__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. sausis

1


Ganytojiškas laiškas šv. Kalėdų proga ir skelbiant Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus Lietuvoje

Tiesa padarys jus laisvus!

(Jn 8, 32)

Brangūs broliai ir seserys! Sveiki sulaukę šv. Kalėdų! Kokį nuostabų slėpinį švenčiame  – Dievas tapo žmogumi! Dangaus ir Žemės Kūrėjas nužengė į istorijos tėkmę ir prakalbino žmogų Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Kalėdos mums primena šį didį džiaugsmą, aidintį gausios dangaus kareivijos giesmėje: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Taip, žmonės Dievui yra Jo mylimieji! Štai dėl ko Jis juos aplanko. Jis tampa Kūdikiu, kad mūsų širdys būtų sujaudintos tos švelnios Dievo artumo paguodos. Ją mums primena ir kiekvienas pasaulį išvydęs kūdikis, atspindintis šį Kalėdų stebuklą. Įsikūnijęs ir šios žemės keliais vaikščiojęs Viešpats nori, kad žmogus patirtų Dievo Gailestingosios Meilės iniciatyvą. Kaip svarbu ją pastebėti ir į ją atsiliepti! Kalėdos sujungia dangų ir žemę. Ne veltui evangelistas Jonas šį įvykį apibūdina sakiniu: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Dievas panoro atskleisti tiesą apie save. Kūrėjas troško žmogų išlaisvinti iš nežinios tamsos. Dar seniai ateinančių įvykių nuojautos įkvėptas pranašas Izaijas sušuko: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1). Taip, Kristus yra didi šviesa žmonijai! Dievas savo Įsikūnijimu atskleidė tiesą, kuri žmogų išlaisvina iš mitų, beprasmybės ir bejėgiškumo. Kalėdų šventė vėl kviečia mus šią tiesą pažinti ir priimti. O ją įkūnyti savo gyvenime galime padėdami savo broliams ir seserims išsilaisvinti iš nežinios ir nevilties tamsos. Jei žmogus tiki į Dievą, jis turi tapti Jo tiesos bendradarbiu. Jei jis priima Kristų, savo mokytojo pavyzdžiu gyvenimą paverčia dovana kitam žmogui, savo Tėvynei ir pačiam Dievui. Kalėdos yra nauja proga priimti užgimstantį Kristų į savo gyvenimą. Kartu su piemenimis, tą naktį nakvojusiais laukuose, vėl išgirskime Viešpaties angelo žinią: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). Kalėdų žinios aidas toliau sklinda per pasaulio istoriją, kultūras ir tautas. Viešpaties Mesijo užgimimas, Jo misija, kryžiaus auka ir prisikėlimas įkvėpė nesuskaitomus būrius vyrų ir moterų šventam gyvenimui. Tikėjimo didvyrių turi ir mūsų Tėvynė. Šių metų gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus dovanojo Lietuvai džiugią žinią. Jis pritarė Šventųjų skelbimo kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė, taip atveriant kelią jo skelbimui palaimintuoju. Tad ateinančiais 2017 metais pirmą kartą mūsų krašte bus švenčiama skelbimo palaimintuoju – beatifikacijos – iškilmių liturgija. Nors paskutinį kartą prieš 30 metų palaimintuoju buvo skelbiamas arkivyskupas Jurgis Matulaitis, tačiau tai vyko Romoje. Dabar visi turėsime galimybę dalyvauti šioje ypatingoje istorinėje iškilmėje Lietuvoje.

tęsinys 4 p.

2

Artuma 2017 m. sausis


Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli Artumos Bičiuliai,

Kronika

Ganytojiškas laiškas Tiesa padarys jus laisvus!

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Namų bažnyčia

5

Bažnyčios pulsas

6

Tomas VILUCKAS Nepatogus ekumenizmas

8

Mons. Algirdas JUREVIČIUS Turėsime naują palaimintąjį!

9

Meilės džiaugsmas

Pokalbis su kardinolu Audriu Juozu BAČKIU Šeima moko Bažnyčią mylėti

10

Romanas KAZAKEVIČIUS Per amžius ginama santuokos laisvė 14 Zita VASILIAUSKAITĖ Netobulos šeimos tobulas džiaugsmas

16

Vytautė MACIUKAITĖ Idealas kaip raugas

18

Pokalbis su dr. Nijole LIOBIKIENE Į santuoką – be rožinių akinių

19

Tavyje, Dieve, noriu ilsėtis

21

Iki... pasimatymo!

22

Močiutė tai mus myli per telefoną

23

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Kai meilė tarp rizikos ir baimės

24

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Įkalinta sapne

26

Ramūnas AUŠROTAS Be Kristaus

28

Akiračiai

Joana Pranciška Šantalietė Sveikata

29

Paulė LAURINAITYTĖ Kad ligonis saugiai judėtų

31

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Laukinė orchidėja

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Ir apsaugok mus… nuo mūsų pačių 33 Šypsenos be raukšlių

34

kadangi žurnalą atsivertėte jau atšventę, tai turėčiau Jus labai džiugiai ir garsiai apglėbti – sveiki sulaukę šventų Kalėdų bei Naujųjų metų!.. Bet man, tiesą sakant, šitaip visai nesinori... O norisi veikiau labai tyliai ir švelniai kiekvienam į ausį pakuždėti: Ramybės jums! Ramybės, taikos ir ramybės jums, sau ir visam pasauliui linkiu, prašau, meldžiu... Gal dėl to man taip, kad rašau Jums ne per šventes, bet prieš pat Kūčias – per pačią didžiausią sumaištį, šiom dienom viešpataujančią, regis, visur... Kodėl šitaip? Ar tai „genetiškai paveldima“ nuo pat Kristaus atėjimo laikų, kai pasaulis skendo ir, atrodo, tebeskęsta savo tvarkos chaose? Ar dėl to, kad nepažino Ateinančiojo kaip Ramybės-Dievo-su-mumis?.. Šitai pasakęs pagalvojau: įdomu, o ką gi popiežius Pranciškus Pasaulinei taikos dienai – sausio 1-ąją jau 50-ąjį kartą švenčiamai – parašė šįmet? Net žagtelėjau perskaitęs jo žodžius: „Šia proga norėčiau pasvarstyti apie nesmurtiškumą kaip taikos politikos stilių ir prašau, kad Dievas padėtų mums visiems pasiekti nesmurtiškumą savo jausmų bei asmeninių vertybių gelmėje. Tegu meilė ir nesmurtiškumas lemia mūsų elgesį vienas kito atžvilgiu tarpasmeninių santykių – ir socialinių, ir tarptautinių – srityje <...>. Jei versmė, iš kurios kyla smurtas, yra žmonių širdis, tada esmingai svarbu nesmurtiškumo kelią pradėti šeimoje. Šį meilės džiaugsmo dėmenį aptariau kovo mėnesį savo enciklikoje Amoris leatitia, užbaigdamas dvejus metus trukusius Bažnyčios apmąstymus apie santuoką ir šeimą. Šeima yra būtinas junginys, kur sutuoktiniai, tėvai ir vaikai, broliai ir seserys mokosi bendrauti bei nesavanaudiškai rūpintis vienas kitu, trintys ar net konfliktai įveiktini ne jėga, bet dialogu, pagarba, gėrio kitam paieška, gailestingumu ir atleidimu. Iš šeimos meilės džiaugsmas sklinda į pasaulį ir suspindi visoje visuomenėje.“ Pašiurpęs staiga prisiminiau, kaip dar šįryt eilinį kartą mūsų mažiausioji „užsikaprizino“ lipti į automobilį, o per ją į mokyklas vėlavo kitos sesės... Ir mano pykčio priepuolių saugikliai vėl neatlaikė... Nutiko taip, kaip nepatiktų ne tik popiežiui, bet ir man pačiam... Šventajam Tėvui pasiteisindamas pasakysiu, kada sutikęs, kad jo žodžius perskaičiau jau tik po to... Nors Jėzus Kristus anksčiau tai sakė, bet per tyliai, per švelniai, ne taip aiškiai... Betgi dabar tai jau išgirdau ir nebeišsisuksiu, o siaube, reikės tai įgyvendinti?! Viešpatie, padėk!!! Na, atsiprašau, užteks to atvirumo – nes dar išveš kokie nesmurtinės prievartos „organai“ ir paliks mano vaikus be netobulo, nors vis tik tėvo. Geriau džiugiai Jums pristatysiu naują, kaip matot – pirmąkart istorijoje spalvotą, Artumą, kurioje, to paties Pranciškaus įkvėpti, pradedame gilintis į „Meilės džiaugsmą“ – Amoris laetitia – posinodinį apaštališkąjį paraginimą, gimusį iš Bažnyčios rūpesčio dėl šeimų ir troškimo ieškoti konkrečių atsakymų į daugybę sunkumų, su kuriais šeimos – pasirodo, ne tik mano! – grumiasi šiandien. Tad iš kur gali kilti netobulos šeimos tobulas džiaugsmas? Ar gali būti, kad džiaugtis šeimoje labiausiai ir trukdo per didelis siekis būti tobuliems? O ko šeima gali pamokyti... Bažnyčią ir pasaulį? Spalvotų atradimų Jums ir sausio Artumoje, ir gyvenime.

Viršelyje – pabėgimas į Egiptą. Lino Gedrimo raižinys, 2014 m.

Darius Chmieliauskas

Artuma 2017 m. sausis

3


Kronika Ganytojų laiškas

2 p.

>

Ganytojiško laiško tęsinys

Ateinančius 2017 metus Lietuvos ganytojai skelbia Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais. Jų šūkis tebus Evangelijoje užrašyti Viešpaties žodžiai: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šis Jėzaus pažadas yra pasirinktas ir 2017 m. birželio 23–25 dieną Vilniuje vyksiančių Lietuvos jaunimo dienų tema. Garbingasis Teofilius Matulionis paliudijo šią tiesą savo gyvenimu. Jam Viešpats skyrė kankinio garbę. Tarsi ją nujausdamas, ganytojas savo vyskupiškuoju šūkiu pasirinko „Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes!“ Ištvėręs ilgus sovietinių kalėjimų ir lagerių metus, tačiau laisvas ir nepalaužtas, jis nesvyruodamas liudijo Kristaus evangelijos tiesą. Didžiuokimės, kad Viešpats Lietuvai dovanojo arkivyskupą Teofilių Matulionį. Popiežius Pijus XI 1936 m. audiencijoje Vatikane dalyvavusiai lietuvių maldininkų grupei pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį!“ Garbingojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus gyvenime atsiskleidžia ne tiek fizinė jėga, kiek galinga dvasios tvirtybė. Jo gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti, – ištikimybę Evangelijai, tarnavimą Bažnyčiai, artimo meilę ir rūpinimąsi tikėjimo skleidimu – misijomis. Suprasdamas, kad šių uždavinių įgyvendinimas pranoksta žmogaus jėgas, garbingasis Teofilius sėmėsi stiprybės maldoje. Jo iniciatyva 1940 metais Kauno Šv. Mikalojaus (seserų benediktinių) bažnyčioje buvo pradėta nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Malda ir pasivedimas Viešpaties valiai padėjo jam išgyventi sudėtingiausius išbandymus ir išlikti nepalaužtos dvasios iki galo liudijant, kokią jėgą trapiam žmogui suteikia krikščioniškas tikėjimas. Tad dėkodami Dievui už arkivyskupą Teofilių Matulionį, melskime, kad ir mes būtume sustiprinti drąsos laisvai skelbti Kristaus tiesą. Melskime, kad visi būtume drąsūs krikščioniško gyvenimo liudytojai. Te įsikūnijusi Dievo malonė, kurią švenčiame Kalėdų iškilmėje, tampa regima ir mūsų gyvenime. Šventoji Mergelė Marija, kurios pasirodymo Fatimoje šimtąsias metines 2017 metais švęsime, tegloboja mūsų kraštą ir mus visus, netrukus įžengsiančius į Naujuosius Viešpaties ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus! Lietuvos vyskupai Vilnius, 2016 m. gruodžio 24 d.

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 1 (324) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt. Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas. Užsakymo Nr. 210065, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. sausis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijas


Kronika Liturgijos katechezė

Sausio liturginiai skaitiniai

1 S ŠVČ. M. MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA

Sk 6, 22–27; Ps 67; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21 Maldos už taiką diena 2 P Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazianzietis, vyskupai, Bažnyčios mokytojai 1 Jn 2, 22–28; Ps 98; Jn 1, 19–28 3 A Švč. Jėzaus Vardas 1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98; Jn 1, 29–34 4 T 1 Jn 3, 7–10; Ps 98; Jn 1, 35–42 5 K 1 Jn 3, 11–21; Ps 100; Jn 1, 43–51 6 P 1 Jn 5, 5–13; Ps 147; Mk 1, 7–11 7 Š Šv. Raimundas Penjafortietis, kunigas 1 Jn 5, 14–21; Ps 149; Jn 2, 1–11 8 S KRISTAUS APSIREIŠKIMAS Iz 60, 1–6; Ps 72; Ef 3, 2–3a. 5–6; Mt 2, 1–12 9 P Kristaus Krikštas Iz 42, 1–4. 6–7 arba Apd 10, 34–38; Ps 29; Mt 3, 13–17 10 A I eilinio laiko savaitė (I sav.) Žyd 2, 5–12; Ps 8; Mk 1, 21b–28 11 T Žyd 2, 14–18; Ps 105; Mk 1, 29–39 12 K Žyd 3, 7–14; Ps 95; Mk 1, 40–45 13 P Šv. Hiliaras, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Žyd 4, 1–5. 11; Ps 78; Mk 2, 1–12 Laisvės gynėjų diena 14 Š Žyd 4, 12–16; Ps 19; Mk 2, 13–17 15 S II EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Iz 49, 3. 5–6; Ps 40; 1 Kor 1, 1–3; Jn 1, 29–34 16 P Žyd 5, 1–10; Ps 110; Mk 2, 18–22 17 A Šv. Antanas, abatas Žyd 6, 10–20; Ps 111; Mk 2, 23–28 18 T Žyd 7, 1–3. 15–17; Ps 110; Mk 3, 1–6 Maldų už krikščionių vienybę aštuondienio pradžia 19 K Žyd 7, 25 – 8, 6; Ps 40; Mk 3, 7–12 20 P Šv. Fabijonas ir šv. Sebastijonas, kankiniai Žyd 8, 6–13; Ps 85; Mk 3, 13–19 21 Š Šv. Agnietė, mergelė, kankinė Žyd 9, 2–3. 11–14; Ps 47; Mk 3, 20–21 22 S III EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Iz 8, 23b – 9, 3; Ps 27; 1 Kor 1, 10–13. 17; Mt 4, 12–23 23 P Žyd 9, 15. 24–28; Ps 98; Mk 3, 22–30 24 A Šv. Pranciškus Salezas, vysk., Bažnyčios mok. Žyd 10, 1–10; Ps 40; Mk 3, 31–35 25 T Šv. Pauliaus, apaštalo, atsivertimas Apd 22, 3–16 arba Apd 9, 1–22; Ps 117; Mk 16, 15–18 26 K Šv. Timotiejus ir Titas, vyskupai 2 Tim 1, 1–8 arba Tit 1, 1–5; Ps 96; Lk 10, 1–9 27 P Pal. Jurgis Matulaitis, vyskupas Kol 1, 24–28; Ps 40; Lk 10, 1–12. 17–20 28 ŠŠv. Tomas Akvinietis, kun., Bažnyčios mok. Žyd 11, 1–2. 8–19; Lk 1, 69–75; Mk 4, 35–41 29 S IV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Sof 2, 3; 3, 12–13; Ps 146; 1 Kor 1, 26–31; Mt 5, 1–12a 30 P Žyd 11, 32–40; Ps 31; Mk 5, 1–20 31 A Šv. Jonas Bosko, kunigas Žyd 12, 1–4; Ps 22; Mk 5, 21–43 Šventojo Tėvo intencija sausiui:

evangelizavimo – už visus krikščionis, kad jie, ištikimai sekdami Viešpaties mokymu, su malda ir broliška meile stengtųsi atkurti visišką bažnytinę bendrystę ir bendradarbiautų atsakydami į šiandien žmonijai kylančius iššūkius.

Namų bažnyčia Kun. Artūras KAZLAUSKAS Iš savo jaunystės dienų Šakiuose prisimenu „Jaunimo Mišias“. Tada apie gitaras bažnyčiose buvome tik girdėję. Giedojo tribalsis jaunimo choras. Susirinkdavo tikrai daugiau jaunimo. Buvo sakomi labiau jaunam žmogui aktualūs pamokslai – apie religijos ir mokslo santykį, tikėjimo reikšmę, apie jo liudijimą ateistinėje visuomenėje. Pastebime, kad šiandien daugiau jaunimo susiburia į vakarines sekmadienio Mišias. Kai kuriose gyvesnėse parapijose girdime apie „Vaikų Mišias“. Specialiomis sekmadienio valandomis, jau beveik po pietų, susiburia šeimos, turinčios sakramentams besirengiančių vaikų. Tėvų vieta šiame pasirengime yra ne antraeilė, tad jų dalyvavimas dažnai tiesiog „išprievartaujamas“. Visas dėmesys čia sutelkiamas į vaikus. Tėvams belieka gėrėtis arčiau prie altoriaus surinktais mažyliais: kaip gražiai skaito, dar gražiau gieda, kaip susikaupusi neša... Bažnyčioje visi žvelgia į vaikus... O juk turėtų žvelgti į Dievą?! Mišias su vaikais Bažnyčia tikrai turi. Bet jos skirtos vien vaikams dalyvauti – mokykloje, stovykloje. Tikrai ne sekmadienį. Sekmadienis yra visos Bažnyčios diena. O Bažnyčia – bendruomenių bendruomenė, taigi ir šeimų šeima. Svarbiausia mūsų visuomenės ląstelė vis dar yra (ir bus?) šeima. Tad ir kiekvienos sekmadienio Mišios turi būti skiriamos šeimoms. Labai svarbu, jog kartu Mišiose dalyvautų visa šeima – tėvai su vaikais ir jų seneliais! Taip būtų išgyvenama ta pati patirtis, anot seno posakio: kaip meldiesi, taip tiki, kaip tiki, taip gyveni. Liturgiją ne tik galima, bet tiesiog būtina švęsti drauge. Sąmoningai, aktyviai, pilnutinai. Ir bendruomeniškai. Vaikams galėtų (privalėtų?) būti atskira Žodžio liturgija. Pavyzdžiui, po pradžios apeigų visi mažamečiai suburiami koplyčioje, parapijos salėje ar zakristijoje. Katechetas perskaito Evangeliją ir su vaikais aptaria jos svarbą gyvenimui. Tikėjimo išpažinimo vaikai sugrįžta pas tėvus.

Vaikai turi matyti liturgijoje dalyvaujančių tėvų ir senelių elgesį, jų maldingumą. Tėvai ir seneliai turi atliepti savo vaikų poreikius, duoti pavyzdį. Jie rodys vaikams, kaip elgtis bažnyčioje, savo giedojimu mokys giedoti, apkabinimu linkės ramybės. Jie pasitelktini skaityti Šventąjį Raštą, skelbti Visuotinės maldos intencijas, rinkti aukas, nešti atnašas, dalyti Komuniją (ekstraordinariniu būdu). Kai ką jie atliks padedami vaikų. Idealu būtų po Mišių neišskubėti savais keliais, o pabendrauti prie arbatos su kitomis šeimomis. Kaip savaitės kulminacija yra Mišios, taip šeimoje – sekmadienio pietūs. Prie baltos staltiesės, neskubant, išjungus televizorių, išsikalbant, įsiklausant... Liturgija po liturgijos. Kaip ten, taip čia, prie balto stalo... Asmeninė ir bendruomeninė malda neatskiriamos. Nemokėsi melstis asmeniškai be bendruomenės. Nemokėsi melstis bendruomenėje, nesimeldęs asmeniškai. Bažnyčios bendruomenėje mokomės santykio ne su mano poreikius atliepiančia dievybe, bet su Kūrėju – Gelbėtoju – Gaivintoju. Čia mokomės ir šios bendrystės formos bei stiliaus. Tai Dievo žodžio pirmumas, daugiažodžiavimo vengimas, ne vien mūsų, bet (pirmiausia) visuotiniai poreikiai, konkretus laikas (ne amžinybė), bendruomeniškumas. Laimė pasiekiama, kai Dievas būna svarbiausias. Tik paskui – šalia manęs esantis žmogus. Ir tik galiausiai – aš. Šitokios bendrystės forma ir stilius suburtų šeimą į Namų Bažnyčią. Į Mišias šeimoje. Artuma 2017 m. sausis

5


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Melskitės... Popiežiaus gimtadienio pusryčiai su benamiais

Didelio dėmesio gruodį sulaukė Belgijos katalikiškam savaitraščiui Tertio popiežiaus Pranciškaus duotas interviu, kuriame šalia įvairių temų jis prabilo apie žiniasklaidos vaidmenį. „Manau, kad žiniasklaida privalo būti daug švaresnė, skaidresnė ir nepasiduoti, atsiprašau už žodį, koprofilijai, kai nuolat norima viešinti skandalus, bjaurius dalykus, net jei tai ir būna tiesa“, – sakė jis. „Kadangi žmonės nuo koprofagijos paprastai nukenčia, tai gali būti labai pavojinga“,  – pridūrė popiežius. Kieti Šventojo Tėvo žodžiai turėtų būti išgirsti tiek žiniasklaidininkų, tiek jos vartotojų, nes tik taip įmanoma sustabdyti šį ydingą ratą. Gruodžio 8-ąją buvo paskelbtos Dvasininkijos kongregacijos parengtos gairės „Kunigiškojo pašaukimo dovana“ apie kunigų formaciją. Tai praktinės sielovados dokumentas. Sykiu Šventojo Sosto dienraštis L’Osservatore Romano paskelbė kardinolo Beniamino Stella, minėtos kongregacijos prefekto, straipsnį, kuriame paaiškinami gairių sukūrimo motyvai. Kunigo pašaukimo ir tapatybės pagrindas, teigė kardinolas Stella, – būti ne religiniu organizatoriumi ar sakralumo funkcionieriumi, bet Viešpatį mylinčiu mokiniu, kurio gyvenimas ir tarnystė paremti nuoširdžiu ryšiu su Dievu ir pastanga supanašėti su Kristumi, Geruoju Ganytoju. Pasaulio žiniasklaidoje didelio atgarsio sulaukė šių gairių žinia, kad asmenys, turintys labai stiprių homoseksua6

Artuma 2017 m. sausis

linių polinkių, neturėtų būti priimami į seminarijas. Vertėtų priminti, kad šis ir daugybė kitų dokumente pateikiamų kriterijų jau buvo užfiksuoti įvairiose Vatikano instrukcijose, tik dabar sutelkti į atnaujintą rekomendacijų rinkinį. Gruodžio 13 d. Šventojo Sosto apaštališkasis nuncijus Sirijoje kard. Mario Zenari apsilankė prezidento Basharo al-Assado būstinėje ir jam asmeniškai įteikė popiežiaus laišką. Šventojo Sosto spaudos salė paskelbė pranešimą, kuriame nurodo šio laiško turinį: prašymą ieškoti taikių sprendimų pasmerkiant visas ekstremizmo ir terorizmo formas, nepriklausomai nuo to, kas tokius veiksmus vykdo. Pranciškus taip pat paprašė Sirijos oficialiojo režimo lyderį gerbti tarptautinį humanitarinį įstatymą civilių apsaugos ir pagalbos suteikimo klausimais. Nors prezidentas al-Assadas su dėkingumu priėmė laišką, bet popiežiaus balsas liko neišgirstas – Alepo apsiaustis tapo tikra humanitarine katastrofa. Gruodžio 14  d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) būstinėje Vienoje, pirmininkaujant Vokietijai, surengta konferencija apie kovą su krikščionių netolerancija ir diskriminacija. Įvadinis pranešimas buvo patikėtas Šventajam Sostui. Jį perskaitęs mons. Antoine’as Camilleri minėjo grubius ir visiems akivaizdžius religijos laisvės pažeidimus ir krikščionių persekiojimus Artimuosiuose Rytuose.

