__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. gruodis

12


Iš popiežiaus Pranciškaus homilijos užbaigiant Gailestingumo jubiliejų, 2016 11 20

Dievas prisimena mus

L’Osservatore Romano nuotrauka

Gailestingumo metai mus kvietė iš naujo atrasti centrą, grįžti prie to, kas esminga. Šis gailestingumo metas mus kvietė pažvelgti į tikrąjį mūsų Karaliaus veidą, suspindintį per Velykas, ir iš naujo atrasti jauną ir gražų Bažnyčios veidą, kuris švyti tada, kai ji yra svetinga, laisva, ištikima, neturtinga gėrybių ir turtinga meilės, misionieriaujanti. Gailestingumas, atvedantis mus į Evangelijos šerdį, taip pat ragina atsižadėti įpročių ir papročių, galinčių kliudyti tarnauti Dievo karalystei, ragina orientuotis vien į amžiną bei nuolankų Jėzaus karališkumą ir nesitaikyti prie netvaraus karališkumo ir kiekvienos epochos permainingų galybių.

Evangelijoje pasirodo ir dar vienas, Jėzui artimesnis, veikėjas – nusikaltėlis, prašantis jo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42). Šis asmuo, tiesiog žvelgdamas į Jėzų, įtikėjo Jo Karalyste. Neužsisklendė savyje, bet su savo ydomis, nuodėmėmis bei sunkumais kreipėsi į Jėzų. Paprašė, kad Jėzus jį prisimintų, ir patyrė Dievo gailestingumą: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Dievas, jei tik suteikiame Jam galimybę, prisimena mus. Jis pasirengęs visiškai ir amžiams panaikinti nuodėmę, nes Jo atmintis – kitaip nei mūsų – neįsimena padaryto blogio ir amžinai nelaiko patirtų neteisybių. Dievas atmena ne nuodėmę, bet mus, kiekvieną iš mūsų, savo mylimus vaikus. Ir tiki, jog visada įmanoma pradėti iš naujo, atsikelti. Prašykime, kad ir mums būtų dovanota tokia atvira ir gyva atmintis. Prašykime malonės, kad niekada neuždarytume gailestingumo ir atleidimo durų, bet mokėtume žengti anapus blogio ir nesutarimų, atverdami visus įmanomus vilties kelius. Kaip Dievas pasitiki mumis kur kas labiau nei esame nusipelnę, lygiai taip ir mes pašaukti žadinti viltį ir suteikti progų kitiems. Todėl net ir tada, kai Šventosios durys užveriamos, mums visada atlapotos yra tikrosios gailestingumo durys – Jėzaus Širdis. Iš perdurto Prisikėlusiojo šono iki laikų pabaigos trykšta gailestingumas, paguoda ir viltis. Gausybė piligrimų žengė pro Šventąsias Duris ir toli nuo kasdienių naujienų triukšmo patyrė didžiulį Viešpaties gerumą. Dėkokime už tai ir atminkime, jog gailestingumą patyrėme, kad patys būtume gailestingi, kad taptume tikrais gailestingumo įrankiais. Išvien ženkime gailestingumo keliu. Tegul mus lydi Dievo Motina, stovėjusi prie kryžiaus, pagimdžiusi mus ten kaip švelni Bažnyčios Motina, trokštanti visus surinkti po savo apsiaustu. Kryžiaus papėdėje ji regėjo, kaip gerajam plėšikui buvo atleista, ir kaip savo sūnų priėmė Jėzaus mokinį. Jai, Gailestingumo Motinai, patikime save: nė viena mūsų situacija, nė viena mūsų malda, kreipiama į jos gailestingą žvilgsnį, neliks be atsako.


Laiškas skaitytojams

Turinys

Sveiki, Artumos Skaitytojai,

Kronika

Iš redakcijos pašto

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kalėdojimas

3

Bažnyčios pulsas

4

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS JAV prezidentas, Brexit ir Lietuva

6

Antanas SAULAITIS SJ Kartu lengviau

8

Pokalbis su Josephu BASTINU Imigrantai ir teisingas gailestingumas

9

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Nuo keršto iki gailestingumo

12

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Gailestingas Dievas, nepaliekantis kaltųjų be bausmės

13

Pokalbis su kun. Algirdu TOLIATU Sakyti tiesą plaunant kojas

14

Vytautė MACIUKAITĖ Kur dingo teisingumas?

16

Mons. Algirdas JUREVIČIUS Šalutinis gailestingumo poveikis

17

Antanas GAILIUS Apie (ne)teisingąjį Jėzų

19

Zita VASILIAUSKAITĖ Saviapgaulės rūke

20

Rankutė iš skiaučių

22

Kai užaugsiu, būsiu labai gailestinga 23 Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Asmeninis teismas

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ Apie dirbtinio apvaisinimo naudą... 25 Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Svetimas

28

Stebuklinga pagalba

29

Akiračiai

Mindaugas STANKŪNAS Gailestingumo riteriai

30

Sveikata

Jūratė MATIKOVIENĖ Dienotvarkė – pagalba sau ir artimajam

32

P. S. Prašau, toje gausoje dovanų nepamirškite ir Artumos prenumeratos. Kas apsidžiaugs, kas nusimins, bet nuo Naujų metų Artuma taps visa spalvota... Man irgi baisiai įdomu, kaip ten bus?!

34

Darius Chmieliauskas

35

Viršelyje – popiežius Pranciškus su socialinę atskirtį išgyvenančiais žmonėmis, atvykusiais į Gailestingumo jubiliejų, 2016 m. lapkričio 11 d. L’Osservatore Romano nuotrauka

Už gyvenimą ir gyvybę

Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ „Mokykite mus svajoti“

štai ir baigėsi Gailestingumo jubiliejus, o ir dar vieni metai artėja prie pabaigos... Bet nusiminti juk nėra ko, nes Viešpaties gailestingumas – Jo ištikimoji meilė – amžina, Jis nuolat pradžioje, neišsenkantis šaltinis! Per tuos metus turbūt išmokom bent šią 136-osios psalmės eilutę, o dabar galim ja ir pagyventi. Tikrai smagus tas mūsų popiežius Pranciškus, paskelbęs jubiliejų, kaip pats prisipažino, neturėdamas jokių planų, o tik paklusdamas Šventosios Dvasios įkvėpimui; gi dabar ir mus jis kviečia paklusti tai Dvasiai bei daryti visa, ką tik Ji įkvėps! Artumoje šiais metais bandėme įsižiūrėti į Gailestingumo Veidą, popiežiaus laišką Misericordiae Vultus, kuriame jis priminė, kad šį jubiliejų švęsti visai tinka prisiminus labai konkrečius gailestingumo darbus kūnui ir sielai. Kaip mums tai pasisekė – jūs žinote, o man asmeniškai buvo labai įdomu atrasti šitiek naujienų tokiose senienose. Betgi žiū, kad to laiško pabaigoje, be minėtųjų gerų darbų kūnui ir sielai, popiežius pabrėžtinai atkreipia dėmesį dar ir į teisingumo bei gailestingumo santykį, ir į tokią konkretybę kaip korupcija... Tad gruodžio Artumoje ir nutarėme tai aptarti. Išties ar ne per daug šiais laikais vis suokiama apie tą gailestingumą, atlaidumą, pakantumą... O kaip su teisingumu, pelnytu atlygiu, kur teisybė?! Mūsų autoriai taikliai pastebi, kad didžiausią amžininkų pyktį Jėzus išprovokuodavo būtent savo gailestingumu, kuris nepaisydavo Įstatymo, t. y. teisingumo. Kodėl Jam taip patikdavo piktinti, regis, tokius sąžiningus žmones?.. Mano labai mėgstamas ir jau kažkada cituotas jėzuitas Silvano Fausti taip atsakytų man: „Įstatymo laikytis nusidėjėlis gali tiek, kiek yra mylimas ir kiek jam pačiam yra atleista; jį išgelbsti ir nuteisina tik Kristaus malonė, dėl kurios jis tampa įgalus sekti Jėzų. Tačiau teisusis yra prarastas, nes yra įsitikinęs savo teisumu. Vienatvėje jis valgo savo prakaitu uždirbtą kietą kriaukšlę, kuri neteikia jam gyvenimo (plg. Ps 127).“ Kitas jėzuitas, tapęs popiežiumi ir pasivadinęs Pranciškumi, irgi ne ką geresnis – be aibės jo visokių pokštų, štai ką matome šiame Artumos viršelyje: kažkokie džinsuoti, skaroti pasauliečiai (kaip paaiškės – benamiai, švelniai tariant) deda ant jo rankas ir meldžiasi! Sakysit, kur problema? Ogi paklauskim mūsų kunigų, ar tai pagal teologiją, kanonus ir kitas normas – taisyklinga? Ne, nes turi būti visiškai atvirkščiai – kunigai turi dėti savo pašventintas rankas ant pasauliečių... „Naujasis teisingumas, – anot ano jėzuito Silvano, – yra priimti šią nepelnytą meilę, kuri mums teikia stiprybės mylėti taip, kaip esame mylimi“; gi Pranciškus siūlo prisiminti ir tokio pranašo Ozėjo istoriją (o santrauką ir pats pateikia minėtame laiške, MV 20–21). Mylimieji Artumos Bičiuliai, linkiu Jums išgyventi visa tai, kuo kvepia advento ir Kalėdų metas – Dievo gailestingumo įsikūnijimą Sūnuje per Mergelę; būkite labai palaiminti!

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Nesusijusios temos

Artuma 2016 m. gruodis

1


Kronika Iš redakcijos pašto

Kaip švęsti? Mus glumina vaišių rengimas kiekvieno sakramento proga. Kai tuokėmės, stengėmės išvengti „baliaus“. Visus perspėjome, kad nieko tokio nebus, pakvietėme tik į šv. Mišias. Prieš mūsų valią vienos ir kitos pusės tėvai su krikštatėviais vis vien surengė. Būtume labiau patenkinti, jei tuos pinigus mums padovanotų bendram gyvenimui pradėti. Taip, piniginių dovanų gavome, bet mums tikrai nebūtų pakenkę ir didesnės. Juk buvo galima pasitenkinti kukliomis vaišėmis artimųjų rate. Gimus sūneliui vėl teko rengti krikštynų vaišes. Norom nenorom sukvietus visas tetas, dėdes, pusbrolius, pusseseres, krikštatėvius, artimiausius draugus, susidarė beveik 40 žmonių. O jauna šeima niekada nebūna pertekusi pinigų... Dukrą jau krikštijome „partizaniškai“, t. y. niekam nesakydami. Dabar su siaubu galvojame apie sūnaus Pirmąją Komuniją. Ir vėl balius?!? Esame paėmę paskolą, automobilis irgi senučiukas, tad pinigais mums tikrai nelyja, nors abu uždirbame pusėtinai. Tačiau, deja, ne dešimtimis tūkstančių... Iš kur tos tradicijos sakramentinius įvykius švęsti dideliame giminių būryje? Vyresnioji karta sako, kad „taip priklauso, juk tai didelis džiaugsmas“, ir daro mums spaudimą. Mes savo ruožtu galvojame, jog svarbūs patys sakramentai, bet ne lydintis juos uliavojimas. Gal sidabrinėms vestuvėms jau būsime prasigyvenę tiek, kad galėsime pakviesti nors ir 100 žmonių būrį, bet dabar? Norėtume sužinoti, ar tikrai tos didelės vaišės skatintinos ir reikalingos? Songailė ir Adomas Klausiate, iš kur tos tradicijos sakramentus švęsti dideliame giminių būryje? Sakyčiau, ne tik giminių, bet visos bažnytinės bendruomenės būryje. Pasidalytas džiaugsmas išauga, o skausmas mažėja. Sunku įsivaizduoti sakramentų šventimą po vieną, kiekvieną atskirai. Daugelis tai intuityviai jaučia, todėl tėvai ir krikštatėviai prisideda ir skatina švęsti sakramentus. Kitas klausimas – kaip švęsti. Pinigai čia niekuo dėti. Galima panaudoti minimalias lėšas ir švęsti nuostabiai. Švęskite gamtoje, sugalvokite vaidinimų, pasirodymų, drauge kažkur važiuokite, drauge kažką kurkite. Tas netradicines šventes atsiminsite labiausiai. Buvau pakvies-

ta į šventę, kai visi drauge autobusu važiavome į pietryčių Lietuvą, lankėme muziejus, istorines vietas. Iš anksto buvome įspėti ir mūsų buvo pasiklausta, ar galėsime už autobusą patys susimokėti. Po to buvome gardžiai pavaišinti. Šis šventimas įsiminė visam gyvenimui. Esame šventėse kūrę vaidinimus, dainavę liaudies dainas, drauge piešę ar tapę, žaidę žaidimus, šokę liaudies ar sakralinius šokius, koncertavę. Švęsti – tai nereiškia susėsti ir valgyti bei gerti. Alkoholio iš viso siūlyčiau nevartoti, tačiau švęsti būtinai reikia, nes mūsų visuomenėje dažnai ryšys tarp šeimos narių vyksta tik telefoninėmis žinutėmis. Dar švęsti bendruomenėje reikia ir todėl, kad vaišingumas yra viena krikščioniškiausių savybių. Ne be reikalo lietuvių (ir ne tik) tautoje sakoma: Svečias į namus, Dievas į namus. Skatinamos ne didelės vaišės, bet pabendravimas ir pabuvimas su bendruomene ir giminaičiais. Švęsti – tai ne valgyti ir gerti, bet ir džiaugtis, kad galime būti drauge, kad galime kurti Dievo karalystę čia, žemėje. Dievo karalystė yra bendruomeninė. Jei mums su niekuo nemalonu drauge švęsti, galime ir nepatekti į šią karalystę... Dalia LUKĖNIENĖ Lietuvos šeimos centro vadovė

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 12 (323) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt. Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas. Užsakymo Nr. 209662, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2

Artuma 2016 m. gruodis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas


Kronika Liturgijos katechezė

Gruodžio liturginiai skaitiniai

1 K Iz 26, 1–6; Ps 118; Mt 7, 21. 24–27 2 P Iz 29, 17–24; Ps 27; Mt 9, 27–31 3 Š Šv. Pranciškus Ksaveras, kunigas

Iz 30, 19–21. 23–26; Ps 147; Mt 9, 35 – 10, 1. 5a. 6–8 4 S II ADVENTO SEKMADIENIS (II sav.) Iz 11, 1–10; Ps 72; Rom 15, 4–9; Mt 3, 1–12 5 P Iz 35, 1–10; Ps 85; Lk 5, 17–26 6 A Šv. Mikalojus, vyskupas Iz 40, 1–11; Ps 96; Mt 18, 12–14 7 T Šv. Ambraziejus, vysk., Bažnyčios mokytojas Iz 40, 25–31; Ps 103; Mt 11, 28–30 8 K ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS Pr 3, 9–15. 20; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12; Lk 1, 26–38 9 P Šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas Iz 48, 17–19; Ps 1; Mt 11, 16–19 10 Š Sir 48, 1–4. 9–11; Ps 80; Mt 17, 10–13 11 S III ADVENTO SEKMADIENIS (III sav.) Iz 35, 1–6a. 10; Ps 146; Jok 5, 7–10; Mt 11, 2–11 12 P Gvadalupės Švč. Mergelė Marija Sk 24. 2–7. 15–17a; Ps 25; Mt 21, 23–27 13 A Šv. Liucija, mergelė, kankinė Sof 3, 1–2. 9–13; Ps 34; Mt 21, 28–32 14 T Šv. Kryžiaus Jonas, kun., Bažnyčios mokyt. Iz 45, 5a. 7–8. 18. 21b–25; Ps 85; Lk 7, 19–23 15 K Iz 54, 1–10; Ps 30; Lk 7, 24–30 16 P Iz 56, 1–3a. 6–8; Ps 67; Jn 5, 33–36 17 Š Pr 49, 2. 8–10; Ps 72; Mt 1, 1–17 18 S IV ADVENTO SEKMADIENIS (IV sav.) Iz 7, 10–14; Ps 24; Rom 1, 1–7; Mt 1, 18–24 19 P Ts 13, 2–7. 24–25; Ps 71; Lk 1, 5–25 20 A Iz 7, 10–14; Ps 24; Lk 1, 26–38 21 T Šv. Petras Kanizijus, kun., Bažnyčios mokyt. Gg 2, 8–14 arba Sof 3, 14–17; Ps 33; Lk 1, 39–45 22 K 1 Sam 1, 24–28; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 1, 46–56 23 P Šv. Jonas Kentietis, kunigas Mal 3, 1–4. 23–24; Ps 25; Lk 1, 57–66 24 Š 2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89; Lk 1, 67–79 25 S KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS) Vigilija: Iz 62, 1–5; Ps 89; Apd 13; Mt 1, 1–25 Naktis: Iz 9, 1–6; Ps 96; Tit 2; Lk 2, 1–14 Rytas: Iz 62, 11–12; Ps 97; Tit 3; Lk 2, 15–20 Diena: Iz 52, 7–10; Ps 98; Žyd 1; Jn 1, 1–18 26 P Šv. Steponas, pirmasis kankinys Apd 6, 8–10; 7, 54–59; Ps 31; Mt 10, 17–22 27 A Šv. Jonas, apaštalas, evangelistas 1 Jn 1, 1–4; Ps 97; Jn 20, 1–8 28 T Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai 1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 124; Mt 2, 13–18 29 K Šv. Tomas Beketas, vyskupas, kankinys 1 Jn 2, 3–11; Ps 96; Lk 2, 22–35 30 P ŠVENTOJI ŠEIMA Sir 3, 2–6. 12–14; Ps 128; Kol 3, 12–21; Mt 2, 13–15. 19–23 31 Š Šv. Silvestras I, popiežius 1 Jn 2, 18–21; Ps 96; Jn 1, 1–18 Popiežiaus intencijos spaliui:

bendroji – kad visame pasaulyje neliktų tokio gėdingo dalyko kaip vaikų kareivių verbavimas; evangelizavimo – kad Europos tautos iš naujo atrastų gyvenimo džiaugsmą ir viltį teikiančios Evangelijos grožį, gėrį ir tiesą.

Kalėdojimas Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kalėdojimo pavadinimas, atėjęs iš senelių ar grožinės literatūros pasakojimų, ne visada sukelia teigiamus jausmus. Prisimenant legendą apie tris išminčius, iš Betliejaus patraukusius namo ir pakeliui skelbiančius apie Betliejuje gimusį vaikelį, Kalėdų laikotarpiu atvykdavo klebonas su visa parapijos bažnyčios tarnų svita. Panašu, kad svarbiausias to tikslas buvo ne vien patikrinti tikėjimo žinias (vaikai juk buvo klausinėjami poterių), bet ir susirinkti parapijos mokesčius pinigais ar „natūra“ (maisto produktais). Ne vienas ir senatvės sulaukęs prisimins iš gilios sutanos kišenės ištraukto saldainio skonį... Kalėdojimo ir pavadinimas, ir senovinė praktika šiandien pastebimai nyksta. Tikintieji namie lankomi ištisus metus, prievarta nesiveržiama, daug kas iš parapijiečių (gr. paroikoi – „gyvenantieji aplink“), ypač miestuose, nė girdėti nenori apie bažnyčios pasiuntinių priėmimą namuose. Arba jį priimti sutikusiųjų „nebūna namie“... Arba pamačius prie durų stovintį sutanotąjį prieš nosį užtrenkiamos durys... Evangelijoje (plg. Lk 10, 1–12) pasakojama, kaip Jėzus išsiuntė 72 mokinius į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti. Jis sakė, kad siunčia juos lyg avinėlius tarp vilkų. Į kuriuos tik namus užeis, jie pirmiausia tars: Ramybė šiems namams! Ir jei ten gyvens ramybės vaikai, ramybė nužengs ant jų, o jei ne, – sugrįš pas juos. Taigi lankytis namuose yra labai krikščioniška tradicija. Bažnyčios teisynas (529 kanonas) sako, kad, norėdamas rūpestingai vykdyti ganytojo tarnybą, klebonas turėtų stengtis pažinti jo globai patikėtus tikinčiuosius; todėl jam reikėtų lankyti šeimas, dalyvauti tikinčiųjų rūpesčiuose, būgštavimuose ir pirmiausia sielvarte stiprinti juos Viešpatyje, protingai juos pataisyti, jeigu jiems šiuo požiūriu ko nors trūksta; su atsidavusia meile padėti ligoniams, pirmiausia mirštantiems, rūpestingai stiprinti juos per sakramentus ir kreipti jų sielas Dievo link; ypatingą dėmesį jis turėtų skirti vargšams, prispaustiesiems, vienišiesiems, ištremtiesiems iš tėvynės

ir lygiai taip pat tiems, kurie yra patekę į didelius sunkumus; jis taip pat turėtų stengtis remti sutuoktinius bei tėvus, kad šie atliktų savo pareigas, ir rūpintis krikščioniškojo gyvenimo stiprinimu šeimose. Neatrodo, kad kunigams tai būtų viena lengviausių ir maloniausių tarnysčių… Svajoju, kad mano broliai kunigai dažnai svečiuotųsi pas savo parapijiečius. Kad jaustųsi laukiami, mylimi, savi. Tiesiog šeimų nariai. Kad sėdėtų prie stalo su sekmadienį švenčiančiaisiais. Kad melstųsi su ligoniais ir jų slaugytojais. Kad drauge švęstų krikštynas, vestuves, laidotuves. Kad klausytųsi nesėkmių istorijų ir juoktųsi iš naujo šmaikštaus anekdoto… Kad organizuotų pagalbą tik ką atsikrausčiusiai pabėgėlių šeimai. Kad laimintų namus po neseniai užbaigto remonto. Kad kalbėtųsi apie viltį, kuri gyvena krikščionyse. Sakysite, tik išrinktieji šitaip gali? O gal kokį kartą išdrįsit – imsit ir paskambinsit parapijos kunigui ir tiesiog ištarsit: „Kepu vištą. Kai vyras grįš iš darbo, maždaug po vakarinių pamaldų, kviečiam vakarienės!“ Ganytojas turi kvepėti savo avimis... Gražus šis popiežiaus Pranciškaus įvaizdis, skirtas kunigams! Primenantis apie artumą, vieni kitų pažinimą, geranoriškumą, savumą. Ir Kristaus ramybę, kurią reikia atnešti. Ramybę, kurios pasaulis negali duoti. Artuma 2016 m. gruodis

3


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

maldos už popiežių Pranciškų akimirką matome ir šios Artumos viršelyje). Tarp keturių tūkstančių dalyvių iš viso pasaulio buvo ir keturi iš Lietuvos Carito Benamių dienos centro, lydimi dviejų karitiečių (apie tai išsamiau skaitykite p. 34).

Pasklidusi gailestingumo žinia Lapkričio pradžioje popiežiui Pranciškui lankantis Švedijoje, kur Lunde ir Malmėje ekumeniniais renginiais pradėta minėti Reformacijos pradžios 500 metų sukaktis, istoriniu galima vadinti įvykį, kai, baigiantis pamaldoms Lundo katedroje, Šventasis Tėvas ir Pasaulinės liuteronų federacijos pirmininkas vyskupas Munibas A. Younanas pasirašė bendrą deklaraciją. Joje, be kita ko, rašoma: „Kviečiame visas liuteronų ir katalikų parapijas ir bendruomenes būti drąsiomis ir kūrybingomis, džiugiomis ir viltingomis įsipareigojant tęsti mūsų laukiančią didžiąją kelionę. Jau nebe konfliktai, o iš Dievo gauta vienybės dovana turėtų kreipti bendradarbiavimą ir stiprinti solidarumą tarp mūsų.“ Deklaracija tapo dar vienu svarbiu ekumeninio dialogo gestu, kuris skatins abi Bažnyčias drąsiau žvelgti į ateitį. Italijos dienraštis La Repubblica paskelbė savo steigėjo ir ilgamečio redaktoriaus Eugenio Scalfari straipsnį, pasakojantį apie jo susitikimą su popiežiumi lapkričio 7-ąją. Per neformalų ir asmeninio pobūdžio susitikimą jis paklausė Pranciškaus, ką šis manąs apie JAV prezidento rinkimus laimėjusį Donaldą Trumpą. „Aš nevertinu asmenų ar politikos žmonių, tik noriu suprasti, kokius kentėjimus jų veikimo būdas lemia vargšams ir atmestiesiems“, – trumpai atsakė popiežius. O Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas pakvietė 4

Artuma 2016 m. gruodis

melstis, kad naujai išrinktasis JAV prezidentas puoselėtų taiką konfliktų draskomame pasaulyje. „Linkime naujajam prezidentui, kad jo valdymas būtų tikrai vaisingas“, – sakė kardinolas Parolinas, pažadėdamas melstis, kad Viešpats jį apšviestų ir palaikytų tarnaujant savo tautai, darbuojantis dėl visų gerovės bei taikos. „Šiandien reikia visiems darbuotis, kad keistųsi padėtis pasaulyje, pilname žaizdų ir sudėtingų konfliktų“, – žurnalistams sakė kardinolas. Tad vienos galingiausių pasaulio valstybių vadovo išrinkimas Vatikane sutiktas itin dalykiškai. Lapkričio 6 d. Pranciškus pakvietė švęsti kaliniams skirtą Gailestingumo jubiliejaus dieną. Popiežiaus aukotose Mišiose Šv.  Petro bazilikoje dalyvavo apie tūkstantį kalėjimo arba kitomis laisvės apribojimo bausmėmis nuteistų asmenų, specialiai šia proga atvykusių su savo šeimų nariais ir su kalėjimų personalu iš Italijos bei kitų šalių. Mišių metu giedojo kalinių choras, popiežiui patarnavo taip pat nuteistieji. Beje, šio jubiliejaus proga popiežius Pranciškus paprašė valstybių vadovų suteikti malonę kaliniams; tai pirmiausia išgirdo Kubos, o vėliau Pakistano bei Paragvajaus lyderiai, išlaisvinę po keliasdešimt nuteistųjų. Lapkričio 11–13 d. Romoje surengtos Gailestingumo jubiliejaus dienos didžiausią socialinę atskirtį dėl vargo patiriantiems žmonėms (jų susitikimo ir

Per Kristaus Karaliaus liturginę iškilmę popiežius Pranciškus užbaigė Gailestingumo jubiliejų uždarydamas Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Mišias popiežius celebravo aikštėje priešais baziliką, o jo klausėsi per 100 tūkst. maldininkų iš viso pasaulio. Šia proga Šventasis Tėvas paskelbė laišką Misericordia et misera, kuriuo, be kita, nustato Pasaulinę vargdienių dieną, nuo šiol visoje Bažnyčioje kasmet minėsimą priešpaskutinį liturginių metų sekmadienį. „Dabar reikia eiti pirmyn, būti klusniems Šventajai Dvasiai, kuri mums rodo kelią, kad neštų visiems išganančią Evangelijos žinią. Gailestingumo žinia turi būti girdima visame Bažnyčios gyvenime – sakramentų šventime, visų pirma Eucharistijoje bei Dievo Žodžio skelbime“, – rašo popiežius laiške, kurį įteikė kelioms dešimtims asmenų iš skirtingų kraštų, simboliškai atstovaujantiems visai Dievo tautai. Arkivyskupas Rino Fisichella, vadovaujantis Popiežiškajai naujosios evangelizacijos tarybai, atsakingai už jubiliejinius renginius, šio laiško pristatymo spaudos konferencijoje Vatikane paskelbė statistinius duomenis apie Gailestingumo jubiliejų. Renginiuose Romoje dalyvavo per 21 mln. piligrimų iš 156 kraštų. Suprantama, kad daugiausia jų buvo iš Italijos. Tačiau Gailestingumo jubiliejus kaip niekada buvo visuotinis, nes jį švęsti buvo galima visose pasaulio vyskupijose, kur pirmą kartą istorijoje buvo atvertos Šventosios jubiliejinės durys. Iš vyskupijų pasaulyje pateiktų duomenų galima tvirtinti, kad katalikiškos tradicijos kraštuose per Gailestingumo jubiliejaus duris praėjo daugiau kaip 80 procentų katalikų, t. y. beveik milijardas tikinčiųjų. Akivaizdu, kad jubiliejus išjudino viso pasaulio katalikus ir tapo paskata skleisti Gailestingumo žinią. Tomas VILUCKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Nepavarkite būti gailestingi!

struktūrų veiklą, plėtoti jų vaidmenį visuomenėje ir politikoje (pokalbį su nuncijumi skaitykite spalio Artumoje).

