o tokiu pavidalu tu nereikalingas netgi taksistui. Bijaisi įžengti į dušą, timptelti WC virvutę, nes tiedu kaip susitarę primins, jog už lango lyja, lyja, lyja, lyja.215
Analizuotame fotoalbume Sutiktas Kaunas pasinėrimas į sapno, iliuzijų bei vizijų būseną suvokiamas kaip siekiamybė, padedanti mitologizuoti, įpasakinti kasdienybę, o literatūriniuose XXI a. pradžios naratyvuose sapno ir realybės kontūrai visiškai susilieja. Šiuo atveju sapno būsena suvokiama kaip nesibaigianti vidinė tamsa ir erdvinė tuštuma: „Kas per vidinė tamsa, kas per sapnai?“216. Dar daugiau – visos erdvės, kaip ir pats miestas (tekstuose neretu atveju kuriantis nuorodas į savitą Kauno erdvę), yra išgyvenamos ir patiriamos kaip paslaptingos, gąsdinančios, nesaugios, agresyvios, netgi priešiškos žmogui: S. teko skubiai spręsti, ar jam likti nakčiai dykumoje, kuri baugino, ar žengti į miestą, kuris taip pat neatrodė saugus. Vis dėlto ryžosi eiti į miestą. Nors ten yra Maitvanagis ir Niekas, tačiau šie du padarai ne taip gąsdino, kaip nežinia kur tykantis Žvėris.217
Reflektuojama ne empatija, sentimentais, bet baime ir netikrumu pagrįsta vietos pajauta eliminuoja bet kokią pastoralinės jausenos ar pastoralinių, saugių vietų suradimo galimybę. Atrodo, jog per santykį su tokiomis – nesaugiomis, agresyviomis, „tarpinėmis“ – vietomis reprezentuojamas nykstantis (o gal jau išnykęs?) Kauno mieto gyventojų tapatumas. Atrodo, jog XXI a. pradžios Kauno literatūriniuose naratyvuose apskritai paneigiama bet kokio aiškaus ir apibrėžto tapatumo ar aiškių savivokos formų galimybė. Šiuo atveju reikšmingi, simboliški nuolat pasikartojantys bei įvairiomis formomis iškylantys sapno, lietaus motyvai. Kita vertus, ne mažiau reikšminga ir tai, jog tokie saviti, kintantys Kauno miesto bei čia gyvenančiųjų (įsi)vaizdavimai nėra pavieniai. Tokios Kauno miestą ir kauniečių (iš)nykimą, jų „ištirpimą“, „nuplovimą“ akcentuojančios „fantazijos“ yra kolektyvinės, atspindinčios bene visų XXI a. pradžios literatūrinių naratyvų linkmes. Kalbėti apie reikšmingus Kauno regioninės savivokos ir savimonės pokyčius XXI a. pradžioje leidžia: 1) atsirandančios ir Kauno rašytojų aktyviai reflektuojamos kitos, kitokios regioninės savivokos formos, tampančios opozicija iki šiol egzistavusioms, įprastinėms, tradicinėms, stereotipinėms ,,kauniškumo“ sampratoms; 2) eliminuota vietos pajauta. Natūralus, nepertraukiamas, idiliškas santykis su aplinka, kūręs pastoralinius savos vietos suvokimus, šiandieniniuose literatūriniuose Kauno naratyvuose lemia visiškai priešingas – apokaliptines, žūtį, (iš)nykimą pranašaujančias reikšmes. Atrodo, jog žvilgsnis į Kauną iš šalies, kraštovaizdžio (reiškiančio tam tikrą vaizdą, stebėjimą iš šalies), o ne vietos (kaip jutimu paremto santykio) reflektavimas lemia, jog analizuotame
215
Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 129.
216
Edmundas Janušaitis, Mantas Lideikis, Nuo Roko iki Abelio, Kaunas: Naujasis lankas, 2005, p. 20.
217
Ibid., p. 56-57.
74