Daug dėmesio mons. Camilleri skyrė naujoms krikščionių diskriminacijos formoms. Jis citavo popiežiaus Benedikto XVI kalbą britų akademikams, politikams ir verslininkams, pasakytą 2010  metais Londone: krikščionybė yra stumiama iš viešosios erdvės, tildoma, neigiama teisė išsakyti krikščionišką poziciją, teigiant, jog tai – tik „privatus“ reikalas, abejojama Kalėdų šventimu, nes tai esą užgauna kitų religijų asmenis. Tai pamina ir asmenų religijos laisvę, ir teisėtą religijos vaidmenį viešojoje erdvėje. Tokie pavyzdžiai, itin paplitę Vakarų šalyse (deja, jų vis dažniau aptinkame ir Lietuvoje), yra naujos ir grėsmingos krikščionių diskriminacijos formos, nukreiptos prieš aktyvų krikščionio veikimą ir kalbėjimą. Gruodžio 17  d. popiežiui Pranciškui sukako aštuoniasdešimt metų, kuriuos jis paminėjo Mišiomis, aukotomis kartu su Romoje gyvenančiais kardinolais. „Melskitės, – prašė per Mišias popiežius, – kad mano senatvė būtų rami, pamaldi, vaisinga, taip pat ir džiugi.“ Tądien Šventasis Tėvas pusryčiavo su benamiais, o vėliau atliko kitus įprastus darbus. Beje, gimtadienio proga popiežių Pranciškų visi norintieji galėjo pasveikinti asmeniška žinute įvairiomis komunikacijos priemonėmis. Latvijos Bažnyčių kvietimu ir padedant viešosioms institucijoms gruodžio pabaigoje Rygoje vyko Taizé bendruomenės organizuojamas tradicinis 39-asis Europos jaunimo susitikimas. Penkias dienas dalyviai praleido kartu su vietos krikščionių bendruomenėmis, gyveno rygiečių namuose. 18–35 metų jaunuoliai baigė metus kartu melsdamiesi, diskutuodami, bendraudami, rodydami vieni kitiems supratimą ir solidarumą. Svarbu, kad susitikime dalyvavo nemažai jaunuolių iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. Beje, pirmą kartą šis renginys vyko Baltijos šalyse. Šie susitikimai kasmet per jaunosios kartos bendrystę parodo Europai, kokie svarbūs ir įmanomi solidarumo, dialogo ryšiai tarp žmonių ir tautų. Tomas VILUCKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Šviesa visiems Žmogiškai paprastas, o sykiu dieviškas Kūdikis prakartėlėse bežode meilės kalba vėl kalbino per šventes mūsų bažnyčiose besilankančias minias žmonių. Juos visus, sulaukusius Kristaus Gimimo švenčių, sveikino Lietuvos vyskupai, šiemet paskelbę bendrą ganytojiškąjį laišką, kuriame, be kita, rašė: „Taip, žmonės Dievui yra Jo mylimieji! Štai dėl ko Jis juos aplanko, Jis tampa Kūdikiu, kad mūsų širdys būtų sujaudintos tos švelnios Dievo artumo paguodos. Ją mums primena ir kiekvienas pasaulį išvydęs kūdikis, atspindintis šį Kalėdų stebuklą. Įsikūnijęs ir šios žemės keliais vaikščiojęs Viešpats nori, kad žmogus patirtų Dievo Gailestingosios Meilės iniciatyvą. Kaip svarbu ją pastebėti ir į ją atsiliepti!“ (laišką skaitykite p. 2. 4) Šiuo laišku Lietuvos vyskupai 2017-uosius paskelbė Teofiliaus Matulionio metais, kurių šūkis – „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Taip su dėkingumu atsiliepiama į popiežiaus Pranciškaus dovaną Lietuvai ir Kaišiadorių vyskupijai  – gruodžio 1  d. Šventųjų skelbimo kongregacijos pripažintą arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) kankinystę. Šiam tikėjimo didvyriui, pasak mūsų ganytojų, „Viešpats skyrė kankinio garbę. Tarsi ją nujausdamas, savo vyskupiškuoju šūkiu jis pasirinko „Per crucem ad astra – Per kryžių į žvaigždes!“ Ištvėręs ilgus sovietinių kalėjimų ir lagerių metus, tačiau laisvas ir nepalaužtas, jis nesvyruodamas liudijo Kristaus evangelijos tiesą“. Už dar vieną palaimintąjį lietuvį dėkosime Dievui pirmąkart istorijoje beatifikacijos iškilmes švęsdami savo šalyje – pal. Jurgio Matulaičio skelbimas palaimintuoju 1987  m. vyko Romoje (daugiau apie tai žr. mons. Algirdo Jurevičiaus tekste p. 9–10).

vyskupijos tikintiesiems Štai aš, siųsk mane (Iz 6, 8) po 2016-ųjų arkivyskupijos sielovados simpoziumo ir Gailestingumo jubiliejaus metų, kuriame apibendrinti birželį Kaune vykusio simpoziumo svarstymai, kaip Bažnyčiai vis labiau vaduotis iš „aptarnavimo“ bei „susitvarkymo“ mentaliteto, ugdyti žmonių savivoką, jog tikėjimas – tai ne kultūros ar papročių dalis, bet apsisprendimas rinktis Kristų ir gyvenimą Evangelijos dvasia. Laiške pabrėžta svarbiausia bendruomeninio gyvenimo aplinka – parapijos, į kurias nelaukdami pakviestume primiršto, atšalusio ar dar neuždegto tikėjimo brolius ir seseris, kad, atradę kelią į bendruomenes, jie artėtų ir prie Dievo.

Gruodžio 14 d. Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas paskelbė laišką arki-

Bažnytinės bendruomenės gruodį telkė į didesnius ar mažesnius adventinio

bei kalėdinio gerumo darbus: kasmetinę Carito akciją „Gerumas mus vienija“ bei Praktinio gerumo dieną lankant senus, pasiligojusius gyventojus Kaune; ateitininkų paramos akciją „Ateitis Ukrainai“; Šv. Jonų bažnyčios jaunimo pyragų akciją Pal. Mykolo Sopočkos hospisui paremti; Kūčias labdaros ir maitinimo vietose ar tiesiog parapijose sėdant prie bendro stalo su vienišaisiais; Mažesniųjų brolių pranciškonų ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro vilties žygį nuo Palangos tilto į Klaipėdą vienijantis su ligoniais ir jų artimaisiais bei į daugybę kitų nesuskaičiuojamų kasdienių ar proginių gailestingumo iniciatyvų.

Arkivysk. Grušas Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje

Kunigų konferencija Kaune

Panašiai ir apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro López Quintana, dalyvavęs gruodį Kauno, o prieš tai ir Vilniaus arkivyskupijų dvasininkų konferencijose, pabrėžė, kad „vyskupų ir kunigų pareiga – būti žmonių pusėje, ieškoti būdų, kaip palaikyti, padrąsinti pasauliečių pastangas prieštaravimų pilname pasaulyje išlaikyti gyvą viltį ir tikėjimą“. Pasak nuncijaus, „gėris, kurį kunigai gali padaryti, gimsta ypač iš jų artumo ir iš švelnios meilės žmonėms. Kunigai nėra filantropai ar pareigūnai, jie tėvai ir broliai. Kunigo tėviškumas duoda daug gero“, todėl jis patarė kunigams Kristaus ir Jo Bažnyčios patikėtoje misijoje vengti klerikalizmo.

Gruodžio 15 d. Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje apsilankęs Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas bendravo su vadovais bei čia apgyvendintomis šeimomis, drąsino neprarasti vilties, pasidalydamas ir savo paties šeimos, kuriai teko pasitraukti iš gimtinės, istorija. Gruodžio 16 d. Vilniaus arkikatedroje melstasi už „Opus Dei“ prelatą vysk.  Javierą Echevarria Rodriguezą, iškeliavusį į amžinybę gruodžio 12  d. Romoje. Artimas „Opus Dei“ steigėjo šv. Josemarios Escrivos bendradarbis ir įpėdinis vysk. Echevarria 20 metų vadovavo prelatūrai, visame pasaulyje vienijančiai per 90 tūkst. tikinčiųjų, lankėsi ir Lietuvoje, ypač ragino šeimas nuosekliu krikščionišku gyvenimu vesti pasaulį į Dievą. Paminėtina, jog ir šv. Josemaria meldėsi už sovietinio režimo pavergtas tautas, taip pat ir Lietuvą, o jo knyga Kelias jau tada slapta platinta ir tarp mūsų šalies tikinčiųjų. Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2017 m. sausis

7


Kronika Piligrimai drauge

Nepatogus ekumenizmas Tomas VILUCKAS Sausis mums neatsiejamas nuo Maldų už krikščionių vienybę aštuondienio. Gi, praėjusiais metais katalikai šventė ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, kurio išskirtiniu bruožu tapo ekumeninė dvasia. Ko gero, labiausiai ji pasireiškė vasario 12 d., kai Kubos sostinėje Havanoje, tarptautiniame José Martí oro uoste, įvyko istorinis Maskvos bei visos Rusijos patriarcho Kirilo ir popiežiaus Pranciškaus susitikimas. Bažnyčių vadovai ne tik broliškai apsikabino, dvi valandas asmeniškai bendravo, bet ir pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje skelbiama: Pasiryšime padaryti viską, kas būtina, kad įveiktume paveldėtus istorinius pasidalijimus, norime suvienyti jėgas, kad liudytume Kristaus Evangeliją ir pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios bendrą paveldą, atsakydami į šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Tai buvo pirmoji deklaracija, po kurios sekė panašaus pobūdžio dokumentai, popiežiaus pasirašyti su anglikonais, Lunde – su liuteronais, Lesbo saloje – su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi ir Atėnų arkivyskupu Jeronimu II, bei pokalbiai su Armėnijos ir Gruzijos aukščiausiais Bažnyčių hierarchais. Galėtume teigti, kad tiek daug Romos ekumeninių gestų per vienus metus nėra buvę istorijoje. Atrodo, ekumeninės pastangos taps popiežiaus Pranciškaus pontifikato ypatybe. Lapkričio 10 d., priėmęs Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos kasmetinės sesijos dalyvius, Pranciškus sakė, kad krikščionių vienybė yra vienas pagrindinių jo, kaip Romos vyskupo ir apaštalo Petro įpėdinio, rūpesčių. Vis dėlto kartais susidaro įspūdis, jog ekumeniniame dialoge „lubos“ jau yra pasiektos. Ar šiuo metu įmanoma nuveikti daugiau, nei pasirašyti deklaracijas, išsakančias visiškos vienybės siekį? 8

Artuma 2017 m. sausis

Ne veltui kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, neseniai duotame interviu prancūzų katalikų dienraščiui La Croix atkreipė dėmesį į fundamentalią ekumeninio judėjimo problemą – nėra bendro supratimo apie ekumenizmo tikslą. Nors didžiosios krikščionių Bažnyčios skelbia, kad siekia Kristaus trokštos vienybės, tačiau kai kalbama apie konkrečius jos įgyvendinimo būdus, atsiranda daugybė „bet“ ir „tačiau“, sąlygų, neperžengiamų ribų. Bažnyčios lieka, nūdienos kalba šnekant, tarsi „komforto zonoje“. Todėl apie ekumenizmą kalbama kaip apie piligrimystę, egzodą, keliavimą save pačius pranokstančio tikslo link. Tai reiškia, kad savo esme ekumenizmas yra nepatogus, nes neleidžia likti užsisklendus konfesiniuose rėmuose. Padėtį sunkina aplinkybė, kad, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčiai sunku apibrėžti dialogo partnerius. Birželį Kretoje vykęs ortodoksų susirinkimas taip ir netapo visuotinis, tad ortodoksai artimiausiu metu nekalbės vienu balsu. Dar painesnė situacija susiklostė reformuotos krikščionybės bendrijose, kur apskritai sunku apčiuopti „svorio centrus“, galinčius solidžiai atstovauti šiai krikščionybės atšakai. Savo ruožtu Katalikų Bažnyčioje bet koks bandymas vystyti doktriną sulau-

kia nuožmaus vidinio pasipriešinimo, ir tai parodė nevienareikšmiškos reakcijos į popiežiaus Pranciškaus posinodinį paraginimą Amoris laetitia. Naivu būtų manyti, kad krikščionių vienybė įmanoma be doktrininės plėtotės, kaip ir be Šventojo Tėvo norimos decentralizacijos, kuri tebėra savo užuomazgose. Tad ir toliau lieka dvi esminės ekumeninio judėjimo ašys – gailestingumo darbai ir bendra malda. Pagalba stokojantiems yra žingsnis iš siauro „konfesiškumo“, nes konkreti meilė – agapė – neklausinėja apie pažiūras ir įsitikinimus, bet tiesia ranką bėdos slegiamam artimui. Ji pirmiausia domisi ne liturginėmis bei kanoninėmis normomis, bet žvelgia į asmenį, kuriame atpažįsta Dievo atvaizdą. Todėl gailestingumo darbai yra praktinis ekumenizmas. Taip pat ir tikra malda yra kelias vienybės link. Popiežius Pranciškus sakė: „Malda leidžia suprasti, kad vienybė nėra vien bendras Evangelijos supratimas. Tai vienybė Tėvo meilėje, ir ji mums yra dovanojama Jėzuje Kristuje. Tai meilė, kuri formuoja mąstymą ir doktrinas.“ Tėvo veido šviesoje nublanksta griežtos doktrinų apibrėžtys, juk būtent meilė turėtų joms suteikti pavidalą; meilė, kuri bręsta maldoje.

L’Osservatore Romano nuotrauka

Todėl kvietimas į bendrą pasaulinę maldą už krikščionių vienybę tebėra aktualus atsakas į skilusios krikščionybės žaizdą. Tik suvokimas, kad žaizda peršti, leis vienybės troškimui augti ir konkrečiai skleistis.


Kronika

Turėsime naują palaimintąjį! Vos apskriejus žiniai, jog popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Angelo Amato paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystę, pasirodė pranešimų apie greit įvyksiantį arkivyskupo Teofiliaus paskelbimą palaimintuoju. Kadangi šie įvykiai tokie nekasdieniški, o mūsų krašte ypač reti, verta peržvelgti šį procesą nuo pat pradžių. Kiekvieno krikščionio gyvenimas, pasižymintis Kristaus sekimu artimo meile, pasiaukojimu dėl kitų net iki kankinystės ar skelbiant Evangeliją, yra vertas būti žinomas plačiau. Bažnyčia turi begalę tokių savo narių, iš kurių gyvenimo liudijimo atpažįstama, jog atėjus laikui, tiksliau – laikui pasibaigus ir prasidėjus amžinybei, jie išgirs Viešpaties balsą: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34). Jei tiek daug Bažnyčios narių pateks į Dangaus karalystę, tai kokia prasmė būti paskelbtam palaimintuoju ar šventuoju? Atsakant į šį klausimą negalime pamiršti, jog Dievo tauta turi nuojautą, kad kai kurių iškiliausių jos narių krikščioniškas gyvenimo liudijimas yra toks stiprus, jog gali turėti didžiulę paveiką. Čia kalbame ne tik apie gražaus ir prasmingo gyvenimo pavyzdžio jėgą, bet ir apie dalykus, kurie pranoksta mūsų tikrovę – apie palaimintojo arba šventojo užtarimą. Kas tik prisilietė prie arkivyskupo Teofiliaus gyvenimo turėdami galimybę jį sutikti, bendrauti, susirašinėti, žavėjosi jo užsidegimu apaštalauti ir tvirtybe neįsileidžiant į jokius kompromisus su sąžine, nors persekiotojai, tardytojai ir kalintojai jam siūlė laisvę mainais už ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai atsisakymą. Po Teofiliaus mirties (1962 m.), kurios priežastimi galėjo būti persekiotojų atliekamos kratos metu leidžiami „raminamieji“ vaistai, sklido įsitikinimas arkivyskupo gyvenimo šventumu ir kankinyste dėl tikėjimo. Nepaisant sovietmečio draudimų, buvo pradėta rinkti medžiaga apie arkivyskupo Teofiliaus gyvenimą, užrašomi žmonių liudijimai ir atsiminimai. Dalis šios medžiagos pasiekė išeiviją, kurioje taip pat buvo domimasi šia asmenybe. Taip 1981 m. Romoje pasirodė prel. Prano Gaidos knyga Nemarus mirtingasis, o Lietuvoje medžiagą rinko prel. Stanislovas Kiškis, kuris, vos tik atgavus Lietuvai laisvę, kreipėsi į Kaišiadorių vyskupą Juozą Matulaitį su prašymu pradėti beatifikacijos procesą.

Procesui pradėti būtina gauti pritarimą iš Šventųjų skelbimo kongregacijos. Toks pritarimas buvo duotas 1990 m., o proceso „kaltininkas“ arkivyskupas Teofilius gavo Dievo tarno titulą. Procesas vyskupijos lygmeniu baigtas 2008 m., surinkti istoriniai dokumentai bei žmonių liudijimai buvo išversti į italų kalbą ir išsiųsti Šventųjų skelbimo kongregacijai. Ten pagal tam tikrus reikalavimus paruošti dokumentai buvo vertinami istorikų, teologų bei kardinolų komisijų, kol galiausiai buvo pasiektas rezultatas – kankinystės pripažinimas. Gali pasirodyti, kad skelbimas palaimintuoju yra „techninis“ procesas, reikalaujantis „teisinga tvarka“ sudėlioti reikalingus popierėlius ar liudijimus. Taip tikrai nėra, nes dokumentai dar nei vieno nepavertė šventuoju. Vietinėje Bažnyčioje – Kaišiadorių vyskupijoje – buvo gyvas troškimas pažinti Dievo tarno gyvenimą, sekti jo dorybėmis ir melsti jam pripažinimo palaimintuoju. Parapijose atsirado Malonių knygos, kuriose tikintieji rašydavo apie malones, patirtas per Dievo tarno užtarimą, kilo maldos grupių sąjūdis (Gyvojo Rožinio bei Teofiliaus Matulionio maldos grupės), jaunimo piligriminiai žygiai turėjo intenciją sekti Teofiliaus dorybėmis, piligrimai lankydavo jo kapą, melsdavosi ir patirdavo malonių, apie kurias pranešdavo vyskupijos kurijai. Tai skatino procesą. Skelbimas palaimintaisiais ar šventaisiais aktualus ne tiek Danguje esantiems asmenims, kiek džiaugsmingas visai Dievo tautai. Prie dangiškos garbės mes tuo nieko nepridėsime, bet, turėdami savo tarpe Bažnyčios pripažintą šventąjį, patys save praturtinsime ir su didesniu pasitikėjimu šauksimės jo užtarimo. O kuo skiriasi palaimintasis nuo šventojo? Žvelgiant iš karjeros pozicijų gali atrodyti, kad palaimintasis yra mažiau už šventąjį. Tikriausiai nustebinsiu skaitytoją tvirtindamas, kad palaimintasis yra tikrai ne mažiau Artuma 2017 m. sausis

9


Meilės džiaugsmas

šventas už šventąjį, bet tie titulai reiškia šventųjų paminėjimo liturgijoje laipsnį. Palaimintieji yra minimi liturgijoje to krašto Bažnyčioje (turima mintyje visa bažnytinė provincija), kurioje gyveno bei veikė, o šventųjų reikšmė pranoksta vietinę Bažnyčią, todėl jie minimi Visuotinės Bažnyčios liturgijoje. Nors mirus popiežiui Jonui Pauliui II visa minia skandavo: Santo subito!, popiežius pirmiausia buvo paskelbtas palaimintuoju, o tik vėliau šventuoju. O koks dabar arkivyskupo Teofiliaus statusas Bažnyčioje? Iki 2016 m. gruodžio 1  d. jis buvo tituluojamas Dievo tarnu, o nuo kankinystės pripažinimo – garbinguoju (venerabilis). Tad garbingąjį Teofilių palaimintuoju galėsime vadinti tik tuomet, kai iškilmingoje beatifikacijos liturgijoje bus apie tai paskelbta. Kol kas Lietuva turi vienintelį palaimintąjį – Jurgį Matulaitį, kurio beatifikacijos iškilmė 1987 m. vyko Romoje. O kada gi turėsime palaimintuoju Teofilių? Remiantis Bažnyčios praktika, skelbimas palaimintuoju paprastai vyksta vienų metų laikotarpyje nuo dekreto paskelbimo, o sekant labai nesena Bažnyčios praktika, beatifikacijos iškilmės vyksta ne Romoje, bet vietinėje Bažnyčioje. Tad 2017 metai įeis į Lietuvos Bažnyčios ir valstybės istoriją dar ir dėl to, kad tai bus pirmoji Lietuvoje švenčiama beatifikacijos iškilmė. Nelikime nuošalyje, bet ruoškimės ir aktyviai tame dalyvaukime! Mons. Algirdas JUREVIČIUS

10

Artuma 2017 m. sausis

Šeima moko Bažnyčią mylėti Daug metų Artumos svarbiausia teminė skiltis buvo „Didelės ir mažos kryžkelės“, o štai šįmet ją nutarėme vadinti „Meilės džiaugsmas“! Mat būtent taip popiežius Pranciškus pavadino savo posinodinį apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia – apie meilę šeimoje. Šis laiškas mums, kaip šeimos žurnalui, pasirodė toks aktualus ir įdomus, kad sumanėme visus šiuos metus skirti jam aptarti. O apie jo atsiradimo aplinkybes ir tikslus turbūt geriausiai Lietuvoje žino kardinolas Audrys Juozas BAČKIS – ne tik dėl to, kad jis yra LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas, pats dalyvavęs šeimai skirtame sinode, bet ir todėl, kad jam nuolat rūpėjo ir teberūpi šeimų gyvenimas, jų rūpesčiai ir džiaugsmai. – Kodėl eilinė šeima turėtų domėtis šiuo dokumentu? Gal jį studijuoti derėtų tik kunigams, šeimos centrams, sielovadininkams? – Šis dokumentas kilo iš Visuotinės Bažnyčios rūpesčio dėl šeimos, išgyvenančios krizę visuose kraštuose, skirtingai pagal žemynus. Šiandien, kai skleidžiamos įvairios ideologijos, atvirai puolančios šeimą, nebepriimančios prigimtinio įstatymo, Dievo plano sukuriant vyrą ir moterį, Bažnyčia rūpinasi matydama daug dėl įvairiausių motyvų nelaimingų ir išyrančių šeimų, tad nori išreikšti begalinį savo rūpestį dėl šeimos. Ją puola ir kultūrinė aplinka, bet net ir juridiškai ji puolama. Bažnyčia „serga“ šeimos reikalais ir gina ją – ne tik šeimos instituciją, bet ir kiekvieną konkrečią šeimą, nes šeimos gerovė yra esminis dalykas ne tik Bažnyčiai, bet ir visai visuomenei. Popiežius 2014 ir 2015 metais sukvietė šeimos klausimais du sinodus; viso pasaulio vyskupijose buvo padaryta apklausa apie šeimų realybę, rūpesčius, kaip pagerinti padėtį. Šventasis Tėvas norėjo išgirsti Bažnyčių įvairiuose kraštuose balsą, sužinoti tikrą padėtį, atsižvelgti į jų lūkesčius. Ir tada pagal gautus atsakymus buvo parengtas pirmasis dokumentas apie pastoracinius iššūkius šeimai evangelizacijos kontekste. Tokia buvo ir pirmojo sinodo tema. – Paprastai kalbant, popiežiui ir Bažnyčiai buvo labai svarbu išgirsti apie tą realybę, kurioje gyvena šeimos, ir tuomet į ją atsiremti? – Taip, svarbu suprasti, kur skauda ir ką reikia daryti. Po pirmojo sinodo visame pasaulyje buvo padaryta nauja apklausa gilinantis ypač į iškeltąsias problemas, ir tuomet parengtas antrasis dokumentas, kalbantis jau ne tik apie iššūkius, bet ir apie šeimos pašaukimą bei misiją Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje. Šventasis Tėvas pats dalyvavo visose sinodo sesijose, viską išklausė, nes jam labai rūpėjo, kad būtų dokumentas, skirtas visai Bažnyčiai, vyskupams, kunigams, o ypač šeimoms. Popiežius rašė, kad šiuo paraginimu jis norėjęs su tikra dvasine įžvalga


