažai turėjo reikalų su šia organizacija ir bendruomene. Požiūris, kad Bažnyčia lyg verslas teikia paslaugą, dažnai kyla ne tik iš dvasininkų, bet ir iš Bažnyčios nepažįstančių jaunavedžių ir jų artimųjų“ (Sigita, 32 m.).

18

Artuma 2017 m. rugsėjis


Meilės džiaugsmas

Pakviesk į savo vestuves – pasakysiu, kas Tu Vita TAMOLIŪNĖ-JANKAUSKIENĖ, vestuvių fotografė santuokos šios poros supranta, kad kitas yra kitoks, individualybė su savo poreikiais, lūkesčiais, netobulumais... Neretai į santuoką ateinama su kelerių ar net keliolikos metų gyvenimo kartu patirtimi. Tokie sužadėtiniai panašūs į vienas kitą jau gerai pažįstančius sutuoktinius, jie neberyja vienas kito akimis, bet geriau mato save santuokos kasdienybėje. Jų santuoka kuriama įsigijus bendro turto, įsibėgėjus karjeros laiptais, o santykius įtvirtinti dažnai spaudžia tėvai ir draugai. Tokių porų vestuvėms paprastai finansiškai gerai pasiruošiama, iškeliama gerai suplanuota šventė su saikingu jausmų prieskoniu... Žinoma, šie du variantai ne vieninteliai, variacijų būna įvairiausių. Tačiau to, kad jaunieji amžiumi santuokos dieną vis vyresni, o dažna pora turi bent kelerių metų gyvenimo kartu patirtį, turbūt ir statistika nenuneigtų. Neseniai drauge su kunigu stebėjome bažnyčios link einančią tėčio lydimą nuotaką. Kunigas tarstelėjo: „Jauni. Gražūs. Gal viskas bus gerai. Mergina labai nori ištekėti.“ Nusijuokėm, kad turbūt beveik kiekvienos merginos svajonė – rasti savo princą ir ištekėti. Kaip vaikystės pasakose. Ir žinoma – tada gyventi ilgai ir laimingai (tik kaip tą padaryti – pasakos jau nebepatardavo). Ištisus metus bendrauju su šiai ypatingai dienai besiruošiančiomis merginomis. Ne vienai iš jų vestuvės  – tai lūkesčių everestas. Į tos dienos pasirengimą investuojama daug pinigų, renkamasi iš daugybės paslaugų teikėjų, svarbu viskas ir kiekvienas mažmožis. Eidama fotografuoti tokią šventę kaskart jaučiu neapsakomą atsakomybę

Vestuvių fotografas – vienas iš labiausiai privilegijuotų žmonių, šalia jaunųjų būnantis beveik visą vestuvių dieną – nuo rytinio pasiruošimo jaudulio, per ceremonijos kulminaciją, iki smagiausių linksmybių vakaro. Atidus ir kūrybiškas fotografo žvilgsnis – pagrindinis darbo įrankis, o fotografavimo įranga – tik priemonė akimirkoms sustabdyti. Pro atidžią akį nepraslysta ne tik jaunųjų emocijos, veiksmas, nuotaikų kaita, bet atsiskleidžia ir psichologiniai santykių niuansai ir net tam tikros vertybės (ar jų nebuvimas). Tenka matyti pačių įvairiausių vestuvių – ištaigingų, jaukių, su nuotykiais, kuklių, skoningų ir neskoningų, džiaugsmingų ir bejausmių. Kiekvienąkart ištinka nuostaba, kad būtent šie du žmonės surado vienas kitą ir ryžtasi kelionei, apie kurią mažai tenutuokia. Net jei lankė išsamius sužadėtinių pasirengimo santuokai kursus, net jei turėjo darnių tėvų pavyzdį, net jei santuoka atrodo

vienas įprasčiausių visuomenės santvarkos atributų, kaskart kiekviena pora susikimba rankomis ir šoka į stebuklingą nežinią. Šeima netampama per vieną akimirką, užmovus vienas kitam žiedą, prisiekus prieš Dievą ar tik padėjus parašus civilinėje metrikacijoje. Dviem tapti vienu kūnu, tapti šeima teks kasdien, džiaugsmingose ir sunkiose akimirkose, išbandymuose ir atradimuose. Vienos poros į santuoką atskuba tiesiai iš rožinės įsimylėjimo fazės. Jų pakylėjanti meilė matoma plika akimi, troškimas būti vienas kito – nenugalimas, juos fotografuoti – vienas malonumas. Tokių porų akys švyti, prisiglaudimai ir bučiniai – nesuskaičiuojami, jausmų vandenynas netelpa savyje. Pavojinga, kai staigiai sklaidantis iliuzijoms po

Artuma 2017 m. rugsėjis

19


Meilės džiaugsmas

ir didelių lūkesčių svorį – kas, jei ne fotografas, įamžins šventės grožį, jausmų virpėjimą, sukurs prisiminimus apie dviejų žmonių pasakišką dieną? Bet liūdna matyti, kai rūpesčių sūkuryje, susitelkiant į išorinius šventės atributus, pamirštamà ar labai giliai paslėpta lieka tikroji vestuvių ir santuokos prasmė.

Vitos Tamoliūnės nuotraukos

Simbolinis tėvelių išlydėjimas iš namų ir palaiminimas vis dažniau tampa šampano pertraukėle prieš išskubant iš namų. Nuotakos tramdo savo mamų jausmus ir ašaras, kad, gink Dieve, ir pačios nepravirktų (juk „nubėgs“ brangiame salone darytas makiažas!). Išlydėjimas iš tėvų namų yra tik apeiga, be jokios simbolinės prasmės, nes jaunieji jau seniai gyvena kartu. Dažnas tėtis ir mama laimina pirmąkart gyvenime ir ši simboliška situacija gali virsti komiška. Vestuvių kulminacija – priesaika ir vienas kitam teikiamas Santuokos sakramentas. Džiaugiuosi, kai jaunieji, rinkdamiesi bažnyčią, kreipia dėmesį ne tik į gražią architektūrą, bet ir ieško kunigo, kurio dėka ceremonija bus ypatinga, šilta, be skubos. Ne viskas priklauso vien tik nuo jaunųjų tarpusavio santykio. Nepaprastai svarbus ir tuokiančio kunigo atsidavimas savo pašaukimui, laikas, kurį

jis skiria kiekvienai porai, žodžiai, kuriais sušildo ir palydi į santuoką. Kaskart džiūgauju pajutusi labai asmenišką, atidumo kupiną laiką, kurį kunigas padovanoja besituokiantiems, lyg jie būtų vieninteliai pasaulyje. Ir, atvirkščiai – sunku priimti sausai lyg žirnius beriamus kunigo žodžius ir praleistą progą per asmeninį santykį pakviesti juos arčiau prie Dievo, arčiau prie tikinčiųjų bendruomenės, su kuria norėtųsi tapatintis, o ne nuo jos trauktis... Vestuvės gali būti įvairiausios  – nuo kuklaus „susirašymo“ iki fantastiškai gražių iškilmių. Tačiau ne tai lemia, koks bus naujai susikūrusios šeimos gyvenimas po vestuvių, ar ji gyvens ilgai ir laimingai. Ar galima iš tam tikrų pasirinkimų visumos nuspėti apie jaunųjų vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą? Nagi, pažiūrėkim. Vieniems šventėje svarbiausia, kad svečiams nepritrūktų alkoholinių gėrimų – tam jie pasiryžę išleisti net dvigubai didesnę sumą, nei kainuoja profesionalaus fotografo paslaugos. Kiti galvoja ne tik apie save, bet ir apie kitus – vietoj gėlių paprašo svečių dovanoti lauknešėlį į kūdikių namus ar maisto gyvūnų prieglaudai. Vieni laimingi šoka basi lietui lyjant, kiti gali visą dieną raukytis dėl išsitepusios suknelės. Vieni visur įžvelgia norą juos apgauti ir iš jų pasipelnyti, kiti – dosnia širdimi dėkoja ir džiūgauja. Tad koks esi tu – tokios ir tavo vestuvės, taip būtų galima pajuokauti! Laimei, vestuvės yra tik įžanga į dar svarbesnių pasirinkimų kelią, kuriame bus tobulėjama ir po vieną, ir dviese. „Šiandien vėl renkuosi Tave“, – tai gražiausi žodžiai, kuriuos kasdien vienas kitam galime dovanoti. Lengva pasirinkti gražiausią pasaulyje moterį su balčiausia suknele. Bet kaip nepaprasta pasirinkti savo vaikų mamą su raukšlelėmis aplink akis, pavargusią po bemiegės nakties... Nes tai ir yra santuoka.

VIEŠPATIE, IŠMOKYK MUS MYLĖTI (šeimos maldynas) Šis šeimai skirtas maldynas gali padėti sutvirtinti jūsų šeimą ir tarpusavio ryšį. Malda, į kurią esate kviečiami, padeda labiau mylėti vienas kitą, nes tikrai meilei reikia ne tik dviejų žmonių, bet ir Dievo. Drauge besimeldžianti šeima įveikia sunkumus, nes neįmanoma kartu melstis susipykus ir neatsiprašius vienas kito. Taip malda tampa šeimos gyvenimo centru. Linkiu ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkomis imti šį maldyną į rankas ir kartu su šeima melstis, kad Visagalis Dievas padėtų Jūsų šeimai vis labiau panašėti į Šventąją Šeimą. + Gintaras Grušas

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

20

Artuma 2017 m. rugsėjis


Meilės džiaugsmas

Kaip bendrauti be smurto?

(II)

Ses. Judita STANKŪNAITĖ SJE Liepos–rugpjūčio Artumoje rašėme, kas yra nesmurtinis bendravimas, kodėl svarbu jo mokytis. Šįkart kviečiame susipažinti, kas veda į nesmurtinį bendravimą. Štai keturi svarbiausi žingsniai: pastebėjimai, faktai, jausmai, poreikiai ir prašymai. Kokius konkrečius veiksmus pastebime? Kaip jaučiamės dėl to, ką pastebime? Kokie poreikiai, vertybės ir troškimai sukelia mūsų jausmus? Kokių konkrečių veiksmų prašome, siekdami praturtinti savo gyvenimą? Kviečiu kartu žengti šiuos žingsnius. Prisiminkite savo gyvenimo situaciją, kai buvo sunku su kuo nors bendrauti ar palaikyti draugišką ryšį. Prisiminkime faktus, kaip kitas elgėsi, ką darė ar sakė, kas man patiko ar nepatiko. Svarbu tai, ką pastebėjote, aiškiai išreikšti neteisiant ir nevertinant – tiesiog pasakyti, ką žmogus darė, kas man nepatiko. Tada prisiminkite, kaip jaučiausi stebėdama (-s) tą veiksmą ar girdėdama tuos žodžius: ar man buvo skaudu, baisu, džiugu, smagu, ar kilo susierzinimas? Ir, trečia, įvardykime savo poreikį, susijusį su atpažintu jausmu. Pavyzdžiui, mama sako paaugliui sūnui: „Kai grįžusi iš darbo randu virtuvėje paliktų neplautų indų ant stalo ir kriauklėje (faktas), susierzinu (jausmas), nes man reikia daugiau tvarkos (poreikis) virtuvėje.“ Tada ji tuoj pat prideda ketvirtąjį žingsnį – pasako konkretų prašymą: „Gal galėtum pavalgęs sudėti indus į indaplovę?“ Ši ketvirta sudedamoji dalis atkreipia dėmesį į tai, ko konkrečiai norėtume iš kito žmogaus, kas išties praturtintų mano gyvenimą. Formuluojant prašymą taip pat svarbu prisiminti, kad prašytume veiksmų, o ne jausmų (netiktų prašyti: „Noriu, kad tu mane mylėtum ir suprastum“). Tikėtina, kad prašymai bus išgirsti, jei jie apibūdins veiksmą, kurį galima padaryti, ir bus išsakomi teigiama („norėčiau, kad išplautum in-

