__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. rugsėjis

9


Ganytojo žodis

Marijos rankos Daugelyje Mergelės Marijos šventovių suklumpame prieš altorių ir žvelgiame į Dievo Motinos paveikslą. Dažniausiai ją matome su Jėzumi ant rankų. Viena – kairiąja – ji laiko ir glaudžia Jėzų prie savęs, prie širdies. Marija – Motina, apglėbianti savo Kūdikį. Ši glaudžianti Marijos ranka mums kalba apie meilę – ne tik apie jos meilę Jėzui, bet ir apie Dievo meilę kiekvienam iš mūsų. Jei reikėtų išvardyti, kas mums reikalingiausia, pasakytume dauJulijos Lapiniauskaitės nuotrauka gelį dalykų: sveikata, darbas, pragyvenimo lėšos, užtikrintumas dėl ateities ir pan. Tačiau tai, be ko nė vienas žmogus negali išlikti žmogumi, yra meilė. Kaip oras mums reikalingas žmogiškas priėmimas, drąsinantis ryšys, pasitikėjimas, įkvepiantis ir viltingas santykis ir tas neapsakomas meilės jausmas, stipresnis net už mirtį. Giesmių giesmės knyga gražiai nusako: „Giliausi vandenys negali užgesinti meilės nei potvyniai jos paskandinti. Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų tik paniekos vertas“ (Gg 8, 7). Daugelis patiriame įvairiausių nuoskaudų, ne vienas nešiojamės širdies žaizdų, padarytų atmetimo, abejingumo, nesiskaitymo. Tai patiriame ne tik įstaigose, darbe, bet ir namuose, tarp žmonių, kurie turėtų būti mums artimiausi, kuriais turėtume pasitikėti. Vienas berniukas jau kelintą kartą pabėgo iš namų. Suradę jį klausė, kodėl jis taip daro. „Ar tave kas mušė?“ – „Ne.“ – „Ar ko nors trūko?“ – „Ne.“ – „Tai kodėl tu bėgi iš namų?“ „Čia niekas manęs nemyli“, – atsiliepė vaikas. Marijos ranka, glaudžianti Jėzų, mums kalba: yra, kas Tave myli, kuo gali pasitikėti, kas niekada nenusigręš ir neapleis. Tai Dievo žinia žmogui: esi mylimas, esi reikalingas. Nesvarbu, ką ir kiek esi pasiekęs. Ar šiandien esi čia prie altoriaus, ar spaudiesi bažnyčios gale: esi mylimas. Atvažiavai prabangia mašina ar vos atėjai pasiramsčiuodamas lazdele: esi brangus. Pradėjai savo karjerą ar esi nuolatinis ligoninės pacientas: esi svarbus Dievui. Tai duoda viltį. Mums nereikia niekur bėgti – čia, šiame gyvenime ir šioje vietoje, esame mylimi. Čia turime ateitį. Mums visiems reikia vilties. Krikščionis be vilties – kaip langas be stiklo. Iš toli matosi rėmai, bet viduje šalta ir nejauku, niekas nesulaiko vėjo ir neapsaugo nuo šalčio. Mergelės Marijos ranka, glaudžianti Jėzų, kalba apie meilę ir tikrą viltį, kurią teikia Dievas, kurią patiriame tikėdami. Kita – dešiniąja – ranka Marija rodo į Jėzų. Kaip neprisiminti Kanos vestuvėse ištartų Jėzaus Motinos žodžių: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Marija nepasilieka centre, o nukreipia į Jėzų, savo dieviškąjį Sūnų. Krikščionybė nėra sausa doktrina, tiesų rinkinys, taisyklių visuma: tai širdies ir meilės ryšys su Dievu. Bet šis ryšys turi pagrindą: mūsų tikėjimo rūmas stovi ne ant smėlio, bet ant gerų pamatų. Tikėjimo tiesų santrauka atskleidžia visą tikėjimo turtingumą ir gelmę. Atsivertę katekizmą, randame daug gražių žodžių: Dievas, Bažnyčia, malonė, Sakramentai, Eucharistija. Tai ne vien žodžiai, galime sakyti – šedevrai, kurie nepaliauja žavėję. Bet kaip pažinsime, nepasistengę jų atskleisti, į juos įsigilinti?! Muzikos kūrinio nesuprasi iš dviejų taktų, paveikslo – iš centimetro dydžio detalės, architektūros statinio – iš lygios plytos gabalėlio. Tik visuma atskleidžia grožį ir žavi. Tikėjimui reikia visumos, suvokimo, pažinimo. Prieš Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimą, Santuokos sakramentą Bažnyčioje kviečiame susipažinti su tikėjimu, jo platumu ir gelme, trumpai nusakyta katekizme. Ne todėl, kad norima apsunkinti gyvenimą ir primesti ką nors, o kad nepražiopsotumėte šedevro, kad nuostabaus kūrinio nepakištume tarp nebereikalingų daiktų, o pripažintume tikrą vertę, grožį ir jėgą. Ne visi dalykai, kuriais susidomime, – senovės įvykiai, tolimų kraštų papročiai, kiti faktai – turi įtaką mūsų gyvenimui: tačiau ar yra Dievas, ar Juo galime pasitikėti, kokia mūsų ateitis, kas laukia po mirties – tai esminiai klausimai. Iš tiesų, gyvenimo visumai priklauso ir tai, kas anapus. Mergelė Marija, po žemiškojo gyvenimo paimta į dangų, duoda perspektyvą žmogaus polėkiui, šventumui, amžinybei. Mūsų visų laukia ne išnykimas ir nebūtis, o mus sukūręs ir mylintis Dievas. Arkivyskupas Lionginas VIRBALAS Iš homilijos Žolinės atlaiduose Krekenavos bazilikoje, 2015 08 15


Laiškas skaitytojams

Turinys Sveiki, mieli Skaitytojai,

Kronika

In memoriam VANDUTĖ

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Tyrumo ženklai liturgijoje

3

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

4

Vytautas SINICA Lytinio švietimo patamsiai

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Už ką reikės balsuoti?

7

Antanas GAILIUS Iš tyros širdies

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Visų mūsų namai

9

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Kodėl darai gerus darbus?

10

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Tu regėsi Dievą!

11

Vytautė MACIUKAITĖ Apšviečianti malonė

12

Jūratė MATIKOVIENĖ Sušildytas ruduo

14

Močiutė, kuri padovanojo žemuogių 15 Estas hamake ir kuo tai baigėsi Veidu į vaiką

16

Paul LEMOINE Mokyti vaikus mylėti

17

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Drovus ir tyras? Tikriausiai asilas

19

Zita VOBOLIENĖ Duoda – imk?

21

Valdonė MINCIŪTĖ Laukti tikrai verta

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pašaukimas kurti ateitį

25

Gintautas VAITOŠKA Kai moters meilės ilgisi moteris...

27

Akiračiai

Fiodoras Dostojevskis

29

sesuo Teresė Elsterytė MVS

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Nesibaigianti istorija (II)

vasarą padarę pertrauką ir paskyrę numerį vienuoliams bei pašvęstųjų gyvenimui, vėl sugrįžtame prie Kalno palaiminimų. Šįkart bandome suprasti, ką reiškia šeštasis Jėzaus palaiminimas: Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą (Mt 5, 8). Kai skaitau palaiminimus arba girdžiu juos per Mišias, mane labiausiai traukia būtent šisai. Visuomet pagalvoju – štai šito noriu labiausiai. Pasitelkę ir žmogiškąją, ir dieviškąją išmintį „Artumos“ autoriai svarsto, kas yra tyra širdis, kokie žmonės yra tyraširdžiai, kaip įgyti / išsaugoti / susigrąžinti tyrą širdį, kaip tyra širdis daro įtaką kūno skaistumui. Ir, kaip visada, nekantriai klausiam: kada, kada gi gausime tą „atlygį“, kuris, kaip ir kitais palaiminimais, pažadėtas? Kada regėsime Dievą? Ar šis palaimingas regėjimas įmanomas tik po mirties? O gal Viešpatį galime regėti jau dabar, čia, žemėje? Kol nesame danguje ir neturime visiško regėjimo, kaip Jį regėti žemėje? Pats Jėzus mums pasako: Jis gyvena mūsų sieloje (1 Kor 3, 16), Jis gyvena kitame žmoguje (Mt 25, 31–46), Jis yra Eucharistijoje (Lk 22, 19– 20). Jis kalba per Šventąjį Raštą ir mūsų sąžinėje. Jame ir mes patys gyvename, judame ir esame (Apd 17, 28), Jį galime atrasti veikiantį mūsų gyvenimo įvykiuose. Apie Jį byloja visas regimasis pasaulis (Ps 19). Viskas tiesiog skamba nuo Dievo buvimo, visa Jo pripildyta! Tiktai... Tik dažnai lyja, kai norime saulės, o saulė šviečia, kai reikia lietaus. Kitas ne taip kalba, ne taip daro, ne taip gyvena ir iš viso – kodėl negalėtų būti kitoks?! Eucharistija ilgainiui tampa tokia įprasta ir niekuo neypatinga... Šventraštyje ieškome ir randame tik tai, ką daryti ir ko nedaryti... Mūsų gyvenimo įvykiai atrodo tik atsitiktinumų virtinė arba savo pačių didelių pastangų rezultatas. Žvilgsnis taip vis slysta ir slysta paviršiumi. Neprasilenkti su Dievu, Jį išvysti savyje, savo gyvenime, kitame, Eucharistijoje, Jo žodyje leidžia tyras žvilgsnis, tyra širdis. Kas tyrina mano širdį? Dievas ir pats Jo ieškojimas. Atgaila ir susitaikymas. Atleidimas ir priėmimas. Nesusireikšminimas ir kito įvertinimas, pripažinimas. Nuostaba. Atsivertimas. O pradėję Dievą regėti ir su Juo gyventi šiame gyvenime, tikrai Jį regėsime ir danguje. Juk mūsų amžinybė jau prasidėjusi! Todėl jau dabar Šiluvoje, Trakuose, Labanore ar bet kurioje bažnyčioje džiaukimės su Mergele ir Motina Marija, kuri čia, žemėje, ypatingu būdu ir pilnai regėjo Dievą ir sykiu melskime: Tedžiūgauja, Viešpatie, šventosiomis paslaptimis gaivinama Tavo Bažnyčia, nes Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimas visam pasauliui buvo išgelbėjimo aušra ir viltis! Su Dievu –

32

Sveikata

Nepageidaujamas bendrininkas

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Kai kas vyrams ir net moterims

35 Viršelyje – Žolinės Mergelė. Albinos Žiupsnytės piešinys, 2012 m. Juozo Valiušaičio nuotrauka

Artuma 2015 m. rugsėjis

1


Kronika

In memoriam VANDUTĖ Dziuta Vanda Čekanauskaitė (1931–2015) Karštomis rugpjūčio pradžios dienomis, aštuntosios paryčiais, į Tėvo namus išėjo mūsų ilgametė bendradarbė Dziuta Vanda Čekanauskaitė. Vadinome ją mažybiniu Vandutės vardu, nes buvo geras žmogus, jautriai atsiliepiantis į visus redakcijos įvykius. Mūsų Vandutė gražiai ir dorai nugyveno Viešpaties jai skirtus 84 metus. Iš jų per 20 metų nuoširdžiai pagelbėdavo platinti „Artumą“. Daugelį skaitytojų žurnalas pasiekdavo būtent Vandutės rūpesčiu – itin vertinga mums buvo jos ilgamečio darbo patirtis Lietuvos pašte, o vėliau – sąjūdietiškos dvasios laikraštyje „Kauno laikas“. Apie retą žmogų galima kalbėti taip, kaip apie Vandutę. Visada dalykiška, rami, be jokio irzlumo, geranoriška ir negailinti gerų žodžių bendradarbiams bei skaitytojams ir apie juos. Ji buvo patikimas žmogus ir tokia pati bendradarbė. Atrodė, kad niekada nesirguliuojanti ir visada esanti prie savo stalo Vandutė yra amžina... Kas rytą, atidarius duris ir matant tuščią jos stalą, vis dar sunku patikėti, kad Vandutės nebėra tarp mūsų. Ilsėkis Gailestingojo Viešpaties Veido šviesoje ir artumoje, mūsų brangi, geroji Vandute! Esame dėkingi Tau ir mes, ir mūsų skaitytojai. Lieki mūsų širdyse ir atmintyje. „Artumos“ redakcijos bendradarbiai

Anthony Bloom (Antonijus Surožietis) GYVENTI MALDA Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Garsaus ortodoksų vyskupo knyga padeda skaitytojui ieškoti maldos ir kasdienio gyvenimo vienybės, kviečia iš naujo permąstyti gerai žinomų maldų žodžius, moko nuoširdžiai melstis ir atsako į klausimą, kodėl kai kurios maldos, mūsų nuomone, nesulaukia Dievo atsako. Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

2

Artuma 2015 m. rugsėjis


Kronika Liturgijos katechezė

Rugsėjo liturginiai skaitiniai

1 A 1 Tes 5, 1–6. 9–11; Ps 27; Lk 4, 31–37 2 T Kol 1, 1–8; Ps 52; Lk 4, 38–44 3 K Šv. Grigalius Didysis, popiežius,

Bažnyčios mokytojas Kol 1, 9–14; Ps 98; Lk 5, 1–11 4 P Kol 1, 15–20; Ps 100; Lk 5, 33–39 5 Š Kol 1, 21–23; Ps 54; Lk 6, 1–5 6 S XXIII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Iz 35, 4–7a; Ps 146; Jok 2, 1–5; Mk 7, 31–37 7 P Kol 1, 24 – 2, 3; Ps 62; Lk 6, 6–11 8 A ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS (ŠILINĖ) Mch 5, 1–4a arba Rom 8, 28–30; Ps 13; Mt 1, 1–16. 18–23 9 T Šv. Petras Klaveras, kunigas Kol 3, 1–11; Ps 145; Lk 6, 20–26 10 K Kol 3, 12–17; Ps 150; Lk 6, 27–38 11 P 1 Tim 1, 1–2. 12–14; Ps 16; Lk 6, 39–42 12 Š Švč. Mergelės Marijos Vardas 1 Tim 1, 15–17; Ps 113; Lk 6, 43–49 13 S XXIV EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Iz50,5–9a;Ps116;Jok2,14–18;Mk8,27–35 14 P Šv. Kryžiaus išaukštinimas Sk 21, 4–9; Ps 78; Fil 2, 6–11; Jn 3, 13–17 15 A Švč. Mergelė Marija Sopulingoji Žyd 5, 7–9; Ps 31; Jn 19, 25–27 arba Lk 2, 33–35 16 T Šv. Kornelijus, popiežius, ir šv. Kiprijonas, vyskupas, kankiniai 1 Tim 3, 14–16; Ps 111; Lk 7, 31–35 17 K Šv. Robertas Belarminas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas 1 Tim 4, 12–16; Ps 111; Lk 7, 36–50 18 P 1 Tim 6, 3–12; Ps 49; Lk 8, 1–3 19 Š Šv. Januarijus, vyskupas, kankinys 1 Tim 6, 13–16; Ps 100; Lk 8, 4–15 20 S XXV EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Išm 2, 12. 17–20; Ps 54; Jok 3, 16 – 4, 3; Mk 9, 30–37 21 P Šv. Matas, apaštalas, evangelistas Ef 4, 1–7. 11–13; Ps 19; Mt 9, 9–13 22 A Ezd 6, 7–8. 12b. 14–20; Ps 122; Lk 8, 19–21 23 T Šv. Pijus Pietrelčinietis, kunigas Ezd 9, 5–9; Tob 13, 2–4. 7–8; Lk 9, 1–6 24 K Ag 1, 1–8; Ps 149; Lk 9, 7–9 25 P Ag 2, 1–9; Ps 43; Lk 9, 18–22 26 Š Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai Zch 2, 5–9a. 14–15a; Jer 31, 10–13; Lk 9, 43b–45 27 S XXVI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Sk 11, 25–29; Ps 19; Jok 5, 1–6; Mk 9, 38–43. 45. 47–48 28 P Šv. Vaclovas, kankinys; šv. Laurynas Ruisas ir jo draugai, kankiniai Zch 8, 2–8; Ps 102; Lk 9, 46–50 29 A Šv. Mykolas, Gabrielius ir Rapolas, arkangelai Dan 7, 9–10. 13–14 arba Apr 12, 7–12a; Ps 138; Jn 1, 47–51 30 T Šv. Jeronimas, kun., Bažnyčios mokytojas Neh 2, 1–8; Ps 137; Lk 9, 57–62 Popiežiaus intencijos rugsėjui:

Bažnyčios – kad jaunimui atsirastų daugiau galimybių mokytis ir dirbti; misijų – kad katechetai savo gyvenimu nuosekliai liudytų tikėjimą, kurį skelbia.

Tyrumo ženklai liturgijoje Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Tik kūdikiai gimsta dori“; vienas spektaklis taip ir vadinosi. Kažin? Patys savyje dorumo, taigi ir tyrumo, nekaltumo neturime. Mes jau gimstame gimtosios nuodėmės gyvatės įkąsti. Tad tyrumą reikia atgauti, priimti kaip dovaną ir malonę. Tyrumas dovanojamas liturgijoje. Pasižiūrėkim iš arčiau į ženklus, kurie jį neša ir apie jį kalba. Įeinančius į krikščionių bažnyčias pasitinka vanduo. Šis ženklas kalba apie pirmąjį ir svarbiausiąjį sakramentą, vadinamą sakramentų vartais. Kartu su Eucharistijos sakramentu, jie yra svarbiausi Bažnyčios sakramentai (protestantai tik šiuos du ir telaiko sakramentais). Be vandens gyventi neįmanoma, bet vandens perteklius neleidžia gyventi. Taigi vanduo yra gyvybės ir mirties šaltinis, todėl mirties ir prisikėlimo ženklas. Reikia numirti senam žmogui ir atgimti naujam. Numirti nusidėjėliui ir atgimti tyraširdžiui. Numirti nuodėmei ir atgimti dorybei. Tai įvyksta panyrant į Kristaus mirtį ir į Jo prisikėlimą. Kaip kadaise Nojaus laikais (plg. Pr 6 ir t.) ar Izraelio kelyje į Pažado žemę (plg. Iš 14 ir t.), ir šiandien patiriame išgelbėjimą per vandenį. Krikštykla, vanduo prie bažnyčios durų, pašlakstymas Mišių pradžioje ar per palaiminimus kalba mums apie Krikštą – mūsų nuskaistinimo momentą. Šlakstydamiesi vandeniu žegnojamės, kartodami: „Apšlakstyk mane, Viešpatie, vandeniu, ir būsiu tyras; nuplauk mane ir pasidarysiu baltesnis už sniegą.“ Žegnojimasis vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – taip pat yra Krikšto ir naujo gyvenimo Dieve atminimas-išpažinimas. Tą sniego baltumą išreiškia alba – baltas drabužis. Ilgu, visą kūną dengiančiu baltu rūbu krikščionys aprengiami Krikšto valandą. Kunigai ir kiti liturgijos tarnautojai, Pirmąją Komuniją priimantieji, nuotakos per Santuokos sakramentą apsirengia savo Krikšto drabužiu. Apreiškime Jonui apie tokį drabužį sakoma: „Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14). Kristaus Kraujas mums dovanoja tyrumą. Alba per liemenį sujuosiama. Tai primena Išėjimo iš Egipto nuostatas (valgant Velykų avinėlį visi turėjo būti susijuosę strėnas; plg. Iš 12, 11) ir Jėzaus nurodymą nuolat budėti (Lk 12, 35). Juostą besirišdami, kunigai anksčiau tardavo: „Sujuosk mane, Viešpatie, tyrumo juosta, ir išvaduok iš geidulingumo aistrų, kad manyje nuolat būtų susilaikymo ir skaistumo dorybė.“ Taigi tyrumas išsaugomas Dievui padedant. Deja, baltas drabužis susitepa greit. Kaip ir mūsų gyvenimas. Todėl yra ašarų Krikštas – Atgailos sakramentas. Jis leidžia vėl sugrįžti į Krikšto būseną. Per išpažintį Kristus mus vėl mazgoja savo Krauju, nuplaudamas nuodėmes ir grąžindamas tyrumą. Kiekvienas atsiklaupimas, atgailos aktas, „esu kaltas“ mušimasis į krūtinę, išreiškia atgailą ir dieviškąjį atleidimą, taigi ir grąžinamą skaistumą. Vienas iš Eucharistijos pavadinimų yra tyra ir šventa Auka (KBK 1330), kurią aukojantys krikščionys atmena Viešpaties Auką ant kryžiaus nuodėmėms atleisti ir todėl yra apvalomi nuo visų lengvų nuodėmių. Tyrą Auką aukojantys yra nutyrinami. Artuma 2015 m. rugsėjis

3


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

rinys atsirado. Tais laikais Bažnyčioje buvo srovių, marksistiškai interpretavusių visuomenės gyvenimą. Joms priklausė ir tėvas Espinalis. Tokius bandymus Bažnyčia gana aiškiai pasmerkė. Popiežius dabar jam padovanotą kūrinį priėmė kaip priklausantį anam kontekstui. Tad priėmus dovaną reikalinga ir tam tikra hermeneutika, kad kas nors nesusidarytų klaidingos nuomonės, sakė Pranciškus.

Pranciškus ir mažutėliai

Liepos pradžioje popiežius Pranciškus buvo išvykęs į devintąją savo pontifikato apaštališkąją kelionę; aplankė tris Lotynų Amerikos šalis – Ekvadorą, Boliviją ir Paragvajų. Visų šių valstybių ir jose gyvenančių katalikų bendruomenių istorija ir dabartinis gyvenimas turi daug panašumų: ispaniškoji kolonizacija ir lygiagrečiai (bet nebūtinai išvien su ja) evangelizacija; jau XVI amžiuje įkurtos pirmos vyskupijos; prieš du šimtmečius prasidėję nepriklausomybės judėjimai sukūrė savarankiškas valstybes; visuomenės, susidedančios iš europiečių kolonistų palikuonių, vėlesnių imigrantų ir autochtonų; dideli socialiniai kontrastai, chroniškas nestabilumas, diktatūrų dešimtmečiai, o šiandien kai kuriose valstybėse su lygybės ir teisybės lozungais į valdžią atėję nauji populistai. Visose trijose sostinėse ir kituose aplankytuose miestuose, Marijos šventovėse, globos namuose, netgi kalėjime vykusių susitikimų metu dažniausiai buvo keliamos Lotynų Amerikos sąlygomis ypatingai aktualios brolybės, solidarumo, gailestingumo, ypač kenčiančio žmogaus atžvilgiu, vertybės. Popiežius Pranciškus dažnai primena Evangelijos pagal Matą 25 skyrių, kuriame kalbama apie paskutinįjį teismą. „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, man padarėte“ – tai „protokolas“, pagal kurį visi būsime teisiami. Kai kurie aštresni 4

Artuma 2015 m. rugsėjis

popiežiaus pasisakymai apie socialinę nelygybę ir jos pašalinimo perspektyvas sulaukė nelabai palankių komentarų. Kaip vėliau į Romą grįžtančiame lėktuve kalbėdamasis su žurnalistais paaiškino pats Pranciškus, Bažnyčios vykdoma sielovados misija turi pasiekti ne tik skurstančius, bet visus žmones, tačiau pasižvalgę po pasaulį matome labai stiprią poliarizaciją, vis didėjančius socialinius kontrastus ir čia Evangelija nepalieka jokių abejonių – Kristus mažutėlių pusėje. Tai ypač aktualu Lotynų Amerikos sąlygomis, kur žmonių vargą gimdo įsisenėję ydingi visuomenės gyvenimo modeliai. Jų nesugebėjo pakeisti nei valdžią paėmę generolai, nei revoliucijas skelbę populistai, nes „revoliucija“, sako Pranciškus, turi įvykti pirmiausia žmogaus širdyje. Spaudoje ir socialiniuose tinkluose ilgokai kalbėta apie Bolivijos prezidento Evo Moraleso dovaną popiežiui – nedidelę skulptūrinę kompoziciją, kurioje pavaizduotas nukryžiuotasis, prikaltas prie kūjo ir pjautuvo. Kas tai? Rimta dovana ar provokacija? Vėliau paaiškėjo, kad tą skulptūrą prieš kelis dešimtmečius sukūrė marksizmu susižavėjęs jėzuitas t. Luísas Espinalis, nužudytas 1980 m. tuometinio režimo pakalikų. Žurnalistų klausiamas, ar toks menas neįžeidė, popiežius atsakė, kad dovaną priėmė suprasdamas kontekstą, kuriame tas kū-

Grįžęs iš Lotynų Amerikos, popiežius pradėjo ruoštis kitai kelionei, kuri vyks rugsėjo antroje pusėje ir kurios tikslas – Kuba bei JAV. Dvi liepos savaites nebuvo jokių viešų popiežiaus susitikimų. Pranciškus ilsėjosi savo rezidencijoje Vatikano Šv. Mortos namuose, rengė būsimos kelionės kalbas. Rugpjūčio pradžioje, po kelių savaičių pertraukos, vėl prasidėjo kas trečiadienį vykstančios bendrosios audiencijos. Įvyko ir du stambesnio masto susitikimai – rugpjūčio 5 d. popiežius susitiko su keliolika tūkstančių ministrantų iš Europos šalių, taip pat ir iš Lietuvos, rugpjūčio 7 d. – priėmė tėvų jėzuitų prieš 100 metų įkurto Jaunimo eucharistinio judėjimo narius. Popiežius Pranciškus parašė proginius laiškus svarbias sukaktis minintiems saleziečiams ir Taizé bendruomenei. Rugpjūčio 16 d. sukako 200 metų nuo šv. Jono Bosko gimimo. Rugpjūčio vidury keletą dienų trukusiais renginiais Taizé bendruomenė minėjo tris sukaktis – 100 metų nuo savo įkūrėjo brolio Roger gimimo, 10 metų nuo jo mirties ir 75 metų nuo bendruomenės įkūrimo. Liepą ir rugpjūtį gana daug dėmesio buvo skiriama ir popiežiaus Pranciškaus enciklikai Laudato si’. Naujoji enciklika ne „žalia“ ir ne „raudona“, bet „socialinė“ – kartojo dažnas komentuotojas. Tarsi natūrali enciklikos tąsa buvo rugpjūčio 10 d. paskelbtas popiežiaus Pranciškaus sprendimas įsteigti „Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną“, kurią minėti jis pakvietė kasmet rugsėjo 1-ąją. Į minėjimus paragintos įsijungti visos vyskupijos, vienuolijos, vietinės bendruomenės. Jonas MALINAUSKAS


