Page 1

Gidas po bohemišką Laisvės alėją


Gidas po bohemišką Laisvės alėją

2013


Projektas „Laisvės alėjos bohema: atminties vietos“. Jaunųjų tyrėjų miesto atminties tyrimai“ Projekto rengėjas: VDU menų galerija „101“, Laisvės al. 53, Kaunas

Projekto kuratorė: Daiva Citvarienė Projekto koordinatorės: Kristina Endriukaitytė Ana Čižauskienė Projekto dalyvės: Kristina Endriukaitytė, Erika Kisieliūtė, Justina Petrulionytė, Aurimė Rinkevičiūtė, Modesta Skinkaitienė, Laura Spranaitytė Interviu respondentai: Robertas Antinis, Erika Drungytė, Aleksandra Fomina, Audrys Karalius, Valdas Kilpys, Irena Mikuličiūtė, Gytis Padegimas, Rimvydas Palys, Saulius Eduardas Pauliukonis, Liuda Riaukienė, Lolita Sipavičienė, Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, Markas Zingeris, Rimantas Žukas. Projekto rėmėjas: Švietimo ir mokslo ministerija

ISBN 978-9955-12-981-3

© VDU menų galerija „101“, menininkai, tekstų autoriai, 2013


Apie projektą VDU menų galerija „101“ jau kelerius metus inicijuoja Laisvės alėjos atminties tyrimus. 2011 m. ir 2013 m. įvykusios meninės akcijos paskatino praplėsti žiūros lauką ir giliau patyrinėti Laisvės alėjos kultūrinę tapatybę. Taip gimė jaunųjų tyrėjų projektas, kurio metu skirtingų specialybių VDU studentės apie Laisvės alėjos (sub)kultūrinio gyvenimo istoriją kalbėjosi su Kauno menininkais – rašytojais, dailininkais, režisieriais, architektais ir kt. Šis bohemiškų Laisvės alėjos vietų gidas atsirado identifikavus daugumą miesto menininkams reikšmingų viešųjų erdvių. Išaiškėjo, kad tarpukariu, sovietmečiu ar pastaraisiais metais veikusios kavinės ir restoranai vis dar gyvi miestiečių atmintyje, tačiau dauguma šių vietų – pakeitusios savo paskirtį arba negrįžtamai išnykusios. Laisvės alėjos pokyčiai, kolektyvinei atminčiai reikšmingų vietų sunykimas bei išnykimas tapo ne tik architektūrine, bet ir mentaline netektimi.

Apie bohemą Vienas iš projekto dalyvių, rašytojas Markas Zingeris interviu teigė: „Bohema dažniausiai yra jaunų, turinčių meninių ar humanitarinių polinkių žmonių bendrija. [...] Čia tikima, kad meninei saviraiškai reikalingas tapatus gyvenimo būdas, kuris skiriasi nuo daugumos žmonių, derinančių viešąsias pareigas su šeima ir darbu. Bohema taip pat – instinktyviai tikinčiųjų, kad jie – „pašauktieji ir išrinktieji“ sambūris, siūlantis visuomenei alternatyvią kultūrą“. Tačiau svarbu pastebėti, kad, nepaisant dominuojančio romantinio požiūrio į bohemą, XIX a. bohemietis buvo sėkmingas menininkas ir verslininkas... Kolektyvinė tapatybė, gebėjimas kasdieniams veiksmams ir gestams suteikti ardomąsias reikšmes, „išrasti“ savo stilių – bene svarbiausi bohemos bruožai. Kita vertus, bohemiškas gyvenimo būdas gali būti tik pereinamasis etapas jauno menininko gyvenime, nes jis veda arba į finansinę sėkmę ir socialinį pripažinimą, arba į bankrotą. Bohemiškas laikotarpis – tik įžanga į „Akademiją, Hotel de Dieu ar morgą“1. Negalima nepaminėti ir to, kad bohemos gyvenimo būdas, kaip ir kiti subkultūriniai stiliai, galiausiai yra įtraukiamas į dominuojančią kultūrą: jis arba paverčiamas mada, arba apibrėžiamas kaip antisocialus ar egzotiškas elgesys.

Apie vietą ir atmintį Kolektyvinės atminties tyrinėtojai teigia, kad atmintis privalo būti susieta su vieta, tai atminties sąlyga. Laisvės alėjos meninio gyvenimo atmintis negalima be jį liudijančių viešųjų ir privačių kūrybiško bendravimo erdvių. Metropolis, Versalis, Tulpė, Laumė seniai nebėra tik architektūriniai taškai. Šios vietos tapo belaikiais mitiniais pasauliais, kurie nebepriklauso nuo tikrovėje kintančio materialaus jų pavidalo; jos tapo kolektyvines asociacijas keliančia kultūrinių vietų ir ženklų visuma, arba, anot prancūzų istoriko Pierre‘o Nora, „atminties vietomis“ (pranc. lieux de mémoire). Svarbiausia jų sąlyga – stiprūs emociniai šaltiniai ir komunikacinių bei emocinių jungčių mezgimas: istorijų pasakojimas, dalijimasis prisiminimais, jų klausymasis ir savinimasis. Žmonės kuria vietas, kad atpasakotų laiką, įkūnytų praeitį ir ateitį. Be istorijų, pasakojamų apie vietas, šios būtų tuščios. Per istorijas vietos tampa apgyvendintos. Tikimės, kad šios ir kitos (galbūt Jūsų, skaitytojau) istorijos iš naujo apgyvendins visas bohemiškas Laisvės alėjos erdves. Daiva Citvarienė Visus interviu galima rasti: www.projectaleja.wordpress.com 1 Henri Murger, cituota iš: Gluck, Mary.: Theorising the Cultural Roots of Bohemian Artist, in Modernism / modernity, Volume 7, No 3, September 2000, p. 352. Hotel de Dieu – seniausia ligoninė, įkurta Paryžiuje prie Notre-Dame Katedros (aut. past.).

5


Laisvės alėja... Man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas. Laisvė nuo pamokų, rūpesčių, pažadas svajonių ir egzotiškų kraštų. Ten buvo knygynas, kuriame nusipirkau V. Haufo „Kruvinąją ranką“, ir kino teatriukas prie Miesto sodo, kur būdamas kokių trylikos patekau į naktinį seansą ir pamačiau „Šauniąją septyniukę“. Vienas gaivalingiausių jausmų buvo per vartus iš mano kiemo pamatyti sulapojusią Laisvės alėją su fontanu. Mano tėvai ir seneliai 1941 metų birželio mėnesį susitarė po karo susitikti Laisvės alėjoje, jeigu likimas juos išblaškys. Į ją, kas liko gyvas, iš tolimų kraštų ir parvyko pokariu. Šiais laikais man kartais kyla įspūdis, kad Laisvės alėja serga anemija. Ji gali būti dirbtinai gaivinama visokiais tarpautiniais festivaliais ar menininkų išdaigomis, tačiau jai reikia to, ko per sezoną neišugdysi – autentiškos gyventojų laisvės ir aukštos kultūros. Rašytojas Markas Zingeris

Man Laisvės alėja, vis pirma, yra istorinė vieta. Abstrakčiai kalbant, visada prisimenu įvairius nuotykius, atpažįstu ženklus, kurie byloja apie vieną ar kitą gyvenimo nutikimą joje. O konkrečiai – yra keletas labai įsimintinų dalykų. Visų pirma – Romo Kalantos susideginimas ir po to sekęs Sąjūdis. Pamenu, per tuos neramumus ėjau Laisve, o ten stovėjo gyva grandinė žmonėms kelią pastojusių komunistų, saugumiečių. Ten pamačiau savo dėstytoją. Manau, tiek man, tiek jam tai buvo gana nemalonus momentas. Net nepasisveikinau tada – tiesiog praėjau pro šalį. Dar vienas įdomus momentas yra tas, kad paminklą Kalantai turėjo statyti mano tėvas, bet teko man. Man, kaip mažam vaikui, labai įsimintini buvo laikai, kai Laisvės alėja nebuvo pėsčiųjų gatvė. Labai neįtikėtinai skamba, kai pasakoju, kaip su arkliais į vietinius barus veždavo bačkas alaus. Pokario metais Laisvės alėja buvo visai kitokia. Autobusai, kurie čia kursuodavo, labai ryškūs atsiminimuose. Pamenu, kaip su tėvu išbėgdavom iš namų ir lėkdavom į autobusą, kad nepavėluotume. Dar atsimenu, kaip mus „Tulpėje“ vaišindavo. O vėliau mes išeidavom į lauką ir susistabdydavom taksi. Taksistas klausia: „Kur važiuosit?“, o mes jam atsakom: „Važinėk čia po Laisvės alėją“. Ir visą laiką tas taksistas sukiodavosi po Laisvę pirmyn-atgal, nuo Soboro iki Gertrūdos gatvės. Tai buvo tokie girtų žmonių išdykavimai. Sovietmečiu taksi buvo nebrangūs, bet retai sutinkami. Jei jau pasigaudavo kokį, tai ir išdykaudavo žmonės. Taip pat pamenu tokias savotiškas panų „medžiokles“, kai eini Laisvės alėja ir kalbini merginas. O prieškariu, tėvai pasakodavo, Kaune buvo labai daug žydų, kurie visur sėdėdavo ant suolelių ir kalbėdavo sava kalba. Taip buvo sukuriama savotiška atmosfera gatvėje. Skulptorius Robertas Antinis

6


...visi kažkuo išsiskiriantys žmonės susitikdavo būtent Laisvės alėjoje. Viskas būdavo Laisvės alėjoje. Naktinis baras Laisvės alėjoje buvo, Kauno dramos teatras taip pat stovėjo Laisvės alėjoje. Tas pats sodelis prie muzikinio teatro Laisvės alėjoje buvo labai populiarus. Šios alėjos nepalyginsi su kitais bulvarais, tai buvo kažkoks simbolis. Aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis

„Keturių vėjų“ [1990 – 1991 m. Kaune leistas literatūrinis žurnalas – aut. past.] idėja brendo ir Eiguliuose, kur gyventa, ir Donelaičio gatvėje, kur dirbta, ir, žinoma, Laisvės alėjoje. Kaip be jos? Labai netrukus į naujųjų keturvėjininkų gretas atėjo Gintaras Patackas, kuriam Laisvės alėja – darbo kabinetas. Rašytoja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa

[Sovietmečiu] Būti bohemoje, reiškė būti tikru žmogum, tiesiog būti... Galeristė Irena Mikuličiūtė

Kažkodėl man norisi skirti senąją bohemą, sakykim, buvusią tarpukario Lietuvoje ir žinomą tik iš knygų, pasakojimų bei sovietinių laikų. Pirmoji, kadangi nematyta gyvai, man gerokai patrauklesnė. Žurnalistė Lolita Sipavičienė

Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą... [...] Vėliau eidama iš mokyklos visada pasukdavau į Laisvės alėją, kad pagaučiau įkvėpimą. [...] Atrodė, kad toje gatvėje, kuri jau vien savo dydžiu mums, paauglėms, darė įspūdį, verda tikras gyvenimas, nieko bendra neturintis su įgrisusiais mokslais ir disciplina. Ten ir namai buvo kitokie – senoviniai, ne mūsų „chruščiovkės“, iš kai kurių kavinių skambėjo muzika, galėjai pamatyti neįprastai apsirengusių žmonių, o prie „Merkurijaus“ buvo kioskų su neregėtom kiniškom gėrybėm... Paskui šalia jo aikštelėje ėmė rinktis reiveriai, ir mums tapo didžiausia pramoga užsimesti ant peties magnetofoną su baterijom ir, demonstruojant kokios mes „kietos“, pavasarį išdidžiai žingsniuoti Laisvės alėja: grojome repą ir Eurodance, bet jautėmės lyg kokiame madingame amerikiečių filme. Rašytoja Aleksandra Fomina

7


... ir jos bohema Prieš karą Laisvės alėjoje gyvenęs mano tėvukas su savo posakiais, kartais rusiškais („nieko nebeturiu tik Chren, maniška i zapisnaja knižka“), kartais lietuviškais („trata ta, trata ta Metropolis-arbata“ – taip jis flirtuodavo su Tulpės (buvusi Konrado cukrainė, prieškario bohemos susibūrimų vieta) oficiantėmis) man, gyvenant troškiame sovietų pulkininkienės kojine aptrauktame Kaune, būdavo gyvas ryšys su anų laikų bohemine atmosfera. [...] Bohema, kaip ir paauglystė, iš kurios neišaugama, yra liūnas. Tačiau bohema taip pat ir šventė, kuri visados su tavimi. Jaunystės orlaidė į amžiną pavasarį. Rašytojas Markas Zingeris

Pagrindinis bohemos centras, be abejonės, buvo Laisvė alėja. Ji ūžte ūždavo, joje vykdavo įvairios šventės. Po teatro premjeros būdavo tokia šventė, kad ohoho – artistus reikdavo iš medžių iškėlinėti. Balys Sruoga tupėdavo medyje ir kukuodavo. Tiek Meno mokykloje, tiek Karininkų ramovėje buvo labai populiari karnavalų tradicija su visokiais persirengimais. Vykdavo įvairios loterijos ir panašiai. Žodžiu, bohema gyvavo visu gražumu. [...] Prisimenu visus personažus, prisimenu bohemos atstovus, – sakykim, tokius kaip Truikį [dailininką Liudą Truikį – aut. past.] – garsų dailininką su berete. Jo žmoną Marijoną Rakauskaitę ilgais mėlynais plaukais [operos solistė ir dailininkas oficialiai nebuvo susituokę – aut. past.]. Atsimenu lėlių daktarą, dar prieškarinį personažą – buvo toks senukas, kuris eidavo su pilna sietka [liet. klb.: krepšys, tinklelis – aut. past] lėlių be galvų ir kojų. Jį visi vadino lėlių daktaru. Giedriaus Mackevičiaus pantomimos trupė – irgi savotiški personažai. Atsimenu, kai aš dar mokiausi mokykloje, jie vaikščiodavo išsidažę plaukus ir labai šiurpindavo Kauno miesčionis. Tokie labai labai baisūs atrodė, ir ten vyko kažkoks jų gyvenimas. Na, gal čia jokia ne bohema, bet pamenu paprastą Kauno dramos teatro kasininkę, Danutę Gancevičiūtę, kuri sovietmečiu turėjo tokį „salioną“. Jinai savo namuose senamiestyje ruošdavo vaišes ir į jas kviesdavo įvairius meno žmones. Kuris nors iš jų skaitydavo kokį pranešimą, pavyzdžiui apie Salvadorą Dali, apie kurį tuo metu nebuvo informacijos. Ten net alkoholio nebūdavo, bet būdavo pokalbiai, dainos, – kaip dabar sunku patikėti, kad taip gali būti. Sovietmečiu išliko tam tikra tradicija – vyresni aktoriai – Laucius, Kubertavičius – eidavo pas Juozą Grušą į namus, kur vykdavo baliukai. Jie mokėjo linksmintis. Režisierius Gytis Padegimas

O! Mes net savo kostiumus kurdavomės. Tai ne scenos drabužiai būdavo, viešai taip išeidavome į miestą. Būdavo kokia nors užduotis vienam iš mūsiškių nupiešti kostiumą. Pavyzdžiui, važiavome į gastroles Leningrade (dab. Sankt Peterburgas – aut. past.), – sugalvojome pasisiūti kažką įdomaus, kad išsiskirtume. Pasisiuvome tada juodo aksomo platėjančias kelnes ir platėjančių rankovių palaidinę. Tai buvo vientisas kostiumas, perjuostas kokiu nors įdomiu diržu. Prisimenu, tada labai sunkiai gavome juodo aksomo... Be to, daugumos iš mūsų plaukai buvo ilgi. Aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis 8


Pagrindiniai mūsų taškai būdavo „Laumė“, „Tulpė“, bet niekas nedraudė nueiti į kitoje pusėje esančią „Kulinariją“ pyrago ar mišrainės. Niekas nebuvo suvaržytas, tu galėjai pereiti į kitą pusę ir ten išgerti kavos. [...] Anksčiau buvo taip – jeigu aš priklausau kultūros žmonių sluoksniui, esu išskirtinis. Priklausydama bohemai aš buvau išskirtinė – kovotoja, maištininkė. Mes visi buvom maištininkai prieš sistemą. Ir tas maištas galėjo būti išreikštas įvairiais ženklais, judesiais – išskirtine apranga (aš jau patekau į pankavimo laiką), savitu žodynu, elgesiu... Mes bendravome, visi menininkai – muzikai, poetai, dailininkai. Tai buvo labai svarbu. Bendravimas. [...] Jeigu dar kas nors susirenka į tokio pobūdžio pasisėdėjimus, padiskutavimus, tai visi tie patys. Šiuolaikinis gyvenimo kontekstas jaunimui diktuoja, kad jie turi skubėti dirbti, uždirbti, bėgti, turėti tam tikrą poziciją visuomenėje... Visi dabar išsimėtę, bendravimui lieka virtuali erdvė... Anie laikai buvo nuostabūs todėl, kad turėjome laiko. O kūryba... Sunku pasakyti, kada ji vykdavo, lyg nepastebimai... Jeigu buvai su panašiais žmonėmis, kurie dėvėjo nutįsusius, nudriskusius megztinius, avėjo kitokius batus, susiveldavo plaukus, – darei tai, kas nesutampa su ta nupudruota visuomene, kuri erzino bohemą ir „tikros“ kultūros žmones, – buvai bohemščikas. Tai buvo akivaizdus maištas ir noras kažkiek ištransliuoti to, kas buvo po uždanga, Vakaruose, – pavyzdžiui, kad galima laisvai elgtis, rengtis. Tas susivėlimas, suplyšę džinsai ir nutįsę megztiniai buvo ne tiek mada, kiek ištransliavimas, kad mes drįstame elgtis laisvai, ne pagal sistemos [Sovietų valdžios – aut. past.] ar biurokratijos normas. Tai buvo mūsų laisvė. Bet vis tiek, svarbiausia buvo bendravimas. Jaunimui buvo labai svarbu būti kartu su tais, kurie jau buvo žinomi kultūros kontekste, kurie buvo valdžiai rakštis subinėj, – juos stebėti, iš jų mokytis, siekti tapti tokiais pat gerais, kaip kad buvo jie.. O žinojimas, kad esi viena atskira, kitokia bendruomenė, buvo svarbus visiems. Tai buvo visapusiškai išprususi, intelektuali, kūrybinga bendruomenė. Poetė Erika Drungytė

Bohema – tai jaunystės šėlsmas ir meno žmonių noras bendrauti neformaliai, kitaip nei įprasta. Sovietmečiu bohema buvo ne vien šėliojimas, bet ir savotiška protesto forma, taip pat – galimybė bendrauti laisviau, bent jau po darbo gyventi nepaisant lozungų, rėkiančių į tave iš visų miesto kerčių, iš televizijos ir spaudos. Rašytoja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa

Sąvoka „bohema“ man atrodo gerokai pasenusi ir asocijuojasi su maždaug 9–10-tojo dešimtmečio atmosfera, kai žmonės „prie meno“ ėmė vis drąsiau reikštis visuomeniniame gyvenime ir viešai, savo apsirengimu bei laikysena, įsteigė kažką visiškai priešingo sovietinės kultūros apdainuotiems „paprastiems žmonėms“. Mano paauglystė ir ankstyvoji jaunystė susijusi būtent su šiuo laikotarpiu, tad žodis „bohema“ pirmiausia apibūdina personažus iš tų laikų: mąslius vyrukus ilgais neplautais plaukais ir aksominiais švarkais su chaotiškai, „avangardiškai“ pasipuošusiomis jų damomis – juos galėjai sutikti populiariose Kauno senamiesčio kavinėse, meno parodų atidarymuose, o visą kitą laiką – miesto erdvėse su knygų ir piešinių prikimštomis rankinėmis. Taip pat dažniausiai bohema man asocijuojasi su gausiu alkoholiu kiekiu ir „filosofiniais“ pašnekesiais prie juo nukrautų stalų. Rašytoja Aleksandra Fomina 9


