__MAIN_TEXT__

Page 1

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. gegužė

5


Iš šv. Grigaliaus Narekiečio (951–1003?) „Sielvartingų giedojimų knygos“ (94 skyrius)

Žodis Dievui iš širdies gilumos Dieve amžinas, galingas ir labdaringas,

Šviesos Sukūrėjau, tamsos Sutvėrėjau, Gyvenime mirtyje, Šviesa tamsybėje, Tikinčiųjų viltie, abejojančių gailestingume, Kuris visagalinčia išmintim Nakties šešėlį paverti į skaistų rytą; Neužgesinamoji aušra, nenusileidžianti saule, Ne nakties galioj užtemdyt šlovę Tavo galybės, Kuriai meldžias, ant kelių klūpėdamos, Visos būtybės dangaus, žemės ir požemio karalystės. Girdi belaisvių aimanas, pažemintųjų maldas, Išklausai prašymus, Mano Dieve, mano Valdove, Mano gyvenime, mano užuovėja, Mano viltie, mano lūkesti, Jėzau Kristau, Dieve visų, Esi šventas, besiilsintis šventųjų širdyse, Skausmingųjų paguoda, nusidėjusių išpirka; Tu, kurs viską iš anksto žinai, dar net neįvykus, Suteik man galingą savo dešinės prieglobą Ir išgelbėk mane nuo nakties baimės, šėtono klastybių, Idant sielos lūpom, savo karštu alsavimu Nuolatos bučiuodamas Tavo šventojo vardo Atminimą, saugiau būčiau su tais, Kurie Tavęs šaukiasi.

Kryžiaus ženklu – Tavuoju žymeniu,

Kurį savo dievišku krauju nudažei, mus atjauninai, Kuriuo ta pačia sūnystės palaima pakrikštijai, Išgražinai pagal atvaizdą savo, – Tebūnie suniekintas prakeiktasis, Suardytos jo pinklės, sunaikintos pasalos, Tebūnie nugalėti puolikai, sutrypti aštrūs ginklai, Tebūnie atstumta tamsa, išsklaidyti miglynai, išvėtytas ūkas, Teapglobs Tavo delnas, teapkrikštys Tava dešinioji; Iš tikrųjų esi prakilnus, gailestingas, Tegul Tavo tarnaičiai aukština Tavąjį vardą, Tau su Tėvu ir Tavo Dvasia Šventa garbė, ir per amžius Tau karaliavimas amžinas. Amen. Vertė Sigitas Geda


Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli bičiuliai,

Liturgijos katechezės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pateptieji

2

Kronika

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Sąžinė ir teisumas

3

Bažnyčios pulsas

4

In memoriam Algirdas PATACKAS Kita Lietuva

6 7

Antanas GAILIUS Teisybės troškulys

8

Didelės ir mažos kryžkelės

Pasipriešinimas atleidimu

9

Antanas SAULAITIS SJ Pranašai Biblijoje ir tarp mūsų

11

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Alkstantys ir trokštantys teisumo

12

Dievas nori duoti daugiau

13

Vytautė MACIUKAITĖ Kad būtume pasotinti

15

Andrius NAVICKAS Socialinis teisingumas...

16

Tiesa yra gerai...

18

Didelių troškimų mergaitės

19

Milita ŽIČKUTĖ Pažvelgti į ten, kur nedrįstame

20

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Lytinis ugdymas ir Biblija

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Gintautas VAITOŠKA Pasveikti negalima?

22

Užduotis mylėti

24

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Arba teisus, arba laimingas?

27

Akiračiai

Renata ŽIŪKAITĖ Kiko ir jo Kelias

28

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Priešpaskutinė banga (I)

30

Sveikata

Aurelijus VERYGA Juos galėjom išsaugoti...

33

Grąžinti sveikatą ligoniams

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Pirmasis gegužės sekmadienis

„Artuma“ į nūdienos lietuviško pavasario šviesą bando iškelti ketvirtąjį Kalno palaiminimą: Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti (Mt 5, 6). Lyg ir savaime aišku, kad siekti teisumo – gražu ir teisinga; bet kam tada Jėzus šitai iškelia į ypatingąjį palaiminimų rangą? Juk visi trokštame tiesos, teisybės, teisingumo... tačiau kodėl vieni dėl to visą gyvenimą pasiruošę kovoti, kiti iš to šaiposi, kiti – pasipelno, o dar kiti – savo gyvybe už tai susimoka?.. Ir visa tai vyksta šiandien, žydint alyvoms, ne tik prieš du tūkstančius metų alyvų daržely... Antai prieš šimtmetį armėnų tauta patyrė protu nesuvokiamą genocidą – pusantro milijono seniausios pasaulyje krikščionių valstybės vaikų ir senelių, vyrų ir moterų išžudyta vien dėl to, kad jie buvo armėnai-krikščionys... Prieš tūkstantį metų Armėnijoje gyveno ir neapsakomo grožio giesmėmis-maldomis Dievą šlovindamas žmones gydė toks Grigalius Narekietis (čia pat, viršelio p. 2, galite rasti bent lašelį to); per Atvelykį popiežius Pranciškus paskelbė jį visos Bažnyčios mokytoju. Tądien kreipęsis į armėnų tikinčiuosius, jis bylojo ir mums: Ir šiandien gyvename „dalimis“ vykstančio trečiojo pasaulinio karo laiku; kasdien girdime apie neapsakomus nusikaltimus, kruvinas skerdynes ir griovimo beprotystę. Ir šiandien daugybė brolių bei seserų šaukiasi pagalbos, persekiojami dėl jų tikėjimo į Kristų ar etninės priklausomybės. Jie nukirsdinami, nukryžiuojami, sudeginami, išvejami iš savo žemės. Ir šiandien stebime genocidą, nulemtą visuotinio abejingumo, kuris atspindi savo brolį nužudžiusio Kaino žodžius: kas man rūpi? Ar aš esu savo brolio sargas? <...> Pirmuoju XX amžiaus genocidu vadinama tragedija smogė jūsų, armėnų, tautai, pirmajai krikščioniškai tautai, kaip ir sirams katalikams ir ortodoksams, asirams, chaldėjams ir graikams. Buvo nužudyti vyskupai, kunigai, vienuoliai, moterys, vyrai, seneliai, vaikai ir bejėgiai ligoniai. Kitas dvi tragedijas įvykdė nacizmas ir stalinizmas. Vėliau masinės žudynės surengtos Kambodžoje ir Ruandoje, Burundyje ir Bosnijoje. Atrodo, kad žmonija negali nustoti liejus nekaltą kraują. Atrodo, kad po Antrojo pasaulinio karo gimęs optimizmas tirpsta. Atrodo, kad žmonijos šeima atsisako pasimokyti iš savo klaidų, nulemtų smurto įstatymo, ir toliau yra tokių, kurie nori sunaikinti panašius į save, su tyliu bendrininkavimu tų, kurie lieka žiūrovais. Ir šiandien armėnai tebesiekia, regis, elementaraus teisingumo – kad tiesiog būtų įvardyta tai, kas įvyko. Per šimtmetį jie jau šiek tiek pasistūmėjo, bet dar nemažai pasaulio galingųjų tebediskutuoja – ar tikrai?.. Ir šiandien Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijoje ir kitur krikščionys žudomi tik dėl to, kad yra pakrikštyti vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios; tie, kurie spėja išsprukti – paskęsta Viduržemio jūroje, perpildytuose laiveliuose, nepasiekę Europos rojaus krantų. Kiek milijonų jų turės būti paskersti ar nuskęsti, kad pasaulio galingieji atkreiptų į tai dėmesį? O kiek – kad imtųsi tai įvardyti? O kiek dar, kad tai sustabdytų? O ką, Viešpatie, galime padaryti mes, šiandien, dabar?.. Vos prieš porą dienų vienas Nigerijos vyskupas prisipažino, kad dar praėjusį rudenį, besimelsdamas už savo žūstančias aveles, apturėjo viziją – pats Jėzus sustiprino jį, įduodamas kardą, kuris jo rankose virto rožančiumi... Gegužė, žydi sodai, kvepia alyvos... Melsk už mus Dievą, sveika, Marija! Darius Chmieliauskas

35

Viršelyje – Etiopijos krikščionių, koptų, kunigo rankos ir kryžius. AFP/Scanpix nuotrauka

Artuma 2015 m. gegužė

1


Liturgijos katechezės

PATEPTIEJI

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Vienoje televizijos laidoje po sekmadienio Mišių išeinančių iš bažnyčių tikinčiųjų klausė, kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių. Atsakymas dažniausiai buvo: „Niekuo.“ Čia turbūt ir yra didžiausia krikščionių tragedija, kad jie niekuo nesiskiria nuo nekrikščionių. Šįkart leiskite skirti laiko apmąstyti mūsų patepimams. Taip, patepimams aliejais. Viduržemio regione, kur auga alyvmedžiai (beje, lietuvių tapytuose Jėzaus alyvų sode paveiksluose dominuoja violetinė alyvų spalva, nes mūsų menininkai pažino vien alyvas, lot. Syringa, ne alyvmedžius, lot. Olea), jau nuo seno aliejus naudojamas maistui, stiprinimuisi ir gydymuisi. Todėl jis laikomas didele Dievo dovana. Jau Bažnyčios tėvas Ipolitas (III a.) mini, kad tikintieji atnešdavo aliejaus liturgijos metu ir jis būdavo kunigų palaiminamas, o paskui naudojamas tepti susirgusiems artimiesiems. Šiandien Bažnyčioje naudojami trijų rūšių aliejai, paruošiami Didįjį ketvirtadienį, katedrose susirinkus aplink savo vyskupą kunigams ir tikintiesiems. Šiuos tris aliejus naudoja vyskupas pats asmeniškai ar per kunigus sakramentų metu. Visoms trims aliejų rūšims turi būti naudojamas alyvuogių aliejus. Pirmiausia, ypatingu metu, užbaigiant svarbiausią – Eucharistijos – maldą, yra palaiminamas aliejus, naudojamas Ligonių patepimo sakramentui. Gaila, kad šiandien daug sunkiai sergančių ligonių atidėlioja šio sakramento priėmimą, dalis iš nežinojimo, o dauguma – iš baimės greit numirti. Aliejus maitina, stiprina ir gydo. Apie mirtį nekalbama, vien apie gyvenimą. Bažnyčia šiuo patepimu tarsi apkabina malda sergantį savo narį ir sako – tu ne vienas, mes visi su tavimi šiomis tavo išbandymo valandomis. Būk panašus į Kristų ant kryžiaus. Ne keik, o palaimink. Mes meldžiame, kad tu sustiprėtum ir greitai sugrįžtum prie 2

Artuma 2015 m. gegužė

savo darbų. Mano profesorius sakydavo, kad Ligonių patepimas gydo ir fiziškai, tik kad tuo netiki net kunigai... Ligonių patepimu pasistiprinti reikia sunkiai susirgus ar ruošiantis sunkiai operacijai. Pakviečiamas savo parapijos kunigas ar ligoninės kapelionas. Didžiojo ketvirtadienio ryto liturgijos pabaigoje laiminamas katechumenų aliejus, dar vadintas ir egzorcizmo – maldavimo  – aliejumi. Jis naudojamas ruošiantis krikštijimui. Patepimo šiuo aliejumi simbolika geriausiai matoma prisiminus sporto pasaulį ir konkrečiai – imtynininkus. Jų kūnai ištepami aliejumi pabrėžiant jų grožį, stiprumą ir sveikatą. Šitaip krikščioniui meldžiama ne vien kūno, bet ypač dvasios gražumo, stiprybės ir sveikumo. Kaip aliejumi išteptas imtynininkas gali lengviau išsprūsti iš priešininko, taip meldžiama, kad krikščionis galėtų išsivaduoti iš didžiojo priešo – šėtono – gniaužtų. Sakoma, yra trys gundytojai: pasaulis, kūnas ir šėtonas. Tik su pastaruoju negalima tartis, reikia sprukti nuo jo (jis juk – melo tėvas). Galiausiai paruošiamas garbingiausias aliejus  – šventoji Krizma  – aliejaus ir kvepalų (balzamo) mišinys. Į šį kvapnųjį aliejų vyskupas iškvepia, o paskui, apsuptas savo kunigų, atlieka iškilmingą

maldą. Šiuo aliejumi patepamos mūsų kaktos vos pakrikštijus, paskui per Sutvirtinimą; kai kurie krikščionys vyrai įšventinami kunigais – tepamos jų rankos, iš kunigų tarpo išrinktam vyskupui tepama galva. Juo tepami dedikuojami nauji altoriai ir bažnyčios sienos (keturi ar dvylika kryželių, prie kurių žvakės, skelbia apie šį patepimą). Šis aliejus vadinamas Krizmos – Patepimo aliejumi. Iš čia ir mūsų vardas – krikščionis. Juk mesijas (hebrajiškai), christos (graikiškai) reiškia pateptasis. O aš – alter Christus – kitas Kristus šiandien pasaulyje. Nuo nekrikščionių mes skiriamės daug kuo! Ir ne vien mąstymu, mentalitetu, požiūriais, viltimis, kuriuos perkeičia tikėjimas Jėzumi Kristumi. Ir savo sakramentinėmis patirtimis. Juk būti krikščioniu – tai būti sakramentiniu žmogumi. O tai – apeigos, aktai, vyksmai, darbai. Tai patirtys. Ne vien dvasinės, bet tikrai fizinės patirtys. Mes juk – Kristaus, krikščionys, pateptieji. Kaip galime sakyti, kad niekuo nesiskiriame nuo nekrikščionių?! Dainiaus Tunkūno nuotrauka


Kronika

Gegužės liturginiai skaitiniai

1 P Šv. Juozapas Darbininkas

Pr 1, 26 – 2, 3 arba Kol 3, 14–15. 17. 23–24; Ps 90; Mt 13, 54–58 2 Š Šv. Atanazas, vysk., Bažnyčios mokytojas Apd 13, 44–52; Ps 98; Jn 14, 7–14 3 S V VELYKŲ SEKMADIENIS (I sav.) Apd 9, 26–31; Ps 22; 1 Jn 3, 18–24; Jn 15, 1–8 Motinos diena 4 P Apd 14, 5–18; Ps 115; Jn 14, 21–26 5 A Apd 14, 19–28; Ps 145; Jn 14, 27–31a 6 T Apd 15, 1–6; Ps 122; Jn 15, 1–8 7 K Apd 15, 7–21; Ps 96; Jn 15, 9–11 8 P Apd 15, 22–31; Ps 57; Jn 15, 12–17 9 Š Apd 16, 1–10; Ps 100; Jn 15, 18–21 10 S VI VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.) Apd 10, 25–26. 34–35. 44–48; Ps 98; 1 Jn 4, 7–10; Jn 15, 9–17 11 P Apd 16, 11–15; Ps 149; Jn 15, 26 – 16, 4a 12 A Šv. Nerijus ir Achilas, šv. Pankratas Apd 16, 22–34; Ps 138; Jn 16, 5–11 13 T Fatimos Švč. Mergelė Marija Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148; Jn 16, 12–15 14 K Šv. Motiejus, apaštalas Apd 1, 15–17. 20–26; Ps 113; Jn 15, 9–17 15 P Apd 18, 9–18; Ps 47; Jn 16, 20–23a 16 Š Šv. Andriejus Bobola, kunigas, kankinys Apd 18, 23–28; Ps 47; Jn 16, 23b–28 17 S KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ Apd 1, 1–11; Ps 47; Ef 1, 17–23; Mk 16, 15–20 Visuomenės komunikavimo priemonių diena 18 P Šv. Jonas I, popiežius, kankinys (III sav.) Apd 19, 1–8; Ps 68; Jn 16, 29–33 19 A Apd 20, 17–27; Ps 68; Jn 17, 1–11a 20 T Šv. Bernardinas Sienietis, kun., vienuolis Apd 20, 28–38; Ps 68; Jn 17, 11b–19 21 K Šv. Kristoforas Magaljanesas, kunigas, ir jo draugai, kankiniai Apd 22, 30; 23, 6–11; Ps 16; Jn 17, 20–26 22 P Šv. Rita Kašietė, vienuolė Apd 25, 13b–21; Ps 103; Jn 21, 15–19 23 Š Apd 28, 16–20. 30–31; Ps 11; Jn 21, 20–25 24 S ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS Apd 2, 1–11; Ps 104; 1 Kor 12, 3b–7. 12–13; Jn 20, 19–23 25 P VIII eilinė savaitė (IV sav.) Šv. Beda Garbingasis, kun., Bažnyčios mokytojas; Šv. Grigalius VII, popiežius; Šv. Marija Magdalena de Paci, mergelė Sir 17, 24–29; Ps 32; Mk 10, 17–27 26 A Šv. Pilypas Neris, kunigas Sir 35, 1–12; Ps 50; Mk 10, 28–31 27 T Šv. Augustinas Kenterberietis, vysk., vienuolis Sir 36, 1. 4–5a. 10–17; Ps 79; Mk 10, 32–45 28 K Jėzus Kristus, aukščiausiasis Kunigas Jer 31, 31–34 arba Žyd 10, 11–18; Ps 110; Mk 14, 22–25 29 P Sir 44, 1. 9–13; Ps 149; Mk 11, 11–26 30 Š Sir 51, 12cd–20; Ps 19; Mk 11, 27–33 31 S ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ Įst 4, 32–34. 39–40; Ps 33; Rom 8, 14–17; Mt 28, 16–20 Popiežiaus intencijos gegužės mėnesiui:

Bažnyčios – kad atmetę abejingumo kultūrą rūpintumės kenčiančiaisiais, ypač ligoniais ir vargšais; misijų – kad sekuliarioje aplinkoje gyvenantiems krikščionims Marijos užtarimas padėtų apsispręsti skelbti Jėzų.

Sąžinė ir teisumas Šventasis Raštas šeimoms Teisumo tema šiandieniam Štai mano išrinktasis tarnas, mano katalikui įgauna šio meto aplin- mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. kybių spalvų: gyvename valstyAš suteiksiu jam savo Dvasią, ir jis skelbs bėje, kuri pasiskelbė būsianti tautoms teisingumą. Jis nesiginčys, nešauks, „teisinė“, tačiau nenurodė, kad savųjų „teisių“ sieks iki dieviško- ir negirdės niekas gatvėse jo balso. jo teisumo, o teisumo principai Jis nenulauš palūžusios nendrės ir priklausys nuo Dievo duotos neužgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves prigimtinės tvarkos ir žmogaus į pergalę teisingumo; o jo vardas teiks viltį asmens dieviškojo pašaukimo. Neįmanoma savivalės visuo- tautoms (Mt 12, 18–21). menei išgyventi anarchijoje, taip pat rei- dėl teisingumo dar reikia vaiką nusiųsti kia klausti ir to, kur veda nuo Dievo atsi- ir išpažinties, kad Dievas atleistų. ribojusios teisinės sistemos. Dabartinėse Jei šeimoje tik tarpusavyje tarsimės sistemose „be Dievo“ jau prasilenkiama su dėl teisingumo, spręsime tik pedagogines žmogaus prigimtimi ir tradicijomis, kur- užduotis, laikraščiuose ieškosime tinkatomis per krikščionybės istoriją. mų ar leistinų bausmių, tai tarsi savo no„Mano tiesa, mano norai, mano valia, ru uždarysime vaiko sielai duris į Dievo mano teisė“ – dažnai girdime. Individu- gailestingumo lobyną. Juk vaikui reikės alistinėje visuomenėje kiekvienas siekia ne vien su teisėjais ar nuskriaustaisiais nepriklausomybės nuo kitų žmonių, sa- derėtis, bet ir prieš Dievą atsakyti už vo interesus iškeldamas aukščiau už vi- savo veiksmus. Teisingumas nepaneigia sų. Šiame kelyje yra ir tie katalikai, kurie gailestingumo, o jį papildo ir pasiekia nuiš Bažnyčios reikalauja įteisinti jų naujai teisinimo pilnatvę Dievo gailestingume. po skyrybų sudarytas civilines santuokas. Pats Jėzus prašė leisti mažutėlius pas Kai kalbame apie Bažnyčios teisinius ka- Jį. Visuomenė, kurios teisynai atveria kelią nonus, privalome atminti, jog jų paskirtis nusikaltimams prieš žmogaus gyvybę nuo yra sielų išganymas. jo pradėjimo, prieš asmens orumą ir dieBažnyčios skelbiama Naujiena neat- viškąjį pašaukimą į išganymą, tikrai negasiejama nuo teisumo gailestingojo Die- li savęs vadinti teisine, „teisia“. Pirmiausia vo akivaizdoje. Tik Kristaus kryžiaus dėl vaikų privalėtume kurti tokią teisę ir permaldavimo auka – teisiojo už nusi- teisingumą visuomenėje, kurioje suvokta dėjėlius (plg. Rom  3,  21–25)  – patvir- tiesa apie savo poelgius galėtų per sąžinę tina krikščioniškąjį supratimą, kad ne atvesti kiekvieną sielą į atsivertimą ir suvien žmogus savo pastangomis gali pa- sitikimą su dieviškuoju gailestingumu. šalinti pasaulio neteisybę, išvaduoti save Nežiūrint net pasaulinį masir kitus. Šiuo patyrimu besistiprinantys krikščionys vertingai dalyvaus kurdami tą pasiekusių sistemų galybės, teisingą visuomenę, kurioje visi gautų sąžinės teisumas Dievo akyse tai, kas būtina gyvenant pagal žmogištautoms ir kiekvienam žmogui kajam asmeniui prideramą orumą. Tik tebėra neatšauktas siekinys. dėl Dievo gailestingumo įmanoma išsiTada Jėzus padės įveikti savojo skyrusiųjų šeimų vaikams tiesti sąžinės meto painiavas, ir pasieksime tiltus į tikėjimą, viltį ir meilę. „pergalę teisingumo, o Jo varTaip auklėjant vaikus neužtenka tik das teiks viltį tautoms“. pasakyti, kiek tėvams nervų, pinigų, sveiKun. Kęstutis K. BRILIUS MIC katos „kainavo“ vaiko „nusikaltimas“, bet Artuma 2015 m. gegužė

3


Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

L'Osservatore Romano/CNA nuotrauka

Gailestingumo

veidas

Dievo Gailestingumo sekmadienio išvakarėse, balandžio 11-osios popietę, prie Šv. Petro bazilikos Šventųjų durų buvo iškilmingai paskelbta bulė Misericordiae vultus („Gailestingumo veidas“), kuria visam katalikų pasauliui popiežius Pranciškus pristato Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną prasidėsiantį neeilinį jubiliejų  – Šventuosius Gailestingumo metus. Sprendimas skelbti Jubiliejų labai pradžiugino Gailestingojo Jėzaus garbintojus. Ši ypatinga pamaldumo tradicija, tarpukario metais gimusi Vilniuje, per Balstogę, kur vėliau apsigyveno pal. kun. Mykolas Sopočka, per Krokuvos Lagevnikas, kur palaidota šv. Faustina Kovalska, pokario metais plačiai pasklido po pasaulį. Prieš 20 metų ji buvo pripažinta visos Bažnyčios mastu, Jonui Pauliui II įsteigus Dievo Gailestingumo šventę, švenčiamą kasmet Atvelykio sekmadienį. Bulės Misericordiae vultus skelbimas Atvelykio išvakarėse, Jono Pauliaus  II enciklikos Dives in misericordia („Apstus gailestingumo“) išsamios citatos bulės tekste, užuomina apie didžiąją Dievo Gailestingumo apaštalę šv. Faustiną, Pranciškaus sumanytus Šventuosius metus susieja ir su vilnietiška, vėliau Lenkijoje išpuoselėta tradicija. Vis dėlto, skaitant Pranciškaus bulę, matosi ir gerokai platesnis Dievo Gailestingumo slėpinio horizontas bei specifinė, asmeniška popiežiaus Pranciškaus prieiga. 4

Artuma 2015 m. gegužė

Vilnietiškosios Dievo Gailestingumo garbinimo tradicijos raktažodis yra „Jėzau, pasitikiu tavimi“, popiežius savo asmeninį sąlytį su Dievo Gailestingumu apibrėžė žodžiais: „Miserando atque eligendo“. Tai nuoroda į Mato atsivertimą: buvęs parsidavėlis, Romos imperijai tarnavęs mokesčių rinkėjas, susitikęs su Jėzumi, radikaliai atsiverčia ir tampa Jo mokiniu, vienos iš keturių Evangelijų autoriumi. Evangelijos pasakojime apie atsivertimą popiežiaus Pranciškaus pasirinkto raktažodžio nėra. Tie žodžiai paimti iš Bedos Garbingojo pamokslo, kurio ištrauka naudojama evangelisto Mato šventės brevijoriaus maldoje. Pamoksle sakoma, kad Jėzus meiliai pažvelgė į muitininką Matą bei „(jo) pasigailėdamas ir (jį) išsirinkdamas“ (lot. miserando atque eligendo) tarė: „Sek paskui mane.“ Šiuos žodžius Jorge Mario Bergoglio, 1992 m. paskirtas vyskupu, įrašė į savo herbą. Tas pats moto įrašytas ir į popiežiškąjį Pranciškaus herbą. Šių žodžių pasirinkimas vyskupišku šūkiu reiškia, kad Pranciškus tarsi tapatinasi su nusidėjėliu Matu. Susitikimas su Jėzaus veide spindinčiu Dievo gailestingumu, susitikimas su Gailestingumo veidu (Misericordiae vultus) žmogų radikaliai pakeičia, jam suteikia atsivertimo malonę. Beje, pats Pranciškus ne kartą yra kalbėjęs apie savo asmeninį atsivertimą ir apsisprendimą tapti kunigu. Tai įvyko jaunystėje, kai atsitiktinai užėjęs į vieną Buenos Airių bažnyčią jis atliko išpažintį.