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Laimingi, nes įtikėję gųjų susitikimas, kuriame svarstyta, kaip padėti priverstiesiems palikti savo namus ir koks turėtų būti Evangelijos skelbimas migrantų sielovadoje. Netruko nuo žodžių pereiti prie darbų: LVK pirmininkas ir Policijos generalinis komisaras pasirašė memorandumą „Santalka prieš prekybą žmonėmis ir šiuolaikinę vergovę“, o Vilniaus arkivyskupijos Carito iniciatyva taikaus gyvenimo prieglobstį rado jau ne viena Irako krikščionių šeima. Lietuvos evangelikai liuteronai kiek anksčiau yra priėmę pabėgėlius iš Sirijos. Į Kauno arkivyskupo metropolito sostą liepos 11 d. įžengė ir iškilmingomis apeigomis pareigas pradėjo eiti naujasis arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas. Arkikatedroje tądien paskelbta popiežiaus Pranciškaus bulė, o vėliau apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana uždėjo birželio 29  d. Šv.  Petro bazilikoje Pranciškaus palaimintą palijų (Romos Šv. Agnietės vienuolyne išaustą baltos ėriuko vilnos juostą) – išskirtinį metropolito tarnystės ir jo bendrystės su Apaštalų Sostu bei Kristumi – Nukryžiuotu Avinėliu ir sykiu Geruoju Ganytoju – ženklą. Šis palijus pirmajam arkivyskupui Lietuvoje uždėtas jo katedroje, savo bendruomenės akivaizdoje, o ne Vatikane, kaip būdavę anksčiau, prieš popiežiaus Pranciškaus šiemet priimtą sprendimą. „Pilnutėlė arkikatedra rodo, kaip žmonėms rūpi vyskupo tarnystė“, – sakė arkivysk. Sigitas Tamkevičius, naujajam metropolitui perduodamas pastoralą – istorinį, beveik prieš šimtmetį priklausiusį ir pirmajam Kauno metropolitui Juozapui Skvireckui. Naują arkivyskupijos istorijos bei savo gyvenimo etapą pradėdamas, arkivysk. Virbalas tarnystę pavedė Bažnyčios Mokytojai Mergelei Marijai, Kauno arkivyskupijos ir Lietuvos gloMarijos Stanulytės nuotrauka

Jaunų širdžių karščiu vasarą pradėjo VII Lietuvos jaunimo dienos (LJD). Paskutinį birželio savaitgalį LJD Alytuje aktualiai nuskambėjusi Luko evangelijos eilutė Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis ne tik jaunus žmones šiandienėje vertybių sumaištyje paakino plačiau atverti akis tikriems ir amžiniems dalykams. Apie 6 tūkst. dalyvių – kaip patys sakė, „vieningų tikėjime ir drąsių jį pripažinti“ – tomis dienomis buvo stiprus jaunosios Bažnyčios liudijimo ženklas. Tai Miesto misijos, skelbusios Gerąją naujieną alytiškiams, betarpiški susitikimai ir gyvi liudijimai miesto erdvėse (su paraginimu: „Būkit drąsūs! Būkit patriotai – katalikai!“); tai ir draugystės su Dievu vakaras bei eilės prie išpažinčių klausančių 200 kunigų; ir jaunimo gyvai priimta vysk. Kęstučio Kėvalo katechezė su „širdies instrukcija“, kaip „įsimylėti Dievą ir žmones“; tai ir jaunas širdis sujungusi malda Gailestingajam Jėzui,

ir pagrindinę miesto gatvę užtvindžiusi eisena į šv. Mišias su vyskupais Rotušės aikštėje. Apaštališkąjį palaiminimą perdavęs popiežius Pranciškus drąsino Lietuvos jaunimą „iš naujo savo širdis atiduoti Dievui“. „Tepripildo jas Dievas – mūsų tikrasis Lobis. Tebūna Jis mumyse kaip savo namuose. Tebūna mūsų širdis Jame kaip savo namuose“, – jaunimui linkėjo LVK Jaunimo reikalų tarybos pirmininkas vysk. Arūnas Poniškaitis. Liepos pradžioje LVK pirmininko arkivyskupo Gintaro Grušo kvietimu Vilniuje vyko Europos Vyskupų Konferencijų už migrantų sielovadą atsakin-

bėjų šv. Jono Krikštytojo ir šv.  Kazimiero bei pal. Jurgio užtarimui, sakydamas: „Būti vyskupu  – ne privilegija ar apdovanojimas, bet tarnystė jums. <...> Būdamas vyskupas, nesu, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, jūsų tikėjimo viešpats, o tik jūsų džiaugsmo talkininkas (plg. 2 Kor 1, 24). Šiandien nuoširdžiai meldžiu, kad man tai pavyktų, ir prašau Jūsų visų: melskite už mane, kad sugebėčiau dėl jūsų būti vyskupu, kuris moko maldos melsdamasis, skelbia tikėjimą tikėdamas, liudija – gyvendamas.“ Vasaros didžiuosius atlaidus pradėjusioje Žemaičių Kalvarijoje Didžiosios Kalvarijos dieną melstasi už Lietuvos šeimas, kurios įvardytos kaip pranašiškas ženklas ir dvasinis orientyras šių dienų pasauliui; Pal. Jurgio Matulaičio atlaidų oktavos Marijampolėje pagrindinė diena skirta Pašvęstojo gyvenimo metams; Kryžių kalno atlaiduose seserys ir broliai vienuoliai atnaujino įžadus, o Eucharistija buvo švenčiama rekonstruotoje koplyčioje, iš kurios prieš 22 metus aidėjo šv. Jono Pauliaus II žinia Lietuvai. Padėka Dievui už visas gėrybes alsavo Žolinės atlaidai, tarsi pačiam dangui priartėjus, švenčiant per kartų kartas labiausiai palaimintą Mergelę Mariją. Ta proga ir garsiose jos šventovėse Krekenavoje, Pivašiūnuose (šiemet čia minėti 190-ieji bažnyčios pastatymo metai), Palangoje, Pažaislyje ir daugybėje kitų bažnyčių visoje Lietuvoje mūsų kartos žmonės kviesti patirti laimę dėl to, kad yra įtikėję, kad tikėdami turi gyvenimo pilnatvę ir gali svajoti apie dangų visiškoje Viešpaties artumoje drauge su Marija. Žolinėje minėta ir Dievo Gimdytojos motinystė, o ta proga kviesta itin gerbti ir žemiškąją motinystę. Juodojo kaspino dieną LVK Pirmininko arkivysk. Grušo kvietimu Lietuvos bažnyčiose melsta Dievo palaimos mūsų šaliai, taikos  – pasauliui ir ypač karo konflikto prislėgtai Ukrainai. Trys jaunuoliai šiemet priimti į Kauno kunigų seminariją, du į Vilniaus, o Telšių seminarijoje priėmimas pratęstas iki rugsėjo pabaigos. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2015 m. rugsėjis

5


Kronika

Lytinio švietimo patamsiai Vytautas SINICA Vakaruose plinta aistros dėl lytinio švietimo. Kanadoje ir Prancūzijoje naujas lytinio švietimo programas visuomenė sutiko daugiatūkstantiniais mitingais. Europos Parlamente atmesta Estrelos rezoliucija, pagal kurią ES šalys turėtų užtikrinti lytinį švietimą pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) standartus. Lietuvoje Marija Aušrinė Pavilionienė tyliai užregistravo kone tą patį siūlantį projektą. Ko piktinasi „pažangūs“ vakariečiai? Juk devyni iš dešimties lietuvių palaiko lytinį švietimą mokyklose. Tą patį sako ir Lietuvos jaunimo atstovai (LiJOT). Politikai manipuliuoja šia statistika, grįsdami ja savo teikiamus projektus. Neklausiama, kokio lytinio švietimo nori visuomenė, koks jis būtų naudingas jaunajai kartai ir kokį jį siūlo pažangieji parlamentarai. Štai Pavilionienės siūlomas „lytinis švietimas atsižvelgiant į PSO nustatytus standartus“ reiškia, kad vaikai iki ketverių metų turi būti mokomi apie „malonumą bei pasitenkinimą, pasiekiamą liečiant savo kūną“, „ankstyvosios vaikystės masturbaciją“, „teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes“ ir t.  t. Ketverių–šešerių metų vaikai turėtų būti mokomi apie „tos pačios lyties santykius“, „priimti įvairovę“, o šešerių–devynerių metų – susipažinti su brendimo metu vykstančiais pokyčiais, lytiniais santykiais ne vien kaip vaikų pradėjimo, bet ir malonumo šaltiniu bei tema žiniasklaidoje, taip pat kontracepcija, šeimos planavimu ir skirtingais pastojimo būdais. Devynerių–dvylikos metų vaikai turėtų išmanyti kontracepcijos rūšis ir jos naudojimą, nesaugaus sekso riziką, taip pat suvokti ir kaip normą priimti seksualinių orientacijų ir tapatybių įvairovę. Visa tai numato PSO standartai (abejojantys gali rasti juos internete: WHO Standards for Sexuality Education in Europe, 2010 m., p. 37–52). Beveik tą patį siūlė ir kanadiečius supykdžiusi Ontarijo lytinio švietimo programa. 6

Artuma 2015 m. rugsėjis

Pasirinkimas aiškus, bet sąvokos sujauktos. Lytinis švietimas yra nepilnamečių informavimas apie „saugų“ nuo ligų ir nėštumų seksą. Logiška, kad toks švietimas skatina išbandyti visas seksualines praktikas, pristato jas kaip tariamai neišvengiamas, atsieja lytinius santykius nuo meilės ir taikosi į kuo jaunesnius vaikus. Alternatyva jam yra lytiškumo ugdymas – rengimas šeimai, susiejantis lytinius santykius su meile ir kaip idealą iškeliantis susilaikymą iki santuokos. Idealas, žinoma, retai pasiekiamas, tačiau esminis skirtumas akivaizdus  – žiūrėti į lytinį gyvenimą atsakingai arba, priešingai, skatinti neatsakingą, tik tariamai „saugų“ seksą. Lytinio švietimo lobistai nutyli šį skirtumą, nes tai leidžia jiems toliau manipuliuoti tariama 90 proc. piliečių parama. Lietuvoje priimta, nors netaikoma, būtent šeimai rengianti ir atsakomybę ugdanti lytiškumo ugdymo programa. Ją tokios grupės, kaip Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, siekia pakeisti. Šioji viešai piktinasi, kad sprendžiant lytinio švietimo klausimus Lietuvoje leidžiama dalyvauti dvasininkams ir tėvams. Tai esą turėtų spręsti vien pažangūs šios srities ekspertai. Minėta organizacija yra pasaulinės Planuotos tėvystės organizacijos (PTO) padalinys. Oficialiai asociacija rūpinasi moterų svei-

kata ir neplanuoto nėštumo prevencija. Bet dauguma jos pajamų gaunama iš kontracepcijos pardavimų ir abortų klinikų, kuriose nustatomos metinės abortų kvotos ir apdovanojami labiausiai jas viršiję padaliniai. Vien JAV ši tariamai pelno nesiekianti organizacija kasmet gauna 500 milijonų dolerių biudžeto paramą. Tik skatindami aktyvų paauglių lytinį gyvenimą, šio verslo atstovai gali sukurti pačią didžiausią ir net valstybės finansuojamą kontracepcijos ir abortų paklausą. Aiškindami, kad seksas yra „saugus“ ir tereikia naudoti jų pačių parduodamą ir niekada 100 proc. neveikiančią kontracepciją, šio verslo atstovai yra tikri, kad neplanuotų nėštumų bus gerokai daugiau nei susilaikymo atvejų. Tai patvirtina tiek paauglių nėštumų ir lytiškai plintančių ligų skaičių skirtumai lytiškumą ugdančiose ir lytiškai šviečiančiose šalyse, tiek ir buvusių abortų klinikų savininkų, pavyzdžiui, Carol Everett, prisipažinimai. Neseniai JAV sukrėtė skandalas, kai už gyvybės apsaugą kovojanti organizacija sėkmingai apsimetė nužudytų kūdikių organų pirkėja ir paskelbė daugiau nei dešimt slaptų įrašų, iš kurių matyti, kad PTO ne tik parduoda kūdikių kūno dalis ir derasi dėl didžiausių jų kainų, bet ir specialiai siekia kuo vėlesnių abortų (kai audiniai būna labiau išsivystę) ir masiškai atlieka uždraustas dalinio gimimo aborto procedūras, kai vaikas beveik ištraukiamas iš gimdos ir jam išsiurbiamos smegenys, taip išsaugant sveikus audinius. JAV Senate pritrūko kelių balsų, kad būtų nutrauktas PTO finansavimas ir pradėtas jos veiklos tyrimas, tačiau to jau ėmėsi atskiros valstijos. Visa tai paveiks JAV visuomenės požiūrį į PTO veiklą ir pačius abortus. O Lietuvoje mažai kam žinoma organizacija tebėra šventa karvė ir tyliai, bet užtikrintai graužiasi po moksleivių lytiškumo ugdymo pamatais.


Kronika

Už ką reikės balsuoti? Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Lygiai po metų vyks Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. Tad pats laikas pradėti galvoti, už ką tuomet balsuosime. Dar vykstant kovai dėl konservatorių (TS-LKD) pirmininko posto pasigirsdavo svarstymų, ar tik nesubrendo laikas šiai partijai skilti į dvi politines jėgas: sekuliariai konservatyvią ir krikdemišką. Tokio skilimo galimybę palankiai vertino ne vienas bičiulis katalikas, apgailestaujantis, kad „dabar nėra už ką balsuoti“. Vis dėlto, skilimas neįvyko ir, ko gero, neįvyks. O neskilo dėl paprastos priežasties: krikdemų „flango“ atstovai, net pralaimėję aršią kovą dėl pirmininko posto, turi daugiau galimybių išlikti valdžioje būdami partijos viduje. Pirma, kaip reikalauja TS-LKD tradicija (ir taktiniai sumetimai), Gabrielius Landsbergis pasiūlė pavaduotojos postą Irenai Degutienei; pareigas partijoje gavo ir daugiau buvusių naujojo lyderio oponentų. Antra, dažniausiai rinkėjų politinį elgesį lemiantys klausimai (t. y. politinė darbotvarkė) pirmiausia yra ne šeimos politikos ar gyvybės apsaugos, bet ekonomikos, teisėsaugos ir nacionalinio saugumo sričių. Šiose srityse krikdemai neturi viešosios nuomonės lyderių; jų pozicijos – ypač nacionalinio saugumo klausimais – yra panašios į kitų dešiniųjų. Dėl to nauja krikdemų partija neimponuotų plačiam rinkėjų ratui. Trečia, kai kurie naujosios partijos siūlomi sprendimai taptų aršaus puolimo viešojoje erdvėje objektu. Norint tokį puolimą atremti, reikia paaiškinimo, suprantamo nelabai išprususiam rinkėjui, kodėl krikščioniški pasiūlymai (pvz., ko nors neleisti) yra teisingi liberalioje visuomenėje. Deja, net tarp krikščionių egzistuoja keli, ne visada tarpusavyje derantys aiškinimai. Dėl to, prieš eidama į viešumą, naujoji partija turi atlikti namų darbus ir bent šiek tiek „susistyguoti“ ir „sustyguoti“ partijos elektoratą. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, apčiuopiamoje ateityje konservatoriai turėtų likti vieningi. Paradoksalu, bet vieny-

bė gali tapti partijos ilgalaikių problemų priežastimi. Dėl neatitikimo tarp krikdemiško konservatorių „flango“ pozicijų ir iš esmės liberalios partijos lyderių „neskirstymo į gerus ir blogus“ retorikos dalis TS-LKD rinkėjų, ypač jaunimo, gali atiduoti balsus už vertybiškai nuosekliau atrodančius liberalus. Tokia galimybė reali dar ir dėl to, kad konservatorių pozicijos aiškiai nesiskiria nuo liberalų ekonomikos ir užsienio politikos srityse. Kitas pavojus gali būti tokie nauji politiniai dariniai kaip Naglio Puteikio judėjimas, po konservatorių lyderio rinkimų strategiškai užsiklijavęs Krikščioniškosios demokratijos partijos etiketę. Jei ši politinė jėga save nuosekliai pristatys kaip krikščioniškų vertybių gy-

nėją, dalis permainomis TSLKD nepatenkintų rinkėjų gali balsuoti už ją. Įdomu tai, kad „vertybinių“ rinkėjų migracija galėtų padidinti krikdemų frakcijos įtaką TS-LKD. Rinkėjų „nutekėjimas“ pas liberalus reikštų dabartinių lyderių strategijos konkuruoti su liberalais sekuliaraus konservatyvizmo pagrindu nesėkmę. Taip tarp konservatorių būtų galima tikėtis diskusijos dėl strateginės partijos krypties keitimo. Puteikio judėjimo ar kitos krikščioniškas vertybes propaguojančios partijos sėkmė galėtų priversti TS-LKD „paslinkti“ savo pažadus šių vertybių link. Panašiai žaliųjų partijų iškilimas Vakarų Europoje privertė socialdemokratus į savo manifestus įtraukti daugiau aplinkosauginių pažadų. Taip pat net mažosios politinės partijos, patekusios į koaliciją, gali turėti poveikio politiniams sprendimams. Apibendrinant pasakytina, jog krikščioniui rinkėjui šioje situacijoje atsiveria kelios strateginės galimybės. Pirma, jei rinkėjas nelinkęs rizikuoti ir partijos privalumu laiko jos dydį bei valdymo patirtį (tai gali būti aktualu užsienio įvykių kontekste), jam būtų racionalu balsuoti už TS-LKD ir – labai svarbu – reitinguoti į sąrašo viršų krikščioniškoms vertybėms atstovaujančius politikus. Kita vertus, labiau permainomis konservatorių partijoje nusivylę rinkėjai nepadarytų žalos krikščioniškų vertybių atstovavimui Lietuvos politikoje ir balsuodami už Puteikio Krikščioniškosios demokratijos ar panašią partiją (žinoma, jei ji viešai užimtų su Bažnyčios mokymu derančias pozicijas).

Artuma 2015 m. rugsėjis

7


Kronika

Iš tyros širdies Antanas GAILIUS Nuo pat vasaros pradžios sukau galvą, ką galėčiau parašyti „Artumai“, kurios numeris kalba apie palaimintus tyraširdžius. Juk jau pats tas žodis viešojoje erdvėje pasidaręs kone neįmanomas. Gal jis buvo įmanomas, sakykime, iki Antrojo pasaulinio karo, bet vėliau? O ir ką ten iki Antrojo pasaulinio – Fiodoro Dostojevskio Idiotas parašytas dar XIX šimtmetyje! Jei nuoširdžiai savęs paklaustume, ką žodis „tyraširdis“ mums sako šiandien, turbūt dažnas atsakytume: idiotas, naivuolis, geriausiu atveju – keistuolis.

8

Artuma 2015 m. rugsėjis

kad jo minimos vidutinybės yra filosofė Nerija Putinaitė, literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita ir žurnalistas Mindaugas Jackevičius, o Tautos poetas (to gal nė nebereikėtų sakyti), be abejo, yra Justinas Marcinkevičius. Trys nedorėliai pasikėsino į stabą ir drįso suabejoti jo šventumu. Gal ir neturėčiau kalbėti tokia grynai politine tema „Artumoje“, bet širdis man sako, kad ir dažną „Artumos“ skaitytoją kėsinimasis į šį stabą piktina. O kadangi manau, kad stabų neturėtume garbinti, tai ir kalbu. Vido Venslovaičio nuotrauka

Tačiau tas laiminimas juk lieka, juk niekas jo negalės atšaukti. Lyg ginčydamasis su manimi, jis, gražiomis gotiškomis raidėmis vokiškai išrašytas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios arkoje, kas vakarą badė man akis per tarptautinį Thomo Manno festivalį, kurio koncertai vyko šioje bažnyčioje. Bet kad aš visai ir nemėginau ginčytis. Juk numanau, gal net žinau, ką tas žodis reiškia. Kažkodėl čia prisiminiau šventąjį tėvą Maksimilijoną Kolbę, kuris, kaip šiandien dažnas pasakytų, lyg tikras idiotas, pasisiūlė numirti ir numirė už kitą nacių lagerio kalinį. Bet apie tokį širdies tyrumą nemokėčiau kalbėti taip, kad tas neišeitų kvailai ar sentimentaliai. Geriau apie jį patylėt. Ir tikrai patylėsiu. Taigi nebūčiau žinojęs, ką parašyti „Artumai“, jeigu rašyti manęs nebūtų paraginęs ne kas kitas, o pats teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Liepos 10 d. jis „Delfi“ portale parašė: „Kaip politikui, turbūt man būtų naudingiausia patylėti. Visiškai nenorėčiau, kad šis klausimas būtų politizuotas. Pagaliau poezija – tai ne mano kompetencijos sritis. Tikėjausi mūsų kultūros elito reakcijos. Deja, vidutinybių (Putinaitės ir Co) išpuolį prieš Tautos poetą Justiną Marcinkevičių palydėjo visuotinė elito tyla. Todėl kalbėsiu ne kaip politikas, o kaip nenutautėjęs pilietis.“ Argi čia ne tyros širdies balsas? Tiems skaitytojams, kurie gal ir nepajuto, dėl ko taip susijaudino pats teisingumo ministras, turiu turbūt pasakyti,

Mat esu įsitikinęs, kad visiems mums geriau neturėti nei Tautos poetų, nei Tautos patriarchų, nei Tautos tėvų. Kiekvienas mūsų, žengęs į viešumą ir ėmęs viešumoje reikštis, negali tikėtis, kad bus nuolatos tausojamas ir tik gerbiamas. Šiuo atveju negalioja net šiaip jau gražus principas apie mirusius kalbėti tik gerai arba nieko. Kadangi visi esame tik žmonės, tai ir viešai, ir privačiai pridarome visko, ko gal nebūtinai reikėjo daryti. Kitas klausimas, kiek patys sugebame suvokti, ką padarėme ne taip, ir kaip tada viešumoje elgiamės. Tas pat galioja, žinoma, ir Marcinkevičiui. Kad ir kiek kartų šauktume „Tautos poetas“, iš baimės, iš konformizmo ar iš piktos valios padaryti netikę jo darbai niekaip neišnyks iš mūsų istorijos. Nebent teisingumo ministras turėtų galią tokiems „išpuoliams“ užkirsti kelią, pasiųsdamas „vidutinybes“ pas baltąsias meškas. Dėkui Dievui, tokios galios jis nebeturi. Stabus versti yra sunkus darbas. Sunkus jis net tada, kai stabai yra iš akmens ar geležies. Patys matėme, kiek laiko užtruko, kol pagaliau nuvertėme juos nuo Žaliojo tilto Vilniuje. Bet ar nuvertę neišsigandome, kad stabų vieta staiga liko tuščia? Juk tuoj pasigirdo visokių paikiausių siūlymų, kokiais naujais stabais tą vietą užimti. Tautos poeto stabą versime dar ilgiau. Mat jis ne geležinis, jis mūsų širdyse. Bet, užuot piktinęsi, turėtume verčiau susimąstyti, kad ministro išplūstosios „vidutinybės“ galbūt kalba tiesą. Ar bent jau nieku gyvu nesidėti į tą Justino Marcinkevičiaus gynėjų pulką, kurį prieš rinkimus taip norėtų suburti politikas, neva iš tyros, nenutautėjusios ir pilietiškos širdies stojęs šio stabo ginti.


Didelės ir mažos kryžkelės

Visų mūsų NAMAI Antanas SAULAITIS SJ būtų padaroma skriauda (gal ir dabar) sunaikinant ąžuolą, liepą ar beržą. Ir mūsų senelės buvusios trobos kiemelyje išlikusi obelis tebebyloja apie žmogaus gyvybę. Nenuostabu, kad Šventasis Raštas pilnas užuominų. Dievo karalystei sklindant, sruvens vandens pilni upeliai (Izaijo knyga 30, 25), asilai ir jaučiai laisvai bėgios (32, 20), dykuma kaip lelija sužydės (35, 1–2), Viešpats nešios ėriukus prie krūtinės (40, 11), dykumoje prisodins kedrų, akacijų, mirtų, alyvmedžių (41, 19). Apie Kalėdas girdime, kad teisingumas ir ištikimybė taip perkeis žmoniją, kad vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku, veršis su liūtuku ganysis (11, 6–9). Tikintieji palyginami su brangiais medeliais: žmona – kaip vaisingas vynmedis, vaikai – kaip vynmedžio atžalos (Psalmė 127, 3). Psalmės nepailsta skelbti Viešpaties šlovę – Šlovinkite Viešpatį iš dangaus, šlovinkite Viešpatį, saule, mėnuli (Psalmė 148). Tas pats glaudus Dievo, žmogaus ir visos kūrinijos ryšys girdimas šv. Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmėje“. Nenuostabu, kai žmonės ryte nusišypso saulei, vakare palydi ją dėkinga širdimi, o naktį pamoja mėnuliui. Pajūryje ar prie upelio vaikai nuolat renka įdomiausius akmenėlius, suaugusieji didžiulius riedulius iškelia į regimą vietą lyg paminklėlį Tam, kuris viską iš meilės sukūrė ir išlaiko.

Miškingo indėnų rezervato kaimynas prisimena gyvą gamtos ir žmonių darnos pavyzdį. Kaip pratusi, dvejų metų dukrytė žaidžia kieme. Netrukus tėtė pamato mergytę mėlynių krūmeliuose, pirštais lyg grėbliu braukiančią uogas, užuot mažais piršteliais skynus po saldžią uogytę. Abipus mergaitės mėlynes braukia po mešką, iš jų mažylė ir pasimokė tokiu būdu uogauti. Miško gėrybių užteko ir vienai, ir kitoms – graži žmogaus ir gamtos darna. Prisimenu, kaip vasaros pabaigoje indėnų žemėse trise ėjome slyvauti – tai toks tradicinis metas, kaip lietuviams grybauti ir uogauti. Nuo neaukštų krūmelių renkame melsvai rausvus vaisius, po kelis nuo augalo jau kitų žolėje išmintais takeliais. Labai greitai pajunti, koks darnus ryšys su gamta. Renkame sau, kiek uogienei reikės, gausaus derliaus palikdami ir kitiems. Kaip technologijų amžiaus miestietis, būtum linkęs nusiaubti slyvų medelius be jokio saiko, kaip ankstyvą pavasarį nušienaujamos žibuoklės beveik ligi sunykimo arba rudenį baravykai ar kiti grybai lyg šernų išrausiami. Kalbant apie nuosaikų ryšį su gamta, reikia padėkoti ir slyvų medeliams, ir jų Kūrėjui, aprūpinančiam žmones ir visa, kas gyva. Tada iškyla vaizdas iš vienos trumpiausių Šventojo Rašto knygų – Rutos knygos. Pagal įstatymą, pjovėjai palieka nubyrėjusių grūdų ar varpų vargstantiems susirinkti (Kunigų knyga  19,  9–10, Pakartoto Įstatymo knyga  24,  19–22). Svetimšalė ir kitatikė Ruta renka grūdelius, kad pamaitintų našlę anytą taip ištikimai ir rūpestingai, jog lauko šeimininkas Boazas liepia pjovėjams numesti dar daugiau varpų, be to, pakviečia Rutą kartu su darbininkais vandens atsigerti. „Juk aš svetimšalė“, – sakė Ruta, gyvenanti tvirtoje patriarchalinėje santvarkoje ir visuomenės paribiuose, o dėl savo dosnaus ryžto globoti senutę tampanti Dovydo močiute ir Jėzaus prosenele (Evangelija pagal Matą 1, 5). Dar šiandien tuose kraštuose figmedžiai, vynuogės, alyvmedžiai, datulės, avys šeimai yra be galo svarbūs. Nukirsti vaismedį taip pat skaudu, kaip Lietuvoje žmonėms

Gyvoji ir (tariamai) negyvoji gamta – kūrinijos namai. Labai gražiai popiežius Pranciškus pabrėžia Bažnyčios mokymą – pasaulis yra mūsų visų namai, – kviesdamas visus geros valios žmones globoti, sergėti gamtą ir žemės ištekliais išmintingai dalytis, kad visi gyventų. Kaip indėnai tiki ir sako, „Visi esame giminės“, šiuo posakiu baigdami visus pranešimus, diskusijas, kalbas, žodelius.