„Jums patekės teisingumo saulė“ – su šiuo Dievo žodžio pažadu (plg. Mal 3) lapkričio 13 d., sekmadienį, 14 Gailestingumo šventovių Lietuvoje užsivėrė Šventosios durys dėkojant Dievui už ypatingą jubiliejinės malonės metą ir žvelgiant į ateitį vis neramesniame pasaulyje. „Bet juk žinome, kad Dievo ištikimoji meilė – amžina! <...> Tegalime drauge su popiežiumi Pranciškumi kartoti ir vis prašyti: nepaliaukite, niekada nepavarkite būti gailestingi! <...> Kad ir kas nutiktų...“, – sakė Kauno arkikatedroje arkivyskupas Lionginas Virbalas. Jubiliejinių šventovių ganytojai džiaugėsi per šiuos metus jas aplankiusių ne tik Lietuvos piligrimų gausa.

Lapkričio 21–22 d. Vilniuje vyko LVK plenarinis posėdis, kuriame nuncijus arkivysk. Quintana vyskupams pristatė popiežiaus Pranciškaus laišką Misericordia et misera. Lietuvos ganytojai svarstė Carito restruktūrizacijos reikalus, kuriuos gerai įvertino šiame posėdyje dalyvavęs kitas garbus svečias  – Popiežiškosios tarybos Cor unum atstovas mons. Segundo Tejado Muñozas, taip pat pasidalinęs apie Carito veikimo pasaulyje modelius ir būdus. Be to, ganytojai nacionaliniu delegatu universitetinei sielovadai išrinko kun. Petrą Pichą, antrai trejų metų kadencijai Lietuvos policijos kapeliono pareigoms patvirtino kun. Algirdą Toliatą (interviu su juo skaitykite p. 10–11); penktąjį gavėnios sekmadienį paskelbė Maldos už seksualinės prievartos aukas diena.

Jubiliejaus pabaigą Lietuvoje ženklino lapkričio 20-ąją, Kristaus, Visatos Valdovo, sekmadienį užvertos Šventosios durys Aušros Vartuose, čia baigiantis Gailestingumo Motinos globos atlaidams ir Lietuvos vyskupams aukojant Padėkos Mišias. Arkivyskupas Gintaras Grušas sakydamas pamokslą tądien dėkojo Viešpačiui už visas šiais metais patirtas malones bei kvietė ir toliau leistis vedamiems Gailestingumo, kol šis persmelks ir valdys visą visuomenę. Iki šių baigiamųjų iškilmių Aušros Vartų atlaiduose (juose kasdien buvo apmąstomi geri darbai kūnui ir sielai) dar šventė bemaž 700 darbuotojų bei savanorių, konkrečiais gailestingumo darbais tarnaujantys našlaičiams ir beglobiams vaikams, ligoniams, neįgaliesiems, seneliams ir kt.

Lapkričio 6 d., švenčiant jubiliejinę nuteistųjų dieną, Lietuvos vyskupai paskelbė kreipimąsi ir drąsino tikinčiuosius Gerąją Naujieną nešti įkalintiesiems (kurių Lietuvoje yra per 7 tūkst.), padėti suklydusiems broliams ar sesėms apgailėti savo klaidas ir rinktis naują gyvenimą, neužmiršti ir atstūmimą bei kaltę išgyvenančių jų artimųjų, rūpintis gydyti vaikystės žaizdas ir auginti sveiką, nelinkusią nusikalsti, jaunąją kartą. Šio jubiliejaus proga Panevėžio pataisos namų administraciją bei kalinčias moteris aplankė vyskupas Linas Vodopjanovas, o sielovados savanoriai kartu su nuteistosiomis parodė pantomimos etiudą „Prisikėlęs“. Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas ir vyskupas Kęstutis Kėvalas kartu su Caritu bei savanoriais lankė nuteistuosius Pravieniškių kolonijoje bei ligoninėje, susitiko su pareigūnais, aukojo šv. Mišias, pabrėždami, jog Dievas nori gyvenimo tiesoje, atitraukti nuo blogio, o malda gali atverti ateitį, kai jau nebegalima pakeisti praeities. Geroji jubiliejaus naujiena pasiekė ir kalinčius Lukiškių kalėjime – už juos Mišiose meldėsi Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis; jiems buvo skirta užtarimo ir išgydymo malda bei dovanėlės, be kita, su vilniškiu Gailestingojo Jėzaus atvaizdu. Lapkričio 9 d. Vilniaus Šv.  Juozapo kunigų seminarijoje į kunigų susirinkimą atvykusiems arkivyskupijos kunigams apaštališkasis nuncijus arkivysk. Pedro López Quintana kalbėjo apie žalingą klerikalizmo ligą, kankinančią ir Bažnyčią Lietuvoje; jis priminė, kad po Vatikano II Susirinkimo „išmušė pasauliečių valanda“. Tad kunigai turėtų rūpintis padėti pasauliečiams suprasti savo vaidmenį Bažnyčioje, labiau įtraukti juos į parapinių

Baigiantis Jėzaus Draugijos Generalinei kongregacijai Romoje, t. Vidmantas Šimkūnas SJ paskirtas naujuoju Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu. LR Seime, Telšių kunigų seminarijoje, Seinuose konferencijomis ir parodomis paminėtos Telšių vyskupo (1926–1943) Justino Staugaičio, buvusio Vasario 16-osios Akto signataro, Antrojo Seimo Pirmininko (1923–1926), gimimo 150-osios metinės. Artėjant Kalėdoms broliai pranciškonai paskelbė prakartėlių konkursą. Tėveliai ir vaikai adventiniu metu pakviesti drauge kurti prakartėles ir atnešti į pranciškonų bažnyčias bei vienuolynus. Pasak Mažesniųjų brolių ordino Lietuvoje ministro kun. Algirdo Malakauskio OFM, tikroji Kalėdų prasmė primirštama, kaip buvo ir šv. Pranciškaus Asyžiečio laikais XIII a. pradžioje. Tuomet šventasis sukūrė gyvąją prakartėlę, įspūdingai pavaizduodamas Jėzaus Gimimą, o prakartėlių kūrimo tradicija pasklido katalikiškuose kraštuose, atnešdama į šeimas daugiau kalėdinio džiaugsmo, primindama ir tikrąją švenčių prasmę. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2016 m. gruodis

5


Kronika

JAV prezidentas, Brexit ir Lietuva Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Metų pradžioje teko maloni galimybė pabendrauti su ambasadoriumi, o dabar jau Seimo nariu Žygimantu Pavilioniu, kuris tąsyk, žvelgdamas į šių metų perspektyvą, išreiškė tris nerimo mintis: galbūt įvyks Brexit; galbūt JAV prezidentu bus išrinktas Donaldas Trumpas, rodantis palankumo ženklus Rusijai; galbūt rinkimai Lietuvoje įneš daug sumaišties ir neaiškumo vidaus politikoje. Bandžiau jį raminti juokaudamas, kad labai retai iš eilės krenta trys blogos kortos. Dabar matome, jog visos jos iškrito... Jeigu žiūrėtume, kiek jos pavojingos, manyčiau, kad Trumpo korta mažiausiai pavojinga. Taip yra dėl JAV valdžios sąrangos – prezidentas pats vienas negali nieko pakeisti; mat didelę įtaką turi kitos valdžios šakos: Kongresas, teismai, taip pat ir visa biurokratija. Lietuviai baiminasi dėl Baltijos šalių gynybos, tačiau atsisakyti sudarytų planų prezidentui neleistų Valstybės departamentas ir kariuomenė. O ir Kongresas, reikalui esant, gali pats skelbti karą. Be to, sprendžiant iš pirmųjų naujai išrinkto prezidento paskyrimų, jis elgiasi gana racionaliai – ten, kur reikia skirti technokratus, tokius ir skiria, kur ideologus – ideologus. Tai rodo, kad jis išlaikys tą verslininko instinktą ir be reikalo pavojaus nekels. Krikščionis turėtų džiuginti tai, kokius žmones naujasis prezidentas greičiausiai skirs į Aukščiausiojo Teismo (analogiško mūsajam Konstituciniam) teisėjų postus. Metų pradžioje mirus JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjui Antoninui Scaliai (jis buvo vienas garsiausių konservatyvios minties milžinų, šeimos, gyvybės apsaugos, valdžios santykio su bendruomene klausimais balsavęs vertybiškai krikščioniškai), krikščionys ir konservatoriai nerimavo, jog Obama ar jo įpėdinė Clinton į jo vietą paskirs drastiškai liberalų žmogų, ginsiantį priešingas vertybes. O Trumpas, tiek rinkimų kampanijos metu, tiek iš karto po jos, pažadėjo, kad bus skiriamas konservatyvus teisėjas. Turint omenyje, kad teismų srityje gali atsirasti ir daugiau laisvų vietų, kurias pildo prezidentas, galima tikėtis palankios JAV teismų konfigūracijos. Be to, Trumpo numatytas viceprezidentas Mike’as Pence’as yra ir profesionalas, ir krikščionis, ir konservatorius. Tad ši korta nėra labai bloga. 6

Artuma 2016 m. gruodis

Pavojingesnė man atrodo Brexit korta. Kol kas patys britai nežino, kaip jie derėsis, o Europa nežino, kokį požiūrį pasirinks Didžiosios Britanijos atžvilgiu – kietą ar švelnų. Jei Britanija išeitų kietuoju keliu (angl. hard Brexit), tai ekonomiškai labai neigiamai paveiktų ir Vokietiją, ir Prancūziją, ir kaip ežere raibuliuojantys ratilai ta krizė pasiektų Lietuvą. Kur kas lengvesni padariniai būtų einant švelniuoju keliu (angl. soft Brexit) – britams liekant bendros ekonominės erdvės dalimi. Kitas klausimas, ar nestiprės eurofederalizmas, ar nebus bandoma labiau visus drausminti, kad nebūtų kitos britanijos; o gal kaip tik bus priimtas protingesnis sprendimas – duoti šiek tiek daugiau laisvės išcentrinėms jėgoms, nacionalinėms vyriausybėms ir parlamentams. Tačiau kai kurie federalistiniai impulsai nėra blogi. Tarkime, Britanija visada priešinosi bendrai Europos gynybos pajėgų koncepcijai. Jeigu dabar, jai išstojus, būtų sudarytos bendros Europos gynybos pajėgos, kurios prasmingai papildytų, bet ne silpnintų NATO, tai būtų labai naudinga. Įdomu tai, kad po Brexit atėjus į vadžią Theresai May prasidėjo liberalios politikos – ekonominės ir socialinės – kvestionavimas: politikoje daugėja socialinio jautrumo, labiau akcentuojama bendruomeniškumo ir religinių bendruomenių svarba. Vakarų žiniasklaidoje pasigirsta kalbų apie postliberalistinę politiką, kadangi liberalistinė politika, kaip tam tikra fanatizmo apraiška, neišvengiamai priveda prie kito fanatizmo, kuris rėkia: „Nereikia mums nė vieno imigranto.“ Vilties teikia tai, kad Brexit dėka bus ieškoma švelnesnių, bet politiškai tvaresnių sprendimų. Greta galimos bendros Europos kariuomenės, šis yra dar vienas guodžiantis ir padrąsinantis veiksnys, kad pati Britanija, kuri prie Margaret Thatcher buvo ekonominio liberalizmo, o prie Davido Camerono – socialinio liberalizmo variklis, dabar visų stebėtojų sutarimu tampa krikščioniškosios demokratijos bandymu.


Kronika

Tad yra teigiamų dalykų, bet kartu labai daug ir nežinomybės. Nežinią išgyvena ir lietuviai, ketinę emigruoti į Britaniją arba turintys ten giminių. Na, ir galiausiai Lietuvos korta. Pas mus rinkimų rezultatai savaime nėra tokie baisūs, bet labiau jaudina tokie porinkiminiai žaidimai, kai dėl trumpalaikės partinės naudos atsisakoma daryti tai, kas naudingiau Lietuvai. Galiu iš dalies suprasti Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD), nenorinčius eiti į koaliciją su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) dėl to, kad joje turėtų tik kelis ministrus ir neturėtų premjero posto (kuris yra labai svarbus, nes premjeras nustato prioritetus, suteikia Vyriausybei kryptį). Gal konservatoriai nenorėjo susidėti su mažai kam žinomo Sauliaus Skvernelio premjeravimu ir taip galbūt susigadinti savo reputacijos? Bet prisiminkime visai gražų Andriaus Kubiliaus pavyzdį, kai jis, vardan tos Lietuvos, į koaliciją ėjo su Artūru Zuoku, teistu už „gerus“ darbus, su šoumenų partija, tuo metu plačiai linksniuota kaip „Maskvos projektas“ ir tikrai nepasižyminčia jokiomis kompetencijomis. Kubilius priiminėjo nepopuliarius sprendimus, idant būtų suvaldyta krizė ir vėliau būtų galima įsivesti eurą, nors dėl šių nepopuliarių sprendimų jis susigadino savo kaip politiko reputaciją plačiojoje visuomenėje ir pralaimėjo rinkimus. Tačiau jis visa tai darė vardan tos Lietuvos. Konservatoriai dabar, vadovaujami Gabrieliaus Landsbergio, nepalyginti mažiau rizikuotų eidami į koaliciją su valstiečiais ir turėtų daugiau galimybių veikti vardan tos Lietuvos. Per visą rinkimų kampaniją buvo galima matyti, kad valstiečiai norėjo koalicijos su konservatoriais, tad konservatoriai greičiausiai būtų galėję išsiderėti geras ministerijas ir įgyvendinti kai kurias savo programines nuostatas. O dabar turime valstiečių–socdemų koaliciją. Ji yra problemiškesnė, nes daugeliu požiūrių, ypatingai katalikams aktualiais klausimais, socialdemokratų ir valstiečių pozicijos diametraliai skiriasi. Ramūnas Karbauskis yra teisus sakydamas, kad Seime veiks dvi koalicijos – formalioji, kuri svarstys ekonomikos, regioninės plėtros klausimus, ir neformalioji, svarstysianti socialinius klausimus; ją sudarys konservatorių krikščionių demokratų flangas, valstiečiai ir kitų mažesnių frakcijų pavieniai atstovai. Todėl šią kadenciją svarbu Seime išplėtoti tokių darinių kaip, pvz., parlamentarų grupės Už šeimą, veiklą; padaryti, kad maldos pusryčiai atgautų savo svorį ir taptų konsultacine priemone už šeimą ir gyvybę pasisakančių politikų susibūrimams. Šių dviejų koalicijų egzistavimas

darys įtaką politikos stabilumui, nes natūraliai bus galima tikėtis tam tikrų pykčių, įtampų, bandymų paveikti neformaliosios koalicijos balsavimą sankcijomis arba grasinimais formaliojoje koalicijoje. Tai apsunkins visą darbą. Netikrumo jausmą kelia ir labai didelis naujų Seimo narių, atėjusių kartu su valstiečiais, skaičius. Šie žmonės neturi daug patirties ir jiems gan ilgai reikės mokytis. Ir šiuo atveju daugiau patyrusių konservatorių tam tikra globa ir įvedimas būtų buvęs naudingas, nes žmonės būtų įvesti per konservatyvią krikdemišką prizmę. Dabar gi įvedinės, konsultacijas teiks, komitetuose pamokys socialdemokratai, kurie turi nebūtinai katalikams patrauklios patirties. Kita vertus, yra ir galimybių. Dauguma naujai išrinktų narių – žmonės, iš principo pritariantys socialiai konservatyvioms pozicijoms, ir dėl to jie yra galimi bendradarbiai. Manau, kad nevyriausybinės organizacijos turėtų surengti jiems tam tikras informacines akcijas, mokymus, dalytis argumentais, kad jų pozicijos mūsų naudai vis labiau stiprėtų. Katalikiškosios organizacijos turėtų pradėti galvoti ne vien apie gynybą, kaip buvo galvojama praėjusios Seimo kadencijos metu, bet ir apie tai, kokius pagrindinius projektus mes norėtume akcentuoti, nes konjunktūra yra palanki. Akivaizdu, Tėvynės sąjungoje šiuo metu yra dvi  – liberalioji bei krikdemiškoji – kryptys, ir rinkimų kampanijos metu liberalioji kryptis visur buvo pozicionuojama kaip pagrindinė. Netgi katalikai konservatoriai viešumoje kategoriškai vengė artikuliuoti savo pozicijas. Daugelyje sričių – ekonomikos, socialinės politikos – skirtumai tarp konservatorių ir liberalų dingo. Ar konservatoriai su liberalais pretenduodami į tą patį ribotą rinkėjų skaičių gali išlikti reikšminga partija? Tad TS-LKD turėtų susimąstyti apie savo krikščioniškos linijos išgryninimą, dalies rinkėjų susigrąžinimą iš valstiečių, taip pat socialiai jautria ir socialiai konservatyvia politika gali prisivilioti nusivylusius Rolando Pakso rinkėjus. Tokia perspektyva, man atrodo, konservatoriams kur kas geresnė, ir dėl to reikia krikdemišką liniją ne slėpti, bet kaip tik tobulinti, stiprinti ekonominiais argumentais ir statyti į pirmas gretas. Tad atidžiau pažvelgę galime matyti, kad viskas nėra taip baisu, kaip iš pradžių galėjo pasirodyti.

Artuma 2016 m. gruodis

7


Kronika Migruojantis pasaulis

Kartu lengviau Antanas SAULAITIS SJ Adventas. Netrukus švęsime Kūčias – šeimos bursis pas močiutę ar kitą vyresnį (amžiumi ar sąlygomis) šeimynos asmenį. Tik ne visur. Daugelis į užsienį emigravusių jaunų žmonių neturi netoliese gyvenančių senelių. Tad susiburia dvi ar kelios jaunesnės šeimos, susitaria paruošti tradicinių valgių savąją dalį. Kartais pakviečia nuo seniau toje vietovėje gyvenantys tautiečiai. Būna, kad lietuvių parapija ar misija surenka į Kūčias neturinčius kaip švęsti vyresnio amžiaus žmones, studentus, jaunas šeimas, pavienius asmenis. Tuomet švenčia su visomis apeigomis – Evangelijos skaitymu, Kūčių malda, mirusiųjų bei toli esančių artimųjų, benamių prisiminimu, giesmėmis ir, savaime aišku, kalėdaičiais, įprastiniais papuošimais, valgiais. Prie užsienio lietuvių Kūčių stalo sėda vos tik iš Lietuvos atskridusieji su ketvirtos, penktos kartos tautiečiais. Imigrantai ir jau senbuviais tapusieji. Po ramių, jaukių Kūčių jie Bernelių Mišiose Dievo ir tikinčiosios bendruomenės svetingumu dalijasi. Svetingumas, vaišingumas, talka, atjauta nėra tik lietuviški papročiai – tai giliai žmogiška ir krikščioniška gyvensena pagal Šventraščio mokymą globoti našlę, našlaitį ir svetimšalį.

Lucía Ballester / CNA nuotrauka

Italija ir Vokietija mato, kaip tuštėja kaimai ir miesteliai. Italijoje šie atgyja, priimdami nuo karo, bado ir sukilimų pabėgusius, iš kurių pusė yra moterys, o 41 proc. – vaikai. Vokietijoje vieno miestelio meras susėda su gyventojais į ratą ir aptaria, kiek reikia darbo jėgos, kiek tuščių gyvenamųjų patalpų laukia įnamių. Kaip tvarkytis, kad imigrantas galėtų kuo greičiau įsidarbinti, jaustis naudingas, reikalingas, oriai savo ir šeimynėlės gyvenimą kuriantis. Mokyklos ir kitos švietimo įstaigos aptaria, kaip geriausia išmokyti krašto kalbos, kad atvykusieji kuo greičiau jaustųsi priimti, bendrautų, surastų paslaugų ir ryšių. 8

Artuma 2016 m. gruodis

Patariama mažus vaikus priimti į darželius, nes tada šie geriau, lengviau išmoksta kalbos negu didesni. Pilnamečiai šnekamosios kalbos išmoksta kalbėdamiesi, bendraudami (kaip vaikai visose kultūrose) greičiau, negu kaldami gramatiką ir žodyną iš vadovėlio, moksliškoje aplinkoje. Pabėgėlių, tremtinių ir imigrantų stovyklose, nors gyvenimo sąlygos ir laikinos, jau iš karto rūpinamasi, kad vaikai mokytųsi. Išėjusiems į gyvenimą svečioje šalyje gali prireikti ne tik kalbos, bet ir amato, profesinio mokymo. Kai kuriose šalyse privalomas tik šešių ar devynių klasių mokymas, o karas ir kitos vargingos sąlygos milijonams vaikų bei jaunuolių trukdo lankyti mokyklą ar pamokas. Daug kur moko vietiniai savanoriai, o valdžia jiems nenumato savo atsakomybe parūpinti kokį atlyginimą ar sveikatos draudimą. Ketvirtadalį viso pasaulio sveikatos aptarnavimo parūpina katalikiškos įstaigos: ligoninės, ambulatorijos, gydytojai, slaugės ir kt. Kaip ir užsienyje ilgiau gyvenantys lietuviai gydytojai (taip pat advokatai ir kiti) stengiasi teikti nuolaidą ar net nemokamai patarnauti tautiečiams, taip ir katalikiškos įstaigos remiasi dosniais žmonėmis bei fondais, kad galėtų vargo ištiktus žmones tinkamai gydyti. JAV Vyskupų Konferencijos didžiausios išlaidos skiriamos apmokėti už teisines paslaugas kasmet Bažnyčios priimamiems šimtams tūkstančių imigrantų. Naujakurius priimantiems rūpi ir kultūriniai dalykai. Visi yra žmonės, tačiau skirtingų kultūrų. JAV vyskupai keliasdešimtimi kalbų yra paruošę nedidelius sąsiuvinius apie kasdienius dalykus, įprastą elgseną, tarpusavio bendravimo būdą, vyrų ir moterų elgesį (pvz., JAV vyras paduoda ranką moteriai tik jai ranką ištiesus; Brazilijoje pirma paduodama ranka vyrui, tada žmonai). Norint gyventi kitoje šalyje, būtina pažinti su kasdieniu gyvenimu susijusius įstatymus, santvarką (pvz., iš kitos šalies atvykę ima ir Kalėdoms nukerta eglutę kaimyno kieme arba laisvai draustinyje grybauja, žuvauja). Pakrikštytųjų pažiūros ir elgesys remiasi dėsniu: paprastas solidarumas – pranašiška tarnystė. Dievas atsiuntė Sūnų būti žmogumi, solidariu su kiekvienu ir visais – tai kiekvienas norime patirti prie Kūčių stalo (ir kasdieniame gyvenime).