dus“), o ne neigiama kalba („norėčiau, kad nepaliktum indų ant stalo“). Dabar užsirašykime šiuos keturis savo žingsnius ir išdrįskime pasikalbėti su tuo asmeniu. Mes skirtingai reaguojame, kai girdime prašymą ar reikalavimą. Reikalavimą dažnai vykdome iš baimės, o į prašymą atsiliepiame iš kitų paskatų. Kai neteisiame, nesmerkiame žmogaus, kuris į mūsų prašymą atsako „ne“, galime būti tikri, kad suformulavome prašymą, o ne reikalavimą. Paradoksalu, tačiau kuo mažiau reikalaujame, tuo daugiau gauname. Jausdamas pasirinkimo laisvę, žmogus sureaguoja į tai, ko prašome. Manau, kad „žirafų kalba“ (tai kalba, kuomet mūsų ausys ir širdis klauso gailestingai, empatiškai; apie ją rašėme liepos–rugpjūčio numeryje) yra įrašyta mūsų prigimtyje, nes Dievas šia kalba mus pakvietė gyventi. Dievas ir toliau su mumis šia kalba bendrauja – niekada mūsų nespaudžia, nereikalauja, nekritikuoja, neįtarinėja, nelygina su kitais, kantriai laukia, visada duoda iš mylinčios širdies. Vėliau mes išmokome „šakalų kalbos“ (ji tiek save, tiek kitus vertina, kaltina ir teisia; plačiau apie ją irgi rašėme praėjusiame numeryje). Kuo nuoširdžiau klausomės Dievo ir kalbamės su Juo, tuo greičiau išmokstame „žirafų kalbos“. Kasdien galime mokytis iš Jo, nes turbūt

nėra dienos, kada nepatiriame Jo gailestingumo. Tik būdami tiesoje su savimi, tampame vis pajėgesni nešti tiesą ir gailestingumą savo aplinkoje. Tiesa mus apvalo, sustiprina mūsų gebėjimą mylėti bei likti žmogiškiems net ir sunkiomis sąlygomis. Išgyvendami širdimi, tampame labiau žmonėmis. Į pilnutinį ir tikrą žmogiškumą mus veda ne vien pažinimas ir savisklaida, bet vis didesnis įsipareigojimas laikytis vertybių. Svarbu vis iš naujo jas atrasti ir už jas apsispręsti, nebijant brangiai už tai sumokėti. Susitelkimas į tai, kas dera su mano ir visos žmonijos bendrais poreikiais ir vertybėmis, skatina ieškoti veiksmų, atitinkančių vertybes ir poreikius, nes kitaip rizikuotume tapti apatiški, tušti ir išgyventi beprasmybę. Esame sukurti, kad praturtintume savo ir kito gyvenimą bei tuo šlovintume Dievą. Popiežius Pranciškus sako, kad tikras tikėjimas daro mus meilesnius, gailestingesnius, sąžiningesnius ir žmogiškesnius; skatina širdis mylėti visus; leidžia kitą matyti ne kaip priešą, bet kaip brolį, kurį reikia mylėti, kuriam reikia padėti. Kasdien turėtume savęs klausti: kuo praturtinau savo ir kito gyvenimą? Ar renkuosi tai, kas praturtina gyvenimą? Ar atpažįstu, kas yra gyva mano ir kito širdyje? Tikiu, kad kuo labiau būsime tiesoje su savimi, tuo labiau galėsime išskleisti save, pasijusti laimingi, praturtinti kitus ir visu savo gyvenimu šlovinti Dievą. Parengta pagal Marshallo B. Rosenbergo knygą Nonviolent Communication: A Language of Life

Artuma 2017 m. rugsėjis

21


Meilės džiaugsmas

Antrasis pabėgimas Tą rytą Elijas su Debora mokyklos stadione sutiko Chronos. Jis kaip išprotėjęs suko ratus. Atrodo, jau ilgai, gal net visą vasarą. Jo batai buvo visai numinti, po akimis – tamsūs ratilai. – Kas Jums, pone Chronos? – švelniai užkalbino jį Debora. – Aš taip pavargau eiti, taip pavargau. Kurgi tu, mano brangioji? – sudejavo Chronos. – Kas ji, ta brangioji? – paklausė Elijas. Tačiau atsako nebuvo. – Man atrodo, jis kalba apie Kairos, – sušnabždėjo Debora. Atrodė, jog Chronos nieko nemato ir negirdi. Laimė, jo niekas kitas irgi nematė, nes per sporto pamoką jį būtų reikėję jėga nutempti nuo pirmojo bėgimo takelio. Tačiau Elijas jį matė ir buvo pastatytas būtent ant pirmojo takelio! Klydo manydamas, jog nelaimingasis Chronos kliudys jam bėgti. Nors jis vien žingsniavo, Elijas negalėjo jo aplenkti. Užtat vydamasis jį, pralenkė kitus vaikus. Elijas su Debora, mama ir tėtis, robotų namų vaikai, visas miestas ilgėjosi Kairos, nors tik vaikai ir tėtis ją pažinojo. Vaikų svajonė turėti šeimą įgavo sparnus. Mokykloje buvo sunku susikaupti. Sąsiuvinių paraštėse jie paišė mamas, tėčius, augintinius, panašius į Lotą, ir namus su sūpynėmis. Protingi mokytojai vaikų už tai nebarė, gyvai domėjosi tais piešinėliais ir taip patys užsidegė vaikų svajonėmis. Elijo ir Deboros mama savo rajone suorganizavo šeimas ir slapta rengė jas priimti vaikus, kai tik galės. Visi susijaudinę laukė tos dienos. Elijas su Debora buvo tikri, kad jų šeima priims Saulėlydį. Didžiausia kliūtis buvo ponas Petras Tynas ir kiti jo draugai. Tądien tėtis išvyko į televizijos laidą siekdamas įrodyti, jog robotai neturi auginti vaikų. Jei ne mama, būtų išlėkęs su šlepetėmis. – Errare humanum est (liet. Klysti žmogiška), – savo papratimu lotyniškai atsiduso ji. – Dum spiro, spero (liet. Kol kvėpuoju, tol viliuosi), – šyptelėjo tėtis, o susirūpinusi mama nulydėjo jį akimis. Kai pagaliau tėtis pasirodė ekrane, jis atrodė visiškai ramus. Petras Tynas, remiamas kitų tynų, kartojo it užburtas: – Mes darome, kas geriausia vaikams. O geriausia tai, kas tobula. Robotai tobuli, jie nepavargsta. Niekad nesupyksta. Visada turi atsakymus į klausimus.

22

Artuma 2017 m. rugsėjis

Tačiau tėtis juos visus atremdavo sakydamas, kad vaikai ne robotai, o žmonės, ir kad žmonėmis jie taps tik mokydamiesi iš kitų žmonių. Kai pritrūkdavo argumentų, Tynas paprasčiausiai sakydavo: „Tai pasaulyje pripažinta praktika“, tarytum tas pasaulis niekada neklystų. Jei būtų sau leidęs suaugti ir jei būtų skaitęs Bibliją, Tynas būtų žinojęs, kad pasaulis labai daug kur klysta. Tėtis, baisingai susišiaušęs plaukus, taip jam ir pasakė. Visi tynai labai nustebo, bet negalėjo įsižeisti, nes tai buvo tiesa. Staiga laidos vedėjas pertraukė pokalbininkus ir sujaudintas pranešė: – Tik ką gavome pranešimą, jog iš robotų namų pabėgo vaikai. – Kaip?!! – sustaugė Petras. – Sakoma, kad grįžę iš mokyklos prie namų durų jie rado didelį bepilotį automobilį, kuris dar nebuvo išjungtas, tada sulipo, pasakė, kur jam važiuoti, ir tas nuvažiavo. Atrodo, vaikai užsibarikadavo negyvenamame name, Laiko gatvėje. Sako neišeisią, kol jiems nesurasite mamų, tėčių ir namų. Jie atsisako valgyti. – Sąmokslas! – tėškė tėčiui įniršęs Petras ir su savo draugais išbėgo iš studijos; visi sėdo ant skraidančių motociklų ir nukriokė dangumi. Užduotis: susirask Jn 16, 7–8 ištrauką ir perskaityk. Į langelius įrašyk, kas pasauliui parodys, kad jis klysta.

Liepos–rugpjūčio mėnesio atsakymas: tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ ir Marija CHMIELIAUSKAITĖ


Meilės džiaugsmas Vaikai apie vestuves

Sofija, 4 metai Na, mano vestuvių tai dar nebuvo. Bet kai mes ėjome vieną kartą pasveikinti mamos draugės, tai man labai patiko. Nuotakos suknelė buvo labai graži, kaip princesės. O paskui, kai jau pasveikinome, man davė visą pintinę saldainių. Tai irgi labai patiko. Kai plaukėme laivu, visi gėrė kavą, o jaunajai sakė, kad greičiau vaikučių atsirastų. Ji tik juokėsi ir su manimi pasimatavo, ar jai tinka vaikučiai. Paskui mama ėjo tų vestuvių švęsti į kavinę, o aš važiavau pas močiutę ir ėjau miegoti, nes labai norėjau miego. Sapnavau tada princesę – su pūsta suknele ir ilgu nuometu, ir dar su karūna. Ji buvo labai panaši į tą tetą, kurios vestuvės buvo.

Meida, 5 metai Man patinka, kai būna vestuvės, nes tada visi svečiai būna labai gražiai apsirengę. Ir gėlių labai daug būna, o man gėlytės labai gražios. Kartą per tetos vestuves man vienas dėdė padovanojo rožę. Paskui aš ją susidžiovinau ir net

dabar turiu namuose. Dabar ji sudžiūvusi, bet labai graži ir dar kvepia, nes aš ją papurškiau mamos kvepaliukais. Kai sveikinau nuotaką per vestuves, tai kunigas paskui man ant kaktytės net kryželį pirštu nupiešė. Jis sakė, kad dabar mane Dievulis saugos. O kai užaugsiu, aš irgi būsiu jaunoji. Pasikviesiu draugų ir surengsiu šventę, ir bus mano vestuvės. Gal net jaunikį pasikviesiu, bet nebūtinai. Juk Simona ir Miglė tai ir taip ateis į mano vestuves. Mes pirksime daug keksiukų ir kokakolos ir tada jau švęsime.

Aras, 5 metai Aš tai per vestuves grojau būgnais. Kai visi svečiai išėjo į kiemą, man toks dėdė davė būgnų lazdeles ir aš labai smarkiai pagrojau tokią dainą. Pasveikinau jaunuosius. Buvo labai smagu. Jaunieji davė man daug saldainių, o svečiai man smarkiai paplojo. Man būgnai patiko labiau negu jaunieji. Bet jaunieji irgi buvo gražūs. Kai mano mama ir tėtis juos pasveikino su vestuvėmis, tai mama net verkti pradėjo, sakė, kad iš didelio džiaugsmo. Aš mamai daviau servetėlę,

kad ašarytes nusivalytų ir nosį išsipūstų, ir ji man sakė, kad daugiau nebeverks. Ir nebeverkė, paskui jau dainas dainavo. O kai sutemo, per tas vestuves buvo fejerverkas, bet man jis nepatiko. Šviesytės buvo labai gražios, bet jau taip garsiai sproginėjo, kad man net baisu pasidarė. Tada aš verkiau ir man net galvytę skaudėti pradėjo.

Gabrielius, 4 metai Kai bus mano vestuvės, tada aš vesiu savo mamą. Mes surengsime šventę ir sukviesime daug svečių. Mama bus su pūsta suknele, o aš rengsiuosi šortais ir tokią juodą varlytę prisisegsiu, kad būtų gražiau. Tėtis sakė, kad jis per mano vestuves pagros su gitara. Gausiu daug dovanų, pinigėlių ir paskui važiuosiu degintis į Turkiją. Ir tėtis kartu važiuos, nes jis turi gerą fotoaparatą ir viską nufotografuos. Kelias nuotraukas pastatysiu tokiuose rėmeliuose: vieną – su balta suknia, o kitą – kai deginamės prie jūros. Ir tada vestuvės jau bus baigtos. Paskui gyvensime paprastai, kaip visi žmonės. Užrašė Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2017 m. rugsėjis

23


Jaunimo

is

iššūk

Priprasti prie kito Svajūnė: Matėme kreivų žvilgsnių, bet mūsų nuomonę gerbė. Teko liudyti ir darželio, kuriame dirbau, auklėtojoms: kad nesimyliu su būsimu vyru, nes jis dar ne mano vyras, tik būsimas. Būsiu dovana vestuvių naktį, kai prieš Dievą ir Bažnyčią prisieksiu: „Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“ Jaunutis: Besiruošiant padėjo kitų šeimų liudijimai. Svajūnė: Klausėme jų, kaip elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje ir kaip viską daro su meile. Pavyzdžiui, vienas ką tik vedęs draugas dalijosi, kaip plovė žmonai... pakabas. Jeigu tai būtų buvę tik dviejų žmonių santykiai, be trečiojo – Dievo, – pora būtų susipykusi tą pačią minutę, kai buvo pasakyta: „Žinai, šios pakabos nešvarios, reikia jas nuplauti.“ Būtų buvę paprasčiau atšauti: „Kam jas plauti? Geriau išmeskime ir naujas nusipirkime.“