Gal jau bandėte išsikepti Senojo Testamento pyragą pagal liepos–rugpjūčio „Artumos“ receptą, p. 10? O čia galite pasitikrinti produktus: Pat 30, 33 – sviestas; Jer 6, 20 – cukrus; Iz 10, 14 – kiaušiniai; Kun 24, 5 – miltai; 2 Kar 2, 20 – druska; Am 4, 5 – kepimo milteliai; Iš 30, 23 – cinamonas; 1 Kar 10, 25 – prieskoniai (pvz., kardamonas, imbieras, citrinos žievelė, vanilė, gvazdikėliai, muskato riešutas); Ts 4, 19 – pienas; Sk 17, 23 – migdolai; Jer 24, 5 – figos; 2 Sam 16, 1 – razinos; Pr 24, 45 – vanduo; Pr 43,11 – migdolai, figos, razinos.

Artuma 2015 m. rugsėjis

9


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas šeimoms

Kodėl darai gerus darbus? Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui, – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią (1 Tes 4, 1–8). Jei pabandytume šiuolaikinio žmogaus patirtimi suvokti žodžių „tyra širdis“ platesnę prasmę, iškart pastebėtume vieną ypatumą: dabartinėje kultūroje jie apribojami tik fizinio skaistumo reikšme. Be to, su žodžiu „širdis“ siejame tik jos paskirtį varinėti kraują ir tarsi pametame visa, kas gali būti perteikiama alegorijomis: nuoširdumu, įširdimu, prieraišumu, meile, atsidavimu visa širdimi ir daugiau. Ar tuomet posakis „beširdis žmogus“ reikštų tik lavoną be širdies, o Šventajame Rašte vaizduojamų daugelio nuoširdaus dėmesio žmogui Dievo vardu apraiškų būtų tik rūpinimasis širdies sveikata ar chirurgija? Tuomet kodėl per pranašą Ezekielį Dievas kalba: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“? (Ez 36, 26), o popiežius Benediktas XVI vienoje iš savo audiencijų sako: „Vienas iš mano uždavinių – atvesti Bažnyčią iš galvos į širdį“? Tyros širdies klausimas kilo dar rojuje, kai Dievui nusidėję Adomas ir Ieva ėmė slėptis nuo Jo, gėdytis savo kūnų nuogumo. Tai, ką Dievas sukūrė, kas Jam atrodė gera, per nuodėmę tapo gė10

Artuma 2015 m. rugsėjis

dinga, pradėjo žmogui užstoti Dievą. Tyroje širdyje Dievo meilė ir žmogaus meilė išsiskleidžia, susitinka netemdomai, nekliudomai, pilnutinai. Tai kartu reiškia ir neabejingumą gėriui, moralei, skaistumui, šventumui. Veidmainystė – tyraširdiškumo priešingybė. Biblijoje tai pati įžūliausia nuodėmė: tobulinti išorę, o ne širdį reiškia labiau kreipti dėmesį į žmogų, o ne į Dievą: „Žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7). Veidmainystė yra ne tik tikėjimo, bet ir meilės artimui trūkumas, nes artimas nuvertinamas iki stebėtojo, apgaunamas. Toks žmogus gyvenime daro viską, kad kiti jį matytų ir girtų. Tyraširdiškumo palaiminimas reikalauja iš kiekvieno tikinčiojo rimto sąžinės tyrimo apie gerų darbų motyvus. Gyvename visuomenėje, kurioje įvaizdis tampa vis svarbesnis. Žmonės tampa tarsi aktoriai. Įvaizdis, kitų nuomonė tampa vos ne viso gyvenimo motyvacija. Tyra krikščionio širdis nėra nejaučianti aistrų, polinkių, išdidi abejingumo tvirtovė; atvirkščiai, tai savo ribotumą suvokianti, jo neatmetanti, pašventinanti meilė. Antikrikščioniška kultūra visuo-

menėje stengiasi ištrinti lytiškumo, padorumo, sąžinės principų ribas ir palikti tik norus, pasmerkia žmogų tai būsenai, kurioje jis po savosiomis nuodėmėmis „pasislepia“ nuo Dievo ir pradeda pats „kurti save“, veikiamas savųjų aistrų, egoizmo ar ydų. Nenuostabu, kad tokia netyrų širdžių „kūryba“ atneša begalę netvarkos, pakrikimo, skausmo, vienatvės. Iš jų kapstydamiesi vien įstatymų šūsnimis niekaip neatrasime bent jau sąžine suvokiamos būtinos tiesos. Tokiu keliu eidami ir toliau nepripažinsime, jog šeimos griovimas jau formuoja ištisas betėvių vaikų kartas, o mes patys tampame beširdės civilizacijos ir politikų įkaitais. Tik Dievo meilės šviesoje, būdami skaidrios, tyros sąžinės, galėsime net ir nusidėję sugrįžti į Gailestingojo akivaizdą ir toliau atlikti mums pavestas Kūrėjo užduotis. Pasitikėdami Dievu, Jo gailestingumu, meile, pradedame į Jį atsiversti ir tampame šio kelio liudytojais kitiems. „Tyraširdžiai yra tie, kurie nebijo patys savęs ir savo netvarkingų jausmų, kurie išsilaisvino iš savęs baimės ir visiškai save priėmė su visais savo jausmais. <...> Todėl jie gali visiškai atsigręžti į Dievą. <...> Jie yra tyri, perregimi sau ir Dievui. Ir nors mato, kad yra silpni, sužeisti, nuodėmingi – juose esantys netvarkingi jausmai tai nuolat primena, – tačiau nebijo savęs, nes patikėjo Dievu“ („Žmogaus jausmų pasaulis“ pagal Józefą Augustyną SJ). Tyra širdis yra viso asmens – minčių, žodžių, darbų – dieviškas skaidrumas, permatomumas. Be šio tyrumo neįmanoma įžengti į dangiškąją Jeruzalę, dar vadinamą krištoliniu miestu (Apr 21, 11). Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC


Didelės ir mažos kryžkelės Šventasis Raštas apie tyrą širdį

Tu regėsi Dievą! Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Kas gali kopti į Viešpaties kalną? Kas gali įeiti į jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris netrokšta to, kas tuščia, ir neprisiekinėja apgaulingai artimui (Ps 24, 3–4).

Šeštasis Kalno nurodo žmones, kuriuose nėra apgaulės nei pykčio, pamokslo palaimi- kurie siekia gėrio ir stengiasi būti dori prieš Dievą ir nimas –„Palaiminti žmones, santykiuose su jais trokšta teisybės ir teisumo. tyraširdžiai: jie regės Šių žmonių išorė atitinka vidų: jų gyvenimas nepriešDievą“  (Mt  5,  8)  – tarauja mintims ir žodžiams, jų santykiai su Dievu ir turi antropologinę artimaisiais yra skaidrūs. Tokius žmones galėtume paprasmę. Senajame vadinti autentiškais. Testamente žodis Antroji šio palaiminimo dalis skelbia: jie regės Die„širdis“  – dažniau- vą. Ar įmanoma regėti Dievą? Šia tema Šventasis Raštas siai vartojamas an- turi dvejopą nuomonę. Viena tradicija liudija, jog Dievo tropologinis termi- žmogus negali matyti (pvz., Iš 3, 6; Jn 1, 18). Tačiau kita nas (858 kartus): bemaž visais šiais atvejais kalbama apie tradicija teigia, kad palaimintųjų žmonių tikslas yra režmones (814 kartų) ir tiktai 26 kartus Biblija kalba apie gėti Dievą (pvz., Ps 11, 7; Job 19, 26). Senieji Bažnyčios „Dievo širdį“, tačiau visada siedama su žmogumi. Kitais autoriai stengėsi sujungti šias dvi tradicijas, aiškindami, atvejais minimi gyvūnai, dangus, medžiai ir jūra (18 kartų). kad pirmoji tezė kalba apie fizinį regėjimą, o antroji – Širdis visų pirma yra svarbiausias žmogaus kūno or- apie dvasinį sielos regėjimą. Šeštasis palaiminimas kalba apie susitikimą su Dievu ganas. Ir nors jis labai užslėptas, lemia žmogaus gyvybę ir mirtį (Ps 38, 11). Širdis yra ir mūsų emocinio gyvenimo deramu (eschatologiniu) laiku Jo karalystėje. Taigi šiame buveinė, – čia slypi mūsų jausmai ir troškimai (Ps 25, 17). palaiminime „Dievo regėjimas“ yra galutinio išgelbėjimo Širdis atspindi ir žmogaus intelektą: ji atsimena, apmąs- rezultatas, kai išnyks bet koks Dievo paveikslo bei atsto, domisi, medituoja, suvokia (Įst 29, 3; Pat 15, 14). Šir- tumo iki Jo neaiškumas. Taigi Dievo artumas pažadėtas dyje gimsta žmogaus gyvenimo pasiryžimai (Pat 16, 9): „tyros širdies“ žmonėms. būtent čia jis priima sprendimus, gimstančius sumanymus, planus bei VIEŠPATIE, tavo gerumas užmojus (Ps  20,  5). Širdyje bręssiekia dangų, tavo ta žmogaus moralinis sąmoninguištikimumas – debesis. mas bei asmeninis nuodėmingumas (1 Sam 24, 6; Kun 26, 36). Širdis gaTavo teisumas – kaip Dievo li būti žmogiškojo „aš“ – „asmens“ – kalnai, tavo sprendimai – kaip sinonimas. Pranašas Jeremijas įspėja jūros gelmės. apie netikrus pranašus, kurie skelbia Dieve, koks brangus tavo „savo širdies regėjimus“ (Jer 23, 16; lietuviai verčia „vaizduotės regėjigerumas! Tavo sparnų pavėsyje mus“), t. y. reiškia nuomonę, kuri kyla mes randame užuovėją. iš jų pačių, skelbia save, o ne Dievą Vaišinamės tavo Namų valgio (plg. Sk 16, 28). gausa, girdai mus iš savo Apibendrinant širdies sąvoką bibgėrybių upės. linėje antropologijoje, reikia pabrėžti, kad ji yra sąmoningo, laisvo ir protingo Tu esi gyvenimo šaltinis, asmens buveinė ir vieta, kur priimami tavo šviesoje matome šviesą sprendimai; tai nerašyto Įstatymo bu(Ps 36, 6–10). veinė (Rom 2, 15) ir vieta, kur vyksta mistinis Dievo veikimas. Graikiškas pasakymas hoi katharoì Dangun atvertos durys ir Kristus soste, apsuptas 24 vyrestē kardíā – „tyri širdimi“ (Mt 5, 8) – niųjų. Velso apokalipsės miniatiūra, apie 1310 m., Anglija

Artuma 2015 m. rugsėjis

11


Didelės ir mažos kryžkelės

Apšviečianti malonė Vytautė MACIUKAITĖ silpnai mūsų prigimčiai būtų per stipri ir apakintų ar net pražudytų. Toji šviesa pritaikyta prie kiekvieno iš mūsų dvasinės būklės ir gebėjimo ją priimti! Iš esmės ši trejopa šviesa reiškia vieną ir tą pačią šviesą. Ji, be kitų apibūdinimų, vadinama ir malone, o tai reiškia, jog ji nėra natūrali žmogiškoji šviesa. Tokiu būdu angeliškasis mokytojas Dievo malonės šviesą atskiria nuo paprastos žmogaus proto šviesos, kuri yra įgimta kiekvienam žmogui, gebančiam naudotis savo protu. Šios šviesos pakanka pažinti mus supančiam pasauliui, ne tik paprasčiausiems, bet ir labai sudėtingiems dalykams. Tačiau ji turi savo ribas tuomet, kai susiduria su apreikštosiomis tiesomis.

Šv. Augustinas ne kartą pabrėžė, jog moralinis tyrumas yra svarbiausia Dievo šviesos gavimo sąlyga. Evangelistas Matas tai irgi patvirtina: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Dievą reginčios dvasios akys Ką reiškia „tyra širdis“ ir „Dievo regėjimas“? Juk iš Senojo Testamento gerai žinome, jog neįmanoma savo akimis išvysti Dievą ir likti gyvam, kaip Jahvė sakė Mozei: „Mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“ (Iš 33, 20). Taigi niekas iš mirtingųjų nėra matęs Dievo. Tikriausia tai ir neįmanoma mūsų žmogiškomis akimis, reginčiomis tik šį materialųjį pasaulį. Galbūt šis pažadas išsipildo tik po mirties? Be abejo, bet ne tik. Dievas yra dvasinė Būtis, tad galime regėti Jį savo sielos akimis. Tai nereiškia, jog galime pamatyti Dievo dydį, formą ir spalvą, nes dvasia yra paprasta ir šito neturi. Viskas vyksta kur kas paprasDievas yra dvasinė Būtis, čiau: mūsų dvasia tarytum pajunta, jog tad galime regėti Jį savo Dievas yra arti, kad sielos akimis: mūsų Jam patinka sielos elgesys bei jos pridvasia tarytum pajunta, imami sprendimai. jog Dievas yra arti, Jis kartu patvirtina, kad siela yra tyra. kad Jam patinka sielos Psalmininkas tai išelgesys bei jos priimami sako žodžiais: „Kas sprendimai. gali įkopti į Viešpaties kalną? Kas gali įžengti į jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris netrokšta tuštybių ir apgaulingai neprisiekinėja artimui. Jis gaus Viešpaties palaiminimą, teisų atlygį Dievo, savo Gelbėtojo“ (Ps 24, 3–5).

Dieviškasis apšvietimas Šį Dievo artumos patyrimą šv. Augustinas ir daugelis kitų šventųjų vadina Dievo šviesa ar tiesiog apšvietimu. Šv. Tomas Akvinietis išskiria trejopą Dievo šviesą: tikėjimo šviesą, malonės šviesą ir Viešpaties šlovės šviesą. Ir šią Dievo šviesą galima gauti dar šiame gyvenime. Tik priešingai nei šv. Augustinas, šv. Tomas kalbėjo, jog ši šviesa pasiekia mus ne tiesiogiai iš Dievo, kadangi ji 12

Artuma 2015 m. rugsėjis

Protas ir valia Kuomet ši tikėjimo ir malonės šviesa įsižiebia žmoguje? Šv. Tomas kalba apie tai, jog ji yra ne kas kita, kaip ta pati natūrali žmogaus proto šviesa, tik sustiprinta dieviškosios šviesos, todėl įgalinanti žmogų suvokti tikėjimo paslaptis. Kiti dvasiniai rašytojai dieviškosios šviesos vaidmenį labiau sieja su valia. Ir būtent todėl jie yra linkę moralinį tyrumą laikyti šios šviesos sąlyga. Net vokiečių idealizmo filosofijos pradininkas bei Grynojo proto kritikos autorius Immanuelis Kantas įsitikino, jog vien protu žmogus nepajėgia perprasti metafizinių visatos pagrindų. Prie jų žmogus prisiliečia per moralę. Todėl kitame savo veikale Praktinio proto kritika Kantas kalba apie du dalykus, kurie jį žavi, – tai „žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės įstatymas manyje“. Greičiausiai ir vieni, ir kiti teisūs. Po pirmųjų žmonių nuopuolio mūsų valia gimtosios nuodėmės yra labiau paliesta. Bent jau taip teigia šv. Tomas. Protas ir valia sudaro vienybę, vadinamą dvasia. Per nuodėmę žmogus tapo susiskaldęs. Kas iš mūsų nėra patyręs daugybės situacijų, kuriose vykdavo aštri kova tarp valios potraukio ir proto draudimo? Galima sakyti, jog žmogus, išsivaduodamas iš nuodėmės vergijos, išsigydo vidinį susiskaldymą ir pajunta pirmykštį Dievo artumą, gauna Jo malonės šviesą. Juk nuodėmė mus suteršia. Per nuodėmę ne tik papuolame į dvasinę tamsą, bet ir netenkame ryšio su mūsų dvasinę gyvybę palaikančiu šaltiniu – Dievu. Taigi, kai valia paklūsta proto reikalavimams, sugrįžta vidinė ramybė ir nelieka kliūčių, pastojančių kelią Dievo šviesai į mūsų sielą. Valiai ir protui susivienijus, ši dieviškoji šviesa įsižiebia.


Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikų širdis dar nepaliesta piktų kėslų ir nešvarių užmačių, jų siela yra tyra. Todėl Jėzus juos dažnai rodydavo kaip pavyzdį, sakydamas, kad mažutėlių yra Dievo karalystė (plg. Mk 10, 14). Augdami pradedame rūpintis savo ateitimi, pragyvenimu, saugumu, sveikata, artimaisiais. Neretai mus Malonė iš pat apninka nerimas, širdyje pradžių yra įsiviešpatauja godumas, sukeliantis pavydą, neamūsų geruose pykantą ir puikybę. Būpasiryžimuose, tent nuodėmė suteršia mūsų širdis, netgi mus mus skatindadvasiškai pražudo. O kas ma gėriui; fiziškai ar dvasiškai yra ji mus miręs, tas negali prisikelti naujam gyvenimui. Tam ir palaiko skirtas Atgailos sakragerame kelyje. mentas, per kurį gauname susitaikymą su Dievu ir žmonėmis, su pačiais savimi. Kai kam jis grąžina gyvybę, kai kam jėgas, kai ką tik nuplauna. Turime stengtis ne tik išsaugoti savo moralinį tyrumą, bet ir jį vis didinti. Vis dėlto be Dievo malonės, vien savo jėgomis, to padaryti negalime. Malonė iš pat pradžių yra mūsų geruose pasiryžimuose, mus skatindama gėriui; ji mus ir palaiko gerame kelyje. Ir tikėjimas yra malonė – Dievo dovana. Kai Dievo malonės dėka tikime viskuo, ko mus moko Bažnyčia, mums pamažu vis labiau apsireiškia Dievo šlovė.

Netikra šviesa Galiausiai norėtųsi pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir ezoterinio šviesos suvokimo. New age judėjime taip pat kalbama apie apšvietimą, pasiekiamą per meditaciją, magiją ar kūno pratimais. Šių idėjų Vakarų pasaulis semiasi iš rytietiško dvasingumo lobyno. Induizme, budizme, taoizme ir kt. taip pat siekiama moralinio tyrumo

bei dvasinės pusiausvyros pasitelkiant įvairias technikas (pvz., jogos, tai či, čigong ir t. t.). Vis dėlto asmeninio santykio su asmeniniu Dievu neįmanoma pasiekti kokiomis nors technikomis. Kas yra matęs filmą The Karate Kid, prisimins epizodą, kai mokytojas nusiveda savo mokinį ant aukšto kalno ir parodo vandens paviršių Marijos Stanulytės nuotrauka

Netyrumo priežastys ir išlaisvinanti malonė

sakydamas, kad mūsų dvasia turi būti tokia rami ir nesudrumsta, kaip ramus vanduo. Bet tokiame vandenyje vaikas išvysta ne Dievą, o save. Taip ir tie, kurie ieško tik savo dvasinės ramybės, kartu ieško savęs. Negalime priversti Dievą mus apšviesti. Todėl derėtų prisiminti, jog piktoji dvasia mėgsta apsimesti šviesos angelu. Ir verta būti atsargiems, kad ieškodami šviesos nepapultume į dar didesnę tamsą. Taigi moralinis tyrumas, tyra širdis nesusijusi vien su tuo, ką padariau ar ko nepadariau. Tai reikalinga, bet dar nėra meilė. Meilei visuomet reikia dviejų asmenų bendradarbiavimo. Kuo labiau įsileidžiame kitą, tuo labiau atsiveriame tam, kurį mylime. Dievas mus apvalo, nutyrina ir mumyse ryškėja Jo veidas.

KURSAS „KELIONĖ PO SENĄJĮ TESTAMENTĄ“ nuo rugsėjo 22 d., Kaune nuo rugsėjo 30 d. (kursas internetu)

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

KURSAS TĖVAMS, AUGINANTIEMS PAAUGLIUS nuo spalio 1 d., Kaune SAKRALINIŲ ŠOKIŲ SEMINARAS „TALITA KUM-ŠOK!“ spalio 10 d. (šeštadienį), Kaune KRIKŠČIONIŠKOJO DVASINGUMO RAIDA nuo spalio 21 d. (šeštadieniais), Kaune

PIRMŲJŲ AMŽIŲ BAŽNYČIOS DVASINGUMAS nuo spalio 22 d. (kursas internetu) TVIRTA IR SVEIKA SANTUOKA VISAM GYVENIMUI spalio 23-25 d., Kaune

Informacija ir registracija: Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 77 824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma 2015 m. rugsėjis

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Sušildytas ruduo Jūratė MATIKOVIENĖ, Lietuvos Caritas, Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija pasiruošti. O į jį žvelgdami, galime atrasti daug dalykų. Vieni suteikia vilties ir galime sakyti, kad ne veltui gyvenau, o kitus prisiminti nemalonu. Juk visko gyvenime būta. Eriksono teigimu, senatvėje svarbiausia užduotis yra priimti šiuos nepatogius dalykus kaip savo dalį, nes dalykai, įvykę mano gyvenime, pavertė mane tokiu žmogumi, koks esu dabar. Ne visi šio meno per ilgus metus išmokstame, todėl gali kilti pagunda suversti atsakomybę kitiems: „Mielai būčiau ištekėjusi, bet manęs vertų nebuvo...“ O kitas pasakytų: „Mandras buvau, neišsirinkau...“ Matote skirtumą? Ir čia įvyksta Viešpaties stebuklas. Priėmus viską kaip savo dalį, tampa lengviau atsisveikinti ir viską paleisti. Viską paleidę galime žengti antrąjį žingsnį – ruoštis susitikti su Visagaliu. Argi ne tai yra didžiausia gyvenimo piligrimystė, kuriai reikia ne stiprių kojų ir ištvermės, bet atviros ir tyros širdies?

Carito Pagalbos namuose tarnyba įsikūrusi prie mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios Kaune, šviesiose ir jaukiose patalpose. Mūsų darbas paprastas ir kasdieniškas: lankome žmones namuose ir padedame jiems ten, kur reikia. Jie yra vadinamieji mūsų klientai... Praeitą savaitę atsidaro mūsų biuro durys, įeina pagyvenusi moteris ir ištiesia maišelį pirmųjų obuolių iš savo sodo: „Čia Rasai. Tiesa, ir kitos mergaitės tegul valgo, jūs visos labai geros.“ Spėkit, kas pradžiugino merginas? Žodis, kad jos yra geros. O obuoliai tiesiog stovėjo ant stalo ir skleidė malonų artėjančio rudens aromatą. Daug metų lankome žmones namuose. Mes sakome: „Tu esi ne vienas“ ir suteikiame vilties, kad ateisim ryt. Ir poryt. Ir kitą savaitę. Taip padedame gydyti per gyvenimą atsivėrusias žaizdas. Pradėjusios pasakoti, ką darome, sulaukiame įvairių reakcijų, o dažniausiai: „Ai, senelių lankymas, viskas aišku.“ Gal ir aišku, bet ne taip paprasta. Čia susijungia sudėtingi dviejų žmonių pasauliai – to, kuriam reikia pagalbos, ir to, kuris pagalbą teikia. Reikia ypatingų dvieReikia ypajų žmonių pastangų išlaikyti atvirą širdį ir priimti kitą tokį, tingų dviejų koks jis yra. žmonių paMūsų darbe susiduria jaustangų išnystė ir senatvė, darbas ir savanorystė, gyvenimas ir mirlaikyti atvirą tis. Jaunystėje dažnai atrodo, širdį ir prikad daiktai ar reiškiniai yra tokie, kokie atrodo iš pirmo imti kitą tokį, žvilgsnio. Košė yra košė. Skani koks jis yra. arba ne. Oras yra oras. Geras arba ne. Senatvė yra senatvė – gyvenimo ruduo. Ilgainiui supranti, kad ne viskas paprasta. Ruduo būna įvairus. Yra vėlyvas ruduo – šaltas, šlapias, darganotas. Yra ir bobų vasara – šilta, spalvota ir maloni. Senatvė taip pat nevienoda. Jos artėjimas gąsdina daugelį žmonių. Daugelis gręžiasi nuo suvokimo, kad senatvė artėja, ir ima gyventi praeitimi: prisimena vaikystę („kaip mes basi lakstydavom“), jaunystę („į kitą kaimą į šokius eidavom, o kur dar ledai po 6 kapeikas“), brandą („darbe garbės lentoj buvau“). Pasak Eriko Eriksono, senatvė yra tarpsnis, kuriame turime apžvelgti savo gyvenimą ir pasiruošti išėjimui. Abu šie etapai susiję – neapžvelgus gyvenimo, nepavyks 14

Artuma 2015 m. rugsėjis

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Ateinančiam pas mus į tarnybą dirbti arba savanoriauti su senyvo amžiaus ir/ar sergančiais žmonėmis dažnai sudėtinga išbūti bendrystėje su keliaujančiu šiuo keliu. Išankstinės nuostatos („seneliai nuobodos ir niurzgaliai“), baimė („o jeigu pradės verkti?“), aplinkos nuomonė („ką tu ten su tais seneliais, jau geriau į filmą nueitum“) tikrai neprisideda prie savanorystės globojant senelius plėtojimo. O kur dar praktinė patirtis? Taip, jie verkia, skundžiasi, pyksta ant viso pasaulio. Jaunimas jiems – vagys ir paleistuviai. Ir nesvarbu, kad priešais sėdi ir klausosi toks pats, tik truputį drąsesnis jaunuolis iš šiuolaikinio pasaulio. Tik prašau nesakyti, kad nėra čia


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie tyraširdžius

kuo girtis. Yra! Ir dar kaip yra! Manot, lengva išbūti šalia tris ar keturis kartus vyresnio žmogaus, kuris verkia, nes skauda jau trejus metus? Manot, įdomu klausytis istorijos apie jaunystės šokius penktą, o apie bulvių kasimą aštuntą kartą? Manot, malonu išgirsti: „Tai ko negalėjai 10 minučių anksčiau ateit? Tikriausiai rūkei už kampo?“ Bet jis išdrįso. Atėjo šiandien ir dar kartą ateis kitą savaitę. Kodėl? Nes supranta, kad jo tiesiog reikia, o duodamas savo laiką, mainais jis gauna gyvenimo patirtį, iš kurios nejučia mokosi. Idealiame pasaulyje idealioje situacijoje susitinka du žmonės. Tas, kuriam reikia pagalbos, ir tas, kuris nori padėti. Stebuklas įvyksta, kai abu į šį santykį eina atviromis ir tyromis širdimis, kurios yra paruoštos ir atvertos susitikti su kitu. Bet realiame pasaulyje kiekvienam iš mūsų iki idealumo reikia truputį pasistiebti. Todėl tenka vienas kitam ištiesti pagalbos ranką – padėti išlaikyti tyrą širdį suteikiant truputį vilties ir tikėjimo. Liudyti viltį, surandant laiko ir galimybių padėti tam, kuriam reikia pagalbos. Taip mes sakome: „Pabūsiu su Tavim“ ir suteikiam vilties, kad išdrįsim ateiti dar kartą. O kai kažkas ateis padėti, aš juos įsileisiu, rasiu drąsos pasakyti, kad laukiau ir parodysiu, jog esu dėkingas. Taip liudysiu tikėjimą. Du žmonės augins pasitikėjimą vienas kitu ir aplinkiniu pasauliu. O du jau yra daug...