„Binkis ir Sruoga“ Eina Sruoga per Laisvės alėją, skambina cimbolais ir į timpaną kartkartėm barkšteli. Čia kad prabėgs kažkas pro jį – jaunas, žėrintis, švirkščiantis, švilpiantis. Sruoga net nustebo. „Binkis“, – pagalvojo Sruoga. „Sruoga“ – pagalvojo Binkis. „Binkis kuria žurnalą“ Eina Binkis Laisvės alėja, girdi – viršuje kažkas švilpia. Pažiūri – ogi liepoje sėdi Cvirka ir suokia lakštingalos balsu. Spjovė Binkis į viską ir nuėjęs įkūrė žurnalą. „Jei čiulbėt, tai čiulbėt“ Laikui bėgant visi įprato, kad Laisvės alėjoje medyje tupi Cvirka ir čiulba. Eina pro šalį, nebesidairo virš galvų. O Cvirka ėmė tuo naudotis. Binkis su Tysliava labai juokėsi, tik profesoriai ir ministeriai būdavo nepatenkinti. Gira nutarė, kad iš Cvirkos yra ko pasimokyti. O Tilvytis išvis užsiropštė šalia Cvirkos. „Herbačiauskas ir Voldemaras“ Eina Herbačiauskas Laisvės alėja, žiū – Voldemaras! Pribėga prie jo už nugaros, ir kad ims spardyti Voldemarui užpakalį, kad ims! Voldemaras nustebo. Kaip čia tamsta? – klausia. Juk inteligentas? Tamstos šiandien horoskopas toks, – oriai atsakė Herbačiauskas.

Žr.: Gintaras Beresnevičius. Pabėgęs dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.


1) Kauno įgulos karininkų ramovė Adresas: Mickevičiaus g. 19 Veikia nuo 1937 m.

Pirmieji Ramovės rūmai tarpukario Kaune buvo įrengti nežinomo autoriaus suprojektuotame dviaukščiame pastate Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe (šiuo metu pastate įsikūrusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga). Kaunui tapus Laikinąja sostine prireikė naujų reprezentacinių erdvių, kur galėtų skleistis kultūrinis bendravimas, tad 1930 m. karininkų iniciatyva priimtas sprendimas statyti naujus Ramovės rūmus. Kauno įgulos karininkų ramovės renginiuose dalyvavo išskirtinė publika, dalis kurios, kaip ir būdinga bohemai, bendravo kaip atskira bendruomenė, turėjusi savitą ideologiją ir įpročius.

11


Karininkai buvo daugiausia inteligentų kasta. Jie turėdavo pakankamai laiko nuo savo manevrų. Teko girdėti mitų apie šiokias tokias dvikovas ir apie savotiškus garbės kodeksus. Buvo ir poetų kareivių. Karininkų ramovėje būdavo labai dideli ir įdomūs, teatralizuoti baliai, su visokiom loterijom, labdaros tikslais ir panašiai. Tai buvo vieni pačių garsiausių balių Kaune, į juos patekti būdavo didelė garbė. Režisierius Gytis Padegimas

Prieškario karininkų ramovėje galima įžvelgti bohemos apraiškų. [...] Per Ramovės atidarymo šventę, kuri buvo labai didelė ir graži, buvo rodoma Misterija apie Lietuvos kūrimąsi. O misterijos tuo laikmečiu buvo gana jaunas, naujas žanras, [...] to laikmečio menininkams, bohemininkams buvo kaip jų vizitinė kortelė. Ir per kitas Ramovės šventes neretai buvo galima išvysti įvairiausių kultūrinių, meninių pasirodymų, kuriuos kūrė ne tik žymūs menininkai, bet ir patys kariškiai, laisvu nuo savo kariškų manevrų metu. Atsargos majoras Rimantas Žukas

Lenkų diplomatas, tarpukariu rezidavęs Kaune, Leonas Mitkiewiczius rašė: „Svarbus 1939 metų žiemos įvykis buvo kasmetinis Lietuvos kariuomenės balius, vykęs Kauno įgulos ramovėje. Nuvykome ten labai susidomėję; norėjau susipažinti su lietuvių elito papročiais ir pomėgiais [...] Metinis lietuvių kariuomenės balius 1939 metais sutraukė į ramovę visą Kauno visuomenės elitą: jame dalyvavo maždaug tūkstantis asmenų. Atvyko visa Lietuvos vyriausybė [...], visas generalitetas ir kariuomenės štabas. Atvyko ir vietinis diplomatinis korpusas [...] bei labai gausi Kauno visuomenė. [...] Į balių atvyko ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona; [...] Prezidento atvykimas buvo signalas pradėti šokius [...] Lietuvių publika tame baliuje pasirodė visu grožiu. Ponios balinėmis sukniomis, apskritai labai puošniomis bei skoningomis ir daugiausia brangiomis; ponai frakuoti ir paradinėmis uniformomis. [...] Iš visų progų, kuriomis buvau Kauno įgulos ramovėje, atmintyje geriausiai išliko ir labiausiai patiko Kauno universiteto studentų, lietuvių kariuomenės atsargos karininkų, draugijos surengtas balius. Per jį gana ilgai buvau tiesiog apgultas lietuvių studentų, kurie neabejotinai ketino nugalėti mano, kaip lenko, atsparumą alkoholiui. Prie stalo mane pakvietė šešiese, ir per dvi valandas du kartus įgula keitėsi. Geltonas kaip gintaras ir raudonas rubino spalvos krupnikas visą tą laiką liejosi be perstojo“. žr.: Leon Mitkiewicz. Kauno atsiminimai (1938 – 1939). – Vilnius: UAB Baltų lankų leidykla, 2001, p. 168 – 171

12


2) Muzikos klubas „Senas Stalčius“ Adresas: Laisvės al. 46 a. Veikė nuo1995 m. (kelerius metus)

Klubas įkurtas sovietmečiu veikusio „Laisvės“ kino teatro patalpose (tarpukariu – „Forum“). Tai yra puikus specifinės Laisvės alėjos architektūros pavyzdys – visuomeninės funkcijos pastatas, suprojektuotas vidiniame kieme. „Senas Stalčius“ – tai alternatyvios roko muzikos klubas, vienijęs muzikantus ir menininkus. Klubą įkūrė jaunimo kūrybinė menininkų bendrija „Be Batų“. „Seno Stalčiaus“ savininkai siekė palaikyti nykstantį roko muzikos stilių Lietuvoje, čia vyko koncertai, poezijos vakarai, muzikos festivaliai. Šiame klube pirmą kartą pasirodė lietuvių roko grupė „Requiem“ (1996 m.). Tai buvo pirma vieta, kur aiškiai ir stipriai pajutau meninio gyvenimo pulsą, galėjau į valias žiūrėti į įvairiausiais atspalviais dažytus pankų plaukus, klausytis keistos, paslaptingos Pink Floyd, Led Zeppelin, kitų roko gigantų muzikos ir jaustis kaip fantastiško grožio kino filme. Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę... Pamenu, sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis, plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų – patefonas, prie

sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma, senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta gyvatė... Dirbo toks barmenas juodais plaukais ir žydromis akimis, kurį, rodos, ir dabar iš tūkstančio atpažinčiau – visos paeiliui buvome jį įsimylėjusios. Mėlynu tušinuku ant servetėlių rašydavom jam pranešimus ir palikdavom išeidamos, o perskaitęs jis šelmiškai nusišypsodavo ir pamojuodavo. Vėliau iki ašarų ginčydavomės, kuriai iš mūsų jis pamojavo.J Manau, kad tas baras būtų labai patikęs Davidui Bowie, nes jo klipuose mačiau veikėjus, kurie man priminė anuometinę publiką. Keista, bet kuriuo paros metu „Senas stalčius“ būdavo sausakimšas. Sėdinėjo jaunuoliai su dryžuotais, margais, spalvingais marškinėliais, merginos, apsirengusios drabužiais, kurie dabar vadinami vintažiniais – lyg kokio stebuklingo spektaklio veikėjai, turintys svarbią ir įdomią misiją... Tos atmosferos niekada nepamiršiu, nors kartais man atrodo, kad „Senas stalčius“ buvo tik sapnas, masinė haliucinacija. Tuo keisčiau būdavo išeiti iš to rūsio ir vėl patekti į Laisvės alėją, kur priešais buvo juvelyrinių dirbinių parduotuvė su pigiais ryškiai žėrinčiais gaminiais vitrinoje. Išeidavau kaip į kitą pasaulį, akis imdavo skaudėti nuo tos realybės, o kojos automatiškai pasukdavo į kitą pusę nei namai. Ir visada labai norėjosi grįžti – buvau apsilankius tik kelis kartus, bet iki šiol eidama pro buvusį „Laisvės“ kino teatrą specialiai užsuku į tarpuvartę, žiūriu į rūsio laiptus, jaučiu tą ypatingą aurą. Nors tuomet man, penkiolikmetei, tame „Stalčiuje“ net kavos nepardavė – sakė, kad esu per jauna ir man tai nesveika... Rašytoja Aleksandra Fomina 13


3) Konrado kavinė / Tulpė Adresas: Laisvės al. 45 Veikė: 1920 m. – 2003 m.