Rytojaus dieną po Šventųjų metų bulės paskelbimo, balandžio 12-ąją, popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje aukojo Dievo Gailestingumo sekmadienio Mišias. Jose dalyvavo iš viso pasaulio atvykę armėnai katalikai su savo patriarchu, taip pat Armėnų Apaštališkosios (ortodoksų) Bažnyčios katolikosai iš Armėnijos ir Libano. Tą dieną armėnai kartu su popiežiumi minėjo „didžiojo blogio“ (arm.  Medz jeghern) šimtąsias metines. Ta pačia proga armėnų teologas šv. Grigalius Narekietis buvo paskelbtas Visuotinės Bažnyčios mokytoju. Kilus Pirmajam pasauliniam karui Osmanų imperijoje gyvenę armėnai buvo apkaltinti nelojalumu turkų valdžiai; prasidėjusios armėnų deportacijos iš šiaurinio imperijos pasienio į pietus virto masinėmis žudynėmis. Buvo nužudyta iki pusantro milijono armėnų. Nors praėjo jau 100 metų, žudynių atminimas vis dar yra skaudi armėnų tapatybės žaizda. Komplikuotas ir turkų santykis su armėnų žudynėmis. Nors jie neneigia paties fakto, tačiau kalba apie kur kas mažesnį aukų skaičių ir nesutinka, kad armėnų žudynės būtų vadinamos genocidu, tai yra sąmoningu, suplanuotu siekimu sunaikinti visą tautą. Pranciškus balandžio 12  d. Mišių metu sakė, kad armėnų tragedija prieš 100  metų buvo pirmas XX  amžiaus genocidas. Jau tą pačią dieną sulaukta Turkijos reakcijos. Nuncijui Ankaroje įteikta protesto nota. Atšauktas konsultacijoms Turkijos ambasadorius prie Šventojo Sosto. Popiežiaus pasisakymą pasmerkė ir Turkijos prezidentas. Šventasis Sostas nekomentavo protestų. Popiežius Pranciškus juk tik pasakė tai, ką ir kiti sako. Jam rūpėjo pagerbti nekaltų nužudytųjų atminimą, kalbėti apie senas žaizdas gydantį atleidimą, ir jis visai nematė reikalo diplomatiškai laviruoti tarp dviejų nacionalizmų keliamų reikalavimų. Jonas MALINAUSKAS


Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Velykų pergalė Per Velykų šventes pilnutėlėse baž Atvelykio sekmadienį duris atvėrė nyčiose žmonių širdys buvo pripildytos dar viena Gailestingumo šventovė Liegyvenimą naujai pradžiai keliančios ra- tuvoje. Kaišiadorių katedroje vyskupijos mybės ir vilties žinios: „Nenusigąskite. ordinaras vyskupas Jonas Ivanauskas pa<...> Jis prisikėlė“ (Mt 16, 6). Šią Ge- šventino koplyčią, kur gerbiamos šv. Jorąją Kristaus pergalės naujieną skelbė no Pauliaus II ir šv. Faustinos relikvijos. Velyknakčio „Aleliuja“, o jo sulaukusias savo bendruomenes ir visus geros valios Balandžio 8 d. Kaune į amžinybę pažmones Lietuvos vyskupai sveikino ve- lydėtas Didįjį Kančios penktadienį Viešlykiniais laiškais, juose ragino savo gy- paties pasišauktas Algirdas Patackas, kuvenime iš tiesų sutikti Prisikėlusįjį, iš ris ir su mūsų žurnalo skaitytojais yra Jo semtis drąsos gyvenimo kovoms, it dalijęsis savo gyvenimo idealais. „AlgirJo mokiniai  – būti liudytojais. Į gyve- das buvo karys, stovėjęs ne tik Lietuvos nimo tikrovę, kuri neretai gali būti „gąsdinanti gydytojo diagnozė, šeimos išsiskyrimas, oriai ir užtikrintai gyventi neleidžianti ekonominė situacija, vienišumas ir nežinia dėl ateities, grėsmės, kurias matome žvelgdami į tai, kas vyksta Europoje ir pasaulyje“, kviesta žvelgti su Gailestingumo koplyčia Kaišiadoryse. Kosto Radlinsko nuotrauka didesniu pasitikėjimu Dievo meile, o ir savo meilės nestokoti artimui. laisvės, bet ir dvasinių dalykų sargyboje. Ganytojai pabrėžė šventės svarbą ir šei- Toks tapo giliai tikėdamas į Dievą, būmose, namuose; Panevėžio vyskupas damas Eucharistijos bičiulių sąjūdžio Lionginas Virbalas SJ aplankė žmones, nariu ir be išlygų mylėdamas Lietuvą. kurie Velykų rytą turėjo praleisti darbo Panašių į Algirdą visais laikais būna mavietose. žuma, bet jų būna. Dievas juos siunčia tarsi pranašus, kad kitiems rodytų ke Su būsimųjų Gailestingumo metų lią“, – sakė laidotuvėms vadovavęs arkižinia jau vyko šiemetinė Dievo Gailes- vyskupas Sigitas Tamkevičius (atsisveitingumo savaitė Vilniuje, iš Europos vi- kinimui skirtą in memoriam žr. p. 6–7). durio pasidalijant ne vien Lietuvai, bet ir visam žemynui visokį teisingumą pra Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio nokstančia gailestingąja Dievo meile – ši Jėzaus Teresės vienuolyne iškilmėmis su žinia kartu su malda iš Gailestingumo apaštališkuoju nuncijumi arkivyskupu Pešventovės keliomis pasaulio kalbomis dro López Quintana minėtas šv. Jėzaus buvo transliuojama į 70 šalių. „Priim- Teresės 500 metų gimimo jubiliejus, ta kime šiandien tą malonių jūrą, kurią proga pasveikinant ir jos dvasines dukteris Jėzus mums pažadėjo per šv. Faustiną. Lietuvoje – prieš 20 metų atsikūrusias baIr nelaukime Šventųjų metų, kad pra- sąsias karmelites. Joms dėkota už ypatingą dėtume daryti gailestingumo darbus. tarnavimą malda, kuriai skirtas šis uždaras Jau nuo šiandien, atnaujinę pasitikėji- ir giliai Dievui pašvęstas gyvenimas. Su šventosios iš Avilos relikvijų pamą Jėzumi, tapkime ir mes gailestingi, kaip mūsų dangiškasis Tėvas yra gailes- gerbimu jos jubiliejus minėtas ir Šiaulių tingas“, – sakė įvairių kraštų piligrimams vyskupijos Pastoracijos centre. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, ragindamas imtis gerųjų darbų sielai ir Balandžio 17 d. Ramygaloje paminėti kūnui, kurių nuo seno moko Bažnyčia. kraštietės Dievo tarnaitės Marijos Kazi-

Kronika

mieros Kaupaitės gimimo žemei ir dangui jubiliejai. Maldoje prašyta pirmo lietuviško Šv. Kazimiero vienuolyno (Čikagoje) steigėjos, kazimieriečių misijos Lietuvoje pradininkės paskelbimo palaimintąja, menant, kaip uoliai ji puoselėjo tikėjimą ir lietuvybę šiapus ir anapus Atlanto. Balandžio 25  d. Atvirų durų diena Lietuvos vienuolijose suteikė progą šiais Pašvęstųjų metais iš arčiau pažinti seseris ir brolius, atsižadėjusius pasaulio, bet įvairiais būdais tarnaujančius jo išgelbėjimui. Įvairios kongregacijos savo namuose buvo pasirengusios priimti ekskursijas ir kiekvieną užėjusįjį; kai kur rengta speciali programa su bendra malda, konferencijomis, netgi pavasario talkomis, šitaip palengvinant dažnai nelengvą vienuolių buities kasdienybę.

Ses. Marijos Kazimieros Kaupaitės jubiliejaus minėjimas

Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje vienuolinį gyvenimą pasiūlė pažinti protų mūšyje „Vienuolijos ir vienuoliai: kas? Kur? Kada?“ Visuomenėje ir iki aukščiausių tribūnų netylant diskusijoms apie abortų, eutanazijos „pasirinkimo laisves“, gyvybės maršu per Lietuvą paskutinį balandžio sekmadienį tapo Pasaulinės gyvybės dienos paminėjimo renginiai vyskupijose: padėkos Mišios gyvybės Kūrėjui, susitikimai šeimoms, jaunimui gyvybės grožio, savęs pažinimo, meilės vaisingumo temomis, koncertai ir akcijos viešosiose erdvėse, piligriminis žygis į Pivašiūnus iš Alytaus, kur jau rengiamasi priimti šiemetines Lietuvos jaunimo dienas. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje aštuonių nominacijų 2015 metų Gyvybės apdovanojimais pagerbti labiausiai gyvybės kultūros puoselėjimui nusipelnę asmenys ir organizacijos. Dalė GUDŽINSKIENĖ Artuma 2015 m. gegužė

5


Kronika

In memoriam Algirdas Vaclovas PATACKAS (1943 09 28 – 2015 04 03) Paryčiui į Didįjį penktadienį jis peržengė ribą, skiriančią gyvenimą ir mirtį. Ribą, apie kurią mąstė, rašė, kuriai ruošėsi ne vienus metus. Velykų baltumu spindinčiose jo laidotuvių Mišiose arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ištarė: „Panašių į Algirdą visais laikais būna mažuma, bet jų būna. Dievas juos siunčia tarsi pranašus, kad kitiems rodytų kelią. Todėl neabejoju, kad Dievas ir naujajai Lietuvos kartai pašauks panašių krikščionių, koks buvo velionis Algirdas. Kas tiki į Prisikėlusįjį Kristų, tas yra ir visuomet išliks vilties ir veiksmo žmogumi, tas niekuomet tiesos ir laisvės neiškeis į lėkštę lęšienės.“ Išties daugiabriaunės Algirdo asmenybės neįmanoma aprėpti. Galima pasidalyti tik savo įžvalgomis. Pažinau jį prieš 40 metų. Šoninėje Kauno arkikatedros navoje buvo aukojamos Mišios už Mindaugą Tamonį – poetą, mąstytoją, tylųjį rezistentą, naujai atradusį tikėjimą ir viešai pareiškusį, kad nerestauruos paminklo sovietinei armijai, nes ji – okupantė (po to buvo gydymas psichiatrinėje ligoninėje ir mirtis ant geležinkelio bėgių). Tarp nuolatinių maldininkių pasirodė atletiškas, įsimintinos išvaizdos vyras. Jo akys ir veido išraiška negalėjo paslėpti, kad didžiulis virsmas vyksta jo viduje. Tik vėliau sužinojau, kad tada gimė jo pasiryžimas atsisakyti įprasto saugaus judėjimo sistemos nustatytu keliu: pavyzdingas mokinukas, universiteto studentas, doktorantas, galiausiai – solidus valdininkas. Ypatingų gabumų, aštraus proto jis jau buvo ant priešpaskutinio karjeros laiptelio. Bet... ar tai sekimas Kristumi? Po bičiulio Mindaugo žūties Algirdas intensyviai ieškojo žmonių, kurių žodžiai ir veiksmai nesiskiria. Ieškojo besigilinančių į esmę ir ja gyvenančių. Apie jį būrėsi giliai mąstantys bendraamžiai: Juozas Prapiestis, Algirdas Saudargas, Petras Kimbrys ir kiti. Jie kūrė „Pastogę“. Netrukus Algirdas susitiko su mano Tėte – Povilu Butkevičiumi – ir tapo jo draugu, bendražygiu, sykiu ir mūsų šeimos bičiuliu. Iki pat mirties. 1981 m. Algirdas priėmė lemtingą sprendimą – atsisakė karjeros ir pasirinko pogrindį. Su bendražygiais susitikinėjo su jaunimu, skaitė paskaitas privačiuo6

Artuma 2015 m. gegužė

se butuose susirinkusiam Eucharistijos bičiulių jaunimui, rašė tekstus, formuojančius autentišką, krikščionišką-lietuvišką pasaulėvoką, globojo Baltarusijos lietuvius. Viešajame gyvenime tuo metu Algirdas buvo šienpjovys, „Kauko“ restorano sargas, nes nakties tyloje netrukdomas galėdavo rašyti. Taip jis gyveno laisvo žmogaus gyvenimą okupacijoje ir ruošėsi laisvei, suvokdamas, kad ne forma, bet esmė yra lemiantis veiksnys: „Esmė esti, esmė yra amžina, amžinai žalia, forma – laikina, mirtinga. Tokia yra ir lietuviška kultūra – esõs kultūra.“ Algirdas nuolat kėlė esminį klausimą – kas atsitiko Lietuvai, kad ji nepaliaujamai traukiasi, mažėja? Nesitenkino paviršutinišku, banaliu atsakymu – ieškojo gelmės. Visi jo darbai buvo kūrybinga kelionė per istoriją ieškant Lietuvos esmės. Drąsios įžvalgos atsiskleidė jo leidiniuose „Ethos“, „Saulė ir kryžius“. Po to vykę kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus suėmimai paskatino „Lietuvos ateities“ septintojo numerio leidimą. Ir galiausiai pačiam teko sumokėti įkalinimu. Toks buvo Algirdo ėjimas ieškant neįprasto ir tikro kelio į laisvę. Matydamas tikslą, drąsiai rizikavo, pasinaudodamas kiekviena galimybe siekti Nepriklausomybės. Jis aiškiai žinojo, į ką orientuotis ir kuria kryptimi judėti. Su artimiausiais bendražygiais jis ir padiktavo tą lemtingą Sąjūdžio posūkį nuo persitvarkymo link Nepriklausomybės atkūrimo. Jis pirmasis iškėlė Trispalvę virš Karo muziejaus, jis nesileido bauginamas „nemalonumais“ ir stovėjo tvirtai ne tik Kovo 11-ąją ar Sau-

sio 13-ąją, bet ir po jų. Jis aiškiai formulavo Nepriklausomybės įtvirtinimo uždavinius, jų siekė ne tik Seime, bet visu savo gyvenimu, kurdamas tikrumu, tiesa ir dora grįstą santykį su aplinkiniais. Niekada nebuvo sausas mąstytojas. Jo gyvenime buvo daug žaidimo, įvairių spalvų, sodraus vitališkumo. Net paskutinėse ligos stadijose, ligoninėje jam nutraukus besirenkančius skysčius, Algirdas mynė dviratį, su anūke ir draugų vaikais žaidė krepšinį ar „futboliuką“. Nesugundė jo nei valdžia, nei privilegijos. Jo siekinys buvo gyvoji Dievo Dvasia. Ir sušiuolaikinta riterio garbė, gal tiksliausiai jo įvardinta atsisveikinant su bičiuliu Mindaugu: „Žinokite visi – mes tebeturime viltį gyventi ir būti savimi, kurti sau, save išreikšti, semtis galios iš savo gelmių ir ieškoti tikrosios tiesos tuo keliu, kurį mums teikia prigimtis ir Dievas!“ (LKB kronika, nr. 20). Tebūna mūsų viltimi prie Tavo kapo, Algi, pasakyti žodžiai: <...> Su brangiaisiais neatsisveikinu. Mes, gyvieji, niekad nemirsime, Mėnulveidžiai ir saulaveidžiai, Į tikėjimą tyrą pavirsime, Į tikėjimą, į tekėjimą, Į gaivaus dieviškumo srovenimą, Nes mes einame, kaip ir ėjome Ne į mirtį, o į gyvenimą. Ramunė BUTKEVIČIŪTĖJURKUVIENĖ


Greitkelis. Nenutrūkstama srove srūva automobilių srautas, trinksi, dusliai šnara padangos, švyti informaciniai skydai, punktyrinės autopilotinio vairavimo linijos, viską stebint visa matančiai greičio fiksatorių akiai. Virš šio savotiškai dinamiškai ir ritmingai pulsuojančio pragaro tvyro vos pastebimas, geriau matomas iš šalies, smogo ir smarso debesis, kurio nepajėgia išsklaidyti laukų vėjas. Bet štai į šalį suka siauras betono kelelis, paženklintas rodykle su keistoku ženklu – saulute su ornamentiniu kryžiumi, kokius kadais mokėjo nukalti mūsų protėviai. Kelelis suka į pagirį, kur betonas išnyksta. Kelią užtveria barjeras ir užrašas – l i e t u v a, kažkodėl iš mažosios raidės. Toliau tęsiasi kietai suplūktas lauko kelias, kuriame žymu ratų pėdsakai. Tačiau ratai ne automobilio – štai matyti spėriai važiuojanti vienkinkė puskarietė, traukiama eiklaus sarčio. Šalia vingiuoja pėsčiųjų ir, matyt, dviratininkų takelis, tai priartėdamas, tai nutoldamas. Vežimaitis stabteli brastoje – žirgui leidžiama atsigerti šalto, smėlėtu dugnu srūvančio vandens. Keleivis neskuba, paveiktas vandens čiurlenime ištirpusios ramybės. Žirgas geria ilgai ir gardžiai, šnarpšdamas ir šnopuodamas. Toliau kelias suka į girią, įveikia dar vieną upelį, šį kartą nedidelės hidroelektrinės pylimu, ir tada atsiveria vaizdas į gyvenvietę. Jos centre – bažnyčia, matyt, neseniai statyta, siluetu primenanti senąsias, medines, prie jos susibėga gatvelės. Namai – medžio, akmens, šiek tiek plytų ir netgi molio. Socialine lygybe čia nekvepia – vienos sodybos turtingesnės, kitos kuklesnės, vienos labiau senovinės, kitos naujesnių formų, tačiau jų įvairovė nedaro chaoso įspūdžio. Jas vienija kažkas, kas sukuria dermę, – gal stogų šlaitai, gal sakralioji aikštės aplink šventorių erdvė, o gal ir tai, kad bažnytkaimio gardas susilieja su giria ne kaip svetimkūnis. Vaizdo negadina ir ant netolimos kalvos be-

sisukantys vėjo rotoriai bei kiti „žaliosios civilizacijos“ žymženkliai. Tačiau esmingiausia šitame kraštovaizdyje yra virš jo tvyranti šimoniška ramybė. Taigi (?) – kita Lietuva, lietuva, alternatyvioji, ne priešpriešinanti savęs Lietuvos Respublikai, bet glūdinti joje kaip įsčios – taip, kaip formoje slypi esmė.

...padovanok Lietuvai viziją...

Romualdo Rakausko nuotrauka

Vido Venslovaičio nuotrauka

Kita Lietuva

* * * Šalis šita nežino prabangos Liūdnos – subręsti. (Oskaras Milašius) Tam, kam Lietuvos istorija, jos praeitis yra gyvenimo būdas, egzistencijos dalis, tam turbūt nesvetimas keistas jausmas, kad po tuo, kas vadinama Lietuvos istorija, už kunigaikščių ir jų pilių, už Žalgirio ir Liublino unijos, už metraščių ir žemėlapių, tebeslypi kita esmė, kita lietuva – iš mažosios raidės, tyli ir nebyli, tačiau amžina kaip upės sruvenimas. Išties, kas bendro tarp pagoniškosios Lietuvos žūtbūtinių mūšių dėl išlikimo ir ežerų, medgrindų labirinto apsaugotos būties sengirės ramovėje? Kas bendro tarp Adomo Mickevičiaus ambicingosios Odės jaunystei ir niekam nežinomo skurdžiaus studento Simono Daukanto? – O juk abudu mokėsi tame pačiame universitete. Kas bendro tarp Česlovo Milošo Isos slėnio dvarelio bibliotekos išauklėto paauglio ir jam svetimo lietuviško sodžiaus, kuris taip tiksliai atvaizduotas Mikalojaus Katkaus Balanos gadynėje? – O juk abudu vaizdai iš to paties etnografinio regiono... Kas bendro – dabar – tarp išponėjusio Vilniaus ir likusios bažnytkaimių Lietuvos?.. Išties, yra, buvo ir turbūt turi būti dvi Lietuvos. Nereikia jų priešpriešinti, jos abi reikalingos viena kitai. Viena yra Lietuvos valstybė, tautos namai, taip sunkiai renčiami ir niekaip neužbaigiami bei nusiaubiami. Kita, iš mažosios raidės – tai tų namų dvasia, jų estis. Ji privalo išlikti, nes tik jos dėka iškilo valstybės rū-

mas, tik jos dėka juose nėra šalta ir nyku. Tesugyvena jos. Tebūnie ES palociai ir NATO lėktuvnešiai, težaidžia – bet neprasižaidžia – naujoji bajorija, tačiau anoji, bažnytkaimių ir ramuvų lietuva, turi išlikti, nes ji yra esmės saugotoja, jos talpykla. Nežinia, kaip tai turi atrodyti, galų gale tai nėra taip svarbu, nes tai formos dalykai, tačiau ji turi esėti. Mums nekaip sekasi kurti formas – skaityk Oskaro Milašiaus citatą – jos dažnai subyra kaip smėlio pilys (kaip nepastebimai ir gėdingai išnyko LDK). Tai, kas išlieka, kas amžinai žalia – tai Lietuva, aistijà. Būdama esmės sergėtoja, toji lietuva pratęsia save, persilieja per visus karus ir praradimus, formos katastrofas, gaivindama istorinių formų šukes savo rasa, įkvėpdama vėl joms gyvybę, šitaip dažnai padarydama stebuklą – prisiminkime Adalbertą Bezzenbergerį, raginusį rinkti lietuviškus žodžius, nes greit ši kalba išnyksianti, arba Jablonskį, maniusį, kad lietuviškai romanai nebus rašomi. Forma – laikina, esà – amžina. Forma, persakant Oswaldą Spenglerį, gimsta, bręsta ir miršta, o esà persilieja ir srūva į amžinybę. P a n t a r e i – ne viskas keičiasi, kaip aiškina formos mąstytojai, bet visa srūva, liejasi. Tęstinumo garantija, bent lietuvišku atveju, ne formoje, bet esoje. Esame esõs žmonės, rasos krikštytieji. Tokie ir liksime per amžius, jeigu rasos neišdžiovins laikmečių skersvėjai ir sausra mūsų sielose. Algirdas PATACKAS Artuma 2015 m. gegužė

7


Kronika

Teisybės troškulys Antanas GAILIUS si įtvirtinti patrankomis, raketomis ir kitais panašiais argumentais. Beje, tarp kitų gražių dalykų, jis juk skelbiasi ir ginąs nuo sugedusio pasaulio tikrąją krikščionybės naujieną. O ar mes ne tą patį darome, kai vadinamosiose rezonansinėse istorijose imamės karštai palaikyti vieną, neva skriaudžiamąją pusę? Tiesa, dėkui Dievui, kad neturime galios galvas kapoti, bet šurmulio pridarome daug, o blogiausia, kad neretai ir sutrukdome savo pačių paskirtoms institucijoms surasti bent tą mažą, tačiau daugmaž patikimą tiesą, kuri mums, žmonėms, yra prieinama. Juk tų institucijų, visokiausių teismų, komisijų ir darbo grupių tam ir prisikūrėme, kad slapčiomis jaučiame ar bent numanome, jog tikrosios tiesos, teisybės ar teisumo šiame pasaulyje garantuotai nerasime. Todėl ir tikime, kad, susibūrę į pulką ir sutelkę daiktan kelias savo teisybes, pasieksime bent tai, ką vis dėlto galėsime vadinti šiokia tokia tiesa. Kitoks tikrumas, kad ir kaip norėtume, mums tiesiog nėra duotas. Beje, tas pat turėtų galioti ir mūsų tikėjimo klausimais. Juk ir sakome ne „žinau“, bet „tikiu“. Ir apaštalas mums byloja, kad dabar matome blausiai ir lyg veidrodyje, tik paskui regėsime veidas į veidą.

Rankos nukirsti gal ir neduočiau, bet iš kokio nedidelio prizo drįsčiau kirsti lažybų, kad teisybės mes alkstame ir trokštame labiau, nei pinigų, valdžios ar garbės. Jau vien todėl, kad teisybės trokšti yra gražu, o pinigų, valdžios ar garbės – nelabai. Bet ir ne tik todėl. Mat nemanau, kad dauguma atvejų, kai skelbiamės trokštą teisybės, iš tikrųjų taip tik dangstome savo tikruosius negražius troškimus.

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Teisybės, tiesos, teisumo mes turbūt iš tikrųjų trokštame labiau, nei bet ko. Kalbu ne vien apie teisingumo troškimą tais atvejais, kai susiduriame su civiline ar baudžiamąja byla. Juk iš tikrųjų tiesos ieškome nuolatos ir visur, tiesiog negalime jos neieškoti. Geriausiai tą mūsų troškimą turbūt nusako garsioji istorija apie nelemtai suvalgytą obuolį, kai Adomas su Ieva pažino tiesą, kad yra nuogi. Nuo tada ir mes žinome, kad tiesos visados ieškosime ir tikrai jos nerasime. Teisingiau, kad nerasime tos tiesos, kuria būtume tikrai 100 procentų tikri.

Žmonės, kitados pradėję Didžiąją prancūzų revoliuciją, juk irgi buvo apimti to paties tiesos, teisingumo ar teisumo troškulio. Tačiau gerai žinome, kad tasai troškulys labai greitai pavirto tiesiog kraujo troškuliu. Štai čia ir yra kebeknė. Kiekvieną kartą, kai surandame ar tik tariamės suradę tiesą, mes rūpinamės pranešti ją kitiems. O jei kiti mūsų tiesos nenori priimti, bet mes esame pakankamai stiprūs ją primesti, vis neatsispiriame žalčio gundymui būti kaip dievai ir iš tikrųjų pažinti gėrį ir blogį. Nuo čia iki kraujo troškulio jau tik menkas žingsnelis. Tą matėme ir matome ir platesniajame pasaulyje, ir savo aplinkoje. Islamo valstybė savo tiesą įrodinėja, pjaustydama netikėlių galvas prieš televizijos kameras. Visai netoli mūsų savo teisybę Rytų kaimynas stengia8

Artuma 2015 m. gegužė

Reikėtų dar pakalbėti apie tai, nuo ko pradėjau. Kaip ten su teisybės troškuliu ir su pinigų, valdžios ar garbės goduliu? Mat tie dalykai, nors ir kaip keista, vis dėlto tiesiogiai susiję. Kalbu čia apie tuos, kuriuos pavadinčiau „tiesos ieškojimo profesionalais“ ir kurie kas vakarą byloja mums iš ekranų. Galėtume visokias „Nuogas tiesas“ ar „Sąmokslo teorijas“ vadinti tiesiog žaidimu, nekalta pramogėle, jei iš tikrųjų nebūtume pasmerkti ar pašaukti tiesos ieškoti ir galutinės šiame pasaulyje nerasti. Turiu pagrindo manyti, kad tie, kurie viešumoje rengia tokius neva tiesos ieškojimo vaidinimus, kaip tik ir naudojasi mūsiškiu didžiai žmogišku tiesos alkiu, iš tikrųjų trokšdami pinigų, garbės ar valdžios. Man tai pasibjaurėtina.


