__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. vasaris

2


Iš Šventojo Tėvo Pranciškaus posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia

Marga šeimų mozaika Biblija pilna šeimų, kartų, pasakojimų apie meilę ir šeimos krizes, ir taip yra nuo pirmo puslapio, kur arenon įžengia smurto naštos slegiama, bet sykiu jėgų toliau gyventi kupina Adomo ir Evos šeima (plg. Pr 4), iki paskutinio, pasakojančio apie Sužadėtinės ir Avinėlio vestuves (plg. Apr 21, 2. 9). Jėzaus minimais dviem namais, L’Osservatore Romano nuotrauka pastatytais ant uolos arba ant smėlio (plg. Mt 7, 24–27), vaizduojama gausybės šeimų situacija, sukurta jų narių laisvės, nes, pasak poeto, „kiekvieni namai yra žiburys“ (Jorge Luis Borges, Calle desconocida). Vedami psalmininko, įženkime dabar į vieną iš tų namų per giesmę, kuri ir šiandien skamba ir žydų, ir krikščionių vestuvių liturgijoje: Laimingi visi, kurie pagarbiai Viešpaties bijo, kurie jo keliais eina! Maitinsies savo triūso vaisiais, – būsi laimingas ir tau seksis. Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis tavo namų židinyje, o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie tavo stalo. Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai Viešpaties bijo. Telaimina tave Viešpats iš Siono! Patirk Jeruzalės klestėjimą per visas savo gyvenimo dienas; pamatyk savo vaikų vaikus. Tebūna ramybė Izraeliui! (Ps 128, 1–6). Kiekviena šeima turėtų turėti priešais akis Nazareto šeimos, jos kasdienio triūso ir net košmaro, kai teko pakelti nesuvokiamą Erodo smurtą, – patirties, tragiškai pasikartojančios ir gausybėje šiandienių atstumtų ir beginklių pabėgėlių šeimų, – paveikslą. Šeimos kviečiamos, kaip išminčiai, žvelgti į Kūdikį ir Motiną, parpulti ir jį pagarbinti (plg. Mt 2, 11). Raginamos, kaip Marija, drąsiai ir giedrai gyventi liūdnais ir džiugiais šeimos iššūkiais bei sergėti ir svarstyti širdyje įstabius Dievo darbus (plg. Lk 2, 19. 51). Marijos širdies lobyne yra ir visi kiekvieno iš mūsų šeimos įvykiai, kuriuos ji rūpestingai saugo. Todėl ji mums gali padėti savo šeimos istorijoje atpažinti Dievo žinią. Dėkoju Dievui už gausybę šeimų, kurios, nors ir toli gražu nelaiko savęs tobulomis, gyvena meile, įgyvendina savo pašaukimą ir žengia pirmyn nepaisydamos gausių suklupimų pakeliui. Sinodo apmąstymai rodo, jog nėra idealios šeimos stereotipo, bet egzistuoja marga mozaika, sudaryta iš džiaugsmo, dramų ir rūpesčių kupinos tikrovės. Mums susirūpinimą kelia iššūkiai. Turėtume ne švaistyti jėgas gynybinėms dejonėms, bet žadinti kūrybišką misionieriavimą. Visose situacijose „Bažnyčia suvokia poreikį tarti tiesos ir vilties žodį. <...> Krikščioniškosios santuokos bei šeimos didžiosios vertybės atitinka paiešką, neatsiejamą nuo žmogaus egzistencijos“. Jei ir regime daug sunkumų, tai jais, pasak Kolumbijos vyskupų, esame kviečiami „išlaisvinti savyje vilties jėgą ir paversti ją pranašiškomis svajonėmis, pertvarkymo veiksmais ir meilės vaizduote“ (8. 30. 57).


Laiškas skaitytojams

Mielieji,

Turinys Kronika

Spalvota Artuma – už ir prieš

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Vienodų nebūna

5

Bažnyčios pulsas

6

Žygimantas PAVILIONIS Už krikščionišką Lietuvą!

8

Meilės džiaugsmas

Algimantas RAMONAS Plaukti prieš srovę

9

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Dievas ir netobulos šeimos Biblijoje 10 Antanas SAULAITIS SJ Palaiminti... neišrinktieji?

11

Dalia LUKĖNIENĖ Krizės šeimoje – naudinga, reikalinga ir... būtina

12

Vytautė MACIUKAITĖ Susvetimėjimo ir vienišumo šaknys 14 Inesa VAITKŪNAITĖ Kaip kartais nutinka

15

Susipažinimas akligatvyje

16

Kad tik tokios bėdos būtų

17

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kai į šeimą įsiterpia priklausomybė 18 Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Romanas KAZAKEVIČIUS „Juodosios legendos“ apie Bažnyčią 19 Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ Turėti ar būti...

22

Atokvėpio valandai

Ramūnas AUŠROTAS Galia patarti

24

Giovannino GUARESCHI Vairuotojas

25

Akiračiai

Ištikimas Dievui ir žmonėms – arkivyskupas Teofilius Matulionis

27

Kalbos skrynelė

Violeta MICEVIČIŪTĖ Apie mūsų pavardes

30

Sveikata

Dr. Polina ŠEDIENĖ Kad žmogus nuo meilės atgytų

31

Vytis ŽEMAITIS Dvasia Gaivintoja ir gaivintojai

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Visaip apie meilę

33

žinia apie naują Artumos numerį kas mėnesį pasidalijame, gaivindami primirštą laiškų rašymo žanrą. Taip, laiškas įpareigoja – pasidalyti tuo, kas kitą pradžiugintų, pamalonintų. Šią žinią žurnalo vyriausiasis redaktorius, kaip ir kiekvieną mėnesį, tik šįkart pritrūkęs jėgų ir laiko, bet nepritrūkęs gerų žodžių vis tiek siunčia Jums! Tad man belieka už jį ir visą redakciją šiame laiške Jums padėkoti – kad vis dar „mus perkate“. O tiksliau būtų – kad „paperkate“. Ir žinote, kuo? Savo ištikimumu savai, katalikiškai spaudai, kad retkarčiais mums parašote, o sutikę kur ir paprašote kokio nors straipsnio ar pabarate, jog buvome ne tokie uolūs, verti rimbais išplakti, bet vis tiek savi, lyg toj pačioj šeimoj būtume augę... Kad suprantate, jog bendrystė gali nuostabiai megztis ir per spausdintą tekstą bei vaizdą, nuo šių metų, kaip pastebėjote sausio Artumoje, dargi spalvotą. O kas dar galėtų jungti labiau, jei ne mūsų šeimų tikrovė bei iššūkiai, kuriems pagal Amoris laetitia skiriame šį antrą Artumos numerį? Ta tikrovė visų panaši, ir ne vienas sakytume – sunki: nesibaigiančios vaikų ligos, nekantraujantys dėmesio senoliai, sutuoktinių nesikalbėjimai ar nesusikalbėjimai, išsituokusiųjų / paliktųjų ar našlių vienatvė, panika dėl nedarbo, emigracijos atskirtis ir kt. Dar mokyklos laikais galvodavau apie posakį: gyvenimą nugyventi sunkiau nei lauką suarti. Tuomet vaiko žvilgsniu maniau: ar gali kam nors būti sunkiau, kaip artojui, suplukusiam ir sykiais net klumpančiam vagoje? Taip, gali būti per sunku, galime suklupti, jei nėra, kas palaiko. Už tai dėkingumas į pagalbą ateinantiems Šeimų centrams, savanoriams – jau žinome, kaip plačiai išplėtota ir šventa Bažnyčios tarnystė šeimoms Lietuvoje (apie ją daug randate ir mūsų žurnale). Bet yra, kas dar palaiko. Be to, Jis kartais ima ir... nusišypso, pažvelgdamas pro debesį į mūsų vienadienius ar tikrai egzistenciškai sunkius, tikrus ar perdėtus rūpesčius. Taip nusišypsojo šiemetinėse Ekumeninėse pamaldose Kaune. Krikščionims jose apgailint savo kaltes, paskirta mergaitė kaskart atnešdavo į altoriaus papėdę ir joje kruopščiai vieną po kito padėdavo po akmenį su užrašytomis kaltėmis, pvz.: meilės stygius, susvetimėjimas, puikybė ir kt. Tik netikėtai – o varge! – vieno ką tik paskelbto akmens toji mergaitė nerado, kad nuneštų prie altoriaus. Ir ką jūs manot, ką ji padaro, visiems nejaukiai nutilus? Ogi ima ir nusišypso atsisukdama į žmones – plačiai ir nuoširdžiai, kaip tik vaikai moka. Ačiū Ugnei ir Tau, Dieve, kad sutaikei bent akimirkai, kad mums nuo veidų vis brauki rūpesčių šešėlius, kad esi virš kasdienybės ir mūsų ribotumų, kad esi ta kita tikrovė, kurios ilgimės ir kuri švelniai atsiveria, kai toji, mūsų išgyvenama, darosi nepakeliama. Vasarį, vartydami ir šią Artumą, turėsime progų nors truputį atsitraukti nuo „savų iššūkių“ – gal Grabnyčių – Kristaus paaukojimo šventykloje šventės – procesijoje Pašvęstojo gyvenimo dienos proga dėkingai pažvelgti į akis be reklamų tarnaujantiems broliams ir seserims vienuoliams, Pasaulinę ligonių dieną – į savo ranką suimti ligonio ranką, o Šv. Valentino dieną – nieko daugiau, tik pagalvoti apie tuos, kurie tądien geria kavą... su savimi. Pagarbiai – Dalė Gudžinskienė Viršelyje – Kristaus paaukojimas šventykloje. Giotto di Bondone freska Skrovenji koplyčioje, Paduja, Italija, 1303–1310 m.

Artuma 2017 m. vasaris

3


Kronika Iš redakcijos pašto

Spalvota Artuma – už ir prieš Mieli skaitytojai, jau daug metų vieni jūsų klausė: „Kada pagaliau Artuma bus spalvota?“ O kiti, atvirkščiai, sakėte: „Išlikite saviti, nedarykite spalvoto žurnalo, juk nespalvotos nuotraukos meniškesnės.“ Ilgai svarstę, šiais metais vis tik „nusispalvinome“. Tad klausome ir dalijamės, kaip jums patinka spalvota Artuma. Ir matome dvi vis dar gana skirtingas nuomones. „Ačiū!!! Seniai laukiau, kad ateis spalvų metas ir Artumai. Ir buvo labai smalsu, kaip tai atrodys. O dabar paėmus į rankas nesinori paleisti. Tiesiog miela, jauku, gyva. Visai nesupanašėjot su pasaulietiniais žurnalais, bet spalvos Jums tinka! Ir net tekstų autoriai kažkokie gyvesni atrodo. Ačiū dailininkei Silvijai ir visai komandai!“ – Ilona, 42 m.

nys, kas „Mūsų visai šeimai labiau svarbus turi omis. tem is rašo straipsnius ir apie ką, kokiom žurnalo Graži, įdomi ir estetiška ir ankstesnė o išbuv ji nes forma. Labiau patinka ankstesnė, spalvoti, skirtinė, juk dabar daugelis leidinių yra tėja, 23 m. o šis buvo unikalus savo forma“ – Aus

nes labiau kreipiu „Man asmeniškai tiko, kokia buvo, ą. O tas juoda baldėmesį į turinį ir mėgstu paprastum Užteko ir spalvoto ta turi savotiško retro ir unikalumo. viršelio“ – Ramunė, 37 m.

„Gerbiamas Redaktoria u, sveikinu su nauju žu rnalo etapu! Labai džiaugiuosi , kad žurnalas ėmėsi aktua laus kiekvienai šeimai dokume nto Amoris laetitia. Tikiuo si, kad Artumos dėka mes ge riau suvoksime šį nepapra sta i turtingą dokumentą. Ir dar – pagaliau žurnale ats irado spalvų. Supratau, kad ma n jų labai trūko. Ačiū. Man spalvotas žurnalas – tai ilgai lauktas žingsnis į da bartį. Aiškiau atpažįstu žmon es fotografijose, mielesni s, jaukesnis žurnalas ir... supran tu, kad katalikai yra „no rmalūs“ – jiems nebūtina išs iskirti „nespalvotumu“ ir kit ais tariamai asketiškais dalyk ais. Keiskitės ir toliau, tob ulėkite! O aš pažadu reklam uoti Artumą“ – Vijoleta, 4 6 m.

„Man patiko naujo žurnalo popierius, nes ne baltas, nerėžia akių, ir plonumas kaip tik. Spalvos gerai suderintos, piešinėliai užpildantys erdvę, neįkyrūs ir apgalvoti“ – Evelina, 34 m. Labai dėkojame už Jums ir toliau laukiame kitų nuomonių bei pasiūlymų.

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 2 (325) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt. Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas. Užsakymo Nr. 210405, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. vasaris

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas


Kronika Liturgijos katechezė

Vienodų nebūna Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Vasario liturginiai skaitiniai

1 T Žyd 12, 4–7. 11–15; Ps 103; Mk 6, 1–6 2 K Kristaus paaukojimas (Grabnyčios)

Mal 3, 1–4 arba Žyd 2, 14–18; Ps 24; Lk 2, 22–40 Pašvęstojo gyvenimo diena 3 P Šv. Blažiejus, vyskupas, kankinys; šv. Ansgaras, vyskupas Žyd 13, 1–8; Ps 27; Mk 6, 14–29 4 Š Žyd 13, 15–17. 20–21; Ps 23; Mk 6, 30–34 5 S V EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Iz 58, 7–10; Ps 112; 1 Kor 2, 1–5; Mt 5, 13–16 6 P Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai Pr 1, 1–19; Ps 104; Mk 6, 53–56 7 A Pr 1, 20 – 2, 4a; Ps 8; Mk 7, 1–13 8 T Šv. Jeronimas Emiljanis, kunigas; šv. Juozapina Bachita, mergelė Pr 2, 4b–9. 15–17; Ps 104; Mk 7, 14–23 9 K Pr 2, 18–25; Ps 128; Mk 7, 24–30 10 P Šv. Skolastika, mergelė Pr 3, 1–8; Ps 32; Mk 7, 31–37 11 Š Lurdo Švč. Mergelė Marija Pr 3, 9–24; Ps 90; Mk 8, 1–10 12 S VI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Sir 15, 16–21; Ps 119; 1 Kor 2, 6–10; Mt 5, 17–37 13 P Pr 4, 1–15. 25; Ps 50; Mk 8, 11–13 14 A Šv. Kirilas, vienuolis, ir Metodijus, vyskupas, Europos globėjai Apd 13, 46–49; Ps 117; Lk 10, 1–9 15 T Pr 8, 6–13. 20–22; Ps 116; Mk 8, 22–26 16 K Pr 9, 1–13; Ps 102; Mk 8, 27–33 Lietuvos valstybės atkūrimo diena 17 P Septyni šventieji Servitų ordino steigėjai Pr 11, 1–9; Ps 33; Mk 8, 34 – 9, 1 18 Š Žyd 11, 1–7; Ps 145; Mk 9, 2–13 19 S VII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Kun 19, 1–2. 17–18; Ps 103; 1 Kor 3, 16–23; Mt 5, 38–48 20 P Sir 1, 1–10; Ps 93; Mk 9, 14–29 21 A Šv. Petras Damijonas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Sir 2, 1–13; Ps 37; Mk 9, 30–37 22 T Šv. Petro, apaštalo, Sostas 1 Pt 5, 1–4; Ps 23; Mt 16, 13–19 23 K Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys Sir 5, 1–10; Ps 1; Mk 9, 41–50 24 P Sir 6, 5–17; Ps 119; Mk 10, 1–12 25 Š Sir 17, 1–15; Ps 103; Mk 10, 13–16 26 S VIII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Iz 49, 14–15; Ps 62; 1 Kor 4, 1–5; Mt 6, 24–34 27 P Sir 17, 20–28; Ps 32; Mk 10, 17–27 28 A Sir 35, 1–15; Ps 50; Mk 10, 28–31 Šventojo Tėvo intencija vasariui:

bendroji – už visus tuos, kurie patiria išbandymus, ypač už vargšus, pabėgėlius ir emigrantus, kad jie mūsų bendruomenėse rastų svetingumą ir paguodą.

Taisyklės galioja visiems tos pačios, išimtis daro tik kunigai, šventesni už Jėzų Kristų; jei tavo santuoka galioja ir jei esi, pavyzdžiui, susituokęs antrą kartą, net nesvajok apie sakramentinę Komuniją. Pasirodžius popiežiaus Pranciškaus dokumentui Amoris laetitia, kuris apibendrino dviejų Vyskupų sinodų darbų vaisius, daug kas negalės slėptis po šventųjų įstatymų reikalavimais. Nes... Visi „netvarkingai“ gyvenantieji – sugyvenantieji, išsiskyrusieji ir naujai susituokę išsiskyrusieji – nuo dabar galės jaustis nesantys „už borto“. Kodėl? Popiežius sako, jog gali būti situacijų, kuriose asmuo iš tikro objektyviai gyvena nuodėmėje, tačiau žvelgiant subjektyviai jis nėra pakaltinamas dėl baimės, netvarkingų jausmų ar kitų priežasčių, apie kurias kalba moralinė teologija ir Katekizmas. Bažnyčia įsipareigoja lydėti, pažinti ir integruoti šiuos „netvarkingose santuokose“ gyvenančius savo narius! Nors visiems vienodos taisyklės neįmanomos, popiežius Pranciškus sako, kad vis dėlto yra pagrindinė taisyklė: kiekvienas atskiras atvejis turi būti gerai pažintas. Ir negalima pamiršti, jog Evangelija neleidžia nieko pasmerkti visam laikui. Dėl Komunijos ar dėl dalyvavimo liturgijoje naujai susituokusiems išsiskyrusiesiems popiežius nenurodo jokios bendros taisyklės. Tačiau atveria duris (jos iki šiol buvo gerai užrakintos) įvertinti kiekvieną atskirą atvejį pagal ignaciškąjį įžvalgos metodą. Ši įžvalga turi būti atliekama tinkamai įvertinant situacijas ir niekada nepamirštant, kad paprastų atvejų nebūna. Naujai susituokusius išsiskyrusiuosius būtina integruoti į krikščionių bendruomenes, vengiant bet kokio papiktinimo. Jų dalyvavimas liturgijoje gali reikštis įvairiomis tarnystėmis. Bažnyčiai dar reikės nuspręsti, kokios normos, šiandien galiojančios ir draudžiančios jiems aktyviai dalyvauti liturgijoje, galės būti peržiūrėtos. Jie negali jaustis eks-

komunikuoti, bet turi gyventi ir bręsti kaip gyvi Bažnyčios nariai. Būtent dėl nesuskaičiuojamos konkrečių atskirų atvejų įvairovės negalima buvo laukti naujos ir visiems atvejams tinkamos bendros tvarkos. Įmanoma vien naujai padrąsinti atsakingai asmeninei ir pastoracinei konkretaus atvejo analizei! Štai su kokiu milžinišku darbu susidurs mūsų ganytojai. Čia turbūt neužteks vien geros valios, reikės ir žinių, ir kantrumo, ir, aišku, maldos vienų už kitus. Šis drąsus pastoracijos žingsnis kyla iš esminio mūsų tikėjimo dėmens: Dievas mus myli, nors mes ir netobuli. Jis myli mūsų netobulumą, prisiima mūsų sužeistumą, gydo mūsų žaizdas ir per savo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą duoda mums gelbstinčią Dvasią. Dievas pats tapo žaizdotas, kad parodytų mums, jog myli mūsų silpnumą, o ne tik yra jam pakantus. Mylintysis yra pažeidžiamas, jau vien tuo, kad yra pavojuje būti atstumtas. Tai apie Dievą. Ir ne tik.

Artuma 2017 m. vasaris

5


Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Sausio 20 d. vyko 45-ojo JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracija, kurioje dalyvavo ir Niujorko arkivyskupas kardinolas Timothy Michaelas Dolanas, pradėjęs ceremoniją Karaliaus Saliamono malda iš Išminties knygos, ir kiti religiniai lyderiai. Popiežius Pranciškus ta proga pasiuntė sveikinimo žinią. Joje Šventasis Tėvas palinkėjo, kad, vadovaujant naujai prisaikdintam prezidentui, Amerikos vaidmuo ir toliau būtų matuojamas visų pirma savo dėmesiu vargšams, atstumtiesiems ir stokojantiems, kurie, kaip Lozorius, stovi prie mūsų durų. Popiežius vėl nepraleido progos būti vargstančiųjų balsu pasaulio galingųjų akivaizdoje.

Prieš galinguosius – su vargšų balsu

Susitikimas su Vatikane akredituotais diplomatais. L’Osservatore Romano nuotrauka

Tradiciškai sausis prasidėjo nuo Pasaulinės taikos dienos, kuri šiemet buvo minima 50-ąjį kartą. Popiežius Pranciškus savo žinioje užtikrino, kad „Katalikų Bažnyčia lydės kiekvieną mėginimą statydinti taiką veikliu ir kūrybišku nesmurtiškumu“, o šeimą nurodė kaip taikos, sklindančios į pasaulį ir suspindinčios visuomenėje, versmę. Taikos temai buvo skirta ir popiežiaus kasmetinė kalba diplomatams, akredituotiems Vatikane, reziduojantiems Romoje bei kitur, ir tai viena svarbiausių kalbų, kurioje nubrėžiamos Šventojo Sosto nuostatos tarptautiniam bendruomenės gyvenimui. Šiais metais Pranciškus sakė: „Taika yra dovana, iššūkis ir įsipareigojimas. Dovana, nes jos ištakos yra pačioje Dievo širdyje; iššūkis, nes yra gėris, kuris niekada negaunamas savaime ir visada turi būti pasiekiamas; įsipareigojimas, nes reikia kiekvieno geros valios asmens aistros jos ieškant ir ją kuriant.“ Toks taikos apibrėžimas įtraukia į jos procesus tiek bendruomenes, tiek atskirus žmones. Metų pradžioje atskriejo žinia, kad eidamas 85 metus mirė ispanas arkivyskupas Justo Mulloras García, buvęs Popiežiškosios Bažnytinės akademijos pirmininkas ir Šventojo Sosto karjeros diplomatas. Jo diplomatinė tarnystė ypač padėjo Šventajam Sostui atkurti 6

Artuma 2017 m. vasaris

santykius su Lietuvos, taip pat Latvijos ir Estijos valstybėmis bei su šių šalių katalikų bendruomenėmis. Arkivyskupas García ženkliai padėjo iš pogrindžio išėjusiai Bažnyčiai Lietuvoje atkurti savo struktūras ir organizuoti istorinę popiežiaus šv. Jono Pauliaus II kelionę į Lietuvą 1993 metais. Tarptautinė krikščioniška organizacija Open doors (Atviros durys) pristatė kasmetinę ataskaitą apie krikščionių persekiojimą pasaulyje 2016  metais. Joje išvardijama 50  kraštų, kuriuose krikščionys, per 215 milijonų gyventojų, patiria įvairaus laipsnio spaudimą ir grėsmių. Tikslus apžvelgiamas laikotarpis prasideda 2015 m. lapkričio 1-ąją ir baigiasi 2016 m. spalį. Ataskaitoje dokumentuojama bent 1 207 krikščionių smurtinė mirtis dėl savo tikėjimo, ir 1 329 atakos prieš krikščioniškas bažnyčias, maldos namus, koplyčias. Pavojingiausių krikščionims šalių dešimtukas yra šis: Šiaurės Korėja, Somalis, Afganistanas, Pakistanas, Sudanas, Sirija, Irakas, Iranas, Jemenas, Eritrėja. Devyni iš dešimties šių kraštų figūravo ir 2015  metų ataskaitos pirmame dešimtuke, nors kitokia tvarka. Šiais metais į viršų pakilo Jemenas, o į 11 vietą nusileido Libija. Krikščionybė ir toliau lieka labiausiai persekiojama religija pasaulyje.

