__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. liepa– rugpjūtis

7/8


Ganytojų žodis. Iš nacionalinio Gailestingumo kongreso Vilniuje

Sekmadienį per Vilniaus miestą nešime pirmąjį originalų Dievo Gailestingumo paveikslą. Tai šv. Faustinos mintis, užrašyta jos dienoraštyje. Apie tą dieną, kai pirmą kartą paveikslas buvo išstatytas Aušros Vartų koplyčioje, ji rašo: „Kai šis paveikslas buvo išstatytas, išvydau gyvą Jėzaus rankos judesį, kuris nubrėžė didžiulį Kryžiaus ženklą. Tos pačios dienos vakarą atsigulusi į lovą išvydau, kaip šis paveikslas ėjo virš miesto, o miestas buvo uždengtas tinklais. Kai Jėzus praėjo, perpjovė visus tinklus, o paskui nubrėžė didžiulį švento Kryžiaus ženklą ir išnyko“ (šv. Faustinos Dienoraštis, p. 133). Viešpats gausiai mus laimina. Viešpats išlaisvina mus iš nuodėmės pinklių, Jo Gailestingumas teikia mums džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti. Popiežius Pranciškus ragina: „Leiskime būti Dievo nustebinti, leiskime, kad Šventoji Dvasia mus nustebintų.“ Būkime šiomis dienomis Šventosios Dvasios vedami. Gailestingasis Dievas stebina, gailestingasis Dievas gydo, gailestingasis Dievas išlaisvina. Šio kongreso dienomis leiskime Dievui mus nustebinti, kad pastiprinti malda ir liudijimais grįžtume į savo namus, parapijas ir toliau darbais bei veiksmais su dar didesniu džiaugsmu liudytume Dievo gailestingumą kasdieniame gyvenime. Arkivyskupas Gintaras GRUŠAS Iš homilijos atidarant kongresą, 2016 05 06

Prisiliesdami prie kenčiančio ar atstumto žmogaus, ligonio, senelio, vaiko, prisiliečiame prie Kristaus. Tai yra tikrasis krikščionio gyvenimas, kurio Kristus mus moko. Galvoju apie visus vaikus, kurie nepatyrė tėvų meilės, kurie auga vaikų namuose, o ne jaukiame šeimos prieglobstyje. Kristus beldžiasi į kiekvieno mūsų širdį prašydamas atverti jiems savo šeimų duris bei širdis. Ačiū Dievui, kad atsiranda žmonių, kurie išgirsta šį Dievo raginimą ir įvaikina juos, dovanoja jiems šeimą. Drąsinu visus, kurie tik galite, – nepalikime vaikų be savų namų. Žinau, kad yra daug sunkumų, tačiau argi vaiko gyvenimas nėra vertesnis už visus sunkumus? Gailestingumo sekmadienio išvakarėse dalyvavau maldos budėjime Šv. Petro aikštėje ir girdėjau popiežiaus raginimą: „būtų gražu, jeigu Gailestingumo metų proga kiekviena vyskupija įkurtų ką nors gailestingumo darbams vykdyti: ligoninę, namus seneliams, centrą benamiams ar turintiems priklausomybių. Gyvą gailestingumo darbą, gyvą Gailestingumo metų atminimą“. Įsiklausykime į Šventojo Tėvo kvietimą, pagalvokime, ką mes Lietuvoje galime padaryti, kad šie Gailestingumo metai nepasibaigtų tik gražiais renginiais, bet atneštų konkrečių vaisių mūsų visuomenės, Bažnyčios gyvenime. Kalbėkime apie tai su ganytojais – vyskupais, kunigais, darykime ką nors, kad Dievo Gailestingumo Veidas būtų tarp mūsų regimas, atpažįstamas ir mylimas. Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS Iš homilijos kongreso Mišiose, 2016 05 07

Jėzus yra visų Viešpats, ir Jo žinia skirta visiems. Jo siūlomas atleidimas, rodantis Dievo gailestingumą ir atjautą, išties yra geroji naujiena visai žmonijai. Laukdami Jėzaus sugrįžimo, turime vykdyti šią didžią užduotį – padaryti Dievo gailestingumą ir meilę žinomus visiems. Taip pasirengsime džiugiai sutikti Jį tada, kai Jis šlovingai grįš laikų pabaigoje. <...> Neleiskime šiems Ypatingojo jubiliejaus metams praeiti neįsileidus į širdį jų pagrindinės žinios ir jos neįgyvendinus. Atverkime savo širdis Dievo gailestingumui ir siekime Jo atleidimo. Skatinkime atlaidumą ir susitaikymą savo namuose, mokyklose, darbovietėse ir bendruomenėse. Kaip gerasis samarietis, tapkime jautresni kitų fiziniams ir dvasiniams poreikiams, savo tikėjimą konkrečiai reikšdami gerais darbais. Šv. Faustina, didžioji gailestingumo apaštalė, ir šv. Jonas Paulius II teužtaria mus ir telaimi mums „malonę visada gyventi bei žengti gaubiamiems Dievo atleidimo ir tvirtai pasitikintiems jo meile“ (popiežius Pranciškus, Misericordiae vultus, 24). Mergelė Marija, Gailestingumo Motina, Vilniaus ir visos Lietuvos žmonių taip su meile gerbiama Aušros Vartų koplyčioje, teužtaria mus ir tepadeda mums pasiryžti būti gailestingumo apaštalais mūsų laikų žmonėms. Kardinolas Pietro PAROLIN Iš homilijos baigiant kongresą, 2016 05 08


Laiškas skaitytojams

Mielieji, vasarinė Artuma pasitinka Jus ypatingu viršeliu – Gailestingojo Jėzaus paveikslas (kurio atsiradimo, klajonių ir gyvavimo stebuklų nesutalpins jokios knygos ar filmai) štai ima ir iškeliauja Vilniaus gatvėmis!.. Kodėl ir ką tai reiškia?! Iš dalies paaiškina arkivyskupas Gintaras Grušas, primindamas sesers Faustinos regėjimus; bet tai tik iš dalies, nes kaži kaip ten būtų, jeigu ne popiežius Pranciškus ir jo paskelbtas ypatingasis Gailestingumo jubiliejus (nes būtent šia proga surengto nacionalinio Gailestingumo kongreso metu ir įvyko ši piligrimystė!)? Bet ką gi reiškia man šita kelionė? Ar aš į ją įsitraukiau? Ar jau pavėlavau? O gal dar ne? Tada kokiu būdu įmanoma?.. Pasirodo, štai pats popiežius, pašėlęs tas mūsų Pranciškus, taip paprastai paaiškino dar bulėje apie Jubiliejaus paskelbimą Gailestingumo Veidas (MV, 15): Ypatingas ženklas Šventaisiais metais yra piligriminė kelionė, nes ji simbolizuoja kiekvieno žmogaus per gyvenimą nueinamą kelią. Piligriminė kelionė yra pats gyvenimas, o žmogus – viator, piligrimas pakeliui į trokštamą tikslą. Panašiai ir norėdamas nukakti prie Šventųjų durų Romoje ar į kurią nors kitą vietovę kiekvienas pagal savo jėgas turi atlikti piligrimystę. Ši turėtų rodyti, kad ir gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos. Ši kelionė turi skatinti atsiversti: žengdami pro Šventąsias duris, leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums. Viešpats Jėzus nurodo piligriminės kelionės etapus, per kuriuos galima pasiekti šį tikslą: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu jums atiduos į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 37–38). Todėl, brangieji, vasariškai dviguba Artuma ir kviečia Jus pailsėti nuo gailestingumo darbų kūnui ir sielai aptarimo (bet ne nuo jų darymo) ir pasinerti į piligrimystę. Visus – jaunus ir senus, tėvus ir vaikus, net ligonius ir kalinius – visus piligrimais tapti kviečia popiežius Pranciškus! Kaip tai įmanoma, ką tai reiškia? Sako, Gailestingumo Veidas stebina, gydo, išlaisvina! Tad keliaukime drauge ir būsime nustebinti! Darius Chmieliauskas

Turinys Kronika

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ Aš čia... o kur tu?

22

Vaisingumo dovana ar problema

44

24

Elvyra KUČINSKAITĖ Išdavystė (I)

46

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Tesusirinks visi piligrimai

3

Šabas – laikas Viešpačiui ir...

Bažnyčios pulsas

4

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Laisva visuomenė skatina dorybes

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Šlovink Viešpatį, kad ir kas nutiktų 26

6

Dievas kelio gale

28

Po tos kelionės...

33

Giovannino GUARESCHI Varteliai

48

Valdonė MINCIŪTĖ Kai žmogus – prekė (II)

34

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Istorija, kurioje dalyvaujame

50

Jolanta RAMONIENĖ Karštoji priešrinkiminė vasara

7

Ką turime žinoti ir daryti?

8

Antanas SAULAITIS SJ Trokštantieji mokslo

11

36

Jaunimo iššūkis

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Vytautas LANGAS Atsivertimo kelionė

Atsargiai paAUgliAI

12

Vytautė MACIUKAITĖ Kelionė iš savęs ir į save

13

Kun. Kęstutis SMILGEVIČIUS Piligrimystės istorija

Monika ŽYDELIŪNAITĖ PaJuDam!

36

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Naujoji karta – įkvepia ar gąsdina?

38

14

Marija STANULYTĖ Keliauti kartu per vaizdus

Rūta LAZAUSKAITĖ Kas ateina dykai, neturi pražūti veltui

40

18

Robert McTEIGUE SJ Tikra piligrimystė turi kainą

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Jaunam vynui – nauji vynmaišiai

42

20

Inesa ČAIKAUSKIENĖ Piligrimystė Vilniuje – Gailestingumo mieste

21

O mes kitokie

Indrė PILIPAVIČIŪTĖ ir Gedas MALINAUSKAS Gailestingumo kelionė į Romą

43

Atokvėpio valandai

Akiračiai

Šventasis Dominykas

52

Pirmoji meilė stipri, ji lieka

54

Dr. Romualdas KAŠUBA Šiandieniai riteriai

56

Sveikata

Kūno ir sielos gydymas

57

Medicina ir džiazas

58

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Mano piligrimysčių patirtys

59

Viršelyje – Evaldo Lasio nuotrauka

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

1


Kronika

20 T Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys

Liepos liturginiai skaitiniai

1 P Am 8, 4–6. 9–12; Ps 119; Mt 9, 9–13 2 Š Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Iz 61, 9–11; 1 Sam 1, 4–8; Lk 2, 41–51

3 S XIV EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 66, 10–14c; Ps 66; Gal 6, 14–18; Lk 10, 1–12. 17–20 4 P Šv. Elzbieta Portugalė Oz 2, 16. 17b. 19–22; Ps 145; Mt 9, 18–26 5 A Šv. Antanas Marija Zakarijas, kunigas Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115; Mt 9, 32–38 6 T Šv. Marija Goreti, mergelė, kankinė Oz 10, 1–3. 7–8. 12; Ps 105; Mt 10, 1–7 Valstybės (Mindaugo karūnavimo) diena 7 K Oz 11, 1–4. 8c–9; Ps 80; Mt 10, 7–15 8 P Oz 14, 2–10; Ps 51; Mt 10, 16–23 9 Š Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas, ir jo draugai, kankiniai Iz 6, 1–8; Ps 93; Mt 10, 24–33 10 S XV EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Įst 30, 10–14; Ps 69; Kol 1, 15–20; Lk 10, 25–37 11 P Šv. Benediktas, abatas, Europos globėjas Pat 2, 1–9; Ps 34; Mt 19, 27–29 12 A Iz 7, 1–9; Ps 48; Mt 11, 20–24 13 T Šv. Henrikas Iz 10, 5–7. 13–16; Ps 94; Mt 11, 25–27 14 K Šv. Kamilis Lelietis, kunigas Iz 26, 7–9. 12. 16–19; Ps 102; Mt 11, 28–30 15 P Šv. Bonaventūra, vysk., Bažnyčios mokyt. Iz 38, 1–6. 21b. 7–8; Iz 38, 10–12. 16; Mt 12, 1–8 16 Š Karmelio kalno Švč. M. Marija (Škaplierinė) Mch 2, 1–5; Ps 10; Mt 12, 14–21 17 S XVI EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Pr 18, 1–10a; Ps 15; Kol 1, 24–28; Lk 10, 38–42 18 P Mch 6, 1–4. 6–8; Ps 50; Mt 12, 38–42 19 A Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 85; Mt 12, 46–50

Jer 1, 1. 4–10; Ps 71; Mt 13, 1–9 21 K Šv. Laurynas Brindizietis, kun., Bažnyčios mokytojas Jer 2, 1–3. 7–8. 12–13; Ps 36; Mt 13, 10–17 22 P Šv. Marija Magdalietė Gg 3, 1–4a arba 2 Kor 5, 14–17; Ps 63; Jn 20, 1. 11–18 23 Š Šv. Brigita, vienuolė, Europos globėja Gal 2, 19–20; Ps 16; Jn 15, 1–8 24 S XVII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Pr 18, 20–32; Ps 138; Kol 2, 12–14; Lk 11, 1–13 25 P Šv. Jokūbas, apaštalas 2 Kor 4, 7–15; Ps 126; Mt 20, 20–28 26 A Šv. Joakimas ir Ona, Švč. M. Marijos tėvai Sir 44, 1. 10–15; Ps 132; Mt 13, 16–17 27 T Jer 15, 10. 16–21; Ps 59; Mt 13, 44–46 28 K Jer 18, 1–6; Ps 146; Mt 13, 47–53 29 P Šv. Morta 1 Jn 4, 7–16; Ps 34; Jn 11, 19–27 30 Š Šv. Petras Auksažodis, vysk., Bažnyčios mokyt. Jer 26, 11–16. 24; Ps 69; Mt 14, 1–12 31 S XVIII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Koh 1, 2; 2, 21–23; Ps 90; Kol 3, 1–5. 9–11; Lk 12, 13–21 Popiežiaus intencijos liepai:

Bažnyčios – kad būtų deramai gerbiami čiabuviai, kurių tapatybei ir netgi gyvybei kyla grėsmė; misijų – kad Bažnyčia Lotynų Amerikoje ir Karibuose, pasitelkdama savo misiją žemyne, skelbtų Evangeliją su nauja jėga ir užsidegimu.

Rugpjūčio liturginiai skaitiniai

1 P Šv. Alfonsas Marija Liguoris,

vyskupas, Bažnyčios mokytojas Jer 28, 1–17; Ps 119; Mt 14, 13–21 2 A Šv. Euzebijus Vercelietis, vyskupas; šv. Petras Julijonas Eimaras, kunigas Jer 30, 1–2. 12–15. 18–22; Ps 102; Mt 14, 22–36 3 T Jer 31, 1–7; Jer 31, 10–13; Mt 15, 21–28 4 K Šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigas Jer 31, 31–34; Ps 51; Mt 16, 13–23

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 7/8 (318/319) / 2016 (ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 207613, tiražas 10 200 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Dvigubo žurnalo kaina 2 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

5 P Švč. Marijos bazilikos pašventinimas

Nah 2, 1–3; 3, 1–3. 6–7; Įst 32, 35–36. 39. 41; Mt 16, 24–28 6 Š Kristaus Atsimainymas Dan 7, 9–10. 13–14 arba 2 Pt 1, 16–19; Ps 97; Lk 9, 28b–36 7 S XIX EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Išm 18, 6–9; Ps 33; Žyd 11, 1–2. 8–19; Lk 12, 32–48 8 P Šv. Dominykas, kunigas, vienuolis Ez 1, 2–5. 24–28c; Ps 148; Mt 17, 22–27 9 A Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta, mergelė, kankinė, Europos globėja Oz 2, 16b. 17b. 21–22; Ps 45; Mt 25, 1–13 10 T Šv. Laurynas, diakonas, kankinys 2 Kor 9, 6–10; Ps 112; Jn 12, 24–26 11 K Šv. Klara, mergelė Ez 12, 1–12; Ps 78; Mt 18, 21 – 19, 1 12 P Šv. Joana Pranciška Šantalietė, vienuolė Ez 16, 1–15. 60. 63; Iz 12, 2–6; Mt 19, 3–12 13 Š Šv. Poncijonas, popiežius, ir Ipolitas, kunigas, kankiniai Ez 18, 1–10. 13b. 30–32; Ps 51; Mt 19, 13–15 14 S XX EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Jer 38, 4–6. 8–10; Ps 40; Žyd 12, 1–4; Lk 12, 49–53 15 P ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab; Ps 45; 1 Kor 15, 20–27a; Lk 1, 39–56 16 A Šv. Steponas Vengras Ez 28, 1–10; Įst 32, 26–28. 30. 35–36; Mt 19, 23–30 17 T Šv. Hiacintas, kunigas Ez 34, 1–11; Ps 23; Mt 20, 1–16 18 K Ez 36, 23–28; Ps 51; Mt 22, 1–14 19 P Šv. Jonas Eudas, kunigas, vienuolis Ez 37, 1–14; Ps 107; Mt 22, 34–40 20 Š Šv. Bernardas, abatas, Bažnyčios mokytojas Ez 43, 1–7a; Ps 85; Mt 23, 1–12 21 S XXI EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Iz 66, 18–21; Ps 117; Žyd 12, 5–7. 11–13; Lk 13, 22–30 22 P Švč. Mergelė Marija Karalienė Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Lk 1, 26–38 23 A Šv. Rožė Limietė, mergelė 2 Tes 2, 1–3a. 13–17; Ps 96; Mt 23, 23–26 24 T Šv. Baltramiejus, apaštalas Apr 21, 9b–14; Ps 145; Jn 1, 45–51 25 K Šv. Liudvikas; šv. Juozapas Kalasantas 1 Kor 1, 1–9; Ps 145; Mt 24, 42–51 26 P 1 Kor 1, 17–25; Ps 33; Mt 25, 1–13 27 Š Šv. Monika Sir 26, 1–4. 13–16; Ps 131; Lk 7, 11–17 28 S XXII EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Sir 3, 17–18. 20. 28–29; Ps 68; Žyd 12, 18–19. 22–24a; Lk 14, 1. 7–14 29 P Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas Jer 1, 17–19; Ps 71; Mk 6, 17–29 30 A 1 Kor 2, 10b–16; Ps 145; Lk 4, 31–37 31 T 1 Kor 3, 1–9; Ps 33; Lk 4, 38–44 Popiežiaus intencijos rugpjūčiui:

Bažnyčios – kad sportas būtų tautų broliško susitikimo proga ir prisidėtų prie taikos stiprinimo pasaulyje; misijų  – kad krikščionys gyventų Evangelija, liudydami tikėjimą, sąžiningumą ir artimo meilę.


Kronika Liturgijos katechezė

Vido Venslovaičio nuotrauka

Tesusirinks visi piligrimai Kun. Artūras KAZLAUSKAS Juk akivaizdu: kai žmogus išeina iš motinos įsčių, pradeda kelionę. Bent jau į kapą. Krikščionybėje keliaujama į Tėvo namus, kuriuose daug buveinių, paruoštų Kristaus. Mūsų kelionės tikslas – susitikimai, bendrystė, santykiai, Meilė. Romos katalikų liturgija po Vatikano II Susirinkimo reformos aiškiau išreiškia šią žmogaus kaip keliautojo būtį. Kiekviename sakramente ir ypač Eucharistijoje keliavimo aspektas išgyvenamas procesijomis. Kai kuriose jų visi dalyvaujame, kitose matome judant kai kuriuos iš mūsų. Trys procesijos Mišių apeigose vis kita prasme nori priminti mums apie judėjimą tikslo link. Kas dalyvavo bažnyčios dedikavimo ar Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus pradžios iškilmėse, patyrė, kad tokiomis ypatingomis progomis liturgija pradedama stacijos forma. Visi ateina į kokią nors bažnyčią ar kitą tinkamą vietą, ten malda pradeda susirinkimą ir, giedodami giesmes, visi drauge su vyskupu keliauja į kitą vietą. Gaila, kad panašių procesijų, nors jos nurodytos apeigynuose, nerengiamos Lietuvoje švenčiant Kristaus Paaukojimą (Grabnyčias) ar Verbų sekmadienį... Panašią visų atėjimo procesiją išreiškia Mišių įžangos procesija. Šitaip simboliškai kalbama apie tai, kad visi, esantys aplink altorių, atėjo,  – paliko savo namus, darbus, visa, kas įprasta. Tas, kuris juos čia sukvietė, simboliškai rodomas kryžiumi, nešamu procesijos priekyje. Taigi mes visi  – keliautojai, vedami Kristaus. Jis eina pirmas, mes Jį sekame. Jis rodo kelią. Krikščionis yra žmogus, kurį Kristus veda. Ar kasdien rytais ir spręsdami problemas išdrįstame pasakyti: „Tu vesk, Viešpatie!“? Taigi žiūrėkim pirmyn  – į Vedantįjį. Nebūsime apsaugoti nuo nesėkmių ir bėdų, nuo kančios ir skausmo (įsižiūrėkime į kryžių!), bet visa pereisime drauge su

prisikėlusiu Nukryžiuotuoju. Nuo kryžiaus sklinda malonus smilkalų kvapas. Liturgijoje smilkalai pradėti naudoti norint malšinti negerą maldininkų kvapą. Vienas iškalbingiausių to pavyzdžių – milžiniškas smilkytuvas Šv. Jokūbo bazilikoje Santjago de Komposteloje. O juk ten susirenka pėsčiomis keliavusieji! Kodėl čia rašau apie tai? Šioje procesijoje reikia žiūrėti ne vien pirmyn, bet ir aplink. Einu ne vienas. Šalia – mano broliai ir seserys. Nesvarbu, kad nepažįstami ar ne mano odos spalvos. Visus mus veda tas pats Mokytojas. Tai Jis savo maloniu meilės kvapu naikina mūsų nuodėmės tvaiką. Tai Jis moko keliauti drauge ir parodyti meilę iki galo. Net numirti dėl kito, jei reikės. Ir dėl to man visiškai nepažįstamo, nemalonaus, pavojingo pabėgėlio. Taip darė Kristus. Ir mus tam vedasi. Šita procesija mus suvienija. Ji pasako, kad drauge keliaujantys per pasaulį, dabar drauge dalyvaus ir liturgijoje. Nepamirškime, kad susikaupimas liturgijoje yra bendruomeninio, ne asmeninio pobūdžio. Mums reikia mokytis melstis drauge, kad mokėtume gyventi drauge. Kad sugebėtume atsisakyti savo norų dėl visų gerovės. Kaip tikrų tikriausioje kelionėje: kai reikia eiti, einama, kai ilsėtis, ilsimasi, kai klausoma – tylima, kai kalbina – atsakai. Reikia prisitaikyti. Kitaip būsi trukdys. Antroji Mišių procesija – su duonos ir vyno atnašomis. Mes viską gauname iš Dievo rankų. Duona būtina gyvybei ir gyvenimui, vynas teikia džiaugsmą. Beje, be vyno galima gyventi (tik ne be džiaugsmo!), be duonos – ne. Vynas iš-

reiškia perteklių, kurį Dievas teikia. Mums reikia išmokti pastebėti, ką turime, dėkoti už tai ir dalytis. Visu tuo, ką turime! Todėl atnešame, ką turime. Mažai kur ši procesija atliekama. O ji privaloma. Ne pats kunigas pasiima atnašas, tarsi jos būtų jo paties, – jam jas Dievo žmonės paduoda. Mišioms būtini produktai įgyjami už tikinčiųjų pinigus, sudedamus Mišių metu. Čia šventos aukos, naudojamos Bažnyčios misijai ir vargstančiųjų globai. Reikia, kad jas surinktų vyrai ir moterys ir procesijoje atneštų. Deja, bet kunigams duoda daugiau (!), todėl kunigai patys ir renka… O gaila. Nepasitikima tikinčiųjų atsakomybe?! Taigi šie keliautojai gausiai apdovanoti ir besirūpinantys, besidalijantys vieni su kitais. Iš čia džiaugsmas ir turtas. Trečioji Mišių procesija – Komunijos. Susivienijimas – štai ką reiškia lotyniškas momento pavadinimas. Čia Mišių kulminacija ir esmė. Valgydami Kristaus Kūną ir gerdami iš Jo Kraujo taurės, susivienijame su Juo ir su tais, kurie valgo. Kaip tinkamiausia susivienyti? Stovint? Klūpint? Einant! Štai keliautojai. Giedantys, tvarkingai sustoję, pastebimai gerbiantys (mylintys?) vieni kitus keliauja altoriaus stalo link. Mes dar kely. O dabar reikia pailsėti, stabtelėti, pasistiprinti, kad galėtume keliauti toliau. Į tikslą. Drauge su kitais. „Džiaugiuosi, išgirdęs, kas man pasakyta: Į Viešpaties būstą keliaujam!“ (Ps 122, 1), – Izraelio tauta šitaip giedojo apie savo kelionę į Jeruzalę. O mes drauge su ja giedame apie kelionę į Dangaus Jeruzalę. Tesusirinks visi piligrimai!

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

3


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

L’Osservatore Romano nuotrauka

valstybės teroristų išpuoliai padėjo jų Bažnyčiai dar labiau sutvirtinti ryšius su katalikais, o pats ganytojas nuolatos bendrauja su Irako katalikų vyskupais. „Ši tragedija mus suvienijo. Islamo valstybė išvarė visus Mosulo krikščionis, tad koks dabar skirtumas?! Jie viską iš mūsų atėmė, išskyrus tikėjimą, todėl šiandien Irake darbuojamės kaip viena krikščionių Bažnyčia.“

Vienintelis kelias – vienybė

Kalendoriui artėjant prie vasarvidžio, naujienų agentūrose vis labiau įsivyrauja štilis, todėl staiga triukšmas kyla ir dėl to, ar popiežius Pranciškus pasakė, pvz., „dauguma“, ar „kai kurios“ iš šiandieninių sakramentinių santuokų yra negaliojančios. Žinant dabartinio popiežiaus bendravimo su spauda stilių, nieko nuostabaus, kad patarėjams vis tenka aiškintis, ką Šventasis Tėvas turėjo omenyje. Tačiau iš tikrųjų Pranciškus kalbėjo apie „laikinumo kultūrą“, kurios veikiami dauguma sutuoktinių pažada ištikimybę visam gyvenimui, bet iš tiesų nežino, ką sako, o ir bažnytinė teisė laiko santuoką negaliojančia, jei vienas iš besituokiančiųjų atmeta ištikimybę visam gyvenimui ir įsipareigojimą susilaukti vaikų. Pasipiktinusiems, esą Pranciškus savo pasisakymais tik keliąs sumaištį, derėtų prisiminti, jog ir popiežius Benediktas XVI dar 2005 m. kėlė klausimą apie bažnytinių santuokų galiojimą tais atvejais, kai tuokiasi du pakrikštyti katalikai, neturintys supratimo nei apie tikėjimą, nei apie sakramentų prasmę, nei apie santuokos neišardomumą. Regis, popiežius Pranciškus rimtai nusiteikęs atraišioti bereikalingus mazgus, smaugiančius šiandieninę šeimų pastoraciją. Birželio viduryje, atidarydamas kasmetinę Romos vyskupijos sielovados konferenciją, jis sakė, jog kalbantieji apie realias situacijas, su kuriomis susiduria šeimos, turėtų lyg Mozė priešais liepsnojantį krūmą nusiauti sandalus, nes stovi ant šventos žemės. Šeima, pasak popiežiaus, nėra kažkokia tema ar 4

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

teorija, bet tikrovė, kurią išgyvena tikri žmonės su tikrais savo džiaugsmais ir sielvartais, todėl norint išgirsti, ką sako Dievas, pirmiausia reikia abipusės pagarbos. Birželio 19-ąją popiežius Pranciškus maldomis palydėjo Kretoje prasidėjusį visuotinį Ortodoksų Bažnyčių Susirinkimą, kurio tikslas – apsvarstyti šiandieninę ortodoksų misiją, įvairius klausimus pradedant santuoka ir baigiant pasninku, aptarti ryšius su kitomis krikščioniškomis denominacijomis. Nors šį istorinį Susirinkimą inicijavęs Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus tikėjosi, kad pirmą kartą per 1200  metų susirinks visos Ortodoksų Bažnyčios, vis dėlto susirinkimo išvakarėse keturi patriarchatai  – Antiochijos, Bulgarijos, Gruzijos ir Rusijos – pranešė neatsiųsiantys savo delegacijų ir nesėkmingai ragino atidėti Susirinkimą. „Nepaisant mūsų skirtingų nuomonių, mes, krikščionys ortodoksai, turime pareikšti, kad vienintelis mūsų kelias šiame pasaulyje yra vienybė“, – sakė ekumeninis patriarchas. Krikščionių vienybės poreikį patvirtina ir popiežiaus sprendimas nusiųsti į Susirinkimą aukščiausio rango stebėtojus nuo Katalikų Bažnyčios. Kad vienybė gimsta išbandymuose, liudija baisius persekiojimus išgyvenančių Artimųjų Rytų krikščionių patirtis. Mosulo sirų ortodoksų arkivyskupas Nikodemas Daoudas sako, kad Islamo

Šimtmečio senumo žudynių pavadinimas tikruoju vardu yra „svarbus ir pagirtinas“ – taip apie Bundestago sprendimą Osmanų imperijos vykdytą armėnų naikinimą pripažinti genocidu atsiliepė Vokietijos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Reinhardas Marxas. Vokietijos reichas, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Osmanų imperijos sąjungininkas, tiksliai žinojo apie to meto įvykius, bet niekaip nesiėmė paveikti Konstantinopolio. „Šaltas abejingumas armėnų likimui iki šiol tebėra mūsų, vokiečių, gėda“, – pripažino kardinolas Marxas. Kaip žinome, prieš metus Pranciškus užsitraukė Turkijos nemalonę, viešai pavadinęs armėnų žudynes genocidu, o šių metų birželio 24–26 d. pats aplankė Armėniją. Dar vienas krikščionių vienybės ženklas – po 200 metų pertraukos prasidėję Kristaus kapo Jeruzalėje restauravimo darbai, kurie iki šiol buvo atidėliojami dėl nesutarimų tarp trijų krikščioniškų denominacijų, atsakingų už Šventojo Kapo priežiūrą. Galų gale Graikų Ortodoksų, Armėnų ir Katalikų Bažnyčios nusprendė pamiršti ginčus ir imtis darbų. Manoma, kad remontas užtruks 8–12 mėnesių, bet piligrimai galės lankyti Šventąjį Kapą ir vykstant darbams. Popiežius Pranciškus, pagerbdamas pirmąją Kristaus prisikėlimo liudytoją Mariją Magdalietę, jos atmintiną dieną, liepos 22-ąją, pakylėjo į liturginės šventės garbę, skirtą tik svarbiausiems krikščioniškosios istorijos įvykiams bei jos dalyviams. Rūta TUMĖNAITĖ


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Savojo globėjo Šv. Antano Paduviečio šventės metu Vilkaviškio katedroje paminėtas šios vyskupijos įsteigimo 90-metis. Ta proga vyskupas Rimantas Norvila akcentavo, jog Bažnyčia, būdama

„Prieš 75 metus trečią valandą nakties prasidėjo masiniai Lietuvos žmonių trėmimai, tūkstančiams atėmę namus, arti-

Kauno arkivyskupija šiam jubiliejui skyrė antrąjį savo istorijoje sielovados simpoziumą – atvirą žvilgsnį į realią situaciją, prabėgus beveik dešimtmečiui po II arkivyskupijos sinodo, ir naujas idėjas  – svarstė, kaip šiandien savo globėjo šv. Jono Krikštytojo pavyzdžiu tiesti visų tikėjimo brolių, sesių ir dar netikinčiųjų kelius į susitikimą su Viešpačiu, kaip parapijoms tapti Tėvo namais – patraukliomis, reikalingomis bendruomenėmis sekuliarizuotoje, daugybę kitų pasiūlymų šiandien žmogui turinčioje aplinkoje. Per šimtą simpoziumo dalyvių – dvasininkų ir pasauliečių – lygiomis teisėmis drąsiai ir džiugiai dalijosi forume, o ir nedalyvavusieji simpoziume buvo kviečiami padėti ganytojams savo atsakymais į išplatintą klausimyną apie įvairias bažnytinio gyvenimo sritis. Jubiliejaus proga, be kauniečių

jau pamėgtų, ketverius metus rengiamų susitikimų su kunigais kavinėse, arkivyskupijos gimtadienis minėtas ir plačiajai visuomenei skirtais muzikos vakarais naujoje bendrystės erdvėje – Šv. Jono Krikštytojo centro kiemelyje Kauno senamiestyje. Nuo kitų metų pagal LVK ir Vyriausiojo archyvaro tarnybos susitarimą bus skaitmeninamos ir taps geriau visuomenei prieinamos senesnės kaip 100 metų parapijų metrikų knygos. Bažnyčios metrikuose gimimai, santuokos ir mirtys fiksuojami nuo XVI a. vidurio.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Gailestingumo jubiliejaus birželį, kaip ir prieš neramųjį XX a., kai Leonas  XIII patikėjo žmoniją gailestingajai Švč. Jėzaus Širdžiai, meldėmės taip pat: „Daugelis Tavęs visiškai nepažįsta, daugelis <...> nuo Tavęs nusigręžė. Pasigailėk jų“, atmindami, jog meilės užduotis – sugrąžinti į Tėvo namus – nėra nei lengva, nei pasenusi, nei vien žmogiškomis pastangomis įveikiama. Kaip šią sunkią ir visai Bažnyčiai skirtą užduotį atlikti kunigams nūdien, kai kunigystė (ir vienuolystė) pasauliui atrodo keistas pašaukimas, o sykiu – kunigams, kaip ir visiems viešiems asmenims, jis kelia didelius reikalavimus? Apie tai Vilniuje ir Kaune, Kunigų jubiliejaus Romoje kontekste, su Lietuvos kunigais dalijosi Popiežiškojo Šv.  Grigaliaus universiteto prorektorius kun.  prof.  Hansas Zollneris SJ, apsilankęs Švč. Jėzaus Širdies iškilmių (liturgijoje švenčiamų kaip kunigų šventėjimo) dienomis. Pasak svečio, Bažnyčia gali pasimokyti iš pasaulio, kuriam vis dar rūpi patikimumas ir autentiškumas, laisvė ir drąsa gyventi pagal savo vertybes. Kunigai padrąsinti sugrįžti į pirminį pašaukimo džiaugsmą, priimti ne tik pozityviąją kunigystės dalį, bet ir „Evangelijos kainą“, Jėzaus pavyzdžiu sutikti kitą – net ir labiausiai nusidėjusį ar išdavusį, be išankstinio teisumo diskutuoti su kaltinančiais, savo gyvenimo prioritetais rinktis tuos, kuriems kunigystėje ir dera pirmoji vieta. Prof. Zollneris yra ir minėto universiteto Psichologijos instituto Vaikų teisių apsaugos centro vadovas bei Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys, tad sielovados bendradarbiams vedė seminarą apie prevencinį veikimą saugant vaikus ir jaunimą nuo lytinio išnaudojimo (išsamiau žr. p. 8–10).

muosius, sveikatą ir gyvybę. Tačiau mūsų gyvenimo ir tikėjimo centre yra kita trečioji valanda. Trečioji dienos valanda. Tai Jėzaus mirties ant kryžiaus valanda. Tai Dievo solidarumo su kiekvienu nekaltai kenčiančiu valanda. Jokia tamsos valanda niekada teneužgožia šios Dievo gailestingumo ir Jo mums dovanojamo gyvenimo valandos“, – sakė vyskupas Arūnas Poniškaitis Vilniaus arkikatedroje minint tautos golgotas, atėmusias iš Lietuvos ateities daugybę galėjusių ją kurti, Dievą ir Tėvynę mylėjusių žmonių. Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų minėjime LR Seime kalbėjęs arkivyskupas Lionginas Virbalas atkreipė dėmesį į siaubingiausias, laisvą žmogų sunaikinti siekusias XX a. ideologijas – komunizmą ir nacizmą. „Ar Lietuva, krentanti į demografinę duobę, nebus ištremta iš pasaulio ateities?“ – retoriškai klausta žvelgiant į naująsias šiandienos tremtis: juk „vaikai ištremiami iš savo vaikystės, kai auga be šeimos šilumos; šeimos ištremiamos iš savo namų, kai negali oriai kurti savo gyvenimo; piliečiai ištremiami iš politinio gyvenimo, kai nemato pasitikėjimo vertų atstovų“.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Atviri Tėvo namai

visų pakrikštytųjų namais, negali atstumti nei vienoje gyvenimo situacijoje esančio žmogaus. Vyskupijos jaunoji karta jubiliejaus proga aplankė Seinus ir Punską, istorines vyskupijos vietas; parengta knyga Žingsniai be stabtelėjimų. Vilkaviškio vyskupijos istorijos bruožai, o jos autorius kan. dr. Kęstutis Žemaitis pabrėžė išskirtinį pal. Jurgio Matulaičio indėlį į Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimą.

Lietuva priimta į Šv. Jokūbo kelio federaciją, o tai reiškia, jog tapome šio europinio kelių tinklo dalimi. Vyriausybė patvirtino Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje; LVK siūlymu jis jungs 32 mūsų šalies šventoves. Šį kelią jau pavasarį dviračiais nukeliavo pirmieji jo „ambasadoriai“  – moksleiviai ir studentai. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

5


Kronika

Laisva visuomenė skatina dorybes Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Neabejoju, kad dalį skaitytojų pavadinimas suerzins. Turbūt todėl, kad jis numato laisvos visuomenės gebėjimą susitarti dėl to, kas yra dorybė. Kadangi – kritikų manymu – toks susitarimas šiais laikais neįmanomas, dorybių, kaip laisvos visuomenės pagrindo teigimas yra, geriausiu atveju, nesusipratimas, blogiausiu – bjauri demagogija. Bet ar viskas iš tikrųjų taip paprasta? Pradėsiu nuo ekonomikos pavyzdžio. Norint, kad valstybės ūkis ilgainiui augtų, reikalingos (bent) trys sudedamosios dalys: kapitalas, darbo jėga ir technologija. Akivaizdu, kad šių dalių įgyvendinimas priklauso nuo tam tikro visuomenės narių elgesio. Kapitalą kuria investicijos (t. y. žmonių sprendimas nepravalgyti resursų, bet juos produktyviai įdarbinti). Darbo jėgą kuria žmonių sprendimas įgyti aktualių žinių bei įgūdžių ir juos pasiūlyti darbo rinkoje. Technologijų pažangą lemia sprendimai skirti laiko bei išteklių tyrimams, taip pat dalytis tyrimų rezultatais su kitais. Be šių sprendimų nebūtų galima kalbėti apie ekonomikos augimą. Šias pageidaujamas žmonių elgsenas galima pasiekti trimis būdais. Vienas jų – priversti individus atiduoti savo resursus investicijoms, savo rankas – darbui, protus – tyrimams. Akivaizdu, jog tai nėra laisvos visuomenės modelis. Tokią politiką vykdė sovietiniai despotai, Gulago vergų rankomis iš nacionalizuoto turto XX a. viduryje sukūrę pramonės proveržį. Be moralinio atgrasumo, tokia politika pasižymi neišvengiama griūtimi. Sargybinio šautuvas gali priversti kalinį kasti griovį, bet neprivers žmogaus tobulinti griovio kasimo techniką. Taip sunykus inovacijų daliai, tironijų pirminė pažanga pasmerkta virsti rūdijančiu metalo laužu. Laimei, yra kitų modelių, kaip pasiekti ekonomikos augimą. Pastarieji taikomi laisvose visuomenėse. Vienas jų – vadinamoji „laisvų rankų“ (pranc. laissez-faire) politika – teigia, kad ilgalaikis ekonomikos augimas susiformuos savaime, indi6

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

vidams priimant asmeniniais interesais (taigi ir asmeniniu doros suvokimu) grįstus sprendimus. Nematoma rinkos ranka turintiems kapitalo sukurs paskatas investuoti, darbingiems – dirbti, protingiems – inovuoti. Svarbu, kad valdžia nesikištų į šiuos procesus. Bet koks reguliavimas yra ne tik žalingas, bet ir įžeidžiantis racionalius ir laisvus individus. Toks ekonominės plėtros modelis, ko gero, panašiausias į anksčiau minėtą dorybingos laisvos visuomenės sąvokos kritikų poziciją. Deja, ekonomistai seniai įvardijo rimtas „laisvų rankų“ modelio spragas. Viena jų  – rinkos nepakankamumas (angl. market failure). Kiekvienas makroekonomikos kursą baigęs studentas žino, kad vien iš asmeninės motyvacijos kylanti elgsena nebūtinai sukuria geriausią įmanomą rezultatą. Tarkime, inovacija  – vienas iš trijų plėtros variklių – be valdžios įsikišimo ima strigti. Pelno siekiančioms įmonėms gali būti naudingiau pačioms neskirti brangių išteklių inovacijai, o palaukti, kol rinkoje pasklis kitų įmonių sukurti išradimai. Jei daug įmonių vadovautųsi tokia logika, inovacija reikšmingai sulėtėtų, paralyžiuodama ekonomikos plėtrą. Kaip tik dėl to laisvajame pasaulyje paplitusi ekonominė praktika  – įstatymu įtvirtintas plėtrą skatinančių sprendimų privilegijavimas. Tai, pvz., mokesčių lengvatos įmonėms, nusprendusioms investuoti į inovacijas, sėkmingų inovatorių apdovanojimas patentų privilegijomis arba tiesiog mokslinių tyrimų finansavimas valstybės lėšomis. Jei nenori inovuoti  – neinovuok; bet inovatoriams numatyti ypatingi „saldai-

niukai“. Tai, ką čia aprašiau, yra standartinė, laisvose ir demokratiškose Vakarų valstybėse dešimtmečiais taikoma, garsių ekonomistų argumentuota praktika. Kodėl panašus dorybingo elgesio privilegijavimo modelis negalėtų veikti kitose laisvos visuomenės srityse? Kodėl alternatyvus „laisvų rankų“ modelis ekonomikoje turėtų tapti dominuojantis politinėje ar socialinėje srityje? Kodėl, darant prielaidą, kad darnioje biologinėje šeimoje sklandžiausiai užauga darbingiausi visuomenės nariai, nebūtų racionalu protingai skatinti tokių šeimų kūrimąsi? Būtų racionalu. Būtų ne tik racionalu, bet ir neišvengiama. Kaip tik dėl šiuolaikinėms visuomenėms būdingo nuomonių pliuralizmo kai kurie poelgiai bus neišvengiamai skatinami. Jei ekonomikoje dauguma įmonių inovuotų, būtų galima nekreipti dėmesio į kelias atsilikėles. Bet jei inovuotų tik maža dalis (kitos siektų pelno, taupydamos inovacijai skirtas lėšas, slėpdamos mokesčius, išnaudodamos darbininkus ir pan.), kryptingas inovacijų ar kito pageidaujamo elgesio skatinimas taptų neišvengiamas ir pareikalautų labai kompleksiškų reformų. Beje, ekonominėje politikoje sprendimą skatinti ūkio plėtrą (o ne, tarkime, pajamų lygybę ar ką kita) lemia ne visuomenės ar ekspertų sutarimas, o proziškas politinis procesas. Taip pat sprendžiama, ir kas bus skatinama (laikoma dorybe) socialinės politikos srityje. Dėl to yra suprantamas laisvos visuomenės mylėtojų noras įsitraukti į tą politinį procesą ir pasiekti, jų supratimu, kryptingą kertinių dorybių skatinimą. Tokias pastangas priešpriešinantieji liberaliai demokratijai arba nesupranta demokratijos veikimo, arba slepia savo nepritarimą konkrečioms dorybėms po žodžių ekvilibristikos lapeliu.