„Norėjome, kad tai būtų ne tik mūsų, bet ir Jėzaus reikalas“, – apie pasiruošimo santuokai laikotarpį pasakoja Svajūnė ir Jaunutis JUŠKIAI. Savo draugystės liudijimu Artumai jie dalijosi likus savaitei iki vestuvių. Į santuoką šią porą lydėjo bendruomenė, o taip pat lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa „Pažink save“ – vienas veiksmingiausių Bažnyčios įrankių užmezgant santykį su jaunimu, padedantis atrasti ir perduoti brangiausias vertybes. Kaip jaunai porai sekėsi liudyti draugystę, o per liudijimą kitiems – atrasti vienam kitą, kai šiomis dienomis gyventi atskirai iki santuokos atrodo nesąmonė, be sekso – nesusipratimas? – Jūsų pasiruošimas santuokai prasidėjo nuo savanorystės „Pažink save“ programoje. Jaunutis: Gavau pasiūlymą vesti užsiėmimą „Mano kūnas – mano lobis“ 2015 m. Alytuje vykusiose Lietuvos jaunimo dienose. Man patiko, kad užsiėmimą kartu ves Svajūnė; jeigu tai būtų buvusi kita mergina, gal būčiau sudvejojęs. Svajūnė: „Galiu jam patikti, o visai nenoriu...“ – sąmoningai įsivardijau. Fainai būti draugais, o kad jis man patiks... Buvau rami, kad ne. Grįždavau iš darbo pajuodusiais paakiais, ne gražuolė, įlipdavau į treningiuką, užsivilkdavau palaidinę ilgomis rankovėmis ir, žinoma, aukštu kaklu. Nenorėjau naujų santykių nutrūkus ketverių metų draugystei. Buvo skaudu. Dievas rado kelių, atėjo ir gydė, labiausiai per santykį su Jauniumi. Įsimylėjau. Netrukus išvykome į Alytų, teminiame užsiėmime nagrinėjome pamatinius klausimus – apie vertybes, vyro ir moters skirtumus, savivertę, kodėl verta laukti iki vestuvių, apie įsimylėjimą, pornografiją. Per „Pažink save“ pažinome vienas kitą, o pažintį lydėjo malda. Ir anksčiau, prieš susipažindami, ruošdavomės melsdamiesi už savo būsimą vyrą ir žmoną. Pradėjome draugauti Taizé, Prancūzijoje. Ten parašiau Jauniui pirmą meilės laišką. Po to, kai kartu perskaitėme, jis paėmė mane už rankos ir paklausė: „Ar dovanosi man savo draugystę?“ Jaunutis: Vėliau vienoje stovykloje per maldą supratau – reikia pirštis. Išgryninau mintį per keturis mėnesius, nors žiedą kuprinėje nešiojausi ir anksčiau. Radau pigius bilietus į Brno, Čekijoje, iš anksto stebėjau orus, kad būtų giedra. Svajūnė: Nesupratau, kas įvyks, – tekant saulei ieškojau vietos maldai, o Jaunius – kad galėtų pasipiršti. Pirmiausia pranešėme savo šeimoms, po poros dienų bendruomenei. Jaunutis: Šeima, kuri vedė sužadėtinių kursus, daug pasakojo apie tokį poros „variantą“ kaip mūsų. Visos poros gyveno kartu, o mes laukėme iki vestuvių, buvome liudijimu, kad tai ne tik Bažnyčios mokymo teorija, bet kad taip būna iš tikrųjų! 24

Artuma 2017 m. rugsėjis

– O patys ar išgyvenote konfliktų? Svajūnė: Man paskambino pusbrolis ir paklausė, kokia bus mūsų vestuvių dienos eiga. Jaunius išgirdo, kaip detaliai viską pasakoju. Kai padėjau ragelį, sako: „Svajūne, o nemanai, kad truputį per daug pasakei?“ Atšoviau: „Ne, nemanau!“ Tą akimirką jo sakinį girdėjau kaip priekaištą. Negirdėjau, kad sakinys išbučiuotas, paleistas gražiausiai, kaip tik jis sugebėjo. Žinojau, kad reikia atleisti, suprasti, išklausyti, bet norėjosi kalbėti „ant viršaus“, gintis, kontroliuoti situaciją. Jaunutis: Konflikto vaisiai pradėjo matytis, kai nuvykome pas mano tėvus, ir Svajūnė pamatė, kad jie irgi taip kalba. Anksčiau ji „nukirsdavo“ pokalbį, manydama, kad mano mama priekaištauja. Svajūnė: Juk santuoka yra tai, kad tampame vienu kūnu. Nematome gyvenimo vienas be kito, ir kiekvienas save suvokiame kaip mylimojo tęsinį. Turiu omenyje tai, kad nebe aš viena sprendžiu, bet tai darome dviese, nebūtinai bus tik kaip aš noriu. Ar mylimiesiems viename kambaryje gali pasidaryti ankšta? Tik ne pirmaisiais santuokos metais! O gal kaip tik? Negana to – gali kilti noras dramatiškai sėsti į automobilį ir išlėkti. Apie pirmąsias problemas, jų sprendimo būdus ir tai, kodėl tiek ruošiantis santuokai, tiek jau susituokus svarbu ypatingą dėmesį skirti ne tik buvimui bendruomenėje, dalyvavimui įvairiuose kursuose ar renginiuose,


Jaun

imo iššūkis

– Kaip ruošėtės santuokai? Gabrielė: Ruošiausi visiems blogiausiems dalykams, kurie gali nutikti. Karolis: Priklausomybės, neištikimybė, o jeigu susirgs, numirs?! Būčiau tų klausimų nekėlęs, bet Gabrielė be perstojo klausinėjo, tad rengiausi santuokai ramindamas būsimą žmoną. – Kaip jūsų vertybės padėjo augti kaip būsimai šeimai? Gabrielė: Karolis buvo man „socialinis iššūkis“. Kai susipažinome, aptarėme „kontraktą“, kad esu pasiryžusi iki vestuvių negyventi kartu, nesimylėti. Karolis tris dienas galvojo ir pasakė: „Galbūt nepavyks ir bus sunku, bet gailėsiuosi, jeigu nepabandysiu dėl tavęs draugauti taip.“ Kuo toliau, tuo labiau reikėjo ieškoti ir aptarinėti argumentus už gyvenimą atskirai ir be sekso. Kai susižadėjome, ypač sunku pasidarė, bet laikėmės, nes norėjome tikros šventės. Man kaip merginai buvo labai svarbu, kad Karolis sugeba mane saugoti ir nuo savęs paties. Nors nelabai priimtini jam buvo mano norai ir prašymas susilaikyti, mačiau, kad jis šitą mano pasirinkimą gerbia ir saugo labiau negu savo prioritetus. Karolis: Ar gali būti geresnis būdas įrodyti būsimai žmonai, kad ją myli ir gali dėl jos padaryti viską? Dabar jaučiuosi gerai, pasitikiu savo žmona, savimi ir suprantu, kad gerai pasirengėme ugdydami valią, ištvermę ir kantrybę. – Pirmosios savaitės, buitis, pirmieji barniai – kokie nauji iššūkiai atrodė didžiausi ir kaip juos sprendėte? Gabrielė: Labiausiai laukiau ne vestuvių dienos, bet rutinos, kai viskas nusistovi. Teko ilgai mokytis, kaip būti kartu; buvo ir rimtų barnių, pavyzdžiui, dėl rūkymo. Šį konfliktą sprendėme rėkimu, vėliau ašaromis, kol išsiaiškinome, kad rūkymas mus skaldys, jeigu leisimės. Nuo to laiko daug meldžiamės už laisvę nuo priklausomybės. Karolis: Problema niekur nedingo, pasitaisė santykis. Taip pat žinojau, kad nebegaliu tiek daug žaisti su mašinomis (t. y. remontuoti automobilių), turiu grįžti namo anksčiau. Būdavo, grįžtu iš serviso vidurnaktį, o Gabrielė verkia. Supratau, kad reikia paskirstyti laiką, ir neturiu teisės pamiršti žmonos. Gabrielė: Turėjau nustoti įsivaizduoti, kad Karolis visą laisvą laiką trokš praleisti su manimi. Iššūkis buvo pačiai susikurti užimtumą. Skirtingai įsivaizdavome buvimą kartu, pasimatymus, dovanas. Svarbu buvo išmokti išleisti vyrą išlėkti pas bachūrus, pabūti su kitais. Na, o „lovos reikalai“ atrodė vienas juokas, bet, pasirodo, nesupratau, kaip tai veikia. Kūno kalbos mokymasis užtrunka, reikia skirti dėmesio ir kantrybės; pradžioje buvo sunku „skaityti“ savo kūną, suprasti. Juk reikia net poros mėnesių, kad du kūnai fiziologiškai prisitaikytų vienas prie kito!

Karolis: Santuokoje padeda tai, kad dar prieš tuokdamiesi lankėme Natūralaus šeimos planavimo (NŠP) kursus. Sužinojau apie Gabrielę tokių dalykų, kurių šiaip nebūčiau sužinojęs. Gavau paaiškinimą, kodėl ir kada moterų nuotaikos keičiasi ir kuo tai susiję su fiziologija, lytiškumu. – Ar pavyko dar iki santuokos atpažinti pavojaus ženklus, būdingus santykiui? Kaip su jais susidraugavote? Gabrielė: Nežinomybę ir tai, kad aš blogųjų savybių mačiau tik truputį, priėmiau ramiai. Žinojau, kad viskas labiau Dievo, o ne mano rankose, – nereikia bandyti perimti šito vairo, galima tik melstis už tuos iššūkius, kuriuos matai ir kurių dar nematai. Mano vaidmuo yra užtarti vyrą malda. Visi iššūkiai bus įveikti ne tik mano jėgomis. – Kaip tai, ką atsinešėte iš šeimų, kuriose augote, padeda arba kenkia judviejų šeimai? Gabrielė: Savo būdą būti šeimoje gydžiau paauglystėje, būdama Bažnyčioje ir stebėdama kitas šeimas: ką jos vertina, kaip bendrauja. Mokiausi kitokio žvilgsnio į pasaulį

Marijos Stanulytės nuotrauka

bet svarbiausia vienas kitam – po vienų metų gyvenimo santuokoje pasakoja Gabrielė ir Karolis MACEŽINSKAI.

Jaunutis

Gabrielė

Karolis

Svajūnė

ir žmogų, jo orumą. Didžiausias iššūkis man yra baimė neišsilaikyti konflikto akivaizdoje: supykusi ir jausdamasi nesuprasta noriu bėgti iš namų, sėsti į mašiną, dramatiškai išlėkti su néžinia, kada grįšiu. Toks būdavo mano šeimos stilius – egocentriškumas, choleriškos reakcijos, o pykstant – išėjimas miegoti į kitą kambarį. Kuo ilgiau laukiu, tuo labiau auga agresija, ir lengvai įsileidžiu įtarimus, kad gal mano vyras man nenori gero, manęs nemyli, negerbia. Karolis: Mano tėvai daug pykdavosi, tėtis nevengdavo alkoholio. Mačiau, kaip mamą vos ne iš namų veja, kaip spintos virsta, kaip visą naktį plūstasi. Ką atsinešiau? Pasidariau abejingas, kai pykstamės. Gabrielei būna blogai, o man: „Ir vėl! Neįdomu! Greičiau baikime.“ Nenoriu šnekėtis temomis, dėl kurių Gabrielė užsiplieskusi, nes man jos net neatrodo problemos. Matydamas tėvų konfliktus, pats ėmiau vengti konfliktų, nereaguoti rimtai. – Ko tikėjotės prieš susituokdami? Karolis: Iki santuokos skrajojau padebesiais, gal pasipiršęs nusileidau ant žemės. Atrodo, kad nori būti su žmogumi Artuma 2017 m. rugsėjis