Kronika Migruojantis pasaulis

IMIGRANTAI ir teisingas gailestingumas Lapkritį grupei imigrantų nusisamdžius autobusus ir išvykus iš Lietuvos, kilo sujudimas. Vieni džiaugiasi buvę teisūs, nes imigrantų Lietuva nedomina, esą jie tetrokšta gyventi turtingose Vakarų Europos valstybėse, todėl nereikia jų priimti mūsų šalyje; kiti gi kalba, jog tikrai ne viską padarėme, kad imigrantai būtų svetingai priimti ir turėtų visas sąlygas oriai gyventi bei integruotis Lietuvoje. Apie tai, koks požiūris į atvykstančiuosius būtų teisingas, kalbiname Lietuvoje bei Latvijoje jau gana plačiai žinomą misionierių iš Belgijos Josephą BASTINĄ, kurį jo bičiuliai lietuviai šmaikščiai pavadina Juozapu Bastūnu. – Migrantų ir musulmonų klausimas pasaulio politikų darbotvarkėse jau kuris laikas itin karštas; net ir Lietuvoje kai kurios partijos savo rinkimų programose bandė gąsdinti mus imigrantais (tiesa, jos nesulaukė didelio rinkėjų palaikymo). O kaip teisingai ir krikščioniškai elgtis šiuo klausimu? Ar turėtume juos sveikinti, ar jų neįsileisti, ar apgyvendinti po šeimą mūsų bendruomenėse, kaip primygtinai ragina popiežius Pranciškus (nors, regis, to negirdime ir vis tiek juos patalpiname į getus)? – Kai sakome „musulmonai“, skamba tarsi tai būtų didelis jungtinis blokas. Iš tikrųjų jie dar labiau pasidaliję nei krikščionys. Dauguma apie musulmonus sužino per žiniasklaidą, bet patys neturi tiesioginio kontakto su jais, todėl būna kupini išankstinių nuostatų ir klaidingų baimių. Pirmą kartą musulmoną sutikau vaikystėje. Tai buvo pabėgėlis iš Alžyro, vardu Muhamedas. Pasislėpusį bažnyčioje jį rado kunigas ir atvedė į mūsų ūkį. Daug mėnesių jis gyveno su mumis, – kartu juokaudavome, dainuodavome dainas, giedodavome: „Alachas yra didis“, o jis juokdavosi; žaisdavome šachmatais. Bažnyčioje jis padarė prakartėlę. Muhamedas buvo žavus ir malonus, tačiau žmonės jo bijojo dėl jo tamsaus gymio, ūsų. Kunigas pasirūpino, kad Muhamedas gautų pasą; jis tuo labai džiaugėsi. Bet tuomet kai kas nutiko. Pasirodo, Alžyre Muhamedas kovojo prieš prancūzus (tai vyko 1958 m.). Belgų žandarai jį areštavo ir perdavė Prancūzijai. Tokia mano pirmoji patirtis. Šis žmogus buvo geras. Tiesa, nežinau, gal praeityje net buvo ką nužudęs, tačiau jis buvo išsilavinęs ir kovojo už Alžyro nepriklausomybę. Australijoje susidraugavau su musulmonu iš Libano, vardu Jusefas. Toje šalyje jis buvo mano geriausias draugas – be galo kultūringas ir kilnus žmogus. Mėgdavau jį provokuoti ir su juo juokauti. Libijoje tuomet siautėjo karas, ir vieną dieną jis pasakė: „Turiu grįžti ir ginti savo

šalį.“ Jusefas nebuvo ekstremistas, priešingai, labai civilizuotas.

– Tačiau Lietuvoje neturime daug galimybių pažinti musulmonus. Galime tikėti ir įsivaizduoti, jog jie tokie patys žmonės – ir tai svarbu suvokti. Tačiau teigiama, kad musulmonų pasaulis pagimdė ekstremistus... – Neturime pamiršti, kad ne taip seniai ir krikščionys turėjo ekstremistų: Šiaurės Airijoje krikščionys žudė Dievo vardu; Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje Ordino riteriai žudė žmones; imperatorius Karolis Didysis išžudė tūkstančius saksų Dievo vardu, siekdamas juos atversti. Tai tas pats. – Ar turite omenyje, kad musulmonai dabar išgyvena laikotarpį, kurį mes išgyvenome viduramžiais? – Ne visi. Dauguma jų yra tikrai civilizuoti. Pirmasis jų įstatymas yra ne Koranas, bet sąžinė. Kai Koranas buvo užrašytas, jame skelbti humaniškesni dalykai, nei egzistavo tuometinėje visuomenėje. Jie buvo civilizuotesni už mus. Ir dabar neįsivaizduoju, kad musulmonai, kuriuos pažinojau, imtų žudyti Korano vardu. Dauguma jų Koraną skaito labiau „humaniškai“. Kartą olandai padarė tyrimą – perskaitė žmonėms gatvėje ištrauką. Klausiusieji kalbėjo: „Baisu. Tie musulmonai baisūs.“ Tuomet tyrimą atlikę žmonės pasakė: „Ne, šis tekstas yra iš Biblijos, ne iš Korano.“ Turiu draugą, kuris tapo budistu vien dėl tokių žiaurių Biblijos ištraukų. Jis sako: „Kaip tu gali tikėti tokiais siaubingais tekstais? Koks turi būti siaubingas Dievas, jei prašo Sauliaus išžudyti visas šeimas. Ir kadangi nepakluso, jis netenka karalystės“ (plg. 1 Sam 15, 1–31). Arba psalmėse yra siaubingų eilučių, kviečiančių naikinti priešų vaikus ir šeimas (plg. Ps 109, 9; 21, 11; 137, 7–9). Už Lamechą irgi keršijama septyniasdešimt kartų septyngubai (plg. Pr 4, 23–24). Šie tekstai yra Šventajame Rašte, negalime to paneigti. Arba žydai, komentuodami Dievo įsakymą „Nežudysi“, sako: „Gali užmušti, bet negali žudyti. Mes skiriame šiuos dalykus. Jūs, krikščionys, to nesuprantate.“ Antai, jie teigia, kad antrojo Dievo įsakymo  – „Netark Dievo vardo be Artuma 2016 m. gruodis

9


Kronika Migruojantis pasaulis

reikalo“ – laužymas yra didžiausia nuodėmė, jis reiškia – daryti siaubingus dalykus Dievo vardu, piktam naudoti Viešpaties vardą: kariauti, žudyti Dievo vardu. Laikų pabaigoje tokių laukia griežčiausias teisingumas. Tačiau tai darėme mes, krikščionys, tai darė žydai, tai daro musulmonai. Visi žudė Dievo vardu. Net Naujajame Testamente du geriausi Jėzaus mokiniai – Jonas ir Jokūbas, griaustinio sūnūs – norėjo siųsti ant kaimo ugnį iš dangaus, nes tas jų nepriėmė (plg. Lk 9, 54). Jie mat norėjo žaisti pranašą Eliją, kuris supykęs žudė ugnimi Samarijos karaliaus pasiuntinius (plg. 2 Kar 1). Dabar krikščionys ar net žydai paaiškina, kad Elijas ne visuomet klausėsi Dievo. Pavyzdžiui, kai jis aukojo Dievui auką priešais Baalo pranašus ir ugnis nusileido bei sudegino auką – tai buvo iš Dievo. Tačiau Dievas nenorėjo ir neprašė, kad Elijas žudytų pranašus (plg. 1 Kar 18). Skaitydamas Senąjį Testamentą, ypač Karalių ar Metraščių knygas, gali matyti, kur veikė Dievas, o kur šėtonas. Žmonės į Dievo vietą pastatė šėtoną. Šventasis Raštas parašytas Dievo įkvėptų autorių; mes galime ieškoti, kas šioje Knygoje gerai, kas ne, kas teisinga, o kas ne, ir taip atrasti daugiau tiesos. Musulmonai gi tiki, kad Koraną pats Dievas padiktavęs Mahometui, šis tik užrašęs (kaip Mozei Dievas padiktavo Dešimt įsakymų), todėl jiems Korano egzegezė negalima. Tačiau musulmonų mokslininkai aiškina, kaip įvairiai kai kurios Korano eilutės gali būti interpretuojamos. Yra daugybė jo interpretacijų. Nedera supaprastintai teigti, kad Korane pasakyta, jog galima žudyti žmones. Tai netiesa. Turime pabendrauti su įvairiais musulmonais, ne tik su „Islamo valstybės“. Pavyzdžiui, musulmonai sufijai yra labai taikūs (juos taip pat žudo „Islamo valstybė“). – Kita vertus, panašu, kad musulmonai vakariečių gyvenimo būdą bei šiuolaikinės kultūros iškrypimus ir suvokia kaip krikščionišką kultūrą. – Kaip musulmonai kalba apie Vakarų pasaulį, taip ir patys europiečiai apie Europą dažnai sako: „Europa yra sugedusi, čia klesti paleistuvystė, abortai, homoseksualizmas, eutanazija.“ Kiti sako: „Ne, Europos šaknys yra krikščioniškos.“ Ir musulmonai kartais karikatūriškai vaizduoja Europą: „Krikščionys sugedę arba jų daugiau nebėra, tik seni žmonės.“ O kiti čia atvykę ir pagyvenę ilgėliau, pamato islamą kitoj šviesoj, jie ima sakyti europiečiams: „Jūs turite gintis. Esate vienintelė laisva civilizacija. Jei jūs nustosite egzistavę, nebebus civilizacijos.“ Taip kalbančių musulmonų yra daug ir jie renkasi gyventi Europoje. – Ar Dievas nori mums, Europos krikščionims, kažką pasakyti per šiuos laiko ženklus? – Mums tai yra aiškus kvietimas atsiversti. Juk iš savo krašto bėga ne tik musulmonai, bet ir krikščionys. 10

Artuma 2016 m. gruodis

Jie manė, kad krikščionių pasaulyje bus ginami, tačiau taip nėra. Visų pirma mes, krikščionys, turime priimti juos. Musulmonai mus už tai tik gerbtų. Sutiktus tikrus krikščionis jie labai gerbia, o netikrus, kurie negyvena tikėjimu, niekina. Nesmurtaujantis, nerodantis musulmonams neapykantos, panašus į Kristų krikščionis gali atversti musulmoną į krikščionybę. Niekuomet nepykite ant musulmonų. Būtų didelė klaida juos užsipulti: „Jūs necivilizuoti, jūsų Koranas siaubingas!“ Jei taip kalbėsite, patys provokuosite karą. Aš labiau bijau dėl europiečių reakcijos negu dėl pačių Aurimo Dunausko nuotrauka

musulmonų. Jei pyksti dėl neteisingumo, viskas gerai – Jėzus taip pat pyko, tačiau Jo pyktis niekuomet nebuvo nukreiptas į žmones. Jis niekuomet netapatino žmonių su blogiu. O neapykanta yra visai nekrikščioniška. Kartais galime girdėti: „Nekenčiu jų. Reikia naujo Hitlerio, kad visus juos išvytų.“ Dievo karalystėje visi esame broliai ir seserys. Kita vertus, istorijoje niekuomet to dar nėra buvę – iki šiol krikščionys gindavosi nuo musulmonų invazijų, o dabar... patys europiečiai juos įsileidžia. Kartais girdžiu žmones kalbant: „Ko tie migrantai čia atvyksta?“ Atsakau: „O kas juos čia įleidžia?“ Jie negalėtų čia atvykti, jei jų neįsileistume. Atvykę jie išmeta pasus, idant niekas negalėtų jų sukontroliuoti ir atskirti ekonominių migrantų nuo karo pabėgėlių. Manau, Europos aukštieji pareigūnai turi iš to naudos. Jų patriotiškumą nugali pinigai. Antai Vokietijoje nėra užtektinai darbingo amžiaus žmonių, reikia stiprių vyrų. Ir jie atvyksta. Taip pat atvyksta daug inteligentiškų, studijavusių žmonių. Nežinau, ar po 20 metų jie dar beišpažins islamą? Jie patirs tokią pačią sekuliarizmo pagundą kaip ir mes. Žinau, kad yra daug sekuliarių musulmonų – jie netiki Dievo, valgo kiaulieną, geria alkoholį, pinigus myli labiau už visa kita. Jeigu europiečiai pradės juos pulti, jie tikrai taps musulmonais. Tarkime, žmogus gimė Belgijoje, turi Belgijos pasą ir jam pasakoma: „Tu nesi belgas. Ką čia veiki?“ Nesistebėkime, kad tokiu atveju jis prisijungs prie „Islamo valstybės“.


Kronika Migruojantis pasaulis

– Mūsų elgesyje neturi būti neapykantos, bet taip pat neturėtume būti ir naivūs? – Tai būtų didelė klaida. Kai kurie elgiasi naiviai ir sako: „Taip, galite atvykti“, bet jie nežino, ką tai reiškia. Jei būsime naivūs, atvykėliai mus niekins. Turime elgtis taip, kad mus gerbtų. Pažįstu šeimą Belgijoje, – ji priėmė į savo namus pirmųjų demonstracijų prieš Bašaro al-Asado režimą Sirijoje lyderius. Šeimininkai buvo malonūs, atviri ir sunkiai besidarbuojantys dėl tautų sutaikinimo. Tačiau jie sakė: „Taip sunku buvo gyventi su jais. Mūsų kultūros per daug skirtingos.“ Sirai, nors darė viską, kad integruotųsi, išmoko prancūzų kalbą, vaikai mokėsi mokykloje, bet jiems buvo sunku gyventi Belgijoje, dauguma jų kentėjo. Šie žmonės išgyveno ir matė terorą, karą, matė, kas vyksta Sirijoje, ir tuomet jie čia mato žmones, kuriems visa tai nerūpi, jiems terūpi šaukti: ką čia veikia šitie imigrantai... Jie buvo dėkingi juos priėmusiai šeimai, tačiau sykiu patyrė daug nesusipratimų dėl didelių kultūrinių skirtumų, mat žmonės atvyksta iš Rytų ir Pietų – tai visai kitas pasaulis. Be to, jie neatvyksta į tikrą krikščionišką pasaulį; žmonės čia nebegyvena kaip krikščionys. Ką daryti? Nebegalime jų išvyti. Mes turėtume padėti jiems susitvarkyti savoje šalyje. Prancūzai ir anglai padalijo Osmanų imperiją. Jie sukūrė tas sienas. Reikia to nepamiršti. Būtent tai ir sako „Islamo valstybė“: „Jūs sukūrėte tą karą. Jūs bombardavote Sadamą Huseiną, nors buvo įrodyta, jog jis neturi cheminio ginklo. Kodėl mus puolėte už tai, kas buvo melas?“ Buvo daug melų. Jie sako: „Tai krikščionys mus bombardavo.“ Patyrinėję, kaip JAV ir Vakarai ten elgėsi, pamatytume, kad daugiausiai ten buvo daromas verslas. Dažniausiai trūksta komunikacijos ir gebėjimo klausyti vienas kito. Vienas žmogus pas jį ateidavusiai padėti moteriai kartą pasakė: „Kaskart ateidama pas mane tu stengeisi mane pakeisti, bet mes niekuomet nesusitikome.“ Tas pats yra ir kai kalbame apie komunikaciją tarp europiečių ir imigrantų. Tarp jų yra didelė siena. Tas pats žmogus pasakojo, kad būdamas Čilėje matė vienoje kelio pusėje gyvenančius labai turtingus žmones, o kitoje – labai vargingus. Vietinis vyras jam paaiškino, kad jie niekada nepereina kelio, nenueina vieni pas kitus. Tai tarsi du niekuomet nesusitinkantys pasauliai. Taip atsitinka ir Europoje – per sieną niekuomet nesusitinkame. Viena moteris padarė bandymą – ji išsiruošė į piligriminę kelionę iš Belgijos į Asyžių ir nakvynės prašydavosi tik pas musulmonus. Belsdavo į duris ir klausdavo: „Ar galėčiau pas jus pernakvoti?“ Šie atsakydavo: „Jūs esate pirmoji mūsų sutikta krikščionė, kuri beldžia į mūsų duris ir prašosi priimama.“ Ji sakė: „Apstulbau, kaip jie man padėdavo, duodavo pinigų, maisto – visko.“ Ši moteris perėjo į kitą kelio pusę, nors dauguma žmonių bijo net kontaktuoti su jais. Mes turime išmokti klausyti, susipažinti su tuo, kuo jie iš tiesų tiki, netaisyti jų, neturėti išankstinių nusista-

tymų, nepulti jų religijos. Tai didelis menas, ir mes dar nesame to išmokę. – Lietuvoje neturime daug galimybių juos girdėti, tačiau ar iš to, ką girdime, galime išmokti tas pamokas? – Kai sutinki tikrą musulmoną, turi labai gerai išmanyti savąjį tikėjimą ir šiek tiek pažinoti jų. Kai musulmonas sutiks tikrą, gyvą krikščionį, gimusį iš Dvasios, neieškantį komforto, išeinantį iš bažnyčios, kaip kvietė popiežius Pranciškus, jis jaus tą jėgą ir gerbs jį. Jėzus, kuris yra stipresnis už bet kokį blogį, sakė: „Aš jus siunčiu kaip avis tarp vilkų.“ Jėzus siunčia be ginklų, be karinės ar ekonominės galios, tik su Dievo žodžiu. Net jei krikščionys suimami, persekiojami, žudomi, jie yra stipresni. Ir jie žino, kad nugalės, nes Dievas yra su jais ir juos siunčia. Todėl kankiniai, krikščionys, kurie ten žudomi, laimi. Dabar reikia „kovoti“ visai kitaip, todėl be galo Jei pyksti dėl neteisvarbu svetingumas – viena singumo, viskas geryškiausių savybių Senajarai – Jėzus taip pat me Testamente. Abraomas buvo svetingas, kai pyko, tačiau Jo pyktis pas jį atvyko trys angelai. niekuomet nebuvo Tai būtų galėję būti ir trys arabai. Nepamirškime, nukreiptas į žmones. kad Jėzus buvo emigrantas; nors visas pasaulis Jam Jis niekuomet netapapriklausė, šiame pasaulyje tino žmonių su blogiu. Jis buvo atmestas. Jis gimė tvarte, turėjo bėgti į Egiptą. – Turbūt kai gerai pažįstame savo tikėjimą, juo gyvename, tuomet galime būti svetingi, atverti savo duris nebijodami, kad mūsų namai bus sugriauti? – Taip, turime būti atsakingi. Reikia įvertinti, kiek žmonių galiu priimti į savo šeimą. Turi žiūrėti, kiek gali pakelti, kad nepatrūktum. Jeigu toks sumanymas tave smukdo, jis tau pavojingas. Bet jei priimtas žmogus kels tave į viršų (o taip irgi gali nutikti), tai bus labai gerai tavo šeimai. Popiežius ragina, kad kiekviena parapija pasikviestų vieną šeimą. Viena šeima parapijoje nėra daug. Kol bendruomenė yra stipri, ji gali priimti žmogų ir šis keisis. Taip yra ir Jeano Vanier bendruomenėje, kur iš pradžių turintys negalią žmonės gali būti labai agresyvūs, bet po to nurimsta, nes patiria daug meilės. Jei pradėsime atvykstančius mylėti, šie žmonės pasikeis. Esu liudininkas ir mačiau, kad, nepriklausomai nuo tautybės ar religijos, žmogus gali keistis. Kiek daug arabų išgelbėjo krikščionims gyvybes. Pavyzdžiui, Alžyre musulmonai apsupo katalikų bažnyčią, kad apsaugotų ją nuo islamistų. Tai atsitinka, ir gana dažnai. – Ačiū už pokalbį!

Artuma 2016 m. gruodis

11


Didelės ir mažos kryžkelės

Nuo keršto iki gailestingumo

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Dabartiniame laikmetyje trokštame veikti tik pagal savo pačių surikiuotus įstatymus. Turėdami visą pasaulį ar žmoniją paveikiančias galias žudyti, sekti, bet ką skelbti, viską savintis, įsigeidžiame spręsti ne tik negimusio žmogaus likimą, bet ir jo genetinės prigimties „pataisymą“ ar „pritaikymą“ savo „teisinėms visuomenėms“ ar „lygybių“ prievartai. Vis dažniau skamba perspėjimai dėl galimų padarinių, vis rečiau – dėl sąžinės principų, gailestingumo artimui nebuvimo. Taip slenkama prie neatitaisomų dalykų prarajos, grėsmių žmonijai. Pažvelgus į žmonių kelionę nuo pradinių laikų iki šiandienės krikščionybės, žmonijos pažangą galime taip apibūdinti: nuo neribojamo keršto iki dieviško gailestingumo. Pradžios knygoje (4, 24) reikalaujama: „Jei už Kainą atkeršijama septyneriopai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyneriopai.“ Ilgainiui kerštas apribojamas teisingu atitikimu – „akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką“ (Iš 21, 24). Kitas pažangos žingsnis – Dievo teisė ir teismas: „Bet tu, Galybių Viešpatie, sprendi teisingai, tau patikėjau savo reikalą“ (plg. Jer 11, 20). Galiausiai šį keršto pyktį nušluoja Dievo Sūnaus atlaidumas: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Net ir taip dosniai atleidus nesustojama, bet kviečiama žengti dar vieną žingsnį – priešus mylėti. Vienoje savo audiencijų popiežius Pranciškus sakė: „Teisingumas  – gailestingumo minimumas.“ Gailestis už nuodėmę turi būti toks, kad ne tik priimtų Dievo gailestingumą, bet ir šalintų nuodėmės neteisybę, taip atpirkdamas visą jos kaltę. Viešpats apsireikšdamas šv. Faustinai sakė: „Ir šėtonai garbina mano teisingumą, bet jie netiki mano gerumu. Mano širdis džiaugiasi šiuo gailestingumo titulu. Pasakyk, kad gailestingumas yra ryškiausia Dievo savybė“ (Dienoraštis, 300–301). Kadangi esame nusidėjėliai, mums reikia Dievo gailestingumo. Todėl Gailestingojo akivaizdoje dėl savo nuodėmių priva12

Artuma 2016 m. gruodis

lome gailėtis, visada atgailauti ir, kai tik galime, atlikti išpažintį, priimti Sutaikinimo malonės dovaną kai tik įmanoma, nedelsdami. Neatšaukdama savo mokymo apie Atgailos sakramentą, priimamą išpažintimi, Bažnyčia dabar pabrėžia ne tiek jo teisinę reikšmę (ji irgi svarbi sąžinės principams ugdyti), kiek jį kaip Dievo gailestingumo versmę žmogaus sielai. Neabejotina, jog Viešpaties gailestingumas pasiekia kiekvieną besišaukiantįjį, tačiau visiško eschatologinio (iki amžinybės ir pilnatvės Kristuje) išsipildymo sulaukiame kaip tik dėl sakramentinės Sutaikinimo malonės, patiriamos išpažintimi. Nors pati išpažintis yra tikrai nepatogi žmogaus savimeilei, tačiau ne tiek, kaip tam ant kryžiaus pakabintam latrui, kuris išpažinęs kaltę iškart gavo atleidimą – „bilietą“ į Dangaus karalystę. Neabejotina, jog tarp Kristų į Golgotą lydėjusiųjų buvo ir besigailinčių, tačiau jie, kaip ir tos Jo gailėjusios moterys, „nežinojo“, ką daro jų vaikai, ir tuo lyg dalyvavo blogyje. Jei turime pačią dieviškojo gailestingumo versmę – Atgailos sakramentą, negi jį apleistume ieškodami įvairių išlygų ir savo pačių išsigalvotų susitaikymų „šalia“ Kristaus – Nukryžiuotojo. Kas kita tiems, kuriems šis Gailestingumo Kristuje šaltinis nepasiekiamas. Ir toliau nuo Jo esantiems reikia rūpintis, kaip atsigerti. Atsiranda tobulo gailes-

čio galimybė, atsiranda spėjimas, jog Dievas už tokį atgailavimą atleis, atsiranda vilties, jog Jis, nepaliaujamai norėdamas atleisti, priims šias mūsų pastangas bei gailestingumo darbus ir panaikins nuodėmės kaltę, tesėdamas pažadą, jog „gailestingieji sulauks gailestingumo“. Mūsų nuodėmės negali Dievo pakeisti ar panaikinti Jo meilės mums. Jis visada myli dieviškai, be galo, ir Jo gailestingumas tolygus mūsų silpnumui. Jis kartu su angelais labiau džiaugiasi dėl atgailaujančio ir atsivertusio nusidėjėlio, nei dėl teisiojo, kuriam nereikia atgailos. Tokia meilės trauka į mus atsigręžęs Dievas teisųjį, šventąjį pasitinka, jam atsiveria Meilės džiaugsmu, o nusidėjėliui – Gailestingumo dosnumu. Turbūt žmogiška manyti, jog Dievo gailestingumas visada yra dovana, o teisingumas – tik tuomet, kai jis mūsų pusėje. Kitu atveju laikome jį bausme. Taip žmogiškai suprantant sunku priimti dieviškąją Meilės tikrovę, puikai nusakytą garsaus katalikų rašytojo Léono Bloy žodžiais knygoje Le Désespéré: „Nėra nieko teisingiau už gailestingumą, nes nėra nieko gailestingiau už teisingumą.“ Nesikeisdamas kaip Tiesa, Jis neatšauks teisingumo, nesumeluos, blogį pavadindamas gėriu, nuodėmę – privalumu, tačiau visada kvies ateiti gailestingumo keliu iki Jo taip arti, kad ne tik atleidimą pelnytume, bet ir neteisingą nuodėmės žalą, kaltę atitaisytume. Taip Šventaisiais metais Bažnyčia mus ypatingai moko Dievo gailestingume Teisėjo bausmę perkeisti į atsivertusiojo atgailą. Lengviau šiuo keliu eiti tiems, kurie Dievo gailestingumą matuos ne savo išvedžiojimais, o savojo gailestingumo praktika ir bus vieni kitiems gailestingi, kiek norėtų, kad Dievas būtų jiems gailestingas. Kun. Kęstutis Kazimieras BRILIUS MIC


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie gailestingumą ir teisingumą

Gailestingas Dievas, nepaliekantis kaltųjų be bausmės Kun. Linas ŠIPAVIČIUS priima atgailą ir Dievas pasigaili Ninevės miesto. Jam tai ne nauja, taigi jis klausia: „Ar ne tai aš turėjau galvoje?“ Atrodo, pranašas vylėsi, kad jei neperduos įspėjimo, Ninevės gyventojai neatgailaus ir bus suTokiais žodžiais Dievas prisistato Mozei: štai koks Jis naikinti. Vis dėlto Dievas privertė jį perduoti įspėjimą, yra. Verta pasakyti, kad visų pirma Dievas įvardija savo kad gyventojai galėtų gailėtis už savo poelgius, o Jis gagailestingumą, malonę, meilę, ištikimybę ir galimybę at- lėtų jiems atleisti. Pranašas Jona skundžiasi: „Tu esi maleisti. Toliau Jis atkreipia dėmesį į tai, kad negalima tuo loningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištipiktnaudžiauti, nes tie, kurie neatsako į Jo meilę, neišvengs kimos meilės, pasirengęs atleisti.“ Būtent tokiu būdu bausmės. Dievas yra mylintis Tėvas, bet ne pataikaujantis, Dievas atskleidžia savo santykį su agresyviosios Asirijos pro pirštus žiūrintis. Ir Jis visada įvykdo savo teisingumą. pagonių tauta. Per visą Senąjį Testamentą Dievas kartoja žmonėms, Pranašų Jonos ir Ozėjo knygos atskleidžia, kaip turikad Izraelį Jis išsirinko iš meilės, o ne dėl kokio nors kon- me suprasti Senojo Testamento fragmentus apie Dievo kretaus nuopelno. Kai Izraelis maišgailestingumą. Dievo tikslas – ne tauja, Dievas prabyla per pranašus. bausti žmogų, bet atleisti jam. Kuomet tauta nenustoja maištauti, Tačiau Jis negali atleisti tiems, Dievas grasina ir tik vėliau siunčia kurie nesigaili. Dievas visų pirbausmę. Tačiau šios dramos viduje ma siunčia pranašus, idant šie skaitome ir šiuos Dievo pasakytus perspėtų žmones apie artėjančią žodžius: „Efraimai, kaip galiu tave atneišvengiamą bausmę, vildamamesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? sis, kad jie gailėsis dėl savo poelNegi galiu padaryti tave kaip Admą gių ir nereikės siųsti jiems bausar pasielgti su tavimi kaip su Ceboimės. Jeigu pranašai žūsta arba mais? Mano širdis neleidžia man to yra atmetami, Viešpats paprastai padaryti! Mano gailestingumas tau siunčia kitus. Gal užtruks dešimt per stiprus! Nebausiu tavęs degančiu ar net šimtą metų, kol galų gale Didžuvė išspjauna pranašą Joną. Iliustracija iš istorinės įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes Dievas nutars, jog dėl teisingumo Jeano de Berry Biblijos, Prancūzija, 1380–1390 m. aš esu Dievas, o ne žmogus; aš esu Jis privalo siųsti bausmę, nors tai Šventasis tarp jūsų ir su pykčiu neateisiu“ (Oz 11, 8–9). ir nemalonu. Tačiau netgi tada sykiu su bausme Viešpats Dievas kenčia dėl susiklosčiusios situacijos. Iš vienos pu- siunčia ir atstatymo pažadą. sės, teisingumas reikalauja siųsti bausmę, o iš kitos – Jo tautos padėtis drasko Jam širdį ir Jis negali žiūrėti į jos Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti skausmą ir sunaikinimą. ir kupinas ištikimos meilės. Ne visą laiką jis barsis Toks yra Dievo santykis ne tiktai su Izraeliu. Prananei bus supykęs per amžius. Jis elgiasi su mumis šo Jonos knygoje skaitome: „Todėl meldėsi Viešpačiui ir ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums sakė: ‘O Viešpatie! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būpagal mūsų kaltes. Juk kaip aukštai nuo žemės yra damas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad dangūs, taip didi yra jo ištikimoji meilė pagarbiai tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupijo bijantiesiems. Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip nas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti’“ (Jon 4, 2). Jonai toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes. Kaip nepatinka Dievo malonė Ninevės gyventojams. Pranašas tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai aiškiai džiaugiasi žinia, kad po keturiasdešimties dienų jo bijančiųjų (Ps 103, 8–13). Ninevė bus sunaikinta. Tačiau supyksta, kai gyventojai

Ir Viešpats praėjo prieš jį, tardamas: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos“ (Iš 34, 6–7).