Kronika Šeimos politikos aktualijos

Karštoji priešrinkiminė vasara Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Artėja dar vieni Seimo rinkimai. Bandau prognozuoti, kaip šįkart rinkėjai pasielgs. Nejaugi vėl pusė turinčių ne tik teisę, bet ir pilietinę pareigą balsuoti liks drybsoti ant sofos? Nejaugi dauguma ateisiančių prie balsadėžių bus patikėję eiliniais „gelbėtojais“? Tikrai esate pastebėję, kad likę ant sofos rinkėjai vėliau piktdžiugiškai bamba apie pačią blogiausią išrinktą valdžią ir įrodinėja savo nekaltumą: „Aš jų nerinkau!“ Žinote ir tai, kad kiekvieną kartą prieš rinkimus atsiranda nerealių šviesaus rytojaus pažadų dalijančių politikos senbuvių ar naujų veidų. Jais patikėję ir į valdančiąją daugumą juos atvedę rinkėjai vėliau teisinasi, jog kalti politikai, daliję neįgyvendinamus pažadus. Rinkimai vyks tik spalį, tad gal per anksti apie juos kalbėti? Juk dabar vasara – poilsio, atostogų, laisvalaikio renginių ir bičiuliškų susitikimų metas. Neapsirikite, politikams  – tai įtempto darbymečio laikas, juk tokios puikios progos  – susitikti su Jumis, būsimais rinkėjais, – praleisti negalima! Jie šiam darbymečiui jau senokai pasirengę – išsirinkti lankomiausi vasaros renginiai, atspausdintos skrajutės, lankstinukai, laikraštukai ar knygos. O mes, rinkėjai, ar esame pasirengę šiems „netikėtiems“ susitikimams? Ar žinome, kokių klausimų būtinai turėtume užduoti politikams ir kaip turėtume vertinti jų atsakymus, kad rudenį atsakingai balsuotume rinkimuose? Pasidalysiu keliomis idėjomis, kurios turėtų padėti Jums atskleisti politikų vertybines nuostatas ir parodytų, ar jų vertybės yra „tik širdyje“, ar atsispindi ir kasdieniuose darbuose, pasirinkimuose. Tikėtina, bet kuris politikas bus linkęs pabrėžti, kad pritaria mūsų Konstitucijos nuostatai, jog šeima yra mūsų visuomenės ir valstybės pagrindas. Tad paklauskite, kodėl pripažįstamas toks išskirtinis ir svarbus būtent šeimos vaidmuo valstybėje. Pasidomėkite, kokių

konkrečių darbų jis padarė ar ketina padaryti, kad šeimos iš tiesų pasijustų tuo valstybės pagrindu ir nesirinktų emigracijos, nes ten jaustųsi labiau gerbiamos. Dar viena Konstitucijos nuostata, su kuria kiekvienas politikas turėtų sutikti, įtvirtina tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Tačiau tikrovėje tai sunkiai įgyvendinama. Įvairūs tyrimai pateikia išvadas, kad dauguma tėvų jaučia nerimą dėl vaiko ateities ypač konkurencingoje švietimo sistemoje ir visuomenėje. Todėl tėvai orientuojasi ne į vaiko orumą, susivokimą, jo, kaip brandžios asmenybės, ugdymą, bet į užimtumą, saugumą, drausmę, pasirengimą konkurencijai. Paklauskite politiko: ar tai tikrai teisinga? Ar jis žino, kokių pavojų kyla, kai vertybės (arba „vertybės“) ugdomos tik institucijose? Pasidomėkite, ką politikas siūlo siekiant padėti tėvams ugdyti vaikus, taip pat ir juos išlaikyti. Juk ne paslaptis, kad beveik trečdalio mūsų vaikų gerovė dar nepakilo aukščiau skurdo ribos. Netyla kalbos apie vis gilėjančią demografinę krizę, mūsų valstybės pirmavimą Europoje savižudybių, skyrybų, alkoholio suvartojimo, vaikų, gyvenančių vaikų namuose, skaičiumi ir panašiais neigiamais rodikliais. Kodėl susiklostė tokia nepalanki situacija? Kokių konkrečių artimiausių žingsnių ir kuo paremtą ilgalaikę strategiją politikas siūlo, kad taptume atsinaujinančia, klestinčia valstybe? Diskutuokite apie darbo, veiklumo, iniciatyvumo, atsakomybės, noro patiems pasirūpinti savo šeimos gerove nuvertinimą. Juk tikrai žinote ne vieną

situaciją, kai šeimos nusprendžia, kad nei tėvai, nei vyresni vaikai nesirinks papildomo darbo, nes tuomet nebeteks pašalpų. Kodėl mokestinė ir socialinės paramos sistemos skatina rinktis neoficialų darbą arba išvis nedirbti, nes „labiau apsimoka“? Kodėl nesistengiama parodyti, kad mūsų sumokėti mokesčiai yra mums patiems naudingi? Gal trūksta jų panaudojimo efektyvumo? Kaip politikas sieks, kad kiekvienas pilietis norėtų ir turėtų sąlygas pats kurti savo, savo šeimos ir visos valstybės gerovę? Be to, viešoje diskusijoje ar asmeniniame pokalbyje būtinai atkreipkite dėmesį, ar politikas linkęs Jūsų klausytis ir įsiklausyti, ar jam įdomūs Jūsų rūpesčiai ir džiaugsmai. Galbūt jis ir taip viską žino ir tenori pasirodyti Jums. Kur kas geriau, jei politikas siekia Jus suprasti, jei reikia – padeda, nukreipia problemos sprendimą tinkama linkme, neskuba pats jos spręsti. Temų diskutuoti yra daug. Tad kviečiu pasirinkti Jums artimiausią ir svarbiausią temą, kurioje matote pokyčių reikalingumą, ir būtent apie tai kalbėtis su politikais. Būtinai kelkite nepatogų klausimą „kodėl?“ ir prašykite konkrečių atsakymų. Parodykite politikams, jog stebite jų veiklą, žinote konkrečius jų darbus, teikiamus pasiūlymus, balsavimus. Tokią informaciją galite rasti ir nevyriausybinių organizacijų tinklapiuose, pvz., seimos.org, nsta.lt, lzta.lt. Būkime aktyvūs, nepraleiskime progos palengvinti savo apsisprendimą rinkimuose!

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

7


Kronika

?

Ką turime žinoti ir daryti idant apsaugotume vaikus ir nepilnamečius

Vis girdime apie vaikų ir paauglių lytinį išnaudojimą artimoje aplinkoje, ugdymo įstaigose, Bažnyčioje. Vienuose kraštuose tai vyksta didesniu mastu, kituose mažesniu, tačiau nėra šalies, kur to nebūtų visiškai. Kaip atpažinti šį blogį ir apsaugoti jaunus žmones nuo jo visoje visuomenėje, kartu ir Bažnyčioje? Birželio pradžioje Lietuvoje viešėjo kun. prof. Hansas Zollneris SJ – Šv. Grigaliaus popiežiškojo universiteto Romoje prorektorius, Psichologijos instituto Vaikų teisių apsaugos centro vadovas, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys. Birželio 3-ąją ir Lietuvos kunigams, vienuoliams, bažnytinių institucijų bei organizacijų, katalikiškų mokyklų darbuotojams svečias skaitė pranešimus apie nepilnamečių lytinį išnaudojimą. Siūlome keletą minčių iš šio seminaro.

Svarbiausia yra aukos 2012 m. vasarį Romoje vyko konferencija, kurioje tarp 120  vyskupų ir 35  generalinių vyresniųjų iš viso pasaulio pirma kalbėjusi buvo išnaudojimo auka – airė moteris, kuri, būdama dvylikos metų, patyrė Komuniją atnešdavusio ligoninės kapeliono prievartą. Šis liudijimas stipriai palietė Europos, Azijos, Afrikos ganytojus, jie buvo sukrėsti. Sukrėstas buvo ir popiežius Pranciškus, kai 2014 m. liepos 7 d. kelias valandas asmeniškai kalbėjosi su šešiais prievartą patyrusiais asmenimis. Ir praėjus metams popiežius teiravosi, kaip jie gyvena, bei liko nuolat su jais kančioje – Šventasis Tėvas paliudijo savo kambario maldos kampelyje saugojantis atviruką su Michelangelo „Pieta“, kurį jam padovanojo vokietis, sakydamas: „Tėve, aš neturėjau nieko, kas būtų buvęs mano kančioje, mano mirty. Mano motina Bažnyčia nepasiūlė jokios pagalbos. Aš buvau paliktas su savo skausmu ir savo vienišume.“ Nepilnamečių apsauga nuo lytinio išnaudojimo yra itin skaudus, platus ir svarbus klausimas, tačiau jame visų pirma yra aukos. Būtent jos yra ir turi būti Bažnyčios širdyje. Joms turi būti skiriamas besąlygiškas dėmesys. Labai svarbu apie tai kalbėti ir daryti visa, kas nuo mūsų priklauso, kad vaikai būtų saugūs. Daug kas šiandien Bažnyčioje 8

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

klausia: kada gi tai pasibaigs ir galėsime grįžti prie savo tarnystės? Tačiau šiandienis pašaukimas – daryti viską, kad „nepapiktintume mažutėlių“ (plg. Mk 9, 42), viską, ką galima, dėl pažeidžiamiausių, sužeistųjų, kad žmonės mažiau kentėtų. Sykiu ir Bažnyčia turi pati savęs klausti – ar ji yra save sauganti pilis, ar karo lauko ligoninė?

Ką turime žinoti apie lytinį vaikų išnaudojimą?

Lytinis vaikų išnaudojimas – tai lytinė elgsena, sykiu fizinis ir emocinis smurtas, kurių objektai yra vaikai, paaugliai, jaunuoliai – berniukai ir mergaitės. Jis būna santykiuose su nepilnamečiais arba tarp pačių nepilnamečių. Iš visų lytinio išnaudojimo aukų 10–15 proc. yra vaikai (t. y. pedofilija griežtąja šio žodžio prasme), o daugiausia, t. y. apie 90 proc. – paaugliai (t. y. hebefilija). Pagal kanonų teisę, žmonės, turintys nuolatinę proto negalią, traktuojami kaip nepilnamečiai ir prievarta prieš juos tapatinama su nusikaltimais prieš nepilnamečius. Tikslių skaičių niekada neturėsime dėl aukų patiriamos gėdos (ypač dėl išnaudojimo, vykstančio šeimos aplinkoje). Seminare minėta, jog celibatas, skirtingai nei bandoma sudaryti nuomonę viešojoje erdvėje, neprovokuoja lytinės prievartos elgsenos (99 proc. prievartautojų negyvena celibate); tačiau netinkamai išgyvenamas celibatas gali tapti šių nusikaltimų dingstimi. Taip pat nėra duomenų, kad homoseksualumas turėtų tiesioginių sąsajų su prievarta, tačiau tam tikruose LGBT sluoksniuose yra didesnė nepilnamečių išnaudojimo rizika. Prof. Zollneris, be kita ko, pabrėžė visų moralinę atsakomybę už išnaudojimo nusikaltimus, atkreipė dėmesį į netinkamai suprantamą gailestingumą, dėl ko prievartautojai gali manipuliuoti, apkaltinti net pačias aukas; bendruomenių vadovai būna linkę patikėti prievartautojų gera valia, ir tai daugeliu atvejų nebus tiesa. Bažnyčiai, vertinant šiuos nusikaltimus, tenka nagrinėti sąsajas tarp kanonų teisės ir civilinės teisės. Taip yra dėl to, kad kiekviena šalis turi skirtingą teisėtvarką (pvz., vienas tokių klausimų yra privalomas įpareigojimas pranešti policijai apie sužinotą prievartos atvejį; tokį griežtą įpareigojimą


Kronika

Išnaudojimo signalai ir padariniai Prof. Zollneris atkreipė dėmesį į nevienodą aukų atsparumą. Pvz., vieni žmonės, palyginti nesunkiai nukentėję, toliau kenčia visą gyvenimą, o kiti, patyrę tikrą pragarą, išeina palyginti sveiki, ir tai sunku paaiškinti. Tačiau patirta trauma susilpnina visa, kas būna žmoguje pozityvu (charakteris, savigarba ir kt.). Vienas atsparumo veiks-

nys – tai tikėjimas ir pasitikėjimas. Daugeliui žmonių pasitikėjimo šaltinis yra Dievas, jie labai pasitiki ir kunigais. Dėl to dvasininkų lytinio išnaudojimo patirtis tampa ypač traumuojanti, nes tas, kuris turėtų tarnauti pažeidžiamiausiems, kuris įšventintas ir paskirtas skelbti Gerąją naujieną, žlugdo gyvenimus. Tokia žaizda itin gili. Dvasininkų lytinė prievarta prieš vaikus padaro žalą ir visai kunigijai – į visus imama žvelgti kaip į galimus prievartautojus, dėl to kunigai traumuojami, menksta jų savivertė. Tam tikri ženklai – staiga pasikeitęs elgesys, šalinimasis kitų, jautri reakcija į prisilietimus, savęs žalojimas – gali byloti, kad vaikas ar jaunuolis išnaudojamas. Taip atsitinka ir, pvz., dėl skyrybų šeimoje, nelaimingo įsimylėjimo, hormonų pokyčių ir kt., tačiau tai gali ženklinti ir fizinę prievartą. Ji gali sukelti psichikos pažeidimų, emocinių sutrikimų, bandymų žudytis ir pan. bei paskatinti du kraštutinumus: visišką savo lytiškumo neigimą, nesaugumą santykiuose su kita lytimi arba visų gyvenimo sričių hiperseksualizavimą. Reakcija priklauso nuo raidos, santykio su prievartautoju, prievartos intensyvumo, trukmės, aplinkos paramos ir kt.

Šiandienis pašaukimas – daryti viską, ką galime, dėl pažeidžiamiausių, sužeistųjų, kad žmonės mažiau kentėtų. Vido Venslovaičio nuotrauka

turi apie 10 proc. šalių, kai kur yra įpareigoti pranešti tik kai kurių profesijų (medicinos, socialiniai) darbuotojai; antai, jei Prancūzijos vyskupas sužino apie prievartą, yra įpareigotas pranešti policijai, o Vokietijoje – privalo informuoti tik bažnytinę vyresnybę; beje, neseniai Bundestage norėta tai padaryti privaloma ir Vokietijoje, tačiau tam pasipriešino... psichiatrai ir buvusios aukos, teigę, kad daugybė aukų nedrįs su niekuo apie tai kalbėtis, jeigu žinos, jog išklausęs žmogus privalės pranešti). Bažnyčia yra išaiškinusi, jog katalikai turi paklusti savo šalies įstatymams ir atsakyti pagal jos civilinę ir baudžiamąją teisę. Seminare apžvelgtas vaikų lytinio išnaudojimo paplitimas tarptautiniu mastu. Europos Sąjungoje lytinę prievartą patiria apie 20 proc. vaikų; ji fiksuota visose aplinkose, kur yra vaikų. Pažeistųjų tik daugės ir su dabar į Europą atvykstančiais migrantais, kurių moterys bei vaikai dažniausiai jau būna patyrę lytinį išnaudojimą ir yra didžiulė rizika, kad prievarta prieš juos bus panaudota ir čia. Kitose šalyse, kaip Indijoje, tai patiria apie 50 proc. jaunuolių. Prof. Zollneris atkreipė dėmesį į vaikų pornografijos plitimą internete; šitai daro itin neigiamą poveikį jaunimui. „Tai susiję su ateities visuomene. Čia gali labai pasitarnauti katalikiškos mokyklos, universitetai, idant jaunimas išmoktų tinkamai naudotis internetu, nenaršytų pornografinėse svetainėse. Jauname amžiuje tai padaro ilgalaikį poveikį santykio tarp lyčių, savo lytiškumo supratimui, netgi smegenų veiklai“, – sakė seminaro vedėjas. Netikslu manyti, kad prievartautojai tyko vaikų tik gatvėse. Prievartos vietos dažnai būna šeima, artima aplinka (pvz., kaimynystė), su ugdymu susijusios institucijos (prievartautojai gali būti treneriai, mokytojai, auklėtojai, medikai, jaunimo grupių vadovai, dvasininkai). Be biologinių tėvų, senelių, netikrų brolių / seserų, dėdžių, tetų, penkis kartus didesnę išnaudojimo tikimybę kelia patėviai, kurie gali pasinaudoti partnerių vaikais (ypač vadinamosiose „skiautinėse“ šeimose, kai abu partneriai ateina į ne pirmą santuoką su savo ankstesnių santuokų vaikais). Visiems aišku, kuo tai gresia daugėjant skyrybų. Paminėta ir moterų (motinų) lytinė prievarta prieš vaikus (sūnus). Vis dėlto 90 proc. lytinių išnaudojimo atvejų dalyvauja vyrai. Prof. Zollneris sakė, jog šią situaciją reikia pateikti įstatymų kūrėjams ugdant suvokimą, kad tvirta, darni šeima apsaugo nuo išnaudojimo. Tad geriausia prevencinė priemonė – palaikyti ir puoselėti darnias šeimas.

Šios prievartos padariniai gali būti trumpalaikiai (sukelti stiprų stresą, šoką) ir ilgalaikiai – nuo sveikatos sutrikimų iki potrauminio streso sindromo, netgi raidos regreso, atsiskyrimo nuo bendraamžių, bėgimo iš namų. Vienaip tai paveikia vaikus, kitaip paauglius. Kai kuriems tai pavyksta nuslėpti.

Bažnyčios reakcijos ir klaidos Seminare neaplenktas toks skaudus klausimas, kaip Bažnyčios pamokos lytinės prievartos prieš vaikus srityje, – pasak kun. Zollnerio, sunkios pamokos, kai reikia ne gintis, bet pripažinti ir patvirtinti, kad darome viską, idant užkirstume kelią. Ši tema nuo 1980-ųjų tapo plačiai svarstoma Bažnyčioje, kuri tam skiria ypatingą dėmesį. Buvo įkurta aukų asociacija, daug nuveikta vystant apsaugą, tačiau sykiu būta ir pavojaus atmesti, dangstyti. Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

9


Kronika

Tarp įvardytų klaidų – prievartos aukų nesiklausymas, pasidavimas prievartautojų manipuliacijoms, neteisingai suprantamas atlaidumas, pavojaus signalų nepaisymas. Nukentėjusiuosius labiausiai žeidžia, jei Bažnyčios ganytojų atsakymas būna biurokratinis. Tokių nusikaltimų galimybė bei žala gali būti nepakankamai vertinami, bandoma žalą sumažinti. Normas, kaip reaguoti, išvardijo dar 2001 m. balandį popiežiaus Jono Pauliaus II motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“, 2010 m. peržiūrėta popiežiaus Benedikto XVI; jis tais pačiais metais parašė šia tema laišką Airijos katalikams. 2011  m. Tikėjimo mokymo kongregacija aplinkraščiu siekė padėti visų šalių Vyskupų Konferencijoms parengti gaires, kaip elgtis tais atvejais, kai nepilnamečiai išnaudojami kunigų, kaip elgtis su aukomis, su prievartautojais, kaip dirbti prevenciškai ir t. t. Prievartos bylas nagrinėja Tikėjimo mokymo kongregacija (400–500 naujų per meSvarbu kalbėti apie nepil- kaltinimų tus), tačiau teisinis namečių lytinio išnaudoji- kanoninis procesas mo paplitimą, siekti tokio užtrunka, trūksta kanonistų, besispesąmoningumo laipsnio, cializuojančių baukad būtų užkirstas kelias džiamojoje teisėje). 2014 m. įsteigta galimai prievartai. Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija, kurios nariais Pranciškus pakvietė įvairių šalių ir profesijų žmones, o du komisijos nariai yra lytinės prievartos aukos. Ši komisija yra autonomiška, veikia kaip patariamasis balsas popiežiui, kaip gerinti atsaką į prievartą prieš vaikus. Ji nagrinėja geriausias praktikas šioje srityje, vykdo švietėjišką veiklą (pvz., rengia studijų dienas pašvęstojo gyvenimo nariams, naujiems vyskupams). Šv. Grigaliaus universitete yra parengtas bei skaitomas viso semestro kursas šia tema. Beje, tikimasi, kad komisijos prašymu popiežius Pranciškus paskelbs Maldos už prievartos aukas dieną. Popiežius jau paskelbė ir apie vyskupų tiesioginę atsakomybę, jei jie tinkamai nespręs reikalų, susijusių su kunigų lytiniais nusikaltimais. Seminare nemažai dėmesio skirta santykiams su žiniasklaida: koks turėtų būti komunikavimo planas šiai krizei suvaldyti? Svečias pasidalijo Miuncheno vyskupijos patirtimi. Čia vyskupai pasikvietė teisininkę protestantę, kuri peržiūrėjo kunigų bylas beveik 70 metų laikotarpio archyvuose. Vėliau kardinolas Reinhardas Marxas drauge su ja surengė spaudos konferenciją, sukėlusią didžiulį žiniasklaidos susidomėjimą. Teisininkė pasakė, kad per 65 metų laikotarpį rado 140 faktų apie kaltinimus kunigams. Ar šis skaičius ką nors sako savaime, be konteksto? O žiniasklaida tuoj pasigavo skaičius: 140 atvejų vyskupijoje! Dvi valandas ši žinia buvo žiniasklaidos centre, bet jau vakarop ją visi pradėjo pamiršti. 10

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Miuncheno vyskupijai nuo tada nebeteko susidurti su tokiais kaltinimais. Tai gera praktika, tačiau jai įgyvendinti reikia drąsos – atlaikyti žinią kelias valandas, kai ji atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre.

Pranašiškas išbandymas „Galbūt Dievas mus patalpino į šią sunkią situaciją, kad mes, kaip Bažnyčia, imtumės iniciatyvos?“, – sakė prof. Zollneris, pabrėždamas ypatingą Bažnyčios, jos institucijų vaidmenį, kaip pavyzdį, kuriuo galėtų sekti ir visa visuomenė imantis visų prevencinių priemonių, o prievartos faktų akivaizdoje reaguojant sąžiningai. Kaip blogybę jis apibūdino tai, jog sistemoms įprasta automatiškai ginti save, savo narius, ypač autoritetingus. Kiti rizikos faktoriai institucijose – jų uždarumas, atsiribojimas nuo kitų, netinkamai suprantamas kolegialumas, neaiškios profesinės ir asmeninės ribos ir kt. Mes asmeniškai išpažįstame savo kaltes eidami išpažinties, nuodėmingumo sąvoką taikome kalbėdami apie asmenį, tačiau dažnai negebame pripažinti kolektyvinės nuodėmės, tad dar turime investuoti ir į viešai išgyvenamos kaltės pripažinimą. Svečias pasidalijo mintimis, jog institucijoje turi būti paskirtas asmuo, į kurį kreipiamasi, jei kyla įtarimų. Patarta, kaip kalbėtis su nukentėjusiuoju – klausytis atviromis ausimis, akimis ir širdimi, su empatija, tampant jo sužeistumo dalimi. Klausantysis turi žinoti, ką darys su tuo, ką išgirdo, nes situacija yra itin subtili: mat reikia rūpintis nesukelti naujo traumavimo pavojaus, rūpintis aukos apsauga, o sykiu daryti viską, kas įmanoma, kad išnaudojimas būtų nutrauktas ir prievartautojas už tai atsakytų. Vienas iš prevencijos būdų – skatinti kalbėti, pasisakyti dėl artimo kontakto, kurį aukos suvokė kaip blogį. Svečias pabrėžė, jog galima įvairiopa prievartautojo terapija, tačiau reikia tokio asmens bendradarbiavimo, o tikinčiajam  – tęstinio, ilgalaikio (5–10  metų) dvasinio palydėjimo po terapijos (ir, dažniausiai, po įkalinimo bausmės). „Mums, dirbantiems su vaikais, reikia atrasti pusiausvyrą, vengti per didelio įsitempimo, isteriškų reakcijų. Prevenciniam darbui būtina įsisąmoninti šio išnaudojimo paplitimą, kad apie jį kalbėtume, kad tai nebebūtų tabu. Turime mokytis ir mokyti tuos, su kuriais dirbame. Tad kviečiame apie tai kalbėti, o ne neigti; siekti tokio sąmoningumo laipsnio, kad būtų užkirstas kelias galimai prievartai“, – sakė kun. prof. Hansas Zollneris SJ. Spaudai parengė Kauno arkivyskupijos informacijos tarnyba


Kronika Migruojantis pasaulis

Trokštantieji mokslo Antanas SAULAITIS SJ

„Irkis į gilumą!“

Laimingos mergaitės, kurių tėčiai palaiko troškimą mokytis, kaip pasaulyje žinoma septyniolikmetė Nobelio premiją gavusi Malala. Vakaruose moterys už tą patį darbą uždirba mažiau negu vyrai, o kaipgi yra visai patriarchalinėje aplinkoje? Ogi dukra nuo mažens dirba, užtikrina kraitį, padedantį išlaikyti visą šeimą. O jeigu mokosi? Daugiausia dėmesio reikia skirti visų švietimui, ir ne tik mokslui, amatams, profesijai, bet ir higienai, vertybėms, tokioms kaip taika, susitaikymas, teisingumas, solidarumas. Mėgstantiems kalbas ir kultūras pabėgėlių stovyklos – tarsi rojus. Kai kuriose metai iš metų gyvena keliolikos ar keliasdešimties genčių ar tautų žmonės, kalbama 30– 40 kalbų. Linkusiems į iššūkius tinka šios mokyklos nuo darželių iki aukštosios, kai trūksta elektros, vanduo sunkiai pasiekiamas, sanitarinės sąlygos apverktinos, virtuvė – jei tokia būtų – kukli, mokslas brangus – pvz.,10 eurų kas trimestrą. Nenuostabu, kad vos vienas procentas visų mokinių pasiekia aukštąjį mokslą, kad ir palengvinamą neakivaizdinėmis ir internetinėmis pamokomis.

JRS nuotrauka

Iš vaikystės liko du trokštančiųjų mokslo pavyzdžiai. XIX a. pabaigoje imigravęs pas brolį JAV, Juozapas Valantiejus gamykloje paprastu darbu negalėjo užsidirbti mokslui. Pasakojo, kaip vakarais mokydavosi stovėdamas po gatvės lempa. Vėliau baigė seminariją Šveicarijoje, buvo mūsų Šv. Juozapo parapijos klebonu, pastatė dar šiandien Vyčiu paženklintą pradinę mokyklą, nuolat parūpindamas paramos ir studijuojantiems parapijiečiams. Mūsų motina (ir kiti keturi šeimos vaikai) tėvelį prarado būdama 11 metų. Dar šiandien Panevėžio liuteronų parapija prižiūri prieš šimtą metų mirusio savo kunigo, mūsų senelio, kapą. Labai norėdama tapti anglų kalbos mokytoja, ilgėdamasi savo tėčio, prie jo kapo kasdien išmokdavo 60 naujų anglų kalbos žodžių. Šiandien žiniasklaidoje matome nuotraukų iš pabėgėlių ir išvietintųjų stovyklų – suaugusieji žvaliomis akimis mokosi taip pat uoliai, kaip jų vaikai ir vaikaičiai, suburti po medžiu, palapinėje ar skubomis pastatytoje mokyklėlėje. Nedideles algas gaunantys mokytojai neriasi iš kailio kuo rūpestingiau savo mokinius bei mokinukus ugdyti, gerai žinodami, kaip sunku dėmesingai mokslo siekti, kai šeimos nariai žuvę, dingę ar nežinomi, sąlygų ir kilometrų atskirti, o patys mokiniai patyrę baimės, smurto, alkio, netekčių, visokio vargo. Tarp lankančiųjų tokias mokyklas (ir 75 mln., neturinčių galimybių mokytis vaikų bei jaunimo) yra neįgalių iš prigimties, dėl stokos ar nelaimių. Jie itin pažeidžiami bei išnaudojami, tad šios vargo mokyklos (žodis lietuviams nesvetimas), be įprasto mokslo, moko dar ir savisaugos, pritaiko pamokų turinį mokinių sąlygoms, ugdo pasitikėjimą savimi ir solidarumą su kitais. Taip svarbu šiems ir visiems žinoti, gyvai patirti pagarbą, žmogaus teises.

„Dvasia mus veda ten, kur Dievo vaikai labiausiai vargsta“, – pastebi dvasinga sielovada. „Dvasią“ čia supranta kaip Šventąją Dvasią ir Dievo suteiktą kiekvieno žmogaus prigimtį.

Visą Velykmetį, per Sekmines ir gausiais liturginių metų eiliniais sekmadieniais prisimename Jėzaus pažadą, jog Šventoji Dvasia „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

(Lk 5, 4)

Leiskitės šią vasarą į prasmingų atradimų kupiną kelionę su Šventuoju Raštu! Parengėme keletą knygų, palydėsiančių Jus iššūkių pilname, bet įdomiame kelyje. Šių ypatingų pasiūlymų ieškokite knygynuose „Katalikų pasaulis“ Vilniuje, Šventaragio g. 4 ir Pranciškonų g. 3/6.

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

11


Didelės ir mažos kryžkelės

Atsivertimo kelionė Pagal Senąjį Testamentą ir popiežių Pranciškų „Kelkis, Jeruzale! Atsistok aukštumoje, pažvelk į rytus ir pasižiūrėk į savo vaikus, surinktus iš rytų ir vakarų Šventojo žodžiu ir džiūgaujančius, nes Dievas juos atsiminė. Priešų varomi, jie išėjo pėsti iš tavęs, bet Dievas parves juos tau, nešamus su pagarba tarsi karališkame soste“ (Bar 5, 5–6). Pranašui Baruchui priskiriamame tekste (Bar 5, 1–9) Jeruzalė skendi „Dievo garbės švytėjime“, miesto link kasmet keliauja piligrimai, ištroškę ir besitikintys pagaliau išgyventi džiaugsmą, ramybę ir teisingumą. Apskritai piligrimystės Artimuosiuose Rytuose praktikuotos jau II tūkstantmetyje prieš Kristų. Izraelitai labai brangino atmintį apie ypatingas vietas, kuriose Viešpats seniausiais tautos istorijos laikais pasirodė patriarchams, per juos visai tautai žadėdamas apsaugą ir gerovę. Po įžengimo į Pažadėtąją žemę tautos palikuonys nuolat leisdavosi į piligrimines keliones – į Sichemą, Betelį, Hebroną, ypač į Šiloją, kur buvo saugoma Sandoros skrynia, kol Dovydas ją perkėlė į Jeruzalę. Kai skrynia buvo perkelta, Jeruzalė tapo piligriminių kelionių populiariausiu tikslu, kasmet čia plūsdavo keliauninkų minios, giedančios psalmes (psalmės nuo 120 iki 134 skirtos specialiai piligrimystėms) ir meldžiančios Viešpatį to, apie ką kalbėjo pranašas Baruchas, ir visko, ko kiekvienas troško asmeniškai sau ir savo namams. Seniausiuose Izraelio sandorų kodeksuose izraelitams įsakoma tris kartus per metus atlikti piligrimystę „dėl Viešpaties“ (Iš 34, 23). Vėliau buvo nustatytos švenčių datos (Kun 23, 5. 33–35), kurių metu reikia keliauti į Jeruzalę 12

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

švęsti Velykų – Paschos, Savaičių, dar kitaip vadinamų Pjūties arba Pirmienų (Sekminių  – pagal žydišką sampratą) bei Palapinių švenčių. Šiandien kalbėdami apie Gailestingumo metų piligrimystę kaip atsivertimo kelionę, turime prisiminti ir kildinti jos prasmę iš Senojo Testamento sandorų, kurias Viešpats sudarydavo su savo tauta, atstovaujama jos patriarchų ir vadų. Trumpai žvilgtelėkime į Sinajaus kalne sudarytą Sandorą (Iš 24, 1. 9–11). Visa tauta susirenka papėdėje, o Mozė, lydimas Aarono, Nadabo, Abihuvo ir septyniasdešimties vyresniųjų, kurie atstovauja visai tautai, regi Dievą. Pirmiausia jie pagarbina Viešpatį kalne. Tai labiausiai paplitusi piligrimystės forma Izraelio tradicijoje. Po Dievo regėjimo ir pagarbinimo jie gali valgyti ir gerti. Valgymas ir gėrimas Aukščiausiojo akivaizdoje atspindi esminius Sandoros aspektus: buvimą širdies ir minties vienybėje su Dievu, tarsi parodant, kad dėl visko susitarta, abi šalys patenkintos, santykiai šeimyniški ir todėl galima sėdėti prie vieno stalo su puotos šeimininku. Viešpats nuo seniausių laikų vis atnaujindavo Sandorą su savo tauta. To reikėjo, nes žmonės pamiršdavo Jo priesakus ir normas, pamiršdavo savo įsipareigojimus gyventi pagal Jo valią. Panašiai (o gal net taip pat) yra šiandienos Bažnyčioje ir kiekvieno mūsų gyvenime. Dėl to ir popiežius Pranciškus skelbia: „Šventųjų metų „šūkis“ yra būti gailestingiems kaip Tėvas. <...> Piligriminė kelionė turėtų rodyti, kad ir gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos. Piligriminė kelionė

turi skatinti atsiversti: žengdami pro Šventąsias duris, leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums“ (Misericordiae vultus 14). Kalbėdamasis su žurnalistu Amedeo Lomonaco, popiežius Pranciškus sakė: „Piligrimystė yra sudedamoji jubiliejinių metų dalis. Ji yra gailestingumo, dalijimosi ir solidarumo patirtis su visais keliaujančiais tuo pačiu keliu, taip pat ir gebėjimo priimti kitų pagalbą bei svetingumą. Iš čia ir labai svarbi tema – priimti svetimus. Norisi, kad visi piligrimai jaustųsi kaip tie Emauso mokiniai, kad išgyventų Viešpatį kaip bendrakeleivį.“ Jubiliejinių gailestingumo metų esmę atspindi pranašo Izaijo žodžiai, galintys būti kvietimas bei palinkėjimas kiekvienam šių metų ir šio gyvenimo piligrimui: „Nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duoti laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. <...> Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje,  – tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis. Viešpats visuomet bus tau vadovas, sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas,  – būsi tu nelyginant laistomas sodas, kaip niekad neišsenkantis šaltinis“ (Iz 58, 6–7. 9–11). Kun. Vytautas LANGAS


Didelės ir mažos kryžkelės

Kelionė iš savęs Jolantos Klietkutės nuotrauka

ir į save

Vytautė MACIUKAITĖ Gyvenimas yra tarsi paukštis, įskridęs į patalpą pro vieną langą ir vėl iš jos išskridęs. Žmogus, esantis patalpoje, stebi jį akimirką, bet nežino, iš kur jis atskrido ir kur išskrido. Panašus ir žmogaus gyvenimas, – sakė vokiečių filosofas Martinas Heideggeris. Mes matome save šiame pasaulyje, regime savo istoriją, bet nežinome, iš kur ateiname ir kur link einame. Esame linkę įsitvirtinti šiame gyvenime, įsikabinti į šio pasaulio struktūras ir manyti, jog esame visatos centras. Jeigu viskas sekasi, pamirštame, koks trapus gali būti gyvenimas. Piligrimystė siūlo galimybę išvynioti mus įsukančių įvykių kamuolį į tam tikrą tiesę ir prisiminti, kas išties esame ir kas yra tikrasis mūsų išeities taškas bei tikslas.

Piligrimystėje pranokti save Kai kam piligrimystė gali teikti malonumą, kai kam bet kokia kelionė gali atrodyti sunki ir nemaloni. Esu iš tų žmonių, kurie nuo vaikystės nemėgsta turgaus ir kitokių masinių žmonių susibūrimo vietų. Pradėjusi lankyti bažnyčią, skubėdavau iš jos ištrūkti kuo greičiau, vos tik pasibaigus pamaldoms, nes žmonės, susirinkę melstis, nesugebėdavo išbūti ramūs. Mane tai trikdydavo. Mano pirmoji kelionė į Šiluvą buvo tikras košmaras, sau pasižadėjau daugiau kojos tenai nekelti. Tokią mano laikyseną tarsi patvirtino senovės romėnų filosofas Seneka, savo žinomiausiame veikale Laiškai Lucilijui rašęs: „Pabuvęs tarp žmonių, namo grįžtu mažiau žmogus“; t. y. labiau išsibarstęs, išsiblaškęs. Vokiečių filosofas Immanuelis Kantas man buvo tikras pavyzdys, nes jis niekuomet nepaliko gimtojo Karaliaučiaus, jam nerūpėjo keliauti kitur. Visas pasaulis jam tilpo ant rašomojo stalo, mintimis jis gebėdavo nukakti į abstrakčiausias vietas, kurių žemės keleivis negalėtų pasiekti. Vis dėlto kartą beveik prieš savo valią buvau įkalbėta skristi į Sidnėjuje vykusias Pasaulio jaunimo dienas su popiežiumi Benediktu XVI. Patraukė tai, jog galbūt niekuomet daugiau nebeturėsiu tokios geros progos taip toli nukeliauti. Dvi savaitės su jaunimu, kuris nei dieną buvo ramus, nei naktį leisdavo išsimiegoti, sukėlė persilaužimą ir išlaisvino iš daugybės bereikalingų baimių.

