__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. gruodis

L'Osservatore Romano nuotrauka

12


Ganytojų laiškas jubiliejinių Gailestingumo metų proga

Atsiverkime Gailestingumo jubiliejaus malonei Pašaukimas – Dievo skambutis į duris ir kvietimas įsileisti Jį į svečius. Viešpats netikėčiausiais ir paprasčiausiais būdais prašosi būti įleistas į mūsų visų kasdienybę – gyvenimą. Kokią skambučio melodiją per popiežių Pranciškų Jis parenka mums 2015–2016 metais? Gailestingumo! Parenka ir ragina nuo šių metų gruodžio 8-osios – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės iki 2016 m. lapkričio 20-osios – Kristaus Visatos Valdovo iškilmės veikliai ir vaisingai išgyventi Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus metus. Šiuo laišku kviečiame Jus nepraleisti šio malonės meto ir dalijamės keliomis mintimis, kaip galėtume užauginti Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus vaisius ir skonėtis jais širdimi. Kartu su popiežiumi Pranciškumi visų pirma kreipiame mūsų žvilgsnį į Jėzų Kristų, kuris „yra Tėvo gailestingumo veidas“ (Misericordiae Vultus 1). Per Jėzų patiriame gailestingumą, kuriuo Dievas mus pasitinka ir kuris yra mūsų išganymo sąlyga (plg. MV 2). Nepriimdama ir nedovanodama gailestingumo, visuomenė prisipildo liūdesio, nusivylimo, beprasmybės ir susvetimėjimo jausmo. Tas jausmas pirmiausia paliečia kenčiančius ir nesulaukiančius pagalbos, bet taip pat ir tuos, kurie ramybės ir džiaugsmo ieško tik sau, nuo „svetimo“ skausmo atsitverdami abejingumo siena. Gailestingumo metai mus kviečia į maldą. Turime įrankį. Dievo gailestingumo vainikėlio malda savo nuodėmes, žaizdas, baimes – visą savo gyvenimą patikėkime Dievui ir leiskime Viešpačiui jį perkeisti, kad Dievo gailestingumą išgyventume kaip džiaugsmo, giedrumo ir ramybės versmę (plg. MV 2). Atnaujinkime asmeninę maldą, junkimės į maldos grupeles, drauge dėkokime Dievui už Jo gailestingumą ir melskime jo sau bei visam pasauliui. Ypač prisiminkime visus sergančius, kenčiančius, dėkokime už jų tikėjimą, viltį ir už tai, kad savo malda ir auka jie vienijasi su išganančia Jėzaus Kristaus kančia. Turėkime drąsos ir mokykime maldos tuos, kurie melstis nemoka! Visiems norintiems pradėti naują gyvenimą Jėzus įsteigė Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą. Jubiliejiniais Gailestingumo metais popiežius Pranciškus ragina iš naujo atrasti, patirti Atgailos ir Sutaikinimo sakramento galią. Jis prašo mus „Dievo Sūnaus, kuris, atmesdamas nuodėmę, niekada neatstūmė nusidėjėlio“ (MV 19) vardu. Kvietimas skirtas kiekvienam – dėl savo gyvensenos seniai nutolusiam nuo Dievo ir tam, kuris pašauktas kitiems Jėzaus vardu suteikti nuodėmių atleidimą. Prašome visų kunigų savo parapijose tikintiesiems advento, gavėnios laiku organizuoti Atgailos pamaldas, padėti pasiruošti susitaikinimui su Dievu ir švęsti jį. Paremkime vieni kitus bendruomenine malda ir padėkime patirti Viešpaties atleidimo grožį. Dovanokite ir užtikrinkite tikintiesiems galimybę ir kitu laiku priimti šį sakramentą, kvieskite ir susitikite dvasinio vadovavimo pokalbių. Susitaikymas su Dievu mus sutaiko ir su artimu, daro jautrius jo poreikiams. Gailestingumo jubiliejaus metai įpareigoja uoliai įgyvendinti krikščioniškojo gailestingumo darbus ir taip pasitikrinti, ar gyvename kaip Jėzaus mokiniai. Popiežius Pranciškus ragina iš naujo atrasti gailestingumo darbus kūnui: išalkusį pavalgydinkime, ištroškusį pagirdykime, nuogą aprenkime, ateivį priimkime, ligonį slaugykime, kalinį aplankykime ir mirusį palaidokime. Primena ir gailestingumo darbus sielai: nemokantį pamokykime, abejojančiam patarkime, nuliūdusį paguoskime, pikta darantį sudrauskime, įžeidimus atleiskime, kantriai pakęskime mus skaudinančius žmones, melskimės už gyvus ir mirusius (plg. MV 15).

tęsinys 2 p.


Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli Bičiuliai,

Kronika

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Teatsiveria Gailestingumo durys

3

Bažnyčios pulsas

4

Romanas KAZAKEVIČIUS Nepaprasta Pranciškaus lyderystė

6

Ramūnas AUŠROTAS Laudato si’ – žinia krikščionims

9

Vytautas SINICA Tik nekalbėkime apie šeimą!

10

Br. Lukas SKROBLAS OSB Gyvenimas šiapus

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Atvirumas ir svetingumas

12

Antanas GAILIUS Tarnas ar šeimininkas

13

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Palaimintas, kas nepasipiktins

14

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Būkite žodžio vykdytojai

15

Vytautė MACIUKAITĖ Palaima regėti tikėjimu

16

Donata RAČAITĖ Jei tikime – sulaukiame stebuklo

17

Pokalbis su Aldonu GUDAIČIU SJ Dievas kalba. Ar girdi?

18

Pagrindinis vaidmuo

20

Ir tau parodysiu kokia palaima būna 21 Saulena ŽIUGŽDAITĖ Žodis, virstantis ugnimi

22

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Tikėjimas be kaukių Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Dievo link

23 24 24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ Nediskutuotinas gėris ar nepakeliama našta?

26

Kas moralu, o kas ne?

27

Gintautas VAITOŠKA Ko dar neaptarėme?

29

Akiračiai

Šv. Ambraziejus Milanietis

31

Sveikata

Vyriški reikalai

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Tyla

štai ir baigia „Artuma“ šiųmetę kelionę per Kalno palaiminimus – drauge su Jumis bandėme įsiklausyti į tuos ypatingus Jėzaus žodžius, kurie vadinami „Dangaus Karalystės žemėje programa“, „Dešimties Dievo įsakymų išskleidimu“ ar net „krikščioniškojo tobulumo santrauka“... O žinote, kaip baigiasi tas Mato evangelijoje aprašytas ilgas Kalno pamokslas, kurį pradeda mūsų aptarti palaiminimai? Štai kaip: Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią. (Mt 7, 28–29) O, koks džiaugsmas ne tik Jėzui, bet ir visiems, išdrįsusiems įsiklausyti į „tas Jo kalbas“ ir būti didžiai nustebintiems Jo žodžių galia! Gi mes toli gražu neišsėmėme nei tų garsiųjų aštuonių palaiminimų, nei dar kitų daugybės, užrašytų Evangelijose. Bet dar svarbiau, kad visuotinis jų grožis ir jėga išsiskleidžia net ne tekste, o... gyvenime! Žiū, kas ten nutiko vienai moteriškei, prisiklausiusiai Jėzaus žodžių saldybės: Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ O Jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. (Lk 11, 27–28) Taigi todėl, mielieji, užbaigdami šiuos metus norėjome bent akies krašteliu dar pažvelgti ir į kitus evangelinius palaiminimus, o ypačiai – kaip ten toji Žodžio klausymo bei vykdymo palaima? Ir ypač šiandien, kai kažkas fanatiškai nori išniekinti Šventąjį Raštą bei apkaltinti fundamentalizmu jau ir mus, bandančius gyventi Dievo žodžiu; ar neišsigąsime, ar neišsižadėsime Jo – Žodžio, Mergelės įsčiose išnešioto ir labiausiai Palaiminto, tampančio Kūnu, o ne kokia nors ideologija – Žmogaus Sūnaus  – Jėzaus Kristaus? Ar neišduosim Jo, rimtesniam išbandymui užėjus?.. Drąsos! Kad ir kokia tamsa apgaubtų šį pasaulį – neužmirškim, ką čia švenčiam – kalėdinių lempučių akcijas ar vienintelę Dievo Gailestingumo akciją?! Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. <...> Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. (Jn 1, 5. 9) Tad būkite pasveikinti, mieli Skaitytojai ir visi Viešpaties palaimintieji, sulaukę nuostabių dalykų – dar net Kalėdoms neatėjus, jau pradedame švęsti ypatinguosius Gailestingumo jubiliejinius metus! „Dėkokime Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo ištikima meilė amžina!“ Dėkokime popiežiui Pranciškui, nes jis greta visų kitų savo „pokštų“ mums dovanoja šį Jubiliejų trokšdamas, kad mes pažintume, patirtume tą vienintelį Gailestingumo Veidą! Dėkokime ir mūsų arkivyskupams  – Gintarui Grušui ir Lionginui Virbalui, nes jų dėka su šia „Artuma“ gaunate ir popiežiaus Pranciškaus laišką „Misericordiae Vultus“! Dėkojame ir Jums, nes esate „Artumos“ Bičiuliai. Gyvuokime palaiminti! Darius Chmieliauskas

P. S. Ir sau dėkosite visus metus, jei nepamiršite užsiprenumeruoti „Artumos“ ateinantiems malonės metams! Ir visi tie, kuriems padovanosite prenumeratą, Jums bus dar dėkingesni!

35 Artuma 2015 m. gruodis

1


Kronika

2 vir. p.

>

Gruodžio liturginiai skaitiniai

Ganytojų laiško tęsinys

Veiklia meile trykštantis popiežius Pranciškus kviečia tapti piligrimu – apmąstyti savo, kaip krikščionio, per gyvenimą nueitą kelią – ir pasiekti Romą, kur bus atvertos popiežiškųjų bazilikų Šventosios durys, ar kaip piligrimui įžengti pro atvertas savo bažnyčios duris ir atsivesti tą, kuris dar neišdrįso. Mums tokia ypatinga piligrimystės vieta šiais Gailestingumo jubiliejaus metais tampa Vilnius – Dievo gailestingumo miestas, kur kelerius metus gyveno Dievo gailestingumo apaštalė šv. Faustina Kovalska. Čia buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, šiandien gerbiamas Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje. Čia pats Viešpats Jėzus šv. Faustinai apreiškė maldą, pavadintą Dievo gailestingumo vainikėliu. Čia savo pirmuosius įžadus davė Gailestingojo Jėzaus seserų bendruomenės kandidatės, kurios dabar visame pasaulyje skelbia Dievo gailestingumą. Kviečiame visus dalyvauti Gailestingumo kongrese, vyksiančiame 2016 m. gegužės 6–8 dienomis Vilniuje. Sustiprinsime ryšį su Kristumi, kartu gilinsimės į Dievo gailestingumo slėpinį, viešai liudysime tikėjimą ir dalysimės su kitais džiaugsmu, kad priklausome Jėzui Kristui, kuriame mums yra apsčiai išlietas Dievo gailestingumas. Išgirskime Dievo skambučio melodiją, kviečiančią mus atsiverti Gailestingumo jubiliejaus malonei! Išmokime tą melodiją ir skambinkime ja į kaimynų namų, ligoninių, globos, vaikų, vienišų žmonių namų duris! Dalykimės gailestingumo vaisiais su kitais, kai jie prisirps dvasinio gyvenimo sode. Visą Gailestingumo jubiliejaus laiką patikime Švč. Mergelei Marijai, Viešpačiui ištartu „Tebūnie“ tapusiai Įsikūnijusio Gailestingumo Motina ir visos žmonijos gailestingąja Motina. Tebūna Ji mūsų kasdienybės reikalų pas Sūnų užtarėja ir teveda Ji mus Dievo gailestingumo šaltinio link.

Iz 29, 17–24; Ps 27; Mt 9, 27–31

5 Š Iz 30, 19–21. 23–26; Ps 147;

Mt 9, 35 – 10, 1. 5a. 6–8

6 S II ADVENTO SEKMADIENIS (II sav.)

Bar 5, 1–9; Ps 126; Fil 1, 4–6. 8–11; Lk 3, 1–6

7 P Šv. Ambraziejus, vysk., Bažnyčios mokyt.

Iz 35, 1–10; Ps 85; Lk 5, 17–26

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 12 (311) / 2015

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 204722, tiražas 10 200 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. www.artuma.lt

Iz 26, 1–6; Ps 118; Mt 7, 21. 24–27

4 P Šv. Jonas Damaskietis, kun., Bažnyčios mokyt.

8 A ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS

Lietuvos vyskupai

Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

1 A Iz 11, 1–10; Ps 72; Lk 10, 21–24 2 T Iz 25, 6–10a; Ps 23; Mt 15, 29–37 3 K Šv. Pranciškus Ksaveras, kunigas

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS Pr 3, 9–15. 20; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12; Lk 1, 26–38 9 T Šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas Iz 40, 25–31; Ps 103; Mt 11, 28–30 10 K Iz 41, 13–20; Ps 145; Mt 11, 11–15 11 P Šv. Damazas I, popiežius Iz 48, 17–19; Ps 1; Mt 11, 16–19 12 Š Gvadalupės Švč. Mergelė Marija Sir 48, 1–4. 9–11; Ps 80; Mt 17, 10–13 13 S III ADVENTO SEKMADIENIS (III sav.) Sof 3, 14–18a; Iz 12, 2–6; Fil 4, 4–7; Lk 3, 10–18 14 P Šv. Kryžiaus Jonas, kun., Bažnyčios mokyt. Sk 24, 2–7. 15–17a; Ps 25; Mt 21, 23–27 15 A Sof 3, 1–2. 9–13; Ps 34; Mt 21, 28–32 16 T Iz 45, 5a. 7–8. 18. 21b–25; Ps 85; Lk 7, 19–23 17 K Pr 49, 2. 8–10; Ps 72; Mt 1, 1–17 18 P Jer 23, 5–8; Ps 72; Mt 1, 18–24 19 Š Ts 13, 2–7. 24–25; Ps 71; Lk 1, 5–25 20 S IV ADVENTO SEKMADIENIS (IV sav.) Mch 5, 1–4a; Ps 80; Žyd 10, 5–10; Lk 1, 39–45 21 P Šv. Petras Kanizijus, kun., Bažnyčios mokyt. Gg 2, 8–14 arba Sof 3, 14–17; Ps 33; Lk 1, 39–45 22 A 1 Sam 1, 24–28; 1 Sam 2, 1. 4–8; Lk 1, 46–56 23 T Šv. Jonas Kentietis, kunigas Mal 3, 1–4. 23–24; Ps 25; Lk 1, 57–66 24 K KŪČIOS 2Sam7,1–5.8b–12.14a.16;Ps89;Lk1,67–79 25 P KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS) Vigilija: Iz 62, 1–5; Ps 89; Apd 13, 16–17. 22–25; Mt 1, 1–25. Naktis: Iz 9, 1–6; Ps 96; Tit 2, 11–14; Lk 2, 1–14. Rytas: Iz 62, 11–12; Ps 97; Tit 3, 4–7; Lk 2, 15–20. Diena: Iz 52, 7–10; Ps 98; Žyd 1, 1–6; Jn 1, 1–18 26 Š Šv. Steponas, pirmasis kankinys Apd 6, 8–10; 7, 54–59; Ps 31; Mt 10, 17–22 27 S ŠVENTOJI ŠEIMA 1 Sam 1, 20–22. 24–28; Ps 84; 1 Jn 3, 1–2. 21–24; Lk 2, 41–52 28 P Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai 1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 124; Mt 2, 13–18 29 A Šv. Tomas Beketas, vyskupas, kankinys 1 Jn 2, 3–11; Ps 96; Lk 2, 22–35 30 T 1 Jn 2, 12–17; Ps 96; Lk 2, 36–40 31 K Šv. Silvestras I, popiežius 1 Jn 2, 18–21; Ps 96; Jn 1, 1–18 Popiežiaus intencijos gruodžiui:

parėmė š. m. II pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

2

Artuma 2015 m. gruodis

remia kai kurias Artumos skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

Bažnyčios – kad kiekvienas patirtų gailestingumą Dievo, kuris nepavargsta atleisti; misijų  – kad šeimoms, ypač kenčiančioms, Jėzaus gimimas taptų tikros vilties ženklu.


Kronika Liturgijos katechezė

Teatsiveria Gailestingumo durys Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gruodžio 8-ąją, praėjus lygiai 50-mečiui nuo Vatikano II Susirinkimo uždarymo, popiežius Pranciškus atidarys Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, šitaip pradėdamas neeilinį Gailestingumo jubiliejų. Tiesa, lankydamasis Centrinės Afrikos Respublikoje, popiežius iš solidarumo su kenčiančiais ir visaip bandomais krikščionimis jau lapkričio 29-ąją atvėrė Bangio katedros duris. Tad Afrikoje Jubiliejus prasidėjo iš anksto... Pirmą kartą jubiliejų istorijoje Šventosios durys bus atvertos ne vien didžiosiose Romos bazilikose, bet ir vyskupijų katedrose bei, vyskupo sprendimu, svarbiausiose vyskupijos šventovėse. Lietuvoje tai bus Šiluvos, Krekenavos, Žemaičių Kalvarijos, Marijampolės bazilikos, Klaipėdos Švč.  M.  Marijos Taikos Karalienės bei Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčios, Aušros Vartų koplyčios bei Dievo Gailestingumo šventovės Vilniuje. Šia proga jos bus Gailestingumo durys, ir kiekvienas, kuris žengs pro šias duris, patirs paguodžiančio, atleidžiančio ir viltį įkvepiančio Dievo meilę. Šitaip kiekviena dalinė Bažnyčia yra tiesiogiai įtraukiama išgyventi šiuos Šventuosius metus kaip ypatingą malonės ir dvasinio atsinaujinimo laiką. Todėl šis Jubiliejus bus švenčiamas ir Romoje, ir vyskupijose, kaip regimas visos Bažnyčios bendrystės ženklas (plg. Misericordiae Vultus 3). Bažnyčios durys yra ne vien būtina ertmė, bet svarbus ir simbolių gausus liturginis elementas. Krikšto, Santuokos, laidotuvių liturgijose tikintieji yra pasitinkami prie bažnyčios durų ir pakviečiami peržengti jų slenkstį. Kai kurių liturginių dienų  – Verbų sekmadienio ar Velykų vigilijos  – pradžioje Dievo tauta į bažnyčią per šias duris įžengia procesija. Taip į Gailestingumo šventoves įžengsime ir gruodžio 13-ąją, III advento sekmadienį. Šventosios durys pirmą kartą buvo atvertos Laterano Švč. Išganytojo bazilikoje 1423 jubiliejaus metais. Šis atidarymas primena perėjimą iš nuodėmės į malonę, kuriam pašauktas kiekvienas krikščionis. Jėzus yra pasakęs: „Aš – vartai“ (plg. Jn  10,  7), nurodydamas, jog

niekas negali nueiti pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį. Šis Jėzaus savęs apibūdinimas liudija, jog Jis vienintelis yra Tėvo siųstasis Gelbėtojas. Tėra tik viena prieiga, plačiai atverianti įėjimą į gyvenimą bendrystėje su Dievu, – tai Jėzus, vienintelis ir absoliutus išgelbėjimo kelias. Vien tik Jam visiškai taikytinas psalmininko žodis: „Štai čia – Dievo vartai, pro juos teisieji gali įžengti“ (Ps 118, 20). Dėmesio sutelkimas į duris primena kiekvieno tikinčiojo atsakomybę peržengti jų slenkstį. Įeiti pro tas duris reiškia išpažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats, sustiprinti Jame savo tikėjimą, kad galėtume gyventi naują Jo mums duotą gyvenimą. Šis sprendimas leidžia laisvai rinktis, tuo pačiu metu drąsina kažko netekti žinant, jog tai laimima amžinajame gyvenime (plg. Mt 13, 44–46). Pro šias Šventąsias duris Kristus dar giliau įveda mus į Bažnyčią – savo Kūną ir savo Sužadėtinę. Taip mes, susivieniję su Kristumi, suvokiame apaštalo Petro žodžius, kuriais

jis mus ragina: „statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui“ (1 Pt 2, 5). Šiais metais vykusiame Vyskupų sinode visos šeimos ir visa Bažnyčia gavo kvietimą susitikti prie šių atvirų durų. Bažnyčia buvo padrąsinta atverti savo duris, išeiti kartu su Viešpačiu pasitikti keliaujančių sūnų ir dukterų, kurie kartais sutrikę, kartais pasimetę šiais sunkiais laikais. Ir jei Dievo gailestingumo durys visada atviros, taip pat ir mūsų bažnyčių, bendruomenių, parapijų, institucijų, vyskupijų durys visada turi būti atviros, nes taip visi galime išeiti nešdami Dievo gailestingumą. Neeilinio Gailestingumo jubiliejaus sumanytojo popiežiaus Pranciškaus mintimi, Jubiliejus reiškia dideles Dievo gailestingumo duris, bet taip pat mažas mūsų bažnyčių duris, atviras, kad Viešpats, dažnai įkalintas mūsų struktūrų, egoizmo ir kitų kliūčių, galėtų įžengti ir galėtų išeiti. Bažnyčia yra Ganytojo durininkė, atidaranti duris, pagalbininkė, atidaranti vartus Ganytojo avims. Ne jos uždavinys yra atrinkti avis. Visos avys yra Ganytojo, ir pagalbininkas paklūsta Ganytojui, pagalbininkas nėra Viešpaties namų šeimininkas. Pro Šventąsias duris įeisime kupini dėkingumo už tai, ką Bažnyčia gavo, ir jausdami atsakomybę už mūsų laukiančią užduotį. Žengsime visiškai pasitikėdami, kad mus lydi prisikėlusio Viešpaties, ir toliau mus palaikančio mūsų kelionėje, jėga. Šventoji Dvasia, kreipianti tikinčiųjų žingsnius į bendradarbiavimą su Kristaus įvykdytu išganymo darbu, tegu Dievo tautą globoja bei palaiko padėdama jai apmąstyti gailestingumo veidą (plg. MV 4). Artuma 2015 m. gruodis

3


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Ieškant susitaikymo

L’Osservatore Romano nuotrauka

Lapkričio vidury Romoje vyko didžiųjų popiežiškųjų bazilikų Šventųjų durų recognitio (liet. „patikrinimas“). Tai oficialus aktas, kurį sudaro durų būklės patikrinimas su šiai progai skirtomis specialiomis liturginėmis apeigomis. Tokios patikros buvo atliktos visose keturiose tradicinėse Šventąsias duris turinčiose jubiliejinėse bazilikose. Labai dažna tema popiežiaus ir Šventojo Sosto atstovų pasisakymuose buvo kultūrų ir religijų dialogas, atvirumas ir svetingumas nuo karų bėgantiems žmonėms. Tragiški lapkričio 13-osios įvykiai Paryžiuje buvo ne tik kruvino barbarizmo aktas, bet ir rimtas smūgis atvirumui ir tolerancijai dažno krikščionio sąžinėje. Lapkričio 16 d. popiežius Pranciškus aplankė Romos liuteronų bendruomenę, dalyvavo bendroje ekumeninėje maldoje ir, kaip jam būdinga, valandėlę spontaniškai pabendravo, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus. Trumpas vizitas liuteronų bažnyčioje svarbus artėjančios Liuterio reformacijos 400 metų sukakties kontekste. Jau prieš kurį laiką Katalikų Bažnyčios atstovai yra deklaravę norą dalyvauti šia proga numatomuose ekumeniniuose renginiuose. Lapkričio pabaigoje popiežius Pranciškus pirmą kartą nukeliavo į Afriką. Savaitės trukmės kelionės programo4

Artuma 2015 m. gruodis

je – Kenija, Uganda ir Centrinės Afrikos Respublika. Iki pat kelionės pradžios nebuvo aišku, ar popiežius galės ramiai aplankyti visas tris šalis. Pirmosios dvi – buvusios britų kolonijos Kenija ir Uganda – bendrame Afrikos kontekste yra gana stabilios. Kenijos sostinėje Nairobyje yra įsikūrusios kelios Jungtinių Tautų agentūros. Abiejų šalių gyventojų dauguma yra krikščionys – katalikai ir anglikonai. Nepalyginamai blogesnė padėtis Centrinės Afrikos Respublikoje, kuri nuo pat tapimo nepriklausoma valstybe gyvena kone nuolatinio karo sąlygomis. Šiuo metu beveik milijonas (iš penkių milijonų) šalies gyventojų yra pabėgėliai, iš jų pusė yra pasitraukusi į kaimynines šalis, kita pusė – susispietusi aplink sostinę Bangį, kur saugiau nei kitose vietose. Tvarkai palaikyti Centrinės Afrikos Respublikoje dislokuota 13 tūkst. JTO karių ir apie 2 tūkst. Prancūzijos svetimšalių legionierių. Popiežius pasiryžo keliauti į pačiame Afrikos centre esančią neramią šalį, tikėdamasis, kad jo vizitas bus rimtas vietinių katalikų padrąsinimas, o kartu ir labai stiprus stimulas taikytis visiems gyventojams. Svarbiausias vizito Centrinės Afrikos Respublikoje programos įvykis  – Gailestingumo jubiliejaus Šventųjų durų atidarymas sostinės Bangio katedroje. Šalyje, kurioje labai reikia gailestingumo ir susitaikymo, Šventąsias duris nuspręsta atidaryti visa savaite anksčiau negu visoje Bažnyčioje.

Gruodžio 8 d. iškilmingai atidarant Šv.  Petro bazilikos Šventąsias duris ir pradedant visoje Bažnyčioje švenčiamą Gailestingumo jubiliejų, kartu bus minimos ir Vatikano II Susirinkimo uždarymo penkiasdešimtosios metinės. Lapkričio mėnesį įvairiais renginiais Romoje buvo paminėtos kelių Susirinkimo dokumentų paskelbimo sukaktys. Vienam jų – deklaracijai apie katalikiškąjį ugdymą Gravissimum educationis skirtame kongrese dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai katalikiškų universitetų ir mokyklų vadovų, vietiniu mastu už katalikišką ugdymą atsakingų ganytojų, sielovadininkų. Kongrese dalyvavo ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas, LVK Švietimo komisijos pirmininkas vysk. Jonas Ivanauskas. Palyginti daug žiniasklaidos dėmesio lapkritį sulaukė vadinamoji „vatileaks 2“ afera, tai yra pavogtų konfidencialių Šventojo Sosto dokumentų publikavimas Italijoje. Pradėdamas bendrą Romos kurijos institucijų reformą, prieš pusantrų metų popiežius Pranciškus sudarė ir specialią komisiją ekonominiams ir administraciniams reikalams, pagal kurios rekomendacijas buvo įkurtos dvi Vatikano finansus tvarkančios institucijos – Ekonomikos prefektūra ir Ekonomikos sekretoriatas. Šių metų lapkričio pradžioje du italai žurnalistai paskelbė po knygą su šios komisijos darbo dokumentais. Vatikano prokuratūra nustatė, kad dokumentus pavogė buvęs minėtosios komisijos sekretorius ispanas monsinjoras, talkinant kitiems dviem su komisija susijusiems asmenims. Vatikane iškelta byla dėl dokumentų vagystės ir dėl vogtų konfidencialių dokumentų paviešinimo. Kuo ji baigsis? Italai žurnalistai, padarę gerą reklamą savo knygoms, greičiausiai išsisuks nuo bausmės, dangstydamiesi spaudos laisve. Kunigas, padaręs nusikaltimą dėl naudos arba iš keršto, tikriausiai bus nubaustas. O tie, kieno galvose jau anksčiau spauda buvo suformavusi įsitikinimą, kad už Vatikano sienų dedasi kažkokie neaiškūs dalykai, turės dar vieną įrodymą, kad „taip yra“. Jonas MALINAUSKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Malonė šauktis ir pasitikėti

Emilio Vasiliausko nuotrauka

kolo Sopočkos hospise, su Priklausomų asmenų centro „Aš esu“ bendruomene meldėsi Dievo gailestingumo vainikėlį.

Su viltinguoju Dievo žodžio pažadu laikų pabaigai besibaigiančių liturginių metų sekmadienį (lapkričio 15-ąją) pamaldas Lietuvos bažnyčiose, sykiu ir Aušros Vartuose ženklino ypatingas susikaupimas po išvakarėse visus sukrėtusio teroro akto Paryžiuje. Už žuvusiuosius ir sužeistuosius prašęs melstis Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas atlaidų pradžios piligrimus ir visą Lietuvą (per LRT tiesioginę transliaciją) kvietė prašyti Dievo gailestingumo malonės – taikos tarpusavyje ir tarp tautų, visiems, kurie pasaulyje patiria įvairų nežmoniškumą, Ganytojas priminė, jog „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve! (Rom 8, 15)“, ragino kaip vaikus su pasitikėjimu paduoti vieną ranką Tėvui, o kitą – Motinai ir patirti tikrąjį saugumą teikiančią Tėvo meilę. Gailestingumo Motinos globos atlaidai apgaubė pašvęstuosius gailestingumui ir jau žvelgė į artėjančius Jubiliejinius metus kaip naują dvasinę kelionę ir maloningąjį laiką gailestingumui augti. Atlaidus Aušros Vartuose kartu su Lietuvos vyskupais šventė nuolat broliškus ryšius palaikantys kaimyninių kraštų vyskupai. Lapkričio 13–14 d. Drohičino, Elko, Minsko, Rygos ganytojai buvo atvykę į Lietuvos ir Lenkijos Vyskupų Konferencijų tarpusavio ryšių grupės susitikimą Vilniuje, dalijosi sielovadine patirtimi, aptarė šiandien Europos išgyvenamą krizę, kaip piligrimai lankėsi sostinės šventovėse, Pal. My-

Graikų apeigų katalikams Lietuvoje perduota Bažnyčios vienybės kankinio, vyskupo šv. Juozapato Kuncevičiaus relikvija. 500 metų jubiliejų pernai minėjusiai, sovietmečiu suniokotai ir prieš beveik 25 metus sugrąžintai Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčiai Bazilijonų vienuolyno komplekse lapkričio 14 d. iškilmėse relikviją perdavė iš Romos ją atvežęs Ukrainos graikų apeigų katalikų vyskupas Irinėjus Bilykas. Iškilmingoje liturgijoje dalyvavo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana bei Vilniaus arkivyskupas. Lapkričio 16 d. unitų dvasininkai meldėsi Aušros Vartų koplyčioje. Kauno arkivyskupija globojo lapkričio 16 d. čia vykusią Sąjūdžio bei Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos konferenciją „Pabėgėliai ir Lietuva“. Joje dalytasi įžvalgomis, kaip šiandienės migracijos krizės ir kitų globalių iššūkių akivaizdoje išlaikyti išmintingos meilės egzaminą: pagal evangelinį artimo meilės priesaką priimti ir integruoti į savo bendruomenes tikrai nukentėjusius nuo karo konfliktų bei persekiojimų ar užsidaryti. Konferencijos pranešimų (politologų, dvasininkų, karitiečių ir kt.) akcentu tapo mūsų pačių tapatybės bei vertybių stiprinimas. Pasak vysk. Kęstučio Kėvalo,

valstybę iš vidaus silpnina ir emigracija – išorinė į kitas šalis ir ypač vidinė, kai piliečiai atsiriboja nuo visuomenės vertybių ir reikalų (pasirinkdami kartais ir kraštutinį būdą  – pasitraukimą iš gyvenimo). Renginyje pabrėžtas krikščionybės indėlis palaikant šiandien kaip niekad svarbią tiesos, laisvės ir meilės pusiausvyrą visuo-

menėje, bažnytinių bendruomenių vaidmuo padedant jai vertybiškai susiorientuoti, susigrąžinti vidinius „emigrantus“. Švente Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje dominikonai Lietuvoje įsitraukė į pasaulyje minimą savo Pamokslininkų ordino įsteigimo 800 m. jubiliejų. Siųsti skelbti Evangelijos ir Pabaltijo pagonims šie broliai Lietuvoje įsikūrė XIII a., jų vardas minimas tarp pirmųjų, ne visada svetingai mūsų krašte sutiktų Kristaus misionierių (pvz., su karaliaus Mindaugo krikštu siejami dominikonai šv. Hiacintas, liaudiškai – Jackus, pal. Vitas ir kt.). Lapkričio 17 d. Vilkaviškio vyskupijos Pastoracijos centre Lietuvos Carito taryba, jungianti visų vyskupijų Carito vadovus, drauge su LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininku vysk.  Kėvalu svarstė veiklos gaires, rengėsi lapkričio 27 d. konferencijai LR Seime „Skurdo apraiškos ir socialinės paramos tobulinimo perspektyvos Lietuvoje“, kurioje pristatė savo iniciatyva atliktą skurdo problemos Lietuvoje tyrimą. Lietuvoje šeštą kartą vyko Pasaulinė lyderystės konferencija, kuri sujungė (palydoviniu bei dvasiniu ryšiu) 120 šalių ir bemaž 250 tūkst. Bažnyčių, verslo, visuomeninių organizacijų lyderių. Joje kalbėjo ir Lietuvos atstovai: gydytojas Aurelijus Veryga, Baltijos šalių tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas, bei Vygaudas Ušackas, Europos Sąjungos ambasadorius Rusijos Federacijoje. Išnaudoti Viešpaties talentus, kūrybingai veikti ir rizikuoti, nešti viltį ir džiaugsmą ganytojai drąsino katalikus žurnalistus antrajame šįmet „Bažnyčios kronikos“ fondo organizuotame susitikime. Krikščioniškas vertybes puoselėjantys žiniasklaidos atstovai dalijosi nuomonėmis, kaip palaikyti ryšį su sekuliariąja visuomene, veiksmingiau pasiekti „savuosius“ bei atliepti jų poreikius, taip pat žengti tolesni bendro veikimo asociacijos kūrimo žingsniai. Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2015 m. gruodis

5


Kronika

Nepaprasta Pranciškaus lyderystė Romanas KAZAKEVIČIUS Vėl atėjus laikui „persukti“ ne vien valandas, bet ir metus, galvoje beveik natūraliai kyla klausimas: kas per juos nutiko? Uždavus jį popiežiaus Pranciškaus pontifikatui, būtų galima pasakyti nepaprastai daug dalykų, bet šiame straipsnyje skaitytojui pasiūlysiu tik vieną mintį: per šiuos metus išryškėjo dviguba Pranciškaus lyderystė, tiek katalikų bendruomenėje, tiek pasaulyje.

Lyderystė „pasaulyje“ Pradėkime nuo pastarosios, iliustruodami ją Pranciškaus kelionės į Kubą ir JAV rugsėjo 19–27 d. detalėmis, kurios priskirtinos ne vien katalikiškai ar religinei, bet ir visuomeninei bei politinei sferoms. Jau pats jos fonas buvo išskirtinis: popiežius per vieną kelionę aplankė dvi nepaprastai skirtingas valstybes, kapitalizmo ir demokratijos milžinę bei nedidelį kraštą, kurio vienvaldžio komunistinio režimo skelbiami socialistiniai idealai ir sukurtas gyvenimo būdas daugeliui žmonių, paradoksalu, kelia heroizmo ir romantikos įspūdį. Po pusšimčio metų tiesiog chrestomatinio antagonizmo jos pradėjo susitaikymo procesą. Puikus kontrastas, atsiminus, kad dar neseniai Kuboje apsilankęs žmogus rizikuodavo negauti vizos į JAV, todėl kubiečiai neklijuodavo į pasus vizų ir nedėdavo antspaudų. Negana to, abiejų valstybių prezidentai, Barackas Obama ir Raulis Castro, paskelbę apie santykių atkūrimą, viešai padėkojo popiežiui Pranciškui ir apskritai Šventajam Sostui už tarpininkavimą ir paskatą. Vėliau Pranciškus savo interviu nesureikšmino įvykio: esą situacija jau buvo pribrendusi, jis tik parašęs abiem prezidentams po asmeninį laišką, o po to šalys jau viską padariusios pačios. Žinoma, tiesa, kad abiejose valstybėse jau buvo pribrendę ir dialogą pradėti leidę pokyčiai, bet... kurio dar žmogaus laišką perskaitę šie du prezidentai būtų tarę: „Iš tiesų, dabar laikas veikti“? Beje, apie laiškų istoriją, praėjus deramam skaičiui metų, galbūt dar sužinosime iš pirmų lūpų: vienas iš apaštalinės nunciatūros darbuotojų Vašingtone aptariamų įvykių metu buvo lietuvis... Toliau tęskime apie Pranciškaus lyderystę pasaulyje. Šventasis Tėvas, nusileidęs rugsėjo 22-osios popietę, buvo ne vienintelis svarbus svečias JAV, kur tomis dienomis skrido aukščiausio rango delegacijos: vos po kelių dienų, rugsėjo 6

Artuma 2015 m. gruodis

25-ąją, Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke turėjo prasidėti viršūnių susitikimas ir priimti tvaraus vystymosi darbotvarkę pasaulyje ateinantiems 15 metų. Susitikime dalyvavo 136 valstybių ir vyriausybių vadovai. Pažvelkime į tų dienų Baracko Obamos susitikimus su valstybių vadovais: rugsėjo 22 d. „Prezidentas, pirmoji ledi ir viceprezidentas <...> pasveikina jo šventenybę popiežių Pranciškų“; rugsėjo 23-iosios ryte „Prezidentas, pirmoji ledi ir viceprezidentas <...> dalyvauja valstybiniame jo šventenybės popiežiaus Pranciškaus priėmime“, o tuoj po to „Prezidentas dalyvauja dvišaliame susitikime su jo šventenybe popiežiumi Pranciškumi“. Rugsėjo 24 d. vakare „ rengia privačią vakarienę Xi Jinping, Kinijos Liaudies Respublikos prezidentui“. Kinijos lyderiui skirta ir visa rugsėjo 25-oji. O štai rugsėjo 28 d. su JAV prezidentu gali asmeniškai pasikalbėti Indijos, Rumunijos, JTO ir Rusijos vadovai, į vakaro pobūvį pakviesti visi tuo metu Niujorke buvę valstybių lyderiai. Lengva suprasti Kinijos prezidento išskirtinį priėmimą: ekonominių žinių portalai skaičiuoja, kad dešimtmečio neprireiks, kol Kinijos ekonomika pranoks JAV, jau dabar šalis sieja šimtamilijardiniai pinigų srautai, nekalbant apie saugumo ir kitus geopolitinius klausimus. Bet kodėl Pranciškus? Jam pradėjus viešinimo politiką, paaiškėjo, kad „turtingiausios pasaulio valstybės – Vatikano“, kaip yra mėgstančių sakyti, skandalingojo ir esą visą pasaulį apraizgiusio „banko“ IOR valdoma suma nesiekia nei septynių milijardų eurų, o tai prilygsta nedidelės valstybės vienam iš bankų, pvz., SEB Lietuvoje. Ir sąskaitų savininkai, kaip paaiškėjo, ne prekeiviai ginklais, o daugiausia katalikiškos institucijos. Ne, popiežiaus Pranciškaus lyderystė matuotina ne pinigais ir ne ekonomine galia. Ją geriau suprasime pažvelgę į popiežiaus kalbą kongresui, kuriame, beje, sėdėjo tiek Atstovų rūmų, tiek Senato nariai. Toks jungtinis posėdis sušaukiamas tik specialiomis progomis. Plačiais žodžiais nupasakojęs tai, kuo ši Šiaurės Amerikos žemyno tauta didi pasaulyje – laisvės siekiu, žmogaus teisių „svajone“, kova už teisingumą ir solidarumą, taikiu sambūviu tarp tautų ir religijų – popiežius ramiu


Kronika

tonu, be kaltinimų, bet drauge tvirtai ir laisvai išdėstė tai, su kuo didelės grupės JAV visuomenėje nelabai norėtų sutikti. „Drąsiai ir protingai turime spręsti daug ekonominių ir geopolitinių šiandienos krizių. Ir išsivysčiusiame pasaulyje neteisingų struktūrų bei veiksmų pasekmės daugiau nei akivaizdžios“; „Mes, šio kontinento žmonės, nebijome svetimšalių, nes daug iš mūsų patys kartą buvo svetimšaliai“; „Elkimės su kitais su tokia pat aistra ir užuojauta, kurių patys norėtume sulaukti: ieškokime kitiems tokių galimybių, kokių ieškome sau“; „Krizės laikotarpiu neturi būti pametama globalaus solidarumo dvasia, <...> nepamirškite visų tų, kurie įkliuvo į uždarą skurdo ratą. Aišku, kad kova prieš skurdo ir bado <...> šaknis vyksta per turto kūrimą ir išdalijimą, gerą išteklių ir technologijų naudojimą, sugebėjimą gerai orientuoti verslo dvasią“. „Nuo savo pontifikato pradžios remiu, įvairiais lygiais, mirties bausmės panaikinimą. Tikiu, kad tai geriausias kelias, nes kiekviena gyvybė šventa, kiekvienas asmuo turi neatimamą orumą ir visuomenei gali būti tik į naudą reabilitacija tų, kurie nuteisti dėl nusikaltimų“; „Kodėl mirtini ginklai parduodami tiems, kurie planuoja suteikti nepakeliamų kančių žmonėms ir visuomenei? <...> Prieš šią gėdingą ir suokalbišką tylą mūsų pareiga yra spręsti problemą ir sustabdyti prekybą ginklais“; „Abejojama pamatiniais santykiais, kaip kad pačiu santuokos ir šeimos pamatu. Galiu tik iš naujo priminti svarbą ir ypač šeimos gyvenimo grožį bei turtingumą“. Bet prieš visa tai popiežius pasakė: „Žinome, kad jokia religija neturi imuniteto individualios apgaulės ar ideologinio ekstremizmo formoms. Tai reiškia, kad turime būti labai atidūs kiekvienai fundamentalizmo formai, religinio ar kitokio. Būtina jautri pusiausvyra kovojant prieš religijos, ideologijos ar ekonominės sistemos vykdomą prievartą: tuo pat metu saugant religijos ir minties laisvę, individualias laisves. <...> Žinome, kad bandydami išsilaisvinti nuo išorinio priešo galime būti gundomi maitinti vidinį priešą. Imituoti tironų ir žudikų neapykantą bei prievartą yra geriausias būdas užimti jų vietą.“ Ar Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas būtų galėjęs pasakyti šiuos žodžius, jo klausytojams nebūtinai pritariant, bet viduje pripažįstant: „Šis žmogus sako tai, ką galvoja, ir už tai kovoja“? Būtent tokia yra Pranciškaus lyderystė pasaulyje. Būtent todėl jam kitą dieną JTO būstinėje Niujorke buvo patikėta, galima sakyti, inauguracinė viršūnių – dėl pasaulio ateities – susitikimo kalba pasitikint, kad šio žmogaus žvilgsnis aprėpia visus: ne vieną luomą, ne vieną tautą, ne vieną religiją. Kai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė po spalio 29 d. susitikimo su popiežiumi Pranciškumi pasakė, kad jį mato „kaip vieną iš svarbiausių pasaulio dabartinių lyderių, nebūtinai vien Bažnyčios, savo moraliniu autoritetu“, tai nebuvo gražiai skambantis komplimentas. Moralinis autoritetas nėra karinis, ekonominis, teisinis ar politinis. Popiežius nejudina kariuomenių, nesudaro tarptautinės prekybos sutarčių ir nepretenduoja pakeisti valstybių parlamentų. „Suprantu, kad Bažnyčios balsas tie-

koje situacijų yra dykumoje šaukiančio balsas. Tačiau tikiu, kad ištikimybė Evangelijai iš mūsų reikalauja būti tiltų, o ne mūrų statytojais“, – sakė Pranciškus interviu Paris Match, netrukus po sugrįžimo iš Amerikos. Tai kam kalbėt, jei niekas neišklauso, galėtų kas nors paklausti? O ar nebūtų pasaulis pilkesnis, jei girdėtume vien generolų, verslo banginių ir politinių interesų balsus, – galėtume atsakyti.

Katalikų pasaulio lyderis Ar popiežius Pranciškus tapo katalikų pasaulio lyderiu? Šis klausimas, viena vertus, jau atsakytas – Pranciškus, išrinktas popiežiumi, jau savaime tapo autoritetu katalikams, bent tiems, kurie sąmoningai priima mokymą, kad Vyskupų kolegija, susibūrusi aplink apaštalo Petro įpėdinį, yra Dievo sugalvotas „metodas“ (ne vienintelis, bet atraminis) vesti Bažnyčią per pasaulio istoriją. Kita vertus, „autoritetas“ nėra teisinė sąvoka. Popiežiaus misija nėra būti „viršininku“, dalijančiu šaltakraujiškus nurodymus „pavaldiniams“. Priešingai, popiežius kreipiasi į bendruomenę laisvų žmonių, su kuriais jį sieja ne siauras pavaldumas, bet plati atsakomybė atsiliepti į visas įmanomas jų pačių gyvenimo situacijas, pasakyti žodžius, kurie pasiektų širdis ir kreiptų į draugystę su Dievu. Žinoma, kai kuriose situacijose ir aplinkybėse popiežius gali priimti griežtą sprendimą (pvz., uždrausti korumpuotam dvasininkui ar pasauliečiui eiti bažnytines pareigas), tačiau ne tai yra buvimo apaštalo Petro įpėdiniu esmė. Niekas negimsta popiežiumi, kiekvienas išrinktas mokosi juo būti, pasinaudodamas anksčiau sukaupta patirtimi, pagal savo charakterį. Mokantis yra dialoguojama jau ne su viena vyskupija, bet su visu katalikiško pasaulio margumynu: nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų. Kita vertus, ir pasaulio katalikų bendruomenė mokosi pažinti popiežių, priprasti prie jo veido, kalbėjimo būdo, išmokti juo pasitikėti. Taip palengva jis tampa savu, jo autoritetas yra nebe tolimas, bet paliečiantis daugumos kasdienybę. Taip, baigiantis šiems metams galima pasakyti, kad Pranciškus tapo katalikų pasaulio lyderiu ir šiuo atžvilgiu. Pranciškaus žodis paliečia kasdienybę įvairiais kanalais. Verta atkreipti dėmesį į beveik kasdien pasakomą homiliją, popiežiui aukojant Mišias savo rezidencijos koplyčioje. Tai progos ne „rėžti ilgą kalbą“, bet priminti labai konkrečias, realistiškas krikščioniško gyvenimo nuostatas, laikysenas, gyvenimišką ir „buitinę“ išmintį. Į vieną sakinį „surinkta“ tos dienos mintis perduodama per socialinius tinklus. Išsamiau išplėtoti savo mintis popiežiui leidžia trečiadienio bendrosios audiencijos ir sekmadienio vidudienio malda, liturginės šventės, laiškai ar vaizdo žinios. Bendravimą akis į akį mėgstančiam Pranciškui labai artimas žanras – interviu, kuriuos jis dalijo solidiems nacionaliniams dienraščiams, garsenybių savaitraščiui, kelionių žurnalui, gatvėje pardavinėjamam laikraštukui. Daugybei žmonių, ne vien katalikams, didžiulį įspūdį daro Pranciškaus sugebėjimas laužyti ir atsisakyti Artuma 2015 m. gruodis

7


Kronika

stereotipų, drąsiais žodžiais, nevengiant stiprokų humoro „pipirų“. Ne, tai ne tas „stereotipų“ atsisakymas, kurio reikalauja antiklerikalai, – tai sustingusių, pabodusių, nieko nebereiškiančių formų sutrupinimas leidžiant iš naujo pajusti jų gyvą, pulsuojančią šaknį, krikščioniško gyvenimo tiesą. Lygiai taip bendravimo ir minčių sustingimą „pramuša“ įspūdinga Pranciškaus gestų kalba.

Atpažinti „laiko ženklus“

L’Osservatore Romano nuotraukos

Greta šios lyderystės, kuri gimsta iš Pranciškaus nuoširdumo, jam tenka ir kitokia: vadovavimas organizuotoms bažnytinio gyvenimo formoms. Juk Pranciškus buvo išrinktas popiežiumi, žvelgiant į poreikius reformuoti Šventojo Sosto struktūrą ir apčiuopti „laiko ženklus“ – tarp nesuskaičiuojamų balsų, nuomonių, problemų įvairovių nustatyti didžiąsias kryptis; akivaizdžiausios iš jų – šeimos ir gailestingumo teologijos bei sielovada. Viena vertus, tai ne Pranciškaus išradimas: pakanka atsiminti šv. Jono Pauliaus II „kūno teologiją“ ir šeimos permąstymą prieš daugiau nei 30 metų ar apsilankyti Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje.

Antra vertus, Pranciškus iš naujo sutelkė savo ir pasaulio katalikų bendruomenės dėmesį į šias temas, tiksliau sakant, šias tikroves. Galima sakyti, kad Gailestingumo jubiliejus yra popiežiaus atsakymas į savo pirmtako Benedikto XVI paskelbtą „naująją evangelizaciją“, į kvietimą ieškoti tos kalbos, kuri sugebėtų šiuolaikiniam žmogui perduoti žinią apie Dievą. Šeimai buvo skirti 2014 ir 2015 m. Vyskupų sinodai, lydimi, paties Pranciškaus prašymu, drąsių ir atvirų diskusijų. Praktiškajam popiežiui rūpi ne sterilūs pasikalbėjimai, o realus problemų suvokimas ir sprendimas. Daug buvo pasakyta per šiuos Sinodus, apie juos ir apie tai, kas bus po jų, dabar reikia sulaukti Pranciškaus apibendrinimo posinodiniame dokumente. Neužbėkime popiežiui už akių, bet verčiau atkreipkime dėmesį į dar vieną reformą, kurią vykdydamas Pranciškus taip pat įgyja lyderystę: paradoksalu, jog tai pačios lyderystės, bažnytinio autoriteto ir galios apmąstymas iš naujo. „Etatiniai“ Bažnyčios kritikai turėjo likti šiek tiek įsižeidę ir pasipiktinę, kad Pranciškus ne kartą „konfiskavo“ 8

Artuma 2015 m. gruodis

jų mėgstamą žodį „klerikalizmas“. Bažnyčia turi nustoti būti klerikaline, reikia naikinti klerikalizmą Bažnyčioje, – ne kartą pareiškė popiežius. Iš jo pareiškimų matysime, kad „klerikalizmo“ sąvoka Pranciškui išreiškia dvi neigiamas nuostatas: viena, tai gyvo ir kūrybiško tikėjimo žvilgsnio į žmonių gyvenimą pavertimas tik juridinių taisyklių ar instrukcijų sąrašu, patiems tampant piktais ir negailestingais teisėjais tiems, kurie to sąrašo neatitinka; antra, tai manymas, jog kunigai (diakonai, vyskupai) yra „geriau“ už pasauliečius katalikus, suvaržant pastarųjų autonomiją, brandą ir pašaukimą, nesveikas kompetencijų telkimas šventimus gavusiųjų rankose, taip galiausiai ignoruojant Šventosios Dvasios iniciatyvą. Beje, jei pasaulietis trokštų tiek pat galios „kaip kunigas“, tai būtų ta pati klerikalizmo pagunda, tik iš kitos pusės. Galios, daugiau ar mažiau tironiškos, troškimas ir kūrimas, neabejoja Pranciškus, yra „didelis blogis“. Tokia galia ardo ir žeidžia Bažnyčią, kurios narių sąveika yra grįsta ne jėgos ryšiais, bet savitarpio harmonija. Bažnyčia – ne klanas, bet Kristaus Kūnas. Autoritetas gali būti naudojamas auginti klanui, smukdančiam kitus, siekiant išsaugoti savo pozicijas, arba auginti Kūnui, sudarant sąlygas Kūno nariams duoti vienas kitam tai, ką gali. Nesunku matyti, kada autoriteto kaip galios orientavimas į autoritetą kaip tarnystę yra su gailestingumu organiškai susijusi reforma; sunku būtų tikėtis iš savo interesus ginančio klano nario nuoširdaus ir „nemokamo“ gailestingumo. Bažnyčios mentaliteto ir gyvenimo būdo reformos pagal Dievo gailestingumą sėkmei būtina bažnytinio autoriteto reforma. 2015 m. spalio 17 d., minint Vyskupų sinodo 50-ąsias įsteigimo metines, Pranciškus pasakė, anot apžvalgininkų, vieną iš „didžiųjų“ savo kalbų, perteikiančių jo supratimą apie Bažnyčią. „Jėzus įsteigė Bažnyčią jos viršuje pastatydamas ‘apaštalų kolegiją’, kurioje apaštalas Petras yra ‘uola’, tasai, kuris turi sustiprinti brolius tikėjime, – sakė Pranciškus. – Bet šioje Bažnyčioje, tarsi apverstoje piramidėje, viršūnė yra žemiau apačios. Todėl tie, kurie turi autoritetą (valdžią), vadinasi ‘tarnais’, – jie mažiausi iš visų. Tarnaudamas Dievo tautai, jam patikėtai jos daliai, kiekvienas vyskupas tampa vicarius (atstovu) to Kristaus, kuris Paskutinėje Vakarienėje pasilenkė nuplauti apaštalams kojų. Tad pats apaštalo Petro įpėdinis yra ne kas kita, kaip Dievo tarnų tarnas. Niekad to nepamirškime! Jėzaus mokiniams vakar, šiandien, rytoj vienintelis autoritetas yra tarnavimo autoritetas, vienintelė galia yra kryžiaus galia, pagal Mokytojo žodžius: ‘Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.’ Tarp jūsų to nebus: šiuo pasakymu pasiekiame pačią Bažnyčios slėpinio šerdį <...> ir gauname būtiną šviesą hierarchinei tarnystei suprasti.“


Kronika

Laudato si’ – žinia krikščionims Ramūnas AUŠROTAS

Popiežius Pranciškus šiais metais išleido encikliką Laudato si’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais. Enciklika visų pirma adresuojama visiems geros valios žmonėms (popiežius vienoje vietoje net atsiprašinėja, kad kalbės apie dalykus, suprantamus tik kalbantiems tikėjimo kalba). Akivaizdu, jog taip jis nori užkalbinti platesnę skaitytojų auditoriją. Bet ką ir kaip jis nori pasakyti mums, krikščionims? tas, bet ne valdymas, kuriuo būtų siekiama atskleisti jos potencialą ir nepažeisti jos prigimties. Popiežius ne tik primena mums, kad turime moralinę pareigą rūpintis kūrinija, bet ir sako, kad šis santykis gali būti puikus lakmuso popierėlis mūsų pačių širdies būsenai tirti. Vienas žmogus pasakojo apie savo pokalbį su dvasios vadovu. Be daugelio kitų dalykų, jis paminėjo ir ne visada tinkamą elgesį su savo šunimi (šuo naktimis lodavo, ir šeimininkas drausmindavo jį lazda). Ir kaip nustebo, kai sielovadininkas pradėjo ne nuo svarbių, žmogaus nuomone, dalykų, bet nuo šuniuko. Kodėl? Santykyje su vargšu labiausiai atsiskleidžia, pasimato mūsų pačių prigimtis, jos gražiosios ir tamsiosios pusės. Skirtingai nuo santykio su galią turinčiuoju, kuriame save apvaldome (kitas irgi turi „ragus ir nagus“), vargšas mūsų akivaizdoje yra bejėgis. Jo atžvilgiu esame galios pozicijoje. Paradoksaliu būdu kūrinija taip pat yra vargšė – ji „dūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22),

L’Osservatore Romano nuotrauka

Iš savo pasirengimo Pirmajai Komunijai ryškiausiai prisimenu, kaip vieną šeštadienį, po pamokėlės, su draugais stovėjome šventoriuje ir valgėme saldainius. Šiukšlių dėžės nebuvo, tad jų popierėlius mėtėme ant žemės. Čia priėjo vienuolė, mus rengusi sakramentui, ir pasakė: „Šiukšlinti negalima, tai nuodėmė.“ Šie jos žodžiai man atsakė į klausimą „kodėl“ dar likus 30 metų iki popiežiaus Pranciškaus enciklikos Laudato si’ pasirodymo. Beliko tik išmokti „kaip“. Ši vienuolė dirbo su skautais, tad toks poelgis natūraliai išreiškė jos pasaulėžiūrą arba, kalbant enciklikoje popiežiaus siūlomais terminais, buvo integralios ekologijos pavyzdys. Tenka pripažinti, kad šis pasaulėžiūrinis elementas Bažnyčioje buvo šiek tiek apleistas. Viename kunigų susirinkime paklausiau: ar teko girdėti penitentą pasakant nuodėmklausiui nuodėmę kūrinijos atžvilgiu? Pakilo ne visos, o tik dalis rankų. Iš savo ir savo vaikų išpažinties patirčių žinau, kad ši nuodėmė yra pasakoma vaikystėje („skriaudžiau šuniuką“, „negražiai elgiausi su katyte“), bet užaugus ji kažkaip „dingsta“, tarsi, tapę suaugusiais, automatiškai liaujamės skriausti gyvūnėlius ar teršti žemę. Argi viskas taip paprasta ir iš to išaugama? Santykis su Kūrinija yra pirmoji biblinė Dievo užduotis mums, išreiškiama dviem pareigomis: valdyti žemę (Pr 1, 28), dirbti ir rūpintis ja (plg. Pr 2, 15). Popiežius Pranciškus krikščionims sako, kad pirmoji nuodėmė suardė šių pareigų darną, iškreipė žmogaus viešpatavimo prigimtį, ir žmogaus praktinėje veikloje ėmė dominuoti kūriniją pavergiantis ir išnaudojantis mentalite-

ir ne tik dėl pavergėjo kaltės (Rom 8, 20), bet ir dėl mūsų daromo blogio. Paradoksalu, bet žvilgsnis į šį santykį gali padėti mums atpažinti giliausių savo problemų šaknis, ir taip tinkamo santykio su kūrinija puoselėjimas gali tapti nuopelningas mūsų sieloms. Tiesa, kad nesame padalytos asmenybės. Taip, kaip elgiamės viename santykyje, persiduoda ir mūsų santykiams su kitais, nors ne visada aiškiai matoma forma. „Abejingumas ir žiaurumas šio pasaulio kitam kūriniui galiausiai visada kažkaip persiduoda mūsų elgesiui su kitais žmonėmis. Širdis yra tiktai viena, todėl tas pats niekingumas, skatinantis blogai elgtis su gyvūnu, netrukus ima reikštis santykiuose su žmonėmis. Kiekvienas blogas elgesys su kokiu nors kūriniu ‘prieštarauja žmogaus kilnumui’. Negalime savęs laikyti tikrai mylinčiais, jei iš savo interesų rato išskiriame dalį tikrovės“ (Laudato si’  92). Šie popiežiaus žodžiai yra jo minties apie integralią ekologiją ašis. Viename anekdote apie mediciną gydytojas klausia: „Kur jums skauda? Ar čia skauda?“ „Taip“, – atsako pacientas. „O čia?“ – „Irgi.“ – „O čia“? – „Irgi.“ „Viskas aišku, – sako gydytojas, – jūs susilaužėte pirštą.“ Kai skauda vieną kūno narį, tai jaučia ir dėl to kenčia visas kūnas. Tačiau socialiniuose santykiuose taip nėra – tokio jautrumo neturime. Kai kenčia vienas iš šalia esančių mažutėlių, to automatiškai nejaučiame. Tai turi būti pažįstama ir pripažįstama protu. Popiežius Pranciškus savo enciklika ir kviečia mus įgyti tokį jautrumą.

Artuma 2015 m. gruodis

9


Kronika

Tik nekalbėkime apie šeimą! Vytautas SINICA 2015-ieji vėl buvo šeimos politikos štilio metai. Seime toliau stringa visi šeimai naudingi projektai. Tenka guostis tuo, kad kol kas pavyksta blokuoti ir radikalų projektus – vienalytės partnerystės ar genderistinio lytinio švietimo įteisinimą. Taip išlaikomas status quo, tačiau ir nejudama šeimos stiprinimo linkme.

10

Artuma 2015 m. gruodis

šeimų į tradicines ir netradicines“, „nemokysime šeimų, kaip joms gyventi“, „valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti“. Gudrios, gražios, „neteisiančios“ ir laisvės bei lygybės lozungus atitinkančios formuluotės, iš tiesų reiškiančios, kad stabilių, santuokos įsipareigojimu grįstų šeimų valstybė neskatins. Akivaizdu, kad visos šios nuostatos prieštarauja minėtai Konstitucijos pataisai. Būtent todėl LSDP ideologinis aktyvas nuosekliai stengiasi blokuoti šeimą apibrėžiančią Konstitucijos pataisą. Iš pradžių rekomendacinę išvadą jai ilgai delsė pateikti Vyriausybė, dabar jau ilgiau nei metus tą patį daro Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas. Metus neįtraukdamas klausimo į komiteto darbotvarkę, jis savavališkai neleidžia Seimui balsuoti dėl šios pataisos ir tuo tyčiojasi iš daugiau nei 2/3 kolegų valios. Lapkričio 15  d. sukako dveji metai nuo pataisos užregistravimo. Piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos laiškais ir viešais pasisakymais prašo svarstyti šį klausimą, tačiau jo „marinavimas“ tęsiasi. Tokia situacija naudinga tik socialdemokratams, gyvenantiems įtampoje tarp savo tradicinių pažiūrų rinkėjų ir „pažangios“ marksistinės ideologijos. Prieš kolegas Briuselyje apie šeimą jie privalo kalbėti priešingai nei savo rinkėjams. Bet kokie sprendimai ar vieši Viso Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Pagal 2011 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimo kriterijus šeima tampa visi susimetusieji, taip pat meilužiai, studentų bendrabučio kambariokai, ilgiau draugaujanti gimnazistų porelė ar net tiesiog draugai. Nuo šio istorinio Lietuvai sprendimo dienos šeimos politika neturi ateities, kol iš naujo nebus konstituciškai apibrėžta šeima. Tad nepriėmus Konstitucijos pataisos, prasmės netenka daugybė kitų vertingų projektų, ypač skirtų nepilnamečių apsaugai nuo alternatyvias šeimos formas kaip normą propaguojančios informacijos ar „konstitucinių šeimos vertybių“ niekinimo. Nebeaišku, kas yra „konstitucinės šeimos vertybės“. Pagal KT, tai viso labo abipusis emocinis prisirišimas ir įsipareigojimai, nesvarbu, tarp ko, ir nesvarbu, kaip ilgai. Visi šeimos sampratą stiprinantys ir Seime užregistruoti projektai netenka bent dalies prasmės. Dėl to dar 2013 m. 106 Seimo nariai užregistravo Konstitucijos 38 straipsnio pataisą, kuria susiejo šeimą su vyro ir moters santuoka, tėvyste ir motinyste. Kitaip sakant, šeimos santykiai sieja sutuoktinius ir tėvus su jų vaikais. Šeimos kūrimas sugrąžinamas į žmonių rankas, nes šeimai atsirasti reikalingas jų valingas sprendimas, o ne vien faktinės gyvenimo kartu aplinkybės. Puikią ir teisingą pataisą užregistravo absoliuti dauguma visų frakcijų atstovų, 3 iš 11 liberalų, o iš 39 socialdemokratų net 21 (taigi  – dauguma). Tačiau būtent socdemai deda visas pastangas šiam projektui užblokuoti. Dar 2012 m. LSDP ir Vyriausybės programoje buvo įrašytos dviveidiškos ir pražūtingos nuostatos: „neskirstysime

debatai šeimos politikos srityje stato LSDP atstovus į nepatogią padėtį, nes viešai demaskuoja jų dviveidiškumą. Negalėdami rinkėjams prisipažinti esą prigimtinės vyro ir moters šeimos ideologiniais priešininkais, bet ir nebūdami tokios šeimos draugais, jie stengiasi apskritai išvengti šeimos klausimų kėlimo iki artėjančių rinkimų. Todėl akivaizdu, kad visiems, besirūpinantiems prigimtinės, santuoka sudaromos šeimos stiprinimu, būtina stengtis šeimos politiką paversti rinkiminiu klausimu.

Piliečiai turi reikalauti sprendimų šioje srityje, atsiskaitymo rinkėjams (ypač vienmandatėse) už šiuos sprendimus, provokuoti viešą aiškios pozicijos išsakymą apie genderistinį švietimą, LGBT propagandą nepilnamečiams, požiūrį į vienalytes santuokas ir kitus klausimus. Daugybei politikų prieš rinkėjus paprasčiausiai gėda savo pažiūrų šeimos klausimais. Ir būtent čia slypi neišnaudota piliečių galia nuolatiniu spaudimu priversti balsuoti už, o ne prieš prigimtinei vyro ir moters šeimai naudingus projektus. Nuo mūsų priklauso, ar 2016-ieji pagaliau nebebus šeimos politikos štilio metai.


Kronika Pašvęstųjų metai

Evaldo Lasio nuotrauka

Gyvenimas šiapus,

arba Vienuolio žvilgsnis į šiandienos pasaulį Br. Lukas SKROBLAS OSB Šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus pradėjome tekstu „Kokia ateitis laukia vienuolynų?“ (žr. 2015 m. sausio ir vasario Artumą), kuriame sesuo dominikonė Marie-Pascale Ducrocq OP svarsto apie vienuolinio ir ypač kontempliatyvaus gyvenimo vietą ir perspektyvas šiandienos pasaulyje, atskleidžia, kaip vienuoliai mato save. Tačiau nemažiau įdomu sužinoti, kaip vienuoliai, praleidę daug metų uždarame vienuolyne, nuolat melsdamiesi Dievui už mus ir gyvendami tarsi „anapus“, mato mus – „šiapusinį“ pasaulį. Apie tai paprašėme pasidalyti Lietuvoje besimeldžiančių brolių benediktinų. Savo gyvensena vienuoliai visuomet norėjo nuo neesminių dalykų pereiti prie esminės tikrovės, to, kas iš tikro svarbu ir patikima. Sakoma, jog jie krypo „eschatologijos“ link. Tačiau šitai būtina suprasti ne chronologiškai, tarsi jie gyventų įsmeigę akis į pasaulio pabaigą ar į savo mirtį, bet egzistenciškai – už to, kas laikina, jie ieško to, kas galutina. Dėl šio vidinio kryptingumo pamažu, labai slėpiningai jiems veriasi supratimas, jog reali laimė slypi ne tik ateityje, bet ir dabartyje. Vargu, ar ši laimė vienuolinei egzistencijai pasiekiama tik dėl galimybės gyventi išskirtinėmis sąlygomis, kurios tariamai teikia fizinę ir psichologinę užuovėją nuo šiandienių visuomenės audrų. Vienuoliai, ko gero, pirmiau už kitus ir giliausiu lygmeniu išgyvena visuomenėje esantį netikėjimą ir patys realiai neša slegiančio religinio abejingumo naštą. Netikėjimas, išsiblaškymas, nusivylimas tyko prie jų gyvenimo durų. Galbūt ši patirtis, verčianti tikrai mąstyti ir skęstančius visuomenės šurmulyje, turėtų pasireikšti klausimais: ką reiškia turėti naują tapatybę Kristuje, – tapatybę, pranokstančią visus būdus, kuriais žmonės paprastai konstruoja savo tapatybes, tapatybę, kurios negalime gauti, bet kuri labai priklauso nuo mūsų laimės supratimo? Kaip pirmieji krikščionys mokėjo būti konkrečiame socialiniame pasaulyje, nebūdami iš jo, ir žinojo, kada nedaryti kompromisų, suvokdami, kad jų religinė tapatybė kartais gali jiems brangiai kainuoti? Kaip ši tapatybė gali mus daryti laimingus ir šiandien, šiapusinių rūpesčių ir vargų apsuptyje? Dauguma iš mūsų žino, kad laimė priklauso ne tik nuo išorinių materialinių sąlygų, bet ypač nuo mūsų vidinio žvilgsnio į mus supančius įvykius ir nuo to, kaip suvokiame pačią laimę. Europos krikščioniškajai sąmonei nemažai žalos padarė

netiksliai išversti Mergelės Marijos žodžiai Bernadetai Subiru Liurde: „Aš jums pažadu laimę ne pasaulyje, o danguje.“ Šitaip suprastas gyvenimas gali būti tik ašarų klonis. Tačiau tikrasis vertimas yra toks: „Aš jums nepažadu pasaulyje dangaus laimės.“ Tai reiškia, kad danguje yra tobula laimė, tačiau ir žemėje galima ją išgyventi. Galbūt todėl vienas pirmųjų Kristaus žodžių yra „palaiminti“, t. y. „laimingi“, o aštuoniuose palaiminimuose pirmasis ir paskutinis pavartotas esamuoju laiku. Krikščioniškame gyvenime tikrai yra dabartinės laimės prasmė ir galimybė. Tačiau iš krikščioniškos egzistencijos kylanti laimė nėra vien pasyvi būsena, tai ir veiksmas. Kaip manęs nepadaro laimingo draugų turėjimas, o tik galimybė juos aplankyti, taip ir tikėjimas pats savaime dar neteikia tikros laimės patirties. Neabejotinai svarbu daryti savo tikėjimą regimą, reikšti jį kūnu, gestais, žodžiais tikinčiųjų sueigose ir netgi visiškai abejingoje tikėjimui aplinkoje. Pirmųjų amžių krikščionys itin giliai suvokė tarpusavio vienybę Kristuje. Ši vienybė buvo ne vien tik dvasinė, bet perskverbė visą jų gyvenseną ir reiškėsi bendruose maldos susirinkimuose. Todėl šiandienė bei ateities krikščionybė, ko gero, labai priklausys nuo tokių susitikimų kokybės, nuo troškimo giliai išgyventi būtinybę kartu reikšti tikėjimą į Jėzų Kristų ir padaryti Jį regimą visuomenėje. Turbūt tik taip galima išlaikyti krikščioniškos gyvensenos tapatumą, tapti laimingiems ir daryti laimingais kitus.

Artuma 2015 m. gruodis

11


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas visiems

Atvirumas ir svetingumas Antanas SAULAITIS SJ ir pasielgė, pridėdama: „Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei“ (25 eil.). Tarnas mergaitę apdovanojo nosies žiedu ir auksinėmis apyrankėmis. Visas svečio ir šeimininko pokalbis Pradžios knygos 24 skyriuje baigiasi Rebekos tėvo Betuelio ir brolio Labano žodžiais: „Reikalas yra Viešpaties nuspręstas“ (50 eil.). Jėzus dangaus karalystę (Dievo viešpatystę) palygina su karaliaus puota, kurion iš miesto aikščių ir skersgatvių sukviečiami visi vargšai (Evangelija pagal Luką 14, 15– 24). Ir į mūsų sekmadienio Mišias ateina nusidėjėlių, ne tik teisieji. Neveltui Jėzui veidmainiai metė kaltinimą: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Evangelija pagal Luką 15, 2). Neretoje bažnyčioje svetingumo ženklai yra šventoriuje, bažnyčios prieigoje ar tam tikslui skirtoje erdvėje prieš pamaldas pasisveikinti, pabendrauti, susižinoti, pasiimti giesmynus, kvietimus į renginėlius ar malonios vaišės po Mišių – kavutė, arbata, obuoliai iš parapijiečių sodų, vaikų kepti pyragaičiai.

Pradinės mokyklos mokinukai visą savaitę ruošėsi Kalėdų vaidinimui, išmoko atmintinai žodžius apie arkangelą Gabrielių ir Mariją, Juozapą, kelionę į Betliejų, Jėzaus gimimą. Piemenėliai, angelai, trys karaliai – visi vietose. Atvykę į Dovydo miestą, Juozapas su Marija ieško nakvynės, jų laukia užeigos šeimininkas, mažasis Juozukas, kuriam širdis plyšta – turįs atsakyti: „Nėra vietos.“ Ištaręs šiuos žodžius, neištvėrė, pridėjo namuose girdėtą svetingumo ženklą: „Bet užeik nors išgerti stikliuko.“ Daugybėje kultūrų – ir ne tik pirmykščių – svetingumas, vaišingumas yra esminis gyvenimo būdas. Suprantama, kad žmonės svetingi ir paslaugūs ten, kur gyvybė priklauso nuo solidarumo. Jūreiviai, sunkvežimių vairuotojai vieni kitus gelbsti. Arktikos tyruose inuitai iš akmenų sustato žmogaus pavidalo krūsnį – inukšuk, nurodantį, kur padėta maisto ir galima tikėtis prieglobsčio. Dykumų, tyrų gyventojai savo ruožtu tūkstantmečių patirtimi vieni kitiems svetingi. Visų į vieną Dievą tikinčiųjų tėvui Abraomui vaišingumas nešė netikėtą dovaną. Dienos kaitroje iš palapinės angos pamatė ateinančius tris vyrus, nubėgo jų pasitikti: „Neaplenkite savo tarno, nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu. Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte atsigaivinti.“ Bematant parūpino plokštainių, varškės bei pieno, veršienos, pats praeiviams patarnaudamas. Svečiai atsisveikindami išpildė Abraomo bei Saros troškimą susilaukti vaiko ir Dievo pažadą iš jų suburti didelę tautą: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės sūnų“ (Pradžios knyga 18, 10). Svetingumas svarbus ir šio ilgai laukto sūnaus Izaoko gyvenime. Abraomas pasiuntė savo tarną pas giminaičius surasti Izaokui žmoną. Šis su kupranugarių virtine nukeliavo, sustojo ties šuliniu ir meldė: „Aš stoviu čia prie šulinio, o miestiečių dukros štai ateina vandens semtis. Jei mergaitė, kurios paprašysiu: ‘Prašyčiau palenkti savo ąsotį, duoti man atsigerti’, – atsakytų: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, – tebūna ji ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui“ (Pradžios knyga  24,  13–14). Rebeka taip 12

Artuma 2015 m. gruodis

Vienoje lietuvių bažnyčioje į rytines Mišias atvyko kitaspalvė imigrantė, drąsiai priėjo prie viename suole besimeldžiančių dviejų moterų ir visai šalia atsisėdo. (Ar pastebėjote, kad negausiai susirinkę palieka kelių metrų tarpą iki kitų?) Tuodvi ir visi kiti išsigando dėl tokio netikėto išpuolio. Po Mišių viešnia paaiškino, kad Ramiojo vandenyno salyne, iš kur ji kilusi, žmonės pratę drauge, artimai sėdėti, stovėti, klūpėti, giedoti ir melstis kaip viena Dievo vaikų šeimyna, susirinkusi Viešpačiui dėkoti ir kiekvienam bei visiems Dievo atvirą svetingumą šlovinti. Emilio Vasiliausko nuotrauka


Didelės ir mažos kryžkelės

Tarnas ar šeimininkas Antanas GAILIUS Pas vieną šeimos santykių terapeutą kartą atėjo penkių asmenų šeima: motina, tėvas ir trys vaikai. Terapeutas pasisveikindamas ir klausia: „Na, tai kas čia jūsų šeimos galva?“ „Aš“, – iškart atsako mažiausias trejų metų vaikas. Toliau besikalbant paaiškėja, kad taip iš tikrųjų yra ir kad tai ir yra šeimos problemų šaknis. Kažkas su mumis darosi, jei nuolat mėginame tikruosius dalykus vadinti ir pervadinti vis kitais vardais. Juk nelabai gerai, jei tiesą gali pasakyti tik vaikas. Mat nėra taip, kad dalykas nuo vardo nesikeičia. Keičiasi – ir dar kaip. Nuolat apsimetinėdami, kad esame šeimininkai, o ne tarnai, pamažu ir patys tuo patikime. Tas, kuris prieš šimtą metų atsisveikindamas sakė „Nuolankus jūsų tarnas“, nebūtinai iš tikrųjų buvo nuolankus ir nebūtinai iš tikrųjų jautėsi tarnas. Tačiau jis buvo išmokytas vis kartoti ir kartoti mintį apie savo tarnystę. Manau, kad tai šiek tiek padėjo mažinti tą puikybę, kuri mums visiems, ko gera, įgimta.

„Nuolankus jūsų tarnas.“ Šiandien jau tik teatre ar kine išgirsime šią frazę, dar prieš kokį šimtą metų buvusią visai įprastą. Šiandien manome, kad tarnų nebėra ar bent kad mes patys tikrai nesame tarnai. Nevadiname tarnaitėmis nei namų tvarkytojų, nei vaikų auklių, nors šių tarnaičių dar tikrai turime. Tiesa, į tarnus mums prieš kiekvienus rinkimus siūlosi visos partijos, bet mes aiškiai nujaučiame ir net politologai mums nedviprasmiškai teigia, kad politinė kova yra kova dėl valdžios. Tikrai beveik niekas netikime, kad didžiausias daugumos politikų tikslas yra mums tarnauti. O ir mes patys – ar nemanome, kad tarnauti yra gėdinga ir negražu? Šaliapino tarno istorija tik patvirtina, kad taip buvo jau ir prieš šimtą metų ir kad tai nėra vien mūsų sugedusių laikų reiškinys. Bet juk tas mūsų vengimas būti kieno nors tarnais vis tiek tėra vien žodžiai. Kai sakome, kad ministras ir gatvės šlavėjas yra lygūs, o skiriasi tik savo kompetencijomis, turime galvoje juk ne ką kita, kaip tai, kad ministro kompetencija yra liepti šlavėjui pašluoti kiemą. Kitaip sakant, kad šlavėjas turi patarnauti ministrui. Nuo ryto iki vakaro mes tarnaujame kitiems ir kiti mums tarnauja. Visas tas naujų žodžių išradinėjimas tėra tik mėginimas paslėpti tikrąją padėtį. Kyla klausimas, kodėl mums to reikia. Galbūt todėl, kad kartais tarnaujame net pernelyg uoliai, kaip tame graudžiai juokingame kareiviškame žydų anekdote, kurį kitados perskaičiau Rytų Vokietijoje išleistame Rytų Europos žydų anekdotų rinkinėlyje. Kažkodėl tame rinkinėlyje žydas kareivis vadinamas lietuviškai skambančia pavarde Pinkus. O anekdotas toks. Pulke laukiama atvykstant generolo, ir leitenantas pastato eilinį Pinkų budėti prie vartų. Kai tik generolas atvyksiąs, šis turįs iškart duoti žinią leitenantui. Generolas smarkiai vėluoja, leitenantas kelis kartus praeidamas vis paklausia eilinį Pinkų, ar generolo dar nematyti. Kai generolas pagaliau atvažiuoja, eilinis Pinkus, skubiai prie jo priėjęs, sako: „Pone generole, dabar tai jau pasisaugokit, leitenantas net tris kartus tamstos teiravosi.“

Romualdo Rakausko nuotrauka

Kažkada seniai girdėjau tokį anekdotą. Pas Fiodorą Šaliapiną atėjo žurnalistas pasiteirauti apie tolesnius dainininko planus. Žurnalistą įsileidęs tarnas pasakė, kad Fiodoro Šaliapino nėra namie. Tada žurnalistas paklausė tarną, ar apie tolesnius planus negalįs papasakoti šis. Tarnas mielai sutiko. „Pirmiausiai važiuosime dainuoti į Paryžiaus operą, tada į Milano La Scalą“... – pradėjo jis. Tuo metu iš gretimo kambario pasigirdo sodrus Šaliapino bosas: „Varyk, varyk, Petia, tik nepamiršk ir manęs drauge pasiimti.“

Visai nesiūlau grįžti prie senųjų mandagumo žodžių. Grįžti mums apskritai nėra duota, ir visi dūsavimai apie ankstesnius neva geresnius laikus tėra tik prisipažinimas, kad nesugebame priimti gyvenimo tokio, koks jis šiandien yra. O vaistų nuo puikybės yra visokių. Kartais pagalvoju, kad būtent tai, apie ką čia kalbu, mėgina mums pasakyti ir popiežius Pranciškus – ir savo laikysena, ir kalbomis. Artuma 2015 m. gruodis

13


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas šeimoms

Palaimintas, kas nepasipiktins manimi Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Lk 7, 19–23). Jėzus, Dievo Sūnus, paprastais, žmogiškus santykius nusakančiais žodžiais skelbia svarbius dalykus – savo dieviškojo Tėvo pasirinkimus – palaiminimus. Evangelijos žinia apie dieviškąją tikrovę yra tokia stipri, gyvastinga, kad ja įtikėjusieji galės gyventi tuo, kuo įtikėjo, – bus išgelbėti dėl tikėjimo. Mes jau keletą šimtmečių gyvename krikščioniškąją vakarietišką kultūrą sukūrusioje Europoje, kuri nuo revoliucinės prancūzų Respublikos laikų atvirai

mirusiosios palikimą. Elgiamės kaip su pašarvotąja, papuošdami ir palikdami aplankymams, ekskursijoms, bet nesirūpiname susigrąžinti ir puoselėti jos (krikščionybės) gyvastingumą. Savo kultūroje mes jau akivaizdžiai stokojame supratimo apie tai, kas sakralu, šventa – dieviška. Tik įtikėję į Dievą  – Esantįjį, galime patikėti, jog net komerciškai, techniškai maži dalykai gali turėti didelius turtus pranokstančią amžinąją vertę. Prarasdami dieviškąsias vertybes, dorybes, principus ir malonę (vidinę dieviškąją tikrovę), mes tarpusavio santykiuose nusiritame iki vartotojo arba komersanto (pardavėjo) lygmens. Kaip tokios kultūros padarinį turėsime šioje senstančioje visuomenėje apsispręsti ir dėl gausėjančių, visokios pagalbos laukiančių senų žmonių: nepelningi ir neįdomūs artimo meilės, slaugos, pagalbos darbai arba bus tik labai brangiai perkami (tokį turto lygį vargu ar pasieksime), arba sugebėsime kaip nors vėl priminti krikščioniškąją gerų darbų, gailestingumo tarnystės prasmę ne dėl piniginių atlygių, o dėl Dievo meilės. Vido Venslovaičio nuotrauka

atsigręžė prieš ją sukūrusią krikščionybę, Bažnyčią ir priėmė volteriškąją trijų pakopų užduotį: nusakralinti, nukrikščioninti ir nužmoginti Europos valstybes ne tik konstitucijos lygmeniu, bet ir kasdieniame viešajame gyvenime. Mes puoselėjame visokius „paveldus“ tarsi 14

Artuma 2015 m. gruodis

Ar tikrai tik psichologai pajėgs įrodyti, jog apsimoka daryti gera artimui, net kai finansiškai neapsimoka? Kiek šis laikmetis, atmetęs tikėjimo vertybes ir Dievą, nuskurdo, galima bandyti pamatuoti palyginant su praėjusiuoju: ne taip seniai mūsų tautos pasaulinio lygio filosofai, mąstytojai davė giliausius prasmės aptarimus, žmogiškųjų santykių – kultūrinių, dvasinių, moralinių – prasmingumo paaiškinimus. Visi tie svarstymai daugiau ar mažiau susiliečia su krikščionybe. Dabartinėje kultūroje esame perkrauti ir vaikus perkrauname daugybe norų, užduočių, bet mažiausiai rūpinamės jų prasme. Daugumai pakanka komercinės, politinės, pojūčio vertės suvokimo. Jei tokios bedievybės dar negalima vadinti kalėjimu, tai kodėl tarp mūsų jaunimo atsirado šis vos ne kiekviename sakinyje pasirodantis žargonizmas „ta prasme“. Jie nuolat sako: „Išgėriau ta prasme kavos“, „ta prasme aš apsiaviau batus ir ateisiu“, „ta prasme...“ ir ko tik dar neprideda. Manau, kad tai yra visuotinis ir nesąmoningas mūsų jaunosios kartos priekaištas savajai visuomenei, kuri neduoda atsakymų ir nemoko spręsti didelių ir mažų dalykų prasmingumo vertės. O kaipgi duos, jeigu ją pilnatvėje gali pateikti tik krikščionybė, gebanti pašventinti (pakelti iki dieviškumo lygmens) ne tik tarnystės vargus, bet net ir kančią. Įtikėti į Jėzų ir su Jo pagalba priimti dieviškumo-šventumo užduotį tarnystėje artimui šiandieniam žmogui yra būtina; tai nebėra malonus kultūrinis pasirinkimas, o geriausias egoizmu mirtinai sergančios visuomenės vaistas. Tai jau ne svarstyklės, kurios subalansuotų tautos kultūrinį ir religinį palikimą, o gelbstinti būtinybė įtikėti į Jėzų (tą nukryžiuotąjį), kad Jo palaimoje (dieviškumo tikrovėje) išliktume ir galėtume gyventi. Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie palaimintus

Būkite žodžio vykdytojai Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą (Jok 1, 21b–23. 25).

(Lk 8, 15), pamato, kaip žodis juose tampa vaisingas. Kalno pamokslo pabaigoje Jėzus palygina likimą tų, kurie klauso Jo žodžių ir juos vykdo, ir tų, kurie klauso Jo žodžių, bet jų nevykdo (plg. Mt 7, 24. 26). Pirmu atveju namas pastatytas ant uolos, antru – statinys padėtas ant smėlio. Šios Dievo žodis yra tikrovė, kuriai žmogus negali būti iliustracijos parodo, kaip būsime teisiami Paskutinio teismo dieabejingas. Skelbiantis Dievo žodį jaučia didelę atsako- ną; kiekvienas bus teisiamas pagal tai, kaip atsiliepė į žodį: „Jei mybės naštą, o klausytojas suvokia būtinybę paklusti žo- kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo džiui, kuris daro įtaką visam jo gyvenimui. Klausantieji Dievo žodžio privalo priimti jį su pa- Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (Mk 8, 38). Evangelistas Jonas kelia tą pačią mintį, bet pabrėžia ją ypasitikėjimu ir atsidavimu. Kaip apreiškimas ir gyvenimo norma, šis žodis yra žmonėms šviesa (plg. Ps 119, 105). tingu būdu. Evangelijoje nusakoma, kaip dėl Jėzaus žodžių Kaip pažadas, jis užtikrina jiems atitinkamą ateitį. Ne- klausytojai pasidalija (plg. Jn 10, 19). Vienoje pusėje yra tie, svarbu, kokiomis savybėmis pasižymėtų žmogus, skel- kurie tiki (plg. 2, 22), klauso Jo žodžio (plg. 5, 24), saugo jį, biantis žodį, privalu jo klausyti, priimti į širdį ir pritaikyti laikosi jo (plg. 8, 31. 51), ir jis juose pasilieka. Jie jau turi amjį gyvenime, pasitikėti juo ir sieti su juo savo viltis (plg. žinąjį gyvenimą (plg. 5, 24) ir „neragaus mirties per amžius“ Įst 6, 6). Žmogaus atsakymas į žodį kuria nepaprastą vi- (8, 51c). Kitoje pusėje yra tie, kuriems žodis yra pernelyg kietas (plg. 6, 60) ir jie negali jo klausyti dinę būseną, kuri per tikėjimą (nes Kalno pamokslas. Miniatiūra, Prancūzija, 1474 m. (plg. 8, 43), atmeta jį ir paniekina Krisžodis yra Gyvojo Dievo ir Jo planų tų. Šis Jėzaus žodis teis juos paskutinę apreiškimas), viltį (nes žodis yra padieną (plg. 12, 48), nes žodis ne Jo, bet žadas) ir meilę (nes žodis yra gyveniTėvo (plg. 12, 49), kuris yra Tiesa (plg. mo norma; plg. Įst 6, 4) paveikia visą 17, 17). Tam tikra laikysena Jėzaus žoasmens gyvenimą. džio atžvilgiu sykiu išreiškia ir santykį Krikščionys yra įpareigoti priimti su Jo Asmeniu, paties Dievo Asmeniu. paskelbtą žodį ir per jį užmegzti nuoširdų santykį su Dievu. Sinoptinių evangelijų autoriai (t. y. Matas, Morkus, Taigi Dievas pakvietė Lukas) pristato Jėzaus pamokymus. žmogų žengti per gyvenimą Palyginime apie sėjėją „žodį“, kitaip vadovaujantis teologinėmis tariant, Gerąją naujieną apie Dievo dorybėmis – tikėjimu, viltimi Karalystę, skirtingi klausytojai skirir meile. Priešingu atveju jis tingai ir priima: visi „klausosi“, tačiau nugarmės į blogio pasaulio tik tie, kurie jį „supranta“ (Mt 13, 23; tamsybes. Mk  4,  33) arba priima bei „saugo“

„Skudurinės Onutės“ savaitgalis su meno terapeute Salomėja Burneikaite sausio 15–17 d. Jūsų laukia: savo lėlės gamyba, linksmas bendravimas, malda. Registracija ir informacija: sen.trakai.registracija@gmail.com arba tel. 8 646 83 363. Dalyvio įnašas 45 eur, tačiau tai neturi būti kliūtis dalyvavimui.

SENŲJŲ TRAKŲ VIENUOLYNE Artuma 2015 m. gruodis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

Palaima regėti tikėjimu

Marijos Stanulytės nuotrauka

Vytautė MACIUKAITĖ

Apaštalui Tomui, negalinčiam patikėti kitų apaštalų liudijimu, jog jų Mokytojas prisikėlė, Jėzus sako: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Tomas prisipažįsta galėsiąs tuo patikėti, jeigu tik pats savo akimis tuo įsitikinsiąs ir savo rankomis paliesiąs Jo žaizdas. Patikėti tikrai nelengva, ypač tokiu, pirmu ir vieninteliu įvykiu žmonijos istorijoje. Jėzus, nenorėdamas palikti Tomo netikėjime, pasirodo mokiniams, kai tarp jų jau buvo ir Tomas, liepia įleisti pirštą Jam į šoną. O tikėjimo esmė ir yra ne remtis žinojimu ar patirtimi, bet priimti kaip tiesą tai, kas dar neišsipildė, kas paslėpta nuo mūsų akių ar nėra logiškai išmąstoma dedukcijos būdu. Bet kam visa tai? Kodėl tikėti taip svarbu? Šventajame Rašte sakoma, kad esame išgelbėti tikėjimu, todėl, paprastais žodžiais tariant, būtina tikėti, kad patektume į dangų. Mūsų situacija visai kitokia nei pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos – daugelis mums dabar nesuvokiamų ar sunkiai suvokiamų tikėjimo tiesų jiems buvo aiškios ir lengvai suprantamos. Dėl jų nuodėmės esminės tiesos aptemo mūsų protui, ir privalome ilgai ieškoti to, kas anksčiau buvo akivaizdu. Adomas ir Ieva regėjo Dievo veidą, o mes net abejojame, ar Dievas apskritai egzistuoja. Apie Jį mums kalba tik Jo kūriniai, todėl mes iš jų numanome, kad Jis turėtų būti. Taip pat Dievas mums apsireiškė istorijoje, ypač per savo Sūnų, todėl galime į Jį tikėti. Tikėjimo žvilgsnis aprėpia daugiau, nei apima žinojimo sritis, todėl šv. Tomas Akvinietis yra linkęs tikėjimą iškelti aukščiau už žinojimą. Kalbant apie žinojimą, mūsų juslės, vaizduotė ir protas gali mus apgauti, o tikėjimas remiasi Dievo Žodžiu, kuris yra tvirtas, patikimas ir nekintantis per amžius.

vome pajėgūs Dievo kūriniuose ir Jo darbuose įžvelgti jų autorių (plg. Rom 1, 20). Bet mūsų protą nustelbė aistros, ir mūsų pažinimas stipriai prigeso, protas aptemo. Todėl ėmėme kurti savus kultus ir garbinti ne tai, kas aukščiausia, bet tai, kas žemiausia. Nebe dvasiniai, o materialūs dalykai pasidarė svarbiausi, ir mes stengėmės įtikti dievams bei dievybėms, neva galinčioms patenkinti mūsų įgeidžius. Žinoma, ir dabar mums norisi įsitikinti tuo, kuo tikime. Moksliniais būdais galime patikrinti, ar mūsų protėviai, perdavę pasakojimus apie išganymo istoriją, nemeluoja. Bet šitas būdas nepajėgus atskleisti ir patvirtinti visų tikėjimo tiesų, kitaip tai jau būtų ne tikėjimas, o žinojimas. O daugeliui iš mūsų taip norisi viską žinoti ir pačiupinėti. Neretai labai religingi žmonės pasiduoda apgaulingoms vizijoms arba ieško grupių, vedančių į ekstaziškus išgyvenimus, transą ir tuo Dievą padarydamos tarsi apčiuopiamą. Bet pagal dabartinę kūno būseną nesame subrendę visapusiškai ir negalime iki galo pažinti Dievą; tokie bandymai veda žmogų į fanatiškumą ir vidinį sustabarėjimą, netgi puikybę save iškeliant aukščiau už kitus mirtinguosius. Specialistai netgi kalba apie vadinamąjį „sektos veidą“, kurį įgauna tam tikromis tiesomis įsitikinęs ir absoliučiai jomis nesuabejojantis žmogus. Tokio žmogaus veidas tampa nejudrus, be išraiškos, emocijos, sustingęs ir negyvas, o jo pasaulėvaizdis pasidaro paprastas ir aiškus – vien tik juodas ar baltas. Ir štai tam, kad būtume išvaduoti iš mūsų bedievystės, į pasaulį atėjo Dievo Sūnus ir mirė už mūsų nuodėmes. Mums liko Dievo darbai, užrašyti Šventajame Rašte, ir Tradicija, kurią mūsų protėviai iš kartos į kartą perdavė iki mūsų dienų. Tuo ir Šventosios Dvasios veikimu dabar mūsų gyvenime privalome tikėti, nors patys ir negyvenome tuo metu, kai visa tai vyko (panašiai, kaip tikime ir Antarktidos egzistavimu, nors niekada ten nebuvome, ar tuo, jog mus gali nutrenkti elektra, nors to nesame patyrę). Ir šito paprasto tikėjimo visiškai pakanka.

Troškimas jausti ir žinoti

Gyvybė ir laisvė, kylanti iš tikėjimo

Vis dėlto žmogus visuomet troško pasiekti Dievą, užmegzti su Juo ryšį ir padaryti Jį sau prieinamą. Apaštalas Paulius sako, kad mes savo protu visada bu-

Net jeigu mūsų tikėjimas tvirtas ir stiprus, mes suvokiame jo trapumą. Stipraus tikėjimo priešistorėje dažnai slypi didelės ir sunkios kovos su abejonėmis, joje apstu

Visus metus kalbėjome apie Kalno pamokslo palaiminimus. Tačiau tuo Jėzaus palaiminimai Jo sekėjams dar neišsemti – Evangelijose jų galima aptikti kur kas daugiau. Metų pabaigoje pakalbėkime apie palaiminimą, teikiamą tiems, kurie tiki nematę (plg. Jn 20, 29). Tai tinkama tema advento laikotarpiui, kai tikėdami laukiame išsipildysiančio Dievo pažado, jog pasauliui gims Išganytojas.

Tikėjimas ir žinojimas

16

Artuma 2015 m. gruodis


Didelės ir mažos kryžkelės

ieškojimo, vėliau keliančio atlaidumą dar tebeieškantiems. Tikėjimo kelias būna individualus, paremtas santykiu su Dievu, Jo palaikymu savo malone ir asmenine malda. Todėl tikėjimo kelyje labai svarbūs tamsa ir sunkumai, kai nebelieka jokio jausminio kitų žmonių palaikymo, taip pat nevyksta jokių įvykių, maitinančių mūsų tikėjimą išoriškai. Ir būtent tokiomis akimirkomis jis labiausiai auga, stiprėja, bręsta. Toks tikėjimas veda ne į uždarumą naujų tiesų ir įžvalgų atžvilgiu, bet padaro žmogų atvirą tiesai ir Šventosios Dvasios veikimui. Jis „žino“, tarsi nežinotų. Iš kitos pusės, negalima pasakyti, kad autentiškas krikščioniškas tikėjimas yra vien aklas. Jis neprieštarauja protui, o jį tik pranoksta. Tikėjimas iš dalies remiasi protu, iš dalies – išganymo istorijos dalyvių liudijimais. Bet nei viena, nei kita tikėjimo iki galo neišsemia. Tam, kad tikėtume, būtinai reikia ir mūsų pačių asmeninio indėlio  – tikėjimo akto. Jis išbandomas įvairiais sunkumais, bet kai juos atlaikome, tampame tik stipresni. Ir čia galima tikrai pasakyti, jog lengviau padaryti didžiausius žygdarbius, iškęsti sunkiausias kančias, jei tai yra matoma ir vertinama kitų, nei vienumoje sukalbėti paprastą litaniją, apie kurią niekas nežino. Tikras krikščioniškas tikėjimas nėra nei aklas, nei fanatiškas. Jeigu tikime nematę, savo tikėjimą paremiame proto argumentais ir kitų žmonių tikėjimo liudijimais. Žinoma, geriau tikėti remiantis patirtimi, negu visai netikėti, nes netikintis žmogus neturi vilties. Bet vien tai, kas regima, negali jo patenkinti. Jei tikėjimas remiasi tik įrodymais, jausmais, jis yra tarsi namas be pamatų, pastatytas ant smėlio. Tas pats pasakytina apie fanatizmą, kai tikėjimas maitinamas iš išorės ir nesiremia gyvu santykiu su Dievu. Abiem atvejais toks tikėjimas, žiūrint iš šalies, atrodo nesunaikinamas, bet išties sugriūva vos tik netekęs savo priklausomybės nuo kokių nors išorinių dalykų. O tikėjimas nematant žmogaus dvasiai atveria laisvės horizontą.

Jei tikime – sulaukiame stebuklo Donata RAČAITĖ, Lietuvos Caritas Kartą buvau pakviesta savanoriauti Kūčių rytą Kauno arkivyskupijos Carito benamių „Sriubos“ valgykloje. Keltis turėjau labai anksti. Visą gyvenimą buvau įpratusi Kūčių rytą tvarkytis namus, apsipirkinėti, įtemptai ruoštis vakarui. Iki šventinės vakarienės jausdavau stresą: ar viską suspėsiu, kol ateis svečiai ir t. t. Tik vakare šv. Mišių metu pavykdavo pabėgti nuo dienos rūpesčių ir suprasti ypatingą šios dienos žinią, kurios kiekvienais metais laukiame. Mintį, kad savo įprastą Kūčių rytą šiais metais turėsiu praleisti benamių „Sriubos“ valgykloje, prisijaukinau sunkiai. „Juk nesuspėsiu atlikti ruošos darbų!“ – tuomet pagalvojau, tačiau tai buvo vienas gražiausių ir prasmingiausių dalykų mano gyvenime. Kasdieną Carito valgyklos pamaitina ne vieną ir ne kelis šimtus žmonių. O Kūčių rytas – ypatingas metas, kuomet neturintys šeimos ir namų čia gali bendruomeniškai ir šventiškai pavalgyti. Visi šie žmonės Carito „Sriubos“ valgykloje šv. Kūčių rytą yra sutinkami kaip svečiai, jais pasirūpinama, pamaitinama. Kartais Carito socialinė darbuotoja ar benamių „Sriubos“ valgyklos virėja tampa vieninteliu žmogumi nuskriaustojo gyvenime, kuris juo tiki. Tiki net tada, kai pats savimi tikėti jau nebeįstengia. Stebėdama tų žmonių akis, emocijas ir džiaugsmą jaučiausi tokia laiminga, kad būtent šį rytą galiu būti su jais, atnešti jiems aguonpienio ar pakartotinai įpilti saldaus kompoto. Buvo sunku klausyti vienišų žmonių pasakojimų, kodėl jie gyvena gatvėje, pasakojimų su ašaromis akyse apie šeimas, kurių nematė daugybę metų. Apie vaikus, galbūt jau ir anūkus, kurių pasiilgo, kurie pykdami dėl alkoholio ar kitų priklausomybių iš savo gyvenimo išbraukė šiuos žmones. Buvo be galo sunku matyti, kaip žmonės krauna duonos riekeles sau į kišenes, nes jaučiasi nesaugūs ir neužtikrinti dėl rytojaus. Kirbėjo mintis, jog tądien „Sriubos“ valgykloje žmonės buvo susirinkę ne tik pavalgyti. Jaučiau, kaip kiekvienas širdyje buvo atsinešęs džiaugsmo krislelį, nes visi žinojo, kokia tai diena. Visi sudėję rankas maldai dėkojo Dievui už dar vienus nugyventus metus, o taip pat laukė ir gerai žinojo, kad naktį pasirodys Vakarė žvaigždė, nušviesdama kelią amžinojo stebuklo, ateinančio už mus aukotis. Mes tikime į Dievą Jo nematę, klausome Jo žodžių, neišgirdę net šnabždesio. Tikime, kad vieną dieną ta tikėjimo, nežinomybės užsklanda atsivers, tuomet įvyks stebuklas. Carito darbuotojai kiekvieną dieną tiki, o jei tiki, tai, žiūrėk, kada mažiausiai tikėsiesi, sulauksi stebuklo. O man tai buvo gražiausias atsiminimas ir geriausia šv. Kalėdų dovana, kurią galėjau gauti. Tądien supratau, kad tikėjimo įrodinėti nereikia. Darbai, žmonių šypsenos, maži ir dideli stebuklai yra pats tikriausias Dievo veidas, Jo prisilietimas ar šnabždesys. Artuma 2015 m. gruodis

17


Didelės ir mažos kryžkelės

Dievas kalba. Ar girdi

?

lijasi, kad Šventraštis ima ir atsiveria. Pvz., parašyta, kad Žmogaus Sūnus atėjo ne pasmerkti, bet išgelbėti žmonių. Staiga įsivaizduoju – ne pasmerkti tavęs, Aldonai, bet išgelbėti! Pakeliu akis, ir šypsosi tas Viešpats. Mane daug išmokė šv. Ignacas: skaitant psalmes ar evangelijas nebūtinai visas tekstas turi kalbėti, kartais užkabina tik viena eilutė, tada ir sakome – prabilo, prakalbėjo pagal nuotaiką, kasdienybėje.

„Tai Dievo meilės laiškas tau. Asmeniškai tau. Įsivaizduok, kad tai tau parašė“, – tikina tėvas jėzuitas Aldonas GUDAITIS SJ ir pataria, kaip skaityti Šventąjį Raštą ir juo gyventi kasdienoje. Jei per šią Knygą Dievas iš tiesų kalba žmogui, ką daryti, jei negirdim, ir atrodo, kad Jis tyli? O galbūt mes netinkamai klausomės arba nemokame skaityti? – Kada pirmą kartą į rankas paėmėte Bibliją? – Mūsų šeimoje buvo Biblija, žinojau, kad tai šventa knyga, kuria remiasi krikščionybė, bet man ji nekalbėjo. Tai atrodė nesuprantama, kažkas iš praeities. Tik vėliau kilo klausimų: ar istoriškai tai tiesa, ar tik legendų rinkinys? Ar Senajame Testamente Mozė perėjo per jūrą, ar ne? Ar Jėzus tikrai Dievas, o gal tik istorinis personažas? Tai labai rūpėjo. Mano tėčiui patikdavo cituoti Bibliją. Jei pamatydavo, kad kuris nors iš vaikų turi puikybės, tuoj pat primindavo muitininko ir fariziejaus maldas, kai fariziejus dėkojo Dievui, kad nėra toks, kaip plėšikai, sukčiai, svetimautojai, ar toks, kaip muitininkas, kuris tuo tarpu stovėjo nedrįsdamas pakelti akių į dangų, tik mušėsi į krūtinę (plg. Lk 18, 9–14). Kartais nervindavo, kai tėtis kartodavo tą patį, bet jo žodžiai mokė nuolankumo, vertingesnio už daugybę talentų. Šventasis Raštas, kurį parašė Dievo įkvėpti žmonės, šiuo metu man yra tiesiog maistas. Dievas prisitaikė prie to meto kultūros, papročių, pasaulio supratimo, Jo paties įvaizdžių. Jis kalbėjo per žmonių patirtį, kurią jie suprastų. Nors po dviejų tūkstantmečių mums tai gali pasirodyti keista, galime manyti, kad tai tik kažkokių žydų raštai, Dievas vis dar bando prakalbėti žmogui. – Ar tai reiškia, kad ir dabar Dievas kalba per Bibliją? – Pradžioje Dievas sukūrė pasaulį, o prieš du tūkstančius metų gimė Jėzus. Vis bandome atspėti, prieš kiekgi metų atsirado gyvybė ir pati žemė. Norime atsekti laiką, o pagal Viešpaties Žodį viskas vyksta dabar, laikas neegzistuoja. Skaitydamas Šventąjį Raštą, įsivaizduoju, kad šiuo metu Dievas kalba ne vien tik žydų tautai, Abraomui, Lukui ar Pauliui. Jis kalba man čia ir dabar. Ir tau kalba, kai klausai Dievo žodžio ar skaitai jį. Tai Dievo meilės laiškas tau. Asmeniškai tau. Įsivaizduok, kad tai tau parašė. Tai ne fantazija ar iliuzija, tai tikrovė, kad Dievui nėra laiko! Tik reikia išlaukti malonės. Ne visiems Šventasis Raštas taip staigiai prakalba. Daugiau protu kažką išmąstome, bandome suprasti, tiesa tai ar ne, bet paskui ateina malonė, Dievas ją dovanoja. Daugelis žmonių da18

Artuma 2015 m. gruodis

– Kas Jums asmeniškai svarbiausia skaitant Dievo žodį? – Tai, kad kiekviename tekste yra viltis. Viešpats per Bibliją nesėja nevilties, bausme negrasina, kad tu, vargšeli, susigūžęs lauktum pasaulio pabaigos. Ne. Net ir pasaulio pabaigos tekstai, kurie tikrai baisiai skamba, visi baigiasi tuo, kad ateis Žmogaus Sūnus! Ateis mylintis Jėzus. Vadinasi, man pasaulis tik prasideda! Jei tikrovė kalba apie nuodėmę, jei skaudu ar Viešpats nuliūdęs, Šventraščio tekstuose visuomet yra viltis. Visuomet. Dievas neužbaigia savo žodžio su prislėgimu, kankinimu ar grasinimu. – Sakoma – melskitės su Šventuoju Raštu; o kaip? – Yra skirtumas tarp maldos su Šventuoju Rašto ir jo studijų. Tai šiek tiek panašu, bet ir labai skirtinga. Nors Biblijoje yra vietų, kurias be teologijos ar biblistikos studijų sunku suprasti, tačiau melstis su Dievo žodžiu kiekvienas gali. Žinoma, jeigu paima tą Knygą labai paprastai, įsivaizduodamas, kad tai Dievo meilės laiškas. Šv. Ignacas siūlo pirmiau patirti, jog Dievas tave myli, o kai tikrai žinai, kad myli, tai ir skaitydamas, jei ko nors nesupranti, nenori atmesti, tiesiog bandai suprasti. Nešiojiesi savo širdyje, mintyse, klausi, ką toji Meilė nori man pasakyti. Meldžiantis su Šventraščiu ne svarbiausia išsiaiškinti detales, nors ir logika yra gerai. Tiesiog įsivaizduokime mylintį Dievą, kuris rašo laišką mums. Jei Dievas įkvepia norą labiau pasigilinti, peržvelgti Biblijos tyrinėtojų komentarus, rasti atsakymus – tai puiku. Štai Gyvenimo ir tikėjimo institutas siūlo Šventojo Rašto kursus, yra ir teologijos studijos. Šiuo metu įprasta ir tai yra dovana, kad žmonės kas dieną gyvena Dievo žodžiu pagal liturginius tekstus – yra įvairiausių knygelių, pvz., Magnificat, Žodis tarp mūsų, taip pat internete (žr. www. katalikai.lt) galime rasti Evangelijos ištraukas kiekvienai dienai. Štai studentai klierikai yra kviečiami perskaityti visą Šventąjį Raštą, nuo pradžios iki pabaigos. Gal kai


Didelės ir mažos kryžkelės

Emilio Vasiliausko nuotrauka

kurios knygos ir nekalba, gal kai kur per daug skaičių, vardų, bet vertinga žinoti Dievo žodžio visumą. Taip pat yra grupių, kurios sutaria skaityti ir apmąstyti tam tikrą Rašto vietą advento ar gavėnios laikotarpiu. Kitos grupelės susirenka kas savaitę aptarti ateinančio sekmadienio Evangelijos. Kai pats ruošiuosi pamokslui ar skaitau, visuomet paprašau Šventosios Dvasios įkvėpti, padėti. Ir dar klausiu, ką skaitomas tekstas man reiškia šiuo metu, šią dieną. Pvz., vykstant teroristiniams išpuoliams Paryžiuje, žiūriu, ką Šventasis Raštas gali pasakyti tų įvykių akivaizdoje.

– Tai ar neužtenka mums tiek, kiek girdime bažnyčioje? Būtina skaityti papildomai? – Šeimoje kartais pajuokaujama. Žmona sako vyrui: „Žinai, prieš 10 metų apsiženijom, tu man pasakyk kada nors, kad mane dar myli“, o vyras atsako: „Prieš 10 metų aš tau pasakiau prie altoriaus ir neatšaukiau, tai ko tu dar nori?!“ Jei Biblija yra meilės laiškas ne vien tik bendruomenei, bet ir kiekvienam asmeniškai, tai ta meile gyvename, prie jos sugrįžtame. Žinoma, nereikia skaityti ir nesustoti, Šventasis Raštas labiau skaitomas maldingai, nebent tai būtų studijos. Manyčiau, Dievo žodį girdėti bažnyčioje yra minimalu. Kai kunigas kartais paklausia: „Ar supratote, ką šiandien skaitėme?“, dauguma jau būna užmiršusi, netgi kokia tos dienos Evangelija. Gal grįžus namo dar kartą pasiskaityti visai prasminga, pažiūrėti, kur Dievas prakalbėjo. Kodėl gi ne. Aš turiu kelis laiškus,

rašytus mano mamos ir tėčio. Dažnai juos pasiimu, pasiskaitau, man neužtenka vieno karto. Taip ir su Dievo meilės laišku. Kaip gali pakakti vieno karto? – Kai kurie Šventąjį Raštą vadina taisyklių rinkiniu. Ar jis nesuvaržo mūsų laisvės? – Yra ir taisyklių, bet ne vien. Jei į Šventąjį Raštą žiūrėtume tik kaip į taisyklių rinkinį, tai atsiranda pavojus tapti fariziejais, išmokti taisykles ir tik dėl to norėti į dangų. Kita vertus, Biblijoje daug išminties mūsų kasdienybei. Daug taisyklių ir patarimų yra susiję su mūsų žmogiška patirtimi, bet yra pavojus vadinti Šventraštį taisyklių rinkiniu. Juk Jėzus mokė žiūrėti dvasios, o ne raidės. Virš visokių įstatymų ir taisyklių yra meilė. – Dabar adventas, tad kokius dalykus reikėtų akcentuoti šiuo laikotarpiu? – Tradicija, kad švenčiame Kalėdas, yra išlikusi mūsų kultūroje, ir to niekas neužmiršta. Dovanos. Atostogos. Skani vakarienė. Ir dar daug dalykų su Kalėdomis asocijuojasi, bet tikrai prasminga paskaityti, ką švenčiame. Sykį Berlyne vienas studentas sugalvojo akciją prieš šventas Kalėdas. Prie didelio prekybos centro žmonės stovėjo su plakatais, ant kurių buvo parašyta: „Sustok! Penkias minutes patylėk. Kieno gimtadienį švenčiame?“ Per šventes reikėtų paskaityti Jėzaus gimtadienio tekstus, kad žinotume, kas iš tiesų yra Kalėdos. Tai nėra trumpiausios dienos ar ilgiausios nakties šventė. Visuomet įdomu pastebėti, jog nors švenčiame Jėzaus gimtadienį, kažkodėl dovanas dovanojame vieni kitiems. Juk ne mūsų gimtadienis. Tai nėra blogai. Gera dovanoti dovanas, bet gilių giliausia prasmė kita, ir Šventojo Rašto tekstai atsako, kokia ji. Sužinome apie Mariją, ką Juozapas veikė tą naktį, kaip žmonėms buvo sunku patikėti, kad tokiu būdu Dievas ateina. Dabar palinkėjimas: pasimelskite su tais tekstais, kad žinotumėte, ką iš tiesų reiškia Jėzaus gimtadienis. – Dėkoju už pokalbį!

Naujas seminaras PASIRYŽTI, SIEKTI IR PASIEKTI gruodžio 5 d., Kaune

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

Rekolekcijų savaitgalis SEPTYNI ŠŪKSNIAI ATEISIANČIAM KRISTUI gruodžio 4–6 d., Birštone NESENSTANTI BETLIEJAUS ISTORIJA. Advento susikaupimo diena su bibliodrama gruodžio 12 d., Kaune

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos. PAGRINDAS Kulautuvoje. Skirta visiems: gruodžio 26–31 d. Tik vyrams: sausio 3–8 d. Kursas KRIKŠČIONIŠKOJO DVASINGUMO RAIDA nuo sausio 20 d. (trečiadienių vakarais), Kaune

Informacija ir registracija: Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77 824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Kursas, seminaras ar rekolekcijų savaitgalis gali tapti ir puikia dovana Jūsų artimiesiems! Kvietimus galite įsigyti VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institute, Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

Artuma 2015 m. gruodis

19


Didelės ir mažos kryžkelės Palaiminimai vaikams

Pagrindinis vaidmuo Ar aš jums nesakiau? Urtės ir Jorio mama laukiasi vaikelio! Iš pradžių Urtė džiūgavo, bet dabar liūdi – mamą paguldė į ligoninę, ir, ko gero, ji nedalyvaus Kalėdų vaidinime. O apie kostiumo kūrybą negali būti nė kalbos! Tėtis siūti nemoka. Šiemet nuspręsta vaidinti „Geltonų plytų kelią“. Visos mergaitės nori būti Dorotėja. – Mano plaukai geltoni, todėl turiu būti Dorotėja! – sakė Saulė. – Aš būsiu Dorotėja, nes mane irgi augina ne tėvai, – treptelėjo koja Deimantė. Inesa norėjo būti gerąja fėja, todėl ginčijosi su karingai nusiteikusia Adele. Netekusi kantrybės, katechetė Linutė dorotėjoms liepė išsiskaičiuoti. Urtė šio vaidmens norėjo ir dėl to, kad jis pagrindinis, ir dėl to, kad turėjo languotą suknelę ir prijuostėlę! Tačiau nė nepajuto, kaip buvo išmesta iš išsiskaičiavimo vieningai nusprendus: „Tu per MAŽA!“ Kadangi niekas nenorėjo būti Mergele Marija (kas gi nori turėti sužadėtinį?!), Urtė visiems kikenant sutiko pastovėti su ketverių metų berniuku Juozapu. Jai jau buvo vis tiek. Po repeticijos Urtė dingo kaip į vandenį. Atsisegiojusi paltą, springdama ašaromis ji įsmuko į tuščią bažnyčią. Susigūžusi prieš tabernakulį tyliai skundėsi: – Matai, Jėzau, koks tavo gimtadienis – jokio džiaugsmo. Kai esi maža, tai sunku. Suaugusieji gimdo, didelės mergaitės pasiima geriausius vaidmenis...

Urtė krūptelėjo, nes tuščioje bažnyčioje kažkas aidžiai nukrito. Naujojo Testamento knyga nuslydo nuo stovelio ir atsivertė. Mergaitė jau pasiruošė išvysti Entą ir suraukusi antakiukus žiojosi sakyti: ko tau?! Bet ten buvo ne Entas. Tai buvo Jėzus. Paskui Jį iš knygos puslapių ropštėsi susišiaušę vyriškiai – greičiausiai, apaštalai. Jie visai nekreipė dėmesio į Urtę. „Visiems aš tuščia vieta, – pagalvojo mergaitė. – Net šventiesiems apaštalams.“ Apaštalams rūpėjo tik viena: ginčytis, kuris iš jų didžiausias. Čia Jėzus priėjo, paėmė Urtę ant rankų – lengvai, kaip kūdikį, ir pasakė, kad jei jie nori būti didžiausi, tai turi tapti maži kaip ši mergytė. Netgi dar mažesni, nes ji jau pirmokė. Tada priglaudė ją prie savęs ir sušnibždėjo: – Neliūdėk, dabar turi progą gyventi mano Žodžiu, ne tik jo klausytis! O kas tai daro – laimingas! Ir pabučiavo. Paskui buvo liūdna Kūčių vakarienė su žuvų konservais. Bet Urtę keistai guodė Jėzaus žodžiai. Vaikai nuėjo gulti nesitikėdami rasti jokių dovanėlių. Ir tikrai, vietoj jų rado tėčio laiškelį: „Išvykau į ligoninę, Kalėdų dovanėlė jau čia pat!“ Joris laikėsi vyriškai – stipriai paspaudė sesei ranką. – Su šventom Kalėdom! Urtės lūpa sudrebėjo, bet prisiminė Jėzų ir Jo pabučiavimą ir vėl slapta palaima užliejo krūtinę. Vakare teko eiti vaidinti ne tik be mamos – ir tėtis vis nesirodė, tik pranešė, kad gimė sesutė. Jau ir vaidinimas ėjo į pabaigą; Dorotėja su visais herojais, ieškančiais tai drąsos, tai širdies, artinosi prie Prakartėlės. Ten stovėjo be galo liūdna Mergelė Marija, visai nepanaši į mamą, ką tik susilaukusią dieviško Vaikelio. Tik staiga Urtė išpūtė akis: tarpduryje ji išvydo ir mamą, ir tėtį! Ir... mažą ryšulėlį, netrukus atsidūrusį jos glėbyje. Pasigirdo audringi plojimai. Taip Mergelės Marijos vaidmuo tapo pagrindinis. Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ Užduotis: nuspalvink ir sužinosi, kaip atrodė Dievo Žodis, tapęs kūnu. 1 – geltonai; 2 – rausvai; 3 – raudonai; 4 – rudai; 5 – mėlynai; 6 – pilkai. Lapkričio numerio atsakymas: palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra Dangaus Karalystė.

20

Artuma 2015 m. gruodis


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie palaimą ir palaimintuosius

Rimantė, 7 metai – Kaip manai, kodėl Šventajame Rašte parašyta, kad tie, kurie laikosi Dievo žodžio, bus palaiminti? – Todėl, kad kiekvienas, kas tiki į Dievą, turi klausyti Jo pamokymų, taisyklių ir įsakymų. Kitaip jis nebus tikras tikintis žmogus. Jei žmogus sako, kad tiki į Dievą, bet visiems meluoja, apgaudinėja arba tyčiojasi iš kitų, tai jis visai ne katalikas. Jis tik taip sako. Jis gal net blogiukas koks nors ir visus apgaudinėja, kad tiki į Dievą. – O kodėl tu taip manai? Gal žmogui patinka meluoti, o į Dievą tai jis tiki? – Todėl, kad Dievas draudžia meluoti. Jis liepia kalbėti tik tai, ką žinai, ir neišsisukinėti, jei ką nors prisidirbai ir paskui tau reikia už tai atsakyti. Man nepatinka, kai man kas nors meluoja. Kartą man močiutė pažadėjo nupirkti tokią knygą, bet paskui apsigalvojo ir nenupirko. Aš labai laukiau, kol man tą knygutę nupirks, o ji paprasčiausiai pasakė, kad knyga labai daug kainuoja, ir nebepirko. Bet tada reikėjo ir nežadėti. Aš būčiau paprašiusi, kad tą knygutę man krikšto mama nupirktų. – Gal močiutė nenorėjo tavęs apgaudinėti, tau meluoti? Ji paprasčiausiai neturėjo tiek pinigėlių, kad galėtų tau tą knygutę nupirkti? Gal tai ne melas, gal taip tiesiog išėjo? – Gal, bet man vis viena skaudu buvo, nes ji pažadėjo ir neištesėjo. O man tos knygutės labai reikėjo. – O kodėl tau jos taip labai reikėjo? – Kai močiutė man pažadėjo nupirkti tą knygutę, tai aš vienai savo draugei pasakiau, kad jau turiu ją. Paskui ji prašė manęs, kad parodyčiau tą knygą, o aš tai negalėjau parodyti, nes iš tikro neturėjau. Dėl to man buvo net gėda.

– Bet sakydama draugei, kad turi knygutę, tu jai taip pat melavai? – Na taip, bet aš tik šiek tiek pamelavau, o močiutė mane stipriau apgavo. Bet nieko tokio, dabar aš tą knygutę jau turiu. Ją man nupirko tėtis.

– Na, o ką tokio labai gera reikėtų padaryti, kad taptum palaimintas? – Reikia prieš Kalėdas nevalgyti mėsos, sekmadienį eiti į bažnyčią, klausyti vyresnių žmonių ir dar pasikrikštyti reikia.

– O ar parodei ją draugei? – Taip. Dabar jau viską išsiaiškinome. Jau viskas gerai.

Dominykas, 5 metai

Motiejus, 6 metai – Man tai atrodo, kad Dievo žodžio labiausiai klauso kunigai ir vienuolės. Todėl, kad jie labai daug meldžiasi ir visada būna bažnyčioje. Būna per Mišias ir meldžiasi už visus žmones, net už tuos, kurie jau mirė. Vienuoliai bažnyčioje kalbasi su Dievu ir pašo Dievo, kad Jis padarytų taip, kad visiems žmonėms gyventi būtų gera, kad nesirgtų, kad jokių avarijų nebūtų. Jie nori, kad visi žmonės būtų linksmi, geri ir visada šypsotųsi. – O kaip manai, ar kunigai ir vienuoliai paklusnesni nei kiti žmonės? – Taip, nes jie bijo Dievo. Jie Jam dirba ir todėl kiekvieną dieną eina į bažnyčią ir meldžiasi. Melstis ir kalbėti maldas – toks jų darbas. Tie, kurie tampa vienuoliais, dirba Dievui ir todėl turi Jo klausyti. – Bet sakoma, kad tie, kurie klausosi Dievo žodžio, bus palaiminti. Tai kaip čia suprasti? – Paprastai. Tie, kurie dirba Dievui, kai jau numirs, tai tikrai keliaus į Dangų. Juos Dievas pasiims pas save ir pasisodins labai arti savęs kur nors. Ir taip jie pasidarys palaiminti.

– Aš tai buvau vieną kartą palaimintas. Kai buvo mano gimimo diena, tai buvo toks didelis tortas, o ant jo degė žvakutės. Tada mama užgesino šviesą kambaryje, ir aš tas žvakutes užpūčiau. Visi net paplojo, kai užpūčiau visas žvakutes iš karto. Tada buvau labai palaimintas, nes man buvo labai linksma. – Ir tik kartą tau pavyko pajusti palaimą? – Ne, kai su močiute einame į bažnyčią, na, kai močiutė eina Komunijos, tai man kunigas ant galvos visada ranką uždeda ir palaimina. Tada irgi būnu palaimintas. – O koks palaiminimas tau labiau patinka? Ar kai kunigas tave palaimina, ar kai žvakutes pavyksta užpūsti? – Na, gal man patinka žvakutes pūsti. Nes tada būna gimimo diena, būna tortas, visokių dovanų ir net žvakučių su fejerverkais. Kai bus mano gimimo diena, tai ir tu galėsi ateiti. Aš tada tau parodysiu, kokia palaima būna. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

– O kiti žmonės palaiminti nebegalės būti? – Nežinau. Gal ir galės, bet tada jiems jau reikės labai pasistengti arba ką nors labai gera padaryti. Artuma 2015 m. gruodis

21


Didelės ir mažos kryžkelės

Žodis, virstantis ugnimi Saulena ŽIUGŽDAITĖ „Yra katalikų, skaitančių Bibliją?“ – stebėjosi grupė evangelikų liuteronų, Vatikano II Susirinkimo metais atvykusių į Romą. Šie pastoriai, vyskupų pakviesti kaip broliški stebėtojai, turėjo galimybę dalyvauti renginyje, kuriame kalbėjo Chiara Lubich, Fokoliarų judėjimo pradininkė. Išties, dar ne taip seniai katalikams nebuvo „rekomenduojama“ imti Šventąjį Raštą į rankas ir savarankiškai jį skaityti, baiminantis klaidingų interpretacijų. Tačiau Šventoji Dvasia randa vis naujų kelių atverti savo Tautai gyvybės versmes. Juk atitrūkęs nuo savo šaknų medis – pasmerktas. Viskas prasidėjo labai paprastai, kaip būdinga Dievo veikimui. Antrojo pasaulinio karo metais, laukdamos kol pasibaigs bombardavimai, požeminėje slėptuvėje, žvakės šviesoje, grupė merginų skaitydavo Evangeliją, puslapį po puslapio. „Tie žodžiai prieš mūsų sielos akis iškilo neįprastai ryškiai“, – vėliau rašė Chiara. Kaip jie skyrėsi nuo filosofų, poetų ar net dvasinių autorių žodžių... Tad kam gi dar kitur ieškoti tiesos, jeigu čia „kalba Tas, kuris pats yra Tiesa“? Evangelija „iš tikrųjų yra gyvenimo žodžiai, kuriuos galima paversti gyvenimu“. Iš pradžių kas savaitę, vėliau kas mėnesį Chiara iš Šventojo Rašto parinkdavo vieną mintį, ją pakomentuodavo ir gavusi vyskupo leidimą paskleisdavo augančiam bičiulių ratui. Visi norintys vėliau reguliariai susitikdavo pasidalyti tuo, kokių vaisių atnešė Žodis jų gyvenime, ką jie patyrė. Nepastebimai iš šios spontaniškos praktikos radosi krikščioniška bendruomenė. Į Bažnyčią ji atnešė naują būdą skaityti Šventąjį Raštą – „Gyvenimo žodžio“ praktiką. Tai buvo ne vien akademinė analizė ar pamaldus dieviškojo teksto apmąstymas, o konkrečios gyvenimo gairės, raginimas palaipsniui derintis prie Kristaus mąstysenos, jausmų ir veikimo būdo. Biblija vėl tapo prieinama visiems: „Mes, mūsų bičiulės, baltieji, juodaodžiai, prieš du šimtmečius gyvenę ir XXI a. gyvenantys žmonės, bet kuri mama ir bet kuris deputatas, bet kuris žemdirbys ir bet kuris kalinys, bet kuris vaikas ir bet 22

Artuma 2015 m. gruodis

kuris senelis – kiekvienas į šį pasaulį atėjęs žmogus galėtų gyventi Dievo žodžiu, kiekvienu Dievo žodžiu.“ „Pakanka tik leistis vedamam Dievo žodžio kasdieniuose užsiėmimuose, pilnuose problemų, džiaugsmų ir skausmų“, – rašo Fabio Ciardi knygoje Trokštu būti tavo Žodžiu. Šventoji Dvasia, kuriai Jėzus patikėjo užduotį „priminti“ ir išlaikyti gyvus Jo žodžius, įgalino Chiarą naujai juos suprasti. Pirmiausia jai išryškėjo žodžiai, kviečiantys mylėti. Karo nusiaubtame Trento mieste jos „verkė su verkiančiais“, „lankė ligonius ir kalinius“, tikėjo, jog tai, „ką padarė vienam iš šių mažutėlių, Jam padarė“. „Davė ir joms buvo duota.“ Pamažu joms atsiskleidė, jog kiekvienas Evangelijos žodis iš esmės yra meilės išraiška, – juk juos ištarė pati Meilė. „Kai vienas iš tų Žodžių kaip sėkla krisdavo į mūsų sielas, atrodydavo, jog jis virsta ugnimi, liepsna,

Jolantos Klietkutės nuotrauka

meile. Galėjome tvirtinti, kad visas mūsų vidinis gyvenimas buvo meilė.“ Labai greitai šis evangelinis nuotykis atskleidė visą savo potencialą – gebėjimą perkeisti ir atnaujinti ne vien pavienių asmenų, šeimų ar grupių gyvenimą, bet ir kurti evangelinėmis vertybėmis grįstos visuomenės fragmentus. Jauna mama, kuri pasitikėdama evangeliniu „duokite ir jums bus duota“ pasidalija savo negausiais ištekliais su pagalbos prašančia bičiule, punktualiai sulaukia Apvaizdos įsikišimo – netikėtos dovanos. Jau keletą mėnesių tėvų nelankanti dukra nusprendžia peržengti jų namų slenkstį, kai jaunėlis primena, jog reikia „atleisti priešams“, ir stebuklas įvyksta. Mokytojas, kuris stengiasi priimti mokinius kaip patį Jėzų, randa laiko įsigilinti į šiurkštaus elgesio priežastis – taip užbėga už akių savižudybei. Žmogiškų jėgų ir išminties tokiems žingsniams ne visada pakanka. O galimybė pasidalyti savo atradimais bei pasisemti kitų patirties suteikia drąsos tęsti. „Gyvenimo žodis“ šiandien verčiamas į daugiau nei 90 kalbų bei tarmių; spausdinamas, transliuojamas per radiją, televiziją ir internetą, jis pasiekia keletą milijonų žmonių visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Gyvendami šiuo žodžiu žmonės tarsi sudaro pasaulinio masto tinklą ir – dažnai tyloje – perkeičia savo gyvenamąją aplinką, siekdami galutinio tikslo – visuotinės brolystės. „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties Kūną“, – teigia Vatikano II Susirinkimas (Dei Verbum 21). Dabar labiau nei bet kada „krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“, o žmonės „gausiai aprūpinti Raštų maistu, kuris apšviečia protą, stiprina valią, uždega žmonių širdis mylėti Dievą“ (DV 23). Taip pat ir mūsų kartai dovanojamas atsinaujinimo raktas – atsigręžimas į Dievo Žodį. Jei norite užsiprenumeruoti „Gyvenimo žodį“, galite parašyti el. p. info@focolare.lt. Jį rasite ir interneto puslapyje fokoliarai.lt (rengiamos versijos taip pat ir vaikams bei paaugliams).


Jaun

imo iššūkis

Vido Venslovaičio nuotrauka

Tikėjimas be kaukių Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Gyvename visuomenėje, kurioje nesiliauja kalbos apie toleranciją. Dažniausiai ji skatinama rasių, lyčių lygybės, seksualinių pakraipų ir sutrikusių paauglių atžvilgiu. Retai kalbama apie toleranciją tikinčiajam. Tačiau problema – tikinčiųjų pajuoka – gyva ir aštri. O neretai ir patys tikintieji nesijaučia drąsūs išpažindami savo tikėjimą: nenorėdami apsijuokti ar susivaidyti, bando prisitaikyti prie daugumos.

Prietarų galia Man pačiai sunkiausia išlaviruoti tarp tikėjimo ir prietarų. Mūsų tautosaka turtinga ir pilna nuo senų laikų atklydusių prietarų. Daugybe jų vadovaujamės ir šiandien. Žinau, jog tikinčiam žmogui prietarai turi nieko nereikšti, kadangi pasitikime Dievu ir tuo, jog Jis mus veda. Kai apie tai mąstau viena – absoliučiai sutinku. Pačiai kvailai atrodo druskos barstymas per petį ar vengimas džiaugtis sėkme, „nes pabėgs“. Bet pakanka atsidurti greta kitų ir savo nuomonę išlaikyti jau sunkiau. Na, negi pradėsiu viduryje pokalbio ginčytis, sakydama, kad neprisišauksiu ligos vien apie ją kalbėdama. Nesinori ir šventės sugadinti, kai pagal senus papročius traukiami šiaudai ar metami burtai. Po teisybei, tada jaučiuosi nei šiaip, nei taip: lyg ir tą burtą mintyse atmetu, lyg ir man jis nieko nereiškia, o vis tiek traukiu, buriuosi ir atrodau patenkinta. Nes vengiu susipykti, o kito kelio, kaip elgtis tokiose situacijose, nežinau. Ir dar tie horoskopai. „Kas tu?“, – klausia naujas pažįstamas, ir jam tikrai nerūpi, ar esu vyturys, ar pelėda. Ne, jis domisi: Žuvys aš ar Vandenis? Numykiu, esą, nesvarbu, o jis nesiliauja: „Nežinai? Kada tavo gimtadienis? Tuoj pasakysiu ženklą“, – ir pradeda pagal jį vardyti mano asmenines savybes. Reikėtų tikriausiai rasti būdą nesukelti konflikto, o kartu Dievui ir savo tikėjimui likti visu kuo ištikimai. Mano mylimas dėstytojas kartą pasakė žodžius, įstrigusius man visam laikui: „Juokingi mes, dabartiniai lietuviai. Atseit, katalikų tauta. Visas krikščioniškąsias šventes išsijuosdami švenčiam. Prašom per jas ir laisvadienių. Bet rytais būtinai perskaitom internete savo horoskopą. Kai pakeliui į darbą kelią perbėga katė – sukam kitur. Vakare dar užeinam pas būrėją išsiaiškinti, kas mūsų laukia. O laisvalaikiu pamedituojam. Paskui šit stebimės, ko gi mums nesiseka

praktikuoti tikėjimo. Pabandytume pirmiausia praktikuoti sąžiningai – tada jau būtų galima kalbėti, kokiu vidumi žiūrime į pasaulį.“

Išpažinti tikėjimą Negali sakyti, jog šiuolaikiniame pasaulyje tikinčiųjų gerokai mažiau – toli gražu. Tačiau esant jaunam išties sunkiau rasti tikinčių bendraminčių. Noras pritapti, identifikuoti save tam tikroje grupėje – didžiulis. O jeigu grupė, į kurią papuolei, netikinti, gali kilti noras greta jų prisidengti populiaresne, madingesne kauke – netikinčiojo. Ar susikūrus tokią kaukę įmanoma neleisti, kad ji tave užvaldytų? Audronės (19 m.) pasakojimas. Esu iš mažo Lietuvos kaimelio. Mano namuose visada buvo priprasta sekmadieniais eiti į Mišias, kalbėtis apie tai, ką jose išgirdome, dalytis, kaip jautėmės. O ką jau kalbėti apie maldą prieš valgį ar kasdienius skaitinius. Visame kaime žmonės taip gyvena, ir jeigu kuris kaimynas Mišiose nepasirodydavo, eidavome po to teirautis, kaip jaučiasi, ar neapsirgo. Labai gražūs ryšiai, artima bendruomenė. Kai suėjo aštuoniolika ir įstojau mokytis į Vilnių, jaudinausi dėl daugelio dalykų: kaip seksis paskaitose, ar susirasiu draugų, kokia bus bendrabučio kambariokė. Net minties nebuvo, kad galėčiau jaudintis dėl tikėjimo. Bet atvažiavus viskas pasikeitė. Pirmiausia, kambario draugė paklausė, kas čia per knygelė ant mano spintelės prie lovos. Ten buvo Magnificat, taip ir pasakiau. Ji net nežinojo, kas tai yra. Papasakojau, palinksėjo, bet tikrai mačiau, kad nesuprato. Kai savaitgalį turėjau likti Vilniuje, pakviečiau kurso draugę kartu nueiti į sekmadienio Mišias; ji pagalvojo, kad juokauju. Nesakau, kad buvo sunku Vilniuje susirasti draugų, bet tie, su kuriais bendravau, tikrai labai skyrėsi savo pažiūromis. Buvo labai svarbu bent kiek pritapti ir tikrai nenorėjau būti „ta kaimietė, kuri pietauja Artuma 2015 m. gruodis

23


Veidu į vaiką

viena“. O besistengdama pritapti pajutau, kad imu tarsi ir gėdytis savo tikėjimo. Jaučiausi tarsi gyvenčiau dvigubą gyvenimą. Vilniuje skaičiau kambariokės žurnalą Žmonės ir šypsodavausi, kai kiti nepadoriai juokaudavo apie popiežių, o kiekvieną laisvą savaitgalį lėkdavau atgal pas tėvus, eidavau drauge su jais į Mišias, skaitydavau mažesniajai sesei Magnificat vaikams ir kalbėdavau maldą prieš valgį. Jaučiausi Dievą išduodanti ir per kiekvieną išpažintį atsiprašydavau už tą „netikrąją“ save, kokia esu Vilniuje. Bet paskui išsigandau. O jeigu ta „netikroji“ vieną dieną taps „tikrąja“? Vasara, kurią visą praleidau grįžusi į kaimą, davė man daug laiko apmąstymams. Šį rudenį pradėjau mokytis antrame kurse ir, manau, jau keičiuosi. Baimė, kas ką pagalvos, nedingo, bet stabdau save ir geriau jau patyliu, negu pritariu pokštui apie katalikus. Nežinau, kaip man seksis toliau, bet šiuo metu dar gana vieniša. Bandysiu ieškoti Vilniuje ir kitos – ne studijų – bendruomenės, kurioje galbūt pritapčiau su visu tikėjimu, taip, kaip man buvo įprasta. Jei jautiesi vienišas tikėjime, kreipkis į artimiausią Jaunimo centrą ir surask draugų: Kauno arkivyskupijos Jaunimo centras www.kajc.lt Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centras www.vajc.lt Kaišiadorių vyskupijos Jaunimo centras kaisiadorys.lcn.lt/kurija_kt/ jaunimoc Panevėžio vyskupijos Jaunimo centras alkc.lt Šiaulių vyskupijos Jaunimo centras siauliuvyskupija.lt/ kurija-ir-institucijos-2/ jaunimo-centras Telšių vyskupijos Jaunimo centras telsiai.lcn.lt/tvjc.htm Vilkaviškio vyskupijos Jaunimo centras vvjc.lt

DIEVO LINK Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Krikštas jau yra religinio ugdymo dalis, tačiau šis ugdymas nevyksta savaime, ir patys pirmieji metai jam yra esmiškai svarbūs. Bet kuris ugdymas turi išlaikyti teisingą pusiausvyrą.

Pirmųjų metų svarba Jei verčiame vaiką valgyti daugiau, nei jam reikia, sukeliame pasipriešinimo reakciją (žinoma, vaikas neleis sau mirti iš bado). Tačiau jei visiškai neduotume valgyti, jis tikrai mirtų, o jei duotume nepakankamai, sublogtų ir nebeaugtų, ir to, ko laiku negavo, jau nepavyktų kompensuoti. Jei nesistengsime su vaiku kalbėtis, užsiimti, atsiras didelis psichinės raidos atsilikimas, ir vaikas ims elgtis tarsi iš tiesų būtų sutrikusios raidos. Jei nemokysime mylėti (patirs didelį emocinį apleistumą arba jo įnoriai bus aklai tenkinami), vaikas užsidarys savyje ir nepatirs nei džiaugsmo būti mylimas, nei mylėti. Lygiai taip pat, jei su užsispyrimu versime vaiką laikytis jo amžiaus neatitinkančių religinių praktikų, jį, be abejo, atgrasysime. Tačiau jei nepadėsime labai anksti ir palaipsniui pažinti Dievą-Meilę, savaime jis to nesužinos, ir kuo ilgiau delsime, tuo bus sunkiau. Daugelis nusišypsos man kalbant apie religinį ugdymą nuo pirmųjų metų, pirmųjų mėnesių. Gal ir pats prieš 40 metų būčiau šypsojęsis. Tačiau visos krikščioniškos šeimos tai daro savaime, galbūt net nesuvokdamos svarbos. Kad tai svarbu, šiandien man akivaizdu, nes jau žinome, kokią didelę įtaką pirmieji mažylio metai padaro jo fizinei, psichinei ir emocinei raidai. Nesunku suprasti, kad tai galioja ir dvasinei plotmei. Vaikas dar nieko aiškiai nesuvokia, bet viskas jame įsispaudžia visam gyvenimui. Yra gestų, kuriuos jis tiesiog turi matyti ir pamažu prie jų pratintis (Kryžiaus ženklas, ikonos pabučiavimas…), yra melodijų ir žodžių, kuriuos turėtų girdėti: Jėzus, Dievas, Marija, „mylėti“… O turbūt pats svarbiausias dalykas – tėvų laikysena meldžiantis ir jos kasdieniškumas. Visa tai dar neįsisąmoninama, tačiau tokiame amžiuje nieko nėra nereikšmingo.

Kai atsiranda supratimas Pradėjęs kalbėti vaikas jau daug supranta ir paskui ne vienus metus elgiasi kaip nepailstantis tyrinėtojas, su džiaugsmu besimokantis, atrandantis tiek stebuklingų dalykų! Argi yra kitas palankesnis metas pažinti Kūrėją ir Jo stebuklus? a) Graži istorija Taigi, kartkartėmis galime jam papasakoti apie Dievą. Jis nieko nesupras? Žinoma, iš pradžių ne kažin ką. Bet mes patys susipraskime! Vaikas gan greit ims suvokti, kad egzistuoja transcendentinė būtis, Kūrėjas ir Viešpats. Ir galbūt daug geriau už mus suvoks

24

Artuma 2015 m. gruodis


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Dievą-Meilę, bent jau be didelių pretenzijų ir puikybės. Sakysite, kad jis dar išgyvena imančios meilės stadiją, dar tik dygsta mainais grįstos meilės daigai! Bet ar mes patys Dievo-Meilės atžvilgiu neišgyvename to paties, ar neretai Jo Meilė nebūna vienpusė? Dievo dovanų dydis be galo pranoksta mūsų nešamų Jam dovanų varganumą, o juk jaučiamės suaugę, subrendę! Kiek daug slėpinių patiria vaikas! Ar kada nors vėliau jis sugebės taip nuoširdžiai priimti slėpinius? Viskas jam atrodo nuostabu ir slėpininga. Jis mėgsta stebuklines pasakas. Tai kam sukti galvą ir kurti vis naujas, kartais visiškai absurdiškas istorijas apie supermenus, antžmogius, ateivius, užuot papasakojus tikrą žmonijos istoriją, kuri irgi yra ypatinga, neretai slėpininga, bet daug gražesnė ir galinti pamažu atvesti prie Jėzaus Kristaus? b) Melstis su vaiku Skatinkime vaiką melstis ir melskimės su juo visai trumpomis maldelėmis, kurioms pakaktų kelių žodžių. Mano žmona išmokė vaikus pasisveikinimo, kurį jie su džiaugsmu, iškėlę rankas, tardavo: „Sveikas, Jėzau, aš Tave myliu!“ Galima sukritikuoti, kad tai buvo tik žaidimas. Taip, šiek tiek, bet ir gerai, kad malda tokiame amžiuje panašesnė į žaidimą, o ne į baisiai nuobodų užsiėmimą. Svarbu tik tai, kad malda būtų kasdienė. Todėl gerai, jei vaikas matys savo tėvus besimeldžiančius, o ilgainiui labai pageidautina ir bendra šeimos malda. Neseniai dalyvavau labai prasmingoje maldoje su dvimečiu. Prieš vakarienę tėvai giedojo palaiminimo giesmę; išgirdęs žodžius „duona“, mažylis pirštų galiukais paėmė duonos riekę ir įspūdingai laikė ją rankose, kol giesmė baigėsi. Nežinau, ar tėvai išmokė jį taip daryti, tik girdėjau, kaip prieš vakarienę, laukdamas vėluojančio senelio, jis sakė: „Melstis Jėzui... su seneliu.“ Ir per visą giesmę, gana ilgą jo amžiui, vaikutis buvo visiškai ramus, susikaupęs, bet spinduliavo džiaugsmu. Baigiantis šiai maldai jis ištiesė duonos riekę tėvui, o jo gestas tarsi bylojo: „Amen!“ Dievas buvo tarp mūsų! Per visą šią maldą negalėjau atplėšti akių nuo švytinčio jo veido. Ar tokia mano laikysena buvo išsiblaškymas, ar labai nuoširdus šlovinimas?.. c) Vaikas bažnyčioje Labai svarbu, jog retkarčiais vaikas apsilankytų bažnyčioje ir net dalyvautų kokiose nors pamaldose. Užeiti į bažnyčią mažam vaikui įdomu kaip ir bet kur. Tačiau jam bus išskirtinai įdomu tuomet, kai mama, pasinaudodama proga, papasakos ką nors apie Dievą (jam

pritaikyta kalba, žinoma). Tada dar visai mažas vaikas įeina į bažnyčią pagarbiai (jei tėvų laikysena bažnyčioje skatina pagarbą) ir jaučia tos mums neregimos, mus pranokstančios, bet mus mylinčios Esybės buvimą. Daug lengviau vaikui kalbėti apie Jėzų pagal jo, o ne mūsų supratimą. Jei nuo mažens įpratinsime vaiką gerbti bažnyčią, neteks matyti, kaip šešiamečiai–aštuonmečiai, vos tik atėję, pradeda triukšmauti, nes niekas jiems nepaaiškino, kokia tai vieta. Mažas vaikas mėgsta pamaldas, jei jos ne per ilgos ir ne per dažnos. Jis elgiasi ramiai, jei retkarčiais kas nors žodžiu atkreipia jo dėmesį, kad vyksta kažkas slėpiningo ir sykiu nuostabaus, ir jei iš mūsų laikysenos suvokia svarbumą.

Kam sukti galvą ir kurti vis naujas istorijas apie supermenus, užuot papasakojus tikrą žmonijos istoriją, kuri irgi yra ypatinga, neretai slėpininga, bet daug gražesnė ir galinti pamažu atvesti prie Jėzaus Kristaus? Esu girdėjęs ne vieną suaugusįjį ir net kunigą, prieštaraujančius visai mažų vaikų buvimui bažnyčioje, nes šie blaško jų maldas! Kokie laimingi krikščionys, sugebantys visai nesiblaškyti per Mišias. Turiu prisipažinti, kad, deja, toks nesu! Jei išgirstu žavingą mažylio klegėjimą (neretai daug labiau religingą nei mano mintys) arba pamatau jį vaikštinėjant, man atrodo, kad taip gerasis Dievas ragina mane būti pamaldesnį. Visa tai jau yra mažųjų religinio ugdymo dalis. Tie garbūs nesiblaškantys krikščionys turėtų su gailestingumu suvokti, kad vaikai, jei bus įpratę lankytis bažnyčioje, dažniausiai elgsis gan tvarkingai. O jei ateina tik patriukšmauti, matyt, kitur jaučiasi geriau. Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Artuma 2015 m. gruodis

25


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

nediskutuotinas gėris ar nepakeliama našta?

Marijos Stanulytės nuotrauka

Natūralus šeimos planavimas:

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ laikotarpius bei sutinkant vis naujų žmonių, atsiduriančių įvairiausiose situacijose, įžvelgiu jų vis naujų. Bet tikrai džiaugiuosi straipsnio iškelta mintimi, kad pagaliau laikas pripažinti, jog šis kelias nėra vien tik svaigus, nepertraukiamas artėjimas vieno prie kito, ekstazė, kūno bei dvasios susiliejimas. Tai ir sunkus kasdienis darbas, atsisakymas ir askezė, aukojimasis ir aukojimas. Kaip, beje, ir pati santuoka. Ir tikėjimas. Siūlau kalbėti apie patiriamus sunkumus, apie tai, kaip jaučiamės, kaip su jais susidorojame ar nesusidorojame, ko išmokstame ir kur paaugame, o kur jaučiamės sugniuždyti, nesuprasti, neišgirsti, apriboti. Siūlau rašyti ir liudyti. Kaip sekėsi taisykles taikyti pradžioje? Vėliau? Su kokiais sunkumais susiduriate įvairiais gyvenimo tarpsniais? Kokios pagalbos ir iš ko gaunate/negaunate/tikitės? Ir galiausiai: dėl kokių motyvų ar privalumų vis dėlto liekate ištikimi šiam, būkim tiesūs – netradiciniam – gyvenimo būdui? Savo liudijimus siųskite Artumai. O mes pažadame šią diskusiją skatinti ir kurstyti, Artumos žurnalo puslapiuose aptarti tuos privalumus, kuriuos pastebime dirbdami su žmonėmis, ir kelti klausimus, į kuriuos nebūtinai turime atsakymus, dėl kurių savo ganytojų vadovaujamos turėtų diskutuoti bendruomenės. Amerikietiškasis straipsnis baigiamas kreipimusi į savo kunigus bei vyskupus ir, dar tiksliau, į šeimai skirto Vyskupų sinodo tėvus. Viliamasi nuoširdžios diskusijos ir naujų pastoracinių sprendimų, kuriais būtų atsižvelgiama į žmones, patiriančius iš buvimo šeima kylančių iššūkių. Tik noriu paklausti, kokie sprendimai čia turimi omenyje? Į ką prašoma atsižvelgti popiežiaus Pranciškaus atstovaujamos gailestingosios Bažnyčios, Sinodo tėvų ir savų ganytojų? Pasigailėti mūsų silpnų/pavargusių/įsitempusių ir leisti naudoti kontracepciją ar išgirsti, pripažinti, paguosti, paremti, suprasti ir būti šalia? Visiškai

Šių metų spalio Artuma perspausdino JAV jėzuitų savaitraščio America straipsnį „Pasitikint vienas kitu“; jame šeimos dalijosi, kad natūralus šeimos planavimas (NŠP), kurį kaip vienintelį moralų pastojimų reguliavimo būdą pripažįsta Katalikų Bažnyčia, praktikoje yra ribojantis, nepatikimas, keliantis santuokinių įtampų, o Bažnyčios sielovadininkai kalba tik apie privalumus naudojant NŠP, bet nutyli sutuoktinių išgyvenamus iššūkius. Straipsnyje išsakytos mintys sukėlė aštrių diskusijų tarp Lietuvos katalikų. Vieni pasijuto įžeisti keliamų ir jų pamatines vertybes besikėsinančių paklibinti klausimų, kiti lengviau atsiduso: „Pagaliau kažkas apie tai kalba.“ Esu dėkinga, kad Artuma šią diskusiją inicijavo. Tikiuosi, ji plėsis tiek žurnalo puslapiuose, tiek įvairiose Lietuvos bendruomenėse bei šeimose ir paskatins NŠP principus taikančius žmones patiems sau atsakyti, kodėl šį gyvenimo būdą renkasi. Pati esu NŠP mokytoja, Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro natūralaus šeimos planavimo konsultantė. Esu tas žmogus, iš kurio apie NŠP (neretai ir pirmą kartą) išgirsta didelė dalis Vilniaus sužadėtinių, besirengiančių Santuokai, ir išmoksta sutuoktinių porų, pasiryžusių šiuo keliu eiti. Bet visų pirma esu NŠP naudotoja, taikanti jį jau 10 metų ir liudijanti savo asmenine patirtimi, pati susidurianti su iššūkiais, eksperimentuojanti ir atrandanti naujų privalumų. Diskutuodama su žmonėmis apie NŠP privalumus ir trūkumus mokymų metu kaskart iš naujo turiu progą ir savęs paklausti: „O kas man svarbiausia?“ Pirmasis motyvas, dėl kurio nesvarstydama priėmiau sprendimą gyventi tik pagal NŠP principus, buvo, aišku, Bažnyčios mokymas. Žinią išgirdau laiku, tada, kai dar tik formavosi mano vertybės ir supratimas, todėl man neteko kovoti su patogiu pripratimu prie kontracepcijos. Dėkoju Aukščiausiajam, kad dovanojo man vyrą, gerbiantį mane ir mano pasirinkimus. Ir iki šiol šis motyvas mums yra stipriausias. Kiekvieną kartą atsakau sau: net jei nematyčiau nė vieno kito privalumo, vis tiek laikyčiausi NŠP. Laimė, privalumų ne tik matau  – einant laikui ir išgyvenant skirtingus šeiminio gyvenimo 26

Artuma 2015 m. gruodis


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

pritariu, kad reikia kalbėti apie laukiančius sunkumus iš kia ir specialių žinių, ir patirties. Tai labai jautrus dalyanksto ir tiesą bei stengtis kuo daugiau remti žmogaus kas, reikia daug kunigo įžvalgos ir jautrumo, o ne laikyvaisingumo tyrimus ir tyrėjus, mokytojus ir konsultan- tis tiktai išorinių taisyklių. <...> Kristus mums neuždėjo tus, sudaryti sąlygas jiems mokytis ir nuolatos kelti bei ant pečių naujos naštos, bet atskleidė, koks buvo Dievo atnaujinti savo kvalifikaciją, sudaryti sąlygas vykti moky- planas nuo pat pradžių.“ mams, kad žmonės galėtų tikėtis kvalifikuotos pagalbos. Taip pat svarbu ruošti sielovadininkus ir kunigus, nes Neabejokime, kad šie žodžiai skirti ir tiems, nemažai su problemomis dėl lytiškumo (ir nebūtinai kurie patiria kančių dėl siekio laikytis Dievo vien tik dėl NŠP) susiduriančių tikinčiųjų kaip autoriplano, susijusio su atvirumu gyvybei. tetingiausio patarėjo ieško būtent dvasininko, užduoda klausimų savo nuodėmklausiams, bet neretai susiduria su jų ribotumu, drąMan labai patiko straipsnis, nes rašiusieji nekiša, kaip stručiai, galvos sos priimti sprendimus ar net atvirai į smėlį. Kodėl nepakalbėjus apie sunkumus? Kodėl nepasidalijus savo kalbėti tokiomis temomis trūkumu ir patirtimi, net jei pradžioje buvo sunku? Kodėl vietoj nusivylimo neaiškios pozicijos nebuvimu. Kardinoparašius puikaus savo liudijimo? Ar geriau, kai vieni rožinius straipslas Audrys Juozas Bačkis po Sinodo nius rašo, o tuomet kiti galvoja – čia tikrai ne man, man tai nėra taip patvirtino: „Mums svarbu suderinti Bažnyčios mokymą, nuo kurio mes smagu. Suprantu, kad žmonės labai skirtingi: vienas lengvai pakelia nenukrypsime, su gailestinga sielosunkius išbandymus, o kitam įtampą kelia net maži pasikeitimai. Nevada. Viską darykime, kad būtų gaskubėkime jų smerkti, nes nežinome, kas – genetika, žaizdos, patirlima padėti šeimai, palydėti šeimą, tis  – tam padaro įtaką. Vienas garbus kunigas pasakojo, jog kartą vynesvarbu, kokioje padėtyje ji būtų. riškis jo paklausė, ar jis nori alkoholio. Kunigas atsakė, kad nenori. „Tai Neatstumkime jos. Sielovadinis pajokio čia tavo nuopelno, – tarė šis. – O aš noriu gerti visą laiką, kai tik lydėjimas yra esminis dalykas, ir čia esu blaivus, ir man sunku kovoti.“ Gyvename tarp paprastų žmonių. reikia mums visiems atsiversti, būti Ir labiau nei stebėtis, kodėl kitiems sunku, man svarbu suprasti Bažgailestingiems. Svarbus dalykas yra nyčios išmintį. Tikiu, kad Bažnyčia neturi ką pasiūlyti geriau nei NŠP. ir mūsų kunigų paruošimas. Čia reiTikiu, kad šventumas nepasiekiamas be aukos. Jei būtų lengva, nebūtų jokio nuopelno. Tačiau žmonės tai išgyvena skirtingai. Man visą jaunystę buvo sunku. Ir man svarbiausia suprasti, dėl ko aš tai darau – dėl Dievo, dėl Meilės, dėl Tikėjimo. Be to, priklausau nusidėjėlių Bažnyčiai. Ne šventųjų, bet nusidėjėlių (dėl to visi einam išpažinties). Būdami nusidėjėliai, tikrai galime pasidalyti, kaip neįmanomai sunku eiti šventumo keliu. O gal kam nors lengva? Pasidalykit! Vytautas

Kas moralu, o kas ne?

Pakomentuoti spalio numeryje pasirodžiusį tekstą „Pasitikint vienas kitu“ ir atsakyti į lapkričio „Artumoje“ reagavusių skaitytojų klausimus paprašėme kunigo prof. dr. Andriaus NARBEKOVO, VDU KTF Teologijos katedros vedėjo bei Santuokos ir šeimos studijų centro direktoriaus. Sunku suvokti, kodėl santuokoje gyvenant ir būnant ištikimiems, pvz., nutrauktas lytinis aktas (NLA) yra nuodėmė? Kokio didumo tai nuodėmė? Santuokinis lytinis aktas turi būti besąlygiškas savęs dovanojimas kitam. Kūno kalba sutuoktiniai pasako vienas kitam, kad jie besąlygiškai vienas kitą myli. Kai į tai įsiterpia kažkokia sąlyga, tai nebėra visiško dovanojimo aktas. Jonas Paulius II

teigė, kad sutuoktiniai, naudodami kontraceptines priemones, meluoja vienas kitam, nes aktas turėtų sakyti viena, o iš tikrųjų sako visai ką kita (mat žmonės meluoja ir kūno kalba). NLA yra vienas iš kontraceptinių metodų – jis kritikuojamas ir kaip nepatikimas, ir kaip psichologiškai sunkus, nors ir praktikuojamas jau nuo biblinių laikų. Lytiškumas ir santuokinis aktas skirti išreikšti meilei vienas kitam, ir

šis aktas turi būti atviras gyvybei. Jeigu to atvirumo nėra, šis veiksmas tampa „kontraceptinis“, nesvarbu, ar santuokoje, ar ne. Aišku, nuodėmės sunkumui daro įtaką laisvės laipsnis, o yda ir aistra mažina laisvę. Tad sutuoktiniai turi suprasti, kad neatitinkantys prigimtinės paskirties, neprokreaciniai veiksmai (pvz., NLA, masturbacija, analiniai santykiai ir pan.) yra nuodėmė prieš prigimtį (nes lytiškumas skirtas išreikšti meilei vienas kitam, dovanoti naują gyvybę; jei vadovaujamės kitais tikslais, elgiamės ne pagal prigimtį). Kartais sakoma: „Lytiniai santykiai ne santuokoje yra mažesnė nuodėmė negu masturbacija, nes ši yra prieš Artuma 2015 m. gruodis

27


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

prigimtį, o anie – kaip ir pagal prigimtį.“ Abu veiksmai yra moralinė nedarna, nes „iškrinta“ iš santuokinio skaistumo ribų. Skaistumas ir santuokoje, ir ne santuokoje apsaugo, kad žmogus nebūtų panaudotas, neprarastų savo orumo, kad viskas gyvenime, taip pat ir lytiškumas, būtų darnoje su pačiu asmeniu. Santuokinį skaistumą apima trys dalykai: aktas turi būti su sutuoktiniu (dėl to čia niekas nesiginčija); veiksmas turi būti besąlygiškas savęs dovanojimas (be jokio melo); veiksmas turi būti atviras gyvybei. Jei šie punktai pažeidžiami, santuokinis skaistumas jau

Marijos Stanulytės nuotrauka

yra problemiškas. Ir nereikia svarstyti, kur daugiau, o kur mažiau nuodėmės. Visos nuodėmės, susijusios su santuokinio skaistumo pažeidimu, yra sunkios. Laipsniuoti jų nereikia (pvz., kas mažesnė nuodėmė – oralinis ar  onanizmas). Juk, pvz., koks skirtumas, ar gausi 200, ar 300 metų kalėjimo?! Ar galima moraliai sulyginti neprokreacinius santykius su kontracepcijos naudojimu? Kontracepcijos naudojimas yra moralinis blogis, sunki nuodėmė. Bet lygiai taip pat sunki nuodėmė yra ir tie veiksmai, apie kuriuos jie kalba (vadinami Sodomijos veiksmais: masturbacija, oraliniai, analiniai santykiai, kurie nebūtinai turi būti tarp tos pačios lyties asmenų). Jeigu tai nuodėmė pati savaime, o ne dėl ją atliekančių asmenų, kad ir į kokį moralinį kontekstą dėsi, ji negali tapti „geresnė“; ji yra nuodėmė. 28

Artuma 2015 m. gruodis

NŠP reiškia, kad gana ilgai tenka susilaikyti nuo kūniško artumo ir dažnai poroms tai sukelia tikrai didelių įtampų ir konfliktų. Bet jeigu sakoma: „Už savo sutuoktinį galiu gyvybę atiduoti“, tuomet apie ką mes šnekam?! Įtampos neturėtų kilti, jeigu žmonės myli ir supranta vienas kitą. Tu supranti, kad žmona dabar yra po operacijos, ir būtų šventvagiška galvoti: jeigu dabar ji nesutiks, tai turėsiu padaryti kažkaip kitaip, nes turiu išsikrauti ir pan. Susilaikymas ir pagarba vienas kitam stiprina, o ne silpnina santykius. Nuodėmė niekada santykių nesustiprins. Tai tik trumpalaikis „ėjimas“. Ar tau žmogus svarbus, ar tu tik sieki patirti malonumą? Tada sutuoktinis tau yra priemonė išsikrauti. Viską kitaip padaryti sugebančių žmonių tarpusavio ryšys daug stipresnis. Skyrybų tarp jų būna labai mažai, nes požiūris į žmogų yra kitoks. Meilę ir artumą vienas kitam galima parodyti daugybe būdų. Aišku, negalima nuneigti, tai labai svarbi gyvenimo dalis. Bet jeigu žmonės vienas kitą myli, gerbia kito orumą ir nenori padaryti nuodėmės, tai manau, kad šitas kelias neturėtų jų apsunkinti. Sakoma, jeigu sunku celibate – trūksta tikėjimo. Jeigu nėra tikėjimo, viskas pasidaro sunku. Tiems žmonėms reikia augti tikėjime. Dabar yra taip, vėliau gal bus kitaip. Tai gali būti kelias. Dokumente „Vademecum nuodėmklausiams kai kuriais santuokinės moralės klausimais“ rašoma ir apie kontracepciją. Niekas nesako, kad tai lengva: priklauso nuo žmonių tarpusavio ryšio, temperamentų, bet išimčių darymas veda į situacinę etiką, kuri nepripažįsta moralinių absoliutų, arba dalykus, kurie niekada nepateisinami. Čia Bažnyčia ir sako: kontracepcija – vienas iš tų dalykų, kurie jokiomis aplinkybėmis nepateisinami.

Nuodėmklausys mums leido šitam periode praktikuoti NLA. Ar tai gali spręsti dvasios tėvas? Kunigai kartais dalija skirtingus patarimus; vieni sako vienaip, kiti kitaip. Tada žmogus pasimeta ir ieško trečio. Jei žmonės girdėtų iš visų aiškų atsakymą, jiems būtų viskas aišku. O kai jie girdi iš vieno vieną atsakymą, iš kito kitą, galvoja: „Ai, tokia čia ir nuodėmė. Vadinasi, čia yra nerimta.“ „Kadangi kūnų artumas yra ir fizinės, ir psichologinės partnerių gerovės bei jų, kaip poros, bendrystės pagrindas, NŠP naudojantys sutuoktiniai, kad apsisaugotų nuo nėštumo, skatinami išlaikyti stiprų fizinį artumą susilaikant nuo genitalijų sueities. Deja, net menkiausias kūnų artumas gali juos sujaudinti, o kai sueitis neįvyksta, dauguma patiria nusivylimą. <...> Didėja pagunda ieškoti fizinio atsipalaidavimo neteisėtais būdais. Vyrai ir žmonos gali pradėti šiauštis prieš savo sutuoktino artumą, bijodami padaryti nuodėmę.“ Prašome pakomentuoti šiuos minėto teksto teiginius. „Bijo“ žmogaus, nes bijo patekti į nuodėmės pavojų. Žmonės protingi ir laisvi, žino, ką gali ir ko negali daryti ir kokie bus padariniai. Jie žino, kaip vienam kitą sujaudinti. O žinodami, kad nenori patekti į nuodėmės pavojų, turi saugotis. Juk vienaip nusiteikę eina dirbti į sodą, kitaip į lovą, kai nori išgyventi santuokinį artumą. Iš ko susidaro nuodėmės pavojus? Jei jis prasideda tam tikrais veiksmais, kurie yra lytinių santykių preliudija, natūralu, kad sutuoktiniams reikia bijoti vienam kito; dažniausiai jie nesusivaldys ir nueis tais keliais, kurie bus neva mažesnė nuodėmė, bet iš tikrųjų nebus mažesnė. Dėkojame kunigui Andriui už atsakymus ir laukiame jūsų laiškų.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ko dar neaptarėme?

*

Gintautas VAITOŠKA Baigdami šį ciklą trumpai paliesime keletą su potraukiu tai pačiai gimčiai susijusių ir dar nenagrinėtų temų. Skaitytojas gali laikyti šį straipsnį savotišku anonsu temų, kurios Deo volente bus išsamiau aptartos atskirame leidinyje, į jį sudėjus ir tai, kas buvo publikuota šiame žurnale.

Homoseksualūs santykiai ir AIDS Paprasčiausias argumentas prieš homoseksualius santykius yra didžiulis užsikrėtimų ŽIV (žmogaus imunodeficito virusu) skaičius. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, 2010 m. homoseksualiai ir biseksualiai santykiaujantiems vyrams, nors jie sudaro 2 proc. visų tos šalies vyrų, teko 78 proc. naujų užsikrėtimų ŽIV. Panašius duomenis kasmet skelbia Roberto Kocho institutas Vokietijoje. Galima daryti išvadą, jog jei homoseksualūs santykiai Lietuvoje plis, daugės ir sergančių AIDS. Nors ir akivaizdus, šis argumentas labai nepopuliarus. Juo pradėjus pokalbį galima susilaukti tik atmetimo ir kaltinimų „fundamentalizmu“. Žinoma, galima būtų galvoti, kodėl AIDS siejimas su homoseksualiais santykiais kelia tiek daug pykčio. Ar čia neturi reikšmės dar klasikiniais laikais suprastas principas, kad mes visada mąstome įvaizdžiais (conversio ad phantasmata)? Daugiau protų pažadinsime, kai, kalbėdami apie potraukį tai pačiai gimčiai, susitelksime ne į kūną, o į jausmus – į sielos skausmą, susijusį su nepasitikėjimu savo vyriškumu ar moteriškumu. Tačiau paprasti kūniški faktai taip pat turi būti žinomi, nors jie ir labai „nepatogūs“. Kiekvienas medikas ar bent kiek su žmogaus anatomija susipažinęs asmuo supranta, kodėl egzistuoja didžiulė rizika užsikrėsti ŽIV homoseksualių santykių metu. Mūsų kūno organai turi aiškiai apibrėžtą paskirtį: naudojant juos ne pagal paskirtį, pažeidžiama jų gleivinė, ir ŽIV virusas patenka į žmogaus kraują. Būtent tai ir įvyksta vyrams, santykiaujantiems su vyrais. Natūralių vyro ir moters santykių metu užsikrėtimo galimybė daug kartų mažesnė. Tačiau, suprantama, ji didėja, jei organai naudojami ne pagal prigimtį – analinių santykių metu. Paprastai homoseksualūs vyrai turi daug partnerių, taip padaugėja ir galimybių užsikrėsti ŽIV. Kaip pripažįsta visi psichologijos vadovėliai, kompulsyvūs, dažni seksualiniai santykiai su skirtingais žmonėmis kyla iš giluminio asmens nerimo. Jo anaiptol nenumalšina karštligiškas nepatirtos tėvo meilės ieškojimas. Sielos skausmas gali būti išgydomas kitaip – apie tai kalbėjome praeituose skyriuose.

Homoseksualumas ir antikinė Graikija

Gerai žinoma, kad šioje garsioje civilizacijoje buvo paplitę vyrų santykiai su vyrais. Mažiau žinoma, kokia meilė tarp vyrų buvo laikoma garbinga, ar jai pritarė visuomenė ir kokios šių papročių priežastys. Galvojant apie priežastis, gali kilti klausimas: jei homoseksualaus potraukio esmė, kaip nekart kalbėjome, yra vaikystėje patirtų emocinių sužeidimų seksualizacija, ar gali būti, kad visi senovės Graikijos vyrai buvo taip sužeisti psichologiškai? Turint omenyje, kad homoseksualūs santykiai buvo paplitę, tokia galimybė skamba abejotinai. Reiškinio tyrinėtojai kalba apie situacinį arba laikiną homoseksualumą senovės Graikijoje. Tokia homoseksualumo rūšis sutinkama ir vėlesniais laikais ten, kur vyrai ilgesnį laiką leidžia su vyrais, – kalėjimuose, karo barakuose, apleistuose tos pačios gimties vaikų internatuose. Kada gimtinis potraukis „neranda“ kitos gimties asmens, o žmogus yra neskaistus, kaip tam tikru pakaitalu „pasitenkinama“ vyro santykiais su vyru. Tipiškas tokių santykių pavyzdys yra jų paplitimas Spartoje, kur berniukai augo kariniuose barakuose nuo penkerių metų amžiaus. Priešingai populiariems įsivaizdavimams, graikų polių visuomenė dėl homoseksualumo vertinimo nesutarė. Nemažai tėvų savo sūnus saugojo nuo suaugusių „mylinčiųjų“ (gr. erastes) viliojimo, vyrų santykiai su vyrais buvo nepopuliarūs tarp paprastų visuomenės sluoksnių. Rašytojai juos neretai pašiepdavo – pavyzdžiui, Eubulas, IV a. pr. Kr. komedijų kūrėjas, taip šaipėsi iš graikų karių, grįžusių iš Trojos apgulties, kad čia nepatogu ir rašyti. Priešingai dažniems teiginiams, prieš vyrų santykius su vyrais pasisakė ir Sokratas bei jo mokymą perteikęs Platonas. Tikslumo dėlei šį klausimą reikėtų nagrinėti išsamiau, tačiau pirmam įspūdžiui susidaryti užtenka paskaityti Puotą. Joje gražuolis Alkibiadas atsigula šalia Sokrato, stengdamasis jį suvilioti, ir yra pasmerkiamas gėdingai ramiam miegui šalia knarkiančio išminčiaus. Vėlesniame savo veikale Įstatymai Platonas griežtai smerkia vyrų santykius su vyrais, sakydamas, kad gimtinio akto tikslas yra pradėti vaikus. Kokie santykiai tarp vyrų buvo laikomi garbingais? Pirma – meilės objektas – eromenos (gr. „mylimasis“) – turėjo būti paauglys berniukas iki tol, kol tapdavo suau-

* Straipsnių ciklo „Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė“ pabaiga (XVII) Artuma 2015 m. gruodis

29


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

gusiu vyru. Kaip rašė žymusis Plutarchas, ant jaunuolio veido pradedanti želti barzda „išvaduodavo erastes nuo eroso tironijos“. Erastes senovės graikų kalboje reiškė „mylintįjį“, o įprastas berniukus „mylinčio“ vyro apibūdinimas buvo paiderastes (gr. pais, paidos – „berniukas“). Antra, pasyvus – „moteriškas“ – vaidmuo homoseksualiuose santykiuose buvo laikomas negarbingu – taip pat ir berniukams. Akivaizdu, kad šiais dviem dalykais senovės Graikijoje paplitę homoseksualūs santykiai labai skyrėsi nuo propaguojamų mūsų laikais. Kad taip kartais aukštinamas tų laikų homoseksualumas buvo pederastija (ar

pedofilija), pabrėžti nesinori, o tai, kad nebuvo leidžiami organų paskirties neatitinkantys santykiai, taip pat visiškai nedera su mūsų dienų homoseksualumo supratimu. Bet kokie gi buvo tada tų vyrų santykiai? Smalsiausiems skaitytojams paliksime nedidelę intrigą: jie, viliamės, šios „metafizikos“ išaiškinimą galės atrasti būsimame leidinyje.

Homoseksualumas, moterų teisės ir gender ideologija Nemažai daliai skaitytojų žinoma Stambulo konvencija dėl smurto prieš moteris prevencijos yra geras pavyzdys, kai moterų teisės yra naudojamos kaip Trojos arklys gender ideologijai įtvirtinti. Iš 11 tūkstančių konvencijos žodžių yra trys, apverčiantys pasaulį aukštyn kojom: draudimas diskriminuoti dėl „lytinės tapatybės“ (angl. gender identity). Jei konvenciją ratifikuos Lietuvos Seimas, bet kuris barzdotas vyriškis galės pa-

sivadinti moterimi ir persirenginėti moterims skirtuose kambariuose. Toks teiginys galbūt skamba neįtikėtinai, tačiau tokie dalykai vyksta plačiajame pasaulyje. Štai ką tik – šių metų lapkričio 4-ąją – šeimos vertybes ginanti spauda džiaugėsi, kad Hjustono miestas Jungtinėse Amerikos Valstijose nusprendė moterimis save laikantiems vyrams (transseksualams arba „translyčiams“, kaip jie dabar gražiai lietuviškai pavadinami mūsų tinklalapiuose) neleisti lankytis moterų tualetuose. Tačiau Mičigano valstijos Švietimo skyrius prieš mėnesį kai kurioms atsilikusioms mokykloms neleido neleisti mergaitėmis save laikantiems berniukams naudotis mergaičių persirengimo kambariais. Painoka: gender ideologija yra susijusi su „trečiąja feminizmo banga“, išlaisvinusia moterį ne tik nuo vyro priespaudos (pirmoji banga) ir reprodukcinės vergovės (t.  y.  vaikų gimdymo; antroji banga), bet ir nuo savo pačios kūno (nes galima būti arba nebūti moterimi paprasčiausiai to panorėjus). Dar pridėjus, kad pagrindinė genderizmo ideologė filosofė Judith Butler yra lesbietė, o berniukai, mėgstantys mergaičių persirengimo kambarius, yra homoseksualios orientacijos, aiškėja, kad gender ideologija ir pačių pažangiausių moterų teisės yra susijusios su homoseksualiu potraukiu. Na, ir dar aiškėja, kad norint šiuos linksmus dalykus aiškiau suprasti reikėtų dar vieno dvejų metų trukmės straipsnių ciklo. Į tai nesileisime. Šiuos klausimus nagrinėja Gabriele Kuby 2014 m. „Artumos“ leidyklos išleistoje knygoje Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas. Tačiau gender ideologijos ir homoseksualumo psichologines sąsajas, taip pat homoseksualumo ir pedofilijos, homoseksualių „santuokų“ ir įvaikinimo sąsajas, kai kuriuos istorinius homoseksualumo klausimus aptarsime būsimame leidinyje.

Gabriel Bunge Akedija: EVAGRIJAUS PONTIEČIO DVASINIS MOKYMAS Iš vokiečių kalbos išvertė Giedrė Sodeikienė Šioje knygoje skaitytojams pristatomas vieno iš Dykumos tėvų Evagrijaus Pontiečio (apie 345–399 m.) dvasinio mokymo palikimas – jo veikalai ir asmeninių išgyvenimų patirtis. Autorius Gabriel Bunge gilinasi į visais laikais aktualų Evagrijaus dvasinio mokymo aspektą – akediją, apžvelgdamas jos priežastis, raišką ir galimas gydomąsias priemones. Knygą išleido leidykla „Vox altera“

30

Artuma 2015 m. gruodis


Akiračiai

Šv. Ambraziejus Milanietis Šventasis Ambraziejus Milanietis yra vienas iš keturių didžiųjų Bažnyčios mokytojų greta šventųjų Jeronimo, Grigaliaus Didžiojo ir Augustino. Išskirtinis buvo jo gyvenimas, jis pats ir jo darbai. Šis šventasis narsiai kovėsi su erezija, sektomis, tapo bažnytinės muzikos tėvu, siekė Bažnyčios ir valstybės vienybės, IV a. įžiūrėjęs abipusį gėrį kaip vienai, taip ir kitai šaliai. Nors gyveno tik apie 60 metų, nepaprastai daug nuveikė Bažnyčios ir žmonių labui. Laikomas vyskupo idealu.

Kilmė, vaikystė, jaunystė Skirtingai nei kiti čia paminėti Bažnyčios mokytojai, Ambraziejus gimė ne pagonių, konvertitų, neofitų, o autentiškų krikščionių šeimoje. Kilmingoje, turtingoje, priklausančioje imperijos elitui, todėl turėjo galimybę gauti puikų išsilavinimą. Tiksli jo gimimo data nežinoma. Spėjama, kad gimė Tryre (dab. Vokietija) apie 337–340 metus. Tėvas, taip pat vardu Ambraziejus, buvo Galijos prefektas (gubernatoriaus atitikmuo), o Galijai priklausė dabartinė Belgija, Liuksemburgas, dalis Nyderlandų, dalis Vokietijos, Prancūzija, šiaurinė Italija, Šveicarijos pietūs ir Ispanija. Būsimas šventasis – jauniausias iš trijų šeimos vaikų, turėjo seserį Marceliną, vėliau tapusią vienuole, ir brolį Satyrą. Pasakojama, kad išnešus mažylio lopšį į lauką atskrido bičių spiečius ir nutūpė kūdikį. Visi apmirė, bijojo krustelėti, o bitutės paropinėjo, net nulindo į pravirą vaikelio burnytę ir nuskrido jo nenuskriaudusios. Tada tėvas sušuko: „Šitas bus saldus!“ Taip ir nutiko pačia geriausia perkeltine prasme. Kai mirė tėvas, motina su trimis vaikais grįžo į Romą. Abu berniukus ėmėsi mokyti kunigas Simplicianas, po daugelio metų tapsiantis Ambraziejaus įpėdiniu – Milano vyskupu. Vėliau Ambraziejus ir Satyras tęs mokslus ir įgis teisininko profesijas. Dar teisės studijų metais išryškėjo ypatinga, jau tada stebinusi būsimo šventojo iškalba. Jaunas oratorius mokėjo įtikinti, sutaikyti, išspręsti ginčus geruoju. Nenuostabu, kad sparčiai kilo pasaulietinės karjeros laiptais. Trisdešimtmetis Ambraziejus – Ligūrijos ir Emilijos provincijų konsulas (valdytojas), reziduojantis Milane.

IV amžius Romos imperijoje Imperija tuo metu braškėjo traškėjo per visas siūles. Dar blogesni dalykai dėjosi Bažnyčioje. Dauguma gyventojų buvo pagonys, klestėjo erezijos, plito sektos. Ypač aršūs buvo arijonai, nepripažinę Švenčiausiosios Trejybės ir ginčiję Kristaus dievystę. Šitoje religinėje makalynėje jie taip įsigalėjo, kad net dalis vyskupų tapo arijonais. Kadangi imperatorius Konstantinas uždraudė krikščionių persekio-

Šv. Ambraziejus. Milano Šv. Ambraziejaus bazilikos mozaika, manoma, sukurta pagal tikrą portretą. Italija, V a.

jimą, šie eretikai, tokiais save laikę, kėlė galvas vis aukščiau. Net imperatoriaus dvare jų įtaka pasidarė labai didelė. Krikščionybei kilo rimtas pavojus. Tuometinis Milano vyskupas irgi buvo arijonas. IV a. žmonės Krikšto sakramentą priimdavo vėlai, netgi lūkuriuodavo tai daryti. Jie galvojo, jog pasikrikštijus paskutinę akimirką ar bent esant brandaus amžiaus bus nuplautos visos nuodėmės. Į Krikštą žiūrėta labai pagarbiai ir atsakingai. Siekta, kad jį priimtų sąmoningai. Tad nenuostabu, kad 34 ar 36 metų Ambraziejus vis dar buvo laukiantis Krikšto katechumenas.

Posūkis gyvenime Jaunas konsulas plačiai garsėjo mokėjimu sutaikyti žmones, geruoju išspręsti konfliktus. Niekas nenustebo, kai imperatorius, mirus senajam vyskupui ir renkant naują Milano vyskupą bei kilus peštynėms tarp tikratikių krikščionių ir eretikų arijonų, pasiuntė Ambraziejų nuraminti minios bazilikoje ir padaryti tvarkos. Tai buvo normalu. Vos Ambraziejui pradėjus kalbėti ir kviesti į santarvę bei ramybę, mažas vaikutis staiga tyloje garsiai sušuko: „Ambraziejus vyskupas!“ Tada visi esantieji bazilikoje irgi garsiai ėmė šaukti: „Ambraziejus vyskupas!“ Visuotinai buvo pripažinta, jog vaiko lūpomis pats Dievas žmonėms pasakė, ką jie turi išsirinkti sau vyskupu. Bet... Bet Ambraziejus ne tik pasaulietis, jis net nekrikštytas! Tačiau netgi pats imperatorius pritaria tokiai kandidatūrai! Vargšas Ambraziejus, supratęs atsakomybės naštą ir savo nepasiruošimą, ėmėsi žygių, kad sukeltų nepasitenkinimą savo asmeniu ir žmonės pakeistų sprendimą. Jis nepelnytai nubaudė kelis milaniečius, pasikvietė į savo rūmus laisvo elgesio moterų. Ir ką?! Ogi minia šaukė: „Mes prisiimame tavo nuodėmes! Tekrinta jos ant mūsų galvų!“ Tada visai netekęs vilties Ambraziejus naktį pabėgo iš miesto. Per naktį tamsoje jojo, o išaušus pamatė, kad jis prie Milano sienos vartų! Supratęs tai kaip Dievo valią, sutiko būti vyskupu. Ambraziejų skubiai pakrikštijo ir po aštuonių dienų konsekravo. Artuma 2015 m. gruodis

31


Akiračiai

Studijuojantis ir rašantis vyskupas Didelis eruditas, intelektualas Ambraziejus vis dėlto neturėjo vyskupui reikalingų teologinių žinių. Ir jis pradeda mokytis. Mokysis iki pat mirties. Iš visų ankstyvųjų krikščionybės autorių jam artimiausias Origenas. Tačiau gerai išstudijuoja ir Klemensą Aleksandrietį, šv. Atanazą, šv. Bazilijų Didįjį, šv. Kirilą Jeruzalietį ir kt. Puikiai pažindamas graikų filosofiją ir literatūrą (pats gerai mokėjo graikų kalbą), viską, kas yra geriausio senojoje Heladės kultūroje, siejo su savo krikščionišku mąstymu ir naudojosi Antikos autorių lobynais. Ir be perstojo pats rašė, nes teologinės literatūros, tinkamos tam laikmečiui, labai stigo. Iki mūsų laikų išliko 29 dideli jo veikalai, 91  laiškas, keliolika atskirų homilijų, Šv. Ambraziejus (krikštija šv. Augustiną?). Veisenau liturginiai himnai. Beveik viPasionaro miniatiūra, Šveicarija, apie 1170–1200 m. suose Ambraziejaus darbuose jaučiama Origeno įtaka. Geriausi tekstai yra apie askezę ir homilijos. Dauguma jo darbų aktualūs ir mūsų laikais.

Vyskupas ganytojas Ambraziejus kaip vyskupas ir dabar yra pavyzdys vyskupams. Tuoj po konsekracijos didžiulius savo turtus išdalijo stokojantiems ir Bažnyčios reikmėms. Pas jį galėdavo ateiti pagalbos, patarimo bet kuris žmogus, nes buvo prieinamas visiems. Sakydavo ypatingus pamokslus, paprastus, kiekvienam suprantamus, bet suvirpinančius širdį ir nepaliekančius abejingų. Amžininkai rašė, kad Ambraziejus garsiai nešaukdavo, kalbėdavo ramiai, tačiau bazilikoje būdavo taip tylu, kad girdėdavai musę skrendant. Žmonės gaudydavo kiekvieną jo žodį. Jis krikštijo, klausė išpažinčių, aukojo šv. Mišias, laidojo, lankė ligonius, steigė prieglaudas, ligonines, t.  y.  be savo vyskupiškųjų darbų, darė ir visa, kas tenka paprastam kunigui, kaip dabar pasakytų, pilnu krūviu. Žmonių meilė ir pagarba jam buvo neapsakomi. Gyveno itin asketiškai. Melsdavosi septynis kartus per dieną, penkias dienas per savaitę pasninkaudavo. Maža to, kasdien iki pietų visai nieko nevalgydavo ir negerdavo. Ypač rūpindavosi atsivertimais. Buvo labai nuolankus. Kaskart krikštydamas žmogų, nuplaudavo jam kojas. Jam buvo svetimas bailus atsargumas, baimė būti apgautam, išduotam bei nepasitikėjimas. Gelbėdamas patekusius bėdon net išlydydavo auksinius ir sidabrinius liturginius indus, žvakides ir, pardavęs tauriuosius metalus, brangakmenius, išpirkdavo karo belaisvius, sušelpdavo tuos, kam būdavo visai blogai. Garsėjo kaip ypatingas egzorcistas. 32

Artuma 2015 m. gruodis

Krikščionybės gynėjas Būdamas reto talento pamokslininkas, puikiai išstudijavęs Šventąjį Raštą bei žymiųjų autorių darbus, Ambraziejus tapo stipriu arijonų ir kitų eretikų oponentu. Kaip minėta, arijonai turėjo tvirtas pozicijas. Imperatorė regentė Justina, valdžiusi už nepilnametį sūnų, buvo arši arijonė. Ji įsakė vieną iš trijų didžiųjų Milano bažnyčių atiduoti arijonams. Ambraziejus su savo šalininkais užsidarė joje ir meldėsi, o daugybė žmonių saugojo šventovę išorėje. Kariuomenės apgultis truko du mėnesius, kol pagaliau imperatorės kareiviai pasitraukė. Ambraziejus nepakentė prievartos ir pripažino tik taikų pasipriešinimą. Jis netgi aplenkė laiką daugiau nei 1 500 metų, siekdamas panaikinti mirties bausmę. Jam tepavyko atidėti egzekucijas 30 dienų, bet ir tai daug reiškė, nes suteikė naujų galimybių nuteistiesiems gintis. Kaip anksčiau užsiminta, pagonių imperijoje irgi netrūko. Ambraziejus ėmėsi ir šio reikalo. Jo nuopelnas, kad dauguma pagonybės apraiškų priblėso, kol galiausiai visai išnyko. Sunkus darbas nugesinant arijonų sektą ir erezijas, atrodytų, buvo ne vieno žmogaus jėgoms, bet Ambraziejus nuveikė lemiamą jo dalį. Nepriekaištinga reputacija ir žmonių meilė teikė didžiulį moralinį autoritetą, ir tai Ambraziejui jo veikloje nuolatos labai pagelbėdavo. Savo įtaka jis pasiekė, kad arijonai nebebūtų renkami vyskupais, o stabmeldžių šventes taip suderino su krikščioniškomis, kad pagonys nė patys nepajuto, kaip pasidarė Kristaus išpažinėjais. Kai valdžią perėmė krikščionis imperatorius Teodosijus Didysis, Ambraziejus ypač aktyviai veikė ta kryptimi, kad tikėjimas suvienytų valstybę, o pati valstybė būtų visiškai lojali krikščionybei.

Asmenybė ir klaidos Jau minėta, kad Ambraziejus pasižymėjo retu išsilavinimu, ypatingu oratoriaus talentu ir gebėjimu visus sutaikyti. Bet nebuvo atlaidus šiurkščiai klystantiems, be to, neskirstė žmonių į „didelius“ ir „mažus“. Kai imperatorius Teodosijus Didysis nubaudė už maištą tesalonikiečius, įsakęs nužudyti septynis tūkstančius niekuo dėtų žmonių, Ambraziejus neįleido jo į bažnyčią ir pareikalavo, kad valdovas viešai atgailautų. Imperatoriui teko paklusti. Beje, jis išprašė iš presbiterijos valdančiuosius ir privertė juos sėdėti su paprastais žmonėmis. Kad numaldytų konfliktus ir nekiltų karų ar neramumų, dažnai imdavosi diplomatinių ir beveik visada sėkmingų misijų. Nors ir koks ypatingas, šis šventasis irgi klysdavo, nes buvo tik žmogus. Kai krikščionys sudegino žydų sinagogą, imperatorius pareikalavo, kad ji būtų atstatyta. Ambraziejus tai padaryti atsisakė. Mat visi, kas ne krikščionys, jo galva, buvo verti pasmerkimo klaidatikiai. Sinagogą atstatė imperatorius... Ambraziejus elgėsi šiek tiek kaip antifeministas, bet nepamirškime, kad tai buvo IV amžius! Jo supratimu,


Akiračiai

moteris nebuvo sutverta pagal Dievo panašumą (nes iš Adomo šonkaulio), todėl ji, nors ir žmogus, vos vos menkesnė už vyrą. Na, tik truputėlį... Nieko nepadarysi, tokie buvo laikai! Kaip atrodė Ambraziejus? Amžininkų liudijimais, buvo liesas, su ūsais ir barzda, neaukšto ūgio, bet aukšta kakta, nuolat šiek tiek pakeltu kairiu antakiu. Pasižymėjo įgimta elegancija ir puikiomis manieromis – bruožais, su kuriais gimstama ir kurių neįmanoma iki tokio lygio išmokti. Mokėdavo įsakyti, bet taip, jog atrodydavo tarsi prašymas, kurį norėdavosi patenkinti. Suprato milžinišką muzikos daromą poveikį žmogui, todėl įvedė bendrą visų esančiųjų bažnyčioje giedojimą. Iki tol giedodavo specialūs giesmininkai. Patobulino giedotinę psalmių maldą, pats kūrė jas ir himnus. Ant jo paklotų pamatų vėliau augo ir vystėsi grigališkasis choralas.

Paskutiniai metai Kad ir kokia tvirta sveikata pasižymėtų žmogus, viskam yra ribos. Ilgai trunkančios maldos, uoli ganytojiška tarnystė, milžiniškos vyskupijos administravimas, itin produktyvus rašymas, nuolatinis savęs lavinimas daug skaitant, dažnokai pasitaikančios diplomatinės taikdariškos misijos, rūpinimasis socialine Bažnyčios veikla ir

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus:

„Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen. Malda kanonizacijai priartinti

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...

visa tai sykiu su nepaprastai griežta askeze! O kur dar naujų bažnyčių statyba (tikinčiųjų daugėjo ir esamose nebetilpo), prieglaudų, ligoninių steigimas! Visa tai pakirto Ambraziejaus, atvedusio į Bažnyčios glėbį Augustiną, psichologiškai stiprinusio jo motiną Moniką, nutiesusio kelią Grigaliui Didžiajam, sveikatą. Nesulaukęs nė 60-ies metų pasiligojo. Savo darbuose buvo daug rašęs apie Paskutinį teismą, pabrėždavo, jog gyvieji maldomis gali ir turi pagelbėti esantiesiems skaistykloje. Taigi, jam susirgus, artimiausi bičiuliai dvasininkai jau meldėsi jo namuose. Kartais prie ligonio lovos pasikalbėdavo ir apie tai, kas galėtų jį pakeisti. Visai silpnas Ambraziejus atmerkė akis ir pasakė, kad tai turėtų būti jo buvęs mokytojas Simplicianas, kuris „nors senas, bet dar stiprus“. Ambraziejus mirė 397 m. balandžio 4 dieną, Didįjį penktadienį. Jo palaikai ilsisi Milano Šv. Ambraziejaus bazilikoje kartu su šventųjų Kosmo ir Damijono palaikais. Kulto diena – gruodžio 7-oji. Šv. Ambraziejus yra bitininkų, naminių gyvūnėlių, Prancūzijos kariuomenės komisariato, Milano, Bolonijos ir visų vyskupų globėjas. Parengė Vanda IBIANSKA

Išgirstos maldos „Ligonių ir vargdienių guodėjau <...> Lietuvos vaikų Dievui užtarėjau, melski už mus!“ – be kitų, ir šiais žodžiais kreipiamės į palaimintąjį Jurgį Matulaitį kalbėdami jo litaniją. Tai tarsi palaimintojo dangiškoji „specializacija“ ir darbas – padėti ligoniams ir bėdoje esantiems, paguosti juos. Siūlome dar vieną liudijimą apie Matulaičio pagalbą. Mūsų dukra Deima 2011 m. balandžio mėnesį susirgo leukemija. Jai tuomet nebuvo nė dvejų metukų. Keletą kartų net buvo kovojama dėl jos gyvybės. Abu su vyru išgyvenome labai sunkų laikotarpį, taip pat seneliai ir artimieji. Visi meldėmės ir prašėme Visagalio Dievo ir visų šventųjų pagalbos, kad pasveiktų mūsų mažylė. Keletą kartų buvo aukojamos šv. Mišios, taip pat už Deimą buvo kalbama novena Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų metu 2011 m. Marijampolėje. Įvyko stebuklas ir dukrytė pasveiko. Esam giliai įsitikinę, kad mūsų maldas išgirdo Matulaitis ir jo dėka mūsų dukra šiandieną su mumis. Kreipkitės į palaimintąjį užtarimo visuose savo reikaluose ir sunkumuose! Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Artuma 2015 m. gruodis

33


Sveikata

Vyriški reikalai Kai kuriose gyvenimo situacijose vyrai – kaip vaikai. Tenka jais pasirūpinti, o geriausiai tą gali juos mylinčios moterys. Ypač kai sutrinka vyrų sveikata, tuo labiau intymių vietų sveikata. Jie kentės, bijos, gėdysis pasisakyti, bandys gydytis slapta ir galiausiai pasiskųs tik tada, kai jau nebegalės... kentėti. Sutrikusi prostatos funkcija atsiliepia ir to vyro moters savijautai, šeimos vaisingumui, poros santykiams. Paslaptim apgaubtas ir svajingai antrąja vyro širdimi vadinamas organas yra priešinė liauka, graikiško riešuto dydžio mėsos gumulėlis po šlapimo pūsle, apgaubiantis šlaplę – šlapimo ištekėjimo kanalėlį. Prostatoje gaminasi ir orgazmo metu į šlaplę išteka balkšvas skystis, sudarantis didžiąją spermos dalį. Būtent dėl šio skysčio savybių spermatozoidai lieka judrūs ir gyvybingi nepalankioje jiems moters lytinių organų aplinkoje. Dėl žiniasklaidos suformuotų stereotipų, išgirdus žodį „prostata“, pirmiausia pagalvojama apie vėžį ir impotenciją. O statistika byloja taip: dažniausia prostatos liga – jos audinių išvešėjimas, adenoma arba gėrybinė prostatos hiperplazija. Tai nustatoma vienam iš dešimties keturiasdešimtmečių, o iš aštuoniasdešimtmečių jau devyniems. Ligą sukelia dėl amžiaus persitvarkiusi vyro lytinių hormonų pusiausvyra. Su seksualiniu pajėgumu tai nelabai susiję, adenoma

pasireiškia šlapinimosi sutrikimais – šlapimo nelaikymu arba susilaikymu, silpna srove, kėlimusi naktį šlapintis. Apie trečdalis vyrų tarp 25 ir 60 metų perserga prostatitu – priešinės liaukos uždegimu. Kai ligos forma ūminė, karščiuojama aukšta temperatūra, skauda kirkšnius, pilvo apačią, sėklides, sunku pasišlapinti, šlapinantis skauda. Toks ligonis pateks į skubios pagalbos skyrių ligoninėje. Rizikos faktoriai susirgti ūmiu prostatitu – lytinių organų traumos, sėdimas darbas, važiavimas dviračiu, jodinėjimas, sušalimai ir perkaitimai, kentėjimai nesišlapinant ir nesituštinant, seksualinė abstinencija arba palaidas lytinis gyvenimas. Daug dažniau prostatitas būna lėtinis; juo susergama iš karto arba po persirgto ūminio. Tai labai varginanti, ilgai trunkanti ir sunkiai gydoma liga. Pasireiškia dažnu noru šlapintis tiek dienos, tiek ir nakties metu, negalėjimu ištuštinti pūslės iki galo, skausmingu šlapinimusi, čiurkšle „be spaudimo“, sunkuma, buku skausmu tarpkojyje, gaktos srityje, seksualiniais nesklandumais (sumažėjusiu lytiniu potraukiu, silpna erekcija ir orgazmu), apatinės nugaros dalies skaudenimu netgi sėdint. Prostatos vėžys pasitaiko rečiausiai, bet yra grėsmingas, jei nenustatomas laiku ir išplinta. Dažniausiai prostatos vėžys neagresyvus ir vystosi pamažu garbingo amžiaus vyrams, sukeldamas šlapinimosi sutrikimų, panašių kaip sergant gerybine adenoma. Todėl visi vyresni kaip 45-erių vyrai turėtų kasmet pasitikrinti pas urologą. Geriau jau urologo pirštas, tiriantis prostatą per tiesiąją

žarną, negu likimo pirštas, grūmojantis vėlyvojoje vėžio stadijoje. O impotencija tikrai nėra dažniausia prostatos ligų priežastis. Pagrindinės erekcijos sutrikimų priežastys: psichikos sutrikimai (baimė, depresija, nerimas, įvairios psichinės ligos), organizmo ligos (aterosklerozė, inkstų, kepenų, kvėpavimo organų ligos, urologiniai sutrikimai), vaistai, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholis, narkotikai). Neretai erekcijos sutrikimus sukelia ne viena, o kelios priežastys. Apie tyrimus ir gydymo metodus čia nekalbėsime. Kiekvienu individualiu atveju juos geriausiai parinks specialistas. Tiesiog raginu: vyrai, mylėkite savo žmonas, ką negero pajutę – pasisakykite, neužleiskite ligos iš baimės ar gėdos, nueikite pas urologą, pedantiškai laikykitės gydymo rekomendacijų, pasidomėkite apie prostatos ligas rimtuose šaltiniuose. O jūs, moterys, klauskite savo vyrų, kaip jie jaučiasi, nesmerkite ir nesityčiokite. Šiuose reikaluose mes labai pažeidžiami. Daugelio ligų, taip pat ir prostatos profilaktikai ar šiaip norint išvengti problemų gyvenime svarbu saikas, taisyklinga mityba, kūno ir intymaus gyvenimo kultūra, dvasinė higiena (kasdienė malda), susilaikymas iki vestuvių ir ištikimybė po jų (būtinai abiejų suinteresuotų šalių).

James Martin. ABATIJA Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė Romanas Abatija – tai pasakojimas apie praradimo skausmą ir gebėjimą atsitiesti, gyvenimo tuštumą ir jo prasmę, abejones ir supratimą, apie kankinantį klausimą: „Kodėl tai nutiko būtent man?“ Nelaiminga, sūnaus netekusi Ana kenčia ir sunkiai įveikia ją užklupusią neviltį. Buvęs talentingas architektas Markas dirba vienuolyne dailide ir tyliai stebi, kaip gyvenimas krypsta kita linkme, nei jis norėtų. Abatą Paulių kartais kankina abejonės, ar nutaręs užsidaryti vienuolyne priėmė teisingą sprendimą. Visi šie žmonės susitinka abatijoje, ir tas susitikimas pakeičia jų gyvenimą.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

34

Artuma 2015 m. gruodis


Gyvenimas kaip senas vynas

Ty l a Vanda IBIANSKA Tokie jau esame, kad mūsų smegenys nuolat plepa. Mintys, mintelės, minteliūkštės jose sukiojasi tada, kai dirbame. Turiu omenyje tas, kurios su darbu nieko bendro neturi. Kažkaip šalia tų „darbinių“, besibraudamos į jas ir trukdydamos. Jei tylėdami ką nors darome buityje, galvoje vis vien juda, kruta, zyzia reikšmingesnės ir visai bereikšmės minčiukės. Tylėti smegenys nemoka. Neurofiziologai sako, kad miegant mūsų galvose vyksta smagi erzelynė, kartais prasiveržianti sapnais, o kitą sykį neva nežinia kodėl subjurusia nuotaika ryte. Arba džiaugsminga. Tiesa, tada paprastai prisimename sapnavę malonų sapną. šventės savo neramias, nuolat plepančias smegenis turime sudrausminti ir nuraminti. Jų nutildyti neįmanoma, bet galvoti dera ne apie karjerą, pinigus, darbą, tarpusavio santykius. Tai susikaupimo ir tylos metas. Kai labai, labai laukiame, pašalinės mintys savaime nuplaukia į šalį. Lieka tai, kas svarbu. Savojo gyvenimo prasmės, sąžinės sąskaitos, nepadarytų artimo meilės darbų apgailėjimas. Ruošimasis nuoširdžiam ir giliam Atgailos ir Sutaikinimo sakramentui. Ir įžvalgos apie Mesiją, gimusį tam, kad dovanotų mums amžinąjį gyvenimą per savo kančią ir žemiškąją mirtį ant kryžiaus.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Štai tokie esame. Sutvėrimai, turintys nuolat pliauškiančias, tauzijančias smegenis. Gerai tai ar blogai? Manau, kad gerai, nes Dievas mus tokius sukūrė, puikiai žinodamas, ką daro. Visa, ką Jis sukūrė, yra gera. Kita kalba, kaip mes naudojame sudėtingiausią pasaulyje instrumentą. Dažniausiai mintijame niekus, galvojame apie neesminius, antraeilius dalykus. Apie svarbius – kur kas rečiau. Pvz., Jono ar Kazio galva užimta tokiais dalykais, kaip keisti automobilio tepalus ar dar palaukti, neapleisdama kirba mintis, kaip atsakyti į šefo mobingą, kaip seksis „Žalgiriui“ ateinantį sezoną ir t. t. Daiva, Nijolė ar Agnė galvoja apie skyrybas, Zitos kailinius ar – o, siaube! – ar išsipildys jos horoskopo „pranašystės“. Prisipažinkime sau atvirai ir sąžiningai: ar dažnai galvojame apie Dievo meilę mums, savo nusidėjimus ir gyvenimą pagal Kristaus nurodymus, taip suprantamai ir aiškiai duotus Evangelijose? Nedažnai. Tai jau tikrai. Jei būtų kitaip, pasaulyje gyventume daug lengviau, paprasčiau ir džiugiau. Mes, krikščionys, turime dvi ypatingas šventes: Kristaus Gimimo – Kalėdas ir mūsų visų išganymo – Velykas. Kalėdos yra tarsi po kelių mėnesių ateisiančių Velykų, didžiausios mūsų šventės, Kristaus Prisikėlimo, preliudija, Velykos yra kančios ir didžiosios pergalės šventė, Kalėdos  – džiaugsmingas mus išvaduosiančio Kūdikėlio Gimimo minėjimas. Kiekvieno vaikelio gimimas yra milžiniškas džiugesys. Bet šis Kūdikis ypatingas. Jis ne tik Motinai ir dangiškajam Tėvui, bet ir mums pats brangiausias, nes tas Kūdikis – Dievas. Jeigu kiekviena besilaukianti moteris ir jos vaikelio tėvas išgyvena ypatingus jausmus, tai ką kalbėti apie mus, belaukiančius visų mūsų, žmonių, Išganytojo Gimimo! Adventas yra laukimas. Didelio ir svarbaus įvykio laukiame tyloje. Tas keturias savaites iki Kūdikėlio Gimimo

Bet ką mes darome? Paverčiame šią didingą šventę dažniausiai niekam nereikalingų dovanų dalijimu. Paprastai jos teikia džiaugsmą tik pačiam dovanotojui. Gavusiajam – retokai. Eglutė, kalėdiniai papročiai, vaišės, susitikimai yra gera ir gražu, tačiau to nepakanka. Toli gražu. Bent tas keturias savaites turėtume, išstūmę bereikalingas mintis, apmąstyti Kalėdų šventės didybę. Juk Artuma 2015 m. gruodis

35


Gyvenimas kaip senas vynas

laukiame netrukus ateisiančio į mūsų pasaulį Dievo mažu, bejėgiu Kūdikėliu. Naujagimiu, kurio niekas tada nežinojo esant Dievo Sūnumi, gimusiu tam, kad išgelbėtų žmoniją. Kas gali būti įstabesnio, didingesnio už šį įvykį? Tik Velykos – tuščio kapo šventė, kai Dievas, 33 metus buvęs žmogumi ir gyvenęs tarp mūsų, nugalėjo mirtį.

Dabar laukiame. Tyloje, panirę į maldą ir mąstymą. Tenutyla čiauškančios smegenys, dovanų turgus, beprasmis, linksmas, bet tuščias blaškymasis. Naktį iš gruodžio 24-osios į 25-ąją vėjų nugairinti piemenys, gerai išmanę dangaus kūnus, atėjo Betliejaus žvaigždės vedami ir Dangaus pasiuntinių paakinti nusilenkti Karalių Karaliui. Turtingieji, mokslingieji, išmintingieji ateis beveik po dviejų savaičių. Bet ateis, nepaisydami pavojų atskubės. Tvartelyje, kūtelėje ar grotoje (vadinkite, kaip norite) viešpataus palaima ir ramybė, tik retkarčiais sutrikdoma gyvulėlių šnopavimo ir Kūdikio garsų. Bet iki šio, taip pakeitusio pasaulį įvykio ramu ir tyku. Taip buvo prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Taip turi būti ir dabar. Advento tyla.

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

– Kalėdų naktį su manim pradeda kalbėti ne tik gyvuliukai, bet ir žmona. Sako: „Albinai, sėsk prie stalo, viską tau atleisiu...“

* * *

Žmonės ne taip dažnai nori vesti. Kur kas dažniau žmonės trokšta ištekėti.

* * *

Mokytoja, peržvelgusi pratybų sąsiuvinį: – Gerai, Jonai, prisipažink – kas padarė namų darbus? – Mokytoja, aš tikrai nežinau, aš jau miegojau...

* * *

Kalbasi du psichiatrai: – Sakykite, kolega, kaip Jūs manote – jeigu žmogus kalbasi su katinu, tai jau paranoja ar dar ne? – Dar ne. Paranoja yra tada, kai baisu, kad katinas ko nors neišplepėtų.

* * *

Ateina Kalėdų Senelis pas psichiatrą ir sako: – Daktare, padėkit man, aš pats savimi netikiu!

* * *

Sustorėjai, sustorėjai... Sustorėjau! Na ir ką? Mane ant rankų nešioja, pėsčia nevaikštau.

* * *

Gimtadienio dovanos būna dviejų tipų: tos, kurios Jums nepatinka ir tos, kurių niekada negaunate. 36

Artuma 2015 m. gruodis

* * *

Močiutė anūkėliui: – Jeigu būsi geras, tai Kalėdų Senelis tau padovanos tanką, valdomą pulteliu! – Oi, kaip gerai! – apsidžiaugia vaikas. – Dabar turėsiu du tankus! – Kodėl du? – nustemba močiutė. – Antrą aš radau po tavo lova.

* * *

Vairavimo instruktorius: – Ką darai?! Koks ženklas?! – Mergelė, metai – Beždžionės...

* * *

– Tėte, atspėk, koks traukinys ilgiausiai vėluoja? – Na, ir koks? – Tas, kurį tu man žadėjai pernai padovanoti…

* * *

Kasininkas: „Ar jums reikia maišelio?“ Pirkėjas: „Ar mums išvis šiame pasaulyje ko nors REIKIA?“ Kasininkas: „Pone, aš irgi baigęs filosofiją.“ Pirkėjas: „Vieną maišelį prašau.“

* * *

– Kai einu pasivaikščioti, man į galvą šauna nuostabių minčių! – Tai turbūt seniai nebuvai pasivaikščioti?


Reklama

Pasitepki

ir nebeskaudės ilgam!

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio 2016 m. kalendorius

EUCHARISTIJOS STEBUKLAI

CAPSICAM® - šildantis tepalas raumenų ir sąnarių skausmams malšinti, 50 g. Nereceptinis vaistinis preparatas. 1 g tepalo yra 50 mg dimetilsulfoksido, 30 mg kamparo, 30 mg terpentino eterinio aliejaus, 20 mg benzilnikotinato, 2 mg nonivamido. Dėl unikalios daugiakomponentės sudėties CAPSICAM® • Greitai ir efektyviai malšina skausmą; • Maloniai šildo ir gydo skaudančią vietą; • Gerina kraujotaką ir atpalaiduoja raumenis; • Greitai įsigeria ir netepa drabužių. Vartojamas ant odos. Ant skaudamos vietos užtepama 1-3 g tepalo 2-3 kartus per dieną, atsižvelgiant į skausmo intensyvumą. CAPSICAM® tepalo negalima tepti ant pažeistos odos. Tam, kad išvengti stipraus sudirginimo, reikia stengtis, kad tepalo nepatektų į akis arba ant gleivinių. Nevartoti jei yra padidėjęs jautrumas veikliosioms medžiagoms arba bet kuriai pagalbinei medžiagai, esant odos opoms bei ligoms. Prašome įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį ir vaistą vartoti, kaip nurodyta. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti Jūsų sveikatai. Jei simptomai nepraeina ar atsirado šalutinis poveikis, dėl tolesnio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Kalendorių galima įsigyti katalikiškuose knygynuose

Gamta mums skuba į pagalbą! Kas nežino tokio augalo, kaip česnakas? Česnako veiklioji medžiaga, vadinama alicinu, yra galingas natūralus antibiotikas, veikiantis bakterijas, virusus, grybus, padedantis sunaikinti kirmėles ir kitus parazitus ne tik žarnyne, bet ir visame organizme. Česnakas veikia cholesterolio kiekį kraujyje, stabdo trombocitų agregaciją, valo organizmo toksinus. Deja, maistiniu česnaku negalime piktnaudžiauti, ląsteliena gali labai apkrauti kepenis, todėl amerikiečių mokslininkai iš ląstelienos išskyrė česnako koncentratą ir sudėjo į kapsules. Tokį preparatą – Česnako-čiobrelio kapsules gamina kompanija FOREVER LIVING PRODUCTS. Vienoje kapsulėje yra 10 mg bekvapio skysto česnakų koncentrato (atitinka 1 g šviežių česnakų) bei 50 mg čiobrelių miltelių. Ši kompanija pagal patentuotą technologiją taip pat gamina ir Bičių pikio tabletes. Vienoje jų yra 500 mg gryno 100 proc. natūralaus bičių pikio. Šis gamtinis produktas, dar kitaip vadinamas propoliu, laikomas vienu veiksmingiausių natūralių antibiotikų. Jo veikimo spektras platus: žudomai veikia net 100 mikrobų, tarp jų virusus, grybus, bet neveikia skrandžio ir žarnyno gerųjų bakterijų. Jį tikslinga vartoti nusilpusiems žmonėms, prieš chirurgines operacijas ar po jų bei vaikams, turintiems polinkį dažnai sirgti kvėpavimo takų ir kitomis peršalimo ligomis, gripu. Esant širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms, po infarkto bei insulto, bičių pikio antioksidacinės savybės yra labai svarbi pagalba organizmui. Ji gali padėti sumažinti uždegimą ir skausmą visame organizme. Konsultacija telefonu +370 699 99 045 (provizorė Genovaitė Gataveckienė)

Gamintojo svetainė internete www.foreverliving.lt


GERUMAS MUS VIENIJA Prasidedant Gailestingumo jubiliejui pasidalink savo širdies gerumu ir suteik vilties kitiems

Tavo pagalbos dėka Caritas padės gausioms šeimoms, jaunimui, smurto aukoms, vaikams ir seneliams. Savo parapijoje už auką galite įsigyti rankų darbo Caritas žvakelių Padėti galite ir skambindami arba siųsdami tuščią sms:

1404 (auka 1,45 eur); 1416 (auka 0,58 eur)

Svarstote, kaip nudžiuginti artimuosius Kalėdų proga? Padovanokite Artumos prenumeratą 2016 metams! PASKUBĖKITE! Tik iki gruodžio 20 d. galite užsiprenumeruoti žurnalą ateinantiems metams bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje arba internetu (prenumeruok.lt). Indeksas 5010. Metų prenumeratos kaina – 18,36 Eur

www.artuma.lt

Gruodžio „Artuma“ – apie Dievo žodžio palaimą: Ar priimame Šventą Raštą kaip kasdienį maistą? Gal tas Žodis mums per kietas? O gal jis skirtas tik fanatikams? O jeigu tai – Dievo meilės laiškas man?..

ISSN 1392-382X

Tepadės „Artuma“ atnaujinti, kai kam – gal ir atrasti – ryšį su Gyvuoju Dievo žodžiu, tapusiu Kūnu!

Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ O Jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi (Lk 11, 28).

Profile for Artuma

Artuma  

2015 m. gruodis / 12

Artuma  

2015 m. gruodis / 12

Profile for artuma
Advertisement