„Konrado kavinė“ (cukrainė) – žymiausia tarpukario bohemos vieta. Įdomu tai, kad tarpukariu veikusi kavinė tradicinį ,,Konrado“ pavadinimą išlaikė iki pat sovietų okupacijos, nors kavinės savininkai keitėsi: iki 1933 m. kavinę valdžiusius Konradų šeimos palikuonis pakeitė Volfo – Engelmano alaus daryklos atstovai kartu su dviejų bankų valdytojais, vėliau kavinės vadovavimą perėmė ponia Rėzienė. 1936 m. kavinė buvo pertvarkyta: atnaujintas interjeras, pakeisti baldai, įrengta lauko kavinės erdvė, parengta vakarinė programa1, parodytas pirmasis garsinis filmas Kaune 2. Juozas Keliuotis: „Vakarais į šią kavinę rinkdavosi visai kitokia publika, tada grodavo orkestras, tada ji buvo kimštinai prisigrūdusi žmonių, tada joje būdavo sunku alsuoti dėl begalės rūkalų dūmų ir įvairių kvapų, tada joje ir kalbėtis būdavo sunku arba visiškai neįmanoma. O dieną, 12–15 val., ši pati kavinė virsdavo savotišku meniniu, intelektualiniu ir iš dalies politiniu klubu“. Nuolatiniai „Konrado“ svečiai buvo šie meno pasaulio žmonės: Juozapas Albinas Herbačiauskas, Kazys Binkis, Petras Cvirka, Vladas Didžiokas, Justinas Vienožinskis, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Liudas Truikys, Marijona Rakauskaitė. Žr.: J. Jankauskaitė. Keli ,,Kontrado kavinės“ bohemiškos kasdienybės štrichai, Kauno istorijos metraštis. – Kaunas, 2012, p. 222 1 Pertvarkyta Konrado kavinė, Lietuvos žinios, 1936 balandžio 25, p. 10. 2 Šaltinis, 1936 spalio 24, Nr. 43, p. 332

14


Kaune bohema turbūt ryškiausiai išsiskleidė ,,Konrado“ kavinėje. Ji net turėdavo savo valandas: kuriom valandom renkasi rašytojai, kuriom politikai, kuriom Kauno ponios. Režisierius Gytis Padegimas

— Kur susitiksim? — Pas Konradą, — taip susitaria vyrai su moterimis, moterys su vyrais ir moterys su moterimis. Čia susirenka tie, kurie neturi kas veikti ir tie, kurie perdaug veikia, kurie turi daug pinigų ir kurie visai neturi pinigų. Iš ryto čia susirenka keletas viengungių vokietukų kavos puoduką išgerti, apie 12 val. renkasi labdaringos veikėjos ponios, kurioms moterų seklyčioj vietos pakanka, bet aplinka sielos nepatenkina. Ten vien moterys ir moterys, o čia ir keletas vyrų galima pamatyti ir reikalus aptarti. Nors tų reikalų programoj yra kova su vyrais, bet seklyčios ištikimosioms daug geriau sekasi rengti kovos planus prieš „priešus“ į priešus žiūrint. Ponios kavinėn įpuola skubiai, atrodo, kad vejasi bėgantį vyrą, staigiai sėdžiasi prie prietelkų stalo ir — — Širdelės, aš labai skubu. Tiek darbo, šiandie turiu. Gal būsit malonios trumpai išdėstyti būtiniausius aptarti reikalus... — Ei panelė! Duokite juodos kavos ir cigarečių. Tik skubiai! Po dviejų valandų ponia, kuri turi labai daug darbo, vėl pustekinė išbėga iš kavinės. Ji dar užsuka pas Perkauską, [...]. Vienas autobusininkas kelinti metai yra kalbų šaltinis, bankroto pavyzdys, nes nuolat bankrotuoja ir nuolat turi autobusus ir jais važinėja. Lygiai jo žmona ir duktė ir nuolatinės Konrado klijentės ir nuolat

daugelis apie jas kalba, būtent, kuri iš jų motina ir kuri duktė? Kaip neišaiškinama autobusininko bankroto paslaptis, lygiai nė vienas neišaiškina, kuri jo žmona ir kuri duktė. Menininkai ir tariamieji menininkai ištikimai lanko kavinę. Žurnalistai, reporteriai ir juos pamėgdžioja amžini nuomininkai Konrado kavinės staliukų ir amžinai lieka skolingi patarnaujančioms panaitėms. — Mykolaitis-Putinas yra žymus rašytojas ir poetas, sako vienas kavinės lankytojas keliems. — Kas tai per rašytojas? Negirdėjau! Nė karto tokio nemačiau Konrado kavinėj. Turbūt koks nors pradedantis?.. Tai yra tikrai. Jei nori, kad tave skaitytu rašytoju, poetu, dailininkų, žurnalistu, eik kasdien Konrado kavinėn ir kelias valandas sėdėk šios paskirties pavardžių savininkų terpe [...]. Diena, 1934 m. sausio mėn. 14 d.

Keista, kodėl daugelis mūsų rašytojų mėgsta gyventi būtinai arti Laisvės alėjos. Jie būtinai kasdien nosis prie nosies sėdėdami pasakoja senus anekdotus Konrado kavinėje... Diena, 1937 m. lapkričio mėn. 21 d.

Kur kitur jei ne Konrado kavinėj susirenka Kauno menininkai, literatai, advokatai, profesoriai ir kiti panašios giminės žmonės. Tvanku

15


ten, bet ne nuo papirosų, cigarečių dūmų, o nuo kalbų bei pletkų, nuo svaidymosi tuščiais žodžiais, sokratiškom frazėm... Toj kavinėj gali sužinoti, kada įvyks politinis perversmas, kada Hitleris „atvažiuos“ į Lietuvą, kuriame Lietuvos žemės kampelyje yra aukso ir kas tą auksą jau eksploatuoja... Žodžiu, ten prie kavos puodelio žmonės prispaudo po penkiasdešimt nurūkytų cigarečių, išsprendžia visas problemas ir visokiais dūmais apsmilkina Lietuvą, kad ir šviesią dieną nieko nematyti... Genijalusis informatorius Prie apskrito stalelio Konrado kavinėj dažnai sėdi žinomas Kaune ir mokslininkas, ir pedagogas, ir advokatas... Nors sakoma, kad „Lietuva didvyrių žemė“, nors „lietuviai barzdočiai dūmoja“, bet šis Lietuvos pilietis yra žemo ūgio, smulkutis ir, kai eina, tamposi jo kojos. Aš visada girdžiu jo užkimusį, plonutį balselį. — Jūs čia kalbate, kad Lietuvos profesoriai yra ką nors savito sukūrę. Melas! Ką, pvz., Remeris [prof. Mykolas Romeris – universiteto rektorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas – aut. past.] nusimano apie valstybę? Ką jis gali rašinėti apie naująją sovietų konstituciją? Ot, jei aš būčiau parašęs! Juk vienintelis aš tesu šios srities žinovas. — Tai kodel tamsta nerašai? — sako vieno žurnalo redaktorius. — Kas spausdins? Juk visi bijo konkurencijos. Ir, žinot, ką... Sutinku aš kartą prof. Remerį ir atvirai jam sakau: — „Ką tu, Mykolai, parašei. Juk šitaip tik gimnazistai rašo“. Ir, manot, jis supyko. Prisipažino, kad mano teisybė ir nusivedė mane į „Metropolį“ kavos užfundyti... — Tokiu būdu, tamsta būtinai turi rašyti. — Nežinau. Noriu, žinote, giliai, iš pagrindų... — Na, tai rašykit, giliai, mes išleisim, — sako leidėjas. — Nežinau. Mano manymu neapsimoka. Kas iš to, kad lietuviškai parašysi gerą veikalą, Petras, Jurgis žinos ir viskas... Kaune yra daug ponaičių, kurie puikiai apsišarvavę angliškų medžiagų kostiumais, akiniais, moderniškais kaklaryšiais ir lakiruotais pusbačiais. Kas vakarą jie čiuožinėja po geriausius Kauno restoranus, šokina ponias, geria kavą su benediktinu. Kur jie tarnauja, iš kur pinigus ima, lieka ironiška paslaptis. Tačiau vienas iš jų, matyt, pinigų mažiau turi, užtat vieną cigarą rūko visą savaitę. Kai tik jis išeina į Laisvės alėją, cigarą užsidega ir dumdamas, žvalgydamasis į šalis, sveikindamasis su pažįstamais. Kai ateina į Konrado kavinę, cigaras jau būna gerokai „įpusėjęs“... Padeda jis cigarą į peleninę, ir, kai užgęsta, klausosi advokato, daktaro etc. informacijų. — Ar apie Maironį tamsta nieko negirdėjai? — Ne... Žinau, kad jis buvo poetas... — Glupstvo, tamsta. Koks iš jo poetas. Aš su juo dar jaunu buvau pažįstamas. Beveik visus savo eilėraščius jis yra nurašęs nuo lenko Asnyko. 16

