Issuu on Google+

L I E T U V O S J A U N Ų J Ų G A M T I N I N K Ų C E N T R A S VAIKŲ IR JAUNIMO EKOLOGINIS PROJEKTAS „GAMTA ŠALIA MŪSŲ“

ALMANTAS KULBIS

ÐALTINIØ TYRIMAS METODINË PRIEMONË

Vilnius 2004 m. 1


Kulbis, Almantas Šaltinių tyrimas. – Vilnius: Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras, 2004. – 30 p. Bibliogr.: p. 25–26 ISBN 9986-528-09-7 Metodinėje priemonėje „Šaltinių tyrimas“ rašoma apie tiriamojoje veikloje sukauptos informacijos panaudojimą pamokose, neformalaus ugdymo užsiėmimuose. Skiriama mokytojams ir mokiniams.

Recenzavo: Janina Cibulskienė, Biržų „Saulės“ gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė, Vidas Mikulėnas, Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos ir ekogeologijos skyriaus vyriausiasis specialistas

ISBN 9986-528-09-7

© Almantas Kulbis, 2004 © Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras, 2004

2


TURINYS Kas yra šaltinis?

4

Žodžio šaltinis reikšmės

4

Požeminiai vandenys, mineraliniai vandenys

5

Šaltiniai gamtos paminklai, saugomi gamtos paveldo objektai

7

Pasirinktos vietovės šaltinių tyrimo programa

12

Literatūra

25

Akcija „Lietuvos šaltinių tyrimas

26

Šaltinių tyrimo anketa

28

3


KAS YRA ŠALTINIS? Šaltinis (versmė) – požeminio vandens koncentruota savaiminė ištaka į žemės paviršių arba po vandeniu. Versmės būna kylančios ir krintančios, nuolatinės, sezoninės ir laikinosios, gėlosios ir mineralinės, karštosios, šaltosios ir kt. (JUODKAZIS V., Enciklopedinis hidrogeologijos terminų žodynas, 2003). Hidrogeologijoje versmė ir šaltinis yra sinonimai. Kur rasti šaltinius? Dažniausiai galima aptikti šaltinių keliaujant upių slėniais, daubomis smarkiai raižytame reljefe, griovose, nuošliaužiniuose šlaituose, užpelkėjusiose šlaitų dalyse. Šaltiniai trykšta ten, kur upių slėniai, ežerų duburiai, kiti reljefo pažemėjimai siejasi su skirtingomis filtracinėmis savybėmis pasižyminčiomis uolienomis bei vandeningais sluoksniais. Tokios vietos aptinkamos geologiniu požiūriu jauniausiuose kvartero ir senesniuose devono sluoksniuose. Lietuvos šaltinių didžiausias debitas neviršija 10 litrų per sekundę, daugelio nedidelių šaltinių debitas – iki 3 l/s. Šaltinius mokslininkai skirsto į tris tipus: • reokreniniai, teka nuo kalvų šlaitų į vandens telkinius, • limnokreniniai, vanduo teka sudarydamas nedidelį duburį, kuriame vanduo užsilaiko, telkšo mažu ežerėliu, vandens perteklius nuteka mažu upeliu, • helokreniniai, formuoja daugelio požeminių vandens tėkmių sudaromą pelkėtą ir šaltiniuotą plotą, kur vanduo gali ilgai užsistovėti. Hidrogeologai šaltinius skirsto į jūros dugno, karstinius, karštuosius, kylančiuosius, krintančiuosius, laikinuosius, mineralinius, patvankas, povandeninius, sezoninius, spūdinius, subakvalinius, submarininius, šaltuosius (JUODKAZIS V., 2003). Lietuvoje aptinkami tik kai kurie šaltinių tipai. Pagal vandens savybes dar skiriami mineraliniai ir terminiai šaltiniai. Terminių karštų versmių pas mus nėra, tačiau Lietuva nėra itin turtinga ir mineralinių šaltinių, kai kurie pastarųjų sunykę, net kartu su buvusiomis gydyklomis (Pasvalyje, Kaune). Senesnių geologinių sluoksnių šaltiniai prie Nemuno, Šventosios, Verknės dažnai mineralizuoti, juose gali būti iki 5 gramų litre mineralinių druskų, daugiausia chloridų. Tokių šaltinių vanduo sūrokas, juos nesunku pažinti paragavus vandens. Yra ir kitokios mineralizacijos šaltinių – Smardonės šaltinis prie Likėnų, be kitų medžiagų, turi ir kvapą suteikiančių laisvų sieros vandenilio dujų. Tačiau šiuo metu mineralinės versmės tiesiogiai naudojamos nedaug, pramoniniu būdu gaminamas lietuviškas mineralinis vanduo išgaunamas iš gręžinių. Garsiausi Druskininkų, Birštono, Stakliškių, Likėnų (Smardonės) šaltiniai. Čia įkurti kurortai, mineralinės versmės turi ilgas naudojimo ir tyrinėjimo tradicijas. Tačiau daug senesnės už mokslinius tyrimus yra šventviečių šaltinių istorijos, prasidedančios mums nepasiekiamose praeities miglose, deja, neišsaugotos. Mūsų dienas jos pasiekė tik padavimų, žmonių tikėjimų, pasakojimų ir pagarbos kai kurioms versmėms pavidalu. Šią prarandamą informaciją dera kaupti, išsaugoti.

4


ŽODŽIO ŠALTINIS REIKŠMĖS Žodžiai šaltinis ir versmė minimi jau pirmuosiuose lietuvių kalbos žodynuose. K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyne“ (III leidimas 1713 m.) pateikti net keli šių žodžių variantai. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (1993) nurodo tokias šio žodžio reikšmes: šaltinis: • iš žemės tekanti versmė: Šaltinis virsta, bėga, čiurlena. Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau? • kas duoda pradžią, iš kur kas išeina: Elektros srovės šaltinis. Žinios iš patikimų šaltinių. • rašytinis paminklas, dokumentas: Mokslo veikalų šaltiniai. Studijuoti istorijos šaltinius. Dažnai vartojama mažybinė žodžio forma – šaltinėlis. Ši forma paplitusi etnokultūroje: dainose, padavimuose, priežodžiuose. Šaltinio vardu pavadinti ir keli leidiniai, įmonės, draugijos, meno ansambliai ir kt. Šaltiniai vadinami ir versmėmis. Versmė: • šaltinis: Gydomosios versmės. • šaltinis, iš kurio kas kyla: Gyvybės versmė. • begalybė, daugybė: Gyvas versmes pasakų galima sužinoti iš senelių. Posakiuose „Kad tave kur versmės“; „Versmės žino“ švelniai nusikeikiama ar išsakoma nežinomybė. Žodis verdenė yra versmių sinonimas, paplitęs Rytų Lietuvoje. Anglų kalba žodis šaltinis turi daug reikšmių. Kadangi ieškant informacijos internete apie šaltinius pavyko aptikti daugybę informacijos, išsamus žodžio prasmių paaiškinimas bus naudingas ir šaltinių tyrėjams, kaupiantiems interneto informaciją, ypač ją sisteminantiems. Pateikiame tik dalį žodžio šaltinis sinonimų ir galimų reikšmių: derivation kilmė; šaltinis; kilmės nustatymas spring: 1 šuolis; 2 spyruoklė; 3 energija, gyvumas; 4 šaltinis, versmė; (hot springs karštos versmės; mineral springs mineraliniai šaltiniai); 5 pradas origin šaltinis, ištaka; pradžia source 1 ištaka, aukštupys; 2 šaltinis, versmė; 3 ištaka, šaltinis; priežastis, pradžia; reliable source of information patikimas informacijos/žinių šaltinis; current [heat] source fiz. srovės šaltinis; fount poet. versmė, šaltinis rill poet. upokšnis; versmė, šaltinis well 1 šulinys; 2 šaltinis springhead (upės) šaltinis, versmė springlet šaltinėlis, versmelė wellhead 1 šaltinis; 2 šulinio stogelis headspring šaltinis waterhole 1 vandens duobė; duburys; 2 šaltinis (dykumoje); (laukinių gyvūnų) girdykla; 3 eketė 5


fountainhead 1 (upės) ištaka; 2 ištakos, šaltinis Vokiškai šaltinis – die Quelle, prancūziškai – une source, lenkiškai − źródło, rusiškai – istočnik, rodnik, kliuč, itališkai – sorgente, giacimento, lotyniškai − fons, fontis, dirbtine esperanto kalba − fonto.

POŽEMINIAI VANDENYS, MINERALINIAI VANDENYS Neretai manoma, kad šaltiniai susidaro vien lietaus vandeniui susikaupus po žeme, o vėliau trykštant į paviršių. Bet vien lietaus ar tirpsmo vandenų maitinami šaltiniai dažnai vasarą išsenka. Beje, senovėje manyta, kad šaltiniai trykšta todėl, kad po žeme teka upės, vandenynų ir jūrų tęsiniai, o visa žemė plaukioja ant po žeme pasislėpusio vandenyno, vietomis ištrykštančio paviršiun. Tik vėliau sužinota, kad požeminis vandens sluoksnis iš tiesų yra, bet ne lietus ir jūros jį sukūrė. O šaltinių aptikta net jūrų ir vandenynų dugne. Gyvybingi visus metus būna tik šaltiniai, kuriuos maitina gilesniuose sluoksniuose „įsikūrę“, susiję su požeminiu vandens sluoksniu, šaltiniai. Požeminis vanduo yra sudėtinė planetos hidrosferos dalis. Didžioji požeminio vandens dalis Lietuvoje susikaupusi įvairių laikotarpių nuosėdose virš kristalinio žemės pamato. Kadangi įvairaus laikotarpio ir kilmės uolienos yra skirtingų savybių, susidaro sprūdžiai, skiriasi ir uolienų pralaidumas vandeniui. Vietomis susikaupė dideli požeminio vandens kiekiai, kuris tik vietomis pasiekia žemės paviršių šaltinių pavidalu. Dažniausiai šis vanduo pasiekia paviršių gręžiant artezinius gręžinius. Nors gręžti žemės paviršių norint pasiekti vandenį išmokta dar senovės Kinijoje, artezinių šaltinių vardas kilo iš Prancūzijos Artua (Artois) grafystės. Ten pradėta pramoninė požeminio vandens gavyba. Tyras požeminis vanduo yra svarbi naudingoji iškasena, ji naudojama ne tik buityje, bet ir pramonėje. Lietuva turtinga požeminio vandens ir viena iš nedaugelio Europos šalių gali didžiuotis, kad gyventojams tiekia beveik vien artezinių gręžinių vandenį. Per parą išgaunama beveik 1,5 milijono kubinių metrų žemės gelmių vandens. Mūsų šalies galimybės tiekti požeminį vandenį beveik dvigubai didesnės, todėl artimoje ateityje jo nepritrūks. Trykš ir natūralūs šaltiniai, kuriais požeminis vanduo arba negilius sluoksnius pasiekiantis lietaus vanduo kils paviršiun. Be gėlo, šalto ir tyro požeminio vandens, Lietuvoje trykštančio į paviršių, pramoniniu būdu iš gręžinių išgaunamas ir mineralinis vanduo. Šalyje aptikta kelios dešimtys mineralinio vandens versmių. Apie mineralinius Lietuvos vandenis žinių rasta XV amžiuje, tyrimai atlikti XVIII ir XIX a. Išsamiai mineralinės versmės ištirtos tik XX amžiuje, kai daugelis Europos mineralinių versmių buvo jau plačiai pagarsėjusios ir prabangiai įrengtuose kurortuose (Karlbade, Višy) sulaukdavo tūkstančių lankytojų. Lietuvoje mineraliniai šaltiniai ir požeminiai mineralinio vandens sluoksniai aptinkami Pietų, Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje. Čia vanduo mineralizuojasi susidurdamas su tirpių uolienų, priklausančių įvairiems geologiniams laikotarpiams, klodais. Šiaurės Lietuvoje mineralinio vandens pobūdį lemia sulfatų druskos devono laikotarpio uolieno6