Vargšų tema atsidūrė pasaulio dėmesio centre, kai labdaros organizacija Oxfam, sausio 17–20 d. vykusiame Pasaulio ekonomikos forume Davose (Šveicarijoje) pristačiusi savo ataskaitą, paskelbė, kad aštuoni turtingiausi pasaulio žmonės kartu valdo tiek pat turto, kiek pusė skurdžiausiai gyvenančių pasaulio gyventojų. Šiemet forume dalyvavo šešiolika religinių lyderių, tarp kurių buvo du aukšti katalikų hierarchai: Šventojo Sosto sekretorius kardinolas Pietro Parolinas ir kardinolas Peteris Turksonas, vadovaujantis Šventojo Sosto institucijai, skirtai teisingumo, taikos, vystymosi klausimams. Religinių lyderių dalyvavimas yra aiškus pripažinimas, kad religija tam tikru būdu turi įtakos ekonominiams procesams. Šventasis Tėvas Maldos už krikščionių vienybę savaitę pabaigė sausio 25 d. Šv. Pauliaus bazilikoje už miesto sienų, kur vadovavo Mišparams dalyvaujant kitų Romos krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių atstovams. Maldos savaitės tema buvo apaštalo Pauliaus žodžiai „Kristaus meilė skatina mus susitaikinti“ (plg. 2 Kor 5, 14), pasak popiežiaus, nurodantys, „kuriuo keliu žengti“. Tikėkimės, kad šiuo keliu eis vis daugiau krikščionių. Tomas VILUCKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Taikos viltyje Viešpaties diena – sekmadieniu, Švč. Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos, per kurią į pasaulį atėjo Taikos Kunigaikštis, iškilme bei malda už taiką pradėję 2017 metus, pavedėme gyvenimą Kūrėjui, kurio rankos, tikime, supa mūsų dabartį, o Jo mintyse jau šiandien gimsta ir mūsų ateitis. Tačiau pasaulyje kylant įtampai, apie piliečių reagavimą kalbėta kunigų susirinkimuose. Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkime su elgesiu ekstremaliose situacijose supažindino Lietuvos kariuomenės atstovas, o arkivyskupas Gintaras Grušas, be to, priminė arkivyskupą Teofilių Matulionį, kitados raginusį kunigus neramumuose likti su savo žmonėmis. Kauno arkivyskupijos kunigų susirinkime Krašto apsaugos ministerijos atstovė kalbėjo apie piliečių sąmoningumą nuolat vykstant informaciniams karams ir priešiškai mūsų valstybingumui Rusijos propagandai.

Sausio 8 d. Bažnyčia laimino šeimas Šiaulių arenoje, kur vyko kasmetinė vyskupijos Šeimų šventė. Šv. Mišių homilijoje apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana šeimos žmonių prašė Šventosios Šeimos ir Nazareto namų pavyzdžiu ieškoti „nepraeinančio gėrio“ – tikrų santykių, paprastumo, pasiaukojimo, tylos ir darbo – viso, iš ko susideda darni šeimos gyvenimo tikrovė. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus jau paskelbę Lietuvos vyskupai juos toliau aptarė sausio 9 d. vykusiame LVK plenariniame posėdyje. Ganytojai

pakvietė parapijas, vienuolijas, katalikiškas organizacijas ir visus tikinčiuosius į dėkingumo maldą už būsimą garbingojo arkivyskupo beatifikaciją. Vyskupų kvietimu parapijose tęsiama nuolatinė Švč. Sakramento adoracija – atmenant, jog kaip tik arkivyskupas Teofilius 1938 m. ją pirmasis Lietuvoje pradėjo Kaune, Šv. Mikalojaus bažnyčioje (adoracija buvo nutrūkusi per sovietmetį nuo 1948 m. iki 1992 m.). Vyskupas Jonas Ivanauskas visus pakvietė lankyti Kaišiadorių katedrą ir melsti garbingojo arkivyskupo užtarimo prie kriptoje gerbiamų palaikų. „Dieve, <...> prašome, kad šie mūsų broliai ir sesuo, per Tavo Sūnaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, šventųjų apsupti, per amžius regėtų Tavo Gailestingąjį Veidą, o jų artimieji patirtų paguodą ir ramybę. <...> Stiprink visus dėl Tavojo Vardo ir Lietuvos laisvės kovojusius, kentėjusius, sveikatą praradusius“, – melstasi Sausio 13-ąją aplankant žuvusiųjų kapus Vilniaus Antakalnio kapinėse. „Nerimo dvasia tvyro tarp mūsų, karo šmėkla klaidžioja po pasaulį, visiems keldama grėsmę. Būkime budrūs. Tegul neužmiega mūsų sąžinė. Gerbkime tiesą ir teisingumą. Nepasiduokime trumpalaikiam valdžios ir galios žavesiui“, – sakė tą dieną LR Seime kardinolas Audrys Juozas Bačkis, o sveikindamas Laisvės premijos laureatus prof. Vytautą Landsbergį ir prezidentą Valdą Adamkų garbingumą ir sąžiningumą minėjo kaip gražiausias, laisvei ir teisingumui tarnaujančias žmogaus savybes. Maldos už krikščionių vienybę aštuondienį krikščioniškos Bažnyčios ir bendrijos Lietuvoje rinkosi į Dievo žodžio šventimą skirtingų konfesijų bažnyčiose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje bei kitur. Vokietijos krikščionių, rengusių tekstus 2017 m. ekumeninei savaitei, paraginimu Ekumeninėse pamaldose buvo išpažintos nemeilės, nepagarbos, kaltinimų, persekiojimų bei kitos nuodėmės, ir simboliniu veiksmu – kaip akmenys – jos atneštos prie alto-

riaus prašant Viešpatį sugriauti tarpusavio sienas, perkeisti kiečiausias, dažnai akmeniu virstančias širdis. Unikalus ekumeninės bendrystės susitikimas buvo diskusijų vakaras, kurį surengė Kauno arkivyskupija, tęsdama susitikimų ciklą Kunigai kavinėse. Sausio 19 d. „Daugirdo“ kavinėje Lietuvos

evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, ortodoksų arkivyskupijos sekretoriato vadovas kun. Vitalijus Mockus ir Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, galima sakyti, istoriniame susitikime (mat pirmąkart tokioje neįprastoje ir neformalioje aplinkoje) atsakė į gausius žmonių klausimus, pasidalijo savo Bažnyčių dovanomis, paliudydami nuo seno Lietuvai būdingą taikų konfesijų sugyvenimą bei norą geriau pažinti vienoms kitas. Sausio 27 d. Marijampolėje pal. Jurgio Matulaičio mirties-gimimo dangui 90-mečiui jo vardo draugija surengė konferenciją. Arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius aptarė beatifikacijos (prieš 30 metų, 1987 m. birželio 28  d., vykusios Romoje) reikšmę, VU prof.  dr.  Paulius Subačius pažvelgė į aktualų dabarčiai palaimintojo dvasinį palikimą. Paskutinį sausio sekmadienį Atsinaujinimo dienoje „Štai aš visa darau nauja“ Kaune kun. Gedimino Numgaudžio OFM konferencijomis apie „naują širdį naujiems dalykams“, Atgailos pamaldomis ir  kt. paminėtas katalikų charizminio atsinaujinimo 50-metis Bažnyčioje. Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2017 m. vasaris

7


Kronika

Už krikščionišką Lietuvą! Žygimantas PAVILIONIS

Atsakomybė Lietuvai. Stipri TSLKD yra viena iš nedaugelio kolonų, laikančių Lietuvos nepriklausomybę ir vakarietišką valstybės kryptį. Negalime leisti, kad ši kolona susvyruotų mums tampant chroniškai opozicine partija, besistumdančia su liberalais dėl glamūrinio, bet riboto rinkėjų segmento didžiuosiuose šalies miestuose. Privalome prasimušti pro „stiklines lubas“, iki šiol neleidžiančias TS-LKD antrame rinkimų ture reikšmingai padidinti savo balsų nuošimčio. Privalome atkovoti Kauną, provinciją ir pradėti tiesti tiltus į krikščionišką pietryčių Lietuvą. To nepasieksime arogantiškais komentarais medijose ir socialiniuose tinkluose. Turime nuoširdžiai įsiklausyti į visų Tėvynę mylinčių žmonių rūpesčius ir kompetentingai diegti jiems aktualius sprendimus: atskirties mažinimą, neteisingumo užkardymą, bendruomenių – nuo šeimos iki savivaldos – stiprinimą. Kad šiose (ir kitose) srityse pasiektume autentišką pažangą, mūsų politika turi vadovautis universaliais solidarumo ir subsidiarumo principais, apie kuriuos aiškiai kalba krikščioniškoji tradicija, davusi pagrindą geriausiems mūsų civilizacijos pasiekimams. Didžiuojuosi sąmoningai priklausydamas šiai tradicijai nuo pat pradžių ir sieksiu, kad TS-LKD liktų ištikima savo 8

Artuma 2017 m. vasaris

pavadinimui darbais, o ne vien žodžiais. Stiprybė vienybėje. Esame vienos politinės šeimos nariai: politiniai kaliniai ir tremtiniai, konservatoriai ir krikščionys demokratai, tautininkai ir Sąjūdžio idealus puoselėjantys – šiandien esame susivieniję po TS-LKD vėliava. Dėl to gali kilti klausimas: ar mano siūlomas krikščioniškais pagrindais grįstos politikos kursas nėra vienos intelektualinės srovės bandymas užgožti kitas nuomones partijoje? Per ilgą diplomato ir (ne tokį ilgą) politiko darbo kelią ne kartą įrodžiau, kad noriu ir moku dirbti su įvairių įsitikinimų ir gebėjimų žmonėmis. Dėl to atsakingai sakau  – partijoje neliks „jūs“ ir „mes“ skirčių. Šį nusistatymą pakeisime į „mes visi kartu“. Suvienysime partiją įsiklausydami į kiekvieną, gerbdami jo individualumą ir kūrybingumą. Tai ne paika svajonė; tai reali perspektyva, nes solidarumu ir subsidiarumu grįsti politiniai sprendimai nėra trumpalaikės mados vaikymasis. Mūsų partijos „DNR“ yra iš esmės krikščioniška žmogaus prigimties vizija, iš kurios ir ky-

la solidarumo ir subsidiarumo principai. Žmogus nelygus baltam popieriaus lapui, ant kurio galima „užrašyti“ bet kokius troškimus ir gebėjimus. Jau gimdamas žmogus atsineša su savimi teisingumo troškimą, norą priklausyti bendruomenei, pagarbą autoritetui, taip pat skaistumo ir šventumo troškimą. Svarbu tai, kad visos dešiniosios intelektinės srovės, susitelkusios TS-LKD, pripažįsta šiuos iš esmės krikščioniškos žmogaus prigimties vizijos pamatus. Dėl to esu tikras, kad mūsų partinės šeimos įvairovė – ne kakofonija, o darnus orkestras. Dialogas tarp mūsų partijos intelektinių srovių ne išplaus, bet sustiprins krikščioniškus mūsų politikos pamatus. Toks dialogas iš universalių principų išgrynins sprendimus, labiausiai tinkančius mūsų dienų Lietuvai, ir neleis TS-LKD politikai tapti pernelyg uždarai. Dialogas, o ne vertikalus partijos krypties primetinėjimas leis priimti sprendimus, kurių tikisi pavargę Lietuvos rinkėjai, nes krikščioniškais principais grįsti politiniai sprendimai atlieps pamatinius žmonių troškimus ir kurs autentišką jų gerovę.

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Esu įsitikinęs, kad Lietuva ir Baltijos šalys yra tikėjimo rezultatas – be mūsų dvasinio pasipriešinimo šioje teritorijoje seniai būtų nelikę akmens ant akmens. Deja, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir net Sausio 13-osios pamokas, atrodo, esame linkę pamiršti. Laisvę priimame kaip duotybę, krikščioniškas vertybes (kurių dėka prisikėlėme!) patys vis labiau atitraukiame iš politikos ir visuomenės gyvenimo. Krikščioniškoji demokratija mūsų krašte visada buvo esminis suklupimo akmuo okupantui, kuris ir šiandien laukia pasiruošęs išnaudoti kiekvieną mūsų silpnybę, idant mus sunaikintų. Privalome išlaikyti savo dvasinį stuburą bei krikščioniškos demokratijos tradiciją Lietuvoje. Vasario 11–12 dieną vyks ne tik mano partijos šeimai, bet ir daugeliui krikščioniškųjų pažiūrų žmonėms labai svarbus įvykis – Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko visuotiniai rinkimai. Tad norėčiau su Jumis pasidalyti, kodėl kandidatuoju į pirmininkus.

Tik taip tapsime stipria, visam centro-dešinės spektrui atstovaujančia Tėvynės partija, tvirtai vedančia Lietuvą į geriausių pasaulio šalių dešimtuką.


Meilės džiaugsmas

Plaukti prieš srovę Algimantas RAMONAS Esu vidutinio amžiaus baltasis vyras, turintis šeimą – žmoną ir keturis vaikus, dirbantis ir neprašantis pašalpų, tikintis. Kažkur skaičiau, kad tokius požymius turintis žmogus visuomenei atrodo rizikingas, jam segama smurtautojo ir diskriminuotojo etiketė. Mano darbo diena yra tam tikra rutina: rytinis ūkis, vaikų išvežiojimas Vilniaus spūstyse po mokyklas ir darželius, intensyvus darbas, vakare grįžimas, trumpas vakaras su šeimos nariais ir poilsis. Savaitgalį – pastangos pailsėti ir nuveikti kažką bendra ar ūkiška. Reikia išlaikyti šeimą, užtikrinti ramią gyvenimo tėkmę lyg saugią jo temperatūrą. Kai sugenda automobilis, suserga šeimos narys ar pristinga pinigų – jau sukrėtimas. Tačiau viską išsprendi, surikiuoji – ir vėl įprasta tvarka. Ar pažįstate savo aplinkoje tokių žmonių? O gal atpažįstate save? Ar aš išskirtinis? Manau, kad tai – tik ekonominių poreikių patenkinimas ar minimalios „standartinės“ pareigos. Nenoriu taikstytis su šia rutina. Stengiuosi, kad turėčiau daugiau. Noriu skirti laiko puoselėti santykiams. Noriu sveikų vaikų ir pats būti sveikas. Taip pat noriu keisti aplinką – bendruomenę, valstybę. Noriu, kad vaikai būtų pilietiški, atsakingi, tausojantys. Be to, noriu puoselėti savo pomėgius, dalyvauti visuomeninėje ar net politinėje veikloje. Galų gale, noriu bent mažo asmeninio tobulėjimo ir turiningo laisvalaikio. Ar normalu to norėti? Kad mes, kaip šeima, patenkintume savo poreikius ir gyventume aktyvų, sveiką ir sąmoningą gyvenimą, ne visuomet pakanka mūsų pastangų. Tikimės sąlygų sudarymo, supratimo, palaikymo bei kartais – netgi valstybės pagalbos. Šeima ir valstybė yra partneriai. Šeima, beje, yra pirmesnė nei valstybė. Todėl normalu tikėtis mažų mažiausiai lygiavertės partnerystės. Tačiau... Kokias „žinutes“ šeimai daugelį metų siuntė valstybės valdžia?! Ką mes girdime? Ką mums projektuoja?

Mums štai ką praneša. Ne jūs, tėvai, esate pagrindiniai vaikų ugdytojai, ne jūs sprendžiate, kaip sveikatinti vaikus. Mes liepsime jums skiepyti vaikus ir priversime pačius už tai pasirašytinai atsakyti, o jei priešinsitės – nubausime ir kartais netgi atimsime vaikus. Gimdysite tik ligoninėse. O jei pasirinksite gimdyti namuose  – paliksime be pagalbos ir dar persekiosime, o vaikelius pasitikti padedančias pribuvėjas teisime. Nuo pirmųjų metų atplėšime vaikus nuo tėvų ir pasiūlysime sisteminius vaikų darželius. Už jus jūsų vaikams parinksime pasaulėžiūrą formuojančias programas. Jau jūsų darželinukus skatinsime pažinti ir išgyventi lytines aistras. Net nebandykite vaikų ugdyti namuose! Jus įrėminsime ir prie jūsų durų pastatysime skųsti pasirengusius kaimynus ar policininkus, kurie net klausys garsų jūsų namuose. Mes parodysime jums savo vietą!.. O pagarbos kitam asmeniui ir lytiškumo ugdymo programos ilgai marinamos. Tuo metu milžiniški pinigai skiriami seksualiniam švietimui, teisei į abortus užtikrinti (tai pavadinant, pvz., „jaunimui palankiomis paslaugomis“) ir kt. nepaliekant pasirinkimo galvojantiems kitaip. Grasinama bausti tėvus, jei jie neklausys vaiko įgeidžių. Dar nepasiūlius paslaugų šeimai infrastruktūros, grasinama bausti tėvus, nors trumpam paliekančius jau beveik savarankiškus vaikus vienus namuose. O kur dar svajonė apie pasaulyje priimtą mokymą namuose?!

Džiaugiuosi, kad mūsų vaikai sveiki, retai serga. Mes atsakingai ir motyvuotai pasirinkome jų neskiepyti. Negana to, jie gimė saugiuose mūsų namuose. Mes vaikams parinkome geras mokyklas ir darželius, nors ir ne visada galime džiaugtis jų patirtimis tose įstaigose. Nesame abejingi ir atidžiai stebime, kokį turinį pateikia mokyklos ir ar tai nepažeidžia konstitucinės mūsų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. Jaučiu, kad mus sistema nori įsprausti į rėmus, priversti jai paklusti. Nori atimti, sumenkinti mano kaip tėvo autoritetą vaikams, pagrindą pačiam pasirūpinti savo ateitimi ir gyvenimo gerove. Spaudžia ir aplinka – visuomenės nuomonė, žiniasklaida, kaimynai... Bet aš galvoju kitaip! Ir pažįstu daug kitaip galvojančių ir besielgiančių. Tokios sistemos akivaizdoje pasirenku plaukti prieš srovę, protestuoti, siūlyti kitus sprendimus. Nenuostabu, kad ir kiti tėvai ieško teisybės. Štai pernai gausiai pasipriešinta privalomiems skiepams, netgi teismas laimėtas. Prieš penkerius metus kilo šeimų banga prašant įteisinti pagalbą gimdantiems namuose. Abiem klausimais šeimos vis atsimušdavo į institucijų sienas, su šeimomis ankstesnės valdžios net nesikalbėjo. Konstitucijoje parašyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Kaip jums skambėtų teiginys: visuomenės ir valstybės pagrindas, plaukiantis prieš srovę?