Meilės džiaugsmas

– Išties, ar buvo dar kuris popiežius, Magisteriumo dokumente davęs tokį nurodymą: „Iš ryto turite pabučiuoti vienas kitą!“? – Taip, o vakare susitaikyti! Popiežius pasilenkia prie šeimos, kalba jai labai draugiškai. Be to, jis cituoja ne tik abiejų sinodų baigiamuosius bei kitus Bažnyčios dokumentus, bet ir Martiną Lutherį Kingą, psichologą Eri-

chą Frommą, poetus, Pietų Amerikos, Korėjos vyskupų konferencijas. Amoris laetitia yra jo dokumentas, kuriame labai daug jo asmeniškų įžvalgų. – Per abu sinodus žiniasklaida kūrė intrigą, ką galiausiai popiežius pasakys kai kuriais klausimais. Atrodo, kad tai visiškai užgožė, kaip vėliau pasirodė, kur kas platesnę žinią – tą Dievo ir Bažnyčios meilės šeimai jūrą, kurią popiežius bando parodyti. – Pranciškus kartą net susierzino ir žurnalistams, kurie klausė dėl žmonių, gyvenančių be Bažnyčios palaimintos santuokos, Komunijos priėmimo, pasakė: „Jau užtenka. Mes norime gelbėti šeimą, kalbame apie šeimą, kaip jai padėti, o jūs matote tik vieną kitą dalyką. Ne apie tai buvo sinodas!“ Popiežius kalba apie meilę šeimoje. Tiems, kurie susituokę Bažnyčioje ir laimingai gyvena.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

subrandinti pasiūlytas idėjas ir atrasti konkrečių atsakymų į daugybę sunkumų ir iššūkių, su kuriais šeimos turi grumtis. Jis nori kreiptis į šeimą, kalbėti apie meilę šeimoje, o ne vėl išdėstyti Bažnyčios doktriną. Tai buvo jo mintis. Jis nusileidžia ant žemės, stebėdamas konkretų šeimų gyvenimą. Viena šeima, pristatydama šį paraginimą, kalbėjo: „Popiežius moko to, ko pats išmoko iš šeimų.“ Labai iškalbinga yra vieta, kur jis pakartoja skundus, padejavimus, girdimus šeimose, mąstydamas apie juos: „Mano vyras į mane nepažvelgia, atrodo, kad aš nematoma.“ „Pažiūrėk į mane, kai aš su tavimi kalbu.“ „Mano žmona į mane nebežiūri, dabar mato tik savo vaikus.“ „Namie niekam nerūpiu, niekas manęs nemato, tarsi manęs nebūtų“ (128). Ketvirtajame, sakyčiau, pagrindiniame Amoris laetitia skyriuje popiežius apmąsto šv. apaštalo Pauliaus Himną meilei ir labai konkrečiai pritaiko jį šeimos gyvenimui – tai labai graži lectio divina. Pagrindas yra himno egzegezė, o paskui jis iš savo Popiežius patirties ir dvasingai, ir, drįstu sakyti, poetiškai jautriai kalba apie šei- nori kreipmos kasdienybę. Ir tuo man šis dotis į šeimą, kumentas skiriasi nuo kitų. Jis kalba kalbėti apie šeimą, apie meilės džiaugsmą, kaip ugdyti meilę ir ja gyventi šeiapie meilę, moje. Beje, sykiu įspėja neperlenkti o ne vėl lazdos; nereikia kelti tokio idealo, kuris yra nepasiekiamas. išdėstyti Apaštališkasis paraginimas oriBažnyčios ginalus ir dėl naujo kalbėjimo būdo. Kardinolas Christophas Schöndoktriną. bornas pabrėžė, kad pirmą kartą Bažnyčios dokumentas naudoja tokią familiarią kalbą, per daug nesileidžia į doktrinos svarstymus, tik trumpai primena pagrindinį Bažnyčios mokymą, pagrįstą Šventuoju Raštu; visą – nuo Humanae vitae, Familiaris consortio, Jono Pauliaus II kūno teologiją, bet žvelgia į konkrečių šeimų gyvenimą ir nori joms prakalbėti. Tas naujas kalbėjimo būdas, tarsi sielovadinis pokalbis, yra labai svarbus; ir reikia jį priimti bei susimąstyti, ką popiežius nori iš tikrųjų pasakyti. Jis nori priversti mus galvoti apie meilę šeimoje. Tai ne traktatas apie santuoką ir apie šeimą, bet apmąstymas apie meilę santuokoje. Jis nori, kad Bažnyčia labiau susirūpintų šeimų sielovada, kad kunigai būtų geriau paruošti tai atlikti, kad jiems į pagalbą ateitų krikščioniškos šeimos. Jam rūpi pastūmėti Bažnyčią eiti gailestingumo keliu sielovadoje!

Bet atsižvelgia ir į tuos, kurie gyvena vadinamosiose „nereguliariose“ situacijose arba tiesiog į kartu be santuokos gyvenančius asmenis. Jie nepajėgia pilnai gyventi pagal Dievo įstatymą, bet irgi yra kviečiami eiti meilės keliu, surasti teisingą kelią ir stengtis, jeigu ką gali, atitaisyti. Paraginime popiežius kalba ir apie lytiškumą. Jis sako: pats Dievas sukūrė lytiškumą – nuostabią dovaną Jo kūriniams. Todėl erotinis meilės matmuo laikytinas ne „leistina blogybe“ ar „našta dėl šeimos gėrio“, bet Dievo dovana, pagražinančia sutuoktinių susitikimą. Anksčiau buvo kiek kitoks Bažnyčios žvilgsnis į tai. 1917 m. Kanonų teisės kodeksas dar kalbėjo apie santuoką kaip remedium concupiscentiae – lyg „vaistą nuo geidulių“. Toks požiūris pasikeitė po Vatikano II Susirinkimo, kuris sako, kad šeima yra meilės gyvenimo bendruomenė, o popiežius nori dar stipriau išryškinti meilės lemiamą aspektą šeimoje – Dievas yra meilė; mūsų meilė yra dalyvavimas Dievo meilėje, ji gali visuomet augti, tai meilei nėra ribų, nes jos šaltinis yra beribis. Pranciškus ragina atrasti, kad šeima yra gražiausias Dievo sukurtas dalykas; kai vienas kitą myli, tai yra didžiausias džiaugsmas žmogui. Ir čia yra ta pastaba, kuri ir sinodo buvo padaryta, kad, Artuma 2017 m. sausis

11


Meilės džiaugsmas

nepaisant visų iššūkių ir krizių bei paplitusio nesantuokinio gyvenimo, dauguma jaunuolių turi viltį, svajonę, tikėjimą sukurti gražią santuoką ir šeimą. Pati prigimtis reikalauja mylėti žmogų visą gyvenimą. Santuokinė meilė yra pašventinta, praturtinta, apšviesta Santuokos sakramento malonės – tai yra idealus kelias. Skaitydamas daugybę kartų pasižymėjau, kaip popiežius kreipiasi į visas šeimas ir išreiškia dėkingumą: „Turime būti dėkingi, juk dauguma žmonių vertina laiko išbandymą atlaikančius šeimos santykius, kupinus tarpusavio pagalbos.“ „Mes dėkojame už liudijimą tų visų santuokų, kurios yra ne tik patvarios, bet ir drauge gyvena išlaikydamos tarpusavio meilės ryšius.“ „Dėkoju Dievui už gausybę šeimų, kurios nors toli gražu nelaiko savęs tobulomis, bet gyvena meilėje, įgyvendina savo pašaukimą ir žengia pirmyn nepaisydamos gausių sunkumų.“

Vytauto Salinio nuotrauka

Bažnyčia, kuri turi būti motiniška visiems vaikams, turi pasimokyti iš šeimų, kur gražiausiai išsivysto bendruomeninė meilė. – Kai kurie kaltina, kad Pranciškus rūpinasi tik išsiskyrusiųjų sielovada... – Tikrai ne. Popiežius nori gelbėti šeimą, padėti jai įveikti sunkumus. Tai yra skęstantis laivas, ir reikia rūpintis, kad tas laivas neskęstų. Svarbiausia – palaikyti šeimą, kad žmonės atrastų šeimos gyvenimo grožį, norėtų tuoktis, kartu gyventi, visam gyvenimui įsipareigoti, idant meilė galėtų nuolat augti. Visas šeštas skyrius skirtas sielovadai, parengimui santuokai. Visi sutinka, kad geriausias parengimas prasideda dar tėvų šeimoje. Kas augo darnioje šeimoje, tas geriausiai išmoksta, kas yra santuokinis gyvenimas. Tai tęsiasi ir mokykloje, jei mokykla nepropaguoja tokių klaidingų idėjų, kaip gender ar pan. Paskui vyksta parengimas prieš 12

Artuma 2017 m. sausis

pat santuoką. Lietuvoje tikrai daug daroma, bet to neužtenka. Susiduriame su visiems akivaizdžia problema – tikėjimo stoka; ateinantieji priimti Santuokos sakramento ne visuomet turi tikėjimą ar supranta, ką tai reiškia. „Ai, mano sutuoktinė (seneliai, tėvai) nori, kad būtinai tuoktumės bažnyčioje, tai aš einu.“ Bet ar toks žmogus iš tikrųjų prisiima visus įsipareigojimus, į kuriuos kviečia Bažnyčia?.. – Popiežius šeštajame skyriuje kalba ne apie kažkokias ypatingas ir naujas sielovados formas, bet apie pasirengimą ir palydėjimą parapijoje, jis išryškina bendruomenės svarbą besiruošiantiems santuokai ar jaunai šeimai. – Tai yra vienas sunkiausių dalykų sielovadoje. Trūksta sielovadininkų kunigų, kurie suprastų šeimos gyvenimą, bendrautų su šeimomis ir rastų bendrą kalbą su jomis, padrąsintų ir palaikytų jas. Kita vertus, Santuoka yra sakramentas, priimamas bažnyčioje su Bažnyčios palaiminimu, tokiu būdu sutuoktiniai įeina dar giliau į jos bendruomenę. Didelė nelaimė, kai žmonės į bažnyčią ateina tik formaliai susituokti. Man visuomet yra skaudu ir nesuprantama, kai žmonės prašo Santuokos sakramento be Mišių (Italijoje, Prancūzijoje kiekviena bažnytinė santuoka yra su Mišiomis, o kai kur net ir per sekmadienio Mišias – su visa parapija!), – juk priimi sakramentą, nori Dievo palaiminimo, pagalbos, įsipareigoji visos Dievo tautos akivaizdoje. Ar čia nepasirodo tikėjimo stygius? Parengimas Santuokai turi būti tikras įvedimas į krikščionišką bendruomenę. Tai yra siektinas tikslas, bet labai sunku jį pasiekti. Popiežius stipriai pabrėžia būtinybę palydėti žmones po Santuokos, nes pirmaisiais metais neišvengiamai kils sunkumų, krizių, ypač mūsų laikais, kai gyvenimas toks individualistinis; tad svarbu, kad jau patyrusios šeimos, išgyvenusios panašių išbandymų, būtų šalia ir padėtų. Verta paminėti ir septintą skyrių, kur popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į vaikų auklėjimą. Šios įžvalgos labai įdomios ir asmeniškos, – apie tai beveik nebuvo kalbėta sinode. Jis rašė iš savo patyrimo, nes dėstė mokyklose ir jėzuitų kolegijose. Popiežius net pataria, kaip auklėti vaikus: nereikia norėti užimti vaiko erdvę, kontroliuoti, kur jis eina, ką jis daro ir pan. Jei jūs tik primesite savo tvarką ir kontroliuosite, pasak Pranciškaus, tą dieną, kai vaikas bus laisvas, jis viską paliks ir eis savo keliais. Reikia auklėti vaiko asmenybę, kad jis mokėtų pasirinkti ir daryti, kas gera. Popiežius pabrėžė tikėjimo perdavimo vaikams svarbą. Šeima turi būti vieta, kur mokoma suvokti tikėjimo grožį, melstis ir tarnauti artimui. Receptų nėra – būtina prisitaikyti prie kiekvieno vaiko. Ir lytinis auklėjimas, jis pabrėžia, yra tėvų pareiga, bet svarbu, kad ir mokykloje nebūtų mokoma tik „apsisaugoti“. Yra ir psichologinių įžvalgų, bet labiausiai dvasinių – kaip gerbti žmogų, kaip gerbti augančią asmenybę, kad jis išmoktų gyventi, priimti iššūkius.


Meilės džiaugsmas

– Visa tai rodo, koks tikras ganytojas yra popiežius. Jis rašo dokumentą, bet nusileidžia į vaikų akių lygį, į šeimų realybę ir apie ją kalba. Viešojoje erdvėje kartais pasigirsta kaltinimų, kad tai galbūt veda į situacinę moralę, kada mes taikomės prie kiekvienos situacijos; ir iš kunigų kartais pasigirsta lyg ir nusivylimas, jog nėra aiškių nurodymų, kaip elgtis. Ką popiežius nori pasakyti? Jis turbūt tikrai neveda į laksistinės sąžinės formavimą arba situacinę etiką? – Neveda, bet jis labai aiškiai sako: „Mes neturime tiktai primesti taisykles.“ Tai jis sakė ir sinodo pabaigoje: „Nekurkime abstrakčios šeimos idėjos, tokio idealo, kuris yra nepasiekiamas; paskui mesim akmenis, jei kas neatitinka to idealo. Tuomet esame kaip tie fariziejai, kurie apsivilkę savo autoritetu mėto akmenis ir nepadeda žmonėms pakelti tų sunkumų.“ Svarbiausia yra visų žmonių dvasinis palydėjimas, taip pat ir bažnyčioje susituokusių šeimų palydėjimas, kad galėtų sukurti šeimą, kur yra ir meilė, ir džiaugsmas, kylantis iš meilės. O palydint reikalinga dvasinė įžvalga – įsiklausyti į kiekvieną, žiūrėti, kaip galima padėti tiems, kam nepasisekė. Popiežius sako: „Dvi logikos buvo Bažnyčios istorijoje: atmesti visa, kas bloga, t. y. atskirti nuo Bažnyčios, arba, priešingai, bandyti juos vėl įtraukti, integruoti į Bažnyčią, kad jie surastų savo vietą.“ Jis ragina vyskupus, kunigus rasti būdų, kad tie, kurie yra vadinamosiose „nereguliariose“ situacijose, atrastų savo vietą Bažnyčioje. Jis nesako duoti jiems Komuniją, bet siūlo padėti surasti savo vietą Bažnyčioje. Viename krašte tai bus įmanoma, kitame bus sunkiau. Vienur gal pasipiktintų, kitur sakytų: „Pagaliau Bažnyčia atsigręžė ir parodė gailestingumą.“ Bažnyčios mokslas nepasikeitė, popiežius tikrai pripažįsta, kad gali būti tik viena santuoka visam gyvenimui. Bet ką daryti su antrą kartą susituokusiais žmonėmis? Jei šeimoje vis tiek yra meilė, jie gražiai rūpinasi savo vaikais, krikščioniškai auklėja, kodėl tas žmogus negali dirbti karitatyvinio darbo, įsitraukti į bažnytinę veiklą? Popiežius užsimena, kad Komunija nėra tik premija šventiems ir nusipelniusiems; niekas neturime teisės į Komuniją, tačiau Komunija yra vaistas, pagalba. Mes turime viską įvertinti. Pranciškus jau daug kur sakė, kad jeigu žmonės padarė mažą žingsnelį pirmyn didesnės meilės šeimoje ar net tikėjimo plotmėje supratę, kad gal padarė klaidą, kad gailisi dėl to, reikia tai įvertinti. Kartais juokais sakau: „Tu gali kasdien mušti savo žmoną, eiti išpažinties ir viskas bus tvarkoje? O tie, kurie myli vienas kitą, rūpinasi vaikais, nors ir yra nesusituokę – Bažnyčios atstumti?“ Popiežius labai aiškiai nurodo, kad „Bažnyčios kelias yra ne visam laikui pasmerkti, bet ant kiekvieno, kuris to nuoširdžiai prašo, išlieti Dievo gailestingumą“. Tai yra palikta dvasiniam palydėjimui – reikia išsiaiškinti, kaip tokia padėtis atsirado, ar viską padarė, kad neiširtų santuoka, ar yra jo kaltė, ar jis gailisi dėl to, ką blogo padarė, kokia vaikų padėtis, ar tikrai jais pasirūpina. Santuoka yra negaliojanti,

jei tuokiantis vyrauja baimė, prievarta. Tad reikėtų žiūrėti, ar nėra kitų santuoką negaliojančia darančių priežasčių? Man santuoka, kokios Dievas norėjo, yra viena – vyro ir moters susivienijimas meilės ryšiais ir jie tampa vienu kūnu. O paskui yra civilinės, yra ir bažnytinės taisyklės. Turime žiūrėti, kad mūsų sprendimai atitiktų Dievo norus, Bažnyčios normas. Bet popiežius pabrėžia sielovadinį gailestingumą. Reikia žiūrėti su gailestingumu, nesmerkti žmonių, neatmesti, bet, priešingai, bandyti juos pritraukti, kad jie atrastų visą šeimos grožį ir meilės džiaugsmą. Reikia žmogų palydėti, viską gražiai išaiškinti. Dabar jau žmonės tai supranta. Bažnyčioje tiek daug žmonių, kurie negali priimti Komunijos, bet ateina paprašyti palaiminimo ir nereikalauja daugiau. Jie supranta savo situaciją, kad ji pilnai neatitinka Dievo plano, ir nežiūri į tai kaip į Bažnyčios bausmę. – Palydėjimas yra būtent kunigo sielovadininko misija, pašaukimas. Galbūt per dažnai mes reikalaujame iš kunigų šventumo, bet gal galime savęs paklausti, o kaip mes, šeimos, galime padėti jiems būti gerais ganytojais? – Kunigai, kaip ir visi žmonės, turi savo silpnumų, nėra šventieji, todėl už juos reikia melstis. Malda už kunigus yra labai svarbi. Bet svarbiausia spraga yra seminarijos auklėjime. Dėstant moralinę teologiją ir apie šeimą, dar reikia padaryti didelį žingsnį pirmyn – labiau žiūrėti ne į įstatymą, bet į žmogaus sąžinę. Ganytojai negali tenkintis vien moralės įstatymų taikymu, bet yra kviečiami ugdyti sąžines, o ne užimti jos vietą. Taip pat kunigai turi prisiartinti prie šeimų, o šeimos prie kunigo – jį pakviesti, pabūti kartu, kad kunigas išgirstų jų problemas, matytų, koks yra šeimos gyvenimas. Juk kunigas dažnai yra vienišas, jam būtų sveika pabūti kartu. Valgai picą ar cepelinus – pasikviesk ir jį drauge pavalgyti! Tad šeimos gali padėti malda ir atvertomis durimis. Paimkite į savo rankas kunigus, paglobokite, kad jie atsiverstų ir suprastų. Dėkoju Dievui, kad savo gyvenime suradau gražių šeimų, kur esu priimtas ir jaučiuosi kaip namie. – Popiežius iškėlė šeimos svarbą, jos misiją pasaulyje. – Jis pabrėžia šeimos misiją – pačios šeimos gali geriausiai liudyti meilės šeimoje grožį, apaštalauti. Net užsimena, kad mes iš šeimų turime pasimokyti, kas yra meilė. Ir Bažnyčia, kuri turi būti motiniška visiems vaikams, turi pasimokyti iš šeimų, kur gražiausiai išsivysto bendruomeninė meilė. Šeima yra gražiausia meilės bendruomenė. Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė – niekad netaps tokia šilta, tokia graži, tokia maža, bet vėl gali pasimokyti iš tos meilės, iš to džiaugsmo, kurį patiria žmonės šeimoje, kad ir mūsų bendruomenės būtų džiugesnės ir linksmesnės. – Labai ačiū Jums už įvadą į „Meilės džiaugsmą“. Kalbėjosi Darius Chmieliauskas

Artuma 2017 m. sausis

13


Meilės džiaugsmas

Per amžius ginama santuokos laisvė Keli faktai iš santuokos ir šeimos istorijos (I) Romanas KAZAKEVIČIUS žiais Romos imperijoje, tiek ankstyvaisiais viduramžiais, kai Europą užpildė germanų gentys ir jų sukurtos valstybės, kėlė ir faktinė nelygybė tarp turtingų ir vargšų, laisvųjų ir vergų, nors žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos visi žmonės yra lygūs. Per keletą amžių romėnų teisė palengva atsisakė tėvo ar vyro visagalybės santuokos sudarymo klausimais, pripažindama abipusio, vyro ir moters, laisvo sutikimo tuoktis principą. Šį principą perėmė Bažnyčios vyresnieji ir kaip principas jis buvo ginamas. Tačiau istorinės studijos rodo, jog tiek prieš tūkstantuosius metus, tiek šimtmečius po jų jaunuolių santuoka Vakaruose dažnai buvo šeimos galvos sprendimas, ypač kalbant apie feodalus ar pasiturinčius asmenis. Jie santuoką naudodavo kaip galios plėtimo, materialinio turto perskirstymo ar naudos įrankį, taikos susitarimo garantą. Būta ne vieno susikirtimo, teisinio ir visuomeninio, tarp Bažnyčios narių, kurie gynė laisvą jaunuolių pasirinkimą, ir jų šeimų, kurioms tai visiškai nepatiko. Nėra žinoma apie krikščioniškos santuokos liturgijos siaurąja prasme egzistavimą Vakarų Bažnyčioje iki IX amžiaus, nors ankstyvesnių užuominų yra Rytų krikščionybėje. Kitaip tariant, krikščionys sudarydavo santuoką ir sukurdavo šeimą be specialios krikščioniškos ceremonijos, ne bažnyčioje ir be dvasininko. Pakakdavo sutuoktinių (ir jų šeimų) sutarimo. Be abejo, santuoka buvo svarbus įvykis, tad jis pagal galimybes buvo lydimas tam tikrų apeigų, simbolių, tokių kaip žiedo įteikimas, nuometo uždėjimas, iškilmingas nuotakos išėjimas iš namų ar įžengimas į naujus namus ir, žinoma, pokylis. Taip vyksta ir dabar, bet savaime tai nėra krikščioniški veiksmai. Yra liudijimų, kad krikščionys savo santuoką palydėdavo malda, palaiminimu, bendruomenės sveikinimu, kartais ir dvasininko malda. Antai V a. pradžioje kunigas Steponas Afrikietis veikale Vita Amatoris nurodo, kad vyskupas Valerianas buvo pakviestas į sutuoktinių kambarį paliudyti jų sąjungos, palaiminti ir pasimelsti už juos. Tai vyko Galijoje (Prancūzijoje). Labai aiškiai 866  m. bulgarų kunigaikščiui Borisui apie tai rašo popiežius Mikalojus I, aiškindamas katalikų tikėjimą ir praktiką. Paminėdamas „iš senovės“ paveldėtą paprotį, šis popiežius pasakoja apie tam tikrą santuokos

„Santuoka yra vyro ir moters sąjunga, vienybė visam gyvenimui, bendrystė dieviškojoje ir žmogiškojoje teisėje.“ Šių žodžių autorius nėra koks nors dabartinis krikdemas, tačiau taip ar panašiai būtų galima išversti III amžiaus pirmoje pusėje gyvenusio romėnų teisininko pagonio Herenijaus Modestino žodžius. Šis apibrėžimas įtrauktas į Digestų rinkinį, kuriame imperatoriaus Justiniano nurodymu teisės normos buvo surinktos ir susistemintos; vėliau jos padarė lemiamą įtaką Vakarų teisei. Grįždami keliomis dešimtimis metų atgal, į II amžiaus vidurį ar pabaigą, aptiktume krikščionišką raštijos paminklą – „Laišką Diognetui“. Kartais jis buvo priskiriamas šv. Klemensui Aleksandriečiui, vienam iš ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, tačiau šiandien tyrinėtojai sutaria, jog tikrasis autorius, neabejotinai didelės kultūros žmogus, yra „nežinomas“. Jo plunksnai priklauso garsieji žodžiai, jog krikščionys „gyvena savo tėviškėse, bet kaip įnamiai; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet visa nukenčia kaip svetimieji; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima“ (5). Kaip galima spėti, laiško autorius savo adresatui bandė įrodyti, jog tuometiniai kaltinimai krikščionims, esą jie, šiandien sakytume, socialiai žalingi, yra neteisingi, nes krikščionys puikiai prisitaiko prie „graikų ar barbarų miestų“, laikosi vietinių papročių, apdaro, mitybos. Kita vertus, autorius bando perteikti ir tikėjimo matmenį, kuris paradoksaliai yra šioje apčiuopiamoje tikrovėje ir tuo pat metu ne joje. Mus gali sudominti pastaba, kad krikščionis „papročiais nesiskiria nuo kitų“, o kalbant apie šeimą, „kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų“. Ir „kūdikių neišmetinėja“, priduria autorius, užsimindamas apie vieną tų laikų žiaurią praktiką Romos imperijoje. „Laiškas Diognetui“ ir kiti istoriniai liudijimai rodo, jog pirmaisiais amžiais krikščionys, kurdami santuoką ir šeimą, elgėsi „kaip visi“, pagal bendras normas. Krikščionys žydai tuokėsi pagal žydų papročius, graikai krikščionys – pagal graikų papročius, romėnai krikščionys – pagal romėnų papročius. Vis dėlto „Laiško Diognetui“ autorius buvo ne visai tikslus. Taip, krikščionys siekė būti gerais piliečiais, bet negalėjo perimti visų papročių. Pavyzdžiui, negalėjo aukoti, kaip buvo įprasta tarp graikų ir romėnų, pagonių dievaičiams. Įtampą tiek pirmaisiais krikščionybės am-