Didelės ir mažos kryžkelės

Pasipriešinimas atleidimu Artimųjų Rytų krikščionys šiandien laimingiausias su šeima ir vaikais. Šiuose pasakojimuose išgirstame pirmųjų amžių aidą: Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli! Tai ryškus kontrastas rugsėjį paskelbtam IS ideologo Abu Mohamedo al-Adnani kreipimuisi į sekėjus raginant ieškoti neišpažįstančiųjų islamo ir „sutrupinti jiems galvas akmeniu ar paskersti juos peiliu, ar sutraiškyti juos mašina, ar numesti nuo skardžio, ar pasmaugti, ar nunuodyti“. Kankiniai rodo pasauliui, kad mes, krikščionys, esame žmonės, su meile stojantys prieš neapykantą. Meilė šią kovą visada laimi. Tačiau kankinystė ne tik parodo šį kontrastą, bet ir sustiprina Jėzaus sekėjus. Juk krikščionių susiskaldymas – didžiausias skandalas Bažnyčios istorijoje – plėšo Kristaus kūną ir silpnina mūsų tikėjimą. O kankinystė nepaprastai suvienija Bažnyčią. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie Egipto kankinius, kalba apie „kraujo ekumenizmą“: „Jų vieninteliai žodžiai buvo: Jėzau, padėk man! Jie nužudyti tik todėl, kad buvo krikščionys. Jų kraujas išpažįsta Kristų.“ Mūsų brolių ir seserų mirtis už savo tikėjimą primena mums, kad negalime gyventi be tikėjimo. Shenouda žiūrėjo savo nukankinto brolio Yousefo Shoukry kankinystės vaizdo įrašą, kurį džihadistai paskelbė internete siekdami įbauginti, ir sakė: „Aš mačiau, kad jis išliko stiprus savo paskutinę akimirką. Mačiau dangišką šviesą, šviečiančią mano brolio veide net po nukirsdinimo. Tai paguodė mane.“ Kankinio Mina Azizo brolis Hana taip pat matė tą įrašą: „Iki paskutinės akimirkos Jėzaus vardas buvo jų lūpose. Jie šaukėsi Dievo sakydami: Dieve, būk mums gailestingas! Visas kaimas jais didžiuojasi.“

Kai skaitau pranešimus apie smurtą prieš krikščionis Sirijoje, Irake, Egipte, Libijoje ir kitur, apie milžiniškus pabėgėlių srautus, jų vargą ir skurdą, matau nuotraukas, kuriose juodais drabužiais apsirengę džihadistai atlieka „parodomąjį“ galvos nukirsdinimą oranžiniais kombinezonais apvilktiems ir parklupdytiems krikščionims tik už tai, kad jie krikščionys, į širdį sėlina nusiminimas – nejaugi negalime to sustabdyti?.. Tačiau kai arabų krikščionių televizijoje SAT-7 girdžiu Irako bei Egipto tikinčiųjų liudijimus, kurie nuoširdžiausiu kilnumu stulbina su jais bendraujančius, pasijuntu lyg susidurčiau su pirmųjų amžių krikščionių bendruomene, kai tikintieji iš tikrųjų gyveno dėl Dangaus karalystės, o kankinių kraujas augino tikėjimą. Gal tai išties radikalaus atsivertimo metas, kai „Islamo valstybė“ (IS) per kankinių kraują užaugins Bažnyčią?.. Žurnalistas iš JAV Tomas Hoopes, kurio straipsniu čia daugiausia remiuosi, rašo: „Kaip jau buvo anksčiau, masines kankinystes, kurias matome Vidurio Rytuose, lydės žymus krikščionybės pakilimas, pakeisiantis istorijos kryptį. Kankinių kraujas visada nešė ir visada neš atsinaujinimą.“ Auštant naujajam tūkstantmečiui tai išpranašavo šventasis popiežius Jonas Paulius II: „Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia“ (Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 37). Jis taip pat priminė, kad būtent kankinių kraujas kūrė ankstyvąją Bažnyčią: „Su Konstantinu Didžiuoju susiję įvykiai nebūtų garantavę Bažnyčios išsiplėtimo pirmajame tūkstantmetyje, jei nebūtų buvę pirmųjų krikščionių kankinių pasėtos sėklos ir jų šventumo lobyno“ (ten pat). Istorija ne kartą patvirtino teologo Tertulijono (150–230) frazę: „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“

Kankinystės vaisiai Pirmiausia, kankinystė visada atskleidžia krikščionybės grožį ir siaubingus Kristaus priešų veidus. Štai kelios istorijos iš skurdaus Al Alour kaimo Egipte, kurio tuzinas vyrų išvyko uždarbiauti į Libiją ir IS kovotojų buvo pagrobti bei nukirsdinti. Žuvusįjį Hani Abdelą Messihah, 32 m. keturių vaikų tėvą, žmona prisimena kaip „švelnų ir malonų“: „Jis rūpinosi mumis, mus apkabindavo ir bučiuodavo. Malda buvo visame, ką jis sakydavo.“ Shenouda, nužudytojo 24 m. koptų krikščionio Yousefo Shoukry vyresnysis brolis, jį labai gerbia: „Jis gyveno pagal Knygą (t. y. Evangeliją). Nepamenu, kad jis būtų pasielgęs netinkamai.“ Artimieji žuvusiuosius krikščionis apibūdina šiltais žodžiais: labai malonus, drovus,

Visa Bažnyčia jais didžiuojasi Arabų krikščionių televizijos SAT-7 laidoje girdime galingą liudijimą apie krikščionių tikėjimą Vidurio Rytuose. Į laidą paskambinęs dviejų nužudytųjų koptų – 25 m. Bishoy Estafanos Kamelio ir 23 m. Samuelio Estafanos Kamelio – brolis Beshiras padėkojo IS žudikams už tai, kad jie iš egzekucijos įrašo nepašalino tų momentų, kai jo broliai garsiai išpažino savo tikėjimą: „IS davė mums daugiau, Artuma 2015 m. gegužė

9


Didelės ir mažos kryžkelės

nei troškome... Jie padėjo mums sustiprinti tikėjimą!“ Savo brolius jis vadina krikščionybės pasididžiavimu. Sekuliarųjį Vakarų pasaulį turėtų sukrėsti Beshiro liudijimas apie džiaugsmą, kad „turime tiek daug iš mūsų kaimelio žuvusių kankinio mirtimi“. Dar labiau sukrečia tikros kankinystės bei sekimo Kristumi įrodymas – atlaidumas. Paklaustas, kaip vertina Egipto oro atakas Libijoje, Beshiras kiek sutrinka, ar bus teisingai suprastas: „Nuo romėnų laikų, mes, krikščionys, buvome kankinystės taikiniai. Ir tik tai, kad Biblija kviečia mus mylėti savo priešus ir laiminti tuos, kurie mus keikia, padėjo mums ištverti tokias krizes.“ Jis žavisi savo motina, kuri, paklausta, ką darytų, jei gatvėje pamatytų IS kovotoją, dviejų savo sūnų žudiką, atsakė: „Aš melsčiau Dievą atverti jam akis ir pakviesčiau jį į namus, nes jis padėjo mums įeiti į Dievo karalystę!“ Pokalbio pabaigoje Beshiras mielai sutinka pasimelsti už savo brolių žudikus: „Brangusis Dieve, prašau atverti jiems akis, kad jie būtų išgelbėti! Išlaisvink juos iš nesupratimo ir klaidingo mokymo, kurio buvo išmokyti.“ Kitame šios televizijos reportaže apie krikščionių pabėgėlių iš Mosulo stovyklą Erbilyje, Šiaurės Irake, matome irakietį kunigą Douglą Bazi. Jis pasakoja, kaip buvo pagrobtas devynias dienas, muštas ir sužeistas, neteko visų dantų, bet kartu kalba apie laiką atleisti: „Aš turiu jiems atleisti. Ne todėl, kad tai įsakymas. Atleisdami leidžiame Dievo malonei tekėti iš kartos į kartą. Neapykanta užtrenkia duris Dievo malonei. Nesvarbu, kas nutiko man. Svarbu, kas nutiks mūsų vaikams. Jei mes neatleisime, mūsų vaikai taps naujos kartos kovotojais-monstrais.“ „Krikščionys yra Velykų žmonės, – sakė Jonas Paulius II, – net apsupti nevilties, jie gieda Aleliuja!“ Gyvas to įrodymas yra dešimtmetė Myriam iš Qaraquosh – krikščioniško miestelio Irake. Visi jie kaip stovi buvo išvyti vidury nakties, nes nesutiko priimti islamo. Pabėgėlių stovykloje Myriam pakalbinęs žurnalistas buvo apstulbintas vaiko išminties ir gailestingumo: „Dievas myli visus. Jėzus neapleis mūsų! Aš prašau Dievo jiems atleisti. Man tik liūdna, kad jie išvijo mus iš mūsų namų: kodėl jie tai padarė? Jeigu Dievas panorės, mes grįšime...“ – džiaugsmu šviečiančios Myriam akys neleidžia abejoti jos pasitikėjimo nuoširdumu. Pabaigoje ji gieda apie džiaugsmą patikėti Kristumi, apie augančią meilę savo „šlovingajam Gelbėtojui“ ir išsvajotą dieną, kai „susivienys su Mylimuoju“! Ši vaizdo žinutė tapo itin populiari. 10

Artuma 2015 m. gegužė

„Aktyviau dalykimės parama ir malda“ Taip, kreipdamasis į Visuotinę Bažnyčią, sakė Nairobio kardinolas Johnas Njue po skaudžių žudynių Kenijos universitete, kai islamo teroristai Didįjį trečiadienį nužudė 143 krikščionis studentus (musulmonų nelietė). Sesuo Martha Bertsch, vadovaujanti svečių namams Nazarete, aplanko Irako krikščionis pabėgėlių stovykloje Jordanijoje ir grįžta įkvėpta jų tikėjimo: „Prieš man iškeliaujant iš kurios nors vietos, mes visi kartu melsdavomės, netgi už „Islamo valstybę“, nes neapykanta nieko negali padėti. Vienas žmogus pasakė: ‘IS paėmė visą, ką mes turėjome, tačiau jie niekada negalės atimti mūsų tikėjimo!’“ Tarp piligrimų iš Europos, aplankiusių Nazaretą, sesuo Martha sutiko sunkią ligonę, kuri paaukojo Irako krikščionims ir paprašė jų maldos: „Perduokit jiems, kad vakariečiai vienijasi su jais kančioje, kad aukoja ne tik iš pertekliaus, bet ir iš to, kas jiems būtina, kad ne tik užjaučia, bet ir prašo jų pagalbos, nes jie ir jų tikėjimas – tai Bažnyčios lobis ir jėga. Noriu, kad jie jaustųsi vertingi, orūs; noriu ne tiek padėti, kiek prašyti jų pagalbos.“ Kardinolas iš Gvinėjos Robertas Sarah mėgsta pasakoti musulmonų legendą apie piemenaitę, kuri buvo laikoma išprotėjusia, nes jos avys taikiai sugyveno su vilkais. Paklausta ji paaiškino: „Aš pagerinau savo santykį su Dievu, o Dievas pagerino santykius tarp vilkų ir mano avių.“ Artimųjų Rytų krikščionys liudija, kad krikščionybė verta už ją sumokėti net aukščiausią kainą. Tai verčia susimąstyti: ką man reiškia Kristus ir sekimas Juo? Kaip elgiuosi, susidurdama su vadinamuoju sekuliariu ekstremizmu? Ar norėčiau numirti su Jėzaus vardu ant lūpų? Ar meldžiuosi taip, lyg nuo mano maldos karštumo priklausytų vaiko gyvybė Sirijoje? Ar gyvenu taip, lyg nuo taikos mano šeimoje priklausytų taika karo ir genocido zonose? Galbūt nesame tiek svarbūs, bet tikrai esame atsakingi už savo drungnumą. „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Ir jie dar kartą parodys pasauliui, kad meilė nugali mirtį. Parengė Banga KULIKAUSKAITĖ


Didelės ir mažos kryžkelės

Pranašai Biblijoje ir tarp mūsų Antanas SAULAITIS SJ

Per iškilmingą metinę parapijos vakarienę pagrindinis patarnautojas – klebonas. Parapijiečiai ryši kaklaraiščius, dėvi eilutes, parapijietės – sukneles ir kitą šventišką aprangą, vaikai nuprausti ir sušukuoti. Visi pasipuošę prisegtomis gėlytėmis. Klebono švarko atlapą puošia visai neišvaizdi, tarp sausų lapelių įspausta išdžiūvusi aguonos galvutė. Klebonas siuva apie stalus, nešioja patiekalus, kalbina didelius ir mažus. Tikintiesiems kiek nepatogu matyti netikusią apleisto ar apsileidusio kunigėlio puošmeną, tačiau nedrįsta prasitarti. Prie kavutės (ar arbatos)  – kalbos: „Mūsų parapija ir jos nariai linkę save nuvertinti, nėra atpažinę Dievo visų labui suteiktų dovanų. Kartais vieni į kitus žvelgiame įtariai, nepasitikėdami, nepastebime vienas kito nuostabių ištikimybės, kūrybingumo, maloningumo, gyvenimiško tikėjimo bruožų; kaip antai, ši gėlytė – atrodo sausa, raukšlėta, o pilna gyvybingų sėklų. Laikas sąmoningai perkratyti širdį, atverti galimybes dalytis, dalyvauti, tarnauti ir vienytis šioje Bažnyčios dalelėje.“ Kunigas savo pranašišką žodį vaizdingai parodė dar prieš iškeldamas vakarienės mintį. Senojo Įstatymo vienas dvylikos „mažųjų“ pranašų, Ozėjas, vedė svetimautoją Gomerą, ištikimai ją mylėjo. Kai Dievo vardu skelbė atkaklią Dievo meilę savo klystančiai, Sandoros nesilaikančiai tautai, Ozėjo šeimos tragedija akivaizdžiai atspindėjo tariamą žodį (Oz 1, 2). Labai vaizdžiai pranašas Natanas įspėjo Dovydą pasakojimu apie didžios kaimenės ūkininką ir jo skriaudžiamą vienos avelės skurdžių (2 Sam 12, 1–6). Iš kasdienių pasakymų, pvz.: „Kokį orą pranašauja?“, manytume, jog pranašas kalba apie ateitį, kas bus ar įvyks. Tačiau tiksliau būtų pranašo tarnystę suprasti kaip Dievo minties ir valios viešą aiškinimą tam tikru istorijos laikotarpiu. Dievo šauklys kviečia į atgailą, atsivertimą, esminę gyvenimo permainą. Ankstesnieji pranašai gali skambėti labai rūsčiai, vėles-

ni tremties pranašai švelnesni ir viltingesni, pabrėžiantys asmeninę atsakomybę ir išlikimo viltį. Visuomet pranašų žinioje gailestingoji Dievo galia svarbesnė, negu žemiška sėkmė ar nesėkmė, tautos ir žmogaus širdis – negu išorinės apeigos. Jaunų suaugusiųjų programėlė, skirta atrasti savo pašaukimui, vadinama „Samuelio grupe“. Pats Samuelis, kaip, pavyzdžiui, kitas didysis senovės pranašas Elijas, nerašė. Kiti autoriai atpasakoja jaunojo Samuelio patirtį, kaip jis išgirdo Dievo šaukimą (1 Sam 3, 1–21). Pranašai Amosas, Izaijas ir Jeremijas savaip atsiliepia į Dievo kvietimą. „Viešpats Dievas kalbėjo, kas atsisakys pranašauti?“,  – teigia Amosas (Am  3,  8). Izaijas girdėjo Viešpaties balsą: „‘Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?’ O aš atsiliepiau: ‘Štai aš, siųsk mane!’“ (Iz 6, 8). Jeremijas sakėsi esąs labai jaunas: „Štai aš nemoku kalbėti. Esu tik vaikas“, o Dievas: „Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu“ (plg. Jer 1, 6b. 8). Pranašas Michėjas, vienas dvylikos „mažųjų“ pranašų, girdimas Didžiojo penktadienio raudose (Mch 6, 3–4), tačiau žinomiausia yra viso Senojo Įstatymo santraukėlė: „Ko iš tavęs Viešpats reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8). Kiti vertimai sako: „Nulenk savo galvą tik Dievui, vykdyk teisingumo darbus.“ Labai

mėgstamas pranašas Ezechielis, regintis lauką sausų kaulų, kuriuos Viešpaties Dvasia atgaivins, duos naują dvasią ir naują širdį (Ez 37, 1–14), perduodantis Dievo pažadą sugrąžinti savo tautos likučius iš tremties. Ryškiausi pranašų laikai buvo nuo VIII iki VI amžiaus prieš Kristų. Jėzus savo pirmtaką Joną Krikštytoją vadina didžiausiu iš pranašų (Mt  11,  9–11). Naujojo Įstatymo laikais krikščionys pranašais, Dievo mintį ir valią skelbusiais tam tikru istoriniu laikotarpiu, vadina, pvz., šv. Pranciškų Asyžietį, kurio įtaka jaučiama Bažnyčioje ir pasaulyje iki šiandien. Sąraše būtų ir šv. Kotryna Sienietė, raginusi aukštus dvasininkus sąžiningai atlikti jiems patikėtą uždavinį. Arčiau mūsų laikų didelę religinę įtaką gyvenime ir politikoje turėjo JAV pamokslininkas Martinas Lutheris Kingas. Savo gyvenimu ir mintimis „Catholic Worker“ laikraštyje Šiaurės Amerikoje Dievo rūpestį apleistaisiais liudijo Dorothy Day, kaip ir Indijoje Motina Teresė. Pastaraisiais laikais palaimintaisiais ar šventosiomis paskelbti asmenys liudijo tiesą ir teisingumą persekiojimo metu, keičiantis visuomenei, modernaus pasaulio iššūkių sūkuryje. Kiekvienoje parapijoje ar šalyje gali pasitaikyti mažųjų ir didžiųjų, rašančių ir nerašiusių pranašų, kurių žodžiuose ir gyvenimo liudijime girdime Viešpaties kvietimą atsiversti, laiko ženkluose pastebėti Dievo Dvasios vedimą visų bendram labui, žmonių gerovei, didesnei Dievo garbei.

Artuma 2015 m. gegužė

11


Didelės ir mažos kryžkelės

Alkstantys ir trokštantys TEISUMO Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

Dora širdimi tave šlovinsiu, kai išmoksiu teisius tavo įsakus (Ps 119, 7). Ketvirtojo palaiminimo ištakos yra pirminiame šaltinyje (vad. Quelle), šis palaiminimas skelbiamas ir Evangelijoje pagal Luką: „Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti“ (Lk 6, 21a; Q 6, 21a). Vis dėlto reikšmingas skirtumas tarp Mato ir Luko „versijų“ yra alkio objektas: Lukas kalba apie fizinį, o Matas – apie teisumo alkį. Taigi kas yra teisumas ir kokie žmonės jo alksta bei trokšta? Žodis dikaiosýnē – teisumas – Evangelijoje pagal Matą pavartotas septynis kartus ir visuomet išeina iš Jėzaus lūpų (plg. Mt 3, 15; 5, 6. 10. 20; 6, 1. 33; 21, 32). Evangelijoje pagal Morkų šis terminas nevartojamas, Luko (1, 75) ir Jono (16, 8) evangelijose paminėtas po vieną kartą. Tačiau jis yra labai dažnas žodis apaštalo Pauliaus laiškuose (vien Laiške romiečiams pasakytas 33 kartus). Remiantis šv. Pauliumi, teisumas gali būti suprantamas kaip Dievo dovana, skirta žmonėms, kurie pripažįsta savo nuodėmingumą ir trokšta patikti Dievui. Pauliaus iš Tarso supratimu, teisumo alkis ir troškulys nurodo priėmimą to, ko žmogus savo pastangomis negali pasiekti. Per visą Evangeliją pagal Matą teisumo terminas reiškia moralinį tobulumą, kurį žmogus privalo pasiekti: „Jėzus jam atsakė: ‘Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui’“ (Mt  3,  15ab). Tokią pačią reikšmę teisumas turi ir kituose tekstuose: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt  5,  20bc). „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje“ (Mt 6, 1). „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Tokį patį teisumo supratimą sutinkame ir aštuntajame palaiminime: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo“ (Mt 5, 10a). Čia teisumas reiškia poelgius, kurie atitinka Jėzaus pamokymus. Šiame palaiminime teisumas minimas ne suponuojant išganingąjį Dievo veikimą, bet ak12

Artuma 2015 m. gegužė

centuojant elgesį, kuris atitinka Jėzaus Kristaus apreikštąją Dievo valią. Apibendrinant teisumo idėją, reikia pasakyti, kad tai yra vientisas dorovinis žmogaus veikimas pagal Jėzaus valią. Mato evangelijoje būdvardis „teisusis“ visada yra sietinas tik su žmogumi, o ne su Dievu. Taigi „alkti ir trokšti teisumo“ reiškia siekti krikščioniškojo tobulumo, vadinasi, gyventi pagal Dievo valią. Kalno pamokslo klausytojai yra pakviesti vykdyti teisumo. Šis raginimas įpareigoja Jėzaus žodžių adresatus visapusiškai, o ne iš dalies gyventi teisumu. Dabartinio žmogaus supratimu, teisumas yra susijęs su visuomenės teisumu, tačiau Naujajame Testamente teisumas suprantamas kaip kvietimas gyventi pagal Dievo valią. Visuomenės teisumo idėją plėtoja septintasis palaiminimas. Tie, kurie stengiasi įgyvendinti teisumą savo gyvenime, „bus pasotinti“ – gaus Dievo karalystės tikrovės garantą.

Oranta (besimeldžianti figūra). Freska iš Priscilos katakombų Romoje. III a.

„Melstis ir pasninkauti yra gera, bet geriau negu tai – išmalda ir teisumas. Truputis su teisumu yra geriau, negu perteklius su nedorumu. Geriau duoti išmaldą, negu krauti auksą, nes išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes. Kas duoda išmaldą – ilgai gyvens, bet kurie daro nuodėmes ir nedorai elgiasi – yra didžiausi savo gyvasties priešai“ (Tob 12, 8–10).


Didelės ir mažos kryžkelės

Dievas nori duoti daugiau – Kartais sunku padaryti svarbius apsisprendimus. Ar tai žmogus Dievo nesupranta, o gal Dievas ne visiems turi planą? – Vis dažniau kalbama apie viengungio pašaukimą. Toks žmogus gali tarnauti kitiems, pagelbėti savo profesija ar konkrečia tarnyste, o tai labai prasminga. Negerai apie tokius žmones kalbėti Šv. Rašto mintimis: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Toks žmogus lyg supranta, ko Dievas nori, bet nesiryžta žengti žingsnio. Galbūt gyvena saugiai, turi gerą darbą ir bijo rizikuoti, mano, kad neras kito žmogaus, kuris jį pamils, arba tinkamos vietos bendruomenėje. Vėl prisiminiau Ignaco praktinį patarimą: kai svarstai, ką pasirinkti, reikia skirti laiko pagalvoti apie tai, bet ir sprendimui reikia konkretaus laiko. Vadiname tai kairos – Dievo laiku. Jei mąstai – stoti į vienuolyną ar į kunigų seminariją, tai skirk, pvz., metus laiko pagalvoti, susidraugauk su keliais kunigais, pažiūrėk, koks jų gyvenimas, gal net kartu pagyvenk, pabūk ir vienuolyno bendruomenėje, perskaityk to vienuolyno įkūrėjo biografiją, atlik rekolekcijas ir praėjus metams daryk sprendimą. Nebijok, jei suklysi. Kai nesprendžiame, tampame vidutiniokais, kurie nieko nekeičia nei savo gyvenime, nei aplinkoje. Kai viskas stovi vietoje, nebus džiaugsmo. Geriau iš meilės daryti sprendimą ir suklysti, nei nieko nedaryti, – taip primena šv. Ignacas.

Alkti ir trokšti teisumo reiškia siekti gyventi pagal Dievo valią. Taip, graži tiesa, bet tai ir nemenkas iššūkis krikščioniui. O kaipgi toji Viešpaties valia atsiskleidžia? Ar pats turiu ją atspėti, ar Dievas man turi ją apreikšti?.. Apie tai su Jumis sutiko pasidalyti dvasių skyrimo specialistas – jėzuitas Aldonas GUDAITIS SJ. – Kaip atpažinti Dievo valią? – Kai klausiame, kokia Dievo valia mano gyvenime, nepasilikime tik prie techninio klausimo „ko Dievas iš manęs nori?“, antraip gali įvykti klaida, – ieškodami Dievo valios, norėsim savo planus prakišti. Prieš klausiant, kokia Dievo valia man, svarbu atsakyti sau: ar tikiu, kad Dievas mane myli? Ar patiriu Jo meilę? Kadangi gyvenome autoritarinėje santvarkoje, Dievo valia atrodo nemaloniai įpareigojanti: jei jau Dievas liepė, tai privalau daryti. Mums, Rytų europiečiams, geriau klausti ne „kokia Dievo valia?“, bet „koks Dievo troškimas mano gyvenime?“ Žodį valia galime pakeisti žodžiu troškimas, o Dievas visuomet trokšta žmogui dovanoti gyvenimą. Patyrus Dievo meilę, lengviau atspėti, suprasti ar priimti Jo valią. Jei nematysime Dievo kaip mylinčio Tėvo ir manysime, jog Jis baudžia, mums nepadarius to, ko Jis nori, Dievo valią atrasti bus sunku.

