Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Pašvęstųjų metai
Ką vienuoliai sako šeimoms? mylėti, tėvai turi nepavargti mylėti vienas kito. Juk tėvų meilė nėra vien tik žmogiška, ji – Dievo meilės atspindys; per tėvų meilę vaikas patiria Dievą. Šeimoje kiekvienas mokosi dovanoti ir priimti meilę. Tad būti sutuoktiniu – tai pirmiausia mylėti, išmokti mylėti vienam kitą tiesoje. Vienuoliniame gyvenime, kaip ir santuokoje, sunku ilgai puoselėti kokią nors iliuziją. Labai greitai susiduriame su tikrove – tiesa apie kitą ir save. Sutuoktinių santykiai pradžioje neretai būna grįsti iliuzijomis. Dažnai mylime kitą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokio norime, kad būtų. Todėl abu sutuoktiniai, kad išmoktų mylėti tiesoje, turi pereiti per skaistinančią ir apvalančią ugnį. Esminė priemonė, padedanti išsklaidyti apgaulingas iliuzijas apie save ir kitą, yra bendravimas. Pirmas dalykas, kurį sutuoktiniai turi padaryti, – ne pulti į lovą, bet atsisėsti vienas priešais kitą ir labai daug kalbėtis: apie save, savo praeitį, svajones, (ne)mėgstamus dalykus, žaizdas, troškimus ir t. t. Pažindami vienas kitą, lengviau priimsime kasdien regimus mylimo žmogaus trūkumus, keistenybes ir būsime atlaidesni ne tik kitam, bet ir patys sau – juk visų pirma mes patys esame netobuli. Atsiverdami vienas kitam, sutuoktiniai augs abipusiu pasitikėjimu. Pasirengimas mylėti nepaisant kito klaidų ir silpnybių yra tikras krikščioniškos šeimos ženklas. Kitas svarbus dalykas – neslėpti nuo kito savo trūkumų; tai leis gyventi be kaukių ir įtampos. Antraip turėsime eikvoti begalę energijos, slėpdami tai, ko nenorime, jog kitas matytų, ir negalėsime būti savimi. Daugelis tėvų skundžiasi artimo ryšio trūkumu šeimoje. Vienas iš svarbiausių bendravimo trukdžių – laiko trūkumas. Taip atsitinka dėl užimtumo darbe, ilgo sėdėjimo prie televizoriaus ar kompiuterio, pokalbių mobiliaisiais, žinučių rašymo ir pan. Kaip praplėsti laiką? Svarbiausia taisyklė – užuot laksčius iš vienos vietos į kitą, visiškai atsiduoti tam, ką darote šią akimirką. Pasistenkite savo gyvenimą daryti kuo įvairesnį, ypač vakarais ar savaitgaliais, kai visa šeima susirenka kartu. Labai svarbu apriboti televizoriaus žiūrėjimo ir naršymo internete laiką namuose. Tam reikia išmokti atsirinkti tai, kas naudinga, reikalinga. Tegul tam tikros dienos ar valandos bus numatytos pokalbiams įvairiomis temomis, tegul jūsų gyvenime bus daugiau švenčių. Švęskite savo šeimos narių gimimo dienas, vardadienius, įvairius jubiliejus, gaminkite kartu
Pašvęstojo gyvenimo metus pradėję nuo vienuolių žvilgsnio į savo gyvenimą (2015 m. sausio Artumoje), norime užbaigti vienuolių žvilgsniu į mūsų, šeimų, gyvenimą: kokia patirtimi su mumis gali pasidalyti vienuolis, gyvendamas vienuolinėje šeimoje; ką patarti ar ko palinkėti šeimoms, gyvenančioms pasaulyje? Apie tai mintimis pasidalyti paprašėme Palendrių benediktinų vienuolyno priorą tėvą Kazimierą MILAŠEVIČIŲ OSB. Vienuolinė bendruomenė yra dvasinio augimo ir mokinystės vieta. Gyventi bendruomenėje – tai gyventi gyvenimą šeimos, kurioje kiekvienas turi savo vietą ir pareigas. Juk bendruomenėje, kaip ir šeimoje, įprastai viskas vyksta kartu: malda, valgis, poilsis, darbas ir pan. Taigi vienuolis yra šeimos žmogus. Todėl nuolatinė vienuolyno užduotis ir rūpestis – ugdyti asmenybes, t. y. seseris ar brolius, ieškančius tiesos, atsakingus už savo elgesį ir veiksmus, besirūpinančius artimu ir bendruomenės gėriu. Be tvirtų asmenybių neturėsime nei tvirtų šeimų, nei tvirtų bendruomenių. Mūsų visuomenė yra pasiligojusi nuo daugelio susiskaldymų, nesantaikų, o ypač nesutarimų tarp vyro ir moters. Šeima patiria didelių išbandymų. Tokios sąvokos, kaip ištikimybė, tarpusavio pagarba, abipusė meilė ir pasitikėjimas, pastovumas, gyvybės perdavimas, atsakomybė už savo veiksmus, vis labiau praranda prasmės gilumą. Šeimos sukūrimas nebėra suprantamas kaip kelias į sutuoktinių šventumą, kaip dalyvavimas Dievo kūryboje teikiant gyvybę, kaip vieta, kur augama meile ir abipuse pagarba. Jei norime išgydyti žmoniją, pirmiausia turime gydyti šeimą. Žmogus buvo sukurtas ne kaip izoliuotas individas, gyvenantis tik sau ir dėl savęs, bet kaip asmuo, gebantis įeiti į santykį su kitu asmeniu, ir jam būtinai reikia šio santykio su kitu žmogumi ir su Dievu. Auklėjant vaikus ir trokštant jiems perduoti pamatines vertybes, esminė atsakomybė tenka šeimai. Būtent joje vaikas, padedamas tėvų, pradeda suvokti, kas svarbiausia gyvenime. Žmogaus auklėjimas turėtų būti nukreiptas į asmens formavimą, t. y. berniukai ir mergaitės turi tapti vyrais ar moterimis, pajėgiančiais pažinti save (tapatybė), suvokiančiais savo orumą (esu protingas, laisvas, todėl atsakingas už savo elgesį asmuo), gebančiais ieškoti tiesos, o ypač – mylėti ir galiausiai pasirinkti savo gyvenimo kryptį (tikslas). Tėvai į vaiko širdį turi įskiepyti tris pamatines vertybes: gėrio meilę, tiesos ieškojimą ir atsakingą laisvę, įgalinančią atsakingai elgtis.
Meilė šeimoje Vaikų auklėjimas iš tėvų reikalauja didžiadvasiškos meilės ir begalinės kantrybės. Bet kad išmokytų vaikus 26
Artuma 2016 m. vasaris