Page 1

žurnalas apie

Gamtą

Problemos ir akutalijos: Būti ar nebūti laisviems stumbrams laisvoje Lietuvoje?

Numerio fotoreportažas: Tailandas: kai gali prisiliesti prie tigrų ir išmaudyti dramblį

Gamtos įdomybės: Delfino švilpimas kompiuteriu tiesiogiai išverstas į žmonių kalbą

2014 / Gegužė / (60) / Kaina 7 lt.


Turinys Numerio fotoreportažas:

PSL.6

Tailandas: kai gali prisiliesti prie tigrų ir išmaudyti dramblį Gamtos įdomybės

PSL.13

Delfino švilpimas kompiuteriu tiesiogiai išverstas į žmonių kalbą Pasaulio gamta

PSL.18

Kosta Rika – nepaliestos gamtos ieškotojų ir adrenalino fanatikų džiaugsmas Problemos ir aktualijos

PSL.22

Būti ar nebūti laisviems stumbrams laisvoje Lietuvoje Naujienos iš kosmoso

PSL.29

Iki 1 000 per val.: netrukus naktinį dangų išmaudys didžiulė meteorų liūtis

Žurnalas apie gamtą 2014 NR. 6 (60)

Autoriaus žodis

Adresas: V. Putvinsio g. 47-4, LT-00000 Kaunas Tel. 8 655 55 555 El.paštas jonas@lututė.lt ISSN 0000-0000

“Sed ut perspiciatis unde omnis iste natus error sit voluptatem accusantium doloremque laudantium, totam rem aperiam, eaque ipsa quae ab illo inventore veritatis et quasi architecto beatae vitae dicta sunt explicabo. Nemo enim ipsam voluptatem quia voluptas sit aspernatur aut odit aut fugit, sed quia consequuntur magni dolores eos qui ratione voluptatem sequi nesciunt. Neque porro quisquam est, qui dolorem ipsum quia dolor sit amet, consectetur, adipisci velit, sed quia non numquam eius modi tempora incidunt ut labore et dolore magnam aliquam quaerat voluptatem. Quis autem vel eum iure reprehenderit qui in ea voluptate velit esse quam nihil molestiae consequatur, vel vel illum pariatur?”

Leidėjas VšĮ leidyklą “Lututė” Direktorius Jonas Jonaitis Redaktorius Jonas Jonaitis Atsakingasis redaktorius Jonas Jonaitis Dizaineris Antanas Uscila

ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


Numerio fotoreportažas:

Tailandas: kai gali prisiliesti prie tigrų ir išmaudyti dramblį AUT. BERTA TILMANTAITĖ

„Ką dar reikėtų pamatyti?“ – išnėrusi iš povandeninio Tailando ir grįžusi į Bankoką klausiu tailandietės Palidos. „Girdėjau, Ajutaja yra labai graži, ten – Tigrų šventykla, yra daug krioklių“, – vardija Palida. „Tik girdėjai, bet pati nebuvai?“ – pasitikslinu. Palida sukikena ir papurto galvą truputį susigėdus. „Gyvenau Anglijoje, Amerikoje, o valandos ar kelių valandų kelionei į gretimą miestą kažkaip neprisiruošiu, nerandu laiko“, – aiškina. Dažnai, nuvažiavęs į svečią šalį, pamatai daugiau negu vietiniai. „Pirmiau Lietuvą apkeliauk, ar čia jau viską matei?“ – neretai girdžiu priekaištaujantį klausimą. Bet ar privalau iki paskutinio kąsnio pabaigti pirmuosius patiekalus, kad paragaučiau deserto? O gal priešingai – gal namai ir yra desertas? 6


“Apie Tigrų šventyklą pasakojo dar saloje sutikti Marco ir Liusi. „Neįtikėtinas jausmas paglostyti suaugusį tigrą“, – pasakoja Marco. „Bet girdėjau, juos ten svaigina narkotikais, kad būtų ramūs ir nepultų turistų“, – priduria.“

FOTOREPORTAŽAS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


Skaniausias ragautas tailandietiškas desertas – naminiai ledai, patiekti kokoso riešuto kevale su kokoso drožlėm. „Girdėjau, kad gražu ir įdomu ten visur, ar patiko?“ – klausia Thunda, skanaujant ledus paskutinę dieną Tailande. Linksiu galva užšalusia burna ir liepiu būtinai visur nuvažiuoti kartu su dvyne seserimi Palida. Thunda linksi šypsodamasi, bet, turiu įtarimą, greičiau juodvi susiruoštų atskristi į Lietuvą. Nuo pažinčių su povandeniniais gyviais, prie pasilabinimo su sausumos gyventojais – drambliais ir tigrais. Apie Tigrų šventyklą pasakojo dar saloje sutikti Marco ir Liusi. „Neįtikėtinas jausmas paglostyti suaugusį tigrą“, – pasakoja Marco. „Bet girdėjau, juos ten svaigina narkotikais, kad būtų ramūs ir nepultų turistų“, – priduria. Girdėjau ir aš. Vienas toks visažinis rožiniais marškiniais, per atstumą stebintis tigrus pro surauktus antakius, prunkšteli ir pro kreivą šypseną iškošia padarytas išvadas. „Garantuoju, kad jie prišerti narkotikų, kitaip negali būti“, – patenkintas savo įžvalgumu suneria rankas ant išpūstos krūtinės.

Nekelia pasitikėjimo tokie visažiniai, einu prie Tigrų šventykloje dirbančių savanorių, atkeliaujančių čia iš viso pasaulio. „Tai kaip čia su tais narkotikais?“ – klausiu. Amerikietė savanorė šypteli. „Aš čia atvažiavau savanoriauti, nes myliu gyvūnus, noriu rūpintis jais ir padėti. Jeigu jiems čia būtų daroma kokia nors žala, tikrai nenorėčiau būti to dalimi ir čia nepasilikčiau“, – paaiškina. „Ne tik apie narkotikus sklinda kalbos. Kažkas buvo paskleidęs gandus, kad mes čia ir mėsainius su tigrų mėsa prie įėjimo pardavinėjam“, – nusijuokia. „Bet tai juk būtų visiškas absurdas. Atvyko čia ir žurnalistai, ir visokios gyvūnų apsaugos inspekcijos, tyrė, stebėjo, bet nei mėsainių, nei narkotikų nerado. Narkotikų tigrams nuraminti nereikia, jie ir taip ramūs, nes užaugę čia nuo mažumės. Jie pripratę prie žmonių, nes augo tarp šventyklos vienuolių ir savanorių, o ir kasdienis turistų srautas jiems įprastas. Fotografuotis su tigrais ir juos glostyti galima tik prižiūrint savanoriams, tam tikrose vietose ir tam tikru metu – per pačią dienos kaitrą. Kai karšta, tigrai apsnūsta, yra tingūs, todėl ramiai guli. Jų narkotikai – saulė“, – pasakoja savanorė amerikietė, Tigrų šventy-

kloje gyvenanti jau porą mėnesių. Visgi įvairios organizacijos, besirūpinančios laukine gyvūnija, priekaištauja Tigrų šventyklos darbuotojams dėl sunkių tigrų gyvenimo sąlygų, smurto prieš juos, netinkamos poravimuisi aplinkos, gyvūnų išnaudojimo komerciniais tikslais, nepakankamos veterinarų priežiūros, tigrų jauniklių eksportavimo į Laosą ir panašiai. Patys darbuotojai ir šventyklos šalininkai teigia, kad šventykla yra prieglobstis tigrams. Teravados budistų šventykla buvo įkurta 1994, kaip miško šventykla ir prieglobstis laukiniams gyvūnams, kuriems dėl kokių nors priežasčių reikalinga pagalba. Pirmas tigriukas čia buvo atvežtas 1999.