Norite pabandyti? Pagalbos namuose tarnyba Aukštaičių g. 6, Kaunas Tel. 8 683 18 181 El.p. lc.slauga@gmail.com

Benas, 6 metai – „Palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą“, – sako Jėzus. Ar žinai, Benai, kas tie tyraširdžiai? – Tai labai rimtas klausimas. Manau, kad tyraširdžiai – tai labai geri, niekada nemeluojantys ir labai nuoširdūs žmonės. Tai tokie žmonės, kurie daro gerus darbus ir labai dažnai meldžiasi ir kalba su Dievu. Na, jie tokie tikri Dievo mokiniai, kurie daro viską, ką Dievas liepia daryti. Jie turbūt niekada nepamiršta ryte kalbėti maldų, o vakare visada padėkoja Dievui už tai, kad gyvena, kad yra sveiki, kad gali daryti gerus darbus, na, už viską. – O tu tokių žmonių pažįsti? – Nepamenu, turbūt nepažįstu, bet dar reikia pagalvoti. Turbūt tyraširdžiai žmonės gyvena vienuolynuose, būna vienuoliai arba dirba kunigais. Aš pažįstu du vienuolius, – tai vienas tikrai jau tyraširdis, o kitas irgi labai geras, bet ką aš žinau… – O kodėl taip manai, kad vienas vienuolis tyraširdis, o dėl kito lyg ir abejoji? – Aš kartą girdėjau, kaip tas vienuolis barėsi su kitu žmogumi, tokiu vyru. Tai gal, jei žmogus tyraširdis, jis niekuomet nesibara, nesimuša ir nerėkia ant kito žmogaus? – Bet gal bartis galima labai nuoširdžiai? Gal tas vyras ką nors negero padarė, o vienuolis jį sudrausmino? – Aš manau, kad jei žmogus pyksta ir garsiai barasi, tai jis tik paprastas žmogus, o ne tyraširdis. Tyraširdžiai žmonės meldžiasi, o ne rėkia ant žmonių.

Laurutė, 5 metai – Laurute, kaip manai, kokie žmonės yra tyraširdžiai? – Jie būna tyraširdžiai tada, kai širdelėje gera ir ramu. Kai nereikia eiti į darželį ir net į sodą važiuoti, kai galima

nieko neveikti arba tiesiog žaisti sau ramiai arba dūkti. – O kodėl tu manai, kad tyra širdis būna, kai nereikia niekuo rūpintis? – Todėl, kad tada būna ramu ir nereikia bijoti, jog pavėluosi į mankštą arba nesuspėsi į autobusą, o kitas autobusas atvažiuos tik po valandos ir vėl reikės galvoti, kaip čia nepavėlavus. Kartą mes su močiute važiavome į sodą ir pavėlavome į autobusą. Paskui bandėme įsėsti į kitą autobusą, bet jis atvažiavo anksčiau, negu buvo parašyta lentelėje, ir mūsų nepalaukė. Močiutė labai supyko ir pasidarė nelabai tyraširdė. Ji ant to autobuso barėsi visą dieną, bet paskui vakare jau pasidarė tyraširdė ir nustojo bartis.

Izabelė, 6 metai – Izabele, ar tau teko sutikti tyraširdžių žmonių? – Kartą nutiko toks dalykas, kai labai aiškiai pasimatė, kad viena tokia močiutė tikra tyraširdė. Viena mūsų kaimynė susirgo tokia labai baisia liga. Ji nebegalėjo vaikščioti ir net labai mažai valgė. Kita kaimynė tą sergančią moterį prižiūrėjo, pirko jai maisto ir vaistų ir ją visada lankė. Ta kaimynė tokios močiutės paprašė, kad ligonei parinktų žemuogių tokį nedidelį kibiriuką. Ji pažadėjo, kad nupirks tų žemuogių ir atneš ligonei, o iš tikrųjų nuėjo į mišką, pririnko žemuogių ir padovanojo jas tai sergančiai moteriai. Ji už tas žemuoges nepaėmė nė vieno pinigo ir dar labai apsidžiaugė, kad gali pavaišinti uogomis sergančią moterį. Močiutė jos visai nepažinojo, o apie tą baisią ligą išgirdo tik tada, kai kaimynė paprašė parinkti žemuogių. Tai va, aš manau, kad ta močiutė, kuri padovanojo žemuogių, tikra tyraširdė. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ Artuma 2015 m. rugsėjis

15


Didelės ir mažos kryžkelės Palaiminimai vaikams

Estas hamake Tingiai slinko paskutinės vasaros atostogų savaitės. Mergaitės, susižavėjusios priešmokykliniu apsipirkimu, nieko kito nekalbėjo, tik apie naujas kuprines ir kitus dalykus, kurie tėvus palengva varė iš proto. Jos norėjo ne šiaip kuprinių, bet madingų, ne šiaip sportbačių, bet firminių, o mada brangiai kainuoja. Be to, mama persekiojo Jorį su privalomų perskaityti per vasarą knygų sąrašu, o šis išsisukinėjo ir slapstėsi pasibrukęs telefoną, pilną žaidimų. Vaikai jau seniai nematė Ento – nei žmogaus, nei knygos pavidalu. Ir nepasigedo: buvo tiek įdomų dalykų! Vieną dieną Joris, sprukdamas nuo to begalinio knygų sąrašo, norėjo įsitaisyti sode kabančiame hamake, tačiau šis buvo užimtas. Jame gulėjo Estas (taip vaikai vaidino Senąjį Testamentą). Atrodė keistai – su juodu apsiaustu bei ilga balta barzda. – Ką Jūs čia veikiate? – Joris buvo toks apstulbęs, kad net nepasisveikino. – Galvoju, kas yra laimė... – sunėręs rankas už galvos pareiškė Estas. – Bet ar ne Jūs ir Entas turėtumėt žmonėms atsakyti į šį klausimą? Juk judu – tai Biblija! – Žinau daug atsakymų. Pavyzdžiui, toks Koheletas manė, kad laimė – tai turtai, bet paskui suprato, kad tai – tik rūkas... O kada tu, Jori, būni laimingas? – Kai mama netrukdo žaisti telefonu,  – sąžiningai atsakė Joris. – O ką jauti po dviejų valandų? Juk vis tiek turi kada nors liautis? – paklausė Estas. – Na... lyg ir nepažaidęs... Keista, kai pagalvoji. Tada jaučiuosi kaltas, kad ir vėl apgavau mamą, nerimauju, kaip mokykloj reiks išsisukti dėl neperskaitytų knygų. – Nepanašu į laimingą berniuką, – tarstelėjo Estas. – O kada Biblijoje žmonės būna laimingiausi? – Kai susitinka Dievą. Tai galioja ir tau, berniuk, nors šiandien gal manai kitaip. Staiga pasigirdo linksmi atbėgančių mergaičių balsai. Didžiulis Estas lengvai liuoktelėjo iš hamako ant žolės ir išskėtė rankas, ruošdamasis apglėbti. Apkabino visus vaikus iš karto. Ir jie pateko į... dvidešimt ketvirtą psalmę. Iš pradžių vaikai tarsi iš aukšto matė, koks nuostabus Dievo sukurtas pasaulis. Jie šokinėjo, bėgiojo, ritosi kūliais. Paskui priešais juos atsirado laiptai, vedantys į Dievo rūmus. – Aš labai noriu ten patekti, – net sudejavo Joris ir pabandė užkelti koją 16

Artuma 2015 m. rugsėjis

ir kuo tai baigėsi ant pirmojo laiptelio, bet tik nusimušė didįjį kojos pirštą į nematomą sieną. – Būtinai turiu ten patekti, – išpūtusi didžiules akis sušnabždėjo Deimantė. – Mirsiu, jei ten neužlipsiu,  – ryžtingai krestelėjo garbanas Urtė. – Jei jo nepamatysiu, niekada nebūsiu laiminga,  – pareiškė Inesa. Tačiau tuojau pat ir mergaitės šokinėjo ant vienos kojos pūsdamos sutrenktus kojų pirštelius. – Argi nematot, kas parašyta ant laiptų? Mums reikia grįžti ir kai ką sutvarkyti, – kaip visada pirmoji atsitokėjo Inesa. Grįžę namo vaikai pirmiausia atsiprašė savo mamų, o vakare išsirikiavo eilutėje prie klausyklos. Naktį jie miegojo lovelėse ir nerūpestingai šypsojosi. Į juos nuo lentynos žvelgdamas Entas sušnabždėjo: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Užduotis: perskaityk Ps 24, 3–6 ir sužinosi, koks žmogus gali regėti Dievą. To žmogaus savybes užrašyk ant keturių laiptelių, vedančių į Dievo namus. O pats ar ten galėtum patekti? Liepos-rugpjūčio numerio atsakymas: Jėzus.


Veidu į vaiką

Mokyti vaikus mylėti Paul LEMOINE Tęsiame gydytojo pediatro, 11 vaikų tėvo įžvalgas apie vaikų ir paauglių lytinį ugdymą. Šįkart – apie kai kurias specifines problemas įvairiais amžiaus tarpsniais.

Ankstyvoji vaikystė Mažyliui viskas yra natūralu, tiesiog reikia išsaugoti jo tyrumą ir sveiką tikrovės suvokimą. Jo domėjimasis savo kūno organais yra normalus: jam reikia juos pažinti kaip ir visa kita. Priekaištai tik sukeltų neteisingą mintį, jog čia kažkas netinkamo. Ankstyvoji masturbacija tarp trejų ir šešerių metų irgi yra normalus dalykas, ir bet koks priekaištavimas tik sukeltų neigiamų padarinių. Jei ši masturbacija pernelyg intensyvi, paprastai to priežastis yra emocinė įtampa (apleistumo jausmas, mažesnio brolio (sesės) gimimas, kitų impulsų nuslopinimas) ar vietinis odos uždegimas (ypač dėl priaugusios berniukų apyvarpės. Pasinaudodamas proga tėvams pasakysiu, kad gimusiam berniukui visai normalu priaugusi apyvarpė, ir per pirmuosius metus dažniausiai ji atsiskiria natūraliai. Taigi, geriausia elgtis pagal gamtą. Tačiau jei iki metukų ar dvejų tai neįvyksta, gali kilti nedidelių infekcijų, todėl patariama ši operacija). Norint to išvengti, tereikia ištaisyti šias klaidas. Jei reikalinga, galima atlikti apyvarpės įpjovimą, ir tai neretai būna veiksminga. Vis dėlto svarbiausia yra priemonės dėmesiui nukreipti – patenkinti teisėtus emocinius poreikius ir kompensuoti galimus nusivylimus. Jokiu būdu nedramatizuokite: bet kokia pastaba ar barimas gali tik apsunkinti situaciją ir nežymią masturbaciją paversti patologine; daugių daugiausia galima subtiliai priminti apie mandagumą (lygiai kaip vaikui kišant pirštą į nosį – kalbėti be emocijų ir sureikšminimo); jei reikia, naudoti labiau aptemptus drabužius, bet nedaryti jokių pastabų šia tema (jei tai nuramintų perdėtai susirūpinusią mamą). Kita vertus, perdėtas kai kurių mamų susirūpinimas stengiantis atkreipti sūnelio dėmesį į savo varpą ar ją čiupinėti baiminantis, kad jis pats per vėlai ją atras, man irgi atrodo nenormalus.

Po kelerių metų Vaikas įžengia į latentinį periodą, kuomet lytiškumas mažai bedomina ir paprastai toji pirminė masturbacija liaujasi savaime. Kaip ir ankstyvojoje vaikystėje, nuogumas pats savaime neturi nei neigiamų padarinių (nebent mažų traumų, lengvų įbrėžimų pavojų), nei pranašumų. Vis dėlto

Vido Venslovaičio nuotrauka

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką

tai laikas, be jokių perdėjimų, visiškai natūraliai pratinti prie tam tikro drovumo. Kol kas, žinoma, jis nėra aktualus, bet netrukus ateis toks amžius, kai pasidarys svarbus, net jei išoriškai atrodys (ir tai bus visiškai klaidinga, jei vaikas normalus), kad vaikui tai visai nerūpi. Brendimo amžius kiekvienam prasideda skirtingai, ir to neįmanoma numatyti. Kai kas sako: jei tas nuogumas neturi jokių neigiamų padarinių nei pranašumų, gal verta ir toliau į jį nekreipti dėmesio? Vis dėlto negriaukime įgimto drovumo. Šiuo požiūriu, kaip ir daugeliu kitų, atrodo, tarsi žmonija nuolat plaukia burlaiviu prieš vėją ir niekaip negali tiesia linija judėti tikslo link, nes yra priversta nuolat laviruoti tai kairėn, tai dešinėn, vis per daug nuplaukdama į kurį nors šoną. Jei viena karta skatino perdėtą drovumą, negi dėl to kitos kartos turėtų būti ištroškusios išsirenginėti? Abu keliai labai rizikingi ir liudija apie perdėtą seksualumo akcentavimą! Tad išlaikykime visur sveiką nuovoką, kupiną paprastumo, natūralumo ir įžvalgumo.

Brendimo laikotarpis Jaunuolio masturbacija visai kas kita nei mažylio, nes ji yra sąmoninga, baigiasi orgazmu ir sukelia moralinių problemų. Kenksminga ją dramatizuoti, kaip kadaise buvo daroma, gąsdinant fizinėmis ir psichologinėmis nelaimėmis. Tai gali privesti tik prie šiurkštaus šios praktikos nutraukimo ir impulsų slopinimo bei psichologinės pusiausvyros praradimo, arba negebėjimo liautis ir nerimo, sukeliančio dar didesnį užsivėrimą savyje ir vėlgi skatinančio masturbaciją. Tačiau man neatrodo tinkama ir visiškai ją pateisinti, nes masturbacija reiškia užsidarymą, negebėjimą aukotis, taigi, emocinį infantilizmą. Ją stipriai paskatina atitinkamos iniciacijos, o ypač – tikros meilės, atsidavimo stoka. Kalbėkime tiesiai – geriausias elgesys, norint išvengti bet kokios dramos, yra padėti subręsti emociškai. Padėkime suprasti, koks įprastinis lytiškumo tikslas ir kaip jis gali praturtinti žmogų bei padėti išsiskleisti, jei išgyvenamas su tikra meile, tai yra atsidavimu. Taigi, seksualinės praktikos vienumoje, kurios yra užsivėrimas savyje, gali tik atitolinti tikros meilės išsiskleidimą. Nukreipkime paauglio pastangas į pagalbą kitiems. Jis pats pastebės, ar vyksta pagerėjiArtuma 2015 m. rugsėjis

17


Veidu į vaiką

mas: pabrėžkime ne nesėkmes, o pažangą, daromą artimo meilės srityje (geriau palaipsnis mokymasis valdyti save, lydimas tikros artimo meilės pastangų, nei staigus pseudopagijimas, sustabdantis emocinę raidą). Taip pat nepamirškime išsiblaškymo, priemonių dėmesiui nukreipti. Išeitis iš tokiame amžiuje dažnų homoseksualumo praktikų irgi gali būti sveiko meilės suvokimo ugdymas. Su laiku atsiranda potraukis ir kitai lyčiai: kai paauglys pasipasakoja įsimylėjęs, venkite bet kokios nepagarbos ir ironijos, geranoriškai paaiškinkite apie meilės rimtumą ir grožį.

Lytiniai santykiai iki santuokos Lytinių santykių iki santuokos atveju negalime teisti kito asmens, nes nežinome jo motyvų ir jausmų, bet turime pasmerkti patį veiksmą ir paaiškinti apie tai vaikams. Kalbant apie trumpalaikes sąjungas, be meilės, neįmanoma jų laikyti nei moraliomis, nei normaliomis, net jei taip dauguma elgiasi. Lytinis aktas yra meilės aktas, visiškas savęs dovanojimas kitam, kuris iki galo įmaPadėkime vaikams nomas tik santuokoje. Asmuo visiškai išsiskleidžia suprasti, koks tik išgyvendamas šią tikrą įprastinis lytiškumo ir visa apimančią meilę, kuri neįmanoma be fizinės, tikslas ir kaip jis gali psichologinės ir emocinės praturtinti žmogų brandos. Taigi, lytinius sanbei padėti išsiskleisti, tykius pradėję paaugliai, ypač merginos, dažniaujei išgyvenamas su siai patiria tik nusivylimą. tikra meile, tai yra Be to, šie santykiai susiję atsidavimu. su kūdikio pradėjimu, „atsakinga tėvyste“, kuri esant santuokoje dar labiau subrandina žmogų: jam atsiranda galimybė galutinai išsivaduoti iš egoizmo, patirti tikrą įsipareigojimą, solidarumą su žmonija ir įsipareigojimą būsimoms kartoms. Tikrai atsakinga tėvystė įmanoma tik tvirtoje šeimoje. Kad paauglys išsaugotų nekaltybę, turi būti įsitikinęs, kad tai įmanoma ir kad moralumas lytiškumo srityje yra toks pat normalus kaip ir kitose srityse. Deja, dauguma žmonių mano, jog šiuose dalykuose laikytis moralinių principų yra absurdiška, kadangi to nepajėgia. Tačiau iš tiesų pripažinti moralumo būtinybę šioje srityje, kartu, jei reikia, pripažįstant savo klaidas, yra vaisingiausias kelias. Paauglys taip pat turi būti įsitikinęs, kad nekaltybės išsaugojimas neturi jokių neigiamų padarinių nei fiziniu, nei psichologiniu požiūriu: tvirtinti, kad tai gali sukelti neurozę, visiškai klaidinga, jei susilaikymą (fizinį lytinių santykių nebuvimą) lydi skaistumas (dvasios laikysena, kuomet asmuo, gerai suvokdamas lytinio instinkto esmę, siekia jį suvaldyti); tai neturi neigiamų padarinių ir emocine prasme, greičiau priešingai – „mylėjimasis“ tokiomis sąlygomis, apie kurias minėjau, yra tik meilės 18

Artuma 2015 m. rugsėjis

parodija. Skaistumas kaip tik padeda išsaugoti nepaliestą visą meilės potencialą, kurį galima panaudoti altruistinei veiklai, mokantis aukotis ir laukiant visiško jo išsiskleidimo santuokoje.

Gyvenimas „susidėjus“ Ką reikėtų galvoti apie gyvenimą kartu iki santuokos, tokį dažną šiais laikais? Jei kalbame apie jaunuolius, nesaistomus krikščioniškų įsitikinimų, tikrai planuojančius kartu būti visą gyvenimą, negaliu jiems primesti savo įsitikinimų ir galiu tik gerbti jų sąjungą, jei ji nuoširdi. Deja, dažniausiai jie nesituokia, nes kiekvienas pasilieka sau atsarginį ateities planą, ir neretai tokia sąjunga būna labai laikina, o padariniai skaudūs – tiek jiems patiems, nes lieka giliai sužeisti, ir ypač vaikams, jei jų turi (kad būtų kitaip, nesu girdėjęs). Tačiau jei kalbame apie jaunuolius, laikančius save krikščionimis, toks gyvenimo būdas visiškai nepriimtinas. Nenoriu pasakyti, kad reikia pasmerkti, net jei tai buvo klaida, ir netgi pasikartojanti („Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį“ (plg. Jn  8,  7),  – sako Jėzus). Tačiau negali būti priimtina, kai kas nors, norėdamas pasiteisinti, apsimeta gyvenąs tiesoje, nors demonstratyviai elgiasi priešingai Dievo žodžio ir Bažnyčios mokymo atžvilgiu. Šie krikščionys irgi kuria atsarginius ateities planus ir pamiršta nuo pradžių egzistuojantį dieviškąjį įstatymą: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Jie atmeta šį visiško atsiskyrimo nuo tėvų įstatymą ir atsisako pilnatviškai kurti naują šeimą; pamiršta, kad Kristus šią sąjungą pakėlė į sakramentus. Jautri ir tikrų tikriausia problema yra šiuolaikinis nemoralumas tų žmonių, kurie mėgina įtikinti save ir kitus (ir jiems puikiai pavyksta), kad jų elgesys visiškai normalus. Moralė čia visiškai paneigiama. Šios problemos atžvilgiu artimo meilė turėtų būti suvokiama Dievo meilės šviesoje. Akivaizdu, kad turime būti visiems gailestingi. Sakau, visiems, bet tai nereiškia, kad tokį gyvenimo būdą turėtume laikyti normaliu, nes tuomet nesielgiame pagal artimo meilę, o tai reiškia – priešinamės Meilei ir kenkiame visiems. Ypač kenkiame daugeliui jaunuolių, kurie mėgdžiodami renkasi tokį gyvenimo būdą ir patiria visą su tuo susijusį tragiškumą, – tiek patys, tiek vaikai, kaip pernelyg dažnai girdime (o juk neturime teisės to daryti). Kenkiame patiems taip gyvenantiems žmonėms, palaikydami juos jų klaidoje, padėdami jiems gyventi pagal iškreiptą sąžinę, nors tai jų vis dėlto nepadaro lamingų (o to daryti tuo labiau neturime teisės). Dar labiau kenkiame savo vaikams, kurie nieko nebesupranta arba ima manyti, kad taip gyventi visai normalu (o to daryti visiškai neturime teisės). Taigi, tinkama laikytis nėra labai paprasta. Mes neturime teisės žmonių teisti ir privalome rodyti jiems kuo di-


Jaun

imo iššūkis

džiausią gailestingumą, tačiau neturime teisės pritarti bet kokiems veiksmams, iškreipdami savo vaikų supratimą.

Kontracepcija, abortas, skyrybos Kadangi rašydamas siekiau suteikti patarimų apie ankstyvąjį ugdymą, tad daug nesigilinsiu į kitas, vis dėlto labai svarbias problemas. Tačiau ir apie jas paaugliui turime suteikti tinkamų žinių. Viena tų problemų – kontracepcija, pamirštant natūralius šeimos planavimo būdus, kuriuos vienintelius pripažįsta Bažnyčios išmintis. Jie praktiškai tokie pat veiksmingi, kaip ir kitos priemonės, tačiau neturi jokių neigiamų padarinių nė vienam iš sutuoktinių, jei išgyvenami mylint. Susivaldymas tik dar labiau augina sutuoktinių meilę ir veda į dar didesnį kiekvieno atsiskleidimą per lytinį aktą po susilaikymo periodo. Abortas: neturime teisės teisti abortą padariusios moters nei jos apsunkinti. Tačiau taip pat neturime teisės nutylėti vaikams, kad abortas yra žmogžudystė, ir laikyti jį normaliu. Skyrybos – dar viena skausminga problema, bet pasidalysiu tik savo kaip pediatro patirtimi. Vaikams, toms visai nekaltoms aukoms, skyrybos sukelia daugybę žaizdų; tos žaizdos įvairaus stiprumo, bet visada palieka gilų pėdsaką, kaip rodo mano 40 metų gydytojo patirtis. Gal jaunuoliai būtų linkę daug labiau susimąstyti prieš įsipareigodami, gal šeimose dėtų daugiau pastangų suprasti vienas kitą, jei nebūtų siūloma taip lengvai išsiskirti? Iš tiesų tai nelengvos temos! Vienintelė išeitis – mokyti savo vaikus mylėti. Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Drovus ir tyras? Tikriausiai asilas Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Drovumas šiais laikais jokia vertybė. Greičiau, kaip mano daugelis, kliūtis socialiniame gyvenime. Skaistybė? Dvasinė – lyg ir taip, bet fizinė… Šią paaugliai retai pateisins. Kodėl labai svarbu, kaip – kvailai ar nekvailai – atrodai?

Skaistybė kaip dovana? Šiais laikais reta mergina renkasi saugoti skaistybę ne tik iki vestuvių, bet net ir iki išleistuvių. Apie savo pasirinkimą pasakoja Rūta (26 m.): Visada žinojau, kad svarbu skaistybę saugoti bent iki 18 metų ir jau po to ją atiduoti tik labai mylimam vyrui. Iki 16 metų to žinojimo ir pakako. O tada draugės pradėjo girtis... Nerandu kito žodžio, manau, tai buvo būtent pagyros, nes jei žmogus nori kažkuo gražiu pasidalinti, tą asmeniškiau daro, ne viešai. O bičiulės pasakodavo, kuri j a u, su kuo, ar skaudėjo, ar patiko ir t. t... Ir visos tvirtino, jog po to iš karto pasijuto brandesnės, moteriškesnės. Iš jų žvilgsnio į mane, vis dar nekaltą, supratau, kad atrodau keistai. Iš pradžių nebuvo sunku nekreipti dėmesio ir laikytis savo pažiūrų, nes simpatijų jokių neturėjau. O paskui, septyniolikos, atsirado vaikinas. Susipažinom amatų dirbtuvėse (tarsi kūrybiniame būrelyje) ir maždaug per savaitę jau visiškai įsimylėjau. Ėmėm susitikti kasdien, jis man rodė daug dėmesio. Taip vaikiška, bet turbūt jau po poros savaičių prisipažinom meilę. Dar po mėnesio pradėjom svajoti, kaip kada nors kartu gyvensim. Mačiau, kad draugės pavydi. Vaikinas tikrai buvo itin gražus, labai populiarus dėl savo laisvo gyvenimo stiliaus. Jos pradėjo klausinėti, ar mes jau, ar dar ne, ar jau... Gal tie klausimai nebūtų taip erzinę, jei manęs pačios nebūtų pradėjusi kankinti didžiulė aistra. Pati paauglystė, visi jausmai ir pojūčiai pirmą kartą... Ir sykį, kai nuėjau pas jį į svečius, paaiškėjo, kad jo tėvai išvažiuoja ir nebus per naktį. Jis įkalbėjo mane pasilikti, sakė, negalim praleist tokios progos būti kartu. Paskambinau tėvams, pamelavau, kad nakvosiu pas draugę. Visą vakarą praleidom nuostabiai, buvo ir daug, kaip maniau, meilės. Jau pradėjau gana užtikrintai galvoti: „Man juk BEVEIK 18, o jį aš TIKRAI myliu, ir tokia meilė vienintelė, kam aš daugiau save atiduosiu?“ Atsigulus kartu miegoti, pasijutau kažkaip ne taip. Supratau, jog tai – nešvaros jausmas. Nesąžiningumas sau ir savo pažadui. Kone paskutinę akimirką sustojau. Atsiprašiau, atsitraukiau. Ačiū Dievui, kad taip padariau, nes vaikinas, pasirodo, buvo kaip ir dauguma septyniolikmečių – įsižeidė, pasiūlė pasirinkti, ar noriu būt kartu apskritai ir t. t. Nors nieko neįvyko, bet jaučiausi tokia nešvari, kad kai pasiūlė rinktis, susirinkau daiktus. Išvažiavau paryčiais Artuma 2015 m. rugsėjis

19


Jaunimo

is

iššūk

pirmu troleibusu namo bliaudama. Ir kokia dabar esu laiminga, kad tada taip įvyko. Po dvejų metų sutikusi vaikiną jaučiausi subrendusi. Dabar džiaugiuosi jam dovanojusi savo skaistybę, nes šis žmogus – mano vyras. Jei tuokart nebūčiau skaistybės saugojusi, jei nebūtų įsijungęs tas „vidinio purvo“ mygtukas, nebūtų likę, ką saugoti.