14

Artuma 2017 m. sausis


Meilės džiaugsmas

ceremoniją bažnyčioje, dalyvaujant ir kunigui, tačiau tuoj pat priduria, kad nesant tam galimybių, „pagal įstatymus, vien pritarimas tų, apie kurių sąjungą kalbama, yra pakankamas. Ir jei trūktų tik šio pritarimo santuokoje, visa kita yra nenaudinga, net jei ji būtų pažymėta (kūno) sueitimi: tai patvirtina didis mokytojas Jonas Auksaburnis, kuris sako, jog ne sueitis, o valia sukuria santuoką“. Tačiau po tūkstantųjų metų ši situacija pasikeitė – santuokos liturgija ir disciplina pradėjo įgauti apčiuopiamas formas. Kokie to motyvai? Viena, tai objektyvus poreikis žinoti: kas ir su kuo yra susituokę? Ar iš tiesų susituokę, ar laikinai gyvena kartu? Ar vienas iš sutuoktinių nebuvo susituokęs (kartą ar porą) prieš tai? Ar nebuvo pasinaudota mergina, sakant, kad su ja susituokta, o paskui pareiškiant, jog pajuokauta? Ar santuoka buvo laisva, ar nebuvo slapto spaudimo? O kur dar klausimai, susiję su atsakomybe už vaikus ir paveldėjimu. Todėl palaipsniui įsitvirtino taisyklė, jog katalikų santuoka turi būti vieša, su dviem liudininkais, prie bažnyčios ar jos viduje. Dvasininkijai, kaip išsilavinusiai ir raštingai visuotinio analfabetizmo kontekste grupei, teko atsakomybė „patikrinti“, ar nėra kliūčių sužadėtiniams susituokti. Kai kurie istorikai šį procesą sieja su viduramžių demografiniu ir ekonominiu pakilimu, sustiprinusiu poreikį žinoti apie asmenų santuokinį statusą. Be to, po tūkstantųjų metų Bažnyčia pradėjo įgauti didesnę nepriklausomybę nuo valdovų, nuo valdžios įtakų ir interesų. Po ilgo ir sunkaus konflikto buvo įtvirtintas pasaulietinės ir religinės srities kompetencijų atskyrimas. Tai leido geriau išryškinti specifiškai krikščioniškus santuokos reikalavimus – vienybę ir neišardomumą, atskiriant juos nuo žmogiškųjų, pavyzdžiui, paveldėjimo ar galios plėtimo klausimų. XII amžiaus kanonistai ir teologai jau rimtai gilinosi į santuokos sakramentiškumą ir dvasingumą, pagal apaštalo Pauliaus analogiją vyro ir moters sąjungą gretindami su Kristaus ir Bažnyčios sąjunga. Kai kas sako, kad Santuokos sakramentas tada ir buvo „išrastas“, tačiau tai yra sakramento painiojimas su liturginių ir teisinių jo formų atsiradimu arba kaita. Svarbu pasakyti, kad santuokai privalomai tampant „formaliai“ ir viešai, 1159–1181 m. valdęs iškilus kanonistas popiežius Aleksandras III dar kartą patvirtino, kad esminė ir pagrindinė santuokos sąlyga yra vyro ir moters laisvas pritarimas. Svarbu ir kita, bet nebūtina, kad santuoka galiotų. Jo sprendimai buvo įtraukti į kanoninius rinkinius, kurie šimtus metų naudoti Bažnyčios teisėje ir padėjo dabartinės bažnytinės teisės pagrindus.

Kalbant apie santuoką Vakarų krikščionijoje po tūkstantųjų metų, svarbus buvo celibato, kunigiškojo ar vienuolinio, gretinimas su santuokine būkle palyginti su pirmųjų krikščionybės amžių argumentais. Buvo svarbių autorių, kurie supriešino celibatą ir santuoką, pastarąją nuvertindami ar laikydami ją neišvengiama „blogybe“ dėl visuomeninių poreikių. Kita vertus, visiškai netiesa, kaip kartais galima perskaityti, kad tai buvo vienintelis ir dominuojantis mąstymas. Šiandien šis supriešinimas Bažnyčioje jau seniai ir tvirtai įveiktas, nevengiant vidinės savikritikos. Tačiau tai jau kitos diskusijos tema, kaip ir protestantiškosios Reformacijos kritika katalikiškai doktrinai ir praktikai. Kaip žinia, Martinui Lutheriui santuoka buvo labiau žmogiškai, o ne dieviškai tvarkai priklausantis gėris, todėl santuoka jam nebuvo „sakramentas“. O kaip katalikiškuose kraštuose? Įtampa tarp principų ir praktikos liko, ir tai rodo du ryškūs pavyzdžiai. 1545–1563 m. vykęs Tridento Susirinkimas patvirtino, oponuojant protestantams, kad santuoka yra sakramentas, nurodė, kad ji turi būti vieša ir kad jai sudaryti pakanka besituokiančiųjų valios. Katalikiškojoje Prancūzijoje šis nurodymas niekada nebuvo viešai publikuotas, nes prieštaravo 1556 m. karaliaus Henriko II potvarkiui, kurį 1639 metais patvirtino Liudvikas XIII. Henrikas II „po skundų, mums pateiktų dėl santuokų, kurios kasdien sudaromos mūsų karalystėje <...> vaikų, jų tėvams ir motinoms nežinant ir prieš jų pritarimą, dėl kūniškos valios, nepadorios ir netvarkingos, jokiu būdu nepaisant Dievo baimės, garbės, pagarbos ir paklusnumo, kuris privalus minėtiems tėvams“, nurodė, jog vyrai iki 30 ir moterys iki 25 metų turi gauti tėvų pritarimą, kitaip bus griežtai nubausti. Liudvikas XIII patikslino, kad tėvų pritarimo reikia paprašyti „raštu“. Panašiai skamba ir nuoširdaus kataliko Ispanijos karaliaus Karolio III 1776 m. potvarkis Real Pragmática, pritaikytas milžiniškose Ispanijos kolonijose Amerikos žemyne. Potvarkyje nurodoma, kad vaikai iki 25 metų turi gauti tėvo (arba motinos, globėjo) sutikimą, o po 25 metų – pritarimą. Be to, įtvirtintos normos, kurios stabdė statusu ar kilme „nelygias“ santuokas, pavyzdžiui, tarp kilmingo ispano ir Amerikos indėnės, nors abu būtų katalikai. Nors buvo reikšmingų atnaujinimų, šios nuostatos pasiekė ir XX amžių. Bet apie tai – kitame Artumos numeryje.

Artuma 2017 m. sausis

15


Meilės džiaugsmas

Netobulos šeimos tobulas džiaugsmas Zita VASILIAUSKAITĖ teris, prisiskaičiusi įvairių „gyvenimo būdo“ žurnalų bei prisižiūrėjusi panašių televizijos laidų, susikūrė šeimyninio gyvenimo idealą, kurio vyras jai neužtikrina. Ji jaučiasi nelaiminga, nors iš tikrųjų taip nėra: juk ji ištekėjusi už mylimo, darbštaus ir rūpestingo vyro, sukūrusi gražią šeimą. Kartais žmonės, augę nedarnioje šeimoje, tvirtai taria sau, jog susikurs kitokią, tobulą šeimą, nes tik ji esą gali užtikrinti tikrą laimę. Tada jiems svarbiausia tampa siekti tobulo šeimos gyvenimo.

Kuris iš mūsų nenorėtų būti tobulas? O kas nenorėtų sukurti tobulos šeimos? Tai mūsų idealas ir dažno pastangų bei maldų turinys... Bet jei paklaustume savęs – o kam man TAI, atsakytume: kad patirčiau kuo daugiau pasitenkinimo dabartiniu savo gyvenimu ir ypač – džiaugsmo. Ar tai susiję dalykai?

Tobulumo siekimas – kliūtis? Viena iš esminių sėkmingo gyvenimo sąlygų – laiminga šeima. Tačiau apsidairius aplinkui ne taip lengva rasti įkvepiančių šeimyninio gyvenimo pavyzdžių. Atrodytų, tai gali būti pasiekiama labai paprastai (juk du mylintys vienas kitą žmonės to nori), tačiau viskas sudėtingiau, nei atrodo, nes dažnai susiduriame su nenumatytomis kliūtimis tame kilniame kelyje. Viena iš tų kliūčių gali būti ir tobulumo siekimas šeimyniniame gyvenime. Psichologinės pagalbos praktikoje neretai susiduriu su žmonėmis, kurie mano esą nelaimingi, o iš tikrųjų yra laimingi ir lydimi sėkmės. Štai kreipiasi pagalbos šeima, kurioje abu sutuoktiniai yra praktikuojantys tikintieji, studijuoja Šventąjį Raštą, dalyvauja įvairiuose religiniuose renginiuose, t. y. labai stengiasi siekti tobulumo, bet, sako, „mes nesijaučiame laimingi, nes niekaip negalime pasiekti tobulumo savo šeimyniniame gyvenime“. Jie susikūrė pagal savo supratimą tobulos šeimos idealą ir mano, kad tik toks gyvenimas šeimoje gali atnešti jiems džiaugsmą ir laimę. Daugelis žmonių susikurtą idealą priima kaip gyvenimo sėkmės matą. Dažniausiai tai paties žmogaus įsivaizdavimo rezultatas – koks turiu būti, kai man sueis 30 metų, kokią šeimą turiu sukurti, kokie turės būti tarpusavio santykiai joje, kokia materialinė padėtis ir t. t. Tokį idealą suformuoja žiniasklaidoje deklaruojami ir savotiškai primetami „gražaus ir sėkmingo gyvenimo“ standartai, grindžiami „laimingų“ žmonių pavyzdžiais. Štai jauna šeima kreipiasi psichologinės pagalbos dėl tarpusavio nesutarimų. Žmona labai nusivylusi vyru, nes nepalieka jai rytais vykdamas į darbą „lagaminėlio pinigų“. Dėl to ji negali išsimiegojusi ir pasigražinusi kasdien važiuoti apsipirkti į didžiuosius prekybos centrus, susitikti su draugėmis, naudotis įvairiomis grožio centrų paslaugomis ir t. t. O vyras skatina ją susirasti darbą ir pinigais prisidėti prie šeimos biudžeto. Taigi jauna mo16

Artuma 2017 m. sausis

Tobulos šeimos mitai Kaip žmonės dažniausiai supranta tobulą šeimą? Be jau minėtų įtakų (tėvų šeimos, žiniasklaidos, kartais draugų, kurie pasipuikuodami prieš aplinkinius „simuliuoja“ tobulus santykius, negatyvių pavyzdžių) išskirtinę reikšmę įgyja visuomenėje gajūs mitai apie tobulą šeimą. Šiuolaikiniame gyvenime gana paplitusi klaidinga nuostata šeimyninio gyvenimo atžvilgiu. Dažnai manoma, kad laimę šeimoje suteikia tik tobuli jos narių santykiai. Taip, į šeimą būtina investuoti daug pastangų, laiko, jėgų, bet tai jau šiandien grįžta su kaupu, išgyvenant pamatinį pasitenkinimą gyvenimu bei kasdienį būties džiaugsmą. Tačiau tam trukdo klaidingas tobulo šeimyninio gyvenimo supratimas, nes visuomenėje apie tai sklando daug mitų. Paminėsime kai kuriuos labiausiai paplitusius.

1

Tobuloje šeimoje visada vyrauja tarpusavio supratimas.

Tai reikštų, kad niekas nesipiktina, nesitranko durimis, netriukšmauja. Kiekvienas pasirengęs bet kada išklausyti kitą, visi nesusipratimai tuoj pat išsiaiškinami, niekas nesipyksta ir nebūna taip, kad užpykęs kurį laiką nesikalbėtų. Todėl tokiose šeimose, kaip mãno sutuoktiniai, konfliktai neleistini. Deja, tuomet nesutarimai yra giliau slepiami, bet jie niekur nedingsta, yra kaupiami ir neišspręsti kuria vis didesnę įtampą. Konfliktai yra neatskiriama bendravimo dalis, jie padeda jį atnaujinti. Galiausiai konfliktai skatina tėvus ir vaikus mokytis juos spręsti, o tai yra vienas iš pasiruošimo gyvenimui aspektų.


Meilės džiaugsmas

2

Tobuloje šeimoje vaikai nebarami ir nebaudžiami.

Žinoma, kai kuriose šeimose vaikams viskas leidžiama, manant, kad patys savaime išmoks gero elgesio ir įgis reikalingų gyvenimui įpročių bei įgūdžių. Deja, vaikai turi būti ugdomi, o to ne visada pasieksi „gražiai“, t. y. aiškinimu, pokalbiais bei pagyrimais. Jei į vaiko auklėjimą tėvai žiūri atsakingai, tai žino, kad pabarimas ar bausmė yra būtinos sėkmingo vaiko ugdymo sąlygos.

3

Tobuloje šeimoje visi jos nariai besąlygiškai myli vienas kitą...

ir nepatiria vienas kito atžvilgiu jokių kitų jausmų. Kartais sakoma: „Jei tu mane tikrai mylėtum, išpildytum mano norus...“ Taigi meilė gali tapti net manipuliacijų įrankiu, o tai jau tikrai prastų santykių šeimoje ženklas. Meilė nesunaikina kitų situacinių jausmų – pykčio, kai susiduria kelių šeimos narių interesai, susierzinimo, kai kažkas trukdo įgyvendinti dienos planus, nusivylimo, nusiminimo ir t. t. Meilė yra sudėtingas jausmas, kuris neretai praturtinamas ir čia paminėtomis emocijomis.

4

Tobuloje šeimoje vyrauja visiškas tarpusavio atvirumas.

Taip, be pakankamo atvirumo ir pasitikėjimo vieno kitu būtų sunku sukurti gerus tarpusavio santykius. Tačiau skirtingi žmonės gali turėti ir skirtingą poreikį atvirauti, mat vieni esame atlapaširdžiai, kiti uždaresni. Todėl kiekvienas šeimos narys turi turėti galimybę pats apsispręsti, kiek jis nori būti atviras su kitais. Juk nemažai dalykų mūsų gyvenime dažnai būna nesusiję su mūsų santykiais šeimoje, tai, pvz., santykiai su draugais, bendradarbiais, asmeniniai atsakymų ieškojimai į egzistencinius klausimus ir t. t. Kiekvienas žmogus, taip pat ir vaikai, turi savo privatumo „vidinę teritoriją“, kurią privalu gerbti.

5

Tobuloje šeimoje visi jos nariai viską daro visada kartu:

tvarkosi buitį, leidžia laisvalaikį, bendrauja su šeimos draugais ir t. t. Žinoma, gera, jei šeimos nariai turi galimybę visą savo laisvą laiką leisti drauge. Tačiau tikrovėje tai mažai tikėtina, mat dėl šiuolaikinio žmogaus užimtumo labai sunku visiems susiderinti tam skirtą laiką. Kita vertus, kiekvieno gyvenimas daug platesnis nei „namų ribos“, todėl natūralu, kad kiekvienas šeimos narys gali turėti interesų ir už šeimos gyvenimo ribų (pvz., hobį), kuriems norėtų skirti dalį savo laiko.

6

Tobuloje šeimoje visi jos nariai gyvena tik šeimos interesais,

...kurie yra aukščiau už viską. Taip, šeimos interesai yra labai svarbu, bet daug kas priklauso ir nuo konkrečios situacijos. Jei buvo suplanuota smagi šeimos išvyka

savaitgalį, o darbe atsirado neatidėliotinų reikalų (atvažiuoja užsienio verslo partneriai į pasitarimą), tai būtina vadovautis sveika nuovoka. Juk išvyką galima atidėti, kad ir kaip apmaudu būtų, o verslo partnerių ignoravimas gali sukelti nemalonių padarinių darbe.

7

Tobuloje šeimoje nuolat kalbamasi apie tarpusavio santykius,

...aiškinamasi dėl buvusių klaidų praeityje ir t. t. Kaip rodo patirtis, to negalima suabsoliutinti. Be abejo, išsiaiškinti nesusipratimus, ypač tuos, kurie įskaudino, būtina. Tačiau susitelkti tik į juos – tai pabrėžti santykių nesėkmes, kurios, deja, neišvengiamos. Be to, paprastai skiriama nepakankamai dėmesio tam, kas šeimos narius džiugina tarpusavio santykiuose. Apmaudu, bet nemažai porų linkusios diskutuoti būtent apie negatyvius santykių aspektus ir ignoruoti tai, kas jų santuokoje unikalu ir džiugu, už ką gali vieni kitiems dėkoti, vertinti ir džiaugtis.

Siekti tobulumo yra mūsų priedermė, tačiau dažnai tokios pastangos užtemdo akis bei protus ir trukdo suvokti, kas šeimos gyvenime yra gero jau šiandien.

Vitos Tamoliūnės asociatyvinė nuotrauka

Tobulos šeimos mitų yra ir daugiau, jie kinta ir nuolat kuriami. Tačiau jie nėra tokie nepavojingi, kaip atrodytų. Tam tikrus vaizduotėje susikurtus tobulumo standartus žmonės yra linkę tapatinti su realybe. Tuomet jie skiria labai daug pastangų, kad kuo greičiau pasiektų tobulumą, o kai nesiseka, tai jaučiasi nelaimingi ir bejėgiai. Siekti tobulumo yra mūsų priedermė, tačiau dažnai tokios pastangos užtemdo akis bei protus ir trukdo suvokti, kas šeimos gyvenime yra gero jau šiandien. Kitaip sakant, būdami pakankamai laimingi, to net patys nežinome. O reikėtų atidžiau įsižiūrėti į savo šeimos dabartį ir suprasti, kad gerų, gražių dalykų tarpusavio santykiuose yra dešimteriopai daugiau, nei sukeliančių nepasitenkinimą. Jau šiandieniai mūsų pasiekimai gali ir turi būti atrasti, įvardyti. Negana to, gali ir privalo būti paversti išgyvenamos laimės, džiaugsmo bei įkvėpimo, siekiant tobulumo, šaltiniu. Artuma 2017 m. sausis

17


Meilės džiaugsmas

Idealas kaip raugas Vytautė MACIUKAITĖ Paraginimu Amoris laetitia („Meilės džiaugsmas“) popiežius trokšta naujai atskleisti ir atkreipti mūsų dėmesį į džiaugsmą šeimoje, kuris plėtojasi paisant tam tikrų ribų. Šis džiaugsmas yra priešprieša sausam moraliniam rigorizmui, užsiimančiam tik šalta matematika ir iš mūsų gyvenimo pašalinančiam bet kokį teigiamą žmogišką pajautimą. Regis, mūsų džiaugsmo idealas yra Šventoji Šeima. Pasvarstykime, ko iš jos galime pasimokyti ir kokių perlenkimų turėtume vengti, žvelgdami į ją. Sakoma, jog tampame panašūs į tai, apie ką mąstome, į ką žvelgiame, – juk su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Daugiau ar mažiau sąmoningai visi susikuriame tam tikrą idealą ir jo siekiame. Žmogui duotas protas, kad ne juslėmis sekdamas į kažką linktų, o apmąstytų, koks nori būti, ir valingai to siektų. Daugiau laimime, kai sąmoningai renkamės ne tik profesiją, bet ir žmogų ar bendruomenę, su kuriais planuojame sieti savo gyvenimą. Antraip gyvenimo bangos gali nublokšti mus ten, kur mažiausiai norėtume patekti. Krikščionis gyvenimo verpetuose turi paties Dievo siūlomą atramą – gyventi taip, kaip gyveno Jo Sūnus, ir taip atsilaikyti visų galimų pavojų akivaizdoje. Dievo Sūnus Jėzus Kristus gyveno gyvenimą, nesiskiriantį nuo žmogiškosios tikrovės. Jis nenusileido iš dangaus, nemiegojo ant debesų, neskraidė ant stebuklingo kilimo. Kaip ir mes visi, Jis gimė šeimoje ir nevengė susitepti rankų mūsų kasdienybe, dirbdamas paprastus darbus, padėdamas tėvams, kol pasuko dangiškojo Tėvo numatytu keliu. Todėl tiems, kurie į Jį nežvelgė tikėjimo akimis, buvo sunku pamatyti jame kažką ypatinga. Visas mūsų gyvenimas sukasi tarp realizmo ir idealizmo. Savo realybę mes aiškiai matome. Dėl idealų yra šiek tiek sudėtingiau. Žodis „idealas“ yra kilęs iš idėjos – to, kas slypi už regimo daikto pavidalo, kas vienija visus vienos rūšies daiktus. Kai sakau „ąžuolas“, turiu galvoje ne tik vieną matomą medį, bet ir visus šiai rūšiai priklausančius medžius. Idealas – visų augusių, augančių ir kada nors 18

Artuma 2017 m. sausis

augsiančių ąžuolų suma, atrinkus pačias tobuliausias jų savybes ir sudėjus į vieną įsivaizduojamą! Idealas visuomet reiškia tai, kas yra tobula, be jokio trūkumo. Žvelgdami į pavienę tikrovę, matome, kad ji yra toli nuo idealo. Mūsų žmogiškasis idealas nėra kažkoks abstraktus, t. y. visų žmogiškųjų gyvenimų suma, kaip kalbėjome apie ąžuolus. Idealas tampa realus, kad mūsų realybę keltų į idealo lygmenį. Mes galime išsikelti idealą sau prieš akis, skaityti apie jį Šventajame Rašte, apmąstyti jo slėpinį. Jei mūsų idealas yra Jėzus Kristus, galime į Jį asmeniškai kreiptis, prašyti pagalbos vis labiau panašėti į Jį. Idealu galime gėrėtis ar net kentėti ir dejuoti, kad esame taip nuo jo nutolę. Vis dėlto ne mūsų jėgoms pasiekti Šventosios Šeimos idealą. Mes visi neturėjome sąlygų gimti panašūs į Mariją ar Jėzų. Mes nesame apsaugoti nuo gimtosios nuodėmės ir nuolatos linkstame į blogį. Ir jokiomis žmogiškomis pastangomis nepašalinsime mus sugadinančios „netikusios“ savo prigimties. Tai nereiškia, kad neturime teisės net mėginti. Privalome, ir Dievas, matydamas mūsų pastangas, anksčiau ar vėliau mus pakels ir perkeis, kai išmoksime Jam leisti ir pasitikėsime Juo. Popiežius savo paraginime cituoja filmą „Babetės

puota“. Jame puikiai atskleidžiama mintis, kaip po nevykusių mūsų pastangų siekti doro, tobulo gyvenimo, staiga ir visai netikėtai Dievo malonė išsilieja susirinkusioje bendruomenėje. Taip nutinka dažniausiai labai neįprastose situacijose, netikėtais būdais, apie kuriuos mažiausiai pagalvojame. Žinoma, idealus labai lengva iškreipti. Jei esame linkę siekti to, ką susikuriame savo galvose, o ne žvelgiame į Dievo duotus tikrus idealus, galime lengvai pasiklysti. Vienas pagrindinių žmonijos klystkelių – ieškoti rojaus be Dievo arba kurti rojų žemėje savo rankomis. Šitoks rojus visuomet yra mažumos rojus, ir ilgai netrunka, kad jis taptų tikru pragaru daugumai. Taip nutinka tuomet, kai vietoj tikro idealo renkamės iliuzijas, miražus. Beje, mes ir esame linkę labiau vertinti iliuzijas, o ne tikrovę. Dievas neapleidžia žmogaus, kuris nuoširdžiai trokšta tiesos ir ieško Jo prašydamas pagalbos, ir padeda jam palikti senuosius klystkelius. Dauguma teologų žemiškąjį mūsų gyvenimą vadina atkarpa tarp „jau“ ir „dar ne“. Turime suvokti, kad Dievas netrokšta matyti mūsų nuolat idealių. Jis atleidžia mums, todėl ir mes privalome išmokti atleisti sau ir priimti savo neidealią būseną. Kur kas svarbiau mokėti vis iš naujo atleisti ir pradėti iš naujo Dievui padedant, nei klaidingai įsivaizduoti pasiekus idealą ir dėl to nustoti tobulėti. Dievas mums davė nuostabų Šventosios Šeimos idealą ne tam, kad jaustumės nevisaverčiai, negimę tokioje šeimoje arba nusivylę, negalėdami šio idealo pasiekti savo jėgomis. Šis idealas skirtas mums, idant viltingai žvelgtume į jį ir leistumės pamažu, kaip tešlos raugas, o gal kartais staiga ir netikėtai, būti jo perkeičiami!