– Kaip žinoti, kad ne savo planus įgyvendiname, o apsisprendžiame pagal Dievo valią? – Siūlau šv. Ignaco Lojolos dvasingumo pagalbą. Per šį šventąjį Dievas duoda konkrečių malonių. Ignacas kalba apie Dievo valios pasirinkimą keliais būdais. Pvz., apaštalas Paulius, buvęs Saulius, nukrito nuo arklio ir iš- – Kaip Dievo valia atsiskleidžia pašvęstųjų, vienuogirdo žodžius: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ lių, gyvenime? – Šventosios Dvasios ženklai pašvęstųjų gyvenime da(Apd 9, 4). Dievo valia kartais labai aiški, nelieka klausimų, ir žmogus supranta, kaip koks nuo arklio nukri- bar yra tokie, kad turime nedaug pašaukimų. Bet tai netęs. Bet taip būna retai, todėl Ignacas kalba apie dvasių reiškia, kad vienuolių gyvenimas neprasmingas. Popiežius paskelbė Pašvęstųjų metus priįkvėpimus mumyse. Dievo Dvasia, mindamas, kad šis gyvenimo būkuri įkvepia pasirinkimą, visuomet Geriau iš meilės daryti das „nenurašytas“. Nors mūsų neatneš ramybę: net jei labai sunku, viduje bus ramybė, o pasirinkime sprendimą ir suklysti, daug, bet kiekvienas galime tapti raugu. Šv. Rašte sakoma, jog „trudaugiau meilės. Kartais svarstome, ar nei nieko nedaryti. putis raugo suraugina visą maišyteisingai pasirinkome; pvz., vedžiau mą“ (1 Kor 5, 6). To pakanka, kad ir gimė vaikutis, o aš galvoju: „Et... tai ne Dievo valia!“ Tuomet Ignacas patartų prašyti ma- įrūgtų visa tešla ir iškeptum duoną. Pašvęstųjų iššūkis yra lonės pamilti tą žmogų, kuris šalia. Negali sakyti: „Čia būti tuo raugu, net jei parapijoje gyvena tik vienas vienuonebuvo Dievo valia, tai paliksiu tą moterį ir vaiką.“ Net lis. Net jei vieni vienuolynai išnyksta, atsiranda naujų. Pvz., teisingai pasirinkę susiduriame su sunkumais. Juk ir Jė- Lietuvoje kontempliatyvieji moterų vienuolynai staiga tuzus pasirinko Tėvo valią, – nebuvo lengva, tačiau viduje ri daugiau pašaukimų, – tai ženklas, kad vieno Dievo gana. Jis jautė ramybę, kuri yra aiškus ženklas, kad pasirinkta Šitas pasaulis laikinas, o kontempliatyvieji vienuolynai yra ir pasauliečiams, ir veikliems vienuoliams įrodymas, kad pagal Dievo valią. Artuma 2015 m. gegužė

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Dvasia tvarkosi išmintingai. Štai ir pas mus, Kaune, prieš karą gyveno keliolika brolių, dabar tik keli, bet užtat kiek daug aplink gerų pasauliečių! Bažnyčią Dievas veda ir per pasauliečius – pakrikštytuosius, kurie taip pat turi bendros kunigystės misiją. Liudyti Jėzų gali kiekvienas. Žinoma, daug Dievo valios ten, kur žmonės atsiliepia į pašaukimą, bet atsiliepia ne visi. Žmonės, kaip ir šeimoje, bijo visam laikui įsipareigoti. Tokios baimės tendencija yra tiek šeimose, tiek kunigystėje ar vienuolystėje.

Dievas pasiruošęs su tavo praeitimi kurti ateitį pagal savo valią.

– Ką praranda neišdrįsęs atsiliepti į Dievo kvietimą? – Biblijoje randame pavyzdį: jaunuolis, kurį Jėzus pakvietė sekti paskui Jį, nėjo, nes turėjo daug turtų. Kuo baigėsi įvykis? Jaunuolis „apniuko ir nusiminęs pasitraukė“ (Mk 10, 22). Bet neparašyta, kad Jėzus į jį paleido akmenį. Nesakė: „Na dabar tai aš tave nubausiu!“ Dievas nebaudžia. Nenorėčiau tokiems žmonėms sukelti kaltės jausmo. Kita vertus, Evangelija mums duoda ženklą, kad tiems, kurie bijo rizikuoti, trūksta pasitikėjimo Dievu. Tas jaunuolis, kuris nuliūdęs nuėjo, vėliau turbūt vedė, susilaukė vaikučių, bet kiek tame džiaugsmo? Klaustukas. Nes jis nuėjo nusiminęs. Prisirišusi prie saugumo širdis neišgyvens pilnatvės, nes tai, ką turiu, yra laikina. Jei neinu ten, kur Dievas veda, neišvengiamai ateis vidutinybė. Dievas visada nori žmogui duoti daugiau. Neseniai dalyvavau laidotuvėse, mirė mylimas senelis. To senelio brolis pasakojo: „Praradę brangų žmogų sutvirtėjame, suprantame, kad viskas laikina, į gyvenimą pradedame žiūrėti rimčiau.“ Tariant žodžius jo akyse spindėjo ašaros, nes skaudu prarasti. Tačiau jei Dievas kviečia kažką palikti, Jis nori duoti daugiau. Linkėčiau drąsos nebijoti dalykų palikti, kad turėtume daugiau pilnatvės. – Kaip Jums teko atpažinti Dievo valią? – Besirenkant pašaukimą mane kamavo baimė. Moksluose nelabai sekėsi, tinginiaudavau. Esu iš kaimo, tai turėjau kompleksų. Būti kunigu, o dar jėzuitu! Oho! Čia 14

Artuma 2015 m. gegužė

juk visi mokslo žmonės!.. Atrodė kažkokia nesąmonė. Vis galvodavau apie šį pašaukimą ir nuolat ateidavo minčių: tu nevertas, čia ne tau... Maniau, kad pats susigalvojau pašaukimą. Jau tapęs vienuoliu ir kunigu supratau, kad Dievas taip norėjo. Bet toks vienas momentas... yra! Kaip Sauliaus nuo arklio nenutrenkė, bet, kai pirmais metais nepriėmė į kunigų seminariją, tai nuėjau į kolūkį dirbti labai paprasto darbelio. Ruduo. Gelto lapai. Švietė saulė. Visi kasa bulves, o aš ant to kombaino stoviu ir rūšiuoju jas. Išmetu grumstą, įdedu bulvę. Akmenį išmetu ir t. t. Šis darbas man patiko... Pamaniau, kad likti kaime būtų saugiausia: uždirbčiau, kiek reikia, susirasčiau kokią Jolantą, ir vaikučiai, ir... kapstausi žemėje, nereikia prieš žmones ant scenos stovėti. Tačiau greta jaučiau – tai ne mano pašaukimas! Kuo turėsiu būti, nežinojau, nes juk į seminariją tai nepriėmė, bet nors ir labai patiko kaime, aiškiai supratau, kad tai ne mano vieta. – Kartais gailimės dėl dalykų, kuriuos padarėme ne taip, arba dėl tų, kurių nepadarėme... – Kiekvieno žmogaus istorija yra išganymo istorija, net jei padarome klaidų. Vieni linksta į kokią nors priklausomybę, kiti nedėkingai elgiasi su artimaisiais ir pan. Tačiau Dievas moka rašyti ir ant kreivų linijų. Net jei, kaip tas jaunuolis, neatsiliepėme į Viešpaties kvietimą, su Dievu nuolat yra nauja pradžia. Nėra „nurašytų“ žmonių ar tų, kurie tik numirs ir skaistykloj pakentės. Čia ir yra krikščionybės dovana, kad net tas latras ant kryžiaus, kuris per gyvenimą tikrai nieko gero nenuveikė (juk akivaizdu, kad žudyti žmones – ne Dievo valia), kažkodėl sulaukė gailestingumo ir Jėzaus ištartų žodžių: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Dievas nekaltina, Jis pasiruošęs su tavo praeitimi kurti ateitį pagal savo valią. Galima sakyti, jog Dievas pasiruošęs savo valią keisti su tuo, ką mes pajėgiam ar ko nepajėgiam ir jei norime pradėti iš pradžių, Jis duoda galimybę. Negalvokite, kad vienus Dievas veda ir jie yra išrinktieji didvyriai, o kiti tik šiaip skirti kur nors skylei užkišti. Jei nuoširdžiai ką nors renkuosi, Dievas staiga nesušunka: „Cha! Pajuokavau!“ Na, pvz., pasirinkęs kunigystę naktimis nesapnuoju Dievo, kuris sako: „Apgavau tave, reikėjo likti kaime.“ Dievas turi planą ir nejuokauja su žmogaus likimu, nes myli. Jau vien tai teikia gyvenimui džiaugsmo ir žmogui drąsos. Vido Venslovaičio nuotrauka

– Dėkoju už smagų ir naudingą pokalbį. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ


Didelės ir mažos kryžkelės

Kad būtume pasotinti Vytautė MACIUKAITĖ Argi ne visiems mums sukyla pykčio, nuoskaudos ar net keršto jausmai regint neteisybę? O jeigu mes visi tos teisybės trokštame ir tai įrašyta žmogaus prigimtyje, kam tuomet skirtas tarsi išskiriantis Jėzaus pažadas: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6)?

Dieviškas teisumas

Juk nėra tokios visuomenės, kurioje nebūtų siekiama kuo tobuliau įgyvendinti teisingumo dorybę. Bet nors žmonija seniai egzistuoja, nėra visuomenės, kurioje teisingumas būtų tobulai įgyvendintas, o žmonės nebeturėtų jokių lūkesčių. Neretai atsitinka atvirkščiai: kuo labiau mėginama priartėti prie idealo, tuo labiau nepatenkinti tos valstybės gyventojai. O tie, kurie neturi jokių teisingumo galimybių, nustoja sukti sau galvą dėl rytdienos, kovoti už savo teises ir gyvena be jokios pašalinės įtampos. Toli nesigręžiodami, pažvelkime į Europą ir dvi joje egzistavusias viena kitai priešingas santvarkas: komunizmą ir kapitalizmą. Tiesa, kiekvienoje iš jų yra viskuo patenkintų žmonių, bet gana didelė dalis nesijaučia laimingi. Pirmojoje visi buvo suvienodinti per prievartą, o antrojoje gerai gyvena tas, kuris stipresnis, greitesnis ir gudresnis, net jei valsJeigu siekdami tybė ir stengiasi neva teisingai padalyti gėrybes. Taip galime savo tikslų suvokti, kad teisingumas nėra peržengiame visuotinė lygybė ar stipresniojo bet kokias pranašumas. Tikrasis teisingumas slyribas, pi kažkur viduryje – jis yra vadinasi, iš ir bus tik siektinas idealas. Teisingumas nereiškia, kad Dievo nieko visiems žmonėms turi visko nesitikime. atitekti po lygiai. Kiekvienas turi gauti tiek, kiek jam pagal poreikius ir pagal darbą priklauso. Todėl šv. Tomas Akvinietis teisingumo šūkiu paskelbė ne „visiems vienodai“, o „kiekvienam savo“ (lot. suum cuique), nors šis posakis jau vartotas Platono, Aristotelio, Cicerono ir kitų. Taigi teisingumas nenustato vienodo mastelio visiems, bet atsižvelgia į kiekvieną individą, kad materialinės ir dvasinės gėrybės būtų padalytos taip, kad pavieniam asmeniui jų neatitektų nei per daug, nei per mažai. Kiek kam ir ko reikia, nustato ir gėrybes paskirsto valstybių vadovai – žmonių išrinkta valdžia, taip pat ir kiekvienas asmeniškai rūpinasi savimi ir savo artimaisiais.

Tačiau vien minėta teisingumo samprata negalima apsiriboti. Kas yra tas teis(ing)umas, apie kurį Jėzus kalba? Atsivertę Izaijo knygą, atrastume tokius žodžius: Klausykitės manęs, tautos, atkreipkite dėmesį, gentys, nes aš duosiu mokymą ir teisingumą, šviesą tautoms. Vienu akimirksniu įvykdysiu savo pergalę; mano išganymas ateis kaip šviesa, ir mano rankos teis tautas; salos manimi pasitikės, jos lauks mano rankos. <…> Nors dangūs išnyktų kaip dūmas, žemė susidėvėtų kaip drabužis, o žmonės mirtų kaip musės, mano išganymas tvers per amžius, ir mano teisumas niekada nesusidėvės. Klausykitės manęs, išmanantieji teisumą, tauta, imanti mano mokymą širdin: nebijokite žmonių užgaulės, neišsigąskite jų patyčių! Juos

Vido Venslovaičio nuotrauka

Teisingumas paprastai

kaip drabužį suės kirminai, kaip vilną sukapos kandys. O mano teisumas tvers per amžius, ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą! (Iz 51, 4–8). Čia teisumas vadinamas Dievo teisumu ir ateina tik iš Jo. Mes negalime nustatyti ar sužinoti laiką, kada tai įvyks, bet Dievas jį dovanos tiems, kurie jo laukė! O laukti ir trokšti gali tik nepasisotinantis šio pasaulio teikiamu teisingumu, kuris yra geras ir siektinas, bet negali iki galo patenkinti mūsų dvasinių poreikių. Kas bet kokia kaina siekia atgauti tai, ką prarado, netgi atsikeršyti kaltininkui, tas savo teisingumo poreikį Artuma 2015 m. gegužė

15


Didelės ir mažos kryžkelės

jau patenkino ir jam nebėra ko laukti ar trokšti. Tai nereiškia, kad negalima naudotis leistinomis priemonėmis savo nuostoliams atlyginti, bet jeigu siekdami savo tikslų peržengiame bet kokias ribas, vadinasi, iš Dievo nieko nesitikime. Todėl Jėzus mus moko ne tik mąstyti apie teisingumą, bet ir atleisti skriaudėjams, mylėti savo priešus. Jis kviečia mus nesipriešinti piktam: Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk (Mt 5, 38–42). Taip elgdamasis žmogus laukia pasotinimo iš Dievo, jis neįveda savo teisybės, kurios pats šiaip ar taip negali suprasti iki galo, neteisia žmonių, bet tiki, jog teisingumas jau yra pakeliui, nors jo dar ir nematyti. Dievo pažadas yra tvirtesnis už bet kokio žmogaus žodį, juo galima absoliučiai pasikliauti. Todėl verta viską palikti, kad būtume pasotinti iš Dievo ateinančiu teisingumu. Tik taip atrasime ramybę, nors aplinkui mus vyktų daugybė neteisybių. Tik taip mūsų širdys bus pripildytos džiaugsmu, nes tik vienas Dievas žino, kiek kam ir kada ko reikia. Nė vienas žmogus negali pats pasotinti savo dvasinio alkio. Verta pakelti neteisybes, nes tik taip imame trokšti Dievo. Mes kreipiamės į Jį ir Jis ateina, duoda mums dvasinio maisto, nesukeliančio persisotinimo jausmo: „Kas mane valgo, tas dar labiau manęs alksta, kas mane geria, tas dar labiau manęs trokšta“ (Sir 24, 21).

16

Artuma 2015 m. gegužė

Socialinis teisingumas – misija įmanoma Andrius NAVICKAS, Iustitia et pax komitetas Lietuvoje Žmonės skiriasi savo sugebėjimais, pomėgiais, pastangomis, pagaliau kiekvienam iš mūsų tenka atsidurti skirtingame įvykių sraute. Įvairovė yra laisvės apraiška, ir teisinga valstybė turėtų paprasčiausiai siekti, kad žmonės laikytųsi tarpusavio įsipareigojimų, tačiau ji pati šiukštu neturėtų dirbtinai šios įvairovės mažinti. Jei žmogus jautrus kitų bėdoms, gali pasidalyti gėrybėmis; tačiau versti jį taip daryti ar net perskirstyti žmonių sukurtas gėrybes – neteisinga. Tokią poziciją užima nesaistomos rinkos ekonomikos apologetai. Jų požiūriu, kalbos apie socialinį teisingumą paprastai reiškia tik pavydą ir keistą lygiavos siekį. Antai, politinis filosofas Robertas Nozickas pašiepia kalbas, kad valstybėje visiems nariams svarbu sudaryti lygias galimybes siekti savo tikslų. Mes turime atsikratyti ydingos lenktynių analogijos. Jei visuomenės gyvenimas būtų lenktynės dėl prizo, tai skirtinga dalyvių starto pozicija reikštų nesąžiningas lenktynes. Tačiau, pasak Nozicko, gyvenimas nėra lenktynės, nes nėra jokio bendro tikslo ar prizo, dėl kurio visi kovotų, taip pat nėra galimybės neutraliai įvertinti, kieno gyvenimas yra vertingesnis. Jei norime teisingumo, turime atmesti socialinį teisingumą kaip mitą. Šie argumentai būtų įtaigesni, jei nežinotume, kokios istorinės aplinkybės lėmė tai, kad apie socialinį teisingumą apskritai pradėta kalbėti. Juk pati socialinio teisingumo sąvoka atsirado tik XIX a. pabaigoje, o išpopuliarėjo XX amžiuje. XVIII amžiuje prasidėjusi pramoninė revoliucija atvėrė kelią ne tik iki tol nematytam ekonominiam augimui, bet kartu ir kraupiam darbininkų skurdui. Naujoji visuomenės „grietinėlė“ pasakiškai turtėjo, tačiau didžioji visuomenės dalis atsidūrė ant bado slenksčio. Nepaisant to, kad ekonomikos mechanizmai galingai veikė, industrinės visuomenės aižėjo į fragmentus, kartu didėjo vidinė priešprieša. Nesaistoma rinkos ekonomika neskatino tolygaus gėrybių pasiskirstymo, priešingai, jos padarinys – beprotiškai ilga darbo diena, vergiškas vaikų darbas, brutalus elgesys su darbininkais, moralinis darbininkų nuopuolis. Būtent tokia situacija pagimdė marksizmą bei kalbas apie žmones, kuriems nėra ko prarasti, išskyrus savo grandines. Komunistinio rojaus idėjos sėkla nuskurdusioje visuomenėje rado sau puikią dirvą. Kaip parodė Rusijos revoliucija, pasakojimai apie komunistinį rojų tikrovėje virsta kraujo upėmis ir represijomis. Kita vertus, už tai, kad


Didelės ir mažos kryžkelės

komunistinio eksperimento pavyko išvengti kitose Europos valstybėse, labiausiai turėtume būti dėkingi Katalikų Bažnyčios pastangoms pasiūlyti savo raktą, galintį išlaisvinti visuomenę iš aršios priešpriešos narvo.

Socializmas – netikęs vaistas Katalikai sociologai ir teologai XIX a. antrojoje pusėje diskutavo dėl to, kokį ūkinio gyvenimo būdą turime pasirinkti, kad sukurtume žmogaus vertą visuomenę. Svarstyta, ar norint panaikinti arba bent sušvelninti darbininkų skurdą, sumažinti skaudžias visuomenės priešpriešas reikia pašalinti pačią kapitalizmo, kuris remiasi rinkos ekonomika, sanklodą. Bažnyčioje būta balsų, tvirtinusių, kad kapitalistinė santvarka yra ydinga iš esmės ir socialinių problemų neįmanoma išspręsti „neišmontavus“ kapitalizmo, nesugrįžus prie korporacijų ekonomikos. Dalis katalikų teologų manė, jog Bažnyčia neturi siūlyti būdo, kaip tvarkyti viešąjį žmonių gyvenimą. Esą ūkis veikia produktyviai, svarbiausia – stiprinti žmonių vertybes, grąžinti darbininkus ir darbdavius prie krikščioniškojo tikėjimo. Popiežius Leonas  XIII, apsvarstęs alternatyvas, paskelbė encikliką Rerum novarum, kuri pradėjo Bažnyčios socialinių enciklikų tradiciją. Pasak popiežiaus, socializmas yra netikęs vaistas nuo kapitalizmo ligų. Socializmas laisvę ir teisingumą paverčia nesutaikomais varžovais, ir valstybė tampa nomenklatūros diktatūra, o ne bendros kūrybos erdve. Tiesa, tai nereiškia, kad turime taikstytis su kapitalizmo ligomis. Socialinis neteisingumas griauna laisvę. Valstybė, nesirūpinanti socialiniu teisingumu, pasmerkta alinančiai visų karo su visais būsenai.

Bažnyčios mokymo aktualumas Enciklika Rerum novarum paskelbta 1891 metais, tačiau popiežiaus Leono XIII teiginiai itin aktualūs šių dienų Lietuvai. Be kita, ir dėl to, jog rinkos ekonomika grįstos demokratinės valstybės formavimą Lietuvoje lydėjo panašūs procesai kaip XIX amžiaus pramoninę revoliuciją Vakaruose. Tvirtinama, kad Lietuvos ūkis sparčiai stiprėja, mūsų valstybė tampa turtingesnė, sėkmingai įveikėme ekonominę krizę. Tačiau jei politikai ir ekonomistai dažniau pravertų langus, įsitikintų, kad toli gražu ne visiems ekonominė krizė yra pasibaigusi. Aišku, pirmiausia turėtume apeliuoti į mūsų solidarumo auginimą, tačiau svarbios ir struktūrinės reformos, kurios būtų ženklas, kad įmanomas bendras gėris, o ne tik nesibaigianti atskirų grupuočių kova.

Kelio ženklai teisingumo kelyje Bažnyčios socialinis mokymas nėra paprasčiausias „trečiojo kelio“ siūlymas. Socialinis teisingumas nereiškia kapitalizmo ir socializmo ideologijų mišrainės. Bažnyčios socialinis mokymas tiesiog pateikia savotiškus kelio ženklus, kurių turėtų paisyti kiekviena teisingumo siekianti visuomenė. Pirmiausia valstybę turime suprasti kaip bendruomenę, įvairovės vienovę. Socialinis teisingumas nereiškia įvairovės panaikinimo. Svarbiausia, kad ta įvairovė netaptų kliūtimi bendruomenės darnai. Valstybės pareiga – būti skydu silpniausiems nariams, padėti jiems gyventi orų gyvenimą. Jau vien dėl to, kad kurios nors bendruomenės dalies silpnumas yra ir visumos problema. Kiekvienas žmogus stiprėja ne tada, kai nukonkuruoja kitą, bet kai sugeba su kitais kūrybiškai bendradarbiauti. Ne mažiau svarbu, kad kiekvienas visuomenės narys jaustų, jog viešasis gyvenimas tvarkomas ne kurios nors visuomenės dalies naudai, bet siekiant dermės, atsižvelgiant į visų narių siekius; tik tada politinė valdžia turės deramą autoritetą, o piliečiai bus solidarūs. Solidari visuomenė ne tik išvengia alinančios socialinės nesantaikos, Popiežius Leonas XIII bet ir sėkmingiau kuria gėrybes. Kita vertus, gėrybių gausa nėra svarbiausias valstybės gyvenimo tikslas, bet veikiau priemonė visų jos narių gerovei siekti. Todėl svarbu, kad ir rinkos ekonomiką suvoktume ne kaip mechanizmą, kuris, kartą paleistas, toliau tiksliai pats veikia, bet veikiau kaip sodą, kurį turime puoselėti. Neprižiūrimas sodas tampa brūzgynu, taip pat ir rinkos ekonomika, kurioje neginami silpniausi jos dalyviai, nėra įtvirtintos sąžiningos konkurencijos taisyklės, nėra saugomasi politikos ir verslo susiliejimo, gali tapti karikatūra ar įrankiu kurios nors turtingos grupės rankose. Socialinio teisingumo siekis savo esme yra tam tikra dorybė, keičianti mūsų požiūrį į mus supančius žmones, teises ir pareigas, taip pat į visuomenės problemas. Tik šią dorybę branginanti ir brandinanti valstybė gali įveikti ydingą ratą, kai ekonomikos augimas, užuot kūręs gerovę visiems, didina visuomenės susipriešinimą.

Artuma 2015 m. gegužė

17


Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie teisumą Radvilė, 5 metai – Ar dažnai jautiesi tikra teisuole? – Dažnai, nes aš beveik niekada nemeluoju ir sakau tiesą. Kai nenoriu ko nors valgyti, tai ir pasakau, kad nenoriu, o jei ko nors labai užsimanau, tai sakau, kad noriu. Manau, gerai pasakyti, ko nori arba ko nenori. Jei nepasakysi, tai kitas žmogus net nežinos, ko tu norėtum, arba nežinos, kad tu nenori pieniškos sriubos, nes jos paprasčiausiai nemėgsti. – Bet aš kalbu ne apie tiesos sakymą, o apie tuos žmones, kurie ieško tiesos: visose gyvenimo situacijose ieško teisybės. – Tai labai gerai, kad ieško. Tiesa yra gerai, tik kartais ją sunku surasti. Bet ieškoti teisybės reikia. Mano močiutė visada galvoja, kad ji yra teisi. Na, kaip ji pasako, taip ir turi būti. Bet iš tikro ne visada ji teisi. Visada teisus ir teisingas gali būti tik Dievas, nes Jis viską gali ir dar visus žmones, didelius ir mažus vaikus, myli vienodai. – O tu ar dažnai ieškai tiesos, teisingo sprendimo, teisingo atsakymo į kokį nors klausimą? – Ieškau, kai turiu laiko. Bet ne visuomet pasiseka teisingą sprendimą rasti. Kartą su drauge ėjome į baseiną. Buvo apsiniaukusi diena, bet aš nusprendžiau, kad skėčio neimsiu. Grįžtant iš baseino, pradėjo labai stipriai lyti lietus. Mes pasislėpėme po tokiu nedideliu stogeliu, bet vis vien labai sušlapome. Todėl mano sumanymas nepasiimti skėčio buvo neteisingas. Jei būčiau pasiėmusi skėtį, būčiau pasislėpusi nuo lietaus ir nesušlapusi.

Dominykas, 7 metai – Mūsų klasėje yra toks berniukas, Simonas, kuris visada visko klausinėja 18

Artuma 2015 m. gegužė

mokytoją ir visada dėl visko aiškinasi. Kartą su vaikais buvome iškeliavę į gamtą, na, tokiame parke buvome, tai ten ir užkandžiavome. Kažkas paėmė to berniuko, kuris visada ieško teisybės, bandelę ir suvalgė. Jis labai nusiminė, net verkė ir po to visą savaitę aiškinosi, kur dingo ta jo bandelė. Net jo mama buvo atėjusi pas mokytoją ir išsiaiškino, kad tą jo bandelę suvalgė kita mergaitė, nes ji pagalvojo, kad ten jos buvo. Visos bandelės buvo padėtos ant tokio didelio stalo, miške. Mes ten gėrėme arbatą ir valgėme sumuštinių, dar obuolių, bananų. – Ir kaip reikalai klostėsi paskui, kai išsiaiškinote, kur dingo ta bandelė? – Tai ką, – ta mergaitė, kuri suvalgė svetimą bandelę, atsiprašė Simono, bet bandelė jau buvo suvalgyta. Todėl kitą dieną ji atnešė Simonui gabalėlį pyrago ir taip atsilygino jam už tą bandelę. – O kaip manai, ar teisybę Simonui toje bandelės istorijoje pavyko surasti? – Manau, pavyko. Nes jis išsiaiškino, kur dingo jo bandelė, ir dar pyrago už tą bandelę gavo.