„Aš čia atvažiavau savanoriauti, nes myliu gyvūnus, noriu rūpintis jais ir padėti. Jeigu jiems čia būtų daroma kokia nors žala, tikrai nenorėčiau būti to dalimi ir čia nepasilikčiau“ Maudynės / Sai Yok Noi Kriokliai

FOTOREPORTAŽAS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


FOTOREPORTAŽAS

Budos statulos / Wat Yai Chai Mongkol šventykla

Netoliese esančio kaimelio gyventojai rado tigrų jauniklį paliktą numirti. Jo motiną, greičiausiai sumedžiojo brakonieriai, o jauniklis, paliktas vienas nebūtų sugebėjęs išgyventi. Pirmasis tigriukas neišgyveno ir šventykloje, bet žmonės pradėjo vežti daugiau tigrų jauniklių. Kai kurie jų taip pat buvo netekę motinų. Kitus, kaip naminius gyvūnėlius auginę tailandiečiai (prieš kurį laiką tai buvo legalu), atgabendavo juos į šventyklą, nebeįstengdami jų prižiūrėti ir su jais susitvarkyti. Vienuolis pasakoja vieną tigriuką gavęs iš iškamšų gamintojo. Jam vietiniai gyventojai atvežė mažą tigriuką, paprašė jį nužudyti ir padaryti iškamšą, papuošiančią naujuosius jų namus. Iškamšininkas tigriuko nežudė ir nekimšo, o atvežė į Tigrų šventyklą.

9


FOTOREPORTAŽAS

Sulaukdami vis daugiau tigrų jauniklių, vienuoliai ir šventyklos parko darbuotojai turėjo mokytis juos prižiūrėti, pradėjo įrenginėti specialų kraterį – didžiulę aptvertą įdubą, kurioje tigrai galėtų nevaržomai vaikščioti, kai parke nėra lankytojų. Kad tigrų priežiūrai surinktų pinigų, parko darbuotojai ėmė kviesti turistus. Jų sunešti pinigai skiriami tigrų ir kitų parko gyventojų maitinimui, gydymui ir pan. Prieštaringai vertinamos ir pramogos su drambliais – jodinėjimas ir maudymasis upėse. Dramblių skulptūromis, piešiniais, statulėlėmis nusėta visa šalis. Be to, tailandiečiai švenčia Nacionalinę Dramblio dieną (Kovo 13), turi Karališkąjį dramblių muziejų, net populiariausios geriamo vandens ir alaus rūšys vadinasi „Chang“ – „Dramblys“, o viena iš induizmo dievybių, taip pat garbinama budistų – Ganešas – yra su dramblio galva. Drambliai užima svarbią vietą šalies istorijoje, mene, religijoje. Šalyje gausu legendų, pasakų, padavimų, kuriuose be dramblių taip pat neapsieinama. Karų metu drambliai buvo „sunkioji artilerija“. Pavyzdžiui, 17 a. pabaigoje Tailando karalius turėjo 20 000 dramblių, ištreniruotų dalyvauti mūšiuose. Ypatingieji baltieji drambliai, kurių paskutinis rastas ir „įšventintas“ į karališkuosius dramblius 1978m. – karališkųjų ceremonijų ir procesijų dalis. Taip pat drambliai buvo transporto priemonė, žmonėms ir prekėms gabenti. Iki šiol su jais dirbama miškuose ir žemės ūkyje. Drambliai dalyvaudavo iki dar dabar dalyvauja vestuvėse ir kitose šventėse. Bet pamatyti juos gyvus – ne taip paprasta. Teks susirasti kokią nevyriausybinę organizaciją ar pramogas turistams siūlančias įmones. Drambliai dažniausiai laikomi fermose, už dabar dalyvauja vestuvėse ir kitose šventėse. Bet pamatyti juos gyvus – ne taip paprasta. Teks susirasti kokią nevyriausybinę organizaciją ar pramogas turistams siūlančias įmones. Drambliai dažniausiai laikomi fermose, uždarose teritorijose. Jų augintojai sakosi taip saugantys nykstančius darose teritorijose. Jų augintojai sakosi taip saugantys nykstančius dramblius ir jais besirūpinantys. Prieštaraujantys tokiai veiklai teigia, kad šitaip gyvūnai yra išnaudojami, su jais netinkamai elgiamasi ir t.t. Esama nevyriausybinių organizacijų, kuriose daugiausia dirba savanoriai, ir kurios augina mažus drambliukus, likusius be tėvų arba rūpinasi sužeistais drambliais. 10

Taip pat steigiami privatūs versliukai – drambliai laikomi specialiai turistų pramogoms. Kad pralinksmintų ir nustebintų atvykusiuosius, drambliai žaidžia futbolą, lenktyniauja, tapo, šoka ir daro visokius kitokius šiaip jau jiems neįprastus dalykus.

Budos galva medyje Medyje įstrigusi Budos galva. Wat Phra Si Sanphet šventykloje Ajutajoje. Norint nusifotografuoti šaliaBudos, svarbu nebūti aukščiauuž Budą. Fotografuojantis prie šios galvos būtina atsitūpti, taip atiduodant pagarbą Budai


Sai Yok Noi kriokliai – vandeninga pauzė keliaujant iš vieno taško į kitą. Vietiniai vaikiai, lyg žuvys nardantys po vandenį, šokinėjantys nuo uolų ir gaudantys vienas kitą, rodos, net nemato aplinkui besibūriuojančių keliauninkų. Kartais stabteli, apsižvalgo, nesuprasdami, kas ir ko čia braunasi į jų kiemą, ir vėl neria, bėga, taškosi. Atrodo, tuoj išsiners iš odos, apsitrauks žvynais ir tuoj jiems prasikals pelekai. Tie, kam įdomi istorija bei architektūra, traukia į buvusias Tailando sostines Ajutają ir Sakhotai, kuriose – devynios galybės įspūdingiausių šventyklų. Iš viso Tailande yra virš 40 tūkst. šventyklų, kurių didžioji dalis veikia ir šiandien. Pakeliui į Ajutają esanti Wat Phu Khao Thong šventykla – apsemta. Kasmet tailandiečiai po didžiųjų liūčių traukia valtis, kartais net turi kraustyti iš namų ant artimiausių kalvelių – kol vanduo nuslūgs. Iš mokyklų grįžtančius vaikus tėvai pasitinka ir susodina į valteles – kaimų takeliai virsta upėmis. Pusiau tailandietiško, pusiau birmietiško stiliaus Wat Phu Khao Thong šventykla dabar lyg sala, į kurią patekti galima tik vietiniams sumokėjus už pasiplaukiojimą valtimi.