Artuma 2017 m. vasaris

9


Meilės džiaugsmas

Dievas ir netobulos šeimos Biblijoje Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Vieną šaltą rytą katedroje kunigas, komentuodamas vyno padauginimą Kanos vestuvėse, pasakė: „Žmonės kartais piktinasi, kad Biblijoje daug karų ir žudynių, bet nepastebi, kad ten dar daugiau vestuvių ir vyno.“ Žmonija prasideda, galima sakyti, vestuvėmis Edeno sode, kai sukuriamas žmogus ir jo žmona. Ir vos tik jie susitiko, vos apžiūrėjo nuostabius naujus namus, juodu ištiko krizė – padarė nuodėmę, kuri sukėlė netvarką, kaip atspindi šie Viešpaties žodžiai moteriai: „Skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, o jis tave valdys“ (Pr 3, 16). Tad šeimos krizė visuomet yra teologinė, t. y. ir Dievo, problema. Ir tai gerai, nes tada Dievas nepalieka žmonių bėdoje. Jis visuomet turi užantyje ką nors nauja – dažniausiai pažadą, žadantį išeitį, išgelbėjimą. Ir visada Jis taip, ir šiandien. Adomas su Ieva gavo pažadą, jog bus kita Moteris, kuri sutrupins juos apgavusio šėtono galvą. Bus ir naujas Adomas. Tai ir mus gydantis pažadas, jau įvykęs Nazarete ir dar tebesiskleidžiąs kiekvieno mūsų nazaretuose. Biblijos Dievas apsireiškia kaip istorijos Viešpats. Kartais sunku pastebėti, kaip Jis veikia istorijoje, ir būtent todėl, kad veikia per šeimą ir jos santykius. Mesijas  – laukiamas karžygys  – tyliai gimsta šeimoje. Tiesa, gerokai sukrėsdamas pačią šeimą (visada taip būna – kai Dievas įsiterpia su savo užmoju, ramybės nelauk). Pavyzdžiui, Abraomo šeimą Dievas pakviečia į kelionę  – su žmona, vaikais ir turtais nežinia kur: „Kur parodysiu.“ „Cha!“  – greičiausiai mestelėjo Sara, bet ką darys! Abiem atvejais prasidėjo nauja istorija. Su Jėzaus gimimu net laikas išseko  – teko skaičiuoti iš naujo. Abraomas ir Sara neturėjo vaikų. Biblijoje vaikai – Dievo palaimos ženklas. Moterys nevaisingumą išgyvendavo kaip Dievo apleidimą. Sakysite, kad kiekviena moteris tokioje situacijoje panašiai jaučiasi? Galbūt, bet tais laikais tai buvo ir socialinė stigma. Abraomui 10

Artuma 2017 m. vasaris

skundžiantis, Dievas pažada: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes <...>. Tokie gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5). Tačiau viltis pažadu sunku, ir jie abu neištveria: pasinaudoja tuometiniu papročiu pradėti su tarnaite vaiką, kuris taptų jų sūnumi (plg. Pr 16, 2 ir t.). Galime tuo bodėtis, tačiau šiuolaikinių analogijų netrūksta. Galiausiai, Viešpats užsuka pas Abraomą tarsi trys vyrai ir patvirtina pažadą. Sara juokiasi iš Dievo pažadų: „Po to, kai nuvytau, negi patirsiu džiaugsmą?“ (Pr 18, 12). Tačiau Dievas juokiasi paskutinis, nes jam nėra negalimų dalykų. Ji susilaukė sūnaus Izaoko, kurio vardas ir reiškia: „Ji juokiasi.“ Ir kas dabar suskaičiuos Abraomo vaikus? Iš to aišku, kad Dievas kiekvienai šeimai turi pažadą ir planą, pranokstantį jo ir jos troškimus ir jųdviejų galimybes. Kita istorija. Izaokas susilaukia dvynių, kurie rungtyniauja jau įsčiose. Berniukai! Kaip ir normalu. Mamos, sakoma, myli vaikus vienodai. Tačiau ne visada. Izaoko Rebeka mylėjo Jokūbą labiau nei Ezavą. Jie nebuvo identiški dvyniai,  – skyrėsi charakteriai, pomė-

giai ir išvaizda. Jokūbas gudruolis, meilutis. Ezavas – apžėlęs plaukais, daug negalvoja; grįžęs alkanas už lęšių lėkštę parduoda broliui savo pirmagimystės teises  – atsiims, kai pavalgys. Motinėlės padedamas Jokūbas apgauna seną tėvą ir gauna pirmagimio palaiminimą. Ezavo ir Izaoko gaili visų laikų Biblijos komentatoriai, taip pat ir žydai. Ar Dievas trenkia žaibu į Jokūbą? Ne, bet jiedu grumiasi, eina imtynių. Jokūbas gauna ir Dievo palaiminimą, ir brolio atleidimą. Tačiau turi kęsti savo vaikų šunybes šeimoje. Per brolių pavydą jo jaunėlis Juozapas atsiduria vergovėje Egipte. Dievo Apvaizda nepalieka ne tik nekaltojo Juozapo, bet ir kaltųjų brolių ir vargšo jų tėvo. Viskas išeina į gera – badmečiu Juozapas jiems parūpina duonos. Tikra tiesa: Dievas myli mus tokius, kokie esame, bet labiau veikia per tuos, kurie Jo klauso ir lenda Jam į akis kaip Jokūbas. Viena nemaloniausių  – tai Loto ir jo dukterų šeimos istorija. Kai buvo sunaikinta Sodoma ir Gomora, liko gyvi tik Lotas su dukterimis. Merginoms nebuvo už ko tekėti, o Biblijoje veikia stiprus įsitikinimas: gyvybė neturi pasibaigti. Tad štai ką jos padarė: „Tą naktį juodvi nugirdė savo tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu“ (Pr 19, 33). Tą patį padarė ir jaunesnioji. Ir ką Dievas? Gal pavertė jas druskos stulpais? Ne, iš jų kilo geroji Rūta – Dovydo močiutė. O iš Judo ir Tamaros santykio – Rūtos vyras, padorus žmogus, karaliaus Dovydo senelis. Šios šeimos nebuvo tobulos, bet Dievas rašė ant jų tarsi ant kreivų linijų dailyraščiu. Šeima – lyg upelis: tekant kartos skaidrėja ir valosi ir galiausiai atlieka jai skirtą vaidmenį. Gal dėl to Viešpats ir vėluoja sugrįžti (2017 metų)?


Meilės džiaugsmas

Palaiminti... neišrinktieji? Antanas SAULAITIS SJ maldą? Arba gyvenantys sakramentinėje Santuokoje, bet nespėję prieš laidotuves prieiti išpažinties? Kitas žmogus apsidairo gyvenime, darbe, bažnyčioje, dar kur ir pamato, kaip visiems gerai sekasi: sutuoktiniai sugyvena, vaikai gerai išauklėti, žmonės drąsiai eina, daro, šypsosi, kažkaip viskas sėkmingai. „Pas mane kitaip – nesusikalbam, vargstam su darbais ir namais, vaikai lyg savo gyvenimą turi su mobiliaisiais ir internete arba jau yra suaugę. Kažkaip skaudu, sunkiai sekasi judėti, daryti, kurti. Bažnyčioje gieda, tarpusavyje šnibždasi, sveikinasi, o man lyg vis vien – kažkaip netinku...“ Kun. Stasio Ylos sukurtą Kūčių maldą daug kas šiek tiek pakeičia: „Meldžiamės ir už tuos, kurie tolimose šalyse.“ Originali mintis kitokia: „...ir už tuos, kurie neranda vietos šioje žemėje“.

Bažnyčioje priimta kryželiu, rankų uždėjimu ar žodžiais (paglostymu) palaiminti Komunijos nepriimančius mažamečius, taip pat paauglius ar suaugusius, atėjusius ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis. Palaiminimo ateina ištikimai sekmadienį Mišiose dalyvaujantys vyras ir žmona, ne vienus metus laukiantys pirmos Santuokos pripažinimo negaliojama. Būna ir kitų vyrų ir moterų, dėl savų priežasčių nepriimančių Komunijos. O norėtųsi juos po tikinčios bendruomenės sparnu priglausti, kaip Jėzus sakytų. Zakristijoje su kunigu sužadėtiniai planuoja savo Santuokos šventę, atsako į įprastą klausimyną. „Ar praktikuojate tikėjimą?“ Neretai porelė stabteli, nes nei „taip“, nei „ne“ atsakymas netinka – jie lanko pamaldas per didžiąsias šventes, kartais vakare meldžiasi, padeda vargstantiems. Tad atsako: „Iš dalies.“ Kartais vienas kuris nors iš jaunųjų prasitaria: „Mums nėra kaip, mes gi jau dvejus metus gyvename kartu.“ Arba manosi esą nepageidaujami, arba neverti artintis ir bendrauti su bažnyčioje susirinkusiais nusidėjėliais. Antroje šeimoje tėtis ir motina be galo krikščioniškai auklėja savo atžalas, kurioms artėja Pirmosios Komunijos metas. Suaugusieji lanko tėvų valandėlę, kol vaikai pamokėlėje, arba kartu su vaikais bendrame šeimos užsiėmime rengiasi Sutaikinimui ir Eucharistijai. Kai klausoma vaikų išpažinčių, kviečiami ir juos atlydėję tėvai. Atėjus Pirmosios Komunijos dienai, ką tėvelis ir mamytė savo vaikui aiškina? Vienaip moko, kitaip daro – negi paaiškinsi, kad „esame susidėję“ ar „gyvename nuodėmėje“, be bažnytinės Santuokos ir be Dievo malonės? Laidojame brangią močiutę, senelį, globotą tetą, kartais brolį, seserį, skaudžiau – savo vaiką. Švenčiame Mišias, žodžiu ir sakramentu skelbiame Viešpaties gyvenimą, mirtį ir Prisikėlimą, kuriuo mirusysis dabar pilnai „turi dalį su išrinktaisiais“. Kaip dėl minėtų aplinkybių Komunijoje nedalyvaujantys jungsis į bendruomeninę

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Keturis ar penkis kartus teko dalyvauti aštuonių valandų (po dvi su puse valandos kas savaitę) programoje, rengiančioje šv. Komunijos dalytojus pagal Čikagos arkivyskupijos gaires. Kazimierietė ses. Janina Golubickytė tiesiog tauriai ją veda, o baigusieji yra vyskupijos įgaliojami tarnauti per Mišias ir nešti Komuniją ligoniams namuose ar prieglaudose. Viena pamokėlių gairė Komuniją dalijantiems yra ta, jog nedera spręsti apie priimančio(-ios) dvasinę būklę, nes tai jo ar jos sąžinės reikalas. Dalijama tiems, kurie ateina.

Šie žodžiai gali būti apie kiekvieną – lyg esame čia ir tokie, lyg reikėtų ar trokštame kažko daugiau ir jaukiau, lyg dar negana. Kaip Bažnyčioje sukurti erdvę ir padėti surasti vietos panašiems į čia aprašytuosius? Mūsų karo lauko ligoninė, kaip ją vaizdžiai pavadino popiežius Pranciškus, turi daug darbo ir nemažai patirties gyvenimo apkasuose.

Artuma 2017 m. vasaris

11


Meilės džiaugsmas

Krizės šeimoje – naudinga, reikalinga ir... būtina

giai mudviejų santykiuose, daug tikro džiaugsmo akimirkų, kelionių, susitikimų, draugų, šypsenų, vienas kito artimumo ieškojimo. Ir drauge sunkių, klampių ir netikėtai miglotų etapų, kai žvelgdavome vienas į kitą klaustukų pilnomis akimis, kai ištisas naktis būdavo nepakeliamai sunku kalbėtis, klausytis, išbūti, kai buvome nutolę vienas nuo kito šviesmečiais, nors gana daug laiko praleisdavome kartu. Bet visuomet, net giliausiose santuokos klampynėse kažkur viduje, o gal tiesiog ore tarp mūsų sklandė vidinis žinojimas, kad mes tai įveiksime. Kad bus labai nelengva, bet stengtis verta. Santuokos pradžioje labai bijojau tų „kai vargas suspaus“. Bet ilgainiui pradedu matyti, kad būtent įveikti iššūkiai padeda priartėti vienam prie kito, ir daug didesniais žingsniais, nei gali numanyti; kad mėnuo „juodos nakties“ gali suartinti daug labiau nei keleri metai ramaus, patogaus ir rutininio, „mes puikiai sutariam“, gyvenimo; kad iššūkiai nėra nuosprendžiai – tai tiesiog didelės ir neįkainojamos galimybės dar artimiau pažinti vienam kitą ir dar stipriau pamilti. Dariau, tekėčiau už Tavęs dar kartą! Darius: Aš tikiu, kad Dievas man atsiuntė žmogų, su kuriuo galėčiau kartu augti, bręsti, mokytis atleisti ir mylėti. O krizės mūsų santuokoje padeda pažvelgti vienam į kitą kitu kampu, atskleisti tai, kas buvo paslėptai pagražinta ir netikra. Sunkių situacijų sprendimas veikia mus kaip terapija, kurios pradžia atrodo beviltiška ir sunkiai išsprendžiama, bet žiūrėdamas retrospektyviai pamatau, kiek ji pakylėjo mus ir davė naujų įžvalgų ateities santykiams. Santuoka su Tavim, Aiste, – geriausias mano gyvenimo sprendimas.

„Šeimos istorija būna paženklinta visokiausių krizių, kurios yra jos dramatiško grožio dalis. Būtina padėti suvokti, kad įveikta krizė nesumenkina santykio intensyvumo, bet pagerina, nuskaidrina ir subrandina jų sąjungos vyną. Kartu gyvenama ne tam, kad būtum vis mažiau laimingas, bet kad išmoktum būti laimingas naujaip, remdamasis galimybėmis, atveriamomis naujo etapo. Kiekviena krizė moko ir įgalina intensyviau dalytis gyvenimu ar bent atrasti naują santuokinės patirties prasmę. Jokiu būdu nepasiduotina tolydžiam smukimui, nuolatiniam blogėjimui, pakenčiamam vidutiniškumui. Priešingai, kai santuoka laikoma užduotimi, kuri reiškia ir kliūčių įveiką, kiekviena krizė suvokiama kaip proga siekti, kad kartu geriamas vynas būtų geresnis“ (Amoris leatitia 232). Kelios poros – pavadinkime sutuoktinius Aiste ir Dariumi, Zita ir Vidmantu, Elena ir Vytautu – sutiko pasidalyti savo patirtomis ar nuolat patiriamomis sunkiomis situacijomis ir tuo, kaip šios krizės augina. Aistė: Būdamas -niolikos esi toks jaunas ir (ne-)brandus,

kad tuoktis gali vien dėl nuotykio! Ir iš didelės, suvokimą viršijančios meilės ilgesio. O tada prasideda ta dalis, kur pasakos paslaptingai nutrūksta sulig „jie ilgai ir laimingai gyveno“. Vesdami sužadėtinių kursus, mes su Dariumi nevengiame kalbėti apie etapus, „kai vargas suspaus“, nes tiems kitiems – „kai laimė lydės“ – išgyventi nereikia didelių pastangų. Ir kai apie tai dalijamės, neretai sužadėtinių akyse pamatau taip pažįstamą žvilgsnį, tarsi sakantį: „O vargeli... Bet mums taip nebus.“ Eidami prie altoriaus tvirtai tikime, jog mes būsime kitokie, mums pavyks, kad labiau stengsimės, mes daug kalbėsimės ir užbėgsime krizėms už akių, ir mums greičiausiai susiklostys kitokios, palankesnės, aplinkybės. Per šituos įspūdingus 13 metų mums susiklostė daugiau aplinkybių, nei galėjau įsivaizduoti: mano sveikatos „pokštai“, mūsų gana skirtingi pomėgiai, vaikai – mūsiškiai ir tie, kuriuos mums teko auginti, potvyniai ir atoslū12

Artuma 2017 m. vasaris

Vido Venslovaičio nuotrauka


Meilės džiaugsmas

Zita: Mūsų šeimoje dažniausiai pasikartojanti krizinė si-

tuacija – rytinis išvykimas į darbus ir mokyklą. Gyvename 20 km už miesto. Kartais ryte tenka visiems išvykti vienu automobiliu. Nesutarimai, barniai, nepasitenkinimas kyla dėl vėlavimo. Atrodo, viską stengiuosi pasiruošti iš vakaro. Tačiau kartais būnu pavargusi, pamirštu ką nors, ar sūnus kažką prisimena tik ryte, laiku neatsikelia. Tai gaišina. Be to, Vidmantas Iššūkiai nėra nuospirmas papusprendžiai – tai tiesiog ryčiauja ir, viską palikęs, išeididelės ir neįkainona, laukia mūsų automobilyje. jamos galimybės dar Kartais pamiršartimiau pažinti ta pasiimti savienam kitą ir dar vo priešpiečius. Tai mane erzistipriau pamilti. na. Žinau, kad jei vėluosime, jis pyks. Man tenka sudėlioti maistą į šaldytuvą, pastebėti pamirštus daiktus, kartais išjungti šviestuvus, atitraukti užuolaidas ir pan. Ir kuo daugiau tokių smulkių „galelių“, tuo daugiau tikimybės, kad vėluosime. Kai susėdame važiuoti, jaučiuosi dviprasmiškai: ir kalta, kad vėluoju, ir neteisingai kaltinama. Jei imdavau aiškinti, teisintis, rimtai susipykdavome, nes vyras, atrodo, nelabai suprasdavo mano paaiškinimus. Dabar stengiuosi nutylėti; jei neišeina, bandau trumpai pasakyti. Pasimeldžiame, tada įtampa, pyktis atlėgsta. Nors ir dabar kartais vėluojame. Vidmantas: Šioje kasdienėje situacijoje visada laikydavau save teisiu ir nukentėjusiu  – kasdien keliuosi pirmas, ruošiu pusryčius, keliu sūnų, mankštinuosi. Atrodydavo, kad aš puikiausiai atlieku visas pareigas, bet išeina taip, kad, kartu važiuojant, dažnai vėluoju į darbą, nes visus išvežioju. Kai Zita parašė ir perskaitė, kaip ji išgyvena šią situaciją, man paaiškėjo – kai išeinu pirmas, namuose lieka daug smulkių darbelių, kuriuos vienai sunkoka spėti atlikti. Be to, supratau, jog svarbu sūnui anksčiau gultis, kad galėtų laiku atsikelti – iki tol tam neteikdavau reikšmės. Anksčiau mažai kalbėdavomės, nelabai klausydavome, ką kuris sako. Dabar skiriame tam daugiau dėmesio. Tai padeda suprasti ir atjausti vienam kitą. Vytautas: Man, kaip turbūt daugeliui vyrų, krizė visada atrodė kažkoks moterų prasimanymas. Įvairūs „pasikandžiojimai“ tarpusavyje ar žmonos pastabos dėl tarpusavio santykių atrodė nereikšminga – maniau, jog čia tik nuotaikų kaita, viskas nurimsta, o kitos šeimos, kurias ištinka krizės, turbūt elgiasi kažkaip ne taip ir specialiai nori vienas kitą įskaudinti. Kuomet sužinojau apie žmonos neištikimybę, pradžioje prisirišau tik prie paties fakto, ir tai užgožė visa

kita mūsų santykiuose. Iš pradžių žmona nežinojo, jog aš apie tai žinau, o man tai vis atrodė kažkokia klaida, kad aš kažką ne taip suprantu. Todėl nesikalbėjau su žmona apie tai, vaikščiojau paniręs į savo mintis, jaučiausi kaltas ją sekdamas, vis planuodavau pasikalbėti su ja ir kartu pasijuokti iš to „nesusipratimo“. Kai bandydavau pradėti pokalbį, vis stengdavausi užduoti „slaptų“ klausimų, kurie viską atskleistų, tačiau kildavo tik dar daugiau nesusipratimų. Kuomet galų gale žmona viską prisipažino, norėjau kuo greičiau viską pakeisti. Atrodė, jog jei tik pradėsiu atitikti jos lūkesčius, visa istorija pavirs netiesa. Antra vertus, norėjau jai parodyti, ką ji blogai daro, kaip mane skaudina, o juk aš tai žinau, ką ji turi daryti, ir tada viskas pasikeis. Tačiau kuo labiau kartojau, jog nepykstu, kuo labiau stengiausi įtikti ir kartu aiškinti bei stengtis keisti jos elgesį, tuo darėsi blogiau. Viskas į gera pradėjo keistis tik tuomet, kai pripažinau, kad negaliu paveikti žmonos elgesio – galiu kalbėtis su ja, galiu jai sakyti, kas man patinka, kas nepatinka, tačiau negaliu priversti jos elgtis pagal mano įsivaizdavimą. Viskas keitėsi tik tuomet, kai abu pradėjome kalbėtis apie mūsų skirtumus, mūsų jausmus, mūsų norus, mūsų planus. Anksčiau, deja, atrodė, jog abu vienas kitą tobulai suprantame, o savo lūkesčius tik kitas turi pakeisti. Viskas pradėjo keistis tik pripažinus, jog mus ištiko krizė, kad reikia kažką daryti, jei norime ją įveikti. Tik ištikus krizei panoViskas pradėjo keistis rau keistis, sužinoti dautik pripažinus, giau apie save ir žmoną, jog mus ištiko krizė, tobulėti, kažko išmokus dalytis su sutuoktine, pakad reikia kažką daryti, sidžiaugti tuo kartu. Krijei norime ją įveikti. zė tikrai stumtelėjo mane pirmyn ir parodė tikresnį santuokos džiaugsmą. Elena: Kadangi ateiname į santuoką su savo susikurtais įvaizdžiais, kaip viskas turi būti, kokia aš būsiu žmona, kokiu būdu mane mylės vyras, gyvenimas tai pakoreguoja, nes tokie įvaizdžiai yra tik mūsų sužeistumo padarinys. Krizės yra neišvengiama mūsų sveikimo dalis, nes nėra kito būdo, kad jauna moteris suprastų, jog vyras, būdamas neiniciatyvus, negrabus, nemokantis daryti staigmenų, nežinantis, ką pasakyti sunkioje situacijoje, – tobulas. O mano reikalas tą tobulumą pamatyti. Užrašė Dalia LUKĖNIENĖ

Artuma 2017 m. vasaris

13


Susvetimėjimo ir vienišumo šaknys

Aurimo Dunausko nuotrauka

Meilės džiaugsmas

Vytautė MACIUKAITĖ Laikinumo kultūra ir individualizmas, kultūrinis nuosmukis neskatina meilės bei atsidavimo ir tai yra tikras iššūkis dabartinėms šeimoms, – teigia popiežius Pranciškus paraginime Amoris laetitia (plg. 33–39). Vis labiau ryškėjant tipiškai šių laikų žymei – individualizmui, derėtų panagrinėti, kas tai ir iš kur kyla. Mat ši tendencija sparčiai auga ir niekada dar nebuvo taip stipriai palietusi pasaulio visuomenės. Nuo žiliausios senovės, kol žmonija skurdo, svarbiausia buvo laikytis išvien. Kuo didesnė grupė, giminė, tauta, tuo ji buvo stipresnė, tvaresnė, gebanti pasirūpinti maistu, apsiginti ir tobulėti. Taip pat svarbi buvo ir mažiausia visuomenės ląstelė – šeima. Moteris be vyro sunkiai galėdavo išgyventi. Galima sakyti, jog neištekėjusi ar likusi našlė, ji buvo pasmerkta pražūti, vos gebėjo rūpintis tik vaikais ir namais; visuomenėje pareigų užimti negalėjo. Vargas ir laisvės troškimas vertė žmones ieškoti išeičių, kaip palengvinti savo dalią. Kuo geriau gyvenome, tuo daugiau laisvės kelių mums atsivėrė. Ėmėme naudotis neįtikėtinomis galimybėmis, nes darėmės vis judresni ir nepriklausomi. Noras bet kuriuo metu atsidurti bet kuriame pasaulio kampelyje, vartoti bet kurio žemės pakraščio produktus reikalavo atsisakyti įprasto tradicinio mąstymo. Taip pat teko atsikratyti visų „nereikalingų balastų“ (tokių kaip šeima, giminės, netgi draugai), kurie trukdė jaustis laisvai. Viskas darėsi vis labiau laikina, begalinis kaitos ratas įsisuko į mūsų gyvenimą. Susimaišė ne tik žmonės, bet ir pasaulėžiūros, tradicijos, tikėjimai. Šiandienos filosofai kalba apie kartų susvetimėjimą, kiekvienos naujai gyvenančios kartos nesugebėjimą ar nenorą semtis patirties iš ankstesnių kartų, 14

Artuma 2017 m. vasaris

troškimą užsidaryti savyje ir apsiriboti savimi. Tokiu atveju pavienis žmogus nebeturi prie ko prisišlieti, jaučiasi absoliučiai vienišas, nors skęsta beveidės minios apsuptyje ir informacijos jūroje. Nuo animizmo ir šamanizmo per visas religijas (budizmą, judaizmą, islamą) tarsi raudona gija ėjo pagarba tradicijoms, bendruomenei, šeimai. Tai skatino tam tikrą užsikirtimą, kaitos stoką. Kas priima ir vertina tik tai, kas buvo praeityje, gerai pažįstama, tas negali keistis, augti. Ir krikščionybėje bendruomenė bei šeima turi nepaprastą vertę. Vis dėlto yra šis tas, kas krikščionybę skiria nuo kitų religijų ir, galima sakyti, skatina individualumą. Šį skirtumą, matyt, lėmė Kristaus išsakytas paraginimas „laikyti neapykantoje“ savo tėvus, nevertinti savo brolių ir seserų, netgi savo krašto labiau už Jį patį, kad netaptume „neverti Jo“ (plg. Mt 10, 37). Krikščionybė į pasaulį atnešė tikrą revoliuciją. Šiuolaikinis slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, nors save laiko ateistu, būtent šį krikščionybės bruožą, t. y. laisvę nuo apsiribojimo vien tradicijomis, nepaprastai vertina. Šis atsiribojimas nuo tėvų ir protėvių turi ne vien tik neigiamą charakterį. Naujasis Testamentas toli gražu neskatina tikinčiojo vien tik „neapkęsti“ savo tėvų ir visko, kas jam sava bei įprasta, bet įsako ir gerbti, rūpintis savo gimdytojais. Vis dėlto nedera apsiriboti vien

tuo. Suaugęs žmogus privalo tapti savarankiškas ir nepriklausomas, atrasti savo kelią, pirmiausia klausydamas Dievo balso, kalbančio jam į širdį. Ir jam vienam skirtą kelią, kuris yra labai individualus bei žinomas tik Dievui ir kurį ne kiekvienas tėvas ar motina supras. Kita vertus, ir mūsų tėvai nėra visiškai tobuli bei laisvi nuo blogio, todėl, norėdami iš jo išsilaisvinti, privalome atsiriboti. Tačiau negalime sureikšminti laisvės tiek, kad prarastume bet kokius ryšius su praeitimi. Neigiamų dalykų nepašalinsime, jų nekęsdami ar juos neigdami. Kaip tik tai ir vyksta šiuolaikinėje visuomenėje. Laisvė iškeliama ant pjedestalo, o bet kokie ryšiai su kuo nors sumenkinami. Prie to labai prisideda ir vakarietiškos visuomenės praturtėjimas. Materialiai apsirūpinę ar net pertekę žmonės pasijunta visagaliai. Sunku ar lengva mums tai pripažinti, bet vis ryškesnį Vakarų visuomenės posūkį į individualizmą paskatino krikščionybė, bet galiausiai nulėmė žmonių praturtėjimas ir su juo atsivėrusios galimybės. Išlaikydami ryšio ir nepriklausomybės pusiausvyrą (tai ir yra Evangelijos mintis), nepatirtume to susvetimėjimo ir vienišumo, kokį patiria individualistas. Vis dėlto esame raginami nepasiduoti galingai įtakai ir neplaukti pasroviui, bet, suvokiant laisvės esmę, eiti keliu, kurį mums rodo Evangelija.