Artuma 2016 m. gruodis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Sakyti tiesą plaunant kojas

Silvijos Knezekytės nuotrauka

„Tegu kvietimas patirti gailestingumą nepalieka nė vieno abejingo. Galvoje pirmiausia turiu vyrus ir moteris, priklausančius nusikalstamoms grupėms, kad ir kokios pastarosios būtų. Jų pačių labui prašau, kad pakeistų savo gyvenimą. Tokį patį kvietimą skiriu korupcijos puoselėtojams ar bendrininkams. Ši pūliuojanti visuomenės žaizda yra sunki, dangaus keršto besišaukianti nuodėmė“, – rašė popiežius Jubiliejaus laiške Gailestingumo Veidas. Policijos kapeliono kunigo Algirdo TOLIATO klausiame: ką popiežius turėjo mintyje taip sakydamas, kas iš tiesų yra korupcija, kaip ją atpažinti ir ar įmanoma su ja kovoti? – Nuolat girdime: „Visi jie korumpuoti! Politikai, policininkai, verslininkai, net kunigai!..“ Ar tai gaju tik tam tikrose srityse, ar ir kiekvieno iš mūsų kasdienybėje? Iš kur kyla korupcijos daigai? – Iš žmogaus noro viską turėti čia ir dabar, vartotojiškos kultūros, noro nepelnytai leisti neuždirbtus pinigus. Visiems laikams tai artima. Nors toli pažengėme demokratijos srityje, korupcija nemažėja, tik subtilėja ir pamažu legalizuojama. Jeigu žmogus norės vogti, niekas nesustabdys. – Ką daryti, kad nenorėtų? – Tai klausimas apie vertybes. Sykį girdėjau žmogų sakant: „Nėra geresnio metodo prieš korupciją, negu lovos metodas: ryte atsibundi, išlipi iš lovos, nueini prie veidrodžio, prasikrapštai akis ir sakai: n uo šiandien nebevogsiu.“ Jeigu prarasime vertybes, žmogiškumą, – prarasime visa, ką turime brangiausio. Todėl popiežius priešinasi korupcijai, kuri žmogų paverčia vergu. Šantažas, melas, išnaudojimas, intrigos, konkurencija, komentarai, kurių tikslas ne statyti, bet griauti. Sunku pasakyti, kuri korupcijos forma blogesnė: piniginė ar ta, kuri įžeidžia, griauna santykius. Gerai save pakratę rasite savo korupcijos būdų, pamatysite, kad korupcija su kitomis nuodėmėmis sulipusi į vieną gumulą. Bet kuri nuodėmė iš esmės ir yra korupcija (lot. corruptio – (su)gedimas, (su)irimas). Ir mumyse, kaip Mažojo princo planetoje, keroja baobabai. Evangelijoje pasakojama apie šeimininką, kuris pasėjo gerą sėklą, ir apie priešą, kuris, nematant šeimininkui, ten pat pasėjo rauges. „Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės“ (Mt 13, 26). Palaukite, kol užaugs! Tuomet atskirsite. Kiti bijo suklysti, todėl nieko nedaro, nes juk gaus per galvą, jeigu darys ne taip, kaip reikia. Jeigu nieko nedarai, nėra už ką tavęs bausti. Baimė sustabdo kūrybiškumą, pamirštame, kad Dievas kūrė žmogų pagal savo paveikslą, kaip kūrėją. Klausimas, 14

Artuma 2016 m. gruodis

kada labiau nusikalstame, ar kurdami ir klysdami, ar užslėpdami talentus? Už ką labiau turėsime atsakyti atsistoję Dievo akivaizdoje?

– „Kas atvirai su korupcija nekovoja, tas anksčiau ar vėliau tampa bendrininku ir griauna egzistenciją“, – rašo popiežius (MV 19). Tad ką turime daryti? Kaip „pradėti nuo savęs“? – Rytais paprašykime, kad Dievas duotų išminties ne griauti, o statyti, nesusigundyti nuodėme. Vakarais peržvelkime sąžinę, atsiprašykime. Atsiprašyti – tai pasiryžti keistis, atsakyti, kodėl paslydau, suklupau, ką turiu daryti, kad nebepaslysčiau, ko turiu vengti, ką savyje sustiprinti. Jeigu higienos imtumės kasdien, tai ne po metų ar dešimt, bet po mėnesio, net kelių dienų būtų rezultatų. Būtent tai reiškia pradėti nuo savęs. Paviršutiniškas atsiprašymas nevertingas. Kitas dalykas – jeigu nebus, kas duoda kyšį, nebus, kas ima. Duodami gundome. Stiprus atsilaikys, tokia pareiga; policininkai dalijasi: „Mus išplūsta visi, blogiukai ir geruoliai, nes nenori mokėti baudos. Norime užtikrinti tvarką, kad visiems būtų gerai, o tie mus plūsta.“ Nenoriu pasakyti, kad policija šventa, o visi kiti – blogi. Ne, visi iš to paties molio, net kunigai! Galime vieni kitus kilstelėti arba smukdyti. Jeigu padėkotume: „Ačiū, kad rūpinatės tvarka ir atliekate savo pareigas. Ačiū už jūsų darbą, misiją“, tai kalbų apie korupciją nebūtų! Jeigu neskubėtume, paisytume ženklų, nesėstume išgėrę vairuoti ir kitus perspėtume. Pavyzdžiui, po švenčių būna skaudžių avarijų... Sakysite, nematėme, kad jis sėdo už vairo išgėręs? Matėme ir leidome. Palydėjome, o ne sulaikėme. Taip tampame korumpuotais nuodėmės dalininkais. Arba važiuoji ir matai, kad kitoje pusėje policija, pamirkčioji šviesomis, kad kiti vairuotojai žinotų. Atrodytų, solidarumas, geras darbas. Bet jeigu žmogus neviršija greičio, kam mirkčioti? O jeigu viršija, tai jis kelia pavojų! Tikslas – ne nubausti, bet kad žmogus neviršytų greičio. Kartais nėra kito būdo prabilti į sąžinę. Pirmą kartą sumoki pusę minimalios baudos, antrą kartą vidutinę – neužtenka, trečią, ketvirtą... Yra geras pasakymas: „Dievas mums šnabžda meile, kalba sąžinės balsu, šaukia  – skausmu.“ Jeigu nesuprantame pirmų dviejų kalbų, kas belieka norint prisibelsti prie mūsų širdies?


Didelės ir mažos kryžkelės

– Kyšininkavimas, prekyba įstatymais, teismų sprendimais, neteisėtas galios panaudojimas – visa sukasi apie pinigus. Šiandien vienas pelningiausių verslų – tai prekyba žmonėmis. Būtent šiai temai aptarti Romoje spalio pabaigoje vyko tarptautinis „Šv. Mortos grupės“ suvažiavimas, o lapkritį „Renate“ tinklo konferencija. Į juos vykote su Lietuvos policijos vadovais. – „Šv. Mortos grupės“ iniciatyva suvienija policijos ir Bažnyčios pajėgas kovai su didžiausia korupcija – prekyba žmonėmis. Generaliniai komisarai drauge su skirtingų šalių dvasininkais susitiko tam, kad aptartų, kaip kovoti. Lietuva susitikime dalyvavo labai stipria sudėtimi. Na, o „Renate“ (ital. Atgimusios) – tai pasaulio vienuolynų tinklas, priimantis nukentėjusius žmones, suteikiantis galimybę atgimti, grįžti į gyvenimą. Klausiau vieno buvusio narkotikų prekeivio: „Kodėl perėjai prie žmonių?“ O jis sako: „Narkotikus tik kartą gali parduoti ir vsio, nebeturi, o žmogų gali daug kartų parduoti. Pabėgs, apkaltins – tegu, bausmė vis tiek bus mažesnė nei už prekybą narkotikais.“ Būna, sakome: „Ji pati norėjo taip gyventi“, yra ir tokių, bet dauguma – paslaptingai įtrauktų, išniekintų. Galime praeiti pro sumuštą žmogų (plg. Lk 10, 29–37) skubėdami į savo šventovę, nes sumuštas žmogus neatrodo maloniai, nesinori susitepti. Jų lūpos ryškiai padažytos, kaip ir plaukai, jos keikiasi. Vis daugiau prekyboje atsiranda mažamečių. Galime sakyti, kad aš neprekiauju, ir tai nebus melas, bet kiek matau? Ir tyliu. Kodėl? Nes bijau. Kova su prekyba žmonėmis yra popiežiaus širdies intencija. Negalime tylėti! Atrodytų, uždarėme Gailestingumo duris, metai pasibaigė, bet argi Mišios neprasideda tuomet, kai baigiasi? Pasistipriname Dievo žodžiu ir einame jį įgyvendinti kasdienybėje. Nereikia kalbėti apie greičio viršijimą, kyšius ar prekybą žmonėmis, pakanka pažvelgti į namų aplinką. Popiežiaus kvietimas reiškia  – susimąstykime, apsižvalgykime aplinkui. Viena didžiausių problemų būtų, jeigu apie visa, kas blogo vyksta, tik pasikalbėtume ir gyventume toliau kaip gyvenę. Prieš 25 metus buvo nepopuliaru važiuoti prisisegus diržą, segėti atšvaitus, užsidėti šalmą. Dabar klausimų nekyla. Reikia laiko, vis kartoti: „prisisek“, „užsidėk“, kol tie dalykai tampa savi. Turime gauti informaciją ir girdėti realias istorijas, pavyzdžiui, kaip mama už tris cigaretes pardavė nepilnametę dukrą arba kaip išprievartauta, pastojusi ir kūdikį pagimdžiusi mergina turėjo tylėti ir gerai dirbti, kad gautų pabūti su savo vaikeliu. Turi atsirasti namai, kur galėtų sveikti, pavyzdžiui, šešiolikmetė, kurią septynerius metus prievartavo. Įsivaizduokite, kiek reikia laiko, kad nuo devynerių prievartauta mergaitė atsistotų ant kojų? Gali nepavykti, bet galimybė turi būti. Tikslas yra įtraukti į pagalbą visą bendruomenę, kad nukentėjęs žmogus taptų atsakingas, pradėtų ieškoti darbo, netaptų priklausomas nuo pašalpų, bet imtųsi konkrečių veiksmų. Gelbėkime vieną žmogų – tą, kuris šalia. Juk kas išgelbėjo vieną gyvybę – išgelbėjo visą žmoniją.

– Tačiau gailestingumas gali būti per saldus; kaip jį suderinti su teisingumu? – Kartais gailestingumo vardu truputį manipuliuojame. Tarkim, žmonėms su priklausomybėmis taikomas posakis: „Neklokite patalų girtuokliams.“ Ką tai reiškia? Jeigu nuolaidžiausi, glostysi, žmogus nepasikeis. Kristus sakė tiesą į akis, bet plaudamas kojas. Nemalonius dalykus, tačiau nusižemindamas. Na ir kas, kad tai Dievas. Jis atėjo pasakyti tiesą. Būtina sugebėti pasakyti tiesą, kaip Kristus sakė. Tiesa – tai harmonija. Jeigu yra kakofonija ir niekas neišdrįsta pasakyti: „Nusigiedate, per garsiai, ne vietoje, ne laiku“, tai bus betvarkė, nes ją toleruojame, sudarome sąlygas jai būti. Būtent tai reiškia auginti baobabus. Gailestingumas yra pataisymas – priešingas corruptio, pagadinimui. Tačiau taisyti reikia plaunant kojas, ne moralizuojant. Ne apie nuolaidžiavimą kalbame, bet apie gebėjimą rasti tinkamą laiką, žodį. Galų gale – mes tinginiai, tingime ieškoti. Išrėkiame tiesą, o tu tvarkykis, kaip nori. Pozicija – pasakiau ir atsiriboju – yra gailestingumo trūkumas. Teisingumas ir gailestingumas eina drauge, teisingumas be gailestingumo yra žudantis, o gailestingumas be teisingumo – užmigdantis, užliūliuojantis, iškreipiantis. Tai du broliai ir jie visada eina šalia, vienas be kito negali, šlubuoja. Supriešiname brolius dėl to, kad esame pažeisti, korumpuoti tinginiai. – Esate policijos kapelionas; kaip tai nutiko – tėvai vyskupai paskyrė, o gal pats turėjote tokį troškimą? – Man suteikė galimybę išsakyti savo troškimą, taip ir padariau. Norėjau būti policijos kapelionu, susitikti su žmonėmis, kurie yra geri, bet nebūtinai eina į bažnyčią. Policininkai nelabai religingi, bet idėjos, pašaukimo žmonės. Jeigu neturėtų pašaukimo, neitų į policiją, eitų biznio daryti, į tą kitą, korumpuotą pusę, ten tikrai daugiau uždirbtų. Aišku, visokių pasitaiko. Įdomu dirbti su policininkais, girdėti apie jų vertybes, gyvenimo kelionę. Kai man įdomu, ką veikia jie, jiems įdomu, ką veikiu aš. Tai ir yra Komunija, bendrystė, gal todėl laukiu kiekvieno sekmadienio, susitikimo su bendruomene. Tai Gailestingumo Vartai. Ne iš išorės jie atidaromi, iš vidaus. Arba neatidaromi. Beje, pirmiausia esu kunigas iš Dievo malonės ir linksmojo Dievo paukštelio – Šventojo Pilypo Nerio oratorijos narys (jei norėtumėte daugiau sužinoti, kas tai – kreipkitės arba skaitykite 2013 m. birželio Artumoje). – Nuoširdžiai dėkoju už atvirą pokalbį. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ Artuma 2016 m. gruodis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

Kur dingo teisingumas? Vytautė MACIUKAITĖ Visus metus kalbėjome apie gailestingumo darbus kūnui ir sielai, pradėję nuo to, kas yra Dievo gailestingumas. Norėdami būti panašūs į Dievą, turime pasitarnauti savo artimui. Bet kaipgi Dievo teisingumas? Ar gailestingumas panaikina teisingumą, ir teisingumas tampa atgyvena?

Aukso vidurys Popiežius Pranciškus bulėje Misericordiae vultus kalba apie tai, kad teisingumas ir gailestingumas nėra viena kitai prieštaraujančios Dievo savybės. Jos greičiau papildo viena kitą ir viena be kitos būtų nepilnos ir netobulos. Nors Biblija ragina mus būti gailestingus kaip Dangaus Tėvas (plg. Lk 6, 36), Viešpaties gailestingumo negalima suprasti taip, tarsi jis būtų viską leidžiančio, niekuomet nepykstančio ir niekaip nebaudžiančio Kalėdų senelio gailestingumas. Kas turi vaikų, puikiai žino, kad juos tokiu elgesiu tėvai tik išlepintų, ir vaikai nepajėgtų susidurti su tikru, nė iš tolo šiltnamio sąlygų neprimenančiu gyvenimu. Iš kitos pusės, krikščioniškasis tikėjimas nėra pagrįstas karmos principu, pagal kurį kiekvienas nusižengimas užsitraukia atitinkamo sunkumo bausmę, panašiai kaip fizikoje veiksmą lydi atoveiksmis. Savo kasdienybėje taip pat nesunkiai rastume santykį su teisingumu nusakančių pavyzdžių. Štai jeigu sutuoktinė viską, ką privalo gera žmona, atliktų tobulai, tačiau be širdies, santuokoje trūktų kažko esminio ir ji greičiausiai būtų pasmerkta iširti. Taip ir santykyje su Dievu nepakanka vien išorinio, kad ir tobulo, įstatymų vykdymo. Tikėjimo kelyje bendraujame su gyvuoju Dievu, su Juo būtinai reikia asmeninio santykio. Juk Jis Asmuo, negana to – Triasmenis, ir jokiu būdu ne robotas!

Susireikšminimo padariniai Biblijoje gausu Dievo rūstybės ir bausmės pavyzdžių. Jie atgrasytų toliau 16

Artuma 2016 m. gruodis

gilintis į tikėjimo slėpinius tuos žmones, kurie skaitytų Šventąjį Raštą be jokio išmanymo ar pasitikėjimo Dievo gerumu bei išmintimi. Tokie skaitytojai, keldami save aukščiau už Dievą ir Jį teisdami, pritrūksta kantrybės ir neperskaito Biblijos istorijų iki pabaigos. Arba jie būna taip pasipiktinę ir užsiėmę savo nepasitenkinimu, jog nepajėgia atsimerkti ir pamatyti, kad Dievo pyktis niekada netrunka amžinai, t. y. visada turi pabaigą, nes Dievas galiausiai atleidžia. Viešpaties rūstybė, pyktis ir bausmės turi pedagoginį pobūdį! Juk esame riboti, laike ir erdvėje gyvenantys žmonės ir vienu metu sugebame aprėpti tik mažą dalelę didelio Dievo plano. Neįvertindami savo ribotumo ir žmogiškumo, labai greitai perlenkiame lazdą į vieną ar kitą pusę: Dievą laikome beribio gerumo seneliu, sėdinčiu ant debesies ir Marijos Stanulytės nuotrauka

mėtančiu mums vien savo dovanas, arba piktu policininku-baudėju, neturinčiu nė trupinėlio širdies, tykančio už kiekvieno kampo ir laukiančio, kada kas padarys bent menkiausią klaidą ir už ją pagaliau bus galima atlyginti nepamatuota bausme.

Svarbiausia Dievo savybė Vis dėlto Dievas nėra nei meilus pliušinis meškiukas, nei kerštingos dvasios tironas, netgi ne „du viename“. Jis taip pat nėra daugialypė asmenybė, kurioje šie du personažai nuolat keistų vienas kitą, priklausomai nuo mūsų elgesio ar Jo nuotaikos. Dievas tikrai nėra linkęs į kraštutinumus. Gailestingumas ir teisingumas yra dvi harmoningai derančios Jo savybės. Šventasis Tėvas kalba apie tai, kad gailestingumą galima pavadinti svarbiausia Dievo savybe. Ir išties, atidžiai skaitydami Evangelijas, įsitikinsime, kad Jėzus mielai bendraudavo su nusidėjėliais, juos rodydavo pavyzdžiu kitiems, apie juos sakydavo palyginimus. Kita vertus, Jis smarkiai kritikuodavo fariziejus, savimi patenkintus ir manančius, kad yra be nuodėmės, todėl nereikalingus nuteisinimo. Kam nereikia Dievo malonės, tas nėra santykyje su Juo ir yra pats sau pakankamas. Šventasis Raštas ne kartą pabrėžia, jog visi aliai vieno esame nusidėję (plg. Rom 3, 23–24). Nėra žmogaus, išskyrus Mergelę Mariją, kuris nebūtų paliestas nuodėmės. Todėl tas, kuris mano, kad jam nereikia atgailos, meluoja pats sau arba savęs nepažįsta.

Teisingumo atkūrimas gailestingumu Kad ir koks svarbus būtų gailestingumas, teisingumas taip pat turi būti įvykdytas. Evangelijose yra keli palyginimai apie sūnus, kurių vienas nenorėjo vykdyti tėvo valios, bet įvykdė, o antra-


Didelės ir mažos kryžkelės

sis tik kalbėjo, kad vykdys, bet to nedarė (plg. Mt 21, 28–32). Gerai žinomas ir iš esmės panašus palyginimas apie sūnų palaidūną (plg. Lk 15, 11–32). Išties abu sūnūs nenori daryti to, ko prašo tėvas, bet vienas iš jų persigalvoja. Ir tėvas jam atleidžia. Bet buvo ir trečias Sūnus, kuris troško vykdyti Tėvo valią ir ją vykdė. Jis – vienatinis Dievo Sūnus, ir būtent Jį ištiko teisingumas, kuris buvo skirtas nusidėjusiai žmonijai. Taigi teisingumas niekur nepradingo. Pats Dievas tiesiog jį atsiėmė ir savo kraujo kaina sumokėjo mūsų skolą, kurios mes nebūtume įstengę sumokėti. Buvome nusipelnę mirties, amžinojo pasmerkimo ir net amžinai degdami pragare nebūtume galėję atitaisyti padarytos skriaudos Dievui. Bet Dievo Sūnus galėjo ir tai padarė. Jo atlikta bausmė tapo gailestingumo versme mums. Būdami verti tik Dievo bausmės, gauname vien Jo gailestingumą, jei tik jam atsiveriame. Mums skirtą bausmę Dievas prisiima sau, apdovanodamas mus savo meile ir kantrybe. Jo gailestingumas yra neišmatuojamas, Jis trokšta ateiti net pas labiausiai nutolusius ir nieko apie Jį nežinančius: „Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems, kurie manęs neklausė, būti surastas tų, kurie manęs neieškojo. Tautai, kuri nesišaukė mano vardo, aš kartojau: ‘Aš čia! Aš čia!’ Nuolatos tiesiau savo rankas į maištingąją tautą, blogu keliu einančią su savo užmačiomis“ (Iz 65, 1–2). Todėl, užbaigdami senuosius metus, turime už ką dėkoti Dievui ir galime šlovinti Jo gailestingumą!

Šalutinis gailestingumo poveikis Mons. Algirdas JUREVIČIUS Daug gražių žodžių girdime apie gailestingumą, tapusį ne tik svarbiausia Dievo savybe, bet ir autentiško Kristaus sekėjo žyme. Apsvaigę nuo svarstymų apie gailestingumo darbus pamirštame, jog gailestingumas sukelia ir šalutinį poveikį, būtent – papiktinimą. Prieš metus pasaulietinėje italų spaudoje pasirodė straipsnis apie tai, jog popiežiaus Pranciškaus gailestingumas kelia papiktinimą Bažnyčioje („La misericordia di Bergoglio crea scandalo nella Chiesa“, La Repubblica, 2015 10 14). Kas gi paskatino žurnalistą iškelti tokią neįprastą ir piktinančią tezę? Tai popiežiaus Pranciškaus labai atvirai rodomas ir išgyvenamas gailestingumas. Jorge Mario Bergoglio yra Jėzaus Draugijos narys, todėl puikiai žinojo Jėzuitų kuriją Romoje ir tai, jog ten esama mažai naudojamų patalpų. Tapęs popiežiumi jis pasiūlė kurijos patalpose įrengti benamiams nakvynės namus. Savaime suprantama, popiežiaus pageidavimas jėzuitų generolui suskambo kaip įsakymas. Netrukus ten atsirado 34 benamiams prieglaudą teikiantys namai. Bažnyčios vidiniuose sluoksniuose toks popiežiaus žingsnis buvo sutiktas su nuostaba, o jėzuitai taip pat neatrodė labai laimingi, nes jiems teko pasispausti savo namuose. Kasmet Kalėdų laikotarpiu popiežius susitinka su Romos kurijos bei įvairių kongregacijų darbuotojais ir prabyla į juos šventine kalba. Paprastai visi spėja, jog popiežius sveikins Kristaus Gimimo švenčių proga, linkės ramybės ir džiaugsmo, tačiau to nebuvo. Savo kalėdinėje kalboje 2014 metais kardinolams ir kurijos tarnautojams popiežius Pranciškus prabilo apie jų puikybę, godumą, aroganciją, kalbėjo apie dvasinį „alzheimerį“. Popiežius turėjo minty tai, jog šia liga sergantys žmones pamiršta, kas jie yra. Dvasinis „alzheimeris“ ištinka tuomet, kai žmonės pamiršta, kuo jie turėtų būti – džiaugsmą nešančiais Dievo žmonėmis. Kurijos darbuotojai po šventinio renginio išėjo it musę kandę. Prasidėjus pabėgėlių krizei Europoje popiežius prabilo apie tai, jog kiekviena žemyno parapija galėtų parodyti gailestingumą ir priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Aukštieji hierarchai dar labiau suglumo. Nė vienoje vietinėje Bažnyčioje ši popiežiaus kalba Artuma 2016 m. gruodis

17


Didelės ir mažos kryžkelės

nebuvo rimtai priimta, o viena didžiulė ir katalikiškiausia žemyno valstybė apsisprendė priimti tik simbolinį pabėgėlių skaičių. Nuo popiežiaus neatsilieka ir apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro López Quintana, kurio funkcija – kad tikintieji jo asmenyje matytų Šventojo Tėvo asmenį. Duodamas interviu spalio Artumai nuncijus nepagaili karčių tiesos žodžių Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje ir jos dvasininkijai. Besipiktinantiems galiu tik pasakyti, kad gailestingumas yra kažkaip susijęs ir su tiesa, todėl, norėdami būti gailestingi, negalime likti melagingoje tikrovėje. Gailestingas yra tas, kuris atskleidžia tiesą!