“Drambliai dalyvaudavo iki dar dabar dalyvauja vestuvėse ir kitose šventėse. Bet pamatyti juos gyvus – ne taip paprasta. Teks susirasti kokią nevyriausybinę organizaciją ar pramogas turistams siūlančias įmones.” Dramblius auginančių vietinių tailandiečių kaimelis / Hipnotizuojančiai veikianti dramblio ausis

FOTOREPORTAŽAS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


Gamtos įdomybės:

Delfino švilpimas kompiuteriu tiesiogiai išverstas į žmonių kalbą

„Tai buvo nieko sau. Turime atitikimą. Buvau priblokšta“

GAMTOS ĮDOMYBĖS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


GAMTOS ĮDOMYBĖS

„Tai buvo nieko sau. Turime atitikimą. Buvau priblokšta“, - sakė Laukinių delfinų projekto direktorė D. Herzing. Ji prie kūno buvo prisitaisiusi prototipinį delfinų kalbos vertimo aparatą CHAT (Cetacean Hearing and Telemetry), kuris pirmą kartą tiesiogiai išvertė delfino švilpimą į žmonių kalbą, rašo newscientist.com. Aparatas užfiksavo delfino švilpimą, kuris žymi jūržolę sargasą – šį švilpimą sugalvojo pati mokslininkė ir jos komanda: tai buvo priemonė žaisti su delfinu būreliu. Mokslininkai tikėjosi, kad delfinai išmoks ir pradės naudoti jų sugalvotą švilpimą, kurį nuo natūralaus delfinų švilpimo atskirti nesudėtinga – ir jūrų žinduoliai jų nenuvylė. Kompiuteriui užfiksavus sargasą reiškiantį švilptelėjimą, D. Herzing ausyje išgirdo jos pačios balsu įrašytą žodį. Ši akimirka ne tik padėjo mokslininkams geriau suprasti gyvūnų elgseną – ji taip pat rodo, jog kompiuterių algoritmai, analizuojantys bet kokią veiklą, kurios metu perduodama informacija turi daug potencialo. „Skamba tarsi nuostabaus įvykio – tą žinant sunku neužsiimti spekuliacijomis. Tai provokuoja“, - sakė Viskonsino-Medisono universiteto (JAV) biostatistikos žinovas Michaelas Coenas. D. Herzing pati aiškiai pripažįsta, kad sargaso švilpimas turi tam tikrų trūkumų. Visų pirma, tai – tik vienetinis atvejis, o nuo rugpjūčio jis nebuvo pakartotas. Be to, švilpimo garsinis profilis atrodo kitaip, nei švilpimas, kurio ji pati mokė delfinus: garso profilio forma ta pati, tačiau dažnis didesnis.

14


„Žmogaus akimi to nebuvo galima pastebėti. Reikia žiūrėti į duomenis“, - sakė mokslininkė.

Džordžijos technologijų instituto (JAV) mokslininkas ir „Google Glass“ komandos techninis vadovas Thadas Starneris D. Herzing ir jos doktorantams sukūrė aparatą CHAT. T. Starneris ir D. Herzing švilpimo vertimui naudoja tendencijų atpažinimo algoritmus, parengtus specialiai delfinų švilpimo analizei ir reikšmingų elementų, kurių žmogus gali nepastebėti, atpažinimui. Mokslininkai ne tik laukė dirbtinio, jų pačių sugalvoto švilpimo atkartojimo – jie taip pat tikisi, kad algoritmas padės jiems išsiaiškinti ir natūralaus delfinų bendravimo reikšmę. Kalifornijos universiteto Devise (JAV) mokslininkė Brenda McCowan teigia, jog tai – svarbus įvykis visai gyvūnų komunikacijos mokslinių tyrimų sričiai. Turint geresnių informacijos apdorojimo įrankių mokslininkai galės analizuoti milžiniškus gyvūnų elgsenos duomenų rinkinius ir juose ieškoti tendencijų.

GAMTOS ĮDOMYBĖS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


GAMTOS ĮDOMYBĖS

M. Coenas jau daro kažką panašaus su baltaskruosčiais gibonais. Taikydamas panašų kompiuterių mokymosi metodą, kaip ir T. Starneris su D. Herzing, jis gibonų skleidžiamuose garsuose identifikavo 27 fundamentalius vienetus. Tuo tarpu B. McCowan neseniai modeliavo makakų elgesį Nacionaliniame primatų tyrimo centre Kalifornijoje (JAV). Jos tikslas buvo prognozuoti, kada makakos imsis žiaurių socialinių neramumų, kuriuos centro darbuotojai vadina „karu narve“ - neretai tokie neramumai baigiasi dominuojančios šeimos išnaikinimu. Mokslininkė su kolegomis rinko duomenis ir per trejus metus užfiksavo 37 000 esminių dominavimo, paklusimo, ir priklausymo signalų rodymo atvejus. Jų analizė parodė, kad gyvenimo narve stabilumas padidėdavo, jeigu kartkartėmis į jį buvo atgabenami nauji jauni patinai, kurie atlikdavo kažką panašaus į policininkų, tvarkdarių vaidmenį. „Žmogaus akimi to nebuvo galima pastebėti. Reikia žiūrėti į duomenis“, - sakė mokslininkė.

GAMTOS ĮDOMYBĖS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


Kalifornijos universiteto Berkelyje (JAV) antropologas ir neuromokslininkas Terrence’as Deaconas aiškina, jog tam tikrų elgsenos elementų kartojimasis yra esminis informacijos perdavimo reikalavimas. Kitaip tariant, jeigu D. Herzing delfinai ar B. McCowan makakos keičiasi informacija, jeigu jų garsai ar veiksmai nėra vien bereikšmis triukšmas, vadinasi, turi būti kažkokie atrandami elgsenos elementų rinkiniai. Informacijos teorija gali padėti nustatyti tuos rinkinius – kuri švilpimo dalis yra svarbi – ir elgsenos tyrinėtojams suteiktų galimybę išsiaiškinti, ką vieni kitiems nori pasakyti gyvūnai. Pirmuosius delfinų tyrimo rezultatus T. Starneris ir D. Herzing pristatys gegužę Florencijoje (Italija) vyksiančioje kalbos ir signalų apdorojimo konferencijoje.

9


PASAULIO GAMTA

Apie Kosta Riką tūlo europiečio žinios įprastai labai menkos. Geriausiu atveju atsakytume, kad tai nedidelė, Centrinės Amerikos valstybė. Geresniu geografijos išmanymų pasižymintys pridurtų, kad ji ribojasi su Panama ir Nikaragva, o krantus skalauja Karibų jūra bei Ramusis vandenynas. Tikiu, kad būtų ir tokių, kurie žino, kad čia kalbama ispaniškai, o vietiniai namus renčia kalnų ir pakalnių papėdėse. Taisome padėtį ir leidžiamės nepažinto krašto takais...