— Negali būti, — stebisi užgesusio cigaro savininkas. — Man, mat, pasakysi Tamsta, turbūt, tiki, kad ir Vaižgantas rašytojas? — „Pragiedruliai“... — Koki ten „Pragiedruliai“. Juk aš su juo dar piemuo būdamas draugavau. Viską jis yra nurašęs... Prie kalbančiųjų prieina užsienio žurnalistai, užsirūko cigaretes, išsiima bloknotus. Ponas advokatas kalba: — Jokios lietuvių literatūros nėra. Daukantas buvo idijotas, Biliūnas bolševikas. Šatrijos Ragana dviguba idijotė, Žemaitė paprasta boba, vieną kitą apysakaitę priplepėjo, kaip ji karves melžė... Ar jūs, ponai, užširašinėjat? Puiku, puiku. Aš, žinote, su visais buvau pažįstamas... Neskaitau tos lietuvių literatūros iš principo. Mėšlas, žinote. Po Dostojevskio, tai tikras mėšlas. Kadangi kiekviena tauta giriasi savo literatūra, na, tai ir lietuviai pamėgdžioja... Žurnalistai, kad ir netiki jo pasakojimais, bet vis dėlto vieną kitą sąmojingesnį posakį pasižymi, klausinėja jį apie kitus rašytojus, ypač apie visuomenės veikėjus. [...] Lietuviai inteligentai susirgo keista manija plepėti ir vienas kitą šmeižti. Tatai ryškiausiai galima pastebėti kavinėse, restoranuose, aludėse. Išnarplioja jie apie savo pažįstamus ir nepažįstamus ne tiesą, bet ir nebūtus daiktus, išplepa net paslaptis. Vienas žymus visuomenės veikėjas sergąs luesu, kitas alimentus mokąs, trečias parsidavęs vokiečiams etc. Žinome, kad ir visam pasauly visokių rūšių šnipai ar šiaip panašios rūšies žmonės daugiausiai ir slankioja tik po kavines ir panašias įstaigas. Tai Konrado kavinė tokiem „džentelmenam“ yra puikiausia dirva ir sėti ir pjauti... Į Konrado kavinę dažnai ateina vyriškis su ilga pypke, kreivom akim. Pradžioje jis sėdasi kampelyje nuošaliau, ilgai rūko pypkę, į šalis žvalgydamasis. Kavos jis geria daug ir, kai apie 12 val. susirenka pilna kavinė, šitas ponas pradeda savo darbą. Pirmiausiai jis pasisveikina su genijališkuoju informatorium ir užmezga su juo kalbą. O informatorius, nors pats save laiko lietuviu, ir puikiai Kaune gyvena, bet šmeižia visa, kas tik jam užeina ant liežuvio. Jis niekina ne tik lietuvių kultūrą, ne tik lietuvių politikus, bet visą tautą pasispjaudydamas, mostaguodamas savo virpančiom smulkutėm rankom. Šitas savotiškas jo dvasios sportas pripildo visą kavinę ir aplink jį apsėda visi, kokių tik yra Kaune svetimtaučių. Visokia „statistika“ remdamasis, jis įrodinėja jiems, kad lietuviai, tai amžini nuskurdėliai, dvasioje... — Aš dažnai kalbėdavau su Katelbachu. Iš pradžių jis tikėti nenorėjo, bet aš jam įrodžiau — kalba mūsų informatorius, — įrodžiau, kad Lietuvoj nėra jokios literatūros, savitos kultūros. Lietuva — tai buhalteriai ir pardavėjai. Patikėjo, paskui buvo dėkingas. Aš, žinote, esu lietuvis, bet užaugau miestuos, įgavau kitokios kultūros, ir man su vyžom nepakeliui. Taigi, perskaitom dažnai užsienių žurnalistų straipsnius ir stebimės, iš kur tiek purvo apie Lietuvą. [...] Lietuvos žinios, 1938 m. balandžio mėn. 9 d.


Na, o mano pirmieji susidūrimai su bohema (nors aš ir tiksliai nežinau, ar tai bohema) buvo dar vaikystėje. Nuo seniausių laikų mes, vaikai, buvom savo tėvą praminę „tulpininku“, nes jis vis mėgdavo „Tulpėje“ sėdėti. Mes gyvenom kitoj pusėj Laisvės nuo „Tulpės“, mus ten dar vaikus vakarais nusivesdavo. Tais laikais dar buvo galima vakarais vaikus vestis į kavines. Nupirkdavo mums pyragaičių, o pats gerdavo kavą. Ir bendraudavo su žmonėmis. Mano tėvas dirbdavo savo studijoje vienas, taigi, vakare po darbų norėdavo pabendrauti su žmonėmis. Ir ne su bet kuo. Aišku, ateidavo Truikys, ir kitokių žmonių, bet mano tėvui labiausiai imponavo gražios, protingos moterys. Jis mėgo su jomis kalbėtis, kad pagerėtų nuotaika po sunkaus darbo. Ar tai bohema, aš nežinau. Bet prie kavinių kultūros aš pratęs jau nuo mažens. Skulptorius Robertas Antinis

Jeigu jau mes kur nors nueidavom Kaune, tai į „Tulpę“. [...] Ten rinkdavosi visi to meto Kauno menininkai. Mes, aišku, išsiskirdavome iš kitų: ilgi plaukai, kitokie nei visų drabužiai. Taip rengdavomės specialiai, nes mums tai buvo įdomus malonumas. Norėjom. Specialiai plaukų neaugindavom, tiesiog taip išeidavo. Tų laikų muzika – The Rolling Stones – „We can‘t get no satisfaction“. Ilgi plaukai prie to kažkaip pritapo, nors tada jų niekur netoleravo. Taip mums reikėjo. Jeigu visi į „Tulpę“ ateina normaliai, tai aš mėgau apsirengti kitaip nei visi. Užsivilkdavau dryžuotą „telnešką“ [apgludusią trikotažinę palaidinę; pavadinimas kilo iš rusiško žodžio „telo“ – kūnas – au. pastaba] ir baltas drobines platėjančias kelnes. Taip išsiskirdavau iš kitų, bet man tai būdavo kasdieninis rūbas. Aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis

Po Antrojo pasaulinio karo „Konrado“ kavinės pastatas išliko, tačiau 1948–1949 m. čia įsikūrė kavinė nauju pavadinimu – „Tulpė“. Kavinės interjeras pertvarkytas pagal Jono Virako projektą. 1961 m. interjeras vėl atnaujintas – patalpos praplėstos (projekto autoriai Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas).

Labai svarbi vieta buvo „Tulpė“, šalia kurios tada veikė ir piratinių kasečių parduotuvėlė: sėdėjo toks amžinai nuliūdęs vyrukas, kurį praminėm Broliu Triušiu, ir pardavinėjo savo įrašytas kasetes po 5 litus. Didžiausia šventė buvo susitaupyti tuos 5 litus ir su draugėmis eiti pasižvalgyti muzikos naujienų: Ace of Base, Pet shop Boys, Bryano Adamso, Madonnos, Michaelo Jacksono – tos kasetės leisdavo prisiliesti prie bauginančiai didelio ir paslaptingo populiarios muzikos pasaulio, susijusio su magiškais žodžiais „Amerika“ ir „Europa“. Rašytoja Aleksandra Fomina

17


4) Metropolis Adresas: Laisvės al. 68 / Daukanto g. 19 Veikė nuo 1899 m.

„Metropolio“ restorano publiką sudarė ne tik pasiturintys ir žinomiausi Kauno žmonės, čia apsilankydavo ir Laikinosios sostinės bohemos dalyviai. Rytais pirmosios čia pasirodydavo poniutės, – taip ironiškai to laikmečio inteligentai vadindavo bohemą atstovaujančias moteris – kurios kavinėse ir restoranuose pasirodydavo kaip įmanoma labiau išsipuošusios: su brangiausiais kailiais ar paltais, prabangiai atrodančiais papuošalais, ir būtinai su savimi turėdamos savo šunelį. ,,Metropolio“ meniu neapsiėjo be tradiciniu Laikinosios sostinės inteligentų ir bohemos atstovų gėrimu tapusio krupniko – 35–45 laipsnių stiprumo lietuviško medaus ir žolelių likerio, geriamo mažomis taurelėmis, pašildyto iki 50 laipsnių temperatūros. Poniutės su ilgom suknelėm, vyrai su frakais, padavėjai, durininkas – palikimas buvo juntamas ir kartu tęsiamos tos tradicijos. Mįslingas durininkas, atveriantis tamsaus medžio aukštas duris su žalvarinėmis rankenomis tarsi atskleidė paslaptingojo vakarietiško restorano skraistę, kurioje dar galėjai „užuosti“ ir pajausti Antano Smetonos dvasią... Architektas Rimvydas Palys 18


5) Laumė Adresas: Laisvės al. 61. Veikė: vėlyvasis sovietmetis – pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas. „Laumės“ dvasia gyvenę jaunuoliai tapo savotiška subkultūra – grupuotė vadino save „lauminiais“. Fotografas Arūnas Kulikauskas: ‚„Laumė“ – kavinė Laisvės alėjoje – buvo stipri traukos vieta, ten vyko to meto Kauno jaunimo kūrybinis gyvenimas. Kai išvažiuodavom į kalnus ir mintys sukdavosi apie grįžimą į Kauną, galvodavau apie „Laumės“ kavinę – vietą, į kurią pirmiausia sugrįžus norėdavosi nueiti“. Žr.: Rėjus Čemolonskas. Pogrindžio fotografai: pasikeitė tik durų rankenos, bet ne atmosfera. Prieiga per: http://www.kaunozurnalistai.lt/22945/

„Tai kas, kad perestroika buvo ne už kalnų – juk mes to nežinojome. Užtat noras pasipriešinti – didžiulis. Važiavau į Kauną, norėjau fotografuoti prie „Laumės“ kavinės. Ten susipažinome su poetu Gintaru Patacku, vėliau iliustravau dvi jo knygas. [...] Rašytojas Robertas Keturakis juokaudavo, kad aš – vienintelis atvirai fotografuojantis prie „Laumės“. Saugumas fotografuodavo slapta, o aš – atvirai, [...] Tai buvo dokumentas. Atvirai kalbant, anuomet nufotografavau per mažai. Reikėjo ne meną daryti, o kritišku

19


žvilgsniu dokumentuoti, kas dėjosi aplink. Kelis kartus net buvau areštuotas už tai, kad fotografavau stotyje ar seniuką, prie „Laumės“ renkantį cukrų. Anais laikais už tokius dalykus į „durnyną“ patupdydavo, juokai menki“. Žr.: Arūnas Kulikauskas. Per pasaulį fotografijos batais. Kalbino Milda Kiaušaitė. Publikuota 2011 11 04. Prieiga per internetą: www.bernardinai.lt