se. Todėl mineraliniai vandenys vadinami sulfatiniais, o būdingas Smardonės šaltiniui supuvusio kiaušinio kvapas susidaro nuo sieros vandenilio (H2S) dujų. Tokių versmių yra Pasvalio, Biržų rajonuose. Likėnų šaltinis sudaro nemažą upelį, jis trykšta pačioje gydyklos teritorijoje. Šis vanduo gydo sąnarių ligas, kai kurias širdies ligas. Sėkmingai veikia Likėnų kurortas. Plačiau žinomi ir tarptautinę šlovę pelnė Druskininkų mineraliniai vandenys. Jų sūrumą lemia ištirpusios natrio ir kalcio druskos bei kitų druskų priemaišos. Šie vandenys trykšta iš kvartero ir kreidos bei triaso nuogulų. Panašios sudėties versmių šalyje apie 100, tačiau Verknės, Neries, Šventosios upių baseinuose trykštančios versmės mažai žinomos arba silpai mineralizuotos. Stiprios mineralizacijos yra Stakliškių, Druskininkų, Birštono versmės. Birštono versmės minimos 1413 m. metraščiuose. Garsios Vytauto versmės, silpnesnės mineralizacijos Birutės versmės vanduo jau daug metų pilstomas, juo prekiaujama. Tiesa, vanduo išgaunamas iš gręžinių. Prieš pusantro šimtmečio pradėjo garsėti ir Stakliškių kurortas. Čia, Verknės upės slėnyje, trykšta net trys natūralios versmės. Nuo 1841 m. bandyta steigti kurortą, tačiau po keliolikos metų žaibas sudegino gydyklą, kuri nebebuvo įrengta. Druskininkų kurortas pradėtas kurti dar XVIII amžiuje. Atlikti tyrimai parodė gydomąją mineralinių šaltinių vertę, išleista net keletas žymių gydytojų knygų. Kurortas tapo madingas, čia pastatyta net keletas gydyklų. Šiuo metu Druskininkai išsiplėtė, tapo žinomi ir lankomi įvairių šalių poilsiautojų ir ligonių. Natūralūs šaltiniai Druskininkuose naudojami tik kurorto lankytojų, o gręžinių vanduo, itin mineralizuotas, litre turintis apie 60 gramų įvairių druskų, vertinamas, pilstomas ir parduodamas. Mineralinio vandens dabar rasta ir Palangoje, Vilniuje, Elektrėnų savivaldybėje, kitose Lietuvos vietovėse. Mažai mineralizuotas arba neturintis specifinio skonio mineralinis vanduo yra svarbi naudingoji iškasena, turinti paklausą, savo kokybe ir skonio savybėmis galinti konkuruoti su įvežtiniais vandenimis. Todėl mineralinio vandens gavyba tapo svarbia pramonės šaka. Giliuose sluoksniuose rasta ir šilto, kelių dešimčių laipsnių, vandens atsargų, net karšto. Jį galima ne tik gerti, bet ir naudoti kaip geoterminės energijos šaltinį, baseinams. Klaipėdoje veikia geoterminė jėgainė − toks vanduo jau naudojamas. Požeminis ir mineralinis vanduo yra svarbūs Lietuvos ištekliai. Protingas vandens naudojimas, požeminio vandens apsauga, nauji tyrimai gali užtikrinti šio žemės turto naudojimą ilgai.

ŠALTINIAI GAMTOS PAMINKLAI, SAUGOMI GAMTOS PAVELDO OBJEKTAI Geologijos paminklais skelbiami išvaizdūs, vientisi, unikalūs, retai pasitaikantys ar tipiški geologiniai objektai, turintys mokslinę, mokomąją, kultūrinę, istorinę ar estetinę reikšmę (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas). Iki 1994 m. Lietuvoje buvo 161 geologijos paminklas, iš jų tik 25 šaltiniai (2 lentelė). Paminėtina, kad dar 1985−1987 metais visi gamtos paminklai buvo suskirstyti į respublikinės ir vietinės 7


reikšmės. Tarp šimtų mūsų šalies šaltinių ir šaltinėlių tik 25 buvo paskelbti respublikinės reikšmės gamtos paminklais. 1993 m. priėmus Saugomų teritorijų įstatymą, respublikinės ir vietinės reikšmės gamtos paminklai atitinkamai tapo valstybės ir savivaldybių saugomais gamtiniais kraštovaizdžio objektais. 2001 m. sausio 22 d. aplinkos ministro įsakymu papildytas valstybės saugomų gamtinių kraštovaizdžio objektų sąrašas. 2001 m. gruodžio 4 d. priėmus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymą, saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai tapo saugomais gamtos paveldo objektais. 2002 m. gruodžio 20 d. aplinkos ministro įsakymu patvirtintas valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašas. Pagal Saugomų teritorijų kadastro, kurį tvarko Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Planavimo ir kadastro skyrius, duomenis, 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje yra 410 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų (159 iš jų paskelbti gamtos paminklais). Daugiau kaip pusę visų valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sudaro botaniniai, negyvosios gamtos − 196 objektai (kartu su hidrografiniais). Be to, yra 273 savivaldybių saugomi gamtos paveldo objektai (buvę vietinės reikšmės gamtos paminklai). Šios kategorijos negyvosios gamtos objektų lieka mažiau – 63. Saugomų gamtos paveldo objektų bei gamtos paminklų (taigi ir šaltinių) statistiką geriau suprasti padeda 1 lentelė: 1 lentelė

8

Gamtos paveldo objektų rūšys

Valstybės saugomi kraštovaizdžio objektai

Iš jų gamtos paminklai

Savivaldybių saugomi kraštovaizdžio objektai

Geologiniai (akmenys, atodangos, įgriuvos)

122

72

54

Botaniniai (augavietės, ąžuolai, pušys, liepos ir kiti medžiai)

214

28

210

Geomorfologiniai (daubos, griovos, gūbriai, kopos, ozai ir kitos reljefo formos)

29

28

4

Hidrogeologiniai (šaltiniai)

32

19

4

Hidrografiniai (ežerai, pusiasaliai, ragai, rėvos, salos)

13

12

1

Iš viso:

410

159

273


Palyginti su kitais paminklais, šaltinių saugoma nedaug. Žinoma, reikia saugoti kiekvieną šaltinį, net mažiausią šaltinėlį. Tačiau tai ne tiek valstybės, kiek visų gamtos bičiulių, tarp jų ir jaunimo, uždavinys. Todėl, susipažinus su šaltinių gamtos paminklų sąrašu ir ten neradus savo miesto, kaimo apylinkėse nė vieno saugomo šaltinio, itin įdomu ištirti gyvenamosios vietovės šaltinius. Tikėtina, kad pavyks aptikti ne vieną vertingą šaltinį, kuris papildys gamtos paminklų sąrašą. Galima šaltinį saugoti ir savo jėgomis, pasitelkus vietos bendruomenę, savivaldos institucijas. Beje, daugelyje Lietuvos vietovių galima aptikti ir šaltinius, nuo seno žmonių gerbiamus, kai kur saugomus. Dalis šaltinių paskelbti gamtos paminklais dėl jų mineralizacijos, geologinės kilmės išskirtinumo, etnokultūrinės vertės. Yra ir šaltinių grupių, pavyzdžiui, Svilės šaltiniai. Šis sąrašas padės susipažinti su valstybės saugomais šaltiniais. Nors dalinai yra pakitęs šalies administracinis suskirstymas, vietovių nuorodos palengvins keliones prie šaltinių. Manome, kad įdomu tirti savo vietovės šaltinius, tačiau, esant galimybei, svarbu aplankyti ir įdomiausius Lietuvos šaltinius. Neretai šaltiniai gamtos paminklai yra regioninių parkų teritorijose, čia įrengti informaciniai stendai bei kelio nuorodos. Regioninių parkų administracijose, informacijos ir lankytojų centruose galima ne tik sužinoti apie šaltinius, bet taip pat įsigyti žemėlapių, lankstukų, kurie pravers ir tiriant savo gyvenamosios vietovės šaltinius, supažindinant vietos bendruomenę su čia esančiais šaltiniais. 2 lentelė

Šaltiniai gamtos paminklai (pagal LIETUVOS GEOLOGIJOS, 1994 m., duomenis) Debitas (m3 per parą)

Mineralizacija (mg/l)

79,5

2138

51

631

135

361

1524

445

1059

1857

3557

222

Kupiškio rajonas, Aukštupėnų apylinkė, Visgiūnų kaimas, Lėvens slėnyje

259

315

Lazdijų rajonas, Abrauskų apylinkė, Norkūnų miškas

11

158

Nr.

Pavadinimas

Vieta

1.

Druskelės šaltinis

2.

Lankų versmė

3.

Karalienės liūnas

4.

Švento Jono šaltinis

5.

Smardonės šaltinis

6.

Svilės šaltiniai

Alytaus rajonas, Miroslavo apylinkė, Balkasodžio kaimas Alytaus rajonas, Nemunaičio apylinkė, Lankų kaimas Anykščių rajonas, Šeimyniškių apylinkė, prie Pašventupio kaimo Anykščių rajonas, Kavarskas, Šventosios upės šlaite Biržų rajonas, Pabiržės apylinkė, Likėnai Kelmės rajonas, Šaukėnų apylinkė, Svilės kaimas

7.

Visgiūnų šaltinis

8.

Vilko šaltinis

9


Nr.

Pavadinimas

Vieta

Debitas (m3 per parą)

Mineralizacija (mg/l)

9.

Vyžupių šaltinis

Marijampolės rajonas, Jurgežerių apylinkė, Ėgliškio kaimas, Vyžupio upelio slėnis

21

339

10.

Vilkupio šaltinis

Panevėžio rajonas, Karsakiškio apylinkė, Paliūniškio miškas, Lėvens šlaitas

16

236

11.

Žalsvasis šaltinis

Pasvalys, Lėvens kairysis šlaitas

5550

1533

12.

Berklainių šaltinis

Pasvalio rajonas, Daujėnų apylinkė, Berklainių kaimas, Orijos upės krantas

132

1860

13.

Balbieriškio versmės

Prienų rajonas, Balbieriškis, Peršėkės upės krantas

11

1132

14.

Žiupos šaltiniai

Prienų rajonas, Stakliškių apylinkė, Žiupos kaimas, Obelties upės krantas

130

4416

15.

Arimaičių šaltinis

Radviliškio rajonas, Sedūnų apylinkė, Arimaičių kaimas

96

1653

16.

Šmitos versmė

Skuodo rajonas, Aleksandrijos apylinkė, Truikinų kaimas, upelio slėnis

1020

285

17.

Verduklis (Grimzdų versmė)

Šilalės rajonas, Kvėdarnos apylinkė, Grimzdų kaimas

1542

339

18.

Lino verdenė

Švenčionių rajonas, Bavainiškės viensėdis, Sėtikio ežero pakrantė

508

225

19.

Vokštelis (Aklaežeris)

20.

Saidžių šaltinis

Trakų rajonas, Kariotiškių apylinkė, Neries pakrantė tarp Saidžių ir Vosyliukų kaimų

287

488

21.

Paduburio šaltinis

Ukmergės rajonas, Pabaisko apylinkė, Kulniškių kaimas

60

355

22.

Sugedos šaltinis (Žuvintės versmė)

Ukmergės rajonas, Pabaisko apylinkė, Sukinių kaimas, Sugedos upelio krantas

26

366

23.

Ūlos akis

Varėnos rajonas, Marcinkonių apylinkė, Ūlos upės slėnis

137

120

24.

Mudrių šaltinis

Vilkaviškio rajonas, Keturvalakių apylinkė, Patilčių kaimas

432

262

25.