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

– Kaip manai, ar vertėjo ieškoti teisybės šioje istorijoje? – Nežinau. Aš tai gal ir būčiau paklausęs, kas paėmė mano bandelę, bet savaitę aiškintis, kur ji pradingo... Nežinau. Mano mama sako, kad tai visiška smulkmena.

Arijus, 6 metai – Mano senelis visada ieško teisybės. Kai jam atrodo, kad jį kas nors apgavo, tai jis skambina į savivaldybę arba sugrįžta į parduotuvę ir su kasininke aiškinasi, kad jam grąžą neteisingai atidavė. Kartą seneliui atidavė grąžos dviem centais mažiau, nei turėjo atiduoti, bet jis vis vien ėjo aiškintis dėl tų dviejų centų. Mama tada net juokėsi, o senelis tai buvo ne juokais supykęs, kad jį apgavo parduotuvėje. – Ar pavyko seneliui išsiaiškinti, teisybę surasti? – Pavyko, nes jis net pasikvietė parduotuvės vedėją, ir ji jam tuos du centus grąžino. – O tu pats ar esi teisybės ieškotojas? – Aš tai ne. Žinau vieną tokią pasaką apie berniuką, kuris visur teisybės ieškojo. Ir jam labai sekėsi. Jis padėjo kitam berniukui, kurį nuolat skriausdavo kiti vaikai, paskui jis dar pamaitino seną moterį, nes ji neturėjo pinigų net duonos nusipirkti, ir dar išgelbėjo pelytę, kurios vos nesugavo katinas. Bet teisybę rasti galima tik kokiuose nors pasakojimuose. Iš tikro žmonės iš teisybės ieškotojų kartais net juokiasi, bet jie visuomet ieško teisybės, net tada, kai iš jų juokiasi. Aš norėčiau, kad visada ir visur nugalėtų tiesa. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ


Palaiminimai vaikams Didelės ir mažos kryžkelės

Didelių troškimų mergaitės Inesos ir Jorio klasėje atsirado naujokė, vardu Deimantė, didelėmis spindinčiomis akimis, tačiau niūriu liesu veideliu. Nuo pirmos dienos klasė jos nepriėmė, nes mergaitė ne tik blogai mokėsi, bet ir su niekuo nebendravo, o neretai įsiveldavo į peštynes. Tarpusavyje mergaitės ją pravardžiavo „atmata“ arba „nususėle“, išskyrus Inesą, kuri, turėdama tokį draugą kaip Entas, anksti išmoko nespręsti iš išorės. Vieną dieną Inesa užsuko į tualetą ir išgirdo kažką gailiai kūkčiojant. Tada tyliai paklausė: – Ei?.. Gal galiu kuo padėti? – Atstok, mamyčiuke! – pasigirdo paniekos kupinas Deimantės balsas. – Atėjai pasiusioti, tai ir daryk, ko atėjai. Inesa tikėjosi atšiaurumo, bet tokio nemandagumo – vargu. Jau norėjo išeiti, tačiau dar stabtelėjo. – Tavo vardas labai gražus ir labai tinka prie tavo akių, – pasakė nei šį, nei tą, bet kūkčiojimas liovėsi, ir kabinos durys atsidarė. Didelės, nuo ašarų ir iš nuostabos spindinčios akys žvelgė į Inesą. Taip mergaičių tualete Inesa sužinojo Deimantės paslaptį. Deimantės tėvai girtuokliavo, todėl ji buvo apgyvendinta vaikų namuose, kuriuose gyveno 300 tokių nelaimingų vaikų kaip ji. Deimantė trokšte troško turėti mamą ir tėtį, namus. Ji papasakojo, kaip viena moteris norėjo ją įsivaikinti dėl jos gražiųjų akių, bet pavargo nuo dokumentų pildymo ir nuo nuolatinio įvairių valstybės tarnautojų tikrinimo. Šiandien ji atėjo su Deimante atsisveikinti pareikšdama, jog taip nedraskysianti širdies nei sau, nei jai... „Susitaikyk, vaikeli, su savo likimu, o aš – su savuoju“, – atsiduso ponia ir iškeliavo. Ilgai Inesa stovėjo apkabinusi šią trūkčiojančią nuo raudos mergaitę, kartodama: „Tai taip žiauru, taip neteisinga!“ Nuo tos dienos Inesa tapo Deimantės drauge, tačiau pradėjo nykti. Mama su tėčiu buvo labai susirūpinę, jog dukra visai prarado apetitą. Linksma ji būdavo tik tuomet, kai svečiuodavosi Deimantė, o Jorį su Urte tai skaudino, nes juk jie buvo geriausi draugai! – Supraskite, mes turime viską, o ji  – nieko, – aiškino jiems Inesa. – Ir be jos dar yra tūkstančiai tokių kaip ji. Ėjo savaitės, ir Inesa visai sulyso, pra-

dėjo karščiuoti. Vaikų daktaras negalėjo rasti ligos. Jis tik palingavo galvą ir sielvartaujantiems tėvams pasakė: „Teisumo alkis. Kas gi gali jį pasotinti?“ Šią diagnozę nugirdo vaikų slaugytoja, kurios vyras buvo žurnalistas. Netrukus Inesos ligos istorija buvo aptariama laikraščiuose ir televizijos laidose. „Sistema žudo vaikus!“, „Inesos gyvybė – valdininkų rankose“, „Kas minta našlaičių ašaromis?“ – skambėjo laikraščių antraštės. Tačiau Inesos dvasia buvo stipri. Vieną rytą atsimerkusi ji pamatė didžiules laimingas akis, kurios, rodos, apšvietė visą kambarį. Šalia lovos stovėjo mama su tėčiu ir Deimantė. – Mes pasitarėme su tėčiu ir pasikalbėjome su Deimante, – ji sutiko būti mūsų dukra ir tavo su Jonu sesute... – pratarė mama. – Gal mes ir negalime pakeisti sistemos, bet vienos mergaitės gyvenimą – tikrai galime, – pridūrė tėtis. Kai tėvai išėjo, įgriuvo Joris, Urtė, ir, žinoma, Entas. Entas vienoje iš savo nuostabiųjų kišenių buvo surengęs neįtikėtinas vaišes. Jos Inesai stebuklingai sugrąžino jėgas. Gal ir dėl to, kad vaišino patsai Viešpats Jėzus. Užduotis: parvesk Deimantę į namus, kur jos laukia nauja šeima. Balandžio mėnesio atsakymas: avinėlis.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Artuma 2015 m. gegužė

19


Didelės ir mažos kryžkelės

Pažvelgti į ten, kur nedrįstame Milita ŽIČKUTĖ, Lietuvos Caritas Kai galvoju apie mūsų kasdienybę, mintyse iškyla daugybė neteisingumo situacijų; kartais ir pati nebežinau, kur yra tiesa. Ar teisinga, kad vieni žmonės gyvena ištaiginguose namuose, kiti glaudžiasi ant kartoninės dėžės prie plytų sienos? Ar teisinga, kad vieni valgo jūros gėrybes pietums, kiti gurgiančiu pilvu, ištiesę ranką, prašo pinigėlių? Ar teisinga, kad vieni važinėja prabangiu automobiliu, kiti ilgiausius atstumus eina avėdami suplyšusiais batais? Nė vieno nenoriu nei sumenkinti, nei iškelti. Suprantu, kad visi savo gyvenime turime itin skirtingų dalykų, kuriuos gal užsitarnavome, gal gavome ar praradome. O gal tiesiog nežinome, kaip yra iš tikrųjų? Keldama šiuos klausimus stebiuosi, kad šie materialiniai skirtingumai dažnai nieko bendro neturi su žmogaus vidiniu pasauliu ir vidiniu turtu, kuris yra neišmatuojamas.

Ateinantis iš gatvės būti Dauguma mūsų tikrai trokštame teisingumo, tik, būdami skirtingi, skirtingai suvokiame ir teisingumo situacijas. Norisi trokšti gebėjimo dalytis ir atvira širdimi priimti kiekvieną šalia esantį. O kaip tai kartais nelengva... Kai sutinku gatvėje išmaldos prašantį asmenį, dažnai sutrinku, nepaisant to, kad jau keturis mėnesius veikia Lietuvos Carito Benamių ir buvusių nuteistųjų dienos centras, ir jame gali saugiai

prisiglausti asmenys, neturintys, kur būti dienos metu. Jie čia laukiami ir ateina. Jie būna: kartais tyliai skaito laikraštį, sprendžia kryžiažodžius, ramiai gurkšnoja arbatą žvilgsnį nukreipę pro langą; kartais žiūri televizorių, o kartais sėdi ir rašo sms; vieni bendrauja, kiti atsiriboja savoje tyloje, vieni reikalauja, kiti dėkoja. O kartais dalyvauja bendroje veikloje: gamina atvirukus, dovanų dėžutes, puošia aplinką ar dailina vazonus: į juos sodins augalėlių, kuriuos įsipareigoja prižiūrėti, o vėliau padovanoti; kartais drauge tvarkosi, kartu žaidžia kortomis ir kiekvienas turi savo laimėjimo strategiją. Jie būna, o ir mes mokomės būti šalia jų, pažinti, atrasti, suprasti, mokomės, kaip būnant kartu pamažu keistis – kiekvienas savo greičiu. Kaip kartais norisi imtis iniciatyvos ir tarsi perkeisti šių žmonių gyvenimą, tarsi „sutaisyti“ jį, bet čia suprantu ir sa-

vo ribotumus, – negaliu visko nuspręsti už kitą; šioje situacijoje teisingumas ir yra gebėjimas būti šalia žmogaus ir suprasti, kokia yra jo padėtis. Tik turėdami kantrybės, nuolankumo, didelio troškimo pažinti, galime prieiti prie šių žmonių ir su jais susipažinti – su tokiais, kokie yra. Išmokti juos priimti.

Iš gatvės prie pietų stalo Prisimenu vieną itin gyvą susitikimą su žmogumi, kuris gyvena gatvėje ir kasdien prašo išmaldos patylomis nulenkdamas galvą, – juk tik retas išdrįsta pažiūrėti į akis prieš įmesdamas pinigų. Prisimenu tą nedrąsą prieš pirmą užkalbinimą ten pat, gatvėje, ir pasiūlymą kartu papietauti. Ir prisimenu tą džiaugsmo akimirką, lydimą paprasto ir žmogiško: „Žinoma.“ Neturėjau jokio plano, tenorėjau su kažkuo papietauti ir galiu pasakyti, kad ši valandėlė buvo labai paprasta, lydima paprasto pokalbio, tiesiog apie bet ką. Per šį laiką jis buvo tik žmogus, be jokios etiketės, kaip ir aš – tik žmogus. Prisimenu tą gyvybingą žvilgsnį, šypseną, ramią kalbą, mandagumą, neskubėjimą, tarsi laikas būtų sustojęs. Nesistengiau moralizuoti ar bandyti kažkuo padėti, tiesiog leidau sau būti toje akimirkoje be „išgelbėjimo misijos“ planų. Nežinau, ar teisinga, kad jis grįžo į savo kasdienybę, į šaltą gatvę laukti išmaldos, grįžo prie savo etiketės – benamis, o aš grįžau į šiltą kabinetą toliau dirbti niekad nesibaigiančių darbų; žinau tik tiek, kad man šis laikas buvo be galo svarbus ir paliko gausybę neatsakytų klausimų, bet tuo pačiu ir motyvaciją ieškoti atsakymų, veikti ir nebijoti susitikimų.

20

Artuma 2015 m. gegužė


Veidu į vaiką

Lytinis ugdymas ir

Biblija

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką

Daug žmonių lytinį ugdymą supranta tik kaip žinių apie gyvybės pradėjimą suteikimą, o kai kurie lyg apakę skuba kuo anksčiau supažindinti su kontracepcija! Šios žinios reikalingos, tačiau man daug svarbiau tikrasis lytinis ugdymas, ir tai ne kas kita, kaip mokymas apie tikrąją Meilę, pritaikytas kiekvienai lyčiai. Mano manymu, norint imtis lytinio ugdymo, geriausias pasiruošimas yra skaityti Bibliją. (Turiu perspėti skaitytoją, jog negaliu sau leisti nagrinėti šios temos nesiremdamas savo krikščionišku tikėjimu.) Pats pirmasis Pradžios knygos skyrius kupinas išminties ir pamokymo. Jame puikiai apibrėžiama meilė tarp vyro ir moters, kurie yra Dievo-Meilės paveikslas, taigi, visais požiūriais Dievo palaiminti, bet turi likti klusnūs Meilei. Kiekvienas šio teksto žodis daug pasakantis ir mokantis. „Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!’ Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juo palaimino tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite <…>.’ Taip ir įvyko. Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 26–31). Taigi, iš meilės Dievas sukūrė žmogų ir sukūrė jį netgi pagal savo paveikslą, tai yra skirtą Meilei. Ir gerai matome, kad būtent pora, vyras ir moteris, sukurti pagal Dievo-Meilės paveikslą. Jis palaimina jų kūnišką ryšį, nes kviečia būti vaisingus. Ir Dievas matė, kad visa tai, ką sukūrė, buvo labai gera. Vadinasi, lyties organai yra kilnūs ir gerbtini, nes Dievo sukurti iš meilės; todėl visas lytinis ugdymas turi būti aiškus, skaidrus, paprastas ir natūralus, lydimas Meilės (meilės

kaip dviejų asmenų bendrystės, visiškos jų kūnų, širdžių ir sielų vienybės, ir jos išsiskleidimo – vaikų) sampratos. Antrajame pasakojime apie kūrimą netgi pabrėžiama, kad prieš nuopuolį vyras ir moteris buvo nuogi ir nesigėdijo vienas kito, nes buvo visiškai tyri ir į visas savo kūno dalis žvelgė vienodai natūraliai! Mažas vaikas tebėra toks pat tyras, į viską žvelgia su tokiu pat paprastumu, dėl nieko nekompleksuodamas. Stenkimės kuo ilgiau išsaugoti tą jo tyrumą, kad jis kuo ilgiau su tokia pat ramybe ir skaidrumu žvelgtų į lytiškumo dalykus. Ir tuomet, kai jis turi tokią nuostatą, reikia mokyti pagarbos savo kūnui, vėliau – kad kūnas paklustų Meilės vadovaujamas. Tai leis, laikui atėjus, visiškai dovanojant save Dievui ir sutuoktiniui, per tai išsiskleisti kaip asmenybei. Dievas, baigdamas kūrimo darbą, vyrui ir moteriai aiškiai pasako: „Valdykite [žemę]! Viešpataukite“ (ir išvardija visas gyvybės rūšis), taigi, ne išimtis ir žmogus, – jam turi viešpatauti Meilė, jis turi paklusti Meilei-Dievui. Galiausiai Dievas tiesiai žmogų įspėja apie neklusnumą, apie gundymą trokšti pasidaryti kaip Jis ir pačiam spręsti, kas yra bloga ir gera, nepripažįstant savo kaip kūrinio padėties. Vos pradėję maištauti prieš Dievą, vyras ir moteris prarado tą nuostabų tyrumą ir pajuto instinktų jėgą, suvokė, kad yra nuogi, ir pajuto poreikį apsirengti. Mes irgi tebesame tokios būklės, nes buvo padaryta nuodėmė. Taigi, išsaugoti vaiko tyrumą – tai ne nuslėp-

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Paul LEMOINE

ti nuo jo su lytiškumu susijusius sunkumus arba visiškai panaikinti dorovės normas, bet suteikti jėgų pažvelgti tiems sunkumams į akis ir juos suvaldyti. Dera prisiminti, kad bet kokio ugdymo pamatai dedami ankstyvajame vaiko amžiuje. Taigi, nereikia ilgai delsti ir atidėlioti šios užduoties, o laiku ir išmintingai suteikti žinių apie lytiškumą ir ypač skirti dėmesio lytiniam ugdymui – tai yra užauginti vyrišką vyrą ir moterišką moterį, suvokiančius tikrąją meilės prasmę. Gavę tokius pagrindus paaugliai, o paskui suaugę vyrai ir moterys sugebės suvokti teisingą kūniškumo paskirtį Meilėje ir sugebės savo instinktus išlaikyti pavaldžius protui ir valiai, idant, atėjus laikui, galėtų patirti pilnatviškus lytinius santykius, visiškai dovanodami save mylimam asmeniui, arba valingai jų atsisakyti dėl kito tikslo. Kitą kartą aptarsime, kas ir kaip turėtų su vaikais kalbėti apie lytiškumą bei kada geriausia tai daryti. Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje. Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Artuma 2015 m. gegužė

21


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pasveikti negalima? Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (XIII) Gintautas VAITOŠKA psichodinaminės pakraipos „terapiją pokalbiais“, paskui ji evoliucionavo į geštaltinės terapijos metodus taikantį gydymą, labiausiai susitelkiantį į gilių emocijų ištyrimą ir išjautimą. Nicolosi yra kūrybingas žmogus, ir toliau ieškantis tobulesnių nepageidaujamo potraukio tai pačiai gimčiai gydymo metodų, tačiau nei jis pats, nei bet kuris kitas dabar dirbantis psichoterapeutas nėra savo karjeroje taikęs ko nors panašaus į pasibjaurėjimą keliančius metodus. Tačiau atstatomoji terapija – tokiu terminu Josephas Nicolosi vadina potraukį keičiančią psichoterapiją – yra kaltinama būtent tuo. Galbūt angliškas jos pavadinimas nėra pats geriausias, kadangi žodis reparative siejasi su žodžiu repair, kuris gali būti verčiamas ir kaip „atstatymas“, ir kaip „remontas“. Faktas, kad savo galvoje galima kažką „suremontuoti“ – nepaisant to, kad savyje ką nors „paremontuoti“, „padažyti“ ar „palyginti“ atranda kiekvienas protingas žmogus – „linksmuolių“ judėjimo atstovus ypač erzina. Šia tema kuriamos baisios istorijos.

Taip klausti galima dviem būdais: abejojant, ar gimtinio potraukio kryptis gali pasikeisti padedant psichoterapija ar kitokiomis pastangomis, tačiau taip pat klausiant, ar yra leidžiama pasveikti. Įdomiaisiais mūsų laikais, pasirodo, kai kur tai nėra galima, – to padaryti neleidžia valdžia. Keista? Tikrai. Terapines gimtinės orientacijos keitimo pastangas (angl. SOCE – sex orientation change efforts) norima uždrausti JAV, Naujojo Džersio ir Kalifornijos valstijose; panašiai teigia britų Karališkoji gydytojų kolegija. Kodėl taip yra? Tai, kad nemažam skaičiui „apverstas“ gimtinis potraukis spontaniškai keičiasi į įprastą arba tampa toks psichoterapijos metu, linksmuolių (taip gėjų dar nevadinome, bet juk tokia yra šio žodžio reikšmė...) judėjimui kelia didelę grėsmę. Juk jei kas nors gali pasikeisti, galbūt ir tu gali?! Tokia mintis kelia gausiai finansuojamą ir organizuotą priešišką reakciją. Taip norėtųsi, kad egzistuotų genas!

Pasibjaurėjimą kelianti terapija Toks gydymo metodas, dar vadinamas „priešingu sąlygojimu“ (angl. adverse conditioning), ir dabar kartais naudojamas priklausomybėms nuo alkoholio, narkotikų ar nikotino gydyti. Jis nėra labai efektyvus, tačiau kai kurie pacientai, norėdami pasveikti, sutinka ir su juo: išgėrus tam tikrų medikamentų, alkoholis ar kita priklausomybę sukėlusi psichoaktyvi medžiaga sukelia pykinimą ir vėmimą, todėl sumažėja potraukis ją vartoti. Šis metodas yra vienas biheivioristinėje psichoterapijoje (tai viena iš daugelio psichoterapijos mokyklų) naudojamų įvairių gydymo būdų, kartais taikomas su kitais metodais. Iki XX a. septintojo dešimtmečio kai kuriais atvejais jis naudotas ir žmonėms, norintiems pakeisti seksualinio potraukio kryptį. Nors homoseksualaus potraukio atveju ši terapija nebuvo paplitusi ir rimčiausiai šioje srityje dirbo psichoanalitinės pakraipos psichoterapeutai, homoseksualumo propaganda kūrė ir tebekuria mitą, kad pasibjaurėjimą keliantys metodai tebėra pagrindiniai homoseksualaus gydymo būdai ir mūsų dienomis. Tačiau iš tikrųjų šie metodai visiškai nebenaudojami. Tarkime, Josepho Nicolosi – vieno žymiausių JAV psichoterapeutų – taikoma psichoterapija vadinama „atstatomąja“ (reparative), ir ją seniau buvo galima apibūdinti kaip ganėtinai klasikinės 22

Artuma 2015 m. gegužė

„Tikrosios krypties“ terapijos stovykla 2013 m. kovo mėnesį Naujojo Džersio valstijos teisme 29 metų moteris Brielle Goldani pasakojo: „Dukart per savaitę prie mano rankų būdavo pritvirtinami elektrodai... Mus vertė masturbuotis žiūrint pornografinius vaizdus.“ Taip pat „man skirdavo intraveninių injekcijų, tuo pačiu versdami žiūrėti į [stovyklos organizatoriams moraliai nepriimtinų seksualinių santykių] vaizdus. Injekcijos man sukeldavo nesustojamą vėmimą...“ Šis pasakojimas padarė įtaką, kad Naujojo Džersio teisininkai uždraustų gimtinės orientacijos keitimo terapines pastangas (SOCE) asmenims iki 18 metų. Mat Brielle tuo laiku buvo homoseksualų potraukį jaučiantis vaikinas, kurį tėvai buvo nusiuntę gydytis į tokią stovyklą. Vėliau, šiam vaikinui tapus mergina, jos gimtinių santykių klausimas „natūraliai“ išsisprendė; tiesa, ne mažiau drastiškai  – kadangi vaikinas buvo iškastruotas ir  pan. Apie tokį transseksualumo „gydymą“ dar rašysime vėliau. Amerikiečių psichoterapeutas, pats anksčiau buvęs gėjus, Christopheris Doyle’as nusprendė pasigilinti į to-


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

kios šiurpios „terapinės“ stovyklos istorijos detales. Jis apklausė Ohajo valstijos protestantiškos „Dievo susirinkimų“ bažnyčios pastorius, kuriuos Brielle kaltino organizavus stovyklą, ištyrė oficialius valstijos dokumentus apie tokios stovyklos veiklą. Deja, jokių įrašų Doyle’ui rasti nepavyko, o pastoriai apie tokią terapiją, juolab jų pačių bažnyčioje, girdėjo pirmą kartą ir klausėsi apie ją išsižioję. Tačiau vėliau tyrėjas tikrai atrado tokį „gėjų atvertimo stovyklos“ pavadinimą – „Tikroji kryptis“ (angl. „True Directions“) ir joje taikytų „gydymo“ metodų pavaizdavimą. Tai buvo 1999 m. sukurtas meninis filmas „But I am a Cheerleader“ („Bet aš juk lyderis!“), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko žymus transvestitas (angl. drag queen) RuPaul; filmo istorijos detalės atitiko Brielle liudijimą teisme. Nepaisant „meninio“ Brielle liudijimo pobūdžio, istorija plačiai nuskambėjo žiniasklaidoje, amerikiečių publika baisėjosi atstatomosios terapijos žiaurumu, o Naujojo Džersio teisininkai uždraudė psichoterapinę pagalbą pasikeisti norintiems nepilnamečiams.

Dievo balsas? Panašią istoriją apie atstatomąją terapiją papasakojo Samuelis Brintonas. Kai jam buvo 12 metų, jis paklausė tėvo, kodėl jam patinka jo draugas. Tėvas smogė jam kumščiu į veidą ir nusiuntė pas psichoterapeutą, kuris „rodė“ vaikui homoseksualius santykius, tuo pat metu jo rankas šaldė ledu arba degino karščiu, o galų gale prie pirštų prijungė elektrodus, vaizdų metu sukeliančius stiprų elektros krūvį. Istorija tapo tokia žymi, kad buvo aprašyta įtakingame JAV žinių tinklalapyje The Huffington Post bei Politico žurnale. Tačiau kai tokią baisią terapiją norintis diskredituoti gėjų aktyvistas Wayne’as Besenas norėjo sužinoti, kas buvo tas berniuką kankinęs atstatomosios terapijos specialistas, to padaryti jam nepavyko. Net keli psichoterapeutai mėgino padėti buvusiai „aukai“ prisiminti kankintojo pavardę ir kankinimų vietą, tačiau pastangos nedavė rezultatų. Kaip matoma iš Time publikacijų, vaikinas, taip ir nesugebėjęs nieko prisiminti, šiuo metu jau nebeteigia, kad jam buvo naudoti elektros impulsai. Besenas, nors ir norėdamas diskredituoti homoseksualumo psichoterapiją, negali naudoti vaikino pasakojimo kaip perdėto arba išvis sufantazuoto. Jau kalbėjome, jog homoseksualumo ideologijai galimybė pasikeisti atrodo labai pavojinga. Sunku susilaikyti nuo išvados, jog prigimties neatitinkantys vyrų santykiai su vyrais taip santykiaujantiems kelia sąžinės priekaištų, verčiančių labai pykti ant tų žmonių, kuriems pavyko pasikeisti. Tomo Akviniečio prigimtinio dorinio dėsnio principai teigia, jog žmogus širdyje girdi Kūrėjo balsą,

sakantį: „Daryk ir siek gėrio bei venk blogio.“ Moraliniu požiūriu homoseksualūs santykiai yra blogi visų pirma dėl to, kad jie žaloja žmogaus sveikatą, nes nepaiso kūno organų paskirties, – nekalbant apie kitus, su sielos sveikata susijusius dalykus. Atrodo, jog šis tylus širdies balsas neduoda ramybės ne vienam į homoseksualius santykius įklimpusiam vyrui; politiškai aktyvesni „linksmuoliai“ mėgina jį nutildyti baisiomis istorijomis apie vargšų homoseksualų „kankinimus“. Belieka apgailestauti, jog šios fantazijos visų pirma Amerikoje tampa juridiniais argumentais: pasitelkiant juos į pagalbą norima uždrausti keistis tiems jauniems vyrams, kuriems homoseksuali jų gimtinio potraukio kryptis yra nepriimtina.