Vido Venslovaičio nuotraukos

Kodėl tokiais pareiškimais, pageidavimais ir sprendimais popiežius ar jo akys, ausys ir lūpos (turiu mintyje apaštališkąjį nuncijų) „piktina“ Bažnyčią? Atsakymą randame popiežiaus knygoje Dievo vardas – Gailestingumas. Vienas asmeniškai popiežiui pažįstamas ir ypač gailestingas nuodėmklausys (jis nuodėmes atleisdavo net ir tada, kai tam būdavo rimtų kliūčių) taip melsdavosi: „Viešpatie, atleisk man, kad per daug atleidžiu. Bet juk tu pats man parodei blogą pavyzdį!“ Matome, jog tikrasis skandalingo ir piktinančio gailestingumo šaltinis yra Viešpats Jėzus Kristus! „Blogas“ Jėzaus pavyzdys užkrečia ir ištikimiausius Viešpaties sekėjus. Jėzaus gailestingumo nusidėjėliams

18

Artuma 2016 m. gruodis

negalime suprasti, tarsi tai būtų liberalaus lengvabūdiškumo atmaina. Viešpaties evangelija yra reikli, o Jo žodžiai kieti (plg. Jn 6, 60) – Jėzaus gailestingumas turi ir griežtybės bruožų (plg. Christophą Schönborną, Suradom gailestingumą. Dieviškojo gailestingumo slėpinys, p. 49). Skandalingai gailestinga Jėzaus laikysena visuomet sukeldavo pasipiktinimo šūksnių ir priešiškumą. Viešpats Jėzus buvo kaltinamas draugyste su muitininkais ir nusidėjėliais (plg. Mt 11, 19), o gailestingumo parodymas atleidžiant nuodėmes ir išgydant užtraukdavo piktžodžiavimo kaltinimą (plg. Mt 9, 2–4) ir paniekinantį murmėjimą: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15, 2). Gailestingas Jėzaus santykis su atstumtomis bei pasmerkimo vertomis moterimis (plg. Jn  4,  7–10; 8, 3–11; Lk 7, 37–39) sėjo nesupratimą ir pasitarnavo kryžiaus įvykio priartinimui. Keli Jėzaus palyginimai puikiai atskleidžia dėl gailestingumo tvyrančią įtampą: devyniasdešimt devynios avys niekada nesupras savo ganytojo, jas palikusio dykumoje dėl vienos pražuvėlės (Lk 15, 4), o pavyzdingas vyresnysis sūnus supyko ir nenorėjo eiti namo dėl protu nesuvokiamo tėvo gailestingumo turtą su kekšėmis prarijusiam sūnui (plg. Lk 15, 28–30). Jei Tėvas būtų santūriai gailestingas, pasaulis tai galbūt dar pakęstų, bet perteklinis gailestingumas netelpa į jokius pakantos rėmus ir yra tiesiog skandalingas. Bažnyčiai patinka būti pavyzdingu vyresniuoju sūnumi, tačiau jos nariai negali nepastebėti, jog sektinu pavyzdžiu šiame palyginime yra ne abu sūnūs, o tik Tėvas. Misericordes sicut Pater! Matome, jog gailestingumas nėra švelni ir visuotinai mielai priimtina laikysena ar savybė. Pasiruoškime ir mes sulaukti priešiškumo dėl to, kad esame gailestingi, o kuo labiau gyvensime autentišku gailestingumu, tuo labiau didės ir papiktinimo bei priešiškumo pavojus. Jėzaus gailestingumas Jį atvedė prie kryžiaus. Ir vis dėlto – būkime gailestingi!


Didelės ir mažos kryžkelės

Apie (ne)teisingąjį Jėzų Antanas GAILIUS Sužinojęs, kad paskutinį šių metų numerį, užbaigiantį Gailestingumo jubiliejinius metus, Artuma nusprendė skirti klausimui, koks yra gailestingumo ir teisingumo santykis, iš pradžių nuoširdžiai suglumau. Nejau redakcija iš tikrųjų manytų, kad dabar, ištisus metus kentus nesąmones apie gailestingumą, pagaliau reikia pakalbėti apie tai, kas iš tikrųjų rimta ir svarbu? Bet paskui prisiminiau, kad net aš pats, nors nesu labai įsitraukęs į viešąjį gyvenimą, vis dėlto per tuos Gailestingumo metus ne kartą ir ne du girdėjau tegu ir vien pakuždomis tariamus žodžius: „Šitas popiežius viską daro neteisingai.“ Taigi redakcija, ko gera, net labiau jaučia, kad svarstybos, ko mums daugiau reikia – gailestingumo ar teisingumo, tvyro ore ir kad apie tai dera kalbėti.

Marijos Stanulytės nuotrauka

O tada man atėjo į galvą keista mintis. Kas būtų, jei pamėgintume ano meto teisingumo požiūriu pažvelgti į Jėzaus gyvenimą? Aišku, visiškai įsijausti į aną teisingumo supratimą mums nepavyks, pernelyg toli nuo tų laikų esame atsidūrę, ir mūsiškę teisingumo sampratą gailestingumo idėja yra smarkiai apgenėjusi. Bet juk pamėginti galime. Taigi įsivaizduokime, kaip ano meto viešojo teisingumo požiūriu atrodė tasai gyvenimas. Atsiranda kažkoks pilietis, dailidės sūnus iš Nazareto, kuris sumano mokyti žmones, ragindamas juos atsiversti ir skelbdamas kažką, ką Jis pats vadina Gerąja naujiena. Iš pradžių tas Jo skelbimas, kad ir koks trenktas būtų, atrodo nekenksmingas ir nepavojingas. Tiesa, Jis ne visada elgiasi teisingai, pavyzdžiui, bičiuliaujasi su tėvynės išdavikais ir kolaborantais, pavyzdžiui, su muitininkais ir mokesčių rinkėjais. Bet šiaip gal ir galėtų sau nekliudomas bastytis po kraštą, jeigu Jam iš paskos netrauktų vis didesnės minios. Dažniausiai Jis sakosi esąs Žmogaus Sūnus, bet, žiūrėk, kartais ima ir užsimena, kad yra Dievo Sūnus, o tai jau darosi pavojinga. Jeigu būtų vienas iš daugybės tikrų pamišėlių, nieko baisaus nebūtų, bet pamišėlis Jis nėra. Jo ketinimai lyg ir geri, bet kas ten žino, kokių slaptų planų tais savo gražiais žodžiais siekia. Pamėginus patikrinti, ar tik Jis neplanuoja prieš Romą kokio maišto, kuris Izraelio giminei būtų pragaištingas, taip lengvai neišsiduoda. Paklaustas, pavyzdžiui, ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, neatsako tiesiai, kad nereikia, bet kažkaip mįslingai byloja, kad ciesoriui reikia atiduoti tai, kas ciesoriaus, o tai, kas Dievo, – Dievui. Kartą šis asmuo net tiesiogiai sukliudo įvykdyti teisingumą, kai įtikina padorius žmones neužmušti akmenimis moters, sučiuptos svetimaujant, nors įstatymas būtent taip liepia su tokiomis moterimis daryti.

Taurė buvo perpildyta, kai tasai Jėzus iš Nazareto įžengė į Jeruzalę kaip karalius ar Mesijas, o paskui dar ir sukėlė tikrą sumaištį šventykloje, ėmęs ten švaistytis rimbu ir vartyti dorų prekeivių stalus. (Šioje vietoje man smagu įsivaizduoti, kas būtų, jei kas nors imtų taip siautėti tarp devocionalijų pardavėjų – kad ir prie mūsiškio Kryžių kalno…) Bet žmonės vis plūdo ir plūdo prie Jo, ir tai darėsi jau ne šiaip įtartina, bet ir socialiai didžiai pavojinga. Trejus metus kentę ir tvardęsi aukštieji kunigai anksčiau ar vėliau turėjo priimti teisingą sprendimą: geriau tegu kenčia vienas, o ne visa tauta. Romos imperijos vietininkas vardu pavarde Poncijus Pilotas, kuriam minėtasis Jėzus buvo įduotas, mąstė savomis teisingumo kategorijomis. Bent kol kas jis neįžvelgė Jėzaus keliamos tiesioginės grėsmės imperijai, todėl buvo linkęs kalinį paleisti. Bet jis taip pat teisingai manė, kad verčiau tegu kenčia vienas, kad ir nekaltas, o ne visas kraštas, kuris gali imti maištauti ar net apskųsti jį imperatoriui.

Šitaip pažvelgę į Jėzaus gyvenimą, turėsime pripažinti, kad tai Jis buvo tasai, kuris elgėsi mažų mažiausiai neteisingai, o kartais – net nusikalstamai. Klausimas tik tas, kodėl žmonės štai jau trečiąjį tūkstantmetį paskui Jį seka ir kodėl mes patys linkę Jį sekti. Aš pats turiu tik vieną atsakymą: todėl, kad Jėzus skelbė begalinį gailestingumą, ir todėl, kad būtent tokio gailestingumo mes visi ir kiekvienas iš mūsų didžiai trokštame net tada, kai atrodo, kad gyvename visiškai teisingai. Artuma 2016 m. gruodis

19


Didelės ir mažos kryžkelės

Saviapgaulės rūke Zita VASILIAUSKAITĖ Dažnas skundžiasi teisingumo stoka gyvenime, pavyzdžiui, dėl pernelyg didelių atlyginimų vadovams, politikams, o pasibaigus jų kadencijai – išeitinių išmokų dydžio. Artimiausioje aplinkoje neretai ginčijamės dėl buities darbų pasiskirstymo, laisvalaikio ir t. t. Ir vaikai protestuodami prieš suaugusiųjų reikalavimus dažnai ištaria: „Bet juk tai neteisinga!“ Kasdienėje aplinkoje gana dažnai girdime samprotavimų apie teisingumą, kuris turėtų būti taikomas sprendimuose, susijusiuose su kitais žmonėmis. Bet ar teisingai žiūrime į save?

Požiūris į save Teisingumo sąvoka yra plačiai vartojama mūsų kasdienybėje, tad galime numanyti, kad ji ganėtinai svarbi vertinant kitų žmonių elgesį, santykius su kitais, o ypač santykius su mumis. Kiekvienas lengvai rastume pavyzdžių, kai su mumis neteisingai pasielgė ar kai vienas ar kitas žmogus išsakė apie mus neteisingą neigiamą nuomonę. Kiek sunkiau būtų prisiminti atvejus, kai kitas su mumis pasielgė gana griežtai, bet teisingai. Tik bėda, kad retai susimąstome, ar teisingas mūsų pačių elgesys ar požiūris į kitą žmogų, maža to, ar teisingas mūsų požiūris į save. Iš dalies taip yra todėl, kad dažnai esame linkę save laikyti teisingais žmonėmis, o kitus – nelabai. Kad ir kaip būtų keista, nemažai žmonių linkę apgaudinėti save, nemato, o tiksliau – nenori matyti tam tikrų dalykų, vykstančių jų gyvenime. Suvokdami bei vertindami save pačius, jie apgaudinėja save, kitaip sakant, gyvena saviapgaulės rūke, nes savo norus ir lūkesčius suvokia kaip tikrovę. Mes visi tai daugiau ar mažiau patiriame kai kuriose, ypač mums nepriimtinose situacijose. Pavyzdžiui, mylinti motina nenori patikėti, kad jos mylimas vaikelis mokykloje tyčiojasi iš kito vaiko, mylinti žmona – kad vyras klimpsta į alkoholizmą, kasdien po darbo išgerdamas nemažai alaus ir t. t. Kai kada tam tikros situacijos priverčia praregėti, tačiau kai kurie saviapgaulę pusiau sąmoningai ar nesąmoningai yra pasirinkę savo gyvenimo strategija. Svarbu stabtelėti ir pasigilinti, kaip žiūrime į save. Psichologijoje tyrimais įrodyta, kad dažniausiai mūsų santykis su pasauliu ir aplinkiniais gali būti tiek teisingas, kiek sugebame teisingai suvokti ir vertinti save pačius. Ir čia paprastai daromos dvi pagrindinės klaidos – arba mes pernelyg griežtai ir negailestingai save nuvertiname, laikome nuskriaustaisiais, arba pervertiname, per20

Artuma 2016 m. gruodis

virš „pageriname“ save. Trečioji grupė žmonių, rūpindamiesi tobulėti, siekia kuo objektyviau save pažinti ir kuo teisingiau save vertinti. Bet kalbėsime ne apie juos.

Gyvenimo nuskriaustieji

Kas atsitinka, kai žmogus jaučiasi nuskriaustas gyvenimo, nesuprastas aplinkinių, nepakankamai įvertintas? Jis dažniausiai ima gailėtis savęs. Savigaila kyla dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra susijusi su gyvenimo aplinkybėmis, kuriose žmogus pasijunta bejėgis. Pavyzdžiui, vaikinas ar mergina palieka ją (jį) po kelerių metų draugystės, nes susiranda kitą draugą(-ę). Paliktasis mano, kad nieko negali padaryti ir jaučiasi „sužeistas“ visam gyvenimui, tad jam belieka tik savęs gailėtis. Kita gailesčio sau priežastis – neteisingas savęs vertinimas, kai žmogus jaučiasi menkavertis, nesvarbus kitiems ir apskritai nepajėgiantis įveikti gyvenimo sunkumų. Į savigailą yra linkę ir pernelyg jautrūs asmenys, vaikystėje stokoję tėvų dėmesio ir meilės, patyrę bendraamžių atstūmimą ar kitų pažeminimą. Deja, gailėti savęs ne tik nenaudinga, bet dažnai ir žalinga. Tokie žmonės nuolat skundžiasi, kad pasaulis neteisingas, o kiti – savanaudžiai ir kietaširdžiai. Ilgainiui tampama nuolat besiskundžiančiomis asmenybėmis, net jaučiamas tam tikras pasitenkinimas skundžiantis kitiems. Jei kuris nors iš aplinkinių bando tokiam žmogui padėti, sakydamas, jog yra išeičių ir iš sunkiausių situacijų, kad galima toje situacijoje taip ar kitaip pasielgti, „bėdžius“ tai atmeta, nes vienintelis jo bendravimo tikslas jau tapo aimanos, o ne paieškos, kaip spręsti problemas.

Gynybiniai mechanizmai Kiti žmonės nuolat save apgaudinėja siekdami išsaugoti pernelyg gerą nuomonę apie save kitų ir savo pačių akyse. Tam nesąmoningai pasitelkiami psichologijoje žinomi „gynybiniai mechanizmai“, padedantys iškreiptai suvokti save ir kitus bei „apsaugantys“ nuo sąžiningos akistatos su savimi. Psichologai yra aprašę jų gana daug, be to, intensyviai keičiantis mus supančiai tikrovei, atsiranda vis naujų šios rūšies saviapgaulės būdų. Aptarkime labiausiai paplitusius.


Didelės ir mažos kryžkelės

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Tie, kurie linkę gyventi saviapgaulėje, tiesiog bijo Vienas iš dažniausiai pasitaikančių – bėgimas į virtualųjį pasaulį. Socialiniuose tinkluose žmonės gali pristatyti pasižiūrėti tiesai į akis. Aišku, nelengva būti sąžiningam save tokius, kokius nori save matyti – fiziškai patraukles- sau. Juk daug paprasčiau manyti, kad tavo gyvenime visi nius, turtingesnius, įdomesnius, protingesnius ir t. t. Tačiau nemalonumai ir bėdos atsitinka dėl kitų, o ne dėl tavo minėtais gynybiniais mechanizmais jau buvo naudojamasi kaltės. Mat tuo atveju mums labai patogu pateisinti savo ir prieš kompiuterinę erą. Pavyzdžiui, žmogus linkęs neigti trūkumus arba iš viso jų nematyti. Bet tuomet žmogus tai, kas jam nemalonu, ko norėtų, kad nebūtų. Jis tiesiog gyvena neteisingai suvokiamoje tikrovėje ir, svarbiausia, „pamiršta“, kad nepalankiai atsiliepė apie kolegą, kai šis neteisingai suvokdamas patį save. O žmogus elgiasi taip, kaip mąsto. Jei tu galvoji, kad esi jo tiesiai apie tai paklausia. Juk geriau apgailėtinas, apgailėtinai ir elgieneigti, „neprisiminti“ tokio fakto, nei prisipažinti sau ir kitiems, kad už akių si, o tai didžiulė kliūtis siekiant apkalbėjai žmogų. žmogiškosios laimės. Jei tu galKitas atvejis – žmonės, su kuriais voji, kad esi pajėgus susidoroti tenka dažnokai susidurti ir kurie yra su gyvenimo kelyje iškilusiomis greiti pastebėti kito trūkumus, aplinsunkiomis aplinkybėmis, tuokinių nuomone, pirmiausia būdingus met sieki jas įveikti ir dažnai tau jiems patiems. Psichologijoje tai vapasiseka. Tad ką daryti žmogui, linkudinama „projekcija“. Pavyzdžiui, pavyduolis yra linkęs greitai apkaltinti siam į saviapgaulę? Pirmiausia kitus pavydumu arba meluoti, pirreikėtų liautis bėgti nuo atsakomiausia įžiūrėdamas būtent tą kitų mybės už savo gyvenimo kokybę savybę. Kokia gi jam nauda iš tokio primetant ją aplinkybėms ar kielgesio? Visų pirma, jis pusiau sąmotiems žmonėms. Tik tada jis ganingai ar nesąmoningai jaučia, kad ir lėtų tikėtis sąžiningesnio požiūjam pačiam pavydo jausmas nesvetirio į save, jei atsakytų į paprastą klausimą: „Kas gi labiausiai man mas. Tačiau apkaltindamas šia savybe trukdo siekti sėkmės gyvenime, kitus, jaučiasi mažesnis pavyduolis, kokios mano savybės ar baimės vadinasi, ir geresnis už kitus. Mūsų santykis su stabdo mane?“ Jei toks žmogus Gana dažnai naudojamas psichipasauliu ir aplinkiniais išdrįstų atidžiau paanalizuoti sanės gynybos mechanizmas – „racionalizacija“. Šiuo atveju, siekdamas išsau- gali būti tiek teisingas, ve, pamatytų, kad jo nesėkmės priežastys visų pirma susijusios goti gerą nuomonę apie save, asmuo kiek sugebame su juo pačiu. Tuomet beliktų tik ieško panašių į tiesą priežasčių, kurios pasistengti tas priežastis įveikti ir jo nesėkmę pateisintų. Prisiminkime teisingai suvokti liautis pataikauti savo silpnybėms, pasakėčią apie lapę, kuri, negalėdama ir vertinti save pačius. liautis gyventi saviapgaulės rūke. pasiekti vynuogių, galiausiai nutarė, kad šios vis tiek žalios. Taigi, jei tokiam į saviapgaulę linkusiam asmeniui nesiseka susirasti norimo Juk tikrai svarbu rūpintis teisingumu, net už darbo, jis visiems aiškina, kad šiais laikais viską lemia gijį kovoti. Tačiau pirmiausia reikia pasistengti minystės ryšiai ir pažintys. Tai padeda jam „pabėgti“ nuo išsiugdyti teisingą požiūrį į save patį, nes be jo kai kurių savo savybių, gal savo nepakankamos kompeneįmanoma sėkmingai ir prasmingai gyventi. tencijos vertinimo ir išsaugoti gerą nuomonę apie save.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

SEPTYNI ŠŪKSNIAI ATEISIANČIAM KRISTUI! gruodžio 17 d. Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

KRIKŠČIONIŠKO DVASINGUMO RAIDA nuo sausio 10 d. Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS gruodžio 26–31 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose (Tulpių g. 33), Kulautuvoje

Sakralinių šokių seminaras „TALITA KUM – ŠOK“ sausio 14 d. Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

ASMENINĖS TYLOS REKOLEKCIJOS sausio 2–8 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose (Tulpių g. 33), Kulautuvoje

Informacija ir registracija: Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77 824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma 2016 m. gruodis

21


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie gailestingumą ir teisingumą

Rankutė iš skiaučių Urtė iš Pirmosios Komunijos pamokos parėjo surūgusi. – Urtele, kas nutiko? – klausia tėtis. – Aš abejoju Dievo gailestingumu. – Štai tau ir jubiliejiniai Gailestingumo metai, – nusikvatojo tėtis, nes jam visada būdavo juokinga, kai Urtė ką nors rimtai pareikšdavo. – Keliavome su Piligrimų pasais po Gailestingumo šventoves lyg niekur nieko. – Tėti, nejuokinga. Žinok, kad kai tau atleidžia nuodėmes, tai dar ne viskas. Dar pasilieka bausmė, kurią reikės atlikti arba čia, žemėje, arba skaistykloje... šimtus metų, – rūsčiai pareiškė ji, nejučia prisiminusi storulę Dorą ir dantis. Tada nugurgė sulčių ir iškūrė pas Inesą bei Deimantę apžiūrėti jų advento kalendoriaus, kurį buvo atsiuntusi teta Anelė. Inesa pastebėjo Urtės nuotaiką ir leido jai atverti 23-iosios dienos langelį. Girgžtelėjo medinės durelės, o ten – tik didelė popieriaus skiautė ir turkiško skanėsto gabalėlis.

Mergaitės sėdėjo ant grindų ir stebeilijosi. Ūmai Urtei kilo įniršis. Ji pagriebė ir suplėšė skiautę į skutelius. – Be reikalo taip padarei, – ramiai pasakė Inesa, įpratusi būti vyriausia ir protingiausia. Urtė pažvelgė ir pamatė, jog kiekviena skiautė turėjo ne tik Šventojo Rašto ištraukėlę, bet ir paveikslėlio dalelę, tad jas dedant vieną prie kitos vėrėsi nuostabus prakartėlės vaizdas. Vaikelis Jėzus jau ten buvo – trūko tik antros rankutės. – Dabar vienos rankos trūks. Ačiū, kad atėjai čia pasiutusi, – tiesmukai rėžė Deimantė. 22

Artuma 2016 m. gruodis

Urtei buvo gėda, bet atsiprašyti nepajėgė ir išeiti nenorėjo. „Keista. Kaip bus su Kalėdom, – mąstė ji, – jei būsiu tokia netikinti? Juk jei nėra gailestingumo, tai ir Jėzaus nėra. Gal reikės kokią žiemos šventę švęsti? Gal besmegenio gimtadienį ar dvylikos mėnesių susirinkimą prie naujamečio laužo minėti? Varge, varge.“ Mintis nutraukė kulniukų kaukšėjimas, bet ne gatvėj, o ant knygų lentynos. Pakėlusi akis, Urtė pamatė nervingai žingsniuojančią ir murmančią Dorą: „Čia aš kalta. Dantis už dantį! Ach!“ Iš tamsaus lentynos kampo išėjo eSTas ir eNTas. – Liaukis, eime, – pakvietė eSTas. eNTas išskleidė skėtį ir visi trys nusileido ant grindų. Dora netinkamai įsitvėrė ir pakibo ant eSTo išplėšdama jam porą sagų. – Urtė turi sunkų klausimą ir niekas jai į jį neatsako (žinoma, dėl to nereikia gadinti svetimo turto), – aiškino eSTas. – Ji mano, kad Dievas negailestingas, nes reikalauja atsilyginti už nuodėmės padarytą žalą. eNTas padavė klijų ir Urtė pradėjo klijuoti skiautelę prie skiautelės. – Matai, – tęsė jis, – mes galime įskaityti tekstą ant suklijuoto popieriaus, tačiau jis atrodo tarsi suskeldėjusi žemė. Tu stengiesi atitaisyti padarytą blogį, bet iki galo niekada to nepadarysi. Urtė pravirko  – ji visai nenorėjo už tai būti skaistykloje! Ant suplėšytos skiautės buvo Kūdikėlio Jėzaus rankutė. Verkdama Urtė klijavo ją iš skutukų. Ūmai sveika rankutė perbraukė suklijuotą popierių, ir šis vėl tapo naujas. Kūdikėlis šyptelėjo ir tarė: – Aš viską darau nauja! Tada Jis paglostė Urtę ir pripildė ją jaukaus pasitikėjimo. – Supratau! Svarbiausia – nuoširdus gailestis ir pastangos atsilyginti! – sušuko Dora. – Ach, o visa kita – Mažylio rankose. Uch! Čia pat visi svečiai suvirto ant grindų it knygos. Mergaitės jas surinko ir lyg mažus vaikelius suguldė į vietas. Kalėdų dvasia snaigės kumšteliais pabeldė į langą. Užduotis: nueik aplankyti prakartėlės ir ten paprašyk Kūdikėlio Jėzaus padėti atitaisyti žalą, kurią padarė koks nors neteisingas tavo poelgis. Lapkričio mėnesio atsakymas: Sandora yra ryšys tarp asmenų. Deimantė atkūrė ryšį su mama, tad reikėjo švęsti.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie gailestingumą

– Baigėsi Gailestingumo jubiliejiniai metai. Ar tau per šiuos metus pavyko nuveikti kokių nors gerų darbų? – Aš gailestingumo darbus dariau kartu su mama. Kai per televizorių pasakė, kad reikia paaukoti pinigėlių vaikų namuose gyvenantiems vaikams, mes paskambinome ten tokiu numeriu ir paaukojome penkis eurus tiems mažiems vaikams. O kai atėjome į parduotuvę, tai tokie žmonės rinko visokiausią maistą, kurį paskui dalijo tiems žmonėms, kurie neturi pinigėlių ir negali net varškės nusipirkti. Mes jiems nupirkome cukraus, aliejaus ir dar tris pakelius makaronų. Tegul pavalgo ir dar per Kalėdas saldžios arbatos atsigeria. Nuo to visiems bus tik geriau.

būtų bijojusi. Man tai visai nebuvo baisu, tik labai gaila to dėdės.