Rudoji versmelė

Zarasų rajonas, Salako apylinkė, Sabalunkų kaimas, Sabalunkos upelio krantas

191

323

10

Telšių rajonas, Viešvėnų apylinkė, Sy- Versmė virto deklio kaimas, greta Jomantų miško 1 ha ežerėliu

154


Šiuo metu, lyginant su 1994 m. sąrašu, saugomų hidrogeologinių paveldo objektų sąrašas pasipildė šiais šaliniais bei versmėmis (3 lentelė): 3 lentelė Šaltinio pavadinimas

Rajonas

Vietovė

Švedpolio šaltinis

Joniškio rajonas

Žagariškių kaimas

Darsūniškio mineralinis šaltinis Pilelio šaltinis

Kaišiadorių rajonas

Varkalių miškas (30 kvartalas)

Plungės rajonas

Paplatelės miškas (45, 46 kvartalai )

Plokščių šaltinis

Plungės rajonas

Plokštinės miškas (63, 64, 74 kvartalai)

Lekėčių šaltinis

Šakių rajonas

Lentvorų šaltinis

Lekėčių girininkija (19 kvartalas), Lekėčių miškas

Ukmergės rajonas

Lentvorų kaimas

Siesarties šaltinis

Ukmergės rajonas

Siesarties kaimas

Lygamiškio šaltinis

Utenos rajonas

Lygamiškio kaimas

Skroblaus versmės

Varėnos rajonas

Margionių girininkija (221 kvartalas), Margionių kaimas

Šaltiniai – ne tik gamtos paminklai, bet ir kraštovaizdžio bei gamtovaizdžio vertybės. Nors didelėse kraštovaizdžio erdvėse šaltiniai retai užima svarbiausią vietą, jie kuria savitą aplinką ir gamtos bendrijas. Sakykim, Svilės šaltiniai – daugiau kaip 300 akių, trykštančių skirtingo didumo versmėmis, sudaro pelkėtą pievą, kurioje tarpsta retųjų rūšių augalai, aptinkamos itin retų bestuburių gyvūnų rūšys. Garsios Šmitos versmės Skuodo rajone. Čia šaltiniai keičia spalvą, kuria savitą aplinką. Žinomas ir literatūros kūriniuose aprašytas Karalienės liūnas Anykščių regioniniame parke sudaro nors uždarą, tačiau įspūdingą erdvę. Yra žmonių pamėgtų šaltinių, tarkim Ariogalos, Betygalos apylinkėse. Jie alma netoli svarbių kelių, todėl aplinka sutvarkyta, o keliautojai neretai sustoja ne tik vandens atsigerti, bet ir įsipilti tolimai kelionei. Šie arba mažesni šaltiniai, žinomi tik nedidelei žmonių bendruomenei, yra svarbūs kraštovaizdžio akcentai, todėl saugotini, nors nebūtinai paskelbti gamtos paminklais. Nemažai informacijos apie šaltinius ir kitus saugomus kraštovaizdžio objektus galima rasti Lietuvos geologijos tarnybos tinklalapyje, geotopų sąvade, kurio adresas http://www.lgt.lt/index.php?_LAPAS=geotopai. Spustelėjus nuorodą šaltiniai arba versmėta pelkė, šaltinis-upelis, šaltiniuota pieva, pateikiama nauja informacija apie Lietuvos šaltinius, jų išsamūs aprašymai. Taigi šaltiniai kraštovaizdyje ir gamtovaizdyje ne tik veikia didelės erdvės bendrą vaizdą, bet dažniau formuoja mažas uždaras ir savitu jaukumu pasižyminčias erdves. Kraštovaizdžių vertinimo ir jų estetinę vertę tiriančių mokslininkų K. Ėringio ir R. A. Budriūno metodiką (BUDRIŪNAS A. R., ĖRINGIS K., 2000) galima pritaikyti vertinant šaltinių aplinką tiek didelėse erdvėse, tiek pasinaudoti ja aprašant mažas uždaras šaltinių erdves. 11


PASIRINKTOS VIETOVĖS ŠALTINIŲ TYRIMO PROGRAMA 1. Informacijos kaupimas

Šaltinių regėjusių – daug, turinčių pamėgtą šaltinį – mažiau, šaltinius tyrinėjančių – visai mažai. Skaitantys šią knygelę ketina tirti šaltinius, todėl naudinga sužinoti, kur ieškoti šaltinių, kaip rasti naudingos informacijos apie vietovės šaltinius ir sužinoti daugiau apie šaltinių tyrimą. Nors knygelėje pateikiama tik pradinė informacija, pradėjus tirti šaltinį arba ištyrus daugelį, kyla noras sužinoti apie šaltinius dar daugiau. Deja, lietuviškai informacijos nėra daug, daugiausia − kitomis kalbomis. Pradėkime nuo literatūros. Svarbesnė literatūra nurodyta leidinio pabaigoje. Yra ir daugiau knygų ar straipsnių, tačiau juos galima aptikti tik didesnėse arba specializuotose bibliotekose. Apie šaltinių tyrimus mokyklos sąlygomis rašė tik keli lietuvių autoriai (ŠINKŪNAS P., 1958; VODZINSKAS E., 1976). Gana gausu lietuvių kalba hidrologijos, biotos įvairovės aprašomosios literatūros, mažiau − etnologinės literatūros. Didžioji dalis leidinių prieinama specialistams. Apie vandenį ir vandens temos bei gretimų temų nagrinėjimą mokykloje yra naujų leidinių (SALICKAITĖ-BUNIKIENĖ L., MOTIEJŪNIENĖ E., STANKEVIČIENĖ I., VITKAUSKIENĖ Z., 1999; LAMANAUSKAS V., MAKARSKAITĖ R., 2000; kiti autoriai). Apie įvairių vietovių šaltinius rašoma kraštotyros leidiniuose, periodikoje. Nemažai informacijos aptiksime internete, ypač apie saugomų teritorijų, rajonų ir savivaldybių žymius šaltinius. Dar daugiau žinių užsienio kalbomis apie šaltinių tyrimus įvairiose valstybėse rasime ugdymo įstaigoms skirtoje informacijoje. Naudodamiesi populiariomis paieškos sistemomis, užsienio kalbomis rasime daug žinių. Ypač gausu vertingos pedagoginės medžiagos (užsiėmimų, renginių planai, klausimai, žaidimai) JAV tinklalapiuose. Pravers įvairiomis kalbomis pateiktos žodžio šaltinis reikšmės. Lietuvių kalba reikia įvesti papildomus užklausos žodžius (key words), nes teks peržiūrėti daug informacijos dėl kelių žodžio reikšmių. Vietovės žemėlapis tik dalinai praverčia, nes šaltiniai arba nežymimi, arba pažymėti tik gamtos paminklais paskelbti šaltiniai. Stambaus mastelio žemėlapiai pravers kuriant šaltinio situacinę schemą. Žemėlapius rasime knygynuose, saugomų teritorijų lankytojų centruose, kartografijos tarnyboje, tinklalapyje www.maps.lt, kompiuterinėse programose (pvz., „Akis“ arba mažesnes objektų parinktis turinčios programos anglų kalba). Daugelis žemėlapių neparodys miškuose ar paupiuose slypinčių šaltinių, tačiau gali padėti juos aptikti. Nagrinėdami vietovės stambaus mastelio žemėlapį, atkreipkime dėmesį į upių slėnius, ryškias griovas, pelkėtas vietoves (ypač reljefo nuolydžiuose), šlapynių kompleksus su medžiais. Vingiuotų upių šlaitai, įvairių geologinių sluoksnių terasos yra būdingos šaltinių vietos. Žinių pateiks gyventojai, pažįstantys vietovę, vietovės aplinkosaugos specialistai, medžiotojai, žvejai, stovyklautojai, baidarių sporto mėgėjai. Naudinga juos apklausti. Prieš tyrimą pasirūpinama priede ir šaltinių tyrimo programoje nurodytomis tyrimo priemonėmis. Sudaroma entuziastų grupė, vėliau ją galima plėsti. Šaltinių tyrimas įterpiamas į ugdymo programą, skiriama laiko neformalaus ugdymo užsiėmimuose, galima skirti ir dalį laisvalaikio. Organizuotoms ar tolimoms išvykoms parengiamas išvykos 12


planas, pasirenkami tyrimai, numatomas išvykų skaičius, laikas, tyrėjams paskirstomi darbai. Numatomas galimų talkininkų ratas – nuo susidomėjusiųjų iki galinčių padėti specialistų. Parengtinė informacija kaupiama užrašų knygelėje, aplanke, kompiuteryje. Dera ne tik žymėti interneto, literatūros šaltinių nuorodas, bet ir asmenis, jų telefonus, elektroninio pašto adresus, galimus talkininkus ateityje. Kaupiama ir reikalingiausia teorinė informacija, metodikų aprašai. Apie informacijos kaupimą ir jos naudojimą ugdymo procese rašoma literatūroje (KULBIS A., 2000). Įgijus žinių ir radus talkininkų, naudinga atlikti žvalgomąsias išvykas, pamatyti vietovės šaltinius, juos pažymėti žemėlapyje arba surinkti GPS imtuvo rodmenis. Išsiaiškinus savo ir kitų tyrėjų galimybes, numačius būsimų tyrimų apimtis, galima pradėti nuoseklius tyrimus ir sezoninius stebėjimus.

2. Konkretaus šaltinio tyrimas įvairiais metų laikais Šaltinį arba vietovės šaltinius galima tirti visus metus. Kaip ir kiti hidrologiniai objektai, šaltiniai kinta, nustebindami tyrėjus netikėtumais ir siurprizais, naujais atradimais ir nuotykiais. Apžvelgę pateikiamą šaltinių tyrimo programą, įsitikinsite, kad visų tyrimų neįmanoma atlikti vieną kartą aplankius šaltinį. Per metus dalis šaltinio savybių keičiasi arba gali keistis: • Vandens debitas, srovės pobūdis ir šaltinio srovių topografija – kinta srovės pobūdis, vanduo gali pasukti nauja linkme. Pavasario debitas padės nustatyti tirpsmo vandenų įtaką. Tokį debitą įdomu palyginti su vasaros sausrų laikotarpių debitu. • Vandens cheminiai ir fiziniai ypatumai mažiausiai kintantys. Tačiau yra šaltinių, keičiančių spalvą, kvapą. Kai kurie šaltiniai žiemą aplink versmę gali užšalti arba dalinai užšalti, jie kuria savitą aplinkos vaizdą baltame žiemos peizaže. Vandens temperatūros matavimas visus metus leis nustatyti jo vidutinę metų temperatūrą, nors pačios versmės vietoje temperatūra beveik pastovi visus metus. • Labai kinta šaltinių biotos įvairovė. Atsižvelgiant į rūšių biologiją, sezoninius ciklus, augalai žydi, brandina vaisius, dauginasi; gyvūnai veisiasi, būna pastebimi. Pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą šaltinio aplinkoje išvysime labai besiskiriantį augalų, gyvūnų ir grybų gyvenimą. Pavasarį augantys ir žydintys augalai rudeniop nunyksta, kai kurių jau nerasime vasarai prasidėjus, tačiau aptiksime rudens augalų, kurie pavasarį tik dygo. Gyvūnai, tarkime, šaltinių aplinkai būdingi lašalai, gyvena trumpai, kitu metu aptiksime tik jų lervas. • Įvairiais sezonais skiriasi ir gamtinės bendrijos. Pasirinkę fiksuotą tašką bei nufotografavę šaltinio bendriją arba jos fragmentą visais metų laikais, turėsime vaizdžią šaltinio gyvenimo metų kroniką. • Įvairūs metų laikai lemia šaltinio naudojimą žmogaus reikmėms. Karštą vasaros dieną prie šaltinio galime sutikti praeivį, kuris užsuko vandens atsigerti arba žmogų, kuris dažnai lankosi prie šaltinio, žino apie jo praeitį, gali pateikti vertingų duomenų apie šaltinio aplinkos raidą, etnologinės informacijos, nurodyti daugiau žinančių asmenų vardus. 13


Sezoniniais tyrimais ne tik papildysime kaupiamus duomenis − lankymasis prie šaltinio taps savitu ritualu. Šaltinis taps mėgstama vieta, lankoma ne tik dėl tyrimų. Visuomet malonu užsukti prie šaltinio.