Meilės džiaugsmas O mes kitokie

Kaip kartais nutinka Kai Viešpats mane pašaukė gimti, pasakė, kad aš būsiu ypatingas. Kitoks. Ir kad turėsiu ypatingą misiją savo tėvams, artimiesiems ir visiems, kuriuos sutiksiu. Ar galite įsivaizduoti, koks palaimintas jaučiausi, įsikūnijęs savo mamos įsčiose po tokių Viešpaties žodžių?! Pirmojo nėštumo trimestro metu mano mamai atlikę pirmuosius tyrimus, gydytojai pranešė, kad aš greičiausiai būsiu neįgalus: turėsiu Dauno sindromą arba genetinį sutrikimą, arba apskritai bus sutrikęs mano vystymasis... Kas tai? Ar toks mano ypatingumas? Ar tai vadinasi „kitoks“? Mano mamai ši žinia neatnešė nė kruopelytės džiaugsmo. Priešingai, ji labai išsigando. Jos mintis užgriuvo lavina klausimų: Kas yra negalia? Aš bijau negalios...

Gali būti per daug sunku, jei aš pasirinksiu jį gimdyti ir auginti: ar pasiliks su manim mano vyras?

pasiliko danguje. O žmonės, kurie tai matė, buvo labai sujaudinti tokio trumpo ir trapaus jo gyvenimo. Štai jie ir įkūrė Prancūzijoje, prie Arkos bendruomenės, asociaciją Tobijo ferma – labai paprastus ir jaukius namus, įsikūrusius sename fermos pastate. Šie namai dar labai panašūs į Betliejaus tvartelį. Čia priimamos išsigandusios, besilaukiančios arba ką tik susilaukusios „kitokio“ vaikelio mamos arba šeimos. Nuolat pasirengusi specialistų komanda jas išklauso, palydi atsakymų į tuos sunkius klausimus link, padeda apsispręsti arba nešti naštą kartu.

Ar aš sugebėsiu tokį vaiką mylėti?

Kas galėtų padėti šoko ištiktai mamai? Kas jai atsakys į jos klausimus, baimes? Kas išgirs jos kančią? Kas pabus šalia jos ir padrąsins pasirinkti? O pasirinkus, kas padės jai visą gyvenimą eiti su tuo, ką pasirinko? Neatsakysiu į šiuos sunkius klausimus, tik papasakosiu apie Tobijo fermą. Kas tai? Tai visai kitokia ferma, nei įprasta įsivaizduoti: su vištom, karvėm ir veršeliais, tarp kurių vaikšto kresna ūkininkė, būdu labai panaši į savo mielas kiaulytes. Ne, ne, tai tokie namai, kuriuose priimamas gyvenimas. Labai trapus gyvenimas, kitoks gyvenimas nei visų. Dar tiksliau – tai asociacija, kurioje savanoriauja apie 20 įvairiausių žmonių: didelių ir mažų, storų, plaukuotų arba turinčių mielos kiaulytės charakterį. Ir juos visus subūrė Tobijas. Tokia buvo jo misija. Tobijas – ne koks garsus mokslų daktaras ar kietas krepšininkas. Ir ne filosofas, mąstantis: „Būti ar nebūti – štai mįslė.“ Tobijas – tai berniukas, turintis Dauno sindromą, ir Viešpats sykį tą vaiką atsiuntė mamai. Bet jis, vos spėjęs gimti, vieną dieną išskrido. Panašiai kaip paukštis. Ir

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Dabar gyvenu danguje. Kai iš čia pamatau mamas, labai panašias į mano mamą, stengiuosi su jomis pabūti ir jas paguosti. Labai svarbu, kad jos neliktų vienos su savo klausimais. Padedu joms susitikti su panašiomis mamomis – juk niekas kitas geriau nesupras, nei patyręs tą patį. Padrąsinu mobiliajame telefone surasti numerius tų žmonių, kurie gali padėti ar patarti. Išeitis tikrai yra, tik svarbu pasirinkti gyventi iki galo mylinčios širdies ritmu. Parengė Inesa VAITKŪNAITĖ

Artuma 2017 m. vasaris

15


Meilės džiaugsmas

Deboros ir Elijo tėtis yra Biblijos profesorius. Atrodo jis panašiai kaip ir kiti profesoriai – šiek tiek pasišiaušęs, nes nuolat kasosi pakaušį, kai nori ką nors prisiminti ar suprasti (labai gera priemonė norint geriau mokytis!). Tėtis šiek tiek išsiblaškęs – kartais vietoj sumuštinio į burną įsideda telefoną ir atsipeikėja tik suleidęs į jį dantis, – kai įkanda kuriam adresatui ir išgirsta balsą: „Klausau, profesoriau!“ Vaikų mama – lotynų ir senosios graikų kalbos žinovė. Būtų visai šauni mama, jei ne jos pomėgis rūpintis Deboros ir Elijo sveikata. Dėl šio jos hobio maistas namuose visuomet neskanus. Reikia pasakyti, kad ši šeima gyvena 2050 metais. Natūralu, kad visuose namuose yra bent po vieną robotą. Tačiau mūsų šeima užsispyrusi: jo neturi. Ir ne todėl, kad neturi už ką nusipirkti. Anaiptol – Biblijos profesoriai šiuo laikotarpiu labai populiarūs, nes mokslas, apsukęs didžiulį ratą, suprato, jog Biblija apie žmogų žino daugiausia. Deborai ir Elijui visai neblogai sekėsi mokytis, ir mokėsi jie vienoje klasėje (mat yra dvyniai). Turėjo draugų ir jų dar daugiau galėjo būti, jei sesė ir brolis būtų turėję robotą. Kai neturi roboto, o visi turi, nėra apie ką kalbėtis. Kai vaikams dvylika, jiems ima atrodyti, jog kas neturi roboto, tai tas beveik ne žmogus. Po pamokų visa klasė žaidė slėpynių, tarp žaidėjų buvo ir keletas robotukų. Nespėjus žaidimui įsibėgėti, atėjo kitos klasės berniukų ir pradėjo kibti prie Elijo. – Ei, tu, nesislėpk, nepasislėpsi – esi vienintelis, neturintis roboto. – Gal ir pamokas pats ruoši? Gal ir tušinuku rašai? – kibo jie. – Kuo nori, tuo ir rašo! – suriko Deborà. – Ir negerai, kai robotas tampa protingesnis už šeimininką. Tuomet ji čiupo brolį už rankovės ir užšoko ant motorinio paspirtuko. Anie – iš paskos. Prasidėjo gaudynės. Vienas net užprogramavo savo robotą vytis Deborą ir Eliją. Roboto kojos kaukšėjo į grin-

16

Artuma 2017 m. vasaris

dinį kaip aukštakulniai. Debora net nusijuokė. Belėkdami atsidūrė akligatvyje, su konteineriais, pilnais nešvarių kačių – visai kaip filmuose. – Duokš man vairą, – tarė Elijas ir apgręžė paspirtuką tiesiai į vaikėzus. Nežinia, kuo būtų pasibaigę – ar Debora su broliu būtų atsidūrę pas kates, ar būtų rėžęsi į vaikėzus ir smarkiai susižeidę, jei ne du keisti praeiviai, atsiradę tarsi iš niekur. Vyriškis ir mergina. Aiškiai girdėjosi, kaip plaka vyriškio širdis – ji priminė laikrodžio tiksėjimą. Iš pradžių Elijas net pamanė, kad tai jo paties širdis. O vyro ūsai atrodė kaip muziejuje matyto laikrodžio rodyklės. Mergina buvo gražuolė ir itin panaši į prinokusį vaisių. Gal į kriaušę, o gal į obuolį. Ji pakėlė ranką ir kilęs vėjas nunešė šalin chuliganėlių kompaniją. Pasklido prinokusių kriaušių kvapas. – Aš – Kairos, – prisistatė mergina. – Aš – Chronos, – ištiesė kaulėtą plaštaką vyriškis. – Ar jūs – robotai? – paklausė Elijas. – Oi ne, bet anie tegu mano, kad mes – jūsų robotai. Aš esu Laikas, – kalbėjo Chronos, – o ji – Tinkamas Laikas. – Kaip laiku atsiradote, – atsiduso Debora. – Čia ji, – pagarbiai mostelėjo Chronos į Kairos. – Bet ne jūsų gelbėti mes atėjome. Ieškojome jūsų, kad padėtumėt gelbėti pasaulį, – prabilo Kairos. – Pats metas šiais metais. – Kaip?!! – Nueikite į tėčio darbo kambarį. Ant stalo rasite lapelį su Biblijos nuorodomis. Turime kaip nors paskubinti šių žodžių išsipildymą, arba pasaulio laukia katastrofa, – bėrė Chronos.


Meilės džiaugsmas Vaikai apie šeimos iššūkius

– Ir... kas iš to? – Turite rasti būdą, kad šie žodžiai greičiau taptų tikrove, – Kairos pabučiavo abiem vaikams į kaktą ir išgaravo. Liko tik salstelėjęs kriaušių kvapas. Grįžę pas tėtį ant stalo vaikai rado lapelį: „Laukiantys žodžiai: Iz 11, 6–9; Apr 21, 1–7.“ Užduotis: susirask šiuos tekstus ir perskaityk. Kaip manai, kaip tu galėtum paskubinti jų išsipildymą?

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Austėja, 4 metai Kartais mūsų šeimoje būna viskas gerai, bet kartais tai dar ir kaip sunku pasidaro. Kartą tėtis pavėlavo sugrįžti iš žvejybos, tai tikrai buvo nelabai gerai. Mama visą naktį nemiegojo, o kai aš nubudau ryte, tai tėtis jau buvo sugrįžęs, bet miegojo kitame kambaryje. O ryte, kai jau atsikėlė, net kavos negėrė, o mama su juo kažkodėl nesikalbėjo. Man tai buvo labai nesmagu. Aš net valgyti nebenorėjau. Kai paklausiau mamos, kodėl pyksta ant tėtės, ji man pasakė, kad tėtis turėtų atsiprašyti, ir tada nebepyks. Tėtis dar truputį palaukė, o kai sutemo, atėjo ir atsiprašė mamos. Ir tada jie pradėjo kalbėtis, ir viskas vėl buvo kaip buvę. Man tai net geriau pasidarė.

Žygintas, 5 metai Mano tėvai tai nesipyksta, ir aš su jais labai retai susipykstu. Nebent vakare, kai dar noriu pažaisti, o mama sako, kad jau reikia eiti miegoti. Ir dar žiemą mama neleidžia man valgyti ledų. Man nuo ledų net vasarą skauda gerklę, o žiemą tie ledai tai jau visai baisu. Bet kartą žiemą į vaikų kavinę nuėjome su tėčiu, tai jis man nupirko ledų. Kai grįžome namo ir aš pasakiau mamai, kad valgiau ledų, tada jau iššūkis pasidarė. Mama net pravirko. Nesuprantu kodėl, nes aš visai nesusirgau. Tėtis visaip kalbėjosi su mama, ramino ją, ir ji nustojo verkti, bet ledų žiemą man vis tiek valgyti neleidžia.

Milda, 4 metai Mūsų šeimoje iššūkių būna du kartus per dieną – kai reikia išvesti šuniuką į lauką. Mama sako, kad neturi laiko, o tėtis tada sako, kad jam reikia kokį nors laišką parašyti arba futbolo varžybas tuo metu per televizorių rodo. Jie visuomet susipyksta, bet nelabai smarkiai. Paskui vėl susidraugauja. Kai vasarą atostogaujame sodyboje, tada viskas gerai, nes šuniukas pats vienas lauke žaidžia ir bėgioja. Tada ir mama su tėčiu nesipyksta.

Kipras, 5 metai Mano močiutė nerūšiuoja šiukšlių ir visada dėl to susiginčija su mama. Močiutė viską meta į vieną šiukšlių kibirą, nors mama prašė, kad popierius ir plastikinius butelius dėtų atskirai. Mama tvarkė šiukšlių kibirą ir rinko iš jo močiutės išmestus plastikinius butelius. Močiutė net juokėsi iš mamos ir sakė, kad ši užsiima niekais. Mama labai supyko, susinervino. Net visą dieną pyko ir kalbėjo, kad šiukšles reikia rūšiuoti. Bet tėtis tai sako, kad tos šiukšlės – tai smulkmena ir dėl jų geriau nesipykti, nes ir taip gyvenime yra ką veikti. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2017 m. vasaris

17


is

iššūk

Kai į šeimą įsiterpia priklausomybė

Leroy Skalstad nuotrauka

Jaunimo

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ juokėmės, kaip po kelerių metų namie lakstys pipirai, tas pats, už kurio dvidešimties ištekėjau. Kitas žmogus, kitas gyvenimas, be perstojo vieni konfliktai arba prisitaikymai, įtampa... Aišku, nepaminėjau visos puokštės „gėrybių“, susijusių su priklausomybėmis: agresijos, flirto su kitomis, nepaprasto išlaidumo ir dar daug viso ko. Ėmiau jaustis lyg būčiau atsidūrusi ties riba. Tik nežinojau, kokia. Išprotėjimo? Neturėčiau būti taip priklausoma nuo kito. Skyrybų? Bet ar jau viskas išbandyta? Sprendimai neatėjo iš karto, – daug vakarų ėjau pas mamą arba skambinau jai ir verkiau, kad dabar nebe viduramžiai ir tikrai turėčiau galėti išsiskirti. Mane gelbėdama mama internete surado informacijos ir pasiūlė man pirmiausia nueiti į konsultaciją priklausomybių centre. Nustebau, kad ji pasiūlė ne vyrą nusivesti, o pačiai nueiti, bet nuėjau. Susitikimas su socialine darbuotoja truko pusantros valandos, ir jis man viską pakeitė. Girdėjau, kad gėrimas – liga, bet savo santuokai to pritaikyti nesugebėjau. O ta moteris man viską parodė kitu kampu. Be to, gydytis turėjau ir aš, tame centre konsultuojamos ir šeimos. Vyrui turėjau papasakoti viską, pasiūlyti galimybę gydytis, pasakyti sąlygas, bet negalėjau nieko liepti. Ir su savimi turėjau daug dirbti, lankytis individualiai, mokytis suprasti priklausomybės „mechanizmą“, liautis kontroliuoti ar maldauti vyrą pasikeisti. Vis prisimindavau socialinės darbuotojos žodžius: „Ar nors vienam nuo maldavimo praėjo plaučių uždegimas?“ Pradėjau gyventi taip, kaip patarė, nors ir buvo sunku. Ir dar daugiau nei pusę metų po pirmo mano susitikimo su socialine darbuotoja Rėjus gėrė. Tik vėliau, manau, ir dėl mano pačios pokyčių prasidėjo jo lūžis. Per tuos pusę metų kelis kartus lankiausi pasikalbėti pas kunigą, dirbantį su priklausomais žmonėmis. Jis gerai suprato ir paaiškino man „techninę“ ligos pusę ir santykius ja sergant. Bet labiausiai reikėjo jo palaikymo nenutraukti, nenumesti, neišeiti... Per tą laiką kunigas padėjo man žiūrėti į Rėjaus elgesį kaip į ligą. Kai viskuo suabejodavau, primindavo santuokos priesaikas, bet ne didaktiškai ar senoviškai, o klausdamas, pavyzdžiui: „Ar senatvėje maudytum jį, jei pats nebegalėtų? Ar po avarijos slaugytum jį, kojų neturintį?“ Tas kunigas labai mane palaikė. (Su tokiom situacijom susiduriantiems labai rekomenduoju vis paklausti

Prisiekdami mylėti kitą ir sveikatoje, ir ligoje, dažnai įsivaizduojame tolimą ateitį. Atrodo, „dabar yra viskas gerai“. Išteki dvidešimties – po kokių penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų gal keisi sutuoktiniui sauskelnes ar sustabdysi jį į arbatą beriantis druskos. Tad kuo ši tema gali būti aktuali jaunimui? Priklausomybė – liga, nesirenkanti amžiaus. Netgi priešingai  – dažnai priklausomybė kaip liga prasideda gerokai anksčiau, nei būna pastebėta, ir ilgai vadinama charakterio sunkumu ar santuokos nesklandumu. Erikos (24 m.) pasakojimas. Negaliu sakyti, kad tekėdama už Rėjaus visai nemačiau jo polinkio išgerti. Bet laikiau tai tik polinkiu. Mes ir dabar jauni, o tada – iš viso! Ar daug rastumėt dvidešimtmečių, kurie susitikę su draugais kartais neišgeria? Kurie filmams žiūrėti niekada nenusiperka vyno ar alaus? Kurie per vakarėlį nėra padauginę? Nedaug, manau. Suprantama, labai skiriasi, ar žmogus išgeria du kartus per metus, ar „švenčia“ kiekvieną savaitgalį, bet buvau labai įsimylėjusi, tad nesąmoningai pasirinkau šio skirtumo nematyti. Pradžioje tikėjausi visokių galimų sunkumų: gal nesutapsime buityje, pyksimės dėl tėvų, trūks pinigų ar net „lovos reikalai“ iš pradžių nepavyks sklandžiai (buvau nekalta ir labai bijojau kaip tik šito, dabar juokinga). Bet ne visi šie sunkumai iškilo, o kurie iškilo, pasirodė tik „gėlytės“, palyginti su Rėjaus būdu atsipalaiduoti. Vis dažniau jis penktadieniais pasidarydavo piktas, išprovokuodavo konfliktą, paskui išeidavo su draugais „nuleisti garo“ arba į namus parsinešdavo butelį ir pailsėdavo nuo manęs prie kompiuterio. Šeštadienį kažkaip nepastebimai pragerdavo toliau, sekmadienį būdavo labai irzlus ir pervargęs, pirmadienį – kaltas ir mielas... Ir taip vis iš naujo, kol pradėjo alkoholio parsinešti kelis kartus per savaitę, paskui kas antrą dieną, o galiausiai kas dieną... Viskas įsisuko taip greitai, kad po metų santuokos nebūčiau patikėjusi, jog jis – tas pats žmogus, su kuriuo devyniolikos būdami 18

Artuma 2017 m. vasaris


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

savęs tokių kontrolinių klausimų, kurie sugrąžina dvasinę pusiausvyrą.) Taip pamažu mes lipome iš duobės ir pradėjome sveikti. Jis – nuo gėrimo priklausomybės, aš – nuo Rėjaus priklausomybės (netiesioginės arba koopriklausomybės). Kai šią vasarą kartu važiavome į Šventąją, kur vyko sveikstančiųjų stovykla, ir kai kalbėjomės sėdėdami paplūdimy, negalėjau net pagalvoti, kad būtume galėję išsiskirti. Kasdien dėkoju Dievui, kad to nepadariau ir išmokau priimti tą sunkumą kaip ligą, o ne kaip pasileidimą. Jau ne viename straipsnyje rašiau, kad pati esu priklausoma, ir savo vyrą dėl to galiu tik užjausti. Šiuo metu skaičiuoju trečiuosius blaivybės metus, tačiau negerti dar nereiškia pasveikti. Alkoholizmas yra kūno, proto ir sielos liga, tad sunku tikėtis, kad, pakeitus vos vieną sritį, kitos savaime pasikeis. Tam, kad sveiktų ir protas, ir dvasia, reikia nuolatinio, kasdienio darbo su savimi, konsultacijų, grupės, literatūros... Žinau, kad stengiuosi, taip pat žinau, kad darau nepakankamai. Todėl namai kartais kenčia nuo pykčio, aš – nuo nerimo priepuolių, o santuoką irgi atakuoju išbandymais. Tačiau net ir darant viską, ką gali, kad pasveiktum, mąstymo klaidos bei sergantis protas gali pasirodyti (ir pasirodo) net ir po dvylikos ar daugiau blaivybės metų. Liga yra iki galo nepagydoma, o nuo jos sveikstama visą gyvenimą. Ką, be pastangų ir sveikimo, gali padaryti sergantysis? Dėkoti, dėkoti, dėkoti. Dievui – už galimybę sveikti ir dar vieną blaivią dieną. Sutuoktiniui ir kitiems artimiesiems – už kantrybę ir palaikymą, pagalbą ir nepametimą ligoje. Konsultantams (socialiniams, dvasiniams...) – už informaciją, pagalbą ir darbo su savimi mokymą. Tūkstantis ačiū už kiekvieną išsaugotą dieną, už mokymą išbūti santuokoje.