25


Jaunimo

is

iššūk

visą gyvenimą, bet kai praleidi didžiąją paros dalį, norisi atsitraukti, pailsėti. Kaip gera būtų pamiegoti per visą lovą išsidrėbus, visą kaldrą pasiimti! Kita vertus, grįžau sykį anksčiau nei Gabrielė, susisukau į kaldrą, ir buvo liūdna vienam. Gabrielė: Tikrai gera su geriausiu draugu užmigti kiekvieną vakarą. Po vestuvių Karolį atradau ne tik kaip tvirtą, paslaptingą, bet ir kaip mielą, trapų vyrą. Jaučiu, kad apkabinu savo vyrą, ir tai tęsiasi visus metus, jis po truputėlį mane prisileidžia. Esu linkusi staiga viską gauti, pasiekti, o vyro širdį reikia užkariauti subtiliai, švelniai, palengva. Prieš kokius tris mėnesius Karolis pasakė: „Pagaliau prie tavęs įpratau.“ Matau tai iš tokių ženklų kaip šnekučiavimasis, išsipasakojimas. Man brangu, kai jis grįžta ir pasakoja apie automobilių servisą ir apie tai, kokių turi projektų. Nors nieko nesuprantu, man brangu, kad jam rūpi papasakoti, o man išklausyti. Turiu nuostabų vyrą, mielą, kantrų, drąsų, tokį, kuris tikrai drąsiai žengia per savo iššūkius ir problemas mano širdies ir Dievo link. – Santuoka – ne tikslas, bet priemonė tikslui pasiekti. Kaip tai suprantate? Karolis: Neturėjau iššūkių, jokio tikro tikslo, dėl kurio turėčiau keistis, kol nevedžiau. Dabar šalia žmogus, kuris pažįsta mane pamažu, geriau negu bet kas kitas ir vis kelia naujų klausimų. Jeigu ne ji, nebūčiau svarstęs savo ir Dievo, žmonių, visuomenės santykių. Tikslas – Dievo karalystė, o Gabrielė yra iššūkis man Dievo karalystės link. Gabrielė: Per tas vietas, kur jaučiuosi silpniausia, pažeidžiamiausia, nuodėminga, jis meta paprastumo ir meilės iššūkius, kad judėčiau toliau. Tai savidisciplina, santykiai su kitais žmonėmis, savitvarda. Karolis moko mylėti save taip, kad kitiems būtų gera šalia manęs būti. Jeigu iššūkiams sakau „taip“, priartėju prie Dangaus. Jaučiuosi laiminga, nes mano buvimas tampa nebe mano, bet mudviejų. Dėl Karolio mano pasaulis auga, plečiasi, ir Dievui atsiranda daugiau vietos. – Dėkoju už pokalbius! Kalbino Valdonė MILIUVIENĖ

26

Artuma 2017 m. rugsėjis

„Pažink save!“ Tai Lietuvos šeimos centro inicijuota programa jaunimui, jau išlaikiusi laiko egzaminą – jai beveik 20 metų, o ji tebėra populiari ir tarp moksleivių, ir tarp studentų! Programoje jaunas žmogus pažvelgia į save iš šalies: koks aš vaikinas ar mergina, kokie santykiai yra meilė, kokie mano gyvenimo tikslai, charakteris, kaip gyvenu šeimoje, su draugais, kaip aš bręstu, kada mylėtis, o kada ne, ir kiti aktualūs žemiški, kūniški klausimai apie meilę ir gyvenimą. Kalbamės su jaunuoliais šiomis temomis: „Aš“ – kas aš esu, koks esu; „Vertybės“ – kokios yra mano vertybės ir kodėl jas pasirinkau? „Šeima“ – kokie santykiai mano šeimoje, ką iš jos noriu pasiimti, o ką keisti? „Jie ir jos“ – apie vyrų ir moterų skirtingumo prasmę ir abiejų lygiavertiškumą. „Ar tai meilė?“ – kaip atskirti įsimylėjimą nuo meilės, kokia draugystės prasmė. „Kodėl verta laukti?“ – kam skirti lytiniai santykiai, koks jų tikslas, kokia prasmė laukti iki santuokos? „Tai, apie ką nekalbame“ – masturbacija, pornografija, atsitiktiniai lytiniai santykiai – kodėl tai vyksta, kur tai veda, kas būtų geriau? „Kelias į santuoką“ – kam ji reikalinga, kokios santuokos ir su kokiu žmogumi aš norėčiau? „Gyvybė“ – kaip žmogus vystosi iki gimimo? Kodėl reikia gerbti ir vertinti negimusįjį? Kas yra abortas? Kas jungia gimusius ir negimusius? „Vaisingumas“ – koks yra žmogaus vaisingumas, kuo skiriasi vyrų ir moterų vaisingumas, kas yra natūralus šeimos planavimas? Sujungiant visus žmogaus aspektus – kūniškąjį, psichologinį ir dvasinį, pernelyg nesureikšminant kurio nors vieno, lengviau suvokti, kas yra asmenybės harmonija ir kaip ją kurti. Programoje skatinama išsikelti gyvenimo tikslus, mąstyti apie veiksmus ir pasekmes, nesekti aklai mada, žvaigždėmis ar stereotipais. Jauni ir kūrybingi užsiėmimų vedėjai kviečia jaunuolius atrasti savo atsakymus į rūpimus klausimus, pateikdami aibes užduočių. Paaugliams visada aktualus ne tik dvasinis, bet ir kūniškas meilės aspektas. O sudalyvavus tokioje programoje, nebelieka tabu temų ir tampa kur kas lengviau suvokti Katalikų Bažnyčios mokymą apie lytiškumą. Ši programa tinka 14–25 metų jaunuoliams, ypač paauglių poroms. Ją gali užsisakyti patys paaugliai, jei susidaro 15–20 žmonių grupė. Ją gali užsisakyti ir šeimų bendruomenės, mokytojai, auklėtojai, kunigai, katechetai, jaunimo chorų vadovai. Tai smagus ir prasmingas laikas, kuris paauglius gali ištikti per pamokas mokykloje arba parapijoje besirengiant Sutvirtinimo sakramentui, stovyklose ar siekiant suburti parapijos ar dekanato jaunimą – giedantį, patarnaujantį ar dvejojantį, kaip įsitraukti į parapijos gyvenimą. Jei norite užsisakyti šią programą, jums reikia susisiekti su Kauno, Vilniaus, Vilkaviškio arba Panevėžio vyskupijų Šeimos centrais. Šios programos dalyviai (ir ne tik) gali užduoti bet kokių klausimų apie gyvenimą, meilę „Pažink save“ savanoriams puslapyje: www.pazinksave.eu. „Pažink save“ galima pavadinti tolimuoju rengimusi santuokai. Juk pasirengti tikrai nepakanka esamo 16 valandų kurso prieš pat santuoką. Jautrus stabtelėjimas paauglystėje gali iš esmės pakoreguoti jauno žmogaus gyvenimo kryptį. Vijoleta VITKAUSKIENĖ, viena iš „Pažink save“ pradininkių


Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Noriu gyventi kaip filme! Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ nenori persmelkia žavėjimasis laisvu gyvenimo būdu. Elgiesi, kaip tau neįprasta, širdyje jauti stabdį, o tylus balselis viduje sako: „Na ir kas, nesureikšmink taip visko! Kitos dar ne taip daro!“ Bet dar nesu sutikusi vyro, kuriam toks gyvenimo būdas atrodytų normalus (priešingai moterims, kurias žavi laisvės idėja). Štai ką pasakoja du mano pažįstami (vardai pakeisti). Negalėčiau gerbti moters, kuri negerbia savęs. Kaip galima lipti ant kiekvieno koto ir po to tikėtis amžinos meilės? Kokios yra tokios moters vertybės ir kodėl turėčiau su ja būti? Dėl faino charakterio? Pilna gero charakterio merginų. Dėl jos patirties? Gi ne dėl lovos gyveni. Taip, jeigu pamilčiau moterį ir paskui sužinočiau, kad jos praeitis spalvinga, bala nematė tos praeities, tiek to. Bet laikyti tokį gyvenimo būdą siekiamybe? Pfu... (Tomas, 25 m.).

„Kodėl kas rytą nepažadini manęs bučiniais ir gėlėm?“ – pjauna sutuoktinį naujai iškepta nuotaka. Šis nesupranta, kodėl turėtų taip elgtis. „Visi kiti taip daro, tik tu ne“, – atkerta ji. Tada pasipila nesibaigiančios ašaros, kol galiausiai paaiškėja, kad ne, ne visi. Bendradarbės vyras taip nedaro, pusseserės vyras ne, draugės irgi ne, bet... visuose filmuose juk būtent taip vyksta. O filmai nemeluoja! Tai kuo kaltos nuotaka, jos draugės ir pažįstamos, kad „gavo“ tokius stuobrius? Juk gyvas pavyzdys, kaip turėtų būti, – prieš akis, ekrane. Vadinasi, kažkam taip ir būna. Tik ne joms, vargšėms. Skamba absurdiškai? Iš tiesų filmų ir serialų kuriamas romantinių santykių įvaizdis vis dažniau tampa problema 20–30 metų amžiaus poroms. Moterų lūkesčiai ir įtikėjimas ekraniniais mitais pranoksta vyrų galimybes, todėl jos nuolat jaučiasi nepatenkintos, o vyrai gūžiasi nuo priekaištų ir darosi vis labiau neromantiški: „Ko ji iš manęs nori, aš gi ne Bradas Pittas?“ Ar gali filmų tikrovė pakenkti santykiams ir asmeniniam įvaizdžiui? Kokie populiariausi meilės ekrane mitai? Ir kaip tai atrodo patiems vyrams?

„Seksas ir miestas“ Šis serialas, 1998 m. Amerikoje susprogdinęs moterų emancipacijos bombą, abi lytis ir santykius parodo iš pačios blogiausios pusės. Moterys – ištvirkusios, problemų ieškančios isterikės. Vyrai – nuo sekso priklausomi (arba jam nepajėgūs – vienas iš dviejų), bijantys įsipareigoti ir pokalbio nesugebantys palaikyti idiotai. Kiekvienas veikėjas, kai susipažįsti su juo artimiau, – didžiausias keistuolis su dvidešimčia skeletų spintoje. Visi be perstojo ir su visais mylisi. Ir visi labai turtingi, net kai tokie nesijaučia. Turiu iškart prisipažinti, kad daug metų buvau (tiesą sakant, ir esu) serialo „Seksas ir miestas“ gerbėja. Jame yra ir nuostabių dalykų: tikros meilės stebuklas, moterų sielų draugystė, pagalba vienas kitam. Be to, nepaprastai šmaikštūs, puikiai parašyti dialogai. Tik jeigu šį serialą įsileidi per giliai į vidų, rizikuoji netekti sveiko proto ir aplinkinių pagarbos. Visas serijas, visus sezonus peržiūrėjau gal aštuonis kartus. Tad tikrai žinau, ką sakau. Seriale kuriamas toks santykių modelis: susipažįsti, nueini į pasimatymą, permiegi, jei patiko – pradedi susitikinėti, nutinka kokia smulkmena – išsiskiri, pyksti, vėl ieškai, su kuo nueiti į pasimatymą. Taip tol tęsiasi, kol galiausiai sutinki sau skirtąjį. Gerai, jeigu istoriją žiūri, jau turėdamas tvirtą moralinį pagrindą, ir matai ją atsietai nuo savęs, bet kai žiūrėjau filmą būdama 18–19 metų... Nori

Parodoma taip, lyg moteris reikėtų garbinti vien už tai, kad jos tokios. O tu ir dėl nenuskustos pažasties gali būti pramestas kaip nevykėlis. Vyrai žeminami. Mano buvusi panelė taip darė. Na, sakydavo man: „GAL ir norėčiau su tavimi gyventi, svarstau galimybes...“ Arba: „Tavo vaikiški hobiai man siunčia signalą ieškoti brandesnių santykių!“ ir „Papasakojau apie tą tavo įprotį draugėms, visos taip juokėsi!..“ Tai spėkite, kodėl ji BUVUSI? (Lukas, 23 m.).

„Linksma pasaka“, – sakė mano tėvas, serialą visada mėgęs, bet žiūrėjęs į jį kaip į fantastinę komediją, nes įvykiai ekrane netilpo į realybės sąvoką. Artuma 2017 m. rugsėjis

27


Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

„Saulėlydis“ Penkiais filmais virtusi knygų saga apie vampyro meilę merginai – paauglių romantikos topas. Ji 100  proc. pasikeičia dėl jo, o jis, laikęsis atstumo nuo visų, irgi pasikeičia – dėl jos pirmąkart leidžia sau jausti. Meilė liepsnoja ir nugali sunkumus pradedant tėvų nepritarimu, baigiant iš visų pusių puldinėjančiais piktaisiais vampyrais ir vilkolakiais.