Nors namo grįžau su aukšta 39 laipsnių temperatūra, kelionė padarė ilgalaikį teigiamą poveikį.

Du žmonių tipai

Pamažu ėmė keistis gyvenimas ir požiūris. Kartą perskaičiau: „Tavo pašaukimas slypi ten, nuo ko labiausiai bėgi, ko labiausiai vengi.“ Dauguma žmonių tikriausiai bėga nuo tylos ir vienatvės, užsiima bet kuo, kad tik prasiblaškytų, bendrauja su visais, nelabai rinkdamiesi draugus, skuba tuoktis vien tam, kad neliktų vieni. Galbūt šiai žmonių grupei piligrimystė nelabai reikalinga, nebent ją panaudotų kaip galimybę pabūti su savimi, apmąstyti esminius gyvenimo klausimus, kuriuos kasdienybėje užblokuoja ir ignoruoja, ištrūkti iš rutinos ir ieškoti kažko aukštesnio, kas pranoktų lėkštą jų būvį. Kita žmonių grupė mėgsta vienumą, vengia paviršutiniškumo ir bėga nuo minios. Šios antros kategorijos žmonėms piligrimystė gali tapti galimybe atsiverti, atsakymų į klausimus ieškoti ne vien savyje, bet juos išgirsti ir iš kitų. Jiems tai būtų proga atsisakyti patogumo ir ramybės, kurie juos nuolat supa. Galbūt tai būtų geras būdas tiesiog pabūti su kitais ir mažiau mąstyti apie problemas, bereikalingai laužant galvą dėl to, ko neįmanoma pakeisti.

Per susvetimėjimą į tapatumą Taigi vieniems piligrimystė – tai galimybė įeiti į save, kitiems – proga išeiti iš savęs. Jos tikslas – per gilesnį Dievo pažinimą pažinti ir save. Kelyje į šventąsias vietas ieškome ne savęs, bet savęs atradimas ir geresnis pažinimas sykiu yra tarsi „šalutinis piligrimystės poveikis“. Dievas yra didžiausias Nepažįstamasis, absoliutus Kitas. Ieškodami Jo, tampame labiausiai svetimi patys sau, nes Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

atsiduriame prieš didžiausią svetimumą. Kelionė į šventąsias vietas būna pilna netikėtumų, naujų pažinčių, kartais gal ir skaudžių išbandymų, nežinios ir ne visada išsipildančių lūkesčių bei vilčių. Tuo kelionė primena susitikimą su Dievu, kuris mums yra nenuspėjamas, nepasiduodantis mūsų kontrolei, pranokstantis mūsų lūkesčius, nuolatos kitoks, nei įsivaizdavome prieš minutę. Ir tai ne tik dabartinių laikų patirtis – tai yra ypač anksčiau gyvenusių žmonių būvis. Piligrimystės tradicija siekia ikikrikščioniškąjį judaizmą. Tereikia prisimininti Izraelio tautos istoriją, ir mums prieš akis iškils paveikslai, vaizduojantys Abraomo, Jokūbo kelionę, Juozapo tremtį, izraelitų išsikraustymą į Egipto žemę ir grįžimą į protėvių kraštą, vėlesnes tremtis į Babiloniją ir savo sugriauto krašto atstatymą. Panašiai kaip minėtieji Biblijos herojai, taip ir mes privalome nuolat išeiti iš savęs, kad giliau save atrastume per susidūrimą su gyvuoju ir nepažįstamuoju Dievu. Piligrimystė leidžia susidurti su tuštuma, savo menkumu ir niekingumu. Mažąja piligrimyste galima pavadinti sekmadienio šv.  Mišias. Mes keliaujame į bažnyčią, būname tarp mums dažnai svetimų žmonių, klausomės, ką mums kalba Šventasis Raštas, kaip jį aiškina kunigas. Kartu su kitais tikinčiaisiais išsakome savo maldavimus, sėdamės, stojamės ir klaupiamės nustatytu laiku. Kartais bažnyčioje būna šalta, kartais jaučiamės silpni ir negauname vietos atsisėsti, ne visuomet pasiseka pasiklausyti tokios muzikos, kuri mums patinka, arba giedojimas būna profesionalus. Tai tarsi auka, bet sugrįžtame namo, ir mūsų siela jaučiasi pasisotinusi, atsinaujinusi, atsigavusi, atgavusi pusiausvyrą, jos nebeslegia kasdienybės rūpesčiai, kurių savo jėgomis negalime nusikratyti. Galiausiai atrandame patys save, esame sau dovanojami.

14

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Piligrimystės

istorija

Kun. Kęstutis SMILGEVIČIUS Bažnyčia niekada neužmiršo, jog Dievo gailestingumas turi reikštis ne vien dvasiškai, bet ir kūniškai – tarp septynių gerų darbų kūnui, nebesusimąstydami apie jo prasmę, ir šiandien minime „keleivį priglausti“, – o juk jis atkeliauja pas mus iš tolimų laikų, kai žmonės pradėjo leistis į piligrimines keliones.

Kas yra piligrimystė? Lotyniškas žodis peregrinatio reiškia kelionę, buvimą svetur, persikraustymą, o peregrinus atitinkamai reiškia keliauninką, traukiantįjį pro šalį, svetimąjį, klajūną. Taigi piligrimystė be kelionės neegzistuoja. Iš istorijos žinome, kad tuomet, kai gimė ir savo kultūrinių raiškos formų ieškojo jauna krikščionybė, pagrindinė pagoniškųjų kultinių kelionių forma buvo procesija: „Pagrindiniai ‘kulto veiksmai’ miesto dievams buvo atliekami jų švenčių dienomis. Tada žmonės eidavo procesija, giedodavo himnus ir aukodavo dievų garbei. Kartais procesija traukdavo iš vienos miesto vietos į kurią nors šventovę ar prie aukuro: miestai ir šventyklos turėjo savo ‘šventuosius kelius’, maršrutai eidavo pro tam tikrus paminklus“ (Robin Lane Fox, Pagonys ir krikščionys, „Aidai“, 2006). Taigi procesiją esame perėmę iš savo protėvių pagonių. Tačiau piligrimystė iš esmės skiriasi nuo procesijos, nes ji visada yra individualaus asmens kelionė, net jei keliaujama grupėje; ji neįmanoma be nuolatinio dvasinio vienijimosi su Dievu ar bent jau troškimo vienytis su Juo. Iš to atsiskleidžia, kad piligrimystė – tai vidinę tikinčio asmens kelionę Dievo link atitinkanti išorinė (arba fizinė) kelionė į vietą, laikomą šventa. Piligrimystės ištakos paskendusios amžių glūdumoje. Nežinome, kada atsirado tradicija keliauti į šventąsias vietas, bet aišku, kad ji jau klestėjo senovės graikų civilizacijoje. Dažniausiai būdavo keliaujama į įvairias kitose vietovėse įkurtas šventyklas, norint ten pasimelsti ir pabūti dievų namuose. (Su piligrimyste tikriausiai nereikėtų painioti kelionių pas orakulus (Delfų, Klaro, Didymų ir kt.), nes tokių kelionių tikslas – gauti atsakymą į rūpimus klausimus, todėl dominuodavo praktinės naudos viltis, o ne religinis aspektas. Kelionę pas orakulą bei gautas orakulo ištarmes ir naudojimąsi jomis, mano galva, labiau galėtume palyginti su vizitu pas būrėją ar ekstrasensą, nei su kelione Dievo link.)

Jėzus – kelias ir piligrimas Ankstyvoji Bažnyčia noriai perėmė tas pagonių religinės raiškos formas, kurios derėjo su naujuoju Jėzaus Nazariečio keliu. Pirmaisiais piligrimais, susijusiais su būsimąja krikščionybe, neabejotinai galime


Didelės ir mažos kryžkelės

pavadinti tris išminčius, atvykusius pagarbinti Kūdikėlio Jėzaus (plg. Mt 2, 1–2). Tačiau pirmasis piligrimas krikščioniškąja prasme yra pats Jėzus. Organizuota Jėzaus šeimos kelionė į Jeruzalę, aprašoma Evangelijoje pagal Luką, dar nelabai skiriasi nuo kitų Rytų šalyse vykstančių kelionių į šventąsias vietas. Viską pakeičia dvylikamečio Jėzaus pasilikimas šventykloje ir argumentai, kuriais Jis pagrindžia veiksmą, išoriškai atrodantį kaip nepaklusnumas tėvams: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Tikslas, kurį Jis įvardija, – keliauti pas Tėvą, būti Jo reikaluose – yra ir kiekvieno krikščionio piligrimo kelionės tikslas. Jėzaus viešasis veikimas, Jo vaikščiojimas, kelionė su apaštalais yra ne kas kita kaip piligrimystė Tėvo link. Tą patį pobūdį turi ir Jėzaus kančia, Jo kryžiaus kelias. Dar aiškiau kelionės Dievop tikslą Jėzus nusako Evangelijoje pagal Joną. Čia Palapinių šventės metu Išganytojas atskleidžia savo dievystę, kviesdamas Jį priimančius keliauti pas Jį ir iš Jo, kaip šaltinio, gerti tiesą, gailestingumą ir palaimą: „Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: ‘Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės’“ (Jn 7, 37–38). Jėzaus žodžiai – „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6a) – yra programiniai. Prieš savo kančią Jis taria: „Dabar išeisiu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: ‘Kur tu eini?’“ (Jn 16, 5).

į Antiochiją prie šventojo Babilos ir brolių Makabiejų kapų, į Seleukiją Izaurijoje – pasimelsti prie šv. Teklės kapo ir t. t. Įdomu, kad Dievo ieškantieji piligrimai, keliaudami į Egiptą, pradėjo lankyti ne tik mirusius, bet ir gyvus šventuosius  – garsiuosius Egipto dykumų vienuolius, pasitraukusius iš sugedusio pasaulio ir IV a. jau gerokai supasaulėjusios Bažnyčios, kad dykumoje, bendruomenėje ir drauge vienatvėje, griežtoje askezėje būtų arčiau prie To, kurio ieškoti į kitą pasaulio kraštą nedvejodami vyko ir to paties tikslo vedami krikščionys piligrimai. (Būtina pridurti, kad krikščionių piligrimai, ieškodami dvasinių patarimų ir išminties, kartais tapdavo tikra neganda atsiskyrėlišką gyvenimą pasirinkusiems asketams.) Krikščionybė į paplitusią piligrimystės sampratą įnešė naujų elementų. Vienas jų išaugo į naują piligrimystės formą – vadinamąją atgailos piligrimystę. Krikščionybėje nuodėmė nuo pat pradžių buvo vienas iš kertinių žmogaus istorijos ir prigimties elementų. Nuodėmei gydyti ieškota vaistų, priešnuodžių. Pamažu vystantis atgailos institutui ir formoms, kaip viena jos rūšių iškilo būtent piligrimystė į šventąsias vietas prašant atleidimo už savo ar – rečiau – kitų žmonių nuodėmes.

Piligrimysčių vietos Prasidėjusi II a. ir perėmusi išorinę antikos pasaulyje įprastą formą, krikščioniškoji piligrimystės praktika labiau paplito tik po persekiojimų pabaigos IV  a.  pradžioje. Imperatoriaus Konstantino motinos Elenos piligrimystė į Palestiną 326 m. ir jos sūnaus ten pastatytos bazilikos suteikė lemiamą impulsą ilgai ir turtingai piligrimystės į Jėzaus gimtinę istorijai. Jau po kelerių metų krikščionių piligrimų Jeruzalėje buvo tiek daug, kad suskasta organizuoti naujus piligrimų namus, ruošti kitą infrastruktūrą maldininkams priimti. Pirmieji mus pasiekę rašytiniai liudijimai apie šią kelionės Dievo link formą datuojami 333 m. (Piligrimo iš Bordo kelionė). 381 m. Egerijos piligrimystės į Šventąją Žemę Kelionės dienoraštis pasiūlė fizinės kelionės Dievo link būdą – vadovavimąsi Šventuoju Raštu. Piligrimų lankomų šventųjų vietų sąrašas greitai ilgėjo: nuo vietų, susijusių tik su Jėzaus gyvenimu, jis išsiplėtė į vietas, minimas Senajame Testamente, o netrukus pradėta gausiai lankyti ir kankinių kapus. Vakaruose išplito piligrimystė į Romą. Šventajame mieste pirmiausia buvo lankomi apaštalų ir kankinių kapai. Po kelerių metų piligrimai ėmė keliauti ir į kitas su šventaisiais susijusias Europos vietas, dabartinę Šiaurės Afriką, kur iš Palestinos po 415 m. buvo atvežtos pirmojo kankinio Stepono relikvijos. Vis dėlto kitas piligrimysčių vietas šventųjų vietų skaičiumi lenkė Bažnyčios lopšys ir labiausiai apgyvendinta imperijos dalis – Rytai. Buvo keliaujama

Piligrimai, atvykstantys į Romą pirmojo jubiliejaus metu, 1300 m. Iliustracija Giovannini Sercambi Kronikoms, apie 1400 m.

Pagalba piligrimams Viduramžiais sumenkus galimybėms lankyti Šventąją Žemę (nauji islamo valdovai reikalaudavo iš piligrimų nemažų mokesčių už saugią kelionę, bet ir dėl kitų priežasčių), vis didesnį vaidmenį ima vaidinti Roma – apaštalų Petro ir Pauliaus miestas. Piligrimų į Romą ima plūsti tiek daug, kad Romos vyskupai pradeda kurti vadinamąsias piligrimų priėmimo struktūras – piligrimų prieglaudas, ligonines ir kapines (neužmirškime, kad nemažai piligrimų mirdavo, pasiekę fizinį savo kelionės tikslą arba jo nepasiekę). Geriausiai žinomos tarp šių įstaigų tapo scholae – popiežių įkurtos piligrimų prieglaudos, priglobiančios vienos kurios tautos keliauninkus. IV–VI a. parašomi pirmieji piligrimų vadovai po Jeruzalę ir Šventąją Žemę, o nuo VII a. atsiranda panašūs specialieji Romos miestui skirti vadovai piligrimams. Jie Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

buvo trijų rūšių: itineraria (kelionės), catalogi (sąrašai) ir syllogi (įrašų rinkiniai). Kelionės buvo praktiniai vadovai ir tiksliai nurodydavo, kur, keliaudamas nurodytu maršrutu, keliauninkas gali rasti vieną ar kitą apaštalo, kankinio ar kito šventojo kūną (apaštalų, kankinių ir šventųjų kūnų lankymas buvo svarbiausias visų piligrimų kelionės tikslas). Kita piligrimų naudota vadovo forma vadinta Katalogu. Katalogai išvardydavo piligrimų lankomas šventąsias vietas, dažniausiai nesujungdami jų į konkretų maršrutą. Jie mums ypač vertingi ir brangūs dėl to, kad suteikia daug žinių apie Romos požemines kapines (katakombas) bei tai, kuriose iš jų kuris kankinys palaidotas. Galiausiai trečioji rūšis – syllogi – krikščioniškų Romos kapinių ir bazilikų įrašų rinkiniai, sukurti specialiai piligrimams, bet vėliau daugiausia naudoti literatūriniams tikslams.

formos kriauklės, kurių daugybę Atlanto vandenyno bangos atridena Fisteros (iš lot. Finis terrae – žemės pabaiga) apylinkėse. Įdomu, kad piligrimų į Santjago tikslas nuo to laiko tam tikra prasme tapo ne tik pats apaštalo kapas, bet ir už keliasdešimties kilometrų esanti įlanka, kurioje jie privalėjo pasiimti išsvajotąją kriauklę ir prisisiūti ją prie kepurės ar apsiausto. Turintiems šią kriauklę ir piligrimo lazdą būdavo nemokamai ar tik už simbolinį mokestį suteikiama nakvynė piligrimų namuose, jie būdavo atleidžiami ir nuo daugybės muitų bei mokesčių, kuriuos turėdavo mokėti visi kiti, keliaujantieji per tuos pačius tiltus, miestus ir žemes. Gudrūs verslininkai netruko palengvinti piligrimų dalią: patyrę „Jokūbo kriauklių“ paklausą, ėmė patys jas rinkti ir pardavinėti prie Santjago bazilikos. Tokia jau ta žmogaus prigimtis. Įdomu, kad Šv. Jokūbo keliai jau driekiasi ir mūsų šalyje.

Pakilimas ir nuosmukis

XX a. pradžios maldin­inkai prie Aušros Vartų

Įžymiausia Europos piligrimystės vieta Įžymiausia Europos piligrimystės vieta, tam tikra prasme tapusi piligrimystės sinonimu, yra kelionė prie kapo, kuriame, kaip tikima, palaidotas apaštalas Jokūbas Vyresnysis, evangelisto Jono brolis. Prie jos atsiradimo prisidėjo du komponentai: dėl islamo išplitimo sumažėjęs Šventosios Žemės prieinamumas krikščionių piligrimams bei airių vienuolių samprata, pagal kurią visas krikščionio gyvenimas yra ar bent jau turėtų būti piligrimystė. Šv. Jokūbo kapas atrastas apie 813 m., bet kelionės prie jo neperžengė Iberijos pusiasalio ribų iki 1076 m., kai šioje Galicijos šventvietėje iškilo puošni bazilika. Nuo to laiko Santjago de Kompostela tapo trečiąja pagal svarbą Vakarų pasaulio piligrimystės vieta. Žmonės ten keliaudavo iš visos Vakarų Europos, kartais sukardami daugiau nei 4 tūkst. kilometrų. Nusistovėjusius piligrimų maršrutus ir šiandien žymi šv. Jokūbui pašvęstos bažnyčios ir bokštai. Pvz., keistasis, vienišas Šv. Jokūbo bokštas Paryžiuje yra susitikimo vieta piligrimams, keliaujantiems iš Paryžiaus į Santjago. Piligrimystė į Santjago, tebesitęsianti ir šiandien, dovanojo krikščionių piligrimų kultūrai ir savitą simboliką – vadinamąją Jokūbo kriauklę. Viduramžiais sumanyta iš tų, kurie tvirtino nukeliavę į Santjago, reikalauti neginčijamo tokios piligrimystės įrodymo  – specifinės 16

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Protestantiškojoje Europos dalyje piligriminės kelionės arba išnyko, arba buvo naujųjų bažnyčių vadovų uždraustos. Katalikiškomis išlikusiose valstybėse – priešingai – šventųjų kultas buvo oficialiai patvirtintas ir įgavo pagreitį. Atsirado daugybė naujų vietų, dažniausiai susietų su Dievo Motinos ar kurio nors šventojo kultu, o į jas ėmė plūsti ir Dievo ieškantys katalikai. Tridento Susirinkimo nutarimai, popiežių normatyviniai aktai apie šventųjų garbinimą ir kanonizaciją, naujai atsiradęs beatifikacijos procesas, be to – gausybės naujų ir senų religinių ordinų veiklos suaktyvėjimas išjudina tas krikščionybės galias, kurios visad glūdėjo jos prigimtyje ir kurios tęsis iki pat XVIII a. prasidėjusio Apšvietos laikotarpio skeptiškumo bet kokios sakralumo sampratos atžvilgiu. XVIII a. piligrimystės masiškai uždraudžiamos ir naikinamos, laikant jas apsišvietusios religijos neverta atgyvenusių prietarų forma. Tuos draudimus inicijavo ne vienas save apsišvietusiu laikantis katalikas monarchas.

Piligrimystė LDK ir Lietuvoje Nors be galo sunku nubrėžti ribas tarp šventųjų kulto ir piligrimystės, galime tarti, kad Lietuvoje, konkrečiai – Vilniuje, tikintieji keliauja prie šventojo kapo jau XVI a. pradžioje, o gal net ir anksčiau (turiu omeny pagarbą, rodomą Kazimiero Jogailaičio relikvijoms jo pirmajame kape senojoje Karališkojoje koplyčioje Vilniaus katedroje). Pirmąja LDK piligrime greičiausiai laikytina kunigaikščio Vytauto žmona Ona, 1400 m. keliavusi į Vokiečių Ordino valstybę lankyti šventųjų relikvijų. XVI a. pabaigoje LDK jau gali pasigirti ir žymiu piligrimu – 1582–1584 m. piligriminę kelionę į Šventąją Žemę atlikusiu Lietuvos didžiuoju maršalka Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, beje, aplankiusiu ne tik Jėzų menančias vietas, bet ir Veneciją, Tripolį, Egiptą, Kretą ir Siriją. Ir iš tiesų, kaip neapžiūrėti piramidžių ir


Didelės ir mažos kryžkelės

sfinkso, jei jau nukeliavai taip toli? Mikalojus Kristupas yra išleidęs savo kelionės aprašymą. 1604 m. prasidėjusią katechetinę procesiją iš Vilniaus į Trakus sunku vienareikšmiškai apibrėžti kaip piligrimystę dėl jos itin barokinio režisuotumo, tačiau nėra abejonių, kad tokios procesijos neabejotinai žadino pamaldumą šventiesiems, galų gale – tai, ką vadinčiau dievoieška, ir, aišku, skatino labiau asmeninei piligrimystei jų dalyvius. XVII a. į LDK istoriją įėjo ir kaip laikotarpis, siekęs sukurti sunkiai pasiekiamos Šventosios Žemės pakaitalą pačioje mūsų Kunigaikštystėje. Skatinant elgetaujantiesiems ordinams, valstybėje plito Kryžiaus kelio maldos praktika, o netrukus imta statyti ir vadinamąsias Kalvarijas. 1639 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose įsteigė pirmąją LDK Kalvariją su 20 stočių, o po 25-erių metų (1664 m.) piligrimai tokia galimybe jau galėjo džiaugtis ir sostinės apylinkėse. Vidinę piligrimo kelionę Dievo link atitinkanti fizinė kelionė jau nebeturėjo būti matuojama tūkstančiais mylių. Kalvarijos buvo palyginti netoli, savojoje Žemaičių seniūnijoje ar Vilniaus vaivadijoje, ir tikriausiai nesuklysime manydami, kad būtent XVII a. piligrimystė tapo prieinama beveik kiekvienam tikinčiajam. Negana to – Kalvarijos suteikė galimybę toje pačioje vietoje atlikti ir individualią piligrimystę, ir, pasitaikius kokiai šventei, dalyvauti organizuotoje (neretai ir barokiškai teatralizuotoje) procesijoje. XVII ir ypač XVIII a. išplito piligrimystė į vietas, kuriose buvo gerbiami Mergelės Marijos atvaizdai: į Vilniaus Aušros Vartus (jie žinomesniu piligrimų tikslu tampa tik XVIII a.), Trakus, (kiek anksčiau) Šiluvą ir kitas šventoves. Draudimai organizuoti parapijų procesijas į šias vietas tik sustiprino piligrimystės į jas tradiciją. Stebuklų knyga, buvusi Šiluvos šventovėje, vaizdžiai liudija apie piligrimų keliones ir patirtas malones. Būtent pavieniams maldininkams ir jų platinamai patirtų malonių žiniai turime būti dėkingi už tai, kad XVIII a. antroje pusėje nuoširdi pagarba Dievo Motinai tampa bene labiausiai dominuojančia Žemaičių ir Lietuvos valstietijos, smulkiosios bajorijos bei miestiečių pamaldumo forma. Piligrimystės metu patirto susitikimo su Dievu liudijimai, Bažnyčios hierarchų pateikti popiežiaus Pijaus VI dėmesiui, virsta leidimu švęsti iki dabar populiarius Šilinių atlaidus Šiluvoje.

Naujieji laikai XIX a. nuolat augantis susidomėjimas šventumu ir jo apraiškomis dar labiau skatina tikinčiuosius leistis į fizines Dievo ieškojimo keliones. Daugiatautėse ir daugiareliginėse Viduržemio jūros visuomenėse XIX a. antroje pusėje šis susidomėjimas net peraugdavo į paradoksalias interreligines piligrimystes, kuomet krikščionys keliaudavo lankyti islamo šventųjų kapų, o besimeldžiančių musulmonų buvo galima sutikti ir vietiniuose krikščionių piligrimystės centruose. Tuo tarpu Europoje – 1858 m. Lurde ir 1917 m. Fatimoje – įvykę Mergelės Marijos apsireiškimai pradeda

naują masinių piligrimysčių erą. Lietuvoje taip pat atsiranda nauja, jei taip galima sakyti, pačios „gryniausios“, piligrimystės forma – piligrimystė į Kryžių kalną nuo XIX a. antrosios pusės. Galiausiai Jėzaus apsireiškimai seseriai Faustinai „katapultuoja“ Vilnių į vieną garsiausių pamaldumo Dievo Gailestingumui centrų.

Vyras neša kryžių į Kryžių kalną. 1938 m. Nuotrauka iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo

Piligrimystės reikšmė Kokia gi piligrimystės reikšmė mums, čia esantiems ir šiandien gyvenantiems? Pirma, skubantis ir nekantrus paviršutiniškumo, technologijų ir greitų naujienų, kūno bei jaunystės garbinimo ir mirties bei kančios marginalizavimo amžius, kuriame gyvename, kelia prasmės problemą ir neišvengiamai atveria vidinę tuštumą. Noras atrasti tikrus, nereliatyvius, išliekančius principus bei vertybes virsta atsigręžimu į vidų. Piligrimystė kaip vidinė kelionė milijonams ieškančiųjų siūlosi tapti paieškos būdu, o neretai – ir vertybės atradimo instrumentu, būdu išgyventi susitikimą, galimybe išgirsti kvietimą sekti Dievu. Antra, piligriminėje kelionėje, kaip niekur kitur, patikrinamas savasis tikėjimas  – juk žmogus sutinka kęsti nepatogumus ir nepriteklius, tapimą svetimu, keliauninku tik suvokdamas, kad tikėtinas laimėjimas visa tai atpirks. Trečia, piligriminėje kelionėje žmogus gauna progą iš šalies pamatyti savąjį „aš“, jį įvertinti ir pašvęsti Tam, kuris vienintelis gali numaldyti nuolatinį dvasinį mūsų troškulį ir nerimą. Ketvirta, piligrimystė yra puiki galimybė suvokti, kad kiekviena kelionė – ar maža, ar viso gyvenimo – neišvengiamai atveda mus į pasirinkimo kryžkelę; kitaip tariant, piligrimystė leidžia suvokti, kad mūsų pasirinkimai gali būti tik dvejopi: vieni mus priartina, o kiti nutolina nuo tikrojo galutinio kiekvienos kelionės tikslo – Dievo. Galiausiai – kol keliaujame, esame prašalaičiai, piligrimai, praeinantys per šį pasaulį, bet niekad neišklystantys iš dieviškojo gailestingumo zonos ribų. Kol keliaujame.

Visą tekstą skaitykite mūsų interneto svetainėje www.artuma.lt. Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

17


Vienas populiariausių piligrimų kelių – Šv. Jokūbo kelias. Prieš metus keliavau iš Porto (Portugalija) į Santjago de Kompostelą, Fisterą (Ispanija) tradiciniu keliu. Kai viskas nusistovėjo ir liko tik svarbiausi dalykai, matomi Dievo duoti

Keliauti kartu per vaizdus Tekstas ir nuotraukos Marijos STANULYTĖS

18

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

vaisiai, dalytis lengviau. Jaučiu, kaip kelias kviečia eiti dar kartą, kad pradėčiau vertinti paprastus dalykus ir mokytis iš naujo atsiverti, pažinti, melstis, priimti, mylėti. Iš naujo atsiversti. Dabar galiu keliauti prisiminimais per vaizdus. Kviečiu keliauti kartu...


Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

19


Didelės ir mažos kryžkelės

Tikra piligrimystė turi kainą (ir tai turi kainuoti daugiau, nei atostogos religine tematika) Marijos Stanulytės nuotrauka

„Važiuojam į piligriminę kelionę!“ Ar susižavėjimo, ar baimės šie žodžiai jus pripildo?

Tradicija keliauti į šventas vietas (o ypač į tokias garsias krikščionių piligrimystės vietas kaip Jeruzalė, Roma, Lurdas ar Fatima) gali lengvai sužadinti vaizduotę ir religinius sentimentus. Tik pagalvokite! Reikia turėti drąsos palikti visus ir viską, kas artima, brangu. Taip pat kilnumo pertraukti įprastą gyvenimą. Nuolankumo priimti nepatogumus, alkį, galbūt net pavojų! Argi nebūtų nuostabu turėti tokių dorybių? Ir kas gali atsispirti, kai piligrimystės lankstinukas visa tai žada? O tada dar laukia atpildas grįžus namo, atlikus odisėją, apie kurią ne tokios ištvermingos sielos gali tik pasvajoti! Jus pasitiks kaip didvyrį! Žmonės nekantraus išgirsti jūsų pasakojimų apie pavojingus nuotykius, ištvertus sunkumus ir patirtą religinę ekstazę! Kol jie reikalaus išgirsti nuotraukų komentarus (jūsų žinutės feisbuke nepatenkins), pastabesni draugai atkreips dėmesį, kad jūs kažkoks kitoks. Kažkas jumyse pasikeitė. Jie pastebės, kad jūs kartais atrodote nutolęs – lyg tebematytumėte tai, kas dabar labai tolima, bet ir labai gyva jumyse. Jie galbūt pastebės ir tai, kad jūs dabar su didesniu pažinimu, svariau kalbate apie gilius ir svarbius dalykus. Jums už nugaros žmonės šnibžda tokius žodžius kaip „išmintingas“, „šventas“, o jūs iš visų jėgų stengiatės to nepastebėti. Tai, kad pasirenkate piligrimystę, o ne mėgaujatės namų patogumu, gali greitai sužadinti šitokius vaizduotės skrydžius. Tačiau šios mintys ir yra tik fantazija. Kartą išmintingas žmogus pasakė: „Niekas taip nepuoselėja netikrų vilčių, kaip pirmosios šešios dietos valandos.“ Tas pats išmintingas žmogus pasakytų, kad niekas nesukelia tiek pamaldžių tauškalų, kaip mąstymas apie piligrimystės nuopelnus ir malones. Prašau nesuprasti manęs klaidingai. Piligrimystėje tikrai yra nuopelnų ir malonių. Bet tikra piligrimystė (kaip priešingybė anksčiau įsivaizduotajai ar dar blogiau – piligrimystei, kuri yra tik religinė atostogų kaukė, maskaradas) visada turi kainą ir riziką. Kalbėdamas apie kainą, turiu galvoje daugiau, nei nepatogumus ir išlaidas. Kalbėdamas apie riziką, kalbu ne vien tik apie riziką nusivilti, susižaloti ar net numirti, – šią riziką prisiima visi keliaujantieji, nesvarbu, kur, kokiu atstumu ir kokiu tikslu keliauja. Turiu omenyje kainą ir riziką, viršijančias išvardytus dalykus. Į kainą įeina ir įprastų, artimų, brangių dalykų

20

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

„paleidimas“ tikintis, kad jie praras savo reikšmę kelionėje ar šventoje vietoje susitinkant su dieviška realybe. Į tikros piligrimystės riziką įeina ir pageidautina galimybė, kad jūs nebepajėgsite pamiršti, jog visas žmogaus gyvenimas yra piligrimystė: mes visi visuomet ir jau dabar mirštame keliaudami laiku link amžinybės. Tikra piligrimystė išsklaidys mūsų iliuzijas, kad šis gyvenimas yra mūsų tikrieji namai ir kad mes galime neribotą laiką užbėgti už akių Dievo teismui. Kitaip tariant, tikra ir pilnutinė piligrimystė yra pasirengimas prarasti šį gyvenimą ir, laimei ar nelaimei, įžengti į amžinąjį. Savo autobiografijoje šv. Ignacas Lojola vadina save tik piligrimu. Atsivertęs jis troško nukeliauti į Šventąją Žemę. Ignacas pasiekė savo tikslą, bet jam neleido ten pasilikti tiek, kiek norėjo. Jis nusprendė sugrįžti. Po šventimų jis vėl troško nuvykti kaip piligrimas į Jeruzalę, bet dėl karo tai tapo neįmanoma. Šv. Ignacas buvo ypatingas piligrimas, kokių retai pasitaiko, dėl dviejų priežasčių. Pirma, išvykdamas į piligriminę kelionę, jis išsižadėjo viso buvusio gyvenimo: atsisakė savo tapatybės, ambicijų ir nuosavybės. Jis nepaliko nieko, prie ko galėtų grįžti, ir išėjo kaip žmogus, kuris nesitiki grįžti. Kaip tai skiriasi nuo daugumos piligrimų, kurie trokšta ir tikisi po kelionės vėl grįžti prie įprastų ir branginamų dalykų. Nuo kitų piligrimų šv. Ignacas skyrėsi ir tuo, kad visada apie save kalbėjo tik kaip apie piligrimą, nežiūrint to, jog paskutinius 15 gyvenimo metų gyveno viename mieste. Iš šv. Ignaco galime pasimokyti, kad žmonės iš esmės yra pakeleiviai, keliaujantys nuo gimimo iki mirties ir amžinojo gyvenimo. Būti žmogumi reiškia pereiti šį pasaulį ir suprasti, kad išeidamas nieko su savimi nepasiimsi. Pirmiausia šv. Ignaco pavyzdys moko mus, kad į Kristų tikintis mokinys yra tikras piligrimas, nes tikintis mokinys atsiliepia į Viešpaties kvietimą palikti pasaulį ir sekti Jį iki mūsų Tėvo namų – vienintelių tikrųjų mūsų namų. Robert McTEIGUE SJ Iš www.aleteia.org vertė Banga Kulikauskaitė


Didelės ir mažos kryžkelės

Evaldo Lasio nuotraukos

Piligrimystė Vilniuje – Gailestingumo mieste

Inesa ČAIKAUSKIENĖ Prasidedant ilgiems vasaros savaitgaliams kviečiame suplanuoti piligrimystę Vilniuje – ypatingu Dievo Gailestingumo ženklu pažymėtame mieste, kuriame atvertos ketverios Gailestingumo durys. 1933–1936  m. Vilniuje gyvenusi viena žymiausių Bažnyčios mistikių šv. Faustina patyrė apie 80 Jėzaus apsireiškimų. Jėzus kvietė pasaulį atsigręžti į Dievo Gailestingumą kaip stipriausią įrankį kovoje su visomis blogio formomis. Gailestingumo kelio pagrindiniai objektai pažymi Gailestingumo apaštalų  – šv.  Faustinos ir jos dvasios tėvo pal. Mykolo Sopočkos gyvenimą ir veiklą, tačiau visas kelias veda Lietuvos krikščionybės pėdsakais, liudija apie tikėjimo kankinius, žmones ir bendruomenes, gyvenusias meilės artimui – Dievo gailestingumo darbais, apie žydų „Šiaurės Jeruzalę“, sunaikintą karo, dviejų tautų kovą dėl miesto, apie prancūzų, vokiečių, rusų ir kitų tautų karius, žuvusius beprasmių kovų metu ir palaidotus toli nuo namų. Prisilietimas prie šių vietų ir apmąstymas yra būdas atpažinti skaudamas mūsų vietas, gydyti tautinę, šeimos, giminės, asmeninę atmintį, patirti susitaikinimą.

Vilniumi, nes būtent čia pal. Sopočka, atsiliepdamas į Jėzaus prašymus įkurti naują vienuoliją, priėmė pirmųjų kandidačių įžadus. Seserys susitinka su atvykstančiais piligrimais bendroje maldoje ir trumpai papasakoja istoriją. Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia (Aušros Vartų g. 14) yra viena seniausių ir žymiausių lietuvių šventovių. 1935 m. per Atvelykį būtent čia pirmą kartą viešai pagerbtas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Kartu tai buvo neoficiali Gailestingumo sekmadienio, kurį šv. Jonas Paulius II oficialiai paskelbė 2000 m., šventimo pradžia. Gailestingumo kelio centre – Dievo Gailestingumo šventovė (Dominikonų g. 12), kurioje gerbiamas pirmasis nutapytas

Piligrimystę galima pradėti nuo Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyno (Rasų g. 4A), kurio koplyčioje (tuometinėse dailininko Eugeniuszo Kazimirowskio dirbtuvėse) 1934  m. nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Šios vienuolijos įkūrimo pradžia siejama su

Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. Paveikslo kopijos ir kartotės šiandien yra vienos labiausiai paplitusių Katalikų Bažnyčioje. Būtent dėl jo piligrimai iš viso pasaulio, ieškodami autentiško prisilietimo prie savo tikėjimo, vis labiau atranda Vilnių. Paveikslo istorija iki jo perkėlimo į Gailestingumo šventovę nestokoja detektyvo elementų. Tik nutapytą jį pakabino Šv. Mykolo bažnyčioje (Šv. Mykolo g. 9), kur pradėjo formuotis pamaldumas Dievo Gailestingumui (šiandien čia veikia Bažnytinio paveldo muziejus, eksponuojantis Vilniaus

katedros lobyną). Uždarius bažnyčią, paveikslas slapta išgabentas į Šventosios Dvasios bažnyčią (Dominikonų g. 8), vėliau – Naująją Rūdą (dabartinė Baltarusijos teritorija). Uždarius ir šią bažnyčią, paveikslas slapta sugrąžintas į Šventosios Dvasios bažnyčią, kur buvo restauruotas ir gerbtas iki jo perkėlimo į Gailestingumo šventovę 2005 m. Šv.  Jurgio, Šv.  Ignoto, Šv.  Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) ir Šv. Jonų bažnyčios primena įvairią ir aktyvią pal.  Sopočkos tarnystę dirbant Vilniaus universitete, kariuomenės kapelionu, įvairiatautėse tikinčiųjų bendruomenėse. Antakalnyje išlikęs Dievo Gailestingumo Motinos seserų vienuolyno pastatas (Grybo  g. 29A), kuriame gyveno šv.  Faustina. Čia Jėzus jai padiktavo

Gailestingumo vainikėlį, čia ji pradėjo rašyti dienoraštį. Šiame namelyje gerbiamos šv. Faustinos ir pal.  Sopočkos relikvijos, kiekvieną dieną 15  val. kalbamas Gailestingumo vainikėlis. Verta nuvykti ir į Vilniaus rajono miestelius  – Tabariškes ir Juodšilius. Pirmajame pal.  Sopočka pradėjo savo Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

21


Didelės ir mažos kryžkelės

kunigiškąją tarnystę, o Juodšiliuose, padedamas seserų uršuliečių, slapstėsi nuo nacių arešto. Juodšilių bažnyčia, pašventinta 2016 m., tapo pirmąja bažnyčia pasaulyje, kuriai suteiktas pal. Mykolo Sopočkos titulas. Piligrimystei Gailestingumo keliu paprastai skiriama diena. Pagrindiniams objektams aplankyti gali užtekti ir pusdienio. Vis dėlto norėdami išgyventi tikrąją piligrimystę būkime dosnūs laiko. Juk piligrimystė – tai ne tik objektų aplankymas, bet ir malda, Dievo žodžio skaitymas bei apmąstymas, Eucharistijos šventimas, bendrystė.

Aš čia...

o kur tu?

Teresei gyvenime labai svarbi tapyba, ir jos darbai, ant šilko tapyti, išties nuostabūs. Perskaitę apie ją, geri žmonės padovanojo tapybos priemonių, padėjo suorganizuoti jos darbelių parodą, sukurti ir administruoti feisbuko puslapį darbams viešinti. Tai pirmoji nacionalinio Gailestingumo kongreso metu Lietuvos Carito iniciatyva pradėjusios veikti gerų darbų svetainės „Aš čia“ sėkmės istorija, įgyvendinta per tris dienas nuo gyvavimo pradžios.

Geri darbai... svetainėje Visą informaciją apie piligrimystę Vilniuje, piligriminio kelio vedėjus galite gauti Vilniaus piligrimų centre (www.vilniuspiligrimams.lt). Savarankiškai keliauti ar planuoti kelionę padės programėlė išmaniuosiuose telefonuose ir planšetiniuose kompiuteriuose „Vilnius Pilgrim“ / „Vilniaus piligrimas“. Joje pateikiami aprašymai ir praktinė informacija apie piligriminių objektų darbo laiką, kontaktai.

