Atokvėpio valandai
Šeimyniniai laiškai
Tiedu iš terasos Giovannino GUARESCHI Vakar vakare didžiajame Viaredžo pokylyje (kalbama apie istorinį karnavalą ir pokylį Viaredžo mieste – vert. past.) vėl netikėtai pamačiau tuos du iš terasos. Gerai neatsimenu, kada nutiko tas įvykis terasoje, tačiau buvo tikrai įdomu.
* * *
Ėjo pirmieji karo mėnesiai, ir aš tada važinėjau dviračiu, kad savo kelionių kronikomis liūdinčiau vieną Milano dienraštį. Ilgiau kaip mėnesį keliavau tuštutėliais keliais, nes visi automobiliai buvo užmigdyti garažuose, ir daugiausia, ką galėjau sutikti, – tai vieną kitą pašto automobilį, klaidžiojantį mažesniais keliais it kokį vaiduoklį. Vieną rugpjūčio dieną atsidūriau tuščiame viešbutėlyje ant jūros kranto. Vieninteliai klientai buvome aš ir jaunų jaunavedžių pora, kurie visada laikėsi kartu švelnūs ir tylūs. Viešbutis buvo su terasa į jūrą; vakare eidavome į terasą ieškoti vėsumos, ir jaunavedžių pora tyliai paskęsdavo savo reikaluose, o aš – savo. Netoli viešbutėlio buvo vila, tad kai mėnulis pakildavo virš vandens, kažkas joje pianinu pradėdavo skambinti senas melodijas: pianino skambesys buvo tolimas, neryškus, tarsi sklistų iš kito pasaulio ir kito amžiaus. Tuomet abu jaunavedžiai šokdavo tuščioje terasoje. Atsimenu, vieną vakarą, šviečiant mėnuliui, jūra buvo lygi, ir aš žiūrėjau į ją iš savo vienišo kampelio. Pasigirdo pianino muzika, ir iš šešėlio terasoje išėję du jaunuoliai pradėjo šokti; jie vis šoko lengvi tarsi iš oro, tylūs tarsi iš atsiminimų. Vienu metu šią gražią akimirką šiek tiek išsiblaškiau, gal apsnūdau, o gal truputį apėmė melancholija, ir trumpam nuleidau galvą: kai ją pakėliau, pianino muzika tebeskambėjo iš toli, bet terasa buvo tuščia. Jūra mėnulio šviesoje buvo lygi tarsi krištolas; du jaunuoliai buvo ten, už dešimties metrų nuo manęs, ir lengvi šoko ant vandens. Muzika vis grojo, o du jaunuoliai toliau šoko, tolo horizonto link ir sukdamiesi palengva išnyko. Ir nusinešė paskutines tylias pianino natas. Aš išvykau kitą rytą ir tęsiau savo kelionę melancholiškais keliais ieškodamas vaiduoklių, kuriuos būčiau galėjęs prispausti smeigtuku ir priklijuoti ant laikraštinio popieriaus. Paskui man nutiko įprastų dalykų, kurie gali nutikti žmonėms, linkusiems kariauti, ir tai buvo didelis vargas, tačiau dviejų jaunavedžių, kurie dingo šokdami ant vandens, istorija neišėjo iš galvos. Po karo keliaudamas sutikau daugybę žmonių, žiūrėjau į veidus, ieškodamas panašumo į du jaunuosius iš 30
Artuma 2016 m. balandis
terasos. Ir vakar pamačiau juos Viaredžo šventėje – jie buvo tarp kitų ir šoko kartu su kitais. Tik nesakykite, kad tas kartas terasoje buvo sapnas ir kad dėl konjako ar kaklaraiščio, prie kurių nesu pratęs, Viaredžo pokylyje išvydau tai, ką buvau matęs: buvau ir jaunas, ir ryšėjau kaklaraištį, ir gėriau konjaką, ir žinau, kas gali nutikti, kai kaklą veržia kaklaraištis ir į galvą trenkia konjakas – nieko panašaus nepamatysit. Užpilkite man akis senuoju konjaku, suveržkite aplink kaklą penkis kaklaraiščius; daugiausia, kas bus – priversite galva sudaužyti vitrinos stiklą net neįsibrėžiant, kaip darydavau, kai buvau jaunas, sulysęs ir galvojau, kad be vienos merginos, kurios dabar net vardo neatmenu, niekada nebegalėsiu gyventi. Vakar vakare Viaredžo puotoje nebuvau girtas – aš iš tiesų mačiau tuos du nuo terasos prie jūros kranto dingusius jaunuosius kartu su paskutiniais nenaudingais prarastos taikos apgailėjimais, kartu su paskutinėmis viltimis dėl karo, kuris taip pat bus pralaimėtas. Ir tai reiškia, kad pokaris baigėsi.
* * *
Šią vasarą aš žiūrėjau į pasaulį naujomis akimis; ir sakau jums, kad tos akys buvo ir senos, tos pačios, kaip buvo prieš karą. Aš klaidžiojau po tuščią miestą rugpjūčio atostogų dienomis: mieste tvyrojo tvankuma, tyla ir kasdienybės nuobodybė. Visi tie, kurie turėjo mirti, mirė. Tie, kurie tikėjo vienu dalyku, ir tie, kurie tikėjo priešingu. Taip pat ir tie, kurie netikėjo niekuo ir kurie buvo įsukti į įvykius nieko nesuprasdami. O tie, kurie dar gyvena, pradės juos švelniai užmiršti... Kažkur perskaičiau šiuos žodžius, ir dabar jie skamba man ausyse; jei nebūtų jų kitas parašęs, juos tikrai dabar būčiau aš parašęs. Tokius žodžius ar panašius. Baigėsi pokaris, baigėsi nuotykis, ir vėl jaučiu saldokos kasdienybės nuobodybės skonį. Žmonės vėl pradeda skaičiuoti savo pinigus, tveriasi jų; ir ponia galvoja, kad jei ne išlaidos, tuoj pat įsigytų trūkstamas kavos servizo dalis. Ponia pradeda gėdytis, kad trys puodeliai kavos servize visai nedera nei forma, nei spalva. Visa tai labai gražu, bet giliai liūdna, ir mirusieji vis labiau tolsta. Savo nelaimei, mokiausi gramatikos, sintaksės ir kitų išraiškos suvaržymo taisyklių, ir, deja, man nepavyko jų visiškai pamiršti, todėl nepajėgiu pasakyti, ką jaučiu, nes