Poetas Kęstutis Navakas: „Jau gana anksti mes iš debesų nukritom prie „Laumės“, vienos labiausiai legendinių Kauno vietų, nors ligi šiol nesuprantu, kodėl Kauno hipiai, bohemininkai ir valkatos savo dolce far niente sesijoms pasirinko saldainių parduotuvę. Saldainių ten buvo daug, mūsų irgi. „Laumė“ kažkaip visus sujungdavo, subendravardiklindavo, kaip lygūs su lygiais ten kalbėdavo ar tylėdavo ir poezijos meistrai, ir pirmosios hipių bangos atstovai“. Žr.: Kęstutis Navakas. Iš Kauno bohemos gyvenimo, Šiaurės Atėnai, 2013 spalio 4 d. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/?p=29338

Kava tai buvo šalia, bet svarbiausia buvo pamatyti, išgirsti ir bebendraujant prieiti prie kokios nors išvados, kažką sužinoti, ar visiems kartu kažką deklaruoti. [...] Kavinėje vykdavo menininkų kūrybos premjeros, – jei kas parašydavo eilėraštį, tai jį toje kompanijoje galėjo paskaityti garsiai ir sulaukti įvertinimo, kritikos“. Poetė Erika Drungytė

Buvo tokia kavinė „Laumė“. Man ji labiausiai įsiminė. Gal todėl, kad tuomet, kai į ją rinkdavomės, tebebuvome sąlyginai jauni. Čia teko gerti kavą su [...] Jonu Vaitkumi, Gintaru Patacku, režisieriumi Stanislovu Rubinovu, taip pat – poetais Gintaru Gutausku, Gintautu Gavenavičiumi, Virginijumi Bespalovu, filosofais Gintaru Beresnevičiumi ir Edvardu Čiulde. Rašytoja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa

Laikotarpis prie „Laumės“ ir Menų (Menininkų namai – aut. past.), kai intensyviai „kabodavom“, buvo 1988–1991 m. Rinkdavosi labai įvairūs žmonės – bohema, subkultūros ir šiaip pijokai. Tai buvo kaip klubas, kuriame susitikdavai bendraminčius. Kalbėdavom apie muziką, organizuodavom grupes. Aišku, alkoholis irgi ne paskutinėj vietoj buvo. Kai kuriems – ir kiti dalykai. Šokiravimas taip pat džiugino – šukuosenomis, apranga. Muzikiniame sodelyje nesirinkdavom. Man regis, ten labiau 60–70-ųjų hipių vieta. Istorikas Rytis Bulota

20


6) Aleksandro Perkausko cukrainė / Lituanika / Monika / Orbita Adresas: Laisvės al. 82 / Maironio g. 17 Veikė: XIX a. pab. – XX a. 10 dešimt.

Aleksandro Perkausko cukrainės istorija siekia gubernijos laikus: nuo XIX amžiaus pab. šio pastato pusrūsyje gamintas šokoladas ir pyragaičiai. 1915 m. tai buvo bene vienintelė visame Kaune veikusi kavinė – joje miestiečiai sužinodavo visas to meto naujienas. Perkausko cukrainė uždaryta 1928 m. renovuojant pastatą. 1931 m. buvusios cukrainės vietoje duris atvėrė kavinė „Lituanika“.

21


Ligos simptomai; rankų drebėjimas pamačius kortų kaladę, nesuprantamų žodžių („impas“, „roberis“, „oniorai“) vartojimas ir kitos keistos žymės. Bridžininkui visa žmonija padalinta į dvi dali: viena lošia bridžą, kita susideda iš mulkių. Kaune dabar įsikūrė net bridžo mokyklos. Vieni mokytojai daro tai už neblogą atlyginimą, kiti moko dykai, norėdami užkariauti ponių – mokinių palankumą. Moterims bridžas rūpi tiek, kad neseniai Kaune iširusios vienos piršlybos – vien tik dėl to, kad jaunikis nemokėjo bridžo. Tarp bridžo, mokytojų pažymėti vienas senas ponas, kuris ilgą laiką gyveno Turkijoj ir pažįsta net Mustafą — Kemalį. Jis kalba šiek tiek turkiškai ir naudojasi turkiškais keiksmais bardamas savo mokines. Viena mokinė juokais jam pasiūlė sudaryti trupę „bridge [...] ir vaidinti Kauno teatruose. Dabar bridžininkai nutarė organizuotis. Jie šeštadienį susirenka Perkausko kavinėj ir tarsis dėl klubo įsteigimo [...]. Diena. 1933 m. sausio 19 d.

„Lituanikos“ savininkai jau ir per trumpą laiką daug patogumų ir jaukumo padarė. Joje griežia garsus Hofmeklerio orkestras, daroma visa lietuvišku stilium ir brangių kainų nelupa. Iš tikrųjų malonu bent kartą Kaune rasti jaukią, švarią, patogią ir linksmą lietuvių Kavinę. Jos savininkai žinomi lietuviai prekybininkai. Jie žada dar žymių patobulinimų įvesti, duoti publikai daug gražaus ir nelaukto malonumo.“ [...] Visas pulkas jaunų, puikių lietuvaičių patarnauja, orkestras neduoda pradėti kriziškom mintim ėsti galvos ir žmogus turi gerai nusiteikti, ryt dieną būti darbingas. Ir dabar, kada iš tikrųjų visų kišeniai susiaurėjo arba prakiuro, nuodėmė lankyti restoranus, ar šiaip jau brangesnes vietas. Lituanika turėtų būti pamėgta visų Kauno piliečių. Rytas.1935 m. kovo mėn. 16 d.

Vis dėlto, „Lituanika“ ilgai neišsilaikė ir 1936 m. ją pakeitė kavinė „Monika“. Po 1939 m. vykusios patalpų renovacijos, šioje kavinėje įrengta kambarių vėsinimo sistema, o tai buvo naujiena Laikinojoje sostinėje. Be to, įrengti atskiri kambariai šachmatų, domino ir bridžo žaidėjams, pastatyta estrada orkestrui. Prieš porą metų visai negirdėtas Kaune aristokratiškas kortų lošimas „bridžas“ išsiplėtė nepaprastu greitumu mūsų laikinojoj sostinėj. Kiekvienuose namuose, kurie bent kiek pretenduoja į „inteligentiškumą“ jei nelošiama, tai bent kalbama apie bridžą. Pas kiekvieną laikraščių pardavėją guli bridžo lošimo vadovėliai. Ir tąja bridžo liga kasdien užsikrečia vis daugiau žmonių.

22

„Monikoje“ dirbusi padavėja Stasė Taujanskaitė: „Padavėjos dėvėdavo pilkai taškuotas sukneles su rožinėmis prijuostėmis. „Moniką“ buvo labai pamėgę Kauno žydai, kurie visada elgdavosi kultūringai ir buvo aistringi šachmatų žaidėjai: specialiai tam įrengtuose kambariuose jų prisirinkdavo labai daug, o kavinei užsidarant būdavo sunku juos išprašyti. Žr.: Jokių flirtų ir jokių likerių – interviu su Stase Taujanskaite. Kauno diena, 1997 gegužės 24 d., p. 9.

[...] Nerasite laikraščio numerio, kuriame nebūtų kalbama apie krizę. Tikrumoj ji yra, visi ją jaučia. Tačiau Jums įdomu, kaip krizės metu atrodo Kaunas. [...] Kad Kaune nebūtų krizės žymių nepasakysiu. Vietomis tos žymės net perdaug žymios. [...] Tai viena pusė. Būtų nesąžininga neparodyt kitos. Kita pusė, atsiprašau, velniško pasipiktinimo verta. Ji anuliuoja, užtušuoja aukščiau minėtas krizės atneštas blogybes. Valdininkai skundžiasi sunkiu pragyvenimu, biznieriai sumenkėjusia prekyba, amatininkai uždarbiais. [...] Bet pasipiktinimas veržiasi. Jei jūs, provincijos gyventojas atvyksite Kaunan, prašom įsitikinti. Nueikit į valstybės teatrą, 8 val. į bet kurį kino teatrą, nuo 10 val. mėginkit patekti į bet kurį pirmos rūšies restoraną – kabare, į Perkausko ar Konrado kavinę. Abejoju ar pateksite. Visos Vietos užimtos. Tai kas yra? [...] Tie kauniečiai pramogoms, latravimui pinigų turi. Vargšai krizės kauniečiai! Diena. 1932 m. sausio mėn. 23 d.


Sovietmečiu pastatas tęsė savo bohemišką istoriją – septintajame dešimtmetyje šioje vietoje atidarytas baras „Orbita“. Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas. Bendrame kontekste jis buvo ypatingas. Ten buvo rodomi erotiniai filmukai, buvo toks kaip ir striptizo klubas. Ką bendro galiu atsiminti apie Laisvės alėjos kavines, tai faktas, kad ten vakarais buvo sunku patekti ir būdavo ilgos eilės prie durų. Buvo žmonių, kurie patekdavo be eilės, – juos įleisdavo durininkai, jie buvo susikūrę savo susitarimo ženklų sistemą. Mirkteldavo, linktelėdavo, pamodavo, ir panašiai. Keista dabar būtų, jei prie kavinių būtų eilės. Tada durininkai turėjo labai daug galios – jei nepatiksi, gali ir neįleisti. Žmonės jiems paklusdavo. Skulptorius Robertas Antinis

„Orbitoje“ sovietmečiu veikė naktinis baras su įslaptintu striptizo klubu. Čia pasilinksminti suvažiuodavo garsiausi Maskvos, Leningrado, Kijevo, Odesos ir kitų miestų pogrindžio milijonieriai–spekuliantai. Už Kijevo kotletą „Orbitos“ scenoje padainuoti įsiprašydavo tuomet niekam nežinoma Ala Pugačiova, čia taip pat savo šokių programą atlikdavo Borisas Moisejevas. Lietuvos Rytas. 2002 m. sausio mėn. 12d.