3. Vietovės šaltinių tyrimo programa

Pateikiame galimą vietovės šaltinių tyrimo programą, kurią tyrėjai gali plėsti arba siaurinti, atsižvelgiant į galimybes ir turimas priemones. Žinoma, programos papildymas ir nenurodomų tyrimų atlikimas yra įdomus. Tokius atliktus tyrimus galima trumpai aprašyti anketose arba prisegti papildomus lapus su duomenimis. Geografinis tyrimas Pasirinktą geografinio šaltinių tyrimo programą dažniausiai tenka pradėti nuo pažinties su vietovės žemėlapiu. Naudojami stambaus mastelio žemėlapiai: 1: 25 000, 1: 10 000. Smulkesnio mastelio žemėlapyje sunku pastebėti galimas šaltinių radvietes. Nepažymėtos mažos upės, vandens telkiniai. Yra išleista nemažai rajonų žemėlapių, regioninių parkų kartografinių schemų. Ten pažymėti kai kurie įdomesni bei turintys gamtos paminklo statusą šaltiniai. Žemėlapių galima rasti tinklalapyje www.maps.lt ir kituose, yra kompiuterinių programų su šalies žemėlapiais. Kartografinė medžiaga reikalinga žymint apytikslę šaltinio vietą. Todėl reikia pagaminti žemėlapio arba jo dalies kopiją, pažymėti šaltinio vietą, žemėlapio kopiją prisegti prie šaltinio tyrimo anketos ir kitos sukauptos medžiagos. Šiuo metu jau įprasta gamtinių objektų koordinates fiksuoti GPS imtuvais. Tikslios koordinatės padės aptikti nuošalius šaltinius, kurie nelengvai aptinkami – tolimi, lankomi pirmą kartą, atsitiktinai aptikti mažai pažįstamoje vietovėje arba arti šaltinio nėra aiškių orientyrų. Koordinatės palengvins šaltinių tyrimą ir kitiems, susidomėjusiems šaltiniu. Duomenimis galės pasinaudoti mokslininkai, gamtosaugininkai, turistai. Turimos koordinatės kiekvieną, besinaudojantį imtuvu, dar vadinamu asmeniniu navigatoriumi, atves prie šaltinio iš bet kurios vietos, nebūtinas net vietovės žemėlapis. Naudojami įvairių modelių GPS imtuvai, tačiau šaltiniams tirti pakanka nesudėtingų nebrangių modelių. Jų galima įsigyti arba pasiskolinti iš specialistų. Šaltinio koordinatės fiksuojamos versmės vietoje pažymint imtuvo rodomą paklaidą. Pasirenkamas koordinačių formatas, patogu įprastai žymėti: nurodyti koordinačių laipsnius, minutes, sekundes. Taškas GPS imtuvo vaizduoklyje žymimas pasirinktais vienodais simboliais, pavyzdžiui, numeriais arba raidžių ir numerių junginiu (S1, S2, S3...). Atskirai žymima kita geografinė informacija, nusakanti šaltinio padėtį – aukštį virš jūros lygio, atstumą iki pasirinkto taško, tarkim, mokyklos. GPS imtuvai turi jungtį su kompiuteriu, duomenis galima perkelti į asmeninį kompiuterį, o koordinates nurodyti šaltinio tyrimo anketoje (žr. priedą). Kartais šaltiniai trykšta ūksmingose vietose, kur imtuvai sunkiai užmezga ryšį su palydovais, darbą apsunkina ir darganotas oras. Todėl koordinatėms fiksuoti reikia pasirinkti saulėtą dieną. Kompiuteryje sukauptus duomenis galima apibendrinti ir grupuoti. Tiesa, gali prireikti specialios programinės įrangos. •

14


Anketoje nurodoma šaltinio sąsaja su pasirinktu reljefo objektu – vandens telkinio, pavaginės juostos dalimi, kalva. Tarkime, nurodoma, kad šaltinis, kurio geografinės koordinatės XX°XX’XXX’’, yra Bražuolės upės (kairiojo Neries intako) pavagio dešiniajame šlaite, 112 m aukštyje virš jūros lygio, 9 m aukštyje nuo upės vagos, 6,5 km nuo Vievio miesto. Būtina matuoti versmės skersmenį, o jei versmės vietoje šaltinis netaisyklingos formos, ilgį ir plotį. Jei žmonės įrengė dirbtines nuotakas, betoninius žiedus, tai pažymima. Tokie įrenginiai vadinami kaptažu. Aprašant šaltinį, nurodoma kaptažo būklė, susidėvėjimas, įrengtos prieigos – takai, turėklai ir kita įranga. Geografiniai objektai ir jų sąsajos nurodomos tyrėjų pasirinktu detalumu, tačiau visi vietovės šaltiniai turi būti tiriami vienodai detaliai. Galima nurodyti versmės padėtį šlaite arba upės terasoje, šlaito statumą laipsniais, ryšį su vandens telkiniu, šlaito ir upės santykį (eroduojamas, atodanga, slėnis, upės kilpa ar vagos posūkis). Nupiešiamas šlaito ir vandens telkinio skerspjūvis, ten pažymima šaltinio vieta. Jei šaltinis trykšta keliomis akimis arba jo nuotėkis sudaro daugiau nei vieną vagą ar net jų sistemą, galima pasirinktu masteliu sudaryti jų žemėlapį arba situacinę schemą. Versmių vietoje šaltinis nufotografuojamas, daromos jo veikiamos aplinkos nuotraukos. Hidrologinis tyrimas Tyro vandens versmė, besiveržianti tiesiog iš žemės – savita paslaptis. Jos visiškai atskleisti nepavyksta net daug žinant ir atlikus daug tyrimų. Tiesa, šaltinio vandens tyrimas padės geriau pažinti šaltinį. Kadangi šaltinių dažniausiai neteršia pramoninės ar kitos nuotekos, atliekami hidrologiniai tyrimai siejami su fizinėmis vandens savybėmis bei tėkmės matavimais, versmės matmenimis ir kitų savybių fiksavimu. Atliekami tik nesudėtingi cheminiai tyrimai. Biocheminis tyrimas prasmingas tik pastebėjus neabejotiną taršą. Sudėtingiau tirti šaltinio vandens mineralizaciją. Toks tyrimas atliekamas pasitelkus specialistus arba naudojantis laboratorijomis. Jei šaltinis turi vertingą gamtiniu požiūriu aplinką (gamtines bendrijas, saugomas ar saugotinas augalų ir gyvūnų rūšis šaltinio aplinkoje), tiriant vandenį, dera nepažeisti natūralios šaltinio tėkmės. Svarbus ir asmeninis saugumas, nors šaltinių tyrimas nėra itin pavojingas. Atliekami nesudėtingi fiziniai, kai kurie cheminiai tyrimai (dalį tokių tyrimų galima atlikti savo nuožiūra). Kai kurios vandens savybės nustatomos pojūčiais (organoleptinis tyrimas). Vandens savybių tyrimą plačiai aprašo gamtotyros specialistai (ŠINKŪNAS P., 1958, SALICKAITĖ-BUNIKIENĖ L., 1999 ir kiti autorės leidiniai; ŠAPOKIENĖ E., 1994). Svarbiausias tyrimo priemones nurodėme leidinio pradžioje, kitos reikalingos priemonės pasirenkamos pačių tyrėjų. •

Vandens fizinės savybės Temperatūra matuojama maždaug 5 minutes gyvsidabrio arba elektroniniu termometru. Matuojama versmės vietoje arba artimiausioje aplinkoje. Galima nustatyti vandens temperatūrą ir tėkmėje: kas 50 arba 100 metrų fiksuoti vandens įšilimą. Kadangi dauguma šaltinių negilūs, todėl į anketą įrašoma vandens temperatūra tik versmės vietoje. Toliau nuo versmės vanduo įšyla priklausomai nuo įsaulio, tėkmės gilumo. •

15


Vanduo įšilti gali ir nežymiai. Šaltinių temperatūra skiriasi nuo upių ir ežerų. Daugumos Lietuvos šaltinių vanduo vėsus – apie 8 laipsnius, versmės vietoje – nežymūs sezoniniai temperatūros svyravimai. Savitas šaltinių gyvenimas žiemą – daugelį vandens telkinių užkloja ledas, o šaltiniai trykšta iš žemės, todėl žiemą jų vanduo būna šiltesnis nei kitų vandens telkinių. Gilesnių geologinių sluoksnių maitinami šaltiniai šaltesni, paviršinių – šiltesni. Vandens skaidrumą lemia vandens mineralizacija ir sluoksnių, pro kuriuos veržiasi šaltinis, geologinė sąranga, uolienų sudėtis. Reikalingas skaidrus stiklo (iš dalies tinka plastikinis) cilindras, kurio aukštis 35–50 cm. Cilindras turi būti sužymėtas arba naudojama liniuotė. Siūloma naudoti 3,5 mm šriftą. Jį galima išspausdinti kompiuteriu ant balto popieriaus lapo. Toks lapas dedamas po cilindru. Žiūrint į cilindrą iš viršaus, pilamas vanduo, stebimos šrifto įskaitymo galimybės. Vienas cilindro centimetras lygus vienam skaidrumo laipsniui. Cilindre įpilto vandens aukštis, pro kurį šriftas įskaitomas geriausiai, rodo vandens skaidrumo laipsnį (plačiau žr. ŠAPOKIENĖ E., 1994). Kitas būdas – naudoti ant popieriaus išspausdintą 1 mm linijų susikirtimą, greta linijų pažymimi taškai, kurių mažiausio diametras – 1 mm, kitų diametras didėjantis – 2, 3, 4, 5 mm. Pagal vandens stulpelio aukštį, kuriame matyti 1 mm linijos ir taškas, žymime vandens skaidrumą. Matavimas atliekamas esant geram apšvietimui, bet ne tiesioginiuose saulės spinduliuose. Šaltinių vandens skaidrumas matuojamas vandeniui nusistovėjus sėmimo inde arba mėginys imamas ramios tėkmės vietose. Versmėje arba stiprioje srovėje, matavimas gali būti klaidinantis, nes besiverždama versmė sukelia nuolatinį vandens judėjimą, gauti mėginį iš pačios versmės sunku. Todėl tikrąjį skaidrumą parodo nusistovėjęs šaltinio vanduo. Vandens spalva. Lietuvoje yra šaltinių, kurių vanduo dėl specifinės mineralizacijos arba uolienų sluoksnių turi atspalvį. Todėl šaltinio ir distiliuoto vandens pavyzdžiai lyginami vienodos talpos ir skaidrumo induose. Pelkėms būdingas geležingas vanduo rusvo atspalvio, tufų kloduose vanduo gali įgyti pilkšvą spalvą. Yra šaltinių, kuriuose vanduo periodiškai keičia spalvą arba susidrumsčia dėl paviršinių puveningų sluoksnių. Kvapas nustatomas sąlyginai. Vandens tyrimo metodikose nurodomi tyrimai, kuriems reikalingos specialios priemonės ir papildomi darbai. Panaudojome siūlomas kvapų žymėjimo lenteles (ŠAPOKIENĖ E., 1994), jose vandens kvapas vertinamas balais. Tačiau tik kai kurie šaltiniai turi specifinį kvapą, daugiausia priklausantį nuo vandens mineralizacijos ir paviršinio sluoksnio žemės klodo. Dažniausiai šaltinių vanduo bekvapis, bet jei šaltinio aplinkai būdingi puveningi žemės sluoksniai, gausi augmenija, vanduo užsistovi, dėl to pūva organinės medžiagos, gausu nuokritų į versmės vietą, galima pajausti ir specifinį kvapą, kurį lemia ne tiek versmė, kiek artima aplinka. Kita galimybė įvertinti kvapo stiprumą –pagal tyrimo anketoje pateiktą lentelę. Cheminių savybių tyrimas Elektroniniu rūgštingumo matuokliu arba juostelėmis nustatomas vandens rūgštingumas, esant galimybei – šarmingumas. Galima nustatyti vandens kietumą, kuris priklauso nuo vandenyje ištirpusių druskų. Tam prireiks laboratorinės įrangos ir reagentų. Šie tyrimai nurodomi minėtoje vandens savybių tyrimo literatūroje (ŠINKŪNAS P., 1958). Kalcio ir magnio jonų kiekis rodo bendrą vandens kietumą, hidrokarbonatų jonų kiekis – karbonatinį kietumą. •