„Juodosios legendos“ apie Bažnyčią Keli faktai iš santuokos ir šeimos istorijos (II) Romanas KAZAKEVIČIUS Istorijoje pasakojimus apie Bažnyčios „aukso amžius“ nuolat lydėjo „išvirkščioji“ pusė – vadinamosios „juodosios legendos“ apie Bažnyčią. Jų daug – apie viduramžius, apie mokslo ir Bažnyčios „kovą“, apie Vatikano turtus... Ir, žinoma, apie šeimą. Kiek kartų, tai vienur, tai kitur, vis šmėkšteli ar pasigirsta: „Kai Bažnyčia viską kontroliavo, seksas buvo tik dėl vaikų, o žmogaus lytiškumas niekinamas“; „Bažnyčios ne vien gintoje, bet ir diegtoje teokratinėje bei patriarchalinėje visuomenėje vyrams moterys buvo vien tarnaitės“. Be to, įtikinėjama, jog taip buvo ne vien „viduramžiais“, bet ir visai neseniai: prieš gerą pusšimtį metų, „prieškarinėje Lietuvoje“. Ir taip esą būtų šiandien, jei Bažnyčia dar turėtų „laisvas rankas“. Iš tiesų tiek pasakojimuose apie „aukso amžius“, tiek „juodosiose legendose“ yra tikrai įvykusių dalykų, tačiau abiem būdingas šališkumas ir trūksta visapusiškumo. Vieni iš pirmųjų esminių Bažnyčios dokumentų apie šeimą naujajame, konfliktiškame modernybės laike, daugeliu požiūrių besitęsiančiame iki šiol, yra popiežiaus Leono XIII enciklika Arcanum divinae (1880 m.) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika Casti connubii (1930 m.). Antrasis pažymi, jog patvirtina ir išplečia pirmojo mokymą, o pirmasis rašo, jog išdėsto „amžiną Bažnyčios doktriną“ apie „tikrąją santuokos kilmę“. Įdėmiau pažvelkime į šiuodu dokumentus, ypač ieškodami įrodymų, kad seksas – tik dėl vaikų ir moteris – vyro tarnaitė yra „amžino Bažnyčios mokymo“ dalis. O gal priešingai – popiežiai teigė lyčių lygybę ir lytiškumo vertę?

„Seksas – tik dėl vaikų“? Iš tiesų abiejuose tekstuose rasime daug tiesioginių sąsajų tarp santuokos, šeimos ir vaikų. Leonas XIII primena vyro ir moters sukūrimo pasakojimą Biblijoje. Viešpats norėjo, kad pirmoji pora būtų „visų žmonių natūrali pradžia“ ir kad žmonių giminė tokiu būdu, karta po kartos išsaugotų save laike. Žmonių sukūrimo pasakojime matome santuokos prigimtį: ji sudaroma tarp vieno vyro ir vienos moters, jų santuoka yra nuolatinė, jos tikslas – žmonijos sklaida. Po nuopuolio, Dievui taisant padėtį ir įžengiant į žmonijos istoriją per Įsikūnijimą, šis tikslas tampa platesnis. Po Kristaus atėjimo, kaip rašo Artuma 2017 m. vasaris

19


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Leonas XIII, cituodamas apaštalą Paulių, „santuokinei bendrijai į pirmą vietą buvo iškeltas kilnesnis ir aukštesnis tikslas, nei bet kada anksčiau, nes norima, kad ji siektų ne vien skleisti žmonių giminę, bet ir gimdyti vaikus Bažnyčiai, šventųjų namiškius ir Dievo namiškius (plg. Ef 2, 19)“. Pijus XI tai sako dar aiškiau: „Tarp santuokos gėrių pirmoji vieta tenka palikuonims. Iš tiesų pats žmonių giminės Kūrėjas, kuris iš savo gerumo norėjo pasinaudoti žmonėmis kaip gyvybės skleidimo tarnais, to išmokė, kai rojuje, įsteigdamas santuoką, įsakė pirmiesiems tėvams ir per juos visiems būsimiems sutuoktiniams – būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę.“ „Pirminis santuokos tikslas yra gimdyti ir auklėti palikuonius“, – Pijus XI „pasiskolina“ apibrėžimą iš 1917  m. Kanonų teisės kodekso. „Juodųjų legendų“ gerbėjai jau džiugiai tartų, kad to jiems ir gana – esą Bažnyčia represuoja žmogaus lytiškumą, daro viską, kad žmogus jaustųsi nemaloniai būdamas lytiškas, o lytinį gyvenimą pateisina tik būtinybe plėsti savo gretas. Tačiau taip sakyti abiejų popiežių  – ir Leono  XIII, ir Pijaus  XI  – atžvilgiu būtų didžiai neteisinga ir rodytų jų mokymo neišmanymą bei sąvokų painiojimą. „Nieko nebuvo varganiau už žmoną, pažemintą taip stipriai, kad buvo suvokiama tik kaip instrumentas geiduliui tenkinti ar vaikams gimdyti“, „perkamą ir parduodamą kaip kūnišką daiktą“, – rašo ten pat Leonas XIII, užsimindamas apie antikos laikų praktikas, kurios, jo akimis, taip nusmuko ir iškreipė santuoką, kad ši tapo priešingybę krikščioniškai santuokai. Kiek vėliau šis XIX a. pabaigos popiežius rašo, jog toliau tiriant „dieviškai įsteigtą“ santuoką „pasidarys labai aišku“, kad Dievas į ją sudeda daug dalykų: „Iš tiesų, be rūpesčio žmonių giminės sklaida, [santuokų] tikslas yra padaryti geresnį ir lengvesnį susituokusiųjų gyvenimą dėl gausių priežasčių, kaip būtina abipusė pagalba, nuolatinė ir ištikima meilė, gėrių bendrumas, sakramento teikiama dangiška malonė.“ Pijus XI šiuo klausimu taip pat netyli. Rašo, kad santuokos „tikslai yra ir kiti, kaip savitarpio pagalba ir abipusis meilumas, kurį reikia palaikyti, ir geismų ramybė, tikslai, kurių sutuoktiniams nedraudžiama norėti“. Priminęs apaštalo Pauliaus raginimą „vyrams mylėti savo žmonas“, popiežius rašo, jog kalbama ne apie meilę, „paremtą vien juslės polinkiu, kuris greitai išnyksta, ar vien meiliais žodžiais“, bet pagrįstą „giliu sielos meilumu“ ir darbais. Šie darbai nesibaigia vien tarpusavio parama buityje, bet „ypač turi siekti štai ko: kad sutuokti20

Artuma 2017 m. vasaris

niai padėtų vienas kitam dėl vis geresnės formacijos ir vidinio tobulėjimo“. Nes ir tai, kiek platesne prasme, yra „pirminė santuokos priežastis ir motyvas“. Nepaprastai įdomi Pijaus XI pastaba apie tuos, kurie dėl natūralių priežasčių nebegali sulaukti palikuonių. Pagal „juodosios legendos“ primetamą stereotipą, jų lytinis gyvenimas nebegalimas, nes vaikų tikrai nebus. Popiežius moko kitaip: kai jie naudojasi savo „santuokine teise“ – tokia formuluote nusakomas sutuoktinių lytinis gyvenimas kitur pabrėžiant, kad abiejų lyčių teisės ir pareigos yra lygios, – „jie neina prieš prigimtį“, nes santuoka (ir lytiniai santykiai) nėra skirti vien vaikų gimdymui.

Šeima poilsio kambaryje. Litografija, XIX a.pab.

Matant šį platesnį kontekstą, į akis krinta ir stulbina elementarių sąvokų painiojimas „juodojoje legendoje“ apie tai, kad Bažnyčiai lytinis gyvenimas yra „tik dėl vaikų“. Pasitelkime analogiją. Ką pagalvotume, jei iš mokytojo išgirstume, kad pirminiai valgymo tikslai yra teikti kūnui energiją ir statybinių medžiagų? Ar pagalvotume, kad tas mokytojas mums tvirtina, jog valgydami turime apsiriboti tik tuo, kas suteiktų energijos ir medžiagų ląstelėms atsinaujinti? Kad valgymo malonumai ir ritualai per vakarienes, šeimų šventes, gimtadienius, jubiliejus ar šiaip po darbo, kaip ir picerijos ar šokoladinės, yra draustini? Priešingai, retas valgydamas galvoja, jog „dabar atnaujins savo ląsteles“. Valgymas dažnai būna susijęs su kitomis emocijomis ir norais. Ir vis dėlto ar ne tiesa, kad pirminis valgymo tikslas yra suteikti medžiagų ir energijos kūnui? Tačiau šis tikslas nereiškia „tik“. Jis – tarsi namą laikanti atrama, tačiau pats namas yra kur kas erdvesnis ir turi daugiau sienų, be kurių nebūtų namas. Jame gera gyventi, nes jis nėra vien plika atraminė siena. Panašia perspektyva vadovaujasi popiežiai Leonas XIII ir Pijus XI: žmogaus lytiškumo ir santuokos „pirminis tikslas“ yra sulaukti palikuonių ir juos auklėti, bet nėra „tik“ tai.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

„Moteris – vyro tarnaitė“? O kaip dėl vyro viršumo moters atžvilgiu? „Vyras yra žmonos galva“, – rašo apaštalas Paulius Laiške efeziečiams, pridurdamas, kad „ir moterys visur kur teklauso vyrų“ (žr. Ef 5, 22–33). Sunku nepastebėti šių eilučių, skaitant apie patriarchalinės visuomenės kritiką, kuria stengiamasi nuversti nuo sosto vyrą, o moterį išvaduoti iš namų tarnaitės (ir vaikų gimdymo įrankio) vaidmens. Šie kritikai apsidžiaugtų radę eilutę, kuria Leonas XIII tvirtina, jog „vyras yra šeimos kunigaikštis ir žmonos galva“. Ir Pijus XI mano, jog „meilės tvarka“ namų bendruomenėje reikalauja, iš vienos pusės, „vyro (sutuoktinio) viršumo žmonos ir vaikų atžvilgiu, iš kitos pusės, geranoriško žmonos pavaldumo ir paklusnumo“. Šios eilutės iš tiesų tokios. Tačiau be ankstesnių eilučių ir po jų einančių nesuprasime tikrosios reikšmės ir ką autoriai iš esmės sako. „Juodųjų legendų“ pasakotojai tomis „kitomis“ eilutėmis nesidomi arba jas nureikšmina, suabsoliutindami tik tas, kurios padeda sutirštinti spalvas. Leonas XIII skuba patikslinti, kad žmonos pavaldumas nėra paremtas vyro prievarta, priešingai, sutuoktiniai krikščionys turi šalinti iš savo santykių „klaidą, prievartą, apgaulę“. Žmona paklusni ne kaip „tarnaitė“, o kaip „bendrininkė“ tokiu būdu, kuris išsaugo pagarbą jai ir jos orumą. Leonas XIII cituoja šv. Jeronimą, anot kurio, tarp krikščionių, kas „neleidžiama moterims, lygiai taip pat neleidžiama ir vyrams“, ir pabrėžia vyro ir moters teisių sulyginimą, „moterų orumo garantavimą ir apsaugą“ krikščionybėje. Įvairiuose enciklikos Arcanum divinae skyriuose griežtai kritikuojami vyrai, įvairiais būdais žeminantys moteris, pvz., kai naudojasi jomis tik savo geiduliams tenkinti. Pijus XI taip pat nedelsia pasakyti, kas yra ir kas nėra tikrasis pavaldumas Šventojo Rašto šviesoje ir Bažnyčios mokyme. Pasak jo, pavaldumas neturi nei neigti, nei atimti „laisvės, kuri pilna teise priklauso moteriai tiek dėl žmogiškosios asmenybės kilnumo, tiek dėl kilniojo sutuoktinės, motinos ir bendrininkės uždavinio“. Pavaldumas, kaip tęsia Pijus XI, moters „neįpareigoja pritarti visiems vyro kaprizams, jei mažai dera su protu ar sutuoktinės orumu“; nepriskiria moteriai tokio statuso,

koks teisėje suteikiamas nepilnamečiams, dėl brandos ir patirties trūkumo dar negalintiems naudotis visomis teisėmis. Pasak Pijaus XI, paklusnumo laipsnis ir būdas priklauso nuo „asmenų, vietų ir laiko skirtingumo“, o jei vyras nevykdo savo, kaip „galvos“, pareigų, tai žmona turi pakeisti jį šeimos tvarkyme ir valdyme. Pijus XI ne kartą pasirūpina aiškiai pabrėžti lygiavertį vyro ir moters orumą: jie „naudojasi ta pačia teise ir yra saistomi tos pačios pareigos“. Tad paklusti nereiškia nepripažinti lygaus orumo ar teisių, bet, kaip buvo įvardyta XX a. antrojoje pusėje, prisiimti vienas kitą papildančius vaidmenis ir uždavinius, kuriuos lemia prigimtinis skirtingumas. Akivaizdu, kad paklusnumas, apie kurį savo mokyme kalba ir Leonas XIII, ir Pijus XI, nėra tas, kurį tarnas ar baudžiauninkas turi rodyti šeimininkui. Pijaus XI žodžiais, „jei vyras yra galva, moteris yra širdis; ir kaip vienam tenka pirmumas valdyme, taip kitai gali ir turi būti priskiriamas, kaip jai būdinga, pirmumas meilėje“. Žinant, koks vaidmuo meilės temai tenka Kristaus ir Bažnyčios skelbime, vargu ar Pijus XI mano, jog moters vaidmuo žemesnis nei vyro. Šios temos yra tik vienos iš daugelio, kurias aptiksime Leono XIII ir Pijaus XI enciklikose greta santuokos kilnumo, Bažnyčios ir valstybės kompetencijų nustatant santuokos kriterijus, skyrybų, eugenikos ir natūralios gimstamumo kontrolės (taip, Pijaus XI akimis, ji teisėta). Be abejo, šiais dokumentais visai nesiekta atsakyti į priekaištus, jog Bažnyčiai priimtinas seksas tik dėl vaikų, o moterys – vyrų tarnaitės. Visai neketindami tiesiogiai polemizuoti su tokiais priekaištais, abu popiežiai vis tiek juos paneigia, o tai tik parodo „juodųjų legendų“ šališkumą. Antra vertus, tiesa ir tai, kad šeimos apmąstymo Bažnyčia nebaigė ir tęsė toliau. Daug kas buvo pasakyta kitaip, kai kas pranokta ir išaugta, kai ko išmokta, ypač nuo Vatikano II Susirinkimo, pakanka palyginti 1917 ir 1983 metų Kanonų teisės kodeksų apibrėžimus. Bet tai – jau kitų straipsnių temos.

Šventasis Kryžiaus Jonas. TAMSIOJI NAKTIS Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė Beveik kiekvienas tikintysis kartais pasijunta pamirštas Dievo. Net Kristus ant kryžiaus yra sušukęs: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ XVI amžiuje karmelitų vienuolio šv. Kryžiaus Jono parašyta Tamsioji naktis laikoma vienu geriausių atsakymų į šį amžiną klausimą. Šv. Kryžiaus Jono dvasinio gyvenimo vizijoje būtina priimti ir patirti atsiskyrimo nuo Dievo skausmą, nes tik per jį bus pasiektas svarbiausias žmogaus tikslas – bendrystė su Dievu. To trokštanti siela turi būti atitinkamai parengta, apvalyta nuo nereikalingų ir neesminių dalykų, kad būtų pripildyta dieviškumo. Taip net skausmingiausi išgyvenimai įgauna prasmę ir pavirsta teigiama žmogaus augimo dalimi.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2017 m. vasaris

21


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Turėti ar būti... Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ reklamoje. Gyvūnas, augalas ir maistas yra mėgstami, o žmogus – mylimas. Meilė yra netipiškas santykis su kitu žmogumi, per kurį daugiau gaunama ne imant, bet duodant. Meilės augimas ir stiprėjimas proporcingas at(s)idavimui. Egoizmas, kuris dažniausiai santykiuose reiškiasi pavydu, kaip indikatorius parodo, kokia meilė yra tarp žmonių. Jei norima savintis kitą asmenį, turėti jį sau, tokia meilė arba labai nebrandi, vaikiška, arba jos iš viso nėra. Egoistas myli tik save, bet tai nereiškia, kad jam lemta visada tokiam būti. Mylėti reikia mokytis, nes, kaip sakoma, meilė yra ne „duota“, bet „užduota“. Štai kodėl meilė yra glaudžiai susijusi su gyvybės perdavimu, nes nėra nieko lengviau mylėti kaip savo vaiką. Iš kitos pusės, noras turėti vaiką taip pat gimsta iš meilės, nes jai būdinga ne apsiriboti dviem mylinčiais asmenimis, bet daugėti. Meilės daugėja tik kartu su asmeniu, t. y. meilė gali būti perduodama tik asmens asmeniui. Negana to, iš santykio tarp sutuoktinių atsiranda ir santykis su vaiku. Santykis su vaiku atskleidžia, kokia yra sutuoktinių meilė – trokštanti turėti ar trokštanti būti. Kai sutuoktiniai vienas kitam yra dovana, kai kūdikis ateina į šį pasaulį iš besąlygiško sutuoktinių dovanojimosi, jis ir priimamas kaip dovana. Tačiau nenorimas, neplanuotas, nelauktas kūdikis atskleidžia vartojimo santykį tarp jo tėvų, kai noras turėti kitą sau, savo patogumui, savo malonumui yra stipresnis už norą b ū t i žmogumi, t. y. už norą besąlygiškai mylėti. Taip mylėti geba tik žmogus ir tik tokia meilė jį padaro žmogumi, sukurtu pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus daug kuo skiriasi nuo gyvulio. Bet labiausiai, kaip minėta, tuo, kad yra pašauktas ir geba mylėti. Visa žmonija yra vaikai ir tėvai. Tik tarp žmonių vaikų ir tėvų santykis išlieka iki mirties. Tik tarp žmonių yra mama, tėtis, močiutė, senelis, sūnus, dukra ir ypatinga, iki mirties trunkanti meilė. Todėl ir žmogaus atėjimas į šį pasaulį turi būti kitoks nei gyvulio. Jis turi būti autentiškai žmogiškas, t. y. žmogaus gyvybė turi būti perduodama tėvų asmeniškai savo vaikui; tai ne tik tėvų lytinių ląstelių susijungimas, bet visas gyvybės perdavimo kontekstas, apimantis ir meilę tarp sutuoktinių, ir atvirą gyvybei santuokinį aktą. Sakysit, o kaip tie, kurie pradeda vaikus ne iš meilės, o iš gyvuliško poreikio nuraminti aistras ir paskui palieka gimusius, skandina kaip šunyčius ar kitaip

Šis tekstas vienus galbūt papiktins, o kitus, labai tikiuosi, sulaikys nuo pernelyg skuboto sprendimo. Jo pavadinimas „Turėti ar būti“ neoriginalus – taip pavadinta viena filosofo ir psichologo Ericho Frommo knyga. Tačiau toks pavadinimas, labiau nei bet kuris kitas, atskleidžia pasirinkimo, kurį vyras ir moteris, prieš peržengdami dirbtino apvaisinimo klinikų slenkstį, turėtų padaryti, esmę.

Apie meilę ir norą turėti savo vaikelį, arba ką turėti ir kaip būti Iki šiol žmogaus rankomis sukurta daugybė dalykų, kurie pakeitė mūsų gyvenimą iš esmės, tačiau šiame sąraše nėra gyvybės. Žmogui nepavyko sukurti nė menkiausios vienaląstės gyvybės formos. Tai, kad medikai sujungia dvi lytines ląsteles, nėra naujos gyvybės kūrimas: jie tik sudaro sąlygas susitikti dviem lytinėms ląstelėms, kurios nuo žmogaus gyvybės atsiradimo Žemėje pradžios turi savyje potencialą (tikrai ne žmogaus duotą) susijungti į naują organizmą. Tačiau šitos dirbtinai sukurtos sąlygos turi lemiamą reikšmę renkantis „turėti ar būti“. Šį apvaisinimo būdą galime pavadinti pagalbiniu arba asistavimu pastojant. Nuo to esmė nesikeičia – sukuriamos dirbtinės sąlygos, nes apvaisinimas vyksta laboratorijoje, o pastojama (kalbant labai tiesmukai) nuo mediko rankos. Taigi žmogus nesukuria gyvybės ne tik laboratorijoje. Gyvybės nesukuria ir tėvai, natūraliu būdu pradėdami kūdikį. Tėvai perduoda gyvybę savo vaikams. Tačiau norint iš esmės suvokti šio perdavimo aplinkybių reikšmę ir tai, kodėl svarbu, kad tėvai a s m e n i š k a i, o ne per tarpininkus perduotų gyvybę savo kūdikiui, būtina išsivaduoti iš biologinio lygmens. Būtina prisiminti, kad žmogus – ne vien tik kūniška, bet ir dvasinė būtybė ir kad šios dvi dalys žmoguje neveikia atskirai, bet yra suvienytos ir sudaro visiškai naują žmogišką prigimtį. Žmogus yra kūniškas asmuo, jo gyvenime kūniškumas turi tiesioginį poveikį jo dvasinei prigimčiai ir atvirkščiai. Gyvulio, skirtingai nei žmogaus, niekada nevadiname asmeniu. Tik žmogus sugeba mylėti – tai pagrindinė savybė, iš esmės skirianti žmogų nuo gyvulio. Gyvūnai ir gyvuliai gali turėti meilės raiškai būdingas savybes, tokias kaip švelnumą ar emocinį prieraišumą, bet tai nėra meilės esmė, o tik jos raiškos dalis. Meilė pirmiausia yra santykis tarp dviejų žmonių – ne tarp gyvulio ir žmogaus, bet tarp dviejų asmenų. Galbūt kas nors mano, kad myli savo augintinį ar gėles, gal kas nors myli maistą, kaip teigiama vieno parduotuvių tinklo 22

Artuma 2017 m. vasaris


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

„Svetimas kūnas manyje“, arba veisiami tik gyvuliai Prieš kelerius metus kalbėjausi su jauna ištekėjusia moterimi, negalinčia susilaukti vaikų. Priežastis nekasdieniška: jos vyras serga vėžiu ir po gydymo kurso tapo visiškai sterilus. Moteris pati yra gydytoja, o jos pasakojimas atskleidė visai nebūdingą šiandieniams medikams ir

ypač dirbtinio apvaisinimo šalininkams požiūrį į kūdikio pradėjimą: „Kai sužinoję bevaikystės priežastį artimieji ir kolegos patarinėjo rinktis dirbtinį apvaisinimą donorinėmis ląstelėmis, mane nupurtė vien nuo tokios minties. Medicinos įstaigoje surinktos donorinės lytinės ląstelės, perkeltos į mano kūną mediko ranka, netaps medicininiu preparatu, kuris pašalins bevaikystę. Jos yra svetimo, man visiškai nepažįstamo vyro kūno dalis, turinti visą jo ir jo giminės genetinę informaciją. Tai svetimas kūnas manyje. Man tai tolygu neištikimybei. Iš kitos pusės, jeigu ir ryžčiausi tokiam veiksmui, gimusio vaiko atžvilgiu mes būtume nevienodi: aš – biologinė mama, bet mano vyras

Jason Kastanje nuotrauka

nudaigoja? Deja, tikrovė baisi, tačiau blogais pavyzdžiais negalima pateisinti savo nemoralių sprendimų. Noras turėti savo vaiką, be abejonės, kyla iš meilės. Šis noras labai geras ir žmogiškai suprantamas. Tačiau, prieš praveriant IVF (apvaisinimo mėgintuvėlyje) klinikų duris, reikėtų savęs paklausti: ar šis noras kyla iš meilės sau, ar iš meilės savo vaikui? Ar aš noriu turėti vaiką dėl savęs paties, kad realizuočiau save kaip tėvą ar motiną, dėl savo įvaizdžio visuomenėje, dėl begalinio noro rūpintis mažesniu? Ar noriu turėti vaiką dėl jo paties? Ar noriu, kad jo gyvenimas būtų gražus ir laimingas? Jei aš noriu turėti vaiką dėl jo paties, iš meilės jam, dar negimusiam, ar iš meilės rizikuosiu jo sveikata ir gyvenimu (nes dirbtinis apvaisinimas – Ar aš noriu tuvis dar eksperimentas, vis rėti vaiką, kad dažniau atskleidžiami apsigimimai ir šalutinis porealizuočiau veikis)? Ar iš meilės jam save kaip tėvą galės žūti keliasdešimt jo brolių ir seserų (nesvarar motiną, dėl bu, kad dar embrionai, bet savo įvaizdžio tai jau žmogiška gyvybė)? visuomenėje? Greičiausiai ne. Labai sunkų, kančių ir skausmo keAr noriu lią nuo mažylio pradėjimo turėti vaiką dirbtinio apvaisinimo klinikoje iki jo gimimo pasidėl jo paties? ryžtama nueiti dažniausiai ne iš meilės savo kūdikiui, bet iš meilės sau. Ne iš noro būti, bet iš noro turėti, turėti kūdikį bet kokia kaina – savo kančių, savo pinigų ir pradėtų gyvybių žūties, kuri neišvengiama šiame pasirinkime.

nuo to netaps biologiniu tėvu. Aš labai myliu savo vyrą. Todėl dėl šių abiejų priežasčių aš niekada nesutiksiu su dirbtiniu apvaisinimu.“ Kiek patylėjusi, moteris pridūrė: „Yra ir dar kai kas... Man tai primena veterinariją, bet ne mediciną. Nesvarbu, kad gražiai lotyniškai pavadinta – „inseminacija“. Ji į mediciną ir buvo perkelta iš gyvulininkystės. Tačiau veisiami tik gyvuliai, bet ne žmonės.“ Ši sutuoktinių pora po ilgų apmąstymų įsivaikino kelis mažylius.

Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais Redaktorė psichol. m. dr. Larisa Šechovcova Iš rusų vertė Petras Kimbrys Knygoje išsamiai nagrinėjamos žmogaus aistros ir aistringumas pateikiant krikščioniškojo šių sudėtingų žmogaus psichikos procesų supratimo modelį. „Daugiau kaip trisdešimt metų dirbdamas su kenčiančiais žmonėmis supratau, kad labai dažnai jų kentėjimo priežastys glūdi nesuvaldytose, o neretai ir neįsisąmonintose aistrose, tokiose kaip puikybė, godumas, pyktis, liūdesys ir nusivylimas, nežabotas tarnavimas kūniškiesiems ar lytiniams instinktams“ ( Julius Neverauskas, gydytojas psichoterapeutas, medicinos mokslų daktaras). Leidykla „Vox altera“ Artuma 2017 m. vasaris

23


Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Galia patarti Ramūnas AUŠROTAS Manykite, kaip norite, bet man atrodo, jog šeimos (ir jos sampratos) krizę visų pirma sukėlė vyro nebuvimas arba tik nominalus jo buvimas šeimoje. Pašlijusi šeimos padėtis tradiciškai yra siejama su ardančia feminizmo ir seksualinės revoliucijos dvasia. Tačiau ir moterų maištas (feminizmas), ir jaunuolių maištas (seksualinė revoliucija) – tai permainos, prasidėjusios nuo pramonės revoliucijos paskatintos socialinio ir ekonominio gyvenimo kaitos, visų pirma palietusios šeimos galvą. Seksualinė revoliucija šiame procese padėjo tašką, galutinai išvaduodama vyrą nuo bet kokios, netgi moralinės pareigos kurti ilgalaikį santykį su moterimi. Agrarinėje visuomenėje turėti tėvą šeimai buvo gyvybiškai svarbu. Todėl jei tėvas žūdavo arba mirdavo, sėkmingai vykdavo tėvystės įpėdinystė (sukcesija): vaikus įvaikindavo artimieji arba krikštatėviai, tėvo pareigas šeimoje perimdavo senelis arba vyresnysis sūnus. Šio socialinio instituto veikimą graudžiai ir sykiu gražiai iliustruoja etnografinis italo Ermanno Olmi filmas „Medis medinėms klumpėms“ (L’albero degli zoccoli, 1978), perkeliantis mus į XIX a. Lombardijos regiono (Italija) kaimą ir vaizduojantis kelių bendrame kieme gyvenančių valstiečių šeimų buitį ir būtį. Tam tikru atžvilgiu gerovės valstybės kūrimas išvadavo šeimą nuo ekonominės būtinybės turėti tėvą (beje, anksčiau šeima patekdavo į socialinės rizikos grupę, kai tėvas netekdavo darbo, o dabar vis dažniau socialinės rizikos šeima yra ta, kurioje vyras geria ar smurtauja). Prie tėvystės krizės prisidėjo ir valstybė, patylomis pritardama tam, kad tėvystės įpėdinystė nutrūktų. Tiesa, ji visiškai neišnyko, egzistuoja ir dabar, bet kur kas rečiau kaip socialinė prievolė ir kur kas dažniau kaip įvairiai susiklosčiusių šeiminių santykių ir net atsitiktinių aplinkybių padarinys. Tėvystės ir jos paveldėjimo moderniaisiais laikais tema nustebina amerikiečio Kennetho Lonergano filmas „Mančesteris prie jūros“ (Manchester by the Sea, 2016), pasakojantis apie vienišą kiemsargį, kuriam 24

Artuma 2017 m. vasaris

tenka sugrįžti į gimtąjį miestą, kad pasirūpintų avarijoje žuvusio brolio paaugliu sūnumi (filmo premjera Lietuvoje numatoma sausio 27 d.). Tai retas filmas, paliečiantis vyro kančios klausimą, neatskiriamą nuo jo vaidmens ekonominiame ir socialiniame gyvenime. Tradicinį gyvenimo būdą ir ją ženklinančią išgyvenimo ekonomiką, kuriai gyvybiškai reikėjo tėvo buvimo, taikliai vaizduoja airio Jimo Sheridano filmas „Laukas“ (The Field, 1990). Jame teigiama, kad ekonominė būtinybė turėti tėvą buvo svarbiausias jo autoritetą šeimoje įteisinantis veiksnys. Dėl ekonominio autoriteto tėvui buvo atleidžiama kur kas daugiau negu dabar. Apie tai savo filme „Baltasis kaspinas“ (Das weisse band, 2009) „nepatogiai“ pasakoja Michaelis Haneke, metodiškai analizuodamas vyro autoriteto sureikšminimą Vokietijoje iki Pirmojo pasaulinio karo, jo nuomone, padėjusį totalitarinio XX a. nacių režimo pamatus. Ši ne visada pagrįsta pakanta tėviško autoriteto pertekliui ar piktnaudžiavimui juo pradėjo eižėti besikeičiančių ekonominių sąlygų akivaizdoje. Filme „Laukas“

vaizduojama ribinė situacija, kai akla fizinė jėga jau nebegali išgelbėti nei šeimos gerovės, nei vyro autoriteto. Gaila, kad ekonominiam vyro vaidmeniui šeimoje pasitraukus į antrąjį planą visuomenė laiku neatrado, kaip įprasminti tėvo autoritetą. Dėl to susidarė tėvo autoriteto prasmės vakuumas. (Panašiai ir kalbant apie moters autoritetą šeimoje, tradiciškai grindžiamą gyvybės dovanojimu ir vaikų auklėjimu. Dėl biologinio gyvybės perdavimo šis pagrindas neatrodo toks efemeriškas, palyginti su tėvo autoritetu, todėl buvo kur kas gyvybingesnis ir ilgiau išsilaikė nepaliestas. Bet ir jį lydi krizės ženklai: abortų kultūra, pakaitinė motinystė, gender ideologijos propaguojama socialinių vaidmenų teorija.) Jį užpildyti trukdo ir netinkamai suprantama žodžio „autoritetas“ reikšmė, ją klaidingai siejant su jėga. Autoritetas (lot. auctoritas – pradininkas, autorius) antikos

Kadras iš filmo „Mančesteris prie jūros“

pasaulyje reiškė Romos senato politinę galią patarti (leidžiant įstatymus) ir buvo skiriamas nuo jėgos, nusakomos žodžiu potestas, arba karinės galios, nusakomos žodžiu imperium. Autoriteto galią taikliai apibūdino XIX a. mąstytojas Theodoras Mommsenas, sakydamas, kad auctoritas yra kai kas daugiau negu patarimas ir kai kas mažiau negu


Atokvėpio valandai

įsakymas; tai patarimas, kurio dėl savo gerovės negali ignoruoti. Kitaip tariant, autoritetas – tai ne jėgos turėjimas, bet veiksminga galia patarti. Be abejo, šeimos gyvenime ši galia patarti buvo susijusi su praktine gyvenimo išmintimi, reikalinga išlaikyti šeimai ir užtikrinti jos tęstinumui. Greitos socialinės ir ekonominės permainos silpnino jos veiksmingumą. Denzelio Washingtono filme „Tvoros“ (Fences,  2016) drama tarp tėvo ir sūnaus kyla dėl to, kad tėvas, buvęs vienas iš perspektyviausių beisbolo žaidėjų, bet dėl odos spalvos galėjęs žaisti tik antraeilėje juodaodžiams skirtoje lygoje, skausminga savo patirtimi dabar mažai kuo gali padėti talentingam sūnui. Tiesa, kad mūsų seneliai arba tėvai menkai gali patarti jaunam žmogui, ką studijuoti ir kur dirbti, bet neabejotina, jog jie turi ką pasakyti apie tai, kaip įgyvendinti, ką pasirinkai. Taip prieiname prie giluminės vyriškumo krizės priežasties, dėl kurios ir pastebime tėvo autoriteto vakuumą. Popiežius Pranciškus sako, kad mūsų laikų visuomenė yra „betėvė visuomenė“. Manau, todėl, kad vyro galia patarti joje nevertinama, o dažnai ir laikoma nereikalinga. Niekas nenužudo vyro labiau, negu abejonė jo galia patarti. Ypač šeimoje.

Šeimyniniai laiškai

Vairuotojas Giovannino GUARESCHI – Šiuose sumautuose namuose... – pradėjo Aistruolė. Bet aš ją nutraukiau. – Sumauti namai yra vulgarus pasakymas, netinkamas gerai išauklėtam asmeniui. – Aš nesu gerai išauklėta, – patvirtino Aistruolė. – Mano tėvai visada nesiskutę, dažais ir automobilio alyva išpurvintomis kelnėmis, pakylantys iš lovos vienuoliktą, kai vaikai išeina į mokyklą aštuntą; be to, jie dar sako, kad kai buvo tokie maži kaip aš, jau mokėjo daryti tą ir aną. Nekreipdamas dėmesio toliau valiau tepalus nuo Topolino („Fiat“ markės automobilio) variklio. Aistruolė atsiduso. – Šiuose sumautuose namuose, – pradėjo iš naujo, – visi tuokiasi, o aš nieko. – Visi? – Visi, – patvirtino Aistruolė. – Tu vedei savo žmoną, tavo žmona susituokė su savo vyru, mano senelė ištekėjo už tavo tėvo, mano senelis vedė tavo motiną; net ir moteris, kuri ateina skalbti patalynės, susituokė su savo vyru, ir balandžiai tuokiasi. O aš nieko! Atkreipiau jos dėmesį, kad ir jos dešimtmetis brolis, beveik ketveriais metais vyresnis už ją, yra nevedęs ir visai dėl to nesielvartauja. Aistruolė gūžtelėjo pečiais. – Jis nevedęs, bet užaugęs turės amatą; aš esu netekėjusi, bet, priešingai, užaugusi nieko nesugebėsiu daryti, nes kai gimiau, svėriau tik kilogramą su puse ir esu smulkių kaulų. Aistruolė pasilenkė ir stvėrė plytgalį, sveriantį daugiausia tris šimtus gramų. Pabandė pakelti jį nuo žemės, bet, nors ir abiem rankomis, sugebėjo tik šiek tiek pajudinti. Nesėkmingai dar pabandžiusi paleido jį ir išsitiesė. – Matai, – pasakė, – kokia esu silpna. Dabar man skauda nugarą, ir, vos pasijudinu, mane apima nervinis išsekimas, tačiau nelieku lovoje iki vienuolikos, kaip toji. Iš tiesų Aistruolė vos gimusi svėrė tik 1 500 gramų, todėl jos gimimas buvo beveik nepastebimas. Iš tiesų Aistruolė yra smulkių kaulų ir labai mažytė būtybė dar ir šiandien; vis dėlto komedija su trijų šimtų gramų plytgaliu buvo neskoninga. – Šešerių su puse per anksti jaudintis dėl santuokos, – griežtai pasakiau. – Kai ateis valanda, susituoksi ir tu, jei rasi vyrą. – O jei tada jo nerasiu? – paprieštaravo Aistruolė. – Vyras visada randamas, tik reikia paieškoti. – Bet aš nesu, kaip kai kurios ponios, – aš neieškau vyrų vedyboms. Nesu ta, kuri turi tik nosinaitę ir dantų šepetuką. Užuomina apie Margaritą buvo aiški. Iš tiesų manoji santuoka nebuvo dėl naudos, nors ir kalbama apie gerą nosinaitę ir puikų dantų šepetuką. Margaritos kraitis susidėjo vien iš nosinaitės ir dantų šepetuko, tačiau tai niekaip nepateisino sarkastiško Aistruolės tono. – Kraitis nieko nereiškia, – energingai pareiškiau. – Juk tiesa, kad tavo motina rado vyrą, turėdama tik nosinaitę ir šepetuką. Artuma 2017 m. vasaris

25


Atokvėpio valandai

Aistruolė atsiduso. – Tuo tarpu nelaiminga vargšė visada sako, kad būtų geriau nesituokusi. Grėsmingai nužvelgiau Aistruolę, tačiau šioji nesusvyravo. – Sau norėčiau švaraus vyro, gerai apsirengusio, kuris nerėkia kaip pamišęs, parneša gėlių namo ir sako: „Mano mieloji, prašyčiau“, kaip ponas Luidžis. Bet jo žmona turėjo kraitį, ir aš tai žinau, nes visada tai pasakoja tavo žmonai ir paskui aprodinėja jai patalynę, drabužius, sidabrinius stalo įrankius ir dėžutę su auksiniais ir panašiais dalykais viduje. Aistruolė atsisėdo ant laiptelio. – Dabar man reikėtų šiek tiek jūros, – pasakė išsekusi. – Bet kaip? Visada nuo kažko priklausau. Tad kantrybės. Tą dieną, kai atsigulsiu į lovą, bus rimta bėda. Pertraukiau savo darbą. – Užuot klausiusi savo motinos šnekų, – pasakiau jai griežtai, – skaityk savo knygeles. – Niekas manęs nebedžiugina, – atsiduso Aistruolė. – Be to, dėl knygelių ir dėl saldainių, taip pat tų gražiųjų, kurie papūsti išsivynioja, sušvilpia ir susivynioja atgal, visada priklausai nuo ko nors. Kad nutraukčiau neskoningą diskusiją, iš kišenės išsiėmiau visą rastą popierinę smulkmę ir įteikiau Aistruolei. Pinigai buvo priimti kaip įmoka į kraitį. Aistruolė nusiramino.

Aš ramiai tęsiau darbą. Vėliau išgirdau skambinant prie vartelių, netrukus pasirodė šviesiaplaukė, labai elegantiškai apsirengusi mergaitė, ir Aistruolė ėmėsi namų šeimininkės pareigų. Prisiartinusi ten, kur buvau, Aistruolė paaiškino: – Čia mūsų automobilis: dabar purvinas, bet kai būna nuvalytas, tai labai gražus. – O šis – tai tavo tėvas?  – pusbalsiu pasiteiravo blondinukė. – Ne, mano tėtis išėjęs, – atsakė Aistruolė. – Šis – tai mūsų vairuotojas. – Ir mes turime vairuotoją, – pasakė blondinukė. – Tačiau jis turi uniformą su daugybe sagų ir kepurę blizgančiu snapeliu. Labai geras. – Ir mūsų labai geras, – nepaprastai užtikrintai atsakė Aistruolė. – Paryžiuje laimėjo medalį. Tai aiškiai padarė įspūdį blondinukei, ji pažvelgė į mane su didžiule pagarba. – Štai tokio dydžio aukso medalį, – pridėjo Aistruolė, ir blondinukė išpūtė akis. 26

Artuma 2017 m. vasaris

Kaip tėvas, pasijutau labai nuliūdęs, tačiau kaip vairuotojas – taip išdidžiai, jog nebegalvojau apie tai, ką normalus tėvas būtų galvojęs panašiomis aplinkybėmis. Taip pat ir dėl fakto, jog aš, kaip tėvas, esu gana nenormalus. Kai ceremonija pasibaigė ir blondinukė buvo beišeinanti, Aistruolė vėl prisiartino prie manęs. – Reikėtų palydėti namo mano draugę, – pranešė man diskretiškai, ir aš lygiai taip pat diskretiškai atsakiau jai, kad net nesvajotų. Vėliau prabudo mano vairuotojo sąžinė. Nusiploviau rankas, nusipurčiau drabužius, įlindau į švarką ir išvairavau automobilį prie vartelių. – Aplankyk mane, jei turėsi šiek tiek laiko, – pasakė Aistruolė, kai blondinukė pasilenkė sėsti. Įsėdo, uždariau dureles. – Išlaikyk gerą įspūdį apie mane, – pusbalsiu pasakė Aistruolė. Kelyje blondinukė kreipėsi į mane. – Ar tiesa, kad Paryžiuje gavai aukso medalį? – Taip. Didelį medalį. Manęs paklausė, kaip atrodė Paryžius ir kiti dalykai, ir aš jos pasitenkinimui viską išsamiai atsakiau. Kai atvažiavome, išlipau ir atidariau dureles. – Palauk minutėlę, – pasakė blondinukė paskubomis pradingdama. Netrukus sugrįžo su torto gabalu ir dideliu obuoliu. – Man rodos, tavo šeimininkai blogi ir tau duoda mažai valgyti. Padėkojau ir nuvažiavau. Namuose vėliau teko bartis, nes Aistruolė pretendavo į pusę torto gabalo. – Jei ne aš, ji tau nebūtų palikusi arbatpinigių, – pareiškė. Natūralu, kad svarbiausia man buvo ne torto dalybos, bet pagarba, kurią vaikai turi rodyti tėvams, ir nešlovė, kuria susitepa vaikas, išsižadantis savo tėvo. Įsikišo Margarita ir stojo mano pusėn, prieš Aistruolę. Tada Aistruolė išsitraukė iš kišenės popierinę smulkmę, kurią jai buvau davęs, ir metė Margaritai. – Turėk savo vyro kraitį, – suriko. – Apsieisiu be jo. Ji pradingo kūkčiodama, o mudu su Margarita pasidalijome torto gabalą.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija


Akiračiai

Ištikimas Dievui ir žmonėms Garbingasis Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis Laukiame dar vieno lietuvio paskelbimo palaimintuoju – Šventasis Tėvas šiemet juo paskelbs arkivyskupą Teofilių Matulionį, kankinį, tarnavusį Dievui ir žmonėms visą gyvenimą.

Kilmė, vaikystė, jaunystė

Kunigystė

Teofiliaus Matulionio gimtinė – gražusis Anykščių kraštas. Jis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškių vienkiemyje, Alantos valsčiuje pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Onos (Juočepytės) Matulionių šeimoje. Buvo antras vaikas. Gimdydama ketvirtą, Ona Matulionienė mirė. Prieš mirtį pasakė: „Pavedu visus tris savo berniukus Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.“ Taip ketverių Teofilius liko našlaitis. Neilgai trukus Jurgis Matulionis vedė antrą kartą. Pamotė gimdė septynis kartus, tad namie augo gražus pulkelis vaikų. Ji posūniams buvo gera, kaip įmanydama stengėsi pakeisti motiną, tačiau Teofilius vis vien labai mėgo buvoti pas močiutę, labai mylėjusią mirusios dukters vaikus. Matulioniai buvo ne tik nuoširdžiai tikintys, bet ir prakutę bei pasiturintys, tad vaikus stengėsi išmokslinti. Kadangi Teofilius mokytis norėjo, tai tėvas ir pamotė stengėsi sudaryti tam visas sąlygas. Pirmiausia vaiką rašto mokė kaimo daraktorius, paskui Liepojos gimnazijos gimnazistas ir galiausiai cerkvės djačiokas (vienas iš žemesnių šventimų Ortodoksų Bažnyčioje). Kai tėvas nusprendė, kad „naminių“ mokslų pakanka, nuvežė berniuką į Daugpilio realinę gimnaziją. Tačiau paaiškėjo, jog vaikas I klasei „per senas“, o ir parengtas ne itin gerai. Teko samdyti repetitorių gimnazistą, kad parengtų II klasei. Pagaliau, po metų, Teofilius tapo gimnazistu. Sulaukęs 18-kos jis ryžtasi stoti į kunigų seminariją. 1891 m. vasarą valsčiaus ūkininkų sueiga atleidžia Teofilių nuo visuomeninių prievolių bei mokesčių ir pritaria jo stojimui į kunigų seminariją. 1892 m. Teofilius įstoja į katalikų dvasinę akademiją Sankt Peterburge. Baigęs I kursą pasiprašo atleidžiamas, nes pablogėja silpna jo sveikata ir... suabejoja pašaukimu. Vėl įstoja į gimnaziją ir sėkmingai ją baigia. Per trejus metus abejonės dėl pašaukimo išsisklaidė ir Teofilius grįžta į seminariją. Sąlygos ten prastos, tad sveikata vėl sušlubuoja. Nepaisant to, 1900 m. kovo 7 d., per Šv. Tomo Akviniečio dieną, seminarijos koplyčioje įvyksta jo primicijų Mišios.