22

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Labai svarbu, kad priemonėms nusipirkti nebuvo pervesta pinigų, nes moteris, nusprendusi padaryti gerumo darbą, norėjo susipažinti su Terese, jos tėveliais, asmeniškai padovanoti jai reikalingų dalykų. Ir šis užmegztas santykis, draugystė yra neįkainojami! Dažnai galvojame, kad, norėdami padėti kitam, turime turėti daug pinigų, tarytum jie mums atvertų daugiau galimybių. Mūsų nuolat prašo paaukoti gatvėje, prekybos centruose, išsiųsti trumpąją žinutę – taip atsiliepiama į daug gražių iniciatyvų. Tačiau pagalba, kai sutinkame žmogų, su juo kalbamės, pažįstame jį, susiduriame su jo gyvenimu, yra kitokia. Kartais tik 10 minučių mūsų rūpesčio, šypsenos ir nuoširdaus domėjimosi gali mums patiems padovanoti tiek daug naujų atradimų, džiaugsmo, vidinės motyvacijos, – viso to netenkame, jei tik nebyliai paaukojame. Taip kilo iniciatyva kviesti žmones aktyviai įsitraukti ir apdovanoti ne tik stokojantį, bet ir save! Gerų darbų svetainėje „Aš čia“ vienu metu skelbiamos šešios skirtingos žmonių istorijos, prie kurių galite prisidėti padarydami gerumo darbą, – dažnai tam nereikia pinigų. Nors puslapyje sudaryta galimybė jų paaukoti, jei būtų sunku prisidėti darbais dėl atstumo, svarbiausia čia  – rūpestis ir susitikimas. Drįstame svajoti, kad į gerumo darbus įsitrauktų bendruomenės, šeimos, draugai, netgi giminės, – visi kartu susitelktų į bendrystę ir dovanojimą. Prie gerų darbų kviečiame prisidėti interneto svetainėje www.as-cia.lt. Istorijas galite rasti ir feisbuko paskyroje į paieškos langelį įvedę: „Aš čia, o kur tu?“ Pirmoji mūsų sėkmės istorija įrodė, kad geri darbai vyksta ir yra įmanomi. Labai svarbu, jog kiekviena portale esanti istorija turi savo lydinčią organizaciją, globojančią istoriją, padedančią tvarky-


Didelės ir mažos kryžkelės

Pagalbos stokojantieji – ir Carito rūpestis. Kai bandome suvokti Carito tapatybę, atrandame, kad esame šaukiami Kristuje įveikti ribą tarp neregimosios meilės Dievui ir meilės vargstančiam, meilės, kuri turi būti regima. Norėdami įveikti šią ribą, keliaujame Carito piligriminę kelionę diena po dienos ištisus 26 metus į pagalbos prašančiojo širdį. Ar gali būti šventesnė susitikimo vieta kaip žmogaus širdis? Tai ilgai besitęsianti kelionė, jos pabaigos nei nematyti, tik kantriai žingsnis po žingsnio žengiantys žmonės: vieni dirba ir atiduoda visą širdį šiai veiklai, kiti – savanoriai, aukojantys savo neįkainojamą laiką. Ir jie nenuilstamai keliauja... Nuo žmogaus prie žmogaus, pačiose keisčiausiose vietose.

burtis į dienos centrus, kur kelionė prisipildo vaikiško krykštavimo ir guvaus bendravimo. Per laiką tapo aišku, kad reikia pasukti ir siauresniais, Lietuvoje dar nepramintais keliukais. Taip Carito piligrimai prieš bemaž 16 metų leidosi į kalėjimus ir pataisos namus, kad pasiektų ir tuos, kurie patys negali mūsų pasiekti, nuneštų ten bent dalelę vilties, šviesos, rūpesčio ir galbūt alternatyvių galimybių pabandyti iš naujo kabintis į gyvenimą. Neilgai trukus pasukta dar vienu užribio keliu – leistasi į pagalbą ypač sužeistiems ir iškankintiems kūnu ir siela, nukentėjusiems nuo prostitucijos, prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos. Mažas keliukas nuvingiavo ir pas sergančius priklausomybėmis, kad jiems neštume išsilaisvinimo žinią. Keliaujama ir vienišų mamų link, kartu su jomis bandoma kurti saugesnę vaikystę jų vaikams, kad sugebėtų tvirčiau žengti pirmyn. Vienas iš labiau išvaikščiotų keliukų veda ir benamystę išgyvenančių žmonių link, kai tenka tiesiog įsikurti tame kelyje, toje akimirkoje ir ją patirti kartu su žmogumi.

Išpildyta Teresės svajonė

Projekto pristatymas „Marijos radijuje“

tis su gauta parama, tarpininkaujančią susitinkant istorijos herojui bei geradariams. Kiekvienas galime skirti pusę dienos susipažinti su pagalbos stokojančiu žmogumi bei jam padėti savo darbu, tam tereikia atviros širdies ir šiek tiek drąsos.

Meilės darbų kelionėje

Kai Atgimimo laikais Caritas pradėjo bendrą kelią, buvo daug iniciatyvų, nes reikėjo visko, o labiausiai – padrąsinančio žodžio, dėmesio ir meilės kiekvienam stokojančiam. Reikėjo ir paprastų, kasdienių dalykų: maisto, drabužių, avalynės. Tuomet kelias driekėsi ir iki šiol juo tvirtai žengiama lankant ligonius ar senelius namuose, kartu su jais išgyvenant jų skausmą ir kančią. Kelias vingiuoja ir kviečia mūsų mažuosius gyventojus – vaikus –

Ir daug kitų mažų kelelių, kuriais Carito piligrimai eina ir sutinka žmones, kur pasiekia jų širdis ir susitinka žvilgsniai. Kiekvienas galime leistis į šią kelionę. Aš čia... o kur tu? Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ, Lietuvos Caritas

Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba. GAILESTINGIEJI ŠVENTIEJI Knyga apie šventuosius, gyvenusius Gailestingumo dvasia: vienuolius ir karalius (šv. Elzbieta Vengrė ir pal. Vladimiras Gika), vienuolijų steigėjus (pal. Motina Teresė ir šv. Vincentas Paulietis) ir kunigus (šv. Arso klebonas ir šv. Leopoldas Mandikas), šeimos tėvus ir motinas (šv. Joana Bereta Mola ir pal. Elžbieta Kanori Mora), misionierius (šv. Petras Klaveras ir garbingasis Marčelas Kandija) ir kovotojus už žmonių teises (šv. Kotryna Marija Dreksel ir Dievo tarnaitė Doroti Dei). Dėl kai kurių iš jų paskelbimo šventaisiais Bažnyčia dar atlieka kanonizacijos procesą, tačiau juos jau suvokiame ir jaučiame kaip tikrus šventuosius – dėl jų liudijimų ir jų tikėjimo išpažinimo. Tegul šių liudijimų skaitymas bei jų apmąstymas tampa ir užtarimo malda, kad per šį Jubiliejų gyventume su nepalaužiamu tikėjimu ir pasitikėjimu gailestingąja Tėvo meile. Vertė Liucija Černiuvienė. išleido „Magnificat leidiniai“, 2016

www.magnificat.lt

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

23


Didelės ir mažos kryžkelės

Sabas – laikas Viešpačiui ir vienas kitam moje šie daiktai perduodami vyriausiam vaikui. Tai simbolizuoja žydų tautos ir šeimos ryšius. Tai tarsi santykių tarp kartų, istorijos, papročių ir tradicijų tęstinumo ženklas. Tikrai nuostabu, kaip šie daiktai išsaugomi per didžiules žydų tautą ištikusias tragedijas, tremtis, migraciją. Mūsų šeimininko prosenelis buvo kilęs iš Vilniaus. Iš jo paveldėta taurė buvo naudojama šabo metu. Ji tikrai nebuvo nei auksinė, nei labai graži, bet tai – prosenelio paveldas.

Šventoji Žemė – kraštas, daug amžių traukiantis piligrimus iš viso pasaulio. Krikščionys čia gali pamatyti vietas, kuriomis vaikščiojo Viešpats, geriau suprasti Šventąjį Raštą ir Jėzaus naudotus palyginimus, susipažinti su religija ir kultūra, kuri ugdė ir Kristų. Apie šabą – vieną iš svarbiausių žydų tikėjimo ir kultūros švenčių – pasakoja VDU Socialinio darbo katedros lektorė doc. dr. Nijolė LIOBIKIENĖ, kaip piligrimė keliavusi į Šventąją Žemę. – Jūs lankėtės Šventojoje Žemėje. Suprantu, kad parsivežėte daug įspūdžių. Kas buvo ypač įspūdinga? – Daug kas buvo įspūdinga: kraštas, su Biblija ir Išganymo istorija susijusios vietos, skirtingos kultūros apraiškos. Tačiau didžiausią įspūdį paliko dalyvavimas tikinčių žydų šabo vakarienėje. Nors šabo paminėjimas glaudžiai susijęs su žydų religija, ją švenčia ir tikintys, ir netikintys žydai. Penktadienio vakarą visa Jeruzalė tarsi apmirė: nei automobilių, nei autobusų. Nedirba kavinės ir restoranai, ką jau kalbėti apie parduotuves. Gatvės viduriu pasipuošę vyrai būreliais eina į sinagogą, kurioje yra Tora – ritiniai su Senojo Testamento tekstais. Pasimeldę jie sugrįžta į namus ir švenčia šabo vakarienę. Šabo šventimas pirmiausia skirtas šeimai, tačiau jame gali dalyvauti pakviesti giminės, kaimynai, draugai. Mus kaip piligrimus priėmė maloni jauna šeima su dviem mažais vaikais. Paprastai šabas švęsti pradedamas penktadienio vakare, kada leidžiasi saulė, ir baigiasi šeštadienio vakare, vėl saulei leidžiantis. Šabo metu žydai laikosi tam tikrų taisyklių, kurios leidžia jiems pilnutinai išgyventi šį laiką, būti čia ir dabar (pvz., nenaudoja elektroninių komunikacijos priemonių). Šis laikas skirtas melstis, bendrauti, mėgautis maistu, džiaugtis ir linksmintis. Ilgas stalas buvo padengiamas šventiškai, balta staltiese, gražiais stalo įrankiais. – Kuo skiriasi paprastas pasisėdėjimas nuo šabo? – Per šabą laikomasi tam tikrų ritualų ir jų eiliškumo. Jais išreiškiamas žmogaus ir Dievo santykis, prisimenama žydų tautos istorija ir sustiprinami šeimos tarpusavio ryšiai. Pirmiausia prieš pat saulės laidą uždegamos žvakės, simbolizuojančios tikėjimo į Dievą šviesą. Dievas yra Šviesa. Šabo metu naudojamos žvakidės perduodamos iš kartos į kartą, kaip ir apeiginė vyno taurė. Paprastai šei24

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

– O kas vyksta prie stalo? – Kai susėdome prie stalo, šeimininkai trumpai paaiškino šabo vakarienės reikšmę ir eiliškumą, paminėjo, kad šabo metu prisimenama, jog Dievas sukūrė visą pasaulį, ir minimas vienas reikšmingiausių Izraelio tautos įvykių – išėjimas iš Egipto vergijos. Pirmiausia buvo sugiedota pasveikinimo giesmė „Šalom Aleichem“. Į apeiginę taurę įpylė vyno ir kalbėjo kiduš – vyno palaiminimo maldą. Maldoje sakoma, kad visa, ką sukūrė Dievas, yra gera, ir dėkojama, kad Dievas palaimino Izraelio tautą. Tik po šios maldos buvome pakviesti paragauti vyno. Mane ypač sujaudino vaikų palaiminimas. Tėvas uždėjo rankas ant vaiko galvos – pirmiau vyresniojo, po to jaunesniojo. Uždėjus rankas kalbama malda, kurios pirmoji dalis berniukui ir mergaitei yra skirtinga. Laiminant sūnų, Dievo prašoma palaiminti jį kaip Efraimą ir Manasą (žydų giminių protėvius). Laimindamas dukrą, tėvas prašo, kad ji būtų palaiminta kaip Senojo Testamento garsiosios moterys – protėvių Abraomo, Izaoko ir Jokūbo žmonos Sara, Rebeka, Rachelė ir Lėja. Antroji palaiminimo dalis vienoda abiem vaikams. Joje linkima, kad Dievas visada būtų su jais, kad „Viešpats palaimintų ir saugotų, kad Viešpaties veido šviesa būtų virš tavęs ir tau šviestų, kad būtų maloningas ir dovanotų tau ramybę“. Laimina abu tėvai. Tai labai gražu ir prasminga. Pirmiausia, vaikai jaučiasi svarbūs ir mylimi. Laimindami juos, tėvai primena jų tautos istorines šaknis. Neabejotinai paaugę vaikai domėsis, kas yra tie, į kuriuos jie turi lygiuotis, kuo jie reikšmingi žydų tautai, kaip jie susiję su tautos istorija, koks jų santykis su Dievu. Per kiekvieną šabo vakarienę tėvai primena jiems svarbiausius dalykus, tarsi tiesia ke-


Didelės ir mažos kryžkelės

lią iš praeities į dabartį ir ateitį. Laimindami vaikus tėvai prašo Viešpaties ne turto, galios, sveikatos, bet Dievo palaimos ir ramybės, „kad Viešpaties veido šviesa“ visada jiems šviestų. Tikrai turime ko pasimokyti iš žydų tautos. Ar mes nepamirštame laiminti savo vaikus? Toliau vyras pagerbia moterį. Jis tai daro kiekvieno šabo metu. Vyras skaito Patarlių knygos 31 skyrių „Ideali žmona“. Moteriai dėkojama už tai, kad ji parengė namus šabo šventei, paruošė maistą. Sakytume, tai jos pareiga, tačiau žydai labai vertina moters darbą: maisto ruošimą, vaikų priežiūrą, namų tvarkymą. Todėl kiekvieną šabo dieną skaito moteriai šias eilutes:

Koks retas radinys sumani žmona, brangesnė už perlus yra jos vertė! Savo širdį jai patiki jos vyras, ir turi tikrą lobį. Ji gerumu atsilygina, o ne piktumu, per visas savo gyvenimo dienas. Ji pasirūpina vilnų bei linų ir pluša įgudusiomis rankomis. <...> Stiprybė ir orumas yra jos drabužis; su šypsniu ji žiūri į ateitį. Kai atveria burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio malonus pamokymas. Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį, niekada nevalgo dykaduonio duonos. Pakilę jos vaikai ją giria; jos vyras – ir jis liaupsina ją: „Daug yra sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!“ Žavumas apgaulingas, o grožis – rūkas; moteris turi būti giriama už jos pagarbią Viešpaties baimę. Duokite jai atlygį už jos triūsą, – teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi! (10–13. 25–31). Jei mes tai darytume, gal Lietuvoje pagerėtų vyro ir žmonos santykiai be didelių investicijų? Reikėtų taip nedaug – atsiversti Bibliją ir gražiai perskaityti savajai šią ištrauką, o po to dar galėtų savo širdies žodžių pridurti... Prieš valgant nusiplaunamos rankos. Pirmiausia tris kartus užpilama ant kairės, po to ant dešinės rankos – tarsi atkartojamas Saliamono šventykloje buvęs ritualas. Nusiplovęs rankas namų šeimininkas pradeda dalyti duoną ir druską. Šabo vakarienės metu dalijamas duonos

kepalėlis yra dvigubas. Tai susiję su žydų tautos išėjimo iš Egipto istorija. Sunkios kelionės metu Dievas izraelitus maitino mana, kuri krisdavo visas dienas, išskyrus šeštadienį. Žydai negalėdavo prisirinkti manos atsargai, nes ji sugesdavo, išskyrus penktadienį. Tada jie galėdavo prisirinkti manos dviem dienoms ir iškepti dvigubą kepaliuką. Šiai istorijai atminti šabo šventei kepami dvigubi duonos kepaliukai. Namų šeimininkas sulaužė duoną ir padalijo visiems vakarienės dalyviams. Kartu su duona buvo siunčiamas indelis su druska. Druska – kiekvienos dienos atnaujintoja, amžinumo simbolis, maisto paskanintoja. Stalas tampa tarsi šventovės altoriumi. Mėgavimasis maistu taip pat svarbi šabo dalis. Po duonos ir druskos padalijimo galima išgerti ir valgyti. Vaišės prasideda daržovių salotomis. Tai tarsi primena, kad Dievas, atskyręs tamsą ir šviesą, žemę ir vandenis, kūrė pasaulį nuo augalų. Daržovės buvo ir žalios, ir virtos, tačiau viskas neapsakomai skanu. Po to patiekė žuvį. Po žuvies – vištienos sultinį su kukuliukais iš macų tešlos. Šis receptas perduodamas iš kartos į kartą. Toliau buvo karštas jautienos patiekalas (kaip žinoma, kiaulienos žydai nevalgo), o pabaigoje – saldumynai. – O ką dar reiškia švęsti šabą? – Malda, ritualai ir maistas yra svarbios šabo vakarienės dalys, kaip ir bendravimas bei dalijimasis. Kiekvienas pasakoja apie save, savo patirtį per savaitę. Šabo metu žydai linksmai dainuoja ar gieda. Tikrai labai linksmai praleidome laiką. Buvo labai jauku ir ramu. Išėję galvojome apie tai, kas padėjo žydams išlikti per visas jų istorijos negandas. Šabo paprotys tikrai ne paskiausias. Ir netikintys žydai vis tiek susirenka, kalbasi, valgo. Tai vienija. Jei esi užaugęs žydų šeimoje, esi įpratęs dalytis maistu ir patirtimi. Tai tikrai puiki mokykla. – Jiems nereikia bendravimo įgūdžių mokymų, – jie tai daro nuo pat vaikystės. – Mūsų šeimininkas buvo rabinas. Ant sienos kabojo labai gražus paveikslas, į jį buvo įkomponuotas šios poros sutuoktuvių liudijimas. Vaikai nuo lopšio mato, kad santuoka labai svarbi. Ir tautos, ir šeimos istoriją perduoti labai svarbu. Tai įsitvirtina vaikų sąmonėje ir pasąmonėje. Tėvai laimina duoną, dalijasi, laimina vaikus, motiną, kuria istoriją ir ją perduoda iš kartos į kartą. Manau, kad sekmadienį turėtume švęsti kažkaip panašiai: su malda, pasidalijimu, maistu, kalbėjimusi, perdavimu. Viso to turėtume mokytis iš naujo. Neturime kopijuoti šabo, bet verta padėkoti vyrui, žmonai, palaiminti vaikus. Kalbino Dalia LUKĖNIENĖ

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

25


Didelės ir mažos kryžkelės

Gintaro Česonio nuotrauka

Šlovink Viešpatį, kad ir kas nutiktų

Kiek daug pasaulyje matome skausmo, nusivylimo; kiek daug savęs nepriėmimo, savo tapatybės neatradimo. Taip yra todėl, kad ne tuos dalykus pasirenkame šlovinti. Vienas bičiulis pasakė: „Kai susitinkame su Dievu šlovinime, mes atrandame save.“ Jei mūsų gyvenimo centras yra Jėzus, tampame šventesni, pilnesni gyvenimo, panašesni į Kristų. Jei šloviname seksą – būsime pripildyti stipraus seksualinio geismo, jei šlovinsime pinigus – tapsime godūs, jei šlovinsime galią – tapsime egoistais, jei šlovinsime santykius – tapsime priklausomi. Bet jei šlovinsime Jėzų Kristų, tapsime laisvi, stiprūs.

Geras palinkėjimas ne tik piligrimams, bet ir visiems, atostogaujantiems kartu su Dievu, paklausti savęs – kaip aš šlovinu Dievą? Visi šlovinimo būdai išreiškia pagrindinę šlovinimo sampratą – šlovinti Viešpatį visu savo gyvenimu. Šlovinimas yra vienas svarbiausių būdų sužadinti žmogaus meilę Dievui, atkurti ryšį su Juo. Apie tai kalbamės su žymiu šlovintoju iš Anglijos Timu HUGHESU, Birmingamo anglikonų bažnyčioje dirbančiu evangelizacijos srityje, įkūrusiu šlovinimo centrą; gegužę jis lankėsi Lietuvoje vykusioje tarptautinėje RELaY konferencijoje. – Kas yra šlovinimas? Tai mūsų būties centras. Visi žmonės kažką šlovina / garbina: vieni – krepšinio komandą, kiti – kokią nors žvaigždę, treti – pinigus ar kitus materialius dalykus. Kiekvienas garbina / šlovina. Tik klausimas – ką? Šlovinimas yra visų mūsų tarnysčių pagrindas; ypatinga akimirka yra psalmių skaitymas, malda su Šventuoju Raštu, meditacija, apmąstymas. Šlovinimas pirmiausia yra mūsų pašaukimas, antra – tai mūsų gyvenime prioritetas ir, aišku, jis augina, stiprina ryšį su Dievu persmelkdamas Jo buvimo. – Ar tikrai šlovinimas yra kiekvieno mūsų pašaukimas? – Taip. Pirmiausia esame sukurti, kad šlovintume Dievą. Apaštalas Paulius sako, kad Jis pasirinko mus ir, išgirdę šį pasirinkimą, žmonės šlovina Dievą jau tūkstančius metų (plg. Ef 1, 3–5). Kai Dievas prakalbina Abraomą, šis pastato aukurą, kad pašlovintų Dievą (plg. Pr 12, 7). Kai Mozė perveda žmones per Raudonąją jūrą, šie šlovina Dievą (plg. Iš 15, 1–21). Gimus Samueliui, Hana šlovina Dievą (plg. 1 Sam 2, 1–10. 19). Dovydas šlovina Dievą iš visos širdies šokdamas Jam, nors visi galvojo, kad jis pakvaišo, o jo žmona kalbėjo: „Kaip gali karalius taip elgtis?“ (plg. 2 Sam 6, 12–23). Dovydas išgyveno tokią aistrą Dievui, jog turėjo švęsti, šlovinti... Jobas, kuris buvo bandomas Dievo, viską prarado, jo vaikai buvo nužudyti, tačiau net didžiausiame skausme puolė ant kelių ir šlovino Dievą tardamas: „Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas!“ (Job 1, 21). Kai angelas apreiškė Marijai, kad ji taps Mesijo motina, Marija šlovina Dievą, – taip gimė šlovinimo giesmė Magnificat – „Mano siela šlovina Viešpatį“ (plg. Lk 1, 47–56). 26

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

– Kodėl šlovinimui turėčiau teikti pirmenybę? – Tiek daug dalykų šiame pasaulyje siekia nukreipti mūsų žvilgsnį nuo Dievo. Dėl to tam tikra dvasinė drausmė yra būtina. Kristus turi būti išskirtinis mūsų gyvenime. Esu vedęs 12 metų. Pamenu pirmuosius kelerius santuokos metus. Rachelė sakydavo: „Tu per mažai man sakai gražių žodžių, nesi toks romantiškas, retai sakai, kokia aš graži.“ Tada galvodavau: „Juk praėjusią savaitę sakiau, kokia tu puiki. Atrodo juk žinai, kad tave myliu ir kad esi nuostabi.“ Bet moterims reikia tai girdėti visada. Tuomet suvokiau, kad turiu perdėlioti žodžių, laiko, meilės prioritetus. Panašiai yra ir su Dievu: kaip dažnai mes kalbamės su Juo, kaip dažnai pasakome, kad mylime, kad trokštame būti su Juo? Luko evangelijoje yra puiki vieta apie Mortą ir Mariją. Morta rūpinosi daugeliu dalykų, o jos sesuo Marija buvo taip sužavėta Jėzumi, kad nieko negalėjo daryti, tik prisėdo prie Jėzaus kojų (plg. 10, 38–42). Visada bus darbų, tarnysčių, bet būtina sėdėti prie Jėzaus kojų, klausytis Jo žodžių, jungtis į bendruomenę su Jėzumi. Svarbiausia pasirinkti, kas yra pirmoje vietoje – šlovinti Dievą visu gyvenimu, antroje – tarnauti Jam. Kai ateiname šlovinti, prisimename, kad esame Jo vaikai, mylimi ne dėl savo puikių tarnysčių, bet pirmiausia dėl to, kad Jis mus sukūrė. Šlovinimas ir malda visada atneša laisvę, toje laisvėje galime tarnauti pasauliui. Jei pirmoje vietoje – tarnystė, o ne šlovinimas, mes tampame vergai ir kitus mokome tokius būti. Jėzus atėjo ne tam, kad padarytų


Didelės ir mažos kryžkelės

mus vergais, bet atnešė mums laisvę. Mylėti Dievą visa širdimi – šis troškimas turi būti pirmiausias.

gauja. Svarbu surasti žmonių, kurie padėtų augti santykiui su Dievu. Dažnai šlovinime raginama: „Džiaukitės!“ Clive'as Staplesas Lewisas sakė: „Džiaugsmas yra svarbiausias dalykas Danguje.“ Dievas nori mus palaiminti, Jis nori, kad patirtume džiaugsmą net tada, kai jis ateina per skausmą ir išbandymus.

– Ko reikia, kad šlovinime artėtume prie Dievo? – Kalbėdamasis su samariete, Jėzus parodo, kad šlovinimas – ne taisyklės ar religija; šlovinimas susijęs su asmeniu (Jn 4, 5–42). Jėzus neliko miręs Jeruzalėje, todėl mes šloviname laisvėje ir tiesoje. Prieš kelerius metus teko vesti Vietoj epilogo šlovinimą JAV kalėjime. Nueinu į salę, o ten – penki tūksKlausantis Timo, gali atrodyti, kad šlovinimas – tai tančiai baltai apsirengusių vyrų. Atrodė – kaip mes giedosime apie Dievo gailestingumą su žmonėmis, kurie sugriovė labai protestantiškas užsiėmimas, tačiau mūsų popiežius kitų gyvenimus? Pirmoji giesmė buvo „Nuostabi malonė“, Pranciškus štai kaip drąsiai kviečia: ir Dievas atėjo į jų tarpą. Mačiau, kaip keitėsi vyrų veidai, tie vyrai parodė atperkančios Mes, krikščionys, kažkodėl labiau linkę skųstis. Bet juk krikščioDievo meilės galybę. nybė – tai laisvės ir džiaugsmo religija. Šventoji Dvasia mums Yra keletas būdų šlovinti: vienas – kai darome viską, ką privalome: meldžiamės, vadovauja ir Ji yra džiaugsmo priežastis, džiaugsmo kūrėja. Šis einame į Mišias, tarnaujame vargšams, audvasios džiaugsmas mums suteikia tikrą krikščionišką laisvę. Be kojame pinigų, studijuojame Šventąjį Raštą. džiaugsmo mes, krikščionys, nesugebame būti laisvi, vergaujame Atrodo, viską darome, bet tada save pastasavo liūdnumui. Didysis Paulius VI sakydavo, kad liūdni, pratome į šlovinimo centrą, nes, atrodo, šloviradę viltį ir drąsą krikščionys nesugeba skelbti Evangelijos. Ir iš nimas priklauso nuo to, kiek įdedame savęs, savo pastangų. Kitas būdas – priimti tai kaip tiesų tai neįmanoma, jei tvyro laidotuvių nuotaika. Kaip dažnai dovaną. Kai pradedame šlovinti priimdami krikščionims paprasčiau dalyvauti laidotuvių eisenoje nei šlovintai kaip dovaną, atpažįstame, kad šlovinimas ti Viešpatį. Šlovinimas teikia džiaugsmą (iš 2013 04 16 homilijos). atneša džiaugsmą, ramybę, gydymą, kad šlovindami išgyvename vienybę su Dievu. Norėčiau, kad ir mes savęs paklaustume, – ar aš, tu šloviname Mes mėgaujamės tuo buvimu ir atpažįstaViešpatį? Prašome Dievą, dėkojame Jam, šloviname Jį? Turime me Dievo buvimą per padrąsinimą, esame mokytis su Juo būti, kalbėtis, jausti Jo buvimą – tikrą, gerą, visų gydomi, jaučiamės kaip Tėvo namuose ir svarbiausią. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime sąmoningai, o per tai atpažįstame, kad esame Jo. Šlovinti – tai būti perkeistam. Jei žmonės ateina į kartais ir nesąmoningai, laikomės tam tikros svarbesnių ir ne tomūsų maldą ir išeina neperkeisti, nusivylę, kių svarbių dalykų hierarchijos. Šlovinti Viešpatį – reiškia skirti vadinasi, kažką praleidome. Nes visur, kur Jam tą vietą, kuri Jam priklauso. Šlovinti Viešpatį – reiškia skelbti Viešpats ateina, žmonės keičiasi. Jokūbo ne tik žodžiais, tikėti, kad Jis mums vadovauja gyvenime. Šlovinti laiške skaitome, kad kai mes artėjame prie Viešpatį – reiškia Jo akivaizdoje būti įsitikinusiems, kad Jis yra Dievo, Dievas artėja prie mūsų (plg. 4, 8). Štai dėl ko malda ir šlovinimas yra tokie Dievas, mūsų gyvenimo, mūsų istorijos Dievas. svarbūs mūsų gyvenime. – Nejaugi visi gali šlovinti? – Tikrai taip, tik svarbu surasti savo būdą. Pvz., jei mėgstate būti su žmonėmis, suraskite vietą, kur galima būti su kitais, studijuoti kartu Bibliją, dalyvauti konferencijose, kartu išgyventi Dievo buvimą. Bet jei esate intravertas, suraskite vietą, kur Dievas galėtų kalbėti; tai galėtų būti gamta, pasivaikščiojimas, piligrimystė. Gerai žinau, kur aš išgyvenu Dievo buvimą. Man patinka būti su artimaisiais, patinka geras maistas, ir kai pradedame kalbėtis, kaip išgyvename Dievo veikimą, kokius darbus Jis daro mūsų gyvenime, ką atradome Šventajame Rašte, mano širdis džiū-

Šlovinti Dievą! Tai išeiti iš savęs ir šlovinti Jį, nesitikint jokio atpildo, nes ir Jis visiškai už dyką mus apdovanoja savo malonėmis. O mes, dalyvaudami šv. Mišiose, ar šloviname Viešpatį, ar tik ateinam prašyti, guostis, dėkoti? Ar šloviname Dievą? Išties tai naujas dalykas ne vieno mūsų dvasiniame gyvenime. Šlovinti Dievą reiškia išeiti iš savęs, skirti laiko šlovinimui. Kartais pagalvoji: „Kokios ilgos šios Mišios.“ Jos prailgsta tik tuomet, jei nesugebi paskirti savo laiko nesitikėdamas atlygio, jei nešlovini Dievo. Tačiau jei kupinas džiaugsmo šlovini Dievą, pajunti ir šlovinimo grožį. Tokia bus amžinybė: Dievo šlovinimas! Ir nebus nuobodu! Bus gražu! Toks džiaugsmas mus padaro laisvus, – 2013 05 31 sakė popiežius Pranciškus. Parengė Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

27


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie piligrimystę

Dievas

kelio gale

Vieną maloniai šiltą vakarą pavėsinėje, įkyriai lendant uodams, mama Margarita pasakojo apie ypatingą kelionės rūšį – piligrimystę, kai iškeliauji ieškodamas susitikimo su Dievu. – Airiai VI amžiuje, norėdami sutikti Dievą, sėsdavo į valtį ir tikėdavo, kad Jį ras ten, kur vėjas nuneš. O vėjas nešdavo į vandenyną! – pasakojo ji. Vaikai susižvalgė. Juk jiems panašiai buvo nutikę! – Ar jie tikrai sutikdavo Dievą? – domėjosi Inesa. – Ir kas tada nutikdavo? – Turėdavo kažkas nutikti, – susimąstęs tarė tėtis Darius. Vaikų klausimų akinamas pokalbis tęsėsi ilgai ar bent tiek ilgai, kad uodai nuėjo ilsėtis tikrai sotūs, o vaikai  – išalkę tikros piligrimystės. Išgirdęs jų svajonę, Entas pasisiūlė keliauti kartu ir prikalbino savo tėtį Estą keliauti pėsčiomis su nakvyne. Mama Rūta iš pradžių sumanymui prieštaravo: – Bet mes Ento tėčio nepažįstame! Kitą vakarą Estas su Entu jau vakarieniavo su vaikų tėvais. – O jūsų mama... eee, žmona, kas... kur? – nedrąsiai paklausė tėtis Darius. – Šventoji Dvasia, – išdrožė Estas, bet tuoj pat, supratęs, jog liko nesuprastas, pasitaisė: – Ji Danguje. Betrūko, kad į klausimą: „Kur gyvenate?“ jis būtų atsakęs: „Knygų lentynoje“, ir tada jau būtų buvę viskas baigta. Kadangi to neįvyko, vaikams buvo leista su juo iškeliauti. Sutemus Estas išskleidė savo apsiaustą, kuris tapo milžiniška palapine. Šnarėjo lietus ir žodis Esto kalba: „Šema – klausyk!“ Vaikai klausėsi Esto pasakojimų, kol užmigo. Paryčiais lietaus barbenimas nurimo, bet jį pakeitė vis artėjantis gaudesys. Galiausiai šis virto žodžiais: „Sveika, Marija... Sveika, Marija...“ Netikėtai į palapinę šlumštelėjo jaunuolis. – Ėėėė... Iš kur jūs čia?  – markstėsi jis.  – Lyg ir nemačiau jokios palapinės, kai sprukau nuo KGB! – Mes tikriausiai ne savo laike,  – susimąstė Joris.  – Tai okupuotos Lietuvos tikintieji keliauja į Šiluvą. Ir... juos seka! – Tada ir mus seka!  – susigaudė Urtė. – Žinoma, visus! Pasivykim minią, taip saugiau, – pasiūlė jaunuolis ir visi nukūrė. 28

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Pasiekus šventovę, vaikai su minia ėjo keliais aplink bažnyčią. Visi meldėsi už Lietuvos laisvę. Entui, matyt, prakiuro kažkuri kišenė ties keliu, nes žodžiai lyg žiežirbos pažiro iš po kelių ir nuskriejo ant bažnyčios sienų. Tas pats nutiko ir Estui, o jo žodžiai nuskambėjo tarsi pažadas. Nors buvo apsiniaukę, tos žiežirbos nušvietė veidus ir sušildė. Miniai pakilus eiti į vidų, Estas sulaikė vaikus ir paliepė susikabinti rankomis. Bematant jie pasijuto ilgos žmonių grandinės dalimi. Vyko Baltijos kelias – išsilaisvinančių tautų vienybės akcija. Staiga vaikus įsuko vėjo gūsis, ir jie nė nepajuto, kaip atsidūrė namuose. – Jei eini sutikti Dievo, tikrai Jį sutinki, – pasakė Inesa, grįžusi namo. – Ir tikrai, tėti, kas nors nutinka. Eini, eini ir... tampi laisvas, – pridūrė Joris ir ryžtingai atidavė mamai savo kompiuterinių žaidimų aparatėlį. Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Užduotis: perskaityk Senojo (Iz 43, 5a) ir Naujojo (Rom 8, 15) Testamentų ištraukas ir sužinok, kokie žodžiai išbyrėjo iš Esto ir Ento kišenių Šiluvoje. Birželio mėnesio atsakymas: dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems (plg. Iz 58, 7–8).


Artuma kviečia į didžiuosius atlaidus švenčiant Gailestingumo jubiliejų! DIDIEJI ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS ATLAIDAI liepos 1–12 d.

Liepos 1 d., penktadienis Atlaidų išvakarės

KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI

Meldžiamės už katalikiškas organizacijas ir Marijos Legiono narius

Liepos 30 d., šeštadienis 19 val. – Vakarinė vigilija Kryžių kalne. Kryžiaus kelias, vadovaujamas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio

16 val. – šv. Mišios Panų kalne 19 val. – Mišparai Bazilikoje; po jų – Eucharistinė procesija aplink Baziliką

Liepos 31 d., sekmadienis 11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną 15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne

Liepos 2 d., šeštadienis Jaunimo diena 19 val. – jaunimo šv. Mišios, po jų – Kryžiaus kelio kalnai

www.siauliuvyskupija.lt www.kryziukalnas.lt

Liepos 3 d., sekmadienis Ligonių, Carito diena Liepos 4 d., pirmadienis Katechetų diena Liepos 5 d., antradienis Kelininkų diena Liepos 6 d., trečiadienis Kunigų diena Liepos 7 d., ketvirtadienis Brolių latvių diena Liepos 8 d., penktadienis Policijos diena 10 val. – šv. Mišios pirmojo Telšių vyskupo Justino Staugaičio gimimo 150-osioms metinėms atminti 19 val. – Plungės pramonininkų sąjungos, Kryžiaus kelio koplytėlių globėjų maldos vakaras Liepos 9 d., šeštadienis Vyskupijos įkūrimo jubiliejaus diena Liepos 10 d., sekmadienis DIDŽIOJI KALVARIJA. Šeimų ir Pasaulio žemaičių diena Liepos 11 d., pirmadienis Žemdirbių diena Liepos 12 d., antradienis Savivaldybių diena PAMALDOS ATLAIDŲ METU 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Valandų liturgijos rytmetinė Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios, po jų – Švč. Sakramento adoracija ir Dievo Gailestingumo vainikėlis 12 val. – suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios. Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių Bazilikoje nebus

www.zemaiciukalvarija.lt

liepos 30–31 d.

ŽOLINĖS ATLAIDAI: PIVAŠIŪNUOSE

rugpjūčio 14–22 d.

Rugpjūčio 14 d., sekmadienis Atlaidų atidarymas. Jaunimo vakaras Šv. Mišios 18 val. Rugpjūčio 15 d., pirmadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖ (Žolinė) Gailestingumo jubiliejaus šventimas Rugpjūčio 16 d., antradienis Žemdirbių ir bendruomenių diena Rugpjūčio 17 d., trečiadienis Kunigų ir vienuolių diena Rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis Carito diena Rugpjūčio 19 d., penktadienis Tikybos mokytojų, katechetų ir pedagogų diena Rugpjūčio 20 d., šeštadienis Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio minėjimas. Ligonių, slaugytojų ir medicinos darbuotojų diena 12 val. šv. Mišiose bus teikiamas Ligonių sakramentas. Rugpjūčio 21 d., sekmadienis Šeimų diena 12 val. šv. Mišiose bus teikiamas Sutvirtinimas. Rugpjūčio 22 d., pirmadienis ŠVČ. M. MARIJOS KARALIENĖS MINĖJIMAS Gyvojo Rožinio ir kitų maldos grupių diena PAMALDOS ATLAIDŲ METU Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. Rožinio malda – 9.30 ir 17.30 val. Išpažinčių klausoma nuo 9 val. ir nuo 17 val.

www.pivasiunai.lt

KREKENAVOJE

rugpjūčio 13–15 d.