Tikėjimas atleidimu Kasmetiniame „Išlaisvinimo ir bendrystės“ (it. „Communione e liberazione“) judėjimo forume Italijos Riminio mieste 1990 m. kardinolas Josephas Ratzingeris yra pasakęs, jog tam, kad būtų pripažįstama moralinė problema (ar, paprastai sakant, nuodėmė), reikalingas tikėjimas atleidimu. Ši taip paprastai suformuluota mintis iš tiesų yra nepaprastai gili: kiekvienas žmogus  – nesvarbu, tikintis ar ne  – nori jaustis moraliai geras; jei jis jaučia, kad „moralistai“ jį kaltina, problemą žmogus „sprendžia“, paneigdamas moralės ar nuodėmės egzistavimą. Tam, kad nesinorėtų problemos aistringai ir triukšmingai neigti, tikinčiam žmogui svarbu suprasti Kristaus atleidžiančią meilę, o netikinčiam – kad jis yra geras ir meilės vertas žmogus, nepriklausomai nuo to, ar jis visada elgiasi teisingai. Tokia ir yra Bažnyčios pozicija: homoseksualių polinkių turintys asmenys turi būti mylimi ir gerbiami, tačiau kartu nepaneigiant, kad homoseksualūs santykiai yra morališkai blogi. Apie tai kalbėjome pirmuosiuose šio ciklo skyriuose. Nemanau, kad mūsų pastangos parodyti, jog homoseksualių polinkių ar homoseksualiai santykiaujantys žmonės kenčia vaikystėje patirtų emocinių sužeidimų pasekmes ir dėl to yra verti ne pasmerkimo, bet supratimo ir meilės, ištirpdys į medikus ar dvasininkus nukreiptą pyktį dėl jų „nepriėmimo“. Suprasti, kad galima mylėti nusidėjėlį nekenčiant nuodėmės, sunku. Ir tiesą pripažinti sunku. Tačiau Geroji Naujiena būtent tokia.

Artuma 2015 m. gegužė

23


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Užduotis mylėti

Marijos Stanulytės nuotrauka

Benedikto XVI, vienas esminis įvaizdis teikia mums kontekstą visiems kitiems įvaizdžiams: „‘Dievas myli savo tautą.’ Iš tiesų bibliniu apreiškimu pirmiausia išreiškiama meilės istorija, Dievo sandoros su žmonija istorija. Štai kodėl vyro ir moters bendro gyvenimo ir santuokinės meilės istorija Dievas pasinaudojo kaip išganymo istorijos simboliu“ (popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis į Šeimos asociacijų forumo dalyvius. Roma, 2008-05-16). Dievo sandora su Izraeliu ir vėliau su Bažnyčia nusakoma daugiausia santuokos įvaizdžiais. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „santuoka, besiremianti vienatine ir galutine meile, tampa Dievo santykio su žmogumi paveikslu, ir atvirkščiai“ (DCE 11). Dievo sandora yra pagrindinė Šventojo Rašto tema, o santuoka – Biblijos pirmutinė metafora Dievo santykiui su žmonija nusakyti. Dar būdamas Miuncheno arkivyskupu, popiežius Benediktas XVI paaiškino: „Galime sakyti, kad Dievas sukūrė visatą tam, kad pradėtų meilės istoriją su žmogumi. Sukūrė ją tokią, kad galėtų egzistuoti meilė. Tą patvirtina žodžiai apie Izraelį, vedantys tiesiai prie Naujojo Testamento... Dievas sukūrė visatą, kad galėtų tapti žmogumi ir išlieti savo meilę ant mūsų bei pakviesti meile atsiliepti į Jo meilę“ (Joseph Ratzinger. In the Beginning: a Catholic understanding of the story of creation and fall. Grand Rapids, MI. 1995, p. 30). Santuokos įvaizdžiai prasideda Senajame Testamente. Čia sužinome, kad Dievas mus artimai, švelniai ir ilgesingai myli. „Pranašai – ypač Ozėjas ir Ezechielis – šią Dievo aistrą savo tautai nusakė drąsiais erotiniais vaizdais“ (DCE 9). Ozėjo knygoje Dievas pažada Izraelio tautą „vilioti“ prašnekindamas „jos širdį“, kol ji Jam atsilieps „kaip savo jaunystės dienomis“ ir vadins Jį „mano vyru“ (Oz 2, 16–18). Ezekielio knygoje Dievas kalba Izraeliui jusliniais įvaizdžiais: „Išskleidžiau virš tavęs savo sparną ir pridengiau tavo nuogumą. Daviau tau priesaiką ir įėjau į sandorą su tavimi, – tai Viešpaties žodis – ir tu ta-

Istorija prasideda nuo vyrų ir moterų, sukurtų pagal Dievo paveikslą. Istorijoje Dievas pašaukia ir išugdo tautą. Sudaro sandorą su mumis, pirma per Izraelį, o paskui per Kristų ir Bažnyčią. Su mumis bendraudamas Dievas moko mus mylėti taip, kaip myli Jis. Kitaip tariant, būdami sukurti bendrystei, sužinome, kad mūsų užduotis yra mylėti.

Šventasis Raštas meilės prasmei teikia turinį bei pavidalą Mūsų gyvenimas mums dovanojamas pirma to, ką darome ir kaip gyvename, ir ta dovana teikia pavidalą mūsų darbams bei gyvensenai. Vienu žodžiu, „būdas, kuriuo myli Dievas, tampa žmogiškosios meilės matu“ (enciklika Deus caritas est (DCE) 11). Norint šitaip gyventi, reikia nuolankumo. Savo širdis turime priderinti prie Dievo ir regėti pasaulį Jo akimis. Gyvensena pagal Dievą yra geresnė gyvensena, bet ne visada lengvesnė. Biblija sklidina Dievo meilės įvaizdžių. Dievas yra tėvas, svetingai sutinkantis savo sūnų palaidūną ir ta proga surengiantis puotą (Lk  15,  11–32). Dievas yra piemuo, ieškantis savo pražuvusios avies (Lk 15, 3–7). Dievas yra motina, guodžianti savo vaikus (Iz 66, 13). Dievas yra draugas, aukojantis savo gyvybę dėl kitų ir pravirkstantis, kai kenčia Jo draugai (Jn 11, 35). Dievas yra mokytojas, mokantis mus mylėti ir tarnauti vienas kitam kaip artimui (Mt 22, 39). Dievas yra sodininkas, prižiūrintis mus, kol atnešime gerų vaisių (Jn 15, 1–7). Dievas yra karalius, kviečiantis mus į savo sūnaus vestuvių puotą (Mt 22, 1–14). Dievas išgirsta neregio šauksmą ir sustoja pasiteirauti: ko nori, kad tau padaryčiau? (Mk 10, 46–52). Dievas yra svetingas, kupinas užuojautos savo tautai; kai ji alkana, siūlo jai maisto (Mt 14, 13–21) ir save (Mt 26, 26).

Santuoka – Dievo meilės įvaizdis Visi šie ir daugelis kitų įvaizdžių padeda mums išvysti Dievo meilės gelmes. Jais pabrėžiama meilė, kokią esame pašaukti liudyti savo gyvenime. Tačiau, pasak popiežiaus 24

Artuma 2015 m. gegužė


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

pai mano. Išmaudžiau tave vandenyje <...> ir patepiau aliejumi. <...> Tu tapai nepaprastai graži, – tinkama būti karaliene“ (Ez 16, 8–13; plg. Ez 23). Panašų kalbėjimą aptinkame Izaijo (plg. Iz 50, 1; 54, 5; 61, 10; 62, 5), Jeremijo (plg. Jer 2, 2; 3, 1; 3, 6–12; 31, 32) knygose ir psalmėse (Ps 45). Giesmių giesmė irgi daugelį amžių buvo pamokslų, kuriuose karšta Dievo meilė savo tautai būdavo aiškinama pasitelkus santuoką, įkvėpimo šaltinis.

Santuokinė meilė ne sentimentali Dievo ir Jo tautos santuoka gali patirti sunkumų. „Dievo santykis su Izraeliu vaizduojamas jungtuvių ir santuokos metaforomis“; todėl, Dievo tautai nusidėjus, mūsų klaidos tampa savotišku „svetimavimu ir prostitucija“ (DCE 9). Ozėjo knygoje Izraelį mylintis Dievas atsiduria neištikimos nuotakos išduoto vyro padėtyje. Dievas taria Ozėjui: „Eik, mylėk moterį, kuri turi meilužį ir yra svetimautoja, lygiai taip, kaip Viešpats kad myli izraeliečius, nors jie ir gręžiasi į kitus dievus“ (Oz 3, 1). Kai Dievo tauta užmiršta Jo įsakymus, apleidžia vargšus, siekia saugumo kreipdamasi į svetimas galybes ar atsigręžia į stabus, svetimavimas ir prostitucija yra itin taiklūs žodžiai jos neištikimybei išreikšti (plg. Iš 34, 16; Ts 2, 17; Sk 15, 39; Įst 31, 16). Tačiau Dievas lieka ištikimas. Popiežius Pranciškus, neseniai apmąstydamas Ez 16, pabrėžė, kad Dievas taria meilės žodžius net tada, kai Izraelis neištikimas (popiežiaus Pranciškaus homilija per šv. Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje, 2014-02-28). Izraelis nusideda. Izraelis užmiršta. Izraelis svetimauja vaikydamasis stabų. Bet Dievas nepalieka savo sandoros tautos. Atgaila ir atleidimas visada galimi. Dievo gailestingumas reiškia, kad Jis trokšta Izraeliui gėrio net tada, kai šis nuo Jo bėga. „Viešpats šaukia tave atgal kaip nelaimingą ir pamestą žmoną. ‘Ar gali vyras atmesti jaunystėje pamiltą žmoną?’ – sako tavasis Dievas. ‘Trumpai valandėlei palikau aš tave, bet su didele meile vėl tave pasiimsiu <...> amžina meile tavęs pagailėjau’“ (Iz 54, 6–8). Dievas nenustoja mylėjęs savo tautos net tada, kai nupuolame, net kai atkakliai mėginame gyventi be Jo. Krikščioniškoji meilė nėra tik emocija. Ji aprėpia erotinius ir jausminius momentus, bet sykiu yra ir apsisprendimas. Meilė yra užduotis, kurią gauname, nuostata, kurią priimame, pašaukimas, į kurį atsiliepiame. Tokiai meilei būdingi matmenys, kuriuos atrandame tik jai pasidavę. Tokia meilė ieško Dievo ir seka Dievu, kurio sandorinė ištikimybė moko mus, kas yra meilė. Dievas niekada nepalieka Izraelio dėl patrauklesnio partnerio. Nei Jo gąsdina atmetimas. Jis niekada nėra permainingas. Trokšta savo tautai tiktai to, kas geriausia, tikrojo ir galutinio gėrio. Nors Jo meilė Izraeliui yra aistringa – nė vienas, kuris skaito Pranašų knygas, to nepaneigs, – šis „erotinis“ dieviškosios meilės aspektas visados yra perskverbtas Dievo

pasiaukojamos ištikimybės (DCE 5). Dievo eros visuomet sujungtas su Jo užuojauta ir kantrumu.

Santuoka, meilė ir Kristaus auka ant kryžiaus Dievo meilė gyvai apibūdinama Ef 5, kur šventasis Paulius santuoką analogiškai taiko Kristui ir Bažnyčiai (Ef  5,  21–33). Paulius ragina vyrus ir žmonas paklusti „vieni kitiems dėl Kristaus baimės“ (Ef  5,  21). Tad krikščioniškoji santuoka yra ne susiderėjimas dėl teisių ir pareigų, bet dovanojimosi vienas kitam apraiška. Ji daug radikalesnė nei vien egalitarizmas. Paulius rašo, kad „vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios Galva“ (Ef 5, 23). Bet ką tai reiškia kontekste ir praktikoje? Paulius kviečia vyrus į pasiaukojamą, Kristaus auką ant kryžiaus atspindinčią meilę. Atmesdamas mačizmą bei išnaudojimą ir iš pagrindų neigdamas kitus antikos pasaulio šeimos gyvenimo kodeksus, Paulius moko apie Dievo paveikslo dinamiškumą: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Remdamasi Ef 5, Bažnyčia kalba apie santuoką kaip apie sakramentą ir kviečia Klausimai diskusijai poras į tokią pasiaukojamą kry-  Kodėl Dievo meilė yra tartum santuoka? žiaus bendrystę.  Kuo Dievo meilės būdas skiriasi nuo Jėzus įgaližmogaus meilės būdo? na krikščionis su  Kas yra tikroji meilė ir kaip ją atpatvirtu įsitikinižinti? Kuo panaši ir kuo skiriasi mūsų mu kalbėti apie kultūrai būdinga romantinės meilės Dievo meilę. Jis idėja ir Dievo sandorinė meilė? atveria Dievo  Ar galite prisiminti metą, kai Dievo meilė sandorą visiems padėjo jums sąžiningiau ir geriau mylėti? žmonėms ir atbaigia Izraelio istoriją visuotiniu atpirkimu. Jėzus įkūnija gyvybę teikiančią meilę, nes Jis, tiesiogine to žodžio prasme, yra kūnu tapęs Dievo Žodis. Jis myli Bažnyčią kaip savo nuotaką, ir ta nesavanaudiška meilė – krauju paliudyta ant kryžiaus – yra abipusiškos meilės bei tarnystės, kokia būtina kiekvienoje krikščioniškoje santuokoje ir šeimoje, pavyzdys. Popiežius Benediktas XVI mokė: „Žvelgdami į Kristaus perdurtą šoną, <...> suvokiame <...> – Dievas yra meilė. Būtent ten šią tiesą galima pamatyti. Ir pradedant nuo to apibrėžtina, kas yra meilė. Pradėdamas nuo žvilgsnio į tai, krikščionis atranda savo gyvenimo ir meilės taką“ (DCE 12. Plg. Jn 19, 37; 1 Jn 4, 8). Šiandien daugeliui „meilė“ retai reiškia ką nors daugiau nei šiltą jausmą ar fizinį potraukį. Šiems dalykams yra savo vieta. Tačiau tikroji meilė – visą gyvenimą tverianti, gilėjanti ir žmogaus širdį patenkinanti  – auga duodant kitiems, o ne imant pačiam. Viešpats Kristus

Artuma 2015 m. gegužė

25


Jaunimo

is

iššūk

mirė ant kryžiaus dėl mūsų išganymo. Tas radikalus, išlaisvinantis gebėjimas atsisakyti savo pirmumo teisių ir dovanoti save kitiems yra gija, vienijanti visą katalikų mokymą apie santuoką ir šeimą. Autentiškas katalikų mokymas apie santuoką ir šeimą padeda atskirti tikrąją meilę nuo visų klastočių. Šventajame Rašte yra daug vienas kitą papildančių ir iš dalies sutampančių Dievo meilės nusakymo būdų, bet santuokos įvaizdis tarp jų yra pirmutinis. Dievo ir Jo tautos – pirma Izraelio ir po to Bažnyčios – sandora yra tartum santuoka. Tokia santuoka ne visada lengva, bet žmogaus nuodėmė niekada nėra paskutinis žodis. Dievo ištikimybė rodo, kokia yra tikroji meilė bei ištikimybė. Jėzus Kristus, visus mus kviečiantis tapti Dievo šeimos nariais, naujaip ir netikėtai apibrėžia meilę, suteikdamas mums naujų galimybių gyvenime. Katechezė skirta pasirengti aštuntajam Pasaulio šeimų susitikimui Filadelfijoje (JAV) rugsėjo 22–27 d.; vertė „Bažnyčios žinių“ redakcija

Arba teisus,

arba

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Ne sykį girdėjau ir sau kartojau: „Svarbiausia, kad būtum teisus prieš save ir Dievą.“ Tik kaip pamatuoti teisumą? Net jei pagal Dešimt Dievo įsakymų ir pagal teisę esi teisus, ar nuo to savaime esi ir laimingas? Juk teisumas gali keisti santykius su kitais...

Tanke sėdintis teisusis Dažnas teisuolis jaučiasi tarsi sėdėdamas tanke: iš visų pusių saugomas šarvuotų kabinos sienų gali nesidairydamas važiuoti kiaurai durų ir per kojas. Žinojimas, kad esi teisus – puiku, ypač jei padeda geriau atlikti savo darbus. Bet teisumo demonstravimas gali trukdyti gyventi. Ypač aplinkiniams... Audrius (26 m.) dalijasi savo istorija: Baigdamas studijas, „bandžiausi“ vienoje firmoje. Algos nemokėjo, tenorėjau ten užsirekomenduoti ir po mokslų pasilikti. Buvau tik praktikantas, smulki žuvelė, bet stengiausi iš visų jėgų. Kadangi buvau jaunesnis, ką tik mokęsis, dar niekas nepasimiršę, labai gerai žinojau ir savo teises, ir pareigas, ir kaip spręsti vieną ar kitą situaciją. Po pirmo mėnesio jau ne aš eidavau klausti, ką daryti, o manęs klausdavo. Kai neklausdavo, pats pasakydavau. Ir vis dažniau pasimatydavo mano teisybė. Pradėjau kalakutiškai pūstis... Nebesidrovėjau net viršininkų į „vietą pastatyt“. Kur tik iškildavo klausimas, konfliktas, ten ir įsiterpdavau. Kadangi žinodavau, kad esu teisus, tai ką man besakydavo – viskas kaip nuo žąsies. Labai gerai jaučiausi ir į darbą ėjau nosim debesis remdamas. Bet kai baigėsi praktika, darbo vietos man nieks nepasiūlė. Dabar pačiam juokinga, o tada labai įsižeidžiau. Praktikos ataskaitoje, prie asmeninių savybių, buvo įrašyta: „Nesugyvenamas charakteris.“

Teisus ar laimingas? Vieni žmonės kaifuoja ieškodami teisybės; tokius galima vadinti „profsąjungos pirmininkais“. O kitiems daugiau pastangų reikia įrodyti savo teisybę, nei ją nutylėti. Jiems rankos dreba ir permokėtus mokesčius atsiimant. Tarsi ir permokėjai, bet reikalauti atgal kažkaip nepatogu... Gailė (tuomet jai buvo 20 m.) pasakoja: Susitikinėjau su, sakykime, Viktoru, labai įsimylėjau, pastojau. Abu buvome jauni – tik per dvidešimt. Jaudinausi prieš pasakydama, bet net minties nebuvo, kad nesidžiaugs. Kad ir kaip būtų – gyvy26

Artuma 2015 m. gegužė


Jaun

imo iššūkis

?

laimingas

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Objektyvus teisumas

bė juk. Viktoras sužinojęs labai sutriko, – krenkštė, keistai kalbėjo, dar paklausė: „Ką darom?“ Net apstulbau – kaip tai „ką darom“? Ką čia galima daryti? Pasakiau jam tiesiai, kad nėra jokio pasirinkimo – gyvybė, vaikas, džiaugsmas. Atsakė, kad turi pagalvot. Paskui vis dingdavo: tai paskambina, tai vėl mėnesį nieko nesigirdi... Galiausiai pranešė, kad nėra įrodymų, jog vaikas jo, šeimos jis nenori, kad tvarkyčiausi pati. Net jo tėvas man paskambino ir drėbė, kad čia „bobos problema“. Matau ir savo kaltę, kad per naiviai žiūrėjau, nelaukiau santuokos, maniau, ir taip gerai bus... Kvaila, be garantijų, be palaiminimo. Bet vis tiek labai skaudu buvo. Pasijutau kaip Veronikos laikais – atstūmė, pasmerkė ir dar pasityčiojo. Ačiū Dievui už mylinčius tėvelius, seserį – visi palaikė. Po kūdikio gimimo dar kiek laukiau, tikėjausi, gal Viktoras norės kartu užregistruoti vaiką, bet jis atsisakė net gimimo liudijime pasirašyti. Konsultavausi su teisininke, vienintelis kelias – per teismą nustatyti tėvystę. Tada būtų ir finansinė parama, ir vaikas teisėtai su pavarde... Žinau, kad įdėjus pastangų ir laiko ji būtų nustatyta, žinau, kad šioje situacijoje esu teisi, tačiau man ir mano sūnui tai daug kainuotų. Reikėtų susidurti su žmonėmis, kurie tavęs nenori, atmeta, net tyčiojasi; reikalauti alimentų, kurių rastų, kaip nemokėti; būtų nuolatiniai nervai ir skaudinimas. Manau, šioje situacijoje galiu būti arba teisi, arba laiminga. Tad renkuosi ramybę, laimę su savo sūnumi. Žinau, kad prieš Dievą esu teisi, ir dabar man tai svarbiausia.

„Prieš Dievą esu teisi“ – kartais ši frazė gali tapti problemiška. Ne visada aišku, kas teisu. Teisėje viskas reglamentuota ir aišku. O kaip būti teisiam bendraujant kasdienybėje? Gretos (20 m.) istorija: Dabar esu trečiame kurse. Ir kasmet vis mažiau stengiuosi; neapsimoka kažkaip. Būna, pasirodo, specialybių, kur nuo pastangų rezultatas nepriklauso. Dabar jau neimu labai to į galvą, bet pirmam kurse buvo baisu. Žiauriai daug dariau, sėdėjau dienom, naktim, parom... Ir nieko, nelabai kas gero gavosi. O kiti visiškai (bet visiškai) nieko nedarė. Vieni nelankė, kiti namų užduočių neruošė, kiti girti mokytis ateidavo arba vidury užsiėmimo pavalgyt išbėgdavo... Ir jiems super sekėsi per paskaitas. Man tikrai atrodė tai žiauri neteisybė. Pradėjau tos teisybės ieškoti. Ėjau pas dėstytojus aiškintis, pykausi su nieko nedirbančiais kursiokais, pasakydavau, kas nelanko, kas nedirba ir panašiai. Maniau, kad taip sąžiningiausia, – tegu jie pamato, kaip yra, pagaliau. Visi ant manęs ėmė „varyti“, net ir dėstytojai nemėgti, nes „keliu bangas“, komentuoju kitus. Pikčiausia dar ir dėl to, kad 100 proc. žinojau, jog esu teisi. O niekas net neklausė! Pirmo kurso pabaigoje, prieš egzaminus, važiavau į pamaldas stiprybės pasisemti. Ir neišlaikiusi papasakojau viską dvasininkui. Aišku, bliaudama. Maždaug, kodėl jie tokie ir tokie, o man taip ir taip; visi niekšai. O jis tepaklausė: „Kas tu? Dievas? Kad žinai, kurie neteisingai elgiasi? Nori sutvarkyti pasaulį? Aplinką susitvarkyk. Savim užsiimk, mažais žingsniais. Sunkiausia žiūrėt sau po kojomis.“ Man taip sustatė viską į vietas, kad nuo tada kitų nebekomentuoju. Tik pati žiūriu, kad klaidų nedaryčiau. O kiti – jų rūpestis. Kartais sunku atskirti, kur baigiasi kitų rūpestis ir prasideda mano, ypač kuomet kalbama apie šalia vykstančią neteisybę: skriaudžiamus vaikus, patyčias. Reikia vadovautis savo galva ir nuojauta, kuri, mano patyrimu, atsiranda per pasitikrinimus ir stiprinant dvasingumą bei santykį su Dievu. Tuomet ir savo teisumo nebūtina įrodinėti – jauti, kad „tavo darže“ švaru, ir to pakanka.

Tim Guénard STIPRIAU UŽ NEAPYKANTĄ Iš prancūzų kalbos vertė Gintarė Kaluškevičiūtė Sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Nors žodžiai čia stiprūs, kaip kumščio smūgiai, bet glaustu stiliumi perteiktas pasakojimas yra kupinas vilties: net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2015 m. gegužė

27


Akiračiai

Kiko ir jo Kelias Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi sekuliarizacija vertė ieškoti naujų priemonių, kaip pasiekti Bažnyčią palikusius žmones... Kaip atsakas į Naujosios evangelizacijos poreikį dvelkiant Šventajai Dvasiai pasaulyje gimė judėjimai ir bendruomenės, kuriose vyrai ir moterys, giliai ir asmeniškai sutikę gyvąjį Kristų, įsitraukė į Evangelijos skelbimą, išgijo iš priklausomybių ir nuodėmės žaizdų, buvo išlaisvinti iš piktojo vergystės. Viena tokių – Neokatechumenato kelias, gimęs Ispanijos lūšnynuose prieš daugiau nei 50 metų.

28

Prasmės paieškos

Gyvenimas lūšnyne

Neokatechumenato įkūrėjas Kiko Argüello gimė 1939 m. sausio 9  d. turtingų ispanų šeimoje Leone, vėliau persikėlė į Madridą. Kiko augo tradiciškai tikinčioje šeimoje, bet jam įstojus į Madrido dailės institutą prasidėjo egzistencinė krizė. Gabus dailininkas laimėjo prestižinę tapytojų premiją, nestokojo pripažinimo nei pinigų. Tačiau visi tie laimėjimai neužpildė tuštumos jo širdyje. Jis klausė savęs: kas aš esu? Kas mane sukūrė ir dėl ko gyvenu? Kaip gali būti, kad pasaulyje tiek daug neteisybės, kuomet visi trokštame teisingumo?.. Jaunam dailininkui neužteko to religinio ugdymo, kurį įgijo tikybos pamokose ar besirengdamas Pirmajai Komunijai vaikystėje. Jis bandė rasti atsakymą studentų teatre vaidindamas Jeano-Paulio Sartre’o pjeses. Šio vieno žymiausių XX a. egzistencialistų atsakymas į egzistencinius klausimus buvo gyvenimo absurdiškumas ir Dievo paneigimas. Tokios idėjos vos neprivedė jaunojo tapytojo prie savižudybės: gyvenimas jam nebeteko prasmės... Šioje krizėje į pagalbą atėjo kitas filosofas – Henri Bergsonas, teigęs, kad intuicija yra stipriausias pažinimo kelias, stipresnis nei priežastingumo ieškojimas. O Kiko intuicija priešinosi idėjai, kad visas gamtos, pasaulio grožis yra absurdas; vadinasi, prie viso to prisidėjo Kūrėjo ranka. Jis pasakojo: „Aš šaukiau kažkam: ‘Jei Tu egzistuoji, jei yra Dievas, kuris mane sukūrė, kalbėk man, pasakyk, kas aš esu ir ką turiu daryti su savo gyvenimu?!’“ Kai suvokė, kad Dievas egzistuoja, pasijuto išsivadavęs nuo mirties baimės. Jis tarsi gimė iš naujo, Kristaus Dvasia jame liudijo, kad jis yra mylimas Dievo vaikas. Nuėjęs pas kunigą, Kiko pasakė norįs būti krikščioniu. Suvokęs, kad jaunuolis ieško gilesnės krikščioniškos formacijos, kuri praplėstų suvokimą, ką reiškia būti krikščioniu, kunigas nukreipė jį į katechetinius kursus. Šie kursai padėjo jaunam dailininkui, davė krikščioniškų tiesų pamatą.