Emilė, 5 metai – Aš kai užaugsiu, būsiu labai gailestinga, būsiu gydytoja ir išgydysiu visus vaikus ir žmones, kurie serga, duosiu vaistų, paklausysiu, kaip širdis plaka, vitaminų dar duosiu – ir visi greit pasveiks, būsiu labai gailestinga. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Radvilė, 5 metai

– Kaip manai, o kodėl reikia padėti tiems stokojantiems žmonėms? – Žinok, todėl, kad padaryti ką nors gera labai smagu, o tie žmonės paskui dar padėkoja ir pasidaro daug linksmesni. Va, mes vieną kartą kaimynei nupirkome miltų ir obuolių, bet čia buvo anksčiau, rudenį, kai obuoliai dar buvo visai nebrangūs. Kitą dieną ji atnešė iš tų obuolių iškeptą obuolių pyragą. Na, labai skanus buvo. Aš tai prisivalgiau su pienu.

Arijus, 6 metai – Gailestingi būna vienuoliai ir tie žmonės, kurie ateina į bažnyčią. Kiti tai nelabai. Kartą, kai važiavau su mama į miestą, stotelėje mačiau dėdę, kuris miegojo ant suoliuko. Ir ką, ir nieko. Niekas į jį nekreipė dėmesio, tik viena moteris priėjo ir paklausė, ar jam nieko bloga nenutiko. Jis nieko jai nepasakė, nes miegojo. Paskui atsikėlė, priėjo prie tos moters ir paprašė pinigėlių, nes norėjo kavos atsigerti. Bet ji nedavė, sakė, jog neturi pinigų. Man to žmogaus buvo labai gaila. Aš paprašiau mamos nupirkti jam kavos, bet mama sakė, kad jis jos negers... – Tai tavo gailestingumas nesuveikė. Kažin kodėl? – Nes tas dėdė dar truputį pavaikščiojo ir paskui kažkur nuėjo. Mes su mama įlipome į troleibusą ir važiavome pas mamos draugę. Kai atvažiavome, aš papasakojau tą istoriją su dėde, bet mamos draugė sakė, kad irgi nebūtų padėjusi tam žmogui, nes paprasčiausiai turbūt

– O dabar, kol dar neužaugai, tu esi gailestinga, ar dar tik mokaisi tokia būti? – Dabar tai gal tik mano mama gailestinga. Kai susergu, ji neina į darbą ir mane gydo. Duoda arbatos, dar vitaminų ir tokios labai skanios mikstūros. Tada aš jos pageriu ir nustoja skaudėti gerklę. Dar kartais laižau medų. Tuomet irgi jau pasibaigia sloga ir net temperatūra pradingsta. Aš kartais tik žaidžiu, kad esu labai gailestinga. Kai žaidžiu ligoninę, gydau savo lėles ir meškutį. Jį paguldau į lovą, kartais jis net su manimi miega. Tada reikia truputį būti gailestingai ir pasistengti, kad jo neprispausčiau arba iš lovos neišstumčiau. Ir man sekasi. Tik vieną kartą, kai pamiegojus prabudau, meškiną radau prie lovos, bet atrodo, kad neužsigavo, viskas pasibaigė laimingai. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2016 m. gruodis

23


is

iššūk

Asmeninis teismas

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Jaunimo

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Teisingumas, atrodytų, labai aiški sąvoka. Valstybėje tai – visa teisinė sistema. Joje pareigos labai aiškios: teisėjas, prokuroras, gynėjas... O moralinis teisingumas? Kas nustato jo ribas? Visuomenėje priimtos normos ir tikėjimas? Kodėl tuomet dažnai jaučiamės galintys teisti kitus? Ar mano matymo „iš šono“ pakanka, kad vykdyčiau teisingumą? Ingos (23 m.) pasakojimas. Baisiausia – kai pasijunti galintis teisti kitus. Jeigu pats gyveni teisingai (pagal tai, kaip priimta visuomenėje, pagal moralines normas, tėvų vertybes ir t. t.), labai lengva pradėti kitus vertinti iš aukšto, galvoti – štai aš sugebu elgtis, kaip dera, o jeigu tu elgiesi kitaip – esi blogesnis. Pasimiršta tėvų pamokos, kad kiekvienas atsakingas pats už save, arba kad žodis „normalu“ kiekvieno kitaip suprantamas; tuomet pats jautiesi teisus, o kitą vertini kaip nevykėlį. Pasimokiau, kad geriau neatsipalaiduoti, nes labai greitai pasijusi „teisinguoliu“. Kai mokiausi pirmame kurse, krūviai buvo nežmoniški. Norint viską atlikti, turėjai keltis penktą valandą ryto ir gultis dvyliktą valandą nakties. Paskaitos trukdavo ilgai, ryte ir vakare dar būdavo papildomi „savanoriški“ užsiėmimai; grįžęs į bendrabutį dar turėdavai daryti savarankiškus darbus, ruoštis kitai dienai. Mano kurso studentai tarsi pasiskirstė į tris grupeles. Vieni pamėlę nuo pervargimo darė visiškai viską ir labai savimi didžiavosi (tokia buvau ir aš). Kiti stengėsi vidutiniškai: kai ko nepasiruošdavo, kai kur nenueidavo, bet kitką atlikdavo gerai ir užsidegę, todėl niekas ant jų nepykdavo, viskas jiems kažkaip pavykdavo – „sėkmingi“ studentai. Ir trečia grupelė  – tie, kurie nedarė beveik nieko; jiems nerūpėjo nei kitų nuomonė, nei studijų rezultatai. Niekas nežinojo, kodėl jie įstojo – gal at24

Artuma 2016 m. gruodis

sidūrė ne savo vietoje ir ruošėsi po metų išeiti, kas ten žino. Buvo dar vienas žmogus. Mergina, vardu B. Ji buvo keistas visų tų grupelių derinys. Ilgą laiką ji nieko nedarydavo, net nesirodydavo. Pavyzdžiui, neateidavo į paskaitas tris ar net šešias savaites. Galvodavom, kad ji jau metė studijas. Bet tada B. pasirodydavo ir pažerdavo pasiteisinimų – ne mums, dėstytojams. Su visais eidavo kalbėtis asmeniškai, pasakodavo apie kažkokią priežastį, dėl kurios nelankė, verkšlendavo ir tikindavo, jog dabar nori visus pasivyti, klausdavo, ką galėtų padaryti, kad tai pavyktų. Dėstytojai jai duodavo individualių užduočių, kurias ji atlikdavo atskirai nuo grupės, atlaidžiau žiūrėdavo į jos nesėkmes per egzaminus. Pasistengusi B. viską padarydavo vos ne taip pat gerai, kaip tie, kurie mokėmės be jokių trukdžių ir pertraukų  – kartais ji gaudavo net geresnius nei mes balus, nors, atrodė, išvis neįdeda pastangų. Tai mane žiauriai nervino. B. buvo labai graži mergina  – nedidelio ūgio, lieknutė, didžiulėmis akimis ir blizgančiais auksiniais plaukais. Kalbėdavo patraukliu balsu, o jos manieros buvo kerinčios – negalėdavai nustoti į ją žiūrėti. Lyginant su garsenybėmis – tarsi būtų kokia Marilyn Monroe, Marion Cotillard ar Scarlett Johansson. Aš jai labai pavydėjau. Nors ir pykau ant jos už nelankymą,

lengvai pasiekiamus rezultatus ir panašiai, bet sykiu norėjau būti kaip ji. Bandžiau mėgdžioti laisvą jos kalbėjimo manierą, žvilgčiojimus į šonus, juoką. Vienu metu net pradėjau nešioti vyriškus aulinukus prie moteriškų suknelių ir plonyčių pėdkelnių, kaip darė ji. Nieko man, aišku, neišėjo – likau savimi. Bet jeigu ji taip traukė studentų žvilgsnius, galima įsivaizduoti, kad ir su dėstytojais buvo ne kitaip. B. juos pakerėdavo. Ypač vieną, kuris ir buvo pagrindinis kurso vadovas. Kai lankydavosi universitete, B. prieš paskaitą atnešdavo jam kavos, sėdėdavo prie pat jo stalo, žiūrėdavo į jį taip susižavėjusi, kad buvome tikri – įsimylėjo. Atvirai flirtuodavo su juo, kartais beveik sėdėdavo ant kelių. Dėstytojas „lydėsi“. Ko norėti, amžius – daugiau kaip 40 metų, su žmona vaikų neturi, išvaizda ne George’o Clooney. Jausdamasi teisi ir dirbanti nuo ryto iki vakaro, pradėjau ją teisti ne tik mintyse, bet ir garsiai. Su kurso draugais ėmėme B. nuolat apkalbinėti: kaip ji gali taip elgtis, kaip ji sau leidžia, kokia tinginė, kaip nedirba, kokia pasipūtusi... Ne tik teisėme ją, bet net svarstėme nueiti pas dekanę ir paprašyti jos „neprileisti“ prie egzaminų, nes „pažymį pasiekia flirtu“, arba bent jau priversti jai sumažinti balą. Ir vis kartojome: „Taip būtų teisinga“, arba: „Nes taip neteisinga.“ Jaučiausi tokia teisi, širdis virė pykčiu. Ir pratrūkau. Taip atsitiko, kad Kalėdų proga jos namuose vyko kurso vakarėlis, keitėmės dovanomis. Traukiant slaptą Kalėdų Senelį, ji ištraukė mane ir dovaną gavau būtent iš jos! Dar pasakė labai mielą kalbą prie visų, pasveikino. Pasijutau bjauriai. Dabar suprantu, kad tai buvo kaltė, nes pykau


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

ant savęs, kad inicijavau didelę dalį apkalbų apie ją. Bet tada atrodė, kad bjauriai jaučiuosi gaudama dovaną iš tokio „susitepusio“ žmogaus. Net normaliai nepadėkojau, kažkaip pasišaipiau iš jos ir nuėjau. B. ėjo paskui mane ir klausė, kas man yra, kodėl aš jai tokia bjauri, nedraugiška, kodėl skleidžiu apkalbas („Nemanyk, kad nežinau, jog tu“, – pasakė), ką ji man padariusi. Apsiašarojo kalbėdama. Pasijutau mėšlu, bet vis tiek dar jausdamasi teisi atsakiau: „Na, jei tau būtina žinoti, tai visi manome, kad tu leidi sau ką tik nori, o paskui per lovą eini į egzaminus.“ Geriau būčiau šito nesakiusi. Paaiškėjo, kad B. serga depresija. Tas savaites, kai nebūna, gydosi stacionare. Kai būna, iš visų jėgų stengiasi pasivyti kursą, nes nori įgyti specialybę. Kad kurso vadovas – vienintelis dėstytojas, gerai žinantis jos situaciją, nes yra B. tėvų draugas ir ją seniai pažįsta. Kad ji nieko nenorėjo sakyti kurso draugams ne tik dėl to, kad tai asmeniška, bet ir dėl to, kad bijojo... būti pasmerkta. Taip ir atsitiko, ir ne be mano pagalbos. Pažadėjau jai ir toliau nieko nesakyti kitiems, atsiprašiau gal milijoną kartų. Vėliau visus tildydavau, kai pradėdavo apkalbinėti, sakydavau: „Mes nieko nežinome, liaukimės, maža, kodėl ji gyvena taip, kaip gyvena.“ Bet geriau nepasijutau, nors neatrodė, kad ji pyktų. Nieko negalėjau padaryti ir tas apkalbas atsiimti. Galėjau tik jų nebekartoti. Tai buvo prieš ketverius metus. Nuo tada nebuvau daugiau sėdusi ant teisėjų suolo, tikiuosi, ir nebesėsiu. Kai tik pagalvoju: „Fu, kaip tas ar anas sau leidžia taip elgtis, kokie kvailiai“, greitai prisimenu šią istoriją. Ir liaujuosi. Ne man teisti. Tikiuosi, kad išmokau visam gyvenimui. Taigi, kas turi vykdyti teisingumą? Teismas ir Dievas – taip. Tačiau negalime laukti, kol, mūsų galva, kaltąjį trenks žaibas. Pirma – nežinome visos istorijos. Niekada. Ją žino tik pats žmogus ir Dievas. Ir antra – ne žaibas juk būtų bausmė, ar ne?

Apie dirbtinio apvaisinimo naudą ir aukas, arba Kaip daryti įtaką visuomenei?

Prof. dr. Birutė OBELENIENĖ Jei būtų paskelbta nesąžiningiausios politinės akcijos nominacija, be konkurencijos laimėtų ne vieną dešimtmetį užsitęsusios batalijos dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Kai kurie šio ilgo proceso aspektai būtų puiki bet kokių interesų grupelės, siekiančios daryti įtaką visuomenės daugumai ir užsitikrinti norimą rezultatą, iliustracija. Taigi, keli patarimai, ką reikia daryti, jei turite absurdišką idėją ir norite įtikinti, jog ją įgyvendinus visiems bus pagelbėta.

1

Poreikį svarbu pagrįsti nuolat kartojant tuos pačius didelius skaičius.

Visus šiuos ilgus dirbtinio apvaisinimo atsinaujinančių ir vėl pritylančių debatų metus tiek žiniasklaidoje, tiek įvairiose peticijose, forumuose ir politikų kalbose teko girdėti ir matyti nuolat pasikartojančias tas pačias tris skaičių grupes: 1) pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimus, nevaisingumą patiria 10–15 proc. šeimų; 2) Lietuvoje yra 50 tūkst. nevaisingų porų; 3) Lietuvoje nevaisinga kas septinta (kai kur – kas šešta) šeima. Rezultatai akivaizdūs, o pačiu didžiausiu nesąžiningos akcijos laimėjimu būtų galima laikyti tai, jog dviem paskutiniais skaičiais buvo argumentuojamas dirbtinio apvaisinimo poreikis Lietuvoje net prezidentės liepos 5-ąją paskelbtame veto dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Beveik niekam nesukėlė abejonių ar įtarimų faktas, kad šios grupės, kalbant apie nevaisingų šeimų skaičių Lietuvoje, tarpusavyje labai skiriasi savo dydžiu (jei skaičiuotumėte pagal PSO nurodytus procentus ar pagal „kas septintą šeimą“, būtų beveik tris kartus daugiau nei 50 tūkst.), bei tai, kad šie skaičiai niekuo nepagrįsti. Net mokslinių straipsnių, kuriuos teko skaityti ieškant bent apytikrių skaičių, galinčių paremti kalbas apie nevaisingas šeimas Lietuvoje, autoriai nurodo PSO 15 proc. arba 50 tūkst. pacituodami vieni kitus arba iš viso nenurodo, iš kur šie skaičiai paimti. Tai, kad per dvidešimtmetį jie tapo visuotinai priimtini ir neabejotini, taip pat yra didelė nesąžiningos akcijos pergalė. Prieš pradedant narplioti šią skaičių ekvilibristiką, būtina pabrėžti, jog iki šiol Lietuvoje nėra atlikta nevaisingumo tyrimų. Oficialiame Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje skelbiamose Artuma 2016 m. gruodis

25


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

„Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikose“ (patvirtinta Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos valdybos posėdyje 2014 m. lapkričio 12 d. ir paskelbta SAM 2015 m. sausio 14 d.), kurių laikantis atliekamos dirbtinio apvaisinimo procedūros Lietuvoje, rašoma: „Lietuvoje epidemiologinių nevaisingumo priežasčių tyrimų nėra padaryta.“

2

Būtina pasiremti pasauliniu autoritetu, pvz., PSO, kad jūsų pagrindimu niekas nesuabejotų.

Oficialiame PSO tinklalapyje nepavyko aptikti pirminio šaltinio, iš kurio „pasemta“ „10–15 proc. nevaisingų šeimų“. Tačiau tai, kas iš tiesų nurodoma šios organizacijos tinklalapyje pateiktuose tyrimuose nevaisingumo tematika, yra be galo įdomu. 1975 m. PSO mokslininkų grupė išleido dokumentą „Nevaisingumo epidemiologija“, kuriame rašoma, jog „dėl įvairiausių priežasčių, kurias sunku diagnozuoti, galima manyti, jog iki 5 proc. sutuoktinių porų yra nevaisingos. Be pagrindinių etiologinių veiksnių, yra ir daugiau priežasčių, galinčių padi-

cijas lyginant 1990 ir 2010 m. 190 šalių (Lietuvos tarp jų nėra) ir įvertinant daugybę nevaisingumą lemiančių veiksnių. Mokslininkai pateikia išvadas, jog 2010 m. iš 20–44 m. amžiaus moterų 1,9 proc. negalėjo susilaukti vaikų (nustatytas pirminis nevaisingumas), o iš moterų, kurios turėjo bent vieną vaiką, 10,5 proc. negalėjo susilaukti antro vaikelio (antrinis nevaisingumas). Nevaisingumo paplitimas skirtinguose regionuose labai skiriasi, teigia mokslininkai. Taigi, PSO tinklalapiuose pateikti visai kiti nevaisingumo paplitimo skaičiai, o remiantis šios organizacijos duomenimis, 15 proc. reikėtų vertinti kaip pavojaus signalą. Tai paaiškina, kodėl daugiau nei 20 metų mes girdime vis tuos pačius 15 proc.

3

Naudoti įspūdį darančius didelius ir lengvai įsimenamus skaičius, arba „Sėkmės kodas – 50 tūkst.“

Kaip minėta, nėra atlikta tyrimų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog Lietuvoje yra 50 tūkst. nevaisingų šeimų, tačiau šis skaičius kartojamas metai po metų ir nuo tada, kai buvo parengtas pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, perduodamas iš lūpų į lūpas kaip magiška formulė. Pamačius juos ir prezidentės paskelbtame veto, pasidarė be galo smalsu, kuo remiantis jie pateikiami, jei tyrimai Lietuvoje nėra atlikti. Šiokį tokį siūlo galą pavyko aptikti tik populiariojoje spaudoje. Tinklalapyje pasveik.lt rašoma: „Remiantis Lietuvos Statistikos departamento Namų ūkio tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra 55 541 vaisingo amžiaus (18–49 m.) sutuoktinių porų be vaikų. Epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50  tūkst. nevaisingų šeimų ir kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais.“ Tą patį percituoja imed.lt bei sveikatoskodas.com. Silvijos Knezekytės iliustracija Visiška painiava... Akivaizdu, kad dinti nevaisingumo paplitimą iki 30 proc. ypač Afrikos autoriai šeimą tapatina su namų ūkiu, kuris, pvz., elektrošalyse“. Šiame dokumente 15 proc. nurodyta visai kita- niniame statistinių terminų žodyne apibūdinamas kaip me kontekste: „Jeigu remiantis surašymo duomenimis ar „atskirai gyvenantis vienas asmuo arba grupė viename reprezentatyvių tyrimų dėka pavyksta gauti patikimus būste gyvenančių asmenų, kurie dalijasi išlaidas ir benduomenis, jog moterų, sulaukusių 50 ar daugiau metų drai apsirūpina gyventi būtinomis priemonėmis“. Taigi ir niekados neturėjusių vaikų, skaičius (išskyrus savano- atskirai gyvenantis vienas jaunas vyras ar jauna moteris iš riškos bevaikystės atvejus) viršija 15  proc., tai reikėtų tiesų yra dažniausiai bevaikiai, arba mama, gyvenanti su vertinti kaip labai rimtą sveikatos apsaugos problemą.“ netekėjusia suaugusia dukra, dvi seserys ar du broliai, gyViename iš naujausių tyrimų, atliktų 2012 m. ir pa- venantys kartu, gali būti laikomi bevaikiais „namų ūkiais“. Kita vertus, per tuos dešimtmečius, kai buvo pradėtas skelbtų PSO tinklalapyje, pateikta „Nacionalinės, regioninės ir pasaulinės nevaisingumo paplitimo tendenci- svarstyti Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, skaijos nuo 1990: sisteminė 277 sveikatos tyrimų analizė“, čius turėjo pasikeisti, jau vien dėl to, kad gerokai sumakuria siekta nustatyti nevaisingumo paplitimo tenden- žėjo gyventojų, šeimos pradedamos kurti ir pirmo vaiko

26

Artuma 2016 m. gruodis


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

susilaukiama gerokai brandesniame amžiuje, palyginti su paskutiniu praeito amžiaus dešimtmečiu. Tačiau jis liko nepajudinamas kaip uola. Trečias skaičius – „nevaisinga kas septinta šeima“, reikia manyti, paimtas iš minėtų oficialių „Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikų“, kurios, kaip rašoma, parengtos pagal Jungtinėje Karalystėje (JK) naudojamas metodikas. Šiose taip pat nurodoma, jog JK nevaisinga kas septinta šeima. Taigi, galima visiškai patikėti, kad JK yra tiek daug nevaisingų šeimų, nes, palyginti su Lietuva, joje jaunuoliai gerokai anksčiau pradeda lytinį gyvenimą, kur kas dažniau vartoja kontracepcijos priemones ir gerokai dažniau užsikrečia lytiškai plintančiomis ligomis, kurios, kaip rašoma moksliniuose šaltiniuose, yra viena iš pagrindinių nevaisingumo priežasčių. Taigi, argumentai dirbtinio apvaisinimo procedūrų poreikiui pagrįsti Lietuvoje, švelniai tariant, yra laužti iš piršto. Jau nekalbant apie tai, jog niekas net apytikriai nėra tyręs, kiek nevaisingų šeimų kreipsis pagalbos į dirbtinio apvaisinimo klinikas. Juk tai ne vien pinigų, bet ir moralės klausimas. Yra šeimų, kurios nenori tokiu būdu susilaukti vaikų.

4

Teigti, jog tai vienintelė ir moksliškai pažangi pagalba.

Dar keli skaičiai, daug ką atskleidžiantys apie dirbtinio apvaisinimo naudą. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse dirbtinis apvaisinimas pristatomas kaip vienintelė reali pagalba nevaisingoms šeimoms. Visi kiti pagalbos būdai vadinami archajiškais, viduramžiškais ar Bažnyčios pramanu. Valensijos (Ispanija) universiteto profesoriaus Francisco J. Lara straipsnyje „Asistuojamoji prokreacija iš verslo ir medicininės etikos perspektyvos“, 2013  m. išspausdintame moksliniame žurnale Medicina ir etika, rasime atsakymą, kokia yra tikroji dirbtinio apvaisinimo nauda. Lara teigia, jog savo straipsniu nori atskleisti realiai egzistuojančią verslo rūšį, pasaulyje dar turinčią ir „kūdikių verslo“ (angl. Baby business) pavadinimą. Jei palygintume JAV, kur 37 valstijose dirbtinis apvaisinimas laikomas socialinių poreikių medicinos paslauga ir todėl neatlyginamas iš valstybės biudžeto, ir Europą, kur valstybės atlygina už dirbtinio apvaisinimo ciklus, pamatytume, jog JAV dirbtinio apvaisinimo ciklų atliekama vidutiniškai perpus mažiau. Netgi pačiose JAV pagal 1998 m. duomenis lyginant 360 dirbtinio apvaisinimo klinikų, esančių 37 valstijose, nekompensuojančiose dirbtinio apvaisinimo ciklų iš biudžeto, ir 31 klinikos, esančios trijose valstijose ir kompensuojančios ciklus, rezultatus, kompensuojamų klinikų apvaisinimo ciklų dažnis buvo gerokai aukštesnis už vidurkį. Europoje, kur valstybės kompensuoja dirbtinio apvaisinimo procedūras, ligonių kasos tampa it „melžiama karve“; pavyzdžiui,

Didžiojoje Britanijoje per paskutinius metus dirbtinio apvaisinimo klinikų padaugėjo 10 kartų. 2009  m. jų buvo 87 ir jos iš valstybės kasmet dirbtinio apvaisinimo procedūroms pareikalauja 500 mln. svarų sterlingų. Ispanijoje vien tik Valensijos regione yra penkios dirbtinio apvaisinimo klinikos, kurios kasmet iš valstybės pareikalauja 40 mln. eurų (jau nekalbant apie lytinių ląstelių ar šaldytų embrionų laikymo išlaidas). Prof. Lara teigia, jog nuo 1978 m. JAV kasmet atliekama apie 60 tūkst. dirbtinio apvaisinimo ciklų, iš kurių prasideda 18 tūkst. nėštumų ir gimsta 15 tūkst. naujagimių. Vienas dirbtinio apvaisinimo ciklas JAV vidutiniškai kainuoja 10 tūkst. dolerių, o Europoje vidutiniškai – 5 tūkst. eurų. Taigi, jei skaičiuotume vieno gimusio vaiko kainą, amerikoniukas būtų brangesnis – jis kainuos 40 tūkst. JAV dolerių, o Europoje gimęs – 20 tūkst. eurų. Taigi, daro išvadas prof. Lara, dirbtinio apvaisinimo kompensavimas iš valstybės biudžeto padidina dirbtinio apvaisinimo klinikų ir apvaisinimo ciklų skaičių. Be abejo, siekis pristatyti dirbtinį apvaisinimą kaip vienintelę galimą pagalbą nevaisingumo atveju yra patikima priemonė, siekiant užsitikrinti vartotojų skaičių, o, vertinant Europos patirtį dirbtinio apvaisinimo klinikos Lietuvoje turėtų atsirasti kaip grybai po lietaus.