Rugpjūčio 13 d., šeštadienis Carito ir ligonių diena 10 val. – vidinio išgydymo pamaldos 11.30 val. – katechezė 12 val. – šv. Mišios 13.30 val. – koncertas ir agapė Bazilikos aikštėje 15 val. – Švč. Sakramento adoracija 18 val. – šv. Mišios Rugpjūčio 14 d., sekmadienis Šeimų ir jaunimo diena 11.30 val. – katechezė 12 val. – šv. Mišios 13.30 val. – koncertas ir agapė Bazilikos aikštėje 15 val. – Švč. Sakramento adoracija 18 val. – šv. Mišios 19 val. – koncertas-šokiai miestelio aikštėje 21 val. – įspūdžių pasidalijimas apie PJD 2016 Bazilikos aikštėje Rugpjūčio 15 d., pirmadienis Žolinės diena 9 val. – šv. Mišios 10 val. – Švč. Sakramento adoracija 12 val. – iškilmingos šv. Mišios 13.30 val. – koncertas Bazilikos aikštėje 15 val. – Švč. Sakramento adoracija 18 val. – šv. Mišios

www.krekenavosbazilika.lt


katalikiškas mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

va

ika m

s, paa ugliams unimui – atskiro s skiltys ir ja

Bažnyčios pulsas užsienyje r i e j o v u t e Li

an ek sv e d o ika tai ta i

os o n j i e k an u a ti +n a V iš

nauji ir kino gūsiai knygų

sp ko eci be me al mė i in nta t

Artuma

tų s i


i a r iu ma e

ėn te a es r v io t

ų

S O M ŠEI vimo klaustukai na a l p šeimos po aktualij litikos os + iš gyv e n an skytiems r yb a s

šiandienos krikšči gyv onių en išš imo ūk iai

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie piligrimystę

Bernardas, 4 metai – Bernardai, ar esi kada matęs piligrimų? – Taip, aš kartą mačiau. Jie buvo atėję į mūsų bažnyčią. Kalbėjo nelietuviškai, buvo su tokiomis didelėmis kuprinėmis ir dalyvavo vaikų Mišiose. Tai tada mes už tuos piligrimus meldėmės kartu su kunigu per Mišias, ir jie kartu su mumis meldėsi. Jie giedojo visokias giesmes, bet nieko nesupratau, nes giedojo nelietuviškai. Paskui su tais piligrimais po Mišių gėrėme arbatą ir vaišinomės sausainiais. Buvo smagu, bet nesupratau, apie ką jie ten kalbėjo. Man mama viską išvertė. Tie piligrimai buvo atėję iš Prancūzijos, bet kai kurie jau mokėjo ir angliškai kalbėti. Mama su jais kalbėjo angliškai ir man viską išvertė į lietuvių kalbą, ką jie sakė. – Ir ką jie tau sakė? – Nieko. Klausė, kiek man metų, ar aš jau buvau Pirmosios Komunijos, ir padovanojo tokį šventą paveiksliuką, kur nupiešta piligrimų globėja. Neatsimenu, kuo ji vardu, bet paveiksliuką vis vien saugau. Mama sakė, kad kai užaugsiu ir galėsiu kur nors keliauti, tada galėsiu pasiimti tą paveiksliuką ir jis mane saugos visą kelionę. – O ar jau sugalvojai, kur keliausi kaip piligrimas, kai užaugsi? – Ne, dar nesugalvojau, bet sugalvosiu. Man atrodo, juk smagu keliauti. Tada prisižiūri visokių nuotykių, pamatai daug šalių ir susirandi daug draugų. Paskui tuos draugus gali pas save į svečius pasikviesti ir pas juos į kokią nors kitą šalį nuvažiuoti. Taigi labai įdomu. Mano mama turi tokių draugų. Toks dėdė Piteris gyvena Lenkijoje, bet pas mus į svečius jau daug kartų buvo atvažiavęs. Mama sakė, kad susipažino su juo, kai keliavo po Lenkiją ir buvo apsistojusi

vienoje bažnyčioje; ten susitiko, susidraugavo, ir dabar jis vis į svečius atvažiuoja. Dabar Piteris – mūsų šeimos draugas. Kai aš truputį paaugsiu, tai važiuosime su mama į svečius pas Piterį. Jis visada labai kviečia mus pasisvečiuoti, tik mes niekaip neprisiruošiame. Bet mama sakė, kad vieną kartą tikrai susiruošime ir nukeliausime.

Gabija, 6 metai – Gabija, gal tu jau keliavai kokioje nors piligriminėje kelionėje? – Keliavau su tėčiu ir mama į Kryžių kalną. Ten yra labai labai daug kryžių. Visokiausių: ir labai mažyčių, ir labai didelių, medinių, geležinių, net popierinių kryžių ten mačiau. O jau kiek rožančių ten žmonės paliko, tai turbūt niekas niekada nesuskaičiavo ir nesuskaičiuos. Man tai gražus tas Kryžių kalnas, atrodo, kad jis koks šventas iš tikro būtų. – O kaip manai, ar tą kelionę į Kryžių kalną galima vadinti piligrimine? – Manau, galima. Mes keliavome automobiliu, bet tą kelionę skyrėme savo sergančiai močiutei. Per Mišias už ją meldėmės, o Kryžių kalne, kad močiutė pasveiktų, pastatėme tokį nedidelį kryžiuką. Ir žinok, po mūsų kelionės močiutės sveikata pagerėjo. Ji net pyragą mums iškepė ir pietus pagamino už tą kelionę į Kryžių kalną. – Ar keliavote drauge su močiute? – Ne, močiutė keliauti su mumis negalėjo. Ji sirgo ir blogai jautėsi, tai mes keliavome ir meldėmės už ją. Ir viskas baigėsi net labai gerai, močiutė pasveiko, nes Dievas išklausė mūsų maldas.

Arijus, 5 metai

kaimelyje. Visa šeima, kaip tikri piligrimai. Ten aš su vaikais žaidžiau, susidraugavau, apžiūrėjome visas bažnyčias aplink, kiek tik buvo, ir dar kasdien eidavome į tokias maldas su vienuoliais. Man tai labai patiko, ir mama sakė, kad norėtų ten nukeliauti dar kartą. – O gal pėsčiomis keliavote į tą Taizé kaimelį? – Ne, tai kad jis labai toli. Mes keliavome dideliu autobusu, tai nukeliavome labai greitai. Aš autobuse net miegojau, nes mama sakė, kad piligrimams galima miegoti visur: ir namuose, ir autobuse, ir net lauke. Vežėmės kiekvienas savo miegmaišį, tai ir miegoti nebuvo jokios bėdos. Beveik visą kelią, kai važiavome į Taizé, giedojome ir visokias maldas kalbėjome. Mes buvome tikri piligrimai, o kai piligrimai kur nors keliauja, visada meldžiasi. – Ar tau patiko būti piligrimu? – Patiko. Tik važiuoti truputį atsibodo, bet paskui viskas gerai buvo. Buvo geras oras, šilta, kiekvieną vakarą man mama nupirkdavo ledų. Tiesiog pasaka. Kai grįžome namo, tai dar gal mėnesį ar du su mama giedodavome tas giesmes, kurių išmokome Taizé kaimelyje. Ir vienuoliai ten labai geri. Visada šypsosi arba meldžiasi. Kai jie meldžiasi, su vaikais net nekalba, bet paskui tai net pažaisti ateina. Kartą žaidėme su jais futbolą, ir mes net laimėjome. Tikrai, žinok, aš net nuotrauką turiu, nes mama mus nufotografavo. Dabar taupome pinigėlius ir jau greitai vėl važiuosime pas tuos vienuolius. Mes vėl būsime kaip kokie piligrimai. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

– Mes tai buvome nukeliavę į Prancūziją ir gyvenome ten tokiame Taizé Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

33


Kai žmogus – prekė (II) Tęsiame straipsnių ciklą, kurį įkvėpė Carito rūpesčiu neseniai Kaune surengta konferencija, skirta vienytis kovai prieš prekybą žmonėmis. Apie tai birželio Artumoje kalbinome LR Aukščiausiojo Teismo teisėją Aurelijų Gutauską. Pokalbio metu kilo klausimas: kaip bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir po jo užtikrinti aukų fizinę apsaugą, proceso metu ne tik patiriančių pakartotinę traumą, bet ir priverstų susitikti su keršto norinčiais skriaudėjais? Iš to kyla baimė liudyti, ir jei auka procese palūžta, išsigąsta ar pakeičia parodymus – ikiteisminį tyrimą organizuojančių prokurorų rankos surišamos. Nusikaltėlio gali ir nepavykti nuteisti. Kartais viduje tikiu, kad nusikaltimas įvyko, tačiau trūksta parodymų, – dalijasi Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Gabija Večerinskienė, pasakojanti Artumai, kaip prostitucija ir kitos žmonių išnaudojimo formos, kurios dar neseniai būtų buvusios pavadintos savanorišku pasirinkimu, tampa gudriai organizuotu nusikaltimu. Tai prekyba žmonėmis: čia įdarbinami ne savanoriai, bet aukos, manipuliuojama jų laisve ir padėtimi. – Kalbant apie prekybą žmonėmis, ko reikia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas? – Dažniausiai policijai pareiškimą rašo nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jeigu yra aukos pareiškimas, matyt, ji pabuvo Carite ar kitoje NVO, arba artimieji kreipėsi į policiją, pranešė, kad į užsienį išvykęs žmogus nukentėjo. Kitu atveju – jei į užsienį išvežta auka kreipiasi į ambasadą, ši organizuoja grįžimą ir informuoja apie tai policijos departamento pareigūnus, kurie, būna, perima grįžtantį žmogų ir išsyk apklausia. Jeigu asmuo pasakoja tiesą ir gaunami parodymai apie nukentėjimą, pradedamas ikiteisminis tyrimas net be pareiškimo. Taip pat būna, kad tiriant vieną veiką, gaunama informacija, jog padaryta dar kas nors, ko policija nežinojo. Pamatęs tokius duomenis, tyrimą gali pradėti ir prokuroras, ir policijos pareigūnas. Iš esmės tai nusikaltimai, kuriems pareiškimas nereikalingas. Tyrimas gali būti pradėtas ir pagalbos pranešimų pagrindu. – Taigi prekybos žmonėmis aukos įtraukiamos į tyrimą, kurio metu (o paskui ir teisme) liudija pieš nusikaltėlius (jiems esant laisvėje!), tačiau joms netaikoma jokia apsauga. – Fizinė apsauga taikoma išskirtiniais atvejais. Galime prašyti pareigūnų, kad palydėtų auką į teismą, iš jo, bet atlydėjus nukentėjusįjį į teismo posėdį kyla klausimas: ką pareigūnai daro? Gal mėgina įtikinti auką duoti policijai ar prokurorui naudingus parodymus? Aukos irgi gali ma34

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Claudia Paulsen nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

nyti, kad pareigūnai ragina duoti parodymus, nors iš tiesų tiktai bando užmegzti kontaktą ir sužinoti reikiamus duomenis. Atskiro apsaugos padalinio, kuris saugotų liudytojus, Lietuvos valstybė šiuo metu įsteigti neturi finansinių galimybių. Jeigu reikia pakeisti gyvenamąją vietą, surasti darbą – padeda NVO, kurių tikslas ne paslėpti, bet atriboti auką nuo esamos aplinkos.

– Atrodytų, jog vienintelė, nors ir laikina apsauga – nusikaltėlių pasodinimas už grotų. Deja, parodymų dažnai trūksta, tuo naudojasi prekeivių žmonėmis advokatai. Ar ginti nusikaltėlį advokatui reiškia dirbti savo darbą, „nes taip reikia“? – Tai klausimas advokatams: kokią vidinę kovą išgyvena, kai tikrai žino, kad asmuo kaltas, bet turi jį ginti – tarsi nebūtų padaręs nieko nusikalstamo? Jei advokatas iki tol dirbo prokuroru, prireikia daug laiko norint adaptuotis, persiorientuoti į tai, kad teks ginti galimai nusikalstamą veiką padariusius asmenis. Advokatai, nuo pat praktikos pradžios dirbantys tokį darbą, turbūt jaučia mažesnę vidinę kovą. Net žinant, kad žmogus padarė nusikaltimą, tiesioginis advokato darbas yra padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės ar bent mėginti ją sušvelninti. Iš praktikos žinau, kad advokatai tiesiog nesiima bylų, kurios juos verstų prasižengti moralei, kovoti už nusikaltėlį, kuris tikrai turi atlikti bausmę. – Tai reiškia, kad būna situacijų, kai kaltinamasis neturi advokato? – Baudžiamojo proceso kodekse numatyta, kada būtinas gynėjo dalyvavimas, tuomet, net jeigu kaltinamasis nepageidauja gynėjo, turime jį surasti. Kalbant apie prekybos žmonėmis bylas, išimtinai visi turi gynėjus – ir tikrai ne valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, bet savo samdytus. Matyt, yra pakankamai pinigų... – O koks prokuroro darbas? – Prokuroras organizuoja, kontroliuoja ir vadovauja ikiteisminiam tyrimui, teisme palaiko valstybinį kaltinimą. Mano tikslas – kad kaltieji būtų nuteisti, tačiau turiu surinkti įrodymų, kad pati įsitikinčiau ir galėčiau įtikinti


Didelės ir mažos kryžkelės

teismą. Ne visais atvejais pavyksta, kartais viduje tikiu, kad nusikaltimas įvyko, tačiau trūksta parodymų. Ypač atsižvelgiant į tai, kad beveik vienintelis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo parodymai, kita – šalutiniai dalykai. – Tad jeigu auka teisme pakeičia parodymus – visas darbas perniek? – Šiose bylose įrodymų bazė nedidelė, ir jei nagrinėjant bylą pakeičiami parodymai, teisėjas mato tik tai, kas vyksta teisme, nemato įdirbio, kuris padarytas už kadro. Beje, tik Aukščiausiame Teisme yra prekybos žmonėmis bylų nagrinėjimo specialistų, kitur teisėjai nesispecializuoja, nagrinėja įvairias bylas, tarp jų patenka tokių, kurias mato pirmą, antrą, na, gal trečią kartą, todėl esmę sunku perprasti. Negaliu sakyti, kad teismas žiūri tiesmukai: jei jau pakeitei parodymus, tai, vadinasi, nieko nebus – ne, teismas lygina duomenis ir jeigu mato, kad tikroji tiesa, ko gero, pateikta tyrimo metu, vadovaujamasi tyrimo metu gautais parodymais. Teismas savarankiškas spręsti, ar jį įtikino argumentai, ar ne. – Kiek trunka visas prekybos žmonėmis bylos nagrinėjimo procesas? – Ne mažiau kaip metus, bet dažniausiai apie dvejus. Jei, pvz., Lietuvoje įvyko vagystė – atėjai, ištyrei vietoje, o šie tyrimai – tarptautiniai, daug informacijos reikia gauti iš užsienio: rašyti teisinės pagalbos prašymus, daryti jų vertimus, siųsti į užsienį, laukti atsakymo, kuris nežinia kada bus, po to atsakymą išversti, papildyti, vėl siųsti ir t. t. Užmynę ant prekeivių žmonėmis tinklo, kapstomės giliau, ir paprastai atsiranda daugiau nukentėjusių asmenų. Atitinkamai išsiplečia įtariamųjų ratas, gali būti, kad kiekvieną nukentėjusįjį pakalbino ir į užsienį išvežė skirtingi žmonės. Be to, įtariamieji sunkiai pasiekiami, paskambinus telefonu ir pakvietus į įtariamojo apklausą atvykti nenori. – Kokie žmonės, iš kokių socialinių sluoksnių dažniausiai suka prekybos žmonėmis „verslą“? Paprastai tai žemesnio išsilavinimo, vidutinio amžiaus vyrai, neturintys Lietuvoje darbo, nes veikia užsienyje. Negaliu jų apibūdinti ir kaip labai didelių turtuolių, bent jau tų turtų niekaip neparodo, nedeklaruoja savo vardu. Organizatoriai turi didesnį autoritetą, nei verbuojantys išvykti „dirbti“. Pastarieji – tai draugų ar pažįstamų ratas, dažniausiai jaunesni. Jie pažįsta gyvenimo nuskriaustuosius, gali lengvai įkalbėti vykti į užsienį, nes žino, kad aukos neturi kito pajamų šaltinio. Nedrįsčiau teigti, kad aukos atsitiktinai pakalbinamos gatvėje. Tikriausiai jūs negavot tokio pasiūlymo? Ir aš negavau. – Tai koks pagrindinis skirtumas tarp prostitucijos ir naujų prekybos žmonėmis formų? – Maža dalis lietuvių vyktų į užsienį žinodami, kad reikės daryti nusikaltimus, o ne dirbti normalų darbą. Žmonės suviliojami apgaule, negauna pajamų, darbo,

ir tuomet jiems pradedama aiškinti, kad reikia grąžinti kažkokias skolas. Su prostitucija būna šiek tiek kitaip, merginos nutuokdavo apie darbo pobūdį, tikėdavosi daug uždirbti. Aišku, nuvykus į užsienį nutikdavo kas nors, ko jos neįsivaizdavo, o įsisukus galimybių grįžti į Lietuvą beveik nelikdavo. – Dauguma suprastų, kad savanorišką prostituciją keičia nesavanoriška. – Nemanau, kad nors vienai merginai svajonių darbas yra verstis prostitucija. Sakykime: ji turi mažamečių vaikų, neturi už ką jų išlaikyti, gyvena lindynėje, valgyti irgi nėra už ką. Ir čia staiga toks pasiūlymas! Padirbti porą mėnesių ir parsivežti nemažai pinigų. Na, įvertinkim – ar čia savanoriškas sutikimas? Taip, ji nesipriešino, jos niekas negrūdo į mašiną, tačiau kito varianto kaip ir nebuvo, pasirinkimo laisvė buvo suvaržyta. Arba, sakykim, neturėdama iš ko gyventi, ji įsiskolino kokiam nors žmogui, o šis, pvz., duoda narkotikų, nes žino, kad auka priklausoma. Neturėdama už ką jų įsigyti, ji tampa priklausoma. Ir tas žmogus sako: Jei nori skolas grąžinti, važiuok dirbti, kitaip negausi narkotikų. Lyg ir vėl savanoriškas sutikimas, tačiau dėl sudėtingų gyvenimo aplinkybių ir be laisvės pasirinkti. – Dažna moteris, augusi asocialioje šeimoje ir asocialioje aplinkoje, augina savo vaikus. Užburtas ratas. Graudu žiūrėti, kai kalbama apie mamų, auginančių mažus vaikus, išnaudojimą prostitucijai. Jos neturi už ką vaikų pamaitinti, tačiau išgali nusipirkti cigarečių ar išgerti. Panašiai yra su vaikinukais, išvykstančiais vogti. Dauguma iš daugiavaikių šeimų, kuriose vaikai augina vieni kitus ir kiekvienas daro ką nori, neturi jokių pareigų, eina kur nori. Tokiems lengva pakliūti į prekeivių rankas. Carito darbuotojai galėtų papasakoti daugybę istorijų, kai bandė padėti žmogui adaptuotis, tačiau nors ir viskas ant lėkštutės atnešta, nėra pareigos jausmo, atsakomybės. Tuos žmones reikia perauklėti, mąstyme kažką pakeisti, kad jaustųsi atsakingi už savo gyvenimą, nevartotų alkoholio, eitų dirbti. – O gal įmanoma šeimų pagalba šeimoms? – Tai idealaus pasaulio vizija. Nors didžiausią įtaką gali padaryti tik pavyzdys. Tačiau kiek šeimų į artimiausių draugų ratą įsileistų tuos, kurie gyvena asocialiai, be jokių pajamų? Vaikų gaila, juos lyg ir sutiktume įsileisti, bet daug kas pagalvotų: murzini, smirdi, kaip išvis įmanoma su jais bendrauti? Idėja globoti asocialią šeimą – gera, tik ji gali būti labai skeptiškai priimta. Lietuvių šeimų sąmonėje daug kas turi keistis. O apie šeimų ir bendruomenės pagalbą šeimoms bei šios idėjos galimybes Lietuvoje skaitykite rugsėjį. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

35


Atsargiai paAUgliAI

Autobiografija Gimiau (nesvarbu, koks mano vardas ar pavardė) XXI amžiaus pradžioje. Atrodo, tai lyg būtų labai seniai, bet praėjo vos 13 metų. Per tą laiką keičiausi, tapau kitu žmogumi, keitėsi ir mano pasaulis. Žmonės dažniausiai nori pamatyti išvaizdą, nuotrauką, bet jie nesigilina į sielą, jausmus. Toms paprastoms būtybėms galiu pasakyti, kad turiu mėlynas akis, kurios susiaurėja, kai juokiuosi. Tėtis sakė, kad jos – mano močiutės atminimas. Kodėl iškart kalbu apie akis? Jos parodo išgyvenimus, potyrius. Visada mėgdavau žiūrėti į žmones, iš jų veido bruožų spręsti, koks jų charakteris, bet į akis pažvelgti neišdrįsdavau. Jos pasako tai, ko niekam negalima žinoti. Nuo pat vaikystės domėjausi mokslu. Nors mano pažymiai nėra vien dešimtukai, bet tikrai turiu motyvacijos (išskyrus anglų kalbos mokymąsi). Tai veda mano svajonės link. Gal ir kvaila, bet norėčiau būti genijumi, kaip Nikola Tesla. Tikriausiai nedaugelis žino tokį mokslininką. Jis sugalvojo, kaip tiesiog oru perduoti elektrą, bet sunaikino savo užrašus, darbą. O jeigu sugebėčiau atskleisti jo paslaptį? Tikriausiai tai liks tik keista svajonė. Dažnai galvodavau apie mirtį. Kodėl ji pasiima žmones? Seniau maniau, kad miršta nemylimi, užmiršti. Vėliau suvokiau, kad esame nemirtingi. Mūsų dalis lieka kitų širdyse, o kūnas – tik laikinas egzistavimo būdas. Svarbu galvoti, ne kaip žmogus mirė, o kaip gyveno. Tik gyvenimas sugeba sutaikyti ir išskirti, tik jis mums duoda gerų prisiminimų. Tikriausiai mane labiausiai sudominęs momentas buvo tada, kai penktoje klasėje skaitėme tekstą apie medkirtį ir kaukes. Žmonės turi daug veidų ir dažniausiai tą tikrąjį kur nors paslepia. Prisipažįstu, ir aš esu veidmainė. Visi tokie esame. Kartais, kai šypsausi, juokiuosi, viduje jaučiuosi sugniuždyta, kartais meluoju pati sau ir niekaip nerandu tikrosios savęs. Galėčiau sakyti, kad esu uždara. Knyga ir svajonės atstoja būrį draugų. Bet vis dėlto nekenčiu vienatvės. Ji persmelkia savo šaltais pirštais ir neleidžia sušilti. Tad ne visada vaikštau viena. Jau minėjau vieną savo svajonę, bet jų turiu visą sandėliuką. Tikriausiai pati ryškiausia yra noras parašyti knygą apie lietuvių kančias tremtyje. Mintis tai padaryti neapleidžia. Ši autobiografija nėra labai tipiška (tikriausiai net ne autobiografija), bet tai galimybė atskleisti tą mano pusę, kurios nepažįsta net artimiausi žmonės. Šias mintis pateikiu kaip paslaptį. Noriu, kad paslaptis ir liktų paslaptimi. Aš (Kauno Jėzuitų gimnazija)

PaJuDam! ĮSPĖJIMAS SKAITYTOJUI: ši informacija nėra nuobodulio pasaka, o tik pradžia reiškinio, kurio tęsiniu tampa kiekvienas, atkeliaujantis į Pasaulio jaunimo dienas! Tad pirmyn į neigiamo poveikio neturinčią pažintį! Iš Tavo ir visad viską žinančio draugo pasikalbėjimo internete: 22:05

Hei, mačiau, kad tave domina renginys Krokuvoje. Aš tai spaudžiau dalyvausiu. 22:16

Ai, šiaip pažymėjau. Nelabai suprantu, kas tas PJD, bet čiuju su tavimi varyčiau. 22:17

Nesiparink, tikrai keliauk kartu. Aš juk tau viską papasakosiu! Pirma – šį kartą Pasaulio jaunimo dienos vyks Krokuvoje. Čia pat, pas kaimynus. Ir tai ne niekis. Čia visa pradžia! Juk šiame mieste gyveno ir dirbo lenkų kunigas, šventasis Jonas Paulius II. Ne tik šio popiežiaus kunigystės metai buvo susiję su Krokuva – Jonas Paulius II buvo ir Pasaulio jaunimo dienų iniciatorius. Įdomu tai, kad vos jauniems žmonėms pasiūlęs kartu švęsti Verbų sekmadienį, popiežius sulaukė daugiau nei 300 tūkst. jaunuolių. Tada, 1984  m. Romoje, chebrytė išgirdo kvietimą susitikti ir kitais metais! Ir 250 tūkst. jaunuolių 1985 m. susitiko. Po savaitės popiežius paskelbė Pasaulio jaunimo dienas reguliariu renginiu. Taigi PJD švenčiamos kasmet Verbų sekmadienį. O kas keleri metai rengiami didieji jaunimo susitikimai. Pabandom juos pračekinti? 22:25

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

36

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

A, taip! Juk nenoriu būti grybas ir nieko nežinoti.


Jaun

imo iššūkis

22:29

22:38

Oficialiai pirmosios PJD buvo švenčiamos Romoje 1986 m. Jos buvo pavadintos „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15).

O ar žinai, kad lietuviai pirmą kartą Pasaulio jaunimo dienose dalyvavo 1991 m.? Jos vyko Lenkijoje, Čenstakavoje, ir sukvietė 1,5  mln. jaunų žmonių. Vėliau jie susitiko Prancūzijoje. Gausiausiai lietuviai dalyvavo Romoje 2000 m. vykusiose PJD  – tarp 2  milijonų pasaulio jaunuolių buvo 2 tūkst. lietuvių. Į 2002 m. Kanadoje, Toronte, vykusias PJD nuvyko 200 lietuvių. 2011 m. Madride dalyvavo 1500  lietuvių, o PJD  2013 Rio de Žaneire  – 90 piligrimų iš Lietuvos!

Tiesa, temą Jaunimo dienoms išrenka pats popiežius! Ja remdamasis, jis paskelbia savo sveikinimą Verbų sekmadienio išvakarėse. Bet keliaukime toliau, į visas pasaulio šalis – net kraštelius: 1987 m. Buenos Airės, Argentina – „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). 1989 m. Santjago de Kompostela, Ispanija – „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). 1991 m. Čenstakava, Lenkija – „Jūs esate gavę įsūnystės Dvasią“ (Rom 8, 15). 1993 m. Denveris, JAV – „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). 1995 m. Manila, Filipinai – „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). 1997 m. Paryžius, Prancūzija – „Mokytojau, kur gyveni? Ateikite ir pamatysite!“ (Jn 1, 38–39). 2000 m. Roma, Italija – „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). 2002 m. Torontas, Kanada – „Jūs – žemės druska... Jūs – pasaulio šviesa“ (Mt 5, 13–14). 2005 m. Kelnas, Vokietija – „Mes atvykome Jo pagarbinti“ (Mt 2, 2). 2008 m. Sidnėjus, Australija – „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8). 2011 m. Madridas, Ispanija – „Būkite įsišakniję Kristuje ir ant Jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu“ (Kol 2, 7). 2013 m. Rio de Žaneiras, Brazilija  – „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). 22:35

Žinau žinau, 2016 m. Krokuva, Lenkija – „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

22:42

Hei, ačiū už informaciją! Bet gal gali atskleisti, kodėl tu varai į PJD? 22:43

Atsakymas easy! Nes PJD piligrimystė – tai: • nauja patirtis; • didžiulės malonės laikas; • buvimas su savo broliais bei sesėmis iš visų šalių, net ir iš pasaulio krašto; • jaunų žmonių šventė; • visuotinės, didelės, spalvingos, itin nuotaikingos šeimos patirtis; • savo tikėjimo atnaujinimas, pagilinimas; • susitikimas su popiežiumi bei mūsų vyskupais; • naujo impulso gavimas; • daug netikėtumų ir įspūdžių sutikus naujų žmonių; • pati kelionė – geras nuovargis, kuris suvienija, ir realiai priartėjusi bendrystės sąvoka; • viena didelė (labai, iki kelių milijonų žmogelių) malda; • ir nori ar nenori  – fizinė kelionė, kuri virsta dvasine. Man asmeniškai Pasaulio jaunimo dienos – laikas, kai pagaliau Bažnyčia tampa prieinama. O susitikti ir išgirsti popiežių bei gauti jo palaiminimą – kiečiau nebūna! 22:44

Viskas. PaJuDam! Monika ŽYDELIŪNAITĖ

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

37


Jaunimo

is

iššūk

Naujoji karta – įkvepia ar gąsdina Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

?

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ kuriam dar tik šešiolika, o jau turi net kelis verslus. Gal sakysit, nieko ypatingo? Mūsų kartos bruožas – neeiliniai gabumai. Jeigu mūsų tėvams ir seneliams reikėjo mokytis ir dar daugiau mokytis, baigti aukštąją ar proftechnikumą, jeigu reikėjo ženytis su tinkamu, pasiturinčiu partneriu, o kažką daugiau pasiekti jie galėjo tik vidutinio amžiaus, trisdešimties ar daugiau, tai dabar viskas kitaip. Pažiūrėkit, kas valdo pasaulį. Technologijos. O kieno tėvai ar seneliai jose susigaudo? Beveik niekieno – technologijas ir tas valdo paaugliai. Todėl nenustebkit, kai sulaukę keturiasdešimties ir nebetinkami dirbti sau įprastoje vietoje ateisit ieškoti darbo pas vaikų draugus. Nieko nesakau – jeigu atitiksit reikalavimus, tai ir darbo gausit. Bet labai pagalvokit prieš mus smerkdami ir apkalbėdami, pavyzdžiui, troleibusuose, nes lazda turi du galus ir viskas dar gali atvirkščiai apsisukti. Ateitį valdo jaunimas – geriau su tuo susitaikyti.

„Tai, ta prasme, jūs čia, ta prasme, ko, ta prasme, norite?“ – kartą klausė manęs jaunoji „žavūs ir drąsūs“ kartos verslininkė, kai paskambinau jai darbo reikalais. Tai „ta prasme“ aš nebenorėjau nieko – man pasirodė, kad su dabar populiarios profesijos „verslininkas / kylanti žvaigždė“ atstovais nesusišnekėsi. Tačiau visai netrukus, taip pat darbo reikalais, man teko bendrauti su dar dvyliktoje klasėje besimokančiu vaikinu. Jis ilgiausiai dėstė apie išsilavinimo svarbą, visatos sandarą ir tai, kaip nė vienas mokslinis faktas neprieštarauja Dievo buvimui, o jie tarpusavyje tik papildo vienas kitą ir dar labiau išaukština gyvybės stebuklą. Apėmė keistas jausmas. Kas jie – ta visur aprašoma ir apkalbama naujoji, arba Z, karta? Genijai, galintys paprotinti ir vyresnius, ar neišsilavinę nepilnamečiai, ieškantys bet kokio savo tingumo pateisinimo? Grožiu ir pažintimis prasiskynę kelią verslininkai ar nuoširdūs vertybių puoselėtojai besikeičiančiame pasaulyje? Šios kartos atstovai save taip pat mato nevienareikšmiškai.

Neeiliniai gabumai Gerai įvaldytos technologijos? Maksimalus rezultatas minimaliomis pastangomis? Mąstymas „už dėžės ribų“? Ne. Ryškiausias Z kartos bruožas – pasitikėjimas savimi – atsispindi Simonos (17 m.) išsakytoje nuomonėje. Manau, kad mes, dabartiniai šešiolikmečiai ir aštuoniolikmečiai, esam kitokie. Vadinate mus Z karta, sakot, kad nežinia, ko iš mūsų tikėtis. Aš galiu pasakyti – didelių darbų. Pažiūrėkit, kiek uždirba vienuoliktokai, dvyliktokai. Dažnai daugiau nei jų tėvai. Ne visi – tie, kurie moka suktis ir nėra mėmės. Mano klasės draugas per internetinius žaidimus kas savaitę užsidirba maždaug po tūkstantį. Geriausia draugė – modelis, o kitos pažįstamos panos sugalvojo savo verslą, susijusį su viskuo, kas dabar svarbu: kosmetika, rūbais, vintažu, gražiais filmais ir panašiai. Žinau kaunietį,

38

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Tarp dviejų kartų Pašėlusia Z karta laikomi šešiolikos–dvidešimties metų jaunuoliai. Senesniąja karta, kuri dar vis buvo priimama kaip „pareigingieji“, – jaunuoliai nuo dvidešimt penkerių ar šešerių metų amžiaus. O kaip klasifikuojami kiti? Pasakoja Ina (24 m.). Jaučiuosi įstrigusi tarp dviejų kartų. Viena – žmonės, kurie baigę mokyklą iškart įstojo studijuoti geros specialybės, gavo bendrabučio vienutę ar išsinuomojo kambarį su tokiu pat tvarkingu bendramoksliu, darbo


Jaun

imo iššūkis

dienomis mokėsi, savaitgaliais važiavo namo ar linksminosi mieste, baigę studijas susirado darbą ir dabar stengiasi siekti karjeros, kuria šeimas. Tai tvarkingasis tipas. Net ir būdami jauni, viešų kvailysčių jie nepridaro. O jeigu ir pridaro (na, tarkime, praleidžia egzaminą, nes valtis, su kuria jau sekmadienį turėjo grįžti iš pasiplaukiojimo, įstrigo kažkur pakeliui), tai ta kvailystė tampa viena iš retų, smagių istorijų. Prisiminti smagu, bet nekartotum. Ir antroji karta – žmonės, iš mokyklos išėję jau po dešimtos klasės tam, kad pagaliau atidarytų savo įmonę, kuriai pamatus dėjo jau nuo trylikos. Arba tie, kurie ištempė iki dvyliktos klasės baigimo, tada metė atestatą į šoną ir išvyko savanoriauti į Afriką. Tie, kuriems kvailystė yra ne nuotykis, o kasdienybė, kuriems miegojimas ant čiužinio baseine yra tiesiog „kitoks būdas pailsinti smegenis“, o praleistas atsiskaitymas – jų saviraiška. Ir štai esu aš, mano draugai. Mes tarsi įstrigome viduryje – jau negyvenome taip tvarkingai, nes vis dažniau girdėdavome pasakymus: „Kam tau tas diplomas?“, bet dar ir neturėjome tiek įžūlumo, jog vietoj visų mokslų pasirinktume ekologiškų palapinių gamybą. Kur mums dėtis? Esame pusiau / daugmaž išsilavinę, gana protingi, nelabai drąsūs dvidešimtpenkiamečiai... Ar mes ir esame tie, kuriems lemta pasiekti tik vidutinius darbus, pragyvenamus atlyginimus, prėskus santykius? Kitas klausimas – vertybės. Vyresni už mus jas turi labai aiškias. Visi žino, kad svarbiausia – meilė, ištikimybė, pagalba artimui. Dauguma už mane kiek vyresni ir religingi. Draugauja šeimomis, eina giedoti. Nenoriu sakyti, kad jaunesni vertybių neturi, bet ar nepanašu? Jie draugauja po tris, nepaiso savo lyties (tam net turi skambią frazę: „Nesureikšminu savo lytiškumo“), turi draugų, su kuriais miega, ir mylimųjų, su kuriais bendrauja platoniškai... Ir šios dvi grupės – šiek tiek vyresni ir truputį už mane jaunesni – turėtų tilpti į vieną kartą, bet juk sudaro dvi atskiras, o kur tuomet dėtis mums, tiems viduriniams? Truputis pareigų ir truputis laisvės? Jaučiuosi užspausta jaunųjų genijų ir nebepasivejanti tvarkingųjų tradicinių.

Amžinasis Tėvas O vis dėlto – ar ne be reikalo sukuriama ta jaunimo atskirtis, apie kurią Ina kalbėjo? Galbūt visi esame tie patys, tik mūsų sužeidimai ir gijimo kelias skirtingi. Apie savąjį kelią pasakoja Aira (20 m.). Manau, mūsų kartoje, kaip ir visose kitose, yra visko. Yra nutrūktgalvių, šaukiančių, kad nieko nemyli ir nuo nieko nepriklauso, bet yra ir tikinčių, nuoširdžių, bendruomenės gyvenime dalyvaujančių jaunuolių. O antrieji dažnai ir atsiranda iš pirmųjų. Paauglystėje pati nieko nepripažinau. Mama siūlydavo kartu nueiti į bažnyčią – sakydavau jai, kad turiu pati kurti sa-

vo dvasinį gyvenimą ir kad gal aš noriu būti budiste, tegu nelenda. Sakiau, kad niekada nenoriu ištekėti ir juokdavausi iš filmų, kuriuose merginos svajodavo apie šeimą. Plaukus skutau trumpai lyg berniuko, sakiau, kad dabartiniais laikais nėra vyro ir moters pareigų, skirtumų, gal net tokių sąvokų; yra tik žmogus. Rengiau pasirodymus, kuriuos repetuodavau daugelio pamokų metu. Buvau labai „kieta“. Bet paskui daug griūčių įvyko viena po kitos. Iš pradžių mirė mano sesuo, paskui močiutė, paskui stipriai susirgau. Sirgdama labai suartėjau su mama, ji nepaprastai manim rūpinosi. Ir pirmą kartą nuo vaikystės labai stipriai išsigandau. Bijojau vienatvės ir to, kaip blogai jaučiausi, ir to, kas bus, ką darysiu ateityje, bijojau neturėti aplink mylimų žmonių. Tada mama kas dieną man paskambinusi arba atėjusi aplankyti Ir tai, jog dabar manai, perskaitydavo citatą, kad jaunesnis brolis kuri įkvėpdavo. Iš podaro nesąmones ar kalbių su vienuolėmis, iš Jurgos Ivanauskaitės dykinėja nesimokydaViršvalandžių, iš Biblimas, dar nereiškia, jog jos. Padovanojo rožinį. jis tuo metu nekuria Kuo labiau stengiausi būti drąsi ir į visnaujo NASA projekto. ką žiūrėti pro pirštus, „kietai“, kaip seniau, tuo didesnė baimė mane kaustė. Kol vieną dieną įvyko lūžis ir juodžiausią minutę atėjo suvokimas, kad kas su manimi benutiktų, aš visada būsiu Dievo. Kad ir kokia viena būčiau, visada būsiu su Juo. Tėvai kada nors numirs, o Jis amžinai bus mano Tėvas. Ta mintimi toliau ir gyvenu, taip ir atėjo nusiraminimas. Manau, kad tie, kurie dar vis blaškosi, to nusiraminimo tiesiog dar neatrado. Nesvarbu, kokio amžiaus būtum ar kokiai kartai atstovautum – savo kelią rasi skirtingai. Ir tai, jog dabar manai, kad jaunesnis brolis daro nesąmones ar dykinėja nesimokydamas, dar nereiškia, jog jis tuo metu nekuria naujo NASA projekto. Ir atvirkščiai – ne kiekvienas tinginys yra „laisvas kūrėjas“. Jaunas žmogus visais laikais buvo ir yra ieškantis. Be pašaipos leisti kitam užsiimti ieškojimais – tolerancijos iššūkis. Bet jeigu pasiseks – jis ras ne tik savo profesiją, bet ir gyvenimo kelią, ir dvasios ramybę.

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

39


Jaunimo

is

iššūk

Paauglystės laikui būdingi stiprūs jausmai, novatoriškos idėjos ir troškimas keisti pasaulį. Visada atsiranda suaugusiųjų, laikančių tai trūkumu, o ankstyvąją jaunystę traktuojančių tik kaip nebrandos ir nesusitupėjimo laikotarpį – tokį, iš kurio dera vaduotis, kaip ir iš pernelyg didelio idealizmo. Filosofas Stasys Šalkauskis tarpukariu jaunuoliams pasiūlė visai kitokį jų idealizmo įprasminimo kelią. Teisininkas, pedagogas, jaunimo (ir ateitininkų) ideologas, paskutinysis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis (1886–1941), kurio 130-ąsias gimimo metines šiemet minime (jo gyvenimą pristatėme 2011  m. gruodžio Artumoje), ir pats buvo idealistas, – iš didžiosios raidės ir be šiandienės menkinančios konotacijos. Idealai ir dvasinės vertybės, jo supratimu – valios variklis. Kovojo už savo idealus; nors jie aukščiau už realybę ir kasdienybę, tačiau nėra tikrovės priešybė – taigi, įmanu jų siekti ir netgi pasiekti. Pasirinkęs kelią filosofo, gyvenančio pagal savo filosofinius etinius principus, žavėjo savo studentus ir tapo neprilygstamu moraliniu visuomenės autoritetu. Būdamas nepaprastai reiklus sau, toks buvo ir kitiems. Matydamas bendrą visuomenės pasyvumą ir abejingumą, su nusivylimu konstatavo, kad ir katalikams anų laikų Lietuvoje trūksta gyvumo, aktyvumo, elgesyje – nuoseklumo ir nešabloniško Šalkauskio mąstyme jau- religingumo. Nepamiršdamas pradėnystė – labiausiai apdo- ti nuo savęs, kūrė vanotas amžiaus tarpsnis, dvasinio atsinaujinimo idėjas; iškėlė kurio galimybės antrąkart pavienio individo reikšmę visuomenėnepasikartoja. je, suvokė protinio ir dorinio išsilavinimo lygiagretumo svarbą. Jaunimą, jo jaunatvišką temperamentą laikė nepaprastai brangiu potencialu, todėl daug dėmesio skyrė jaunuomenei ugdyti krikščioniška ir tautiška dvasia. Egidijus Vareikis, vertindamas Šalkauskio reikšmę dabarčiai, yra teigęs: „Ateitininkai Šalkauskio idėjų šviesoje šiandien bene vieninteliai sugeba paaiškinti, kuo teigiamas gali būti tautiškumo jausmas. Šiuolaikinis žmogus yra pasimetęs tarp dviejų kraštutinumų.“ Tarp kitų nepasenusių (tačiau karo ir pokario užgesintų) idėjų – jo inicijuotas Gyvosios dvasios sąjūdis. Tai 40

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Kas ateina dykai, neturi pražūti veltui

grynai dvasinio pobūdžio judėjimas, be organizacinio biurokratinio aparato, kurio ypatingąja švente pasirinktos Sekminės. Žmona Julija Šalkauskienė (Paltarokaitė, vyskupo Kazimiero Paltaroko pusseserė) prisimena, kad apie Šventosios Dvasios kultą jis pradėjo mąstyti apie 1934 m., vėliau buvo diskusijos su kun. Stasiu Yla ir kitais bendraminčiais, 1937 m. – apie idėją pirmąkart referuota didelei auditorijai. 1938-uosius jau galima pavadinti Gyvosios dvasios metais – apie tai daug rašyta ir diskutuota spaudoje; būtent šiais metais išspausdinta ir Šalkauskio dvasinė programa Jaunuomenė ir Gyvoji dvasia, – tarp jos įgyvendinimo priemonių akcentuojamas jaunimo įsitraukimas į Gyvosios dvasios sąjūdį. Šalkauskio mąstyme jaunystė  – darni prigimtinių polinkių visuma. Tai labiausiai apdovanotas amžiaus tarpsnis, kurio galimybės antrąkart nepasikartoja; gyva jaunuolio dvasia tam ir duota, kad būtų transformuota į dorines vertybes. Kalbėdamas apie dvasinės jaunatvės fenomeną, išskiria penkias būtinas savybes: idealo meilę, dorinį jautrumą, protinį gyvumą, pasiryžimą nuolat tobulintis ir optimizmą. Gyvosios dvasios koncepcijoje formuluojamas siekis prigimties ir temperamento jaunatvę paversti dvasine jaunatve, o laikinąjį, jaunatvišką temperamento optimizmą išugdyti iki dorinio nusistatymo optimizmo; numatomos priemonės – domėjimasis dvasinėmis vertybėmis, jaunos širdies skaistumo išlaikymas, dalyvavimas auklėjimosi ir lavinimosi būreliuose, įsigyvenimas į evangeliškąją religijos dvasią, įsiliejimas į Gyvosios dvasios sąjūdį. Nuostata nuolat tobulintis ir tobulinti gyvenimą primena populiarią mokymosi visą gyvenimą koncepciją, tačiau šalkauskiškoji atremta į triasmenį Dievą, ypač – į Šventąją Dvasią. Entuziazmą ir iniciatyvumą reikia susieti su protiniu ir praktiniu pasirengimu (net ir mažiau pajėgaus proto gyvumas visų pirma priklauso nuo asmens dvasinių nuostatų); dera vengti tiek sielos sustingimo, tiek ir kraštutinumų, moralinių kompromisų bei atsitiktinių įtakų.