Pasaulio gamta:

Kosta Rika – nepaliestos gamtos ieškotojų ir adrenalino fanatikų džiaugsmas 18


Parkuose katino didumo varlės ir nektarą renkantys kolibriai Kosta Rika išvertus iš ispanų kalbos reiškia „turtingas krantas“. Nors piratų lobių ar kiekviename žingsnyje iš gelmių trykštančios naftos nerasite, tačiau pavadinimas nė kiek nemeluoja – didžiausiu turtu drąsiai galime įvardinti gamtą. Vietiniai pačiu laiku susirūpino gamtosauga – uždraudė liestis prie miškų, kurie buvo kertami siekiant didinti kavos plantacijas, o didžioji dalis žaliųjų plotų atiteko valstybės priežiūrai. Toks požiūris turizmą paveikė lyg sprogstamasis užtaisas, tad kasmet suskaičiuojama per 2 mln. užsienio turistų. Žinant, kad šalyje gyvena vos 4,5 mln. žmonių, tokia smalsuolių gausa mažų mažiausiai įspūdinga.

Tiltas Kosta Rikoje Moteris žvejė Kosta Rikoje

Kad įsitikintumėte gamtos žavesiu, nereikia net leistis gilyn į miškus. Jei pas mus pakelėse ar parkuose žydi ramunės bei geltonuoja pienės, tai ten neatsigrožėsite orchidėjomis. Jos čia auga laisvai ir džiugina įvairiausiomis spalvomis. Kalbama, kad dviejų tokių pačių rasti neįmanoma. Tiesa, norėdami savo mylimajai priskinti šių „lauko gėlių“ vaikščiokite atsargiai, nes galite sumindyti varlę. Čia jų taip pat gyva galybė – nuo visiškai mažyčių iki praaugusių močiutės naminį katiną. Dauguma visiškai nepavojingos, bet jei pamatysite oranžinę, patartina atsitraukti kuo toliau, nes ji tikrai nepagailės savo nuodų. Bėgdami nuo agresyviai nusiteikusių šaltakraujų galite stabtelėti ir pasigrožėti kolibriais. Tik atminkite, kad kartu su drugeliais skraidančius kamanės dydžio paukščius gaudyti griežtai draudžiama.

Aktyvus laisvalaikis žmogaus nepaliestoje gamtoje Nenustebkite jei po varginančios dienos, prieš gulant poilsio, pro viešbučio langą išvysite ugnikalnį. Gali būti, kad viršūnėje pastebėsite ir ugnies liežuvius. Taip jūs teisūs – jis tikriausiai aktyvus ir kažkada tolimoje ateityje parodys savo charakterį, mat Kosta Rika yra seismiškai aktyvioje zonoje. Kalbama, kad aukščiausias ugnikalnis čia siekia 3,4 km. Palyginimui, pasaulio pasididžiavimas numeris vienas, Dubajaus dangoraižis Burdž Chalifa, stiebiasi vos į 0,8 km. aukštį. Į ugnikalnius organizuojami žygiai yra gana įdomi patirtis, mat užkopus 3 km krateryje galite išvysti net ir ežerą. PASAULIO GAMTA / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


Retas kuris į Kosta Riką vyksta apžiūrėti istorinių miestų ar kur ne kur išlikusių indėnų civilizacijos egzistavimo įrodymų. Tačiau jei trokštate aktyvių pramogų – pasirinkote teisingai. Pirmas dalykas, ką jums pasiūlys gidas – ekstremalus plaukimas upėmis. Dauguma trasų lengvai įveikiamos net šeimoms su vaikais, tad jei norite ypač aštrių pojūčių, teiraukitės apie „Pacuare“ maršrutą. Kalbama, kad jį drąsiai galima įrašyti į pasaulio geriausiųjų ketvertuką. Kitas pasirinkimas – nusileidimas kalnų upeliais. Kuomet kalnai siekia dangų, o gamta nepaliesta žmogaus rankų, ši atrakcija tiesiog užburia ir neleidžia užmigti bent keletą dienų. Į Kosta Riką taip pat masiškai skrenda ir burlenčių sporto entuziastai.

Ir visiškai nesvarbu ar tai jūsų pirmas ar šimtasis kartas, skrosti bangas čia išmoksta kiekvienas. Išbandžius vandens sportą kylame aukštyn, kur virš tankių džiunglių nutiesti specialūs lynai. Kažkas panašaus kaip mūsų nuotykių parkuose, tik šimtąkart įspūdingiau. Vienas geresnių pasirinkimų – „Ecoglide Arenal Park“. Pradiniam susipažinimui jus paleis 25 metrų trasa, kiek vėliau išbandysite 112 ar 153, kol galiausiai čiuošite kone pusės kilometro ilgumo lynu. Tiesa, paskutinėse atkarpose kojos nesieks medžių viršūnių, nes skriesite 18 metrų aukštyje.

Nuostabi kava ir pigus maistas Jei kada viešėjote Kosta Rikoje ir neragavote vietinės kavos, vadinasi galite jau dabar pradėti planuoti skrydį atgal. Bent jau taip kalba sugrįžę, mat jau galybę metų šiam gėrimui skiriamas ypatingas dėmesys. Tai patvirtina ir vienoje sostinės aikščių stovintis paminklas kavos pupelei ar posakis, kad „arbata skirta ligoniams, alų geria turistai, o kostarikiečiai – kavą“.

Jei gaivūs gėrimai nežavi ir ieškote ko nors su laipsniais, tik pasakykite ir ant stalo pasirodys tradiciniu gėrimu laikomas guaro. Jis gamiTiems, kam keliolikos metrų aukštis kelia namas iš cukranendrių ir yra gana saldus, tačišypseną, verta keltuvu pakilti į viršukalnes ir au neapsigaukite, jame slypi bent 30 laipsnių iš beveik 150 metrų panirti į laisvojo kritimo galia. ekstazę. Tokius šuolius su guma renkasi tikri Paragauti būtina ir maisto, kurį kasdien valgo adrenalino maniakai. šalies gyventojai. Aplink žaliuoja šimtai skirtingų rūšių augalų, tad nuo mažens vietiniai mokosi pažinti kurie jų gali būti valgomi, o kurių vengti. Daugumos patiekalų ingredientai – ryžiai, pupelės, vištiena, žuvis, įvairios žolelės ir daržovės. Ir viskas gana pigu, kainos panašios į lietuviškų dienos pietų įverčius. Būtina paragauti patiekalo iš žuvies. Ji smulkiai sukapojama, panardinama į citrinų sultis ir po kurio laiko, gerokai paveikta rūgšties, pateikiama klientui. Prie jos nereikia jokių prieskonių ar garnyro. Kitas kulinarijos šedevras susideda iš mėsos ir kukurūzų, kurie įsukami į banano lapą. Skamba lyg lietuviškų balandėlių modifikacija.