Meilės džiaugsmas

Į santuoką – be rožinių akinių „Anksčiau mes galvojome, kur mudu gyvensime, ką mudu pirksime, ką mudu veiksime; dabar gi dažnai iš kito reikalaujama, kad jis gerai uždirbtų, turėtų automobilį, namą. Dingsta bendros kūrybos vizija. Aš būsiu laiminga(s), jei ji(s) atlieps visus mano lūkesčius“, – mąstymo ir santuokos supratimo pokyčius pastebi ir įvardija dr. Nijolė LIOBIKIENĖ, konsultuojanti krizę patiriančias šeimas. Jos klausiame, kokius iššūkius dažniausiai patiria šiuolaikinės šeimos, iš kur jie kyla bei į ką svarbu atkreipti dėmesį, norint sukurti tvirtą šeimą. – Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria pas jus ateinančios šeimos? – Dažniausiai šeimos ateina dėl nesusikalbėjimo arba nekalbėjimo. Sutuoktiniai turi neįgyvendinamų lūkesčių bei įsitikinimų ir tuo nesidalija tarpusavyje. Kartais vienas iš jų galvoja, kad kitas savaime jį turi suprasti, ir neatsiveria jam. Žmonės gali daug kalbėtis, bet taip ir nesusikalbėti. Be to, ir kitas turi norėti suprasti pirmojo poziciją. Dažnai atsitinka taip, kad vienas linkęs nekalbėti, o kitas  – nesiklausyti. Tas nenoras suprasti kitą dažnai susijęs su individualizmu, savo poreikių iškėlimu kito žmogaus atžvilgiu. Kitaip tariant, dažnai pastebimas negebėjimas atvirai ir aiškiai bendrauti. Ir kartais tokio pobūdžio krizės būna labai užsitęsusios. Sutuoktiniai ateina dėl įvairių iššūkių, su kuriais nepajėgia susidoroti: neištikimybės, kitų žmonių ar aplinkybių kišimosi į šeimos gyvenimą. Pavyzdžiui, neretai į šeimos gyvenimą kišasi uošvė, jį trikdo darbas, hobiai, įvairios priklausomybės. Kartais sutuoktiniai ateina dėl to, jog jaučia, kad jų gyvenime kažkas pasikeitė, kažkas ne taip. Tai patys sėkmingiausi atvejai. Tie žmonės kuria bendrystę ir stengiasi labiau suprasti, kokį šeiminio gyvenimo etapą jie išgyvena, ir jiems tikrai galima padėti. Kartais sutuoktinius labai žeidžia aplinka: nepakantumas šeimai, vaikams, nenoras suprasti, šeimos gyvenimo būdo kritika, skyrybų propaganda. Žiniasklaidoje girdime, kad išsiskyrus gyventi labai gerai, kad moteriai itin svarbu karjera. Kartais žmonės nesusitaria dėl vaidmenų šeimoje – vaidmenys suvokiami skirtingai. Pasitaiko psichologinio smurto: grubus kalbėjimas, pažeminimai. Iš pradžių žmo-

nės nereaguoja, bet ilgainiui visgi suvokia, kad taip gyventi nenori. Deja, smurtas santykiuose jau būna labai išplitęs.

– Paminėjote žodį bendrystė. Kaip manote, kas trukdo šiuolaikinėms šeimoms kurti bendrystę? Kokių iššūkių jos patiria? – Man atrodo, kad žmonės neišmoksta kurti bendrystės savo šeimose. O šeimoje natūraliai išmokstame visko: bendravimo, santykių su kita lytimi, su kitais žmonėmis, paramos, užuojautos kitiems. Kadangi daug žmonių gyvena pažeistose šeimose, jie to paprasčiausiai neišmoksta. Šiais laikais šeimos nariai sugrįžę į namus sėdi prie kompiuterio ir nesikalba. Kompiuteris, žinoma, geras dalykas, bet išmokti bendrauti jis nepadeda. Tas užsitęsęs sėdėjimas virtualioje erdvėje taip pat mus kažko moko. Vienas garsus šeimos terapeutas sako, kad mus moko ir kalbėjimas, ir nekalbėjimas. Nesikalbančioje šeimoje vaikas išmoksta, jog nereikia kalbėtis, kad užtenka bendrauti su kompiuteriu. Toks vaikas ateityje sukūręs šeimą, tikėtina, turės problemų su antrąja puse, nes bus linkęs nesikalbėti, o santuokoje tai tik trukdys. Be to, žmonės tuokiasi įsimylėjimo arba susižavėjimo fazėje, kuomet daug iliuzijų ir rožinių spalvų; o tai trukdo objektyviai įvertinti kito žmogaus gerąsias ir silpnąsias savybes. Kai ta fazė praeina, jausmai atslūgsta, prasideda problemos. Jei problemų spręsti nemoki, gyventi tampa per sunku. Dar vienas dalykas – tai lūkesčiai, atitrūkę nuo realybės. Pavyzdžiui, jei moteris neturėjo tėvo ar tėtis nebuvo pats geriausias, ji ieškos tobulo vyro. Kai pasirodo, kad sutuoktinis nėra tobulas, išgyvenama tragedija. Lygiai taip pat gali būti ieškoma tobulos moters. Bendrystei kurti reikia skirti pakankamai laiko, o daugelis žmonių taip įsitraukę į veiklas, kad kitam žmogui paprasčiausiai nelieka laiko. Kaip kursi tą bendrystę, jei nebūni kartu? – Jūs jau seniai darbuojatės su šeimomis. Kaip, retrospektyviai žiūrint, pasikeitė pati šeima? Kaip dabartinė karta žvelgia į santuoką? – Manau, kad labai pasikeitė. Visais laikais buvo visko: skyrybų, neištikimybės, smurto. Tačiau ankstesniais laikais buvo vienos kitos skyrybos, ir tai buvo vertinama kaip baisi Artuma 2017 m. sausis

19


Meilės džiaugsmas

nelaimė. Dabar žvelgiama daug laisviau: nieko blogo, jei esi neištikimas, nieko baisaus, jei išsiskiri. Ankstesniais laikais dauguma žmonių ėjo į santuoką visam gyvenimui. Dabar į santuoką žiūrima daugiau kaip į laikiną susitarimą, – gyvensime tol, kol viskas bus gerai ir kol mus abu tenkins. Tačiau anksčiau ar vėliau pasidarys nebegerai... Per paskutinius dešimtmečius keitėsi vyro ir moters statusas bei vaidmuo. Moterys išlaisvėjo, ir tai gerai. Jos tikisi ir reikalauja iš savo vyrų kitokių bendravimo gebėjimų. Tradiciniai vaidmenys nebeveikia. Dėl kitų vaidmenų reikia tartis, o susitarti ne visada pavyksta. Evaldo Lasio asociatyvinė nuotrauka

Be to, šeimai didelę įtaką daro emigracija ir imigracija. Daugiakultūrė aplinka taip pat veikia šeimų tvirtumą. Žmonės nesuvokia, kad emigracija sukelia didelių krizių šeimoje. Viskas nauja: darbas, butas, kalba, aplinka. Žmonės nepasirengę šios krizės išgyventi, ji stipriai paveikia visus šeimos narius. Vyksta skyrybos, naujos vedybos ir t. t. Visuomenė darosi ne tokia tvirta. Jei šeima netvirta, ir visuomenė tokia tampa, ir atvirkščiai... – Kaip manote, į ką svarbu atkreipti dėmesį rengiantis santuokai? Juk kartais vertybės sutampa, o gyventi neįmanoma... – Tai sunkiausias klausimas. Net jei vertybės tos pačios, santuokai gali trukdyti daug kas: netinkamas išmoktas elgesys, patirtys, vidinės žaizdos, laiko stoka, negebėjimas kalbėti ir klausyti, neįvardytos ir įvardytos ligos, nenoras keistis, charakterio bruožai ir t. t. Sąrašas būtų labai ilgas. Pirmiausia, ruošiantis santuokai, reikėtų nusiimti rožinius akinius ir matyti tikrovę, blaiviai analizuoti, bendrauti, kalbėtis, atrasti bendrą kryptį. Taip bus įmanoma susitarti ir dėl detalių. Nemanau, kad esant visiškai skirtingoms vertybėms galima ilgai ir laimingai gyventi. Jei vienas galvoja, kad grupinis seksas yra puiku, o kitas – priešingai, tai ilgai kartu išgyventi bus tikrai nelengva. Svarbu suprasti, kiek dialogas su kitu žmogumi yra galimas. Ar jie turi apie ką kalbėti, kai nesimyluoja ir nesi20

Artuma 2017 m. sausis

bučiuoja? Jei neturi jokių vienijančių temų, kaip galėsi gyventi su tuo žmogumi? Pirmiausia sužadėtiniams reikėtų ieškoti, kas juos jungia, kas jiems įdomu, kas svarbu. Reikšminga aptarti visus gyvenimo kampus. Rengiantis santuokai nereikėtų būti pakylėtam nuo žemės. Kursai yra tam, kad besituokiantieji geriau vienas kitą pažintų, pažiūrėtų, ar susikalba, ar randa bendrumų. Jei draugaudami neturi apie ką kalbėtis, santuoka nebus ilgalaikė. – Skirtingi lūkesčiai sukelia sunkiai išsprendžiamų bendravimo problemų. Kaip tai atpažinti dar prieš santuoką? – Anksčiau lūkestis buvo kartu išgyventi visą gyvenimą: kur gyventi, kaip pragyventi, kaip ugdyti vaikus. Dabar lūkesčiai dažnai būna nerealūs, tarsi pakibę ore. Neretai sutinkamas savinimasis – ji(s) turi įgyvendinti visas mano svajones – ir dažnai vieno žmogaus reikalavimai kitam nėra bendras lūkestis. Pavyzdžiui, anksčiau galvojome, kur mudu gyvensime, ką mudu pirksime, ką mudu veiksime; dabar dažnai iš kito reikalaujama, kad jis gerai uždirbtų, turėtų automobilį, namą. Dingsta bendros kūrybos vizija. Aš būsiu laiminga, jei jis atlieps visus mano lūkesčius. Tie lūkesčiai dažnai susiję su vaidmenimis: princesė, apie kurią vyras šokinėja; namų šeimininkė, kuri viską daro; despotiška moteriškė, kuri viską reguliuoja. Tačiau labai retai trokštama žmonos ar vyro kaip bendrakeleivio, kurti gyvenimą drauge. Pastebėta, kad vyrų lūkesčiai nėra tokie ryškūs, o vyras įsivaizduojamas kaip pinigų uždirbėjas. Vyrai – herojai. Jei jie viskuo rūpinasi, tai dažnai atsiranda pretenzijų moterims. Per pasirengimą santuokai mes daug dėmesio skiriame tokioms situacijoms nagrinėti. – Kaip šeimai atpažinti, kad jau reikalinga išorės pagalba, o kada dar galima sunkumus spręsti pagerinant bendravimo įgūdžius? – Šeimos turėtų kuo dažniau bendrauti su kitomis šeimomis, dalyvauti seminaruose, užsiėmimuose, dalytis patirtimi. Yra visokių judėjimų: Kana, Sutuoktinių susitikimai, Vakarai su šeima ir t. t. Reikia nuolat mokytis, ugdytis. Jei sutuoktiniai šeimoje galvoja, kad jiems užteks jų dviejų, šeima pati save sunaikins. Jei tik pajaučiate, kad reikia pagalbos iš šalies – eikite pas specialistus. Tik stiprios šeimos eina prašyti pagalbos. Nereikia bijoti ir užsisklęsti. Jei kažko negebate išspręsti – kreipkitės pagalbos. Jei vienas nenori eiti, kitas ateikite. Kai vienas pasikeičia, ir kitas keičiasi. Nebūtina iš karto eiti pas psichologą. Ateikite paprasčiausiai pasikalbėti į Šeimos centrus. Kai kuriuose iš jų rasite specialistus, o kituose jus išklausys ir tinkamai nukreips. – Labai ačiū už pokalbį! Kalbino Dalia LUKĖNIENĖ Straipsnis remiamas Lietuvos šeimos centro vykdomo projekto „Pagalba šeimai krizėje ir šeimų ugdymas didina visuomenės stabilumą“ NVOŠG1-103, kurį iš dalies remia LR SADM, lėšomis.


Meilės džiaugsmas Tėčio dienoraštis

Tavyje, Dieve, noriu ilsėtis Vėl rytas. Šiandien turiu anksti išvažiuoti į seminarą. Seniai jį vedžiau, todėl nerimauju, kad protas būtų aštrus, nejausčiau nuovargio. Keliamės anksti kartu su Giedre – ji dirba kitame miesto gale ir negali vėluoti. Meldžiu, kad Titas pamiegotų ir leistų mums susiruošti. Giedrei vėl pradėjus dirbti, jis kiekvieną rytą ją „saugoja“: pabudęs lekia, apsikabina ir verkšlendamas murma: „Mama, mama.“ Tada įsikišu aš: nešioju, žaidžiam, pusryčiaujam, o tuo metu Giedrė išlekia į darbą. Bet šiandien... Šiandien aš pats nerimauju, kaip viską spėti. Girdžiu: šlump, šlep tep – mažos kojytės... Pasirodo apsimiegojęs Titas. Trina rankomis akytes, markstosi. Čiumpu jį ant rankų, sūpuoju. – Mažuti, ko taip anksti pabudai? Miegok, dar tik šešios ryto, – murmu, lyg suprastų valandas. Iš pradžių Titas teikia vilties – rausiasi man į marškinėlius, lyg migdosi. Staiga užuodęs, kad ne mama, stumia mane ir verkdamas sububena: – Mama, mama, brmmm, brmm. – Ne, mažuti, mama dar yra, – atsakau atverdamas vonios duris. – Štai, žiūrėk, prausiasi. Apsidžiaugęs Titas šoka nuo rankų, skuba į vonią ir žiūri, kaip Giedrė džiovinasi plaukus. Užkaičiu košę, kavos, puolu sportuoti ir pakeičiu Giedrę vonioje. Maudydamasis jaučiu plūstelint šalto oro bangą – Titas atitraukia dušo užuolaidą. Stoviu Adomo kostiumu, kraujas verda, kad negaliu ramiai nusiprausti, prisidengiu vonios užuolaida. – Na, ir ką čia išdarinėji? Šalta, būk geras, uždaryk duris, – burbu, o mintyse jau ramiau sakau: „Dieve, būk geras, padėk.“ Bet Titas jau ropščiasi ant spintelės ir traukia mano barzdaskutę; įjungęs išdidžiai „skutasi barzdą“. Belieka tik apsilieti šaltu vandeniu ir šokti iš dušo. Apsirengiu, pasodinu Titą ant puoduko, skutuosi. Nieko vertingo neradęs puoduke, nuprausiu Titą, abu rengiamės. Manoji Giedrė pakšteli mums po bučkį ir išlekia į darbus. Mintyse savęs pagailiu: „Na, kodėl viskas tenka man“, bet atsidusęs – „Dieve, padėk“ – vėl įnirtingai puolu ruoštis. Žadinu vyriausiąjį

Tadą į mokyklą, Tomą – į darželį, kraunuosi seminaro daiktus į kuprinę, paskubomis rengiuosi. Titas vis sukasi aplink. Ateina metas pusryčiauti. Turiu greitai pavalgyti, nuvežti Tomą į darželį ir kosminiu greičiu lėkti į seminarą. Mažieji broliai tarpusavyje susižvalgo ir choru užbliauna. – Nenoriu į darželį, nenoriu košės, – rėkia Tomas ir gulasi ant grindų (akivaizdžiai manipuliuoja).  – Nieko nedarysiu, kol negausiu rytinio filmuko. Atsidusęs murmu ir kreipiuosi į šventąjį: „Juozapai, negi ir Jėzus tau škadų darydavo? Būk geras, padėk.“ Vis tik suprasdamas ryto ritualų, nebūtinai sveikų, bet veiksmingų, svarbą, traukiu telefoną ir „kraunu“ filmuką. Lyg pamojus stebuklinga lazdele vaikai nurimsta, puola prie lėkščių ir kerta košę. Žiūriu ir aš filmuką, geriu kavą bei paskubomis šlamščiu sumuštinį. Po filmuko tūkstantį kartų atsakęs į Tomo klausimą: „Na kodėl aš turiu eiti į darželį?..“ – „Ogi todėl, kad tai tavo darbas“, jau ketinu rengtis striukę ir, sulaukęs auklės, lėkti su Tomu. Bet... pamatau, kad Titas vaikšto lėtai, ir užuodžiu su niekuo nepalyginamą kvapą; tad puolu mazgoti ir rengti. Nesuprantu, kodėl miegamajame tas kvapelis nesisklaido. Apsižiūrėjęs nustėrstu: sauskelnių turinio teko

ir ant mano marškinių. Keiksnodamas ir melsdamas rengiu Titą ir pats iš naujo persirengiu. Perdavęs Titą auklei, nuvežęs Tomą į darželį, sėdžiu automobilyje ir mąstau apie patiriamą neteisybę, apie artėjantį seminarą. Nepajėgiu nurimti ir leistis į maldą. Išsitraukiu Magnificat, atsiverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį. Akys užkliūva už pal. Jurgio Matulaičio mąstymo: „Mintis turi dirbti ir apie ką nors sukinėtis. Jei ji nesisuks apie Dievą, prie Dievo nekils, prie šventų daiktų, tai skrajos kur kitur, dažnai tik vėjus gaudys, perkratinės kokius nemalonius atsitikimus, sukinėsis apie mūsų pačių asmenį ir tik dar maitins savimeilę. <...> Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo darbų ir rūpesčių, prie Dievo kilti ir Dieve ilsėtis.“ Rytinių rūpesčių buvo tiek daug, kad jie vijosi lyg šleifas. Ir atitrūkęs nuo jų vis negaliu nurimti, save bei kitus nagrinėju. Nunarinu galvą ir kreipiuosi į Dievą: „Noriu prie Tavęs kilti ir ne savyje, o Tavyje, Dieve, ilsėtis.“

Ar suspėjau į seminarą? Taip. Ar pailsėjau tąsyk Dieve? Hmm... Dar nežinau. Ar pajutau gailestingumą? O taip, kai kitą rytą niekur nereikėjo skubėti, Titas ilgiausiai parpė. Mūsų Dievas yra tikras juokdarys... Amen.

Artuma 2017 m. sausis

21


Meilės džiaugsmas

Iki... pasimatymo! Kasmet šeimų būrelis švenčia Trijų Karalių šventę. Vaikai vaidina spektaklėlyje, o paskui Trys Karaliai atneša dovanų – kiekvienam vaikui knygelių, pilnų išminties. Šiemet bus spektaklis keistu pavadinimu – „Onytė pavagia vaikelį Jėzų“. Inesa į šventę pasikvietė poną, kurio sode turėjo žemės, Urtė – Antosėlę su Tuziku, Joris – buvusį vaiduoklį Jeronimą, o Deimantė – parko benamį Joną. O eSTas, eNTas ir Dora prižadėjo „kur nors pasirodyti“. Išaušo šventės rytas, ir vaikai nerimavo. O tėvai dar staiga pranešė, jog iš Prakartėlės tikrai pradingo vaikelis Jėzus. Vaikų užduotis – surasti jį. Taigi, šventė jau prasideda nuo ryto! Puikumėlis. Kai vaikai susirinko prie bažnyčios, kunigas Kęstutis komandoms davė užuominą, kur ieškoti kitos užuominos, galiausiai atvesiančios pas Pavogtąjį. Mūsų pažįstamiems vaikams užduotį įteikė eSTas. „Lauk netikėtumų“, – pamanė Joris. Inesa perskaitė pirmąją: „Ligonių namas, 213, žilagalvis.“ Žinoma, tai – ligoninė. Jos link pasileido tekini – ligoninės koridoriuje net gavo barti už lakstymą. 213-oje palatoje surado žilą senelį – senąjį jų parapijos kunigą. – Tai štai kur jūs dingęs! – sušuko Urtė. – Kkkaip jaučiatės? – gaudydama orą surado tinkamą klausimą Inesa. – Mes tai skubam, ieškom Kūdikėlio! Gal ką matėt ar žinot? – be užuolankų paklausė Deimantė. – O kaipgi, žinau, – nusišypsojo senelis ir iš spintelės stalčiaus ištraukė keturis rankų darbo čiulpiamus saldainius – kiekvienam po vieną. Viduje bolavo popierėlis su nuoroda, o iki jo prisikasti tik vienas kelias – nučiulpti saldainį ir taip maumojant šnekėtis su senuku. Gaišatis! Jie kone išvaidino visus savo vaidmenis jam. Pagaliau! Joris perskaitė: – Pakalnės gatvė. Po jo – Urtė: – 144 numeris. Deimantė: – Trečia laiptinė. Inesa: – Verksmas.

– Neabejoju, kad užduotis primakaluota, – murmtelėjo Joris. – Prakartėlės vaikelis – ne baby bornas – neverkia. – Pakalnės gatvė! Vargana gatvė, – suraukė antakius Deimantė. Ji nenorėjo ten eiti, bet nebuvo, ką daryti. Tad visi pasipustė padus. Po pusvalandžio susiglaudę į būrelį jie jau žvalgėsi į nejaukius aptriušusius apleistų gamyklų pastatus. Kai kur buvo namų numeriai, kai kur – nebuvo. Jei iš aptrupėjusio daugiabučio nebūtų pasigirdęs verksmas, būtų buvę sunku ką nors rasti. – Aš jums sakiau, – sušnibždėjo Joris. – Čia painiava, mes ne to ieškom. Inesa stipriai suspaudė Urtei ranką ir žengė pirmoji. Pastūmė girgždančias duris. Ant purvinos laiptų pakopos gulėjo gyvas mažulytis, beveik nuogas naujagimis ir verkė. Inesa atsargiai jį pakėlė ir pasūpavo. Joris pastebėjo kiek aukščiau stovinčius eSTą, eNTą ir Dorą. – Taip ir maniau! Sugadinote žaidimą! – neslėpė apmaudo Joris. – Ne, pataisėm, – nukirto eSTas. – Ir Žodis tapo Kūnu, – nusilenkė eNTas. – Tikiuosi... Skaitysite mus – Bibliją?.. Visuomet ilgėsiuosi, – šniurkščiojo Dora ir glaudė kiekvieną prie savęs. – Nejaugi... nebeateisite? – nusiminė Urtė. – Kaip Dievo Žodis – visada, bet ne kaip eSTas, eNTas ir Dora, – meiliai nusišypsojo eSTas. Jų figūros ėmė blankti, virsdamos perregimu vystyklu, kuris švelniai apgaubė kūdikį, ir šis sušilęs nurimo. Suprantama, komandoms grįžus buvo du kūdikiai: vienas gyvas, o kitas – ne. Vieną po spektaklio padėjo į prakartėlių sandėliuką, o kur dėti kitą? – Mes negalime palikti jo kūdikių namuose! – tarė viena mama. Taip ir įvyko – jis augo jos namuose, mūsų herojai – savuosiuose. Dievo Žodis jiems visiems padėjo būti Dievo vaikais, o tokiems nuotykių niekada netrūksta. Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Užduotis: pradėk nuo šiandien ir visus metus skaityk vaikų Bibliją – ten sutiksi eSTą, eNTą ir Dorą.