Vyriška našta?

Tegu vidinės š v a r o s pojūtis bus svarbiausias ir pats vertingiausias. Tada terūpės, kaip atrodai Dievui, o ne žmonėms.

Vido Venslovaičio asociatyvinės nuotraukos

Sakoma, vyrams drovėtis negalima. Egidijus (29 m.), paklaustas apie tyrumą ir drovumą, dalijasi: Ką aš žinau, tie drovūs... Mokykloj vieną turėjom. Visi jį pašiepdavo. Ne esmė, kaip apsirengęs ar kita, na, bet charakteris – tokio žmogaus, kuris nemoka apsiginti. Nuolat kitiems užduotis padarydavo, paskui, kai auklėtoja paklausdavo, kodėl visų atsakymai vienodi, tylėdavo. Draugas atseit. Gal ir galvojo, kad taip draugų susiras, bet, jaučiu, tiesiog nemokėjo pasakyti „ne“. Nerūkė, į šokius neidavo... Kažkas sakė, kad vaikystėj

jis bažnyčioj patarnavo. Nesigynė niekad, gal tikrai. Kažkada kvailiodami alaus tarpuvartėj prie šulės pasiūlėm, tai anas net mikčiot pradėjo. Tai ką aš žinau, ar čia gyvenimas? Gal dabar išaugo į kokį bankininką ar gerą kompiuterininką. Bet nenustebčiau, jei ir koks tikybos mokytojas. Vyrui nėr gerai tokiam būti. Išvis bernams nuo vaikystės sunkiau. Na, priklauso būt kietam, normaliam, ką tu čia dar drovėsies. Kas už tą tyrumą padėkos? Va dabar į armiją ima, tai ką, rėks ant tavęs, kad atsispaudimus darytum, o tu droviai šypsosies? Ar sakysi: „Atleiskit, aš pacifistas“? Nejuokinkit. Negali vyras būt nei pacifistas, nei drovus, nei apskritai, negali būt mėmė. Reikia, kad tėvai galėtų didžiuotis. Va mano, pavyzdžiui, tai tikrai didžiuojasi – visur pirmu numeriu visą gyvenimą ėjau, amžinas organizatorius. Nieks iš vėžių neišmuš. Ar nesunku?.. Mažas galėdavai paverkt mamai, kai kas neišeina, ar pasakyt kažką nuoširdžiai, visai rimtai, ir nesvarbu,

20

Artuma 2015 m. rugsėjis

kad kvailai skamba. Dabar, kad ir panai, nuoširdžiai pasakytum: „Labai jaudinaus prieš susitinkant“, kaip skambėtų? Pasijuoktų ir nueitų su normalesniu. Taip, gal ir sunku kartais, kai pagalvoji. Bet, jaučiu, tiems droviems gal vis tiek žiauriai sunkiau.

Mano lūžis „Tyra“ tikrąja šio žodžio prasme turbūt niekad, kiek save atsimenu, nebuvau. Tėvų lentynoje kabo mano vaikystės nuotrauka, kurioje aš, dar ketverių, jau žiūriu į objektyvą lapės žvilgsniu. Nepaisant to, vaikystėje visada turėjau atvirą santykį su kitais. Jei žmogus patikdavo, sakydavau jam komplimentus, norėdavau ilgai būti kartu, bandydavau susidraugauti. Ir priešingai, jei nepatikdavo, nesistengdavau bendrauti, jei tik būdavo įmanoma, nešnekėdavau ir tiek. Labai gerai atsimenu metus ir aplinkybes, kai įvyko lūžis ir „atviras santykis“ beveik išnyko. Paauglystėje lankiau Kauno kamerinio teatro studiją. Nepaprastai žavėjausi jos vadovais ir kai kuriais bendraminčiais. Žinoma, mėginau ir susidraugauti. Šioje vietoje gal tinka žodis „tyrai“. Jaučiausi puikiai, manydama, kad visi esame labai draugiškame kolektyve, kol kartą išgirdau, kaip keli studijos draugai už durų kalbėjosi apie mane, jog aš lendu bendrauti su vadovais, atrodau prielipa, ieškau draugių tarp ryškesnių, matyt, kad mane kur prastumtų... Buvo nepaprastai skaudu. Maniau, kad svarbiausia bendrauti nuoširdžiai, o paaiškėjo, kad tai darydama kaip tik atrodau apsimetėlė. Po to pasidariau aiškias ir, kaip dabar matau, visiškai neteisingas išvadas. Dėl jų teatre nustojau šiltai bičiuliautis ir pradėjau su vienais kolegomis apšnekėti kitus. Mokykloje nustojau šiltai sveikintis ir pradėjau rūpintis savo reikalais. Vėliau, jau akademijoje, beveik visą parą vaikščiodavau su akiniais nuo saulės ir stengiausi niekam (išskyrus porą artimesnių žmonių) nerodyti didelių teigiamų emocijų. Ir tik dabar, kai nuo minėtos teatro studijos laikų praėjo kone dešimtmetis, stengiuosi vėl priimti save tokią, kokios tiek laiko vengiau. Dabar ir ypač baigdama rašyti šį tekstą esu tvirtai įsitikinusi: tegu kiti juoksis, tegu kariuomenėje ant tavęs rėks, tegu paliks draugystės neverti vaikinai, tegu kiti manys tave esant apsimetėlį, perdėtą drovuolį ar tiesiog „asilą“. Tegu. Tegu vidinės š v a r o s pojūtis bus svarbiausias ir pats vertingiausias. Tada terūpės, kaip atrodai Dievui, o ne žmonėms.


Jaun

imo iššūkis

Duoda – imk? Kai apie ikisantuokinį skaistumą krikščionys kalba, mažai kas stebisi. Tačiau kai apie tai argumentuotai prabyla netikintis žmogus, norom nenorom suklūsti... Kalbamės su Žygintu, 27 metų savarankišku verslininku, palaidai gyvenusiu ir staiga atsisakiusiu ikivedybinių lytinių santykių. Bet apie viską nuo pradžių... – Žygintai, kokioje šeimoje augai? – Augau labai religingoje šeimoje, bet pats nesu tikintis ir mano įsitikinimai nėra pagrįsti religija. – Kada pirmą kartą įsimylėjai? – Aštuntoje klasėje, keturiolikos–penkiolikos metų. Mergina buvo vyresnė – septyniolikos. Pradėjome lytinį gyvenimą, kai buvau beveik aštuoniolikos. Ilgainiui ėmėme galvoti apie gyvenimą kartu – „susidėjus“ (vestuvės atrodė per didelis žingsnis į priekį). Mergina pradėjo apie tai kalbėti, ir aš svarsčiau, bet ne konkrečiai, tik maniau, kad tą žingsnį reikėtų žengti, nes jau kurį laiką draugavome. – O kodėl išsiskyrėte? – Pamačiau man nepatinkančių jos savybių, kurių turi ir mano mama. Kai būdavome viešumoje kartu, ji neigiamai atsiliepdavo apie mane kaip apie vaikiną. Kai tai įvyko pirmą kartą, pasakiau draugei, kad negaliu to toleruoti. Ji pažadėjo, kad daugiau to nebus. Bet kai tai atsitiko antrą kartą, supratau, kad bus ir trečias. Negalėjau su tuo susitaikyti ir tiesiog pabėgau nuo šių santykių. Mergina norėjo aiškintis, bet man buvo per sunku. Nenorėjau kalbėtis ir santykius drastiškai nutraukiau. – Tuomet buvai dvidešimtmetis studentas. Kas toliau? – Po išsiskyrimo pamaniau: „Kiek laiko iššvaisčiau su tuo žmogum.“ Draugai kalbėjo apie tūsus, kaip jie „kabina“ panas, kaip po to viskas baigiasi lovoje ir pan. Tada supratau, kad esu vaikinas, kuris bendravo su viena mergina ir neturėjo tokių nuotykių. Turėti daug lytinių santykių daugelis laiko vyriškumu, kietumu. Tai noras įrodyti kažkam, taip pat ir sau, kad gali turėti merginą. Aplinka, be abejonės, daro įtaką, ir tada aš sugalvojau, kad esu gražus, simpatiškas... – Patvirtinu visiems!

– ...ir nusprendžiau: „Dabar truputį pagyvensiu aktyviai, pabandysiu pakabinti merginas.“

– Ir palengvėjo... įtraukei oro visa krūtine: „Na, mergaitės, aš jūsų!“ – Žinokit, panašiai. Eidavome su draugais į visokius tūsus, o aš stengiausi pakabinti vieną, kitą panelę. Ir man visai sekdavosi. Per tą laiką turėjau nemažai trumpalaikių santykių – gal 12, 13. Jie trukdavo vieną–dvi savaites, ilgiausiai – mėnesį. Bet vienos nakties nuotykių neturėjau. Būdavo, kad vieni santykiai dar nebaigti, o aš jau puolu megzti naujų. Tai atsitikdavo daug kartų paeiliui. Kartą vienu metu aktyviai susitikinėjau su trimis merginomis. Tuo nesididžiuoju. Dabar pasakyčiau, kad būčiau buvęs protingesnis, jeigu būčiau elgęsis kitaip. Toks gyvenimas truko apie metus, gal truputį daugiau. Tuo metu matydavau, kad mergina lytinius santykius sieja su tam tikru įsipareigojimu. Vaikinai taip nedaro – neprisiriša prie merginos po lytinių santykių. Siekis dažniausiai yra šie santykiai, ir jeigu vaikinas juos greitai „gauna“, tai motyvacija siekti daugiau greitai išnyksta. – Bet daugelis merginų turbūt mąsto: „Jeigu su vaikinu draugauju savaitę ar dvi ir nėra lytinių santykių, tai aš tą vaikiną prarasiu.“ – Manau, kad tai pasekmė kultūros, kurioje esame mokomi išnaudoti vienas kitą, ir vaikinai dažniausiai naudojasi ta „privilegija“. Aš taip nesielgdavau, bet tikrai daug vaikinų spaudžia merginas: „Jei tu mane myli, turi su manim mylėtis.“ – Ar per tuos metus atsirado tokių merginų, kurios pasakė: „Ne, lytinių santykių nebus.“ – Ne. – O dangau! Tikrai? Tai gal netinkamoj aplinkoj tų merginų ieškojai? Kas jos buvo? – Nemanau, kad netinkamoj aplinkoj. O merginų buvo visokių – ir vyresnių, ir jaunesnių. – Kokio amžiaus merginos jau nevengia lytinių santykių? – Aštuoniolikos. Artuma 2015 m. rugsėjis

21


Jaunimo

is

iššūk

– Tai dar ne taip blogai. Maniau, kad dabar jau ir aštuntokės, devintokės turi lytinių santykių. – Apie dabartinę situaciją nežinau, bet manau, kad tiesos yra. Prieš daugiau nei dešimtmetį mokykloje atsakinėjome į anketas, ir jose buvo klausimas apie lytinį ugdymą. Tada dauguma klasės draugų stebėjosi, kaip 16, 17  metų dar gali būti nekaltas. Nenustebčiau, jei amžius, kai žmonės pradeda lytinį gyvenimą, dabar dar paankstėjo. – Ar teko susidurti su nekalta mergina? Ar tai vertybė vaikinui? – Buvo toks atvejis. Ir tai merginai, atrodo, nebuvo labai gėda (jai buvo apie 20 metų), ji tik perspėjo: „Žinai, esu nekalta.“ Pagalvojau: „Negi santykiausiu su mergina, kuri atsiduoda vaikinui, pamesiančiam ją po dviejų savaičių?“ Nusprendžiau to nedaryti – man pasidarė gėda. Papasakojau draugui, o jis man trinktelėjo ir pasakė: „Durnas tu. Kas tau yra?“ Mano poelgis ir jam buvo netikėtas. Paradoksalu, kad vaikinai nori „paragauti“ merginų, bet patys sau į porą nori merginos, kuri būtų „neragavusi“ vyro.

– Tai vertybės iš esmės nesikeičia. Bet neturėjusi lytinių santykių dvidešimtmetė turbūt yra retenybė? – Manau, taip. – Tavo siautėjimas truko apie metus. Kas privertė sustoti? – Prieš pasibaigiant šiam periodui, turėjau santykių su mergina. Linksmai kartu leidome laiką, bet ypatingo įspūdžio ji man nedarė. Tik su ja išsiskyręs supratau, kad jos ilgiuosi, ji mane tam tikra prasme traukia. Klausiau savęs: „Iš kur ši trauka?“ Tai buvo sąmoningumo pradžia. Perskaičiau nemažai psichologinių straipsnių šia tema. Juose rašoma, kad lytiniai santykiai pririša, net jeigu su žmogum praleidi nedaug laiko. Po to, netgi atitrūkus, kūnas gali jo ilgėtis; ilgėtis paties to momento, nes tuo metu gerai jauteisi. Ta priklausomybė, kurią jau turėjau, man nepatiko. Ilgainiui, šiam jausmui stiprėjant, supra22

Artuma 2015 m. rugsėjis

– Širdelė atskaudėjo, atsigavai. O tada? – Tuomet po truputį rinkausi susilaikymo kelią. Pagalvojau, kad tai yra tiesa, tam reikia pastangų. Susilaikymą laikau investicija į tolesnius santykius. Tai tarsi būsimų santykių pamatas. – Šaunu! Dabar tu turi merginą, kiek laiko su ja esi pažįstamas? – Teoriškai penkerius metus, praktiškai – pusmetį. Mes nusprendėme lytiškai nesantykiauti ir negyventi kartu susidėję iki vestuvių. Reikėtų pradžioje išsiaiškinti vertybes ir tai, ko kitas žmogus tikisi iš santykių, kad nešvaistytume veltui laiko.

brunopp nuotraukos

Ta priklausomybė, kurią jau turėjau, man nepatiko. Ilgainiui, šiam jausmui stiprėjant, supratau, kad to man jau per daug, – neberandu savęs.

tau, kad to man jau per daug, – neberandu savęs. Kilo keistų minčių: kodėl gyvenu, ką darau?.. Toks aktyvus lytinis gyvenimas man kėlė stresą. Jaučiausi psichologiškai ir fiziologiškai išsibarstęs. Kai užmezgi santykius, dedi pastangas dėl ryšio, netgi jeigu jis netikras. Stengiesi merginą sužavėti, o tai išvargina. Nutraukti santykius taip pat reikia pastangų. Tokia patirtis nemaloni. Norėjau pabėgti iš šitos aplinkos. Viską mečiau ir išvažiavau į Afriką savanoriauti porai metų. Tada pagalvojau, kad mano buvęs lytinis gyvenimas turėtų man „duoti grąžos“, nes taip, kaip elgiausi, buvo neteisinga. Taigi kai grįžęs susiradau merginą, man su ja žiauriai nepasisekė. Buvau ją labai įsimylėjęs. Galiausiai mes su ja taip ir nepasantykiavom, nes tikėjausi iš jos kažko daugiau. Suvokiau, kad jeigu mergina nueina su manim į lovą, tai santykiai su ja ilgai netruks. Daugiau to nebenorėjau. Su šia mergina norėjau megzti santykius ateityje. Tačiau santykiai nutrūko, ir man buvo labai skaudu.

– Kas atsitiko, kad šie santykiai rimti? – Labai sunku atsakyti. Mano lūkesčiai ankstesnių merginų atžvilgiu buvo visai kitokie nei dabar. Pasikeitė mano požiūris į merginas kaip į asmenį, kaip į lytį. Turiu tam tikrus kriterijus savo merginos atžvilgiu (pvz., požiūris į Dievą, religiją, pinigus, vienas kitą, tėvus, šeimą, žmones, gyvūnus, keliones, laisvalaikį). Kai sudėlioji „varneles“ ir jas visas matai tame asmenyje, ir jauti širdimi, kad tai yra tavo žmogus, tuomet galvoji apie tolesnį žingsnį. – Ar tu pasakei intymumui „ne“? – Taip. Ir ji nustebo. Aš jai pradėjau pasakoti apie savo suvokimus, patirtį, ir mergina ilgainiui pamatė, kad ir ji viduje trokšta tikrų, o ne išnaudojimu grįstų santykių. Manau, kiekvienas žmogus tai jaučia. Turiu pripažinti, kad tai nelengva, ypač šioje visuomenėje, kur tiek daug seksualumo, skatinimo lytiniam gyvenimui ir kuo ankstesniam. Manau, tą žingsnį reikėtų žengti. – Daugelis gyvena susidėję. Jie sako: „Mes kartu gyvename, kad patikrintume, ar esame seksualiai suderinti“, bet nekalba apie vertybes.


Jaun

– Šį klausimą mes irgi poroje aptarėme. Manau, kad neįmanoma pusmetį ar daugiau bendraujant artimoje poroje nepajusti kito žmogaus seksualinių poreikių ir to, ar jis yra toks pat aistringas, kaip ir tu. Nereikia lytinių santykių, kad galėtum spręsti apie žmogaus seksualumą. Kai kurie draugai klausia: „Jeigu tai, kaip tu gyveni ir ką kalbi, yra tiesa, kodėl žiniasklaida apie tai nekalba?“ Visiems atrodo: „Kaip aš galiu klysti, jeigu visi tik ir skatina išbandyti gyvenimą susidėjus.“ Manau, kad kažkas už tokio skatinimo slepiasi, pvz., kontracepcijos priemonių gamintojai. Tai milžiniška industrija, skatinanti lytinius santykius, žinoma, iki vestuvių. Juk kam reikalingi prezervatyvai? Kad negimtų vaikelis. Šeimoje tas dalykas nėra taip nepageidaujamas, kaip ne šeimoje. Iš esmės tikslinė visų kontracepcijos priemonių gamintojų auditorija yra jaunimas. – Grįžkim prie jūsų poros. Jei būčiau mergina, suprasčiau, kad šis vaikinas mąsto apie mane rimtai, jis nori sieti savo gyvenimą su manim ir galiausiai turėtų būti vestuvės. – Dabar manau, kad netgi tuomet, jei tai nebūtų mano žmogus, aš daugiau nesiryžčiau lytiniams santykiams. Manau, tai klaida. Nemanau, kad meilė yra jausmas ir jis yra santuokos pagrindas. Manau, kad meilė yra pasiaukojimas dėl kito asmens ir santykių. Santuoka gali būti statoma tik ant palaikymo ir pasitikėjimo, darbo kito žmogaus atžvilgiu pamatų. Dėkojame Žygintui už atvirą pokalbį ir sveikiname šią vasarą atšventus vestuves. Tikime, kad tokiu požiūriu ir nusiteikimu grįsta santuoka truks visą gyvenimą. Kalbino Zita VOBOLIENĖ. Parengta pagal „Marijos radijo“ laidą „Šeimos židinys“

Laukti tikrai VERTA

Marijos Stanulytės nuotrauka

imo iššūkis

Jau ir Lietuvoje, ne tik užsienyje, vis pasigirsta apie jaunuolių akibrokštus gyventi skaisčiai; seniai gyvuoja ir naujai kuriasi judėjimai už skaistų gyvenimą. Tad jei taip gyventi nemadinga, kodėl gi milijonai pasaulio jaunuolių pasiryžta ne „duoti“ ar „imti“, bet atsakingai save dovanoti? Apie šį keistą reiškinį klausiame psichoterapeutą Gintautą VAITOŠKĄ. Skaistumo prasmę supranta ne tik tikintis, bet ir šiaip turintis sąžinę, neegoistiškas žmogus. Štai gretimo puslapio pokalbio herojus Žygintas nenori pradėti intymių santykių su skaisčia mergina, nes žino, jog ji tikėsis įsipareigojimo, kuriam jis nepasiruošęs. Draugai tokį elgesį laiko kvailu: jų nuomone, mergina reikia pasinaudoti ir tiek, tačiau Žygintas išnaudoti žmogaus nenori. Taip jis kloja tvirtus laimingos ateities pamatus. Juk negalima be skrupulų išnaudoti merginas, o paskui su penkta, šešta ar vienuolikta sukurti santykius, pagrįstus abipusiu pasiaukojimu, kuris yra meilės esmė. Meilė tuomet greičiausiai apsiribos tik emocijomis; tačiau emocijos keičiasi, ir tik kilni draugystė užtikrina santykių stabilumą. Kuo skaistumas svarbus asmenybės formavimuisi? Neskaistumas, kitaip sakant, gašlumas, reiškia pasinaudojimą kitu žmogumi savo malonumui. Vyrai siekia daugiau kūniško, moterys – emocinio malonumo. Tačiau asmenybės tvirtumas – ir netgi psichologinė sveikata – tiesiogiai priklauso nuo gebėjimo mylėti. Vadinasi, ne imti, bet teikti. „Imti“ pripratęs žmogus sunkiai kuria ir gerus artimus santykius, ir apskritai yra nelaimingas, nes pasaulis jam per mažai „duoda“. Savo tėvo beveik neprisimenu. Mama parsivedė sugyventinį, šis gėrė ir mušė ją, kartais kliūdavo ir man... Mokykloje susipažinau su dvyliktoku Tadu, ėmėme susitikinėti. Nepasakojau jam apie savo šeimą, bijojau, kad paliks mane. Kai patėvis gerdavo, likdavau nakvoti pas Tadą. Sykį jis paprašė įrodyti, kaip jį myliu. Tai atrodė normalu, todėl nesijaučiau kalta ar ką nors praradusi, tačiau baigęs mokyklą Tadas dingo. Jaučiausi išduota ir neverta meilės. Po to draugavau su daug vaikinų, tačiau santykiai ilgai netrukdavo. Tik Dievas galėjo pakeisti sužeistą mano gyvenimą. Ir pakeitė! Dabar auginu du vaikus ir turiu nuostabų, tikintį vyrą... (Oksana, 26 m.)

Situacija: save išdalijęs ir kitais pasinaudojęs paleistuvis atsiverčia, padeda audringam gyvenimui tašką ir tampa skaistuoliu! Bet turbūt jo patirtis nepasilieka už to padėto taško?.. Greičiausiai jam kurį laiką vaidensis buvę malonumai, bus nelengva nenugrimzti atgal. Orfėjui buvo sunku neatsigręžti išvedant iš pragaro Artuma 2015 m. rugsėjis

23


Jaunimo

is

iššūk

ratų Euridikę. Jis atsigręžė ir liko be jos. Tai logiška: gimtinė (lytinė) trauka stipresnė už protą. Tad reikia ir galios, stipresnės už protą. Tokia galia yra Kristus. Jei jis taps Kristaus „armijos“ kariu, skaistumas bus pasiekiamas. Bet juk įsimylim, kankina tos aistros... Kaip tvarkytis su savo lytiškumu, kai netveri savyje?! Daug reikšmės turi žodžiai. Juk žodis yra mintis, o teisinga mintis, t. y. tiesa, suteikia laisvę. Tad vietoje „lyties“ ir „lytiškumo“ geriau vartoti žodžius „gimtis“ ir „gimtiškumas“. Jie geriau pasako, kad „seksualinė“ trauka yra ne kas kita, kaip noras pradėti kūdikį. Taip bent jau „nori“ žmogaus kūnas, nors galva gali būti ir gerokai nutrūkusi. Mergina traukia vaikiną dėl to, kad ji yra nuotakos amžiaus – graži ir vaisinga. Grožis tiesiogiai priklauso nuo vaisingumo hormonų. Tai suprantant, norą tapti tėvu lengviau suvaldyti, negu vadinamuosius „seksualinius poreikius“. Abu šie dalykai yra tas pats, tačiau pavadinimas daug ką nulemia. Į kokias Lietuvoje ir pasaulyje veikiančias bendruomenes gali įsitraukti jaunuoliai, nusprendę gyventi skaisčiai? Lietuvoje seniai ir gražiai veikia Šeimos centruose pradėta programa Pažink save. Neseniai įsisteigė Tyrų širdžių judėjimas. Tyrumas traukia: tyro šaltinio įvaizdis tinka tiek kario archetipu grindžiamam vyriškumui, tiek Mergelės iš didžiosios raidės grožio spindėjimui atskleisti. Pažink save programa kilo iš tarptautinės skaistumo programos „Paauglio žvaigždė“, kurią čia atvežė jos įkūrėja, medicinos daktarė sesuo Hana Klaus iš JAV. Ši programa, beje, pabrėžia vaisingumo pažinimą: merginos, suprantančios, kokią paslaptį slepia jų kūnas, ne(be)nori jos eikvoti tam, kuris jos negerbia. Tyrų širdžių judėjimas kilo Lenkijoje ir dabar jame yra apie 12 tūkst. narių. Kunigo ir brolio kapucino Vincento Tamošausko Lietuvoje neseniai pradėtas judėjimas rengia rekolekcijas, stovyklas ir seminarus norintiems suprasti tyros širdies vertę. Judėjimas stiprus tuo, jog skaistumo idealui įgyvendinti „naudojami“ didžiuliai Bažnyčios dvasiniai turtai. Tai gyvo tikėjimo kelias, ir jame skaistumas yra ne tikslas, bet priemonė asmenybei išskleisti Kristuje.

Nors augau krikščioniškoje šeimoje ir nuo mažens tikėjau į Dievą, man trūko skaistaus žvilgsnio į vaikinus, todėl ne kartą teko nusivilti nesusiklosčiusiais santykiais. Didžiausią dėmesį sutelkus į seksualumą, žvilgsnis tapo siauras, pasiduodavau aistringoms mintims apie šalia esantį žmogų, todėl negalėjau kito pažinti ar kurti tvarios draugystės. Prašiau Dievo pagalbos, kaskart suklupusi eidavau prie klausyklos ir vėl išpažindavau savo nuodėmę. Kai įstojau į Tyrų širdžių judėjimą, įvyko lūžis. Maldos ir bendraminčių dėka tapau laisvesnė, laimingesnė ir stipresnė, nes turiu palaikymo komandą. (Marija, 25 m.)