Tais pačiais metais kun. Teofilius paskiriamas Varaklianų parapijos vikaVyskupas Teofilius Matulionis, 1929 m. ru dabartinėje Rezeknės– Agluonos (anuomet Mogiliavo) vyskupijoje Latvijoje. Jis gana greitai išmoksta latvių kalbą ir klauso išpažinčių, pamokslus sako latviškai. Žmonės pamilsta jauną kunigą, vyresnybė taip pat jį vertina. Tad netrukus paskiriamas laikinuoju Bikavos klebonu. Netoliese sudegė Strūžanų bažnyčia, taigi tenka aptarnauti ir šią parapiją. Kad nebūtų per mažai, pridedamos dar dvi koplyčios. Automobiliai tais laikais retenybė (ir didelė prabanga!), todėl kun. Teofilius kasdien sukaria po keliasdešimt kilometrų vežėčiomis. Po dvejų metų tampa tikruoju Bikavos klebonu. Švč. Jėzaus Širdies (sic! Mamos paskutiniai žodžiai!) bažnyčia akivaizdžiai per maža, skurdoka. Padedamas parapijiečių ūkininkų, klebonas ją perstato, pagražina. Vietos aukštuomenei jis nepatinka (kunigaikštienė Radvilienė pasako į akis), nes tai ne saloninis kunigas, partneris prie kortų stalelio. Vis dėlto Bikavoje jis išdirba devynerius metus. Žmonės jį myli, nors klebonas aršiai kovoja su girtuoklystėmis, naminės varymu, netikusiais šermenų papročiais. Pats gyvena asketiškai, turtų nekaupia. Ir staiga nutinka taip: kun. Teofilius pakrikštija visai leisgyvį ortodoksės ir kataliko kūdikį, o carinė valdžia tai daryti draudžia. Įvyksta teismas. Galiausiai priimamas kompromisinis sprendimas. Kun. Teofilių atleidžia iš Bikavos parapijos klebono pareigų, nubaudžia 50 rublių bauda ir bausme Petrapilio vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

Petrapilyje Uoliai talkindamas Šv. Kotrynos parapijos sielovadoje kunigas greit atkreipia vyresnybės dėmesį. Už Nevos vartų (Vyborgskaja storona) spiečiasi gausi lietuvių, lenkų ir latvių katalikų darbininkų bendruomenė. Ji pradėjusi statyti Švč. Jėzaus Širdies (sic!) titulo bažnyčią, bet sekasi prastai. Kun. Teofilius paskiriamas į šią parapiją. Vargais Artuma 2017 m. vasaris

27


Akiračiai

negalais jo pastangomis iškyla erdvi neogotikinė bažnyčia. Kad surinktų statyboms pinigų, sekmadieniais apdulkėjusia sutana (dirbo fizinį darbą lygiomis su parapijiečiais ir samdytais darbininkais) stovi prie vartų su kepure prieš šv. Mišias prašydamas aukoti bažnyčios statymui. 1922 m. sovietų valdžia užsimojo atimti bažnyčių nekilnojamąjį turtą ir pareikalavo atiduoti auksinius bei sidabrinius liturginius reikmenis. Sankt Peterburgo (tuomet Petrogrado) kunigai tam griežtai pasipriešino, todėl jiems buvo įsakyta atvykti į Maskvą. Išlydėtas minios parapijiečių kun. Teofilius 1923 m. kovo mėnesį išvažiavo. Kovo 21 d. įvyko teismas. „Nusikaltėliams“ inkriminavo kontrrevoliucinę veiklą. Jie nesigynė, kad katechizavo vaikus ir suaugusiuosius, o uždarius bažnyčias šv. Mišias aukojo

baisų lagerį Solovkų salose Baltojoje jūroje. Siaubingieji „Solovki“ aprašyti ne tik istorikų, dokumentininkų, bet ir grožinėje literatūroje dėl žiaurumo ir klaikių sąlygų. Tai pelkėtos salos, kur atšiauri žiema trunka daugiau nei pusmetį. Kaliniai turėjo tiesti kelius. Iš jūros reikėjo traukti rąstus, vilkti juos ant pečių per raistą kelis kilometrus, kasti pelkynuose žemes. Kas baisisi Egipto vergų darbu, tam galima pasakyti, jog piramidžių statymas – tai atostogos, palyginus su kankinimu „na Solovkach“. Ten kalėjo per 30 kunigų. Juos prižiūrėjo ypač griežtai. Atimdavo siuntinius, dalį maisto pavogdavo, o kitą atiduodavo į „bendrą katilą“. Kažkiek razinų praslysdavo, nes prižiūrėtojai nežinojo, kas tai yra, ostijas iškepdavo savadarbėje keptuvėje. Šv. Mišias aukodavo naktį, užtiesę švarią staltiesėlę ant lagamino ar dėžės. Toks buvo altorius... Visai paliegusį vysk. Matulionį atleido nuo kelių tiesimo, miško kirtimo darbų dalies ir skyrė, kaip ypač sąžiningą, skirstyti „bendro katilo“. Jo darbus tampyti medieną ir tiesti kelią pelkėse savanoriškai atlikdavo jaunesni ir stipresni kunigai. Tremtyje vysk. Matulionis visai sukrito. Vargu ar jis būtų likęs gyvas, nes šis siaubas truko nuo 1929 m. rudens iki 1933 m. pavasario. Laimei, 1933 metais tarp Lietuvos ir Rusijos įvyko pasikeitimas politiniais kaliniais. 18 kalinių – 15 kunigų ir trys pasauliečiai – Maskvoje susitiko su Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu Rusijoje Jurgiu Baltrušaičiu ir per Latvijos sieną išvyko į Lietuvą.

Atokvėpis 1933 m. iš SSSR kalėjimų į Lietuvą sugrįžę kunigai. Sėdi iš kairės: Vytautas Paškevičius, vysk. Teofilius Matulionis, Vincentas Ilginas. Stovi: Jonas Deinis, Kazimieras Juršanas, Jonas Ladyga, Augustinas Pronskietis, Mykolas Bugenis, Jonas Paulavičius, Ladislovas Čegis.

privačiuose namuose ir butuose. Liturginius reikmenis atiduoti atsisakė. Teismas nusprendė arkivysk. Janą Ciepliaką ir mons. Konstantiną Budkiewiczių sušaudyti, o kunigus – įkalinti. Kun. Teofilių nuteisė trejiems metams. Tai vyko tuo metu, kai Vatikanas... maitino 120 tūkst. badaujančių rusų vaikų ir dar atsiuntė per 40 vagonų maisto produktų.

Lagerių epopėja Butyrkų ypatingo režimo kalėjime, vėliau Sokolnikuose kun. Matulionis kalėjo per dvejus metus. Išleistas grįžo į Sankt Peterburgą, tuomet jau Leningradą, ganyti savo avelių. Nes kas gi pasirūpins parapijiečiais? Tačiau neilgai teišbuvo laisvas. Vis dėlto vyskupas Antonijus Maleckis suspėjo kun. Teofilių Matulionį labai slaptai, 1929 m. vasario 9-osios naktį, dalyvaujant tik dviem liudytojams kunigams, konsekruoti tituliniu Matregos vyskupu. Savo šūkiu jis pasirinko: „Per kryžių į žvaigždes“ (Per crucem ad astra). Tų pačių metų rudenį jį vėl suėmė ir uždarė į kamerą, kurioje kadaise kalėjo... Leninas. Šalia kontrrevoliucinės veiklos kaltino ir šnipinėjimu Lietuvai. Žinoma, bandė verbuoti. Po metų arešto, tardymų naktimis be teismo išsiuntė į itin

28

Artuma 2017 m. vasaris

Iškankintus kalinius prie sienos pasitiko Rygos vyskupas Jāzeps Rancāns. Jis Teofiliui Matulioniui ant galvos uždėjo pijusę, ir tik tada kunigai sužinojo, kad jis vyskupas. Beje, to nežinojo ir čekistai. Sugrįžęs iš sovietinio pragaro, vysk. Matulionis pirmiausia nuvyko į Romą padėkoti Šventajam Tėvui Pijui XI. Pasakojama, kad kai jis atsiklaupė prieš popiežių palaiminimui, šis pakėlė jį, atsiklaupė pats ir pasakė: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“ Mėnesį pabuvęs Romoje, vyskupas grįžo, aplankė Daugpilio gimnaziją, kurioje mokėsi, Marijampolę, pasisvečiavo pas gausią giminę ir 1934 m., JAV lietuvių pakviestas, išplaukė į Niujorką. Valstijose lankė lietuvių kolonijas, Čikagoje pašventino paminklą Dariui ir Girėnui. Amerikoje viešėjo pusantrų metų. Grįždamas namo, dviem savaitėms užsuko į Egiptą, mėnesį praleido Šventojoje Žemėje, o tada vėl nuvyko į Romą. Iš ten kelias į Lietuvą vedė per Čenstakavą, Varšuvą. 1936 m. apsigyveno seserų benediktinių vienuolyne Kaune ir pradėjo eiti Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriaus pareigas. Tuo pat metu talkino arkivyskupui Juozapui Jonui Skvireckui ir Kauno kurijai. 1938 m. įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją. Tai Lietuvoje buvo padaryta pirmą kartą. 1940 m. paskiriamas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu.


Akiračiai

Prasidėjo karas, atnešęs Bažnyčiai sunkių suvaržymų. Laikas tapo itin nepalankus plėtoti ganytojiškąją veiklą. Mirė Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta. 1943 m. į jo vietą paskiriamas Teofilius Matulionis. Pasitraukus vokiečiams ir sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo gerai vyskupui pažįstamas Bažnyčios persekiojimas. Jis mokė kunigus, nepaisant visko, nepaklusti okupantų spaudimui, būti tvirtus ir nepalenkiamus.

Antroji kalėjimų epopėja 1945 m. vyskupas iškviečiamas į Vilnių. Jis vyriausybės prašo leisti vaikus mokyti tikybos ne pamokų metu, aptarnauti sovietų kariuomenėn paimtus katalikus lietuvius, turėti bent vieną katalikišką leidinį ir ryšį su Vatikanu. LTSR liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas sutinka su sąlyga, jei vyskupas kreiptųsi į partizanus, kad jie sudėtų ginklus. Į tai Matulionis atsako, jog jis nesikišąs į politiką. Antrą kartą su tokiu pačiu reikalavimu dėl partizanų buvo iškviestas kitais metais. Po 10 mėnesių Kaišiadoryse vyskupas suimamas ir išvežamas į Vilnių. Beveik metus naktimis tardomas ir po sprendimo išgabenamas į Oršą. Iš čia po baisiose sąlygose praleisto bemaž pusmečio pervežamas į nuo caro laikų žiaurumu pagarsėjusį griežtojo režimo Vladimiro kalėjimą. Jame kankinamas visiška izoliacija. 1953  m. sunkiai suserga ir pusę metų guli ligoninėje. Aritmija, kiti sunkūs širdies veiklos sutrikimai pranašauja, jog neišgyvens. Bet Viešpaties valia buvo kitokia – vyskupas išgyveno ir net apsveiko. Tada 1954 m. pavasarį jį išveža į neįgaliųjų namus Mordovijoje. Čionykščiai gydytojai irgi kalba apie artėjančią mirtį, tačiau jis pasveiksta. Iš Mordovijos 1956 m. grįžta į Lietuvą. Grįžta lageriuose praleidęs 9,5 metų...

Tremtis Lietuvoje Į Kaišiadoris grįžti vyskupui neleido. Prisiglaudė Birštone pas kun. Joną Jonį. Čia 1957 m. konsekravo vyskupu būsimą kardinolą Vincentą Sladkevičių. Tačiau gyvenimas Birštone truko vos pusantrų metų. Klebonijoje pradėta daryti kratas, vyskupą išregistravo. Jis bylinėjosi, rašė SSSR generaliniam prokurorui. Viskas baigėsi tuo, kad 1958 m. rudenį Matulionį jėga įsodino į automobilį ir išvežė į Šeduvą. „Dėl tvarkos“ kun. Jonį nuteisė ketveriems metams kalėti Mordovijoje. Šeduvoje vyskupą apgyvendino trijų mažų kambarėlių butelyje, uždraudė eiti į bažnyčią. Tad šv. Mišias aukojo namuose. 1962 m. vasarį Šventasis Sostas jam suteikė arkivyskupo titulą. Deja, arkivyskupas jau beveik neišeidavo iš namų. Sveikata visai sumenkėjo. Čia jis taip pat buvo sekamas, daromos kratos, klausomasi pokalbių, stebimi lankytojai. Rugpjūčio viduryje arkivyskupo sveikata ypač pablogėjo. Kai kurie šaltiniai mini gydytojus, galėjusius padary-

ti įtartiną vaistų injekciją. Rugpjūčio 19 dieną, sekmadienį, buvo visai silpnas. Šeimininkės paprašė... alaus! Toji slapta į alų įpylė ir konjako, bet jau niekas nebepadėjo. 1962 m. rugpjūčio 20 d., pirmadienį, gavęs sakramentus, iškeliavo pas Viešpatį. Buvo pradėjęs 90-uosius gyvenimo metus. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje šalia vysk. Juozapo Kuktos.

Arkivyskupo Teofilio Matulionio asmuo Kalbant apie šią išskirtinę asmenybę, dera pabrėžti ypatingą jo tikėjimą ir nepaprastą pamaldumą, ypač Švč. Jėzaus Širdžiai. Tik neeilinis Dievo vaikas galėjo išgyventi protu sunkiai suvokiamą pačių baisiausių SSSR lagerių pragarą, kurio siaubų dėl straipsnio apimties čia neįmanu aprašyti. Ir tai nuo jaunystės silpnos sveikatos žmogus! Teofilius Matulionis buvo kunigas visa siela ir kiekviena kūno ląstele. Jam rūpėjo Dievo karalystė mumyse ir žmonės, žmonės, žmonės. Niekada nekaupė turtų nei sau, nei giminėms. Gyveno asketiškai. Išliko atlikusiųjų išpažintį pas kun. Teofilių prisiminimai. Jie vienbalsiai tvirtina, kad po, tiesa, ilgokos išpažinties nueidavo nuo klausyklos tarsi ant sparnų. Amžininkai ir dar gyvi jį pažinojusieji teigia vyskupą buvus itin inteligentišką, nepaprastai malonaus būdo. Įžvelgė kiekvieno žmogaus gėrio pradą, net savo kankintojų, tardytojų, seklių. Kaip buvo mylimas žmonių, liudija keli neeiliniai faktai. Baisiausiais teroro laikais, po revoliucijos, parapijiečiai rinko parašus (surinko tūkstančius) užtardami savo kunigą ir siuntė aukštiems sovietų dignitoriams į Maskvą. Nepabijojo! Nepabūgo jo užtarti ir rusų rašytojo Maksimo Gorkio žmona. Nepaisydami jiems grėsusio pavojaus, Petrapilio katalikai savo kleboną nesislapstydami ir verkdami lydėjo į kankynes. Vikaras, klebonas, vyskupas Teofilius Matulionis visomis jėgomis kovojo su girtavimu, kalbėjo žmonėms apie pragaištingą alkoholio žalą. 1957-uosius paskelbė blaivybės metais.

Šeduvoje

Šis tikėjimo ir tiesos vyras niekada nenusižengė savo principams, nepalūžo, nenusilpo moraliai ir psichologiškai. Tai buvo tikras dvasios titanas. Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2017 m. vasaris

29


Kalbos skrynelė

Apie mūsų pavardes Violeta MICEVIČIŪTĖ Dabar grįžkime prie konkrečios pavardės Matuliónis. V. Maciejauskienės, M.  Razmukaitės, A. Vanago Lietuvių pavardžių žodyne, II t., apimančiame L–Ž raides, prie pavardės Matuliónis pateikiami šios pavardės paplitimo statistiniai ir geografiniai duomenys. Iš jų matyti, kad dažniausiai ši pavardė aptinkama Šiaurės, Rytų ir Šiaurės Rytų Aukštaitijoje: Alanta (13), Utena (10), Biržai (6). Arkivyskupas Teofilius Matulionis kaip tik ir gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Alantos valsčiuje. Minėtame žodyne prie pavardės Matuliónis randame nuorodą žr.  Matùlis. Šios pavardės paplitimas pasislenka dar labiau į šiaurę: Vabalninkas  (26), Debeikiai (13), Šiauliai (11), Skapiškis (10), tačiau apima ir tokius miestus kaip Širvintos (9), Kaunas (9). Dar plg. Matulà, Mãtulas. Gilinantis dar toliau, paaiškėja, kad pavardės Matuliónis, Matùlis, Mãtulas kilo iš pavardės Mãtas, kuri dažniausiai apinkama Žemaitijoje – Papilė (13), Mosėdis (6), na o ši – iš krikšto vardo Mãtas. Pavardžių, kilusių iš hebrajiškų vardų, yra labai daug, nes seniau Lietuvoje hebrajiškos kilmės vardai buvo vartojami gana dažnai. Patys populiariausi, iš kurių yra kilusių daugiausia pavardžių, tai Jonas – apie 510 pavardžių, ir Matas (Motiejus, Modestas) – apie 410 pavardžių. Vardas Teofìlius, kaip nurodoma K.  Kuzavinio ir B. Savukyno Lietuvių vardų kilmės žodyne, kildinamas iš sulotyninto graikiško Theophilus – Dievo bičiulis: graik. Theòs – Dievas ir phílos – mylimas, mielas. Pavardė Matuliónis kildinama iš hebrajiško vardo Matas; hebr. Mattīthjā – Dievo dovana.

Skubu su Jumis pasidžiaugti mūsų laukiančiu ypatingu įvykiu Bažnyčios gyvenime. Šiemet turėsime išskirtinę progą dalyvauti garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmėse, kurios tikrai ne už kalnų. Taigi šįkart pravėrę „Kalbos skrynelę“, galėsite susipažinti su šios švelnios širdies ir tvirto tikėjimo asmenybės vardo ir pavardės kilme. Bet pirmiausia šiek tiek istorijos, iš kur ir kada radosi mūsų pavardės. Tikriausiai visoms jaunoms šeimoms, susilaukusioms vaikelio, teko susimąstyti, kokiu vardu jį pavadinti, ką vienas ar kitas vardas reiškia. Tačiau kur kas rečiau susimąstome apie antrą, iš kartos į kartą paveldimą asmenvardžio dėmenį – pavardę. Kada gi šalia vardo atsirado ir pavardė? Be daugelio išorinių aplinkybių, vienas svarbiausių motyvų pavardėms rastis buvo Lietuvos krikštas. XIV a. pab. – XV a. pab. Lietuvos gyventojus pakrikštijus, atsirado nemažai naujų vardų. Dalis senųjų vardų tapo pavardėmis. Pirmiausia pavardes galima suskirstyti į dvi grupes: lietuviškos kilmės ir nelietuviškos kilmės. Lietuviškos kilmės pavardės yra kilusios iš lietuviškų ar baltiškų tikrinių ar bendrinių žodžių. Jos yra gana įvairios ir sudaro apie 30 proc. visų dabartinių pavardžių. Tai 1) asmenvardinės pavardės, pvz., Galvydis, Radvilas, Survila; 2) tautovardinės pavardės, pvz., Žemaitis, Totorius, Gudaitis; 3) vietovardinės pavardės, pvz., Kaunietis; 4) pravardinės pavardės. Jos dar skirstomos į gyvūninės kilmės pavardes, pvz., Genys, Sakalas, Vilkas; augmeninės kilmės pavardes, pvz., Beržas, Dobilas, Aviža; pavardes, apibūdinančias žmogaus charakterį ar išvaizdą, pvz., Gerulis, Pikturna, Aukštakojis, Mažiulis. Tačiau daugelis mūsų pavardžių yra nelietuviškos kilmės asmenvardžiai, iš kurių vėliau ir susidarė pavardės. Jos į Lietuvą atėjo iš įvairių kalbų, skirtingais keliais ir nevienodu laiku. Nelietuviškos kilmės pavardžių Lietuvoje yra daugiausia, jos sudaro maždaug 70 proc. visų pavardžių. Daug pavardžių yra kilusios iš hebrajiškos, graikiškos, lotyniškos kilmės vardų ir sudarytos iš įvairių priesagų (-aitis, -onis, -ūnas).

Ir nieko čia daugiau nepridursi – pati Teofiliaus Matulionio vardo ir pavardės etimologija mums sako, kad jis yra tikras Dievo bičiulis ir mums visiems Dievo dovana.