Kosta Rikos paplūdimys PASAULIO GAMTA / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


Problemos ir aktualijos:

Būti ar nebūti laisviems stumbrams laisvoje Lietuvoje AUT. ROMUALDAS BARAUSKAS

Vėl ir vėl tenka grįžti prie stumbrų temos. Kodėl? Šį mėnesį visuomenei buvo paskleistas valdžios nuosprendis – iki 2015 m. laisvų stumbrų Lietuvoje nebeliks. Sprendimą lydėjo ir šūsnis vienašališkų argumentų – iš valdžios vyrų, seimūnų, ūkininkų – pateisinančių šį žingsnį. Remiamasi ne tik žemdirbių skundais ar priekaištais, bet ir mokslininkų tyrimų išvadomis bei rekomendacijomis, nors jokie tyrimai, netgi rimtesni stebėjimai, bent jau porą dešimtmečių, su stumbrais iš viso nėra atliekami. 22

Kadangi stumbrai savo žiniasklaidos priemonių neturi, pabandysiu aš jiems paadvokatauti. Vis dėlto per pastaruosius šešerius metus ne vieną tūkstantį valandų praleidau Krekenavos apylinkėse, ir nors stumbrai nėra mano interesų objektas, tačiau per tą laiką ne kartą su jais esu susitikęs, nuolat aptinku jų veiklos pėdsakų, tad jaučiuosi tikrai ne mažiau kompetentingas kalbėti apie jų elgesį, gyvenimo būdą nei koks kabinetinis valdininkas ar mokslininkas.


PROBLEMOS IR AKTUALIJOS

Ar tikrai egzistuoja laisvų stumbrų problema

ti. Ir išgirdo, ir tuo kaulu tapo stumbrai.

dienoraštis byloja, kad pirmieji stumbrai į Pašilių miško aptvarą atvežti 1969 m. rugpjūčio 29 d. iš Palikime moralę bei politiką ramybėje ir pasigPrioksko terasų rezervato. Pirmasis lietuviškas ilinkime į ekonominius argumentus. Vienoje šių stumbriukas Girinis pasaulį išvydo 1971-aisiais. ekonominių argumentų pusėje yra saugoma Tarptautinės ir Lietuvos raudonosios knygos Ir štai 1973 m. gegužės 6-oji. Šią dieną į Pašilių rūšis – stumbras, kurio apsauga yra valstybės, mišką buvo išleisti pirmieji penki Lietuvoje atvisų jos institucijų ir piliečių rūpestis, prestižas, sivesti stumbrai. Tada ir prasideda laisvėje taip pat su visu tuo susijusios išlaidos, tačiau gyvenančių Lietuvos stumbrų istorija. 1975 m. esama ir ekonominės naudos. Kitoje pusėje – birželio 6 d. laisvėje Vadaktų miške atvestas miškų, medžioklės, žemės ūkiai ir ta nedidelė pirmasis stumbras – patinas Ginčas. 1975 m. lievisuomenės dalis, kuri dėl stumbrų patiria pos 19 d. du stumbrai Giedra ir Giedras paleisti į ekonominę nenaudą. laisvę Pašilių miške netoli stumbryno, gruodžio

Taip, ji egzistuoja. Taip pat kaip vilkų, lūšių, šernų, elnių, uodų, kolorado vabalų, usnių ar varnalėšų. Tai moralinė, politinė ir ekonominė problema. Žmogus, mūsų civilizacija, mūsų visuomenė taip jau sutvarkyta, kad bet kokios gyvos būtybės egzistavimas, jei jis nesutampa su mūsų interesais, yra laikomas žalingu ir yra nepageidaujamas. Į gilesnes moralines gamtos ir žmogaus koegzistencines problemas šiame straipsnyje nesigilinsime, nes tokioms diskusijoms mūsų visuomenė, o ypač žemę dirbanti jos dalis, dar tikrai nėra subrendusi. Trumpa atmintis Yra žvėris – yra problema. Kol bus bent vienas žvėris, tol bus problemų. Norite, kad neliktų Ir iš kur tie stumbrai laisvėje atsirado? Vienose problemų? žiniasklaidos priemonėse sakoma, kad „laisvėje stumbrai atsidūrė netyčia – ištrūkę iš aptvaKokios politinės šios problemos ištakos? Visų ro“, kitose – „kad tuos stumbrus tyčia paleido, žiniasklaidoje prieš laisvus stumbrus pasirodži- nes jie buvo visą laiką užtverti voljere“ arba usių pranešimų leitmotyvas vienas – „politikai „kad jie patys pralaužė sutrešusį voljerą“ ir pan. ir aplinkosaugininkai pagaliau išgirdo Vidu- Visai nenuostabu, kad tie žmonės, kurie gamrio Lietuvos žemdirbių skundus“. Tikriausiai tosaugininkais tapo tik prieš kelis mėnesius, daugelis dar prisimena su naujos valdžios atė- šito gal dar ir negali žinoti, tačiau gerokai sejimu susijusius žemdirbių „skundus žvėrių niau šioje sistemoje dirbantiems ėmė atmintis klausimu“ praėjusių metų pabaigoje, šių metų ir sušlubavo. Juk nesunku pasiskaityti mokslinpradžioje. Tiesa, jų turinys ir tikslas buvo kitas: iuose leidiniuose, pavartyti dar visai nesenus atėjo laikas „teisingai“ perdalyti medžioklės žurnalų komplektus. Galiausiai dar gyvi tie plotus, panaikinti ir „teisėtiems“ savininkams žmonės, kurie stumbrus į Lietuvą vežė ir juos – ūkininkams – atiduoti komercinius medžio- veisė. klės plotus, „teisingai“ ūkininkų naudai pakeisti medžioklės taisykles. Nepaisant to, Vidurio Apie stumbrų atsiradimo istoriją jau rašėme Lietuvos žemdirbių balsas nebuvo išgirstas ir „Žurnale apie gamtą“, tačiau ne pro šalį dar jokie „teisingi“ sprendimai nebuvo priimti. Tači- kartą kai kuriuos faktus prisiminti. Išlikęs Nauau juk negalima visą laiką ignoruoti, reikia ką jamiesčio valstybinio medžioklės ūkio stumbrynors ir išgirsti, gal net kokį kaulą galima numes- no, priklausiusio Gamtos apsaugos komitetui,

mėnesį jie prisijungė prie laisvai gyvenančios bandos. Visi šie darbai buvo atliekami prižiūrint Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. Kaip stumbrai prisitaiko prie gamtinių sąlygų Lietuvoje, stebėjo biologas prof. Augustinas Mačionis. Mokslininkas rašė, kad 1978–1979 m. Lietuvoje jau buvo laisvėje gyvenančių stumbrų, jo teigimu, jų buvo trisdešimt. Stumbryno dienoraščio įrašai taip pat liudija, kad 1978 m. mūsų šalyje laisvėje gyveno stumbrai, tik jų neva buvo keturiolika, o devyni stumbrai tikslingai išleisti į laisvę ar perkelti į kitus medžioklės ūkius. Duomenys nesutampa dėl labai paprastos priežasties. Su stumbrų reguliavimo problemomis buvo susiduriama ir tais laikais, tačiau ir tada buvo vengiama žodžio „medžioklė“. Kita vertus, vargu ar turėtume stumbryną ir laisvų stumbrų, jei tuometinės valdžios vyrai nebūtų buvę aistringi medžiotojai. Jokia čia paslaptis, kad laisvų stumbrų banda buvo formuojama