16


Vandens taršos tyrimai atliekami tik esant akivaizdžiai taršai. Tada kreipiamasi į specializuotas laboratorijas. Taršos galimybę didina srutų nuotėkis, tręšimas, ganyklos. Vandens mineralizacijos tyrimai atliekami specializuotose laboratorijose. Čia nustatoma šaltinio vandens mineralizacijos pobūdį, bendrą mineralizaciją mg/l bei įvairių ištirpusių druskų kiekį. Galima fiksuoti šaltiniuose vyraujančių natrio, magnio, kalcio, chloro, hidrokarbonatų, sulfatų jonų kiekį. Įdomu nustatyti ir geležies, amonio, nitratų bei nitritų jonų, sieros vandenilio jonų buvimą. Tokie tyrimai gali kainuoti, bet informacija bus įdomi tyrėjams, ypač jei turite pagrindo manyti, kad šaltinio vanduo mineralizuotas, surstelėjęs, turi ypatingą kvapą. Kita vertus, atlikus šį tyrimą, galima palyginti šaltinio vandens mineralizaciją su jau ištirtų Lietuvos šaltinių vandens sudėtimi, palyginti ištirpusių druskų kiekį su žinomų mineralinių vandenų sudėtimi, nurodoma ne tik literatūroje, bet ir parduotuvių butelių etiketėse. Šaltinio nuosėdų tyrimas siejamas ir su geologiniais procesais. Pasitaiko rudomis nuosėdomis išsiskiriančių geležingų nuosėdų bei įvairaus pobūdžio kalkinių tufų. Pažymimas nuosėdų pobūdis, kiekis ir dengiamas plotas bei kaupimosi pobūdis (vagoje, pavagiuose, sudaro stambesnius telkinius šaltinio aplinkoje). Imami nuosėdų darinių arba uolienų pavyzdžiai. Debito tyrimas Svarbu nustatyti šaltinio debitą, vandens kiekį, kuris trykšta per laiko vienetą. Vandens debitas matuojamas litrais per sekundę (l/s). Lietuvos šaltinių debitas yra labai įvairus, tačiau daugelio šaltinių jis nedidelis ir per metus kinta. Debitui skaičiuoti naudojama formulė: •

Q ═

W ________

t

Q – debitas, W – vandens tūris arba kiekis (hidrologijoje jis matuojamas kubiniais metrais, tiriant šaltinius lengviau matuoti litrais), t – laikas, matuojamas sekundėmis. Nustatę debitą litrais per sekundę, galime suskaičiuoti debitą ir kubiniais metrais per parą. Yra keli debito matavimo būdai. Šaltiniams tirti naudotinas patvankos metodas. Tyrimui reikės chronometro arba laikrodžio, indo (jo tūris priklauso nuo šaltinio vandeningumo), 10 cm diametro ir 0,5–1,0 m ilgio vamzdžio, patvankos priemonių. Pasirinktoje šaltinio vagos vietoje įrengiama laikina patvanka (standaus kartono lapas, medžio plokštė su anga vamzdžiui), kurios centre įstatomas vamzdis. Vandeniui ėmus tekėti vamzdžiu, indais matuojamas vandens kiekis, pratekantis per pasirinktą laiką. Apskaičiuojamas debitas. Atlikus tyrimą, patvanka pašalinama. Debitą nustatome skirtingu metu arba keletą kartų, apskaičiuojame aritmetinį vidurkį. Lietuvos šaltiniai yra nedidelio debito. Didelio debito šaltiniams skirtini 10 l/s ir didesnio debito, vidutinio – 1–10 l/s, mažo – nesiekiančios 1 l/s versmės. • Geologinis tyrimas 17


Nustatomas sluoksnis, iš kur trykšta šaltinis, esant galimybei, ir jo struktūra. Jei netoli šaltinio yra atodanga, aprašyti sluoksnius bus lengviau. Daugelis mūsų šaltinių teka iš kvartero, jauniausio geologinio sluoksnio, darinių. Šaltinio vagoje arba arti jos fiksuojama geologinė uolienų kilmė ir laidumas vandeniui. Uolienas sudaro įvairaus rupumo smėliai, žvyrai, gargždas, sucementuotos uolienos – smiltainiai ir klintys. Vandeniui laidūs yra smėliai ir žvyrai, dalinai laidžios uolienos – priesmėliai, durpės, poringi klinčių dariniai. Nelaidžios uolienos – moliai ir sunkesni priemoliai. Jei uolienos nelaidžios vandeniui, šaltinio vanduo trykšta iš tarpsluoksninių uolienų darinių. Laidžių uolienų slūgsojimo vietose teka gruntinis vanduo. Kvartero darinių sluoksnis sudaro didelę storymę, jis daug vėliau susiformavęs, lyginant su ikikvarteriniais sluoksniais. Senesnių, prieškvarterinių, geologinių laikotarpių dariniai išeina į paviršių, jų gausiau Šiaurės Lietuvoje bei nuplautų kvartero darinių vietose – erozinėse ir pavaginėse vandens telkinių zonose. Šaltiniai skiriami į ištekančius ir trykštančius. Pirmieji silpniau trykšta, nes juos formuoja paviršiaus gruntiniai arba nespūdiniai tarpsluoksnio uolienų vandenys. Trykštantys šaltiniai muša iš žemės stipriau, juos maitina gilesni arteziniai vandenys. Geologinį tyrimą iš dalies apsunkina šlapžemius formuojantys šaltiniai. Jie sudaro didelius užžėlusius kompleksus, kur daug puvenų ir kitos organinės medžiagos sluoksnių. Tokių šaltinių geologinę sąrangą sunku nustatyti net vagoje. Tada galima kasti laiptuotą geologinį profilį prie šaltinio, tačiau šis tyrimas atliekamas tik tada, jei nebus sudarkyta natūrali šaltinio aplinka. Prie geologinių paminklų bei saugomose teritorijose toks tyrimas neatliekamas. Su geologiniais procesais sietinos ir šaltinių nuogulos, jas lemia trykštančio vandens cheminė sudėtis, vandenyje esančios druskos. Neretai geležingos nuogulos arba kalkingų tufų sluoksniai yra svarbi šaltinio aplinkos dalis. Net pažliugusiuose ir užpelkėjusiuose šaltiniuose, sudarančiuose šlapynių kompleksus, šie nuosėdų dariniai lengvai pastebimi šaltinio pavagiuose arba nuolat plaunamoje vagoje. Jas nesunku pažinti iš susidarančių pilkšvų uolienų tufų arba rusvų ochros spalvos geležingų nuosėdų. Duomenų apie vietovės geologinius tyrimus ir būdingas nuogulas gali pateikti geologai. Naudinga susipažinti su prieinamais vietovės geologiniais žemėlapiais. Biotos įvairovės tyrimas Augalų, gyvūnų, grybų įvairovę pažinti gali nedaugelis. Todėl pradėti tirti reikia paties šaltinio versmių ir jo nuotakos biotos įvairovę ir tik vėliau – šaltinio formuojamų bendrijų aplinkos fauną ir florą. Nors aplink šaltinius ši įvairovė didelė ir savita, šaltos versmės nėra palankiausia aplinka gyvybei. Versmes ir vagą papildo tik nuokritos, medžių lapai, o trykštančioje versmėje neaptiksime nei dumblių ar vandens augalų sąžalynų, nei gausių vandens gyvūnų. Tik tie šaltiniai, kurių vanduo kaupiasi ežerėliuose, duburiuose, sudaro liūnus lygiose vietose, vandeniui įšylant praturtėja augalų ir gyvūnų. Pačiuose šalčiausiuose – gyvybės mažai, tačiau ten aptinkama nuo poledynmečio likusių bestuburių rūšių lervų, išlikusių tik šaltų vandenų upėse ir kitose tėkmėse. •

18


Nustatomos dumblių, samanų, kerpsamanių rūšys arti šaltinio ir vandenyje. Jei šaltinis išsilieja ir vanduo įsaulyje įšyla, galime rasti ir žiedinių augalų. Jų įvairovė versmėse ir nuotakoje nedidelė. Kiek turtingesnė šaltinių fauna. Reikia tinklelio vandens gyvūnams pagauti, plokščiadugnės negilios baltos plastikinės vonelės stebėjimams, iliustruotų knygų rūšiai arba sistematinei grupei nustatyti. Vabzdžių lervoms pakanka akvariumo tinklelio. Planktono gyvūnams ir dumbliams tirti prireiks tankaus planktono tinklelio, kurio audinio akių diametras mažesnis už 1 mm. Yra specialių sietų, naudojamų malūnuose, kuriais galima pagauti mikroskopinio dydžio bestuburius ir dumblius. Jiems tirti reikia mikroskopo. Vabzdžių lervos pastebimos išpylus mėginį į vonelę ir stebint gyvūnus. Norint nustatyti tikslų rūšies pavadinimą, gali prireikti binokuliarinės lupos arba 10 kartų didinančios lupos. Šaltinių gyvūnai priskiriami vadinamiesiems hidrobiontams. Jų įvairovė nemaža. Šaltinių vandenyje galima pagauti plokščiųjų ir apvaliųjų kirmėlių, mažašerių kirmėlių ir dėlių, vėžiagyvių atstovų – šakotaūsių, irklakojų, kiautavėžių; lygiakojų, šoniplaukų, voragyvių atstovų – vandens erkių (labai skiriasi nuo daugeliui žinomų erkių, nepavojingos), moliuskų atstovų – pilvakojų ir dvigeldžių. Didžiausią įvairovę sudaro vabzdžiai, kurių lervos arba suaugėliai gyvena šaltiniuose. Net vabzdžių, kurių šaltinių vandenyje gyvena tik lervos, suaugusių gyvūnų (suaugėlių) gyvenimas prabėga netoli šaltinio, todėl jų galime aptikti skraidančių arba ant augalų. Šaltiniuose aptinkami vabzdžiai – lašalai, ankstyvės, blakės, dvisparniai – tik lervos; vabalai – lervos ir suaugėliai. Tiriant vandens bestuburius į anketą užrašoma lervų ir gyvūnų rūšių skaičius. Jei pavyksta juos apibūdinti, nurodoma detaliau. Pavasarį, vasarą ir rudenį atlikti tyrimai parodys skirtingą faunos sudėtį. Vėžiagyvių ir kirmėlių aptiksime visus metus, jų visas gyvenimas prabėga vandenyje. Vabzdžių lervos skirtingu metu virsta suaugėliais, todėl aptinkamos tik būdingu rūšiai metu. Beje, šaltinių gyvūnų gyvenimo ciklas ilgesnis nei panašių gyvūnų šiltesniuose vandenyse. Atliekant faunos ir floros tyrimus naudotina negausi iliustruota literatūra lietuvių kalba (BUBINAS A., BUKELSKIS E., 1998; GECEVIČIŪTĖ S., LUKŠĖNAS J., 1978). Daug išsamesnė literatūra kitomis kalbomis: išleista spalvotomis nuotraukomis arba piešiniais iliustruotų bestuburių pažinimo vadovų anglų, vokiečių kalbomis. Šios knygos maždaug tinka Lietuvos gamtinėms sąlygoms, daugelyje spalvotų vadovų minimos tik būdingos plačiai paplitusios, todėl nesunkiai aptinkamos rūšys. Atskirai dera paminėti vandens stuburinius. Šaltiniuose, kurie sudaro įšylančius duburius, ežerėlius, liūnus, gausu varliagyvių. Juos nesunku apibūdinti iš išorės požymių tiek pagautus, tiek iš kiaušinėlių arba buožgalvių. Kai kurių rūšių žuvų ir apskritažiomenių galima aptikti tik šaltavandeniuose upeliuose, į kuriuos įteka šaltiniai, sumažindami upės vandens temperatūrą net karštymečiu. Nors varliagyvių arba kitų stuburinių šaltinio aplinkoje nedaug, sukaupti duomenys fiksuojami, tikslinga juos pateikti nacionaliniam stuburinių atlasui pildyti (BALČIAUSKAS L., TRAKIMAS G., JUŠKAITIS R., ULEVIČIUS A., BALČIAUSKIENĖ L., 1999). Nustačius šaltinio gyvosios gamtos turtingumą, gyvūnai paleidžiami, jų kolekcijos nerenkamos, išskyrus ypatingus atvejus, kai mažutyčius gyvūnus tenka apibūdinti naudojantis mikroskopu. Vandens augalus, dumblius, gyvūnus galima nupiešti, stambesnius 19