22

Artuma 2017 m. sausis


Meilės džiaugsmas Vaikai apie meilę šeimoje

Monika, 5 metai

Gabija, 5 metai

Kai buvo mano tėtės ir mamos vestuvės, tai jie nuėjo į bažnyčią ir visiems žmonėms garsiai pasakė, kad jie bus viena šeima ir iki gyvenimo pabaigos mylės vienas kitą. Dabar jie myli ir mane. Kai man pasidaro liūdna, aš visada pasakau mamai ir dar pasikalbu su ja. Kartais paskambinu močiutei ir jai papasakoju, kas man negero nutiko. Mane visada išklauso ir pataria, ką man daryti. Aš manau, kad meilė šeimoje – tai labai geras dalykas. Jeigu mes nemylėtume vieni kitų, ir šeimos nebūtų. Kai buvau vaikų namuose, susidraugavau su Guste. Ji dar maža, bet neturi nei tėčio, nei mamos. Gustė prašė mano mamos, kad ją pasiimtume ir kad mano mama būtų jos mama. Sakau, kad Gustė dar maža, bet ji jau nori turėti namus ir mamą. Taigi reikia, kad ją kas nors mylėtų. Dabar mes pas Gustę nueiname tik kartais, bet mama sakė, kad prieš Kalėdas ją aplankysime. Jau ruošiame dovanėlę Gustei. Įdėsime jai saldainių, visokių skanėstų, padovanosime mano kailinukus, nes man jie jau maži, ir dar jai padovanosime daug daug meilės – nuo visos mūsų šeimos.

Mano šeima – tai aš, mama ir tėtis. Dar kartais pas mus atvažiuoja močiutė, tada ji irgi būna mano šeima. Meilė mūsų šeimoje labai didelė. Net didesnė negu darželyje. Kai tėtis pareina iš darbo ir man parneša lauktuvių, saldainių arba kokį nors pyragaitį, tada jo meilė man labai padidėja. Pas mus šeimoje visi labai stipriai myli. Aš myliu mamą ir tėtį, ir močiutę myliu, bet jau močiutė kaip mane myli! Ji sakė, kad mane myli labiau už bet ką pasaulyje. Kai buvo mano gimimo diena, tada iš didelės meilės tėtis padovanojo man kaspinu apjuostą dviratį dideliais rožiniais ratais. Dar pasipuošiau rožine suknele, ir mes visa šeima nusifotografavome prie to dviračio. Buvo labai graži nuotrauka. Ir viskas atsitiko dėl meilės, nes mes labai mylime vieni kitus. Kai nebūna susipykę, tai mama su tėčiu irgi būna kaip viena didelė meilė. Bet kai susiginčija, tada jau meilės būna mažiau. Bet nieko: kai mama ir tėtis susipyksta, paskui atsiprašo. Tada tėtis padovanoja mamai rožę, ryte išverda kavos ir net į lovą atneša, ir vėl būna didelė meilė.

Barbora, 4 metai

Mane tai myli ir mama, ir tėtis. Ir aš juos labai myliu. Aš jau moku užsirišti batus, todėl kai einu į darželį, pats apsirengiu. Na, jau beveik, tik dar nemoku užsisegti tokių didelių sagų, tad užsega mama, kad nesušalčiau, kol nueisiu į darželį. Mama, tėtis ir aš – tai viena, graži, mylinti šeima, bet mūsų šeima turi vieną paslaptį, kurios pasakyti dar negaliu. Mama sakė, kad kai gims tas broliukas, tada ir galėsime visiems pasakyti. Dabar dar ne laikas. Močiutė sako, kad jeigu mama nemylėtų tėčio, o tėtis nemylėtų mamos, tai ir manęs nebūtų. Aš irgi myliu ir mamą, ir tėtį. Man jie patys mylimiausi.

Mūsų šeimoje meilė būna, kai mama nustoja bartis. Tėtis jai sako: „Tu nerėk, tu paprastai kalbėk.“ O mama tada sako, kad ji taip garsiai kalba iš meilės man ir tėčiui. Bet kai mama tyli ir nešaukia, tada ir būna tikra meilė mūsų šeimoje. Man labai patinka, kai namuose tylu. Tada galima pažaisti kompiuteriu arba telefonu. Bet aš žinau, kad mama myli mane ir tėtį. Ji man daug kartų apie tai sakė. Ir aš labai myliu visą šeimą: mamą ir tėtį. Jei nebūtų mamos ir tėčio, tai nežinau, kur man tada reikėtų gyventi ir kas į darželį nuvestų. Na, gal močiutė, bet ji kasdien negali pas mane ateiti, ji gi dirba. Močiutė tai mus myli per telefoną.

MAŽOJI AKADEMIJA KVIEČIA Į KRIKŠČIONYBĖS STUDIJAS 2017 m. pavasarį

Oskaras, 4 metai

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Krikščionybės pagrindai

sausio 16–gegužės 9 d., pirmadieniais, 18 val.

Naujojo Testamento graikų kalba: Evangelija pagal Morkų sausio 16–gegužės 11 d., pirmadieniais ir ketvirtadieniais, 18 val.

Nuodėmė literatūroje

sausio 17–kovo 7 d., antradieniais, 18 val.

Senojo Testamento pasaulis ir jo atspindžiai kalboje

kovo 14–gegužės 2 d., antradieniais, 19 val.

Vatikano II Susirinkimo vaisiai

vasario 15–kovo 22 d., trečiadieniais, 18 val.

Šv. Raštas. Pradžios knygos 1–4 skyriai: tekstas ir jo prasmė

kovo 29–gegužės 10 d., trečiadieniais, 18 val.

Sveikatos apsaugos genetiniai, psichologiniai ir dvasiniai aspektai vasario 23–balandžio 21 d., ketvirtadieniais, 18.30 val.

Dogmų dovana 2

vasario 25 d., 13–19 val. Privaloma registracija www.lkma.lt Paskaitos vyks LKMA patalpose, Pilies g. 8, Vilnius. Tel. +370 683 39 868. Artuma 2017 m. sausis

23


is

iššūk

Kai meilė tarp rizikos ir baimės

Dmytro Samsonov nuotrauka

Jaunimo

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ maža kokio psicho apimtas, pradėtų muštis? Tvarkyčiau krūvą skyrybų popierių. Pinigai, reikalai, teismai, laikas. O svarbiausia, kad susituokusi niekada nežinočiau, ar jis su manimi vis dar yra kartu todėl, kad be manęs būti nenori, ar todėl, kad skyrybos kainuotų per daug nervų ir visko. O dabar kiekvieną kartu nugyventą dieną aš žinau: tai diena, kurią abu vėl iš naujo pasirinkome būti vienas su kitu. Ir man tai duoda daugiau gerų jausmų nei žiedas ar parašas.

Kai vestuvės asocijuojasi tik su baliumi, o šventės reikšmė – su suknelės kaina, visa pradeda panašėti į cirką – renginį, kurio atsisako vis daugiau žmonių. Atrodo, paprasčiau tiesiog kartu gyventi. O gal šeima – daugiau, nei tik gyvenimas kartu? Ar šiais nusivylimo romantika laikais vedybos – vis dar būtinybė ar jau atgyvena?

Bereikšmis nuotakų kultas Pastaruoju metu populiarėja mintis, jog susituokusieji drauge būna iš reikalo, o laisvos poros renkasi būti vienas su kitu. Tokia yra ir Vaidos (21 m.) nuomonė. Man nuotakų kultas atrodo juokingai. Išsipuošti, susikviesti pažįstamų ir nepažįstamų giminaičių, išleisti visas santaupas (ar dar baisiau – pasiimti paskolą) šventei, ir dėl ko? Kad galėtum pasidaryti fotoalbumą ir įkelti jį į feisbuką, tuo iš anksto atbaidydama potencialias tavo vyro medžiotojas? Kad giminės prisigertų, susimuštų ir smigtų kampuose, o paskui dar penkerius metus dalintųsi prisiminimais, kaip gerai pagėrė? Ar tam, kad neva nušluostytum nosį dar neištekėjusioms buvusioms klasės draugėms? Pakartosiu – juokinga. Gerai, čia kalbu tik apie pokylį. Vestuvės gali būti ir kuklios, ne visi šitaip darkosi, kiti tik nueina į nedidelę bažnytėlę ir susituokia prie liudininkų bei tėvų, ir tiek. Bet net ne tai svarbu. Parašai, saitai visam gyvenimui – kam reikia pačios santuokos idėjos? Man  – ne. Nuo vaikystės nemėgau žaisti su lėlėmis, vaikų nenorėjau ir dabar neplanuoju. Sunkiai prisileidžiu žmones, neturėjau daug simpatijų. Vaikinas, metus buvęs mano geriausiu draugu, tapo mano mylimuoju. Prieš pusantrų metų apsigyvenome kartu, gyvename ir dabar. Mus sieja ne popierius, ne pažadas, o tos dienos noras būti kartu. Gyvendami kartu diskutuojame, gaminame, užsiimame kūryba, o kai norime vienatvės, nei vienas dėl to nepriekaištauja. Bendro turto nenorime, vaikų nesilaukiame – nėra teisinių reikalų, dėl kurių turėtume susisieti oficialiai. O dvasinis ryšys? Jis yra arba jo nėra, kuo čia padėtų pažadas? Pažadėčiau jį visad mylėti – ką daryčiau, jei kada,

24

Artuma 2017 m. sausis

Triskart sužadėtinė Lyčių lygybės ir nepriklausomybės vienam nuo kito idėjos dabar tokios stiprios, jog vis daugiau merginų viešai skelbia santuokos nenorinčios. Kartais tai daro net neklaustos. Ar tai – tiesa, ar aštriais žodžiais slepiamos nuoskaudos? Ingos (25 m.) istorija. Netikėkite merginomis, kurios tikina, kad vestuvių nereikia, kad nenorėtų. Veikiausiai joms niekas nesiūlo. Arba moteris jau per daug nudegusi seniau ir bijo. Bet ne nenori. Tuoj paaiškinsiu, kokia aš buvau ir kodėl esu tikra tuo, ką sakau. Man piršosi keli vaikinai, ir viskas „nueidavo į šiukšlyną“. Su pirmu draugavau nuo paauglystės, pirma meilė, viskas gražu, šeimos buvo garantuotos, kad bus sąjunga, mes irgi, labai laukėme. Bet tiesiog gal per jauni susitikome, nes sulaukę pilnametystės abu išsipykome, išsidraskėme, jis nustojo norėti šeimos toks jaunas, man dėl to buvo labai skaudu... Taip ir išsiskyrėme. Kitas vaikinas pasipiršo labai greitai ir taip pat greitai apsigalvojo. Net nenoriu gilintis – galite įsivaizduot, koks jausmas, kai su žiedu pasiūlo būti jo žmona, o po kelių savaičių pasako: „Aš čia pagalvojau... dėl tų vestuvių... ne kažkas gaunasi...“? O trečias išvis gražiausiai. Nesipiršo, bet skiedė, kaip nori šeimos, aš jau mintyse mačiau, kaip vakarienę gaminčiau, kol gal po pusės metų jis patikslino: šeimos nori, bet po daugelio metų ir su moterimi, kurią sutikęs pajus, jog tai JI. Su manim to nejuto.


Jaun

imo iššūkis

Po visų tų įvykių buvau nusistačiusi prieš vestuves. O draugės kaip tik viena po kitos pradėjo tekėti ir gimdyti. Net nemokėjau džiaugtis dėl jų, labai skeptiškai žiūrėjau ir dar perspėjau: per garsiai nesidžiaukite, neaišku, kaip baigsis. Vaikino neturėjau, neieškojau, nenorėjau. Bet kartą senas pažįstamas pakvietė į kiną. Nesijaučiau einanti į pasimatymą – ėjome kaip draugai. Paskui į antrą filmą, trečią, šeštą... Pradėjome ir šiaip susitikti, pasivaikščiot, papietaut ir panašiai. Pabučiavo, prasidėjo ir fiziniai ryšiai. Nebuvo jokio pompastiško pasiūlymo draugauti ar kalbų apie įsimylėjimą. Kažkokiu būdu tiesiog savaime tapome pora ir per laiką prie draugystės bei pagarbos prisidėjo ir meilė. Ir po kurio laiko jis paklausė, kada tuokiamės. Užsiputojau, kad viską tuoj sugadins, papasakojau, kad nesuprantu, kam tų vestuvių reikia, kad man ir taip patinka mano pavardė ir kad neketinu būti niekieno žmona. Jis taip paprastai pasakė: „Oho, kažkas tave rimtai įskaudinęs. Buvai ištekėjusi?“ Pratrūkau, papasakojau viską ir kodėl netikiu vestuvėmis. O jis ir vėl paprastai: „Netiki, nes su ožiais buvai. Pagalvok. Norėsime bendrų namų? Norėsime. Norėsime vaikų? Gal ne iškart, bet tikriausiai. Gerai su manim jautiesi? Nori dar kada su kitais būti? Ne? Tai viskas aišku.“ Ir taip per kelis pokalbius jis mane atšildė. Dėl visko buvo teisus, o tą norą būti kartu ir kurti bendrus namus vestuvės tik patvirtino. Ir negaliu sakyti, kad po jų niekas nepasikeitė. Atsirado daugiau saugumo, užtikrintumo ir pastangų vieno dėl kito. Nesidraskai, nes neverta. Vis tiek žinai, kad su tuo žmogumi būsi, tad nėra prasmės gyvenimo juodinti. Džiaugiuosi, kad jis man parodė santuokos reikšmę, nes iki vestuvių jaučiausi kitaip. O dabar turiu meilės apsaugą. Kam sau meluoti, jog to nenorėtum?

Mokytis kartu Nors tai – tik dviejų merginų istorijos, jos atskleidžia, kaip skiriasi nemažos dalies moterų požiūriai. Bet juk yra ir trečiasis variantas – gebėjimas fizinių ryšių sąmoningai atsisakyti iki bažnytinės santuokos ir pagarba jos metu duodamiems įžadams. Tai patvirtina Kamilės (24 m.) meilės ir vedybų istorija.

Mano atveju sakoma: „Buvau auginta katalikiškai“: tėvai giliai tikintys, tradicijas puoselėjo šeimoje, tai persidavė visiems vaikams. Tik nemanau, kad mane specialiai „augino“ – gyvenome, kaip mūsų bendruomenėje buvo įprasta, ir tiek. Todėl kai klasės draugės paauglystėje jau domėjosi vaikinais, man tarsi savaime jie nelabai rūpėjo. Gal ir brendau vėliau, tačiau žinojau, jog su patinkančiu berniuku daugiausia, kuo galiu būti, tai gerais draugais. O tokių artimų draugų nesutikau, tai ir galvos nesukau. Savo vyrą sutikau tik 21 metų, kai jau visos aplinkui mane buvo ne tik praradusios nekaltybes, bet dauguma ir pagyvenusios su draugais. O aš dar net nė karto neįsimylėjusi. Bet man tai atrodė (tebeatrodo) normalu – nemaniau, kad įmanoma „truputį“ įsimylėti, „truputį“ pagyventi kartu. Toks savęs taškymas... kam jis? Taigi savo vyrą sutikau toje pačioje bendruomenėje, bažnyčios jaunimo veikloje. Jis ilgai ir gražiai man rodė dėmesį, kartu organizavome jaunimo stovyklas, savanoriavome. Tapome draugais, vėliau gimė šiltesni jausmai, jis pasipiršo. Nuo dienos, kai jį sutikau, iki vedybų praėjo 2,5 metų. Iš jų dvejus metus buvome sužadėtiniai, tačiau nė karto taip ir neperžengėme fizinės ribos. Norėjau pirmą kartą tik susituokusi viską patirti su žmogumi, su kuriuo įsipareigoju šeimai. Jis to norėjo taip pat. O jei klausiate: ar buvo sunku? Fiziškai gal truputį, bet žinojau, dėl ko tai darome. Niekada nebuvo minties: „O jeigu netiksime vienas kitam lovoje?“ Juk kaip gali netikti? Myli žmogų, visko mokaisi kartu, kartu kuri pirmuosius gyvenime santykius ir viską patiri. Kai mylimas žmogus glosto ranką – malonu? Tai kaip gali būti nemalonu kas nors kita, jei iš tiesų myli? Vestuvių nenorėjau tik dėl statuso, nenorėjau dėl šventės ar teisinių reikalų. Sutikau žmogų, su kuriuo norėjau kurti šeimą, o jos pradžios be Dievo palaiminimo nė vienas neįsivaizdavome. Štai kaip viskas paprasta. Taigi, ar ne labiausiai šiais laikais bijome švelnumo? Parodyti, kad kitas rūpi labiau, nei „šiaip gyvenam“. Ir ilgam, net su visam. Atiduoti širdį – tai kartu reiškia nuolat gyventi rizikuojant, jog ji bus sužeista. Bet negi leisimės, kad mus valdytų baimė, o ne meilė?

KRIKŠČIONIŠKOJO DVASINGUMO RAIDA nuo sausio 10 d. Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

SAKRALINIŲ ŠOKIŲ SEMINARAS „TALITA KUM–ŠOK“ sausio 14 d., Kaune Perkūno name (Aleksoto g. 6); sausio 21 d., Šiauliuose Šiaulių Jėzuitų mokykla (Vilniaus g. 247b) BIBLIODRAMA MOTERIMS „MORTA IR MARIJA“ vasario 4 d. Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

DYKUMŲ TĖVAI kovo 5–11 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose (Tulpių g. 33), Kulautuvoje

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 77824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma 2017 m. sausis

25


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Įkalinta sapne Giovannino GUARESCHI Pasiekusios tam tikrą amžių, ponios pradeda atrasti svarbių dalykų. – Džiovanino, – vieną dieną paklausė manęs atsidusdama Margarita, – ar niekada nepajutai, kad aš savyje turiu pasaulį, kuris yra tik mano? – Ne, Margarita, – sąžiningai atsakiau. – Aš turiu savo viduje pasaulį, kuris yra tik mano, – paaiškino Margarita. – Per veiksmus, žodžius ir mintis, susijusias su tais gestais, aš gyvenu mūsų pasaulyje, bet tuo pat metu per kitas mintis gyvenu slaptame, tik savo pasaulyje. Ir klaidžioju viena, liūdnai, beviltiškai viena paslaptingais to pasaulio keliais. Ir kartais pasiklystu, bijau ir apimta nerimo surinku, bet niekas negirdi mano balso. Dalykas man pasirodė ganėtinai rimtas. – Jei tai pasaulis, kuris yra tik tavo, – pasakiau, – turėtum jį pažinti tobulai. – Šis pasaulis yra mano tik todėl, kad aš visa esu jo; esu kalinė to paslaptingo pasaulio, apgyvendinto šešėliais, troškimais ir baimėmis. Esu įkalinta ir nepaguodžiamai viena. Ir velku savo geliančias kojas tais keliais, kurie visada prasideda, bet niekada nesibaigia. – Blogai, Margarita, – pasakiau. – Ar negalėtum įsigyti bent jau dviračio? Sutaupytum nemažai jėgų. Margarita pažiūrėjo į mane aiškiai pasibjaurėjusi. Bet aš nepaprastai švelniai prabilau: – Nejuokauju, Margarita. Paprasčiausiai bandau palengvinti šį tavo beviltišką klajojimą. Kadangi tai pasaulis, sukurtas tavo minčių, ir tu jame gyveni mintimis, pakaktų, kad įtemptai galvotum keliaudama jo keliais dviračiu, o ne kojom, ir tau gerokai palengvėtų. Patarčiau pagalvoti apie gerą automobilį, bet, nelaimei, nemoki vairuoti. Po kelių dienų ji vėl pradėjo kalbėti apie tą nuosavą pasaulį, ir aš atsargiai pasidomėjau: – Margarita, ar bandei galvoti apie tai, ką tau sakiau? – Taip. – Ar tau pavyko gauti dviratį? – Pavyko, – paaiškino. – Buvo sunku, nes tas pasaulis yra poetiškas, bet galiausiai mano valios jėga nugalėjo. – Kaip jautiesi keliaudama dviračiu? – Jaučiuosi ne tokia pavargusi ir įveikiu daugiau kelio. Visą savaitę mačiau Margaritą puikiai nusiteikusią: tai, kad nebeprivalo keliauti kojomis savo paslaptingame pasaulyje, jai akivaizdžiai buvo naudinga. Bet vieną dieną aptikau ją paniurusią. – Margarita, kaip sekasi tavajame pasaulyje? 26

Artuma 2017 m. sausis

– Blogai, – atsiduso. – O dviratis? – Vėl klaidžioju pėsčiomis: man prakiuro galinė padanga. Supykau. – Margarita, – pareiškiau, – jei gebėjai gauti dviratį, negi sunku įsivaizduoti gumos lopinėlį, klijų tūbelę ir pompą? – Viską jau turiu ir išbandžiau, tačiau nesugebu nuimti sparno. – Tai paprasčiausias dalykas  – pasistenk truputį, Margarita! Ji melancholiškai papurtė galvą. – Griebkis darbo, apsižvalgyk, Margarita. Ar įmanoma, kad šiame tavajame pasaulyje nebūtų dviračių dirbtuvių? – Mano pasaulyje egzistuoja tik šešėliai, troškimai ir baimės. Tai taip baisu, Džiovanino. Esu viena! Čiupau ją už rankos ir nusitempiau su savimi į patalpėlę, tarnaujančią garažu ir dirbtuvėmis. Paėmiau nuo laikiklio savo dviratį, du ar tris kartus jai parodžiau, kaip lengva nuimti galinio rato sparną, sutaisyti kamerą ir viską sudėti į savo vietas. Liepiau bandyti. Po didelių pastangų Margarita sugebėjo nuimti sparną ir vėl uždėti. Palikau ją su savo mintimis, bet nejaučiau nerimo, nes mačiau, kad yra optimistiškai nusiteikusi. Daviau tris dienas pataisyti dviračio kamerai. Paskui tiesiai paklausiau: – Na ir kaip? Sutvarkyta? – Nesugebu, Džiovanino, – neviltingai atsakė. – Turbūt sparnas yra kito tipo. Pažiūrėk, visos rankos subraižytos besistengiant. Man parodė rankas, kurios buvo lygios ir be mažiausio sužeidimo, bet aš supratau, kad Margarita man rodė savo minčių rankas, todėl mačiau jas labai nukentėjusias. – Neturi prarasti drąsos, Margarita: aš esu čia, kad tau padėčiau, paremčiau. – Bet ten, tame beribiame ir paslaptingame pasaulyje, tavęs nėra. Ten aš esu viena su savo neriedančiu dviračiu. Sugrįžome į garažą, padėjau jai dešimt kartų nuimti ir uždėti mano dviračio sparnus: atsiminiau pratybas su kulkosvaidžiu „Fiat 14“ ir liepiau jai kartoti veiksmą du kartus užrištomis akimis. Dvi dienas mačiau ją labai susirūpinusią, supratau,


Atokvėpio valandai

kad kovojo su tuo nelemtuoju sparno gabalu. Trečią dieną ji triumfavo. – Viskas vietoje, – pareiškė Margarita. – Dviratis sutaisytas ir tobulai važiuoja. Margarita turi pasaulį, kuris yra tik jos; pasaulis tik jos ta prasme, kad slaptos Margaritos mintys yra šio šešėliais, troškimais ir baimėmis apgyvendinto pasaulio kalinės. Margarita, trumpai tariant, tuo pačiu metu gyvena dviejuose pasauliuose, ir kai to pasaulio, kuriame gyvenu ir aš, rūpesčiai jai suteikia laisvės, klejoja dviračiu ar pėsčiomis savo pogrindiniame vidiniame pasaulyje. Praėjo savaitės ir mėnesiai, kol Margarita man vėl prabilo apie savo slaptąjį gyvenimą. Vieną vakarą likome namuose vieni, ir po ilgos tylos ji pažvelgė į mane nevilties kupinomis akimis. – Kas atsitiko Margarita? Prakiuro kita padanga? – Parvirtau, Džiovanino. Keliavau siauru kalnų keliuku. Vieną gražią akimirką dviratis iš po manęs išsprūdo, ir aš nuriedėjau žemyn. Užsidengė veidą rankomis. – Ir kur dabar esi? – paklausiau jos labai sunerimęs. – Esu tarpeklio dugne, – atsakė kūkčiodama. – Sužeista? – Sužeista. – Labai? – Neturėtų būti labai pavojinga. Galiu judėti. Tik čia galvą man skauda. – Nebandei šauktis pagalbos? Buvo beprasmiška šauktis pagalbos tame šešėliais, troškimais ir baimėmis apgyvendintame pasaulyje. Jai patariau nesiblaškyti ir atgauti jėgas prieš bandant kilti aukštyn. Po dviejų dienų Margarita man pranešė, kad nebejautė skausmo galvoje, tačiau bandymai išlipti iš griovio buvo tuščias darbas. – Jei kas nors man nenumes kokios virvės,  – sakė kūkčiodama, – man atėjo galas. Troškulys mane žudo. Nuėjau į Hoepli (žinoma Italijos leidykla, turinti savo knygyną – vert. past.) ir nupirkau visus alpinizmo vadovėlius, kokius tik radau. Abu su Margarita tyrinėjome iliustracijas: atradome uolą panašiomis sienomis, kuri laikė Margaritą įkalintą. Skaitėme vadovėlius, padėjau jai atmintinai išmokti žingsnius, mano manymu, galinčius jai pasitarnauti. Tris dienas Margarita bandė kopti viršun statoka siena, ketvirtąją man parodė savo rankas. Jos buvo baltos ir nepaliestos, bet aš jas mačiau subraižytas ir kraujuojančias. – Nebegaliu daugiau, – pasakė Margarita. – Jaučiu, kad artėja galas. Greitai tarpeklio dugne liks kaulų maišelis. Prakeikiau dviratį ir sušukau, kad galiausiai aš buvau už viską atsakingas. – Tai likimas, – atsakė Margarita. – Būčiau įkritusi ir be dviračio. Reikia su tuo susitaikyti. Bet aš nenorėjau, kad ji pasiduotų.