Ar norėtumėte nesenstančios dovanos sau ir artimiesiems? Siūlome dailiai įrištą 2016 metų Artumos žurnalų komplektą. Teirautis redakcijoje Rotušės a. 23, Kaune, tel. (8 37) 20 96 83, el. p. redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

30

Artuma 2017 m. vasaris


Sveikata

Kad žmogus nuo meilės atgytų Gailestingąja meile Caritas apgaubia neįgalius, ligonius ir kitus vargstančius žmones. Pastaraisiais metais atkreipėme dėmesį į epilepsija sergančius asmenis. Vasario mėnuo svarbus ir dėl pasaulinio dėmesio šiai ligai. Antrąjį vasario pirmadienį Europoje minima Epilepsijos diena, o vasario 14-ąją švenčiama Šv. Valentino – ir epilepsijos ligonių globėjo – diena. „Bejėgiškumas“

Šeimos, auginančios sergantį epilepsija vaiką, dažnai perdėtai saugo jį nuo tikrų ir įsivaizduojamų fizinių bei dvasinių susižeidimų. Kai vaikas auga šeimoje, kuri riboja jo laisvę, nuolat kontroliuoja ir verčia elgtis taip, kaip tėvams atrodo priimtina, neskatina iniciatyvos, suaugęs jis negebės priimti savarankiškų sprendimų, mokytis iš savo patirties, atlaikyti rizikos įtampą ir pakęsti neapibrėžtumą. Augdamas ir bendraudamas su tėvais ir kitais žmonėmis vaikas palaipsniui susikuria „žmogaus paveikslą“, kuriuo vadovaujasi gyvenime. Į šį paveikslą jis įpina savo tėvų požiūrį į žmogų, jų elgesio su kitais pavyzdžius. Vėliau jis prijungia patirtis ugdymo įstaigose, profesinėje veikloje. Savo kasdieniame darbe sutinkame žmonių, kurie jaučiasi neišgirsti taip, kaip jie nori būti išgirstami, kurie kartais jaučiasi nesaugūs ar neapsaugoti, jiems trūksta žinių ir supratimo apie save ir savo ligą. Caritas, kaip „globojanti meilė“, savo veikimu žmonių gyvenime stengiasi išlaisvinti juos nuo užsidarymo, nepriėmimo, nesidomėjimo, negebėjimo pažvelgti į situaciją tarsi iš šalies. Epilepsijos ligoniai dažnai bijo atskleisti tikruosius jausmus, nes gali būti nepriimti, nuvertinti. Jeigu žmonės būna patyrę atstūmimą, prievartą, – kaip jiems jaustis saugiems, pasitikėti kitais, užmegzti lygiavertį santykį ir bendradarbiauti? Kartais tenka bendrauti su žmonėmis, kurie patiria mažai aplinkinių dėmesio, nerimtą požiūrį, nesupratimą, nesidomėjimą ir abejingumą. Nelengva užduotis – sugrąžinti pasitikėjimą savimi ir kitais, įduoti įrankius, kuriais naudojantis atgytų žmogaus noras tyrinėti, dalyvauti, kurti. Kaip parodyti žmogui, kad jis svarbus, reikalingas, teikia džiaugsmo ir reikalingumo jausmą kitam? Atlikdami savo tarnystę Carito bendradarbiai stengiasi atliepti reikalavimą „kiekvieną žmogų matyti kaip unikalų, individualų, vienintelį ir nepakartojamą“ ir elgtis su juo kaip su vieninteliu, netaikyti universalių metodų ar šablonų. Gebėjimas atsiverti bet kokiai kito žmogaus patirčiai siejamas su neteisimu, su pastangomis suprasti kitą. „Niekur nesutiksi vienoje vietoje tiek daug sergančiųjų epilepsija...“, – sakė sergantis epilepsija asmuo, dalyvaujantis Carito socialinės reabilitacijos programoje. Viena

šios programos dalių – tarptautinė modulinė epilepsijos programa (MOSES), skirta ligoniams ir jų šeimos nariams. Kuo ypatinga MOSES? Programos turinys ir mokymai sudaryti taip, kad ligoniai būtų motyvuojami aktyviai dalyvauti gydyme ir savo gyvenimo formavime, kad jiems būtų suteikta žinių ir pavyzdžių, kaip veikti savarankiškai. Mokymo programos dalyviai įgyja medicinos žinių apie epilepsiją, geriau supranta savo ligą, geriau suvokia ir įvardija subjektyvią gyvenimo su liga patirtį, sustiprina pasitikėjimą savimi ir kitais. Bendravimas mokymuose ir bendradarbiavimas grupėje vienų su kitais bei su MOSES mokytojais padeda išsilaisvinti iš įtampos ir nerimo, įveikti stigmatizacijos baimę, įgyti laisvės priimant ir įgyvendinant sprendimus, didinančius asmeninę gerovę. Siekiant aktyvesnio epilepsijos ligonių dalyvavimo bendruomenės gyvenime, Caritas kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentais parengė fotoprojektą „Aš toks kaip ir Tu“. Projekto tikslas – per meną atskleisti epilepsijos kaip ligos problematiką. Tuo tikslu medikai kartu su sergančiais epilepsija asmenimis dirba grupelėse: renka idėjas, ką norėtų pasakyti visuomenei apie epilepsiją ir ja sergančius žmones, kaip norėtų tai pavaizduoti, kaip pavadinti. Viena iš nuotraukų temų – „Bejėgiškumas“. Mes, Carito bendruomenė, kviečiame jungtis prie mūsų, kad kartu atvertume duris tiems, kurie neįstengia jų atidaryti. Programos vadovė dr. Polina Šedienė Kauno arkivyskupijos Caritas Papilio g. 5, 44275 Kaunas mob. 8 646 378 02 el. p. caritas.epilepsija@gmail.com

Artuma 2017 m. vasaris

31


Sveikata

Dvasia Gaivintoja ir gaivintojai Šventoji Dvasia kaip Gaivintoja veikė dar Biblijos karalių laikais. Tai, ką padarė pranašas Elijas ir jo mokinys Eliziejus (Eliša), – gal kiek panašu į šiuolaikinę reanimaciją. „Eliša atėjo į namus. Žiūri, ten ant jo lovos guli berniukas – negyvas. Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi Viešpačiui. Paskui įlipo į lovą ir atsigulė ant vaiko. Jis uždėjo savo burną jam ant burnos, savo akis jam ant akių ir savo rankas jam ant rankų. Elišai gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. Eliša nulipo, perėjo kartą skersai ir išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis“ (2 Kar 4, 32–35). Kita istorija: „Paėmęs jį nuo jos rankų, [Elijas] nusinešė jį į viršutinio aukšto kambarį, kur jis gyveno, ir paguldė ant savo lovos. ‘Viešpatie, mano Dieve, – jis šaukėsi Viešpaties, – argi tu net šiai našlei, pas kurią esu svečias, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?’ Tada jis atsigulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi Viešpaties, tardamas: ‘Viešpatie, mano Dieve, maldauju, tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!’ Viešpats išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo“ (1 Kar 17, 19–22). Dabar jau kiekvienas pirmakursis studentas medikas išmokomas gaivinti. Ne medikai taip pat mokomi gaivinti. To mokomas ir privalo mokėti kiekvienas vairuotojas. Kai kurių profesijų atstovai mokomi netgi periodiškai, kas keleri metai: apsaugininkai, gelbėtojai, lėktuvų palydovai, baseinų darbuotojai, statutiniai pareigūnai (net prokurorai), geležinkelininkai ir kelininkai, pedagogai, pramogų ir kitų renginių organizatoriai, kosmetologai, tatuiruotojai ir antstoliai... Nagi, visi, turintys vairuotojo pažymėjimą, dėkit ranką prie širdies. Ar pradėtumėte spaudyti krūtinę ir pūs32

Artuma 2017 m. vasaris

ti orą burnon šalia jūsų sukniubusiam žmogui? Jei pradėtumėte, padidintumėt tikimybę jam likti gyvam nuo 4 iki 37 procentų. Gerokai daugiau vilties! Tačiau vidutiniškai išgyvena tik 10–15 proc. gaivintų žmonių. Sėkmingi reanimacijos epizodai meniniuose filmuose sukūrė nerealiai optimistiškus visuomenės lūkesčius. Imituodami gaivinimo veiksmus filmų aktoriai dažniausiai tai daro neteisingai. Žinomas tik vienas atvejis, kai 2011 m. devynmetė Tristina Sanghin išgelbėjo savo seserį, įkritusią į baseiną, gaivindama ją, kaip buvo mačiusi filme „Juodojo vanago žūtis“ (Black Hawk Down, 2001). Šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II gimtinėje Vadovicėse prie Krokuvos, priešais baziliką, plyti aikštė maldininkų susibūrimams. Spėkit, ką ten pamačiau? Automatinį išorinį defibriliatorių (AID)! Esant palankioms aplinkybėms, per pirmąsias tris gaivinimo minutes atlikta defibriliacija (elektros smūgis, „užvedantis“ netvarkingai virpantį širdies raumenį vėl ritmiškai susitraukinėti) padidina tikimybę išgyventi iki 57 proc. Netgi labai apčiuopiama viltis! Tikėtina, kad lenkų vairuotojai moka tuo prietaisu naudotis, jeigu jau pakabino jį mažo miestelio aikštėje. Praėjusį rudenį, jei pamenate, populiarioji mūsų žiniasklaida sensacingai skelbė, kad Vilniaus oro uoste niekas nemokėjo paprasčiausių gaivinimo veiksmų ir nepanaudojo ten buvusių AID. Vien tik atvėrus prietaiso dėžę, greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobilis be jokių skambučių išvyksta į gaivinimo vietą. Ar žinote, kur jūsų mieste išdėlioti AID? O kai paskambinam 112, dispečeris užduoda mums labai svarbių klausimų, į kuriuos privalome ramiai ir aiškiai atsakyti. Tuomet gausime paprastus nurodymus ir privalėsime vykdyti. Gaivintojai būna trijų rūšių: apmokyti  – tie, kurie vykdo dispečerio nurodymus; išmokyti  – idealiu atveju kiekvienas vairuotojas, pradedantis gaivinimą iki skambučio 112; profesionalai – tie, kurie atvažiuoja GMP mašina per 8–10 minučių nuo skambučio, jei kiti neidealūs vairuotojai nesutrukdo. Štai pradinių veiksmų seka.

Nėra sąmonės

Šauktis pagalbos

Atverti kvėpavimo takus

Nėra normalaus kvėpavimo

Kviesti GMP

30 krūtinės ląstos paspaudimų

2 įpūtimai 30 krūtinės ląstos paspaudimų

Tęsti gaivinimo ciklus (KKP santykiu 30 ir 2)

Jeigu nesate tikri, kad mokate tinkamai įvertinti, ar nukritęs žmogus reaguoja, kad žinote, kaip šauktis aplinkinių pagalbos, kaip teisingai atlošti galvą ir pakelti apatinį žandikaulį, kaip atskirti normalų kvėpavimą nuo agoninio, kur ir kaip sudėti savo rankas ant gaivinamojo krūtinės ir kiek spausti krūtinę, kokiu ritmu, kaip ir kiek pūsti oro į plaučius, siūlyčiau gaivinimo kursus pakartoti. Tinkamai to išmokstama darant ir kartojant. Jei jūsų parapijoje susirinks 10–20 norinčių pasimokyti entuziastų, susisiekime per redakciją ir atvyksime pamokyti KKP – kvėpavimo ir kraujotakos palaikymo ar atkūrimo. Kiekvienas esame Šventosios Dvasios buveinė. Tegu Dvasia Gaivintoja veikia per mus – mokytus gaivintojus. Taip bus daugiau vilties. Gydytojas Vytis ŽEMAITIS


Gyvenimas kaip senas vynas

Visaip apie meilę Vanda IBIANSKA Dabar visi įsikirtę kalbėti apie meilę. Tai vis dėl enciklikos Amoris laetitia („Meilės džiaugsmas“). Aš tai nesigilinu ir nefilosofuoju, nes esu įsitikinusi, jog reikia tiesiog mylėti ir tiek! Žinoma, meilė – sudėtinga kompozicija. Ir jos pakraipų visokių esama. Tik pradėk vardyti! Tarkim, tėvų meilė vaikams. Su instinkto priemaiša, bet tvari, besiaukojanti ir garbinga. Bet tik pasuk vektorių į kitą pusę! Vaikų meilė tėvams jau ne tas, oi, ne tas. Nesakau, kad nemyli, tačiau kad nepakankamai – neginčytina kaip Pitagoro teorema. Laimei, išimčių gausu ir tai džiugina. O štai senelių meilė vaikaičiams pati stipriausia ir besąlygiška. Nesavanaudiška, kantri, nepavydi, dosni. Aibė gyvenimiškų pavyzdžių rodo, jog vaikaičiai senelius taip pat myli, bet su jų netektimi susitaiko lengviau, negu su tėvų, nors su šiais ginčijasi ir visai neklauso. Tai čia taip šeimoje. Bet yra kita meilė, apie kurią kalbama mažiau, tarsi ji būtų antraeilė. O ji, ak, kokia esminga! Visų pirma – Tėvynės meilė. Mokyklose jos neįdiegia, nes mūsų švietimo sistema akla, šluba ir kuprota. Ir apskritai jos sąnariai sudilę, stuburas nepataisomai sukežęs. Ar skiepijama meilė Lietuvai šeimoje? Tik retoje. Kitaip lietuviai pasišokėdami nelėktų į londonus, oslus, amsterdamus juodadarbių patirties semtis. Sakysite, kad emigraciją lemia pinigai, uždarbiai. Bet aš vis vien galvoju kitaip. Jei ir labai skursčiau, nenorėčiau tuose londonuose būti antrarūšiu žmogumi, gyventi trise viename kambaryje ir dirbti juodžiausią darbą. Galvočiau, kaip prasigyventi Tėvynėje, nes man nusispjauti iš aukšto medžio į tokia kaina uždirbtus pinigus. Namai yra namai, o Tėvynė tik viena. Todėl ir reikia kasdien galvoti, ką aš galiu duoti Tėvynei, nes ji man duos tada, kai mes visi drauge ją pakelsime. Bene sunkiausia yra mylėti savo priešus. Kristus to mokė, bet vėlgi! Lietuvos priešų jokia jėga manęs mylėti neprivers. Dar pasakysit, kad turiu mylėti Putiną! Patys rusai dar šiaip taip. Nors irgi komplikuota substancija. Jų mąstymo iki šiol niekam nepavyko perprasti, nes ten susimaišė viskas: ikona, ryklys, širdingumas, šėtonas, noras (ir siekis, siekis!) būti ganomiems voljere, bet kartu ir atjauta, svetingumas šalia šaltakraujiško žudymo neva tėvynės karuose. Tai tiek dėl patriotizmo. Asmeninius priešus, visokius mums blogio linkinčius figūrantus pamilti lengviau, netgi nesant mazochistu. Aš praktikuoju tokį metodą: vakarais nepamirštu pasi-

melsti už krokodiliškai mano atžvilgiu nusiteikusį kurį nors individą. Kartais gelbsti, kartais ne, bet vis vien meldžiuosi. Nesakau, kad lengva nusiteikti maldai, nes taip ir norisi už patirtą nuoskaudą pilti aperkotą. Suskaičiuoju iki 15 ar 17 ir tada jau galiu pradėti melstis. Ar pamilstu? Na, gal ne visai. Bet jaučiu ne neapykantą, o tik susirūpinimą juo arba ja. Stojos metas priartėti prie labiausiai visiems rūpimos temos: moters ir vyro meilės. Oi, čia chemija ir biochemija, ne kitaip! Imkime visai žalią jaunimėlį. Meilės ten su žiburiu nerasi. Netikiu jokiais romeo ir džiuljetomis, viską išsigalvojo mergišius Shakespeare’as. Pamato 20-metė blondinė 23-ejų šateną ir paleidžia savo feromonus. Liaukos kosminiu greičiu pradeda produkuoti hormonus, tas užuodžia ir lekia paskui ją. O koketavimas mergos prigimtyje užprogramuotas. Dar nuo gyvenimo urvuose laikų. Va tau ir meilė! Palakstė, palakstė, pavaikščiojo apsikabinę, išbandė jau kone nebesmerkiamą palaidą seksą, pagadino sveikatą kontraceptikais, ir tik. Bulvės nuvyto, meilė praėjo. Meile iš pirmo žvilgsnio išvis netikiu. Sykį iš pirmo žvilgsnio platoniškai buvau įsimylėjusi. Man tada buvo 17, o jam gal 30. Toks intelektualas, eruditas, manieringas džentelmenas. Vis dar buvau įsimylėjimo būsenos, kai per vieną vakarėlį mano svajonių princas užsibalzamavo tiek, kad užmigo įsikniaubęs veidu į baltos mišrainės dubenį. Nuo to laiko suku nosį nuo visų intelektualų (dažniausia jie būna pseudo), o visokios ten kinų ceremonijos ir ritualiniai šokiai įspūdžio nebedaro. Tai nereiškia, kad nevertinu gražaus elgesio. Santuokinė meilė būna tikra tik be išdavystės ir teisingai paskirsčius pareigas. Mano galva, neištikimybė ir smurtas turėtų būti įstatymais rafinuotai baudžiami. Pvz., pasukęs kairiop vedęs vyras privalėtų dešimties liudininkų akivaizdoje dvylika dienų gerti kokteilį iš kiaulės tulžies ir driežo kraujo. Po tris kartus per dieną. Padėtų, oi, padėtų! Vyro pareigos namuose yra šios: siurbimas, grindų plovimas, bulvių skutimas, indų mazgojimas, šuns vedžiojimas, šiukšlių nešimas ir visi vyriški darbai, kaip antai, taisymai, remontavimai, sunkių rekvizitų kilnojimas ir kitos pagrindinės vyriškos pareigos. Visos. Be to, privalo namo parnešti deramą algą. Dėl šitokio vyro Artuma 2017 m. vasaris

33


Gyvenimas kaip senas vynas

mylėjimo jau galima pagalvoti. Po septynerių–aštuonerių bendro gyvenimo metų gal pavyktų jį pripratinti kasdien keistis kojines, skaityti knygas, užuot rėkdžius televizorių, pamiršti alaus skonį, kalbėti tik apie žmonos automobilio gedimus bei taisymą. Tada buvęs įsimylėjimas jau gali sėkmingai transformuotis į meilę. Vyro sielos ir proto „pakuotė“ nėra labai svarbi. Tara yra tik tara. Blondinas, brunetas, plikas, aukštas, žemas – visa tai niekai. Kai jūsų vienintelis JIS išlaiko pareigų, algos ir laiko egzaminą, tada jau galite retkarčiais pažiūrėti į jį švelniomis Bembio akimis. Vyrams tai labai patinka. Bet yra ir kita medalio pusė. Būtent apie tą laiką pradėsite rimtai, o ne paviršutiniškai rūpintis jo sveikata, psichologiniu komfortu, net išvaizda. Tai reikš, jog atėjo tikroji, tvirta meilė. Pasitaiko, kad meilė nesuprantamu būdu atsiranda tarp pusamžių ar vyresnio amžiaus žmonių. Ji tiesiog ištinka, ir tiek! Žiūrėk, pažįstami nuo mokyklos ar studijų laikų ir nieko. Staiga nei iš šio, nei iš to pradeda kits kitam skambinėti, kartu gurkšnoti kavą, o kad abiejų nuomonės visose srityse vienodos. Maža to, jis po 20 metų

Vitos Tamoliūnės asociatyvinė nuotrauka

* * *

Suvalkietis semia vandenį kibiru iš kūdros ir pila žemėn. Praeivis klausia: – Ką gi tu čia, žmogau, darai? – Noriu išsemti vandenį iš balos. – Tu ką?! Iš proto išsikraustei? – Išsikraustytum ir tu, jei paskandintum muilą.

* * *

Kalbasi du viengungiai. – Žinai, geras dalykas tie plaunami tapetai, tik sunkoka juos nuimti ir sudėti į skalbyklę.

* * *

Gyveno kartą mergaitė. Taip jai ir reikia.

* * *

Kartą labai išsigandęs strutis užmušė kurmį! 34

Artuma 2017 m. vasaris

nustebęs pamato, kad jos akys gražios ir malonus balso tembras. Jinai irgi apstulbsta supratusi, jog tai jis ir yra jos gyvenimo vyras. O tada paaiškėja, kad jis dar jaunystėje buvo į ją akis padėjęs. Ji atsitokėja, jog jausmas ruseno irgi „nuo tada“. Tikriausiai tai yra meilė. Deja, ji retai realizuojama. Nes jau yra šeimos ar kitokios kliūtys. Tai liūdna meilė, nes panaši į rudens gėles. Senus žmones įsimylėjimas ištinka retai, nors našlių ir šiaip laisvo šeimyninio statuso individų apstu. Gal jie ir pagalvoja, kad dviese būtų geriau, tačiau tai pragmatiškos mintys. Hormonų „ūkyje“ visiškas štilis, feromonai nesklinda, uoslė išnykusi dėl senatvinės slogos. O jausmai? Iš kur jiems atsirasti, jei abu slankioja kaip Hamleto tėvo šešėlis, mąstydami, kiek pinigų nuo pakasynų liks vaikams? Nepaisykite mano cinizmo, meile aš tikiu. Tikiu tėvų–vaikų abipuse meile, vyro–žmonos, vyro–moters, priešų meile. Bet lengviausia tikėti Tėvynės meile, nes net išduota ji sugrįžta. Niekas pasaulyje neatstos gimtojo kiemo, Lietuvos laukų, miškų, aplink sklindančios dainingos gimtosios kalbos. Nėra tėvų, kuriems kūdikio gugavimas nebūtų nuostabiausia muzika, vaikų, kurie nesijaustų saugūs tik tėvų glėbyje. Tikrai yra romeo ir džiuljetų, darniai pragyvenusių drauge iki gilios senatvės. Ir gyvena tarp mūsų tie, kurie autentiška meile myli visus žmones. Aplinkinius, tolimesnius ir net nepažįstamus. Todėl, kad jie myli Dievą. Ir žino, jog meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 7–8). Dar ir tai, kad ji – didžiausias gėris pasauliui ir kiekvienam iš mūsų.

* * *

Laive dirbo fokusininkas ir tuos pačius triukus rodydavo daug kartų vis naujiems keleiviams. Tik, nelaimei, kapitono papūga visas jo paslaptis pranešdavo publikai. Kartą laivas apsivertė, tik papūga ir fokusininkas liko gyvi. Savaitę jie plaukiojo jūroje ant kažkokio stiebo. Papūga tylėdama piktai žiūrėjo į fokusininką, bet po savaitės neištvėrė: – Gerai, aš pasiduodu... Kur padėjai laivą?

* * *

Gydytojau, aš ką tik sužinojau, kad mane operuos naujokas! – Na... taip. – O jeigu jam nepavyks ir aš neišgyvensiu?! – Na, tuomet mes jam dvejetą parašysime.

* * *

Geriausi virėjai – vyrai. O geriausios virėjos – moterys...


GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia SEMINARAS DIRBANTIEMS SU VAIKAIS JAUSMAI KAIP SPALVOS vasario 17 d. Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune TEMINIAI MALDOS VAKARAI LAUKIANT PRISIKĖLIMO nuo kovo 2 d. Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune REKOLEKCIJOS DYKUMŲ TĖVAI kovo 5–11 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose (Tulpių g. 33), Kulautuvoje

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 77824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Labdaros ir paramos fondas „Ateitininkų fondas“ kviečia į labdaros pokylį, skirtą Valstybės atkūrimo dienai paminėti Pokylis vyks vasario 16 d., 16.30 val. Ateitininkų rūmuose (dabartiniuose KTU III rūmuose), Laisvės al. 13, Kaune. Pokylio proginę kalbą sakys Giedrius Kuprevičius – kompozitorius, daugiau nei trijų šimtų kūrinių autorius, pedagogas, publicistas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi, Nacionaline kultūros ir meno premija. Šventiniame koncerte dainuos ateitininkai: • baritonas Andrius Apšega, akomponuos pianistė Rūta Blaškytė; • Lina Rovaitė su instrumentiniu ansambliu „Drums to Akordions“. Vakaro dalyvių laukia vertingi labdaringos loterijos prizai ir meno dirbinių aukcionas, po jų – iškilmingi valsai. Visos pokylio metu surinktos aukos bus skirtos ateitininkų veiklai paremti. Bilietus galima įsigyti internetu www.ateitis.lt, Perkūno name (Aleksoto g. 6, Kaunas).


Vasario Artuma – apie šiandienos šeimų tikrovę ir iššūkius... Šeimos istorija būna paženklinta visokiausių krizių, kurios yra jos dramatiško grožio dalis, – rašo popiežius Pranciškus savo apaštališkajame paraginime labai gražiu pavadinimu – Amoris laetitia – „Meilės džiaugsmas“... Tačiau jis kviečia į šeimos gyvenimą žiūrėti ne pro rožinius akinius ar vien kaip į nupieštą pagal teisingą mokymą, idealų šeimyninį vaizdelį, bet labai realistiškai žvelgti tikrovei į akis: kokių iššūkių patiria šių laikų šeima? Kur, kada ir pas ką eina (jeigu eina?!) ieškoti pagalbos, kai griaunančios krizės išmuša pagrindą iš po kojų, kai ligos užklumpa ar ištinka neištikimybė?.. Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma 2017 m. vasaris / 2  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

Artuma 2017 m. vasaris / 2  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

Profile for artuma
Advertisement