– nufotografuoti. Naudojantis kokybišku skaitmeniniu aparatu kompiuterio atmintyje galima sukaupti didelį vandens faunos ir floros archyvą, o nuotraukas prireikus išspausdinti. Kompiuterinis nuotraukų archyvas gali tapti mokymo priemone, kokybiškas nuotraukas patogu demonstruoti projektoriumi pamokose ir visuomenei skirtuose renginiuose. •

Gamtos bendrijos šaltinių aplinkoje

Retai kada šaltiniai neturi įtakos artimai aplinkai. Todėl tikslinga ištirti visą šaltinio veikiamą gamtinę bendriją, nustatyti ir pažymėti žemėlapyje apytikrį šaltinio aplinkos kontūrą, nustatyti jos plotą. Bendrijos priklauso nuo šaltinio tipo. Reokreniniai šaltiniai teka iš šlaito mažu šaltavandeniu upokšniu į upę ar ežerą. Upokšniai sraunūs, nors nebūtinai teka žemyn viena vaga. Jei vaga viena, ji neretai gili, sukuria nedidelę, tačiau dėl drėgmės labai besiskiriančią nuo kitos aplinkos, vešlios augmenijos juostą. Kiek skurdesnė augmenija vasarą laikinai išdžiūstančiuose upokšniuose. Jei vagų daug arba šaltinis ištrykšta daugelyje šlaito vietų, šaltinio aplinkos kontūras gali būti didelis, apaugęs mišku, sudaryti savitą „pelkę“ šlaite. Stačiuose šlaituose ir atodangose šaltinio bendrijos bemiškės, tačiau jau iš tolo skiriasi kitokia augmenija. Pavėsinguose šaltuose upokšniuose aptinkami reliktiniai, nuo poledynmečio laikų Lietuvoje likę, ir tik šaltuose upokšniuose aptinkami apsiuvos, lašalai. Limnokreninių šaltinių aplinkoje, kur susidaro maži ežerėliai, nutekantys upeliukais į didesnius telkinius, aptiksime turtingą augmeniją ir gausią gyvūniją, ypač gausu vandens bestuburių. Kadangi vanduo užsilaiko, net įšyla sekliose duburio vietose, susidaro sąlygos formuotis dumblių, turtingoms bestuburių, net įvairių vandens augalų bendrijoms. Aplink limnokreninį šaltinį ir jo ežerėlį kuriasi medžiai, priklausomai nuo upelio aplinkos ir reljefo, vystosi šlapynių bendrijos. Kartais limnokreninius šaltinius žmonės įrėmina lentomis, betono žiedais, apdaro prieigas – tiltelius, pramina takus. Kadangi tokių šaltinių versmės visada yra gana didelio debito, šaltinis turi įtaką aplinkinėms bendrijoms. Helokreniniai šaltiniai maitinami daugelio akių arba požemio vandens gyslų, jie lygiose vietose formuoja pelkes arba įvairaus dydžio liūnus. Tokie šaltiniai gali sudaryti šlapius alksnynus arba krūmynus. Čia kuriasi pavėsį mėgstantys augalai ir gyvūnai. Kadangi vanduo užsilaiko, o dėl lygaus reljefo išsilieja ar laikinai užlieja didelį plotą, tokios šlapynės turi turtingą augmeniją ir gyvūniją. Miškinguose šaltinių šlapynių kompleksuose galima skirti daug įvairių savitą išvaizdą turinčių bendrijų. Tirti tokias bendrijas ne visada bus malonu dėl jų klampumo bei vasarą knibždančių uodų. Tačiau įdomus radinys ar nuotykis atperka patirtus sunkumus. Atvirose vietose aplink helokreninius šaltinius dažniausiai susidaro šlapios pievos, kurioms būdinga aukšta vešli augmenija, viksvynų kupstai, tarp kurių pasislėpusi teka šaltinio vaga. Neretai susidaro durpių danga, o tokių pelkių pakraščiuose bei prie kalkingų tufų šaltinių žemesniuose žolynuose galima aptikti retųjų rūšių augalų. Panašias vietas pamėgo daug gegužraibinių šeimos rūšių augalų. Šaltinių aplinka kelis kartus minima Europinės svarbos buveinių sąvade (RAŠOMAVIČIUS V., 2001). Be kitų buveinių, minėtinos kalkingų ir nekalkingų šaltinių buveinės, 20


besiskiriančios savitomis bendrijomis. Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės (buveinės kodas 7160) yra rūgštūs arba neutralios reakcijos. Bendrijas sudaro ne tik žiediniai augalai, bet gausios samanos ir kerpsamanės, kai kur susidaro sunkiai praeinami aukštaūgių kupstinių viksvų plotai. Buveinės paplitusios visur Lietuvoje, dažnesnės pietryčiuose, upių ir ežerų miškinguose šlaituose. Šaltinių su besiformuojančiais tufais bendrijos (kodas 7220) išsiskiria kalkingomis nuosėdomis. Jų randama ir miškingose, ir atvirose vietose. Beveik visada bendrijos nesudaro didelio kontūro, šaltinis daro įtaką bendrijai tik prie versmės ir aplink šaltinio upokšnį. Kalkingų tufų šaltinių buveinių yra visoje šalyje prie ežerų ir upių šlaituose. Jos ribojasi su šarmingomis žemapelkėmis, kai kuriomis miškų buveinėmis. Kalkingų tufų šaltinių buveinės retesnės. Botanikai skiria keletą šaltinių aplikai būdingų vandens augalų bendrijų. Daugiau yra pelkėtų vietų ir miškų, kur trykšta šaltiniai, bendrijų. Jų pavadinimai, o ypač identifikavimas, yra sudėtingi, reikia atlikti keletą ar keliolika aprašymų. Jų metodika pateikiama specialioje literatūroje, reikalauja įgūdžių ir augmenijos pažinimo. Nustačius šaltinio bendrijų pobūdį, trumpai aprašome atliktus stebėjimus, paminime aptiktus augalus ir gyvūnus, jei plotas didelis – įdomesnius ir retus. Šaltinio veikiamą kontūrą pažymime žemėlapyje, nurodydami apytikres jo ribas. Tiriant daugiau nei vieną šaltinį galima palyginti bendrijas, nustatyti skirtumus ir jų priežastis. •

Šaltiniai aplinkos raidoje

Žmogaus veiklos gamtoje rezultatas – sparčiai kintanti aplinka. Todėl svarbu tirti aplinkos raidos pokyčius prie šaltinio. Šiems stebėjimams reikalingi įvairūs gebėjimai: gamtinių bendrijų kaitos ir žmogaus poveikio joms vertinimas, vietos gyventojų poveikio šaltiniui ir jo aplinkai apibendrinimas, kaitos prognozavimas. Nemaža šaltinių dalis, ypač mažai žinomų ir lankomų, beveik nesikeičia. Tačiau ir jų aplinkos raidą galima vertinti šiais aspektais: – Taršos pokyčiai šaltinio aplinkoje praėjusiais dešimtmečiais (gretimų dirbamų laukų tręšimas, ganyklos ir gyvulių ganymo intensyvumas, galimos nuotekos ir gruntinio vandens taršos galimybės, nuotolis nuo kelių, plentų bei teršimo naftos produktais galimybės, nuotolis iki sodybų, gyvenviečių, teršimas srutomis). – Statybos ir kiti kelių tiesimo darbai, elektros linijų ir požeminių komunikacijų tiesimas šaltinio aplinkoje – nuotolis, galimas ir nustatytas poveikis. – Miškotvarkos darbai (kirtimas, retinimas, miško pjautinės medienos išvežimas, su tuo susiję bendrijų pokyčiai – apšvietimo, reljefo, natūralios augmenijos nykimo). – Lankymo ir rekreacinių srautų pokyčiai – mažai lankomas ir nežinomas šaltinis netoli įrengus poilsiavietę gali tapti populiaria ir lankoma vieta. Tiesiogiai žmonių naudojamų ar žinomų šaltinių aplinkos raida nustatoma tiriant daugiau faktorių. Be minėtų tyrimų, dera atlikti ir kitus: – Šaltinio istorija žmonių sąmonėje (siejasi su aprašomais etnologiniais tyrimais, dalį informacijos galima aptikti literatūroje arba kraštotyros medžiagoje). – Žmonių sukurti įrenginiai šaltinio aplinkoje (keliukai, lieptai, betono žiedai ar medinės nuotakos, natūralios vagos reguliavimas ar keitimas dirbtine, įrengimo laikas, kas 21


ir kodėl įrengė – vietos gyventojai, gamtosaugos darbuotojai, valstybės ar visuomeninės organizacijos). – Rekreacinis šaltinio vaidmuo ir populiarumas (gamtos takų, nuorodų ir kelio rodyklių įrengimas, informacija apie šaltinį spaudoje ir turizmo informacinėje medžiagoje, lankytojų srautai ir geografija – vietos gyventojai, turistai, užsienio svečiai). – Poveikis šaltiniui ir galima prognozė, gamtotvarkos darbai. Įdomu palyginti natūralų, mažai žmogaus paliestą, ir žinomą bei gausiai lankomą šaltinį bei nustatyti jų panašumus ir skirtumus. Lyginant atsakoma į šiuos svarbiausius klausimus: – Kokie augmenijos ir gyvūnijos pokyčiai gausiai lankomo šaltinio aplinkoje, lyginant su mažai lankomu ir nežinomu? – Kuo skiriasi šių šaltinių hidrologinių, geografinių, geologinių tyrimų duomenys? – Kokie sukauptos etnologinės informacijos apie šaltinius esminiai skirtumai? – Kokios populiaraus šaltinio vertinimo priežastys (vertinamas kaip buvusi šventvietė nuo senų laikų, vertingas ir skanus vanduo, patogios prieigos, artumas nuo svarbių kelių)? Atlikus šaltinio aplinkos raidos vertinimą ir galimą ateities prognozę, tyrėjo sukaupta informacija pravers apibendrinamojoje šaltinių tyrimo programos dalyje – skleidžiant informaciją visuomenėje, rengiant ir įgyvendinant šaltinių apsaugos ir gamtotvarkos darbų projektus. Vertinant aplinkos raidą, naudingos ir būtinos specialistų konsultacijos, nes paskutinių dešimtmečių pokyčiai bei juos įgyvendinę asmenys žinomi visuomenei, dalis jų sutiks talkinti. Skirtingai nuo etnologinių duomenų, aplinkos raidos informacija yra prieinama, vertinga ją kaupti ir išsaugoti nuo užmaršties. •