– Rėk, – pasakiau. – Rėk iš visų jėgų, kurios tau liko. Rėk be perstojo. – Beprasmiška, Džiovanino, – mano slaptame pasaulyje nieko nėra. – Rėk nesustodama, rėk dieną ir naktį. Pabandyk kviesti mane. Kas žino, gal išgirsiu! Nuėjau į garažą apspardyti dviračio. Po to apspardžiau ir motociklą, ir kadangi užsigavau koją, dieną praleidau itin bjauriai. Vakarėjant užšokau ant motociklo ir nuvažiavau pažiūrėti į tuščius vandens oro uosto vandenis. Taip mane užklupo vakaras. Bjaurus vakaras, bjaurus dangus, pilnas paniurusių debesų, grėsmingas. Netrukus pradėjo lyti, tačiau aš nepajudėjau. Greitai nustojo, ir kai lietus liovėsi šniokštęs, tamsoje viskas sustingo ir nutilo. Tyloje išgirdau tolimą nevilties šauksmą: „Džiovanino!“ Užšokau ant motociklo ir visu greičiu nulėkiau miesto link: kratydamasis važiavau ilgomis tuščiomis gatvėmis. Namuose radau Margaritą, kuri niūniavo ir ruošė stalą. – Kvietei? – paklausiau. – Taip, – paaiškino Margarita. – Kviečiau nuolatos, ir tu vieną gražią akimirką išgirdai. Mačiau tave palinkusį virš tarpeklio. – Bent jau turėjau virvę? – Taip, turėjai ilgą virvę. – Tebūnie pašlovintas Dievas. – Turėjai ilgą virvę ir man ją metei. Aš ja apsirišau juosmenį, ir tu mane ištraukei viršun. – Valio! – entuziastingai sušukau ir padėkojau gerajam Dievui už tai, kad sukūrė Hoepli vadovėlius. – Tai buvo didinga, – atsiduso Margarita. – Paskui, vos tik pasiekiau viršų, žemyn į tarpeklį nuspyrei dviratį. Pasijutau išdidžiai dėl tokio energijos pliūptelėjimo. – O tada ką dariau? – paklausiau. – Tada nuėjai. – Apmaudu, – pasigailėjau. – Buvo kvailystė tave palikti vieną tame nelemtame, pavojų kupiname pasaulyje. Ir dar be dviračio. Margarita buvo rami. – Mano paslėptame pasaulyje gali gyventi tik šešėliai, troškimai ir baimės. Be to, dabar esu rami, nes žinau, jog esant dideliam pavojui, jei tave pakviesiu, tu išgirsi ir ateisi man padėti. Patariau jai būti atsargiai. Tačiau ji man neatsakė, nes buvo įsitraukusi į savo mintis ir, tikėtina, savo slaptame pasaulyje išbandė naują kelią. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Artuma 2017 m. sausis

27


Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

Be Kristaus Per Pasaulines jaunimo dienas Krokuvoje popiežius Pranciškus susitiko su Lenkijos vyskupais. Susitikimo metu buvo paklaustas, kokių priemonių Bažnyčia turėtų imtis, kad sėkmingai atsilaikytų prieš sekuliarizaciją. Popiežiaus atsakymas buvo netikėtas: „Aš manau, kad šiame labai sekuliarizuotame pasaulyje mums gresia ir kitas pavojus – gnostinis dvasingumas. Dabartinė sekuliarizacija sudaro sąlygas gnostiniam dvasingumui augti. Atsiminkime, kad tai buvo pirmoji erezija Bažnyčios istorijoje – subjektyvus dvasingumas, be Kristaus. Manau, kad rimčiausia sekuliarizacijos sukelta problema yra Kristaus pašalinimas.“ Šitaip popiežius patikslino, jog sekuliarizacijos procesas nepanaikino žmogaus prigimčiai būdingo gręžimosi į Dievą, o tik sudarė galimybę kur kas labiau klysti Jo ieškojimuose. Amerikiečių režisieriaus Terrence’o Malicko kūryba kai ką padeda suprasti apie Dievo ieškojimą ir jo klystkelius. Lietuviškai auditorijai šis režisierius gerai žinomas autobiografine „Gyvenimo trilogija“, kurią sudaro „Gyvenimo medis“ (The Tree of Life,  2011), neblogai „besisukęs“ tiek šalies kino teatruose, tiek ir įvairiuose krikščioniškuose renginiuose bei rekolekcijose, „Į nuostabą“ (To The Wonder, 2012) bei „Taurių riteris“

kiną žiūri iš savo varpinės: krikščionis jame paprastai ieško savo religinių jausmų patvirtinimo. Taip „krikščionišku“ kinu tampa „Šokoladas“ (Chocolate, 2000), vietoj Kristaus siūlantis šokoladą, arba „Matrica“ (The Matrix,  1999), atvirai spekuliuojanti krikščioniška simbolika. Paskutinė Malicko juosta „Taurių riteris“ yra audiovizualinio dienoraščio stiliumi sukurtas alegorinis pasakojimas apie vieno vyro kelionę į laisvę. Jis prasideda tekstu iš Johno Bunyano Piligrimo kelionės. Ši 1678 m. sukurta krikščioniška alegorija yra suvokiančio savo nuodėmingumą nusidėjėlio Kristiano kelionė iš Pražūties miesto į Dangaus miestą. Filmo „Taurių riteris“ išeities taškas yra kiek kitoks: Christiano Bale’o personažas, karjerą Holivude padaręs scenaristas, pradeda kelionę nieko tikro nežinodamas apie save. Jis girdi neaiškų kvietimą, balsą, raginantį Filmo „Taurių riteris“ reklaminio plakato fragmentas jį pabusti ir išsivaduoti iš realybės gniaužtų. (Knight of Cups, 2015). Daugeliui katali- Tai gnostinis žvilgsnis, nes Dievo ieškokų Malicko filmai kelia instinktyvią sim- jimas paremtas ne savo nuodėmingupatiją savo teistine nuostata, o intensy- mo suvokimu, bet išganymą teikiančiu vus religinės simbolikos ir krikščioniško (išganomuoju) pažinimu. O juk pirmas žodyno įpynimas į vaizdinį pasakojimą krikščioniškas žingsnis Dievo link – sakuria autentiško krikščioniško kino įspū- vo nuodėmingumo suvokimas. Apie tai dį. Vertinant šio režisieriaus kūrybą daž- kalba ir popiežius Pranciškus, save apinai užmirštama, kad Malickas visų pirma būdindamas visų pirma kaip nusidėjėlį. yra filosofas, o ne teologas. Objektyvų Žiūrint filmą atrodo, kad vienintelis vertinimą apsunkina ir tai, kad žiūrovas į Bale’o vaidinamas personažas suvokia tik28

Artuma 2017 m. sausis

rovę ir jaučia malonės kvietimą. Šitaip jis priartėja prie gnostiniam mąstymui būdingo suvokimo, jog Geroji naujiena skirta tik išrinktiesiems. Arba skirta filosofams, kurie, pasak Sokrato, žino, jog nežino, kai visi kiti net nežino, jog nežino. Apskritai filmas labiau atskleidžia susižavėjimą ne krikščioniškąja teologine, bet graikiškąja filosofine pasaulėžiūra. Žvelgiant būtent iš šios perspektyvos kur kas suprantamesnė tampa ir estetinė filmo dalis bei prieštaravimas tarp vidinio personažų skurdo ir juos vaidinančių aktorių grožio. Graikiškame mąstyme paradoksaliai sugyveno dvi priešybės: iš vienos pusės, buvo garbinama tobula kūno forma, iš kitos pusės, kūnas buvo laikomas sielos kalėjimu. Panašiai yra ir mūsų laikų kultūroje, pasižyminčioje rafinuotu kūno garbinimu ir dar rafinuotesniu jo niekinimu. Piligrimo motyvą papildo perlo alegorija, paimta iš „Himno perlui“ apokrifinėje Apaštalo Tomo darbų knygoje. Šis himnas atspindi gnostinį žmogaus būklės supratimą, pagal kurį esame sielos, pasimetusios materijos pasaulyje ir pamiršusios savo tikrąsias šaknis. Ši būklė gali būti pakeista tik gavus apreiškimą – žinią, kurią atneša pasiuntinys. Laiškas simboliniu būdu reprezentuoja gnozę (pažinimą). Krikščioniškoje gnozės versijoje tokia galia priskiriama žmogaus pavidalu regimybės dėlei besidangstančiam Atpirkėjui. Kadangi gnostiniu požiūriu Jėzus yra viso labo patikimas informatorius, nereikalingas nei Dievo Įsikūnijimas, nei Jo Atpirkimas. Nunykus išganomajai Jėzaus funkcijai, ir Jis pats darosi nebereikalingas. Būtent todėl gnostiniu dvasingumu besiremiantys naujieji religiniai judėjimai visų pirma puola mintį apie Jėzaus Kristaus dievystę, o tiesa apie Jėzų tampa jiems suklupimo akmeniu. Juk Jėzus reikalauja atsiversti, o tai visada rizikinga. O tik pažindamas tu iš tiesų niekuo nerizikuoji. Ramūnas AUŠROTAS


Akiračiai

Joana Pranciška Šantalietė –

ideali žmona, tobula vienuolė ir šventoji

Šv. Joana Pranciška Šantalietė. Simonas Čechavičius, 1757–1760 m.

Lietuvoje apie šią šventąją žino nedažnas. Gaila, nes tai įkvepiantis gyvenimas, didžiulės meilės Dievui pavyzdys ir itin spalvinga asmenybė. Ji kone idealios šeimos motina, po vyro žūties neatskiriamai susijusi su šv. Pranciškumi Salezu. Jųdviejų dvasinė draugystė vadinama meile Dievuje. Be Pranciškaus Salezo vargu ar gražioji baronienė būtų tapusi šventąja (nors daug kas vedė to link), o be Joanos Pranciškos Šantalietės Ženevos vyskupui būtų buvę daug sunkiau dvasine prasme. Jiedu palaikė vienas kitą iki šventojo mirties, o tada dvasinį vadovavimą Joanai ir jos įkurtai vienuolijai perėmė šv. Vincentas Paulietis.

Vaikystė ir šeimos gyvenimas Joana Pranciška Frémyot gimė 1572 m. Dižono mieste Burgundijos parlamento prezidento šeimoje. Vos 18 mėnesių neteko motinos, kuri mirė gimdydama jos jaunesnįjį brolį, vėliau tapsiantį arkivyskupu ir šventuoju. Nors augo našlaitė, tėvas pasirūpino puikiu abiejų vaikų išmokslinimu ir nuosekliu katalikišku auklėjimu. 20-metė Joana švytėjo neeiliniu grožiu, sąmojingumu, gyvumu ir sumanumu. Be to, buvo turtingo tėvo duktė. Nieko nuostabaus, kad aplink ją sukosi spiečiai jaunikių. Nėra žinoma, kas – meilė, asmeninės jo savybės ar tėvo patarimas – nulėmė, kad ji pasirinko jauną baroną de Chantal. Baronas garsėjo didele įtaka karaliaus dvare, jį labai vertino Henrikas IV. Santuoka pasirodė ideali. Sumani jaunoji baronienė per kelerius metus kuo puikiausiai sutvarkė finansinius vyro reikalus. Nuolat iškviečiamas karaliaus baronas buvo apleidęs ūkinius reikalus ir turėjo skolų. Per trumpą laiką Joana pelnė didelių žmonių didelę pagarbą. Su vyru ją jungė abipusė meilė, pagarba ir pasitikėjimas. Joana vos ne kasmet gimdydavo. Gimė šeši vaikai, užaugo trys. Jai būnant 28-erių, per nelaimingą atsitikimą medžioklėje žuvo vyras. Tai buvo siaubingas smūgis jaunai moteriai. Nors ir iki tol ji kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose pilies koplyčioje, o sekmadieniais pėsčia drauge su šeimynykščiais eidavo į tolokai buvusią bažnyčią, dabar Joana giliai pasinėrė į maldą, askezę, gerų darbų darymą, rūpinimąsi vargšais. Nedvejodama atleido žmogui, dėl kurio klaidos žuvo jos vyras, ir... davė įžadą daugiau nebetekėti. Mat pretendentų į jos ranką buvo daugybė. Kadangi jauna, graži našlė traukte traukė vyrus, tad, gelbėdamasi nuo gerbėjų įkyrumo, Joana su vaikais persikėlė gyventi į uošvio dvarą. Deja, ten siautėjo agresyvi

tarnaitė – uošvio sugulovė, kuri ją užgauliodavo ir visais įmanomais būdais rodė, kad šeimininko marti ir anūkai čia nepageidaujami. Joanai teko persikelti pas tėvą į Dižoną. Ji užsidarė savyje, visą savo laiką padalijo vaikų auklėjimui, ūkio vedimui (darė tai tobulai!), vargšų gelbėjimui ir maldai. Melsdavosi vakarais ir naktimis. Joanos malda buvo nepaprastai nuoširdi, ji ypač mylėjo ir gerbė Dievo Motiną. Kai Prancūziją ištiko badas, į pilį traukė minios prašančiųjų išmaldos. Joana dosniai dalijo maistą. Kai ekonomė pasakė, kad teliko statinė miltų ir tiek pat grūdų, o to nepakanka net dvaro reikmėms, Joana atsakė: „Turime dalytis tuo, ką turime. Jėzus padės.“ Dabar jau niekas neatsakys, kaip tai nutiko, bet visą pusmetį, kol truko badas, pilies svirnuose nepristigo maisto produktų. Šis įvykis laikomas stebuklu. Panirusi į askezę, Joana išpardavė savo brangenybes, itin brangius tualetus, o gautus pinigus išdalijo bažnyčioms. Vadovavęs jos dvasiniam gyvenimui nuodėmklausys patarė Joanai griežtai pasninkauti ir plakti save. Ji pakluso. Tačiau nepaisydama alinamo kūno slaugė ypač sunkius ligonius, prie kurių kiti vengė net prieiti.

Joana jaunystėje

Kelias į šventumą 1604 m. Joana sėdėjo bažnyčioje ir įdėmiai klausėsi atvykusio Ženevos vyskupo Pranciškaus Salezo pamokslo. Šis atkreipė dėmesį į juodai vilkinčią jauną ponią ir Artuma 2017 m. sausis

29


Akiračiai

po šv. Mišių zakristijoje paklausė vietos vyskupo, kas ji tokia. Pastarasis atsakė: „Mano sesuo Joana, baronienė de Šantal.“ Netrukus įvyko dviejų būsimų šventųjų susitikimas. Ilgame pokalbyje Pranciškus suprato, kad Joanos nuodėmklausio dvasinis vadovavimas jai netinkamas. Šias pareigas perėmė Pranciškus Salezas. Kadangi juos skyrė didelis atstumas, didžioji bendravimo dalis vyko susirašinėjant laiškais. Išliko 500 Pranciškaus Salezo laiškų Joanai. Tarp šių dviejų žmonių užsimezgė ypatinga dvasinė meilės Dievui persunkta bendrystė. Pranciškus uždraudė Joanai itin griežtą askezę, saviplaką, sunkius pasninkus. Jis pasiūlė jai kitokį gyvenimo būdą – gerumo ir geranoriškumo absoliučiai visiems, kupiną nuolatinio galvojimo apie Dievą ir visa ko gero darymą dėl Jo. Ir Joana, užuot save kankinusi, nuėjo tarnauti vargšams ir sunkiems ligoniams. 1610 m. ji išvažiuoja iš Dižono. Juodu su Pranciškumi yra sumanę įkurti naujos pakraipos moterų vienuoliją Ansi mieste. Vienuolijai suteikiamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Aplankymo  – Pranciškus Salezas įteikia Joanai Šantalietei vizitiečių regulą. Noël Hallé, XVIII a. seserų vizitiečių  – pavadinimas. Jų charizDieve, kuris savo tarnaitę ma – tarnauti visiškiems Joaną Prancišką jos kančiose vargšams. Bet Romoje apdovanojai nuostabia jėga jiedu lieka nesuprasti. atsiduoti Tavo šventai valiai, Tais laikais tokia naujovė, kad seserys vienuoteikis ir mums duoti tą malonę, lės išeitų iš savo mūkad visose negandose ir rų ir plėtotų tarnystės priešingybėse paklustume Tavo vargšams veiklą pasaušventiems sprendimams ir taip lietinėje aplinkoje, buvo protu nesuvokiama. pasiektume amžinąją laimę. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris, Manyta, kad atsidūrusių už vienuolynų sienų būdamas Dievas, su Tavimi seserų sieloms kils dauir Šventąja Dvasia gyvena ir gybė pagundų ir pavoviešpatauja per amžius. Amen jų. Teko palaukti. Atsirado dar viena rimta kliūtis. Joanos šeima griežtai pasipriešino jos išėjimui į vienuolyną. Sūnus raudodamas atsigulė ant slenksčio ir pasakė, kad ji gali išeiti tik peržengdama per jį... Joana peržengė. 1611  m. trys pirmosios vizitietės davė įžadus. Tai buvo Joana, gavusi Joanos Pranciškos vardą, ir dvi jos draugės. Pranciškus Salezas herbui ir antspaudui parinko apjuostą erškėčiais ir persmeigtą dviem kalavijais Jėzaus Širdį ir kryžių. Vienuolija plėtėsi žaibiškai. Tuoj pat at30

Artuma 2017 m. sausis

sirado dar 10 naujokių. Naujokynas trukdavo metus. Po jo seserys išeidavo į viešumą daryti gailestingumo darbų. Kliūčių plėstis vienuolijai buvo daug. Tačiau Joanos Pranciškos sumanumas, energija, giedra nuotaika ir užsidegimas visas jas nugalėdavo. Po kelerių metų jau veikė per 70 vizitiečių vienuolynų. Kelionės, vargai, pastangos buvo milžiniškos, bet Joana Pranciška su viskuo susidorodavo. 1622 m. pabaigoje nuo insulto mirė vos 56 metų sulaukęs Pranciškus Salezas. Nuo tada dvasinį vadovavimą vienuolijai perėmė kitas būsimas šventasis Vincentas Paulietis. Vizitiečių vienuolijų Europoje vis gausėjo. Jų buvo jau 86. Paskutinį, Turino mieste, Joana Pranciška įkūrė 1638 m., likus trejiems metams iki savo mirties.

Šventumas Mirus Pranciškui Salezui, Joana Pranciška aktyvia veikla pasiekė, kad jo kūnas būtų palaidotas Ansi miesto vizitiečių vienuolyno bažnyčioje. Po to ji rūpestingai surinko visus jo rankraščius. Sunaikino tik savo pačios Pranciškui rašytus laiškus. Tada pradėjo jo beatifikacijos įžanginį procesą. 1641 m. lankydama vienuolynus Mulene sunkiai susirgo. Padiktavo atsisveikinimo laišką seserims vizitietėms, priėmė sakramentus ir mirė su Jėzaus vardu lūpose. Jos palaikus atvežė į Ansi ir palaidojo šalia Pranciškaus Salezo. Visa Europa gedėjo „mylimos motinos Šantal“. Sakoma, kad šv. Vincentas Paulietis matė jos sielą kylant į dangų... Joana Pranciška Šantalietė išgyveno 69  metus. Jos raštai sudaro 8 tomus – tai laiškai, askezės pamokymai, dvasiniai ir organizacinio pobūdžio raštai. 1751 m. beatifikuota, o 1767 m. kanonizuota. Rugpjūčio 12 d. Visuotinė Bažnyčia švenčia jos liturginį minėjimą.