Pradžioje įeinant į „Orbitą“ tekdavo mokėti 1 rublį, po to kaina pakilo iki trijų. Prie durų būdavo nuolatinės eilės. Pirmojo aukšto salėje lubos buvo nusėtos mažais šviestuvais, panašiais į žvaigždes.

Artistai koncertuoti susirinkdavo ir iš užsienio: ne tik iš Sąjungos, bet ir iš Lenkijos, Bulgarijos. Vidutinis honoraras už pasirodymą – 10 rublių. Tikro striptizo ten nebuvo, buvo šokamas kankanas, ir panašūs dalykai. Laikinoji sostinė. 2000 m. lapkričio mėn. 18 d.

„Orbitoje“ rodytos skulptoriaus Juozo Ruzgo sukurtos 3–4 min. trukmės erotinės kino atkarpėlės „Rudens etiudai“, „Malūnininko duktė“, kuriose buvo vaizduojamos pusnuogės ar visai nuogos merginos. Dėl šių filmukų labai išaugo lankytojų skaičius. Jie „Orbitoje“ rodyti iki 1972 metų. „Orbitoje“ net vykdytas striptizo turizmas – kelionių agentūros čia užsakydavo staliukus turistams. Laikinoji sostinė. 1999 m. balandžio mėn. 24 d.

Interjeras „Orbitoje“ kūrė kitokios atmosferos kavinę: ne romantišką, kaip daugelis kitų. Pirmųjų skrydžių į kosmosą euforiją ką tik patyrusiam pasauliui futuristinės nuotaikos tebebuvo aktualios. Taigi buvo sukurtos tarsi raketų katapulta į dangų šaunančios salės lubos. Uždarius remontui „Tulpę“ čia laikinai persimetė etatinė šios menininkų kavinės publika. Kauno diena. 2003 m. rugpjūčio mėn. 30 d.

23


7) Versalis / Vakaras Adresas: Laisvės al. 88 Veikė: XX a. pr. – XX a. 10 deš.

Pastato istorija prasideda jau XIX a. viduryje, tačiau restoranas įkurtas tik XX a. pradžioje. 1928 m. miesto valdybos reikalavimu pastato kampe pritvirtintas žibintas, kurio vietoje vėliau kabojo „Vakaro“ kavinės reklaminis rutulys. 1942 m. Kauną okupavę vokiečiai restoraną buvo pavadinę „Viktorija“. Tarpukariu „Versalis“ skyrėsi nuo kitų to laiko Kauno kavinių savo „kabarė“, – dėl šios priežasties jis kartais vadintas „Mažuoju Paryžiumi“. Be to, tuo laiku pradėjo formuotis ir „Versalio“, kaip bohemiškos vietos įvaizdis – čia rinkosi rašytojai ir menininkai, kiti „laisvųjų profesijų“ atstovai. Šiame restorane savo karjerą pradėjo estrados daininkai Antanas Šabaniauskas ir Danielius Dolskis. Pasakojama, jog „Versalio“ viešbučio kambarį nuolat nuomojo grafas Jonas Benediktas Tiškevičius, milijonierius Ožinskis, generolas Musteikis, o klientūra buvusi itin tvarkinga, intelektuali, kartais bohemiška, bet visuomet aukštos kultūros3.

3 Interviu su „Versalio“ barmene Vanda Šabaniauskiene. Moteris, 1994 m. Nr. 12, p. 18.

24


Mano seneliai Povilas ir Vanda Tarnauskai buvo bendrovės „Versalis“ akcininkai, įkūrė ją apie 1930 metus su dar dviem draugais.   Kartu Tarnauskas restorane dirbo virtuvės šefu, o Tarnauskienė – prie kasos. Tam tikra prasme, ji būdavo restorano reklaminis veidas – jos pareiga būdavo visus pasitikti, gražiai šypsotis svečiams. [...] Restorane buvo labai didelė virtuvė. Maistas buvo ypač aukšto lygio. Vynas į restoraną atkeliaudavo iš vyno rūsio, buvusio Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankirtoje. Senelis buvo baigęs kulinarijos mokslus Petrograde, kur važiavo specialiai įgyti šią profesiją. Kaune nebuvo daug tokių kaip jis, kurie mokėtų suruošti tokius ištaigingus priėmimus, mokėtų pagaminti įvairius paukščius, fazanus. Jam dirbant, virtuvėje visuomet stovėjo porcelianinis grafinas, kuriame būdavo krupniko arba lietuviško vyno – jį gurkšnodavo gamindamas. Jei ne senelio kulinariniai įgūdžiai, abu juos per karą būtų išvežę pirmaisiais traukiniais, bet kaip sakiau, niekas kitas nemokėjo surengti tokių priėmimų kaip jis. [...] Restoranas „Versalis“ turėjo savo orkestrą, kuriam vadovavo žydų kilmės Jaša Kašinski. Šis restoranas vienintelis Kaune vakarinėje programoje turėjo kabare. Kabare šokėjų trupę sudarydavo daugiausiai šokėjos, specialiai samdytos iš užsienio (Vokietijos, Čekijos), o taip pat šoko dvi lietuvės – seserys Irena ir Genutė Lyvaitės (kai dirbo Versalyje, joms buvo apie 17 metų). Merginos šokdavo ant apskritos scenos buvusios salėje. Restorane lankydavosi labai aukšti pareigūnai, menininkai. Dažni restorano svečiai buvo Borisas Dauguvietis su žmona. Grafas Jonas Benediktas Tiškevičius buvo ilgam laikui išsinuomojęs kambarį Versalio viešbutyje. Liuda Riaukienė

Povilas ir Vanda Tarnauskai

Muzikantas Vladas Gėdikas apie įprastą vakarą „Versalyje“: „Pradėdavome groti 9 vakaro. Pradžioje kokią valandą grodavome „dėl klausos“, nes niekas dar nėjo šokti. Pirmiausia eidavo šokti tie, kurie moka. Kiti būdavo kuklūs. Šokių viduryje būdavo pertrauka, per kurią pasirodymus atlikdavo įvairūs artistai: dainininkai, iliuzionistai ir pan. Ir taip iki vidurnakčio“. Pagrindinėje salėje nutilus muzikai, veiksmas persikeldavo prie baro – čia grodavo smuikininkas ir pianistas. „Versalio“ atmosfera visuomet buvusi šventiška: prie durų svečius pasitikdavo durininkas, susirinkusios damos demonstruodavo savo apdarus, o pats restoranas užsidarydavo tik 5 ryto4. Kaip ir Berlyne, ar Paryžiuj, Kaune spaudos balius – žymiausias balius sezone [....]. Be programos kaip ir nepatogu. Bet ką tu publikai padarysi, kad baliaus nuotaikos pagauta programos ji nelabai nori klausyti. Gaila spaudos prietelių – dramos artistų: Kačinsko, Dineikos, Kupsto, Juršio ir Jurgio Petrausko gražių pastangų. Na, bet Penčylos darytos dienraščių redaktorių kaukės — vienas pasigėrėjimas.

4 „Muzikantas iš Versalio“. Kauno tiesa, 1992 m. birželio 6 d., p.6 .

Publika į pobūvį susirinkusi išties įvairi – rašytojai, žurnalistai, spaudos atstovai, diplomatai, ministrai, direktoriai, daug jaunimo. Visi pasipuošę. Po baliaus „bufetas liko apytuštis, kokteilių barmenas nespėjo duoti, o loterijai net pritrūko bilietų. Diena. 1934 m. vasario mėn. 11 d

1953 m. „Versalis“ buvo nacionalizuotas, kurį laiką čia veikė Užsienio šalių knygynas. „Versalis“ buvo pervadintas „Jaunimo kavine“, tačiau miestiečiai restoraną ir toliau vadino senuoju vardu. Vėliau miesto valdžia elitiniu tapusį restoraną pavadino „Vakaru“. Pradėjus galioti alkoholio pardavimo apribojimo įstatymui, čia veikė naktinis kokteilio baras: „Tai buvo svetainė be dienos šviesos, juodu aksomu išmuštomis sienomis, juodo šilko lubomis, kuriose mirgėjo spalvingi nakties drugiai, šviečiantys jonvabaliai, žvaigždės. Pasieniais – žalio bei raudono pliušo minkštasuoliai, staliukai. Čia švenčiantys nesusigaudydavo, kada diena, kada naktis“5. Nepaisant spalvingos „Versalio“ istorijos, apimančios šimtametę Kauno miesto istoriją, šiuo metu restorano nebėra. 5 „Mažasis Paryžius“. Nemunas, 1969, Nr. 12, p. 52. 25


8) Miesto sodas – Kauno Muzikinio teatro sodelis Adresas: Laisvės al. 91

Kauno miesto sodas ėmė kurtis po 1863 m., vėliau miesto valdžia jį išnuomojo Kauno verslininkui Janui Rudolfui, kuris ten buvusiame mediniame vasaros paviljone rengė cirko vaidinimus, koncertus ir spektaklius. „Rudolfo“ teatras ir restoranas sode pamažu tapo populiariausia to meto Kauno miesto pasilinksminimų vieta: dažniausiai ten rinkosi karininkai ir turtinga jaunuomenė, kėlusi audringus „skandalus ir debošus“6. Vienas reikšmingiausių XIX a. įvykių Miesto sode – 1891 m. pagal gubernijos architekto Justino Golinevičiaus projektą pastatytas Kauno muzikinis teatras (tarpukariu – Miesto teatras). Šis teatras tarpukariu ypač traukė lankytojus, tačiau ir pačiame Miesto sode netrūko pramogų – vasaros teatras ir restoranas, kino filmų seansai, žaidimas kėgliais, šokiai ir t. t. 6 Strikulis, D. Kaip kūrėsi Kauno miesto teatras. Šiaurės Atėnai, Nr. 3, 2012, p. 4.

26


Sovietmečiu Miesto sodas neprarado savo bohemiškos dvasios. Aštuntajame dešimtmetyje čia ėmė burtis hipuojančio jaunimo grupė „Company“, kuri įkūrė roko grupę „Raganiai“, o savo išvaizda ir pasaulėžiūra ignoravo sovietinio gyvenimo normas. Arkadijus Vinokuras („Company“ narys) teigė: „Mes didžiavomės Kaunu, mums skaudėjo dėl Lietuvos ir ne vienas nešiojo ant kaklo smetoninį litą su kunigaikščio Vytauto atvaizdu“, Miesto sodas tapo „atviro laisvės troškimo simboliu“, „antikonformizmo salele“, o pats hipių judėjimas buvo svarbus laisvės proveržio fenomenas sovietmečio Kaune bei Lietuvoje 7. 1972 m. gegužės 14 d. būtent čia susidegino prieš sovietinę santvarką protestavęs Romas Kalanta, tapęs „sulaužytos kartos“ simboliu. Kaip tik tada vyko spektaklis, kuriame nevaidinau, bet leidau muziką. Spektaklio metu išgirdau, kad režisierius šaukia į garsiakalbį: „Sauliau, Sauliau, aikštėje dega žmogus“. „Koks žmogus? Kas? Kur?“ Palikęs visą muziką išbėgau iš teatro ir žiūriu – laksto degantis žmogus. O paskui jį – kitas žmogus su gesintuvu. Vėliau iš jo atėmė gesintuvą, nes žmonės sakė, kad putos pavojingos degančiajam. Kiti bandė jį gesinti su švarkais, lietpalčiais. Neužgesino – tie švarkai netgi degt pradėjo. Jis mirė ten, tiesiog sudegė. Kai jį išvežė, jis dar šnibždėjo: „Mama...“, – mačiau, kaip krutėjo lūpos. Visas atrodė kaip siaubo filme. Visa tai mačiau savo akimis. Paskui kitą dieną į teatrą patekti buvo labai sunku... Aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis

2002 m. Kalantai atminti Miesto sode pastatyta horizontali skulptūrinė kompozicija „Aukos laukas“ (skulpt. Robertas Antinis). Skulptorius Juozas Ruzgas teatro sodelio fontane stovinčią savo skulptūrą „Ugnies deivė – Gabija“ (2006 m.) taip pat dedikavo Kalantai. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo Miesto sodas – vis dar yra reikšminga Kauno vieta, išlaikiusi bohemišką atmosferą. Tai liudija ir tokie įvykiai, kaip architekto Audrio Karaliaus Miesto sode vykusios poezijos deklamavimo bei improvizavimo dvikovos su poetu Gintaru Patacku. Šiandien sodelyje stovi paminklai kompozitoriams Mikui Petrauskui, Česlovui Sasnauskui, Juozui Gruodžiui, Kiprui Petrauskui, Stasiui Šimkui, o jo pakraštyje – malūnininkų bokštas su miesto sienos likučiais (XVII a. vid.). 7 Vinokuras, A. Kam priklauso R. Kalantos fakelas? Prieiga per internetą: http://www.vinokuras.lt/kam-priklauso-r-kalantos-fakelas/

27


9) Vyninė „Taškas A“ Adresas: Laisvės al. 98 Veikė: 2011 m. - 2013m.

Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti. Tačiau buvo tokia kavinė Laisvės alėjoje, šalia „Sienos“. Ten susiburdavo visokie žmonės, kuriems buvo įdomu vienas kito klausytis. „Taškas A“ vadinosi. Ateidavo ten ne tik dailininkai ar kitokie menininkai, bet ir pašaliniai, kurie bent jau savo klausymu, stebėjimu įėjo patys į „Taško A“ bohemišką kontekstą. Skulptorius Robertas Antinis

...kažkodėl ten pradėjo rinktis neprasta publika: Modestas Patašius, pora-trejetas žinomų Kauno tapytojų, užsukdavo Patackas ir viskas tapo OK. Itin daug prisidėjo neabejinga Kauno bohemai Giedrė – ji puikiai rūpinosi klientais / saviškiais ir, iš esmės, nieko ten netrūko. Plius Kauno Muzikinio teatro solistai – muzikantai. Jie po spektaklių nuolat ateidavo būtent į tašką A. Mačiau keliolika improvizuotų pagrojimų-skaitymų-padainavimų. Buvo liuks vieta. […] Audrys Karalius Kalantines ten darė – super renginys išėjo...  Žurnalistas Valdas Kilpys

28


...ir kitos bohemos vietos Sambūriai dažniausiai vykdavo kieno nors namuose. Kitaip tariant, bohema užsidarydavo virtuvėje. Sovietmečio virtuvės bohema – ar toks pasakymas tinkamas? Skamba įdomiai. [Šiauliuose] šnekėtis rinkdavomės Olitos Dautartaitės, poeto Petro Balčiūno virtuvėse. Nors būta ir „saloninio“ bendravimo, tarkime, poetės Auksės Vasaitytės namuose. [...] Kauno bohemą atradau ne iš karto, mat atsikėlusi iš Šiaulių apsigyvenau ne mieste, o Mozūriškiuose – tokiame vienkiemių kaime, vakarų kryptimi nuo Laikinosios sostinės nutolusiame per devyniolika kilometrų. Kai iškišdavau nosį iš namų, pirmiausiai skubėdavau į Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrių – tuo metu ten pirmininkavo poetas Algimantas Mikuta, atmosfera jauniems buvo kolegiška. Kai kurie „jaunųjų rašytojų sekcijos nariai“ retsykiais aplankydavo ir mano kaimietiškąją „rezidenciją“. Pamenu, kaip Kęstutis Navakas po vieno vakarėlio piktinosi, kad jį per anksti prižadino Mozūriškių musės – ir kaip jis, rytinės kavos atsigėręs, iškeliavo miško takeliais iki Kulautuvos. O kai grįžo, buvo dar labiau pasipiktinęs, kad kurorte nerado knygyno – Kęstučio, o kitaip tariant, Knygų žiurkės dienos ritualas tąkart buvo nepataisomai sujauktas ir sugadintas... [...] Kur dabar susibėga Kauno bohema, nežinau. Kavinėse juk nebeleidžiama rūkyti. Tai gal ir vėl visi atsiminė virtuvę – tą vietą, kurioje galima viskas, kas tik į galvą šauna? Rašytoja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa

Kiemai, ko gero, ir yra man brangiausia Laisvės alėjos vieta. Dramos teatro kiemelis, Žilinsko galerijos laiptai ir užkampiai, fantasmagoriško spalvingumo „Pigių rūbų“ parduotuvėlės kiemelyje netoli „Spurginės“, parkelis prie Muzikinio teatro, kur vieną vakarą labai netikėtai ir fatališkai įsimylėjau... Niekada nepamiršiu to vaizdo, kai šikšnosparniai suko ratus aplink didžiulius medžius paslaptingai švytinčiame liepos mėnesio danguje, o pasiraitoję kelnes mano draugai vidury žmonių šurmulio lipo į fontaną maudytis, mat jiems buvo per karšta... [...] Mėgau bastytis tais kiemais viena – klajoti ir tyrinėti tas „neformalias“ erdves kokią saulėtą rudens dieną, o paskui, išsiilgus žmonių, išlįsti kur nors prie „Spurginės“ ir prisipirkti skanėstų. Į „Spurginę“ ir šiaip užsukdavom lietingomis rudens popietėmis, nes ten visada skaniai kvepėjo ir buvo pigu. Bet su tais kiemais jaučiu asmeninį ryšį, būtų įdomu pamatyti, kas ten dabar, kas pasikeitė. Esu suradusi neįtikėtino meniškumo kampelių su senomis skulptūromis, nežinia kaip ten atsiradusiomis plastiko ir vielos konstrukcijomis – kiekvieną kartą vaikštinėdama ten atrasdavau ką nors tapybiško ir mįslingo. Rašytoja Aleksandra Fomina

29


Gidas po bohemišką Laisvės alėją Projekto „‚Laisvės alėjos bohema: atminties vietos‘. Jaunųjų tyrėjų miesto atminties tyrimai“, vykusio 2013 m. rugsėjo – gruodžio mėn., katalogas Katalogo sudarytojos: Daiva Citvarienė Kristina Endriukaitytė Tekstų redaktorė: Justina Petrulionytė Tekstų autorės: Daiva Citvarienė, Ana Čižauskienė, Kristina Endriukaitytė, Erika Kisieliūtė, Justina Petrulionytė, Aurimė Rinkevičiūtė, Modesta Skinkaitienė, Laura Spranaitytė Šių dienų Kauno nuotraukos: Jonas Petronis Archyvinės nuotraukos iš krašto enciklopedijos „Graži tu mano“: www.grazitumano.lt bei privačių archyvų (Povilo ir Vandos Tarnauskų nuotr.) Dizainerė: Airida Rekštytė Išleido VDU menų galerija „101“ Spausdino: ARXReklama

Rengiant maršrutą istoriniai faktai tikslinti pagal publikuotą archyvinę medžiagą. Prieiga internete: 1. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras: www.autc.lt 2. Kauno apskrities viešoji biblioteka: www.kvb.lt 3. Krašto enciklopedija „Graži tu mano“: www.grazitumano.lt 4. Lietuvos kultūros paveldas – virtualioje erdvėje: www.epaveldas.lt

ISBN 978-9955-12-981-3

© VDU menų galerija „101“, menininkai, tekstų autoriai, 2013


31


Gidas po bohemišką Laisvės alėją. VDU Menų galerija "101", 2013.  

Šis bohemiškų Laisvės alėjos vietų gidas atsirado identifikavus daugumą miesto menininkams reikšmingų viešųjų erdvių. Išaiškėjo, kad tarpuk...

Gidas po bohemišką Laisvės alėją. VDU Menų galerija "101", 2013.  

Šis bohemiškų Laisvės alėjos vietų gidas atsirado identifikavus daugumą miesto menininkams reikšmingų viešųjų erdvių. Išaiškėjo, kad tarpuk...

Advertisement