24

Artuma 2015 m. rugsėjis

Žvelgiant į užsienio pavyzdžius, ko galėtų pasimokyti Lietuva? Gal labiausiai skaistumo prasmė suprantama JAV. Šis kraštas tam tikra prasme yra išsaugojęs daugiau idealizmo nei Europos šalys. Toje šalyje skaistumo prasmę supranta šimtai tūkstančių ar net milijonai jaunuolių: tarkime, judėjimas „Tikra meilė laukia“ skatina jaunimą įsipareigoti ir nepradėti intymių santykių iki santuokos. Per pirmąjį XXI a. dešimtmetį tokį pažadą davė net 2,5 mln. jaunuolių! Žinoma, ne visiems pavyksta tą pažadą ištesėti, tačiau jau vien pastanga ir kova už skaistumą yra puikus dalykas žmogaus gyvenime. Manau, kad labai vertėtų į Lietuvą pasikviesti ir amerikietiškų judėjimų už skaistumą atstovų, ir džiaugiuosi, jog Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovo dr. Artūro Lukaševičiaus pastangomis pirmieji kontaktai jau užmegzti. Pažink-saviukų seminare vienas vaikinas manęs paklausė: „Kaip manai, ar verta laukti iki santuokos?“ Atkirtau: „O ką tu manai?“ Ir jis visiškai ramiu, užtikrintu tonu atsakė: „Tikrai verta!“ Sutrikau, galvoju: „Eina sau! Keleriais metais už mane vyresnis vaikinas mano, kad verta saugoti savo skaistumą!“ Beprotiškai gražu! Po savaitgalio prisijungiau prie savanorių komandos, tapome geriausiais draugais. Einant „prieš srovę“ norisi dalytis teisingais idealais ir vertybėmis su kitais. (Jūra, 20 m.)

O ką daryti skaistuoliams, nenorintiems įsitraukti į krikščionišką veiklą? Entuziastingai siekti skaistumo be tikėjimo vargu ar įmanoma. Taip, sąžiningas žmogus gali suprasti skaistumo prasmę, tačiau kad Lietuvoje kils sekuliarus skaistumo sąjūdis, mažai tikėtina. Kartais šiems judėjimams prilimpa „kažkokių keistuolių sambrūzdžio“ etiketė. Kaip prisistatyti drąsiai, deramai, kad pavyzdys įkvėptų sekti, o ne atstumtų kaip nevykėlio įvaizdis? Skaistumas vaikinui suteikia galią, o merginai – jos grožio spindėjimą. Abiem – nepadalytą širdį, neiššvaistytą meilės potencialą tikrajai gyvenimo meilei. Apie tai nereikėtų drovėtis kalbėti. Kaip minėjome, šie dalykai gali būti suprantami ne tik tikinčiam jaunimui. Skaistumas buvo aukštai vertinamas mūsų etninėje tradicijoje (pvz., Vydūno). Tikėjimas yra aukštesnis žingsnis, tačiau tikiu, kad skaistumo idėja gali tapti galingu įrankiu pirminėje evangelizacijoje. Parengė Valdonė MINCIŪTĖ


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pašaukimas kurti ateitį Dukart per dieną žydų maldos pradedamos senovine malda iš Pakartoto Įstatymo knygos: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Įst 6, 4–7). Kartojame: Įdiek juos savo vaikams. Šios pamatinės pareigos dėmesio centre yra kasdienis Dievo ir Izraelio sandoros patvirtinimas iš naujo. Tėvai turėtų įtraukti vaikus į savo bendruomenės santykį su Dievu. Jėzus irgi sako savo mokiniams: leiskite jiems ateiti pas mane (Mt 19, 14). Ir Pakartoto Įstatymo knyga, ir Jėzus sako: Pasirūpink, kad tavo globojami vaikai turėtų santykį su Dievu ir su Dievo tauta. Mokyk vaikus melstis ir kontempliuoti Viešpatį. Kasdien praktikuok tai namie ir nedaryk tam kliūčių. Šis pašaukimas daro katalikišką tėvystę prasmingą. Krikščionys turi vaikų ne tik giminei pratęsti ir visuomenei statydinti, bet ir tam, kad visa šeima galėtų būti ugdoma rengiant ją šventųjų bendrystei.

Šeima – „namų Bažnyčia“ „Šioje savotiškoje namų Bažnyčioje tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą“ (LG  11). Pašaukimas neatpažįstamas savaime,  – atpažinimo įgūdžių galima išmokyti, juos lavinti. Tėvo ir motinos pareiga su vaikais namie ir bažnyčioje reguliariai drauge melstis. Tėvai gali prašyti kitų padėti jiems atlikti savo pareigas, kad patys galėtų augti ir daugiau sužinoti apie maldą. Popiežius Pranciškus, jėzuitas, ne vienus metus mokytas atpažinimo meno, parodo, kaip malda ir pašaukimo suvokimas eina koja kojon: Svarbu palaikyti su Dievu kasdienį ryšį, įsiklausyti į Jį tabernakulio tyloje, įsiklausyti į save, kalbėtis su Juo, priiminėti sakramentus. Turėti tokį artimą ryšį su Dievu – tai tarsi atverti savo gyvenimo

langą, kad išgirstume Jo balsą, sakantį, ko Jis iš mūsų nori (2013 10 04). Šeimoje mokantis atpažinimo bei jį praktikuojant reikia daug kantrybės ir maldos, nuolatinio troškimo išgryninti motyvus ir atgailauti, būti kantriam pamažu puoselėjant dorybę, atverti vaizduotę Raštui ir Bažnyčios liudijimui bei suvokti savo vidinį gyvenimą. Užduotys patiems mokytis atpažinimo ir kartu tai perteikti savo vaikams reikalauja nuolankumo, atvirumo konstruktyviai kritikai ir kalbėjimosi apie tai, kaip Dievas gali veikti mūsų gyvenime. Pašaukimu grįstas požiūris į gyvenimą suponuoja pasirengimą būti atviram savo troškimams, bet svarbiausia – aukoti savo gyvenimą Dievui, būti atviram nuotykiams ir naujiems planams, kurie gali siūlytis tariant: „teesie tavo, o ne mano valia“. Jei krikščioniškosios šeimos gyvenimo tikslas yra atverti namų langus Dievo malonei kasdieniame gyvenime, tai net nuovargio ir namų chaoso sūkuryje tėvai gali likti atviri Dvasiai. Dieviškoji meilė „reikština ne tik didžiuose dalykuose, bet – ir pirmiausia – kasdienio gyvenimo smulkmenose“ (GS 38). Tokiomis silpnumo akimirkomis tėvai gali suvokti, ką apaštalas Paulius turėjo galvoje sakydamas: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Tėvystė yra būdas, kaip sumažinti pretenzijas, priversti suvokti, kad esame reikalingi pagalbos bei jėgų iš Dievo, šeimos, parapijos ir draugų. Būdas, kuriuo šeima atsiliepia į bėdą ir ligą, susirenka valgyti ir melstis, priima finansinius sprendimus bei nusistato prioritetus, sprendžia dėl laisvalaikio, taip pat tėvų profesija ar karjera, vaikų akademinis lavinimas, net įprastinis ėjimo miegoti metas – visa tai ir dar gausybė kitų kas-

dienių namų ūkio dalykų formuoja vaikų įsivaizdavimą ir akiratį. Namų rutina gali būti tos „skaidriosios vietos“, pro kurias prasiskverbia Šventosios Dvasios šviesa, o švelnumo nuostata ir krikščioniškasis svetingumas paveikia visą gyvenimą.

Gebėjimas atpažinti Popiežius Pranciškus daugelį šių idėjų išreiškia labai praktiškai: Manau, jog šiuo atžvilgiu visi galime patobulėti, tapdami geresniais Dievo žodžio klausytojais, kad turėtume mažiau savo ir daugiau Jo žodžių... Štai tėvai ir motinos, pirmutiniai [savo vaikų] auklėtojai: kaip jie gali juos auklėti, jei jų sąžinės neapšviestos Dievo žodžio? Jei mąstysena bei elgsena nesiremia Dievo žodžiu, tai kokį pavyzdį jie gali rodyti savo vaikams? Tai svarbu, nes tada motinos ir tėvai skundžiasi: ‘O, tas vaikas...’ Bet ką jūs liudijote tam vaikui? Apie ką ir kaip su juo kalbėjotės – apie Dievo žodį ar apie televizijos naujienas? Tėvai ir motinos turi kalbėti apie Dievo žodį! Štai katechetai ir visi, kurie užsiima auklėjimu: jei jų širdys nesušildytos Dievo žodžio, tai kaip jie gali sušildyti kitų – vaikų, jaunimo, suaugusiųjų – širdis? Neužtenka skaityti Šventąjį Raštą, turime klausytis Jėzaus, kuris jame kalba: būtent Jėzus kalba Rašte... Į ką esu nutaikęs savo dėmesį – į Dievą, į gausybės žodžių gausmą ar į save? (2013 10 04). „Televizijos naujienas“ galime suprasti plačiau, kaip apimančias žiniasklaidą, interneto, socialinius tinklus ir kitas populiariosios kultūros formas. Norint įsitraukti į šias kultūros formas konstruktyviai, irgi būtinas gebėjimas atpažinti. Fragmentuotoje kultūroje, kur socialinė ir žiniasklaidinė aplinka gali griauti tėvų Artuma 2015 m. rugsėjis

25


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

apskritai ir katalikų tikėjimą išpažįstančių tėvų autoritetą konkrečiai, tėvai ir vaikai turėtų apmąstyti savo šeimos buvimo būdą pasaulyje nepriklausant pasauliui (plg. Jn 15, 19 ir Rom 12, 2). Mūsų įsivaizdavimai bei ambicijos formuojami susiduriant su kultūra. Visi gero gyvenimo lūkesčius susikuriame iš įvaizdžių, filmų, muzikos ir istorijų mūsų gyvenime. Todėl tėvams, išplėstinei šeimai, krikštatėviams ir auklėtojams ten-

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Klausimai diskusijai  Ar kada meldėtės su savo vaiku? Ar su vaiku skaitėte Bibliją, aptarinėjote kokius nors kitus tikėjimo aspektus? Jei pats nesate tėvas ar motina, gal jūsų gyvenime yra vaikų, kuriems reikėtų draugo ir patarėjo?  Koks pašaukimu grįstas požiūris į gyvenimą?  Ką jums reiškia namų Bažnyčia? Kaip šeima ir parapija gali „įvykdyti Kristaus Įstatymą“, minimą Gal 6, 2? ka pareiga stebėti, kokie dalykai pasiekia vaikus, ir laiduoti, kad jų vaizduotė būtų stiprinama bei maitinama sveiku maistu, medžiaga, apsaugančia jų nekaltybę, kurstančia troškimą leistis į krikščioniškojo gyvenimo nuotykį ir žadinančia pašaukimu grįstą požiūrį į gyvenimą. Kad vaikai galėtų išmokti suvokti sakramentinę tikrovę, vaiko įprastinėje aplinkoje turėtų būti grožio ir kontempliacijos. Tėvai, vyresnie26

Artuma 2015 m. rugsėjis

ji, krikštatėviai, giminės, parapijiečiai, katechetai ir mokytojai privalo tokias vaikų nuostatas ugdyti. Jaunų žmonių ugdymas neišvengiamai apima „knygines žinias“. Bet dar svarbiau vaikus mokyti melstis ir būti jiems pavyzdžiais, rodančiais, kaip liudyti ir ko reikia siekti.

Šeima ir parapija Kad namų Bažnyčia atitiktų savo vardą, būtina sąlyga – reguliariai dalyvauti sekmadienio Mišiose išvien su visuotine Bažnyčia, kuri yra Dievo sandoros su savo tauta nešėja ir mokytoja, sandoros, kuri įgalina ir palaiko santuokinį bei šeimos gyvenimą. Benediktas  XVI pavadino parapiją „šeimų šeima“, „gebančia dalytis ne tik džiaugsmais, bet ir neišvengiamais šeimos gyvenimo pradžios sunkumais“ (2011 03 21). Parapija gali naudingai prisidėti prie sakramentų bei labai dažnai prie gailestingumo darbų kūnui praktikavimo. Vaikai turėtų matyti savo tėvų bei kitų suaugusiųjų solidarumą su vargšais ir darbus vargšų labui. Parapijos ir vyskupijos gali suteikti tokių progų. Namų Bažnyčia tarnauja parapijai, o parapija – jai. Parapija, vyskupija ir kitos katalikų institucijos yra ypač svarbios vaikams, kurie gyvena su vienu iš tėvų. Vaikai gali neturėti vieno ar abiejų tėvų dėl įvairių priežasčių – dėl mirties ir ligos, skyrybų, emigracijos, karo, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų, smurto namie, piktnaudžiavimo, politinio persekiojimo, nedarbo ar nepritekliaus sąlygoto darbo, esančio toli nuo namų. Deja, kartais vyrai ir žmonos, motinos ir tėvai išsiskiria  – dažnai dėl priežasčių, verčiančių juos užjausti. „Emocinis sukrėtimas, kurį patiria išsiskyrusių porų vaikai, staiga netekę vieno iš tėvų arba atsidūrę „naujoje“ šeimoje, kelia iššūkį vyskupams, katechetams, mokytojams ir visiems atsakingiems už jaunimą... Tai – ne jų tėvų pakeitimo, bet bendradarbiavimo su jais klausimas“ (Šeimos enchridionas, 2004, 1303–1304). Parapijos šeimoje neturi būti nė vieno vienišo, bet pirmiausia vaikų, tėvų, užkluptų netikėtų krizių, pažeidžiamų pagyvenusių žmonių ar kiekvieno, kuris kenčia. Niekas negali pakeisti parapijiečių paprasto draugavi-

mo, patarnavimo vienas kitam per visą savaitę, ir tai pratęsia sekmadieniais susiburiančią bažnytinę bendruomenę. Ar parapija šitaip atliks savo užduotį, lems pasauliečių elgesys vienas kito atžvilgiu. Dvasininkams privalu mokyti tokio požiūrio į parapijos gyvenimą bei jį ugdyti, ypač didelėse parapijose, kur gali būti juntama pagunda būti anonimiškiems. Šventasis Paulius galatus mokė: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus Įstatymą“ (Gal 6,  2). Esame sukurti vieni dėl kitų, ir gyvendami taip, tarsi tai nebūtų tiesa, gimdome liūdesį, liudijame negebėjimą vykdyti gyvybę teikiančio Kristaus Įstatymo. Svetingumas vienišiems vaikams savaime kelia klausimą dėl įvaikinimo. Jonas Paulius II, kreipdamasis į šeimų, turinčių įvaikintų vaikų, susirinkimą, pasakė: Įvaikinti vaiką yra didžiulis meilės darbas. Tai padarius, daug duodama, bet ir daug gaunama. Tai – tikras keitimasis dovanomis. Deja, šioje srityje mūsų laikais yra daug prieštaravimų. Yra gausybė vaikų, dėl tėvų mirties ar negebėjimo likusių be šeimos, bet nemažai tokių porų, kurios dažnai dėl savanaudiškų priežasčių apsisprendžia vaikų neturėti. Kitoms drąsą atima ekonominiai, socialiniai ar biurokratiniai sunkumai. Dar kitos trokšta turėti savo vaiką bet kokia kaina ir, neapsiribodamos teisėta pagalba, kokią vaisingumo srityje gali pasiūlyti medicinos mokslas, griebiasi net morališkai nepriimtinų praktikų. Moralinio įstatymo normos yra daugiau nei vien abstraktūs principai ir sergi tikrąjį žmogaus gėrį, o šiuo atveju vaiko gėrį jo tėvų interesų atžvilgiu (2000 09 05). Jonas Paulius II puoselėjo viltį, kad „krikščioniškos šeimos noriau įvaikins bei globos tėvų netekusius ar jų paliktus vaikus“ (FC 41). Jis drįso to tikėtis, nes krikščioniškąją santuoką gaivinanti meilė yra Dievo sandora, amžinai svetinga ir gyvybės sklidina meilė. Parengta pagal katechezę, skirtą pasirengti aštuntajam Pasaulio šeimų susitikimui Filadelfijoje (JAV) rugsėjo 22–27 d.; vertė „Bažnyčios žinių“ redakcija.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kai moters meilės ilgisi moteris...

*

Gintautas VAITOŠKA ir kiti. Kai žmona nėra vyrui atrama, o vyras – žmonai, patys to nepastebėdami, jie ima ieškoti paguodos santykyje su dukra ar sūnumi. Dažniausiai tėvo dėmesys krypsta į dukrą, o mamos – į sūnų, tačiau ne visada – prie dukros per daug prisirišusi gali būti ir mama, taip kompensuodama artumą, kurio nejaučia bendraudama su jos tėvu.

Amerikietė psichologė Janelle Hallman, šiuo metu žymiausia pasaulyje moterų homoseksualaus potraukio tyrėja, šiltai kalba apie merginas, besiilginčias moters, o ne vyro meilės. Jos dažnai pasižymi aukštu intelektu, aštriu teisingumo jausmu ir drauge ypatingu emociniu jautrumu, tad lengviau emociškai sužeidžiamos vaikystėje. Kas gi atsitinka? Visos tokio sužeidimo istorijos yra savitos ir turi bendrų bruožų. Vyrų potraukio tai pačiai gimčiai šaknys glūdi silpname tėvo ir sūnaus ryšyje ir pernelyg stipriame ryšyje su mama. Mergaitės vystymąsi homoseksualumo kryptimi labiausiai paskatina ryšio su mama sunkumai, kita vertus, ir per didelis artumas tėvui. Tai pastebi ir Jeanas Vanier, „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas, savo knygoje Man and woman He made them (Jis sukūrė juos vyrą ir moterį). Kita vertus, ir su tėčiu tokios mergaitės santykiai būna labai prieštaringi. Tai atsispindi toliau pasakojamoje istorijoje.

Emocinis trikampis Emilija augo šeimoje kartu su dvyne seserimi ir trejais metais vyresniu broliu. Tačiau būtent ji tapo artimiausia tėčio drauge: kartu taisydavo dviračius, paduodavo įrankius garaže, eidavo žvejoti. Atidžiau pasižiūrėjus, nesunku pamatyti, jog tėtis, kurio santykiai su mama buvo aštrūs ir skaudūs, šiame bendravime ieškojo paguodos ir atramos. Kaip rašo Jeanas Vanier, jei artumo troškimas santuokoje nėra išpildomas, tėvas rizikuoja per daug prisirišti prie dukros, o mama – prie sūnaus. Dukra labai mylėjo tėtį, tačiau pasijusdavo jam tokia artima, kad darėsi nebejauku būti mergaite. Tėtis ir vadino ją „Emiu“ – lyg ji būtų berniukas. Tėčio ji ir bijojo: jis dažnai būdavo piktas ir valdingas; apšaukdavo gavęs ne tą įrankį iš Emilijos rankų, net meškerės Emilijai nepavykdavo išlaikyti taip tiksliai ir tobulai, kaip tėtis reikalaudavo. Dar piktesnis tėtis būdavo po dažnų triukšmingų barnių su mama. Kaip pamenate iš ankstesnių ciklo skyrių, čia matome emocinio trikampio dinamiką. Ją išsamiai aprašė Šeimos sistemų psichologijos mokykloje (JAV) vyrų homoseksualumą tiriantys Irvingas Bieberis, Charlesas Socaridesas

Nesmagūs pojūčiai Emilijos tėtis, stokodamas ryšio su jos mama, dukrelę labai mylėjo. Nors neretai būdavo irzlus ir reiklus, taip pat dažnai dukrelę glostydavo ir myluodavo. Ir, regis, per daug. Kartą, jau būdama devynerių, Emilija išsigando: jai pasirodė, jog tėčio švelnumas yra ne visai tinkamas – per daug intensyvus ir, kaip jau suaugusi įvardijo, susijęs su seksualiniu susijaudinimu. Ne, jų ryšys nenužengė tokia netinkama kryptimi per toli, kaip būna vaiko tvirkinimo atvejais. Tačiau mergaitė augo išgąsdinta. Pasiguosti mamai ji negalėjo, bijodama, kad bus išbarta, išvengti tėčio dėmesio – taip pat. Ji augo, panašėdama į berniuką: mūvėjo tik kelnėmis, trumpai kirposi plaukus, slėpė savo bundantį moteriškumą. Taip buvo lengviau – būti truputį neutrum (niekatrosios) giminės. Prieraišumas tėčiui buvo sumišęs su baime, o nelabai mandagus „kūniškas“ klasės berniukų dėmesys mergaitėms jai buvo nemalonus. Lygiai taip pat yra ir kalbant apie per didelį berniuko artumą mamai. Didžiulę patirtį turintis amerikiečių psichoterapeutas Godfrey Floydas, rašydamas apie savo gyvenimą ir jaunystėje patirtą homoseksualų potraukį, įvardija, jog tai išgyveno ne vienas šitaip besivystantis berniukas. Godfrey buvo toks artimas mamai, jog jausti gimtišką potraukį mergaitėms jam atrodė lygiai taip nepriimtina, kaip jausti jį mamai ar seseriai. Kaip pamename, jau Sigmundas Freudas buvo pastebėjęs šį homoseksualaus potraukio formavimosi aspektą. Per arti mamos augantis berniukas gali „nenorėti“ užaugti vyriškas, per arti tėvo esanti mergaitė – moteriška.

* Straipsnių ciklas „Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė“ (XV)

Artuma 2015 m. rugsėjis

27


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vyro baimė ir moters ilgesys Per didelį tėvo artumą patyrusiai Emilijai vaikinai siejosi su dominavimo, asmenybės užgožimo patirtimi. Kita vertus, jos santykiai su mama vaikystėje buvo gana atokūs. Tėčiui pasirinkus dukrą „sąjungininke“ ir „užuovėja“ nuo žmonos, mama, galbūt pati to nepastebėdama, Emilijai buvo kritiškesnė, negu jos seseriai ar broliui. Emilija augo ir pykdama, ir ilgėdamasi mamos. Įžengdama į jaunystę, Emilija pradėjo aiškiai suprasti, kad moteriškas švelnumas, gražūs ir jaukūs santykiai tarp merginų ją traukia labiau, nei įtemptas ir bauginantis bendravimas su vaikinais. Be to, būdama berniukiškos išvaizdos, ji labai žavėjosi tomis mergaitėmis, kurios, jos manymu, atitiko grožio etaloną. Vieną tokią ji ir įsimylėjo būdama šešiolikos. Jos meilė šiai draugei kilo iš menkai patirto mamos švelnumo, supratimo ir intymumo ilgesio. Panašiai kaip viena Janellės Hallman konsultuojamų merginų, Emilija jautė, jog tėtis jos moteriškumą pavertė tarytum pavojingu dalyku, o mamos žvilgsnyje ji nematė savęs, kaip mergaitės, įvertinimo ir palaikymo. Jau minėjome, kad Emilija turėjo dvynę seserį. Dvynės nebuvo monozigotinės, t. y. atrodė kaip paprastos seserys. Galbūt kažkoks Emilijos temperamento ypatumas, specifinė, dar Alfredo Adlerio aprašyta „šeimos konsteliacija“, kai broliai ir seserys būna nevienodai „arti“ tėvo ar mamos, nulėmė, kad būtent Emilija tapo tėčio „guodėja“ ir tartum sūnumi, o su mama jos santykiai buvo atokūs. Emilija augo giliai liūdėdama, nedrąsi ir linkusi izoliuotis.

Janellės Hallman patirtis Savo knygoje The Heart of Female Same-Sex Attraction (Moters potraukio tai pačiai gimčiai širdis) psichoterapeutė reziumuoja turtingą ilgametę savo draugystės su gilius sielos sužeidimus patyrusiomis moterimis patirtį. Ne terapijos „neutralia“ ir „moksline“ prasme, tačiau būtent draugystės ir meilės, kuri jos darbe ir yra svarbiausias gydymo veiksnys. Hallman moters sielos pažinimas nepaprastai jautrus ir spalvingas, gydymas – kuriantis saugų prisirišimą ir gilų tarpusavio supratimą, dėl to jos konsultuojamos moterys palaipsniui ima atrasti ir nepakartojamą savo vertę, ir savo tikrąjį „aš“. Emilija, kaip kalbėjome, užaugo vieniša ir liūdna. Hallman aprašo ir kitas tris homoseksualų potraukį jaučiančių moterų asmenybes. Patyrusios seksualinį išnaudo-

jimą, sunkų emocinį ar fizinį žiaurumą, mergaitės neretai užauga kieto, pikto, sarkastiško ir uždaro būdo. Emociškai jautrios ir meniškos mergaitės gali būti sužeidžiamos ne tik akimi matomų atšiaurių santykių, bet ir subtilios šeimos santykių dinamikos. Pavyzdžiui, dukrelė, užjausdama nuo depresijos ir nerimo kenčiančią mamą, imasi ją emociškai „gelbėti“ ir pati nepatiria mamos globos ir meilės tokiuose iš pirmo žvilgsnio artimuose santykiuose. Tokios mergaitės užauga itin jautrios, emocingos, linkusios gelbėti kitus, jų problemose pačios paskęsdamos... Trečiosios nuo skaudžios vaikystės santykių mikrodinamikos apsisaugo užaugdamos pragmatiško, šalto būdo ir demonstruoja pabrėžtiną pasitikėjimą savimi, padedantį bent kiek pridengti vidinį trapumą ir įsiskaudinimą. Kad ir koks būtų merginos ar moters apsigynimo nuo nerimo „profilis“, emocinių sužeidimų gydymas panašus į tą, kurio reikia vyrų potraukiui tai pačiai gimčiai gydyti. Vyras turi suprasti, kad nėra „silpnas“, moteriai svarbu atsikratyti įsitikinimo, kad ji negraži. Terapeutė, kurdama su mergina saugų prisirišimą, kurio ši nepatyrė su savo motina, sustiprina ir „išmyli“ pacientę iki to, kad toji ima jausti, jog pasitikėjimas tampa jos pačios vidine tikrove, jog ji yra puiki asmenybė ir šauni moteris. Žinoma, tokia pagalba reikalauja aukštos kvalifikacijos: terapeutė netaps pacientei motina, ji turi saugiai išlaviruoti tarp šilto, gero ryšio ir erotinių prisirišimo aspektų; mergina atkartos ir išreikš terapeutei pyktį, kuris buvo sukauptas per ilgus vaikystės ir paauglystės metus kitų žmonių atžvilgiu. Kaip rašo Josephas Nicolosi, gal dėl tokio aktyvaus, globojančio ir kartu subalansuoto santykio su pacientu trūkumo Sigmundas Freudas ir kiti ankstesnių kartų psichoanalitikai negalėjo pasigirti geresniais potraukio tai pačiai gimčiai gydymo rezultatais, nors problemos esmę jie giliai suprato. Kaip ir kalbant apie vyrų potraukį tai pačiai gimčiai, moters ilgėjimasis kitos moters draugystės yra natūralus sužeistos sielos šauksmas. Psichoterapijoje jis suvokiamas, įvertinamas ir išgyvenamas santykyje su terapeute. Vėliau, sustiprėjus pasitikėjimui savimi, erotinis aspektas pamažu nyksta ir draugystėje su kitomis moterimis. Juk traukia tik tai, ko patys savyje neturime.