Etnologinis šaltinių tyrimas

Lietuvos šaltinių ir etninės kultūros sąsajos mažai tirtos. Gan išsamios informacijos yra pateikęs šventvietes tyręs V. Vaitkevičius (VAITKEVIČIUS V., 1998). Svarbu nepamiršti etnologinio šaltinių tyrimo, fiksuoti šią informaciją. Vertingiausias žinias pateikia vietos gyventojai, retai žinių galima aptikti literatūroje. Apibendrinant etnologines žinias apie šaltinius, galima skirti keletą žmonių pasakojimų bei kitos informacijos temų. Šaltiniai nuo senų laikų buvo šventvietės, neretai jų šventumas gausiai apipintas pasakojimais, susijęs su krikščioniškąja kultūra, tačiau šaltinio garbinimo pradžios reikėtų ieškoti nepasiekiamuose gamtatikybės laikuose. Įvairiai pateikiamos šaltinio šventumo apraiškos. Neretai šaltinis tiesiog vadinamas stebuklingu, žmonės negali paaiškinti garbinimo prasmės. Kartais tokie paaiškinimai liko žmonių pasakojimuose. Stebuklingais laikomi šaltiniai, tekantys prieš Saulę, tekantys į rytus arba į pietus, kurių ištakos po akmeniu arba po medžio šaknimis. Kartais žmonės paaiškina, kad šaltinis gerbiamas dėl stiprios versmės arba vandens tyrumo. Kita šaltinių grupė, vertinama žmonių – gydomieji šaltiniai. Neretai jų vanduo yra mineralizuotas, tačiau dažniausiai – tiesiog tyras ir švarus. Daugiausia šaltinių vandeniu gydomos, žinoma, yra akių: traiškanojančios akys, regėjimo sutrikimai. Daug šaltinių gydo žaizdas, teikia poilsį pavargusiam keliautojui. Yra ir skrandžio, viso virškinamojo 22


trakto, net visas ligas gydančių šaltinių. Savitą grupę sudaro jaunystę grąžinantys ir grožį teikiantys šaltiniai. Nereti Lietuvoje asmeninę sėkmę ir meilės jausmus skatinantys šaltiniai. Jų garbinimas ir šiandien populiarus. Aplink šaltinius galima aptikti kaspinėlių, įmestų smulkių monetų – galbūt tai senų laikų papročių liekanos. Vis rečiau išgirstami žmonių pasakojimai apie šaltinius, siejamus su dievybėmis arba senaisiais papročiais ir apeigomis Dažniau pagarba šaltiniams siejama su kasdieniu vartojimu ir sveiko gyvenimo būdu – tokių pasakojimu galime išgirsti labai dažnai. Atliekant gyventojų apklausą, geriau vengti iš anksto parengtų klausimų sąrašo, nors kartais praverčia jį turėti. Užrašoma informacija apie kiekvieną apklaustąjį, nurodomi apklausos metrikos duomenys: vardas, pavardė, amžius, gyvenamoji vieta, tiksli apklausos data. Tai palengvina sisteminti informaciją bei suteikia išliekamąją vertę sukauptai medžiagai. Atliekant apklausą svarbu: – Rasti kontaktą su apklausiamais žmonėmis, nesudaryti neigiamo įspūdžio. Bendravimo su pagyvenusiais žmonėmis įgūdžiai labai naudingi. Svarbu mokėti klausyti, o kalbėtojo mintis nejučiomis pakreipti jums reikiama vaga. – Pasakojimą užrašyti naudojant diktofoną arba vaizdo kamerą. Tekstus perrašyti nepagražintus, vengti pridėti savo mintis, neinterpretuoti informacijos savaip. Tekstai perrašomi kompiuteriu arba ranka, praleidžiant tik neesminę informaciją arba akivaizdžius pasikartojimus. – Informacijos pateikėją apklausti išsamiai, daug žinančiam pateikėjui užduoti ir papildomų klausimų – apie atsitikimus, susijusius su šaltiniu, gyvenimo įvykius, asmenine patirtimi, informacijos kilme. – Neskubėti, fiksuoti ir skirtingus pasakojimų variantus, net pateiktus to paties asmens. – Turint galimybę, fiksuoti informaciją tarmiškai. Nemokantiems tarmės sunku užrašyti tekstus, bet lengva užfiksuoti garsajuostėje ar vaizdajuostėje. – Informacijos pateikėjų ieškoti atliekant parengtinę apklausą. Daugelis vietos gyventojų gali nurodyti vieną ar kelis vertingus informacijos teikėjus, tačiau pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į vietovės senbuvius, besidominčius kraštu žmones. Padės ir toje vietovėje kraštotyros medžiagą renkantys asmenys, dauguma noriai pasidalys sukauptomis žiniomis. – Informaciją reikia susisteminti, suskirstyti šaltinio praeities pasakojimus ir kitus duomenis pagal turinį (atsiradimo pasakojimai, šventumas, stebuklingumas bei su šiomis savybėmis susiję įvykiai; stebuklingi išgijimai, regėjimai, vandens naudojimas gydymui, maistui, kitiems poreikiams; šaltinio pokyčiai paskutiniais dešimtmečiais, versmės kitimas, išdžiūvimas vasarą, įdomūs ir nepaprasti įvykiai, susiję su šaltinio aplinka, sąsajos su religija, šaltinio garbinimo apraiškos seniau ir dabar, šaltinio teršimo faktai, vandens vartojimas dabar ir vartojimo kiekiai, žinių apie šaltinį paplitimas vietovėje ir platesniu mastu, informacijos teikėjo individualus požiūris į šaltinį, vertinimai, prognozės). Nors dalis minimos informacijos nėra etnologinė ir siejasi su paskutinių dešimtmečių įvykiais, raida, net nūdienos įvykiais, sukaupta medžiaga papildys žinias apie šaltinį, 23


leis sukaupti papildomos medžiagos ir gyventojų nuomones bei požiūrius. Tokios žinios padės kaupti ir aplinkos raidos informaciją, papildys turimą informaciją, rastą knygose, kartografiniuose dokumentuose, mokslinių tyrimų ataskaitose. Mažiau vertinga, tačiau neatmestina yra rašytinių šaltinių analizė. Jos turima nedaug, sunku rasti bibliotekose, ji nėra išsami. Tačiau aptikus etnokultūrines užuominas apie šaltinį, galima pradėti platesnį medžiagos kaupimą ir rengti žmonių apklausas. Pavyzdžiui, vien atliktuose Lietuvos šventviečių tyrimuose minima dešimtys šaltinių ir versmių (VAITKEVIČIUS V., 1998 ir kt.). Etnokultūrinė medžiaga, kurią pavyks užfiksuoti, papildys negausų informacijos fondą, todėl skelbtina ne tik mokyklos ar vietos bendruomenėse, bet ir plačiau. Reikia parengti straipsnius spaudoje, pranešti ne tik vietos kraštotyros žinovams, bet, tinkamai parengus medžiagą, šalies etnologijos specialistams.

4. Duomenų apibendrinimas ir naudojimas Pasiekus tyrimo programos apibendrinimo galimybę, susikaupus dideliam duomenų kiekiui, kyla būtinybė medžiagą klasifikuoti ir rengti apibendrinamąsias išvadas. Kaupiamos ne tik tyrimo anketos, bet ir visa papildoma medžiaga – lauko užrašai, žmonių apklausos įrašai ir užrašai, nuotraukos, žemėlapiai, piešiniai, kita medžiaga. Parengiamas apžvalginis vietovės šaltinių tyrimo žemėlapis, kuriame žymimi tirti šaltiniai. Žemėlapyje nurodomas šaltinio numeris (vardas, jei jį turi), GPS imtuvo koordinatės. Kiekvieno šaltinio tyrimo medžiaga kaupiama atskirame aplanke arba kompiuterio ar laikmenos direktorijoje. Papildoma medžiaga renkama atskirai, aplanke registruojamos nuorodos apie turimą informaciją (kolekcinę medžiagą, garsajuostes, nuotraukas). Galima kaupti medžiagą ir pagal įgyvendintos tyrimo programos sudėtines dalis – hidrologiniai, etnologiniai, aplinkos raidos ir kiti tyrimai. Taip sukaupta informacija leis apibendrinti šaltinių tyrimo programos temas, parengti apibendrinamuosius teminius darbus. Tyrimo duomenys apibendrinami pranešimuose mokyklos bendruomenei, gamtosaugos specialistams, mokslinėms konferencijoms. Kita galimybė – panaudoti sukauptus duomenis pamokose ir neformalaus ugdymo užsiėmimuose, informuoti visuomenę, rengti gamtosaugos ir gamtotvarkos projektus. Galimas integralus sukauptos informacijos panaudojimas: derinant įvairių mokomųjų dalykų temų nagrinėjimą, jų plėtotę laisvalaikio renginiuose, pažintiniuose žygiuose. Nagrinėjant temą „Šaltiniai“, integruota tarpdalykinių ryšių sąsaja įgyvendinama pedagogams susitarus, galima daugelio dalykų pamokose: – Gimtoji ir užsienio kalbos, literatūra – šaltiniai neretai minimi grožinės literatūros kūriniuose, todėl galimos užduotys kaupti ir įvairiai interpretuoti pamokose prozos ir poezijos tekstų nuorodas, sieti jas su lietuvių kalbos turtingumu ir išraiškos priemonėmis, ieškoti prasminių sąsajų. Vertingi tautosakos analizės bandymai – šaltinis populiarus dainose, mįslėse, patarlėse. Užsienio kalbų pamokose galimi nesudėtingų tekstų vertimo bandymai, kuriuose minimi šaltiniai, paskelbtų grožinių kūrinių vertimų lyginimas. 24


– Matematika, informacinės technologijos leidžia atlikti reikalingus skaičiavimus ir statistiškai apibendrinti sukauptus duomenis, nagrinėjamos temos sietinos su konkrečiomis šaltinių tyrimo užduotimis. Vertingą paramą gali teikti kompiuterių klasės – ne tik naudojimąsi internetu, bet ir tinklalapių kūrimo bandymus, informacijos paiešką, mokymąsi naudotis įvairiomis kompiuterinėmis programomis atliekant tyrimo užduotis (statistinių duomenų apibendrinimo, grafinės išraiškos, paieškos, duomenų bazių kūrimo, tekstų redagavimo, nuotraukų peržiūros ir redagavimo, kartografijos ir kita). – Gamtos mokslai (biologija, chemija, fizika) teikia dideles galimybes, nes daugelis tyrimų siejasi su visomis gamtos ciklo dalykų temomis. Šaltinio, kaip buveinės, pavyzdys ir sukaupta informacija bus naudinga atliekant praktikos darbus, atliekant vandens tyrimus, fiksuojant gamtos įvairovę. Nagrinėtinas ir gamtosaugos aspektas, šaltinių pavyzdžiai teikiami ekologijos temoms. – Socialiniai mokslai ir geografija vertingi dėl istorinės tautos praeities, socialinių procesų. Šaltinių pavyzdys galimas nagrinėjant gamtatikybės tradiciją senovės Lietuvoje ir šventviečių paveldą, aplinkos raidos ryšį su naujausių laikų istorija. Geografijos užsiėmimuose galimi geografiniai ir geologiniai šaltinių tyrimų aspektai – pradedant naudojimusi žemėlapiais, situacinių schemų sudarymu, pažintimi su dirvožemiu, vandeniu, hidrografiniu šalies tinklu, požeminiu ir gruntiniu vandeniu. Esant galimybei, galima atlikti kai kuriuos praktikos darbus. – Dailė, muzika leidžia naudoti šaltinių tyrimo patirtį meninėje kūryboje. Naudingi gebėjimai piešiant šaltinius, įvairius smulkius gamtos objektus, detales. – Kiti dalykai. Technologijų pamokose, derinant mokyklos programos temas ir galimybes, įmanoma pagaminti kai kurias šaltinių tyrimams reikalingas priemones. Šaltinių temą galima plėtoti ir etikos, psichologijos, kitų dalykų užsiėmimuose. Naudotina vietos žiniasklaidos teikiama galimybė informuoti visuomenę. Vietos spauda, televizija gali papasakoti gyventojams apie atliktus tyrimus, suteikti nežinomos informacijos. Šalies žiniasklaida naudotina apibendrintos informacijos sklaidai. Interneto galimybės plečia visuomenės informavimo ir vaizdžios medžiagos pateikimą. Specialių tinklalapių kūrimas, informacija mokyklos, savivaldybės ar apskrities tinklalapiuose, informacija arba nuorodos šalies turizmo, aplinkosaugos, ugdymo, laisvalaikio tinklalapiuose bei nuorodos įvairiuose specializuotuose portaluose leidžia ne tik skleisti informaciją, bet ir formuotis šaltinių tyrėjų tinklui. Galimos šaltinių tyrėjų diskusijų svetainės, kuriose dalijamasi patirtimi ir žiniomis, užmezgamos pažintys. Apibendrinimo ir sklaidos procesas turėtų vykti nuosekliai: – Tiriamųjų darbų, aprašų rengimas. Visą turimą informaciją kaupiant pedagogui ar keliems žmonėms, būtina parengti tyrimus apibendrinantį darbą ar kelis teminius darbus, kuriais galėtų naudotis daugiau žmonių – specialistų, pedagogų, susidomėjusių moksleivių. – Mokyklos bendruomenės informavimas, įtraukimas į veiklą, tyrimo duomenų naudojimas ugdyme, esant galimybei, įvairių dalykų užsiėmimuose. Dalis informacijos naudotina įvairių ugdymo koncentrų pamokose ir kituose užsiėmimuose. Kai kurias užduotis gali atlikti net mažiausi vaikai. Kitų dalykų pedagogų pažintis ir ban25


dymai integruoti šaltinių temą ugdymo veikloje praturtina pačių tyrimų iniciatorių akiratį naujomis galimybėmis ir žiniomis. – Vietos bendruomenės informavimas pradedant nuo ugdytinių tėvų ir šeimų narių, baigiant vietos žiniasklaida, organizacijomis, specialistais, visais besidominčiais. Be kitos naudos, užmezgamos naujos pažintys, randama moralinių ir kitų rėmėjų, stiprėja bendruomenės nuostatos saugoti šaltinius. – Informacijos sklaida plačioje visuomenėje, žiniasklaidoje, internete padeda rasti bendraminčių bei bendradarbiauti su specialistais ir kitais šaltinių tyrėjais. – Projektų rengimas aplinkosaugos veiklą remiančioms organizacijoms (savivaldybėms, fondams), motyvuotų gamtosaugos siūlymų teikimas. Šį darbą tikslingiausia atlikti ne pradedant tyrimus, o jau disponuojant gausia tyrimų medžiaga, įtraukus didelį talkininkų būrį, pasiekus teigiamą visuomenės požiūrį. Šios prielaidos užtikrina sėkmę ne tik ieškant finansinės paramos, bet ir įgyvendinant parengtus projektus.