Čia nėra ką daug ir kalbėti. Kardinaliai žmonės nesikeičia ar bent ne tada, kai jų prašoma tai padaryti. Iliuzija „jei mane myli, pasikeisi“ žudo kito dvasią, nes taip jam tarsi sakoma, kad jis negali būti geras ir mylimas toks, koks yra. Žudo ir patį prašytoją, nes jeigu tikimasi karšta meile „atšildyti“ santūrų žmogų ir paversti jį romantiku, savivertė labai menksta matant, jog kitas ir toliau elgiasi ramiai, apgalvotai. O bėgimas iš gyvenimo į mirties nagus tam, kad su mylimąja (-uoju) gyventum ilgai ir laimingai, taip ir lieka ekrane. „Meilė žmogų pakeičia kardinaliai“, – tai iliuzija, neigianti psichoterapiją, įprastus elgesio modelius ir nepaliekanti vietos Dievo planui. Taip ilgai laikiausi įsikibusi tos iliuzijos, kad dabar bijau ir pagalvoti, kiek konfliktų galėjau išvengti, jei būčiau ja netikėjusi.

Romantinės komedijos Šita rūšis blogiausia. Ji apima viską: prabangų gyvenimo būdą ir tobulą buitį, kurioje gyvena „ekrano sutuoktiniai“, meilius ir mylinčius, saugius, bet spontaniškus santykius, idealų ir intensyvų seksualinį gyvenimą, bendravimą su vyru kaip su drauge, meškučius, gėlytes, pusryčius į lovą, ilgus pokalbius apie meilę, prisipažinimus, rutinos nebuvimą, juoką kiekviename žingsnyje, šimtaprocentinį supratimą... Pratęskite, jei ką praleidau, nes man regis, jog kiekviena moteris tuose filmuose randa bent vieną detalę, svarbią būtent jai. Ir ją, mano, turėtų, jeigu tik nebūtų toks lochas vyras pasitaikęs. Sabinos (22 m.) pasakojimas. Kartais apima depresija dėl to, kaip gyvenu... Būstas ne pats gražiausias, darbas ne pasakiškas, o svarbiausia – santykiai be jokių kibirkščių... Nė karto nėra puolęs manęs bučiuoti, vos įžengiančios pro duris. Savaitgaliais retai 28

Artuma 2017 m. rugsėjis

kur išvažiuojam, o norėčiau, kad parodytų man pasaulį, būtų aktyvesnis. Visiškai ribotas – pasako komplimentų, kad gražiai atrodau, bet neišgirsi tokių žodžių kaip: „Tu – mano svajonių moteris.“ Norėčiau, kad vyras nešiotų mane ant rankų ir svaigtų nuo buvimo su manimi, bet pradedu manyti, kad mūsų pasaka ir baigėsi pasakiškomis vestuvėmis bažnyčioje. O toliau – pilka buitis, rutina, pilkas bendravimas. Filmai man didelė atgaiva, laisvalaikiu daug jų pažiūriu. Ten visai kita estetika, namai, TIKRA meilė, o ne nyki. Meilė, dėl kurios ir užmuštų, ir pats numirtų. Pažiūrėjus kartais dar labiau užeina siutas: kokių gražių gestų kiti vyrai dėl moterų padaro, o manasis, kaip sėdėjo fotelyje, taip ir tebesėdi. Mindaugo (24 m.) pasakojimas. Į pasimatymus ateidavau su gėlėm, gražiau apsirengęs. Sakydavau komplimentus. Tai čia gražioji pusė. Blogoji – jaučiausi įsitempęs, stengiausi patikti. Susituokėm, atsipalaidavau. Man svarbiausia saugumas, ramybė. Nebereikia maivytis prieš kitą, esi, koks esi. Ir prasidėjo... „Tu anksčiau tą, o dabar aną! Pažiūrėk, kaip kiti gražiai daro, ko tu taip negali?! Nemyli manęs, nedarai meilių dalykų...“ – ir taip kas savaitę. Jeigu lygintų mane su kitais vaikinais, dar suprasčiau, pagalvočiau, kad yra kur pasistengti. Bet ji prisižiūri filmų ir tada lygina mane su visokiais grantais, pittais, stathamais ir goslingais! Na taip, sorry, nepakviečiau tavęs kaip Goslingas šokti vidury nakties gatvėje, nelaukiau tavęs ir nestačiau namo, nežinodamas, ar mane myli. Mes tikriausiai ir nemirsime, kaip „Užrašų knygelėje“ du senučiukai, susikibę už rankų, tą pačią naktį vienoje lovoje. Bet vakar čiaupą sutaisiau, o aną mėnesį viršvalandžius dirbau, kad į kiną nueitume. Ir vis tiek per galvą gaunu. Uždrausčiau tokius filmus moterims. Filmai yra istorijos, o iš gražių istorijų gimsta gajūs mitai. Nesisaugant jų, šie mitai gali sukelti daug sumaišties. Rašau šį straipsnį, o vyras juokiasi iš manęs, primena, kad man pačiai mąstymas yra problema: „Noriu gyventi kaip filme!“ Kai užspazmuoju dėl ekrano romantikos, padeda viename interviu pasakyta frazė: „Jeigu jis tavęs nemyli taip, kaip norėtum, tai dar nereiškia, kad nemyli taip, kaip moka stipriausiai.“ Tikiu, kad visi išgyvena amžinybės arba dieviškos meilės ilgesį. Santykiai su vyru gali trumpam tą ilgesį numalšinti, suteikti pilnatvės pojūtį, bet praėjus rožiniam periodui vėl gali pasijusti pustuštis. O mintis, kad Dievas mane myli besąlygiškai, žinojimas, kad leisdamas man gimti Jis jau viską geriausio man davė, vėl priartina prie pilnatvės. Jeigu Dievo dėka esu šioje žemėje tokia, kokia esu, vadinasi jau dabar esu vertinga ir mylima. Labiau nei filmuose.


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

„Aš“ ir „pati“ Giovannino GUARESCHI Pasiekiau savo namus jau antrą nakties ir mažiausiai ketvirtį valandos turėjau skambinti varpeliu. Pagaliau Margarita atėjo man atidaryti. – Sugrįžai? – paklausė Margarita. – Ne, – atsakiau sukandęs dantis. – Gerai padarei, – pritarė Margarita. – Pavojinga keliauti naktį. Margaritos logika visada įdomi: esant tam tikroms sąlygoms ji tampa tiesiog nepaprasta ir tada lieka vienintelis dalykas  – nieko nebepridurti. Uždariusi duris Margarita vėl užmigo, miegodama pakilo laiptais, įžengė į mūsų kambarį ir įsliuogė į lovą. Stabtelėjau mūsų kambario tarpduryje ir konstatavau, kad viskas veikia įprastai: kartu su Margarita lovoje buvo įsitaisę Albertino, Aistruolė ir katinas. Aistruolė atmerkė akis ir nemaloniai mane nužvelgė. – A, jis sugrįžo! – sumurmėjo Aistruolė. Susiradau vietos kitame kambaryje ir jau buvau beišjungiąs šviesą, kai Margaritos vaiduoklis pasirodė duryse. – Ar man atėjo paštas? – paklausė Margarita. – Ne, – ramiai paaiškinau, – aš sugrįžau į namus, o ne tu. Šiaip jau aš turėčiau tavęs paklausti, ar atėjo man paštas. Margarita papurtė galvą. – Jokio pašto, – atsakė tolimu balsu. – Praėjusią naktį skambino vienas toks iš Romos. – Žinau, tai buvau aš, – pasakiau. – Skambinau tau sužinoti, ar visi gerai laikotės. – Ir ką tau atsakė? – pasiteiravo Margarita. – Kad visi laikotės gerai. – Tai gerai,  – atsiduso Margarita.  – Einu į lovą ramesnė. Ji sugrįžo į vištidę ir viskas nutilo.

* * *

Ryte mane pažadino Margaritos riksmas. Tuoj po riksmo pamačiau Margaritą. Ji mojavo sąsiuviniu. – Gavo keturis už namų darbus! – rėkė Margarita. – Mokytoja nori tėvų parašo, ir ji man jį parodo tik dabar! Dvi minutes prieš einant į mokyklą! Keturi! Pažiūrėk čia: megzti parašė su „s“! Aistruolė, sustojusi prie durų, laukė savo sąsiuvinio. – Nenorėjo, kad jai padėčiau atlikti užduotį, – paaiškino Margarita. – Net nebenori, kad žiūrėčiau į jos užduotis, supranti? Supratau.

– Ir taip parašė megzti su „s“ ir gavo keturis! – tęsė Margarita. Aistruolė neprarado savitvardos. – Kai ji man padėdavo, – paaiškino man, – gaudavau penkis. Dabar gavau keturis, bet gavau pati! – Sakoma: „aš“, – pataisiau ją (itališkame tekste „io / me“ skiriasi, lietuviškai verčiama vienodai; čia pasirinkta versti „aš / pats“; vert. past.). – Yra daugiau „aš“ sakyti „pati“, – kategoriškai atkirto Aistruolė. – „Aš“ rašoma, „pati“ sakoma. Nenusileidau. – „Pati“ neturi būti sakoma. – Galėjai likti Romoje ir toliau, – pareiškė Aistruolė. Margarita suriko, kad ji niekada nepasirašys sąsiuvinio. Jį pasirašiau aš, bet prieš pasirašydamas pasiteiravau: – Kodėl nenori, kad tavo motina žiūrėtų į tavo užduotis? – Savo reikalais rūpinuosi pati, – atsakė Aistruolė. – Į mokyklą einu pati, ne ji gi. Principas, nors išreikštas ir ne visai priimtinu būdu, buvo ganėtinai sveikas. – Vis dėlto, jei tavo motina būtų peržiūrėjusi tavo užduotį, nebūtum parašiusi megzti su „s“, nes ji būtų tau pataisiusi. – Taigi, jei pirma nebūčiau taip parašiusi, kaip ji būtų mane pataisiusi? – atkirto Aistruolė. – Sutinku, – nenusileidau, – bet jei ji būtų ją tau pataisiusi, tu nebūtum gavusi keturių. Būtum gavusi mažiausiai šešis. Aistruolė gūžtelėjo pečiais. – Geriau keturi mano, nei šeši kito, – pareiškė. Pasirašiau sąsiuvinį. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Artuma 2017 m. rugsėjis

29


Akiračiai

Atradusi Dangų žemėje – Švenčiausiosios Trejybės Elžbieta Visai neseniai paskelbta šventąja Švenčiausiosios Trejybės Elžbieta – viena mažiausiai žinomų Lietuvos tikintiesiems, tačiau nepaprastai traukianti, itin sektino pavyzdžio į altorių garbę iškelta asmenybė. Tikrai naudinga apie ją sužinoti nors kruopelytę daugiau.

Šventosios vaikystė Vidurio Prancūzijoje, netoli Buržo, Avoro kaime buvusioje karinėje stovykloje 1880 m. liepos 18 d. gimė mergaitė, po keturių dienų karo kapeliono pakrikštyta Elžbietos vardu. 48 metų kapitonas François Joseph Catez ir jo 34 metų žmona Marie Rolland džiaugėsi savo pirmagime, nors jie net sapne nesapnavo, kokio ypatingo kūdikio susilaukė. Atkaklus, ištvermingas, pats savo jėgomis siekęs mokslo tėvas ir santūri karininko duktė geriausius savo būdo bruožus perdavė atžalai. Mergaitė augo smalsi, labai gabi, gausiai apdovanota, bet... Ji buvo labai judri, plepi ir baugino tėvus savo pykčio protrūkiais. Tėvus tie pykčio fontanai varė į neviltį. Po poros metų gimusi antroji dukrelė tiek nerimo nekėlė. Kai Elžbietai sukako septyneri ir šeima jau gyveno Dižono mieste, staiga mirė tėvas. Materialinė padėtis pasikeitė, tad našlė su dukterimis išsinuomojo mažesnį namą priemiestyje. Pro langus matėsi greta esanti bažnyčia ir basųjų karmeličių vienuolynas. Mergaitę parengė Pirmajai Komunijai. Išpažintis ir Eucharistija ją taip paveikė, kad vaikas radikaliai pasikeitė. Iš Karmelio vyresniosios išgirsta, jog „Elžbieta“ hebrajiškai reiškia „Dievo buveinė“. Priima tai kaip jai siunčiamą žinią. Dešimtmetė Elžbieta pradėjo sunkų darbą, vaduodamasi iš savo ydų. Rašė dienoraštį, kuris atspindi turtingą vaiko dvasinį gyvenimą. Liko jos minčių apie nepaprastą Dievo artumos bei meilės pajautimą ir troškimą atiduoti Jam save. Ankstyvoje paauglystėje patyrė mistinių malonių. Drauge su ypatinga tikėjimo gelme Elžbieta gyveno įprastą, linksmą pasaulietinį gy30

Artuma 2017 m. rugsėjis

venimą. Buvo gabi viskam, tačiau tikrai nepaprastai gabi muzikai. Puikiai grojo fortepijonu ir pirmąjį prizą gavo būdama vos 13-os. Mergaites mokė namų mokytojai, bet muzikos jos mokėsi konservatorijoje.