Kartą tėvų namuose Kiko šventė Kalėdas. Čia virtuvėje rado verkiančią tarnaitę, kuri papasakojo apie situaciją namuose: jos vyras nuolat geria, tampa agresyvus ir smurtauja prieš ją ir vaikus. Kiko pabandė padėti tam vyrui, apsigyvendamas jų šeimoje. Jam būnant šalia, vyras nusiramindavo. Čia Kiko suprato, kad pats Kristus kenčia nekaltuosiuose. Juose jis atpažino nukryžiuotąją Meilę. Kiko pajuto – jei Kristus ateitų į žemę antrą kartą, tai norėtų, kad Jis surastų Kiko po kryžiumi, t. y. tarp vargšų. Jis ryžosi jiems liudyti Kristų, gyvendamas pagal palaimintojo Karolio de Fuko formulę: tyloje, kontempliacijoje, paprastai būdamas tarp jų. Kiko apsigyveno vargšų kvartale Palomeras Altas. Jo pagalbininke ir bendradarbe tapo Carmen Hernández. Chemijos absolventė ir teologijos magistrė Carmen priklausė Villa Teresita bendruomenei, kurios tikslas buvo padėti rasti darbą buvusioms prostitutėms. Tuo metu ji padėjo pasiruošti misionierių grupei, turinčiai vykti į Boliviją skelbti Gerosios Naujienos Orūro kasyklose dirbantiems vargšams. Carmen taip pat apsigyveno vargšų kvartale. Palomeras Altas barakuose dauguma gyventojų buvo čigonai, taip pat kitų tautybių visuomenės atstumtieji: vagys, prostitutės, valkatos. Kiko tėvai nesuprato tokio sūnaus poelgio – perspektyvią dailininko karjerą, gerą gyvenimą, puikų finansinį užnugarį pamynus po kojomis apsigyventi kartu su čigonais. Jie manė, kad jų sūnui pasimaišė protas. Tuo tarpu Kiko klausė savo širdies balso, atėjo pas vargingiausius, atsinešdamas tik Bibliją ir gitarą. Čigonai pradėjo domėtis keistu naujuoju gyventoju. Jie ateidavo į Kiko lūšnelę ir norėdavo išgirsti apie Jėzų, bet Kiko nežinojo, kaip jiems kalbėti. Vienas čigonas (jų gauja buvo susirėmusi su kita gauja) paklausė Kiko, ką Biblija sako apie kovą. Šis jiems perskaitė Kalno pamokslą: „Mylėkite savo priešus, jei kas tave užgauna per vieną skruostą, atsuk ir kitą...“ (plg. Lk 6, 27–29). Vėliau šis čigonas tapo

Artuma 2015 m. gegužė


Akiračiai

atsakinguoju pirmoje iš vargšų suformuotoje bendruomenėje. Jis šiuo metu turi 13 vaikų ir su šeima misionieriauja. Tad Dievas darė daug stebuklų per Kiko ir Carmen tarp lūšnynų gyventojų, Dvasia veikė stipriai. Tie žmonės, puikiai pažindami savo nuodėmingumą, neturėjo ko slėpti, pasirodyti geresni. Skaitydami su Kiko Bibliją, jie nuoširdžiai ir atvirai dalydavosi. Jie priėmė Dievo žodį ir Kristus keitė jų gyvenimus. Ilgainiui lūšnyno gyventojai nustojo vogti, mušti savo šeimos narius, pradėjo dirbti, ėmė patys išlaikyti šeimas, o vaikus leisti į mokyklą. Madrido arkivyskupas Casimiro Morcillo Gonzálezas ėmėsi globoti lūšnynų bendruomenę, paskyrė jai kunigą, kuris šventė su vargšais Eucharistiją ispanų kalba (tai įvyko, kai liturgija dar nebuvo švenčiama gimtąja kalba). Tad iš neišsilavinusių žmonių, valkatų, elgetų, buvusių kalinių ir prostitučių susikūrė krikščioniška bendruomenė, kurios ryškiausias ženklas buvo meilė Nukryžiuotajam Kristui. Eucharistijoje tie paribio žmonės, susėdę kaip karaliai prie vieno stalo, pajuto, kas yra tikroji meilės bendrystė Kristuje. Kiko pasakojo apie vieną čigoną, kuris atėjo į Eucharistiją apsivogęs ir aiškiai suprato, kad jam nevalia artintis prie bendro stalo. Kai Kiko priėjo jam palinkėti ramybės, jis pasakė: „Nebegaliu to pakelti. Kitą kartą aš atsisėsiu su visais už stalo.“ Kitą kartą tas čigonas tikrai atsisėdo kartu su visais – atlikęs išpažintį ir grąžinęs viską, ką buvo pavogęs.

gyvuoja apie 16 tūkst. bendruomenių; apie 500 šeimų išvykusios į misijas, pasaulyje veikia 35 neokatechumenams priklausančios „Redemptoris Mater“ seminarijos, rengiančios kunigus misijų darbui.

Bendruomenės Neokatechumenato bendruomenės gimsta parapijose po įvadinių katechezių. Susibūrę žmonės pradeda savo tikėjimo kelionę kartu. Bendruomenę sudaro įvairiausi žmonės: išsilavinę ir nelabai, jauni ir seni, šeimos ir vieniši. Per brolius kaip veidrodį, per Dievo žodį, per Eucharistiją ir mėnesio susitikimus – konvivensijas – bendruomenės narys pamato, kad iki tikros krikščionybės ir broliškos meilės jam dar toli. Taip po truputį auga tikrasis katechumeno tikėjimas. Bendruomenės pagrindas yra trikojis (Kelyje vartojamas specialus terminas): žodis-liturgija-bendruomenė, o tai yra kiekvienos bažnytinės bendruomenės pagrindas. Neokatechumenato Eucharistijos liturgija skiriasi nuo katalikams įprastos. Ji vyksta šeštadienį vakare saulei nusileidus. Bendruomenė švenčia sekmadienio

Neokatechumenato kelias Iš pokalbių su lūšnynų gyventojais gimė įvadinės Kelio katechezės. Iš lūšnynų persikėlęs į parapijas ir pasklidęs visame pasaulyje Kelias buvo nuostabi galimybė išgyventi Krikšto slėpinį ne studijuojant sausus teologinius traktatus, bet įsileidžiant į savo sielos tamsą Dievo žodį, įsitraukiant į gyvą liturgiją ir brolių bendruomenę. Tai tarsi vėlyvas katechumenato, kurį turėtume gauti prieš Krikštą, išgyvenimas. Kelio veiksmingumą liudija gausūs vaisiai: daugybė nuo santuokos subyrėjimo išgelbėtų šeimų, per bendruomenę atradusių susitaikymą, daugybė gimusių vaikų, kurie be tėvų tikėjimo šviesos būtų buvę pasmerkti abortui, daug atsivertusių nusidėjėlių, atradusių atleidžiančią Kristaus meilę, daug išgijusių nuo įvairių priklausomybių, daug pašaukimų į vienuolinį gyvenimą ir kunigystę, daug kunigų, nuo savo formalaus tikėjimo atsigręžusių į gyvąjį Kristų. 2014-ųjų vasarį popiežius Pranciškus šimtus Neokatechumenato kelio šeimų išsiuntė į misijas įvairiuose pasaulio kampeliuose, kur trūksta Šventosios Dvasios šviesos ir druskos. Dabar, po daugiau nei 50 metų, šis Kelias yra gyvas daugiau kaip 105 šalyse, 800 vyskupijų, 5 tūkst. parapijų;

Carmen ir Kiko aprodo arkivysk. Gonzálezui Palomeras Altas, 1964 m.

liturgiją. Po išgirstų skaitinių nuskamba žodžio aidas – keli broliai ar sesės gali pasisakyti, kaip į jų gyvenimus atskambėjo išgirstas Dievo žodis. Visi broliškai sėdi aplink eucharistinį stalą, niekas čia nesijaučia svetimas ar nereikalingas. Nuo 1989 m. Kelias gyvuoja ir Lietuvoje. Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Klaipėdos, Telšių parapijose veikia apie 20 bendruomenių, kurios gilinasi į Dievo žodį, kartu švenčia Eucharistijos ir Atgailos liturgijas, padeda parapijų klebonams misijų ir pastoracijos darbuose. Bendruomenės taip pat turi ir misijinį charakterį, kiekviena bendruomenė yra pašaukta išeiti iš savo ribų ir liudyti Kristų gatvėse jo nepažįstantiems. Norintys daugiau sužinoti – gali susisiekti su šio straipsnio autore, tel. 8 613 13605, el. paštu jacintarenata@gmail.com. Parengė Renata ŽIŪKAITĖ

Artuma 2015 m. gegužė

29


Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Priešpaskutinė banga (I) Giovannino GUARESCHI ŠVINTANT JIE IŠVYKO iš Maskvos ir, keliaudami į oro uostą, pakeliui matė tik gatvių šlavėjas. Plačiomis vandens čiurkšlėmis jos laistė asfaltą, vėliau didžiulėmis šluotomis tobulino moderniųjų mašinų, kurias taip pat aptarnavo merginos ir namų šeimininkės, darbą. Don Kamilis nepastebimai atkreipė Peponio dėmesį į moteris – jų judesiuose buvo matyti vidinis pasitenkinimas, kad turi lygias teises su vyrais. – Tai širdį jaudinantis įspūdis, – baigė jis savo išvedžiojimus, – ir jį galima patirti tik Sovietų Sąjungoje. – Įspūdis dar labiau jaudintų širdį, jei šis darbas būtų pavestas dvasininkams, – taip pat į ausį pašnibždėjo jam Peponis. Ledinis vėjas negailestingai dvelkė Sibiru, alkanas kaukė tuščiose gatvėse. Tačiau be galo plačioje Raudonojoje aikštėje jis jau rado maisto savo vilko dantims. Iš pirmo žvilgsnio galėjai palaikyti tai skudurų kamuolių eilėmis, kurias netrukus surinks ir išgabens šiukšliavežės, bet iš tikrųjų ten buvo pamaldūs piligrimai, laukiantys „šventyklos“ atidarymo. Jie atkeliavo iš Uzbekistano, Gruzijos, Irkutsko – Dievas žino, dar iš kokio kampo, – naktį buvo „iškrauti“ Maskvos stotyse ir dabar kantriai laukė, sėdėdami ant savo ryšulėlių ir kaip sušalusios avys glausdamiesi vienas prie kito, kol juos įleis į Lenino-Stalino mauzoliejų. – Drauge, – tarė Peponiui Don Kamilis, – kaip viskas pasikeitė nuo tų baisių laikų, kada vargšai mužikai iš visų senosios Rusijos kampų suvažiuodavo savo girgždančiais vežimėliais ir ištisomis dienomis kiūtodavo šioje aikštėje, kad pamatytų carą ir jaunąją carienę iš Vokietijos. – Visiškai teisingai. Tik labai skiriasi, kai vergas savo tironui rodo atsidavimą, – aiškino Peponis, – ir kai laisvasis pilietis atvyksta padėkoti savo išlaisvintojui. – Nekalbant jau apie tai, – pridūrė Don Kamilis, – kad didelis skaičius į mauzoliejų įžengia tik dėl to, kad savo akimis įsitikintų, jog Leninas ir Stalinas jau tikrai mirę... Peponis linktelėjo šypsodamasis ir pašnibždėjo Don Kamiliui į ausį: – Kai pagalvoju apie tai, kad jau rytoj vidurnaktį tave paliksiu Milano stotyje, tiesiog nenoriu tikėti, kad tai nebuvo sapnas. Linksminkis, kol turi progos. Laikas baigiasi... Kelionė tikrai jau baigėsi. Devintą valandą ryto jie turėjo lėktuvu pasiekti S. Ten, apžiūrėję uostą, lipti į laivą, kuris po trijų valandų turėjo juos nugabenti į O. Iš ten penktą valandą vakaro lėktuvas juos paims į Ber30

Artuma 2015 m. gegužė

lyną. Tokia kelionės pabaiga su paplaukymu Juodojoje jūroje buvo draugo Oregovo idėja. Italai partiečiai jau buvo susipažinę su visomis sovietinio susisiekimo priemonėmis: lėktuvais, geležinkeliais, autobusais, tramvajais, troleibusais, požeminiais traukiniais; dabar jie turėjo susipažinti ir su sovietine laivininkyste.

* * *

Lygiai devintą valandą lėktuvas palietė S. oro uosto žemę. Tai buvo mažas, miesto svarbą atitinkąs oro uostelis: S. mieste buvo statomi tik laivai. Uoste buvo visų rūšių laivų, dauguma atplukdytų taisyti, ir draugas Svarstyklius, kuris buvo genujietis ir vandens žiurkė, čia pasijuto kaip namie. Tarp įvairaus amžiaus ir dydžio laivų visiems į akis krito naujutėlis tanklaivis. Draugas Svarstyklius taip tiksliai išvardijo jo tonažą ir kitus techninius duomenis, kad draugas Oregovas tuoj suprato, jog italams nebereikia jo pagalbos. Todėl jis paliko juos draugei Petrovnai, o pats nuėjo į uosto kontorą užsiregistruoti. Draugas Svarstyklius buvo tiesiog nuostabus. Į kiekvieną savo bendrakeleivių klausimą jis žinojo atsakymus ir kartkartėmis sušukdavo: – Mes, genujiečiai, esame laivų statybos specialistai. Bet, po velnių, ir tie vyrukai čia sugeba! Don Kamilis kurį laiką stebėjo jį su pasitenkinimu, paskui prabilo: – Taip, jie sugeba ir visada sugebėjo. Tik pasižiūrėkite į tą tristiebį ten, dešinėje. Draugai pažingsniavo išilgai molo, kol burlaivis atsidūrė jiems priešais akis, ir pripažino, kad Don Kamilis kalbėjęs tiesą. Burlaivis atrodė kaip iškirptas iš gražaus seno piešinio: šviežiai nudažytas, be dėmių ir blizgėjo kaip naujas žaisliukas. – Mane tiesiog jaudina, – prabilo Don Kamilis, – kaip sovietiniai rusai gerbia didžiąją savo tėvynės praeitį. Šis tristiebis, draugai, yra tikras garbingos ir senos rusų laivininkystės tradicijos įrodymas. Tiesa, ir mes, italai, galime statyti laivus, tačiau prisipažinkime, kad reikia atvykti į sovietinę Rusiją, norint pamatyti tokį meistrišką kūrinį. Jis stebėjo burlaivį iš susižavėjimo sudrėkusiomis akimis, kol grįžo draugė Nadia. Ji buvo nuėjusi pasiteirauti uosto darbininkų. – Tai – „Tovarišč“, – pareiškė ji. – Mokomasis jūrų karo mokyklos laivas. Keturi tūkstančiai tonų. Svarstyklius kaip įgeltas atsisuko.


Atokvėpio valandai

– Trys tūkstančiai tonų! – sušuko piktai. – Anksčiau tas laivas vadinosi „Christoforo Colombo“ ir buvo italų karo laivyno mokomasis laivas. Draugė Nadia paraudo. – Atleisk man, drauge, – pasakė sumišusi, bet tuo pat metu prisiartino draugas Oregovas su vienu uosto valdininku, ir ji nuskubėjo gauti naujų instrukcijų. Peponis griebė Don Kamiliui už alkūnės ir nusitempė šalin. – Ar tu negalėjai užčiaupti savo prakeiktos burnos? – šnypštė jis pro dantis. – Juk tai, ką pasakei, buvo labai netaktiška. Ir be galo naivu. – Visai nebuvo be galo naivu, – atsakė Don Kamilis. – Aš gerai žinojau, kad tai „Christoforo Colombo“. Jie anuo metu pasiėmė jį kartu su „Giulio Cesare“. Visa Italija gailėjosi to gražaus laivo. Laimingu sutapimu netoliese stovėjo draugas Svarstyklius, ir Peponis galėjo savo pyktį nukreipti į jį. – O tu?! Ar tau reikėjo įsikišti? – Ką aš turėjau daryti, šefe? Aš laivą tuoj pat atpažinau! – Ištikimas partietis turi vengti laivus atpažinti!  – griežtai kalbėjo Peponis. – Aš galiu būti ištikimas partietis, bet neužmiršk, kad esu ir uosto darbininkas, – atkirto Svarstyklius. – Ką nori tuo pasakyti? – Vanduo visur yra vanduo, – kalbėjo Svarstyklius, – bet esama didelio skirtumo tarp jūros ir Po upės. Aš negaliu žiūrėti į „Christoforo Colombo“ nesijaudindamas, tartum žiūrėčiau į upės baržą. – Garsiojo „Potiomkino“ jūreiviai buvo kitokio molio, – sarkastiškai įgėlė Peponis. – Bet jie ir nebuvo genujiečiai, – atkirto Svarstyklius.

* * *

Vienuoliktą valandą Peponis ir jo būrys išėjo iš laivų statyklos. Nuo statistinių duomenų jiems galvos ūžė kaip bičių aviliai. Iki laivo išplaukimo dar turėjo pusę valandos. Todėl dauguma kartu su drauge Petrovna išėjo pasidairyti po miestelį, o svarbesnieji partiečiai, taigi Oregovas, Peponis ir Don Kamilis, susėdo prirūkytoje uosto smuklėje. Rusas norėjo papildyti savo pranešimą apie plano įvykdymą, o abu italai stiprino savo dvasią kelionei laivu. Mat visai netikėtai pakilo stiprus pietų vėjas, ir įtartinai juodi debesys nuriedėjo dangumi. Smuklė buvo tamsi ir nešvari, bet grūdų degtinė puiki. Antrąjį stikliuką lenkiant, Peponis išsakė savo susirūpinimą:

– Bijau, kad galiu susirgti jūros liga. Ar tu nebijai? – Ne, – atsakė Don Kamilis. – Mes, dvasininkai, jau beveik du tūkstantmečius iriamės per baisiausias audras ir visada iš jų išeiname sveiki. – Pažiūrėsim, ar tu ir laive tebekrėsi juokus, – niūriai atkirto Peponis. Don Kamilis išsitraukė iš kišenės knygelę su „Lenino mintimis“, o iš tiesų – lotynišką brevijorių. – Čia viskas surašyta, – pasakė jis. – Net ir receptai nuo baimės. – Iš tikrųjų aš ne baimę jaučiu. Tai kažkokia bloga nuotaika, – paaiškino Peponis. Don Kamilis paplojo delnu per knygutę. – Ir nuo blogos nuotaikos, – pridūrė. Aštrus vėjas suvarė vidun miesto apžiūrinėtojų kaimenę. Neatrodė, kad jie buvo susižavėję miestu. Ypač niūrus buvo Kurulio veidas. Jiems susėdus ir degtinei atpalaidavus liežuvius, draugas Kurulis paleido garą. – Ar tu žinai, kur mes buvome? – kreipėsi į Don Kamilį. Don Kamilis padėjo šalin „Lenino mintis“. – Bažnyčioje! – tęsė Kurulis. – Ir tu žinai, kas ten dėjosi? Don Kamilis truktelėjo pečiais. – Vestuvės! – sušuko Kurulis. – Su kunigu ir kitomis komedijomis! Paskui atsisuko į draugą Gemzių. – Ir tu, – šaipėsi jis, – tik dėl to į Rusiją atvykai, kad bent kartą nematytum ilgaskvernių! O dabar pamatei – ir ne bet kokį – riebų, storą ir dar gražiau apsirengusį negu mūsiškiai. Ir porelė stovėjo, rankas sudėjusi ir akis nukreipusi į dangų, ir šypsojosi jiedu, lyg dvi sesutės iš Azione Cattolica. Man net vidurius susuko! – Toks skandalas Sovietų Sąjungoje! – griežė dantimis pasipiktinęs draugas Šalčius. – Lyg būtume kokiame Sicilijos kaimelyje! Jis laukė Don Kamilio atsakymo, ir tas prabilo: – Draugai! Sovietinė konstitucija leidžia piliečiams išpažinti bet kurią patinkamą religiją. Ir kunigams leidžia atlikti savo pareigas, jeigu tik jie savo religinėmis pamokomis negadina jaunuomenės, kuri dar nesulaukusi 18 metų. Tai nieko nauja. Pasakėlę apie religinę priespaudą Sovietų Sąjungoje paskleidė Vatikanas. Draugas Oregovas jau buvo pasigalandęs ausis. Jis liepė Petrovnai viską tiksliai išversti. Don Kamilis nukreipė į jį savo maldaujamą žvilgsnį. – Draugas Klastūnas, – pareiškė Petrovna, gavusi reikalingus draugo Oregovo nurodymus, – yra visiškai teisus. Sovietinės konstitucijos 124 straipsnio tiksliai laikomasi. Ortodoksų Bažnyčios reikalų taryba ir Bendrųjų religinių reikalų taryba stebi, kad įstatymas būtų taikomas tiksliai, ir pagelbsti religinėms organizacijoms spręsti jų problemas. – Taigi reikalas toks, – prabilo Don Kamilis, gavęs oficialią informaciją, – ilgaskverniai čia nedaro to, ko patys norėtų, kaip pas mus, o gali daryti tik tai, ką konstitucija jiems leidžia. Tuo padėtis iš pagrindų skiriasi. Artuma 2015 m. gegužė

31


Atokvėpio valandai

– Bet rezultatas tas pats, – murmėjo draugas Šalčius. – Ilgaskverniai lieka ilgaskverniais. Don Kamilis nuolaidžiai nusišypsojo. – Draugai, tokiame dideliame krašte kaip Sovietų Sąjunga, yra tik 26 tūkstančiai bažnyčių ir 35 tūkstančiai dvasininkų. – Tai vis dar per daug! – karštai sušuko draugas Kurulis. – Pasiguosk, drauge, – pataikaudamas kalbėjo Don Kamilis. – 1917 m. Rusijoje buvo suskaičiuota 46 tūkstančiai bažnyčių ir maždaug 50  tūkstančių kunigų, ir tie skaičiai iki 1935 m. sumažėjo iki keturių tūkstančių bažnyčių ir penkių tūkstančių kunigų. Draugas Kurulis netikėdamas atsisuko į draugą Oregovą. – Ar tai tiesa? – paklausė. Kai draugas Oregovas perdavė reikalingą informaciją draugei Petrovnai, ši pareiškė: – Skaičiai teisingi. Dvasininkai ir bažnyčios išsilaiko vien tik iš bažnyčių lankytojų. Karo metu Ortodoksų Bažnyčia parodė savo patriotinį brandumą ir parėmė sovietinės tėvynės gelbėjimo pastangas. Partija gyvai vykdo akciją prieš prietarus, tačiau ne jėgos priemonėmis, o stengdamasi įtikinti. Draugas Kurulis puolė į nusivylimą, kurį javų degtinė dar labiau užkaitino. – Drauge, – piktai kreipėsi jis į Petrovną, – jeigu ilgaskvernių skaičius per 14 metų iš penkių tūkstančių išaugo į 35 tūkstančius, ką begelbsti toji visa akcija? Draugė Petrovna sumišo akimirką, paskui jo klausimą išvertė draugui Oregovui, o šis išklausė, nulenkęs galvą, tartum pats būtų už tą gėdą atsakingas. Jis pagalvojo, paskui plačiai išskleidė rankas, nukreipdamas į Kurulį baugų liūdną žvilgsnį. Šį kartą draugei Petrovnai nebereikėjo versti. Tuo diskusijos ir baigėsi. Draugas Oregovas grįžo prie pranešimo apie plano vykdymą, o kiti pakeitė pokalbio temą. Smuklė buvo pilna dūmų, ir Don Kamilis panoro pakvėpuoti šviežiu oru. Jis išėjo į gatvę, Peponis išsekė paskui. Vėjas buvo aprimęs, ir jie galėjo ramiai žingsniuoti. Ilgainiui Peponis neiškentė: – 35 tūkstančiai kunigų! Po kruvinos revoliucijos ir 32 metų kovos!