PROBLEMOS IR AKTUALIJOS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


mi „miestelių centruose lakstančiais vilkais“, ūkininkų nesibijančiais, net iš kiemų juos gujančiais stumbrais. Kokių tik diletantiškų istorijų netenka pasiskaityti spaudoje apie gyvūnus, jų krečiamas eibes. Juk labai lengva: išklausei nukentėjusiąją pusę, o oponentas – gyvūnas – savo tiesos tai negali pasakyti… Taip ir keliauja per žiniasklaidą būtos nebūtos istorijos. O stumbrų tema šiuo metu taip išsukta, taip išeskaluota, kad ūkininkai vietoj šerno, elnio, o greitai ir vietoj kiškio savo laukuose regės Kėdainių ir Panevėžio ūkininkų siaubas stumbrą. Ir pasėliai čia, Kėdainių ir Panevėžio rajonuose, kažkokie stebuklingi, ne tokie kaip Reikėtų labai „padėkoti“ žurnalistams, kurie kitur – nebeiššąla, nebeiššunta, nebeišmirksta, siekdami kuo didesnės skaitytojų auditorijos, nei vėjas, nei lietus jų nebeišguldo – vien tik nesibodi gerokai perlenkti lazdą, gąsdinda- stumbrai ištrypia ir nuėda. dėl jų medžioklės, tikriausiai dar ir šiandien yra ne vienas gyvas tų medžioklių liudininka. Nepaisant to meto dokumentų, laisvėje gyvenančių stumbrų istorijos pradžia laikomi 1981 m. Taip manyti pagrindą suteikė 1981 m. pradėti stumbryno aptvarų renovavimo darbai, dėl kurių palyginti ilgai aptvaruose laikoma banda gyveno pusiau laisvės sąlygomis. Tačiau tada tik vienas kitas stumbras atsiskyrė nuo bandos ir prisijungė prie jau kelerius metus laisvėje gyvenančių stumbrų.

Stumbras Kėdainių miškuose

nebeiššąla, nebeiššunta, nebeišmirksta, nei vėjas, nei lietus jų nebeišguldo – vien tik stumbrai ištrypia ir nuėda. Nežinant, kaip stumbrai gyvena, kaip elgiasi, jie gali pasirodyti drąsūs, net agresyvūs žvėrys. Iš tikrųjų tiesa visai kitokia. Nepastebėtam prisėlinti prie miške besiganančios stumbrų bandos beveik neįmanoma, o žmogaus šie žvėrys apskritai bijo. Stirną, šerną, elnią miške pabaidysi – nulėks keliasdešimt metrų, sustos, įsiklausys ir jei viskas ramu, vėl toliau maitinsis ar ilsėsis. Užeisi stumbrus – nubildės lyg tankų kolona ne vieną šimtą metrų, o aprimę tikrai negrįš į vietą, iš kurios buvo pabaidyti – patrauks mišku kelis ar net keliolika kilometrų. Dėl klaidingo įspūdžio apie stumbrų drąsą ar abejingumą žmogui kaltas šių miško galiūnų regėjimas. Stumbras gerai įžiūrėti ir atskirti besiartinantį objektą geba tik iš 200–300 m ir tik tada leidžiasi bėgti. Automobilį ar traktorių tiek stumbras, tiek kitas žvėris suvokia ne kaip žmogų, tad priartėjus transporto priemonei, kuri dažniausiai važiuoja pro šalį ir visai nekelia grėsmės, gyvūnai tik išsirikiuoja į gynybos liniją, įtemptai stebi ir stengiasi įvertinti padėtį, bet ne puola sprukti. Iš čia ir kyla visokios pasakos apie ūkininkus „terorizuojančius“ stumbrus, kurie net kelio neužleidžia. Žinant, kokie stumbrai yra atsargūs ir baikštūs, sunku net įsivaizduoti, kad taip lengvai pavyks juos užmigdyti ir saugiai pervežti, kaip atrodo valdininkams. Labai tikėtina, kad jau po pirmų tokių „medžioklių“ paniškos baimės apimtos bandos išsiskaidys ir apskritai paliks šias apylinkes.

PROBLEMOS IR AKTUALIJOS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


PROBLEMOS IR AKTUALIJOS

Kokią žalą iš tikrųjų daro stumbrai „Valstybės saugomi stumbrai kelia galvos skausmą ūkininkams, nes jie nuolat ištrypia jų laukus ir suėda derlių. Kasmet valstybė ūkininkų kompensacijoms skiria 300–500 tūkstančių litų.“ Ši citata – pagrindinis argumentas, kodėl apskritai egzistuoja stumbrų problema. Didelė tai suma mūsų valstybei ar ne? Ar galime mes – ne viską sprendžiantys valdininkai, o Lietuvos Respublikos piliečiai – leisti sau tokią prabangą ir už laisvėje gyvenančius stumbrus mokėti tokią kainą? Ir galiausiai – ar suma iš tikrųjų tokia? Pirmiausia kaipgi nustatoma, kokią žalą ūkininkų pasėliams padaro stumbrai. Pagal ūkininkų pareiškimus speciali komisija, remdamasi žalos vertinimo metodika, nustato sunaikintų pasėlių plotus

ir vėliau, įvertinus vidutinį tų metų derlių, ši žala pavirsta pinigine išraiška. Kiek objektyvi ir teisinga žalos vertinimo metodika? Labai norėtųsi, jog kas nors atliktų rimtus argumentuotus tyrimus, parašytų disertaciją ir galų gale sudėtų visus taškus ant i. Kol kas daugelis naudojamų kriterijų tikrai yra diskutuotini, pavyzdžiui, pavasarį, dar neprasidėjus augalų vegetacijai, vertinama žala mėgstamiausiai šiuo metu žvėrių kultūrai – žieminiams rapsams. Tačiau kol kas padėkime visas šias abejones į šalį, nes tai visai kito straipsnio tema ir žiūrėkime į tai, ką turime: ūkininkai pareiškė pretenziją dėl žvėrių sunaikinto derliaus, žala buvo įvertinta ir ji lygi N sumai. Kokią dalį šios sumos sudaro stumbrų padaryta žala, kokią elnių, šernų, danielių, stirnų? Stumbrų banda keliauja atsigerti

