Atokvėpio valandai
Visi trys kurį laiką tylėjo. – Štai, – pagaliau pasakė Margarita, – tokia būtų mintis. Ar tiktų kaip pirmas žingsnis? Atsakiau jai, kad tiktų. Visi trys buvo labai suglumę. Aistruolė man padavė kitą saldainį; kai Margarita ir Albertino pusbalsiu kalbėjosi, man pasakė, kad iš tiesų viskas vyko kiek kitaip. – Yra tik vienas, o ne du, ir jis laukia jos skambučio. Kitas niekuo dėtas. Tai mane sudomino. – Tada kitas neišėjo kartu! – pasakiau. – Suprantama, juk jei jis niekuo dėtas, kaip gali išeiti? Čia toji įsikalė, kad jis išėjo kartu su ja. O jis ne. Kitas taip, nes laukia jos skambučio. – Kas ji tokia būtų? – Tai jo žmona, išvykusi iš Milano. Į Kuneo (už pustrečio šimto kilometrų į vakarus nuo Milano esantis miestas; vert. past.). – Ir ką veiks Kuneo? – Neaišku, – atsakė Aistruolė. – Aš net nežinau, kur yra Kuneo. Jis laukia savo žmonos skambučio ir yra sykiu su dukra, parėjusia namo iš mokyklos. Darėsi suprantamiau. – Tad tas, prie telefono, turi dukrą? – Suprantama,bet turi ir žmoną,nes dukra turi tėvą ir motiną.Taigi dukra grįžta iš mokyklos, o jos tėtis namie, laukia skambučio, belaukdami jiedu pasikalba. Mergaitė labai nuliūdusi, o tėtis ją užjaučia. – Vadinasi, jis – šaunus žmogus, – pasakiau. – Pakankamai, – atsakė Aistruolė. – Jam gaila, kad dukrai liūdna, ir klausia jos, kas atsitiko, bet mergaitė pravirksta. Tada jai pakyla temperatūra, tenka guldyti ją į lovą ir pakviesti gydytoją. Paklausiau, ar tai rimta. – Gana rimta, – paaiškino Aistruolė, – nes tai labai trapi mergaitė, o karščiavimas – bjauri liga. Bet jis prasidėjo ne dėl to, kad susirgo, o dėl nusiminimo. Aistruolė buvo susijaudinusi, o jos akys – pilnos ašarų. – Temperatūra vis kilo, o mergaitė jau beveik merdėjo. Po galais, tai buvo bjaurus nutikimas, o jo aplinkybės paslaptingos. Sunku buvo suprasti, kaip, pavyzdžiui, mergaitė galėtų numirti nuo nusiminimo. – O kaip kitaip, – paaiškino Aistruolė. – Ji maža mergaitė, o kai esi maža, negali ištverti liūdesio. Moterys ištveria, nes jos didelės, bet kai kalbama apie silpną mergaitę, ilgai laukti nereikia. Tad mergaitė toliau verkė, o tėtis nesuprato, kodėl. Tada jis atsegė mokyklinę kuprinę, o jos viduje buvo pažymių knygelė su vienu penketuku ir dviem ketvertukais (Italijos vidurinėse mokyklose galioja dešimtbalė vertinimo sistema. Nuo 0 iki 5,99 – nepatenkinamas pažymys; vert. past.).
Šioje vietoje aš atvirai pasakiau, ką galvojau: – Gerai, kad mergaitė susikrimtusi, kai jos pažymių knygelėje – blogi pažymiai. Tačiau tikrai nereikia susirgti iš nusiminimo. – Ji tokia jau buvo, ir kol pagijo, prireikė mėnesių, – baigė atsidusdama. – Čia istorija pasibaigia. Tačiau šiai istorijai trūko didelės dalies. Ar ponia paskambino? Ar ji grįžo iš Kuneo? – Nevažiavo ji į Kuneo, – paaiškino Aistruolė. – Buvo Moncoje pirkti vonios kempinės (Monca – miestas, beveik susijungęs su Milanu; vert. past.). Šis faktas man pasirodė ne vietoje: po galais, ponia, esanti Milane, kur bus du tūkstančiai kempines parduodančių parduotuvių, keliauja pirkti kempinės į Moncą? Kam? Aistruolė gūžtelėjo pečiais. – Sako, kad ten pigiau kainuoja, nes ten yra fabrikas, – burbtelėjo. – Toji ten visada taip elgiasi. Atsimeni, kai važiavome į Romą, ji norėjo vykti per Turiną, kad nusipirktų šilkinę skepetaitę ryšėti ant galvos, kuri Turine kainuoja pigiau nei Milane? (Važiuoti į Romą iš Milano pro Turiną reikštų keliais šimtais kilometrų ilgesnę kelionę; vert. past.) – Iš tiesų, – pasakiau. Kurį laiką žvelgiau į rašomosios mašinėlės klavišus ir pusbalsiu paklausiau: – O pažymių knygelė? Aistruolė pakuždėjo man į ausį: – Ją tau įdėjau į rašomojo stalo stalčių. Žiūrėk, kad toji ten nepastebėtų tavęs. Tada pasirašyk, ir aš ją ryt pasiimsiu. Per tą laiką toji ten baigė diskutuoti su Albertino ir priėjo prie mūsų. – Jis, – paaiškino Margarita, – nelaukia prie telefono. Jis ne namie, o kavinėje, kur gurkšnoja konjaką. – Labai žalinga gurkšnoti konjaką, – tarstelėjau. – Paskui bus kaip visada – jam degins skrandį. O ji ką daro? – Ji ne Milane, – paaiškino. – Ji Argentinoje. – Liūdna, – atsidusau, – būti toli nuo tėvynės, svetimoje žemėje. Margarita skėstelėjo rankomis. – Tai likimas, – pasakė. Jos balse buvo daug sielvarto. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracijos
Artuma 2017 m. balandis
31