Moralinis mokslas Pagal šv. Joaną Prancišką Šantalietę, Viešpats savo meilės dovaną ir mūsų laimę amžinybėje susiejo su tuo, kaip nugalime save. Seserys vizitietės turi atsižadėti savęs ir susivienyti su Dievu. Ji sakė: „Mūsų asmenybės yra nepatvarios ir varganos. Visas jūsų darbas bus bevaisis, jeigu neužgniaušite savęs. Tik tada tapsite Kristaus sužadėtinėmis, kai pažabosite savo protą, valią, polinkius, kad priartėtumėte prie Dievo. Jūsų širdžių sužadėtinis geidžia, kad su Juo eitumėte į Alyvų kalną. Šaukia jus ten, kur leidosi, kad apvainikuotų erškėčiais, nuo sužeistų kūno dalių nuplėšytų drabužius, nukryžiuotų, pagirdytų tulžimi, niekintų. Kitaip sakant, ten, kur dėl jūsų tiek kentėjo <...>. Ateiname į šį pasaulį šiurkštūs, grubūs, pilni blogų polinkių, kuriuos turime savyje išnaikinti. Jei to nepadarysime, niekada nepriartėsime prie Jo šventumu ir tobulumu.“ Parengė Vanda IBIANSKA


Sveikata

Laisvio Karvelio nuotrauka

Kad ligonis saugiai judėtų

Pirmiausia įvertinkime, ar žmogus gali laisvai judėti namuose, ar nuolat nekliūva už baldų, aštrių kampų, ar nekrinta daiktai nuo spintelių. Galbūt reikėtų atsisakyti kai kurių baldų, kurie trukdo ir stovi tik todėl, kad pastarąjį dešimtmetį niekas nepagalvojo keisti „tobulos“ namų tvarkos? Atkreipkime dėmesį, kaip žmogus juda aplinkoje – ar ramstosi į visus pakeliui tikslo link esančius daiktus, ar tame kelyje nėra viryklės, kuri kartais būna įkaitusi, ar nėra kelio atkarpų be atramos ir panašiai. Jei mūsų artimasis be pagalbinės atramos sunkiai skinasi kelią iš kambario į kambarį ar į tualetą, turėtume užtikrinti atramą visose jo judėjimo trajektorijose. Lengviausia tai padaryti pritaikant kokią nors judėjimo priemonę – lazdelę, ramentą ar vaikštynę, kurių būna įvairių – triratės, keturratės, be ratukų, pritaikytos laukui ar kambariams, su atrama ir be jos... Kiekvienam pagal poreikį ir skonį. Su pagalbine priemone jūsų artimasis judės gana saugiai, – jis savarankiškai vaikščios, o kartu ir atliks mankštą judėdamas po kambarius. Jeigu artimasis priešinasi pagalbinei priemonei, būdamas įsitikinęs, kad dar pajėgia judėti pats, t. y. nori išlaikyti savarankiškumą, galime vietose, kuriose nėra jokio stabilaus baldo ar kitos patikimos atramos, įtaisyti ranktūrius. Dažnai tai būna koridoriai, slidžios vietos, pvz., vonia, bei vieta, nuo kurios sunku atsikelti, – tualetas. Jame vyresnio amžiaus žmogui ar ligoniui atsisėsti bei atsikelti pagelbsti ir paaukštinta sėdynė. Atkreipkime dėmesį, kad visi baldai būtų stabilūs, be ratukų (staliukai, spintelės, foteliai...), kad nebūtų aštrių

Slauga namuose (V) Jeigu mūsų artimasis dar gali savarankiškai vaikščioti, tačiau tai daro sunkiai, labai svarbu atkreipti dėmesį į riziką pargriūti. Kaip galėtume jam padėti? kampų, kad krisdamas žmogus nesusižalotų ar susvirduliavęs ir stverdamasis artimiausio daikto nekristų kartu su juo. Neturėtume išleisti iš akių ir grindų dangos. Dažnam žmogui kilimai ir įvairūs takeliai suteikia jaukumo ir šilumos. Tačiau sunkiai judančiam tai gali būti viena iš pagrindinių kliūčių saugiai nueiti iki durų ar viena iš priežasčių, kodėl mūsų artimasis vėl suklupo ir susimušė kelį. Gerai, jeigu kilimas dengia grindis nuo sienos iki sienos, yra tvirtas ir neužsirietusiais kraštais. Tačiau pavojų kelia slidinėjantys, nedideli, nestabilūs kilimėliai. Kartais sunkiai judančiam žmogui užtenka ir nedidelio pakilimo, kad koja užkliūtų. Tad geriausia išeitis, jeigu artimasis sunkiai juda, pašalinti visas kilimines dangas. Tai aktualu, kai judama naudojantis pagalbinėmis priemonėmis. Taigi, jei žmogus dar pats vaikšto ar juda pasiremdamas pagalbinėmis priemonėmis, tokie nedideli pakeitimai namuose kartais būna esminė pagalba. O į ką kreipti dėmesį, jei ligonis tik guli lovoje? Tuomet pasirūpiname, kad kambaryje būtų patogu ir saugu judėti mums paties. Nepamirškime, kad galime įsigyti ar išsinuomoti funkcinę lovą, kuri yra didžiulė pagalba tiek ligoniui, tiek jį prižiūrinčiajam. Svarbu pasirūpinti, kad galėtume prieiti prie lovos iš visų pusių – taip saugome savo pačių sveikatą ir užtikriname kokybišką ligonio priežiūrą, be to, taip galime dirbti kartu su kitu prižiūrinčiu asmeniu. Svarbu suprasti, jog senyvo amžiaus žmonės gyvenime būna daug ko netekę, taip pat ir paprasčiausios galimybės išeiti į lauką... Tad kai kuriems jų erdvė – tai visas jų pasaulis, ir atsisakyti dalelės to brangaus pasaulėlio jiems būna sunku

ir skausminga. Ką nors keisti artimojo aplinkoje turėtume tik matydami būtinybę tai daryti ir būdami įsitikinę, kad tuo tikrai pagelbėsime savo mylimam artimajam. Jeigu jūsų artimasis serga Alzheimerio liga ar demencija, galite kartu su juo kurti prisiminimų dėžutę (angl. memory box). Kurdami prisiminimų dėžutę su savo artimuoju, padėsite jam prisiminti jo praeities įvykius bei išgyventi tam tikras emocijas, skatinsite jį mąstyti. Vėliau tai gali pasitarnauti kaip pagalbinė bendravimo su sergančiuoju priemonė. Dėžutei pasigaminti galite panaudoti gražią, dekoruotą dėžę ar paprasčiausią kartoninę batų dėžutę. Ką dėti į vidų, apsvarstykite kartu su artimuoju. Tai gali būti nuotraukos, atvirukai, vaikų ar anūkų darbeliai, suvenyrai, receptai, žaislai, dainų tekstai – bet kas, kas sukelia sergančiajam tam tikrų prisiminimų. Stenkitės atrinkti tik tuos daiktus, kurie keltų teigiamus, malonius prisiminimus – tai suteiks teigiamų emocijų. Linkiu smagaus ir įtraukiančio kūrybinio proceso! Įdėtas darbas ir pastangos atneš gerų vaisių tiek Jums, tiek Jūsų mylimam artimajam. Paulė LAURINAITYTĖ, Pagalbos namuose tarnybos ergoterapeutė

Jei reikia daugiau informacijos ar norite pasitarti – ateikite, paskambinkite ir parašykite: Carito pagalbos namuose tarnyba prie Kristaus Prisikėlimo parapijos, Aukštaičių g. 6, Kaunas, tel. 8 683 18 181, el. paštas lc.slauga@gmail.com

Artuma 2017 m. sausis

31


Sveikata

Laukinė orchidėja Tai filmo pavadinimas. Šiame 1990 m. sukurtame, pasaulinio populiarumo sulaukusiame filme (tik suaugusiesiems) pagrindinį vaidmenį atliko modelis Carré Otis. Aktorės biografija dramatiškesnė už patį filmą. Priklausomybės, skandalingos vedybos ir skyrybos, svaiginama karjera ir... kova su anoreksija. Kaip reta – sėkminga kova. Dabar Carré Otis yra dviejų vaikų mama ir JAV Nacionalinės valgymo sutrikimų asociacijos ambasadorė. Kad ir ką sakytų lygių galimybių kontrolieriai, vyrai valgymo sutrikimais serga devynis kartus rečiau už moteris. Maždaug du procentai moterų serga nervine bulimija ir vienas procentas – nervine anoreksija. Tai psichikos ligos. Sakytume, retos. Tačiau tarp psichikos sutrikimų mirtingumas nuo anoreksijos yra pats didžiausias – 5–20 proc. Modelio ir manekeno profesijos pavojingesnės, negu darbininkų, dirbančių naftos platformose. Liekno kūno kultas turi gilias šaknis ir yra labai gyvybingas. Nuo vaikystės mums teigiama, kad storuliai yra tinginiai ir bevaliai, o kitus lydi sėkmė, nes jie geba save kontroliuoti. Kaip ir visuose mituose, šiame irgi yra dalelė tiesos. Patyčias dėl svorio ir figūros kenčia ir berniukai, ir mergaitės. Mergaitės anksčiau žengia į paauglystę, todėl tampa pažeidžiamos, jautresnės komentarams apie kūno linijas. Madingiausių penkiolikmetėms skirtų žurnalų, kuriuos paauglės reguliariai skaito po šešias valandas per savaitę, straipsniuose ir ypač reklamose spausdinamos anoreksiškų moterų kūnų nuotraukos. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žurnalų kuriamas lieso moters kūno idealas iškreipia merginų suvokimą apie nuosavą kūną. Pusė tiriamųjų nurodė, kad žiūrėdamos į modelių nuotraukas jos pradeda galvoti, jog jų pačių kūno formos yra nedailios, o trys iš penkių norėtų sulieknėti, nors, objektyviai vertinant kūno masės indeksą, jos yra normalaus ar per mažo svorio. Nepasitenkinimas savo išvaizda, menka savivertė, depresija skatina taisyti tariamai per storą kūną fiziniais pratimais, liekninamaisiais papildais, vais32

Artuma 2017 m. sausis

tais ir dietomis. Taip išsivysto valgymo sutrikimai. Vaikai anksčiausiai, greičiausiai ir efektyviausiai visko išmoksta šeimoje – kas gera ir kas bloga, kas gražu ir negražu, kas sveika ir žalinga, kas kultūringa ir nemandagu, kaip vertinti savo kūną, kaip sveikai maitintis... Tačiau kai reikia praktiškai išmokyti jaunuolius būti gerais tėvais, kad savo būsimiems vaikams skiepytų sveiką gyvenseną, susiduriame su sunkumais. Jaunuoliai neklauso mūsų. Neklauso nei mokytojų, nei daktarų. Jie mėgdžioja autoritetus, dažniausiai – tėvus (tikiu, kad Artumos sveikatos patarimų skyrelis suteikia šeimoms nors šiek tiek reikalingų žinių). Sergantieji nervine bulimija paprastai yra normalaus kūno svorio, sugeba ilgai slėpti ligą nuo aplinkinių ir šeimos narių. Pagrindinis ligos požymis – persivalgymas. Greitai suvalgomas didžiulis maisto kiekis, vaizdžiai sakant – du Maximos maišai. Valgant netenkama savikontrolės. Tada, norint nepriaugti svorio, dirbtinai sau sukeliamas vėmimas, intensyviai sportuojama, vartojama laisvinamųjų ir šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų, laikomasi dietos... iki kito persivalgymo. Sergant bulimija sutrinka mėnesinių ciklas, išsiplečia skrandis, atsiranda skysčių trūkumas, gerklės skausmas, užkimsta balsas, išsiderina mineralų apykaita ir sutrinka širdies ritmas, sugenda dantys. Nervinės anoreksijos požymiai  – pastebimai krintantis svoris arba jo nedidėjimas paaugliui, kuris turėtų augti; nuolatinė stipri baimė priaugti kilogramų ir sustorėti; sutrikęs nuosavo kūno suvokimas – storumo pojūtis, kai svo-

ris iš tikrųjų normalus ar net per mažas; pirmųjų mėnesinių vėlavimas arba jų išnykimas. Įtarti ir nustatyti valgymo sutrikimą sunku. Kol patenkama pas psichiatrą, kartais pereinama visa armija konsultantų: infektologas, ginekologas, gastroenterologas, neurologas, endokrinologas, kardiologas, alergologas-imunologas, dietologas... Dažnai dėl išsekimo tenka gelbėti gyvybę intensyviosios terapijos skyriuje. Galiausiai psichiatras paskiria reikalingą gydymą – ilgą, varginantį, ne visuomet sėkmingą. Vienintelis Lietuvoje valgymo sutrikimų gydymo centras yra Vilniuje (Vasaros g. 5) ir skirtas tik suaugusiesiems. Nors suserga ir vienuolikametės, vaikams tokio centro dar nėra. Kaip šitų tragedijų išvengti? Jau ne kartą minėti būdai – saikas, švietimas, dvasinė higiena. „Reik laikytis vidurys“, – rašė linksmasis poetas Kazys Binkis. Mados industrija taip pat jau pradeda atsitokėti ir demonstruoja vadinamuosius „plus-size“ modelius. Visuomet verta dėkoti už mums dovanotą kūną ir sveikatą. Ir patikėkit, merginos, vyrams patinka ne tos, permatomos lyg orchidėjų žiedlapiai, o kūningesnės moterys. Gyd. Vytis ŽEMAITIS


Gyvenimas kaip senas vynas

Ir apsaugok mus… nuo mūsų pačių Vanda IBIANSKA tys nežino ką daryti. Trumpai sakant, turime valdžioje neišlipančius į aukštesnę klasę antrokėlius, besišluostančius liūlį ir vaikiškai meluojančius. Kažkaip nutiko, kad savo protu nepasitikime, nusveria nusivylimas esama padėtimi. Ar tokie jau mes kvaili, kad leidžiame manipuliuoti mūsų jausmais? Toli gražu. Greičiau, sakyčiau, praradome budrumą. Deja, deja, nepaneigsi fakto, jog esame kūrinijos, kitaip sakant, gamtos dalis. Tegu ir aukščiausia jos grandis, bet, lyginant su amžinybe, nuo medžio nulipome tik aną šeštadienį, prieš savaitę. Pamiršome, kad šile, giraitėje ar džiunglėse mus gelbėjo budrumas, adekvati reakcija, kantrybė ir... pozityvi baimė, kitaip vadinama atsargumu. Visas šias savybes susumavę gausime išvestinę – gebėjimo mąstyti pradmenis. Šimpanzė išgyvena dėka instinktų, bet mes esame žmonės ir mus turėtų saugoti protas. Na, unikumus gal ir saugo, bet tiražą valdo emocijos ir lengvatikystė. Todėl ir turime tokią keistą naująją valdžią. Antra vertus, kodėl keistą? Konservatoriai susimovė, dabar tarpusavyje pagaliukais baksnojasi. Socdemai vykdo solidžią partijos savigriovos programą, tvarkiečiai ir darbiečiai seniai ilsisi politiniame morge, o liberalai atrodo tarsi raiste paskendusi kariuomenė. Nenuostabu, kad valdžios vadeles nučiupo žali valstiečiai. Nesuprantamas darinys. Kažkoks junginys, sudarytas iš plačiai žinomų siaurame rate politikų ir vadinamųjų nepartinių, tik prijaučiančių. Primena puokštę, paskubomis sudarytą iš dirsių, varnalėšų ir (ak!) orchidėjų, išpuoselėtų Naisių kolchozo neva rūtų darželiuose. Kažkoks absurdas. Valstietis lyderis (diktatorius?), mylimasis policininkas – premjeras, tylusis sodininkas profesorius ir jų kohorta neturi nei programos, nei struktūros, nei aiškios vertybių beigi prioritetų skalės. Šūkaliojimai apie Lietuvos išblaivinimą, kovą su alkoholio prekijais bei staigaus vaistų atpiginimo pažadai kelia šypseną. Darinys panašus į nebeatsinaujinančią protoplazmą. Na, bet tiek jau to. Išrinkome, tai išrinkome (skubu pasiteisinti: aš balsavau už kitus). Beje, kodėl jie valstiečiai? Ir dar žali! Žmonės juos jau vadina naisiečiais! Bet grįžkime prie temos. Taigi, sudėliojo žali naisiečiai vyriausybę. Ir vėl bala žino kas. Visi ministrai tikri profesionalai, asai, bet... O,

Apie rinkimus ir išrinktuosius jau galybė prirašyta. Ir vis vien galvoju, kad pasakyta dar toli gražu ne viskas. Nepatogių temų vengiame. Nemalonu gi! Bet man vis knieti, kodėl renkame taip, kaip renkame. Ir, deja, ne tik mes. Tačiau mums svarbiausia – Lietuva. Jei paklaustų, koks ryškiausias mano tėvynainių bruožas, nemirktelėjusi atsakyčiau, kad keikti valdžią ir dejuoti. Ar atkreipėte dėmesį, jog keikiame visas valdžias, nesvarbu, kokia politinė jėga (mūsų pačių išrinkta) valdytų? Vienodai blogi konservatoriai, socdemai, tvarkiečiai, darbiečiai ir pan. Kaipgi taip? Atleiskite už kandumą, bet dažnas lietuvis norėtų gyventi nuo vaikystės sočiai ir be rūpesčių kaip karvė. Tik kad esame žmonės, ne karvės... Beje, jomis ne vien pasirūpinama, jas dar ir melžia. Ak... Na ir išsirenkame nei šį, nei tą. Čia tai jau gryna tiesa. Priežastis paprasta. Vadovaujamės ne protu, bet emocijomis. Nieko nuostabaus, kad lemianti dauguma racionalų mąstymą atmeta. Visiems akis ir kišenę bado vis didėjanti socialinė bei turtinė nelygybė. Ji tikrai labai skausminga. Bet absoliučios lygybės būti negali. (Čia nekalbu apie „naujuosius lietuvius“, pralobusius paslaptingais, nei teisėsaugos, nei ekonomikos mokslams nežinomais būdais.) Tačiau kas nori pagalvoti (!), kodėl nelygybė atsiranda? Jeigu Jonas turi galvą ant pečių, Petras  – auksines rankas, tai aišku, jog jie netruks ant kojų atsistoti. O ne tokie iniciatyvūs ir gabūs Kazys, Stasys liks socialinėje žemumoje. Visų norai startinėje pozicijoje vienodi, bet galimybės skirtingos. Ir ką gi daro aibės kazių, stasių? Keikia valdžią, kad jiems nieko neduoda šiaip sau. Kai ateina rinkimų metas, galybė piliečių, kurių lūkesčiai neatitinka tikrovės, balsuoja už tuos, kurie žada greituoju būdu sumažinti mokesčius, vienu mostu padidinti atlyginimus, pensijas, pakelti gyvenimo lygį. Žaidžiama emocijomis, baksnojant į eilinio rinkėjo Achilo kulną. Ir žaidėjai laimi. Nes niekas nepareikalauja paaiškinti, iš kur jie gaus lėšų padaryti tą rojų Lietuvoje. Aladino lempos tai neturi! Kai laimima, siekiant įtikti rinkėjams bei simuliuojant pažadų vykdymą, daromi ekstrasprendimai, kurie paskui ilgai visiems lenda per pakaušį. Laimėtojai niekada nepateikia racionalių, konkrečių, ilgalaikių programų, nes tai nepatiktų rinkėjui, kurio credo: „Duok čia ir dabar!“ Na, nepateikia ir todėl, kad pa-

Artuma 2017 m. sausis

33


Gyvenimas kaip senas vynas

varge, kur kas labiau išmanantys reikalus už naujuosius seimūnus. Pastarieji man panašūs į pensininkę, panorusią sušokti Odetos-Odilijos partiją „Gulbių ežere“. Nieko kito čia nepasakysi, tik „Oi!“. Lyg to negana, dauguma ministrų – kviestiniai, t. y. nepartiniai. Ir arkliui aišku, kad ilgai neužtruksime, kol prasidės nesutarimai tarp Naisių pirmininko ir „policijos akademijos“, t. y. ministrų kabineto. O kur dar pasaulėžiūriniai skirtumai ir visai

kitokios vertybių skalės? Seimas kelia iešmą, o ministrai nevažiuoja, ir atvirkščiai... Baugu, kad Naisių kolūkio nariai nė kojų neapšilę kėsinasi į Konstituciją, jog netrukus ministrų kabinetą teks padauginti iš nulio, nes visi išsilakstys. Neramu, kad galime ir spaudos bei žodžio laisvę prarasti, kaip tai jau vyksta Lenkijoje. Na, bet kiekvienas puodas turi savo dangtį ir, pasak Henriko Sienkiewicziaus, kiekvienas veršis sulaukia savo skerdiko. Būkime optimistai, duokime valdantiesiems laiko. Išrinkti ir tebūnie. Ką gali žinoti, gal įvyks stebuklas ir Aukštaitijoj baobabų tuoj pridygs? Imsim, susiimsim ir kad šoksime su kartimi į tokį aukštį, kad oho! Visko gi būna. O kol kas tikėkime, kad atėjusieji 2017 metai bus kupini vilties, pozityvių nusiteikimų, geranoriškumo ir... budrumo. Koliažui panaudota Evaldo Lasio nuotrauka

* * *

– Brangusis, kokią suknelę man vilktis? Šitą ar štai aną? Vyras, nepakeldamas akių nuo laikraščio: – Regis, abi nieko sau. – Aš nenoriu atrodyti „nieko sau“. Aš noriu būti pribloškianti! – Tuomet apsivilk abi.

* * *

Eina brunetė ir blondinė per džiungles. Staiga kelią joms pastoja tigras. Brunetė stveria saują smėlio, žeria tigrui į akis, greitai įsiropščia į medį ir šaukia blondinei: – Lipk į medį! Greičiau! – Kam? Aš juk jam smėlio į akis nepyliau.

* * *

– Seneli, ar tu mane kada nors savo vilkiku pavežiosi? – Na, anūkėli, aš jau išėjau į pensiją... – O kai grįši iš pensijos?

* * *

Barzdaskutys, jau du kartus įpjovęs klientui, bando jį prakalbinti. – Jūs anksčiau pas mus lankėtės? – Ne. Rankos netekau tarnaudamas pasienyje. 34

Artuma 2017 m. sausis

Gerų, sėkmingų ir laimingų Naujų atėjusiųjų metų!

* * *

Kalbasi du psichiatrai. – Sakykite, kolega, kaip jūs manote – jeigu žmogus kalbasi su katinu, tai jau paranoja ar dar ne? – Dar ne. Paranoja yra tada, kai žmogui baisu, kad katinas ko nors neišplepėtų.

* * *

– Ką žmona Kalėdų proga padovanojo? – Nieko. – Mhm... Irgi neblogas daiktas... – Aha, o svarbiausia – vietos neužima.

* * *

Orkestro repeticijoje dirigentas burba nepatenkintas mušamaisiais: – Jeigu žmogus visiškai negali groti jokiu instrumentu, jam duoda dvi lazdeles ir padaro būgnininku! Iš orkestro pasigirsta šnibždesys: – O jeigu žmogus ir to nesugeba, iš jo vieną lazdelę atima, ir jis tampa dirigentu!

* * *

Tėvas aiškina savo trejų metų sūnui: – Ne, elnias – ne arklys su antenomis…


Nauja ir spalvota sausio Artuma: apie Meilės džiaugsmą šeimoje Kur slypi netobulos šeimos tobulas džiaugsmas? Ar gali būti, kad džiaugtis šeimoje labiausiai ir trukdo per didelis siekis būti tobuliems? Į ką svarbu atkreipti dėmesį rengiantis Santuokai – juk kartais, nors vertybės sutampa, drauge gyventi neįmanoma? O ko šeima gali pamokyti... Bažnyčią ir pasaulį? Sausio Artumoje, popiežiaus Pranciškaus įkvėpti, pradedame gilintis į „Meilės džiaugsmą“ – Amoris laetitia – dokumentą, gimusį iš Bažnyčios rūpesčio dėl šeimų bei troškimo konkrečiais patarimais padėti tuose sunkumuose, su kuriais šeimos grumiasi šiandien!

Pal. Jurgio Matulaičio mirties – gimimo dangui 90-osios metinės Sausio 27 d. Marijampolėje

Konferencija, I dalis (Marijampolės dramos teatre, P. Armino g. 2) 10 val. – registracija 10.15 val. – sveikinimo žodžiai 10.30 val. – „Arkiv. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 30-ųjų metinių belaukiant: įvykio reikšmė anuomet“, arkivysk. Sigitas Tamkevičius 11.30 val. – maldos pusvalandis Pal. J. Matulaičio koplyčioje Bazilikoje 12 val. – šv. Mišios Bazilikoje Konferencija, II dalis (Marijampolės dramos teatre) 13.30 val. – agapė 14.15 val. – „Pal. Jurgis Matulaitis kaip dvasinis vadovas: anuomet ir dabar“, prof. Paulius Subačius 15 val. – meninė programa 15.30 val. – siuntimo žodis ir baigiamoji malda


2017

VIEŠPATIES METAI

SAUSIS

LIEPA

0 P A T K Pn Š S

0 P A T K Pn Š S

Lino Gedrimo raižinys, 2014 m.

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

VASARIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

RUGPJŪTIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

KOVAS

RUGSĖJIS

0 P A T K Pn Š S

0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

BALANDIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

0GEGUŽĖ 0 P A T K Pn Š S

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

BIRŽELIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

PAGRINDINĖS KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGINĖS IŠKILMĖS IR ŠVENTĖS

Kiekvienas sekmadienis – Viešpaties diena SAUSIS

1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji metai) 8 d. – Viešpaties Apsireiškimas (Trys karaliai)

KOVAS

1 d. – Pelenų diena, gavėnios pradžia 4 d. – Šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) 20 d. – Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis

BALANDIS 13–15 d. – Didysis Velykų tridienis 16 d. – Viešpaties Prisikėlimas (Velykos) GEGUŽĖ

28 d. – Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės)

BIRŽELIS

4 d. – Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės) 11 d. – Švenčiausioji Trejybė 18 d. – Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

LIEPA

1–12 d. – Švč. Mergelės Marijos Aplankymo didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje 9–16 d. – Pal. Jurgio Matulaičio minėjimas-atlaidai Marijampolėje 30 d. – Kryžių kalno atlaidai

RUGPJŪTIS 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė) Didieji atlaidai – Pivašiūnuose (15–22 d.) ir Krekenavoje (13–15 d.) RUGSĖJIS 8–15 d. – Švč. Mergelės Marijos Gimimas (Šilinių atlaidai) LAPKRITIS 1 d. – Visi Šventieji 2 d. – Vėlinės 12–19 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, globos didieji atlaidai Aušros Vartuose, Vilniuje 26 d. – Kristus, Visatos Valdovas

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

SPALIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

LAPKRITIS 0 P A T K Pn Š S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

GRUODIS 0 P A T K Pn Š S

GRUODIS 3 d. – Advento pradžia 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas 25 d. – Viešpaties Gimimas (Kalėdos)

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

Žurnalo ieškokite redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje. Užsiprenumeruoti Artumą galite nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83 arba mob. tel. 8 673 13 303)

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma 2017 m. sausis / 1  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

Artuma 2017 m. sausis / 1  

Katalikiškas mėnraštis šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

Profile for artuma
Advertisement