Linksma pasaulietiška jaunystė Elžbieta išaugo ir tapo miela, visų mėgstama labai daili panelė. Ji gyveno tarsi dvigubą gyvenimą. Aukštuomenės priėmimuose, vakarėliuose būdavo kompanijos siela. Graži, linksma, apdovanota ypatingu žavesiu, žinoma pianistė, tad nenuostabu, jog paskui ją driekėsi ilgas gerbėjų šleifas. Elžbieta puikiai jodinėjo, žaidė tenisą, mėgo keliauti. Kitaip sakant, gyveno įprastą pasaulietišką jaunos merginos gyvenimą. Jos mama džiaugėsi, kad dukrai neabejotinai pavyks sėkmingai ištekėti. Bet tai tebuvo viena, viešai rodoma pusė. Antrosios pusės būta visai kitokios. Būdama 14-os duoda asmeninius skaistybės įžadus. Skaito šv. Teresės Avilietės Tobulumo kelią, ypač atidžiai studijuoja šv. Kryžiaus Jono darbus. Šiuos skaito po kelis kartus. Šv. Pauliaus laiškus moka atmintinai. Ji jau tvirtai žino savo pašaukimą ir ateitį sieja su klauzūriniu vienuolynu. Kas galėjo pagalPirmoji komunija voti, kad ši žavi, linksma, labai gyva pianistė mąsto tik apie Dievą, maldą, pasiaukojimą, savęs atsižadėjimą? Tai slaptoji jos gyvenimo pusė, pradėjusi formuotis vaikystėje, kai melsdamasi parklupdydavo maldai ir savo... lėlę. Mamą, tiesą sakant, trikdo pernelyg dažnas vyresnėlės bėgiojimas į bažnyčią ir vienuolyną, todėl ji drausmina dukterį, apriboja vizitus vienur bei kitur. Elžbieta nuolankiai paklūsta.

Kelias į vienuolyną Nors Elžbieta veržte veržiasi į vienuolyną, mama prašo gerai pagalvoti ir palaukti. O kol kas atsakymas į


Akiračiai

prašymą ją išleisti skamba: „Ne!“ Dukrai sulaukus 18-os, ponia Catez pasako, jog neprieštarautų jos pasirinkimui, jeigu toji palauktų iki 21-erių. Klusnioji Elžbieta sutinka. 1900-aisiais leidžiasi į trijų mėnesių kelionę. Dėl pašaukimo nėra jokių abejonių. Ji jau išgyveno savo „tamsiąsias naktis“, išgyvens jų ir vienuolyne, bet pašaukimas tvirtas ir Elžbieta nepalenkiama. 1901 m. vasarą ji peržengia vienuolyno slenkstį, prieš tai skausmingai atsisveikinusi su mama ir seserimi.

Vienuolyne Elžbietą pasitinka vyresnioji motina Žermena. Su seserimis veda ją į celę ir aprengia postulantės drabužiais. Norėtų vadintis Jėzaus Elžbieta, bet jai pasiūlomas Švenčiausiosios Trejybės Elžbietos vardas. Atsisako savo noro ir sutinka su pasiūlymu. Praėjus savaitei, motina Žermena jos paklausia: „Koks tavo šventumo idealas?“ Elžbieta atsako: „Gyventi meile.“ – „Kaip to sieksi?“ – „Tapsiu absoliučiai maža ir negrįžtamai atiduosiu save Dievui.“ – „Koks tavo šūkis?“ – „Dievas manyje ir aš Jame.“ Po keturių mėnesių Elžbieta tampa novicija ir apsivelka abitą. Ją ima kankinti skrupulai, nerimas, pasidaro sunku melstis. Savo kančia pasidalija su motina Žermena ir nuodėmklausiu. Antra vertus, ne pirmą kartą ją ištinka „tamsioji naktis“, tad ji jau išmokusi gyventi aukodama kančią Jėzui ir išsaugodama tikėjimą, kai jaučiasi apleista. Tais laikais gyventi vienuolyne buities atžvilgiu buvo toli gražu ne pyragai. Nei elektros, nei vandentiekio, kanalizacijos, patalpos beveik nešildomos. Vasarą keliamasi 4 val. 45 min., žiemą 5 val. 45 min., pusryčiai tik 10 val. 15 min. Mėsos valgyti gauna tik ligonės. Per dieną dvi trumpos rekreacijos, kitas laikas skiriamas bendrai bei asmeninei maldai ir darbui. Seserys darbuojasi darže, sode, siuva, gamina valgius. Ir ką gi veikia buvusi pianistė? Ravi, sodina, laisto, siuva, lupa bulves ir niekuo nesiskundžia. Laiške tetai rašo: „Radau savo Dangų žemėje, mano brangioje vienatvėje Karmelyje, kur esu su pačiu Dievu. <...> Viskas yra gera ir džiugu, nes visur regiu savo Mokytoją.“ Giminėms ir draugėms rašo esanti labai laiminga. Ramina mamą, kad ją atstoja motina Žermena, ir tai tiesa. 1903 m. Elžbieta duoda amžinuosius įžadus. Ji vėl skaito šv. Kryžiaus Jono darbus, kaskart iš naujo apmąsto šv. Pauliaus laiškus. Prieš Naujuosius 1905 metus, sveikindama artimuosius, visiems linki: „Tebūnie tai meilės metai, skirti gerojo Dievo garbei.“ Visada rūpinasi kitais. Širdimi dalyvauja sesers vestuvėse, džiaugiasi jos vaikų gimimu, svainio brolio pašaukimu kunigystei.

Žemiškojo gyvenimo sutemos 1905 m. pavasarį Elžbieta ima jausti vis didesnį silpnumą. Motina Žermena atleidžia ją nuo regulos. Elžbie-

ta netenka jėgų, ją pykina, krinta kraujospūdis, atsiranda virškinimo sistemos sutrikimų. Gydytojų verdiktas negailestingas: Adisono liga (antinksčių nepakankamumas). XX a. pradžioje nuo šios ligos išsigelbėjimo nebuvo. Jokių vaistų, jokio gydymo. Elžbieta labai drąsi, savo kančios stengiasi nerodyti kitiems. Nepaisydama silpnumo, uoliai ir itin aktyviai apaštalauja laiškais. 1906  metų pavasarį apalpsta. Jos būsena įvertinama kaip kritiška, todėl gauna Ligonių sakramentą. Kaip dažnai nutinka, savijauta išsyk pagerėja. Deja, šioje žemėje būti jai liko tik du trečdaliai metų. Liga sugrįžta ir jos priepuoliai vis dažnesni, sunkesni. Galiausiai nebegali valgyti ir gerti. Ją labai kamuoja troškulys. Vieną dieną motinai Žermenai sako: „Motina mano, galvoju, jog pirmas dalykas, kurį padarysiu atėjusi į Dangų, tai iki soties atsigersiu.“ Prieš Visų Šventųjų dieną atgula ir jau nebeatsikels. Gauna Ligonių sakramentą, o per šventę – paskutinę Eucharistiją. Seserims sako: „Viskas praeina. Gyvenimo sutemose lieka tik meilė. Reikia viską daryti su meile, nuolatos pamirštant save. Gerasis Dievas taip mėgsta, kai apie save pamirštame. Ak! Jeigu visada būčiau taip dariusi!“ 1906 m. lapkričio 8 d. ištaria paskutinius žodžius: „Einu į Šviesą, į Meilę, į Gyvenimą...“ Išėjo kitos dienos rytą.

Pabaiga Gyva būdama Švenčiausiosios Trejybės Elžbieta nepadarė antgamtinių stebuklų. Savo meile ir kančia ji liudijo Dievą. Šventosios sielos turtus matome jos gausiuose laiškuose, kurių išliko beveik 350. Iš jų 15 adresuoti dvasinio luomo atstovams, kiti pasauliečiams. Yra išlikę ir jos dienoraščiai, pastabos, užrašai, raštai. Visas rašytinis Švenčiausiosios Trejybės Elžbietos palikimas, kaip ir jos gyvenimas, byloja apie beribę meilę Dievui Švenčiausioje Trejybėje, Jėzui, esančiam Eucharistijoje. Garsieji teologai Hansas Ursas von Balthasaras, Ferdinandas Holböckas pažymi, kad Švenčiausiosios Trejybės Elžbietos palikimas yra toji dvasinė žinia, kurią ji siuntė savo amžininkams ir kuri itin svarbi mūsų dienų žmonėms. Dera pabrėžti, jog ši jauna, išsilavinusi šventoji rašė paprastai, visiems suprantamai, todėl jos rašytinis palikimas yra toks paveikus. Švenčiausiosios Trejybės Elžbietos biografija bei išlikę tekstai išversti į daugelį kalbų ir tapo savotišku kunigų, vienuolių, pasauliečių (ypač jaunimo) dvasiniu vadovėliu. Šventoji palaidota Dižone. 1984 m. lapkričio 25 d. ją beatifikavo popiežius šv. Jonas Paulius II. Įvykus jos užtarimu stebuklams, 2016 m. spalio 16 d. popiežius Pranciškus kanonizavo. Minima lapkričio 8 dieną. Ikonografijoje vaizduojama vilkinti karmelitės abitą, su knyga ir rožiniu. Parengė Vanda IBIANSKA Artuma 2017 m. rugsėjis

31


Sveikata

Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia; O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia. Atpažinot? Spėkit, kaip saulės trūkumas kenkia sveikatai? Ultravioletiniai saulės spinduliai odoje gamina vitaminą D. Šitas atradimas buvo įvertintas Nobelio premija. Oda – didžiausias mūsų organas. Bet jei nėra ultravioleto, nebus pakankamai ir „saulės vitamino“. Vaikams vitamino D trūkumas sukelia rachitą, suaugusiesiems – osteoporozę. Dėl osteoporozės, liaudiškai – kaulų retėjimo, galimi lūžiai. O rachitas – viso organizmo liga. Pradžioje kūdikis tampa dirglus, prastai miega, jam prakaituoja galva (ne padai ir delnai). Tą prakaituotą ir niežtinčią galvą vaikas trina į pagalvę – nuplinka pakaušis. Raumenys praranda tonusą, pilvas išdrimba, kūdikis nelaiko galvos. Ilgainiui minkštėja kaulai, dėl to galva, krūtinė deformuojasi, kojos, stuburas iškrypsta, dantys vėluoja dygti ir genda. Sergantiems rachitu būna mažakraujystė, imunitetas silpnas. Vitamino D poveikis kaulams labai žymus, nes būtent šitas vitaminas leidžia žarnyne pasisavinti iš maisto kalcį – pagrindinę kaulų statybinę medžiagą. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais atlikta daug tyrimų, įrodančių vitamino D naudą imunitetui saugant organizmą nuo vėžio, lėtinių odos, uždegiminių, autoimuninių ligų, nuo nutukimo, diabeto, psichoemocinių sutrikimų ir kt. Su maistu gauname tik 10–20 procentų šio labai reikalingo vitamino. Daugiausia jo yra menkės kepenų aliejuje, riebiose jūros žuvyse, ikruose, kiaušinių trynyje, įvairiuose grūduose, miško grybuose. Tačiau mūsų mitybos įpročiai visai kitokie. Trūkstamus 80–90 procentų turėtume pasigaminti saulės veikiami. Deja, ilgas buvimas patalpose (stiklas nepraleidžia ultravioletinių spindulių), 32

Artuma 2017 m. rugsėjis

Marijos Stanulytės nuotrauka

Rudens gėrybės?