25


Įsivaizduokim: ūkininkas ruošiasi pjauti kviečių lauką ir išsikviečia komisiją nuostoliams įvertinti. Komisija nustato žvėrių sunaikintą pasėlių plotą ir vaikščiodama po lauką šalia elnių, šernų pėdsakų randa stumbrų bandos brydę, jų paliktų išmatų. Ką gi, stumbras – stambus žvėris, daug nuostolių pridarė – nurašom jo sąskaiton 50 procentų nuostolių. Visi sutinkate? O gal šie stumbrai tik vakar pirmą kartą į šį lauką apskritai užklydo šią vasarą? Oi, niekam tai neįdomu. Ūkininkui jokio skirtumo, kas pinigus moka – medžiotojai ar valstybė – kad tik juos gautų. Medžiotojai ką mato? Žvėrys čia niekuo dėti, čia tik stumbrai kalti. O stumbrams kas atstovauja? Aplinkosaugininkai? Jeigu jie iš viso atvyksta: negi su gerais vyrais pyksiesi, be to, be ginčų ir argumentų, dar ir stumbrų gyvenseną reikia gerai išmanyti, mat jį šunys – tegu valstybė sumoka... Ar nekeista, kad liūto dalis už žvėrių daromą žalą žemės ūkio laukuose tenka Kėdainių ir Panevėžio rajonų ūkininkams? Negi kituose, žvėrių gausa pasižyminčiuose rajonuose (Kauno, Radviliškio, Šiaulių, Pakruojo, Joniškio, Marijampolės ir kt.) žvėrys nedaro žalos? Daro, ir ne mažiau daro, bet dėl to yra susitariama, užglaistoma, nesureikšminama. O čia? Stumbrai, kartu ir Panevėžio miškų urėdijos komercinės medžioklės plotai sudarė prielaidą atsirasti visai neblogam verslui. Svarbu tik gerai patriukšmauti – ir pinigų bus. Labai abejoju, ar dauguma ūkininkų iš viso suvokia esmę, kodėl gauna išmokas už dirbamą žemę. Tikrai ne už tai, jog jie dirba didvyrišką darbą. Šis verslas ar ūkio šaka pasižymi tuo, kad dažnai dėl nuo mūsų valios nepriklausančių klimato ar biotinių

veiksnių gali atsitikti taip, jog derliaus iš viso nebus. Tad remiant ūkininkus, kad jie, liaudiškai sakant, „išeitų bent ant nulio“, jiems ir mokamos išmokos – savotiška kompensacija ar draudimas. O ar žvėrys nėra viena iš tų nenumatytų aplinkybių, kuri šiek tiek lemia derlių? Viskas įskaičiuota, bet negi bus gana...

Tad kiekviena miško dalis, kiekvienas jo pakraštys, kiekvienas pasėlių laukas – ar tai bus žieminiai ar vasariniai rapsai, ar kviečiai, ar miežiai, ar kukurūzai, ar daugiametės žolės – visi turės savo nuolatinius lankytojus. Rudenį ar pavasarį, keičiantis mitybos plotams, keičiasi ir žvėrių laikymosi miške vietos. Tik žiemą, kai palankesnių mitybai kultūrų laukų, pavyzdžiui, žieminių rapsų, mažiau, žvėrys miške laikosi Iškelkim į Dzūkiją ir Žemaitiją stumbrus ne daugiau mažiau tolygiai pasiskirstę, o linkę – nei tikroms, nei menamoms proble- telktis į dideles grupes.

moms tai nepadarys galo, teks sugauO kaip stumbrai? Šernas, elnias, stirna ar daniedyti bei iškelti ir visus kitus žvėris. Gerai pažįstu Krekenavos apylinkių Pašilių ir Kalnelio miškus, juos supančius laukus, čia gyvenančius žvėris ir jų elgseną. Tad norėčiau į viešumą iškelti ir keletą daug kam nenaudingų žvėrių elgsenos ir gyvenimo būdo aspektų. Sakykim, yra miško pakraštys ir šalia jo plyti žvėris labai masinantis cukrinių runkelių laukas. Šioje miško dalyje gyvena keletas motininių šernų bandų, kelios jaunų šernų grupės, keli pavieniai kuiliai – visi šie šernai kas vakarą sutemose keliauja į tą runkelių lauką, kad pasotintų savo pilvus. Na, bent jau iki tol, kol krinta nuo medžiotojo kulkos. Tą patį daro ir šioje miško dalyje gyvenantys elniai ir danieliai, ir stirnos. Ir nors kaip tie cukriniai runkeliai geidžiami visų miško žvėrių, viso miško žvėrys čia nesubėgs – yra žvėris ar grupė, yra jų teritorija ir kiti čia nepageidaujami. Tad kiekviena miško dalis, kiekvienas jo pakraštys, kiekvienas pasėlių laukas – ar tai bus žieminiai ar vasariniai rapsai, ar kviečiai, ar miežiai, ar kukurūzai, ar

PROBLEMOS IR AKTUALIJOS / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ

lius vasarą tenkinasi kelių šimtų hektarų gyvenama teritorija, stumbrams reikalingas kur kas didesnis plotas. Pašilių ir Kalnelio miškuose gyvenanti 14–16 stumbrų banda laikosi ne kelių šimtų hektarų, o natūralių ribų (kelių, Nevėžio upės, gyvenviečių) ribojamoje 14 tūkst.–20 tūkst. ha teritorijoje. Kitiems žvėrims Truskavos–Krekenavos žvyrkelis – jokia kliūtis, o štai Panevėžio ir Kėdainių laukinių stumbrų bandai – tai tikra „valstybinė siena“. Bet svarbiausia, kad visą vasarą ši laukinė stumbrų banda nuolat klajoja po visą šią didžiulę teritoriją ir vienoje ar kitoje vietoje apsistoja tik kelioms, daugiausia keliolikai dienų. Jei pabaidysime iš lauko šerną, stirną, danielių ar elnią – kitą vakarą jie vėl tais pačiais takais keliaus maitintis į tą patį lauką, o štai išgąsdinti stumbrai atsidurs už kelių ar keliolikos kilometrų. Taigi, kada bandome nustatyti stumbrų žalos dydį kad ir tame pačiame kviečių ar cukrinių runkelių lauke, gal pirmiausia atsižvelkime į tai, kad kiti žvėrys čia lankosi ir maitinasi nuolat – kiekvieną naktį ir visą žemės ūkio kultūrų vegetacijos laiką iki


PROBLEMOS IR AKTUALIJOS

pat derliaus nuėmimo, o stumbrai viso sezono metu čia tebuvo vos kelias ar keliolika dienų. Kaip rasti tą formulę, kurį padėtų objektyviai įvertinti jų padarytą žalą, tą tikrąjį procentą? Nepretenduodamas į gilias mokslines ir metodines teorijas, norėčiau pasiūlyti vieną paprastą loginę schemą. Nesunku suskaičiuoti, kad visi Pašilių ir Kalnelio miškuose gyvenantys šernai, elniai, danieliai ir stirnos per metus suvartoja apie 3 500–4 000 tonų pašaro. Be abejonės, tikrai nemaža šio kiekio dalis tenka žemės ūkio naudmenoms. 14–16 stumbrų laisvoji banda, dar pridėjus tuos kelis pavienius čia gyvenančius patinus, suėda 250–300 tonų pašaro. Koks santykis išeina? Apie 7 procentus stumbrų naudai arba nenaudai. Kad nesileistume į gilias teorijas ir metodikas, tebūnie dėl šventos ramybės ne 7, o 10 procentų – juk stambus žvėris, didelės pėdos, didelis išmatų blynas, o jei dar atsigula... Ir kas tai yra, pasak kai kurių aukštų valstybės vyrų bei ūkininkų? Katastrofa, tragedija ir nacionalinė grėsmė. Nekomentuosiu, pagalvokite patys. Vienas ar kitas laukas dėl savo pašarinės vertės, vienas ar kitas miško pakraštys dėl ramybės ar pernelyg didelio trikdymo nuo stumbrų nukenčia šiek tiek daugiau arba šiek tiek mažiau, tad žalos dydžio procentas atskirame lauke gali gerokai skirtis. Tačiau jei, tarkim, vienais ar kitais metais Panevėžio miškų urėdijai už komerciniuose plotuose gyvenančių žvėrių padarytą žalą suskaičiuojama 100tūkst., o kitais 200tūkst. litų, tai stumbrams tenkanti šių sumų dalis turėtų būti ne tiek, kiek suskaičiuojama dabar, o tik kokie 10tūkst. ar 20tūkst. litų. 27