Jaun

imo iššūkis

Įteikiame jaunimui entuziastingas garsiojo lietuvių filosofo mintis apie prigimtines jaunystės dovanas ir iš šių dovanų (į)vertinimo kylančias pareigas Kūrėjui. Toks požiūris ne tik rodo meilę ir pagarbą, bet, pirmiausia, liudija begalinį Šalkauskio pasitikėjimą jaunuoliais bei tikėjimą, kad jiems tikrai pavyks.

* * *

* * *

Jaunatvė yra gyva, pilna idealizmo; lengvai užsidega, giliai jaučia, jautriai reaguoja; yra judri ir energinga; mėgsta, kas yra nauja, nepaprasta; užjaučia svetimus vargus, yra linkusi į pasiaukojimą; turi subtilų dorinį jausmą ir gražių dalykų pamėgimą. <...> Tačiau tai tik viena medalio pusė. <...> Jaunatvė yra amžius, kuriame Gėris ir Blogis ypatingai intensyviai grumiasi dėl jaunuolio sielos.

* * *

<...> prigimtinė jaunatvė turi būti paversta dvasine jaunatve. Žmogus tik tada įstengia eiti nuolat kylančiąja dvasinio gyvenimo linkme, kai sugeba įsigyti ir pastoviai savyje palaikyti dvasios jaunatvę. Lengviausiai tai pasiekiama tuo atveju, kai dvasinės jaunatvės reikalui panaudojama prigimties jaunatvė.

* * *

<...> jaunatvėje susitinka vienu laiku ir gražiausių žmogaus dorinių pajėgų pražydėjimas, ir didžiausias jautrumas gyvenimo pagundoms. <...> Svarbiausi idealai, vadinami aukštaisiais, yra tiesa, gėris, grožis ir šventumas. <...> Idealų pripažinimas turi būti organiškai susijęs su jų branginimu, su atsidėjimu jiems, su jų realizavimu.

* * *

Gyvenimo realizmas, doriniai kompromisai, įprastiniai prasilenkimai su savo sąžine atbukina dorinį jausmą ir šiaip dorinį jautrumą ir padaro žmones nepaslankius dorinei pažangai. <...> svarbu, kad tas dorinis jautrumas, kuris jaunuomenei ateina iš prigimties <...>, neatbuktų abejingame apsileidime, pasyviame nepaslankume, kompromisuose ir puolimuose. <...> Idealo meilė nurodo žmogui, kur jis turi eiti. Dorinis jautrumas skatina jį tobulintis. Protinis gyvumas padeda jam vertinamai spręsti save ir susirasti priemonių tobulinimosi darbui. Sunku manyti, kad visi šitie daviniai nesudarytų pasiryžimo pastoviai tobulintis.

Jaunuomenė apskritai yra reformatoriškai nusiteikusi. Ji yra jautri tam, kas yra negera pasaulyje ir pačiame žmoguje, ir tiki, kad reikia tik geros valios, kad viskas galėtų būti pakeista į gerą pusę. Ji mažai vertina, arba net visai nevertina susidariusių tradicijų ir sunkiai pakenčia gyvenimo šabloną. <...> pasiryžimas nuolatai tobulintis reikalauja, kaipo būtinos sąlygos, dorinio optimizmo. <...> Jaunuomenė yra optimistiškai nusiteikusi iš savo prigimties, iš savo pobūdžio. <...> Kad galima būtų kantriai ir be apsivylimų pakelti gyvenimo smūgius ir visa tai, kas pasaulyje vyksta neteisingo ir blogo, reikia pažinti gilią kentėjimo prasmę. Juk tas, kas šitos dorinės prasmės neįstengia suvokti ir prisiimti kentėjimą su intencija kiloti drauge su Kristumi išganomąjį kryžių, tas niekados negalės išlaikyti optimistinės dvasinės rimties žiaurioj gyvenimo kovoj. Tuo tarpu praradus šitoje kovoje dorinį optimizmą, pralaimima ir pati kova.

* * *

Kas ateina dykai, neturi pražūti veltui. Tai būtų didžiausias nedėkingumas To, Kuris teikia jaunatvės dovanas, atžvilgiu.

* * *

Moderniosios diktatūros, ieškodamos sau adeptų visų pirma jaunuomenės tarpe, dažnai egzaltuoja idealinius jaunatvės polinkius, bet sykiu nukreipia juos linkme, neturinčia nieko bendra su tikrais idealais. <...> jaunosios širdies skaistumo negalima išsaugoti be kovos su gyvenimo inercija, kuri lygiai pasireiškia ir senovės šablone, ir naujovės madoje.

* * *

Jaunuolės ir jaunuoliai turi būti pirmūnai Gyvosios dvasios sąjūdyje, kuris turėtų dvasinę jaunatvę pastoviai realizuoti žmonių sielose. Štai uždavinys ir sykiu priemonė, verti jaunuomenės dėmesio.

* * *

Dievą mistikai vadina amžinąja jaunatve. Jis yra nekintamas ir, būdamas absoliučiai tobulas, yra nesenstąs. Todėl ir amžinatvė yra tikriausia jaunatvė. Cituojama iš Jaunuomenė ir Gyvoji dvasia Parengė Rūta LAZAUSKAITĖ Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

41


Jaunimo

is

iššūk

Jaunam vynui – nauji vynmaišiai Mūsų jaunieji „kunigėliai“ kaip deimantai spindi ir vis rečiau randami amžiumi senėjančioje tautoje. Jų laukia ypatinga užduotis – atlaikyti pasaulietiškos kultūros pagundą „pačiam sukurti Dievą“ ir klusniai, uoliai, kūrybiškai perduoti katalikišką tikėjimą, Bažnyčios mokymą, krikščioniškos sąžinės principus dabarties laiku. Jaunimo sielovada – svarbiausia ir sunkiausia šio darbo sritis. Sėkmingai darbuotis šioje srityje reiškia įsigilinti į Jėzaus gyvenimo būdą. Jis pašaukė žvejus būti bendradarbiais ir parodė jiems bažnytinės sielovados pavyzdį. Juk Viešpats ir vienas būtų puikiai viską atlikęs (mokiniai kartais Jam netgi trukdydavo). Tad Bažnyčios modelis yra Jėzaus mokymo tęstinumas kviečiant bendradarbius. Todėl dirbant su jaunimu reikia tiesiog būti su juo, kaip ir Jėzus buvo su mokiniais įvairiausiais būdais: kuriant oratorijas prie parapijų, įtraukiant jaunuolius kaip bendradarbius-pagalbininkus, kai patys moko vieni kitus ir vieni iš kitų mokosi. Šiuolaikinei sielovadai, kaip ir evangelizacijai, reikia naujos kalbos ir naujų formų. Svarbu anglų kalba, matematinis-techninis mąstymas, išprusimas skaitmeniniame pasaulyje, muzikos ir meno, atitinkančių jų skonį, pažinimas, tačiau nereikia pataikauti. Vienas kunigas ar vienuolis tikrai negalėtų viso to mokėti ir padaryti, todėl taip reikia turėti pagalbininkų, bendradarbių, specialistų entuziastų netgi iš paties jaunimo ar vaikų tarpo. Kai matau tiek daug šiandienių jaunųjų tėvelių, motiniškai tupinėjančių apie kūdikius, mažamečius vaikus, vis noriu priminti: „Jūs daug reikalingesni būsite jų paauglystėje; ar pasistengsite ir tada po žingsnelį su jais kartu eiti? Juk tada, kai paauglius griebia bedievė kultūra, sekuliari aplinka, jų patirtis neretai jau būna apkartinta tėvų skyrybų ir išsibarsčiusios šeimos išgyvenimų. Taip sunku tada tampa „atvesti“ tėvus į susirinkimus mokyklose, į bažnytinę jaunimo sielovadą, kur jie daug reikalingesni, nei prie vystyklų ar košyčių! Vyrai, vaikus reikia užauginti suaugusiųjų gyvenimui, o ne nuolatinei vaikystei. Nepalikite jų, nenutolkite nuo jų, jau „sunkesniais“ tapusių. Jaunimo sielovadai siūlyčiau remtis apaštalo Jokūbo laiškais, kai šis „visažinių“ tautą mokė eiti ką tik gimusios Bažnyčios keliu. Jaunimas jaučiasi kaip išdidi, viską žinanti karta su ryškiai išreikštu mąstymo modeliu: noriu – gaunu. Jaunuoliai menkai suvokia laiką, jiems sunku palaukti ir išlaukti. Jie menkiau suvokia ir realybę. Gyvena perteklinėje informacijos, žinių ir daiktų pasiūlos aplinkoje, kur tinklinės technologijos (virtualios bei realios) vadovauja ir atsako į gyvenimo klausimus. 42

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Dabartinė technologinė aplinka orientuota į susiaurinto pasirinkimo sritį – „paspausti mygtuką“. Bažnyčia irgi į tai turi atsižvelgti, supaprastindama pedagoginius modelius nuo išplėstinių sąvokų iki laipsniško „žingsnis po žingsnio“ vedimo į tikslą. Dabartinės jaunimo sielovados uždavinys – sutramdyti liežuvį ir melstis gerais darbais: pirmiausia mokyti kilnesnio gyvenimo (nors ir smulkmenose), o tik po to aiškinti, ką tai reiškia ir iš kur tai kyla. Įvardyčiau tokias jaunimo sielovados užduotis: atrasti gyvensenos laikotarpius, progas, kada jaunimas galėtų girdėti, matyti Bažnyčios balsą; mokytis jaunimo kalbos ir pasirinkti tinkamas bendravimo priemones; organizuoti praktinę veiklą (nuo elementaraus pareigų atlikimo iki savanorystės); gilinti atsakingumo supratimą, mokyti prasmės ieškojimo ir dvasinio apsisprendimo (kur einu, koks mano pašaukimas?); artinti prie Bažnyčios turtų – šv. Mišių ir sakramentų dovanų; bendrauti išmokusius išmokyti draugauti, kaip Kristus draugavo. Individuali ar mažų grupių sielovada patraukia egzaltuotą, susireikšminusį ir protestuojantį, bet nepajėgiantį bendradarbiauti jaunimą. Vykusi žinutė feisbuke ar „gerų darbų termometras“ mobiliojo ekranėlyje gali nuveikti daugiau, nei trijų dienų klasikinės paskaitinės rekolekcijos. Rekolekcijos, knygos ir paskaitos – vadovams, o jaunimo bendruomenei  – paprasta „akimirkos kalba“ kasdienėje aplinkoje.

Taiklus yra popiežiaus kvietimas Bažnyčiai eiti į gatves, tačiau jis sunkiai įgyvendinamas dar ir dėl to, kad bedvasėje kultūroje kunigui sunku išlaikyti savo tapatybę. Juk tik išeiti neužtenka – reikia išlaikyti krikščioniškąją tapatybę („Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“; Jn 13, 35) ir sukurti vaisingą dialogą. Be Šventosios Dvasios dalyvavimo – misija neįmanoma. Tačiau stengtis ir melsti verta, nes Kristus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC


O mes kitokie

Gailestingumo kelionė į Romą Kas yra gailestingumas? Popiežius Pranciškus sako, jog gailestingumą pajunti, kai „Viešpats perkeičia žmogaus širdį, leidžia jam pajusti ištikimą Dievo meilę ir padaro širdį pajėgią būti gailestinga“.

Šių metų pradžioje arkivyskupas Lionginas Virbalas kreipėsi į Kauno Arkos, Tikėjimo ir Šviesos bendruomenes bei Vilijampolės socialinės globos namų gyventojus, kur, jo manymu, reiškiasi gailestingumas, ir pakvietė su juo išgyventi jubiliejinę piligrimystę į Romą bei susitikti su popiežiumi Pranciškumi. Kelionė įvyko ir gailestingumą parodžiusių rėmėjų dėka, – nuoširdžiai jiems dėkojame! Neįgalieji (bendruomenėje juos dažnai pavadiname bičiuliais) ir juos palydintys asmenys (vadinamieji asistentai) sunkiai galėjo išreikšti nuostabą žodžiais, o bičiulė Erika tesušuko: „Išsipildė mano gyvenimo svajonė.“ Kaip piligriminę gailestingumo kelionę išgyvena žmonės, turintys proto negalią? Jiems sunku išreikšti savo mintis, bet jie turi dovaną paprasčiau ir nuoširdžiau išgyventi santykį su Dievu, tad mes pabandėme surinkti kelias nuotrupas iš bičiulių patirčių šioje kelionėje. Mantas kalba su pertraukomis, susimąstęs. Jam vis dar sunku išreikšti, kas įvyko, tačiau audienciją su popiežiumi gerai prisimena: „Apsauginiai taip tamsiai apsirengę, o jis toks baltas, kad net sunku pamatyti jį buvo. Patiko būti su savo draugu Wolfgandu.“ Erika kalba jausmingai, vis purto galvą nerasdama žodžių emocijoms įvardyti: „Po Romos dar tiek įspūdžių, nežinau, kaip arkivyskupui išreikšti dėkingumą. Meldžiuosi kiekvieną vakarą ir už popiežių, ir už visą bendruomenę, ir už visus (Lietuvą). Išsipildė mano didžiausia ir slapčiausia svajonė. Arkivyskupas tiesiog fantastiškas žmogus, jo gera širdis ir siela.“

Reda sunkiai randa žodžių, mosikuoja rankomis, šypsosi, o prie žodžio patiko nubrėžia didžiulį ratą, parodydama emocijų apimtį: „Man patiko Romoje. Patiko susitikti su popiežiumi. Patiko vaikščioti, patiko apsipirkinėti, pasakojimai patiko. Smagu ten. Pamačiau dideles dideles bažnyčias.“ Sunkiai prakalbantis Kęstutis, ilgai galvojęs, pasidalijo svarbiausiais įspūdžiais: „Patiko Romoj, – nutyla ir ilgai šypsosi... – Popiežius, bažnyčios. Viskas patiko. Va, žiedą nusipirkau, tai nešiosiu per balius namie ir į bažnyčią dėsiuos.“ Neįgaliuosius kelionėje lydėjusieji pridūrė keletą savo pasidalijimų. Aktyvioji Silvija drąsiai dalijosi: „Kai sužinojau, jog esu kviečiama įsipareigoti lydėti bičiulį, pajutau, kaip Dievas mano širdyje kalba, rodo meilę ir gailestingumą, kad galėčiau juo dalytis ir rodyti kitiems. Piligrimystės metu man labiausiai įstrigo, kad tokioje žmonių makalynėje vyrauja bendras atvirumas, drąsa, tarnystė, kad Dievas sujungia žmonių širdis ir patiki raktą nuo kito žmogaus širdies...“ Jautrioji Viktorija nuoširdžiai sakė: „Jaučiausi, tarsi mes Romoje būtume vestuves šventę. Kiekvieną dieną buvo juntama šventimo ir gailestingumo nuotaika. Gailestingumas pasireiškė per žmones, pamatėme daug žmonių, per kuriuos veikia Dievas. Tai labai palietė mano širdį. Sujaudino tai, kad ši kelionė yra iš gailestingumo. Daugeliui mūsų būtų neįmanoma pamatyti Romą. Prisimenu, grįžome iš Romos, važiavome autobusėlyje į Kauną, Marijus, Mantas, Erika, Renatas kalbėjosi tarpusavyje. Jie vienas kitam dėkojo už kelionę, už buvimą, draugystę, jautėsi širdies atsivėrimas. Manau, per kelionę jie gavo labai daug meilės, ir jų širdys buvo atviros bei linkusios dėkoti. Visi tiesiog apsvaigo nuo tos laimės ir nuovargio. Tas keturias dienas gyvenome intensyviai, bet pama-

tėme labai daug grožio. Mane labiausiai palietė, kai nešėme kryžių nuo Angelo pilies iki Šv. Petro bazilikos. Atrodytų, nieko ypatingo nevyksta, tačiau tuo metu išgyvenau atsivertimą. Supratau, kad kai nešame kryžių, Dievas yra šalia; Jis visada laukia, kada mes ateisime, kada priimsime tai, ką Jis mums siunčia. Kiekvienas ypač artimai išgyvenome santykį su arkivyskupu. Kelionėje mes jį matėme tarnaujantį mažutėliams; ir jis toks visada, neproginis...“ Monika atsiliepė: „Šita kelionė buvo ir piligrimystės, ir tarnystės laikas. Keliavau su Danguole ir buvau su ja visą parą. Išgyvenau gilų draugystės laiką, kuris kartu buvo ir džiaugsmingas, ir sunkus...“ Asistentė Indrė susimąsčiusi pridūrė: „Sunku netikėti Dievo gailestingumu, kai matai stebuklų ir išgyveni tai per draugystę su bičiuliu ir Dievu. Visas šis laikas man kalbėjo apie tai, koks didelis ir neaprėpiamas gali būti santykis su Dievu...“

Nemėgstantis daugžodžiauti Matas apibendrino: ,,Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37). Šia eilute gyvenu šiomis dienomis bendruomenėje.“ Indrė PILIPAVIČIŪTĖ ir Gedas MALINAUSKAS

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

43


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vaisingumo dovana ar problema

Dar vienas atviras Artumos skaitytojų pasidalijimas apie sutuoktinių santuokinės meilės kelionę per gyvenimą: troškimus, lūkesčius, pareigą ir... Pareigą? Į šį laišką paprašėme atsakyti keturių vaikų mamą, Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistemos mokytoją Ingridą VUOSAITYTĘ.

Esu ištekėjusi moteris. Kaip ir kiekviena žmona, turiu santuokinių ryšių, kurie yra mano gyvenimo dalis. Visada įsivaizdavau, kad esu tvarkinga, linkusi laikytis taisyklių ir elgtis atsakingai. Bet mano kūnas, įtariu, nežino, kad esu tvarkinga ir atsakinga moteris. Jis elgiasi savaip. Kalbu apie vaisingumą, t. y. apie galimybę atpažinti vaisingas dienas. Susilaukus pirmojo vaiko, teko apsispręsti, kada būtų atsakinga susilaukti antrojo. Pradėjau skaityti išmintingas knygas apie natūralų vaikų planavimą. Knygos yra geros tuo, kad jose viskas paprasta ir aišku. Didžioji bėda ta, kad moters kūnas toli gražu ne visada paklūsta taisyklėms, kurios taip aiškiai surašytos knygose. Temperatūros matavimas buvo geras būdas, bet kai augini mažą vaiką, tenka dažnai keltis naktį, ir įvykdyti gana griežtas sąlygas sunku. Man pavyko šį metodą taikyti neilgai (keletą mėnesių), po to viskas pakriko, nes gyvenimas netelpa į natūralaus šeimos planavimo (NŠP) reikalavimų griežtas pastraipas. Kitas, gleivių stebėjimo, metodas buvo neblogas, bet ir čia turi gerai žinoti ir suprasti, kad tai būtent vaisingosios gleivės, o per patį ciklo piką pasitaiko, kad jų apskritai nebūna... Taip besisupdami tarp santuokinės laimės, pareigos pažinti savo vaisingumą, su vyru susilaukėme keturių vaikų. Suvokiau, kad nesu tvarkinga moteris, kuri moka tiksliai nustatyti savo vaisingas dienas stebėdama temperatūrą ar gleives. Galbūt tai mano silpnybė, apsileidimas, tingumas ir neišmanymas. Labai nemalonu pačiai sau taip atrodyti ir lengva mane pasmerkti, bet mane erzina pasakymai, kai laukiesi ne pirmą ir ne antrą kartą, kad „yra priemonių šiais laikais“, „ne iki galo išstudijavote visus NŠP reikalavimus“. Nuo tokių pasakymų norisi ne verkti, o kaukti. Nesu XIX a. moteris, sėdinti namie, siuvinėjanti vyrui šlepetes ir tyrinėjanti savo vaisingumo ženklus. Kartais, bėgdama

Džiugu skaityti, kad laiško autorė atvira paieškoms, bandė įsigilinti ir ieškoti išeities laikydamasi savo moralinių vertybių ir įsitikinimų. Tekste aiškiai atsispindi tiesa, kad nėra vieno visiems tinkamo metodo. Kartais, kol atrandi sau tinkantį ir patinkantį šeimos planavimo metodą, tenka išbandyti keletą jų. Tuo laiku galima patirti įvairių nuotaikų ar situacijų bandant suprasti pasirinktą metodą, taikyti jį praktiškai. Laiško autorė pristato vaisingumo stebėjimo monitorių Persona – jis grįstas šlapimo tyrimu, nustatančiu hormonų kaitą ciklo metu. Džiugu, kad šis įrenginys teikia tokį atsipalaidavimą ir norisi dalytis teigiama patirtimi. Noriu atkreipti dėmesį į kelias detales ir palyginti monitoriaus Persona taikymo galimybes su pačiais NŠP metodais. Personos efektyvumas norint atidėti nėštumą ar jo išvengti – 94 proc. Bet kuris populiariausių NŠP metodų (simptoterminis, Bilingso ar Kreitono) nurodo 97 proc. efektyvumą norint atidėti nėštumą. Personos naudojimas reikalauja gan vadovėliškai reguliarių ciklų, telpančių į 23–35 dienų trukmę, o NŠP galima taikyti turint bet kokio ilgumo (trumpą, reguliarų, nereguliarų ar ilgą) ciklą. 44

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Persona naudotis negalima nei žindymo laikotarpiu, nei atpažinus priešmenopauzės simptomus, nei taikant hormoninį, antibiotikų ar kitą medikamentinį gydymą, kuris gali turėti įtaką vaisingumo požymiams. NŠP galima taikyti visais minimais atvejais. Norint naudotis Persona, vis dėlto reikia turėti NŠP pagrindus, suprasti, kaip veikia moters vaisingumas. Persona šių žinių atžvilgiu tampa pagalbine, o ne pagrindine priemone. Esu Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistemos (KrMS) mokytoja. Kreitono modelis – vienas NŠP metodų, pagrįstas gimdos kaklelio gleivių stebėjimu; stebėjimais nustatomi vaisingi ir nevaisingi moters ciklo laikotarpiai. Kreitono modelis yra moksliškai pagrįsta, standartizuota sistema, padedanti moterims ir poroms suprasti savo vaisingumo ciklus. Kreitono modelis – tai galimybė, kuria moteris ar pora gali pasinaudoti pagal sau tinkamą situaciją – nėštumui planuoti ar atidėti, ginekologinei sveikatai stebėti. NŠP taip pat gali padėti įtarti sveikatos sutrikimus, jei moki interpretuoti stebėjimus. Iš praktikos turiu pasakyti, kad mokantis bet kurio NŠP metodo labai svarbu tai daryti su metodo, ku-


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

tarp daugelio pareigų ir „gesindama gaisrus“, tiesiog turiu vieną tikslą – išgyventi šią dieną. O to, kuri šiandien ciklo diena ir kokia ji, ką kalba mano kūnas, tikrai nėra kada stebėti. Tikiu, kad daugelis moterų taip gyvena, norėdamos suspėti atlikti visas deramas mamos, žmonos, darbuotojos pareigas. Mano patirtis byloja, kad sėkmingas NŠP įmanomas iš esmės tik teorinėmis laboratorinio stebėjimo sąlygomis. Paradoksalu, kad tokias sąlygas lengviausia susikurti porai, dar neturinčiai vaikų... Po ne vienų santuokos metų radau pagalbą – išmanųjį šveicarišką prietaisą Persona (jį neseniai mačiau ir dukters 8 klasės biologijos vadovėlyje). Daiktas gudrus, ne per daug pretenzingas (reikalavimų nėra tiek daug), jis padeda dar geriau susidraugauti su savo kūnu: atpažinti vaisingas dienas ir pažinti tiksliau savo kūno vaisingumo ženklus. Kaip ir viskas šiame pasaulyje, šis aparatas turi savų minusų: reikia pirkti testus, o tai nemažai kainuoja. Aparatas irgi nėra visiškai tikslus, prie jo rodmenų dar reikia pridėti ir subjektyvią patirtį, ir tai negelbsti tais atvejais, kai ciklas staiga sutrinka... Bet yra ir naudos – susipažinau su kitais vaisingumo ženklais, mat ne tik gleivės tai parodo. Supratau, kad jei mano vyras šiandien labai gražus, geriau su juo kelias dienas kalbėtis apie ūkinius reikalus ir nerodyti per didelio dėmesio ženklų, nes Viešpats į mūsų kūnus įdėjo tokią didžią geismo jėgą, kad

žmonija artimiausiu metu dar neišnyks. Ir būtent vaisingomis dienomis ta jėga trokšta imti viršų virš proto ir taisyklių... Džiaugiuosi tuo, kad šis prietaisas neverčia manęs nusidėti ir tiesiog padeda pažinti savo vaisingumą bei susidraugauti su juo. Tas aparatas padėjo ir sveikatos sutrikimą atpažinti: pastebėjusi, kad vaisingų dienų nustatymas komplikavosi, pradėjau darytis medicininius tyrimus ir sužinojau, kad skydliaukę teks nuolat stebėti. Pareigos laikytis NŠP, santuokinio pašaukimo pareigos ir noro išvengti nėštumo (tai jau tampa beveik pareiga mano amžiuje – man 47-eri) akivaizdoje kartais jaučiuosi... palikta viena prieš didžiulę vaisingumo dovaną / problemą. Manau, kad Bažnyčia ne vien turėtų kalbėti negatyviai – nevalia to ar ano, bet pirmiausia pozityviai – ką moraliai nepriekaištingo ir nekenkiančio moters kūnui galima pasiūlyti? Ir ne vien katalikų poroms? Ir gal ne vien įprastinį-buitinį NŠP? Apie savo naudojamą aparatą sužinojau ir jį įsigijau tik užsienyje (Lenkijoje) gyvenančios draugės dėka. Gal ir Lietuvoje galima pateikti daugiau informacijos (ne reklamos) apie tokias ir panašias pozityvias alternatyvas? P. S. Esu be galo dėkinga savo vyrui už didžiulę ištvermę, kantrybę, laukimą besąlygiškai priimant atvykstantį naują žmogų. Daugiavaikė mama

rį taikyti pasirinkote, mokytoju. Kiekvienas metodas turi savo specifiką. Kaip ir sakote, vadovėliuose aprašomas knyginis variantas ne visada atitinka asmeninę situaciją, o konsultuojantis su mokytoju jau kalbama apie individualų atvejį. Mokytojas turi žinių ir praktikos, gali suprasti Jūsų konkrečią situaciją, ją išaiškinti bei pateikti savo įžvalgas, padėsiančias suprasti, kaip vyksta Jūsų ciklas. O su knyga diskusijos neišplėtosi. Svarbu ir tai, kad konsultacijų su mokytoju metu išsiaiškinama, ar teisingai taikomas metodas, ar teisingai interpretuojama gauta informacija, ar teisingai atliekama stebėjimo rutina. Noriu atsiliepti į dar vieną teiginį, jog nėra kada savęs stebėti siekiant išgyventi dieną. Įsukti gyvenimo pareigų ir rutinos bei siekdami išgyventi vis dėlto randame laiko elementariems higienos poreikiams, – užbėgti į tualetą, nusiplauti rankas, išsivalyti dantis. Jei NŠP laikysime savo kasdienės higienos dalimi, suprasime, kad savęs stebėjimas trunka daugiausia penkias minutes per dieną arba vienas pasitikrinimas trunka tik apie 15 sekundžių. Atsirinkus prioritetus, tikiu, kad atsiras laiko ir nuodugniai stebėti vaisingumą.

Pati naudoju Kreitono metodą – jis lydėjo mus siekiant atidėti nėštumą, trokštant pastoti, po gimdymo, žindymo laikotarpiu, grįžus į ciklus ir toliau žindant bei planuojant šeimos gausą. Esu apmokiusi per 100 porų. Mokydama matau, kad vienų moterų ciklai yra paprasti, aiškūs ir lengvai suprantami, kitų įvairūs ir reikalauja didesnės atidos. Džiaugiuosi, kad su neišsprendžiamomis situacijomis neteko susidurti ir paprastai per pirmus tris ciklus moteris visiškai įgunda save stebėti ir naudotis gauta informacija. Baigdama noriu pabrėžti, kad renkantis moraliai priimtiną šeimos planavimo metodą labai svarbu apgalvoti visas galimybes, susipažinti su jomis, iškelti savo reikalavimus metodui, įvertinti, kiek pasirinktasis metodas patenkins mano kaip asmens ir mūsų kaip poros lūkesčius, nusistatyti prioritetus. Apibrėžus tam tikrus rėmus tampa lengviau atsirinkti, kas priimtina. Svarbu atsakingas požiūris, nes NŠP tampa gyvenimo būdu, o jis turi būti teigiamas bei neapsunkinti poros gyvenimo. Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

45


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Išdavystė (I) Vido Venslovaičio nuotrauka

Elvyra KUČINSKAITĖ žuose ar didesniuose dalykuose patys esate kažką išdavę – kitą žmogų (kad ir mažmožiuose), savo vertybes, įsitikinimus, svajones... Juk šio to būta? Antrasis žingsnis  – paprašykite kaltės jausmą, kuris, veikiausiai, tuojau pat prisistatys, pasitraukti, ir pažvelkite į save suprantančiu ir girdinčiu žvilgsniu. Kodėl taip padarėte? Kas jus išprovokavo – gal baimė, noras įtikti kitiems? O gal silpnumas, nesusivokimas, nepasitikėjimas? Puikybė, pavydas, kerštas? Nesusivaldymas, tiesiog aštrių ar dar nepatirtų pojūčių troškulys?... Štai kur slypi tikrasis išdavystės „tekstas“, jį perskaityti labai svarbu. Jis pasako mums daug daugiau, nei kaltė: gal „praneša“, ko mums labai stinga, primena, kokie lūkesčiai yra apvilti, kur esame įskaudinti ar sužeisti ir tik taip tesugebame apsiginti... Išdavystė yra pasekmė, o ne priežastis. Dažnai jos nepavyksta išvengti, nes... jos nepažįstame, neleidžiame sau įsisąmoninti, kaip ji veikia. Ištremiame už savo sąmoningo gyvenimo ribų, į atskirtį, kur ji gali veikti nevaržoma, žeisdama mus ir kitus.

Kai kuriuos dalykus reikia tiesiog iškęsti. Kai kuriomis temomis geriau nekalbėti, nes žodžiai tarsi praranda galią. Ką, tarkim, galima pasakyti apie badą tada, kai tikrai nėra ko valgyti? Arba apie bombardavimus karo metu, kai akyse žūva mylimi žmonės? Reikia tiesiog kažkaip išgyventi. Išdavystė, man atrodo, priskirtina ir prie tokių dalykų, ir prie tokių temų. Gražūs žodžiai apie tai, kaip tai mus grūdina dvasiškai, moko atleisti ir būti gailestingus, tuo metu ne tik neveikia – atrodo žiaurūs ir visiškai nejautrūs. Išduotajam ir, ko gero, išdavusiajam reikia kažko kito. Manau, ir skyrybų kontekste prasmingiau kalbėti ne tiek apie išdavystę santuokoje, kiek apie išdavystės fenomeną apskritai. Šįkart rašau tiems, kurie jaučiatės išduoti (apie išdavusiojo išgyvenimus kviečiu skaityti nuostabų Juditos liudijimą knygoje Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti, p. 65). Pradžioje pasidalysiu prieš daugelį metų turėta patirtimi, kurios pamoką nešiojuosi iki šiandien. Tada jaučiausi netikėtai išduota labai brangių man žmonių. Pamenu, kaip skaudėjo ne tik sielą – atrodė, visą kūną, visą esatį. Neįstengiau niekam pasakyti, kaip jaučiuosi. Bet šalia manęs nuolat būdavo keletas bičiulių. Jie irgi nieko nekalbėjo. Tiesiog buvo, kai ypač reikėdavo, pasakydavo vieną kitą žodį, leidžiantį suprasti, kad nujaučia, ką išgyvenu. Man tai buvo neapsakomai svarbu – ta jų suprantanti tyla, ilgi iškalbūs žvilgsniai, tie trumpi nereikšmingi žodelyčiai, kurie man leido atpažinti, kad po išdavystės žemę jų jau vaikščiota... O vienas kartą atėjo ir pasakė: „Aš dabar eisiu pas tavo priešus, nes nėra kas pas juos eina.“ „Bet aš neturiu priešų“, – atsakiau. „Turi. Nebijok to pripažinti. Bet pas juos nėra kas nueina.“ Ir nuėjo. Ir kalbėjo su jais. Ir klausė. Suprato ir palaikė savo buvimu, nes jiems irgi buvo skaudu. O aš turėjau sunkią progą suvokti daug daugiau, nei tada jaučiau.

Mažytė pratyba Siūlau stabtelėti ir atlikti ne itin malonią, tačiau naudingą pratybą. Prisiminkite bent vieną momentą, kai ma46

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Betgi kam visa tai? Visų pirma – suprasdamas save, lengviau gali suprasti kitą. Tai paprastai šiek tiek palengvina išgyvenimus, gal padeda atsakyti į klausimus „Kaip jis / ji galėjo?“, „Kodėl taip pasielgė?“ ir t. t. Nes dažniausiai patirtos išdavystės skausmas kaltina, teisia kitą (arba save: nesugebėjau, nemokėjau, buvau blogas, -a...). O teismas nuteisia ir teisėją – jis atima lengvumo ir džiaugsmo dovaną. Teisdami kitą ar save tampame liūdni ir nelaimingi. Taip pat tai padeda suprasti, jog ištikimybė yra dovana, kuriai mes turime užaugti, ypač jei gyvenime mums ar kitiems pasisekė mažiau ir šios vertybės savo aplinkoje arba nepažinojom, arba ji nebuvo ugdoma. Tai menas, kurio tenka mokytis visą gyvenimą. Man atrodo, jog laisvai pasirinkta, puoselėjama ir kitam dovanojama ištikimy-


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

bė – veikiau asmenybės brandą ir kilnumą ženklinanti prabanga, o ne taisyklė... Norėčiau sakyti – mes pamažu tampame ištikimi. Ko gero, visi be išimties. Net tie, kurie turi „aukštąjį ištikimybės išsilavinimą“, o dar labiau – tie, kurie linkę išdavystę įžvelgti net ir ten, kur jos nebūta.

Ko mus gali išmokyti sunkios išdavystės pamokos... ...arba, kitaip sakant, ištikimybės mokykla? Tik priminsiu dalykus, kurie, kaip sakiau pradžioje, visai nepadeda, kai išgyveni „skausmo piką“, bet kurie vis dėlto pasirodo esantys tiesa jam praėjus... Išduotąjį – tegul lėto, tačiau labai naudingo suvokimo, jog kito išdavystė maža ką sako apie mano paties vertingumą ar nevertumą. Kitaip sakant – kito žmogaus pasirinkimas išduoti nė trupučio nepadaro manęs mažiau vertingo. Kaip, beje, labiau vertingo taip pat! Kito klaida ar sąmoningai pasirinktas blogis nedaro manęs nei teisesnio, nei pranašesnio. Tai yra jo vidinio gyvenimo drama, ir atsakomybė už tai, kas pasirinkta, priklauso jam. Gebėjimo atskirti išdavystės istorijoje savąją dalį – prielaidas, kurios kitą galbūt pastūmėjo į silpnumą. Jei išdavęs žmogus veltui vargs, norėdamas jūsų klaidomis pateisinti savo išdavystę, tai jums patiems šis darbas bus tikra dovana, leidžianti ir geriau pažinti save, ir priartėti prie atleidimo, kurio prireiks, jei norėsite susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, vidinę ramybę bei pasitikėjimą. Taip išdavystė bus atskirta nuo kaltės bei kaltinimų ir priimama kaip žaizda, kurios skausmą tiesiog reikia iškęsti, kurią, atėjus laikui, kai jau pajėgsite, reikia jautriai ir kantriai gydyti atleidimu ir atgaila. Išdavusįjį – anksčiau ar vėliau pripažinti tai, kas iš tiesų padaryta – jei būta melo, apgaulės ar klastos, tai būta melo, apgaulės ir klastos. Tai pripažinus tampa lengviau ir pačiam žmogui, ir su juo artimai susijusiems, ką jau kalbėti apie nuskriaustąją pusę. Pripažinimas, kad tai, kas padaryta, yra blogis visiems, turi laisvinančią ir

gydančią galią. Nors daugelis linkę manyti kitaip. Taip. Tai pavyksta drąsiausiems. Priimti atgailos dovaną ir malonę, kuri yra ir gydytojas, ir mokytojas sykiu. Pripažinus kitam padarytą žalą, ją atitaisyti ar bent už ją prašyti atleidimo ir laukti jo tiek, kiek reikės. Nesiliauti buvus atgailoje ir tada, jei atleidimas taip ir nebus gautas. (Priminsiu, kad atgaila nėra žlugdantis savęs niekinimas ar begalinis kaltinimas.) Abu – mažų mažiausiai – gebėjimo suprasti tą patį išgyvenusius žmones ir jiems padėti, jei jiems to prireiktų. Išėjimas iš panašių patirčių, jei kelias pasirenkamas teisingas, minkština mūsų širdis, daro jas jautrias ir girdinčias. Gyventi su tuo, kas yra įvykę, pasitikint Dievo gailestingumu, besimokant didžiojo ištikimybės meno, neuždarant durų pasitikėjimui savimi bei kitais ir... išmokstant būti pasiruošus vėl tapti išduotiems, iš anksto pasirengus atleisti. Nes veikiausiai šioje nelengvoje meilės mokykloje pasitaikys ir viena, ir kaskart prireiks kito. Tikiu šiuo paradoksu: kuo dažniau atleisime suklydusiems, tuo būsime ištikimesni patys. Kuo ištikimesni būsime patys, tuo daugiau ištikimybės sulauksime iš kitų. Gaila, nebūtinai iš tų, kuriems buvome ištikimi. Bet ar neturime išmokti laisvės leisti kitiems suklysti?