ūkanoti orai, kiek perdėta odos vėžio baimė (apsauginiai kremai nuo saulės) taip pat neleidžia apsirūpinti vitaminu D. Kad gautume bent minimalią rekomenduojamą paros dozę, pakanka 15 minučių per dieną atidengti saulei ketvirtadalį kūno. Po to jau galime saugoti odą kremais ar apsirengti. Tačiau tinkamų apsinuoginti orų sezonas Lietuvoje per trumpas. Todėl visai verta laikytis specialistų rekomendacijų visiems, ne tik vaikams: kuo daugiau judėti lauke, valgyti žuvies nors tris kartus per savaitę, bent rudens ir žiemos mėnesiais gerti žuvų taukų, kitų papildų su vitaminu D ar valgyti juo praturtintų maisto produktų. Kūdikiai auga sparčiausiai ir mažiausiai mato saulės. Būtent jiems didžiausia rachito rizika. Todėl nuo seno vaikų daktarai iki vienų metų profilaktiškai skiria vitamino D. Bent 400 tarptautinių vienetų (TV) kasdieną. Ir teisingai daro. Visiems – ir žindomiems, ir pieno milteliais maitinamiems. Viename litre adaptuoto mišinio būna papildomai įdėta apie 400 TV vitamino D. Nuo šešių mėnesių amžiaus rekomenduojama paros norma jau 800 TV – vis tiek pritrūks. Tačiau kodėl antraisiais gyvenimo metais vitamino D nebeskiriame, nors poreikis padidėja? Tiesiog rachitas vyresniems rečiau pasitaiko, vaikai jau patys laksto lauke (ar tikrai?), paprasčiausiai užmirštame. Bent jau žuvų taukų vertėtų gerti. Vitamino D trūkumas labai dažnai nustatomas. O perdozavimas ypač retas (kai mamos netyčia, atsitiktinai sugirdo kūdikiams per didelę dozę arba kas nors piktnaudžiauja papildais), bet jis gal net pavojingesnis už trūkumą. Apsinuodijimas vitaminu D pasireiškia vidurių užkietėjimu, pykinimu ir vėmimu, vystosi inkstų akmenligė, inkstų nepakankamumas. Todėl skaitykime etiketes ir skai-

čiuokime. Įprastomis sąlygomis sveikam žmogui nepavojinga, net ir sveika gauti iki 1 000 TV vitamino D per dieną. Produktų ir papildų (pavyzdžiui, žuvų taukų) sudėtyje gali būti parašyti mikrogramai (µg). Teks dauginti: 1 µg atitinka 40 TV. Kai kurių žmonių grupių vitamino D poreikis kitoks, negu visų sveikųjų. Tai planuojančios pastoti ir nėščiosios bei maitinančios krūtimi moterys, sergantys rachitu, osteoporoze, inkstų, žarnyno, kepenų, kai kuriomis kitomis ligomis, tamsiaodžiai Šiaurės platumose (odos pigmentas melaninas neleidžia ultravioletiniams spinduliams prasiskverbti į odą). Jiems reikėtų pasitarti su gydytoju, ar reikia atlikti vitamino D tyrimą. Galimybė ištirti vitamino D kiekį kraujyje atsirado neseniai. Kaip ir kiekviena naujovė, šis tyrimas sutiktas entuziastingai ir tapo labai madingas. Mados, kaip žinote, praeina. Už tyrimą dažniausiai teks susimokėti. Kainuoja apie 16 eurų. Dar reikės gydytojo konsultacijų, kad tyrimą paskirtų – būtent tokį, koks jums individualiai reikalingas – ir įvertintų. Prieš duodant kraujo tyrimui, reikia keturias valandas nevalgyti ir tris dienas nevartoti vitamino D ir jo turinčių papildų. Jei nustatomas vitamino D trūkumas ir jo skiriama kaip vaisto gydyti, koncentracija kraujyje tiriama kas 1–3 mėnesius. Kainuos... Nebijokime pakilti nuo kompiuterių, išeiti laukan, pasirinkti rudens gėrybių miškuose, pasigauti paskutinių pro rūkus glostančių spindulių, sukaupti nors kokią atsargą žiemai. Kad nedejuotumėm:

Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? Deja, neturim statistikos iš Kristijono Donelaičio laikų, tačiau dabar rachitas Lietuvoje nustatomas 10 procentų kūdikių. Gyd. Vytis ŽEMAITIS


Gyvenimas kaip senas vynas

Murmėjimas ir bambėjimas Vanda IBIANSKA Ernestas Che Guevara), atėmė (t. y.  plėšikavo) svetimą turtą, paleido savo tautą su terbom, įvedė kiečiausią diktatūrą ir po viso to atvažiavo į Niujorką, policija negalėjo sutramdyti jo gerbėjų. Kariuomenę teko kviesti. Amerikiečius ištiko masinė susižavėjimo psichozė! Barzdotas revoliucijos dievas, kokia charizma, apžavai, oratorystės genijus! Ak! Psichoze nesusirgo tik Baltieji rūmai, Senatas ir Kongresas. Bet tauta... Pol Potui nugalabijus milijonus tėvynainių, dar pakankamai liko juo besižavinčiųjų. Linksmuoliai ispanai džiūgavo, kai pas juos rinkimus laimėjo kairieji. Visa tai vyko ir vyksta po Mussolinio, Hitlerio ir Stalino. Na ir na. Taip ir atplaukia galvon kažkieno (sakiau juk, kad nežinau kieno!) mintis, jog 98 procentai planetos populiacijos yra nedora ir neprotinga (čia aš mandagiai). Chaosas tik retsykiais ištinka todėl, kad ją drausmina įstatymai, viešoji opinija ir... baimė. Pašalinus šiuos saugiklius, įvyktų katastrofa. Gal ir tiesa. Berods, Thomas Mertonas (o gal ir ne jis) parašė, neva pasaulio moralinį balansą išlaiko kelios dešimtys žmonių. Na jau. Jei taip, tada man baisu. Tuo tarpu visažiniai „išminčiai“ mokina bet ką, visų pirma valdžią. Tėtis pasakojo, jog tolimoje jo jaunystėje buvęs tokios „diskusijos“ liudininkas. Sodietis įkyriai mokino jo arklį kaustantį kalvį. Šis tylėdamas nusirišo prijuostę, padavė jam įrankius ir taikiu, ramiu balsu pasiūlė pakaustyti pačiam. „Kad aš ne kalvis, aš gi nemoku!“ – supyko klientas. „Na jau, o jei prezidento vietoj, tai ar galėtum būti?“ „Šneki! Čia gi visai kitas dalykas! Aišku, kad galėčiau!“ Taip ir norisi priminti (ne, ne Erazmą Roterdamietį) rytietišką posakį: „Kokie didingi beždžionės užmojai, kai ji įsivaizduoja esanti liūtas!“

Kaip priklauso Lietuvoje (vis dėlto jos žemė mane išaugino), viskas man nepatinka, viskas blogai ar bent jau nors truputį negerai. Kiekvienas čia skursta ir, kitų nuomone, kiekvienas vagia. Kožnas išmano bet kurią gyvenimo sritį. Nesvarbu, kas tai būtų – pedagogika, medicina, teisė ar kibernetika. Juolab krepšinis, valstybės valdymas, įstatymų rengimas. Visi mūsuose giliai mokyti ir visi rūstauja, nepatenkinti. Na, nepatinka man taip pat. Nepatinka, ir basta! Hm, keista, bet kasdienybėje tai garsiai nelabai dejuoju, nors sielos maudulys retsykiais pakankina.

* * *

Kartais ištinka pagava paamsėti, kaip šiandien. Tada burnoju ir žodžiuojuosi. Tik niekas į tai nekreipia dėmesio. Karavanas eina tolyn. Ir tegu! Užtai kaip gražiai amsiu! Galima sakyti, beveik inteligentiškai loju. O ką? Tai dabar apie tą mūsų visuotinį protą. Kiti sako, kad kenčiame dėl nevisavertiškumo komplekso. Melas! Tris kartus melas! Jei kas ir kenčia, tai nebent aš. Nes kuo tolyn, tuo labiau stebiuosi savo neišmanymu, neišprusimu, bukumu, naivumu ir t. t., ir pan. Trumpiau: nuodugniai ir iš pagrindų žinau, kad nieko nežinau. Net kas pirmas išdrįso suregzti tokią formuluotę, nežinau. Dauguma sako, jog Sokratas, bet kiti tvirtina, kad René Descartes’as, o treti pripaišo ją net Erazmui Roterdamiečiui. Ne tiek ir svarbu, kuris pirmas prisipažino. Svarbu, kad man tai puikiai tinka. O kiti taip apie save negalvoja. Todėl lietuviai ir nujojo iki Juodosios jūros užkariaudami slavus, apmokestindami juos ir pakeliui palikdami vieną kitą chromosomą. Ir Gedimino pilį pastatė, piliakalnius supylė, net chorinį dainavimą kartu su braliukais sugalvojo. Va taip. Todėl dabar taip nirčiai tūžmastį lieja ant mokytojų, gydytojų ir kitų profesijų (kurioms įgyti ilgai, oi, ilgai mokytis reikia) atstovų. Dėl krepšinio dar nieko nesakau. Įsijaučia žmonės, emocijos sukyla ir nuslenka sirgaliams stogai. O va dėl kitų... Gal praskilos žmonių smegenyse išnyko ir šios tapo glotnios kaip virtų bulvių cepelinai? Su tom tautinėm smegenim įdomūs dalykai dedasi ne tik Lietuvoje. Visuotinis nukvakimas ištiko lenkų valdžią, bet iš mandagumo tyliu, nes ten jau artėjama, jei ne prie pilietinio karo, tai bent prie perversmo. Minia yra baisus dalykas! Ko verti tie patys amerikonai, rusus kol kas atidėkime į šalį. Aš ne apie įspūdingus dabartinio prezidento rinkimus, o apie senesnius laikus. Kai išprotėjęs žudikas Fidelis Castro išpleškino tūkstančius žmonių (šio proceso metu asmeniškai su dideliu pasimėgavimu darbavosi prieš tai vaikų gydytoju dirbęs

* * * O dabar bus gyvenimo susimetus temos plėtotė. Čia antra dalis, tie bambėjimai. Kadangi esu išprotėjusi dėl gyvūnijos, tai pradedu nuo... žvėrių sekso. Kultūringiau būtų – sueičių. Taikausi į homoseksualumo klausimą. Visi homoseksualūs homo sapiens pirštais rodo į laukinių ir nelaukinių gyvūnų sueičių bandymus su tos pačios lyties egzemplioriais. Kas Artuma 2017 m. rugsėjis

33


Gyvenimas kaip senas vynas

yra, tas yra. Bet jie (tie homo sapiens) nutyli, kad tokie bandymai esti epizodiški, šie gyvūnai tuoj pat išsiskiria ir ieško priešingos lyties partnerio. Dėl jo staiposi, maivosi, gundo, vilioja ir kaunasi iki paskutiniųjų. Kodėl? Nes Kūrėjo taip sutvarkyta, kad lytinės sueities reikia rūšiai pratęsti, t. y. sulaukti palikuonių. Su žmonėmis yra kitaip, nes instinktą papildo milžiniškos galios ir grožio jausmas – meilė. Apie viską Dievas pagalvojo sukurdamas žmones taip, kad vyras ir moteris vienas kitą papildytų ne tik psichologiškai, bet ir fiziologiškai bei fiziškai. Kūdikiui pradėti skirtą lytinį aktą apvainikuoja orgazmo malonumas. Kai aktas vyksta iš meilės, tas fizinis išgyvenimas įgyja visai kitą kokybę. Jei meilės nėra, ne ką padės visokios kamasutros. Ypač moteriai. Visa tai seniai žinoma, ar ne? Banaliukai! Nuobodūs truizmai ir tiek. Aha. Viena bėda, kad tai kieta teisybė. Ką daro gyvenantys konkubinate, t. y. susidėję? Kadangi meilės nėra, kas panorės prisiimti įsipareigojimų? Nėštumo bijoma, todėl griebiamasi kontraceptikų. Šie „vaistukai“ nužudo užsimezgusią gyvybę ar neleidžia jai užsimegzti. Abiem atvejais sujaukia moters „hormoninį ūkį“, o tai tiesus kelias į nevaisingumą, genitalijų vėžį ir

panašias „grožybes“. Ką, jauni ir nežino?! Kur tau. Viską jie žino, girdėjo 100 kartų, bet galvoja, kad juos (tiksliau jas) šitai aplenks. Na jau, na jau. Neaplenks. Bet kuris kontraceptikas yra absoliutus blogis. Tai net ne moralinė netvarka, o chaosas. Paikos merginos taip gaudo vyrus („taigi visi dabar šitaip daro“). Kartais pavyksta, bet nebūtinai. Dažniau lieka dėvėto drabužio statuse. Kaip iš „Humanos“. Kad ne iš „Versace“, tai jau tikrai. Vyrai? Jie gi už nieką neatsakingi! Nusibos šita, sumes klumpes su kita. O jei staiga „netyčiukas“? Dauguma mylės, bet vaikelis augdamas greit supras, jog jo tėvai gyvena pagal „panaudos sutartį“... Oi, žmonės, žmonės! Tūkstančius metų pasaulis laikosi ant šeimos instituto pamato. Empiriškai ir moksliškai patikrinto, išlaikiusio šimtmečių ir tūkstantmečių išbandymą. O jūs ką, modernūs esate? Nieko sau modernumas – kirsti šaką, ant kurios pats sėdi. Jauniems patinka šūkis Eros et iuventus! Deja, ne viskas toje antikoje buvo taip, jog dera tai priimti kaip maksimą. Nuobodus pamokslavimas, tiesa? Tas pats ir su homoseksualais. Vaikų niekaip nepagimdysite. Gi kiek klyktumėte ir kovotumėte, net išsireikalavę sau nepagrįstų privilegijų vis vien liksite sociumo užribyje. Kol kas dėl požemiais atplaukiančių pinigų jums neva sekasi. Tačiau gyvenimas yra sinusoidė. Ateis netoleravimo, šlykštėjimosi metas, ir kas tada? Va, pamurmėjau, pabambėjau dviem skirtingom temom. Primityviai, nes taip geriau. Už vieną ir kitą laukiu bei tikiuosi būti apmėtyta paniekos akmenimis. Na ir tegu. Vis vien mano moralės imperatyvas yra geriau būti auka, negu budeliu. Dažniausiai taip ir nutinka. Gerai dar, kad neparašiau aktualia nūnai šnapstrinken tema. Tada tai patvarkytų mane iki „Amen“. Tai tuokart ir padžiaunu irklus.