PROBLEMOS IR AKTUALIJOS

Laisvi stumbrai nebuvo stebimi Kad ir kokia būtų tikroji stumbrų daroma žala, tai yra kaina, kurią mes mokame už tai, kad visus tuos du mūsų nepriklausomybės dešimtmečius niekas nesidomėjo laukiniais stumbrais, niekas neatliko detalesnių tyrimų, nestebėjo jų elgsenos, mitybos, kaip formuojasi ir auga banda. Kėdainių rajone reikia ką nors daryti, tačiau gal bent dabar, užuot griebęsi šautuvų su žudančiom ar migdančiom kulkom, bent metus pasidomėkim jų gyvenimu. Juk net nežinome atsakymo į elementarų klausimas – kiek gi tų stumbrų Kėdainių rajone gyvena? Pavasarį, prasidėjus stumbrų problemos vajui, buvo kalbama apie 40, gal 60, o gal 80... Ko gero, bet kuris medžiotojų klubas savo plotuose gyvenančias šimtines šernų ar elnių kaimenes suskaičiuoja kur kas tiksliau. Dar keletas klausimų: gyvena viena stumbrų banda ar kelios; kaip klajoja sezono metu ir koks jų prieaugis. Dar įdomu, kodėl Pašilių miško banda, nors kasmet atsivedami 2 ar 3 jaunikliai, jau dešimtmetį nedidėja – kaip 12–14, taip 12–14? Sąmoningai, kalbėdamas apie šią bandą, anksčiau vardijau skaičių 14–16, nes šiemet jos prieaugis didesnis. Be to, panašu, kad keli stumbrai gyvena atskirai, o rujos metu ši banda buvo padidėjusi iki 20 žvėrių. 28

Kol kas tik klausimai ir nė vieno atsakymo. Tad nėra ko ir stebėtis, kad visi sprendimai atsiranda remiantis agentūros VBS („viena boba sakė“) duomenimis. Nelabai tikisi, kad vieną gražią dieną į Kėdainių ir Panevėžio laukus atvažiavusi ir paposėdžiavusi garbių žmonių komisija taip imtų ir užpildytų 20 metų žinių spragą. Pabaigoje – pora „auksinių“ valdžios žmonių minčių: „Suaugusių stumbrų užmigdyti ir transportuoti beveik neįmanoma. Jiems gresia nugaišti. Iš bandos bus paimami tik jaunesni nei poros metų gyvūnai. Išsklaidžius bandą, likusieji tokios žalos nebedarys, o nusenusius ir sergančius, nebeišgalinčius gyventi laisvėje bus leista sumedžioti“; „Esą nušauti galbūt bus leista tuos stumbrus, kurie padarė žalą ūkininkams. Tai bus kaip kompensacija žemdirbiams“. Ką gi, laisvėje gyvenantiems stumbrams skelbiame vendetą – kraujas už pašarus. Kas pirmas užsirašys į gretas tų, kurie žymės labiausiai „nusikaltusius“ stumbrus, padariusius žalą ūkininkams ir užmokėsiančius už tai krauju? Likusiųjų bus pasigailėta. O įteisinus oficialias stumbrų medžiokles, ši problema tyliai tyliai bus pamiršta…


Naujienos iš kosmoso

Iki 1 000 per val.: netrukus naktinį dangų išmaudys didžiulė meteorų liūtis

Naktį iš gegužės 23 į 24 d. (iš penktadienio į šeštadienį) Žemėje bus galima grožėtis neeiline meteorų liūtimi, informuoja „Space.com“. Pranešama, kad tą naktį mūsų planeta įskries į kometos 209P/LINEAR paliktas nuolaužas, tad naktiniame danguje įsižiebs tikras meteorų fejerverkas – per valandą turėtume pamatyti iki 1 tūkst. krintančių „žvaigždžių“.

Ne mažiau įspūdinga turėtų būti ir tai, kad daugiausiai krintančių „žvaigždžių“ turėtų šmėkščioti aplink daugeliui pažįstamą Šiaurinę žvaigždę – paskutinę Mažųjų Grįžulo ratų „samčio“ kotelio žvaigždę, aplink kurią sukasi visos dangaus skliauto žvaigždės, mat į Šiaurinę nukreipta Žemės sukimosi ašis. JAV astronomai prognozuoja, kad šiaurinių platumų gyventojams reginys turėtų būti matomas puikiai.

„Prognozuojama meteorų liūtis yra tokia nauja, kad astronomai, tiesą pasakius, ne visai žino, ko tikėtis, - pripažino NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos mokslininkė Jane Houston Jones. – Gali būti, kad meteorų bus mažiau nei 100 per valandą, tačiau visiškai įmanoma ir 1 tūkst. meteorų per valandą kruša.“

„Naktiniam danguj meteorų dairykitės ir gegužės 23 d., ir gegužės 24 d., - ragina J. H. Jones. – Dangus tomis naktimis turėtų būti santykinai tamsus – mėnulis kaip tik užbaigs eilinį savo ciklą ir bus smarkiai „nudilęs“, nes gegužės 28 d. stos jaunatis.“

NAUJIENOS IŠ KOSMOSO / ŽURNALAS APIE GAMTĄ / 2014 / GEGUŽĖ


NAUJIENOS IŠ KOSMOSO

„2014 m. gegužę Žemės atmosferoje sudegsiančias daleles toji kometa pažėrė nuo 1803 iki 1924 m., – pasakoja Prancūzijos „Institut de Mécanique Céleste et de Calcul des Éphémérides“ astronomas Jeremie Vaubaillonas. – Todėl tai gali būti ne šiaip meteorų lietutis, o tikras meteorų uraganas.“ Laukiama meteorų liūtis bus antroji per šį mėnesį. Pirmasis, ne toks intensyvus eta akvaridais vadinamų meteorų lietus intensyviausiai lijo šiąnakt, naktį iš gegužės 5 į 6 d., tačiau eta akvaridais krapnos ir keletą artimiausių naktų. Šio meteorų lietaus debesis paliko garsioji Halio kometa, kuri pro Žemę pastarąjį kartą praskriejo 1986 m., o sugrįš tik 2061 m. Eta akvaridų lietaus piko metu dangaus stebėtojai galėjo tikėti išvysti iki 60 meteorų per valandą.

30


Žurnalas apie Gamtą  
Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you