Savo unikalia ir ilgamete patirtimi pasitarnaujanti kenčiantiems nuo sugriuvusių santuokų ir tuo nuoširdžiai besidalijanti Artumos puslapiuose autorė ir sykiu redakcija prašo skaitytojų pagalbos – savo išgyvenimais bei apmąstymais paremti, o galbūt paneigti ne tik šio, bet ir viso straipsnių ciklo mintis, padiskutuoti ar tiesiog pasidalyti savo skausmo istorija. Tikime, kad Jūsų patirtis, atradimai ir įžvalgos būtų nepaprastai svarbūs tiems, kas dabar yra atsidūręs skyrybų epicentre. Redakcija laukia Jūsų laiškų!

ĮSKAUDINTA MEILĖ. Skyrybos: išgyventi ir kilti Knygą sudarė Elvyra Kučinskaitė

Tai pirmoji lietuvių autorių knyga skyrybų tema, „Bendrakeleivių“ drauge šviesoj ir tamsoj išnešiota, centro vadovės Elvyros Kučinskaitės į kūną sulipdyta ir gyvybe įkvėpta. Šioje knygoje įvairius skyrybų aspektus komentuoja psichologai, dvasininkai, šeimos teisės specialistas. Pateikiami pokalbiai su skyrybas išgyvenusiais žmonėmis, jų patirtys. Unikalu, kad leidinys nuo pirmos iki paskutinės eilutės yra parengtas žmonių, kurie patys yra išgyvenę skyrybas, atskirtį – su vyru ar žmona, vaikais ar tėvais, tėvyne ar artima bendruomene. Negana to, po šio nelengvo lūžio jie ryžosi pakreipti savo gyvenimus taip, kad šalia įprastų kasdienių įsipareigojimų rastųsi laiko pasidalyti savo įgūdžiais ir žiniomis, padėti tiems, kurių dar tik laukia nelengva atgimimo kelionė. Taigi jų žodžiai įgyja ne tik profesinės, bet ir netekties skausmo išbandytos vertės. Knygos ieškokite knygynuose. ŠASC „Bendrakeleiviai“ ir leidykla „Tyto alba“

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

47


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Varteliai Giovannino GUARESCHI Pirmoji didelė problema naujuose namuose buvo varteliai. Atidaryti ir uždaryti mažus pilkai dažytus metalinius vartelius savaime nėra sunku: viskas pasunkėja, kai nuo tų vartelių yra tik vienas raktas. Tad tas, kuris neturi rakto, turi skambinti, kad esantis namuose vartelius atidarytų. O jei ir būtų du ar trys raktai, kaip juos būtų galima patikėti vaikams? Namų raktai niekada neturi būti patikėti vaikams. O kaip darytų kiti? Problema buvo didelė, nes Albertino ir Aistruolė turėjo eiti į mokyklą aštuntą ryte, bet, norint į ją išeiti, būtina praeiti pro vartelius. Kadangi nebuvo nieko, kas šią paslaugą suteiktų, tapo neišvengiama, jog šių dviejų vaikelių tėvas ir motina keltųsi aštuntą ryto ir atidarytų vartelius. Nelaimei, tėvas dirba naktimis ir eina į lovą apie penktą ryto, o motinos organizmas visiškai netinkamas užimti vertikalią padėtį anksčiau nei dešimtą ryto; tad ši 98 procentams šeimų menka problema mums tapo labai reikšminga. Pirmąjį rytą aš atsikėliau, antrąjį rytą atsikėlė Margarita. Trečiąjį rytą neatsikėlė nei vienas iš dviejų, o Albertino su Aistruole nemandagia forma buvo išvyti atgal į savo kambarius. Tačiau tos pačios dienos vakare mudu su Margarita rimtai ėmėmės spręsti problemą. Mintis kas rytą versti du mokyklinukus kopti per namą juosiantį mūrą buvo atmesta. – Tai būtų naudinga jų fiziniam lavinimui, – pasakė Margarita, – tačiau pavojinga. Buvo atmestas ir pasiūlymas išmušti mūrinėje sienoje mažą skylę, pakankamą pralįsti dviem mokyklinukams. Tokiu atveju vertėjo palikti atvirus vartelius. Kai dėl akivaizdžių moralinių ir administracinių motyvų atmetėme mintį padaryti kitą raktą ir patikėti jį tiems dviem, daugių daugiausia galėjome galvoti apie elektrinės spynelės, valdomos mygtuku iš prieangio, įrengimą varteliuose, – jiedu atrakintų mechanizmą, išeitų ir, energingai trinktelėję vartelius, vėl jį užrakintų. Bet tai buvo gana sudėtinga ir reikalavo mūrininko, elektriko ir kalvio įsikišimo, kaip ir apčiuopiamo avanso iš šeimos galvos atlyginimo. Tada staiga kilo puiki mintis. – Margarita, mes ieškome tiesos pernelyg toli, o ji, priešingai, beveik visada yra labai arti mūsų, o retkarčiais – mumyse. Viskas paprasta: vaikai atidaro vartelius, išėję juos uždaro pagal nustatytą tvarką dviem pasukimais, po to įmeta raktą į pašto dėžutę, įtaisytą vidinėje vartelių pusėje. 48

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Tuoj pat surengėme visuotinį bandymą. Albertino ir Aistruolė atvėrė vartelius, išėjo, užrakino dviem pasukimais, įmetė raktą į pašto dėžutę. Tada aš paėmiau pašto dėžutės raktelį, atvėriau dureles, atradau vartelių raktą ir atrakinau vartelius. Išėjau, uždariau dviem pasukimais ir įmečiau raktą į dėžutę. – Nuostabu, – pasakė Margarita. – Dabar bandau aš. Margarita paėmė raktą iš pašto dėžutės, atvėrė vartelius, išėjo, užrakino dviem pasukimais ir įmetė raktą pro pašto dėžutės plyšelį. Buvo jau beveik devynios vakaro, ir mes visi keturi stovėjome gatvėje; spaudė šuniškas šaltis, aš buvau su chalatu ir šlepetėmis, o Margarita – su chalatu ir kurpaitėmis. Margarita pažvelgė į mane sutrikusi. – Džiovanino, jaučiu, kad kažkas ne taip, – pasakė. – Nežinau, kas tiksliai. – Iš tiesų, – atsakiau. – Jei neįtikinsime katino atidaryti pašto dėžutę, paimti raktą ir jį perduoti mums, manau, turėsime nakvoti lauke. O ryte būsime toje pačioje padėtyje. Kai kalbama apie vartelius, natūraliai įsivaizduojame įprastą, daugiau ar mažiau meniškai sudėliotą metalinių virbų darinį; tačiau padėtį komplikavo itin tvirtas ir tankus metalinis tinklelis, dėl šeimos galvos atsargumo pritvirtintas taip, kad sutrukdytų piktadariui prakišti ranką tarp virbų ir krapštytis aplink spyną arba pašto dėžutę. Padėjome Albertino persiropšti per apsauginį mūrą. Du garbaus amžiaus sutuoktiniai praeidami garsiai mestelėjo, kad tik nūdienos tėvai gali būti tokie nesusipratėliai, jog mokytų vaikus kai kurių dalykų. – Mano laikais tėvai duodavo niuksą vaikams, bandantiems perlipti per mūrus ar vartus, – pasakė jis. – O motinos naktimis neklaidžiodavo gatvėmis su pižama, – pridūrė ji. Kai Albertino atsidūrė kitoje pusėje, atrodė, viskas paprasta: pakako atidaryti pašto dėžutę, paimti raktą ir atrakinti vartelius. Bet, žinoma, pašto dėžutė buvo už-


Atokvėpio valandai

rakinta: Margarita išeidama paėmė raktą, užrakino dureles ir raktelį įsidėjo į kišenę. Nieko tokio, reikėjo tik perduoti jį Albertino, bet čia Margarita pasielgė neatleistinai lengvabūdiškai: jį perdavė, taip, tačiau įmesdama į pašto dėžutės plyšelį. Kibau aš į apsauginį mūrą, tačiau kai nemenko pasiaukojimo kaina man pavyko jį perlipti, nuotykis nesibaigė: paskui mane perlipo ir Margarita; tai buvo šlovingas žygdarbis, nors Margarita gavo mano moralinę paramą kopdama ir mano fizinę atramą leisdamasi. Kai Margarita tvirtai atsistojo ant žemės, iš gatvės pasigirdo Aistruolės balsas. – O kas man padės perlipti? Turėjau pakartoti nueitą kelią, nusileisti į gatvę, perduoti virš mūrinės sienos Aistruolę Margaritai, vėl užlipti, vėl nusileisti. Viską sudėjus – trys kelionės pirmyn, trys atgal. Namuose užkūrėme nedidelę ugnį ir įsitaisėme greta. Tada iškėlėme abiejų raktų atgavimo problemą. Margarita stebėtinai lengvai pasakė, kad, jos nuomone, pakanka išimti vartelius ir juos apversti. Man pasirodė lengviau atsukti pašto dėžutės varžtelius ir apversti dėžutę. Vidurnaktį tvarka buvo iki galo atkurta, bet Margarita skausmingai dūsavo. – Taip aš esu pasmerkta visą laiką likti namuose, – pasakė. – Būsiu gyva palaidota! – Ne, Margarita, ši patirtis mums buvo naudinga, nes parodė sistemoje slypėjusias pinkles: reikia atsiminti, kad paskutinis išeidamas turi ne įmesti raktą į dėžutę, bet laikyti jį kišenėje. Kitą rytą įvyko pirmasis praktinis bandymas: Albertino ir Aistruolė aštuntą išėjo į mokyklą ir įmetė raktą į dėžutę. Nelaimei, Albertino į kišenę įsidėjo pašto dėžutės raktą, ir dešimtą ryte, kai norėjau išeiti, negalėjau paimti vartelių rakto, tad turėjau ropštis per mūrą. Šeimą atsargomis aprūpino krautuvininkų pagalbininkai, permesdami jas per juosiančią sieną. Sugrįžau perlipdamas mūrą vienuoliktą. Vidudienį sugrįžo

Albertino ir Aistruolė. Atgavęs dėžutės raktelį, galėjau atidaryti vartelius. Margarita baisiai susirūpino dėl vaikų. – Nuo šiandien dėžutės raktą aš saugau! – tvirtai pareiškė. – Tai negali kartotis! Trečią valandą Margarita išėjo su vaikais, o kadangi aš dirbau savo mažytėje studijoje palėpėje, uždarė vartelius ir įmetė raktą į dėžutę. Ketvirtą man paskambino, tad turėjau skubėti į Katedros aikštę. Tačiau dėžutės raktą turėjo Margarita, tad vėl ropščiausi. Šeštą Margarita sugrįžo viena, nes vaikai liko pas ponią Marceliją Sempiono rajone, ir atsidūrė prieš užrakintus vartelius ir raktu nuo vartelių dėžutėje. Parsibeldžiau vėlai, apie aštuntą, o Margarita priešais vartelius vaikštinėjo pirmyn ir atgal. Nuoširdžiai nebejaučiau noro dar kartą lipti per apsauginį mūrą, todėl nuėjome pavalgyti į restoraną ir miegojome viešbutyje. Kitą dieną (buvo sekmadienis) vėlyvą popietę sugrįžo Albertino ir Aistruolė. Perlaipinau per sieną Albertino, po to jam padaviau dėžutės raktelius, kad galėtų atidaryti ir mums. – Šiuose namuose gyvena bepročiai, – su pasibjaurėjimu sakė Aistruolė. – Man pabodo. Vieną gražią dieną susirinksiu daiktus ir išeisiu sau. – Ir kur? – ironiškai pasidomėjo Margarita. – Mano reikalas, – atsakė Aistruolė. Dabar Albertino ir Aistruolė ryte išeina per pirmojo aukšto langą. Bet tai turi baigtis: arba turime atrasti sistemą, arba jie turi neiti į mokyklą ir likti namuose. Kultūra – puikus dalykas, bet sveikata svarbiau už viską. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Jono Pauliaus II piligrimų centras kviečia į piligrimines keliones po Šventąją Žemę Artimiausios kelionės: 2016 m. lapkričio 20–27 d. Gailestingumo metų uždarymas 2017 m. kovo 1–8 d. gavėnios rekolekcijos su kun. Artūru Kazlausku Registracija ir informacija: el.p. piligrimu.centras@gmail.com, tel. 8 686 15 225

www.piligrimyste.lt

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

49


Atokvėpio valandai

Istorija, kurioje dalyvaujame Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Paprastai laikomasi nuomonės, kad istorines knygas kur kas lengviau rašyti iš tolimesnės perspektyvos, nes laikas išryškina istorinių įvykių slinktį, o tyrinėtojui belieka sąžiningai atlikti faktų interpretaciją, be to, dalis archyvų savo paslaptis tyrinėtojams atveria tik po penkiasdešimties metų... Visai kitaip yra su įvykiais, kurių liudininkais esame, o iš tiesų – juose dalyvaujame. Būtent šio darbo ėmėsi prof. dr. Paulius Subačius, monografijos Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai, 1988– 2013: krikščionys Lietuvos visuomenėje po atgimimo (Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2015) autorius, todėl apimtimi ir svoriu išsiskiriantis dvitomis veikalas galėtų būti apibūdintas kaip Naujausių laikų Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorija. Autorius apsiriboja labai aiškiomis chronologinėmis ribomis (1988–2013). Pirmoji yra siejama su Sąjūdžio susikūrimu ir mąstymo laisvėjimu, o antroji ženklina ne tik ketvirtį amžiaus, bet ir hierarchijos pasikeitimus bažnytiniame gyvenime. Aprašomu laikotarpiu vyko didžiulės istorinės-politinės pervartos, kuriose aktyviai dalyvavo ir Katalikų Bažnyčia, iš persekiojamos bendruomenės tampanti laisvoje visuomenėje veikiančia nepolitine ir netautine jėga. Šį tapsmą ir veikalo autorius preciziškai stebėjo bei jame dalyvavo. Veikale panaudojama nepaprastai daug šaltinių, tačiau didžiulį svorį atliktam darbui suteikia archyvinė medžiaga, pasižyminti dokumentų (taip Tuo laikmečiu Bažnypat ir konfidencialių!) gausa, ypač iš čia nuolat ieškojo naujų Lietuvos Vyskupų dialogo su posovietiniu Konferencijos, Vilžmogumi būdų, ir tame niaus bei Kauno arkivyskupijų kurijų atsiskleidė nepaprastas archyvų. Skaitant Bažnyčios (pasauliečių ir monografiją jaučiama, kad interprehierarchų) gyvastingutuojant kai kuriuos mas bei kūrybiškumas. įvykius pasinaudojama ne vien archyvine medžiaga, bet ir kitais būdais gauta konfidencialia informacija (pvz., LVK posėdžių užkulisiai...). Autorius stropiai atliko savo darbą, nes kai kuriuose šaltiniuose atrado netikslumų ar datavimo klaidų. Nors Katalikų Baž50

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

nyčios veiklos analizė sukasi aplink dvi ašis (Kauno ir Vilniaus arkivyskupijas), tačiau jei kitų vyskupijų, vienuolijų ar bažnytinių organizacijų veikla, iniciatyvos ar reiškiniai buvo reikšmingi visai Bažnyčiai Lietuvoje, jie taip pat paminėti. Monografijoje siekiama pristatyti ne chronologinę įvykių seką, bet logiškai pagrįstų ir įvairių temų skerspjūvį. Knygoje analizuojama tiek Bažnyčios sąlyčio taškai su išorinėmis institucijomis, tiek jos pačios vidaus dinamika. Didžiulio dėmesio sulaukia Bažnyčios ir Valstybės teisinių santykių sureguliavimas, Bažnyčios dalyvavimo politikoje tema, tikybos dėstymo mokyklose peripetijos, teisingas tautiškumo Bažnyčioje supratimas, taip pat pasauliečių struktūrų bei karitatyvinės veiklos Bažnyčioje aptarimas. Nepamirštama pažvelgti ir į vidinę Bažnyčios struktūrą, į svarų dvasininkų, vienuolių bei kitų pašvęstojo gyvenimo narių indėlį į Bažnyčios gyvavimą. Veikale neapsiribojama tuo, kad būtų parodoma „savose sultyse verdanti“ Bažnyčia, bet drąsiai tiesiami tiltai į visuomenę, kitaip mąstančių ir kitas religijas išpažįstančių žmonių link. Nors daugiausia kalbama apie Katalikų Bažnyčią, autorius laikosi korektiško apdairumo kitų konfesijų atžvilgiu, pateikdamas jų atstovų vertinimus aptariamais klausimais. Čia atranda vietą ekumenizmas bei tarpreliginiai santykiai, taip pat atskleidžiamos Bažnyčios pastangos komunikuoti masinėmis informacijos priemonėmis. Bažnyčios šiuo nelengvu laikotarpiu pažinimas būtų neišsamus nesusipažįstant su šia monografija. Populiarioji žiniasklaida tendencingai ir iškreiptai pristatydavo Bažnyčios pastangas susigrąžinti nacionalizuotą turtą, mokyklose dėstyti tikybą, formuoti sąžiningą ir visoms visuomenės grupėms jautrią politiką, dalyvauti kultūrinėje veikloje. Ko iš tiesų tuo siekė ir tebesiekia Bažnyčia, galime sužinoti iš knygoje pristatytų objektyvių šaltinių, kurie tendencingai nusiteikusių žiniasklaidininkų liko „nepastebėti“. Negalime nematyti ir iš sovietmečio atėjusių nepriklausomos Lietuvos visuomenėje ir politikoje išsikerojusių ateizacijos vaisių. Sovietinis raugas tęsėsi (o gal


Atokvėpio valandai

dar ir tęsiasi?) per kai kurias politines jėgas bei tendencingas informacijos priemones. Jau Sąjūdžio kūrimosi metais nestigo viešų ženklų, kad laisvėjančiai Bažnyčiai teks veikti nepalankioje dvasinių orientyrų stokojančios visuomenės aplinkoje. Vis dėlto daugelis dvasininkų ir veiklių tikinčiųjų pasauliečių reiškė optimizmą, kad, pašalinus išorinius varžymus, neilgai truks atgauti prieškaryje turėtas pozicijas. Būtent apie prieškario pozicijų atkūrimą svajojo dauguma Bažnyčios narių. Tai pasireiškė sugriautų Bažnyčių statymu net ten, kur nebuvo didelio sielovadinio poreikio, sunaikintų kryžių, koplytėlių bei paminklų atstatymu; tačiau ilgainiui pastebėta, kad sekuliarėjančiai visuomenei tai nedarė didelio įspūdžio. Bažnyčios hierarchai netrukus įsitikino, jog prieškario Bažnyčios beatodairiškas restauravimas neatitinka naujosios evangelizacijos dvasios. Mat pagaliau teko pripažinti, kad veržliai, pragmatiškai ir optimistiškai nusiteikusiai demokratinės visuomenės daugumai ne visai jauku liūdinčio Rūpintojėlio akivaizdoje. Tuo laikmečiu Bažnyčia nuolat ieškojo naujų dialogo su posovietiniu žmogumi būdų, ir tame atsiskleidė nepaprastas Bažnyčios (pasauliečių ir hierarchų) gyvastingumas bei kūrybiškumas. Bažnyčios ir tautiškumo sąsajų ieškotojams labai pravartu susipažinti su knygos skyriumi „Bažnyčia tautai ar tauta Bažnyčiai“. Mat buvo manoma, kad lietuviška katalikybė, perėjusi sovietinius gulagus, yra kažkuo ypatinga, tikresnė ar autentiškesnė. Tai buvo pagrindas priešintis „vakarietiškoms“ liturginėms reformoms konservuojant neva tikresnio „lietuviško katolicizmo“ tradicijas. Įtampa tarp tautinio ir universalaus krikščionybės interpretavimo ilgainiui virto kartų konfliktu: vyresnieji, įpratę tapatinti tikėjimo išsaugojimą su tradicijos išlaikymu, teigė savito religingumo idealą, jaunieji siekė ryšio su Visuotine Bažnyčia, dėl savo radikalumo kartais prarasdami ryšį su lietuviška realybe. Vis stiprėjantis ryšys su Visuotine Bažnyčia leido išvengti krikščionybės susiaurinimo bei tiesmuko pajungimo tautiniams ar politiniams tikslams. Bažnyčia, pati būdama gyvuoju išganymo instrumentu Viešpaties rankose, neleido savęs niekam kitam „instrumentalizuoti“. Monografija atskleidžia sutarčių tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sudarymo užkulisius, pristato klaidinančias interpretacijas ir netgi pamini asmenis, iš kurių ėjo dezinformacija ar buvo kokiu nors būdu tam trukdoma. Panašios taktikos laikomasi svarstant restitucijos Bažnyčiai ar tikybos dėstymo mokyklose klausimus. Nemėginama piešti istorijos dviem spalvomis, nes ir pačioje Bažnyčioje būta dvasininkų, neapdairiai reišku-

sių savo privačią (ne Bažnyčios) nuomonę. Mėginama derinti skirtingų šalių komentarus, nes dažniausiai įvykiai vienaip atrodė iš Bažnyčios vidinės perspektyvos ir visai kitaip – iš civilinės teisės sistemos. Kai kurių nesusipratimais paženklintų situacijų aprašyme prasiveržia kandus autoriaus stilius, tačiau šie proveržiai nėra dominuojantys. Monografijoje jaučiama ryški pagrindinė autoriaus, kaip lietuvių kalbos ir literatūros, tekstologo bei literatūrologo, kompetencija, nes dėstyme pavartota retesnių lietuviškų bei tarptautinių žodžių, pvz.: gailauti, persergėti, probėgšmis, teisena, kebeknė, bėdinas, liumpenizuoti, utriruoti, isteblišmentas, piupitras, efemeriškas ir kt. Reziumuojant autoriaus atliktą darbą būtina pasakyti kelis dalykus: • Bažnyčia visuomet pasirenka tą laikmetį atitinkantį veikimo būdą, atsižvelgdama į savo galimybes bei istorinę situaciją. 25 metai yra labai ilgas laikotarpis atsižvelgiant į per tą laiką atliktas radikalias permainas visose lietuviškos realybės srityse; • analizuojamu laikotarpiu buvo atlikti nepaprastai svarbūs darbai tiek iš Valstybės, tiek ir iš Bažnyčios pusės, dėl kurių abiem pusėms tapo lengviau veikti ir bendradarbiauti. Visuomenėje taip pat atsirado daugiau teisinio aiškumo žvelgiant į Bažnyčią ir Valstybę; • Bažnyčios ir Valstybės santykių istorija nesustoja ties 2013 metais, bet plėtojasi toliau, todėl dėl šių dienų istorijos „karštumo“ autorius aptaria įvykius, bet daug kur palieka atviras duris, pažymėdamas situaciją, kuri buvo „iki šios knygos rašymo momento“. Suprantama, kad kiekvieną dieną situacija gali keistis, todėl monografijos faktai patys netrukus taps istorija; • veikalo autorius yra tikras pionierius (ne sovietine prasme), nes pirmasis ėmėsi tokios išsamios ir gilios Bažnyčios gyvavimo Lietuvoje naujausiais laikais analizės. Dvitomio skaitytojams ne tik kils noras diskutuoti apie neseną Bažnyčios praeitį, bet jie patys pasijus aktyviais naujosios Bažnyčios istorijos kūrėjais ir galbūt dar po 25 metų atsidurs panašios monografijos puslapiuose. Prof. Paulius Subačius jau renka tam medžiagą...

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

51


Akiračiai

Šventasis Dominykas

Seniausias žinomas šv. Dominyko portretas. Italija, apie 1240 m.

Kartais sakoma, jog dominikonų ordino vienuoliai save vadina Dievo šunimis (lot. Domini canis) nuo savo įkūrėjo vardo reikšmės. Tai didžiulio nuolankumo, besąlygiško klusnumo ir ribų neturinčios tarnystės bei ištikimybės simbolis. Ordiną įkūrė Dominykas Guzmánas (Domingo de Guzmán). Ypatinga vienuolija, ypatingas ir jos steigėjas, per neilgą savo gyvenimą nuvertęs kalnus, gelbėdamas to laikotarpio Bažnyčią nuo erezijų ir sugrąžindamas į jos glėbį daugybę pasiklydusiųjų. Šiemet sukanka 800 metų, kai dominikonų ordinas buvo patvirtintas popiežiaus Honorijaus III, tačiau savo veiklą jis pradėjo dešimčia metų anksčiau ir sėkmingai ją tęsia dabar.

Šv. Dominyko šeima ir jo veiklos pradžia Šventasis buvo ispanas. Jis gimė kilmingoje Kastilijos šeimoje apie 1170 metus. Tėvas Félixas Núñezas de Guzmánas ir motina, palaimintoji Joana (Juana Garcés de Aza), turėjo tris sūnus ir dukrą. Visi trys jaunuoliai tapo dvasininkais. Dominykas buvo jauniausias iš jų. Apie dukterį žinių neišliko. Iki šiol gyva legenda, kad motina, laukdamasi jaunėlio, susapnavo pagimdžiusi šunį, laikantį dantyse ryškiai liepsnojantį ir visą pasaulį apšviečiantį deglą. Šeimos būta darnios ir turtingos, tad berniuko vaikystė bei paauglystė prabėgo ramiai, palankioje, mylinčioje aplinkoje. 14-metis vaikinukas iš gimtojo Kaleruegos miestelio atvyksta į Palensiją studijuoti menų ir teologijos. Čia tenka šiek tiek nukrypti į to meto Bažnyčios bėdas. Pietų Europoje sparčiai plito erezijos. Ypač populiarėjo katarai, kurie faktiškai neigė šeimą, bendruomenę, materialinį gyvenimą, kviesdami kiekvieną gyventi skaistybėje, niekinti kūną ir pan. Tai buvo krikščionybei prieštaraujanti neviltinga, pesimistiška, perdėtai asketiška ir net fanatiška galvosena. Natūralu, jog protingo, aktyvaus jaunuolio negalėjo nejaudinti Bažnyčios reikalai. Tad atidėjęs į šoną menus, susikaupė teologijai ir sulaukęs 20-ies metų įstojo į Osmos kapitulą. 25-erių tapo kunigu. Dominykas iš kitų išsiskyrė puikiu išsilavinimu, išmintimi, protu ir tvirtu tikėjimu, todėl nieko nuostabaus, kad Osmos vyskupas Diego pasiėmė jį į keliones po kitas Europos šalis. Tai, ką keliaudami pamatė vyskupas ir jo svita, negalėjo nešiurpinti. Žmonės buvo nutolę nuo tikrosios Bažnyčios arba nuklydę į sektas. Pasauliečiai niekino dvasininkiją už jos skendėjimą turtuose, prabangoje, prisimindami, jog Kristus mokė gyventi kitaip. 52

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Dominykas su vyskupu Diego nusprendė žmones grąžinti į Bažnyčią gana drastišku, bet itin efektingu būdu.

Neturtėliai pamokslininkai Kai į erezijų apimtus regionus atvykdavo popiežiaus legatai, juos lydėdavo aukšti dvasininkai prašmatniose karietose, vilkintys brangius drabužius. Tai labai piktindavo žmones. Ir štai nutinka neregėtas dalykas. Vyskupas Diego, Dominykas ir dar keli jų bendraminčiai, skurdžiai apsirengę, basi, patraukia per miestus ir kaimus pamokslaudami ir pragyvendami iš elgetavimo. Žmonių širdims uždegti nepakako prigimtinės iškalbos ir eiliniam kunigui pakankamo Šventojo Rašto pažinimo lygio. Tam reikėjo daug išsamių žinių, todėl Dominykas itin daug dėmesio skyrė savo ir visos grupelės studijoms, išsimokslinimui. Taip keliaujantys nuskurdę pamokslininkai sėkmingai ir spėriai atversdavo vis naujų žmonių, įgydami gausių sekėjų. 1206 m. Dominykas įkūrė pirmą moterų dominikonių vienuolyną. Tačiau tais pačiais metais susirgęs pasimirė vyskupas Diego. Iki 1215 m. Dominykas ir jo bendraminčiai savarankiškai ir sėkmingai veikė eidami per Prancūziją, kol Tulūzos vyskupas priglaudė keliaujančius pamokslininkus po savo sparnu. Apsistoję Tulūzoje, būsimieji dominikonai pasinėrė į mokslą, teologijos studijas. Po metų Dominykas su vyskupu iškeliavo pas popiežių Inocentą III prašyti leidimo steigti vienuoliją, kuri vadovautųsi šv. Augustino regula. Popiežius į tokią idėją pažiūrėjo skeptiškai. Tačiau tais pačiais metais jo įpėdinis Honorijus III išleido bulę, kuria oficialiai įteisino dominikonų vienuoliją. Nuo 1217-ųjų ji pavadinta Brolių pamokslininkų ordinu.


Akiračiai Dominikonų ordinui – 800

Tuo metu jau buvo susikūrę nemažai vienuolynų, broliai dominikonai dar iki popiežiaus bulės veikė labai rezultatyviai. Bet štai grįžta iš Romos Dominykas ir visus šokiruoja. Jis išsiunčia brolius (dažniausiai po du) pamokslauti keliaujant. Tą patį padaro ir pats. Vienuolynuose dabar broliai praleidžia visai mažai laiko. Dominykas, kaip ir kiti, turėdamas tik vieną drabužių pamainą ir batų porą (beje, juos apsiauna tik įeidamas į miestą ar kaimą, šiaip gi keliais ir takeliais žingsniuoja basas), elgetaudamas pamokslauja ir jo darbus lydi didelė Dievo laiminama sėkmė. Vienuolynuose irgi neturtas. Broliai visada turi maisto tik šiai dienai. Jeigu atsiranda perteklius, jis tuoj pat išdalijamas vargšams. Neturtas, mokslinės studijos ir apaštalavimas pamokslaujant – brolių dominikonų gyvenimo ir veiklos esmė. Pats Dominykas laiką paskirstęs griežtai: dieną darbas, naktį malda. Meldžiasi miniatiūrinėje celėje (pareikalavo, kad celės būtų kuo mažesnės), koplyčioje, ant bažnyčios laiptų. Miega ant žemės ar plikų lentų grindų. Nėra stipruolis. Nuo jaunystės serga žarnyno liga, todėl askezė visai nualina jo kūną.

pasipiktinimą reiškiančiais žodžiais ar kūno kalba. Garsėjo puikiu humoro jausmu, visada būdavo linksmas. Liūdėdavo tik drauge su liūdinčiais. Tačiau aukodamas šv. Mišias visada verkdavo. Po jų reikalaudavo tylos ir susikaupimo. Brolius perspėdavo vengti jaunų ir gražių moterų, jose įžiūrėjo (ne be pagrindo!) potencialų pavojų skaistybei. Visą gyvenimą mokėsi, studijavo iki dienų pabaigos. Puikiai žinodamas išsimokslinimo galią, to reikalavo ir iš brolių.

Ikonografija Šv. Dominykas vaizduojamas baltu abitu ir juoda kapa, laikantis rankoje keliautojo lazdą, Bibliją ar baltą leliją. Kartais šalia nutapytas šuo, stovintis ant Žemės rutulio su fakelu dantyse. Kai kada būna pavaizduotas su Dievo Motina, kuri duoda jam rožinį. Nors Rožinio maldos atsiradimo laikas tiksliai nežinomas (išpopuliarėjo XV a.), tačiau kai kurie autoriai teigia, kad Rožinis pradėjo plisti šv. Dominyko iniciatyva.

Mirtis 51-erių Dominykas Bolonijoje suserga taip sunkiai, jog tiek jam, tiek ir broliams tampa aišku: atėjo jo valanda. Iki paskutinio atodūsio buvo visiškai sąmoningas. Jautė, kada ateis išėjimo akimirka, ir broliams pasakė apie tai. Pareikalavo nelaidoti jo bažnyčioje, o šalia, ant tako, kuriuo vaikščioja broliai. Gavęs sakramentus, su broliais kalbėjo mirštantiesiems skirtas maldas. Pakėlęs akis į dangų pasakė: „Šventas Tėve, Tu žinai, kad noriai vykdžiau Tavo valią, o tuos, kuriuos man davei, saugojau ir išsaugojau. Pavedu juos Tau. Saugok juos.“ Mirė besimelsdamas 1221 m. rugpjūčio 6 d. Po trylikos metų, 1234 m. liepos 13 d., buvo kanonizuotas. Nepaliko jokių raštų, tik žodinį testamentą.

Portretas Šv. Dominyką išsamiai aprašė jo amžininkai, gerai pažinoję šventąjį. Be to, 1946 m. buvo ekshumuoti jo palaikai ir atlikti antropometriniai tyrimai. Pagal šiuos atkurtas šventojo veidas, biustas. Paaiškėjo, kad viskas sutampa su amžininkų žodžiais, todėl jais galima neabejojant remtis. Šventasis buvo vidutinio ūgio, liauno kūno sudėjimo. Turėjo malonaus tembro stiprų balsą, o tai itin gelbėjo pamokslaujant ir giedant. Jo būta vešlių plaukų šateno. Visi pabrėžia veido (ypač akių ir blakstienų) grožį, labai dailias rankas. Vienbalsiai kalbama apie malonų būdą, gebėjimą patraukti žmones. Šv. Dominyką mėgo, juo žavėjosi ne tik šalininkai, bet ir daug kitos nuomonės žmonių. Nors nutikdavo ir taip, kad aršiausieji eretikai apmėtydavo akmenimis, purvais (ir ne tik...), Dominykas linksmai pasakydavo: „Tai man už atgailą“, bet niekada neatsiliepdavo

Šventasis Dominykas yra neteisingai apkaltintųjų, astronomų, Valetos, Kampaspero, Managvos, Bolonijos globėjas. Kulto vieta – Bolonijos miestas. Minimas rugpjūčio 8 dieną.

Dominikonų charizma Ordino charizma yra vesti žmones į tiesą (veritas) pamokslaujant ir gyvenant neturte. Kadangi ordinas atsisako materialių dalykų, broliai gali laisvai judėti skelbdami Dievo žodį, nes neturi jokių iš turto kylančių pareigų. Nuolatinis mokymasis, studijos nėra žinios vien sau: broliai privalo jomis dalytis tarpusavyje. Dominikonai garbina Nukryžiuotąjį, Jėzaus Širdį, Kristaus Kraują, Jėzaus Vardą ir Dievo Motiną. Žinomiausi dominikonai yra Mokytojas Ekhartas (XIII–XIV a.), šv.  Kotryna Sienietė, šv.  Kotryna Riči, pal. Jonas Dominičis, šv. Antoninas iš Florencijos, Liudvikas Grenadietis ir net Savonarola. Parengė Vanda IBIANSKA Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

53


Akiračiai Dominikonų ordinui – 800

Pirmoji meilė stipri, ji lieka Ten turėjau tokią didybės patirtį, viskas atrodė taip šventa, tyra. Verkiau ne savo balsu supratęs, kad neįmanoma pasilikti, kad ir kaip noriu, – savo pašaukimo istoriją Artumos skaitytojams pasakoja kun. Bernardas Mindaugas VERBICKAS OP. Kur tą kartą brolis negalėjo pasilikti ir kaip toji neeilinė patirtis vėliau atvedė į dominikonų vienuolyną? Beje, šis interviu ne tik apie jauno žmogaus klajones ieškant pašaukimo, bet ir apie 800 metų gyvuojančio Dominikonų ordino (tiksliau – Brolių pamokslininkų ordino) tikslus, gyvensenos principus ir šv. Dominyko užmojį kuriant vienuoliją. – Su kokia iniciatyva šv. Dominykas įkūrė vienuolyną, kokią jo viziją matė? – Iki XII–XIII  a. Bažnyčioje dominavo kontempliatyvios, uždarai gyvenančios vienuolijos, pvz., benediktinai, cistersai, kartūzai, kurie duodavo stabilitas įžadą  – prisiekdavo tame pačiame vienuolyne likti visą gyvenimą. Kai Europoje pradėjo augti miestai, steigėsi pirmieji universitetai, dvasinius turtus reikėjo išnešti iš uždarų vienuolynų arčiau prie žmonių. Tokiame kontekste gimė Pranciškonų ir Dominikonų ordinai – elgetaujantys ir pamokslaujantys, t. y. skelbiantys Evangeliją, už tai gaunantys aukų ir iš jų gyvenantys vienuoliai. Tuo metu Šiaurės Ispanijoje ir Pietų Prancūzijoje stipriai įsigalėjo katarų (albigiečių) erezija. (Tai gnosticizmo forma, tikėjimas, kad išganymą galima pasiekti per specialų pažinimą ir griežtą gyvenseną.) 1205 m., keliaudamas į Daniją, Dominykas apsinakvojo katarų apimtoje vietovėje, ėmė diskutuoti su vietiniais, ir kitą dieną, pasibaigus diskusijoms, vienas gyventojas atsivertė į katalikybę. Būtent tuomet Dominykas pajuto – reikia keliaujančių pamokslininkų, kurie skelbtų ir gyvenimu liudytų Gerąją Naujieną, o norint diskutuoti su klaidatikiais būtina pasirengti intelektualiai, gebėti rasti būdą, kaip prieiti prie žmonių. – Greitai Dominyku ėmė sekti vyrai ir moterys, tačiau palyginti lengvai įsitvirtinęs Ordinas patyrė daug iššūkių, kurie grėsė sunaikinimu. – Taip, Ordino lopšyje – Prancūzijoje – revoliucijos metu buvo uždaryti visi vienuolynai. Lietuvoje iki XIX a. vidurio veikė daugiau kaip 40 vienuolynų: vien Vilniuje trys, Trakuose, Aukštadvaryje, Šumske, Kaune, Raseiniuose, Liškiavoje, Žemaičių Kalvarijoje ir kitur. Daugybė vienuolynų! Galime tik įsivaizduoti, kokią įtaką šie centrai darė krašto dvasingumui, kultūrai ir švietimui. Šalia vienuolynų buvo steigiamos mokyklos, slaugos namai, 54

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

ligoninės etc. Tačiau 1832 m. caras įsakė uždaryti visus vienuolynus, iki XIX a. pab. jie išnyko.