Pabaigoje – keletas neminimų skaičių apie dirbtinio apvaisinimo aukas Visiems LR Seimo nariams prieš posėdį, kuriame turėjo būti nutarta pritarti prezidentės paskelbtam veto dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo arba atmesti, buvo išdalytos gražiai parengtos brošiūros apie dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje ir pasaulyje. Jų 56 puslapio viduryje puikavosi užrašas: „Pagalbinis apvaisinimas yra įprastas gydymo metodas“ ir itin dideliu šriftu užrašyti skaičiai: 350 tūkst. naujagimių gimsta kiekvienais metais. Kiek žemiau, gerokai mažesniu šriftu – „pasaulyje per metus atliekama 1,5 mln. pagalbinio apvaisinimo ciklų“. Ir visai neįrašyta, jog kiekviename cikle vidutiniškai po du embrionus implantuojama į moters gimdą; tai jau būtų 3 mln. embrionų, vadinasi, vienas vaikas gimsta aštuonių devynių savo broliukų ar sesučių sąskaita.

Artuma 2016 m. gruodis

27


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Svetimas Giovannino GUARESCHI Tam tikru metu šeimose tėvas suvokia, jog namuose atsirado svetimas. Motina – visai kas kita; be to, niekada nebuvau motina ir šiuose reikaluose išskirtinai remiuosi savo asmenine patirtimi. Taigi vieną gražią akimirką susivokiau, kad namuose yra svetimas. Pamenu, kai tai nutiko, sėdėjome prie stalo, ir aš, atidžiai peržvelgdamas šeimą, mačiau, jog buvome tie patys, kaip įprasta: viena Margarita, vienas Albertino, viena Aistruolė ir vienas Džiovanino. Ir vis dėlto jaučiau, kad yra svetimas, sėdi būtent čia, – ir tas svetimas buvo Albertino. Albertino tik devynerių metų, bet tvarkosi jau savarankiškai. Jis labai orus ir gana santūrus, o kasdieniuose santykiuose su manimi apsiriboja esminiais dalykais. Vieną savaitę, kai man pasirodė, kad jis itin kalbus, atsimenu, jog tris kartus girdėjau jo balsą. Pirmadienio rytą atėjo į kabinetą man pasakyti: „Kava užvirė.“ Ketvirtadienio vakare, po vakarienės, svetainėje pakėlė galvą nuo skaitomos knygos ir paklausė manęs: „Kas yra antipodai?“ Šeštadienį išvyko su motina atostogauti ir prieš išeidamas man pasakė: „Geros dienos.“ Jis kreipiasi į mane tik kraštutiniais atvejais. Vieną dieną man pranešė, jog mokytojas paprašė jo kvadratinio metro popieriaus, padalyto į kvadratinius decimetrus; o vienas kvadratinis decimetras turėjo būti padalytas į kvadratinius centimetrus. Prisipažinsiu, jog retai dirbu taip atidžiai ir įsitraukęs: paėmiau didelį popieriaus lapą, nubraižiau ant jo kvadratą metro ilgio kraštinėmis, kvadrato viduje – decimetrų tinklą, o pirmame kvadratėlyje, dešinėje ir viršuje, – kvadratinių centimetrų tinklelį. – Ar tinka? – pasiteiravau užbaigęs. Albertino atidžiai patikrino, ar iš tiesų kiekviena didžiojo kvadrato linija yra metro ilgio, paeiliui suskaičiavo visus decimetrų kvadratėlius, po to centimetrų kvadratukus. – Trūksta vieno kvadratinio centimetro, – pasakė užbaigęs. – Jų devyniasdešimt devyni. Atsakiau, kad tai neįmanoma. – Kiekviena kvadrato pusė yra padalyta į dešimt lygių dalių ir lygiagrečias linijas, žinant, kad dešimt kart dešimt yra šimtas, sudaro šimtą vienodų kvadratėlių. Perskaičiuok ir pamatysi, kad yra tiek, kiek reikia. – Nereikia, – atsakė Albertino. – Pasitikiu. Šis jo tvirtinimas man suteikė daug malonumo, tačiau dabar nereikia išklysti iš kelio. Trumpai tariant, Albertino yra toks tipažas, ir vieną gražų vakarą supratau, kad mano namuose yra svetimas, ir tas svetimas – Albertino. 28

Artuma 2016 m. gruodis

Nieko nesakiau Margaritai, nes jei kas nors pasakytų jai apie svetimus namuose, įvyktų dramatiško romano verta scena: nuėjau išsitiesti ant sofos savo darbo kambaryje ir su tam tikru nerimu lūkuriavau. Buvau tikras, kad kažkas įvyks. Ir štai tada netrukus įžengė Albertino. – Vienas mano mokyklos draugas man pasakė, kad tu parašei knygų, – pranešė man. Atsakiau, kad iš tiesų esu parašęs keletą knygų. – Norėčiau jas paskaityti, – pasakė Albertino. Štai – tai buvo dalykas, kurio nelaukiau, ir jis mane užklupo netikėtai. Tarsi būčiau padaręs kažką klaidingo. – Jos visos ten eilėje, antroje knygų lentynos sekcijoje, – paaiškinau jam bandydamas likti ramus. Albertino nuėjo apžiūrėti kiekvienos knygos paeiliui iš antros sekcijos, o aš tuo metu perkračiau sąžinę. Ne, galėjau būti ramus, net ir pirmosiose knygose nebuvo dalykų, kurie būtų galėję šiek tiek netikti devynerių metų vaikui. – Galiu paimti šitą? Tai buvo paskutinis mano pasakojimų rinkinys, atsakiau taip – tegul ima. Kai vėlai vakare praėjau pro jo kambarėlio duris, krištolinė užuolaida buvo praskleista, ir mačiau, kad Albertino skaitė. Likęs vienas su Margarita, jai patikėjau savo susirūpinimą. – Paprašė paskaityti vieną mano knygą, – pasakiau. – Kažkas jam turėjo pasakyti, kad tu rašai, – atsakė Margarita. – Valstybinė mokykla turi tokį trūkumą: mažesni susiduria su didesniais ir išmoksta to, ko neturėtų. Margarita, kai šitaip kalba, neketina juokauti. Ji įsitikinusi, kad manasis amatas, nors iš tiesų garbingas, nėra itin rimtas, ir retkarčiais ištraukia iš maišo seną, nelemtą mano diplomo reikalą: „Džiovanino, jei būtum gavęs diplomą ir įsidarbinęs tarnautoju, būtum galėjęs kuo puikiausiai rašyti tai, ką nori...“ Margarita atsiduso: – Neturėjai jam duoti tos knygos. Tai buvo neatsargu. Supykau ir jai pasakiau, kad galų gale knygoje nėra jokių kvailybių. – Bet knygą parašei tu, Džiovanino. Vaikai niekada neturėtų skaityti knygų, kurias tėvai parašo. Jei tai būtų mokslinis dalykas, chemija, fizika ir panašiai, tada taip, bet literatūra – visiškai ne. Ypač tokia, kaip tavo, kur nesuprasi, kada kalbi rimtai ir kada juokauji, kada pasakoji tikrus faktus ir kada išgalvotus. Kas žino, kaip juos gali suprasti. – Suprask juos, kaip nori! – pareiškiau. – Daug žmonių skaitė mano knygas ir jiems patiko. Taip pat ir už-


Atokvėpio valandai

sienyje yra žmonių, kuriems patiko. Devynerių metų vaikigalio nuomonė man tikrai nerūpi. Išjungiau šviesą, bet mano smegenys dirbo toliau. Ir tai buvo negerai. Vėl pamačiau Albertino prie stalo per pusryčius ir nutaisiau, kiek tik galėjau, nerūpestingesnį veidą. Albertino neprabilo ta tema. Tas pats ir vakare. Bet dar kitą vakarą, man snūduriuojant ant savo sofutės, Albertino atėjo. Rankose laikė knygą: priėjęs prie lentynos įkišo ją tarp kitų antrojoje sekcijoje, po to pasisuko išeiti. – Jau perskaitei? – paklausiau aš. – Taip, – atsakė jis. – Parašyta didelėm raidėm ir greitai skaitoma. Ir tai buvo viskas, ką pasakė.

* * *

Tam tikru metu šeimose tėvas suvokia, jog namuose atsirado svetimas. Motina to niekada nepajunta, ir jai sūnus visada bus jos vaikas. Bet tėvas neapsigauna: tam tikrą akimirką kažkas persijungia, ir štai vaikas nebėra toks, kaip anksčiau. Jis, tėvas, pasijunta matomas kitomis akimis – svetimo akimis – ir pastebi šaltį tame žvilgsnyje. Jaučiasi tyrinėjamas, žino, jog kiekvienas jo veiksmas bus negailestingai įvertintas. Tai pasąmoninis tyrinėjimas: berniukas tiria tėvą,

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus:

„Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen. Malda kanonizacijai priartinti

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe,

kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui... Apie patirtas malones praneškite tel. (8 343) 53 360; mykolo.parapija@gmail.com

kad žinotų, ar yra stipresnis, ar silpnesnis už jį. Fizinis matmuo jo nedomina: jis jaučia, jog stiebiasi aukštyn, o tėvas linksta žemyn; jį domina kita jėga arba kitoks silpnumas. Gyvenimas yra negailestinga vyrų tarpusavio kova, ir pirmasis vyro varžovas yra jo tėvas. Pasąmonėje jis pradeda tyrinėti pirmąjį tikrą savo varžovą. Kadangi instinktas jį valdo, vertindamas niekada nesuklysta: vėliau samprotavimas ar pavienės aplinkybės galbūt pakeis tą vertinimą, bet, suvedant sąskaitas, instinktas ims viršų. Tam tikrą akimirką tėvas supranta, kad namuose atsirado svetimas, ir tas svetimas – jo sūnus, kuris jį nužvelgia naujomis akimis; sūnus, kuris tiria savo priešininką. Tai labai svarbi akimirka, nes galiausiai berniukas, net pats nežinodamas, priims nuosprendį savo tėvo atžvilgiu. Ir jei nuspręs, kad tėvas stipresnis, bus jo sąjungininkas. Šie dalykai nėra linksmi, tačiau reikia apie juos pagalvoti, neveidmainiauti prieš save pačius. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Stebuklinga pagalba Šią vasarą prie palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslo Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje buvo pakabintas dar vienas votas – Punsko parapijos padėka už pagalbą remontuojant Vidugirio šventovę. O Punsko parapijos klebonas kanauninkas Czesławas Baganas paliudijo: Šiuo votu norime padėkoti palaimintajam už pagalbą atliekant statybos pabaigos darbus Vidugirių Pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje. 2013 m. Vidugirių kaimo žmonės pradėjo melstis palaimintajam Jurgiui Matulaičiui prašydami pagalbos pabaigti šventovės remonto darbus, užsitęsusius ilgus dešimtmečius. Ta intencija buvo aukojamos šv. Mišios, kalbama Palaimintojo litanija, atliktos piligriminės kelionės į Marijampolės baziliką ir Lūginės koplyčią. 2014 m. rugpjūčio mėnesį parapijiečiai vieningai su klebonu pradėjo reikalingus darbus. Veikiant palaimintajam ir tikintiesiems nenustojant melstis, per labai trumpą laiką ir neturint didelių finansinių atsargų, buvo atlikti svarbiausi remonto darbai – sutvarkyta medžio apdaila, perstatytas tabernakulis, paklotos marmurinės grindys, nutinkuotos ir nudažytos lauko sienos, nupirkti šviestuvai ir įgarsinimo aparatūra, pradėtas tvarkyti koplyčios lauko sklypas. Nepaisant didelio koplyčios ploto ir aukščio, atsirado reikalinga finansinė pagalba ir geri darbininkai atlikti darbams. Visuose koplyčios užbaigos darbuose buvo jaučiama stebuklinga palaimintojo pagalba ir jo antgamtinis dalyvavimas. Norime jam nuoširdžiai padėkoti ir prie jo karsto palikti padėką už išklausytas maldas, padarytą mums stebuklą. Punsko parapijos klebonas kan. Czesław Bagan, kun. Marius Talutis, Vidugirių seniūnė Elena Vailionienė. 2016 m. liepos 10 d., Punskas–Marijampolė Artuma 2016 m. gruodis

29


Akiračiai

Gailestingumo riteriai Mercedarų ordinas Praėję Gailestingumo jubiliejiniai metai padovanojo mums gausybę Viešpaties malonių, tokių kaip nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje, Pasaulio jaunimo dienos Krokuvoje, ir dar tūkstančius mažų malonių mūsų širdyse. Nenuostabu, kad šiais metais tiek daug kalbame ir galvojame apie gailestingumą. Tačiau jau beveik 800 metų gyvuoja ordinas, kuris kasdien, kas akimirką gyvena gailestingumu.

Ordinas gimsta 711 m. maurai persikelia per Gibraltaro sąsiaurį ir pradeda skverbtis gilyn į Europą. Tačiau keletui nedidelių krikščioniškų karalysčių, kaip Astūrija, Leonas, Kastilija bei Aragonas, pavyksta juos sustabdyti. Nepaisant to, pusė dabartinės Ispanijos ir Portugalijos teritorijos tampa musulmoniško Al-Andalūzijos regiono dalimi. XII amžiuje sustiprėjusios minėtos krikščioniškosios karalystės suintensyvino rekonkistą, t. y. maurų užkariautų žemių išlaisvinimą. Dėl šių karų nemažai krikščionių buvo nužudyta arba pateko į musulmonų nelaisvę. Tokiomis aplinkybėmis 1218 m. vienam Aragono karalystės aristokratui šv.  Petrui Nolaskui naktį pasirodo Švč. Mergelė Marija ir paprašo išlaisvinti krikščionis iš nelaisvės. Legenda byloja, kad tokią pačią viziją Švč. Mergelė Marija įteikia šv. Petrui Nolaskui mercedarų abitą. Francisco de Zurbaráno paveikslas. 1627–1628 m. tą naktį regėjo ir Petro Nolasko auklėtinis – Aragono karalius Jokūbas I. Taip 1218 m. rugpjūčio 10 d. Barselonoje Petras Nolaskas ir Aragono karalius nusprendžia įsteigti vienuolių riterių ordiną, kurį pavadina Dangiškuoju, karališkuoju, kariniu Švč. Mergelės Marijos gailestingumo ordinu belaisviams išvaduoti (lot. Coelestis, regalis, militaris Ordo Beatae Mariae Virginis de mercede redemtionis captivorum) arba sutrumpintai – mercedarus. Šv. Petro Nolasko nuodėmklausys ir to meto žinomas Kanonų teisės profesorius dominikonas šv. Raimundas Penjafortietis (1175–1275) parengia naujojo Ordino regulą, kuri daugiausia buvo paremta šv. Augustino regula. Ordiną į savo karališkąją globą paima minėtasis Aragono karalius (todėl jis ir vadinamas karališkuoju ir savo herbe turi Aragono karūną bei spalvas), o 1235 m. sausio 17 d. jį pripažįsta ir 30

Artuma 2016 m. gruodis

popiežius Grigalius IX. 1265 m. šv. Marija iš Serveljo įsteigė Ordino moterų vienuolių šaką. Ordinas savo gyvavimo pradžioje buvo labiau karinis, t. y. dauguma jo brolių buvo riteriai ir dalyvaudavo įvairiuose mūšiuose su maurais. Ordino dvasininkai sudarė tik nedidelę dalį ir pagrindinė jų funkcija buvo teikti dvasinius patarnavimus riteriams. Riteriai būdavo įšventinami ir prisiekdavo prie šv. Eulalijos iš Barselonos (290–303) kapo, todėl anksčiau jie dar buvo vadinami Šv. Eulalijos riteriais. Mercedarų pagrindinis tikslas buvo išlaisvinti krikščionis iš musulmonų nelaisvės. Dėl šios priežasties Ordino nariai duodavo keturis įžadus. Be neturto, skaistumo ir klusnumo, jie taip pat prisiekdavo atiduoti savo gyvybę dėl kito krikščionio išlaisvinimo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl šiandien mercedarai turi Bažnyčios kanonizuotus 6 šventuosius, 413 palaimintųjų ir daugiau nei 1 600 kankinių.

Ordino riteriai ir damos Pirmuosius šimtą metų Ordinas augo labai sparčiai, ypač Pietų Prancūzijoje, dabartinės Ispanijos teritorijoje ir Sicilijoje. Pirmieji aštuoni mercedarų didieji magistrai buvo iš riterių tarpo. Tačiau 1317 m. Šventasis Sostas pareikalavo, kad didžiuoju magistru būtų renkamas dvasininkas. Dėl vėliau kilusių nesutarimų tarp Ordino Mercedarai išperka krikščionis iš nelaisvės. XVII a. raižinys


Akiračiai

turi juridinio asmens statusą pagal Kanonų teisę ir yra istorinė pirmųjų Ordino riterių tąsa. Nei Ordinas, nei ši asociacija nebeteikia riterių ar damų titulų, tačiau iš pagarbos pirmiesiems Ordino nariams savo tarpe vartoja senuosius titulus ir naudoja atributiką. Riteriams ir damoms vadovauja gubernatorius, tvirtinamas didžiojo magistro. Šiuo metu šias pareigas eina J. E.  prof.  Don Michaelis Thomas P. Sprenger-Menzelis. Svarbiausia riterių ir damų veikla apima maldą, šalpą, jie dalyvauja Ordino ir vietos ordinaro palaikomoje veikloje. Skirtingose šalyse ši veikla skiriasi, tačiau yra artima pirmajai riterių dvasiai. Pavyzdžiui, Sicilijos (Italija) riteriai ir damos ypač rūpinasi migrantais, suteikdami jiems maisto ir drabužių. Kelne (Vokietija) daugiausia laiko skiria įkalintiems asmenims bei jaunoms ir vienišoms motinoms. Ordine ypač pabrėžiamas pamaldumas Švč. Mergelei Marijai, todėl riteriai ir damos kasdien turi kalbėti Rožinį ir maldą „Sveika, Karaliene“ (lot. Salve Regina). Darbai ir malda duoda savo vaisių. Ordinas vienija daugiau kaip tūkstantį narių (įskaitant vienuolius, pasauliečius bei riterius ir damas), Susitikimas su popiežiumi Pranciškumi 2016 m. gegužės 2 d. L’Osservatore Romano nuotrauka kurie dirba 17  pasaulio šalių. atnaujino riterių įšventinimus. Įžymiausi to meto riteriai Neseniai mercedarai pradėjo veiklą Okeanijos šalyse ir buvo Ispanijos karalius Alfonsas XIII, Meklenburgo kuni- įšventino pirmuosius riterius ir damas iš Australijos bei gaikščiai ir kiti. 1932 m. Ispanijos karalius Alfonsas XIII Naujosios Zelandijos. Mercedarų vadovybė yra išreiškusi savo karališkuoju dekretu Ordino riteriams ir damoms norą turėti narių Lietuvoje. Ordino riteriais ar damomis tampama gavus speciasuteikė tokias pačias teises, kaip ir ispaniškųjų ordinų nariams. 1936 m. Kardinolų kolegijos sprendimu buvo lų vadovybės kvietimą. Nusprendęs priimti šį kvietimą pakoreguotas Ordino pavadinimas ir nuspręsta, kad jis nariu tampa po vienų metų noviciato. Šiuo laikotarpiu turėtų nustoti teikti riterių titulus ar kitus pasižymėjimo novicijus(-a) studijuoja mercedarų istoriją, dalyvauja veikženklus, būdingus kariniams riterių ordinams. loje, tiria save. Praėjus metams sprendžiama, ar asmuo Šiandien Ordinas yra Šventojo Sosto oficialiai pripa- tinkamas. Nauji riteriai ir damos iškilmingos ceremonijos žintas kaip religinis. Nuo 2016 m. jam vadovauja brolis metu įšventinami centrinėje Ordino būstinėje Romoje. Juanas Carlosas Saavedra Lucho iš Peru. Jo pagrindinė veiklos kryptis – išlaisvinti žmones iš moderniosios neOrdino vadovybė pabrėžia, kad riterio ar damos laisvės formų – nesikeičia. Tad mercedarai gausiai dirtitulas nėra apdovanojimas ar prestižinis vardas. ba su kalinčiais asmenimis, prekybos žmonėmis aukoTai pradžia naujo gyvenimo, kuris remiasi Evangemis ir pan. lijos eilute: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pa1992 m. grupė Italijos ir Ispanijos aristokratų, akavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, demikų, verslo atstovų, buvusių Ordino riterių palikuobuvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuonių, vadovaujamų barono Don Beniamino Sorbera de gas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, Corbera, nusprendė atnaujinti senąją Ordino riterių ir kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36). damų tradiciją, gyvavusią beveik 800 metų. Taip KataniTai ir yra gailestingumo, kurio trokštame, esmė. joje (Italija) buvo įkurta asociacija Švč. Mergelės Marijos vienuolių ir riterių 1318 m. popiežius Jonas XXII pertvarkė Ordiną į religinį ir nustatė, kad jam vadovauti gali tik dvasininkai; dėl to dauguma riterių pasitraukė iš Ordino. Nepaisant to, išliko nedidelė grupė riterių, tačiau nei jų skaičius, nei įtaka neprilygo prieš tai buvusiai. Religinė Ordino šaka toliau sėkmingai gyvavo. Yra duomenų, jog keli jo nariai buvo Kristupo Kolumbo bendrakeleiviai ir pradėjo sėkmingą veiklą Pietų Amerikoje. Už tai Ispanijos karalius Karolis II mercedarų didžiajam magistrui suteikė ypatingų privilegijų. Ir vis dėlto XIX a. Ordinas Ispanijoje buvo uždraustas. Tačiau jau 1926 m. didysis magistras Juanas del Carmelo Garrido y Blanco

gailestingumo bendrija. Po dešimties metų ši asociacija buvo Ordino oficialiai pripažinta pasauliečių bendrija, tęsiančia Ordino riteriškąją tradiciją ir įtraukta į jo sudėtį. Dabar Švč. Mergelės Marijos gailestingumo bendrija

Mindaugas STANKŪNAS

Artuma 2016 m. gruodis

31


Sveikata

Dienotvarkė – pagalba sau ir artimajam Slauga namuose (IV) Jūratė MATIKOVIENĖ Pagalbos namuose tarnybos telefonu dažniausiai žmonės skambina dviem atvejais: kai atsitinka skaudus įvykis šeimoje ir nežino, kur kreiptis, arba tais atvejais, kai išbando viską ir daugiau nebelieka, kur kreiptis. Vieni nori pasikalbėti, kiti pasiklausti informacijos, treti gauti konsultaciją artimojo slaugos ir priežiūros klausimais. Panašaus skambučio sulaukiau ir šiandien. Skambino garbaus amžiaus moteris, daugiau nei 10 metų ištikimai slauganti sunkiai sergantį sutuoktinį. Jis nevaikšto, aplinkoje orientuojasi tik iš dalies, o kai yra sąmoningas – bijo būti vienas. „Vaikai gyvena atskirai, padeda, kiek gali, tačiau patys suprantate, ne kasdieną gali, – pasakoja ji. – Padėkite, reikia, kad kas nors bent kelioms valandoms iš namų išleistų.“ Apsisprendus slaugyti ligonį namuose, namiškiams tenka išspręsti daugelį uždavinių, susijusių su dalykinėmis žiniomis (kaip vykdyti slaugą) ir slaugos organizavimu. Kuo šiuo atveju padeda dienotvarkė? Pats žodis pasako atsakymą – dienos tvarką. Iš pirmo žvilgsnio ligonio slaugymas gali atrodyti kaip paprastas buvimas su ligoniu. Deja, viskas yra sudėtingiau. Slaugantysis turi užtikrinti visų ligoniui kylančių poreikių patenkinimą pradedant baziniais poreikiais – valgiu, miegu, higiena, baigiant tokiais subtiliais, kaip bendravimas, emocinė parama ir kt. Dienotvarkė yra vienodai svarbi tiek slaugomajam, tiek slaugančiajam ar slaugantiesiems, jei jie keli. Dienotvarkė – siaurąja prasme – tai dienos ritmas, apimantis dienos veiklas. Dienotvarkė plačiąja prasme gali būti laiko planas savaitei, mėnesiui, metams. Ką reikėtų apgalvoti, planuojant ligonio slaugos ir priežiūros procesą bei sudarant dienotvarkę? Siūlyčiau pradėti nuo mažiausio elemento – vienos dienos priežiūros plano, tuomet bus lengviau suplanuoti savaitę, mėnesį ir metus.

Vienos dienos priežiūros planas Visų pirma pagalvokite ir įsivardykite darbus, kuriuos reikės atlikti per dieną (siūlyčiau – parą). Kasdienė priežiūra apima dienos ir nakties paros ritmus, o juos galima suskaidyti dar smulkiau: rytas, diena, pavakarys, vakaras, naktis. Per juos svarbiausia numatyti pagrindinių ligonio poreikių užtikrinimą – maitinimą, higie32

Artuma 2016 m. gruodis

ną, poilsį, bendravimą. Ryto darbai apims rytinę higieną (prausimąsi, skutimąsi, sauskelnių keitimą, jei reikia), pusryčių valgymą, vaistų vartojimą; dienos – higieną, pietus, vaistus; vakare  – vakarinę higieną, vakarienę, vaistus. Priklausomai nuo ligonio sveikatos būklės, šie užsiėmimai gali trukti skirtingą laiko tarpą. Tarp šių esminių veiklų dar reikia numatyti poilsio ir užimtumo pertraukėles. Ligoniui svarbu pailsėti, nes visiems įprasta kasdienė veikla, tokia kaip dantų valymas ar galvos trinkimas, jam tampa visos dienos (kartais ir savaitės) įvykiu. Iš kitos pusės, neįtraukiant papildomo užimtumo veiklos, ligonis laisvą dienos laiką gali praleisti snūduriuodamas. Jei senolis kelis kartus snūsteli dieną ar snūduriuoja patogiai įsitaisęs supamojoje kėdėje, kol rodoma TV programa, nekeista, kad programai pasibaigus „kažkodėl miegas neima“, ir ligonis bei jo artimieji ima skųstis, kad jį „kamuoja nemiga“. Dėliojant savaitės priežiūros planą svarbu numatyti, ar pajėgs vienas žmogus užtikrinti visus ligonio priežiūroje atsirandančius poreikius. Gal prižiūrinčiajam išėjus į darbą dienos metu gali užsukti kaimynė arba kitas nedirbantis giminaitis?