– Nesijaudink, drauge, – ramiai atsakė Don Kamilis. – Tie skaičiai nieko nesako. Rusijos kunigai yra valdžios tarnautojai. Jie vadina popiežių taikos priešu, o jų senasis patriarchas Aleksijus kartą minėjo Staliną kaip „Dievo siųstą“. Tačiau komunistai, nors ir nugalėjo kunigus, pralaimėjo karą su religija. Jie pralaimėjo ir du kitus karus: karą su ūkininkais ir karą su buržuazija. Po keturių dešimtmečių Sovietų Sąjunga prasiveržė į atominį pirmavimą ir mėnulį; ji pastatė mokslą į prietarų vietą ir pajungė jam savo ir aplinkinių kraštų žmones; ji išžudė 10 milijonų ūkininkų kolektyvizacijos procese ir išnaikino senąją vidurinę klasę. Bet ir šiandien rusai, ieškodami Dievo, išleidžia savo sunkiai uždirbtus pinigus bažnyčioms statyti. Žemės ūkio produkcija yra žemesnė negu prieš revoliuciją, ir vyriausybė buvo priversta duoti ūkininkams privatinių sklypelių bei leisti laisvai pardavinėti savo produktus. Tuo pat metu kyla nauja ir galinga buržuazija. Nesigink, drauge, tu ir pats su gerai pasiūtu brangiu kostiumu, su dviem algom, kurių vieną gauni kaip senatorius, o antrą – kaip partijos lyderis, su savo banko sąskaita ir planais pirktis prabangų automobilį esi kylantis buržujus. Ar gali tai paneigti? – Ką tu kalbi apie prabangų automobilį? Aš ruošiuosi pirkti naudotą standartinį modelį. Don Kamilis papurtė galvą. – Svarbu ne pats daiktas, bet principas. Peponis išsiėmė iš kišenės dėžutę ir įsikando toskaniškąjį cigarą. Don Kamilis, kuris pastarąsias dvi dienas jau ilgėjosi pažįstamo aromato, atsiduso ir karčiai pridūrė: – Štai ir vėl! Buržujus mėgaujasi, o vargšas kenčia. Peponis piktai perlaužė cigarą ir pasiūlė pusę. – 35 tūkstančių kunigų čia dar buvo negana! – murmėjo jis. – Dar ir tu turėjai atvažiuoti! Tuo metu jie išgirdo laivo sireną.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968 Autoriaus iliustracija

Simone Weil SUNKIS IR MALONĖ Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė Simone Weil – viena garsiausių XX a. mąstytojų, prancūzų filosofė, mistikė. Knyga „Sunkis ir malonė“, parengta Gustave’o Thibono pagal jos dienoraščius ir užrašus, atskleidžia originalų Simone Weil vidinį pasaulį.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

32

Artuma 2015 m. gegužė


Sveikata

Juos galėjom išsaugoti... Aurelijus VERYGA Iš tiesų retai nutinka, kad lankydamasis konferencijose ar skaitydamas knygas sužinai kažką, kas tarsi nuima raištį nuo akių ir leidžia pamatyti tai, ką anksčiau gal tik numanei esant. Tai patyriau besilankydamas Kanadoje, Edmontone vykusioje pirmojoje pasaulinėje vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimų prevencijos konferencijoje. Tai, ką išgirdau, sukrėtė. Dar didesnį įspūdį padarė konferencijoje iš autoriaus rankų įsigyta knyga „Pražūtingas ryšys“ (Jody Allen Crowe „The fatal link“, 2009), kurioje buvęs JAV rezervato mokyklos direktorius ir mokytojas aprašo savo patirtį su „nevaldomais“, kaip pas mus vadinama, vaikais. Tačiau šiurpiausia šioje knygoje – paieška ryšio tarp JAV mokyklose šaudžiusių ir moksleivius ar mokytojus nužudžiusių vaikų elgesio ir alkoholio vartojimo istorijos jų šeimose. Girtuokliaujanti nėščioji yra tikra nelaimė savo vaikui ir bendruomenei, į kurią vaikas atkeliauja. Nemaža dalis tokių vaikų dėl sunkių apsigimimų atsiduria sutrikusio vystymosi vaikų globos namuose. Pastebėti pažeistus vaikus nesudėtinga, – jie išsiskiria specifiniais veido bruožais, jiems nustatoma organų pažeidimų. Todėl dauguma visuomenės narių turbūt supranta, kad girtauti nėštumo metu negerai. Tačiau ar kada pagalvojote, ką gali padaryti nedidelis alkoholio kiekis dar mamos gimdoje augančiam vaikui? Šiuo straipsniu nesiekiama pasmerkti nėštumo metu alkoholį vartojusių mamų, jų sugėdinti ar priversti jausti kaltę. Vienintelis tikslas – pasakyti, kad visų šių problemų galime išvengti; tereikia, kad šeimą planuojančios ir galinčios pastoti moterys, taip pat tos, kurios laukiasi, visiškai atsisakytų alkoholinių gėrimų.

Pradėjus labiau domėtis šia problema Lietuvoje, paaiškėjo, kad vaikų, kuriems diagnozuojami pažeidimai dėl alkoholio vartojimo nėštumo metu, yra vos keturi penki per metus, ir gydytojai tokią diagnozę užrašo tik tada, kai nėščioji atvažiuoja gimdyti būdama girta, o vaisiaus vandenys turi alkoholio kvapą. Tačiau ar tikrai problema tik tokia? Pasidomėjus paaiškėjo, kad daugiausia alkoholio vartoja 24–35 metų amžiaus Lietuvos moterys, o amžiaus pikas, kuomet dažniausiai gimsta pirmasis vaikas, yra maždaug 28 metai. Vadinasi, tai pats intensyvaus alkoholio vartojimo vidurys. Apklausos teigia, kad apie 50 proc. Lietuvos šeimų planuoja vaikus, t. y. sąmoningai rengiasi tėvystei, ir žino, kada gali jų susilaukti. Visi kiti vaikai yra, kaip liaudis vadina, netyčiukai. O problema paprasta: moteris, kuri neplanuoja susilaukti vaiko, sužino, kad laukiasi jau praėjus kelioms savaitėms nuo pastojimo. Per tą laiką būna ir gerta, ir rūkyta... Kuo anksčiau pavartojama toksinių medžiagų, tuo pažeidimai didesni. Net ir nedidelės alkoholio dozės labai specifiškai pažeidžia tokių vaikų centrinę nervų sistemą, joje dėl alkoholio poveikio sutrinka nervinių ląstelių augimas, jungčių formavimasis. Šie pažeidimai šiuolaikine technika jau yra matomi ir patvirtinami. Žiūrint į kitų problemų statistiką, paaiškėja, kur šie

vaikai atsiduria. Pasirodo, Lietuvoje daugiau nei tūkstančiui vaikų psichiatrai nustato psichologinės raidos sutrikimų. Ir čia tik tie vaikai, kuriuos neapsikentę suaugusieji nutempia pas vaikų psichiatrą. O kiek tokių vaikų niekada į specialistus nesikreipia? Mokyklose mokosi 46 tūkst. specialiųjų poreikių vaikų. Žinoma, ne visi tokie dėl alkoholio poveikio, bet toks skaičius neatsiranda iš niekur. Kas būdinga tokiems vaikams? Ar jums teko susidurti su vaikais, kurie sunkiai susikaupia, jų matematiniai gebėjimai itin šlubuoja, jie dažnai elgiasi problemiškai ir bausmės jų nesustabdo? Tokiems vaikams prikrėtus šunybių, kviečiami tėvai, psichologai, vėliau policija, bet niekas nesikeičia. Vaikai metami iš mokyklų. Vėliau už nusikaltimus jie atsiduria pataisos įstaigose, o iš jų išėję toliau daro kaskart vis žiauresnių. Mokytojų teigimu, tokių vaikų nuolat daugėja. Kartais vienas ar du tokie vaikai sutrikdo visos mokyklos gyvenimą. Būtent tokie vaikai šaudė JAV mokyklose, ir daugumos jų mamos nėštumo metu vartojo alkoholį. Šie vaikai pažeisti fiziškai, ir pažeidimai nepataisomi, o tai reiškia, kad jų negalima išgydyti, nes neįmanoma sukurti nervinių jungčių, kurios buvo pažeistos alkoholio. Šiuos vaikus reikia kaip galima anksčiau pastebėti ir skirti jiems ypatingą dėmesį, sudarant itin struktūrinės priežiūros sąlygas, padedant jiems išlikti sveikiems ir gyviems ir prisitaikyti visuomenėje. Tai labai brangu, bet daug pigiau nei kalinti arba šalinti padarinius. Tenka tik apgailestauti, jog kartais besilaukiančios moterys iš medikų išgirsta ne klausimą, ar nutraukė alkoholio vartojimą ir metė rūkyti, bet patarimą vartoti alkoholinius gėrimus nedideliais kiekiais, kad pagerintų savijautą, sumažintų gimdos raumenų Artuma 2015 m. gegužė

33


Sveikata

tonusą ar padidintų kraujospūdį. Keičiasi tik mados: anksčiau tarp gydytojų populiarų konjaką dabar keičia vynas. Jokių medicininių indikacijų tam nėra ir negali būti, nes nėščiosioms net ir daugelį vaistų vengiama skirti, o alkoholis nėra vaistas. Maža to, jis pripažintas vėžį ir apsigimimus sukeliančia medžiaga. Todėl kalbos, kad nedideli kiekiai nepavojingi – niekuo nepagrįstos. Noriu paraginti visas būsimas mamas prisiminti šią informaciją, nes puikiai žinau, kad nė viena mama nenori pagimdyti nesveiko ar apsigimusio vaiko. Atvirkščiai, dauguma moterų, sužinojusios, kad laukiasi, radikaliai keičia savo gyvenimą. Stengiasi sveikiau maitintis, vengti infekcinių ligų, vartoja folio rūgšties ir pan. Alkoholio atsisakymas – ne rekomendacija, o būtinybė. Kanadoje ir JAV atlikti ekonominiai tokių apsigimimų tyrimai parodė, kad vieno tokio vaiko auginimas, priežiūra ir vėliau su elgesiu susijusi našta visuomenei siekia šimtus tūkstančių, o kartais perkopia ir milijoną dolerių. Sakysite, žmogaus gyvybė neįkainojama. Na, jos niekas ir nevertina pinigais, bet nesudėtinga įvertinti, kiek kainuoja tokius vaikus gydyti, papildomai ugdyti, teikti socialinę pagalbą, išlaikyti pataisos įstaigas ir pan. Suvokus, kokia didelė žala, nebestebina JAV pradėti bandomieji projektai barų ir klubų tualetuose pakabinant automatus, iš kurių merginos ir moterys nemokamai gali pasiimti ir pasidaryti nėštumo testą. O žinia paprasta: „Galvok prieš išgerdama.“ Merginoms, kurių testas teigiamas, rekomenduojama visiškai atsisakyti alkoholio, kad vaikui nebūtų padaryta žala. Tokia realybė ten. Pas mus ji ne kitokia, tik iki šiol nelabai matoma.

Grąžinti sveikatą ligoniams Balandžio „Artumoje“ pradėję, toliau supažindiname Jus su malonėmis, kurias žmonės patyrė melsdami Dievą per palaimintojo Jurgio Matulaičio užtarimą. Drąsiai kreipkimės ir mes į jį užtarimo savo reikaluose! Ir melskime kuo skubesnio jo paskelbimo šventuoju. 1996 m. pabaigoje eidama su vaikais R. S. pakelės baloje rado į lėktuvėlį sulankstytą palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslėlį. (Tuo metu moteris laukėsi penkto kūdikio bei augino tris berniukus. Vienas vaikelis buvo miręs, vos gimęs.) Ji paveikslėlį pakėlė, parsinešė namo, išlygino lygintuvu ir pasidėjo. 1997 m. vasario pabaigoje (12 nėštumo savaitę) ji pradėjo kraujuoti: grėsė persileidimas, gimdoje susiformavo didžiulis krešulys, kuris iškrisdamas galėjo ištraukti ir vaisių. Moteris buvo paguldyta į Marijampolės ligoninę. Kadangi gydytojai primygtinai reikalavo daryti abortą, po poros dienų moteris, paprašiusi, kad vyras atvežtų drabužius, pabėgo iš ligoninės. Po kelių dienų R. S. vėl apsilankė poliklinikoje, kur jai pakartotinai atlikta echoskopija. Moteris buvo primygtinai raginama grįžti į ligoninę, bet to nepadarė, nes nenorėjo, kad jai vėl siūlytų abortą. Tolesnį nėštumo laiką ji leido namuose, daugiausia gulėdama ir litanija bei malda melsdama pal. Jurgį Matulaitį užtarimo. 1997 m. gegužę kraujavimas liovėsi. Echoskopiją atlikęs gydytojas pavadino nėštumą stebuklingu, nes krešulio nebebuvo. Gydytojas nenorėjo tikėti, kad viskas susitvarkė tik meldžiantis. Kūdikis gimė sveikas.

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei

mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui. Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen. Tėve mūsų... Sveika, Marija... Garbė Dievui...

Malda kanonizacijai (paskelbimui šventuoju) priartinti Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

34

Artuma 2015 m. gegužė


Gyvenimas kaip senas vynas

Pirmasis gegužės Sekmadienis Vanda IBIANSKA Motinos diena – šviesi, giedra ir persmelkta meilės. Net kai atvažiuojame prie mirusios mamos kapo, nev e r k i a m e, o širdį užlieja šiluma ir ramybė. Ką jau kalbėti apie gyvąsias – visai jaunas, pusamžes ir žilagalves! Visa savo esybe žinome, kad jos myli mus besąlygiškai, randa priežasčių pateisinti (nors ir bara), kai klystame, puola padėti net tada, kai pačios jau nebeturi jėgų, o paskutinį kąsnį nuo savo burnos atplėš visada ir kiekviena. Ar atkreipėte dėmesį, kad pati nuostabiausia sakralinė muzika, o ir tas pats popsas skirti motinai? Pirmoji – Dievo Motinai, šlovinant ne tik jos Sūnų, bet ir pačią motinystę, antroji  – žemiškosioms mamoms. Jei prisiminsime tapybą, tai įspūdingiausi daugumos genijų paveikslai yra Madonos su Kūdikiu portretai. Tokie, kokią Ją įsivaizdavo autoriai. Apie motinas prirašyta daug nepaprastų literatūros kūrinių. Jaudinančių, virpinančių širdį. Nėra ko stebėtis, nes vienas iš tobuliausių Dievo kūrinių yra motinystė – visa, nuo pradžios iki pabaigos: su kūdikio nešiojimu ir auginimu savo kūne, begaline meile savo vaikui, nekeliančia jokių reikalavimų nei sąlygų, instinktu, kuris dažniausiai stipresnis net už mirtį. Tokios tad mūsų visų mamos. Mane visada žavi jaunutės motinos. Pačios dar tik pradėjusios gyventi, nepajėgiančios užsidirbti pinigų, tėvų remiamos. Bet kokios atsakingos jaučiasi už savo vaikelį! Šiuo periodu atsiranda ir greit auga branda, tiesiog stulbinanti motinystės tvirtybė. Vis tik vieną „pretenziją“ Dievuliui turiu. Kodėl jis nesukūrė tolygių motinystei sūniškumo ir dukteriškumo? Taip, mylime mamas, bet kai kurie nepakankamai. Abejoju, kad

Gegužę esti jau tikrasis pavasaris. Sekmadienis – svarbiausia savaitės diena. Turbūt dėl to tada ir švenčiame brangiausio mums šioje Žemėje žmogaus šventę. Gražiausiu laiku ir reikšmingiausią dieną.

dauguma mūsų ne epizodiškai, o nuolatos materialiai remia motinas, nors daugeliui jų to tikrai reikia. Skaudu galvoti ir apie kitokius dalykus. Iš pediatrų pasakojimų žinau, kad kone visos mamos kaip galima daugiau būna šalia savo vaikelių, kai šie gydomi ligoninėse. Ir su siaubu matau, kaip sūnūs ar dukterys šaltakraujiškai sėdi darbe, išvažiuoja darbo reikalais ar leidžia laiką namuose tuo metu, kai jų mamas operuoja onkologai. Vienas iš pastarųjų sykį man pasiguodė: „Žinai, man dažnai atrodo, kad esu „dvigubas“, t. y. gydytojas ir sūnus. Pavydžiu pediatrams! Jų pacientų mamos taip išgyvena, kad tampa net įkyrios. O mūsiškių ligonių vaikai... Apsiriboja minimaliu domėjimusi ir lankymu. Girdi, darbas, šeima, vaikai, atstumai.“ Ką jau čia pridursi... Laimė, yra ir kitokių. Ne viena mano draugė ar bičiulis rūpinasi savo motinomis taip pat, kaip ir savo vaikais. Taip ir turi būti. Esame vienos gyvybės grandinės nareliai, o tęstinumo dėsnis išimčių nedaro. Taip, kaip mes elgiamės ir kiek mylime savo motinas, lygiai tiek pat ir taip pat mus myli suaugę mūsų vaikai. Tai seniai visiems žinoma tiesa, kurios kažkodėl nenorime paisyti. Suspurda širdys tada, kai motinos iškeliauja į amžinybę. Spurda dygios mintelės: „Retai sakydavau, kad myliu“, „Nelankiau“, „Nepadariau“ ir t. t. Deja. Belieka tik našlaitės, tulpės ar narcizai ant kapo ir žvakių žiburėliai. Dar paskubomis sukalbėtas „Viešpaties angelas“. Per mažai. Ir per vėlai. Kartais žmonės žavisi motinomis, pagimdžiusiomis ir išauginusiomis genijus, talentinguosius ar didvyrius. Turbūt toks žavėjimas yra perdėtas. Na, pasipainiojo koks aštuntos ar devintos kartos protėvio genas, prilipo tėvo gal šeštos kartos prabočiaus genukas, suveikė dar tik pradėti tirti noosferos dėsniai, Dievulis lengvai bakstelėjo pagaliuku – štai jums ir genijaus ruošinys tiesiai ant padėkliuko. O motinos užduotis yra išmokyti tą puikių duomenų atžalą didelio darbštumo, Artuma 2015 m. gegužė

35


Gyvenimas kaip senas vynas

Vido Venslovaičio nuotraukos

be kurio iš kandidato į genijus išeis tik piššš... Štai tuo ir reikia žavėtis – darbštumo, sistemiškumo, visapusiškos tvarkos skiepijimu nuo darželinuko amžiaus. Bet palikime ramybėje genijų ir talentingųjų mamas. Pati iškiliausia motinos pareiga – užauginti dorą ir kilnų žmogų. Tai labai sunku, nes veikia plataus aplinkos lauko vektoriai. Jie klaidina, gundo, vilioja, kiekvienas bando patraukti savo kryptimi. Ir nedaug jų, oi, nedaug teisingų. Gyvename vartotojiškos visuomenės klestėjimo laikais. Ši rėkia, cypia, šnabžda, šapena: „Pinigai!“, „Daiktai!“, „Turtas!“ Ir klastingai perša nešvankius būdus šių gauti. Motinai reikia daug išminties ir tvirtybės, kad nugalėtų jos vaiką bandantį sugundyti blogį. Reikia pasakyti, jog krikščionei gerokai lengviau, jei ji tokia yra autentiška, o ne formali. Nors visi žino seną tiesą, jog kiekviena vagilė, sukčiuvienė, paleistuvė savo vaiką būtinai nori užauginti tyrą ir gerą, deja, joms tai sunkiai sekasi. Viskas paprasta  – vaikai įsisavina ne deklaruojamas tiesas, bet mokosi iš gyvų pavyzdžių. Pati susidūriau su daugybe atvejų, kai okupacijos laikais motinos vogė, „kombinavo“, savinosi kolegų ir paval-

* * *

Užrašas zoologijos sode ant stručių aptvaro: „Stručių negąsdinti – grindys betoninės!“

* * *

Jei turite daugybę neatidėliotinų darbų, pirmiausia reikia nuspręsti, kuriuos iš jų atidėti pakartotinai.

* * *

Lietuvių mokslininkai nustatė, kad žurnalistai naujienas ima iš interneto, o ne išsigalvoja, kaip buvo manoma iki šiol.

* * *

Mokslininkai sukryžmino arbūzą su vyšnia. Naujasis vaisius dydžiu, spalva ir skoniu primena vyšnią, o kauliukų skaičiumi – arbūzą.

* * *

Negalvokite apie tai, ką apie jus pagalvos aplinkiniai. Jie rūpinasi tik tuo, ką apie juos pagalvosite jūs!

36

Artuma 2015 m. gegužė

dinių uždarbius ir dabar teisinasi: „Buvau priversta dėl geresnio duonos kąsnio vaikams.“ Ir guodžiasi, esą vaikai nepateisino lūkesčių, primindamos, jog žodžiais mokė juos tik gerumo ir sąžiningumo. Tad motinos pareigos, be jokių abejonių, yra sunkiausios pasaulyje, nes pagimdyti, pavalgydinti, aprengti yra tik dalis darbo. Be to, toli gražu ne pati svarbiausia. Didžiausia ir sunkiausia – išauklėti. Deramai. O tam reikia pačiai gyventi pagal Kristaus mokymą, kad vaikams būtų net ne pavyzdžiu, bet idealu. Kartais žinome, kartais suvokiame tarsi per rūką. Tačiau visada jaučiame atsidavusią be galo, be krašto motinos meilę. Ne veltui mirštantys žmonės dažnai šaukiasi mamos. Juk ji gelbėjo visada: kai buvome maži, nesupratingi jaunikliai, ištikti bėdų, negandų, skausmų pusamžiai. Didi yra motinystė. Net ne didi, o didinga. Tenebūnie ji niekada tragiška ar lydima vaikų nedėkingumo, dėmesio stygiaus, abejingumo. Būkite laimingos ir sveikos, visos mamos! Jaunos ir gražios, senos ir pavargusios, nes jūs kiekviena esate ypatinga. Tesaugo jus visas mūsų Motina – Švč. Mergelė Marija ir telaimina Sūnus. Ilsėkitės ramybėje iškeliavusios pas Viešpatį, mes meldžiamės už jus visas. Sveikiname Motinos dienos proga, brangiosios!

* * *

Grįžta girtas vyras namo. Žmona kiša laikrodį ir piktinasi, kur tiek ilgai valkatavo. Vyras (pakiliai): – Kai mano tėvas grįždavo, tai motina kalendorių rodydavo...

* * *

Madingi skylėti marškiniai, madingi skylėti džinsai... Įdomu, kada bus madingos skylėtos kojinės?

* * *

Žodžiai, kuriuos SUNKU pasakyti esant girtam: sociologija, Laplandija, profesionalas. Žodžiai, kuriuos LABAI SUNKU pasakyti esant girtam: Gibraltaras, trabekulotomija, orangutangiukas, determinantas. Žodžiai, kurių NEĮMANOMA pasakyti esant girtam: ne, daugiau man nebepilkite! Ne, nedainuosiu, vis tiek manęs niekas neklauso! Labas vakaras pareigūne, kaip malonu, kad jūs mane sustabdėte.


Kviečiame

Sekminių atlaidai Vepriuose Gegužės 22 d. 17 val. – šv. Mišios Gegužės 23–24 d. 8, 10 ir 12 val. – šv. Mišios Po šv. Mišių einami Kalvarijos kalnai Išsamesnė informacija www.kaunoarkivyskupija.lt

Sekminių programa Vilniaus Kalvarijose

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

Gegužės 21 d., ketvirtadienis ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA

REKOLEKCIJOS REKOLEKCIJOS SU DVASINIU PALYDĖJIMU „DIEVO SŪNUS“ gegužės 24-31 d., Šiauliuose REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS „TROŠKIMŲ GALIA“ birželio 12-14 d., Kulautuvoje ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS birželio 15-20 d., Kulautuvoje SEMINARAS TVIRTA IR SVEIKA SANTUOKA VISAM GYVENIMUI gegužės 29-31 d., Kaune Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24, el. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Šv. Jono apaštalinės seserys kviečia į programas Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne Rekolekcijos moterims „MOTERS SLĖPINYS: TRAPUMAS IR KILNUMAS“ (veda ses. Dovydė ir ses. Monika) gegužės 16 d.

Gegužės 22 d., penktadienis Kunigų ir vienuolių diena 10 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 14 val. – šv. Mišios bažnyčioje 15 val. – agapė Gegužės 23 d., šeštadienis ŠEIMŲ (VAIKŲ) IR JAUNIMO DIENA

Informacija ir registracija: tel. 8 605 525 07 (žinutėmis) arba 8 528 363 27 Seminaras sutuoktiniams „PRAEITIS, KURI VISADA SU MANIMI – ŠEIMA, IŠ KURIOS ATĖJAU IR KURIĄ SUKŪRIAU“ (veda psichologas Algirdas Petronis) gegužės 17 d. Informacija ir registracija: tel. 8 646 833 63 Rekolekcijos 7–11 metų vaikams „ŠTAI TAVO MOTINA“ (Jn 19, 27) gegužės 30–31 d.

Programa vaikams ir tėveliams 10 val. – šv. Mišios prie Marijos Sopulingosios koplyčios 11 val. – Šeimų Kryžiaus kelias. Agapė ir poilsis prie Geležinių vartų (Kryžiaus kelio metu) 14 val. – vaikų šventės pabaiga Programa jaunimui 14.30 val. – registracija 15 val. – aktyvusis protmūšis 17.30 val. – linksmoji agapė 18.30 val. – šlovinimas 19 val. – šv. Mišios lietuvių ir lenkų kalbomis 20.30 val. – Šviesos kelias (turėti žvakę) 22 val. – renginio pabaiga Gegužės 24 d., sekmadienis SEKMINIŲ DIENA

Informacija ir registracija: tel. 8 528 363 27; 8 646 054 06 Krikščioniška vasaros stov ykla 9–12 klasių ja unimui

8–20 val. Švč. Sakramento adoracija bažnyčioje

sen.trakai.registracija@gmail.com senujutrakuvienuolynas.org

„ESI VERTAS DAUGIAU“

9.30 val. – Kryžiaus kelias nuo Marijos Sopulingosios koplyčios 13 val. – iškilmingos šv. Mišios (šalia bažnyčios). Po jų – agapė pievoje Išsamesnė informacija vilniauskalvarijos.lt

birželio 16–20 d.

Informacija ir registracija: www.kajc.lt parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius. Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 5 (304) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 202026, Tiražas 10 300 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja


Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik, žemės klystkelius nušviesk.

Tėve vargstančių nuženk, savo dovanas dalink, mūsų dvasią atgaivink! Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas, mielas atgaivintojas. Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis, Tu – paguoda liūdesy. O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą, stiprinki tikėjimą. Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda. Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista. Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų, tiesink vingius mūs takų. Duok mums, mylintiems Tave, tikintiems Tava galia, dovanas septynerias. Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą, kviesk į džiaugsmą amžiną.

„Artuma“ gegužę į šių dienų šviesą iškelia ketvirtąjį Kalno palaiminimą: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Panašu, kad šiuo palaiminimu Kristus budina savo mokinius gyventi pagal Dievo valią. Lyg ir aišku, tik neramina praktinis klausimas – kaip tą Viešpaties valią atspėti, suprasti ir priimti? Ką daryti, jei širdį slegia pyktis ir sukyla keršto jausmas regint neteisybę? Kaip gyventi šiuo palaiminimu, kai teisumo troškulį ir aklą godulį skiria tik menkas žingsnelis? Tiesa, kurią turiu liudyti kitiems – kokia ji? Gal padės ją surasti „Artuma“?

ISSN 1392-382X

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt

Profile for Artuma

Artuma  

2015 m. gegužė / 5

Artuma  

2015 m. gegužė / 5

Profile for artuma
Advertisement