Neal Lozano. IŠLAISVINTAS Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė Nealas Lozano rengia dvasines pratybas, skelbia laisvę Kristuje ir padeda žmonėms išsivaduoti iš piktųjų dvasių įtakos. Knygoje autorius išdėsto savąją išlaisvinimo tarnystės sampratą ir aptaria esminius maldos, vedančios į išlaisvinimą ir Dievo palaiminimą, principus.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

28

Artuma 2015 m. rugsėjis


Akiračiai

Fiodoras Dostojevskis: žmogaus didybė ir nuopuolis Šio žmonijos genijaus knygos pagal tiražus, vertimų ir kartojamų leidimų skaičių yra skaitomiausios po Šventojo Rašto. Jose sutelpa viskas: moralinis dugnas, iki kurio gali nugrimzti žmogus, jautri kaip kamertonas sąžinė, sielos tyrumas, nežabotos aistros, kilnumas, gėrio bei tiesos siekis ir nuolatinės pastangos ieškoti Dievo, tapti Jo vertu vaiku. Didis psichologas, antropologas, filosofas, rašytojas savo kūriniuose vaizdavo tikrovę. Kiekvienas personažas, situacija paimti iš realaus gyvenimo. Tai paties autoriaus ar konkrečių žmonių širdies virpesiai, mintys, poelgiai.

Vietoj įžangos Daugybė mokslininkų tyrinėjo ir dabar tiria Fiodoro Dostojevskio kūrybą bei jo psichologinį portretą. Apie genialųjį rusą parašyta nesuskaitomai daugiau knygų, nei sukūrė jis pats. Tai visiškai suprantama, nes niekas kitas nėra taip apnuoginęs slapčiausių žmogaus sielos ir mąstymo gelmių. Reikėjo būti tikru dvasios ir sąžinės titanu, kad ryškia šviesa apšviestų žmogaus silpnumą, nuopuolį ir tuo pat metu gebėjimą pakilti iš vidujinės duobės ir imti sekti Kristumi. Ar galima Dostojevskį vadinti religiniu rašytoju? Taip. Bet pirmiausia ir didžiu, nes jį skaito, žavisi ir... atsiverčia (ar bent jau susimąsto) indiferentai, taip pat aršūs bedieviai. Ar jis psichologas? Taip. Maža to, aukščiausios prabos. Ar Dostojevskis filosofas? Taip. Ir savaip jam nėra lygių, nes Kantą ar Buberį pajėgs skaityti ir suprasti ne kiekvienas, o Dostojevskį – beveik visi. Dostojevskio, kaip ir kitų autorių, kūriniai nėra lygiaverčiai. Antra vertus, jis nieko neparašė ir beverčio. Romanas Idiotas tobuliausias meniniu požiūriu, Broliai Karamazovai persunkti giliomis mintimis bei įžvalgomis, Demonai atskleidžia žmogaus aistras ir bando įminti jo mįslę, Nusikaltimas ir bausmė parodo sąžinės kančias ir pražūtį peržengus leistiną ribą. Bene giliausiai Fiodoro Dostojevskio kūrybą išnagrinėjo kitas garsus rusas krikščionis filosofas Nikolajus Berdiaje-

vas, paskirdamas jam per 500 puslapių. Pasak jo, vienintelė Dostojevskio tema yra žmogus ir jo likimas. „Žmogus – ne aritmetika, žmogus  – problemiška ir mįslinga būtybė. Jo prigimtis poliarinė ir antinominė (prieštaringa – V. I.) iki pat galo“, – rašo Berdiajevas. Kiekvienas mąstantis skaitytojas, sugrįžęs prie Dostojevskio kūrinių, ras juose savo portreto dalelę – tą, kurią slepiame ir gename šalin net mintis apie ją, ir tą, kuri be galo šviesi ir skaidri. Ir ims ieškoti kelio pas Dievą.

Kilmė, gyvenimo pradžia Dostojevskių giminė kildino save iš lietuvių. Tiesą sakant, iki lietuvių joje būta ir totorių. Bet visa tai – XVI amžius. Taigi, po 300 metų lietuviškų genų Fiodoro Dostojevskio šeimoje, matyt, nedaug buvo likę. Kad ir kaip būtų, Dostojevskiai – sena giminė ir kadaise jie tikrai buvo LDK bajorai. Rašytojas gimė 1821  m. lapkričio 11 d. Maskvos Marijos ligoninės vyr. gydytojo Michailo Dostojevskio šeimoje. Jis  – antrasis iš septynių vaikų. Tėvas, buvęs karo gydytojas, pasižymėjo itin rūsčiu ir reikliu būdu, bet vaikus savaip mylėjo, rūpinosi jų išsilavinimu. Šie jo paniškai bijojo, tačiau būtent dėl to griežtumo ir reiklumo gerai išmoko po kelias užsienio kalbas bei gavo puikius tolesnio mokymosi pagrindus. Motina, Marija Nečiajeva, mirė nuo tuberkulio-

Dostojevskis 1879 m.

zės būdama vos 36 metų. Fiodorui tada ėjo šešiolikti. Visi vaikai ypač šiltai prisiminė savo švelnią ir kultūringą mamą. Namuose sukosi nemažai tarnų, šeima gyveno pasiturimai, tačiau berniukas per tvorą matydavo ir ligoninėje besigydančius vargšus, jų didžiulį skurdą. Prie šių skausmingų vaizdų prisidėjo ir tironiškas tėvo elgesys. Lyg to būtų maža, po motinos mirties tėvas pradėjo smarkiai gerti. Vasaras vaikai leisdavo šeimos dvarelyje ir ten juos jaudindavo žiaurus geriančio tėvo elgesys su baudžiauninkais. Trumpai sakant, vaikystė ir paauglystė Fiodorui teko nepavydėtinos. Paauglius sūnus tėvas išsiuntė į gana brangius pensionatus pasiruošti studijoms, bet laikė juos kietai. Vaikinukai nuolat stokojo pinigų, teko net vaikščioti kiaurais batais ir gėdytis prieš draugus visiško kišenpinigių neturėjimo. Jų tėvas tam neduodavo nė skatiko. Aštuoniolikmetis Fiodoras netenka ir tėvo. Šis laukuose mirė nuo insulto. Tuo metu jaunuolis jau buvo Inžinerijos mokyklos Peterburge studentas. Ją baigė būdamas 22-ejų ir tapo inžinerijos karininku. Bet ši tarnyba jo neviliojo, tad po metų Fiodoras atsistatydino ir atsidėjo kūrybai.

Tolesni jaunystės metai Su pinigais striuka. Vienintelė rėmėja liko jo krikšto motina. Sveikata irgi neypatinga, jis dažnai be jokios aiškios priežasties alpsta. Tuo laikotarpiu išryškėja ir didelis Dostojevskio seksualumas. Artuma 2015 m. rugsėjis

29


Akiračiai

Jis lankosi pas žemiausio lygio gatvės prostitutes, leidžia laiką itin blogos reputacijos smuklėse. 1844 m. Fiodoras išverčia į rusų kalbą Honoré de Balzaco romaną Eugenija Grande, o 1845 m. išleidžia pirmąją savo knygą Vargo žmonės. Ją entuziastingai sutinka skaitytojai ir kritikai. Dostojevskis akimirksniu išgarsėja. Deja, kiti kūriniai jau ne tik nepatiko publikai, bet ir sulaukė aštrios kritikos. Bet jaunas rašytojas, nors jo naktinis gyvenimas audringas ir nešvankus, atkakliai dirba toliau. 1848 m. išeina apysaka „Baltosios naktys“. Ji vėl turi didelį pasisekimą, kaip ir po jos ėjusi romano Netočka Nezvanova pirmoji dalis.

Sūnus Fiodoras, žmona Ana ir dukra Liubovė

Nuo 1847 m. rašytojas lanko slaptus sąmokslininkų, planuojančių valstybinį perversmą, susirinkimus. Toji grupelė, sudaryta iš jaunų naivių inteligentų ir maištaujančių karininkų, buvo, švelniai tariant, nerimta ir iš anksto pasmerkta pralaimėti. 1849 m. Dostojevskį kartu su kitais grupės nariais suima ir įkalina Petropavlovsko tvirtovėje. Teisme jį itin piktai puola vienas iš generolų, nors Dostojevskio „indėlis“ grupelėje buvo menkiausias. Visus maištininkus nuteisia myriop. 1849 m. gruodžio 22 d. nuteistuosius apvelka ilgais marškiniais, užriša akis ir pastato prie sienos. Prieš juos išsirikiuoja kareivių su šautuvais eilė. Ką turėjo išgyventi Dostojevskis ir kiti nuteistieji?! Nuaidėjus karininko komandai „Taikyk!“ pasigirdo žirgo kanopų dundesys ir šauksmas: „Sustokit!“ Žygūnas paskutinę akimirką atjojo su raštu, kuriuo imperatorius suteikė malonę, atšaukdamas mirties nuosprendį. Nenuostabu, kad po neįvykusios eg30

Artuma 2015 m. rugsėjis

zekucijos kas nusižudė, kas išprotėjo... Dostojevskiui verdiktas skelbė: vietoj mirties bausmės ketveri metai katorgos, o vėliau tarnyba kariuomenėje eiliniu.

Katorga Katorgininkai etapais buvo varomi į Omską. Surakinti grandinėmis ėjo žmogžudžiai, žagintojai, tėvažudžiai, plėšikai, vagys recidyvistai. Su jais ėjo ir Dostojevskis. Tobolske jį pasitiko dekabristų žmonos, jos įdavė Naująjį Testamentą ir slapta įbruko pinigų. Katorgos siaubą vėliau rašytojas pavaizdavo Užrašuose iš mirusiųjų namų. Po ketverių košmariškų, pavojingų metų jį išsiuntė į purviną užkampio miestą Semipalatinską tarnauti eiliniu kareiviu. Teisybės dėlei pasakytina, jog kareivinės kareivinėm, bet toje imperijos skylėje Dostojevskis susirado puikių draugų tarp negausių vietinių inteligentų. Ir, ilgai nedelsdamas, įsimylėjo girtuoklio muitinės tarnautojo žmoną Mariją Isajevą. Tai buvo daili, išprususi pusiau prancūzė. Deja, labai ligota, todėl nervinga. Netrukus mirė jos visai prasigėręs vyras. 1856 m. rašytojui buvo grąžintas karininko laipsnis, mat parašė imperatorienę šlovinantį eilėraštį. O 1857 m. jis susituokė su našle Marija Isajeva. Netrukus Dostojevskį ištiko stiprus epilepsijos priepuolis. Galima suprasti jaunos žmonos neviltį: pirmas vyras alkoholikas, antrasis epileptikas, į duris beldžiasi neturtas, kamuoja nepagydoma liga, ant rankų mažas vaikas iš pirmos santuokos. Čia jau sunku būti linksma optimiste. Katorga ir kareivinės bei galutinai išryškėjusi liga buvo radikalaus posūkio laikas rašytojo gyvenime. Jis tapo autentiškai tikinčiu žmogumi, geidžiančiu sekti Kristumi. Po dvejų metų Dostojevskis, praleidęs Sibire aštuonerius su puse metų, gavo leidimą grįžti iš pradžių į Tverę, o kiek vėliau ir į Peterburgą. Tais pačiais metais pasirodė du puikūs jo kūriniai: Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai ir Dėdulės sapnas.

Vėl didmiestyje Nuo 1859 m. rašytojas apsigyvena Peterburge ir kartu su broliu leidžia

žurnalus „Vremia“, „Epocha“. Tai tampa jo pragyvenimo šaltiniu. Tiesa, nemažus honorarus gauna už Nusikaltimą ir bausmę, Užrašus iš mirusiųjų namų, Užrašus iš pogrindžio ir kt. Bet negi jų gali užtekti, jei reikia išlaikyti pamestą sunkiai sergančią žmoną su vaiku, o pats turi moterų, kurias vis įsimyli, o joms irgi reikia pinigų... Jis išvyksta su laisvo elgesio jaunute Apolinarija Suslova į užsienį ir ten įninka į pražūtingą lošimą rulete. Žmona Rusijoje be pinigų, Europoje vaikosi kreditoriai, o jis leidžia laiką ir pinigus kazino. Dostojevskis jau prasiskolinęs kam tik įmanoma. Gavęs laišką apie kritišką žmonos būklę, už skolintus pinigus grįžta į Rusiją marinti Marijos. Po kelių mėnesių ji miršta. Netrukus iškeliauja į kitą pasaulį ir labai jam artimas brolis Michailas. Žurnalas „Epocha“ užgęsta („Vremia“ uždraustas dar 1963 m.). Ir vėl bepinigė. Na, ir jaunutės moterys, įsimylėjimai... 1866 m. Dostojevskis per 21 dieną parašo romaną Lošėjas. Apie lošimą kas, kas, o jis žino gerai! Diktavo visai jaunai stenografuotojai Anai Snitkinai. Ją tuoj ir vedė. Tai buvo pats geriausias ir protingiausias jo įsimylėjimas bei poelgis. Daugiau nei 20 metų jaunesnė žmona pasirodė esanti išmintinga ir labai praktiška. Ji pagimdė keturis vaikus, du iš jų mirė vaikystėje. Duktė Liubovė pragyveno „uždirbdama“ iš to, kad buvo garsenybės duktė. Mirė užsienyje. Sūnus Fiodoras baigė du fakultetus (teisės ir gamtos mokslų), buvo gabus, bet tuščiagarbis ir labai jautrus (jį žeisdavo tai, jog visi domėdavosi juo kaip garsaus tėvo sūnumi). Po revoliucijos jį persekiojo čekistai.

Šlovės spinduliuose Po vedybų su Ana Snitkina, gavęs už knygas didelį honorarą, Dostojevskis su šeima išvyko gyventi į užsienį. Pakeliui buvo sustojęs ir Vilniuje. Kūrybingiausias jo laikotarpis buvo 1868–1881 metai. Tada parašyti Demonai, Rašytojo dienoraštis, Jaunuolis, Idiotas, užbaigti Broliai Karamazovai. Nuo 1872 iki 1878 m. Dostojevskiai gyvena Naugardo gubernijos Senosios Rusos miestelyje, o vėliau, iki pat rašytojo mirties, Peterbur-


Akiračiai

ge. Gyvenimo pabaigoje Dostojevskis buvo apgaubtas didžiulės šlovės. Juo žavėjosi visas pasaulis. Net imperatorius kviesdavo į svečius ir negailėdavo gražiausių žodžių bei pagarbos ženklų. Iki 1871 m. rašytoją kamavo pražūtinga priklausomybė nuo lošimo. Kazino buvo užstatęs net vestuvinį žiedą. Vis dėlto teigiama išmintingos žmonos Anos įtaka ir besąlygiška meilė šeimai padėjo Dostojevskiui išsivaduoti iš vergijos ruletei. Tačiau skolos liko. Jas teko mokėti iki mirties. „Uodegas“ mokėjo našlė.

Mirtis Kuo greičiau lėkė metai, tuo dažnesni darėsi epilepsijos priepuoliai. Maža to, rašytojas ėmė dusti. Sveikatos visai nebeliko. 1881 m. atvažiavo viena jo sesuo ir sukėlė skandalą dėl turto, reikalaudama, kad brolis atsisakytų seserų naudai palikimo, kurį jam skyrė krikšto motina. Labai negarbingos iš sesers pusės scenos metu Dostojevskiui iš burnos pasipylė kraujas. Po dviejų agonijos dienų, sausio 28-tą, Fiodoras Dostojevskis mirė. Nebepadėjo net garsiausi Rusijos profesoriai. Oficiali diagnozė – plaučių emfizema. Tai buvo XIX amžius. Dabar diagnozė būtų buvusi kitokia ir, galimas dalykas, rašytoją medikai būtų išgelbėję. Mirė paprašęs kunigo, visus palaiminęs ir atsisveikinęs, klausydamas Evangelijos, kurią jo pageidavimu skaitė žmona. Iškeliavo pas Viešpatį apsuptas šeimos ir artimų draugų. Buvo užsiminęs, kad norėtų būti palaidotas Peterburgo Novodevičės vienuolyno kapinėse šalia Nekrasovo. Tačiau vienuolyno vyresnioji pasakė, kad vieta kapinėse kainuoja daugiau, nei šeima turi pinigų, ir atsisakė priimti amžinam poilsiui genijaus palaikus. Kitaip galvojo daug iškilesnių kapinių šeimininkai  – Aleksandro Neviškio brolijos vienuoliai. Jie patys atėjo ir pasiūlė vietą savo Aleksandro-Nevskaja Lavra vienuolyno Tichvino kapinėse. Dostojevskį lydėjo apie 40 tūkst. žmonių. Per visą miestą žmonės ant pečių nešė karstą. Vienuoliai atliko apeigas, priklausančias tik carams. Fiodoras Dostojevskis gyveno tik 59 metus.

Šeima Apie tėvus ir pirmąją žmoną jau užsiminta. Antroji žmona – Ana Snitkina – sukūrė jam namų židinio jaukumą, pagimdė vaikus, kuriuos, kaip ir Aną, Dostojevskis beprotiškai mylėjo. Dėl antrosios žmonos įtakos jis suvaldė savo nežabotas aistras, potraukį jaunutėms moterims, išsivadavo nuo priklausomybės ruletei. Labai skausmingai išgyveno dviejų savo mažų vaikų mirtį. Augino ir rūpinosi posūniu iš pirmos santuokos Pavlu Isajevu. Apmaudu, kad šis užsirekomendavo prastai. Buvo dykaduonis, lengvabūdis, netgi pardavė patėvio archyvus, o pinigus paleido vėjais. Žmona rūpinosi literatūriniu vyro palikimu iki pat savo mirties. Išsaugojo ir jo daiktus, biblioteką, laiškus, savąjį dienoraštį, kuriame fiksavo kiekvieną 14 santuokos metų su rašytoju dieną. Ji išleido 7 savo vyro raštų rinkinius. Našle tapo būdama 35 metų. Mirė 1918 m. Jaltoje badu. Tada jai buvo 52 metai. Po pusės šimtmečio perlaidota ir dabar ilsisi šalia vyro. Levas Tolstojus sakydavo: „Jei visi rusų rašytojai turėtų tokias žmonas kaip Dostojevskis, bepigu būtų!“ Ana Dostojevskaja kantriai kentėjo dėl vyro priklausomybių, vis dažnėjančių epilepsijos priepuolių, ištvėrė sunkų jo būdą. Ir visą gyvenimą mylėjo jį.

Būdo bruožai Dostojevskis nieko nedarydavo „pusiau“. Jo nuodėmės buvo sunkios, bet atgaila ir meilė gili. Neapykantos jame nebuvo. Supratingas ir atleidžiantis, visų gailėjo. Dosniai ir net neprotingai dalijo pinigus, kai tik jų turėdavo. Rašytojo aistrų būta didelių, bet gerumo, ypač antroje gyvenimo pusėje, beribio. Rašytojo sąžinės kančios buvo skausmingos, tačiau tikėjimas, išmintis ir žmogaus gelmių pažinimas – begaliniai. Šį rašytoją dabar vadintų darboholiku. Dirbdavo naktimis, tyloje, susikaupęs. Gyveno tarsi studentas, kuriam visada prieš egzaminą trūksta vienos nakties. Nebuvo gražus vyras. Vidutinio ūgio, rusvų plaukų, skirtingų spalvų akių. Be galo, be krašto išsiblaškęs, paskendęs savo mintyse. Nuolatos skaitydavo evangelijas.

Akylai stebėjo gyvenimą, savo paties ir kitų sielos virpesius. Žeminosi pralošdamas ir skolindamasis pinigus. Draugai jį auklėjo, ypač turtingasis Turgenevas, tačiau galiausiai pasigailėdavo ir pinigų vis vien duodavo. Taip skolos ir augo... Beveik liguistas Dostojevskio potraukis jaunoms ir gražioms moterims vėliau tapo atskirų studijų tema. Koketės jį apgaudinėdavo, mulkindavo, bet jis sekiodavo paskui, nes... būdavo įsimylėjęs! Tačiau kai atėjo tikra meilė Anai Snitkinai (tada jam buvo 45, o jai vos per 20), Dostojevskio gyvenime kitų moterų nebeliko. Viską užpildė karštai mylima žmona ir vaikai.

Užrašai Brolių Karamazovų 5 skyriui

Toks tad buvo Fiodoro Dostojevskio gyvenimas ir kūriniai. Vieni tyrinėtojai akcentavo jo santykį su Kristumi, religingumą, antri psichologines atodangas, treti požiūrį į žmogų ir jo likimą. Tačiau visi sutaria, kad Dostojevskis yra didžiausias žmogaus slėpinių tyrėjas ir atskleidėjas. Iš pirmo žvilgsnio jo knygos kai kam gali atrodyti patetiškos, situacijos ir personažai nerealūs, viskas alsuoja aistra. Ten lyg ir nėra veiksmo, įtempto siužeto. Bet paėmęs Idiotą ar Brolius Karamazovus jų nebepadėsi, kaip ir neskaitysi paskubomis. O jei netrauks skaityti ir norėsis padėti (juk esame tokie skirtingi!), tai tiesiog maldaute maldauju: perskaitykite bent skyrių apie Didįjį Inkvizitorių romane Broliai Karamazovai. Tai gali perkeisti daugelio iš mūsų mąstymą ir padėti naujai suvokti Kristų. Parengė Vanda IBIANSKA Artuma 2015 m. rugsėjis

31


Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Nesibaigianti istorija (II) Giovannino GUARESCHI Iki galo perskaitęs išsamųjį pranešimą, vyskupas pasikvietė Don Kamilį. – Taip, – tarė jam draugiškai, – dabar papasakok man visa, ką surašei ir ko nesurašei. Don Kamilis kalbėjo pusę dienos, o kai baigė, vyskupas sušuko: – Bet tai neįmanoma! Draugo Sparvos atvertimas, draugo Kartuvės atvertimas, draugo Poveržlės išlaisvinimas, neapoliečio rumuno išlaisvinimas, Mišios ir Komunija senai moteriškei iš Lenkijos, jos dukters sutuokimas, šešių vaikų pakrikštijimas, draugo iš Prahos išpažintis ir pasitaisymas, gedulinės Mišios kareivių kapuose. Ir, be to, dar aštuoniolika absoliucijų in articulo mortis. Ir, tuo dar nepatenkintas, pasidarei pirminės partinės organizacijos sekretoriumi. Visa tai per šešias dienas ir – Antikristo krašte! Ar gali visa tai būti įmanoma? – Ekscelencija, jei nepakanka mano žodžių, nuotraukų ir laiškų, aš dar galėčiau paprašyti senatoriaus Statiniaus liudijimo... – Ir dar senatoriaus liudijimas,  – aimanavo vyskupas. – Nelaimingasis kirmine, kas dabar turi tau atsitikti? Don Kamilis iš nustebimo išplėtė akis. – Bet ar tu nesupranti, sūnau, – kalbėjo senasis vyskupas, – kad taip susiklostę reikalai verčia mane siūlyti tave į prelatus? Don Kamilis atsiklaupė. – Domine, non sum dignus! (lot. „Viešpatie, nesu vertas!“), – sušuko, pakeldamas žvilgsnį į dangų. Senasis vyskupas pakraipė galvą. – Lygiai tą patį ir aš buvau savo laiku pasakęs. Bet nieko negelbėjo. Dievas tepadeda tau, sūnau...

* * * Praėjo dar mėnuo, ir Don Kamilis vis mažiau begalvojo apie neįtikėtiną nuotykį, bet vieną rytą, išeidamas iš bažnyčios, susidūrė su Liesiumi, kuris ant priekinės klebonijos sienos labai rūpestingai klijavo plakatą. Don Kamilis palaukė, kol jis baigė savo darbą ir nulipo kopėtėlėmis, o paskui pasiteiravo: – Klausyk, drauge, kaip būtų, jei aš dabar tą šviežią plakatą nuimčiau nuo sienos ir sukimščiau tau į burną? Liesius nusijuokė. – Klebone, žmogus, kuris tai pajėgtų, dar negimęs. – Bet, tarkime, jis jau yra šiame pasaulyje ir šią akimirką stovi prieš tave. 32

Artuma 2015 m. rugsėjis

Don Kamilis jau buvo pagriebęs Liesių už apykaklės. – Tada, klebone, – prisipažino Liesius, – padėtis būtų visai kitoniška. Don Kamilio balsas darėsi griežtesnis. – Ar aš kada klijavau plakatus ant Liaudies namų? – paklausė jis grūmodamas. – Kodėl jūs tomis savo politinėmis nesąmonėmis tepliojate mano namą? – Tai jokios politinės nesąmonės, klebone,  – aiškino Liesius.  – Plakate skelbiamas nepartinis, kultūrinis renginys. Nepaleisdamas iš rankų Liesiaus, Don Kamilis žvilgterėjo viršun ir pamatė, kad ateinantį vakarą ką tik iš kelionės po Sovietų Sąjungą grįžęs senatorius Džiuzepė Statinius pasakos savo įspūdžius ir atsakinės į klausytojų klausimus. Don Kamilis atleido kumštį. – Tai visai kitas reikalas, – pripažino. – Tu teisus, tai kultūrinis renginys be politinio atspalvio. Kur galima gauti bilietus? – Įėjimas laisvas kiekvienam, – pareiškė Liesius, lygindamasis švarką ir šonkaulius. – Ir kiekvienas gali kelti klausimų. – Ir aš? – Ir vyskupas, ir visa kurija, – atsakė Liesius, atsargiai traukdamasis į šalį, – nes visų pirma mes siekiame praplėsti dvasininkijos akiračius. Liesius jau buvo nebepasiekiamas ranka, tačiau ir Don Kamilio galvoje jau sukosi kitos mintys. Jis paliko stovintį Liesių ir nuėjo į kleboniją. Po pusvalandžio Peponio žmonai mažas berniukas įteikė laiškelį: „Mielas drauge senatoriau, kadangi rytoj įvyksiantis kultūrinis pasirengimas mane nepaprastai sudomino, aš pasistengsiu į jį atvykti. Tik viena noriu iš anksto paklausti: kodėl tu nori užsitraukti nemalonumų? Bičiuliškai tave sveikindamas – draugas Klastūnas.“ Tą pačią naktį Peponis turėjo staiga išvykti į Romą, ir kitą rytą Liesius vėl buvo priverstas su kopėtėlėmis keliauti per miestelį ir skersai plakato klijuoti juostą, kurioje buvo atspausdinta: „Dėl nelauktų paskaitininko įsipareigojimų renginys atidedamas. Tiksli data bus paskelbta vėliau.“ Ir šį kartą nulipęs nuo kopėtėlių Liesius išvydo priešais stovintį kleboną. – Gaila, – prabilo Don Kamilis. – Dabar dvasininkai vėl kurį laiką turės klaidžioti viduramžiškose tamsybėse. Kas žino, kaip ilgai!


Atokvėpio valandai

Liesius pasiėmė kopėtėles ir, pasijutęs nebepasiekiamas, sušuko: – Nesirūpink, klebone! Kai ateis diena, mes dar šauniai pašviesime dvasininkų galvas! Tiksli kultūrinio renginio data niekada nebuvo paskelbta. Lietus pasirūpino, kad plakatai nukristų nuo sienų. Netrukus apie tai jau niekas ir nebekalbėjo.