Savaitės priežiūros planas Neretai sergantį šeimos narį apsiima slaugyti kitas šeimos narys, kuris yra vienišas. Pvz., šeimos nesukūręs sūnus ar netekėjusi dukra slaugo mamą / tėtį. Dažniausiai tai priimame kaip savaime suprantama, nes atrodo: ji ar jis vieniša(-s), neturi vyro, žmonos, vaikų, ką gi veiks, turi daug laisvo laiko. Tačiau įsivaizduokite, kaip sekasi jums vienam ar vienai auginti vaiką – kelti jį ryte, rengti, ruošti pusryčius, vesti į darželį, tuomet keliauti į darbą, dirbti, po darbo skubėti pasiimti, pakeliui į namus dar užsukti į parduotuvę, grįžus sutvarkyti namus, pagaminti vakarienę, numaudyti ir paguldyti nakties miegelio... O jei dieną dar paskambina iš darželio ir praneša, kad jūsų vaikas susirgo, prašo pasiimti, kol kitų neužkrėtė... Saky-


Sveikata

Mėnesio ir metų priežiūros planas Artimajam susirgus, retai kada susimąstome, kiek laiko truks intensyvi priežiūra. Baiminantis įsivardyti laiką, kuomet jo neteksime, linkstame geriau visai apie tai negalvoti ir gyventi šia diena. Metai – labai ilgas laiko tarpas. Psichologiniu atžvilgiu neretai matome situacijas, kuomet labai atsidavęs šeimos narys, ilgą laiką slaugantis sergantį artimąjį, tarsi paskęsta slaugyme ir ima gyventi nebe savo, Perdėtas bet ligonio gyvenimą. Pagrindiniu slaugančio artimojo gyvenimo mūsų tikslu ir didžiausia prasme tampa rūpespilnutinai atliepti slaugomo ligotingumas nio poreikius. Tampa svarbu tik tai, kas svarbu ligoniui: visaverslopins tė jo mityba, skausmo valdymas, ligonio miegas, pragulos, senos nuoskaudos. Sergančiajam tai yra nuostainiciatyvą bu – priežiūra, kurią jis gauna, ko ir pasigero, būna tobula. Namuose ligonis gauna individualią priežiūrą, tikėjimą sudaromos puikios sąlygos išlaisavimi. kyti įprastą gyvenimo būdą. Tačiau sudėtingiau slaugančiajam. Kad ir kaip jis būtų atsidavęs slaugomajam, ilgalaikis ir itin artimas santykis su ligoniu ilgainiui pradeda slėgti, žmogus pasijunta išsekęs, perdegęs, nebetenka gyvenimo džiaugsmo, tam tikra prasme tarsi „praranda save“. Atostogų reikia kiekvienam. Net ir Aukščiausiasis ilsėjosi po sunkių pasaulio ir žmogaus sukūrimo darbų, todėl mums, paprastiems žmonėms, poilsis reikalingas dar labiau. Metų plane tiesiog privalo atsirasti ilgesnis laikotarpis, kuomet šeimos narys, kuriam tenka didžiausias ligonio priežiūros krūvis, yra išleidžiamas atostogauti ir gali atsikvėpti. Mes neretai matome situacijas, kai itin atsidavusiems artimiesiems nėra taip paprasta palikti prižiūrimą ligonį kitiems giminaičiams – jie jaučiasi kalti, baiminasi, kad kiti artimieji nemokės taip gerai prižiūrėti jų sergančio tėčio ar mamos. Tačiau toks rūpestingumas perdėtas. Praktiškai visiems šeimos nariams tenka įsisavinti slaugos pagrindus (kaip ligonį kelti, sodinti, maitinti ir pan.), o patikėdami dalį atsakomybės, mes kartu leidžiame jiems augti ir jaustis naudingiems.

Įtraukti ligonį Bet kodėl kalbame vien apie galinčius padėti artimuosius? Ar kartais nepamiršome paties ligonio? Žinodami, kad žmogus serga, dažnai nesąmoningai jį nuvertiname, manydami, jog jis yra mažiau pajėgus. Reikėtų ligonį įtraukti į planuojamą slaugą ir skatinti, kad jis pats būtų kuo aktyvesnis. Gal jis pats gali pasišildyti pietus, jei paliksite maisto ant viryklės? Arba išgerti arbatos iš termoso, stovinčio ant spintelės greta lovos? Perdėtas mūsų rūpestingumas ves į per didelę, vadinamąją hiperglobą, kuri slopins ligonio iniciatyvą ir kartu pasitikėjimą savimi. Ilgainiui ligonis išmoks laikytis „aš negaliu“ pozicijos ir taps socialiai neįgalus. Siekiant išsaugoti ligonio gebėjimus, reikėtų įtraukti jį į slaugos procesą, o už jį atlikti tik tuos veiksmus, kurių pats nebegali padaryti. Artėjant didžiausioms metų šventėms, paraginsiu paskambinti tiems, kurie slaugo, ir pa(si)siūlyti padėti. Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

čiau, neturėtų atrodyti paprasta. Nesvarbu, ar vaikas, ar suaugęs, tačiau vienam asmeniui visuomet yra sunkiau, nei dalijantis atsakomybe su kitu šeimos nariu. Dėl to labai svarbu apgalvojant ilgesnės nei viena diena ligonio priežiūros planą pagalvoti ir apie slaugytoją – kada jis ilsisi, kada turi „laiko sau“, kur atsigauna? Savaitės priežiūros plane siūlyčiau numatyti atokvėpio galimybę – pusdienį ar vieną dieną, kuomet pagrindinis slaugantysis gali skirti laiko tik sau, o kiti artimieji jį tuo metu pavaduoja.

Padovanokite geriausią kalėdinę dovaną – dvi ar tris valandas savo laiko ir pabūkite su ligoniu. Išleiskite slaugantįjį apsipirkti, pasivaikščioti prie gražiai papuoštos miesto eglės ar tiesiog išgerti kavinėje kavos. Padėkite jam susiplanuoti laisvą laiką – padovanokite bilietus į teatrą ir kartu palaikykite kompaniją. O kitas šeimos narys lai pabūna tuo metu su ligoniu. Jei reikia daugiau informacijos ar norite pasitarti – ateikite, paskambinkite ir parašykite: Pagalbos namuose tarnyba prie Kristaus Prisikėlimo parapijos, Aukštaičių g. 6, Kaunas, tel. 8 683 18 181, el. paštas lc.slauga@gmail.com

Artuma 2016 m. gruodis

33


Už gyvenimą ir gyvybę

„Mokykite mus svajoti“ Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ, Lietuvos Caritas Užbaigiant Gailestingumo jubiliejų, lapkričio 11–13 d. popiežius Pranciškus pakvietė į Romą vargingiausiai gyvenančius, namų neturinčius žmones kartu švęsti bei žengti pro Šventąsias duris Šv. Petro bazilikoje. Į šį kvietimą atsiliepėme ir mes, šeši piligrimai iš Lietuvos, ir išgyvenome ypatingą malonę drauge su keturiais tūkstančiais vargingųjų iš viso pasaulio. Keliavome visi šeši labai skirtingi: štai gyvenimo iššūkių užgrūdinta moteris, senatvę pasitinkanti nakvynės namuose; vyras, kurio vaikystė buvo vieniša ir baisi, keliolika metų atlikęs bausmę pataisos namuose šiandien gyvenimą lipdo iš naujo; moteris, išgyvenanti ne tik materialinius sunkumus, bet ir bendravimo stoką, užsukanti į benamių dienos centrą pabūti tarp žmonių ir pasikalbėti; vyras, kadaise turėjęs nuosavą verslą, namus, šeimą, bet juos praradęs

dėl priklausomybės ir ilgus metus išbuvęs komoje, šiandien gyvena nakvynės namuose, vildamasis naujos pradžios; Carito benamių dienos centre daugel metų savanoriaujantis vyras, kasdien vis nauju žvilgsniu žvelgiantis į čia atėjusius žmones; ir aš – penktus metus keliaujanti Carito kelionę arti kenčiančio žmogaus ir vis neatsistebinti, koks kiekvienas esame ypatingas. Tačiau sykiu visi buvome panašūs gyvu troškimu leistis į kelią atviromis širdimis, pasiruošę priimti laukiančius iššūkius ir malones. 34

Artuma 2016 m. gruodis

Mūsų tikslas – Roma, esanti už 2 300 kilometrų,  – dviejų ilgų dienų kelionė mikroautobusu. Besikeičiant vaizdams pro langą ir ramiai kalbantis, turėjome progą pažinti kiekvieno gyvenimo istorijas. Kelionė mums buvo unikalus patyrimas, daugeliui – pirmoji tokia tolima. Trys dienos Romoje buvo gan intensyvios: pirmąją dieną dalyvavome privačioje audiencijoje pas popiežių Pranciškų, kuris drąsino: „Mokykite mus, kurie turime namus, nestokojame maisto ar vaistų, nepasitenkinti savimi. Savo svajonėmis mokykite mus svajoti, pradedant Evangelija, kur jūs esate  – pačioje Evangelijos širdyje. <...> Padėkite mums tikėti, kad neturtas yra Evangelijos širdyje.“ Ir... atsiprašė: „Evangelijos neskaitančių krikščionių vardu, tų krikščionių vardu, kurie sutikę vargstantį žmogų nusigręžia į kitą pusę, prašau: atleiskite.“ Antrąją dieną Šv. Augustino bažnyčioje klausėme liudijimų ir kartu šventėme Mišias, o pavakarę Šv.  Pauliaus bazilikoje dalyvavome žvakių vigilijoje. Čia mūsų laukė staigmena – Lietuvos trispalvė, plazdenanti tūkstantinėje minioje. Tai buvo mus pasitikusios organizacijos „Fratello“ (ital. brolis) dovana, ir mes labai apsidžiaugėme ją pamatę. Žvakių vigilijoje meldėmės rožinio malda ir dalyvavome bendrame liudijimų

bei maldos vakare. Trečiąją dieną, sekmadienį, keliavome į Šv. Petro baziliką kartu su popiežiumi švęsti šv. Mišių. Sudėtinga trumpai apsakyti, kokios buvo šios septynios dienos, iš kurių tris praleidome Romoje, tačiau norisi pasidalyti popiežiaus Pranciškaus žinia: gyvenime labai svarbu suprasti, jog nepraeinantys yra du dalykai – Viešpats ir mūsų artimas. Kas mūsų artimas? Ar tik tas, kuris yra mūsų asmeninėje aplinkoje, ar bet kuris mums kasdienybėje dovanotas žmogus? Savo kelionėje aiškiai jautėme, kad galime būti artimi. Ši piligrimystė leido išgyventi bendrystę ir jos teikiamas galimybes – tikrai ne visada bendrystė būna tobula ir lengva, bet ji leidžia mums augti palaikant ir stiprinant tarpusavio ryšį. Sunku išsakyti įspūdžius žodžiais, tačiau aišku viena, – ši galimybė vykti drauge leido ypatingai išgyventi Dievo gailestingumą ir malonę, jautėmės nuolat lydimi ir saugomi. Mokėmės nuolankiai ir kantriai priimti vienas kito nuotaikas, išgyvenimus, nesusipratimus. Pajutome, kad vienas kitam galime daug ką dovanoti pažindami ne tik save, bet ir šalia esantį. Popiežiaus pakvietimas ir kelionė leido stipriai pajausti, jog esame visateisiai visuomenės nariai, esame reikalingi, laukiami, mylimi, esame norimi ir pasitinkami, mumis rūpinasi ir džiaugiasi, kad esame. Deja, dauguma žmonių retai tai patiria, nes yra vienaip ar kitaip atstumti. Sugrįžome padrąsinti savo aplinkoje daryti mažus pokyčius, kurie mažintų takoskyrą tarp visuomenės ir jos išskirtų pakraščių. Kaip? Išeiti iš savo komforto zonos ir išdrįsti veikti neįprastai...


Gyvenimas kaip senas vynas

Nesusijusios temos Vanda IBIANSKA kolado plytelę, ir nedrįsdavau jos nepaimti, nes dėkodavo su ašaromis akyse. Bet labiausiai įsiminė tie obuoliai ir... jauni burokėliai. Dėkingas senas žmogus iš savo daržo atnešė gal kilogramą puikių burokėlių. Buvau dar visai jauna, valgių negaminau, bet tie burokėliai man buvo gražesni už nuostabiausias rožes. Kyšininkas suras šimtą pasiteisinimų, kodėl ima. Girdi, atlyginimas mažas, neatitinka jo atliekamo darbo ir kvalifikacijos. Arba: „Bet juk visi ima!“ Šlykščiau nesugalvosi. Iš ko imi? Iš turinčio mažiau už tave! O kur teisingumas, sąžinė, gėda? Brolau kyšininke, dvasios sausra tave kamuoja, gyveni psichologiniame diskomforte ir to net nenori suvokti. Kodėl nepabandžius gyventi kitaip? Gi nepaneigsi, kad su golfuku, kaip ir su visureigiu BMW, vis vien namus ar uošviją pasieksi per tą patį laiką. Ar tau tikrai reikia to niūraus juodo 300 m2 namo? Ką su tais kvadratais daryti, kai šeimos vos keturi žmonės? Taip ir norisi priminti milžiniškų vynuogienojų savininką turčių Diogeną... Na, lįsti statinėn nesiūlau, bet vis dėlto. Pakaks tų kyšių, net atkaru tapo. Navigacija rodo kitą kryptį.

Kodėl duodame kyšius? Atrodytų, suprantama. Norime geresnės paslaugos kokybės (ypač gydytojų). Tačiau tai visiškas absurdas. Neginčytinai absoliutus blūdas. Kiekvienas specialistas dirba taip, kaip moka, sugeba, išgali. Duosi kyšį ir manysi, žmogau, kad jo kvalifikacija bei žinios stebuklingu būdu valandai ar dviem šoktels iki debesų? Sakysite, gavęs į leteną bus malonesnis, mandagesnis, švelnesnis? Oi, 80 proc. tai priklauso nuo mūsų pačių elgesio – šypsenos, pasitikėjimo savimi, mandagaus tono ir dar kartą šypsenos. Nešame vokelius, gėrimus, saldainius, gėles, nes esame užguiti. Juk visi duoda!!! Kaip neduosi, gi tada pagalbos nesulauksi. Dosniausi yra pensininkai. Kodėl? Nes senatvė mūsuose nekotiruojama. Senyvas žmogus laikomas visuomenės balastu, nors garsiai, atviru tekstu to įvardyti nedrįstama. Užtai elgesiu parodoma. Brangieji, nustokite nešti tas pakišas! Savo kailiu patyriau, kad nieko neduodama sulaukiu tokios pačios kokybės paslaugų, kaip duodantieji kyšelius. Ne tik graudu, bet ir šlykštu, kai pensininkas, prašantis kompensacijos už šildymą (taigi, socialiai remtinas), duoda seniūnijos darbuotojai maišelį su brendžiu ir saldainių dėžute, o toji šypsodamasi priima. Taip ir ugdome begėdžius, besąžinius.

* * *

Kodėl kyšelius ima? O, čia jau reikia atskirų moralės ir psichologijos sričių studijų. Arba galima paprasčiau: pagalvoti apie Katalikų Bažnyčios mokymą. Na, jei atidžiau pažvelgsime į kyšininkų šeimas, tai kaip amen poteriuose kyšius ėmė ir duodavo jų tėvai. O kad nesąžiningumas ir godumas – baisios nuodėmės, jų niekas nepaprotino. Gal kalė, jog nevalia meluoti, vogti ar panašiai. Žmogelis ir mintija: „Aš nepavogiau, anas pats man davė.“ Kurgi ne! Taip ir susiformuoja žmogus – čiupna. O kodėl jis davė?! Beje, pats vos galą su galu sudurdamas… Nes pakluso sistemai ir... bijo. Sistema vadinasi „Netepsi – nevažiuosi“. Superinė nesąmonė! Savo teisių turime reikalauti, o ne paklusti kaip vergai įsišaknijusiam blogiui. Kartais pasitaiko ne kyšių, o dovanų, ir tai, mano galva, nesmerktina. Kartais net jaudina ir gražu. Pati esu gavusi. Sykį, tolimais sovietmečio laikais, dar jaunystėje, gavau du kilogramus itin skanių obuolių iš senuko, kuriam suradau ir sutvarkiau dokumentus pensijai gauti. Tada dirbau tokioje vietoje, kad dėl menko darbo krūvio turėdavau daug laisvo laiko, tad tų pensinių dokumentų „padariau“ galybę. Bandydavo įkišti gniužulėlį rublių, bet greit pasklido žinia, kad neimu. Kartais atnešdavo šo-

* * *

Švietimo tema formaliai su kyšiais nesusijusi (ar tikrai?), bet su teisingumu tai dar ir kaip! Be to, po šeimos – tai antras pagal svarbą dalykas. Atėjęs į mokyklą mažylis įžengia į socialinio gyvenimo pradžiapatį, ne vien tik pradeda kaupti žinias. Vieša paslaptis, jog mūsų švietimo sistema išgaišusi. Tūlas porina, kad edukologijos mokslai ir jų kalvės goglinėja vietoje. Na, čia – destis kaip žiūrėsime. Būdama eilinė pilietė, kaltinu įvairių gymių beigi veislių politinius humanoidus. Nė vienai valdančiųjų grupei švietimas nebuvo ir nėra prioritetas, nors deklaruoja priešingai. Žinau, žinau, atlyginimai, pensijos, krašto gynyba, sveikatos apsauga ir pan. Tik kad švietimas nėra vien investicija į ateitį būsimo BVP forma. Tai mūsų visuomenės moralės ašinis motyvas, kultūrinis imunitetas, žmonių dvasinė ir materialinė gerovė. Trumpai sakant – pagrindų pagrindas. O kaip jau trečią dešimtmetį mūsų valdantieji visų valstybės reikalų tiglyje mato švietimą? Jiems tai skursnutėlis dalykas. Seimo ir Vyriausybės triūsliai, manding, nedaug teapsišvietę, jei nesugeba teisingai sudėlioti prioritetų eilės. Artuma 2016 m. gruodis

35


Gyvenimas kaip senas vynas

Kaip visuomenė ir valstybė gali sėkmingai klestėti, jei nesirūpinama, kad didėtų proto skvarba, žmonėms atsirastų daugiau tų praskilų smegenyse? Bet nesirūpinama! Belieka melstis, nes ką daugiau padarysi? Negaliu neįterpti (na negaliu ir gana!), jog esant geriau informuotai visuomenei nebūtume turėję tokios politinės situacijos, kokią turime šiandieną.

* * *

Emigruoju į trečią aktualią (ir netgi madingą) temą. Žinoma, kad apie girtuoklystę ir blaivybę. Po rinkimų bulviakasio, kai prie valdžios vairo stojo keistų žalių valstiečių partija, neaiški savo vertybėmis, neturinti skaidrios, griežtai konstruktyvios programos, jos pilkasis kardinolas suskato diktatoriškai skelbti blaivybę. Skelbti viena, o išblaivinti girtuoklius jau visai kas kita. Iki šiol tai pavyko tik vyskupui Valančiui, bet anas ne kolchoze augo ir stiprią galvą turėjo. Be to, autoritetą. Ir krištolinę reputaciją. Padarysiu mažą ekskursą į šalį. Pastaruoju metu mano draugų rate cirkuliuoja stora knyga „Vodkos“ imperija. Joje su dideliu išmanymu rašoma apie tai, kaip naudojant degtinę per kelis šimtmečius rusų tauta buvo sudorota intelektualiai, moraliai ir psichologiškai. Ir kaip dorojama dabar. Perskaičiau labai susidomėjusi. Bet čia tarp kitko. Mane suglumino faktas, kad nuo Ivano Rūsčiojo laikų iki dabar pajamos už alkoholį sudaro trečdalį Rusijos biudžeto. Trečdalį!!! Čia tik medžiaga pamąstymui ir asociacijoms su naujuoju mūsų blaivybės pranašu. Monopolizuosime šnapsą ir Suvalkijoj vyšnios sužydės. Pakėliau ekonomiką... O kad būtų morališkiau, galima paleisti kovos už blaivinimą dūmų uždangą. Tuo tarpu blaivėti reikia iš tikrųjų. Netikiu aš tais 14 ar 13 absoliutaus alkoholio litrų kiekvienam lietuviui „ant galvos“. Išgeriame mažiau, bet vis vien gerokai per daug. Tai kaip gelbėtis? Apriboti alkoholio pardavimą? Ai, pasidarys žmonės atsargų. Kuklesnio biudžeto figūrantas prisimins pilstuką („Jį net pats Brazauskas gėrė!“) ir suklestės samagonija. Ir pradinukui aišku, kad tokia kryptis nebus efektyvi.

* * *

– Pagaliau aš pasiekiau finansinį stabilumą. – Ir kuo gi jis pasireiškia? – Pinigų nebuvo, nėra ir, atrodo, nebus.

* * *

Gydytojas sako pacientui: – Labai gerai, kad spėjote pas mane ateiti! – Oi, ar kažkas rimto? – Na... dar kokia diena, ir pats būtumėt pasveikęs!

* * *

Pas visus verda jausmai, o pas mane – grikiai. 36

Artuma 2016 m. gruodis

Šia proga verta prisiminti gėdingą faktą, kad Lietuvoje gydymo nuo alkoholizmo nėra. Rimtos reabilitacijos nefinansuojamos. Jei viena kita ir yra, tai pabuvęs „kadenciją“ ligonis išeina į provokuojamą aplinką. Rizika šokteli aukštyn. O liga baisi, nešanti ne tik moralinę bei socialinę, bet ir fizinę griūtį. Nesu Valančius, bet galvoju, jog prekybos apribojimai ir graudenimai yra kinų gamybos priemonė. Kokybė tokia pati. Du gydytojai, liūdnasis Antanas Matulas ir dar tragiškesnis Aurelijus Veryga, neįtikino rūkalių kvėpuoti ozonu, o degtinės mylėtojų gerti tik tyrą pagarsėjusio Žygaičių kaimo vandenį. Gal verta neišradinėti dviračio ir Valančiaus naudotu būdu „eiti per kišenę“? Pasirodei darbe su kvapeliu ar „iš po vakarykščios“ – ir minus, pvz., 30 proc. nuo atlyginimo tą mėnesį. Pašlitinėjai gatvėje netvirtom kojom ir mokėk, pvz., 200 euriukų (policija pasirūpins, gaudama savo dalį iš tų dviejų šimtų). Buitinis skandalas dėl alkoholio? Vėl per pinigus šast! Tie patys įstatymai turėtų galioti ir pašalpiniams. Tvirtai, be jokių diskusijų ir išimčių. Dar padaryčiau juokingų, gėdinančių filmukų, vaizdo klipų apie girtus. Nežinau, ką ten įstatymai kalba, bet su realiais „herojais“. Periodiškai, kokius du sykius per savaitę tegu jie pasidžiaugia savo „debiutais“ televizijoje, internete. Tie variantai jau turbūt apsvarstyti ir atmesti, bet kad nieko geresnio nesugalvosite. Net jei dėsite tiek pastangų, kaip Mongolijos pensininkai gindami komunizmą. Juolab kad žaliai kaimiškoje partijoje taip marga, jog ten rasi visko! Nuo blondinės iki bulvių traškučių. Iš tokio kratinio efektyvių darbų sunku tikėtis. O man tai kas! Kaip gėriau sekmadieniais ir per šventes po porą taurių gruziniško vyno, taip ir gersiu. Brendžio tai ne. Nebent konjako. Pvz., Martelio 40–50 gramų. Bet geriau vyno. Aha! Ir dar vairuotojams siūlau sumažinti leistiną alkoholio normą iki 0,2 promilių. Tai tiek. Taškas.

* * *

– Kur dirbi? – Niekur. – Tai ką veiki? – Nieko. – Geras užsiėmimas.... – Taip, bet kokia konkurencija!

* * *

– Tėti, kodėl gandrai žiemą išskrenda į pietus? – Nes ten randa varlių. – O kaip nuskrenda varlės?


Artuma Vienintelis Lietuvoje katalikiškas žurnalas šeimai ir visiems ieškantiems Dievo bei žmonių artumos

2017-aisiais kviečiame drauge atrasti MEILĖS DŽIAUGSMĄ pagal popiežių Pranciškų! PASKUBĖKITE! Tik iki gruodžio 20 d. galite užsiprenumeruoti žurnalą ateinantiems metams bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje arba internetu (prenumeruok.lt). Indeksas 5010. Metų prenumeratos kaina – 21,05 Eur

www.artuma.lt

PAGALIAU VISA SPALVOTA!

YPATINGAS PASIŪLYMAS VIENUŽIAMS! Užsisakykite metinę Artumos prenumeratą iki Naujųjų metų ir gaukite 50 proc. nuolaidą metinei narystei internetinėje pažinčių svetainėje katalikams kitoLink.lt. Daugiau: kitoLink.lt; 8 615 24 674

KALĖDINĖS „KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIŲ“ KNYGOS

Bruno Forte ŠVENTOS KALĖDOS: prakartėlės meditacijos Knygelėje yra dvi Kalėdų prakartėlės meditacijos. Pirmojoje siekiama atskleisti vidinį veikėjų pasaulį, o antrojoje žvelgiama į barokinės Neapolio prakartėlės visumą ir jos įvairovę, kurioje dieviškumas susitinka su žmogiškumu.

Edmond Prochain. ANGELŲ KLUBAS Albinas nori ką nors padovanoti naujųjų kaimynų berniukui Haniui. Bet kaip išrinkti, kas tiktų geriausiai? Į pagalbą atskrenda Tirdelis ir angelų klubas. Drauge jie bandys surasti pačią nuoširdžiausią dovaną. Nuotaikinga ir švelnumo kupina pasakėlė apie mažojo Albino ir jo angeliuko sargo Tirdelio nuotykius bei išdaigas! Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt


Gruodžio Artuma: ar įmanomas gailestingumas be teisingumo? Gailestingumas ir teisingumas – du broliai ar priešai? Juk be teisingumo gailestingumas užliūliuoja, o teisingumas be gailesčio žudo. Gal „besaikis gailestingumas“ teisingai mus piktina? Kaip nepasiklystant saviapgaulės rūke kurti teisingą bei gailestingą santykį su savimi ir aplinkiniais? Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma  

2016 m. gruodis / 12

Artuma  

2016 m. gruodis / 12

Profile for artuma
Advertisement