– O vėliau atsikūrė! Kaip ir kur? – Tarpukariu Ordino magistras Romoje subūrė kelis lietuvių kilmės brolius iš Šiaurės Amerikos ir išsiuntė į Lietuvą atkurti vienuolijos. Broliai įsikūrė Raseiniuose ir ten liko iki Antrojo pasaulinio karo: restauravo vienuolyną, sutvarkė bažnyčią, aptarnavo parapiją, įkūrė noviciatą. Į vienuolyną įstoję naujokai išvyko studijuoti į Prancūziją ir Vokietiją, grįžę po studijų buvo įšventinti kunigais. Netrukus prasidėjo karas ir sovietų okupacija, visi vėl emigravo, išskyrus vieną jauną brolį, kuris nusprendė pasilikti okupuotoje Lietuvoje ir dirbti. Tai A†A tėvas Jonas Dominykas Grigaitis. Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę jis atkūrė dominikonus, gavęs senąją dominikonų Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią Vilniuje, ėmė darbuotis, todėl šiandien čia ir gyvename. Esame šeši broliai: keturi lietuviai, lenkas ir latvis. Keli broliai studijuoja Prancūzijoje. – Kokia veikla užsiimate Vilniuje? – Vieni broliai labiau atsideda akademinei veiklai, kiti – pastoracijai bažnyčioje, sakramentiniams patarnavimams. Tačiau visų tikslas tas pats – kaip Dominykas nuolat kalbėjo su Dievu ir apie Jį, taip ir mes visų pirma gyvename reguliarų maldos gyvenimą, tik po to ieškome tinkamų Evangelijos skelbimo šiuolaikiniam pasauliui formų. Pamokslaujame, šalia vienuolyno buriame maldos, jaunimo, šlovinimo, šeimų ir kitas grupes. Daugybė katalikų išgyvena dvasinio gyvenimo pagrindų stygių, nori gyventi tikėjimu, bet nežino kaip, jiems trūksta žinių, supratimo apie tai, ką iš tikrųjų reiškia būti kataliku. Todėl organizuojame Alfa kursą, turime aktyvią ir stiprią komandą. – Be to, kad aktyviai darbuojatės viešojoje erdvėje skelbdami Evangeliją, koks yra tas paslėptas vidinis vienuolinis gyvenimas? – Dominikoniškasis remiasi keturiomis kolonomis. Tai lyg stalas keturiomis kojomis: jo stalviršis, labiausiai matomas ir naudingas, yra pamokslavimas, o keturios kojos mažiau matomos, bet būtinos, kad laikytų stalviršį. Pirmoji koja – bendruomeninis gyvenimas. Gali, kiek nori, kalbėti: Dievas yra meilė ir mes turime vieni kitus mylėti, tačiau kol to nepraktikuoji kasdieną – sausi žodžiai. Visi broliai skirtingi, sutarti nelengva, vieni kitus pažįstame, matome visas puses, ne tik paradinę. Kas-


– Kaip jus Jėzus prikalbino būtent į šią vienuoliją? – Dar paauglystėje gimė troškimas tapti vienuoliu, bet vėliau gyvenimas nešiojo... Kaip daugelis jaunų žmonių, norėjau maištauti, atmesti tai, kas perduota, – tikėjimą, kurio išvis nelabai gali perduoti (perduodama nebent religija, o tikėjimą patys turime atrasti). Įstojau į seminariją, išėjau, studijavau teisę, vėliau dirbau. Sykį sutikęs brolį dominikoną, net nieko neskaitęs apie šv. Dominyką, ėmiau ir per dvi savaites nusprendžiau tapti dominikonu. Vėliau kiekvieną kartą, kai ką nors studijuodamas, skaitydamas atrasdavau, galvodavau: vau, čia man. Norėjau suprasti savo tikėjimą, žinoti: jeigu žegnojuosi, kodėl tai darau, ką tai reiškia? Jeigu klaupiuosi prieš tabernakulį, kokia šio veiksmo prasmė? Turėjau tai suvokti, kitaip – kam to reikia?! – Turbūt dabar gerai žinote, kam to reikėjo, bet juk kada nors buvo kilęs noras geriau kurti šeimą, nei stoti į vienuolyną? Nejaugi ne? – Kai buvau šešerių–septynerių, jau „aukojau“ Mišias. Tai anksti krito į širdį... Pirmoji meilė stipri, ji lieka. Dar sovietmečiu mane, pyplį, ekskursijos metu nusivežė

Marijos Stanulytės nuotraukos

dienis gyvenimas bendruomenėje drauge valgant, meldžiantis ir mokantis sutarti pirmiausia pačius brolius daro ne vien Evangelijos klausytojais ir skelbėjais, bet vykdytojais. Antroji koja – malda. Negali nieko pasakyti apie Dievą, jeigu neturi nuolatinio ryšio su Juo. Bet koks kalbėjimas apie Jėzų turi kilti iš gyvenimo Jo artumoje. Yra bendruomeninė malda: Kur du ar trys susirenka Jo vardu (Mt 18, 20) ir asmeninė: Eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis (Mt 6, 6). Dominikonai turi šūkį: contemplata aliis tradere – neškite žmonėms ne bet ką, bet tai, ką gavote, patyrėte maldoje. O juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis (Lk 6, 45). Trečioji koja – įžadai: skaistumas, paklusnumas ir neturtas, nors įžadų formuluotėje pažadame tiktai paklusnumą. Pagrindinis valdymo organas yra brolių susirinkimas – kapitula. Kiekviename vienuolyne yra vyresnysis, o broliai turi duoti atskaitomybę. Jūs irgi skambinote priorui, o jis atėjo ir pasakė man: Bernardai, štai atvažiuoja, priimk. Tai paprastas gyvenimas paklusnumu, pagal tai, kaip sakė Jėzus: Vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė (Jn 6, 38). Vienuoliniame gyvenime labai svarbu mokytis gyventi ne vien tiktai pagal savo paties valią ir norus. Tai ugdo nuolankumą. Ketvirtoji koja – studijos. Gilinimasis į Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymą, intelektualinės ir moralinės tiesos ieškojimas, kai mėgini atskirti tai, kas yra iš Dievo, o kas ne. Sakoma, kad dominikonas – tai žmogus, kuriame gyvena ir ateistas, maištaujantis prieš Dievą, atmetantis Jį, ir kritikas, ir agnostikas, ir eretikas. Dominikonas siekia visų šių savo savybių atsivertimo Dievop. Visų pirma tai darbas su savimi. Vienuolinis gyvenimas prasideda, kai esi asmeniškai kalbinamas Jėzaus. Tik supratęs savo tikėjimą gali bandyti dalytis.

į Kauno kunigų seminariją. Ten turėjau tokią didybės patirtį, viskas atrodė taip šventa ir tyra. Gerai pamenu, kaip pradėjau verkti, pykti, kaukti... Verkiau ne savo balsu supratęs, jog neįmanoma pasilikti, kad ir kaip noriu. Nepaisant vaikystės patirčių, nugyvenau iki to, kad ketinau kurti šeimą. Ir kai jau atrodė tuoj tuoj... Prirėmiau save prie sienos ir ėmiau klausti: Ar esu ten, kur noriu, ar darau tai, apie ką svajojau, kur mano pašaukimas? Blaškiausi, mėčiausi tarp pasaulietiško ir vienuolinio gyvenimo ir vis dėlto pastarajam jaučiau didesnę trauką. Tai įsimylėjimo dalykai, laimės intuicija. Ko nors turi labiau norėti už bet ką kita. Šis noras nustelbia viską, tik būk atidus. Nereikia keisti pasaulio ar norėti visus atversti; ne, reikia pradėti nuo to, kad aš noriu būti laimingas ar laiminga. Kai renkiesi laimę, gauni malonę žengti dar ir dar vieną žingsnį. – Šeimoje dviem sunku laimės siekti, susišnekėti, o vienuolyne – krūva žmonių! Visi su skirtingomis istorijomis, idėjomis ir savitu požiūriu į gyvenimą... – Čia gyvenu ne dėl to, kad mano broliai faini ar kad vykdome bendrus projektus, bet kad kartu atsiliepiame į Jėzaus siuntimą eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Ir tik dėl to, kad Jėzus liepia atleisti broliui 77 kartus, sako: Mylėk bet kokia kaina, iš visų jėgų kabiniesi į tą bendruomeninį gyvenimą! Todėl malda labai svarbi. Jeigu neatsinešu visų sunkumų, viso gyvenimo į maldą, vienos stalo kojos nėra: prarandu motyvaciją ir rizikuoju likti lygmenyje, kuriame bendruomenė neįmanoma. Jėzus Kristus yra joje  – nėra jokios kitos priežasties gyventi bendruomenėje. Nėra! Veikiau šimtai priežasčių, kodėl turėčiau nemylėti, nemėgti savo brolių, kurių nepasirinkau, tiesiog atsidūriau tarp jų. Bendruomeninis gyvenimas įrodo, kad Evangelija yra tiesa ir ji veikia. – Dėkoju už pokalbį ir linkiu toliau visiems tai liudyti! O tiems, kurie užsinorės papildyti dominikonų gretas, ar kitiems susidomėjusiems pranešame, kad apie tai ir visą mūsų pokalbį rasite www.artuma.lt! Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

55


Akiračiai

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Šiandieniai riteriai Išgirdę žodį „riteris“, dažniausiai prisimename tokius posakius kaip „riterio garbės kodeksas“, „riterių turnyrai ir kovos“ bei, ko čia slėpti, „riterio širdies dama“. Turbūt mums žinomiausias riteris yra Don Kichotas. Iš tiesų riteris yra asmenybė, kuri kažkuo labai tiki ir atkakliai tai skelbia. Skelbia visur, kad ir kur būtų, kur bekeliautų. Ar riteriai gali būti aktualūs šiandien?

Baigiantis XIX amžiui, 1882  m., kunigas Michaelas J. McGivney Niu Heivene (Konektikutas, Jungtinės Amerikos Valstijos) įkūrė „Kolumbo riterius“, kurie nuo pirmųjų dienų siejo save su Katalikų Bažnyčia. Mūsų sąmonėje JAV yra žmogiškųjų galimybių, laisvės ir demokratijos bastionas. Turbūt esame girdėję, kad net šiais sekuliarizacijos laikais Amerika – masiškai tikinčių į Dievą žmonių kraštas. JAV kūrėjai buvo protestantiškos dvasios. Ir vos prieš šimtą metų Amerikoje būti kataliku, švelniai kalbant, nebuvo populiaru. Slapstytis pogrindyje, žinoma, nereikėjo, bet „tyliai sėdėti“ ir „neišsišokti“ buvo patartina. Susidariusį sąstingį sujudino su gausiais išeiviais atkeliavęs „airiškas užkratas“, pasižymintis sveiku protu, skvarbia ironija bei sumania iniciatyva ir sukėlęs tikrą katalikybės proveržį JAV. Tai pažadino katalikų orumą ir drąsą, padėjo jiems pasijusti lygiaverčiais Amerikos galybės kūrėjais, tikrais savo krašto patriotais. (Patriotizmas – ir vienas pagrindinių „Kolumbo riterių“ bruožų: kokioje valstybėje bepradėtų veikti, jie visada yra ir tos valstybės patriotai.) Taip atsirado „Kolumbo riteriai“, savo globėju pasirinkę Ameriką atradusį Kolumbą. Brolija įkurta siekiant vienyti katalikus vyrus ir padėti šeimoms, netekusioms šeimos galvos – maitintojo. Vyrai ėmė burtis į nedideles grupeles ir drąsiai skelbti Jėzų – Gelbėtoją – bei ragino Jo šauktis: Jėzus yra čia pat, Jis išgirs, ateis, padės ir išgelbės, šlovė Visagalio Viešpaties vardui. Matyt, taip istoriškai ir susiklostė dabartinis Kolumbo brolių sveikinimo(si) šūksnis: Vivat Jesus – tegyvuoja Jėzus. Kaip pamažu ėmė formuotis bei išryškėjo tam tikras ritualas tarsi natūrali katalikišką turinį „cementuojanti“ forma, taip atsirado ir nusistovėjo tradicija per riterių susiėjimus kalbėti bent vieną Rožinio slėpinį. Vėliau nepastebimai ir natūraliai iš šio Dievo remiamo sumanymo išsirutuliojo dar daug dalykų. Taip atsirado ir nūdienos riterių gražiai vykdoma ir plėtojama visuomeninė veikla parapijose, nesuskaičiuojami vadinamieji artimo meilės darbai paremiant pinigais ir pagelbstint savanoryste, evangelizuojant, prisidedant prie iniciatyvų, besirūpinančių šeima ir gyvybe. Brolija vadovaujasi pa56

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

galbos artimui, santarvės, brolystės ir patriotizmo principais. Kai sakau Vivat Jesus, tikiu, kad Jėzus yra netoli, Jis yra gyvas ir mane palaiko, žodžiu, Jėzus mane „veža“. Na, o jeigu jau mane „veža“, tai, žiūrėk, ir aš pats prišokęs galiu ką nors „pavežti“ – gal ir aš ką nors galiu bei turiu padaryti. Pakėlus rankas į Dangų ir pagarbinus Jėzų iš Nazareto, lengviau pakyla rankos ir atsiranda ištvermės, sumanumo ir jėgų kokiam geram darbeliui, nuostabiai tą Dievo šlovės dvasią pratęsiančiam. Taip pamažu ir nepastebimai, vadinasi, dieviškai natūraliai šis riterių judėjimas prigijo ir išsilaikė, ėmė plisti ir stiprėti. Vėliau jis pasibeldė ir į Europą. Ir čia, kur tik rado palankesnę dirvą, ėmė megzti bei nešti gražių vaisių. Jau gerą dešimtmetį jis gražiai skleidžiasi kaimyninėje Lenkijoje, kur yra dėmesingai, atvirai ir išradingai Bažnyčios vyresnybės skatinamas ir palaikomas. Lenkijoje „Kolumbo riteriai“ kasmet renkasi į metinius susitikimus, kur susumuojami rezultatai ir numatomos tolesnių darbų gairės bei kryptys. Praėjusių metų toks susitikimas Lenkijoje vyko labai įspūdingame Gnevo miestelyje, kur stūkso viduramžių riterystės laikus menanti kryžiuočių pilis. Kolumbo riteriai nuo 2014-ųjų ima rastis ir Lietuvoje, dabar jų čia yra apie 40, o visame pasaulyje – beveik du milijonai. Na, o koks gi riteris be širdies damos? Koks drąsus vyras be šaunios, palaikančios žmonos? Ir koks ištvermingų darbų forpostas be patikimos šeimos? Šių eilučių autoriui teko garbė dalyvauti Lenkijos konvento suvažiavime. Jame riteriai ne tik galėjo dalyvauti su savo antrosiomis pusėmis: joms buvo numatyta atskira turininga programa. Tad „Kolumbo riteriai“ nėra išplėšiami iš šeimų, greičiau atvirkščiai – žmonos džiaugiasi, kad jų vyrai riteriai. Riterystė tikrai „veža“ – „ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39). Jei susidomėjote ir norite tapti Kolumbo riteriu, parašykite mums el. p. kancleris.riteriai@gmail.com. Dr. Romualdas KAŠUBA


Sveikata Palaimintasis Jurgi, melski už mus!

Kūno ir sielos gydymas Iš didelio pluošto liudijimų apie patirtas malones per palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimą imame dar vieną ir pateikiame jums, mieli skaitytojai. Ir visus: sergančius ir sveikus, viltingus ir viltį praradusius, jaunus ir senus, kviečiame atvykti liepos 10–17 d. į Pal. Jurgio Matulaičio atlaidus Marijampolėje prašyti, užtarti, dėkoti ir švęsti! „2002 m. liepos 13 d. susirgau kraujo vėžiu (diagnozė – myeloleucosis acute fab 3). Ligos diagnozavimo metu kaulų čiulpuose rasta 90 proc. blastų (vėžinių ląstelių). Po chemoterapijos 2002 08 16 kaulų čiulpuose rasta 1 proc. blastų. (Galima blastų norma – nuo 1 iki 5 proc.) Tai juk ypatingi, tiesiog stebuklingi tyrimo rezultatai. Man buvo labai sunku susitaikyti su ligos faktu, nes gydytojai prognozavo, kad galimybė numirti lygi galimybei gyventi – „50 ir 50“. Mano siela ir kūnas buvo sukrėsti. Po susitaikymo, kad rimtai sergu, prasidėjo kūno ir sielos gydymas. Tuo metu buvau III kursą baigęs klierikas, savo gyvenime jaučiau Dievo malonę ir pasikviečiau kun. Mindaugą Martinaitį, nes norėjau švęsti Ligonių sakramentą. Sakramentą švenčiau su savo artimaisiais Kauno klinikose. Tai mane giliai palietė ir paliko vilties bei malonės Jėzuje Kristuje žymę. Kun. Mindaugas daug prisidėjo prie mano dvasios ir kūno ryšio su Jėzumi Kristumi palaikymo. Jis kiekvieną savaitę atnešdavo šv. Komuniją. Tuo metu jaučiau ypatingą malonę, kai priimdavau Jėzų, buvau gydymo ir išgydymo vilties kupinas Jame. Nežiūrint sunkaus, skausmingo, kūną ir dvasią alinančio gydymo, radau laiko vidinei maldai ir tylai. Svarbu paminėti ir tai, kad ypač tą mėnesį buvo suaktyvėjusi malda už mane tų, kurie mane lankė ir buvo kartu. Vyskupas Juozas Žemaitis ir prelatas Vincas Jonas Bartuška suorganizavo ir pakvietė žmones, kad melstųsi mano gimtojoje Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje palaimintajam Jurgiui Matulaičiui šv. Mišiose. Visų artimųjų ir kunigų maldos kreipė mano asmeninį, vidinį maldos ir gydymo žvilgsnį į palaimintąjį Jurgį Matulaitį prašant užtarimo ir išgydymo. Prel. Bartuška mane pakvietė pasitikėti palaimintuoju ir melstis jam, – taip atradau gilesnį bendrystės santykį su pal. Jurgiu. Tikrai viduje esu įsitikinęs, kad palaimintasis daug prisidėjo prie pirminio gydymo ir tolesnio gydymo metu, – juk tokie stebuklingi tyrimų duomenys ir mano išgijimas tai byloja. Prieš tyrimą, kuris turėjo parodyti, ar bus reikalinga čiulpų transplantacija, ar gydymas buvo efektyvus, labai pasitikėjau ir meldžiausi, prašydamas Jėzaus Kristaus pagalbos ir buvimo per Šventąją Dvasią su manimi, tyrimo metu meldžiant stebuklo. Tyrimų rezultatai buvo puikūs, tai man kėlė nuostabą ir džiaugsmą. Nuoširdžiai tikiu, kad artimų brolių kunigų maldos šv. Mišių metu palaimintajam Jurgiui, visų geros valios tikinčiųjų, parapijiečių maldos daug prisidėjo prie gydymo ir šio stebuklo. Eucharistijos šventime šiuo metu nuolat išgyvenu Jėzaus Kristaus gydymo malonę Jį nuolat priimdamas. Tai viena iš giliausių priežasčių, dėl kurios noriu būti kunigas“ (diakonas Artūras, 2006 m. kovo 28 d.).

Malda prašant sveikatos Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen. Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...

Malda kanonizacijai (paskelbimui šventuoju) priartinti Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

57


Sveikata

Medicina ir džiazas

Medicina daug pavadinimų perėmė iš senosios graikų kalbos, kur sinkopė reiškia išmetimą arba sutrumpinimą. Lietuviškai tai būtų nualpimas. Įvairiose knygose nurodoma, jog kas ketvirtas ar net kas antras žmogus per gyvenimą nors kartą patirs alpimą. Kodėl apie tai kalbame? Ogi kad vasara – atlaidų ir dainų švenčių metas Lietuvoje. Ir kad karšta, ir kad žmonių susiburia daug, ir kad stovėti tenka ilgai. O ypač – kad jubiliejiniai Gailestingumo metai, kai visi veržiamės pelnyti bausmės dovanojimą. Pažeidžiamiausios amžiaus grupės – paaugliai ir jaunuoliai bei senoliai. Turbūt esate pastebėję, kas dažniausiai sukniumba bažnyčioje ir ką tenka laukan išnešti ar išvesti. Alpimu arba sinkope vadiname staigų, trumpalaikį (iki pusės minutės) sąmonės netekimą (žmogus nereaguoja) ir parkritimą (praranda buvusią padėtį). Tai praeina savaime, be liekamųjų reiškinių. Žmogus atsigauna, nori staiga keltis. Per keletą minučių sumišimas dingsta, ir žmogus visiškai gerai orientuojasi, tik paties kritimo neatsimena, būna išblyškęs, išpiltas šalto prakaito. Alpstama dėl to, kad į galvos smegenis neatiteka pakankamai kraujo. 58

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

Jaunimui alpimą dažniausiai sukelia kraujagyslių tonuso nervinės reguliacijos sutrikimas (neurorefleksinė sinkopė). Jie alpsta ilgiau pastovėję, iš baimės, imant kraujo tyrimams, po valgio, nuo stipraus skausmo ar kosulio, staigaus galvos pasukimo, kai apykaklė spaudžia kaklą. Vyresni žmonės alpsta dėl nėštumo, nukraujavimo, nepakankamo skysčių vartojimo, šlapimą varančių, kraujospūdį mažinančių, širdies ritmą retinančių vaistų perdozavimo, kaklo ir smegenų kraujagyslių užsikimšimo. Senjorams alpimą dažniausiai sukelia širdies ligos: infarktas, ritmo ir laidumo sutrikimai, nesveiki vožtuvai. Į apalpimą panašios, tik ilgiau trunkančios ir taip lengvai nepraeinančios, papildomų požymių turinčios būklės – epilepsijos priepuolis, apsinuodijimas, cukraus kiekio kraujyje sumažėjimas, deguonies badas, pargriuvimas neprarandant sąmonės, isterija. Ką daryti su nualpusiu? Išnešti ten, kur nėra žmonių, o yra gryno oro. Vasarą  – laukan, žiemą  – į zakristiją. Pakelti kojas, nuleisti galvą. Įsitikinti, kad žmogus kvėpuoja ir yra pulsas. Jei nekvėpuoja ir pulso nėra  – gaivinti ir kviesti pagalbą. Tiek kiekvienas vairuotojas privalo mokėti. Pora supratingų vyrų tam darbui paprastai visada būna. Nurimkime patys, greitai ir tvirtai nuraminkime aplinkinius, o paskui ir nukentėjusįjį. Atsigavusiam neleiskime staiga keltis, tegu paguli. Atsipeikėjusiam jaunuoliui paduokime jo išmanųjį, tegu paskambina tėvams, kad pasiimtų ir kada nors nuvestų pas šeimos gydytoją. Atsigaiveliojusiam senoliui kvieskime greitąją pagalbą, tegu veža į priėmimą širdies patikrinti, neužmirškime paduoti rankinės ir kepurės. Jei žmogus neatsigauna per keletą minučių, neaiškiai kalba, jam skauda krūtinę, galūnės nusilpo, veidas

persikreipė – net ir jaunesniems kvieskime greitukę. Įsidėmėkime, kaip atrodė priepuolis, kad galėtume papasakoti medikams. Nereikia saldainių (nebent tikrai žinome, kad diabetikui „nukrito“ cukrus), nereikia amoniako ar validolio, jokių vaistų nereikia! Šeimos daktarui dažniausiai pakanka išsamios apklausos, bendros apžiūros ir kardiogramos, kad nustatytų alpimo priežastį. Sudėtingesniais atvejais siunčiama kardiologo ir neurologo konsultacijos. Jei nenustatoma širdies, kraujagyslių ar smegenų ligų, alpimams gydyti lieka viena – keisti gyvenseną. Pacientams tai nepatinka. Visi norime stebuklingos tabletės, o tokios nėra. Teks tiesiog laiku pavalgyti (valandą iki komunijos), daug gerti vandens, ilgiau stovint – pajudėti, staiga nesikelti, laisviau apsirengti (kad drabužiai nespaustų kaklo), išmokti kritiškai vertinti savo savijautą ir pajėgumą, atpažinti artėjantį alpimą ir bandyti jo išvengti (kartais padeda savęs apglėbimas per pečius).

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Muzikai sinkope vadina ritmo kirčio nesutapimą su metro kirčiu. Parašiau, perskaičiau, dar kartą perskaičiau ir vis tiek nesupratau, ką parašiau. Tada radau ir suprantamesnį apibrėžimą. Sinkopė – tai reguliarios ritmo tėkmės sutrikdymas ar pertraukimas. Dar kitaip – ritmo akcentų sudėliojimas ten, kur jų normaliai neturėtų atsirasti. Labiausiai tai būdinga džiazo kūriniams. Sinkopuotus ritmus naudojo Bachas, Händelis, Haydnas, Mozartas ir Beethovenas. Vengrų čardašas – išvien sinkopės. Visa šokių muzika, regtaimas, gospelas, regis, progresyvusis rokas ir metalas, hiphopas, samba taip pat naudoja sinkopes.

Sako, Lietuvoje yra du vaikų kankinimo būdai: abitūros egzaminai ir dainų šventė. Prieš dainų šventę ligoninė paprastai gauna tokį aplinkraštį, kur prašoma pasiruošti didesniam nuo karščio ir skysčių trūkumo nukentėjusių (suprask, nualpusių) vaikų srautui. Pasirodo, ir muzikuoti reikia su saiku, kad neištiktų sinkopė. V. Ž.


Gyvenimas kaip senas vynas

Mano

piligrimysčių patirtys Vanda IBIANSKA Šiaip jau mūsų piligrimystė prasideda tik gimus. Priimame iš Dievo gyvybės dovaną ir keliausime per gyvenimą tol, kol „išgirsime skambutį“. Mane pakvietė gyventi Didįjį ketvirtadienį, prieš pat Velykas. Gal tai viena iš daugelio priežasčių, kad tikėjimas lydi mane nuo vaikystės? Vaikystėje žinojau Dievą esant visur, bet kažkodėl man atrodė, kad Jis tik viską mato, žino, o „gyvena“ bažnyčios tabernakulyje. Ilgokai autentiškomis sakraliomis vietomis laikiau vien bažnyčias. Mano paauglystės laikais viešų piligriminių kelionių ne itin buvo, na, nebent atlaidai. Kai atėjo Nepriklausomybė ir pasaulis plačiai atvėrė duris, labai norėjau į Romą. Atrodė, kad malda prie šv. Petro kapo mano tikėjimą įtvirtins dar labiau ir jokie pavojai ar gundymai taps nebeįmanomi. Mat vis bijojau, jog nepakankamai tikiu, tarsi tikėjimą kas galėtų iš manęs atimti. Ir nuvažiavau. Vargeli mano! Autobusu, su grupe prekeivių, vykusių nusipirkti prekių. Pasienio kontrolės ties kiekvienos šalies siena, įžūlūs muitininkai, prausimasis degalinėse, sauso maisto valgymas (niekingai mažai tų dolerių beturėjau), važiavimas non stopu, t. y. be nakvynių. Kai paprašiau bent dienos Vatikanui, prekijai (šiaip jau man draugiški) nuoširdžiai nustebo: „O ką ten veikti? Parduotuvių gi nėra!“, bet nusileido. Atėję į Šv. Petro baziliką apstulbę aikčiojo, o paskui panoro ir Florencijos, ir Venecijos. Klausė, kaip melstis, ir meldėsi, kai kurie net su ašaromis akyse. O aš tai vis laikiausi už šv. Petro statulos kojos arba iš visos širdies meldžiausi prie tų grotelių. Ir nė motais man buvo Berninio kolonada, Siksto koplyčia, visokie ten mikelandželai, rafaeliai. Kad statulos koja pakeista kažkelintą kartą, nes maldininkai ją taip nučiupinėja, jog ji tiesiog sudyla, man irgi nerūpėjo. Pabuvau pora išprašytų dienų prie šv. Petro kapo, prisimeldžiau iki ašarojimo, nutvėrusi palaikiau tą koją ir kvit! Tiesa, paskui mačiau ir kolonadą, ir koplyčią, ir Michelangelo „Pietą“, net ristele perbėgau Pinakoteką, bet tai buvo tik priedas. Dievas tikriausiai šypsojosi iš mano kabinimosi į šv. Petrą, todėl paskyrė kvailelei premiją. O ji buvo tokia: išsirikiavo bazilikoje Šventojo Kryžiaus berniukų choras iš Drezdeno ir pasigirdo toks giedojimas, toks... Trumpai sakant, Dievas man, savo klystančiam vaikui, davė saldainį. Štai taip! Buvau laiminga ir nė neįtariau, kad neilgai trukus po šventas vietas keliausiu nebe klibančiu „Ikarus“ autobusu su prekeiviais, o su maldininkais ir kunigu. Tada ir pasi-

pylė įvairios piligriminės kelionės. Dabar mane traukia į jas lyg kokį narkomaną. Vienas po kito Romos lankymai, šv. Jono Pauliaus  II savo asmeninėje koplyčioje aukojamos Mišios, keliavimas pagal principą: „Dieve, arčiau Tavęs“ ir visiškas negalvojimas, kad Dievas yra visur, kaip atrodė vaikystėje. Nors yra, yra, gi vakarais būna net miegamajame, kai meldžiuosi. Jis visada yra ten, kur Jo šaukiamasi. Bet vis vien piligrimystė priklauso kitai dimensijai, negu šv. Mišios savoje parapijoje ar asmeninė malda vienumoje. Štai, tarkim, Maltoje mūsų kapelionas kun. Artūras „atkaldavo“ tokias rekolekcijas! Sakydavo, kad užtruks valandą, pusantros, bet mes norėdavome dar ir dar! Klausėmės apie Nekaltąjį Prasidėjimą ant stebuklais garsėjančios bažnyčios šoninių laiptų, apie atleidimą vienuolyno salytėje, net apie Ozėjo paleistuvę žmoną, – et, ar viską besuminėsi! O jau šv. Mišios rytais vienuolyno koplyčioje, tai tik atgailauk ir lašink ašaras. Kažką šv. Paulius tai Maltai padarė, sakykit, ką norit. Maldõs, ramybės ir Dievo buvimo šalia ten labai daug. Ne veltui beveik visi maltiečiai – praktikuojantys katalikai. Meldžiasi kiekviena proga ir be progos, rytais prieš darbą – visi urmu į bažnyčias. Vaikų šeimose septyni, aštuoni ar daugiau. Piktojo palytėtieji šnypščia: „Ten abortai uždrausti...“ Niekai. Maltoje nusikaltimų beveik nėra, o tą „beveik“ padaro atvykėliai. Nes tikėjimas ir gyvenimas pagal Kristaus priesakus maltiečiams yra prioritetų prioritetas. Vardyti šventas vietas būtų galima ilgai, bet noriu apsistoti prie svarbiausios – Jėzaus tėvynės. Šventoji Žemė yra ypatinga. Manau, jog ne vien dėl to, kad po Judėją, Samariją ir Galilėją vaikščiojo, ten gyveno ir už mus numirė ant kryžiaus Dievo Sūnus. Taip, tai irgi veikia. Tačiau ne ką mažiau smelkiasi į tavo vidų per 2000 metų čia paliktos krikščionių maldos. Tai toji noosfera, kurioje sklando milijonų žmonių prašymai, dėkojimai, atgailos, pokalbiai su Dievu. Kai nuvažiavau ten pirmąjį kartą, sugrįžusią daug kas klausė, kas paveikė labiausiai. Be dvejonių sakiau, kad Kristaus kapas ir nukryžiavimo vieta. Taip, tai pritrenkia. Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

59


Gyvenimas kaip senas vynas

Nesvarbu, kad kapo plokštė, prie kurios šiek tiek ilgiau nei minutę gali priglausti delnus ir pasimelsti, nėra autentiška. Ji dengia tikrąją, nes toji milijonų žmonių per 2000 metų delnais nugludinta taip, kad akmuo net nudilo. Ir visiškai nereikšminga, jog virš nukryžiavimo vietos – ne katalikų, o graikų ortodoksų altorius. Sunku melstis sirų ortodoksų koplyčioje. Beveik neįmanoma. Ji tokia skurdi, tuščia, vargana kaip ir pati nuniokota Sirija. Man tai pati graudžiausia vieta Kristaus Kapo ir Prisikėlimo bazilikoje. Visos Mišios Šventojoje Žemėje nepaprastos. Kaip gali nespurdėti širdis, neįsmigti Viešpaties meilės strėlė į ją švenčiant Eucharistiją Getsemanės sode, Dominus Flevit ar Pater Noster bažnyčiose. Neįmanoma abejingai žvelgti į atsiveriančias nuo Taboro kalno erdves, neramią Galilėjos jūrą – pavojingą, blaškančią dideles, šaltas bangas. Tą, kurioje Jėzus buvo su žvejais valtyje. Palaiminimų kalnas, kur įrengti altoriai, nėra tiksliai ta vienintelė vieta, iš kurios, kaip dauguma galvoja, kalbėjo Kristus. Jis mokė ant gana stačių kelių kalvų Galilėjos jūros pakrantėje. Bažnyčiai, vienuolynui, altoriams

parinkta viena iš jų. Ir čia sminga į galvą Dievo žodis, agnia liepsna dega širdis. Nazarete vėl tas pats. Dievo čia neieškoma, nes nereikia. Dievą kiekvieną akimirką jauti lydint tave. Vienodai Šv. Onos bažnyčioje, kaip ir rotondinėje krikščionių koptų koplyčioje. Žinoma, jei esi ne religinis turistas, o piligrimas, atvykęs čia melstis. Ezoterikai išniekino ir iškreipė žodžio „aura“ prasmę. Baugu jį net rašyti, tačiau būtent šis žodis čia labai reikalingas. Šventojoje Žemėje toji aura tvyro. Kitaip sakant, čia labiau nei kitur jauti Šventosios Dvasios veikimą tavyje ir net gamtoje. Mane baugina Gundymų kalnas. Ne dėl savo atgrasumo, o todėl, kad sukelia visai nesuprantamą nerimą, net baimę. O dykros, kuriose piemenys ganė avis užgimstant Jėzui, nykios, apžėlusios skurdžia augmenija, jokių neigiamų emocijų nesukelia. Net priešingai – sužadina vaizduotę. Viena absoliučiai tikra: Šventojoje Žemėje malda kitokia. Sugrįžti su tokia giedra širdyje ir ramybe sieloje, kad į ten norisi dar ir dar. Maniau, kad aš viena darau nuodėmę-nenuodėmę, glausdama rankas prie Raudų sienos ir melsdamasi Jėzui, kai šalia žydės meldėsi Jahvei. Bet išsiaiškinau, jog tą patį beveik visi darė. Tarpreliginis dialogas, nieko keisto. Piligrimystė nėra turizmas su religinėmis apnašomis ar pažintinės kelionės. Tai išgyvenimas, sielos būsena, dvasios virpesiai, kurie sugrįžus neišnyksta. Tai rekolekcijos, konferencijos, sąžinės patikrinimas, atgaila ir apsivalymas. Visa lieka tavyje. Tačiau norisi vis atnaujinti. Manau, kad ir reikia. Kad tik tų pinigų būtų... Dabar jau juk neisi, žmogau, su ryšuliu, lazda, vyžomis tris tūkstančius kilometrų kaip kadaise...

* * *

Keliautojas dykumoje sutinka beduiną. Klausia jo: – Sakykite, kaip man pasiekti artimiausią gyvenvietę? – Eikite tiesiai, o už trečio miražo pasukite į kairę.

* * *

Už dainas pagal fonogramą reikėtų mokėti pinigų kopijomis.

* * *

– Kaimyne, ar gersi arbatos? – Kodėl gi ne? – Na, ne – tai ne.

* * *

Jeigu šalia Jūsų prasidėjo ugnikalnio išsiveržimas ir nebėra laiko pabėgti – susirangykite įmantrioje pozoje. Tegu archeologai palaužo galvas. 60

Artuma 2016 m. liepa–rugpjūtis

* * *

Šaukštelis už mamytę, šaukštelis už tėvelį, šaukštelis už močiutę… Žodžiu, manau, kad todėl aš ir valgau už tris.

* * *

Geriau kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti, nes, šimtą kartų išgirdus, galima ir iš proto išsikraustyti.

* * *

Furšete žmona priekaištauja vyrui: – Tu jau kokį penktą kartą eini prie stalo pasiimti maisto. Argi tau ne gėda? – Nė kiek, nes aš visiems sakau, kad nešu tau.

* * *

Nėra padėties be išeities. Būna tik padėtys, kurių išeitys jums nepriimtinos.


Ateik ir sek paskui mane!

Lk 18, 22

Jaunuoli, o gal čia Tave Kristus kviečia, ir pasirinkęs sekti Jį būsi pats laimingiausias ir geriausiai pasitarnausi kitiems žmonėms?

KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Jakšto g. 1, Kaunas) iki rugpjūčio 3 d., darbo dienomis 9–13 val. Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 4 d. (ketvirtadienį) 10 val. Informacija tel. (8 37) 32 37 34, el. p. seminarija@kn.lcn.lt. Plačiau internete kks.lcn.lt TELŠIŲ VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Katedros a. 6, Telšiai) nuo liepos 18 d., darbo dienomis 9–12 val. Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 1–2 d. Vienuolyno g. 1A, Žemaičių Kalvarija; atvykti rugpjūčio 1 d. 10 val. Informacija tel. 8 618 60940. Plačiau internete telsiuseminarija.lt VILNIAUS ŠV. JUOZAPO KUNIGŲ SEMINARIJA Dokumentai priimami seminarijoje (Kalvarijų g. 325, Vilnius) rugpjūčio 16–19 dienomis 9–17 val. Stojamieji egzaminai vyks rugpjūčio 23–24 d. Plačiau internete seminarija.lt

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia į rekolekcijas Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje

„BŪKITE GAILESTINGI, KAIP IR JŪSŲ TĖVAS GAILESTINGAS“ (Lk 6, 36) (veda: kun. Janez Polijansek SJ) liepos 27–rugpjūčio 4 d. „IEŠKOJIMAS TIKĖJIMO GELMĖS“ (veda: arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ) rugpjūčio 19–21 d.

Informacija ir registracija VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, neformalus katalikiškas suaugusiųjų švietimas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Tarptautinis jaunimo projektas

CHORO EKSPERIMENTAS Liepos 15–23 d. Lodzė – Vilnius – Čenstakava Daugiau informacijos www.jesuit.lt


Liepos 10 d., sekmadienis Padėkos diena 13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus Liepos 11 d., pirmadienis Kariuomenės ir visuomenės gėriui tarnaujančiųjų diena Liepos 12 d., antradienis Socialinių darbuotojų ir savanorių diena Liepos 13 d., trečiadienis Švietimo ir žiniasklaidos darbuotojų diena Liepos 14 d., ketvirtadienis Kunigų ir pašvęstųjų diena Liepos 15 d., penktadienis Ligonių, slaugytojų ir medikų diena Programa kenčiantiems nuo priklausomybių ir jų šeimų nariams: 17 val. – Sutaikinimo pamaldos 18 val. – šv. Mišios už kenčiančius nuo priklausomybių ir jų šeimų narius 19 val. – Išgydymo pamaldos ATLAIDŲ DIENOTVARKĖ 11 val. – Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje (16 d. –11.30; 17 d. – 11.15) 11.30 val. – katechezė Bazilikoje (16, 17 d. nebus) 12 val. – šv. Mišios 13 val. – agapė Marijonų vienuolyno sode 13.45 val. – pasivedimo pal. Jurgiui Matulaičiui pamaldos Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje (16 d. – 13 val., 17 d. nebus) 15 val. – Gailestingumo vainikėlio malda Lūginėje 18 val. – vakaro šv. Mišios Bazilikoje Kviečiame apsilankyti pal. Jurgio Matulaičio muziejuje marijonų vienuolyne nuo 10 iki 17 val. Koplyčia Lūginėje atvira maldininkams nuo 10 iki 18 val.

Pal. Jurgio Matulaičio atlaidai ir Mariologinis kongresas Marijampolėje liepos 10–17 d.

Liepos 16 d., šeštadienis

Mariologinis kongresas Tarptautinė konferencija, I dalis (Marijampolės kultūros centre, Vilkaviškio g. 2) 10 val. – atidarymas 10.15 val. – „Mergelės Marijos Apsireiškimo Šiluvoje reikšmė šiandienos Lietuvai“, vysk. dr. Kęstutis Kėvalas 10.40 val. – „Marijampolė – Marijos miestas“, kan. dr. prof. Kęstutis Žemaitis 11 val. – „Švč. Mergelės Marijos reikšmė pal. Jurgio Matulaičio gyvenime“, ses. Viktorija Plečkaitytė MVS 12 val. – šv. Mišios Bazilikoje Tarptautinė konferencija, II dalis (Marijampolės kultūros centre) 14.30 val. – „Šv. Stanislovo Papčinskio marijinis pamaldumas“, kun. dr. Janusz Kumala MIC 15 val. – „Mater Misericordiae šv. Jono Pauliaus II teologijoje“, kun. dr. Andris Ševels MIC, Latvija 15.20 val. – „Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinys vakar ir šiandien“, kun. dr. Rimas Skinkaitis 15.45 val. – koncertas „Teskamba giesmė Tau, Marija“. Solistai L. Mikalauskas ir E. Bavikinas 21 val. – Akatistas Švč. Mergelei Marijai Bazilikoje 22 val. – Žiburių procesija Marijampolės mieste, meldžiant Švč. M. Marijos užtarimo 22.30–23.30 val. – Švč. Sakramento adoracija Bazilikoje Liepos 17 d., sekmadienis, PAGRINDINĖ IŠKILMIŲ DIENA

Gailestingumo jubiliejus pamaldumo Švč. Mergelei Marijai puoselėtojams Tarptautinė konferencija, III dalis (Bazilikoje) 10.30 val. – „Gailestingumo Motinos žvilgsnio lydimi“, vysk. dr. Arūnas Poniškaitis 11.15 val. – šv. Rožinio malda Bazilikos pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje 12 val. – šv. Mišios. Marijampolės miestopavedimas Švč. Mergelei Marijai 14 val. – liaudiškos muzikos kapelos koncertas

www.marijampolesbazilika.lt

Liepos-rugpjūčio Artuma: apie piligrimystę kaip ypatingą Gailestingumo jubiliejaus ženklą Tai popiežius Pranciškus kviečia visus – jaunus ir senus, tėvus ir vaikus, net ligonius ir kalinius – tapti piligrimais! O vasara tam labai tinkamas metas. Todėl vasariškai dviguboje Artumoje sužinokite, kada ir kodėl žmonės pradėjo leistis į piligrimines keliones, koks yra jų tikslas – ar tik eiti ir melstis?.. Be to, čia rasite piligrimų liudijimų iš įvairių pasaulio kampelių, patarimų ir... dar kai ko! Keliaukime drauge ir būsime nustebinti! Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma  

2016 m. liepa–rugpjūtis / 7–8

Artuma  

2016 m. liepa–rugpjūtis / 7–8

Profile for artuma
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded