__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

2015 m. lapkritis

11


Šventojo Tėvo žodis

Šeima – gražiausias Dievo kūrinys Visa, kas gera, visa, kas teisinga, ir visa, kas gražu, veda mus pas Dievą. Nes Dievas yra gėris, Dievas yra grožis, Dievas yra Tiesa. Dievas sukūrė pasaulį. Bet gražiausia, ką Dievas sukūrė, – sako Biblija, – yra šeima. Jis sukūrė vyrą ir moterį. Ir viską atidavė jiems. Jis patikėjo jiems pasaulį: „Aukite, dauginkitės, dirbkite žemę, kad ji neštų vaisių ir augtų.“ Visą meilę, kurią sudėjo į šią nuostabią kūriniją, Jis patikėjo šeimai. Dievas visą meilę, kurią turi savyje, visą grožį, kurį turi savyje, visą Tiesą, kurią turi savyje, patiki šeimai. Šeima tampa tikra, kai pajėgia atverti glėbį, kad priimtų visą šią meilę. Žinoma, Rojaus sodo čia seniai nebėra; gyvenime yra sunkumų; vyrai ir moterys per velnio apgaules išgyveno suskilimą. Ir visa meilė, kurią Dievas mums davė, praktiškai buvo prarasta. Kai vyras ir jo žmona paklydo ir pasitraukė nuo Dievo, Jis nepaliko jų vienų. Tokia buvo Jo meilė. Jo meilė buvo tokia didelė, kad Dievas pradėjo keliauti su žmonija, pradėjo keliauti kartu su savo žmonėmis, kol atėjo tinkamas metas, ir tuomet Jis labiausiai parodė savo meilę – davė savo Sūnų. Ir kur Jis siuntė savo Sūnų? Į rūmus, į miestą, į verslo centrą? Dievas siuntė Jį į šeimą. Dievas atėjo į pasaulį šeimoje. Ir Jis galėjo tai padaryti, nes tai buvo šeima, kurios širdis atvira meilei, šeima, kurios durys atviros. Per mylintį moters, Marijos, ir vyro, Juozapo, klusnumą mes turime šeimą, į kurią ateina Dievas. Dievas visuomet beldžia į mūsų širdžių duris. Jam patinka tai daryti. Bet ar žinote, kas Jam labiausiai patinka? Belsti į šeimų duris. Ir matyti vieningas šeimas, mylinčias šeimas, šeimas, auginančias vaikus, ugdančias juos ir padedančias jiems augti, šeimas, kuriančias gėrio, tiesos ir grožio visuomenę. Šeima turi dieviškąją tapatybės kortelę. Ar suprantate, ką turiu omenyje? Dievas davė šeimoms tapatybės kortelę, kad jos galėtų būti pasaulyje tos vietos, kur Jo tiesa, meilė ir grožis vis labiau šaknytųsi ir augtų. Kas nors iš jūsų man pasakytų: „Tėve, gali taip kalbėti, nes nesi vedęs!“ Žinoma, šeimoje būna sunkumų. Šeimose mes ginčijamės. Kartais šeimose svaidome indus. O vaikai šeimose kelia galvos skausmą. Ir jau nekalbu apie uošves! Šeimos visuomet, visuomet turi kryžių. Visuomet. Nes Dievo meilė, Dievo Sūnus, taip pat prašė mus sekti Jį šiuo keliu. Tačiau taip pat šeimose po kryžiaus ateina prisikėlimas, nes Dievo Sūnus mus veda ir ten. Taigi šeima yra – jei atleisite už šį žodį – vilties fabrikas, vilties gyventi ir prisikelti, nes būtent Dievas atvėrė šį kelią. O vaikai... Vaikai yra sunkus darbas. Mes taip pat buvome sunkus darbas, kai buvome vaikai. Kartais namuose matau kai kuriuos savo darbuotojus, ateinančius į darbą su ratilais po akimis. Jie turi vieno ar dviejų mėnesių kūdikius. Tuomet klausiu: „Ar kiek miegojai?“ O jie sako: „Ne, kūdikis visą naktį verkė.“ Šeimoje yra sunkumų, bet tuos sunkumus išsprendžia meilė. Neapykanta neišsprendžia jokių sunkumų. Pasidalijusios širdys jų neišsprendžia. Tik meilė pajėgia išspręsti sunkumus. Meilė yra šventė, meilė yra džiaugsmas, meilė yra ėjimas pirmyn. Ypač turime rūpintis vaikais ir seneliais. Vaikai ir jaunuoliai yra ateitis; jie mūsų stiprybė, jie verčia mus judėti pirmyn. Būtent į juos sudedame savo viltis. Seneliai yra šeimos atmintis. Būtent jie dovanojo mums tikėjimą, perdavė mums tikėjimą. Rūpintis seneliais ir rūpintis vaikais yra meilės ženklas – nesu tikras, ar didžiausias, bet sakyčiau, kad šeimai jis yra daugiausia žadantis, nes žada ateitį. Visuomenė, nepajėgi rūpintis vaikais ir vyresniaisiais, yra visuomenė be ateities, nes stokoja stiprybės ir atminties, reikalingų žengti pirmyn. Šeima yra graži, bet joje reikia sunkiai dirbti, joje kyla problemų. Šeimoje kartais vyksta kovos. Vyras ginčijasi su žmona, jiedu susipyksta; arba vaikai susipyksta su savo tėvais. Ar galėčiau duoti patarimą? Niekuomet neužbaikite dienos neatkūrę taikos šeimoje. Šeimoje diena negali pasibaigti kova. Tegul Dievas jus laimina. Tegul Dievas suteikia stiprybės. Tegul Dievas įkvepia jus judėti pirmyn. Rūpinkimės šeima. Ginkime šeimą, nes joje mūsų ateitis pastatyta ant kortos. Ištraukos iš popiežiaus Pranciškaus kreipimosi į šeimas vigilijos metu Pasaulio šeimų susitikime Filadelfijoje (JAV) 2015 m. rugsėjo 26 d.


Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Priimk juos į Dangaus karalystę

3

Bažnyčios pulsas

4

Vytautas SINICA Abortai rasei išgryninti

6

Jolanta RAMONIENĖ Vyriausybės „rūpestis“ šeima

7

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Išgyventas Šventraštis

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Mylintys visada susiduria su blogiu

8 9

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Kiek kainuoja laisvė?

10

Vytautė MACIUKAITĖ Šokiruojantis palaiminimas

11

Banga KULIKAUSKAITĖ Jo Kraujo galia ir mano tikėjimas

12

Nėra didesnės meilės...

14

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ Dievas veda ir atveda

15

Mane persekioja brolis ir dar katinas 17 Šiurpus detektyvas

18

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Patikėti vaiką Bažnyčiai

19

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Gyvenime kaip ringe

20

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vijoleta VITKAUSKIENĖ Dievas yra šeimos rutinoje

22

Kunigo patarimai be jokių tabu

23

Straipsnis nepaliko abejingų

24

Atokvėpio valandai

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Ar tikrai nenori dangaus?

27

Akiračiai

Šventasis politikas Tomas Moras

30

Įvairenybės

Monika BALIKIENĖ Atakuoja vampyras?

Mielieji „Artumos“ skaitytojai, šį Apokalipsės vaizdelį ne tik skaitote, bet ir regite – viršelyje; maža to – ne tik regite, bet ir dalyvaujate – Jūs jau žinote, kad kaip tik lapkričio 1-ąją Bažnyčia švenčia ne mirusias sielas, o gyvąsias – Visus Šventus, tuos, kurie <...> atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje... (Apr 7, 14–15). Ir Jūs juk žinote, kad dalyvaudami Bažnyčios liturgijoje pranokstate šį žemišką laiką ir jau ragaujate tą, ką švenčiate! Tokia nuostabi ta Bažnyčios liturginė mistika – ji nenupučia mūsų kažkur į dausas, o tik dar tvirčiau pastato ant žemės – mat pažvelgęs į viską iš šono, iš aukštai, iš amžinybės, kur kas ryškiau pamatai savąją kasdienybę. Tačiau šis skaitinys bei vaizdelis šįkart mums taip pat labai tinka nusileidžiant būtent ant žemės, t. y. atsiverčiant lapkričio „Artumą“, kurioje – aštuntasis ir jau paskutinis iš didžiųjų Kalno palaiminimų, Jėzaus lūpose skambantis taip: Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus (Mt 5, 11–12). Kaip pasakys mūsų autoriai  – tiesiog šokiruojantis palaiminimas! Na, kad mus niekina, meluodami šmeižia, o kartais net persekioja – tai dar visai suprantama, gal net ir patirta; bet kokia iš to palaima?! O ta antroji dalis – kad dėl to dar turėtume ir linksmintis beigi džiūgauti – tai iš viso nesuvokiama! (Tiesą sakant, net ir mūsų išmintingieji autoriai šį aspektą tyčia ar ne, bet pagarbiai nutylėjo...) Vadinasi, Jėzus čia tikrai nori mums kažką pasakyti itin asmeniško, tad turim labai įsiklausyti, kad suprastume, ką Dvasia skelbia savo Bažnyčiai (mat ir pats Šventasis Tėvas Pranciškus ką tik, minint Vyskupų sinodo įsteigimo 50-metį, sakė, jog ne tik popiežius ir vyskupai, bet visa Dievo tauta turi „uoslę“, gali atpažinti naujus kelius, kuriuos Viešpats rodo savo Bažnyčiai, tereikia labai įsiklausyti vieniems į kitus ir į Šventąją Dvasią). Bandykim! Bandau ir aš, Darius Chmieliauskas

26

Susitikimai

Pokalbis apie Juozą GIRNIŲ Negalėjęs gyventi Lietuvoje...

Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. (Apr 7, 9)

33

Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių. (Apr 7, 16–17)

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Smulkieji įvykiai

35

Viršelyje – Išrinktųjų šlovė danguje. Geronos Apokalipsės komentarų miniatiūra, Ispanija, 975 m. Akg-images nuotrauka

Artuma 2015 m. lapkritis

1


Kronika

Klausimai ganytojams Ar tiesa, kad sudėtinės Mišios už keliolika mirusiųjų yra lygiavertės atskiroms Mišioms? Visos Mišios yra lygiavertės. Tiek sudėtinėse, tiek atskirose Mišiose dalyvaujantys tikintieji gali pelnyti tas pačias malones, jei jose dalyvauja sąmoningai ir aktyviai (t. y. jose meldžiasi, priima šv. Komuniją). Paprastai tikintieji užsako atskiras Mišias laidotuvėms, metinėms. Tokiu atveju atskiras kunigas aukoja Mišias viena intencija. Sudėtinėse Mišiose sujungiamos kelios intencijos. Tikintieji užsako Mišias už mirusiuosius, taip išreikšdami savo troškimą kuo labiau jiems padėti. Niekas negali nustatyti tos pagalbos „vertės“. Tai priklauso nuo aukotojo galimybių. Juk Kristus sakė, kad beturtės našlės, įmetusios skatiką, auka buvo didesnė už gausiai aukojusių turtuolių aukas (plg. Mk 12, 41–44). Ar ketvirtines reikia daryti 30-ąją dieną po mirties, ar galima nukelti į kitą šeštadienį? Mirusiam tėčiui dukra ant rankų uždėjo savo Pirmosios Komunijos rožinį. Ar tai susiję su jos sveikata ir tolesne gyvenimo sėkme? Tradiciškai minima 30-oji diena po mirties. Tai proga, kuria aukojamos Mišios, meldžiamasi už mirusįjį, ir ji gali būti daroma tada, kai tai patogiau besimeldžiantiems, žinoma, nenukeliant labai toli, bet, sakykime, į šeštadienį, – tai visiškai leidžiama ir tikrai nepažeidžia taisyklių. Apskritai reikėtų vengti visokių magiškų išsiaiškinimų. Tai susiję ir su antruoju klausimu apie Pirmosios Komunijos rožinį – tai tikrai neturi jokios reikšmės žmogaus asmeniniam gyvenimui. Kiek pagal katalikų tikėjimą turi trukti gedulas mirus artimam giminaičiui (reikia nešioti juodus drabužius ir pan.)? Gedulo nešiojimo nereglamentuoja jokie Bažnyčios dokumentai, tai tik liaudiškas paprotys. (Lietuvoje paprastai gedulas būdavo nešiojamas metus mirus tėvams, pusę metų  – sutuokti2

Artuma 2015 m. lapkritis

niui, tris mėnesius – broliui ar seseriai. Tačiau tai nėra tikslus atsakymas į Jūsų klausimą, nes įvairiose vietose gali būti ir kitokių tradicijų.) Tikrasis gedulas yra labiau žmogaus viduje, kai meldžiamės už velionį, jį prisimename savo maldose, prašome jam Dievo gailestingumo. Ar kremavimas yra nuodėmė? Bažnyčia neprieštarauja palaikų kremavimui, jeigu tik kremavimas neišreiškia nepagarbos kūnui, netikėjimo prisikėlimu iš numirusiųjų. Be to, pelenai turi būti pagarbiai palaidojami. Norėčiau, kad po mirties mano organai būtų paaukoti kitiems žmonėms. Susimąsčiau: o kaip tada su kūno prisikėlimu Kristui vėl grįžus į žemę? O kas atsitiks su Jūsų kūno organais, jei bus palaidoti su visu Jūsų kūnu? Prisikėlimo „technologiją“ atiduokime Dievui, sau pasilikdami viltį. Katalikai gali būti organų donorais, tai labai kilni tarnystė kitiems. Ar užrašas ant paminklo gali kaip nors paveikti gyvuosius? Kapavietėje palaidotas dar tik vienas žmogus, tačiau ant paminklo iškalė pavardę daugiskaita. Mane tai labai neigiamai veikia, tarsi mums jau vieta paruošta. Ar gali kunigas šventinti tokį paminklą, jei palaidotas tik vienas konkretus žmogus? Tiesą sakant, teisybei nenusižengta, jei ten palaidota viena šeimos narė, o vėliau ketinama laidoti ir kitus jos narius ta pačia pavarde. Tad kodėl kunigas turėtų nešventinti tokio paminklo? Esmė čia ne užrašas ant paminklo, o pats paminklas. Krikščioniška tradicija apskritai ant kapo ragina statyti kryžių, tegul ir be jokio užrašo, bet būtent tą ženklą, kuris mums skelbia ar primena  – per Kryžių, ant kurio dėl mūsų mirė ir prisikėlė Kristus, ir mes esame išgelbėti iš amžinosios mirties. Ir jeigu Jame turime tokią viltį, jeigu tikime Juo, kad Jis mūsų neapgavo, ir jeigu mylime Jį – tuomet mums mirtis, kapas, paminklas – tai ne pabaiga, šaltas ir baisus taškas, o tik

viltingas kablelis įžengiant į amžinojo džiaugsmo karalystę. Juk visi užrašai ant paminklų ar kryžių – tai tik gyvųjų prisiminimui, bet tikrai jokios maginės įtakos jų gyvenimui nedaro, nebent tai, kad nuolat mums primena, pasak senojo lotyniško posakio, memento mori – atmink, kad mirsi! Kaip paguosti, palaikyti sergantį ir mirštantį artimą žmogų? Pirmiausia – neslėpti diagnozės. Melas iš meilės lieka melu. Kuo ilgiau atidėliosite tiesą, tuo bus sunkiau. Reikėtų pakviesti kunigą, kad suteiktų Ligonių patepimo sakramentą. Tai nėra paskutinis patepimas – tai Ligonių sakramentas, nes jūsų artimas susirgo, o Jėzus ėjo pas ligonius ir juos gydė. Ligonių sakramentas nežada pasveikimo stebuklo. Jis pirmiausia nukreiptas į žmogaus dvasinį gyvenimą, yra gydymo sakramentas, per kurį Jėzus gydo žmogaus dvasią, sužeistą nuodėmių. Apaštalas Jokūbas savo laiške rašė: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu“ (5, 14). Savo asmeninėje praktikoje teko palydėti ne vieną onkologinį ligonį. Buvo gera matyti juos stiprinamus išpažinties, šv. Komunijos, Ligonių sakramento, jei sveikatos būklė pablogėdavo. Visa tai darė Jėzus, šlovė Jam! Artimojo liga  – malonė ir Jums. Malonė kartu būti, palaikyti, pakviesti kunigą. Daugiausia, kas esame vieni kitiems, tai Dievo dovanos. Tad ir dėkokite Dievui už nuostabias akimirkas, valandas, dienas, metus, praleistus kartu, pokalbius, kai juokėtės, verkėte, pykotės. Už viską dėkokit. Nemirkite šiandien. Kiekvieną dieną gyvenkite, kol yra tokia galimybė. Nebijokit dangaus! Mes visi ten pakeliui. Už tos nežinios – mylintis Tėvas. Ramybės. Parengta pagal Kauno arkivyskupijos, Panevėžio vyskupijos bei Klauskkunigo.lt svetaines


Kronika Liturgijos katechezė

Lapkričio skaitiniai

1 S VISI ŠVENTIEJI

Priimk juos į Dangaus karalystę

Apr7,2–4.9–14;Ps24;1Jn3,1–3;Mt5,1–12a

2 P MIRUSIŲJŲ MINĖJIMO DIENA

2 Mak 12, 43–46; Ps 103; Rom 8, 14–23; Jn 11, 32–45 3 A XXXI eilinė savaitė (III sav.) Šv. Martynas Poresas, vienuolis Rom 12, 5–16a; Ps 131; Lk 14, 15–24 4 T Šv. Karolis Boromiejus, vyskupas Rom 13, 8–10; Ps 112; Lk 14, 25–33 5 K Rom 14, 7–12; Ps 27; Lk 15, 1–10 6 P Rom 15, 14–21; Ps 98; Lk 16, 1–8 7 Š Rom 16, 3–27; Ps 145; Lk 16, 9–15 8 S XXXII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) 1 Kar 17, 10–16; Ps 146; Žyd 9, 24–28; Mk 12, 38–44 9 P Laterano bazilikos pašventinimas Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46; Jn 2, 13–22 10 A Šv. Leonas Didysis, pop., Bažnyčios mokyt. Išm 2, 23 – 3, 9; Ps 34; Lk 17, 7–10 11 T Šv. Martynas Turietis, vyskupas Išm 6, 1–11; Ps 82; Lk 17, 11–19 12 K Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys Išm 7, 22 – 8, 1; Ps 119; Lk 17, 20–25 13 P Išm 13, 1–9; Ps 19; Lk 17, 26–37 14 Š Šv. Margarita Škotė; šv. Gertrūda, mergelė Išm 18, 14–16; 19, 6–9; Ps 105; Lk 18, 1–8 15 S XXXIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Dan 12, 1–3; Ps 16; Žyd 10, 11–14. 18; Mk 13, 24–32 16 P ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, GAILESTINGUMO MOTINA Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Gal 4, 4–7; Jn 19, 25–27 17 A Šv. Elzbieta Vengrė, vienuolė 2 Mak 6, 18–31; Ps 3; Lk 19, 1–10 18 T Šv. Petro ir Pauliaus bazilikų pašventinimas 2 Mak 7, 1. 20–31; Ps 17; Lk 19, 11–28 19 K 1 Mak 2, 15–29; Ps 50; Lk 19, 41–44 20 P Šv. Rapolas Kalinauskas, vienuolis 1 Mak 4, 36–37. 52–59; 1 Kr 29, 10–12; Lk 19, 45–48 21 Š Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas Zch 2, 14–17; Lk 1, 46–55; Mt 12, 46–50 22 S KRISTUS KARALIUS Dan7,13–14;Ps93;Apr1,5–8;Jn18,33b–37 23 P XXXIV eilinio laiko savaitė (II sav.) Šv. Klemensas I, šv. Kolumbanas Dan 1, 1–6. 8–20; Dan 3, 52–56; Lk 21, 1–4 24 A Šv. Andriejus Zung-Lakas ir draugai Dan 2, 31–45; Dan 3, 57–61; Lk 21, 5–11 25 T Šv. Kotryna Aleksandrietė, mergelė, kankinė Dan 5, 1–6. 13–14. 16–17. 23–28; Dan 3, 62–67; Lk 21, 12–19 26 K Dan 6, 11–27; Dan 3, 68–74; Lk 21, 20–28 27 P Dan 7, 2–14; Dan 3, 75–81; Lk 21, 29–33 28 Š Dan 7, 15–27; Dan 3, 82–87; Lk 21, 34–36 29 S I ADVENTO SEKMADIENIS (I sav.) Jer 33, 14–16; Ps 25; 1 Tes 3, 12 – 4, 2; Lk 21, 25–28. 34–36 30 P Šv. Andriejus, apaštalas Rom 10, 9–18; Ps 19; Mt 4, 18–22 Popiežiaus intencijos lapkričio mėnesiui:

Bažnyčios – kad gebėtume asmeniškai ir atvirai bendrauti su visais žmonėmis – net ir tais, kurių įsitikinimai kitokie nei mūsų; misijų – kad Bažnyčios ganytojai nuoširdžiai mylėtų savo ganuomuosius, lydėtų juos gyvenimo kelyje ir stiprintų jų viltį.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Tavo ištikimiesiems, Viešpatie, gyvenimas tik pasikeičia, bet nenutrūksta. Ir šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.“ Taip mirusiųjų liturgija apibūdina krikščionišką viltį mirties akivaizdoje. O ji kyla iš vienintelio šaltinio – Jėzaus prisikėlimo, į kurį įsiliejame Krikšto valandą. Šioje Jėzaus Velykų šviesoje matosi ir visų mūsų – ir keliaujančiųjų, ir jau pasiekusiųjų kelionės tikslą – vienybės ryšys. Nuo krikščionybės pradžios pastebima ypatinga pagarba mirusiesiems, ypač už juos aukojant Eucharistinę auką, nes šventa ir dievota mintis melstis už mirusiuosius (plg. 2 Mak 12, 46). Apeigų tradicijoje yra maldos už mirusiuosius ypatingos dienos – ne vien laidotuvių, bet ir mirties trečioji, septintoji, trisdešimtoji bei pirmųjų metinių. Tai vis krikščioniškas būdas atminti ir pratęsti bendrystę Viešpatyje su tais, kurie peržengė mirties slenkstį. Išskirtinai lapkričio 2-ąją Bažnyčia meldžiasi už visus mirusiuosius tiek trejomis Mišiomis, tiek Valandų liturgija. Mirusieji atmenami kasdien ir Eucharistijoje, ir Valandų liturgijoje (Vakarinėje). Rytų krikščionys turi paprotį mirusįjį atminti trečią, devintą ir keturiasdešimtąją mirties dieną. Šie minėjimai kyla iš babilonietiškos sampratos, susijusios su mėnuliu, manant, jog siela klajoja netoli mirusiojo kūno tris ar devynias dienas vis toldama, kol galiausiai, keturiasdešimtąją dieną, pasiekia savo tikslą. Tokios idėjos buvo persmelkusios graikų ir romėnų mąstyseną. Romoje ir Afrikoje, be trečiosios, buvo minimos septintoji bei trisdešimtoji mirties dienos. Jos sietinos su Biblija: Jėzus prisikelia iš numirusiųjų trečią dieną; Juozapas savo tėvo Jokūbo laidotuvių proga nurodo septynių dienų gedulą (plg. Pr 50, 10; Sir  22,  12: „Gedulas mirusio tęsiasi septynias dienas“). Septyni gali būti siejami ir su šabo poilsio įsaku. Aarono ir Mozės mir-

tys buvo apraudamos trisdešimt dienų (plg. Sk 20, 29; Įst 34, 8). Remiantis šiais Šventojo Rašto duomenimis buvo švenčiama Eucharistija mirusiesiems atminti. Ypatinga mirties ar laidotuvių metinių reikšmė. Pagonys minėdavo mirusiojo gimtadienį, krikščionims ypatinga diena buvo mirties Kristuje metas, vadinamas tikruoju gimimu, tikruoju mirusiojo gimtadieniu. Šiandienėje liturginėje tradicijoje, atspindimoje Romos mišiole, nenurodomos ypatingos mirusiojo minėjimo dienos, išskyrus metines. Visuotinė Bažnyčia gerbia gražias tradicijas, tad Lietuvoje yra minima trisdešimtoji mirties diena. Graži ir šventa tradicija bent kartą metuose užsakyti Mišias tiek už šeimos mirusiuosius, tiek už gyvuosius. Mišios už konkrečius mirusiuosius išreiškia ne vien nuoširdų dėkingumą saviškiams, bet ir prisideda prie jų nuskaistinimo ir šviesos bei ramybės Dievuje patirties. Eucharistiją švenčiame, „su palaiminga viltimi laukdami mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“, prašydami: „Priimk į Dangaus karalystę, kur tikimės drauge su jais [mirusiaisiais] Tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes Tave, Dieve, regėdami veidas į veidą, per amžius būsime į Tave panašūs ir nesiliaudami Tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį.“

Artuma 2015 m. lapkritis

3


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Ne raidė, bet dvasia, ne idėjos, bet žmogus

L’Osservatore Romano nuotrauka

Svarbiausias ką tik praėjusio mėnesio Bažnyčios gyvenimo įvykis buvo šeimai skirtas Vyskupų sinodo susirinkimas. Apie šeimos misiją ir pašaukimą Bažnyčioje ir pasaulyje tris savaites diskutavo 270 vyskupų ir kitų Sinodo tėvų, atstovaujančių visų šalių katalikų bendruomenėms. Bažnyčiai Lietuvoje atstovavo kard. Audrys Juozas Bačkis. Sinodas baigėsi spalio 24-osios vakarą dalyvių balsavimu priimtu baigiamuoju dokumentu ir spalio 25-osios rytą popiežiaus Pranciškaus vadovautomis uždarymo Mišiomis. Kaip pernai vykstant šeimai skirtai neeilinei Sinodo asamblėjai, taip ir šį kartą popiežius sutiko, kad pagal Sinodo reglamentą tik jam pačiam skirtas baigiamasis dokumentas būtų tuoj pat paskelbtas viešai, nurodant ir balsavimo už kiekvieną paragrafą rezultatus. Dokumentas susideda iš 94  paragrafų ir apžvelgia labai plačią panoramą. Kalbama apie šeimos socialinį ir ugdomąjį vaidmenį, apie skirtingoms kartoms priklausančių šeimos narių santykius, apie skurdo slegiamas ar karų išblaškytas šeimas, apie sakramentinę santuoką ir rengimosi jai svarbą, apie sutuoktinių liudijimą santuokai besiruošiančiam jaunimui. Dauguma dokumento paragrafų, balsuojant atskirai už kiekvieną, sulaukė kone vienbalsio pritarimo. Keli, apimantys išsiskyrusių katalikų sielovadą, gavo vos vienu ar keliais balsais daugiau negu numatytas 4

Artuma 2015 m. lapkritis

dviejų trečdalių balsų cenzas. Tuose mažesnio pritarimo sulaukusiuose, bet vis dėlto priimtuose baigiamojo dokumento paragrafuose sakoma, kad išsiskyrusių katalikų, norinčių pilnutinai dalyvauti Bažnyčios gyvenime, atvejai turėtų būti ištiriami individualiai, vadovaujantis ne sausa norma, bet gailestingumu. Šį aspektą pabrėžė ir popiežius Pranciškus, Sinodo uždarymo kalboje sakydamas, kad tikrieji Bažnyčios mokymo gynėjai yra tie, kurie gina ne raidę, bet dvasią, ne idėjas, bet žmogų, ne formules, bet neatlyginamai mums dovanojamą Dievo meilę ir atleidimą. Tai, pasak Pranciškaus, nesumenkina normų ir Dievo įsakymų svarbos, bet iškelia Dievo, kuris nežiūrėdamas mūsų nuopelnų dosniai dovanoja savo begalinį gailestingumą, didybę. Bažnyčios pareiga – ne svaidytis pasmerkimais ir anatemomis, bet raginti visus žmones atsiversti, vesti juos į Viešpaties dovanojamą išganymą. Sinodo darbus lydėjo didžiulis žiniasklaidos dėmesys: žiūrėdama tik iš sekuliariosios visuomenės perspektyvos ji kone visą dėmesį buvo sutelkusi į dvi temas – išsiskyrusiųjų ir homoseksualių asmenų statusą Bažnyčioje. Neapsieita ir be bandymų iš išorės paveikti Sinodo atmosferą. Vos prieš asamblėjos pradžią Romoje kamerų ir žiniasklaidos atstovų akivaizdoje „išsiviešino“ gėjus lenkas kunigas, daug metų dirbęs Tikėjimo mokymo kongregacijoje. Jau prasidėjus

Sinodui vėl bandyta sukurti sensaciją, paskelbus trylikos kardinolų laišką su keliomis kritiškomis pastabomis apie pačią Sinodo tvarką. Tai pačiai Sinodo drumstimo kategorijai priskirtina ir melaginga žinia apie popiežiaus ligą. Kas už to slypi? Viena vertus, nuo krikščionybės nutolusiai kultūrai nepatinka, kad Bažnyčia nesileidžia į kompromisus su sekuliarizuotu pasauliu, antra vertus, yra ir užkietėjusių tradicionalistų, Pranciškų matančių kaip pavojingą liberalą. Įdomu, jog kone vienintelis išsamesnis Lietuvos pasaulietinėje žiniasklaidoje aptiktas tekstas apie Sinodą atstovavo būtent pastarajai ultrakonservatyviai katalikybei (jei tai iš viso katalikybė). Tarsi įvadas į spalio mėnesį vykusį didįjį ganytojų iš viso pasaulio forumą buvo pačių šeimų forumas – aštuntasis Pasaulio šeimų susitikimas Filadelfijoje rugsėjo 22–27 d. Popiežius Pranciškus, kaip tik tuo metu lankydamasis JAV, vadovavo kulminacinei jo akimirkai – vakaro vigilijai su šeimomis rugsėjo 26 d. (žr. viršelio 2 p.) ir uždarymo Mišioms rugsėjo 27 d. Tą dieną buvo pranešta, jog kitas pasaulio šeimų susitikimas vyks Airijos sostinėje Dubline 2018 m. (verta atkreipti dėmesį, kad būtent Airijoje šiemet vykęs referendumas atvėrė kelią vienalyčių porų santuokoms). Į Jungtines Valstijas popiežius Pranciškus atvyko iš Kubos, kurioje lankėsi rugsėjo 19–22 d. Prieš dalyvavimą Pasaulio šeimų susitikime jis aplankė Vašingtoną ir Niujorką, susitiko su JAV valstybės vadovais, pirmą kartą istorijoje pasakė kalbą Kongrese. Pranciškus, kaip ketvirtasis popiežius po Pauliaus VI, šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI, iš Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės asamblėjos tribūnos kreipėsi į pasaulio tautų bendruomenę. Vašingtone, nacionalinėje katalikų šventovėje, buvo paskelbtas šventuoju JAV pietrytinių valstijų evangelizuotojas Juniperas Sera. Beje, šioje šventovėje yra ir Šiluvos Švč. M. Marijai dedikuota lietuvių koplyčia, o jos įrengimo penkiasdešimtmetis bus minimas ateinančiais metais. Jonas MALINAUSKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Gailestingumo link su visais šventaisiais

Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka

Artėdami į Visus Šventuosius, rugsėjo-spalio sandūroje minėjome gausų būrį mūsų žemiško gyvenimo dangiškų užtarėjų. Ramygalai ir visai Panevėžio vyskupijai tokia užtarėja tampa Dievo tarnaitė Motina Marija Kazimiera Kaupaitė, Šv. Kazimiero seserų vienuolijos (Lietuvoje gyvuoja jau 95-eri metai) steigėja, sugrįžusi iš Amerikos į gimtąjį kraštą savo relikvijomis ir priesaku kraštiečiams nepalikti nė vienos dienos, nepažymėtos geru darbu.

Šv. Kristoforo globai Vairuotojų ir keliaujančiųjų sekmadienį Lietuvos bažnyčiose buvo pavesti kelių eismo dalyviai, laiminti vairuotojai ir automobiliai, melstasi už autoįvykių aukas. Šv.  arkangelo Mykolo dieną šiemet minėta Kauno Įgulos bažnyčios 120  metų gyvavimo sukaktis. Kauno tvirtovės karių sielovadai tarnauti statytoje šventovėje ir šiandien melstasi už Tėvynei tarnaujančius karius. Šv. Pranciškaus Asyžiečio paminėjimas daug kur aktualiai priminė popiežiaus Pranciškaus kvietimą nauju, tausojančiu ir gerbiančiu žvilgsniu pažvelgti į Dievo pasaulį. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana iškėlė Asyžiaus Neturtėlio pavyzdį, kaip reikia gerbti kūriniją, nemanipuliuoti ja ir jos nenaikinti, padėti jai likti tokiai, kokią Dievas ją sukūrė.

Švenčiant Tarptautinę mokytojų dieną, sveikinimą ypač ateitininkams pedagogams skyręs Ateitininkų federacijos pirmininkas Vaidotas A. Vaičaitis atkreipė dėmesį, jog ši diena yra ir Dievo gailestingumo apaštalės šv. Faustinos gimimo Dangui diena, o spalį Dangui gimė visa „šventųjų plejada“, kartu su Angelais Sargais užtarianti mūsų mokytojus. Kad šv. Faustina ir jai perduota Dievo gailestingumo žinia yra ypatinga Apvaizdos dovana, pabrėžė arkivyskupas Gintaras Grušas LR Seime surengtoje konferencijoje „Neatrastos turizmo galimybės: Vilnius – Gailestingumo miestas“ ir pakvietė į bendrą darbą, idant vis daugiau žmonių atrastų Vilnių kaip Gailestingumo miestą, per kurį Šventaisiais Gailestingumo metais tikriausiai tęsis piligrimų keliai iš viso pasaulio.

Šv. Jėzaus Teresės 500  metų jubiliejaus paminėjimą iškilmingai užbaigė Paštuvos seserys karmelitės. „Kontempliatyvus klauzūros vienuolių gyvenimas yra neužgesinamai liepsnojantis deglas, apšviečiantis gyvenančius pasaulyje, įsuktus kasdienės veiklos ritmo, patiriančius stresą ir skubą. Kontempliatyvus gyvenimas ir klauzūriniai vienuolynai yra būtini Bažnyčiai ir pasauliui“, – teigė spalio 17 d. šventės svečias apaštališkasis nuncijus, pavadindamas seseris iššūkiu moderniam pasauliui priimti Dievą į savo gyvenimą. Į netrukus prasidėsiančius neeilinio jubiliejaus metus konferencijoje „Kito link. Gailestingumo darbai“ jau žvelgė Vilkaviškio vyskupijos tikybos mokytojai, rūpindamiesi, kaip „Dievo gailestingumą padaryti regimą“. Be kitų, iš-

kelta ypač jautri tema – gailestingumas vaikui, pažeistam tėvų priklausomybių. Tokie vaikai nepatiria savaime svarbios suaugusiųjų paramos vaikystėje, jiems reikia kuo anksčiau suteikti pagalbą. Ne tik pedagogai, bet ir pagrindiniai vaikų tikėjimo ugdytojai  – tėčiai ir mamos – buvo kviečiami į seminarą Šiluvoje tema „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), kurį vedė dvasininkai bei katechetai iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio vyskupijų. Spalio 19–23  d. Panevėžyje plačia programa 140 metų gimimo metų proga paminėtas Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875–1958). Už pirmąjį vyskupijos ganytoją buvo meldžiamasi jo rūpesčiu pastatytoje Panevėžio katedroje. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje surengta dokumentinė paroda vysk. Paltarokui atminti, o jo vardo gimnazijoje konferencija plačiai apžvelgė ir pačios Panevėžio vyskupijos kelią nuo veržlios kūrimosi pradžios iki visa paralyžiavusios sovietų okupacijos, ir vysk. Paltaroko dvasinį palikimą, be kita, ir rūpestį dėl vaikų ir jaunuomenės auklėjimo (paminėtina, jog kelioms mūsų šalies katalikų kartoms Paltaroko katekizmas buvo svarbiausias tikėjimo tiesų pradžiamokslis). Pašvęstųjų metams skirta Atsinaujinimo diena Kaune spalio 18 d., pavadinta „Dieve, Tu pašaukei ir mane?!“, priminė, jog kiekvieno gyvenimas – tai Dievo pašaukimas iš tamsos į nuostabią Jo šviesą, pastiprino viltį, jog nėra nė vieno, kuriam nebūtų vietos Dievo širdyje, pabrėžė ne tik vienuolių, bet ir visų tikinčiųjų didįjį pašaukimą – mylėti ir tarnauti Jėzaus pavyzdžiu. Spalio 29 d. vakarą Vilniaus ir Kauno Rotušės aikštėse, kituose miestuose ir miesteliuose atsiliepusieji į akciją „Renkuosi gyvybę“ uždegė tūkstančius žvakelių negimusiems kūdikiams atminti (akcijos rengėjų duomenimis, vien pernai teisė gyventi atimta daugiau kaip 5 tūkst. kūdikių). Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2015 m. lapkritis

5


Kronika Už gyvenimą ir gyvybę

Abortai rasei išgryninti Vytautas SINICA Spalio 29 d. akcija „Renkuosi gyvybę“ įvairiose Lietuvos vietose vėl uždegė žvakutes kiekvienam tėvų pasirinkimu nužudytam kūdikiui atminti. O lapkričio 23 d. minima abortų įteisinimo Lietuvoje diena. Nors Lietuva lėtai gyja nuo sovietmečiu įdiegto įsivaizdavimo, jog abortas yra elementari svetimkūnio pašalinimo procedūra be moralinių ir psichologinių padarinių, net ir abortų priešininkai retai žino, kad šiandien budriai slepiamos abortų legalizavimo judėjimo šaknys slypi rasizmo ideologijoje. Rasizmas rėmėsi socialiniu darvinizmu – idėja, kad žmonių rasės konkuruoja dėl išlikimo ir šią kovą laimi stipresnės, sveikesnės. Rasizmas reiškiasi ne tik vienų rasių laikymu aukštesnėmis už kitas, bet ir konkrečios rasės gryninimo siekiu – eugenika, kuri XX a. vienur virto atvirais rasei netinkamų žmonių žudymais (Hitlerio Vokietija), o kitur (kaip JAV) įgavo nuosaikesnes atrankos formas skatinant moteris rinktis neturėti ne tos rasės, nesveikų ar tiesiog „perteklinių“ vaikų. JAV kūdikių kūno dalių prekybos skandalu išgarsėjusi pagrindinė JAV abortų „tiekėja“ Planuotos tėvystės federacija (PTF) buvo įkurta kaip priemonė padėti visai ne tariamam moters laisvam pasirinkimui, o valstybinei populiacijos kontrolei. 1946  m. ją kitu pavadinimu įkūrė eugenikos ideologė ir kovotoja už gimstamumo kontrolę Margaret Sanger. Tik 1965 m. JAV legalizavo kontracepciją, tačiau jau 1970 m. Senatas palaimino Richardo Nixono inicijuotą populiacijos kontrolės programą „Title X“ ir iki šiol nenutrauktą PTF valstybinį finansavimą. Pati Sanger JAV šiandien yra tapusi tikra stiprios ir savarankiškos moters ikona. Viena realiausių kandidačių į JAV prezidentus Hilary Clinton 2009  m. pareiškė, kad „nepaprastai žavisi Margaret Sanger“, kuri dar 1921 m. tekste „Gimstamumo kontrolės moralumas“ suskirstė žmones į tris grupes: norinčius ir galinčius kontroliuoti gimstamumą, norinčius, bet stokojančius žinių, ir tamsuolius, kurie dėl religinių prietarų 6

Artuma 2015 m. lapkritis

net nesuvokia tokios būtinybės. „Kiekvienas mąstantis žmogus neabejoja, kad pastarųjų dauginimasis turi būti sustabdytas“, – rašė ji. JAV visuomenėje toji grupė buvo skurdžiau gyvenančios ir mažiau išsilavinusios juodaodžių šeimos. Jų populiacijos kontrolei Sanger 1939 m. inicijavo „Negro Project“  – ilgalaikę juodaodžių populiacijos mažinimo programą. Aptardama šį projektą Sanger rašė, kad „nenorėtų, jog viešai pasklistų žinia, kad norime išnaikinti negrų populiaciją“ bei kad „gimstamumo kontrolė turi vesti prie grynesnės [amerikiečių] rasės“. Tik paviešinus slaptus Richardo Nixono įrašus paaiškėjo, kad jo motyvas finansuojant populiacijos kontrolę ir abortų klinikas taip pat buvo „sumažinti mažų juodų benkartų skaičių“. Nors citatas skiria dešimtmečiai, abortų klinikų plėtra JAV visada nuosekliai atitiko jose dėstomą požiūrį. Sanger dėsningai steigė klinikas skurdžiuose juodaodžių kvartaluose. Rasinis abortų pobūdis nutylimas, bet 2008 m. juodaodžių abortų skaičius JAV buvo penkis kartus didesnis nei baltųjų (Susan A. Cohen, „Abortion and Women of Color: Bigger Picture“, Guttmacher Policy Review, 2008, 11(3)). Į juodųjų bendruomenes buvo nutaikytos populiacijos kontrolės priemonių reklamos kampanijos, pateikiant tai kaip pačių moterų didžiausią interesą. Eugenikos šešėlis abortus persekioja visame pasaulyje, nors rasinis aspektas

nėra vienintelis. Norimų kūdikių atranka kitur vyksta dažniau ne rasės, o lyties pagrindu. Kinijoje, kur galioja vieno vaiko politika, tačiau agrarinis ūkis daug kur vis dar reikalauja sūnaus ūkio darbams, milijonai mergaičių buvo nužudytos įsčiose, kad neužimtų berniukui skirtos vienintelio vaiko vietos. Tokia atranka Kinijoje sukūrė lyčių disbalansą – 100 mergaičių tenka 123 berniukai, kurie sulaukę pilnametystės bus pasmerkti nesukurti šeimų, nes tam neišvengiamai trūks moterų. Liberalusis The Economist 2010 m. tai pavadino gendercide – lyčių genocidu. Augant gyventojų skaičiui ta pati problema laukia Indijos ir Juodosios Afrikos šalių. JAV  9 iš 10 kūdikių, kuriems iki gimdymo diagnozuojamas Dauno sindromas, gyvenimas baigiamas abortu. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, eugenikos aspektas, kalbant apie abortus, atsiskleidžia per ligotų kūdikių atranką. Hedonistinėse visuomenėse beveik niekas nenori vargintis su nesveikais vaikais, o abortai ne tik suteikia tokią galimybę, bet ir „apvalo“ nuo nepageidaujamo smerkiančio moralinio krūvio. Lietuvoje Sveikatos apsaugos ministerijos pernai parengtas, bet dar nepriimtas abortų tvarkos aprašas gydytojams pateikė gerokai išplėstą sąrašą indikacijų, kurioms esant derėtų nėščiosioms rekomenduoti abortą ir leisti jį daryti iki 22 nėštumo savaitės bei finansuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo lėšų. Tarp tokių indikacijų SAM įrašė ne tik Dauno sindromą, bet ir nesusiformavusios plaštakos bei panašias negalias, su kuriomis galima ir norisi gyventi. 180 gydytojų pasmerkė šį SAM dokumentą, tiesiai rėždami, kad „prenatalinė diagnostika turi būti taikoma gydymo, o ne eugenikos tikslais“. Grynesnės ir sveikesnės rasės šmėkla persekioja abortų industriją ir praėjus pusei amžiaus po Margaret Sanger mirties.


Kronika Šeimos politikos aktualijos

Vyriausybės „rūpestis“ šeima Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Mokslininkai mūsų visuomenę vadina skyrybų visuomene ir tvirtina, kad tokie esame jau seniai. Aukšti skyrybų rodikliai, visuomenėje vyraujantis įsitikinimas, kad vieniša mama arba tėtis gali taip pat puikiai užauginti vaiką kaip ir abu tėvai kartu, jau nebestebina. Tačiau politikai nenustoja stebinti. Praėjusioje Vyriausybėje Teisingumo ministerija, vadovaujama liberalų atstovo, susirūpino skyrybų klausimu. Prieš keletą metų tą rūpestį kartu su vadovavimu ministerijai perėmė socialdemokratai. Nors daugeliu klausimų šios dvi politinės partijos turi skirtingus požiūrius, tačiau kalbant apie šeimą ir santuoką jos puikiai sutaria. Kaip pastebi teisininkas Vygantas Malinauskas, santuoka jiems yra visiškai privatus asmenų reikalas, eilinė sutartis, kaip ir visos kitos, kurias asmenys sudaro privačiai, todėl ir jos nutraukimas turi būti toks pat paprastas. Šie politikai santuoką mato kaip laikiną reiškinį, sutartį be moralinių įsipareigojimų, prigimtinių pareigų, kylančių iš santuokos esmės. Diskusijose apie skyrybas akcentuojamas žmonių nepasitenkinimą keliantis ilgas, varginantis ir brangiai kainuojantis teisminis procesas. Todėl Vyriausybė susirūpino ne pagalba sutuoktiniams ir jų vaikams, bet teismų darbo krūvio mažinimu bei jų darbo kokybės gerinimu ir pasiūlė santuokų nutraukimą sutuoktinių bendru sutikimu perduoti notarams! Negana to, ji pasiūlė atsisakyti dabar Civiliniame kodekse įtvirtinto santuokos išsaugojimo principo, įpareigojančio teismus imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Prof. Aušra Maslauskaitė pastebi, kad „skyrybų revoliucija“ Lietuvoje prasidėjo po 1965-ųjų, įgyvendinus teisinę skyrybų reformą, dėl kurios išsiskirti tapo lengviau ir pigiau. Kitų valstybių patirtis patvirtina, kad supaprastinus skyrybų procesą skyrybų padaugėja. Tad ar Vyriausybės siūlymas pagreitinti santuokų nutraukimą perduodant šį darbą iš teismų notarams nėra skyrybų rato,

turinčio ilgalaikių neigiamų padarinių visuomenei, sukimosi pagreitinimas? Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad tėvų skyrybos dažnai turi sunkias pasekmes jų vaikams. Be to, skyrybos „kainuoja“ ne tik besiskiriantiems, bet ir valstybei, t. y. kiekvienam iš mūsų. Jei politikams iš tiesų rūpėtų pagelbėti besiskiriantiems sutuoktiniams, tai būtų įsiklausoma į jų, o ne į teisėjų nuomonę. Akivaizdu, kad nepakanka teismams skirti laiką sutuoktiniams susitaikyti,  – būtina pasiūlyti pagalbą jiems ir jų vaikams. Būtent šito dabar labiausiai ir pasigendama, tam reikėtų sutelkti įvairių Vyriausybės institucijų pastangas. Dar vienas Vyriausybės „rūpestis“ šeima yra siekis įteisinti partnerystę. 2012  m. vasario „Artumoje“ rašėme apie partnerystės įteisinimo užkulisius. Ten išsakytas mintis verta papildyti tuo, kad pagal esamą Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktiką, Lietuvai pripažinus partnerystę tik tarp vyro ir moters, netrukus sulauktume įpareigojimo įteisinti ir homoseksualų partnerystę. Politikai tai žino, tačiau kai kurie iš jų yra linkę tiesiog „nepastebėti“. Kartu su skyrybų proceso supaprastinimu partnerystės įteisinimas dar labiau paspartintų šeimos deinstitucionalizavimą. Suvokiant, kad visuomenės ir valstybės pagrindas yra šeima, sąmoningas pamatinio visuomenės instituto silpninimas turėtų būti prilygintas valstybės griovimo veiklai! Rinkimai į Seimą vyks po metų, tad dar turime laiko įvertinti realius politikų darbus ir teisingai pasirinkti, kad paskui nereikėtų stebėtis jų priimamais sprendimais. Labai svarbu turėti pakankamai

mūsų interesams atstovaujančių politikų ir kitoje Seimo kadencijoje, nes jie turi galimybę atmesti šeimą ir visuomenę griaunančius pasiūlymus. Šį kartą balsavimu Seimo nariai atmetė tiek skyrybų supaprastinimo, tiek ir partnerystės įteisinimo pasiūlymus ir nutarė svarstyti siūlymą dėl partnerystės įteisinimo priimant specialų įstatymą panaikinimo. Ar pastarasis pasiūlymas nuguls kurio nors atsakingojo stalčiuje greta kitų svarbių pasiūlymų, tarp jų ir šeimos sąvoką tikslinančio Konstitucijos 38 str. pataisos, – priklausys ir nuo kiekvieno iš mūsų. Tad kviečiu ne tik pasitikėti gražiais rinkiminių kampanijų žodžiais, bet mąstyti ir vertinti, kas mums sakoma. Būtina domėtis, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, kad pamatytume platesnį kontekstą, nekartotume kitų padarytų klaidų. Pastebėkime ne tik konkretų veiksmą, bet ir prognozuokime jo padarinius tiek savo šeimai, tiek ir mūsų visuomenei, valstybei. Taip, asmeniškai kiekvienam tai padaryti sunku, todėl kviečiu Jus tapti Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos nariu bei sekti naujienas svetainėse www.nsta.lt ir www.seimos.org.

Artuma 2015 m. lapkritis

7


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas visiems

Išgyventas Šventraštis Antanas SAULAITIS SJ Katechetas yra asmuo, perduodąs gyvenimišką krikščionišką tikėjimą progai pasitaikius – labiau negu susodintiems mokinukams dėstantis apie klausimus, kurių šie dar neturi. Štai maudomės ir taškomės stovyklos ežere  – puiki proga išbandyti, ar tiktume Gideono karių daliniui, nugalėsiančiam Dievo tautos priešus. Mat Dievas liepė iš 10 tūkst. kovotojų atrinkti „kiečiausius“ pagal tai, kaip upėje atsigers vandens (Teisėjų 7, 2–8). Kas ginklus pasidėtų ant kranto, pritūptų ar priklauptų prie vandens – netinka, mat karo lauke pavojingai pasilenkęs – beginklis. Tik trys šimtai, visiškai ginkluoti, stati įlipo į vandenį iki juosmens, sauja šaudami srovę tiesiai į burną, akies nenutraukdami nuo priešo stovyklos. Vonioje tokio karinio manevro neišbandytum, bet gamtoje – gera proga gurkšnio taiklumą lavinti. Su keliolikmečiais skautukais iškylaujame sutemus, be žibintų sekdami iš anksto paruoštus baltus balionų, plastmasinių žirniukų ar kitus ženklelius, garso signalą, mirksintį švyturėlį kurios nors žvaigždės kryptimi. Miške nusnaudę, pirmą nuotykį aptardami ruošiamės grįžti į stovyklą. Gal bijojome tamsos, keistų garsų, nepažįstamų vietų, bet tamsa mūsų neužgožė. Vienas kitam rodėme atpažintą kelio kryptį. Pagal žygio sąlygas, tinka mokinių išsiuntimas lyg avių tarp vilkų (Evangelija pagal Luką 9), ėjimas kito pėdomis (kaip Jėzaus, 1 Petro laiškas 2, 1–8), ėjimas teisingumo ir bendruomeniško dėkingumo keliu (Pakartoto Įstatymo knyga 8, 2–9). Pievelėje ar nuo kalno aiškiai matome Paukščių taką: senovės lietuviai (ir indėnai) tikėjo, kad mirusieji juo į dausas keliauja, o Dievo vaikų Žemėje yra tiek, kiek visokiausių žvaigždžių (Pradžios knyga 15, 5). Nemažiau Šv. Rašto akimirkoms tinka kelių dienų studentų rekolekcijos-kelionė dviračiais ar laiveliais. Susiruošę išvykti susiburia įžanginei maldai apie kelią, pvz., 8

Artuma 2015 m. lapkritis

ma negalią, pvz., susiriša kojas, kad abu vaikščiotų trimis; užsiriša akis, šokinėja viena koja, vaikšto atbuli... Gerą pusvalandį eina nurodyton vieton, atlikdami kokį nors uždavinį, pvz., iš gamtoje randamų daiktelių sudeda laivelį, kuris nenuskęsdamas nuplauktų tris metrus, arba grybauja, uogauja ar kt. Sunku luošiems vaikščioti, nelengva suvaržytomis jėgomis uždavinį atlikti. Susirinkę aikštelėje susėda ir klausosi skaitinio apie paralitiko išgydymą (Evangelija pagal Matą  9,  1–8), ir gali atsirišti, būti išlaisvinti iš savo negalios varžtų. Kaip visuomet, pasidalija įspūdžiais. Kartą paauglys ilgiausiai vargo viena ranka plaustelį rišdamas ir didelio lapo burę taisydamas – jo laivelis toliausiai stovyklos tvenkinėlyje neapvirtęs nuplaukė. Kai kurios seserys vienuolės ir šeimos Kalėdų eglutę puošia gražiais lapeliais su Šventojo Rašto laiminančiais ir paguodžiančiais žodžiais. Žmonės randa rankdarbį su mėgstama ištraukėle ir pakabina namuose. Kartais iškilmingesnę vakarienę praturtina po lėkšte kiekvienam padėtas sakinėlis iš Psalmių, Evangelijų. Žmogaus išradingumui nėra ribų.

ėjimą kartu su Jėzumi (Evangelija pagal Luką 24, 13–36), Kristaus kelio laikymąsi (Evangelija pagal Joną 14, 1–21), Dievo sandorą kelionėje (Išėjimo knyga 19, 1–8). Sustojus užkąsti ar įsirengti stovyklavietę vėl pritaikomas skaitinys apie uolą, bėgimą, duonos padauginimą. Kai kelionė žiemą pėsčiomis ar slidėmis, sunkiau rasti skaitinių: bibliniai pasakojimai labiau vyko dykumose, tyruose, nors užsimenama ir apie sniegą, ledą ir šaltį (Psalmės 147,  15–20; 148,  5–10); visoms kelionėms tinka šlovės giesmė Kūrėjui (Psalmės 104; 107, 4–9; 136, 1–9). Vyresni paaugliai, studentai asmeniškai, o po to ir drauge apmąsto Biblijos ištraukėles. Pievoje, miške iškabinami lapeliai su keliais sakiniais, o kiekvie„Paragavus“ nas dalyvis su saviŠventraščio žodelių, mi nešasi užrašus. Priėjęs prie stotelės, drąsiau imti ir paskaito ir, kai randa nuosekliau skaityti atgarsį širdyje, užsibei melstis. rašo savo mintis ar maldas. Labai tinka mintys apie draugystę (Siracido knyga 22,  22), Dievo šventumą (1 laiškas korintiečiams 3, 16– 17), žemės druską ir pasaulio šviesą Pirmoji naujai išversta Bibli(Evangelija pagal Matą 5, 13–16), Dvaja svėrė du kilogramus – nesios vaisius (Laiškas galatams 5, 22–25), labai patogu rankinėje ar kidžiaugsmą (Laiškas filipiečiams 4, 4–7), šenėje nešiotis. Dabar esama dovanas ir tarnystę (Laiškas romiečiams lengvesnių, mažesnių leidi12, 4–8), pasitikėjimą Dievu (Evangelija mų, tinkamų įvairaus amžiaus pagal Matą 6, 25–32), Kristaus sekimą. žmonėms. Vienur ar kitur Kartais Šventojo Rašto trumpi sakinėliai „paragavus“ Šventraščio vaizprisegami prie medžių, kad kelias akimirdelio ar žodelių, drąsiau imti kas pagalvotume. ir Bibliją ilgėliau, nuosekliau Kai kuriuos Šventojo Rašto įvykius skaityti bei melstis. tinka ir patirti. Dalyviai poromis prisii-

Jolantos Klietkutės nuotraka


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie persekiojamus dėl teisybės

Mylintys visada

susiduria su blogiu Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems (Jok 1, 12).

Graikiškos Senojo Testamento versijos Septuagintos (LXX) autoriai niekada Dievo neapibūdindavo būdvardžiu makários („palaimintas, laimingas“) ir jį vartodavo tiktai kalbėdami apie žmones. Pasak šių autorių, tvariausias žmogaus laimės pamatas yra Dievo pripažinimas savo Viešpačiu, vadovavimasis Jo įsakymais ir Jo valios vykdymas. Pradžioje Biblijos autoriai laimės būseną siejo su materialinėmis arba materialinėmis-dvasinėmis gėrybėmis, tokiomis kaip turtas, gausūs palikuonys, ilgas gyvenimas, visuomenės pripažinimas, priešo nugalėjimas, sėkmė ir gyvenimiškų tikslų bei troškimų išsipildymas (žr. Iz 32, 20). Vėlesniuose amžiuose dėmesys atkreiptas į tai, kad laimės šaltinis yra išminties įgijimas, vedantis į moraliai gerą gyvenimą ir pamaldumą, vadinamą Viešpaties baime (žr. Sir 25, 7–11). Įsigilinęs suvoki, kad žemiška laimė menkavertė, o patikimiausia ir tvirčiausia yra eschatologinė laimė (žr. Išm 3, 13). Todėl paskutiniais amžiais prieš Kristų autoriai pradėjo šlovinti ir pamaldžius žmones, kenčiančius ar netgi mirštančius kankinio mirtimi. Juos laiko Dievo privilegijuotais, nes supranta, kad šie kartu su Dievu turi viską, o paskutinę dieną gaus iš Jo amžinąjį paveldą už ištikimybę Jo įsakymams bei Sandorai (žr. Job 5, 7). Graikiškas žodis hoi dediōgménoi („persekiojami“) apibūdina tuos, kurie išgyvena nuolatinę grėsmę ir persekiojimą dėl religinių įsitikinimų, o persekiojimo priežastis yra tiksliai apibrėžta – héneken dikaiosýnēs („dėl

teisybės“). Šiuo atveju teisybė suprantama kaip visapusiška ištikimybė Dievui. Religinio persekiojimo tema dažna Šventojo Rašto puslapiuose (plg. Jer 15, 15; 17, 18; Išm 2, 10–21; 5, 1–9. 15–23; Ps 7, 2; 35, 3). Tačiau Jėzaus mokyme į šį klausimą žvelgiama visiškai naujai. Atlyginimas už nekaltą kentėjimą yra toks pat, kaip ir už vargingumą  – Dangaus karalystė. Taigi Jėzus žada aukščiausią, visą žmogaus gyvenimą apimantį atlyginimą. Žmogus, norintis vykdyti Dievo valią, t. y. teisingumą, nepriklausomai nuo to, kaip ją vykdys, – t. y. būdamas vargdienis, liūdintis, romus, alkstantis ir trokštantis, gailestingas, tyraširdis, taikdarys, persekiojamas, – visada kurs Dievo karalystę, kitaip sakant, bendradarbiaus su Dievu žmogaus išganymo kūryboje. Kas myli Tėvą ir brolius, tas susiduria su blogiu, sutinka priešiškumą ir patiria persekiojimų. Juk taika niekada nėra taikinga – jos kaina yra kryžius, siekiantis taikos (plg. Ef 2, 13). Jėzaus mokiniams garbė yra būti tokiems, kaip Jis (Apd 5, 41). Čia, žemėje, Dangaus karalystė tęsiasi po kryžiumi. Mokinys gyvena „po kryžiaus vėliava“, kuri yra žmogiškosios netiesos susitikimo su dieviškąja tiesa vieta – vieta, kur mylimi visi neteisingieji. Mūsų pergalė yra save paaukojusio Avinėlio pergalė: „Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes yra Viešpačių Viešpats ir Karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“ (Apr 17, 14).

Yra malonė, jei kas, pažindamas Dievą, pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenčia (1 Pt 2, 19).

Joanne Mosley. Edita Štein. Maldos moteris Iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė Kas buvo Edita Štein? Žydė, filosofė, karmelitė, Aušvico auka. Europos globėja ir viena svarbiausių mūsų laiko šventųjų. Visos jos mintys ir veiksmai buvo nukreipti į tiesos ieškojimą ir Dievo valios priėmimą, net jei tai vedė į visišką savęs dovanojimą. Remiantis Editos raštais atskleidžiama jos meilė Jėzui ir Mergelei Marijai, Senojo Testamento veikėjams ir šventiesiems, taip pat pateikiamos įžvalgos apie Šventąjį Raštą ir Eucharistiją. Knygą galite įsigyti www.magnificat.lt ir leidykloje M. K. Paco g. 4., Vilniuje Taip pat ieškokite krikščioniškuose knygynuose Daugiau informacijos tel. 8 679 89 044 ir info@magnificat.lt

Artuma 2015 m. lapkritis

9


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas šeimoms

Kiek kainuoja laisvė? Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“ Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 37–40). Visas mūsų gyvenimas bus įvertintas ne pagal žmonių nuomones, „įkainojimus“, bet pagal Dievo išmintį, valią, gailestingumą ir teisingumą. Ar neatsidursime didžiulės nežinios akivaizdoje pasmerkti amžinai, bet iki galo nesupratę dėl ko? Ar galime tikėtis, kad Dievo teismas bus toks tobulas, jog galės vadintis „žmonišku“? Tokią viltį suteikia Dievo žodis: Evangelijos pagal Matą 5 ir 25 skyriai – tarsi kaltintojo ir išteisintojo protokolai. Laiminimais, kurie atitiktų mūsų darbus, būtume išteisinti, o tais pasmerkimais, kuriuos pelnytume savo piktais darbais, būtume pasmerkti. Abu šie žmogaus teisumą ir teisumą Dievo akivaizdoje suderinantys skyriai pirmiausia įgyvendinami sąžinėje ir kasdieniame gyvenime. Pasirengti gyvenimui Laisvėje ir Tiesoje reiškia asmeninę užduotį subręsti pačiam bei subrandinti jaunąją kartą priimti tikrovę su visais jos sunkumais, nepatogumais, išbandymais, kurie neišvengiami kiekvieno krikščionio kelyje. Šiandienio „technologinio galiūno“ gėda, jog jis, pirštu paspaudęs mygtuką, gali paleisti karo ginklus ar į kosmosą raketas, valdyti miestus ir valstybes (tikrovėje ar vaizduotėje), tačiau išsigąsta Tiesos, kančios, nepatogumo ir pabėga, griebdamasis siūlomų atsiribojimo, išsisukinėjimo priemonių. Pulkai klajojančių galiūnų, sprunkančių nuo darbo, vargo, pareigos, šeimos, luomo užduočių į „palengvinimų džiungles“ tapo nesuskaičiuojamais perbėgėlių, išsiskyrėlių, betėvių vaikų, betaučių žmonių būriais. Galiomis ir galybėmis aptekęs dabartinis pasaulis nesugeba gyventi ištikimybe Tiesai, pareiga artimui ir meile vargšui, vadovaudamasis sąžinei neprieštaraujančiu teisumu. Gyventi su Dievu  – tai gyventi tiesoje ir teisingume, nors daugelis iki šiol mano, jog pakaks vaikystėje išmokti kelis katekizmo skyrelius. Pasipriešinimas Vido Venslovaičio nuotrauka

10

Artuma 2015 m. lapkritis

Dievui-Tiesai prasideda nuo baimės nukentėti už tiesą, teisingumą, tikėjimą. Daugybės kankinių, išpažinėjų liudijimai patvirtina, jog be kančios neapsieinama. Dabar gyvename „tikėjimo ir žodžio laisvės“ laikais? Neapsimeluokime: dar labai neilgai, dar labai ne visur, dar labai ne visi, dar labai ne dėl to, jog mūsų kultūroje, kupinoje įvairių teisių, pažadų, galime tarti žodį „laisvė“. Atidžiau pažvelgę nesunkiai tuo įsitikinsime: už mūsų laisvę reikalaujama pilietinio pakantumo negimusios gyvybės žudymui, įteisintai netvarkai šeimose, nuodėmėms prieš žmogaus prigimtį, politikai prieš tautų vaisingumą bei kitus pamatinius teisingumo principus. Tai jau tampa neteisinga kaina už teisingumą, vergovės kaina už teisę vadintis laisvaisiais. Dabartinėje kultūroje dar ir dėl to atsirado neaprėpiamas „netikros tikrovės“ poreikis ir pasiūla, kad tikrovės suvokimas sujudina sąžinę ir sukelia netikėtą kančią, nepatogumą. Galingieji, stiprieji, kurių užmačias Dievo tiesa ir teisingumo principai varžo, paskleidžia persekiojimus, priespaudą, pajuoką ar net kitaip manančiųjų, kitaip tikinčiųjų žudynes. Apaštalas Petras paaiškina: „Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti! Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite“ (1  Pt  3,  14). Krikščionybė savo kentėjimais nuo persekiojimų, kankinių ir išpažinėjų gretomis liudija, kaip net kančioje išgyvenamą tiesą padaryti prasmingą ir išganingą, o savąjį teisumą prieš žmonių įstatymais daromas neteisybes paversti palaimingu Dievo atlygiu. Nesutrikdomai gyventi ištikimybe Kristaus Evangelijai ir sąžiningai vykdyti savąsias pašaukimo, profesines bei pilietines pareigas yra būtiniausias šiandienio krikščionio atsakas į visokiausias nuomonių, prisitaikymo dėl patogumo pasiūlas. Tiems, kurie žada ar reikalauja: „Be Dievo – viskas“, privalu atsakyti: „Visa tebūna Kristuje, su Juo, per Jį ir Jame.“ Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC


Didelės ir mažos kryžkelės

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Šokiruojantis palaiminimas Vytautė MACIUKAITĖ

moralei ir žydų papročiams, gyveno karalius Erodas) mėgavosi visų dėmesiu, pripažinimu ir prabanga. Tuo metu tiesą apie jų paviršutinišką ir veidmainingą, vergišką gyvenimą skelbiantis Jonas Krikštytojas – „tyruose šaukiančiojo balsas“ (Jn 1, 23) – gyveno po žeme, nematydamas saulės šviesos, sklidinas abejonių, ar pats kartais nebus ir paties Dievo atstumtas. Vis dėlto jis nepajėgė nutildyti savo sąžinės balso ir pasiduoti lengvesnio gyvenimo bei laisvės pagundai, nors operoje Salomė jį netgi gundė bučiniais bei nuostabiais šokiais. Jonas Krikštytojas verčiau rinkosi mirtį ir tamsą, pažeminimą ir nelaisvę, kad tik neišsižadėtų to, kas teikia gyvenimą, šviesą, kas išaukština ir išlaisvina, t. y. tiesos! Salomė visą gyvenimą praleido pusiau apsvaigusi (jei ne nuo alkoholio, tai nuo dėmesio, pripažinimo ir šlovės), galiausiai visko neteko, suprasdama, kad dėl jos kaltės žuvo teisusis ir pranašas. Dauguma žmonių trokšta tik lengvo ir prabangaus gyvenimo; norisi gyventi kaip visi, bent jau neatsiliekant nuo kitų. Hugo von Hofmannsthalio spektaklyje „Jedermann“ („Kiekvienas“) ir parodomas mūsų troškimas priklausyti daugumai ir neišsiskirti. Šiame vaidinime vienas atsivertęs žmogus (pagrindinio herojaus vardas  – Kiekvienas) ima desperatiškai ieškoti bendraminčių, pasirengusių palydėti jį kelyje į naują tikslą. Jis klausia savo giminių, draugų, pažįstamų ir netgi nepažįstamų žmonių, ar nenorėtų kartu su juo keliauti ir ieškoti to, į ką veržiasi jo širdis. Bet vieni per daug užsiėmę, kiti per daug linksminasi, treti apskritai nesuvokia, ko jis iš jų nori, ir kviečia tiesiog prisijungti prie jų ir būti kaip visi. Galiausiai jis suvokia, kad teks išsiruošti į šią kelionę visiškai vienam, – niekas jam neskirs aplodismentų, niekas jo neužjaus, nesupras ir nepadrąsins.

Persekiojamų dėl teisumo, niekinamų ir šmeižiamų dėl Jėzaus vardo palaiminimas yra drastiškiausias iš visų: nesunkiai suprantame, jog laiminami romieji, tyraširdžiai, gailestingieji, taikdariai ar ieškantys teisybės, bet kaip persekiojimas veda į palaimą? Į šį paskutinį palaiminimą galima žiūrėti kaip į visų kitų palaiminimų vainikavimą. Taigi ką Jėzus mums sako?

Palaiminimo naujoviškumas? Šis palaiminimas turėjo keistai nuskambėti Kalno pamokslo besiklausantiems žmonėms. Ne vieno besiklausančiojo ausį jau galėjo papiktinti ir palaiminimai, skirti dvasios vargdieniams ir liūdintiems, bet šis paskutinis apskritai skamba absurdiškai! Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo nesuderinamas su žmogiškąja logika! Tik tie, kurie tikrai liūdėjo, ieškojo tiesos ir dėl jos kentėjo pažeminimus, galėjo pajusti šių Kristaus žodžių paguodą ir lengviau atsikvėpti suvokdami, jog ne visų yra atstumti. Biblijoje gausu istorijų apie tokius atstumtuosius ir persekiojamuosius, kurių neatstūmė tik Dievas. Pirmųjų žmonijos tėvų vaikai – Kainas ir Abelis – tapo persekiotoju ir persekiojamuoju. Abraomas paliko savo įprastą aplinką ir turėjo gyventi svetimoje žemėje, Mozė traukėsi iš Egipto į dykumą kaip ieškomas žmogžudys, Izraelio tauta apskritai buvo aplinkinių tautų nekenčiama, o pranašai – išrinktojoje tautoje. Galiausiai ir Jėzus savo gyvenimu parodė, kas nutinka tam, kuriam Dievas ir tiesa rūpi labiau už viską. Tokia lemtis ištinka ne vien tikinčiuosius. Netgi natūraliai tiesos trokštantys žmonės, padarę atradimų, nesuvokiamų daugumai, tampa atstumtaisiais arba už neleistinas paieškas netgi sumoka gyvybe.

Minios elgesys Ir dėl paprastos tiesos ne vienas žmogus tapo neapkenčiamas ir persekiojamas daugumos, juo labiau tai vyksta dėl tikėjimo, kuris yra ta pati tiesa, tik antgamtinės plotmės. Šv. Jonas Krikštytojas, skelbęs Mesiją ir nebijojęs Izraelio valdovui Erodui parodyti jo moralinių nusikaltimų, buvo įkalintas ir galiausiai turėjo mirti. Šią dramą puikiai pavaizdavo Richardas Straussas operoje „Salomė“. Salomė (ji buvo duktė Erodiados, su kuria, nusikalsdamas

Nuo kiekvieno prie vienintelio Nė vienas negimsta asmenybe. Visų pirma esame tik tam tikrų grupių nariai – savo lyties, rasės, tautos ar vėliau netgi tam tikrų ideologijų atstovai. Kol mums gera grupėje, plaukiame su ja pasroviui. Anksčiau ar vėliau susiduriame su pirmaisiais nesutarimais, kai mūsų ir kitų Artuma 2015 m. lapkritis

11


Didelės ir mažos kryžkelės

nuomonės išsiskiria. Vos tik įgyjame ką nors savito, susimąstome, suabejojame visuotinai pripažintomis nuomonėmis, atsiduriame už grupės ribų, tarsi automatiškai save „ekskomunikuojame“. Ir būtent tuomet žmonės pasielgia labai skirtingai: vieni labai bijo vienatvės ir atstūmimo, todėl verčiau atsisako savo įsitikinimų ir sutinka pritarti viskam, ką skelbia grupė, o kiti verčiau renkasi nemalonumus, kad liktų ištikimi sau ir atrastiems tiesos turtams. Tik šie žmonės, savo skaičiumi gerokai nusileidžiantys pirmiesiems, ir išauga iš to „kiekvieno“ statuso, tampa savimi. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris niekinamai žiūrėjo į nebylią beveidę minią ir vadino blankiu žodžiu „das Man“. Tai žmonės-štampai, kurie gyvena, kalba ir elgiasi kaip visi, kad patiktų visiems, nors niekas neklysta labiau už tą, kuris stengiasi įtikti visiems. Kaip kiekvienas gimimas, taip ir šis asmenybės vystymasis yra skausmingas procesas. Kristus prilygino šį virsmą ne nuostabaus gėlės žiedo išsiskleidimui, bet mirčiai (!), kuri atneša tikrąjį gyvenimą: „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Nenoriu pasakyti, kad tik tas, kuris išdrįsta būti kitoks nei visi, yra asmenybė. Ir jokiu būdu ne kiekvienas persekiojamas ar baudžiamas žmogus yra šventasis ar bent jau teisuolis. Kartais per individualybes sunku rasti normalų žmogų. Turi įvykti ne išorinis, o vidinis atsiskyrimas, nors individualumą dauguma suvokia ir išreiškia tik per išorę. Dar prieš Kristų buvo persekiojami, žudomi ar atstumiami žmonės, trokštantys teisybės ar atradę tikėjimą. Kristus tik išsako mintį, jog jie nieko nepralaimi, net jei ir viską praranda. Būtent dėl to jie, būdami atradę nenykstantį, amžinąjį gyvenimą teikiantį lobį, gali atsisakyti praeinančių dalykų, tokių kaip turtas, žmonių šlovinimas ir netgi gyvybė.

12

Artuma 2015 m. lapkritis

Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą (Rom 3, 23–25).

Jo

Kraujo galia

ir mano tikėjimas Banga KULIKAUSKAITĖ

Kodėl pirmieji krikščionys taip garbino šventųjų kankinių kraują? Kodėl ir šiandien nuoširdžiausiai pagerbiami šventųjų kūnai ir puošniuose relikvijoriuose ant altorių išaukštinamos jų kūnų dalelės? Tai buvo kūnai ir kraujas, maitinti Dievo žodžiu ir Eucharistija – realaus Dievo buvimo pasaulyje šaltiniais. Kūnai ir kraujas, per meilę, ištikimybę tikėjimui ir pasitikėjimą tapę viena su Kristumi, tapę Kristumi! Tai Kristaus kraujas nudažė Libijos paplūdimį, kai islamistai nužudė 21 jauną Egipto koptų krikščionį. Tai Kristaus kraujas liejosi Maluloje, mažame Sirijos krikščionių miestelyje, kai penki vyrai atsisakė priimti islamą ir buvo nušauti. Tai Kristaus kraujas persekiojamas Artimuosiuose Rytuose.

...jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Šiandien, kai pusė Sirijos krikščionių, jau išvyti iš namų, kenčia skurdą, nepriteklius, nužmoginančias sąlygas ir beprasmybę perpildytose pabėgėlių stovyklose, kai dėl pavojaus gyvybei ketvirtadalis krikščionių paliko savo šalį, kuri buvo krikščionybės lopšys, kurioje tikėjimą skleidė apaštalas Paulius ir Dykumų tėvai, o Kristaus sekėjai išliko tik todėl, kad meldėsi už savo persekiotojus ir laimino juos keikiančius, kyla klausimas: kodėl? Kokia šios kančios prasmė?.. Toks pat klausimas, tik prieš 70 metų, kilo ir japonui katalikui gydytojui Takaši Nagai, kuris išgyveno 1945-ųjų Nagasakio tragediją. Nagasakis buvo pirmasis ir tvirčiausias krikščionybės centras Japonijoje nuo XVI a., išsaugojęs tikėjimą net 300 žiauraus persekiojimo metų. Čia nukankinta daugiausia krikščionių, netgi vaikų, čia gyveno „slapti krikščionys“. Kodėl būtent Nagasakis patyrė atominės bombos sprogimą, akimirksniu nusinešusį apie 70 tūkst. gyvybių? Juk pirminis JAV bombonešio taikinys buvo kitas miestas – Kokura, bet dėl virš jo tvyrojusių tirštų debesų pilotas buvo priverstas numesti bombą virš Nagasakio. Iš Takaši Nagai žmonos liko tik saujelė pelenų ir ištirpusio rožinio gabalėliai, o jis pats pri-


Didelės ir mažos kryžkelės

...jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Rugsėjį popiežius Pranciškus susitiko su penkiais tūkstančiais vienuolių iš viso pasaulio. Susitikimą pradėjo pagerbdamas šių dienų kankinius Irake ir Sirijoje. Giliai sujaudintas jis pasakojo, kad neseniai gavo dovanų mažą kryželį, kurį savo mirties akimirką laikė vienas Irako kunigas, kankinys, – kai atsisakė atsižadėti Kristaus, jam buvo perrėžta gerklė. „Aš nešioju tą kryželį čia...“, – tyliai ištarė popiežius, glausdamas delną prie krūtinės. Libijoje nužudytųjų koptų darbininkų šeimos sulaukė Egipto krikščionių bendruomenės pagalbos  – joms statomi nauji namai. Visi, aplankantys gedinčias šeimas, yra patys paguosti jų tikėjimo. Jie dalijasi, jog netrukus jų skausmas virto džiaugsmu. Jie džiaugiasi savo artimųjų pasirinkimu neišsižadėti Kristaus ir meldžiasi, kad jų vaikai atleistų ISIS žmogžudžiams. Jie prašo vienintelio: melskitės, „kad mūsų tikėjimas išliktų stiprus“! Nuostabu žinoti, kad tie, kurių tikėjimo kilnumas apstulbino pasaulį, Dievo nuolankiai prašo tikėjimo malonės!

ti savo kasdienybėje, šeimoje, pasaulyje... Džiaugsitės ištraukę iš karo pragaro, iš mirties nagų bent vieną žmogų. Taip, ISIS ideologija yra grėsmė visam pasauliui. Ji remiasi Mahometo pranašyste: „Netikėlių orda, nešanti 80 vėliavų, susirems su musulmonų armija prie Sirijos miesto Dabiko apokaliptiniame mūšyje, kuriame musulmonų pajėgos bus smarkiai išretintos, tačiau nugalės, atverdamos kelią pasaulio pabaigai.“ Kai ISIS užėmė strategiškai nereikšmingą Sirijos miestelį Dabiką, jaunų musulmonų kovotojų, prisijungiančių prie ISIS iš viso pasaulio, srautas padidėjo 70 procentų! Kraupūs belaisvių krikščionių egzekucijos vaizdo įrašai yra atvira provokacija, islamistai juos vadina „krauju rašyta žinute kryžiaus tautai“.

...jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Vadinasi, Jėzaus Kraujo galia, nešanti malonę ir išlaisvinimą visiems, yra susijusi su mano tikėjimu – kuo stipresnis mano tikėjimas, tuo didesnė Jo kraujo galia pasaulyje. Todėl tikiu, kad Jo kraujas gali permaldauti ne tik mano, bet ir kitų nuodėmes, gali „daryti taiką“, gali „pirkti Dievui sielas“. Gintaro Česonio nuotrauka

rakintas prie lovos po penkerių metų mirė nuo spindulinės ligos, būdamas 43-ejų. Kiekvienas Takaši vietoje klaustų: Ar šis krikščionių skausmas turi kokią nors prasmę? Gal Dievas juos apleido? Bet Takaši ištvėrė tragedijos siaubą ir su gilia įžvalga mąstė apie atperkamąją kančią, esančią krikščioniško gyvenimo širdimi. Mąstė, kad ne atsitiktinumas, o Dievo Apvaizda pasirinko Nagasakį, kaip pats rašė: „Argi nėra giluminio ryšio tarp Nagasakio sunaikinimo ir karo pabaigos? Argi ne Nagasakis buvo ta išrinktoji auka, avinėlis be dėmės, paaukotas kaip deginamoji atnaša, atperkantis visų tautų nuodėmes Antrajame pasauliniame kare? Ar ne Nagasakio holokaustas ‘pripildė taurę’, ir tai privertė imperatorių užbaigti karą? Negausi Nagasakio krikščionių kaimenė liko ištikima tikėjimui per tris persekiojimo šimtmečius. Šio karo metu ji nepaliaujamai meldė taikos. Ir štai ji tapo tuo tyru avinėliu, kuris turėjo būti paaukotas... kad daugelis milijonų gyvybių būtų išgelbėtos.“ Takaši su draugais iš katedros griuvėsių atkasė jos varpą, pastatė ant trikojo, ir jau pirmųjų Kalėdų vakarą jo gausmas pripildė Nagasakio priemiesčius: „Net atominė bomba negali nutildyti Dievo varpų!“ Taip ir Sirijos Maluloje, kur Šv. Teklės vienuolynas du kartus buvo patekęs į Al Nusros islamistų rankas, vietoj nuplėštų koplyčios kryžių kabo paskubomis sukalti laikinieji, čia vis dar meldžiasi ir šlovina Dievą kunigai ir vienuolės.

Jėzus kančios išvakarėse išpranašavo viską, kas vyks su persekiojamais krikščionimis: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Gal todėl vietoj kryžiaus žygio popiežius Pranciškus skelbia Gailestingumo metus?!

...jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Vienas Sirijos vyskupas, paklaustas, kuo Vakarų krikščionys galėtų padėti Artimųjų Rytų broliams ir sesėms, atsakė: „Tik labiau gyvenkite savo tikėjimu.“ Gyvenkite ir rasite džiaugsmą, kad ir kas nutiktų, leisite Jėzui veikArtuma 2015 m. lapkritis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Nėra didesnės meilės... Karai, neapykanta, persekiojimai dėl tikėjimo ar tautybės – tai vis proga sąmoningai rinktis meilę Dievui ir meilę žmogui bei dovanoti savo gyvybę. Tiek kankinių, kiek Dievas jų pažadino XX ir XXI amžiuose, nebuvo per visą Bažnyčios istoriją. Pateikiame naujausiųjų laikų kankinių dienoraščių ištraukas, atskleidžiančias, kuo jie gyveno, ką jautė ir ko troško prieš paaukodami savo gyvybes. Christianas de Chergè (1937–1996) Trapistas prancūzas, vienas iš septynių vienuolių, nužudytų Tibirine, Alžyre

Jei vieną dieną (ir tai galėtų būti šiandien) turėčiau tapti terorizmo, kuris, atrodo, yra nukreiptas į visus Alžyre gyvenančius užsieniečius, auka, norėčiau, kad mano bendruomenė, mano Bažnyčia, mano šeima prisimintų, jog savo gyvenimą padovanojau Dievui ir šiai šaliai. Tam metui atėjus, norėčiau turėti tiek skaidrumo, kad pajėgčiau šauktis Dievo bei savo brolių atlaidumo, ir drauge iš širdies atleisti savo skriaudėjui. Aišku, tie, kas mane laikė negudriu ar idealistu, mano mirtį pateisins... Tačiau težino jie, kad šitaip pagaliau išsilaisvinsiu iš savo begalinio smalsumo. Jei Dievas norės, galėsiu įsiskverbti į Tėvo žvilgsnį ir su Juo pamatyti Jo vaikus islamistus taip, kaip Jis juos mato, visiškai apšviestus Kristaus garbės, Jo kančios vaisius, apglėbtus Dvasios, kurios slaptas džiaugsmas visada bus skirtingumų žaismėje burti bendrystėn ir atkurti panašumą, dovana. Taip pat ir Tu, nežinantis, ką darai, mano paskutinės minutės bičiuli. Taip, noriu, kad ir Tu pajustum šį ačiū ir šį su Dievu. Ir kad mums, palaimintiems latrams, būtų leista susitikti rojuje, panorėjus Dievui, mūsų Tėvui, abiejų mūsų. Amen! Insh’Allah (arab. „jei Alachas panorės“). Bažnyčios ir Islamo santykiai vis dar trūkčioja, nes dar per mažai buvome šalia. Dievas taip mylėjo alžyriečius, kad jiems atidavė savo Sūnų, Jo Bažnyčią, 14

Artuma 2015 m. lapkritis

kiekvieną iš mūsų. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Mažoji Jėzaus sesuo Irake

Iškraustymas ar, tiksliau, ištrėmimas iš Mosulo miesto ir iš daugiau nei prieš metus evakuotų gyvenviečių mane paskatino mąstyti ir melstis. Klausiau savęs: kokie motyvai ar priežastys pastūmėjo palikti krikščionis visa, ką turėjo: namus, darbą, žemę, visa, kas jiems reiškė gyvenimo prasmę, taip pat ir tai, kas juos darė vyrais bei moterimis jų visuomenėje ir suteikė erdvę reikštis? Jie nepabūgo palikti visko, kad išsaugotų tikėjimą į Jėzų Nazarietį. Sakiau: gal jie bėgo bijodami Islamo valstybės? Juk išvyko pagrasinus – „kalavijas arba atsivertimas“. Tačiau manau ir tikiu, kad pagrindinė priežastis yra jų tikėjimas, tikėjimas, iš kurio sudarytas jų būties audinys, tikėjimas, paveldėtas pradedant jų protėviu Abraomu ir baigiant Jėzumi, Tėvo Sūnumi. Šiandien daugelis emigravo į užsienį, ir daugybė įstrigo vilkstinėje Kurdistane. Jiems prieš akis daugybė iššūkių, bet man atrodo, kad daug sunkiau, kai viską palieki tikėdamasis sugrįžti. Ši situacija man primena Izraelį dykumoje, kai izraelitai pradėjo murmėti, kai gyvenimas buvo sunkus bei alinantis, kaip šiandien mūsiškis, ateitis miglota ir horizonte nieko nematyti. Išgyvename perėjimą, kuriame daugybė gundymų ir kuris yra apsivalymo

laikas. Turime giliai atsiversti, kad nesugrįžtume prie savų stabų... privalome melstis. Mums reikia jūsų maldų už mus ir su mumis. Seserys Marijos misionierės, nužudytos 2014 m. rugsėjį Kamenge, Burundyje Bernadeta Boggian (1935–2014)

Mums reikia ugdytis savyje palankumą sutinkamų kultūrų ir tradicijų vertybėms, pagarbą joms, branginti jas... nežiūrint į sudėtingą ir konfliktišką situaciją Didžiųjų Ežerų šalyse. Rodos, jaučiu buvimą čia kuriamos meilės karalystės, kuri bręsta kaip su mumis esančio Jėzaus garstyčios grūdelis, padovanotas visiems. Šiame savo kelionės etape tęsiu tarnystę broliams bei seserims afrikiečiams ir stengiuosi gyventi meile, paprastumu ir džiaugsmu. Olga Raschietti (1931–2014)

Stoviu ant aštuoniasdešimtmečio slenksčio. Paskutinį kartą grįžtant į Italiją vyresniosios nebuvo tikros, ar leis man grįžti. Vieną dieną adoracijos metu meldžiausi: „Jėzau, teįvyksta Tavo valia; tačiau Tu žinai, kad dar noriu išvykti.“ Aiškiai išgirdau: „Olga, tu tikiesi išgelbėti Afriką? Afrika yra mano. Nežiūrint nieko, man patinka, kad tu vyksti. Keliauk ir dovanok savo gyvenimą!“ Nuo tada daugiau neabejojau. Liucia Pulici (1939–2014)

Dabar grįžtu į Burundį; savo amžiuje, fiziškai silpna ir ribota, jau negaliu dieną naktį lakstyti kaip anksčiau. Tačiau, manau, galiu sakyti, kad vidinis ryžtas ir troškimas būti ištikimai Jėzaus meilei, man išreiškiamai misija, manyje visada gyvas. Misija man padeda silpnume sakyti: „Jėzau, žiūrėk, čia meilės gestas Tau.“ Liudijimus iš italų kalbos vertė kun. Artūras Kazlauskas


Didelės ir mažos kryžkelės

Dievas veda ir atveda Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ Ši istorija apie moterį, gimusią partizanų bunkeryje ir patyrusią daugybę nuotykių. „Visą gyvenimą nesuvokiau trijų dalykų: amžiaus, laiko ir pinigų. Matyt, niekada jų neturėjau ir neturėsiu“, – prisipažįsta Gabija BULANAVIČIŪTĖ-VILĖNIŠKIENĖ. Tačiau su Gabija kalbamės ne apie tai, ko ji nesuvokia, bet kas lėmė tokį jos gyvenimą, kokius persekiojimus patyrė ji ir jos šeima. Tad susipažinkime.

Pasaką primenantis gyvenimas

gali tapti turtingas, o sykį viską praradus neįmanoma atsitiesti; ne – išties reikia vėl ir vėl kabintis į tau dovanotą gyvenimą ir ieškoti naujų galimybių.“

Laiškas į Raseinių kalėjimą

Tuomet Gabijos tėvai ėmė ieškoti naujų galimybių. Tėtis įsidarbino Tytuvėnų girininkijoje ir drauge su pagalbininke dirbo partizanams, gyvenusiems bunkeryje: atsišaukimus suvyniojęs į bambuko lazdą, pernešdavo į Kauną. Deja, kažkas išdavė tėtį ir visą partizanų būrį, ir kai šie atėjo susitikti su girininku, buvo suimti. Tuo metu mama, kad nieko negirdėtų, buvo išsiųsta į bunkerį, kur turėjo tūnoti, kol kas nors ateis. Deja, niekas neatėjo. Ji ilgam apsigyveno bunkeryje, kuriame ir suprato, kad laukiasi kūdikio... Gabiją pagimdė viena, be niekieno pagalbos. Pravėrusi bunkerio duris pasiimdavo saujelę sniego ir juo apsiprausdavo. Ačiū Dievui, bunkeryje gyvenę 11 partizanų pasirūpino maisto atsargomis, o naktį net galėjo pasikurti krosnelę, nes po egle buvo iškeltas kaminukas. Bunkeryje ji nežinojo, koks laikas, bijojo išlįsti ar išeiti. Atėjus pavasariui ir pasibaigus maistui, teko palikus kūdikį eiti į miestelį prašyti pagalbos. Tačiau durys jai užsidarydavo, nes visi žinojo, kad tai moteris iš miško, bandito žmona. Tik klebonas Aleksandras

Tik sulaukusi šešiolikos, eidama pasiimti paso, Gabija sužinojo savo istoriją, kuri išties prasidėjo visai ne Kaune, o Tytuvėnų miškuose, partizanų bunkeryje. Jos tėvai susituokė prieš karą. Tėtis, baigęs sklandymo mokyklą, gavo skyrimą dirbti Kauno oro uoste; ten ir susipažino su mama, tame pačiame oro uoste turėjusia restoraną. Kelionė iki nuosavo verslo nebuvo paprasta. Mirus Gabijos senelei, aštuonerių metų mama atvyko į Kauną dirbti dvynukų nešiotoja karininko šeimoje. Po kelerių metų įsidarbino padavėja Karininkų ramovėje. Dėl jos darbštumo karininkai susitarė mokėti jai papildomai po vieną litą; taip dirbdama ji susitaupė pinigų ir galėjo 99 metams oro uoste išsinuomoti vietą restoranui. Kadangi reikėjo prestižinės vietos, kur būtų galima sutikti valstybės svečius, restoraną teko įrengti aukštos klasės: su sidabriniais įrankiais, senoviniais baldais ir pan. Visus darbus dirbdavo pati: dvyliktą valandą išleidusi paskutinius svečius porą valandų tvarkydavosi, o jau ketvirtą ryto keldavosi, skusdavo bulves, ruošdavo maistą. Ir taip dirbo metus, po kurių jau galėjo Mama savo restorane patarnauja svečiams. Tėtis su bendradarbiais prie lėktuvo Aleksoto oro uoste pasisamdyti būrį padėjėjų. Tačiau prabangus „poniutės“ gyvenimas ilgai nesitę- Ramanauskas ją priėmė ir liepė atnešti vaikelį pakrikštyti. sė: užėjus sovietams, tėtei uždraudė skraidyti, iš mamos Sakė: „Užrašysiu, kad gimusi vasario 16-ąją, turėsit oficiaatėmė restoraną, o juos pačius su ketverių metų sūnumi lią šventę“, išrašė dokumentus. Po daugybės metų jau Gaišmetė į gatvę be nieko. Tiesa, mama sugebėjo pasiimti si- bijos sūnus Liutauras (dabar – Kauno kunigų seminarijos dabrinių stalo įrankių komplektą, vėliau kaip palikimą ati- auklėtinis), nuvažiavęs į Tytuvėnų bažnyčią, rado metrikų tekusį Gabijai. Panašu, kad ši iš mamos išmoko kovoti dėl knygas ir parnešė gimimo liudijimo kopiją, kur parašyta, gyvenimo: „Mama visą laiką dirbo, todėl ir buvo turtinga. kad krikštatėviais buvo klebono gaspadinė ir zakristijonas. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad dirbdamas kelias valandas Ir iki šiol vasario 16-oji laikoma Gabijos gimimo diena. Šią Artuma 2015 m. lapkritis

15


Didelės ir mažos kryžkelės

žinią vyrui, kuris buvo įkalintas Šiluvos, o vėliau Raseinių kalėjime pranešė mažu laiškeliu, pririštu prie maisto davinio: „Mums gimė duktė; daviau vardą Gabija.“ Išties kunigas padėjo ne tik Krikštu, – kas antrą dieną šeimininkė į žydkapius atnešdavo maisto; vieną dieną lauknešėlyje atradusi dažytų kiaušinių, suprato, kad atėjo Velykos. Po kurio laiko kunigas Aleksandras perspėjo mamą, jog čia pasilikti nesaugu, davė anilinių dažų, kad už juos gautų maisto ir nakvynę. Taip mama iš Tytuvėnų suplyšusiais batais, skudurais apraišiotomis kojomis parėjo į Kauną. Prie oro uosto pamatė lakūną  – senų laikų draugą, tačiau šis nusisuko. „Dieve... niekas manęs nenoGabija Montessori darželyje ri pažinti“, – pagalvojo ji. Tačiau lakūnas iš pirmo žvilgsnio nepažino, nes ji išties buvo gerokai pasikeitusi – nuo Kauno poniutės iki benamės bandito žmonos. Sugrįžusi į Kauną mama pasiėmė pas žmones paliktą savo sūnų ir apsigyveno pas buvusią darbuotoją, kur pešdavo vištas.

Jei Dievas gali Kaune mama, pamelavusi, kad vyras miręs nuo šiltinės, gavo darbą (politinio kalinio žmonos niekas nebūtų priėmę į darbą). O dvejų metų Gabiją leido į seserų pranciškonių Montessori darželį. Ji prisimena, kaip sesuo Danutė išsivesdavo ją pasivaikščioti į Žaliakalnį, kai nenorėdavo miegoti ir kad netrukdytų kitiems vaikams. Kartą vedasi vienuolė Gabiją ir sako: „Užkišk rankutę už šios tvoros lentelės, ten paukščiukas tau paliko saldainį.“ Ir tikrai! Tada Gabija paklausė: „O iš kur paukščiukas žino, kad aš čia eisiu?“ – „Paukščiukai yra arti Dievo, jie viską girdi, o žmogus kartais nutolęs nuo Dievo, todėl ne visada Jį girdi.“ Po sesutės paaiškinimo ji pirmą kartą susimąstė, kad Dievas yra. Nors buvo sutvarkyti, bet kol augo, niekada neidavo į bažnyčią. Tikriausiai dėl tėvų patirties: „Mama pasakodavo, kad per karą nebuvo taip baisu, kaip po karo, kai matydavai partizanus, išmestus ant gatvės, sušaudytus, nukankintus. Ji šaukdavo Dievui: ‘Kodėl šitai leidi?!’ Gimdydama viena miške, bunkeryje, ji šaukėsi Dievo. Atrodė, Jis negirdi. Sakydavau mamai: ‘Juk aš esu, gyva, vadinas, Dievas girdėjo ir padėjo’, tačiau jai buvo tą sunku priimti.“ Buvo laikas, kai ir pati Gabija nutolo nuo Dievo, buvo pionierė, komjaunuolė, nors ją visada žavėjo tėtės kovos už nepriklausomybę. „Niekada nekaltinau savo tėvų, kad užaugau be Dievo. Net labiau vertinu, kad pati Jį atradau. Pirmą kartą Dievą

16

Artuma 2015 m. lapkritis

atradau per kaimą, antrą kartą – jau studijuodama Vilniuje. Dievas veda savo keliais. Kai man buvo devyneri, kaimynas nusivedė į bažnyčią, padovanojo maldaknygę. Nieko kito žmonėms taip nepavydėjau kaip kaimo. Ir vieną dieną tas pats kaimynas Aliukas (Algimantas) Palubinskas nusivežė į kaimą, kur galėjau ganyti karvę. Tada galvojau: ‘Kas kitas gali padovanoti man kaimą, jei ne Dievas? Jis tikrai yra, jei gali dovanoti tokius dalykus kaip kaimas.’ Ten praleisdavau vasaras. Kas sekmadienį eidavau į bažnyčią, brolis net davatka vadino. Tik mokykla mane išmušė iš vėžių. Paauglystėje vėl įklimpau į klausimų duobę, mokykla įtikinėjo, kad Dievo nėra, Jis – tik iliuzija kvailiams, kad lengviau būtų juos valdyti“, – prisimena Gabija. Antrą kartą į Dievo paieškas ji leidosi bendrakursių dėka. „Jie papasakojo apie kunigą, kuris Suvalkijoje sako labai gerus pamokslus, ir aš turiu jį būtinai pamatyti. Nuvažiavus išgirdau Sigito Tamkevičiaus pamokslą. Man ta pavardė, tas žmogus ir jo žodžiai taip įstrigo, kad per tai pradėjau vėl atrasti Dievą. Jo beklausant pasidarė gėda, kad buvau pionierė. Kartą nuvažiavau turėdama tris rublius, už kuriuos turėjau grįžti ir dar pragyventi, bet pamokslas buvo toks, kad atidaviau viską, ką turėjau, – visus tris rublius. Tada pirmą kartą partranzavau. Vėliau tie patys studijų draugai nusivežė į Paberžę, ten dar labiau dangus atsivėrė“, – savo istoriją tęsė Gabija. Ši kelionė autostopu buvo pirmoji, bet tikrai ne paskutinė, – Gabija, pasak jos, ištranzavo visą Europą su didžiausiais Dievo dovanotais nuotykiais: išnirusiu ir griovyje atstatytu klubu, miegojimu ant mėšlo krūvos ar netikėtais pasiūlymais. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo sunku: juk visos santaupos su bankais išėjo į Sovietų Sąjungą, o pinigų neturėjo net duonai. „Neverkiau, kai mūsų pinigai, kaip ir daugelio, pražuvo banke. Žinojau, kad turiu vėl bandyti užsidirbti“, – optimistiškai kalba moteris. Atrodo, tokiomis sąlygomis gimus viskas įmanoma. „O tranzavimas moko pasitikėti Dievu, kai stovi ant greitkelio ir esi vienas prieš Jo veidą. Nežinai, kas paims, kur veš, kur nakvosi ar valgysi. Bet visada turi globojančią ranką, žinai, kad nesi vienas. Tik kai nieko nesupranti apie ateinančią akimirką, supranti Dievo ranką, tik tada išgirsti Jo balsą. Kai aš žinau nieką, Jis žino viską.“ „Aš neturiu ko prarasti, nebent save pačią; protas ateina su amžiumi, dėl to labai gerbiu senus žmones, ir pati būdama jau sena suvokiu, kad brangiausia, ką turiu, yra mano patirtis, tai, ką galiu papasakoti“, – taip mūsų susitikimą užbaigė Gabija Bulanavičiūtė-Vilėniškienė, kurios istorijų gera klausytis, o pasidalyti su jumis galėjau tik maža atkarpėle tų palaiminimų, kurie prasidėjo persekiojimais.


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie persekiojimus

– Manęs tai niekas niekada nepersekiojo ir nesekiojo. Bet man močiutė pasakojo, kad anksčiau, kai Lietuva dar nebuvo nepriklausoma, žmonės persekiodavo vieni kitus. Pavyzdžiui, jei pamatydavo bažnyčioje, tai kitą dieną paskųsdavo direktoriui, ir tada tas žmogus turėdavo pasiaiškinti, kodėl sekmadienį ėjo į bažnyčią. Arba kartą pamatė, kad mergina turi grandinėlę su kryželiu, tai liepė tą kryželį tuoj pat nusisegti ir į darbą daugiau su juo nebevaikščioti. – Bet, Agne, gal nieko baisaus, kad liepė kryželį nusiimti? Gal čia dar ne persekiojimas? – Bet ir nieko gero. Jei žmogus tiki į Dievą, tai jis gali ir kryželį, ir medalikėlį nešioti. Ir joks direktorius jam negali uždrausti. Aš tai neįsivaizduoju, kaip galima ateiti prie žmogaus ir liepti jam nusiimti kryželį? O gal tai to žmogaus talismanas, gal be jo jam niekas nesiseka? Bet močiutė sakė, kad anksčiau tikrai taip būdavo, kad šitos istorijos visai neišgalvotos. Man labai keista. Gerai, kad man niekas neliepia nusiimti grandinėlės su kryželiu. Ją man padovanojo krikšto mama ir visada nešioju, net kai einu miegoti, nenusiimu.

Arnas, 7 metai – Mane persekioja mano mažas brolis ir dar katinas labai persekioja. Kai grįžtu iš mokyklos, brolis jau būna pamiegojęs ir nuolat vaikščioja man iš paskos, ir viską daro taip, kaip aš. Tikrai. Negaliu net pažaisti. Jei paimu žaidimą, tai ir broliui to žaidimo būtinai prireikia. O katinas užšoka man ant kelių ir net negaliu jo niekur patraukti. Jis tiesiog niekur neina. Jį reikia glostyti, ir tada katinas murkia ir net užmiega man ant kelių. Kai einu į virtuvę, katinas ir brolis irgi iš paskos. Šiaip man linksma su jais abiem kartu gyventi, bet kartais tai tikrai atsibosta. Nes kiekgi galima? – Ar tau pavyksta kaip nors nuo tokio persekiojimo apsiginti? – Taip. Kai man labai pabosta, užsirakinu savo kambaryje. Tada brolis beldžiasi į duris ir rėkia, kad atidaryčiau, atrakinčiau duris. Tada truputį palaukiu ir atrakinu. Paskui truputį pažaidžiu su broliu ir net susitariu, kad

paskui mane daugiau nesekios. Bet tai tik labai trumpai trunka. Brolis dar mažas, viską greitai pamiršta ir toliau sekioja. Nebent močiutė ateina, ir tada abu keliauja pasivaikščioti į lauką. Tada jau niekas nebepersekioja.

Radvilė, 8 metai – Man mama pasakojo, kad kai ją krikštijo, tai vežė į tokią mažą kaimo bažnytėlę. Mama, močiutė ir senelis gyveno Vilniuje, bet močiutė buvo mokytoja, todėl jai buvo draudžiama krikštyti mano mamą. Tai va, tada jie nusprendė pakrikštyti, kad niekas nepamatytų ir nesužinotų. Todėl pakrikštijo kaime, mažoje bažnyčioje. Močiutė labai bijojo, kad tik niekas nesužinotų apie tas krikštynas. Manau, kad čia jau buvo persekiojimas. Jeigu tikintis žmogus negali pakrikštyti savo vaikų, jeigu jį dėl to kas nors gali nubausti, tai čia jau persekiojimas.

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Agnė, 8 metai

– O kaip manai, ar šiandien jau niekas dėl tikėjimo nepersekioja? – Lietuvoje tai nepersekioja, bet kitose šalyse tikinčius žmones, krikščionis, tai, man atrodo, dar persekioja. Kartais juos net nužudo dėl to, kad jie tikintys, dėl to, kad jie – krikščionys. Mes per šv. Mišias kiekvieną sekmadienį meldžiamės už tuos persekiojamus žmones, kad Dievas jiems padėtų, kad jiems pasisektų. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2015 m. lapkritis

17


Didelės ir mažos kryžkelės Palaiminimai vaikams

Šiurpus detektyvas Joris ir Antanas nuo šio rudens pradėjo patarnauti Mišiose. Nors abu berniukai buvo daugelio mėgstami, kitos klasės berniukai peštukai jų nemėgo ir kiekviena proga stengėsi pakenkti. Tarnystė bažnyčioje suteikė auksinę progą kenkti; ką ten kenkti – tiesiog persekioti! Keturi žaliūkai stovėdavo kiekvieną rytą prie mokyklos durų ir, vos pamatę Jorį su Antanu, plyšaudavo: „Kunigėliai! Kunigėliai!“ Deimantė siūlė juos prikulti, tačiau Inesa nepritarė, – juk mergaitės nesimuša. Urtė buvo girdėjusi, kad netikintys žmonės vadinami ateistais. Todėl pabandė atsikirsti skanduote: „Ateistai, ateistai!“ Žinoma, iš to nieko neišėjo. – Jei pradėsime atsikirtinėti, jie pamanys, kad mums labai svarbi jų kvaila nuomonė, – tarė Joris. – O aš nesu tikras, kad nereikėtų vožtelėti kuriam nors į žabtus,  – grėsmingai sužaibavo Antanas. – Neatsisakyčiau, jei mes būtume bent trise, – atsiduso Joris. Tad teko kęsti. Paprasčiausias būdas nutraukti šias patyčias būtų buvęs nustoti patarnauti Mišiose. Tačiau berniukai nesigėdijo Dievo. Entas jų nusistatymą dar labiau sustiprino, supažindindamas su šventuoju Steponu, kuris dėl tikėjimo į Jėzų buvo užmuštas akmenimis. (Mergaitės nuo tada nekalbėjo su Entu, nes į tą kišenę jis jų nepriėmė, tik berniukus.) Vieną dieną kunigas Kęstutis turėjo skubėti, todėl paprašė berniukų užrakinti bažnyčią ir įjungti signalizaciją, kai visi žmonės išeis. Tuo metu keturi persekiotojai tykojo pasislėpę mergaičių adoruotojų spintoje tarp suknelių. Jie jau seniai laukė progos sujaukti bažnyčią ir apkaltinti Jorį su Antanu. Baisus buvo jų planas, o jie patys buvo tikri chuliganai. Išėjo paskutiniai žmonės. Liko tik vaikai. Antanas ir Joris gesina šviesas – klik, klik. Bažnyčioje darosi tamsu. Pokšt! Užkliūva už suolo Joris. Taip paslaptinga. Inesa, Deimantė ir Urtė nori būti naudingos ir sumano apžiūrėti visas kertes, – kad nebūtų pasilikęs koks vagis. Taip jos užeina į mergaičių persirengimo kambarį. Jau buvo beišeinančios, tik staiga išgirsta lyg kažką šnopuojant spintoje. Tada sustenant. Drąsioji Inesa jau eina tų durų atidaryti, tačiau ją sulaiko Deimantė, garsiai sakydama: 18

Artuma 2015 m. lapkritis

– Viskas gerai, einam rakinti durų! Vos nuspaudė signalizacijos mygtukus, ši užkaukė ant viso miesto: ūūūūūū! Turbūt patys suprantate, kas buvo po to. Pakeliui į namus susijaudinę vaikai iki smulkmenų aptarinėjo nuotykį. Tik Joris buvo tylus. Galiausiai tarė: – Kai tėvai ir mokytoja persekiojo dėl neišmoktų anglų kalbos žodžių, na, kai melavau, tai buvo taip nesmagu. O dabar visai kitas jausmas… Eee, nežinau, kaip pasakyti… – Teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje, – pasigirdo Ento balsas už nugaros. – Iš kur žinai? – kvailai paklausė Antanas. – Iš savo kišenių, – nusikvatojo Entas. – Dievo Karalystė nėra valgio ar gėrimo dalykas, bet… – Teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje! – choru pakartojo mergaitės. Užduotis: iš sumaišytų žodžių sudėliok palaiminimą. Spalio numerio atsakymas: bus vadinami Dievo vaikais.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ


Didelės ir mažos kryžkelės

Patikėti vaiką Bažnyčiai Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE dimas jau sąmoningesnis. Tačiau per pačią paauglystės krizę, manyčiau, laikas ne pats palankiausias! Tai tada suaugus? Bet kiek malonių bus prarasta! Šiems tėvams taip pat norėčiau pasakyti, kad sulaukę paauglystės amžiaus, kai ima viskuo abejoti, kritikuoti tėvus ir mokytojus, nuolatos prieštarauti, paaugliai vis dėlto siekia jiems prilygti ir, sąmoningai ar pasąmoningai, iš esmės atsižvelgia į jų veiksmus ir mintis. Taigi, kai atėjus laikui paauglys suabejos savo tikėjimu, idant įgytų suaugusio žmogaus tikėjimą (ir dar daugelį kartų gyvenime jam reikės jį atnaujinti), jam tikrai darys įspūdį tai, jog tėvai jį pakrikštijo vos gimusį. Tai jam bus įrodymas, kad jo tėvai iš tiesų tvirtai tiki, kad jie nedvejojo pasirinkti tarp tiesos ir klaidos, nes iš tiesų kitos alternatyvos ir nėra. Taigi, tuomet ir jis bus labiau linkęs rinktis

Pats pirmutinis dalykas, mano nuomone, – tai patikėti vaiką Bažnyčiai, idant per Krikšto sakramentą ji suteiktų jam dievišką gyvenimą.

Kada krikštyti vaiką? Nuo gimimo kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, nes yra Jo sukurtas; tėvai yra tik Dievo įrankiai. Tačiau savo šeimoje karštai troškome, kad kuo anksčiau po gimimo mūsų vaikams būtų suteiktas tas Gyvenimas, kurį galima gauti tik per Krikštą; jiems labai to reikėjo, idant gautų tikėjimo dovaną ir galėtų ją saugoti, nepaisant savo tėvų dvasinio varganumo. Ir, manau, Jo pagalba nebuvo veltui, nes jie visi išsilaikė Jo Meilėje. Tik Margarita buvo pakrikštyta jau sulaukusi dviejų savaičių, kadangi norėjome atsiliepti į Bažnyčios kvietimą dalyvauti bendruomeninėse Krikšto apeigose ir efektyviau pasiruošti šiam sakramentui (tiesa, Krikštui ruošėmės dar nėštumo metu, nes norėjome suspėti su pirmąja parapijos krikštijamųjų grupe iškart po gimimo). Nesuprantu, kodėl dabar daugelis tikrų krikščionių netrokšta suteikti savo vaikui dieviškąjį gyvenimą jau nuo pat gimimo. Mano manymu, tai didžiulė klaida, ir jos padariniai sunkūs. Ar tai dėl nerūpestingumo? Nemanau. Gal norint įtikti pasauliui? Šiek tiek. O gal iš noro surengti kuo gražesnę šventę? Ši priežastis dažnesnė, bet juk pasiruošimui turime devynis nėštumo mėnesius. Krikšto šventė yra liudijimas, tačiau ar jis nebūtų stipresnis, jei visų pirma liudytume tikėjimą, be galo vertinantį vaikui suteikiamą dieviškąjį gyvenimą? Gerai žinau, jog kai kurie, gerai apmąstę, nusprendžia laukti, kol septynerių ar aštuonerių metų vaikas pats paprašys Krikšto, taip gerbdami šio rimto įsipareigojimo laisvę. Iš tiesų, gundanti mintis, bet ji kyla iš nesupratimo, kas yra vaikas ir kas yra Krikštas.

Ar suprantame, kas yra vaikas? Juk akivaizdu, kad vaikas, kaip ir visais atvejais, renkasi tai, ko trokšta tėvai. Visiškai nenuvertinu vaiko galimybės pačiam spręsti, jei jis pajėgia pagal savo amžių. Tačiau šis visą gyvenimą apimantis sprendimas neturi nei kiek daugiau vertės, nei jį vaikui gimus būtų priėmę tėvai, aiškiai nuspręsdami padėti jam pažinti Tiesą su Dievo pagalba, o Krikšto sakramentas tą pagalbą suteikia daug galingiau nei mūsų varganos žmogiškos priemonės. Tai ar reikia laukti paauglystės? Paauglio spren-

Tiesą, o ne klaidą su visomis jos vilionėmis. Ar atsisakydami iš karto suteikti pakrikštytojo gyvenimą vaikui nesudarome įspūdžio, kad patys abejojame, kad galvojame, jog yra kelios galimos tiesos, kad krikščioniškas gyvenimas mums ne taip jau ir svarbu? Ar jaunuoliui tuomet norėsis rinktis šį reiklesnį, nors ir patį gražiausią, kelią?

O kas yra Krikštas? Taip pat pamirštame, kas gi yra Krikštas. Tikėjimas įmanomas tik kaip Dievo dovana, ypač gaunama per Krikštą, kuomet Dievas įsipareigoja būti šalia mūsų. Nešvaistykime Dievo dovanų, taip pat ir tų, kurias Jis teikia mūsų vaikams. Jis pažadėjo kiekvienam suteikti Artuma 2015 m. lapkritis

19


Jaunimo

is

iššūk

daugiau ar mažiau „talentų“, idant neštume vaisių, bet už tai esame atsakingi ir mes patys. Visi atėjus laikui turės galimybę su Juo susitikti, tačiau kai kuriems Jis suteikė daugiau, pavyzdžiui, malonę gimti krikščioniškoje šeimoje. Mes turėjome tokią malonę, jūs ją turite ir jūsų vaikai. Esu krikščionis visų pirma dėl to, kad mano tėvai buvo krikščionys, ir esu jiems dėkingas už tai, o ypač dėkingas Dievui. Jis suteikia malonių ir tiems, kurie neturėjo šios galimybės. Bet neverskime Jo su kiekviena karta vis iš naujo pradėti. Žinoma, jei tėvai netiki, būtų sunki klaida krikštyti vaiką be jo sutikimo, nes jie negali įsipareigoti užauginti jo krikščioniškai. Geriau tegul jie vaiko nekrikštija. Dievas iš savo gerumo viską sutvarkys deramu laiku. Tačiau jei tikime, kad prieš du tūkstantmečius žmogus, vardu Jėzus, vadinęs save Dievu, įrodė tai savo Prisikėlimu, jei tikime Jo žodžiais, kad Jis yra vienintelis Kelias, Tiesa, Gyvenimas ir kad Jis paliko šį Meilės įstatymą, padariusį revoliuciją žmonijoje (bent tais atvejais, kai krikščionys iš tiesų jo laikėsi), man nesuvokiama, kaip galima nenorėti, kad savas vaikas taptų krikščioniu, ir nesuteikti jam visų tam reikalingų priemonių nuo pat gimimo. Juk Krikštas vaikui yra tik pradžia. Tai ne mūsų dovana Dievui, o Dievo veltui mums dovanojama dovana, anksčiau, nei mes pajėgiame ją suvokti. Tai ne mūsų nuopelnų rezultatas, bet priemonė leisti Dievui daryti savo darbus. Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

20

Artuma 2015 m. lapkritis

Gyvenime kaip

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Patyčios – baisi šių laikų smurto forma. Smurto, nukreipto prieš tuos, kurių dažnai prisibijome dėl jų teisumo. Tačiau mokykloje, kur vyrauja patyčios, ar svarbiau mokiniui būti nuoširdžiam, ar „kaip visi“? Ar patyčios tęsiasi ir baigus mokyklą ar net universitetą? Kokiomis formomis jos kankina suaugusiuosius? Ar įmanoma apsiginti atsakant geru?

Į mokyklą – kaip į ringą Buvau gal antroje klasėje, kai pradėjo sparčiai populiarėti mobilieji telefonai. Mūsų šeimoje pirmoji jį įsigijo mama. Pati tokio, žinoma, dar neturėjau, bet pusė klasės draugų jau jais puikavosi. Todėl didžiausia pramoga man tapo galimybė parašyti kuriam nors iš jų SMS ir – stebuklas! – sulaukti atsakymo. Vienas berniukas klasėje buvo pats gražiausias, aukščiausias, balčiausiais dantimis, pats populiariausias, na, pačiausias. Visos mergaitės buvo jį įsimylėjusios. O aš – ne. Mes tiesiog labai gerai su juo sutarėme: padėdavome vienas kitam, kartu leisdavome pertraukas, pasipasakodavome. Džiaugiausi, kad turiu draugą berniuką. Labai juo pasitikėjau. Kartą naktį, per vasaros atostogas, susapnavau, kad mane ištiko nelaimė ir jis apgynė. Pasirodė gelbėtojo, sargo pavidalu ir nuramino, jog viskas gerai. Pasiprašiau mamos telefono ir parašiau jam žinutę. Papasakojau sapną, parašiau, kad sapne jis buvo kaip mano angelas sargas. Padėkojau už nuoširdžią draugystę. Ir pasirašiau – Joana. Negavusi jokio atsako nusiminiau, bet neilgam. Užsimiršo ir tiek. Iki rugsėjo 1-osios... Rugsėjo 1-ąją, po sveikinimų kieme, susirinkome į klasę. Jis sėdėjo ant palangės, o aplinkui būrėsi kiti populiarūs klasės draugai. Vos man įėjus, jis per visą klasę užriko: „Ė, tu man rašei tą meilės žinutę?“ Visa nutirpau. „Tokią romantišką žinutę, – toliau varė savo jis, – kad aš esu tavo angelas? Parašei, kad Joana. Tu mane myli?“ Visi jau krito iš juoko. „Ne, – išspaudžiau, – nerašiau tau nieko, aš net mobilaus neturiu.“ Viena mergaitė įsiterpė: „Bet jos mama turi mobilų; žinau, kažkada man iš jo rašė. Iš kokio numerio? Parodyk tą žinutę, patikrinsim.“ Visi sušoko bent per petį dirstelėti į tą paslaptingąją žinutę. Stovėjau kaip įkalta ir meldžiausi, kad viskas greičiau baigtųsi. „Nerandu, – galiausiai pareiškė mano draugas, – turbūt ištryniau.“ Giliai atsikvėpiau ir patikinau juos, kad ten turbūt buvo kokia kita Joana; mergaitė, kuri rašinėja idiotiškus draugys-


Jaun

imo iššūkis

tės laiškus. Kartu iš jos, naivios kvaišelės, pasijuokėm. Po to dar ilgai drebėjau, kad tiesa neišaiškėtų. Vido Venslovaičio nuotrauka

ringe

Patyčių problema

Šitą mokyklinę istoriją prisiminiau, kai neseniai sutikau savo bendraamžę, dabar dirbančią mokytoja. Ji papasakojo apie moksleivių patyčias ir jų priežastis: Dabar tai didelė problema. Ir, manau, kad didžiausia to priežastis – nebe tėvai formuoja vaiko suvokimą, nuomonę. Nepaprastą įtaką daro internete matomi vaizdai, mėgstamų ir žinomų žmonių, tų, kurie jiems yra autoritetas, pasisakymai. Pavyzdžiui, paauglė mato daug pasiekusias moteris, kritikuojančias žurnaluose blizgančias krūtiningas dirbtines gražuoles. Kritikuoja aršiai. Ir paauglei užsifiksuoja ne tai, ką iš esmės nori pasakyti kritikuojanti – kad svarbiausia natūralus grožis, – o tai, kaip ji tą pasako: su pajuoka, aštriais komentarais, „riebiais“ žodeliais. Tada atrodo: „Aha, ji garsi, ji man patinka, ji tyčiojasi viešai ir drąsiai, vadinasi, reikia ir man nebijot taip pasirodyt kietai.“ Dauguma paauglių dar neturi susiformavusio kritinio mąstymo, nesugeba atsirinkti, kuo vertėtų sekti ir kuo ne. Nemoka atskirti aštraus žodžio dėl vertybinio tikslo nuo drabstymo purvais dėl drabstymo. O kažkaip įsitvirtinti juk reikia. Kiek moksleivių kasdien į mokyklą eina kaip į ringą... Stengiuosi mokinius kreipti tinkama linkme, bet žinau, kad esu jiems autoritetas tik tol, kol mūsų amžius panašus, kol jie mato mane kaip artimą pavyzdį. O kai su naujai atėjusiais amžiaus atskirtis didės, aš atrodysiu jiems kaip viena iš tėvų, tik kur kas tolimesnė. Jau dabar sunku. Pavyzdžiui, Velykų šventės proga šeštokai „pasilinksmino“ daužydami kiaušinius klasės draugei į galvą. Visi po kiaušinį ant galvos. Tokiais atvejais ieškai su moksleiviais dirbančių psichologų, kalbini tėvus, bet... Nežinau, kokių tada ieškosiu būdų padėti, paveikti. Kol kas tik stengiuosi kalbėtis su jais taip, kad dar viena patyčių auka nebūtų rasta griovyje prie mokyklos ar kybanti ant radiatoriaus vonioje. Kasdien skaitome apie panašius nutikimus laikraščiuose ir kas kartą mane nukrato šiurpas pagalvojus, jog tai galėtų būti ir mano mokinys.

Į blogą – geru

labiau rafinuotos; jos sklinda šmeižto ar apkalbų forma. Pasakoja Kotryna (25 m.): Atėjusi į naują darbą iš karto nepatikau kolegei Astai. Ji niekada nežiūrėjo man į akis, nepasilikdavo su manim dviese, o kai padarydavau smulkią klaidą, net iš toli išgirsdavau kimų juoką. Stengiausi nekreipti dėmesio, bet situacija aštrėjo. Su kabinete dirbusia Rita greitai susibičiuliavom ir kartu eidavom pietauti. Buvau ją ir į kaimą pasikvietusi, parvažiavusios parodėm kolegoms nuotraukų. Ir apie mus pradėjo sklisti kalbos. Iš pradžių pastebėjau vieno kito bendradarbio kreivą žvilgsnį. Nesupratau, kas darosi. Kreivai į mudvi žiūrėti ėmė vis daugiau žmonių, uždavinėti man keistus, asmeniškus klausimus, lyg tarp kitko, na, tarkim: „Ar seniai tu negyveni su vyru?“ arba: „Moteriška draugystė visada liks artimesnė, ar ne?“ Galiausiai supratau, kad pusė kolektyvo mano, jog mes su Rita – pora! Iš pradžių suėmė juokas, paskui – nerimas. Rita ištekėjusi, jos vyras tikrai nesidžiaugtų išgirdęs tokius absurdus. Be to, kartais į darbovietę su reikalais užsuka mano mama – įdomu, kaip ji reaguotų? Apie tai pagalvojusi supykau. Ilgai netruko, kol išsiaiškinau, jog kalbas skleidžia Asta. Galvoje ėmė suktis keršto planai, mintys, ką galėčiau apie ją prišnekėti. Bet paskui sustabdžiau save, giliai įkvėpiau ir per pietų pertrauką nubėgau į parduotuvę. Nupirkau geros kavos, didelį šokoladą, vynuogių. Grįžusi į darbą nuėjau tiesiai pas Astą. Padaviau jai visus pirkinius, pasakiau apgailestaujanti, kad iki šiol geriau nesusipažinome, ir pasiūliau naują pradžią. Paklausiau, kodėl jaučiu tarp mūsų tvyrančią įtampą. Iš pradžių nuo jos veido nedingo kreiva šypsenėlė. Kuo nuoširdžiau stengiausi būti mandagi, maloni, galiausiai ji atlyžo. Užkaitė kavos ir, kai prisėdome, atsivėrė pasakydama, jog mano pareigas turėjo gauti jos sesuo, labai sunkiai besiverčianti. Seseriai darbas buvo itin svarbus, o man atėjus jai teko ieškoti toliau. Nors buvau priimta dėl to, kad iš tiesų turiu kur kas ilgesnę darbo patirtį ir daugiau žinių, Asta jaučiasi, lyg būčiau atėmusi sesers vietą. Išsikalbėjom, pasakiau nieko apie tai nežinojusi, ir tada pati prisipažino, kad gal per anksti suskubo mane vertinti. Po to pokalbio draugėmis netapome, tačiau apkalbos liovėsi. O ir koridoriumi praeinu nebijodama, kad kas už nugaros linki blogo. Geras žodis visada turi didesnę galią, nei noras atkeršyti, atsimokėti tuo pačiu. Tik ne visada gebame būti atviri. Tokie atviri sau, kad puolami nesidangstytume šarvais, o smūgius priimtume ramiai. Ramiai ir su šypsena, žinodami, jog nesame nusipelnę patyčių. Jeigu kiti žmonės tau ne teisėjai – ko gi nuo jų gintis?

Patyčios dažnai nesibaigia ir išaugus mokyklinę uniformą. Suaugusiųjų pasaulyje jos tiesiog darosi gudresnės, Artuma 2015 m. lapkritis

21


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Dievas yra šeimos rutinoje Vijoleta VITKAUSKIENĖ Kelios mintys iš rugsėjo 22–27 d. Filadelfijoje (JAV) vykusio VIII Pasaulinio šeimų kongreso „Mūsų misija yra meilė: visapusiškai gyva šeima“ prieš pat susitikimą su popiežiumi Pranciškumi. Kaip dažnai pagalvoju: jei kiti šeimos nariai būtų geresni (drausmingesni, tvarkingesni, atviresni, brandesni), tai mano gyvenimas šeimoje būtų puikus. Mes būtume laiminga šeima. Šeimų kongresas iš esmės paneigė šį suvokimą. Supratau, kad mes mažai suvokiame dvasinę šeimos realybę, mažai gilinamės ir, aišku, tada mums nesiseka šeimoje, nėra nuotaikos, ima pyktis, nėra jėgų ar tiesiog kažko trūksta... Beveik kiekvienas lektorius kongrese klausė: ar jūs kasdien skaitote Šventąjį Raštą? Ar jūs kasdien meldžiatės? Ar dalyvaujate šv. Mišiose? Manau, dažnas atsakytume: kai turime laiko ir jėgų – taip. O juk taip dažnai neturime laiko. Diakonas Haroldas Burke-Siversas (JAV) sakė: „Neturite laiko? – iš tiesų tai reiškia man tai neįdomu, nesvarbu. Mes neturime laiko tam, kas mums nesvarbu.“ Lektoriai neabejojo, kad normalu, jei be Dievo nesiseka. Bet juk būna taip, kad tikime, esame praktikuojantys katalikai, bet vis tiek nesiseka – santykiai prasti, gyvenimas blogas... Ką tada daryti? Svarbu nelikti vienam. Reikia dvasinio palydėjimo, palaikymo, išpažinties. Vienam tada tikrai per sunku. Sudėtingiausias dalykas mums  – o Mergelei Marijai toks paprastas, – priimti Dievo duotą misiją. Marija gyveno suvokdama, kad jos kasdienybėje dalyvauja Dievas. Jos pasitikintis „taip“ nesuvokiamam Dievo planui toks sunkus, regis, mums, nes mūsų dievas, mūsų „trejybė“ šiandien yra Aš, Man, Pats. Norime Dievą įsprausti į savo suvokimą, savo planą, bet Jis ten netelpa ir yra ne toks, tad Jį atmetame – Jis ne Dievas, man nepriimtinas ir man nepadės... 22

Artuma 2015 m. lapkritis

Haroldas sakė kas savaitę pusvalandį praleidžiantis prie Švč. Sakramento: „Dėl ko? Iš meilės žmonai ir vaikams, nes jiems be šio mano pusvalandžio savaitė būtų labai sunki.“ Tikėjimas negali tapti slėptuve nuo gyvenimo. Jis nepašalina gyvenimo kliūčių, tik suteikia jėgų iškylančias spręsti su Dievu, su daugiau meilės. Gyvenimas nei lengvas, nei paprastas, bet Dievo padedami galime per jį eiti su šviesiu žvilgsniu. „Kai mano dukra sako: aš radau draugą, – dalijasi tėtis diakonas Haroldas, – jai atsakau: Tu man nieko nepasakok – keliauk pas kunigą ir tarkis dėl sužadėtinių kursų – tada pamatysi, ką tu radai.“ Jo teigimu, nepaprastai svarbu pasirengimo Santuokai kursai, kuriuose būtų diskutuojama apie viską, kas aktualu šeimos kasdienybėje, – bendravimą, pinigus, Dievą, vaikus, lytinius santykius. Mes esame ištroškę dvasingumo. Gana nesudėtingai galime jį atrasti arba sukurti savo šeimose – jei tik kursime krikščioniškas tradicijas. Tėvams svarbiausia suvokti katalikiškų tradicijų ar švenčių esmę ir ją atskleisti vaikui per tinkamus užsiėmimus. Liucija, keturių vaikų mama, palinkėjo šeimai neapsikrauti kuriant krikščioniškas tradicijas. Dainuojančiai šeimai geriau giedoti ar kurti naujas giesmes, atitinkančias bažnytines šventes, rankdarbių mylėtojams – gaminti kryželius ir prakartėles, taip pat atsižvelgiant į Bažnyčios gyvenimo ritmą, konditerijos mėgėjams – kurti ir ypatingai puošti skanėstus švenčių proga. Kiekviena šeima tegul ieško savo būdo, artimiausio kasdienybės tikrovei. Pvz., Visų Šventųjų šventei ji siūlo vaikučius aprengti kokiu nors šventuoju; aišku, šventaisiais gali apsi-

rengti ir tėveliai! Pasak pranešėjos iš JAV, tradicijai įsišaknyti reikia dvejų metų. Trijų kongregacijų seserys vienuolės dalijosi mintimis, kaip šeimoje ugdyti dvasinius pašaukimus. Man įstrigo mintis: jei norite ugdyti dvasinį pašaukimą, tegu jūsų vaikai pažįsta gyvų dvasininkų – kunigų, taip pat vienuolių. Tegu šeima bendrauja su jais, susirašinėja, tegu jie lanko vieni kitus. Tada vaikui paprasčiau pamatyti, kur jį Dievas kviečia, o šeimai lengviau suvokti dvasinio luomo gyvenimą. Pasak pranešimą skaičiusios teisės profesorės Helenos Alvaré (JAV), dažna moteris tam tikru metu pagalvoja: „O kurgi mano gerasis dešimtmetis? Ir visuomenė, ir rinka ataidi tuo pačiu klausimu-reikalavimu... Ogi tas dešimtmetis atiduotas vaikų auginimui, tėvų slaugymui, ir tuo metu moters nei visuomenėje, nei rinkoje tarsi nėra, tarsi ji nieko neduoda. Ji jaučia įtampą, kad lyg ir turėtų būti visur – namie, rinkoje, parapijoje. Tačiau kaip tik jos intensyvusis gyvenimas namuose ir „nebuvimas“ visuomenėje tą pačią visuomenę kuria saugesnę ir ramesnę.“ Savo mamai, puikiai grojančiai fortepijonu, bet „užmetusiai“ grojimą ir besirūpinusiai savo vaikais, tarp jų – ir neįgalia dukra, bei dar slaugiusiai savo mamą, profesorė sakė: „Mama, tu gi galėjai tapti KAŽKUO, užuot rūpinusis mumis...“ Salėje po šios replikos nugriaudėjo juokas. Mielos šeimos, kaip suprantu, Dievas yra šeimos rutinoje: prie puodų, tvarkant kambarius, maudant vaikus ir visur, kur esame su meile. Svarbiausia tuo patikėti.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kunigo patarimai be jokių tabu Ar skaitėte knygą Seksas, kokio nepatyrėte. Kunigo patarimai be jokių tabu? Jos autorius – vienuolis kapucinas, kunigas Ksaweras Knotzas, pastoracinės teologijos daktaras, rekolekcijų sutuoktiniams vedėjas – neseniai lankėsi ir Lietuvoje. Tėvas Ksaweras labai mėgsta bendrauti su sutuoktiniais, ypač važiuodamas automobiliu – jo paskaitose apstu tikrų nuotykių iš sutuoktinių gyvenimo, kuriuos jis pasakoja pradėdamas: „Kartą, važiuojant automobiliu, viena pora pasakojo...“ zas, o ketvirtas sukuria neregėto grožio melodijas. Kai grojame, turime stengtis panaudoti visus fortepijono klavišus, net jei iš karto neišeis puiki melodija. Turime stengtis auginti bendrystę ir tarpusavio ryšį įvairiais būdais, taip pat ir intymiais santykiais. Šie vyro ir žmonos santykiai taip pat reikalauja kūrybos ir fantazijos, nors... Viena pora t. Ksawerui pasakojo, kaip, norėdama suteikti lytiniams santykiams romantikos, sugalvojo siužetą: vyras apsirengė supermenu su kauke ant veido bei skraiste ir turėjo „išgelbėti“ prie lovos pririštą savo žmoną – „gražuolę karalaitę“. Vyras turėjo nuo palangės šokti į lovą, kur gulėjo pririšta moteris, tačiau paslydo, trenkėsi į lovos kraštą, stipriai susižeidė, nukrito šalia lovos ant grindų ir prarado sąmonę. Pririšta prie lovos moteris labai išsigando – vyras nukrito ir, ko gero, užsimušė. Ji ėmė garsiai šaukti, nes pati išsivaduoti iš pinklių negalėjo. Po il-

Sanja Gjenero nuotrauka

Tie pasakojimai tikroviški, juokingi, įsimenantys. T. Ksaweras gali kalbėti apie viską: jo išpažinčių klausymo ir bendravimo su sutuoktiniais patirtis labai didelė. Jam rūpi sutuoktiniai ir jis linki jiems geriausio tarpusavio ryšio, taip pat ir pilnatviško lytinio bendravimo. Jo paskaitose trykšte trykšta pagarba žmogiškiems santykiams ir žmogaus lytiškumui. Savo mokymus t. Ksaweras pradeda nuo vyro ir moters santykio su Dievu – taigi nuo Adomo ir Ievos. Dievas sukūrė visą žmogų: galvą, pilvą bei lytinius organus, todėl nėra nuodėmingų, blogų organų. Blogis gimsta širdyje. Kaip liežuvis netampa nuodėmingas dėl to, kad liežuvaujama (apkalbos gimsta pirmiausia mūsų prote ir širdyje), taip ir lytiniai organai nėra nuodėmingi dėl to, kad jais paleistuvaujama (šis blogis taip pat pirmiausia gimsta mūsų širdyje). Kai jis paklausė auditorijos, kada ir kur Dievas pasireiškia Santuokos sakramente, atsakymai buvo įvairūs: „prasidedant naujai gyvybei, lytinio akto metu, meilėje, maldoje, visada, nes Dievas yra visur“... Tačiau t.  Ksaweras švelniai paneigė visus atsakymus: „Dievas yra vyro ir žmonos tarpusavio ryšyje.“ Todėl tą ryšį visokiais būdais svarbu puoselėti ir auginti, o lytiniai santykiai yra labai svarbi šio ryšio dalis. Šeima yra tarsi Švenčiausiosios Trejybės atspindys: du myli vienas kitą ir į jų ryšį įžengia Dievas. Todėl Santuokos sakramentas yra skirtas tik tikintiems. Lytiniai vyro ir moters santykiai yra tarsi muzikavimas fortepijonu: vienas žmogus tesugeba groti vienu pirštu, kitas – dviem, trečias yra grojimo virtuo-

go pagalbos šauksmo išgirdęs kaimynas išlaužė duris ir, pamatęs šalia lovos gulintį kaukėtą vyrą, gerokai apspardė jam šonus, – neabejojo, kad jis įsilaužėlis. Žmona, surišta ir nuoga, šaukė, kad neliestų jos vyro. Kaimynas visai sutriko ir iškvietė policiją... Patys suprantate, kad šiai porai buvo nemalonu paaiškinti policijai, kodėl ir kaip atsitiko tokia keista situacija. Taigi, fantazijos taip pat turi turėti ribas. Atsakydamas į nelengvus sutuoktinių klausimus tėvas kapucinas pabrėžė, kad sudėtinga situacija dažnai labai skiriasi nuo paprastos. Jas galime prilyginti taikos ir karo situacijoms. Nors Dievo įsakymas „nežudyk“ galioja visada, juk nevadiname žudikais tėvynės gynėjų, bet gerbiame juos. Taigi, sudėtingose situacijose elgiamės kitaip nei paprastose. Viena pora tuomet, kai bus sunku, visai atsisakys lytinių santykių, kitoms tai bus tiesiog nepakeliama našta, vedanti į skyrybas, todėl kiekviena turi atrasti savo sprendimą, priimtiną abiem ir esantį mažiausiu blogiu tomis aplinkybėmis. O už savo sprendimus kiekvienas atsakome asmeniškai. Sutuoktiniams skirtuose judėjimuose, bendruomenėse yra puoselėjamas bei ugdomas sutuoktinių tarpusavio ryšys, todėl labai svarbu porai juose dalyvauti. Tik sutuoktinių judėjimuose ugdomas pokalbis, dialogas, mokomasi kalbėti apie viską, taip pat ir apie lytinius santykius, stengiamasi klausytis kito ir jį suprasti, ieškoti kitame aukso kruopelyčių. Šie pokalbiai – sutuoktinių bendrystės dalis, jų tarpusavio ryšys, kuris ir yra Dievo buvimo tarp jų vieta. Būtent sutuoktinių tarpusavio ryšyje pasireiškia Meilė. Kaip galėtume mylėti Tą, kurio nematome, jei nemylėtume to, kurį patys pasirinkome, prisiekdami visą gyvenimą mylėti... Parengė Dalia LUKĖNIENĖ Artuma 2015 m. lapkritis

23


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Iš redakcijos pašto:

straipsnis nepaliko abejingų vybei, kai pats NŠP neturi nė vieno šalutinio poveikio, priešingai, nei absoliuti dauguma dirbtinių priemonių. <...> Galiausiai straipsnyje pasigedau to, ką gi siūlo rašantieji tikintiems. Nutrauktą lytinį aktą? Prezervatyvus? Tabletes?.. Visų šių metodų detaliai nenagrinėsiu, tik paliesiu tą, kurį dažnai renkasi mūsų visuomenė (nepriklausomai nuo tikėjimo). Tai nutrauktas lytinis aktas (NLA), kaip „mažiausiai kenksmingas“. Svarbu paminėti apie jo mažą efektyvumą – tik 73 proc. Kai kurios šeimos net didžiuojasi jo dėka suplanuojančios savo šeimą ir nugyvenančios visą reprodukcinį amžių, tačiau per savo neilgą gydytojos praktiką mačiau ne vieną moterį, kuri kreipėsi pageidaudama nutraukti neplanuotą nėštumą, „užkibusį“ būtent taikant NLA. Juk faktai iškalbingi: žinoma, kad spermatozoidų yra vyro sujaudinimo skystyje, kuris išsiskiria prieš ejakuliaciją, o jei NLA taikomas vaisingu laikotarpiu, tai pastojimo tikimybė beveik tokia pati, kaip ir nenaudojant jokio metodo. Manau, kad NŠP yra puikus įrankis katalikiškoms šeimoms, nors ir reikalauja nemenko įdirbio, kantrybės bei stiprybės. Ir jo teikiami privalumai yra didelis atpildas jį taikančiai šeimai. O pagalbos, perprantant šiuos metodus, visos šeimos gali sulaukti Lietuvoje, bet kuriame Šeimos centre, kur yra specialiai paruoštų vaisingumo pažinimo mokytojų. A. E.

Spalio „Artumoje“ pasirodžius tekstui apie natūralų šeimos planavimą (NŠP) „Pasitikint vienas kitu“ (p. 24–25), sulaukėme daug jūsų atsiliepimų, komentarų, sykiu nusistebėjimų, gal „Artuma“ kvestionuoja Bažnyčios mokymą ar net skatina kontraceptinių priemonių naudojimą?! Tuo straipsniu, kuris, priminsime, rengtas pagal JAV jėzuitų savaitraščio publikaciją, siekta Vyskupų sinodo šeimai fone, ir net pačiam popiežiui Pranciškui raginant, diskutuoti apie realius šeimai kylančius iššūkius. Jūsų reakcijos parodė, kad tai tikrai reikalinga – ir Lietuvos katalikai nori apie tai kalbėti bei išsakyti savo patirtį. Dėkojame visiems atsiliepusiems ir pateikiame kai kuriuos jūsų laiškus. Miela Redakcija, noriu padėkoti už straipsnį apie NŠP, kuris man sukėlė visą audrą jausmų ir nepaliko abejingos. Tikrai nėra tiek daug informacijos ar netgi galimybių diskutuoti apie poras, kurios taiko NŠP ir patiria įvairių sunkumų. O apie tai kalbėti labai svarbu. Su vyru jau daugelį metų taikome NŠP ir susidūrėme ne su vienu čia išvardintu sunkumu, taip pat ir įtampa dėl užsitęsusio ar netinkamu laiku reikalingo susilaikymo, neaiškiais vaisingumo požymiais ir pan. Ir šie iššūkiai mums kyla nuolat, nepaisant to, kad pati esu kelių NŠP metodų mokytoja jau ne vienus metus ir dirbu gydytoja akušereginekologe. Tačiau noriu reaguoti į kelis straipsnyje išvardintus medicininius ir taikymo faktus. Visų pirma, iš visų mano mokytų ir stebėtų porų tikrai mačiau neplanuotų nėštumų, bet turbūt apie 95 proc. jų buvo dėl to, kad šeima nesilaikė vienos ar kitos taisyklės. O juk nė vienas mums žinomas metodas ir nėra šimtaprocentinis, ypač kai nesilaikome vartojimo instrukcijų. Antra, NŠP metodas yra ne vienas ir įvairiose situacijose galime rinktis labiau tinkantį. Pvz., po gimdymo temperatūros metodas tikrai mažai gelbės, bet gimdos kaklelio gleivių stebėjimas gali būti labai naudingas. O ilgas susilaikymas šiuo laikotarpiu būtinas ne dėl hormonų pokyčių, kaip įvardinta straipsnyje, o dėl daug paprastesnių ir žemiškesnių priežasčių. <...> Trečia, rašoma apie įvairius veiksnius, apsunkinančius vaisingumo požymių atpažinimą. Tai tiesa, tačiau daugelis tų pačių veiksnių mažina ir dirbtinių priemonių efektyvumą. Pvz., sudėtinių kontraceptinių tablečių efektyvumas mažėja, jei moteris vemia, viduriuoja, vartoja tam tikrus vaistus. Nuliūdino tam tikra manipuliacija sveikatos prasme naudojant NŠP bei nėštumo keliamu pavojumi moters gy24

Artuma 2015 m. lapkritis

* * * Sveika, miela „Artuma“, rašo trijų vaikų (ketvirto pakeliui) mama. Vakar nusipirkau spalio „Artumą“ ir radau straipsnį „Pasitikint vienas kitu“. Ir labai nusiminiau... Gerai, kad bandoma kelti NŠP problemas, bet su vyru pasigedome ir kitos, pozityvios, pusės, t. y. liudijimų porų, kurios turėjo panašių į išvardintus sunkumų ir kaip su jais susitvarkė, kaip išsprendė. Kadangi pati esu NŠP konsultantė ir su vyru jau 10 metų naudojame NŠP, tai galiu pasakyti, kad NŠP sunkumai beveik visada susiję su tuo, kad metodo taikymu užsiima pati viena moteris, o vyras būna tik stebėtojas, bet ne aktyvus dalyvis. Tada net nevadinčiau, kad pora naudoja NŠP (gal tiksliau būtų, bando naudoti ir natūraliai susiduria su didesniais sunkumais). Pasigedau straipsnyje vyrų liudijimų.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

* * * Labai svarbi (ir skausminga) tema. Neabejoju straipsnyje cituojamų porų gera valia (jų troškimu būti tiesoje, noru klausti, ieškoti atsakymo, būti išgirstoms). Neabejoju ir redakcijos gera valia. Tačiau daug klausimų man kelia straipsnio autorių intencija. Visų pirma, negali būti, kad NŠP nebūtų nieko gero. Tačiau straipsnyje apie tai nė žodžio. Antra, man užkliuvo vartojama leksika: „apsisaugojimas nuo nėštumo“, „išvengti nėštumo“, pasigedau tokių žodžių: „vaikelio gimimo atidėjimas“, „skaistumas“. Porų nusiskundimai yra realūs, tikri, gerbtini, guostini ir pasitiktini su gailestingumu, tačiau daryti apibendrinimus ir išvadas nusiskundimų pagrindu efektinga, bet ne

visada teisinga. Poroms reikia atsakymo, kaip būti kataliku ir gyventi pilnakraujį santuokinį gyvenimą, o ne Bažnyčios mokymo pakeitimo. Beje, straipsnio autoriai, srities ekspertai, nepasako nė vieno „kaip“. Tokio straipsnio godžiai laukčiau kitame „Artumos“ numeryje. Kiek žinau, JAV katalikų bendruomenė yra labai poliarizuota. Yra ir ultrakonservatyvių, ir ultraliberalių katalikų. Ir katalikiška žiniasklaida taip pat. Yra portalų, atvirai teigiančių ir siekiančių Bažnyčios mokymo pakeitimo seksualinės moralės srityje. Tokios poliarizacijos Lietuvoje nėra. Esu pastebėjęs, kad kartais lietuviška katalikiška žiniasklaida (ne dėl blogos valios, o dėl neapsižiūrėjimo) paima ir perspausdina straipsnį nepatikrinę šaltinio (neskaitant šio atvejo, tai tikrai ne apie jus). A. R.

* * *

Noelle Franzen nuotrauka

Iš pateiktų liudijimų susidaro įspūdis, kad moterys nelabai supranta, kas yra NŠP. Vaisingumo stebėjimas PRIVALOMAS kasdien! Jei tas nedaroma, tai jau ne NŠP. Su vyru praėjome per minėtus iššūkius. Paprastai jie trunka iki metų, paskui viskas susitvarko, pasimato nuostabūs NŠP vaisiai: skaistumas visose gyvenimo srityse, darna tarpusavio santykiuose, džiaugsmas ir ramybė, intymumas, pagerėjusi sekso kokybė, aistra, romantika, pagilėjęs santykis su Dievu ir pan. Kodėl buvo įdėtas šitas straipsnis? Koks jo tikslas? Parodyti NŠP realybę? Šiais metais baigiau šeimotyrą VDU, o mano darbas buvo apie NŠP. Ypatingą dėmesį skyriau NŠP problemoms. Tyrimas ir teorinės studijos parodė, kad NŠP visada daugiau teikia privalumų nei trūkumų, kurie, pasirodo, dažniausiai yra laikini ir sėkmingai išsprendžiami. Mano praktika tą patvirtina. <...> Taip, seksas santuokoje yra esmiškas sutuoktinių bendravime, bet nereikėtų iš sekso daryti stabo. Straipsnyje paminėta, kad NŠP neleidžia mylėtis per jubiliejus, atostogas, medaus mėnesį ir pan. Tai ar seksas mus valdo, ar mes valdome situaciją ir seksą? Gali susiplanuoti ir atostogas, ir jubiliejaus datą: šiek tiek paankstinti ar nukelti ir pan. Kaip mano vyras sako: „O kodėl būtinai viskas turi pasibaigti lovoje?“ Po gimdymo ir premenopauzėje naudojamos kitos NŠP taisyklės ir lytiniai santykiai paprastai nenukenčia. Šypseną sukelia ir straipsnyje paminėti sunkumai, susiję su sveikata. Tie dalykai sprendžiami išnyksta. Pateikti moterų liudijimai leidžia spėti, kad „dirbtinės“ (kodėl ne tiesiai šviesiai –„kontraceptinės“?) priemonės yra patikimesnės (?!) nei NŠP. Apskritai, naudojant NŠP beveik neįmanoma netikėtai pastoti, o kontracepcija yra gerokai pervertinta. Susiskambinome su kolegomis. Daugelį šokiravo šio straipsnio pasirodymas. Labai laukiame tęsinio, kuris liudytų ir kitą NŠP pusę. Yra daugybė portalų toje pačioje JAV, kur poros liudija savo patirtis apie NŠP kitaip. <...> Manau, straipsnyje pateiktos NŠP problemos jau yra kaip pasekmės nepilnavertiško sutuoktinių tarpusavio bendravimo ir bendradarbiavimo. <...> J. B.

Ačiū už realistinį straipsnį apie NŠP! Juk yra įvairių porų, vienų sutuoktinių charakteriai brandūs, o kitų – nelabai. Artumo poreikis vienose porose didesnis, kitose kur kas mažesnis. Juk kai kam pagrindinė meilės kalba yra kūno kalba. O NŠP reiškia, kad gana ilgai tenka susilaikyti nuo kūniško artumo. Mūsų poroje tai tikrai sukelia dideles įtampas ir konfliktus. Kiek visos poros gali atitikti idealus? Sunku suvokti, kodėl santuokoje gyvenant ir būnant ištikimiems, pvz., neužbaigtas lytinis aktas yra nuodėmė? Man taip ir neaišku, kokio didumo tai nuodėmė? Kunigas iš Lenkijos Ksawery Knotzas paskaitoje sakė, kad tai nėra didelė nuodėmė ir prilygino ją apkalboms ar konfliktui. Jis bent jau aiškiai įvardijo. Ar galėtų kas tiksliai atsakyti, kaip labai ištikimi sutuoktiniai nusideda, jei neatlaiko psichologinio ir kūniško troškimo būti kartu ir dėl to kartais nutraukia lytinį aktą arba naudoja tai, kas minėtame straipsnyje vadinama „seksualine veikla be genitalijų sueities“? Norėtųsi ne moralizavimo ar barimo, bet pastoracinio atsakymo... M. V.

Artuma 2015 m. lapkritis

25


Atokvėpio valandai

Ar tikrai nenori dangaus? Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Ilgą laiką apie kunigystę palikusius asmenis buvo nejauku kalbėti, bijant paliesti intymiausius žmogaus apsisprendimo užkulisius, pašaliečiams mažai tesuprantamus. Pasitaiko atvejų, kuomet iš kunigystės pasitraukiama tyliai, jaučiant pagarbą tikinčiųjų bendruomenei ir tikėjimui. Beje, pasitraukimas iš kunigystės ne visuomet susijęs su tikėjimo praradimu ar nusivylimu savo pašaukimu. Dažnai tam būna kitos priežastys, neretai ir atsitiktinės. Žengdamas pirmuosius kunigiškos tarnystės žingsnius 1996 m. iš vyresnių tikinčiųjų keletą kartų esu išgirdęs klausimų apie ekskunigą Joną Ragauską (1907–1967). Po atgimimo daug žmonių vėl iš naujo atrado tikėjimą, tapo aktyviais Bažnyčios nariais, todėl jiems buvo svarbu suprasti kunigą, kuris ne tik prarado tikėjimą ir paliko kunigystę, bet ir aktyviai įsitraukė į ateizacijos procesą. Tuomet man, jaunam kunigui, buvo nelengva atsakyti apie tokį ekskunigo apsisprendimą. Nors buvau skaitęs sovietinio ateizmo prisodrintą jo knygą Nenoriu dangaus, tačiau niekaip negalėjau suderinti knygos paistalų su objektyvia tiesa, su tikėjimo tiesa. Primityviai ir vienpusiškai pavaizduotas krikščioniškas tikėjimas galėjo paveikti tik nepažįstančius krikščionybės. Galvoje sukosi mintis: „Jei jau nebenori dangaus, tai ir nebenorėk, bet kodėl ta propaganda nuodiji žmonių protus?“ Tuomet trūko atsakymų į šiuos klausimus, tačiau situacija pasikeitė pasirodžius Nerijos Putinaitės knygai Nugenėta pušis (LKMA, Židinys, 2015). Jau pagrindinė knygos antraštė metaforiškai ir simboliškai perteikia užmaskuotą sovietinę tikrovę, kurioje buvo skelbiama religijos laisvė, tačiau praktiškai buvo gyvenama pasaulėžiūrinėje nelaisvėje. Knygos temos vystymo raktas – kunigystę palikusių žmonių istorijos, ku26

Artuma 2015 m. lapkritis

rios, įtrauktos į ateizmo mašinos dantračius, ima tarnauti ideologijai. Daugelis to meto tikinčiųjų jautriai išgyveno kunigystę palikusių asmenų įsitraukimą į ateistinę veiklą. Galėjo atrodyti, jog viešus pareiškimus paskelbę kunigai iš tiesų išgyveno tikėjimo krizę, įsitikino Dievo nebuvimu ir jaučiasi esą laimingi tapę ateistais. Bent taip buvo skelbiama. Autorė bando pažvelgti į visos ateistinės sistemos užkulisius, ateistinę „virtuvę“, kurioje vyko nelabai „skanūs“ dalykai. Archyvinė medžiaga, amžininkų prisiminimai bei kiti dokumentai parodo sovietinio saugumo pastangas užverbuoti kunigus ir net surežisuoti spektakliu turėsiantį tapti pasitraukimą iš kunigystės. Ypač įdomiai atrodo sovietinės valdžios atstovo pastangos atkalbėti kun. Ragauską nuo pasitraukimo iš kunigystės, nes, esą, jis, būdamas kunigu ir dirbdamas kunigų seminarijos dėstytoju, diegdamas būsimiems kunigams palankumą materialistinei pasaulėžiūrai, galėsiąs daugiau pasitarnauti ateizacijai. Peržvelgus įvairiai susiklosčiusias ekskunigų istorijas matyti, jog juos tokiam drastiškam žingsniui skatino sovietinių agentų geresnių socialinių gyvenimo sąlygų, atlyginimo bei platesnių galimybių save realizuoti pažadai. Nors būta ir tylių pasitraukimų iš kunigystės dėl celibato sunkumų, tačiau ir juos stengtasi panaudoti ateistinei propagandai. Temos vystymas atskleidžia įvairius

ateistinio darbo etapus ir kintančią metodiką, kuri nuo tiesmukiško reakcingų kunigų gyvenimo demaskavimo išsivystė į aukštas etines moralines normas skelbiantį mokslą. Ateistinio auklėjimo korifėjai sukūrė į religines apeigas panašius pakaitalus, turinčius nustelbti ir palaipsniui išstumti Bažnyčios teikiamus dvasinius patarnavimus (krikštą, santuoką, laidotuves, šventinimus...). Humoristiškai atrodo pastangos parodyti religinių stebuklų kilmę viešai demonstruojant cheminių medžiagų reakcijas. Esą ateistai gali net ir „stebuklus“ daryti... Nors žadėta sukurti naują žmogų, atsikračiusį „religinių prietarų“, tačiau išstūmęs religiją iš viešuomenės sovietmetis susidūrė su gausiomis gyvenimo prasmės paieškomis ir kitomis etinėmis problemomis, kurios galiausiai vedė į akligatvį. Tai puikiai atskleista paskutiniame knygos skyriuje. Šiandienos požiūriu vertinant ateistinį darbą ir ekskunigų į(si)traukimą į ateistinę veiklą gaila suklaidintų žmonių, kurie lyg nugenėtos pušys negali toliau augti ir skleistis. Žvelgiant į įvairiai susiklosčiusias ekskunigų gyvenimo istorijas, o ypač į Ragausko viešus pareiškimus, neatsakytas lieka pagrindinis klausimas: „Ar tikrai nenori dangaus?“ Nors autorė tyrinėjo sovietmečio ateizacijos peripetijas ir ekskunigų įtraukimą į ateizacijos procesą, tačiau sunku logiškai paaiškinti kelis viešus ir „spektakliškus“ pasitraukimus iš kunigystės pastaraisiais laikais, ypač prieš prasidedant Romoje Vyskupų sinodui šeimos klausimais. Tęsiant knygos mintį galėtų atrodyti, jog ir čia tarsi kažkas būtų pridėjęs „režisuojančią“ ranką. Tikėjimui priešingos ideologijos atsiranda ir pranyksta, tačiau pagrindinis jų įkvėpėjas ir „režisierius“ – „šviesos“ angelas (lot. Lucifer) nepraranda progos pasauliui parodyti vis „įdomesnių“ scenų. Gaila, kad kartais jose vaidina ir kunigai...


Susitikimai

Negalėjęs gyventi Lietuvoje, gyveno Lietuvai Ar daug kultūrininkų, menininkų, mokslininkų savo darbais garsina Lietuvos vardą pasaulyje? Antai Karlas Jaspersas yra pasakęs: „Filosofui netekus tėvynės, tėvynė neteko filosofo.“ Tai ne kokia abstrakti sparnuota frazė. Ji apie vieną konkretų mūsiškį – JUOZĄ GIRNIŲ, kuriam šįmet būtų suėję 100 metų. 1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Girnius, kaip ir daugiau nei 60 tūkst. kitų lietuvių, buvo priverstas palikti tėvynę. 1949 m. atvyko į Bostoną, kur ir prabėgo didžioji iškilaus lietuvių filosofo gyvenimo dalis. Sūnus Kęstutis Girnius „Artumos“ skaitytojams pasakoja, kokį jį matė artimieji ir draugai.

– Kokį prisimenate savo tėtį? – Be galo darbštų! Jis dirbdavo dieną ir naktį, nuo 1965 m. vienas redagavo žurnalą „Aidai“, kuris išeidavo dešimt kartų per metus. 1952–1969 m. redagavo Lietuvių enciklopediją, per metus reikėdavo parengti vieną tomą. Be to, jis dar rengdavo nuoseklią kultūros gyvenimo kroniką, rašė knygas, straipsnius „Aidams“. Antra, jis buvo beviltiškai nepraktiškas, negalėdavo vinies į sieną įkalti, mama viską turėdavo daryti pati, vėliau jai padėdavo gana nagingas mano vyresnysis brolis Ramūnas. Pamenu, kai nusipirkome namą, reikėjo sutaisyti tvorelę, mama ją taisė rūsyje, o mes išnešėme ir prikabinome. Ji tai darė rūsyje, nes jei kaimynai pastebėtų, kad moteris šitaip dirba vyro darbą, tai klaustų: „Kas per vyras čia gyvena?“ Tėtis visiškai nesportuodavo. Mes gyvenome netoli parko, kur galėjai pakilti ir matyti vandenyną, Bostono uostą. Tėtis skirdavo šešias septynias minutes kelionei iki suoliuko, kur galėdavo atsisėsti, kalbėtis, išrūkyti kokias tris pypkes, o po kokių 40 min. rūkymo nusileisti nuo kalno. Tai jam buvo mankšta! Trečia, tėvui tikrai nerūpėjo pinigai, nors retkarčiais prasiverždavo nuogąstavimai, kaip pragyvens senatvėje, bet motina greitai nuramindavo. Ji tvarkė visus šeimos finansus (nebuvo daug ko tvarkyti), duodavo jam pinigų būtiniausiems reikmenims nusipirkti. Mama pasakojo, sykį metų pradžioje davė tėčiui 50 dolerių, o po metų pažvelgė į jo piniginę, žiūri – tie doleriai nepajudinti. – Į ką tėvas kreipdavo ypatingą dėmesį, kai buvote vaikai? – Tėčiui ypač rūpėjo mokslas. Augome trys broliai, tėtis tikėjosi, jog visi turėsime doktoratus. Kai visi apsigynėme, tėtis beveik vaikiškai tuo didžiavosi. Ir lietuvybė tėčiui buvo svarbi. Jei grįžę iš mokyklos tarpusavyje kalbėdavomės angliškai, nesunkiai jį užrūstindavome. Pamenu, mes kalbamės, ir pasigirsta staugimas: „Sustokit, ką jūs darot?!“ Taip pat jam rūpėjo, kad rašytume straipsnius.

– Jūsų tėtis, kaip pats sakėt, prireikus nė vinies negalėdavo įkalti, viskuo rūpinosi mama Onutė. Kaip sutardavo jūsų tėvai? – Retai žmonės taip gerai sugyvena, kaip mano tėvai. Jie vienas kitą palaikė ir gerbė. Mamos buvimas šalia prisidėjo prie jo darbingumo ir to, kad Juozas Girnius daug nuveikė. Mama net filosofinius tėvo tekstus skaitydavo, nemanau, kad kiekviena žmona tai darytų. Jam tikrai pasisekė, arba, kitaip tariant, jis tikrai gerai išsirinko žmoną. Tėčio ūgis siekė gal 160 cm. Mažas žmogus. Mama buvo dar mažesnė. Ji buvo feministė, tiksliau tariant, žinojo moterų vertę. Jei mes, berniukai, pasakydavome, kad vyrai stipresni, ji atšaudavo, kad moterys lankstesnės, mergaitės miklesnės ir pan. – Tėtis dirbo namie, o juk ten siausdavote jūs ir jūsų broliai! – Atsargiai reikėdavo dūkti. Kai iš mokyklos grįždavome namo, greitai pavalgydavome ir bėgdavome lauk į gatvę. Kadangi tėtis visuomet turėjo problemų su nemiga, po pietų eidavo gulti pokaičio. Jei tuo metu jį prikeldavome arba sukeldavome tiek triukšmo, kad jis negalėdavo užmigti, tai užsirūstindavo. Tuos du dalykus namuose priėmėme kaip taisykles: pokaičio laiką ir lietuvių kalbos vartojimą. Kai jis dirbdavo, stengdavomės netriukšmauti, kai su broliais mušdavomės, galiojo norma, kad negalima rėkti, nepaisant kiek skaudėdavo, nes nenorėjome užsitraukti jo rūstybės. – Ar judu su tėčiu daug bendraudavote asmeniškai? Kaip Jūsų paties gyvenimą formavo tėčio pavyzdys? – Dažnai iškviesdavo trumpai pasivaikščioti. Ir dažnai tėčio tikslas nebūdavo tik surūkyti pypkę. Kalbėjo apie Lietuvą, mokslą, kad jis filosofas, kad filosofija kaip kunigystė, – ne visiems pasiekiamas pašaukimas. Jaunystėje jis ragino mane skaityti prancūzo Blaise’o Pascalio, dano Artuma 2015 m. lapkritis

27


Susitikimai

Søreno Kierkegaardo filosofiją. Amerikoje vaikai nelepinti taip, kaip Lietuvoje: šešiolikos ar septyniolikos metų paauglys vasarą gaudavo darbo gamykloje arba parduotuvėje, kad užsidirbtų kišenpinigių, prisidėtų prie mokslo. Kai buvau šešiolikos metų, išsiderėjau su tėčiu, kad nedirbsiu, bet 40 val. per savaitę skaitysiu filosofiją. Dar daugiau bendrauti pradėjome, kai baigiau universitetą. Jis itin daug padėjo, kai rašiau knygą apie partizanus. Jis turėjo dalį Brazaičio (apie jį rašė monografiją) ir Lukšos archyvų, buvo itin gerai susipažinęs su tuo laikotarpiu, patarė, kokią medžiagą galėčiau panaudoti.

Ona ir Juozas Girniai

– Kiek laiko tėvas skyrė filosofijai? – Gana mažai, nes susiklostė nepalankios sąlygos. Nors filosofija jam buvo nepaprastai svarbi, jis gana jaunas jos atsisakė, tiksliau tariant, neturėjo galimybių jai pasišvęsti, kaip būtų norėjęs. Kauno universitetą baigė 1936 m., nepraėjus nė 20 metų jis nuo filosofijos atitolo, tapdamas, kaip pats sakė, profesionaliu redaktoriumi. Net ir tuomet buvo sudėtinga, nes 1939–1940 m. reikėjo nutraukti studijas ir sugrįžti į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Daugelis tėvo užmojų liko neužbaigti. Knyga Žmogaus problema technikos amžiuje buvo tik įpusėta rašyti, kai numatytasis leidėjas nutraukė veiklą. Tėvas buvo karšto būdo, įsivaizduoju, kaip supykęs ar nevilties pagautas visiems laikams atsisakė grįžti prie tos temos. Panašaus likimo sulaukė darbas, pavadintas Pasaulėžiūros klausimu, nes nebuvo leidėjo. Ir Žmogus be Dievo galėjo likti neišspausdintas. Jis buvo parašytas 1957 m., pažymėtas „Aidų“ žurnalo premija, bet taip ir liko stalčiuje. Tik po išeivijos bestseleriu tapusios knygos Tauta ir tautinė ištikimybė išspausdinimo anksčiau minėtoji knyga rado leidėją ir išvydo dienos šviesą 1964 m. Tėvas pasakojo, jog pats neįsivaizdavo, kaip jam pavyko ką nors parašyti, nes tam skyrė tik laisvalaikį, atsipalaiduodamas nuo Lietuvių enciklopedijos ir „Aidų“ žurnalo redagavimo. „Aidus“ redagavo vienas, tik dailininkas Viktoras Vizgirda padėdavo laužyti tekstus (tuomet taip vadintas maketavimas). Atidžiai tikrindavo prenumeratorių sąrašus, sekdavo, kur ir kokie jaunuoliai baigė gerą universitetą, bet dar neužsiprenumeravo „Aidų“. Jis ne tiek mėgindavo įpiršti savo redaguojamą žurnalą, kiek ieškodavo bendradarbių. Man 28

Artuma 2015 m. lapkritis

tai išėjo į naudą, nes mano būsimoji žmona jau prenumeravo žurnalą. Vadinasi, į tėvo geriečių sąrašą jau buvo patekusi. Sąžiningai sekdavo įvykius ir nuosekliai vedė išeivijos įvykių kroniką. Šis sąžiningumas ir kruopštumas ribojo jo galimybes labiau atsidėti rašymui. – Nuo pat gimnazijos laikų įstojęs į ateitininkų gretas, kryptingai toje srityje darbavosi, tapo ateitininkų ideologijos filosofu ir propaguotoju, aktyviu tarybos nariu, o 1963–1967m. – Ateitininkų federacijos vadu. Bet jis džiaugėsi ne viskuo, kas vyko ateitininkijoje? – Ateitininkai tapo organizacija, kuriai tėtis labiausiai visuomeniškai įsipareigojo ir mus su broliais ateitininkiškai auklėjo. Taip, jis neretai rodė nepasitenkinimą, kad kuopų globėjai nelabai vykę. Kai kurios jaunos ponios tik pramogomis rūpindavosi, o vienas iš prieškario katalikų jaunimo pavasarininkų vadovų Juozas Leimonas ateitininkų susirinkimus paversdavo dviejų valandų pasakojimais apie „Pavasario“ federaciją ir savo jaunystę. Tad mes, vaikai, sėdėdavome ir siaubingai kentėdavome. Nepaisant visų šių dalykų, ateitininkams tėvas liko amžinai ištikimas. Nors ateitininkus tuomet skaldė frontininkų ir tradicinių krikdemų ginčai, kurie ėmė reikštis Vokietijoje, vyskupams vetavus Antano Maceinos kandidatūrą į Federacijos vadus. Tradiciniai krikdemai manė, kad kunigai ir vyskupai turi tarti paskutinį žodį, o frontininkais tapę mano tėvas ir Maceina manė, kad ateitininkai yra pasaulietinė organizacija, todėl jie patys turi tvarkyti savo veiklą. Jie visuomet priešindavosi bet kokioms teokratinėms tendencijoms. Paaiškėjus, kad tėvas bus išrinktas Federacijos vadu, krikdemai užprotestavo ir įvyko penkių šešių valandų derybos, kol jie savo protestą atsiėmė. Jis rimtai žiūrėjo į šias pareigas. 1966  m. išleistoje knygoje Idealas ir laikas apžvelgė anuometinę ateitininkiją ir išeiviją. – Ar Juozas Girnius turėjo daug artimų draugų, bendraminčių? – Artimų draugų ratas buvo ribotas, reikia atminti – Amerikoje lietuviai gyveno atskiromis kolonijomis. Tėvo geriausias draugas buvo poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tėvas gyveno Bostone, o Alfonsas Nyka-Niliūnas Baltimorėje, atstumas tarp jų daugiau kaip 600 km. Kalbėti telefonu tomis dienomis brangiai kainuodavo, tad tėtis kartais važiuodavo atostogauti pas Nyką, o Nyka atvykdavo pas mus. Tokios atostogos – tikra šventė, galėdavau visą naktį sėdėti ir klausytis, kaip jie kalbasi. Kartais jie susitikdavo pas fotografą Vytautą Maželį, kuris gyveno tarpukelyje – Brukline, tad abiem kelionė sutrumpėdavo. Išeivija nebuvo pertekusi filosofų. Antanas Maceina pasiliko Europoje, su tėčiu susirašinėjo laiškais. Amerikoje tėtis labiau palaikė ryšius su literatūros žmonėmis, poetais Henriku Nagiu ir Kaziu Bradūnu. Prisimenu ir rašytoją Julių Viktorą Kaupą, kuris mirė jaunas. Bendraudamas su jais tėtis vaidindavo arbitro vaidmenį. Artimų žmonių nebuvo tiek daug, o ir iš jų dauguma gyveno ne Bostone, tad svečiavimasis


Susitikimai

ir bendravimas kainuodavo ir nemažai pinigų, ir laiko. Nei pinigų, nei laiko nebuvo pakankamai.

išeina Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ir Jono AisčioAleksandravičiaus karta. Pastarasis taip supyko ant tėvo, kad, kai šis parašęs jam laišką, prašydamas ką nors parašyti Lietuvių enciklopedijai, gavo tą laišką atgal neatplėštą su užrašu: „Atsižvelgdamas į dabartines aplinkybes, aš negaliu atsakyti į jūsų laišką. Jei yra būtinas reikalas, prašau parašyti kaimynystėje gyvenančiam ponui Rasteniui, kad jis man galėtų perduoti žinią.“

– Bet Juozo Girniaus vaikystė ir paauglystė taip pat buvo nebagota, tiesa? – Tėčio tėvai Sudeikiuose (Utenos r.) gyveno vargingai, – 1926  m. baigęs pradžios mokyklą jis neturėjo pinigų mokytis Utenos gimnazijoje, tad mokėsi namie ir paskui 1928 m. keliavo tiesiai į penktą klasę. Į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teolo– Ar ir savo tikėjimą tėtis taip gijos ir filosofijos fakultetą dėl panašių karštai gynė, kaip ir tezes? priežasčių pateko 17 metų. Beveik be – Tėtis nekėlė klausimų dėl batų. Tėvai turėjo paskutinę kiaulę partikėjimo. Viskas buvo savaime duoti, kad nupirktų rūbų. Esant tokiai Onutė ir Juozas Girniai su sūnumis suprantama – tėvai katalikai, vaisituacijai, per pirmuosius studijų meKęstučiu, Sauliumi ir Ramūnu. 1965 m. Bostonas. Nuotraukos iš Girnių šeimos archyvo tus dar ir alkį jausdavo. Mano močiutė kai katalikai ir kitaip negali būti. prieš mirtį rašytuose prisiminimuose pasakojo, kaip vieną Poterių mokė motina, kaip ir skaityti, nemanau, kad tėkartą ji pėsčiomis nuėjo į Uteną parduoti vištų ir nunešė vas būtų turėjęs tam kantrybės. Tėvai sąmoningai mus sūnui maisto: „Radau visus mokinius sau skaniai pietaujant, siuntė į katalikišką mokyklą. Tai buvo finansinė našta, nes o mano sūnus beturįs tik sausos duonos. Šeimininkė ėmė katalikiška mokykla buvo nevalstybinė ir už ją reikėdaant manęs bartis, kad vaikui nepristatau maisto. Pribėgo sū- vo mokėti. Tačiau tėvai jautėsi įsipareigoję katalikybei. nus prie manęs: ‘Nieko, mama, gerai, šiaip taip verčiuosi.’ Mamą atmenu pamaldesnę, o tėtis turėjo sveikų antikleSkausmas užėmė kvapą, nieko nebegalėjau ištarti.“ rikalinių nuostatų, kaip ir Maceina. Jei tėtis ir turėjo kokių nors tikėjimo išbandymų ar krizių, mes to nežinojo– Kokį Girnių regėdavo visuomenė? me. Pamenu, kaip pirmą ir vienintelį kartą man atvykus Dėstyti paskaitų ar skaityti pranešimų jis važiuodavo į pas Antaną Maceiną, jis prieš valgydamas persižegnojo. kitus miestus. Jam patikdavo žmonės, o tie, kuriuos jis laiMūsų šeima to nepraktikavo. Didesnis pavojus grėsė ne kė draugais, tokie ir liko. Jis turėjo tvirtus įsitikinimus, bet katalikybei, bet lietuvybei. Septynerių–aštuonerių menebijojo bendrauti su kitaip galvojančiais. Santariečiams tų vaikams pradėdavo šlubuoti lietuvių kalba. Kildavo flirtuojant su katalikais, jie stengėsi jį pritraukti į savo stoklausimas: koks gi tikslas būti lietuviu? Atrodė, kad lievyklą. Girniaus liberalizmo koncepcija skyrėsi nuo santatuvybė – tai nereikalingi suvaržymai, gal galima jų atsiriečių, rėmėsi prielaida, kad laisvė turi būti tiesos apšviesta, kratyti. Daugelis nejučiomis pasiduodavo tokiai logikai. negalima jos suabsoliutinti ir paversti visko pateisinimu. Tėvai apie Lietuvą atsiliepdavo tik gerais žodžiais. NeDaugeliui katalikų liberalizmas asocijavosi su masonais ir paisant visų tėvynės trūkumų, prezidento Antano Smeateizmu, tad jie nesuprato, kodėl tėvas neatsiribojo nuo jo. tonos diktatūros ir skurdaus gyvenimo, jie giliai mylėjo Jis įsitraukdavo į išeivijos polemikas. Buvo tokių tamsuotėvynę ir tą meilę sugebėjo deramai perduoti. lių, kurių manymu, net laiško rašymas motinai į Lietuvą yra tėvynės išdavystė, sovietų valdžios pripažinimo ženklas. – Kažin, ar ne per menkai Girnius įvertintas Lietuvoje? – Manau, būdamas kokių 50 metų, tėtis turėjo pats Važiuojančius į Lietuvą ar kaip nors bandančius užmegzti ryšius su ja būdavo skubama pasmerkti kaip išdavikus. suprasti, kad gyvenimas nesusiklostė taip, kaip jis norėjo. Antra vertus, kai kurie išeiviai manė, jog reikia puoselėti Vokietijoje bendraudamas su filosofu Karlu Jaspersu, jis kultūrinį gyvenimą ir vaizduoti, kad okupacijos nėra. Tėvui išgirdo tokius žodžius apie save: „Filosofas neteko tėvyryšiai su Lietuva visuomet atrodė svarbūs, jis juos palaikė, nės, tėvynė neteko filosofo…“ Ši frazė įsirėžė jo atminįvertindavo, kas gera, ir nepamiršdavo, jog tėvynė okupuota tyje. Šiaip ar taip, tėčiui, maniusiam, kad filosofija – ypair žmonės engiami, nemaža tų, kurie išvykdavo į užsienį, tingai svarbus dalykas, turėjo skaudėti. Didelę paguodą būdavo nekalti avinėliai, parinkti ir parengti KGB. Fronti- jautė, žinodamas, kad jo knygos skaitomos ir dauginamos ninkai tėtį puldavo, kad jis atseit pataikaująs sovietams ir Lietuvoje. Priverstinai atstumtas nuo tėvynės, tam tikra liberalams, krikdemų teigimu, jis priešinęsis Bažnyčiai ir t. t. prasme jis grįžo ir buvo įvertintas. Literatūros klausimais taip pat virdavo jautrūs ginčai. Pvz., – Ačiū už pokalbį! antologijos Žemė įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ tėvas suskirstė kartas, rašydamas, kad ateina nauja karta ir Artuma 2015 m. lapkritis

29


Akiračiai

Šventasis politikas Tomas Moras Šis Katalikų Bažnyčios šventasis globoja politikus, valstybių vadovus ir teisininkus. Jeigu būtų mano valia, kiekvieną jų priversčiau iškalti jo biografiją ir darbų bei poelgių istoriją kaip daugybos lentelę, be kurios gyvenime nė krust.

Laikotarpis Tomas Moras gyveno tada, kai iš Italijos atkeliavęs Renesansas ir humaSeras Tomas Moras. Dail. Hansas Holbeinas jaunesnysis, 1527 m. nizmas, užtvindę visą Europą, įsitvirtino ir Anglijoje. Tai buvo puiku ir kartu pavojinga. Kodėl? Nes humanizmas galėjo iškelti žmogų iki jo tikrojo, dieviškojo atvaizdo, bet galėjo paskatinti ir pernelyg didelį žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis, savęs aukštinimą sukeliant priešpriešą su Dievu ir paneigiant Jo vaidmenį žmonijos gyvenime. Trys reikšmingiausios humanizmo epochos figūros yra italas Giovannis Pico della Mirandola (1463–1494), olandas Erazmas Roterdamietis (1469–1536) ir anglas Tomas Moras (1478–1535). Pirmasis savo veiklos išplėtoti nespėjo, nes mirė jaunas, tačiau jį vis tiek tiesiog garbino Girolamo Savonarola, net Niccolò Machiavellis (podraug jo ir nekentęs) vadino dieviškuoju žmogumi. Erazmas buvo gana komplikuota asmenybė, tačiau vadinamas Europos mokytoju, o jo vardas tapo mokyto žmogaus sinonimu. Tačiau ryškiausias iš visų trijų – Tomas Moras. Buvo toks populiarus, kad net mokykliniuose lotynų kalbos vadovėliuose tuo metu rašyta: „Moras yra dieviškuoju genialumu ir ypatinga erudicija apdovanotas žmogus.“ Erazmas jį vadino savo broliu dvyniu, o Moras visais būdais gynė bičiulį nuo kritikų. Kai Erazmas pradėjo tolti nuo katalikybės, būtent Moras įkalbėjo studijuoti Bibliją ir Bažnyčios Tėvų raštus. Taigi, audringa epocha, daug žadanti, tačiau ir labai atsargiai, dar paslėptai besikėsinanti į krikščionybę, sėjanti pirmąsias liberalizmo sėklas.

Gyvenimas Tomas Moras gimė 1478 m. vasario 7 d. Londone pasiturinčio ir visų gerbiamo teisininko šeimoje. Berniukas buvo išskirtinai gabus. Dvylikmetį Tomą į savo rūmus pasiėmė kardinolas, tuo pat metu buvęs ir valstybės kancleriu. Spėjama, kad dveji šalia kardinolo praleis30

Artuma 2015 m. lapkritis

ti metai labai pagilino Tomo tikėjimą. Be to, jį domino klasikinė filologija, Antika, tad 14 metų pradėjo studijas Oksforde. Tačiau tėvas galvojo apie sūnaus ateitį, puikiai suprasdamas, kad Antikos žinovo ir filologo duona nebus skalsi. Todėl šešiolikmetis vaikinas pradeda Londone studijuoti teisę. 21 metų Tomas susitinka su devyneriais metais už save vyresniu Erazmu Roterdamiečiu ir jiedu tampa artimi draugai visam gyvenimui. Moras vyksta mokytis į Paryžių, Liuveną, gilina teisės žinias. Grįžęs ketverius metus praleidžia griežtos regulos kartūzų vienuolyne, tačiau įsitikinęs, kad neturi pašaukimo vienuolystei, palieka šį kelią ir veda jaunutę Jane Colt. Apsigyvena šalia Londono. Tai laimingiausias jo gyvenimo tarpsnis, deja, trukęs neilgai. Mylima žmona miršta ir Tomas lieka vienas su keturiais mažais vaikais. Po kurio laiko veda gerokai vyresnę už save Alice Middleton. Su ja vaikų nesulaukė, bet užaugino įdukrintą našlaitę, taigi, iš viso penkis vaikus. 24 metų Tomas Moras jau ne tik profesorius, bet ir garsus civilinės teisės advokatas, ginantis jūrininkus ir pirklius. 26-erių jis tampa viceministru, Lankasterio kunigaikštystės kancleriu ir tvarko didžiąją monarchijos iždo dalį. Tomo Moro karjera buvo žaibiška. Visus be išimties žavėjo ne tik jo išmintis, protas, gabumai, derybininko talentas, bet ir nepaprastas sąžiningumas, teisingumas bei pareigingumas. 1521 m. karalius Henrikas VIII suteikia jam sero titulą ir pakelia į riterius. Sparčiai kildamas aukštyn, seras Tomas Moras 1529 m. tampa Anglijos karalystės lordu kancleriu, t. y. pirmuoju valstybės asmeniu po karaliaus. Su Henriku VIII santykiai puikūs, jo namuose monarchas dažnai svečiuojasi, jie netgi laiko save draugais. Karalius domisi mokslais, menais (ne vien turnyrais, medžiokle, kaip įprasta apie jį manyti) ir garsėja Europoje kaip Bažnyčios gynėjas.

O kaip gyvena lordas kancleris? Po puošniais drabužiais jis vilki ašutinę, daug meldžiasi vienas ir su šeima. Namuose turi koplyčią. Jo


Akiračiai

principas – joks svarbus sprendimas nedaromas prieš tai nepriėmus šv. Komunijos! Niekas nežino, kad vakarais seras Moras eina į pačius skurdžiausius kvartalus ir tylomis šelpia nelaimėje ar visiškame neturte atsidūrusias šeimas. Tai jis daro be perstojo. Tačiau neįmanoma nuslėpti nupirktų namų, kuriuose apgyvendinami lordo išlaikomi beturčiai seneliai ir našlaičiai. Jais rūpinasi jauniausia duktė. Beje, visi Tomo Moro vaikai kaip reta išsilavinę. Tokie pat žentai, marti bei įdukra. Be to, visi jie irgi uolūs katalikai. Pats lordas kancleris stulbina aukštuomenę tuo, kad per šv.  Mišias gieda parapinėje bažnyčioje arba patarnauja kunigui kaip ministrantas. Tačiau jis taip visuotinai gerbiamas ir mylimas, kad nustėrusiems aristokratams belieka išsižioti ir nutilti. Tomo Moro namai atviri ir vaišingi. Čia viešpatauja ne tik svetingumas, bet ir puikus angliškas humoras. Šeimininkas bei jo vaikai labai sąmojingi, tad vyksta ne tik intelektualios diskusijos – dažnai griaudėja ir juokas. Šios pirmo ryškumo asmenybės gyvenime vis dėlto buvo ir skriaudų, nelaimių, negandų, bet katastrofa ištiko tada, kai karalius Henrikas VIII sumanė skirtis su teisėta žmona Kotryna Aragoniete ir vesti jauną rūmų damą, savo sugulovę Anne Boleyn.

Laukdamas mirties kalėjime, jis daug meldėsi, rašė. Taueryje užbaigtuose Kančios komentaruose Tomas Moras rašė: „Baimė nėra antikrikščioniškas jausmas, tačiau išgyvenantysis baimę turi sekti Kristumi, t. y. eiti Jo pėdomis nenorėdami pasitraukti.“ Tauerio kalėjimas Tomui Morui buvo Jėzaus Getsemanės sodas. Jis nepaneigiamai žinojo tiesą, kad šv. Petro ir jo įpėdinių primatą nustatė Dievas, ir tai buvo tvirtybės prieš karalių pagrindas. Per paskutinį teismą, kai paskutinį kartą kalbėjo ir kaip advokatas, jis nepaprastai aiškiai, konkrečiai įrodė Viršenybės akto neteisėtumą. Paskelbus mirties nuosprendį, Tomas Moras teisėjams priminė, kad Saulius, vėliau tapęs apaštalu Pauliumi, egzekucijos metu turėjo saugoti drabužius tų, kurie akmenimis užmušė Steponą, tačiau, nepaisant to, šie abu šventieji dabar yra Danguje. Nežinia, kaip turėjo jaustis milordai...

Kankinystė Prasidėjo derybos su popiežiumi Klemensu VII dėl karaliaus santuokos anuliavimo. Suprantama, nesėkmingos. Tada karalius Henrikas VIII pasiskelbė pats esąs Anglijos Bažnyčios galva ir vedė Anne Boleyn. Protestuodamas Tomas Moras grąžina karaliui antspaudus ir pasitraukia iš lordo kanclerio pareigų. Kartu jis netenka pajamų, o santaupų neturi, nes viską išdalijo vargšams. Tiesa, kuklias sumas paliko vaikams. Be jo, prieš tokį Henriko VIII poelgį protestavo tik Ročesterio vyskupas, vėliau paskelbtas šventuoju, Jonas Fišeris ir keli vienuoliai kartūzai. Karalius privertė pavaldinius pasirašyti Viršenybės aktą, pagal kurį tapo Anglikonų Bažnyčios galva, tuo paneigdamas šv. Petro primatą. Pasirašė visi, išskyrus Tomą Morą, jau minėtus vyskupą ir vienuolius. Nepaisydamas oficialaus kvietimo, Tomas Moras nenuvyko į Anne Boleyn karūnavimo iškilmes, tuo užsitraukdamas ir jos neapykantą. Tai buvo paskutinis lašas. Tomą Morą apskelbė valstybės išdaviku ir įmetė į Tauerio kalėjimą. Teisinio pagrindo nuteisti jį mirtimi nebuvo, be to, būdamas nepralenkiamas advokatas, jis sumaldavo į šipulius neteisėtus ir klastingus kaltinimus. Vis dėlto karaliaus įsakymu Tomą Morą nuteisė myriop. Jis pavydėjo vienuoliams kartūzams, kuriems buvo paskirta įprastinė to meto Anglijoje bausmė už išdavystę. Kariamą, bet dar gyvą žmogų ištraukdavo iš kilpos, gyvam išskrosdavo žarnas, o tada arkliais suplėšydavo į keturias dalis. Tiek Ročesterio vyskupui Jonui Fišeriui, tiek Tomui Morui skyrė bausmę nukertant galvą. Kitaip žudyti nedrįso...

Tomo Moro šeima, iš kairės: dukra Elizabeth Dauncy, dukra Margaret Giggs, tėvas Johnas More’as, sūnaus sužadėtinė Anne Cresacre, Tomas Moras, vienintelis sūnus Johnas, namų juokdarys Henry Patensonas, anūkė Margaret Roper, dukra Cecily Heron ir antroji žmona Alice. Hanso Holbeino jaunesniojo piešinys, 1527 m.

Kalėjime neprarado humoro jausmo. Viršininkui pareiškė: „Jeigu skųsčiausi maistu, būstu ar prižiūrėtojais, be jokių ceremonijų išmeskite mane lauk už kalėjimo sienų.“ Prieš mirtį atidavė dukteriai savo ašutinę, plakimosi diržą ir atsisveikinimo laiškus. Padėkojo ir atsisveikino su visais: šeima, daugybe draugų, pažįstamų, įskaitant ir savo namų tarnaitę. Pats apsivilko brangius drabužius, kuriuos dėvėjo būdamas lordu kancleriu. Kalėjimo viršininkas užprotestavo, nes nuteistojo drabužis atitenka kaip dalis užmokesčio budeliui, o tai smarkiai viršija šio atlyginimą. Tada Tomas apsirengė paprastai, o budeliui davė auksinę monetą sakydamas: „Padėkite man pakilti ant ešafoto, o nusileisiu jau aš pats.“ Susirinkusi didžiulė minia verkė, daugelis raudojo balsu. Stovėdamas ant ešafoto, Tomas Moras garsiai sušuko: „Mirštu už Katalikų Bažnyčią kaip ištikimas Dievo ir karaliaus tarnas!“ ir sukalbėjo maldą. Artuma 2015 m. lapkritis

31


Akiračiai

Egzekucija įvykdyta 1535 m. liepos 6 d. Tomui Morui buvo 57 metai. Tomo galvą pasmeigė ant baslio, prikalto prie tilto per Temzę. Ji ten išbuvo mėnesį, po to įmetė į jūrą. Tačiau duktė sugebėjo ją išgauti ir palaidojo vienoje iš Kenterberio bažnyčių. Kur kalėjimo prižiūrėtojai užkasė kūną, nežinoma iki šiol. Žinia apie Tomo Moro nužudymą papiktino visą pasaulį. Tačiau nenorėdami suerzinti Anglikonų Bažnyčios, popiežiai jo kanonizacijos procesą vilkino. 1886 m. popiežius Leonas XIII Tomą Morą paskelbė palaimintuoju. 1935 m. Pijus XI su didelėmis iškilmėmis paskelbė šventuoju. Šv. popiežius Jonas Paulius II šventąjį Tomą Morą paskyrė globoti valstybių vadovus, politikus ir teisininkus. Visas pasaulis Tomą Morą vadina šventuoju. Anglai iki šiol – seru. Ikonografijoje vaizduojamas vilkintis lordo drabužiais. Atributai  – kryžius, kaukolė ir grandinės.

Palikimas Šventojo Tomo ž y m iau sieji d a rbai yra šie: Utopija (1516 m.); Keturi kasdieniai dalykai (1522  m.); Atsakymas Liuteriui (1523 m.); Dialogas Utopijos titulinis puslapis. 3 leidimas, 1518 m. apie erezijas ir religinius nesusipratimus (1529 m.); Apologija (1533 m.). Jo kūriniai apima šešis tomus (1500 p. lotyniškai ir tiek pat angliškai). Prie to reikia pridurti daugybę laiškų, įskaitant rašytus šeimai. Utopija – žinomiausias kūrinys apie įsivaizduojamą šalį, kurioje gyventojai kasdien uoliai dirba po 6  val., darbo vaisiai atiduodami valstybei. Ši paskirsto gėrybes pagal poreikius. Pinigų nėra. Visi piliečiai lygūs, dominuoja monoteistinė religija, bet toleruojami ir kitatikiai. Sunkiausi ir nemaloniausi darbai skiriami nusikaltėliams, veltėdžiams ir tinginiams. Jokių socialinių sluoksnių nėra. Gerbiamos žmogaus teisės ir ypač vertinamas mokslas, žinios. Į valdymo organus demokratiškai renkami išsilavinę asmenys. Utopija vertinama nevienareikšmiškai. Komunistai ją laikė savo biblija, bet kas iš to išėjo, visi žinome. Tai paslaptinga knyga, sukelianti daug minčių ir mįslių. Mūsų laikais kam nors gali atrodyti kaip naivi fantazija, bet iš

32

Artuma 2015 m. lapkritis

tikrųjų taip nėra. Beje, tokią ją mato kai kurie lietuvių autoriai, tačiau didieji intelektualai į Utopiją žvelgia kitaip. Įvertindami Moro epochą, jie regi šioje knygoje daug paslėptų gilių įžvalgų. Tikriausiai taip ir yra, nes dėl to, kad Tomas Moras yra vienas visų laikų didžiausių pasaulio vyrų, abejonių niekam nekyla. Sukrečiantys jo Komentarai Kristaus kančiai, užbaigti kalėjime. Jis rašo: „Kristus žino, kad daugelis dėl fizinio silpnumo gali suklupti vien nuo minties apie kančią ir nori juos paguosti savojo skausmo, liūdesio, baimės, abejonių pavyzdžiu. O tam, kuris suformuotas silpnas ir bailus, nori pasakyti: Semkis drąsos, būdamas toks silpnas, kai jautiesi pavargęs, liūdnas, nustėręs ir kankinamas baisios baimės, drąsink save, nes aš irgi, galvodamas apie karčią ir skausmingą, spaudžiančią mane iš visų pusių kančią, jaučiausi dar labiau nusikamavęs, liūdnas, išgąsdintas, sukaustytas giliausio siaubo.“ Šv. Tomas Moras tapo ir liko pavyzdžiu ne tik ištikimybės Dievui, Bažnyčiai, bet ir sąžinei. Tai ypač aktualu mūsų laikais, kai taip dažnai paklūstame daugumos nuomonei: „taip priimta“, „aš kaip ir visi“ ir pan. Erazmas Roterdamietis apie jį rašė: „Jo iškalba galėjo nugalėti priešą <...>, netikiu, kad gamta kada nors vėl suformuos labiau gabų, grakštų, išmintingą ir subtilų protą. Tai genijus, stebinantis dvasios turtais ir linksmu stiliumi.“ Baigiant norisi pridurti dvi šv. Tomo Moro maldas. Visagalis Dieve, išvaduok mane nuo visų pasipūtėliškų minčių, šlovės geismo, visokiausio pavydo, godumo, apsirijimo, tinginystės, gašlumo, įvairaus pykčio, noro kerštauti, noro ar pasitenkinimo dėl kitų žmonių nelaimių, malonumo juos supykdant. Apdovanok mane, gerasis Dieve, nuolankia, kuklia, tylia, taikia, kantria, gailestinga ir jautria širdimi, kad pajusčiau Šventąją Dvasią. Duok man, Dieve, stiprų tikėjimą ir tokią besotę meilę Tau, kad ji būtų daug, daug didesnė už meilę sau pačiam. Antroji malda skamba taip: Dieve, dovanok man sielą, kuri nesiskųstų, nedūsautų, nemurmėtų, ir neleisk per daug rūpintis tuo išpuikėliu, kurio vardas „aš“. Viešpatie, duok man humoro jausmą ir malonę pažinti juoką, kad patirčiau bent lašelį laimės ir galėčiau jos dovanoti kitiems. Parengė Vanda Ibianska


Įvairenybės

Atakuoja vampyras? Monika BALIKIENĖ Buvo metas, kai apsišvietę žmonės tvirtai žinojo – vampyrų nebūna. Tačiau per du pastaruosius šimtmečius įsitikinimas apsilpo, o vampyro pirmapradis folklorinis vaizdinys pasikeitė. Kur ne kur tariamasis gyvas lavonas jau taikosi tapti gyvu žmogumi. Tad kartais kai kas suabejoja – o gal vampyrų vis dėlto yra? Kaip vertinti populiarioje žiniasklaidoje, knygose ir kino filmuose nuolat sutinkamą kraujasiurbį? Kaip tikrovišką personažą ar kaip populiarią metaforą, padedančią apibūdinti politikų, verslininkų godumą, tironų kraugerystes? Gal vampyras ne vien alegorija, kurią pasitelkus mėginama vaizdžiai ir įtaigiai pasmerkti žmonijos ydas? Gal verta vampyro pasisaugoti? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, teks peržvelgti kelią, kurį vampyras išmynė Europos kultūroje. Istorijos apie vampyrus intensyviai sklido po XVIII a. Europos sostines. Jų tikslas – išjuokti tamsių kaimiečių prietarus. Įmantrią Londono, Paryžiaus, Vienos kultūrą anekdotai apie vampyrus veikė kaip raminamieji. Ką tik atsiradusių žurnalų ir laikraščių skaitytojas norėjo tikėti, kad prietarų tironijos atsikratyta visiems laikams. Pirmą kartą apie savitą Balkanų folkloro personažą Londono, o sykiu ir viso pasaulio šviesuomenė perskaitė 1732 m. džentelmenams skirtame žurnale „The Gentleman’s Magazine“. Iš jo džentelmenai ne tik išmoko naują žodį „vampyras“, bet ir sužinojo, kaip negyvėlis iš Medreygos (Vengrija), vardu Arnoldas Paulas, į kapus nuvarė keturis vietos gyventojus, iščiulpęs iš jų kraują; kaip vampyrą identifikavo ir nubaudė valdžia: persmeigę širdį kuolu sudegino, o pelenus palaidojo. Įvykio smulkmenos itin juokino periodinės spaudos mėgėjus. Netrukus, 1751 m., žymus teologas, benediktinų vienuolis Augustinas Calmet išleido didelį pasakojimų apie Vengrijos, Bohemijos, Moravijos ir Silezijos vampyrus rinkinį. Per anksti Voltaire’as Filosofinio žodyno skyrelyje apie vampyrus džiaugėsi, kad Vakarų Europą užkrėtusi tuščia pramoga platinti vampyriškas istorijas pagaliau išeina iš mados. Voltaire’as

nežinojo, kad bręsta vampyro pirmoji transformacija. Jos metu iš tolimų kraštų valstietiško folkloro pajudėjęs vampyro paveikslas mėgins susilieti su patvirkusio aristokrato melodraminiu vaizdiniu. Kaimo vampyras buvo tiesiog įkyrus lavonas, kurį pavykdavo gana nesunkiai sutramdyti ir likviduoti paprastais įrankiais: kastuvu, kuolu, ugnimi, česnaku, kryžiumi, švęstu vandeniu. Tačiau 1819 m. išėjus sensacingai Williamo Polidori novelei The Vampyre, kaimo ramybės drumstėjas prisistatė Londono visuomenei ištvirkusio aristokrato pavidalu. Išpampęs gašlūnas žvėriškai persekiojo jaunas paneles aukštuomenės salonuose. Su tokiu gundytoju kovoti buvo gerokai sunkiau. Leidyklos novelę noriai platino. Perkeltas į sceną saloninis vampyro variantas apkeliavo visą Europą. Tiek gyvuliškais įkandimais, tiek rafinuotu seksu ir pinigais aukas tvirkinančio vampyro vaizdinys išpopuliarėjo. Jis įkvėpė XIX a. 5-ojo dešimtmečio knygų seriją Varney the Vampire, or The Feast of Blood. Ji praturtino žanrą prasigėrusios aristokratės personažu. Amžinos jaunystės troškusi sena ištvirkėlė mėgo maudytis mergelių kraujyje. Geidulingas fantazijas kurstė garsiausias šios pakraipos kūrinys – Sheridano Le Fanu novelė Carmilla (1872). Rašydamas Drakulą Bramas Stokeris iš pradžių net labai sekė Carmillos pavyzdžiu. Tačiau 1897 m. pa-

sirodęs galutinis Drakulos variantas buvo savitas ir ilgam įtvirtino klasikinę vampyro personažo sampratą: nemirtingas, bet bijo šviesos, uosinio kuolo, kryžiaus, švęsto vandens, nemėgsta česnako, neatsispindi veidrodyje ir t. t. Viena po kitos pasipylė Drakulos adaptacijos. Geriausia turbūt tebėra vokiečių kino režisieriaus Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu“ (1922) – ekspresionizmo šedevras. Naujausiame amerikiečių seriale „Štamas“ („The Strain“, 2015) Drakulos atitikmuo Šeimininkas atvyksta ne girgždančiu burlaiviu, o moderniu oro laineriu. Pasaulį užkariauti Šeimininkas pradeda jau ne Londono salonuose, o Niujorko finansinės ir politinės galybės centruose, kurių iškaršę vadovai nedorais būdais siekia nemirtingumo. Paskutinioji vampyro transformacija unikali: vampyrai, pramoginės literatūros ir kino personažai, iš gyvų lavonų pastaraisiais dešimtmečiais virto žmonėmis. Vieni juos vadina realiaisiais vampyrais, kiti tikraisiais, dar kiti vampyržmogiais (angl. human vampires). Tik nereikia jų painioti su dekoratyviaisiais vampyrais (life-style), kurie „vampyriškai“ pasipuošia, pasidažo ir, ragaudami raudoną vyną, „vampyriškai“ pasikraipo. Realieji – tai gretutinę vampyro tapatybę besiugdantys žmonės. Sau ir kitiems jie tvirtina esą tikri vampyrai, nors ir mirtingi. Vieni įsitikinę, kad trokšta žmogaus ir/ar gyvūno kraujo, kiti teigia, kad apsieina be kraujo, nes geba siurbti žmonių energiją, treti – kad derina abu mitybos šaltinius. Kur su tokiais vampyrais susipažinti? Žinoma, kad internete. Pastaruoju metu jie nevengia bendrauti nei su mokslininkais, nei su žurnalistais, nors skelbia prisibijantys netolerancijos, neigiamos ar net priešiškos visuomenės pažiūros į juos ir jų unikalias reikmes. Kas sukėlė šį vampyro virsmą? Kokiu būdu modernus, racionalus, daugiau kaip du šimtmečius vampyro sąskaita pramogavęs romanų, komiksų, kino filmų ir televizijos serialų mėgėjas galėjo Artuma 2015 m. lapkritis

33


Įvairenybės

supainioti literatūros ar kino personažą su gyvu žmogumi? Šį klausimą nūdien nagrinėja įvairių sričių specialistai (sociologai, kriminologai, antropologai, psichologai, gydytojai, teisininkai, socialiniai darbuotojai). Tiriamasis darbas vyksta daugiausia JAV, kur veikia vadinamųjų realiųjų vampyrų draugijos. Jų nariai kurį laiką nebuvo linkę afišuotis. Tačiau pastaruoju metu vampyrų nuomonė pasikeitė taip smarkiai, kad populiarioji užsienio žiniasklaida suskambo sensacinga gaida: vampyrai keliasi iš karstų!!! Žiniasklaida spalvas turbūt sutirština. Realieji vampyrai nemiega karstuose ir savo aukų netyko tamsiuose užkaboriuose. Žmogaus ar gyvulio kraujo jie įsigyja legaliai. Tik ar saugiai? Kraujo ritualai, įskaitant net ir tiesioginės grėsmės žmogaus gyvybei nekeliančius, gana rizikingi. Vien dėl to žavėtis reguliariai krauju manipuliuojančiais vampyrais negalima. Kita vertus, kyla klausimas: kaip elgtis su žmonėmis, pripratusiais

vartoti kraują? Juo labiau kad vampyrų subkultūros nariai ir kai kurie ją tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad realiųjų vampyrų skaičius JAV ir kitose šalyse (taip pat ir nuo Lietuvos nelabai nutolusioje Rusijoje) yra nemažas, o jų bendravimas interneto amžiuje intensyvus. Asmeniškai nepažįstu nė vieno realiojo vampyro. Tačiau su pasakojimais apie neva energiją siurbiančius susiduriu pastaruosius 10 metų, tyrinėdama blogos akies reiškinį šiuolaikinėje Lietuvoje. Nustačiau, kad pasakojimai apie energinį vampyrizmą iš esmės nesiskiria nuo pasakojimų apie nužiūrėjimus bloga akimi. Manau, kad energinis vampyrizmas gali būti tradicinio blogos akies reiškinio atmaina, kitaip sakant, dar viena mūsų seno pažįstamo vampyro transformacija. Tiek tariamojo blogaakio, tiek tariamojo energinio vampyro veikimas identiškas – abu esą auką džiovina, sargdina, sekina. Tik vieno instrumentas – žvilgsnis, piktos mintys

Palaimintojo pagalba Rengiant Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylą, buvo leidžiamos „Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylos žinios“, kuriose žmonės dalydavosi malonėmis, patiriamomis per Matulaičio užtarimą. Siūlome jums 1981 m. kovo–balandžio „Žiniose“ spausdintą ses. M. Emmericos iš Šveicarijos liudijimą, kaip palaimintasis padėjo pabėgėlių šeimai. Su džiaugsmu galiu jums pranešti, kad esu per arkivysk. Jurgio Matulaičio užtarimą patyrusi pagalbos. Mes turime pabėgėlių šeimą iš Lenkijos ir ją varge globojame. Deja, šeimos tėvas ilgą laiką negavo darbo. Tada aš šaukiausi arkivysk. Jurgio pagalbos ir tas tėvas greitai gavo gerą tarnybą. Tačiau neturėjo buto ir vėl aš maldavau Jurgio pagalbos. Ir štai šiandien ta šeima gyvena patogiame bute ir yra laiminga, laukdamasi jau trečio kūdikio. Visa tai priskiriu arkivysk. Jurgio užtarimui ir jam už tai dėkoju. Padėkokite jam ir mano vardu, kad jis padėjo tai lenkų šeimai (ses. M. Emmerica, Mencingenas, Šveicarija). Jei turite rūpestį, kreipkitės ir jūs į palaimintąjį užtarimo! Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

34

Artuma 2015 m. lapkritis

ir akys, o kito – nuolatinis kontaktas su auka, pvz., erzinimas, įkyrus kalbinimas ir pan. Kenkimo rezultatai tapatūs. Tiek blogai akiai pažiūrėjus, tiek ir su energiniu vampyru pabendravus, auka jaučiasi vienodai – alpsta, silpsta, džiūsta, serga, skundžiasi dvasiniu ir fiziniu išsekimu. Šį mano pastebėjimą patvirtina kitose šalyse (Ukrainoje) nepriklausomai atliktų tyrinėjimų duomenys. Netiesa, kad debatai apie vampyrus pasibaigė, atėjus Apšvietos amžiui, vampyrui tapus literatūriniu ar kino personažu. Taip pat netiesa, kad šiais laikais sunku rasti vampyrais tikinčių žmonių. Šiais laikais be vargo galima rasti net tikrų tikriausių vampyržmogių. Gaila, bet jie nėra apie vampyrus saugiai postringaujantys ezoterikai.

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen. Malda kanonizacijai priartinti

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...


Gyvenimas kaip senas vynas

Smulkieji įvykiai Vanda IBIANSKA Kas tai? Na, Mindaugo karūnavimas, Žalgirio mūšis, du pasauliniai karai, Sąjūdis, okupacijos, kankinystė, mirtys – be jokios abejonės, dideli įvykiai, lėmę tautos ateitį, jos likimą. O smulkieji?

Jie yra visa tai, kuo gyvename kasdien, kas formuoja mūsų asmenybę, veikia artimą aplinką beigi ateities foną. Bet ar jie tikrai smulkūs, nedideli, nereikšmingi? Toli gražu. Būtent jie ir kuria mūsų, krikščionių, bendruomenę ir politinę aurą tokią, kokia ji yra. Nekreipiame į juos dėmesio. „Ak, tai tik smulkmena. Buvo, praėjo. Neverta iš musės daryti dramblio.“ Gal taip, o gal ir ne. Juk iš mažyčio garstyčios grūdo išauga didelis augalas. O grūdelis tai buvo visai smulkmė... Iš dar menkesnio aguonos grūdo išdygsta graži gėlė ir... narkotikas. Pasaulyje nieko nėra nereikšmingo. Pėdsaką palieka viskas: netaktiškas ar sąmoningai piktas žodis, numestas suirzus, nuginkluojanti nuoširdi šypsena, paskatinimas, palaikymas, taip pat ir pavydo sukeltas akibrokštas. Žmonija yra vientisas organizmas, jame turėtų vyrauti dermė – tai ir yra Dievo karalystė mumyse. Turėtų, bet nevyrauja. Nes piktosios jėgos mus žnaibo iš visų pusių. Klastingai, apsimetusios nekaltais avinėliais. Joms būdinga mimikrija, t. y. gebėjimas užsimaskuoti priimant mums nepavojingai atrodantį pavidalą. Joks genijus nesugebėjo ir niekada nesugebės išaiškinti teisaus gyvenimo dėsnių taip, kaip tai padarė Dievo Sūnus, todėl jie ir yra nekvestionuojami. Jie buvo suprantami beraščiui to meto žvejui ir mokytam fariziejui. O mūsų dienomis – nuo kroviko iki akademiko.

* * *

Kalno pamokslas. Ką žinome apie jo atsiradimą? Šventojoje Žemėje yra tas kalnas, nuo kurio Jėzus mokė žmones. Ant ežero kranto, žemiau stovi bažnyčia, ant kalnelio altorius, prie kurio aukojamos šv. Mišios. Per vieną iš savo piligriminių kelionių į Šventąją Žemę išgirdau, kad būtent nuo šio konkretaus kalnelio Jėzus savo garsiojo pamokslo greičiausiai nesakė. Didelę dalį Tiberiados ežero pakrantės juosia statūs krantai, nuo kurių Išganytojas kalbėdavo žmonėms. Netgi manoma, kad Kalno pamokslas buvo pasakytas ne per vieną dieną, o per kelias, mokant susirinkusias minias. Tai kodėl tada per šv. Mišias būtent ant to „sutartinio“ kalnelio plūsta ašaros, apima sielojimasis, o paskui palaima? Prie altoriaus kaskart kitas kunigas, kitaip sakoma homilija, o jausmas visada tas pats?! Bet turėjau rašyti apie Jėzaus žodžius: „Palaiminti persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 10).

Aišku, būtų galima daug kalbėti apie persekiojimus, kančias, nužudytus šventuosius, didvyrius. Bet šiandien man kažkodėl (tikrai, kodėl?) rūpi paprastas, eilinis, niekuo neišsiskiriantis žmogus. Vienas iš mūsų. Patiriantis persekiojimą dėl „mažosios“ teisybės. Visokios, nebūtinai susijusios su tikėjimu. Šį kartą pradėsiu nuo jos.

* * *

Šeštadienio vakaras. Internete pasirodo sekmadienio Evangelijos ištrauka ir homilija. Tada ir pasipila komentarai. Liejasi pamazgos, srutos, bjaurastis ant Bažnyčios, kunigų. Su tikėjimu šitai neturi nieko bendro. Tai nesuprantamos baimės sukelta agresija. Ko tie žmonės bijo? Dievo? Ar, jų supratimu, Jo „ambasadorių“ kunigų? Aišku, kad toji publika turi daug psichologinių problemų ir jos nuoširdžiai gaila. Bet aplinką šlykštuma teršia. Gal homilijų autoriai turi dar kokią nors, be maldos, psichologinę apsaugą nuo to purvo? Aš neturiu. Ir kas kartą man labai skaudu. Kiti sako: „O tu neskaityk.“ Galima neskaityti, bet nuo to pamazgos niekur neišnyks. Rašinėtojų gaila, bet kaip juos paveikti – nežinia. Ar galima juos ir tą rašliavą pavadinti smulkmena? Tikrai ne. Nes šie bjaurūs žodžiai, plūdimasis generuoja panašių į jų liguistas pažiūras ir tokias pačias nuostatas. Kai nutinka kokia didelė nelaimė, visada būna daugiau smerkiančių, negu užjaučiančių. Girdi, gal girti buvo, gal neatsakingi, „runkeliai“, „buduliai“, ir apskritai dėl visko valdžia kalta, o ypač Seimas, kurį patys išsirinkome. Kodėl smerkiame ir norime persekioti? Ką ten „norime“! Neigiama reakcija jau ir yra persekiojimas.

* * *

Netoli nuo mano namų prieš kelerius metus trys vyresniųjų klasių gimnazistai stumdė raudančią bendraklasę ir iš jos tyčiojosi. Kai išskyriau ir pradėjau aiškintis priežastį, mergaitė pabėgo, o „vyrai“ tiesiai pasakė: „Mãža, kad davatka, dar ir kitas panas kursto.“ Toliau buvo didelis pasipiktinimas, vis auganti agresija, kuri jau taikėsi atsisukti ir į mane. Būčiau susitvarkiusi ir pati, bet atėjo garažo kaimynas, tad situacija išsisprendė per akimirką. Tačiau nuosėdos liko ilgam. Gal reikėjo nueiti pas čia pat esančios gimnazijos direktorių? O gal ir ne. Nežinau. Nes mokytojai yra mokinių ir jų tėvų įkaitai. Tai tapo visuotiniu reiškiniu, ir gerai žinau, kad direktorius deramai nubausti tų bernų negalėtų. Gal pagrasintų piršteliu? Bet greičiausiai... užsipultų mane. Dar gerai, kad pedagogų kol kas gimnazistai nemuša, nors jau išdrįsta bylinėtis. O mergaitė? Buvo pažeminta, patyrė psichologinį smurtą, patyčias už tai, kad... padori! Pasitenkinau tuo, kad Artuma 2015 m. lapkritis

35


Gyvenimas kaip senas vynas

žodžiais sumaliau į miltus hormonų audrų paveiktas mūsų „ateitį“ ir „viltis“. Vis dėlto pas tą direktorių nueiti reikėjo.

* * *

Neretai zakristijonai bažnyčiose (nors tikrai ne visi ir ne visur!) labai arogantiškai elgiasi su lankytojais. Dažnai menkinamos senyvos moterys, beje, sunešančios daugiausia aukų. Nevardysiu tų bažnyčių nei zakristijonų. Vengiu į jas eiti, nors klebonai, vikarai ir labai simpatiški. Aišku, garbaus amžiaus ponios blogai girdi, jų orientacija lėtesnė, jos dažnai nori tiesiog pasikalbėti. Na, bet senatvės sulauks (arba nesulauks...) visi. Tikiuosi, kad tiems „viršininkams“ beigi „dideliems“ žmonėms jų pamaina nesumokės ta pačia moneta. O senosios ponios? Išeina iš zakristijos, užprašiusios šv. Mišias, sutrikusios, pasimetusios. Jahvės padangtėje tarnai svetingumo, švelniai tariant, neparodė. Paėmė pinigėlius, atkišo raštelį ir savo elgesiu išprašė lauk. Oi, kaip neturi laiko! Juk zakristijonas – ne mažiau negu NASA skrydžių vadovas!

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

Kalbasi du. Vienas sako: – Žinai, vieną dieną mes visi mirsime. – Taip, bet kitomis dienomis nemirsime...

* * *

Ant uolos tupi erelis ir sėdi Kūlverstukas. Erelis klausia: – Na ką, skrendam toliau? – Palauk dar truputį, kol ausytės pailsės...

* * *

Girtas žmogus bando užsėsti ant arklio, tačiau jam vis nesiseka. Tuomet jis pradeda prašyti pagalbos visų šventųjų iš eilės: – Šventas Petrai, padėk! Šventas Mykolai, padėk! Šventas Grigaliau, padėk! Pagaliau sukaupęs visas jėgas jis dar kartą pabandė, tačiau persistengė ir perskrido į kitą arklio pusę. – Ramiau, ramiau! – sumurmėjo. – Ne visi iš karto! 36

Artuma 2015 m. lapkritis

* * *

Šio įvykio smulkiu pavadinti neapsiverčia liežuvis, nors jis seniai pamirštas visų, išskyrus du tris žmones. Tai nutiko nepriklausomybės pradžioje ar okupacijos pabaigoje, gerai nepamenu. Tada siautėjo reketininkai, plėšikai, kriminogeninė padėtis buvo siaubinga. Kaune, Laisvės alėjoje, vidury baltos dienos du treninguoti „darbininkai“ priėjo prie merginos ir ėmė plėšti jai nuo kaklo grandinėlę ir kuklų, taip pat auksinį, žiedelį nuo piršto. Praeiviai ėjo pro šalį tartum niekur nieko. Įsikišo vienas vienintelis jaunas architektas. Išgelbėjo mergaitę ir jos papuošalus, bet gavo peiliu į nugarą. Taip ir gyvena su perdurtu plaučiu. O juk pro šalį ėjo daug vyrų, kuriems supuolus nieko nereiškė sučiupti nusikaltėlius. Ėjo, bet nesustojo. Aplenkė lankstu. Tai įvyko per pietų pertrauką, kai Laisvės alėja būdavo itin judri. Po pietų mano kolegos aptarinėjo įvykį: „Pasielgė tai kilniai, bet liko su skyle plaučiuose. Ar vertėjo dėl grandinėlės ir žiedo?“ Ką čia galima pasakyti? Spręskite patys. Argi grandinėlė ir žiedas esmė? Kiekvienas teisingas poelgis, pažiūra, nuostata itin dažnai sukelia priešpriešą, net agresiją. Kaip nesukels, jei tai užkliūva kažkieno nuodėmei, ydingumui? Ir vis dėlto teisingam būti „apsimoka“ ne tik dėl Dangaus karalystės. Atkakliai grįžtu prie kasdienybės ir „smulkių“ dalykų. Dangus bus vėliau, o šiandien? Šiandien kiekvienas teisingas poelgis suteikia mums psichologinį komfortą ir padaro mūsų gyvenimą šviesesnį, linksmesnį, geresnį. Nekalbant apie papildomą balą gauti bilietą į Dangų. Eilę prie vartų sutrumpina irgi, kas be ko.

* * *

Žmona vyrui: – Nupirk parduotuvėje batoną, jei bus kiaušinių, paimk dešimt. Vyras parduotuvėje: – Prašau man batoną. O kiaušinių yra? – Yra. – Tada duokite dešimt batonų.

* * *

– Ar jūs nusikaltimą įvykdėte taip, kaip aš ką tik nupasakojau? – klausia teisėjas kaltinamojo. – Ne, bet jūsų idėja irgi nebloga.

* * *

Ruduo. Sėdi dvi meškos miške, viena sako: – Žinai, kada nors aš atsisakysiu žiemos miego, kad pažvelgčiau į tą tipą, kuris pavasarį visus lapus vėl sukabina ant medžių!


NAUJA ILGAMETĖS „ARTUMOS“ REDAKTORĖS VANDOS IBIANSKOS KNYGA

Ši knyga yra visų mūsų gyvenimų

atspindys: kartais liūdnas, kartais linksmas, o dažnai ir komiškas. Toks, kaip šių laikų tikrovė. Ieškokite redakcijoje ir knygynuose

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 11 (310) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 204193, Tiražas 10 100 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel.: (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303 www.artuma.lt redakcija@artuma.lt mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja


AUŠROS VARTŲ ATLAIDAI

PAŠVĘSTI GAILESTINGUMUI 2015 m. lapkričio 15–22 d.

Lapkričio 14 d., šeštadienis

Atlaidų išvakarės

15 val. – rožinio malda koplyčioje lietuvių ir lenkų kalbomis 16 val. – sakralinės muzikos valanda 19 val. – šv. Mišios bažnyčioje

ŠV. MIŠIOS KIEKVIENĄ DIENĄ ATLAIDŲ METU:

Lapkričio 15 d., sekmadienis

LIETUVIŲ KALBA

8 ir 9.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 11 ir 19 val. – Šv. Teresės bažnyčioje

LENKŲ KALBA

6.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 9, 13 ir 17 val. – Šv. Teresės bažnyčioje (lapkričio 15 d. – ir 15 val.)

Pagrindinė atlaidų diena

11 val. – šv. Mišios  prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango Lapkričio 16 d., pirmadienis

Pašvęstojo gyvenimo diena Lapkričio 17 d., antradienis

Lapkričio 16 ir 17 d. 15 val. bažnyčioje šv. Mišios lietuvių ir lenkų kalbomis

Carito diena

KITOMIS KALBOMIS 16–21 d. 15 val. Aušros Vartų koplyčioje

Lapkričio 18 d., trečiadienis

KIEKVIENĄ ATLAIDŲ DIENĄ

Kunigų ir klierikų diena Lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Mokinių, mokytojų ir katechetų diena Lapkričio 20 d., penktadienis

7.30 val. – Marijos valandos koplyčioje 9 val. – novena koplyčioje 10.30 val.– malda už kunigus bažnyčioje 18.30 val. – rožinis koplyčioje 22 val. – adoracija lapkričio 15 d. koplyčioje ir 21 d. bažnyčioje

Lietuvos kariuomenės diena

DĖMESIO!

Lapkričio 21 d., šeštadienis

ŠV. MIŠIŲ NEBUS: lapkričio 15 ir 22 d. 9.30 val. koplyčioje; 11 val. bažnyčioje

Jaunimo diena

KOPLYČIA UŽDARYTA: lapkričio 15 ir 22 d. nuo 9.30 iki 14.30 val.; lapkričio 18 d. nuo 10 iki 11 val.

Lapkričio 22 d., sekmadienis

Atlaidų pabaiga

11 val. – šv. Mišios  prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango

Išsamiau www.ausrosvartai.lt

Lapkričio „Artuma“: Palaiminti jūs... …kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus. (Mt 5, 11-12) Lapkričio „Artuma“ svarsto, ar krikščionių kančios, skausmai ir persekiojimai turi prasmę? O gal tai reiškia, kad Dievas apleido? Kaip galima džiaugtis nepriėmimu ar patyčiomis? Kokia iš to palaima?!

ISSN 1392-382X

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma  

2015 m. lapkritis / 11

Artuma  

2015 m. lapkritis / 11

Profile for artuma
Advertisement