* * *

Praėjus šešiems mėnesiams, Don Kamilis, neturėdamas su kuo išsikalbėti apie tą nuotykį, net pats pradėjo abejoti, ar jis iš viso kada nors buvo įvykęs. Greičiausiai tai buvęs tik sapnas. Tačiau vieną rytą, jam tvarkant kambaryje senus popierius, varpininkas pranešė apie atvykusį nepažįstamąjį, kuris nori su juo pasikalbėti. Don Kamilis liepė pakviesti, ir prieš jį atsirado Jonelis Gemzius. Klebono vos neištiko smūgis, iš karto jis negalėjo pratarti nė žodžio. – Bet kaip tu sužinojai mano adresą? – pagaliau sumikčiojo. – Aš jį išgręžiau iš draugo Statiniaus smegenų,  – atsakė Gemzius. – Aš suprantu,  – sumurmėjo Don Kamilis, nors iš tikrųjų nieko nesuprato. – Ir kodėl tu manęs ieškojai? Draugas Gemzius vis dar tebebuvo senas išpuikėlis, tai aiškiai rodė jo veiksmai, kaip jis užsidegė cigaretę ir atsisėdo į pintą krėslą šalia židinio. Bet tokios tuštybės Don Kamilio nedomino nuo to meto, kai jis draugės Nadios Petrovnos akyse pamatė ašaras. – Kvaili reikalai, drauge... klebone! – pareiškė Gemzius. – Tai apie merginą, žinote... – Ar jai kas atsitiko? – Ji prieš du mėnesius atvyko į Romą, lydėdama sovietų moterų delegaciją. Ji nupjovė šaką, ant kurios sėdėjo, ir liko gulėti ant Romos grindinio. – O tu? – Būdamas aktyvus komunistas ir pirminės partinės organizacijos pirmininkas, aš, žinoma, negalėjau draugauti su mergina, kuri išdavė tėvynę ir partiją. – Na ir? – Na ir! Mečiau partiją ir vedžiau merginą, – pareiškė Gemzius, nusviesdamas cigaretės nuorūką į židinį. – Ir tai, kaip sakai, buvo kvailas reikalas? – Ne tai,  – atsakė Gemzius.  – Bet jau esame visą mėnesį vedę, ir ji man neduoda ramybės, kol mes ir bažnytiškai... Don Kamilis atsiduso, lyg akmenį nuo širdies nurisdamas. – Na, jei nieko blogesnio! – Tamstai, aišku, nieko blogo. Bet man, klebone! Vos tik išgirstu kalbant apie ilgaskvernį, man susuka vidurius. Mielai juos visus iškarčiau! Ne, man tai nėra joks malonumas. – Suprantu tave, drauge, – kalbėjo Don Kamilis. – Kiekvienas turi laisvę nekęsti dvasininkų. Bet aš nesuprantu, kodėl taip nusiteikęs atėjai pas mane? – Nes aš sau pasakiau: jeigu jau man reikia turėti reikalą su ilgaskverniu, tai jau geriau surasti tokį su nagais ir ragais.

Pagaliau ir tamsta esi eks partietis, kaip ir aš. Ir tam tikra prasme buvęs mano pirminės partinės organizacijos lyderis. – To niekas negali nuginčyti, – garbingai prisipažino Don Kamilis. Dabar Gemzius atsisuko į duris ir garsiai sušuko: – Nadia! Netrukus duryse pasirodė draugė Petrovna, puolė prie Don Kamilio, norėdama pabučiuoti jam ranką. Gemzius paniekinamai susiraukė. – Bjauru! – sumurmėjo jis. – Tik kelios dienos Italijoje ir jau žino visas žaidimo taisykles, lyg čia būtų užaugusi. Jie buvo atsinešę savo dokumentus, ir sutuoktuvės galėjo būti greitai ir tyliai atliktos. Peponis, aišku, buvo liudininkas. Tačiau jis tą piliulę nurijo ne per daug karčiai – net nusišypsojo ją nurydamas. Prieš jaunajai porai išeinant, Don Kamilis pasivedė eks draugę Nadią Petrovną į šalį ir paklausė, kas iš tikrųjų atsitiko draugui Oregovui. – Liūdna istorija, – atsakė jaunoji moteris. – Kai mes nuėjome nuo denio, draugas Oregovas įsakė kapitonui visus areštuoti, o tamstai ir draugui Statiniui uždėti grandines. Jis kalbėjo apie tardymo komisijas, apie išdavimą, apie Vatikano šnipus. Jis buvo taip įniršęs, kad koneveikė patį draugą kapitoną ir jam grūmojo. Jie susimušė ir kapitonas trenkė draugą Oregovą į turėklus. Tą akimirką užėjo banga ir nusinešė draugą Oregovą. Tai tiesa, ir ją žino tik kapitonas, tamsta ir aš. Liūdna istorija...

* * *

Jaunoji pora išėjo iš klebonijos, ir Don Kamilis su Peponiu liko vieni prie židinio ugnies. Jie ilgai tylėjo, paskui Don Kamilis sušuko: – Aš turiu įrašyti, kol dar neužmiršau. Paskui išsitraukė iš kišenės garsiąją knygutę sakydamas: – Sąrašas turi būti papildytas dar dviem atvertimais ir vieneriomis sutuoktuvėmis. – Papildyk, papildyk, – niršo Peponis. – Visa tai bus įtraukta į tavo sąskaitą ir proletarinės revoliucijos dieną turėsi ją apmokėti. – Bet mažą nuolaidą man vis dėlto padarysite. Aš juk esu eks partietis. – Tikrai, – šyptelėjo Peponis. – Galėsi išsirinkti vietą, kurioje būsi pakartas. – Jau žinau tą vietą, – atsakė Don Kamilis. – Šalia tavęs, drauge... Buvo šalta žiemos diena. Iš slėnio kilo migla, skleisdama šydą ant istorijos, kuri ką tik pasibaigė ir vis dėlto jau atrodė sena kaip pasaulis. Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968 Autoriaus iliustracijos

Knygos pabaiga Artuma 2015 m. rugsėjis

33


Sveikata

Nepageidaujamas bendrininkas VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“ Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado (Pr 2, 18–20). „Išsivysčiusio“ socializmo laikais per ateizmo valandėles, formuojant tvirtą būsimų komunizmo statytojų materialistinę pasaulėžiūrą, ką tik cituota Pradžios knygos ištrauka buvo primityviai panaudota. Sukurta anekdotinė istorija, kaip gyvių parade Adomui iš užpakalio išlenda kirminas, prisistato ir gauna vardą – askaridė. Panašiai įsivaizduokime, kad pasikasęs niežtinčią galvą ir iškrapštęs utėlę Adomas iškilmingai pareiškia: Pediculus humanis capitis. Nors mums to visai nesinori, kai kurios gyvos būtybės pasirinko mus kaip būstą ir maisto šaltinį. Parazitai! Būti utėlėtam kažin kodėl gėda. Todėl einame ne pas daktarą, o pas vaistininką. Gydytojai Lietuvoje privalo ir praneša apie nustatytą utėlėtumą (pedikuliozę), apie 2  000  atvejų kasmet. Suprantama, kad statistika netiksli. Vaistininko rekomenduotas medikamentas dažniausiai padės, jei tiksliai laikysitės naudojimo instrukcijos. Galima rinktis cheminius nuodus, sukeliančius utėlėms kvėpavimo paralyžių, arba augalinių aliejų preparatus, uždusinančius vabzdžius po riebaline plėvele. Pirmieji netinka ant žaizdotos odos, alergiškiems žmonėms ir vaikams iki dvejų metų. Antrieji tinka visiems nuo trijų mėnesių amžiaus. Abiem atvejais svarbu kruopščiai specialiomis šukomis iššukuoti apmarintas utėles ir glindas. Kai kur rekomenduojama šukuoti dvi savaites kasdien po pusę valandos, suvilgius plaukus actu. Nesigydykite paslapčia vieni. Tuo pat metu, tokiu pačiu preparatu turi gydytis visi kontaktavusieji, kitaip vėl užsikrėsite. Reikia išskalbti patalynę, 34

Artuma 2015 m. rugsėjis

galvos apdangalus, šalikus, rankšluosčius virinant ar bent 60°C karščio vandenyje, mirkyti šukas, plaukų gumutes ir kitas plaukų priežiūros priemones 5 proc. acto tirpale pusę valandos. Praneškite į mokyklą, darželį ir draugų tėvams, būkite sąmoningi piliečiai, atlikite pareigą, neleiskite bendruomenėje plisti užkrečiamoms ligoms. Gėdytis nėra ko, čia kaip rotavirusas ar vėjaraupiai. Tai ne dėl apsileidimo ir dėl nešvaros. Galvos plovimas nei apsaugo, nei gydo nuo utėlių. Užsikrečiama tiesiogiai liečiantis galvomis, keičiantis galvos apdangalais, ausinėmis ir patalyne, per šukas ir kitas plaukų priežiūros priemones. Utėlės nešokinėja, neskraido, tik greitai šliaužioja. Jos neperduodamos per gyvūnus. Žmogus joms  – vienintelis „tinkamas bendrininkas“, nes maitinasi tik jo krauju. Tai sezamo sėklos dydžio (iki 3  mm) pilkšvi vabzdžiai, pamatyti juos sunku (nes labai greitos). Be žmogaus išgyvena tik 48 valandas, todėl daiktus, kurių negalima kaitinti ar kitaip dezinfekuoti, reikia trims dienoms sandariai uždaryti. Utėlė deda kiaušinėlius ant plauko netoli nuo odos, dažniausiai pakaušyje ir už ausų. Taip susidaro iki 1,5 mm maišeliai – glindos. Jos panašios į pleiskanas, bet, skirtingai nuo pastarųjų, tvirtai laikosi ant plauko, yra nenupurtomos ir nenupučiamos. Galvos odoje gali būti nukasymų dėl niežulio ir rausvų dėmelių nuo įkandimų. Įdomu, kad afroamerikiečiai dėl specifinės savo plaukų struktūros – garbanų – beveik niekad neturi utėlių.

Svarbu reguliariai apžiūrėti vaikams galvą, ką nors įtartino pastebėjus ar iššukavus – kreiptis į gydytoją. Jei pasitvirtins, kad mokykloje, darželyje, pas draugus ar parapijos stovykloje vaikas „gavo dovanų“, truputį pasijaudinkime, pasijuskime „pastatyti į vietą“, atleiskime kaltininkams ir tinkamai (pagal preparato instrukciją) gydykimės. Po gydymo leisti vaiką į kolektyvą galima tik įsitikinus, kad nepageidaujamų bendrininkų to kolektyvo galvose nėra. Išleidžiant vaiką stovyklauti ar į kitas įtartinas vietas, galima nupirkti ne gydymui, bet profilaktikai skirto ir veiksmingai nuo užsikrėtimo saugančio losjono. Mokyklinio amžiaus vaikai patys sėkmingai juo kasdien apsipurkš. Paradoksalu, bet privalome patikėti, kad parazitus ir ligas sukeliančius mikrobus Dievas sukūrė iš meilės žmogui. Nors neretai liga būna ir nuodėmės padarinys. Kartą klebonas, per pamokslą komentuodamas Evangelijos ištrauką apie raupsuotojo išgydymą, gana suprantamai paaiškino, kodėl Dievo plane ir ligoms yra vietos. Sirgdami, matydami sergančius artimuosius, kentėdami mes suvokiame savo bejėgiškumą, menkumą, kad patys vieni visko nesuvaldysime, laikinumą ir atsikratome puikybės. Liga mus „pastato į vietą“. Ligoje šaukiamės Dievo ir visų šventųjų. Slaugydami ligonius išmokstame save dovanoti, šventėjame, sveikdami – dėkojame. Bendrojo gėrio tik daugėja!


Gyvenimas kaip senas vynas

Kai kas vyrams

ir net moterims Vanda IBIANSKA Taip susiklostė, kad kelis vakarus praleidau su dviem automobilių sporto atstovais ir dviem tolimųjų reisų vairuotojais. Būdama silpnoka šoferė, visus iškvočiau. Keturių vyrų nuomonės buvo vienodos. Trumpai atpasakoju mūsų pokalbius, nes tai gali būti naudinga ar įdomu skaitytojams, juolab kad rugsėjį žadinamas ypatingas vairuotojų budrumas dėl į gatves iš atostogų sugrįžtančių vaikučių. Net ir Bažnyčia Lietuvoje šio mėnesio paskutinį sekmadienį kviečia ypač melstis už visus eismo dalyvius. Kodėl pas mus toks didelis avaringumas? Lietuvoje vairuotojai važiuoja atsargiai ir atidžiai tik tada, kai būna plikledis, lijundra, šalvena ar lyja. Tačiau jei asfaltas jiems atrodo (!) sausas, kelias tiesus, tada atsipalaiduoja ir spaudžia akceleratorių. Jeigu dar ir intensyvus eismas, spūstys, tai visiems norisi lenkti, t. y. didinti greitį. Apie mūsų jaunimą nė kalbėti nesinori. Taigi, pirmoji visų nelaimių priežastis yra greitis, greitis ir dar kartą greitis. Kitos priežastys – vairuotojo patirtis, atsakingumas bei techninė automobilio būklė. O nutrūktgalviškas elgesys kelyje? Didelis greitis pirmoji, bet, kaip minėta, ne vienintelė avarijų priežastis. Vokietijos greitkeliuose jis neribojamas, bet nelaimių ten mažiau. Net ne itin didelis, tačiau neatsakingas greitis netinkamoje vietoje sukelia didžiulį pavojų. Geras vairuotojas nesukels eismo įvykio netgi važiuodamas negalingu automobiliu, prastokomis padangomis ir esant blogam keliui. O kitas, turintis puikų automobilį ir tokias pat puikias padangas, lygiame kelyje prisišauks bėdą. Labai svarbi ir vairuotojo savijauta. Pavargus, nemigus, susinervinus vairuoti negalima. Sergant ar „po vakarykščios“ prie vairo sėsti nevalia. Dažniausiai geltonsnapis jaunimas arba kuklių intelektinių duomenų žmonės stengiasi pasirodyti kelyje. Po kurio laiko išgėrus, bet nepasigėrus galima vairuoti? Visų pirma reikia pažinti savo kūną, jo galimybes, nors tos žinios dažnai esti iliuzoriškos. Alkoholis tame pačiame organizme kiekvieną kartą išskaidomas per kitokį laiką. Štai Skandinavijoje kitą rytą po vakarėlio visi iki vieno išsitraukė alkotesterius ir pūtė. Paskui kalbėjosi: „Na ką gi, Knutui gerai, jis jau gali važiuoti. Tu, Olafai, galėsi po poros valandų, o man teks laukti dar mažiausiai šešias...“ Ten visuomenės atsakingumo ir sąmoningumo lygis yra visai kitoks.

Jeigu vakare pripūtėte 1,5 promilės, rytojaus dieną vairuoti negalima, nors alkotesteris ir rodytų 0,1 promilės ar net nulį. Sportininkai gerai žino, kad atgauti formai reikia 10–14 dienų.

Taip ilgai? Taip. Žinoma, jau praėjus dviem valandoms po tos 0,1 promilės sportininkas jaučiasi puikiai, bet faktiškai organizme alkoholio dar būna ir apie jokias rungtis, kurios visada pavojingos, negali būti nė kalbos. Lietuvoje dažnai girdima, neva išgėrus butelį alaus po valandos, pusantros jau galima vairuoti. Bet koks alkoholio kiekis veikia mūsų nuovoką, orientaciją, reakciją. Ir kas kartą kitaip. Kiekvienam reikėtų turėti alkotesterį. Pasitikrinę žinosime, ar reikia dar palaukti, ar jau galima po to alaus važiuoti. Beje, alkotesteriai nebrangūs, bet pirkti turguje ar pigių, pagamintų Kinijoje, nepatartina. Kaip alkoholis paveikia vairuotoją? Dažniausiai jis sukelia lengvą euforiją. Maždaug: „Puikiai jaučiuosi, man jūra iki kelių!“ Pats to nejausdamas, žmogus tampa neatsargus. Kiekviena 0,1 promilės mūsų pasąmonei perša įsitikinimą, jog esame puikūs vairuotojai. Sykį darėme tokį bandymą: du iš mūsų išgėrė po 50 gr brendžio, kiti buvo vertintojai. Tai vyko per šalčius, ant Kauno marių ledo. Abu vairuotojai neatsidžiaugė savimi – kaip puikiai jie valdė automobilius. Kai po kelių dienų parodėme jiems filmuotą medžiagą, vyrai susigriebė už galvų. Ir tai buvo ne kokie geltonsnapiai, bet profesionalai! O mobilieji telefonai? Tai dar viena didelio avaringumo priežastis. Kalbėjimą telefonu vairuojant galima prilyginti savižudybei. Net ir turint laisvų rankų įrangą, pokalbius reikia riboti. Jei jau būtina pakalbėti, derėtų sustoti šalikelėje ar aikštelėje. „Telefonistams“ vertėtų pažiūrėti amerikiečių filmuką, kuriame patyręs vairuotojas kalbėdamas telefonu važiuoja per kliūtis. Graudu žiūrėti... Prigąsdinote. Dėkoju.

Artuma 2015 m. rugsėjis

35


Palaimintasis Jurgi, melski už mus

Palaimintojo pagalba Šį mėnesį kviečiame susipažinti su dar vienu palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimu ir rūpestinga pagalba. Mano dukra prarado pirmą kūdikį, nes neišnešiojo. Antras jos nėštumas buvo komplikuotas, – visus devynis mėnesius gulėjo ligoninėje. Visą tą laiką meldžiausi Marijampolės bazilikoje prie palaimintojo Jurgio Matulaičio arba jam namuose. Anūkas gimė per Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmę laiku ir sveikas. Kitas nėštumas taip pat buvo sudėtingas, – dukra visą laiką praleido ligoninėje, jai grėsė persileidimas. Vėl meldžiausi palaimintajam. Antras anūkas gimė anksčiau, jo gyvybei grėsė pavojus, buvo prijungtas prie aparatų, negalėjo kvėpuoti. Jį išvežė į Kauno klinikas, vaikų reanimaciją. Dukrai po operacijų ir narkozių atsinaujino astma. Tada susisiekiau su Carito savanore ir ji suorganizavo moteris melsti kartu palaimintojo užtarimo, kad kūdikis išgyventų ir pasveiktų. Anūko ir dukros sveikata pradėjo gerėti. Šiuo metu džiaugiuosi ir dėkoju Dievui ir palaimintajam Jurgiui Matulaičiui už savo dukters sveikatą bei anūkų gyvybę ir sveikatą. Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

Sparnuotos mokytojų frazės  „Namų darbai taip vadinami ne todėl, kad juos reikia palikti namuose.“  „Praėjusį kartą taip nieko ir neišmokote, šiandien tęsime toliau.“  „Kas man atsakys? Niekas?! Čia juk lengvas klausimas! Nagi, rankas aukštyn!“  „Berniukai ir mergaitės! Primenu, kad rytoj visi turite ateiti su baltais marškinėliais ir tamsiais sijonėliais.“  „Ir galite skųstis direktoriui, ministrui ar kokiam kitam velniui!“  „Žinau, Martynai, kad sergi už „Lietuvos rytą“, bet tai dar nereiškia, kad neturi mokytis apie Žalgirio mūšį.“  „Viliau, net jei ruošiesi pragyventi iš lošimo kortomis, tau reikia išmokti skaičiuoti.“  „Aš tik vieno nesuprantu – nejaugi apžiūrinėti kažkokias kortas yra įdomiau, negu klausytis apie iešmučio virškinimo sistemą?“  „Kai iš tavęs, Jonaiti, išaugs banditas, tik niekam nesakyk, kad aš buvau tavo mokytoja.“  „Reikia šokinėti taip, kad kojų raumenys dirbtų kaip spyruoklės, o ne kaip varlės ant ledo.“  „Taigi su dinozaurais mes išsiaiškinome, ir jie išmirė. Važiuojam toliau.“ 36

Artuma 2015 m. rugsėjis

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei mus:

„Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen. Malda kanonizacijai priartinti

Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe,

kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...

* * *

Pirmąją mokslo metų dieną mokytoja klausia Petriuko: – Ar gerai praleidai atostogas? – Aišku. Bet ne taip, kad išsyk pulčiau apie jas rašyti...

* * *

Mokytojas klausia vaikų: – Koks veiksmažodžio laikas: aš tvarkausi, jis, ji tvarkosi? Petriukas kelią ranką: – Prieššventinis...

* * *

Tikybos pamoka. Mokytoja vaikų klausia: – Kas nori keliauti į rojų? Visi pakelia rankas, o Petriukas atsistoja ir sako: – Man mama liepė grįžt namo po pamokų.

* * *

Tėvas stebisi: – Ir kaip tau galėjo sulūžti smuikas? – Labai paprastai, – atsako sūnus, – aš grojau, grojau... Ir staiga jis iškrito pro langą.


Kviečiame

TRAKŲ DIEVO MOTINOS – LIETUVOS GLOBĖJOS ATLAIDAI (Trakinės) 2015 m. rugsėjo 1–8 d. LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

Rugsėjo 6 d., sekmadienis PAGRINDINĖ ATLAIDŲ DIENA 10 val. šv. Mišios (lenkų k.) 12 val. šv. Mišios (lietuvių k.) 13 val. Spalvotųjų šypsenų šventė

KIEKVIENĄ DIENĄ Šv. Mišios 10 ir 17 val. – lenkų kalba 12 ir 18 val. – lietuvių kalba Rugsėjo 6 ir 8 d. vakarinių Mišių nebus Kitos pamaldos Švč. M. Marijos valandų malda – prieš rytines šv. Mišias Švč. M. Marijos litanija bei malda į Trakų Dievo Motiną – po rytinių šv. Mišių Rožinio malda – prieš vakarines šv. Mišias

Rugsėjo 8 d., antradienis Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmė 10 val. šv. Mišios (lenkų k.) 11 val. akatistas 12 val. šv. Mišios (lietuvių k.)

Krikščionybės pagrindai spalio 5 d.–gruodžio 21 d., pirmadieniais, 18 val. Bažnyčios istorija. Naujieji ir naujausieji laikai spalio 6 d.–gruodžio 22 d., antradieniais, 18 val.

Išsamesnė informacija www.trakubaznycia.lt

Tikėjimas ir šiandiena. Seminaras spalio 1 d.–gruodžio 17 d., ketvirtadieniais, 18 val.

2015 m. rugsėjo 4–8 d. Rugsėjo 4 d., penktadienį, melsimės už ligonius Šv. Mišios 12 ir 17 val. Rugsėjo 5 d., šeštadienį, melsimės už šeimas Šv. Mišios 12 ir 17 val.

Kursai nemokami Daugiau informacijos ir privaloma registracija internete www.lkma.lt (iki rugsėjo 30 d.)

Rugsėjo 6 d., sekmadienį, melsimės už aukotojus, rėmėjus ir geradarius Šv. Mišios 10 ir 12 val.

Telefonas pasiteirauti: 8 683 39 868

Rugsėjo 7 d., pirmadienį, atlaidų pabaiga Švč. Sakramento adoracija nuo 17 val.

Paskaitos vyks Pilies g. 8 (LKMA), Vilniuje

Rugsėjo 8 d., antradienį, Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai Šv. Mišios 12 val.

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 9 (308) / 2015

remia kai kurias „Artumos“ skilčių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Veidu į vaiką“, „Jaunimo iššūkis“, „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“, „Akiračiai“ publikacijas

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Šventasis Raštas. Giesmių giesmė spalio 7, 14, 21, 28 d., trečiadieniais, 18 val. Šventasis Raštas. Apreiškimas Jonui lapkričio 4 d.–gruodžio 16 d., trečiadieniais, 18 val.

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMO ATLAIDAI LABANORE (Labanorinės)

Artuma

LKMA MAŽOJI AKADEMIJA kviečia į krikščionybės studijas 2015–2016 m.

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 203472, Tiražas 10 100 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel.: (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303 www.artuma.lt redakcija@artuma.lt mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja


ŠILUVOS ATLAIDAI

švenčiant Pašvęstojo gyvenimo mеtus

2015 m. rugsėjo 7–15 d. Rugsėjo 6 d., sekmadienis ATLAIDŲ IŠVAKARĖS

PAMALDŲ TVARKA ATLAIDŲ METU

Rugsėjo 7 d., pirmadienis JONO PAULIAUS II DIENA POLICIJOS, VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS IR PRIEŠGAISRINĖS GELBĖJIMO TARNYBOS DARBUOTOJŲ DIENA Rugsėjo 8 d., antradienis, Švč. Mergelės Marijos Gimimas, Šilinės LIETUVOS KARIUOMENĖS DIENA Rugsėjo 9 d., trečiadienis KUNIGŲ DIENA Rugsėjo 10 d., ketvirtadienis KATALIKIŠKŲ BENDRUOMENIŲ DIENA Rugsėjo 11 d., penktadienis LIGONIŲ, SLAUGYTOJŲ IR MEDICINOS DARBUOTOJŲ DIENA Rugsėjo 12 d., šeštadienis JAUNIMO IR GYVENANČIŲ NE LIETUVOJE TAUTIEČIŲ DIENA Rugsėjo 13 d., sekmadienis ŠEIMŲ DIENA – PAGRINDINĖ IŠKILMĖ Rugsėjo 14 d., pirmadienis, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas POLITIKŲ, ŠVIETIMO IR KULTŪROS DARBUOTOJŲ DIENA

ŠV. MIŠIOS 8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje 10 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje 12 val. Švč. Mergelės Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje 16 val. Apsireiškimo koplyčioje 18 val. aikštėje ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS 8–19 val. Bazilikoje ir Apsireiškimo koplyčioje KRYŽIAUS KELIO APMĄSTYMAS 9.30 val. piligrimystėje nuo Šiluvos šilo iki Apsireiškimo koplyčios MARIJOS VALANDOS 9.30 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 11–21 val. Bazilikos Ligonių Sveikatos koplyčioje KATECHEZĖS 11.45 ir 17.45 val. aikštėje GAILESTINGUMO VAINIKĖLIS 15 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje ROŽINIO MALDA 11.15 val. aikštėje 14 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje 17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką

Rugsėjo 15 d., antradienis, Švč. Mergelė Marija Sopulingoji VIENUOLIŲ DIENA

Išsamesnė informacija www.siluva.lt www.kaunoarkivyskupija.lt

Artuma

Rugsėjo „ “ bando suprasti – kas tie palaiminti tyraširdžiai, kurie regės Dievą? Kada išsipildys šis palaiminimas bei pažadas? Nejau tik po mirties?! O kai nulipę nuo klausyklos laiptelio nors trumpam pasijaučiame tyri, ar neregime Dievo? Ar širdies tyrumas susijęs su kūno skaistumu?

ISSN 1392-382X

Artuma

Tepadės „ “ suprasti, kaip arti iš tiesų yra širdį nuplaunantis, t. y. pyktį, apgaulę, veidmainystę naikinantis ir sykiu gyvybę grąžinantis Viešpats, kad Jį regėtume!

Profile for Artuma

Artuma  

2015 m. rugsėjis / 9

Artuma  

2015 m. rugsėjis / 9

Profile for artuma
Advertisement