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

Nesinaudoju socialiniais tinklais. Aš tiesiog vaikštau gatve ir sakau nepažįstamiems žmonėms, ką aš geriu ir valgau, kaip mano reikalai namuose ir darbe. Jau turiu tris sekėjus: vienas daktaras ir du policininkai.

* * *

Ateina vyras į vaistinę: – Prašau duoti acetilsalicilo rūgšties. – Jums aspirino? – Na taip, niekaip negaliu įsiminti šio žodžio.

* * *

– Sakykite, kur jūs laikote savo santaupas? – Kaip čia pasakius... mintyse. 34

Artuma 2017 m. rugsėjis

* * *

Aš: Reikia užsirašyti, kol nepamiršau! Smegenys: Reikia pamiršti, kol neužsirašė!

* * * Vakar buvau anoniminių narcizų susirinkime. Nepatikėsite – buvau ten pats gražiausias!

* * *

Kiekvienas vyras žino, kad pilna keptuvė maitina, o tuščia – auklėja.

* * *

Didžiausia XXI amžiaus apgaulė, jog kompiuteriai ir telefonai sukurti tam, kad taupytų mūsų laiką…


Trakų Dievo Motinos

paveikslo karūnavimo 300 m. jubiliejus Rusėjo 1-ąją prasideda Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos – metai, kurie tęsis iki 2018 m. rugsėjo 8 d. Juos paskelbė Lietuvos vyskupai ir Seimas, o Vyriausybė patvirtino šio svarbaus jubiliejaus minėjimo planą. Galbūt ne vienas susimąstė: kodėl valstybiniu mastu reikėtų minėti šį jubiliejų? Seniausias Lietuvoje Trakų Švč. Mergelės Marijos atvaizdas yra meniškas, garsėjantis malonėmis ir siejamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu. Lietuvos krikštytojas Vytautas Švč. Mergelės Marijos garbei fundavo bažnyčias ir altorius, jos gimimo diena buvo ypatingos svarbos: karūnuoti didįjį kunigaikštį buvo numatyta 1430 m. rugsėjo 8 dieną. Nuo 1603 m. rugsėjo 8-osios Trakuose vykdavo Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaidai. XVII a. vidurio karų su Maskva metu stebuklingasis atvaizdas buvo paslėptas, vėliau išstatytas Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje. 1667  m. rugsėjo 8-ąją paveikslas grąžintas į Trakų bažnyčios didįjį altorių. Po pusės amžiaus, 1718 m. rugsėjo 3–12 d., Trakų Madona buvo vainikuota popiežiaus Klemenso  XI atsiųstomis karūnomis. Tai pirmasis Marijos atvaizdas Lietuvoje, vainikuotas popiežiaus karūnomis, išsaugotomis iki mūsų dienų! Paveikslo karūnavimo metu Trakų Madona buvo paskelbta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėja. Nuolat pasikartojanti rugsėjo 8-osios data ir iškilmių aprašymai patvirtina istorinėje atmintyje puoselėtą Vytauto Didžiojo pamaldumą Švč. Mergelei ir valdovo sąsajas su garsiuoju atvaizdu. XVIII a. pradžioje paveikslo nugarinėje pusėje buvo įrašyta, kad tai esanti ikona, kurią Vytautui Didžiajam krikšto proga dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1391–1425). Įrašas teigia, kad ši ikona Nikopėja (graikiškai – Pergalingoji) padėjusi imperatoriui Jonui Komnenui pralaužti persų apgultį ir sėkmingai grįžti į Konstantinopolį 1123 metais. Manytina, kad paveikslo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas. Galbūt Vytautui dovanotoji ikona sunyko arba dingo, tačiau dovanojimo legenda išliko ir ilgainiui buvo pritaikyta garsiajam Trakų Dievo Motinos paveikslui, kuris, tapęs legendos perėmėju, buvo pertapytas bizantinę dailę primenančia maniera. Nuo XVII a. vidurio paveikslas vis labiau garsėjo stebuklais ir malonėmis, už tai atsidėkojant buvo dovanoti prabangūs aptaisai, karūnos, votai, juvelyrikos dirbiniai. Paveikslo šlovę skleidė gausios kopijos, grafiniai atvaizdai plito kaip pamaldumo paveiks-

lėliai ir knygų iliustracijų pavidalu, medalikėliai priminė tikintiesiems patirtas malones. Vytauto Didžiojo pamaldumas Švč. Mergelei Marijai puoselėtas ne tik tikinčiųjų atmintyje, bet ir poetinėje kūryboje. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) nuostabiame poemų cikle apdainavo procesiją iš Vilniaus į Trakus, surengtą kaip padėką Švč. Mergelei už pergalę Chotyno mūšyje (1621). Carinės priespaudos metais Trakų Marijos, kaip valstybės Globėjos, gerbimas buvo smarkiai suvaržytas ir užgniaužtas; sovietmečiu viešas gerbimas – draudžiamas. Galima sakyti, kad pamaldumas Trakų Švč. Mergelei Marijai atgimė ir ypač suaktyvėjo pastarąjį dešimtmetį: Marijos gimtadienio – rugsėjo 8-osios – Vilniaus arkivyskupijos jaunimo piligriminės kelionės iš Aušros Vartų į Trakų bažnyčią tapo tradicija, atlaidai pritraukia vis daugiau tikinčiųjų. Pažymėtina, kad nepaisant karų, epidemijų, gaisrų, valstybingumo praradimo, griovimų ir niokojimų Trakų parapinė bažnyčia tarnavo sielovadai, tai byloja įvairiakalbiai įrašai krikšto, santuokų, mirčių knygose. Vytauto Didžiojo „Neišeikvojamiems dangaus turtams pašvęstos“ Trakų bažnyčios ir Marijos atvaizdo istorija yra tarsi nepertraukiamas, nuolat atsikartojantis ir atsinaujinantis tikėjimo liudijimas, įsigėręs sienų mūruose, įmintas grindų dangose, netylantis maldose. Apie šešis šimtmečius trunkančią tarnystę Dievui ir Bažnyčiai ir apie tris šimtus metų didžiai gerbiamą šventenybę tikėkimės išgirsti, pamatyti ir šią malonę suvokti jubiliejiniais Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo metais. Renkimės, kad jubiliejinių metų paskelbimas būtų ne tuščias patrankos šūvis, bet naujai suskambėjusi Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus giesmė: O Karaliene, tu nuostabiu būdu  gimdei šiai Žemei Dievą; šimtai liepsnų  Tau žiba plaukuose, o galvą   žvaigždės apjuosia ratu šviesiuoju. Dr. Sigita MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė


ŠILUVOS ATLAIDAI

švenčiant palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus metus 2017 m. rugsėjo 7–15 d.

Rugsėjo 7 d., ketvirtadienis

Rugsėjo 11 d., pirmadienis

PAMALDŲ TVARKA ATLAIDŲ METU

ŠV. JONO PAULIAUS II DIENA KATALIKIŠKŲ MOKYKLŲ IR BENDRUOMENIŲ DIENA

VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS APSAUGOS DARBUOTOJŲ DIENA

ŠV. MIŠIOS 8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje 10 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje 12 val. Švč. Mergelės Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje 16 val. Apsireiškimo koplyčioje 19 val. aikštėje

Nusikaltimas ir bausmė: o kaip sugrįžti?..

Žmogus be namų: kam tai rūpi?

Rugsėjo 12 d., antradienis

Rugsėjo 8 d., penktadienis Švč. Mergelės Marijos Gimimas – Šilinės

LIGONIŲ, SLAUGYTOJŲ, MEDICINOS DARBUOTOJŲ IR CARITO DIENA Vienas namuose: labas, senatve!

LIETUVOS KARIUOMENĖS DIENA Įvaikinimas ir globa: tu gali dovanoti man naują gyvenimą

Rugsėjo 13 d., trečiadienis

KUNIGŲ DIENA

Rugsėjo 9 d., šeštadienis

Priimti svetimšalį – amžinas iššūkis Dievo tautai

JAUNIMO IR ŠEIMŲ DIENA Paauglys šeimoje – iššūkiai ir galimybės tėvams

Rugsėjo 10 d., sekmadienis, pagrindinė atlaidų diena

MALDA SU PALAIMINTUOJU TEOFILIUMI UŽ LIETUVIUS PASAULYJE Dovanoti save kitiems: savanorystė kaip padėka už galimybę gyventi laisvėje

ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS 8–19 val. Bazilikoje, Apsireiškimo koplyčioje, aikštėje „TURIU TAU LAIKO“ (palapinė aikštės gale) 10–19 val. budės seminaristai (pokalbio) arba kunigas (pokalbio ar išpažinties)

Rugsėjo 14 d., ketvirtadienis, ventojo Kryžiaus Išaukštinimas

ŠVENČIAUSIOJO SAKRAMENTO ADORACIJA 11–21 val. Bazilikos Ligonių Sveikatos koplyčioje

VIENUOLIŲ DIENA

KATECHEZĖS 11.40 ir 18.45 val. aikštėje

Vienuoliai karitatyvinėje tarnystėje: dovana Bažnyčiai ir visuomenei

Rugsėjo 15 d., penktadienis, Švč. Mergelė Marija Sopulingoji

PADĖKOS DIENA Dėkojame, kad esame: matoma ir nematoma epilepsijos pusė

CARITAS IR VĖL KVIEČIA PASIMATYTI SUSITIKIMŲ PALAPINĖJE! Čia lauksime Jūsų pasiruošę dalintis patirtimi, atsakyti į klausimus, diskutuoti ir tiesiog drauge pabūti. Ateik, mes norime Tave sutikti!

KRYŽIAUS KELIO APMĄSTYMAS 9.30 val. piligrimystėje nuo Šiluvos šilo iki Apsireiškimo koplyčios (9 val. autobusiukas nuveš nuo aikštelės prie Šiluvos parduotuvės) ROŽINIO MALDA 11.10 val. aikštėje 14 val. Bazilikoje 18 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką MARIJOS VALANDOS 9.30 val. Bazilikoje

Diskusijoms ir pokalbiams skirtas laikas 11–16 val., o išsamesnis temos pristatymas vyks 13.30 val.

GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS 15 val. Bazilikoje

www.siluva.lt www.kaunoarkivyskupija.lt

TRAKŲ DIEVO MOTINOS – LIETUVOS GLOBĖJOS – ATLAIDAI (Jubiliejaus pradžia)

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO ATLAIDAI LABANORE

rugsėjo 1–8 d.

rugsėjo 8–10 d.

Šv. Mišios kiekvieną dieną 10 ir 17 val. – lenkų kalba 12 ir 19 val. – lietuvių kalba

Šv. Mišios kiekvieną dieną – 12 val.

www.trakubaznycia.lt

Papildomos šv. Mišios: rugsėjo 9 d. – 16 val., rugsėjo 10 d. – 10 val.

Rugsėjo Artuma: kam rengtis Santuokai, jei ir taip mylime? Tad vis dėlto – kam reikalingi pasirengimo kursai? Kodėl tuokiantis reikia prisiekti? Ar patikėsite, jog kunigams viena sunkesnių jų tarnystės užduočių – laiminti santuokas? Kodėl? Gal jums įdomu, kaip vestuvių ceremoniją mato jaunieji, kunigas ir fotografė? O kaip po vestuvių, kai pagyvenus santuokoje iliuzijos žlunga? Ką daryti, kai nusiviliame sutuoktiniu, o anksčiau žavėjusios mylimojo savybės netgi pradeda erzinti? Visa tai ir daugiau – rugsėjo Artumoje. Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010)

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma 2017 m. rugsėjis / 9  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

Artuma 2017 m. rugsėjis / 9  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

Profile for artuma
Advertisement