LITERATŪRA BALČIAUSKAS L., TRAKIMAS G., JUŠKAITIS R., ULEVIČIUS A., BALČIAUSKIENĖ L., 1999: Lietuvos žinduolių, varliagyvių ir roplių atlasas. – Vilnius. BALYS J., 1940: Tautosakos rinkėjo vadovas. – Kaunas. BALTRŪNAS V., 2003: Gamta kaip kultūros šaltinis. Gamtos raidos pažinimas ir pasaulėjauta. – Vilnius. BOUCHNERIS M., 1999: Ką matome ir ko nematome gamtoje. Žinduolių, paukščių, roplių ir vabzdžių pėdsakais. – Vilnius. BUBINAS A., BUKELSKIS E., 1998: Gėlavandenių hidrocenozių struktūra ir jų tyrimo metodai. – Vilnius. BUDRIŪNAS R. A., ĖRINGIS K., 2000: Kraštovaizdžio estetinio vertinimo metodika. – Vilnius. CARFI S., DEL CENTINA P., DE HARO VERA A., 1999: Zoologija. Bestuburiai. Iliustruotas žinynas. – Kaunas. ČEPIENĖ I., 1999: Etninė kultūra ir ekologija. Vandens ir medžio, žemės ir paukščio sakralumas. – Vilnius. ČEPIENĖ I., SELIUKAITĖ I., 1996: Mokyklinė kraštotyra. – Vilnius. DRAKE J., LOVE A., 1999: Vaikų vasaros knyga. I dalis: Prie vandens ir sausumoje. – Vilnius. DUNDULIENĖ P., 1991: Lietuvos etnologija. – Vilnius. GAIŽAUSKIENĖ J., 1981: Susipažinkite: varliagyviai ir ropliai. – Vilnius. GALKUTĖ L., 1998: Prie upelio. – Vilnius. GECEVIČIŪTĖ S., LUKŠĖNAS J., 1978: Lietuvos gėlųjų vandenų bestuburiai. Mokymo priemonė. – Vilnius. GRIGELIS A., KADŪNAS V., 1994: Lietuvos geologija. – Vilnius. HEINRICH D., HERGT M., 2000: Ekologijos atlasas. – Vilnius. ISOKAS G., 1995: Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius. JUODKAZIS V., 2003: Enciklopedinis hidrogeologijos terminų žodynas. – Vilnius. 26


KAZLAUSKAS R., KAZLAUSKIENĖ D., 1997: Požeminiai vandenys ir šaltiniai. – Kn.: Lietuvos gamta, P.: 107–109. – Vilnius. KULBIS A., 1994: Augmenijos tyrimo pradmenys. – Vilnius. KULBIS A., 2000: Atradimai knygų lentynoje. – Kn.: MAKARSKAITĖ R., MOTIEJŪNAITĖ O., ŠAPOKIENĖ E., 2000: Aplinkotyra. Mokomoji knyga jaunimui. II dalis, P.: 241–273. – Utena. LAMANAUSKAS V., MAKARSKAITĖ R., 2000: Negyvoji gamta: vanduo. – Šiauliai. LIETUVOS GEOLOGINIŲ ŽEMĖLAPIŲ KATALOGAS, 1994. – Vilnius. LINČIUS A., 1990: Lietuvos geologiniai draustiniai. – Vilnius. LINČIUS A., 1994: Lietuvos geologijos paminklai ir draustiniai. – Vilnius. MAKARSKAITĖ R., MOTIEJŪNAITĖ O., ŠAPOKIENĖ E., 2000: Aplinkotyra. Mokomoji knyga jaunimui. II dalis. – Utena. MANUEL R., SHIELDS CH., 1991: Pond life. – Glasgow. MATIUKAS K., KONTAUTAS A., 1996: Upės šalia mūsų. – Klaipėda. MIKAILA V., 1963: Mūsų mineralinės versmės. – Kn.: Kraštotyra, P.: 124–127. – Vilnius. NACHTWEY R., 1938: Nuostabusis pasaulis vandens laše. – Kaunas. PALTANAVIČIUS S., 1995: Mūsų mažosios kelionės. – Vilnius. PETRULIS L., 1958: Požeminių vandenų tyrinėjimai. – Kn.: ŠINKŪNAS P., Vadovas mokyklos geografinei aplinkai tirti, P.: 233–276. – Kaunas. RAŠOMAVIČIUS V., 2001: Europinės svarbos buveinės Lietuvoje. – Vilnius. SALATKIENĖ B., BALZA R., TRIMONIENĖ R., 2001: Kraštotyros pradmenys. Mokymo priemonė. – Šiauliai. SALICKAITĖ-BUNIKIENĖ L. [sud.], 1999: Ekologinės ir aplinkosaugos studijos. Mokomųjų programų komplektas. I dalis. – Vilnius. SALICKAITĖ-BUNIKIENĖ L., MOTIEJŪNIENĖ E., STANKEVIČIENĖ I., VITKAUSKIENĖ Z., 1999: Ekspedicija „Vanduo“. – Vilnius. SINKEVIČIENĖ Z., 1992: Lietuvos vidutinių ir mažųjų upių augalijos charakteristika. – Vilnius. SPURGEON R., 2000: Ekologija. Žinios ir bandymai. – Vilnius. ŠABLEVIČIUS B., [metai nenur.]: Varliagyviai ir ropliai. – Kaunas. ŠAPOKIENĖ E. [sud.]: 1994: Aplinkotyra. Mokomoji knyga jaunimui. – Vilnius. ŠIVICKIS P., 1963: Lietuvos moliuskai ir jų apibūdinimas. – Vilnius. VAITKEVIČIUS V., 1998: Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius. VILKONIS K. K., 1996: Lietuvos gėlųjų vandenų vienaląsčiai ir verpetės. – Šiauliai. VOLODKA H., BALČIAUSKAS L., 2001: Lietuvos gamtinė aplinka. Mokomoji knyga. – Šiauliai.

27


PRIEDAS Akcija „Lietuvos šaltinių tyrimas“ Akcija rengta 2002 m. Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro Gamtininkų lyderių ugdymo programos metu. Ją rengė visi programos dalyviai, o pagrindinis autorius – Vilniaus gamtos ir tiksliųjų mokslų licėjaus moksleivis Andrius Pašukonis. Programa ir šaltinių tyrimo anketos buvo platinamos 2002–2003 m. vaikų ir jaunimo projekto „Gamta šalia mūsų“ dalyviams. Ištirta apie 100 Lietuvos šaltinių, tačiau dalis tyrimų tik pradėti, duomenys neišsamūs. Šis leidinys rengtas norint skatinti veikti būsimus ir esamus šaltinių tyrėjus, suteikti reikalingos informacijos. Pažinti ir tirti apylinkės šaltinius gali ne tik gamtininkai, tai įdomus ir nuotykių kupinas užsiėmimas. Šaltiniams tirti reikės geografijos, geologijos, hidrogeologijos, biologijos, etnologijos žinių, gali prireikti ir kalbotyros ar informacinių technologijų įgūdžių. Todėl šaltinių tyrimas – ne pavienio entuziasto, o tyrėjų grupės, vėliau ir didesnio žmonių rato (specialistų, talkininkų) užsiėmimas. Kita vertus, šaltinis gali būti tiriamas ištisus metus, todėl medžiagą galima kaupti nuosekliai arba fragmentiškai – tyrimo vadovo nuožiūra. Jei darbas tęsiamas ilgėliau, surinkti duomenys siesis tarpusavyje, sudarydami atskiro šaltinio monografinius duomenis. Leidinys skirtas tyrimo organizatoriams, bet rengtas taip, kad reikalingos informacijos aptiktų ir atskirų tyrimų atlikėjai. Leidiniu sėkmingai naudosis įvairaus amžiaus ir patirties tyrėjai, pravers knygelė ir gamtosaugos, gamtotvarkos specialistui. Tikimės, kad stebėti šaltinių aplinką jums bus įdomu ir naudinga. Sėkmės darbe!

mis.

Akcijos tikslai Tirti Lietuvos šaltinius ir kaupti informaciją apie juos. Teikti žinias apie šaltinių tyrimą akcijos dalyviams, keistis sukauptais duomeni-

Surinkti įvairialypę informaciją apie iki šiol mažai tirtus Lietuvos šaltinius, ją apibendrinti, pateikti visuomenei bei akcijos dalyviams. Įtraukti kuo daugiau moksleivių į šią visapusiškai naudingą ir įdomią veiklą. Akcijos eiga Prašome atlikti tyrimus, stebėti savo apylinkės šaltinius vadovaujantis siūloma programa. Tyrimo detalumas pasirenkamas atižvelgiant į galimybes. Siūloma tyrimo anketa yra tik pradžia, jos duomenys padės aptiktus šaltinius lyginti ir tyrinėti išsamiau. Anketas ir kitą sukauptą informaciją prašome kasmet iki lapkričio 7 d. siųsti adresu:

Projektas „Gamta šalia mūsų“, Akcijai „Lietuvos šaltinių tyrimas“ Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras Džiaugsmo g. 44 Vilnius LT-11302 28


Akcijos dalyviai Kviečiame dalyvauti visus vaikų ir jaunimo ekologinio projekto „Gamta šalia mūsų“ gamtininkų klubus, būrelius, kitus pageidaujančius gamtininkus. Galima atlikti tik dalį užduočių, todėl į akciją turi galimybę įsitraukti ir žemesniųjų klasių moksleiviai. Dalį užduočių gali atlikti ir priešmokyklinio ugdymo institucijų ugdytiniai. Akcijos organizatorių tikslas – įtraukti kuo didesnį žmonių ratą į veiklą. Akcijos rezultatus apibendrinsime kasmet gruodžio mėnesį projekto „Gamta šalia mūsų“ metų konferencijoje. Turėdami galimybę paregsime ir akcijos „Lietuvos šaltinių tyrimas“ metų pranešimą, kurį platinsime akcijos dalyviams. Pridedame anketą, kurią pildydami jūs sužinosite ir užrašysite pagrindinę informaciją apie jūsų rastus šaltinius. Neturėdami galimybės atsakyti į klausimą palikite laukelį tuščią, prireikus prie anketos pridėkite papildomų lapų. Jums prireiks 1. Rašymo priemonių, balto ir juodo popieriaus, vietovės žemėlapio, GPS imtuvo ir kt. 2. Indų: mėgintuvėlių, kolbučių, kibiro arba kito talpaus indo, vonelės upelio bestuburiams rūšiuoti. Baigę tyrimą visus gyvūnus paleiskite atgal į vandenį. 3. Termometro, matavimo juostelės, lakmuso popierėlių arba kitų pH tyrimo priemonių, debito matavimo priemonių, samtelio bestuburiams šaltinio gyvūnams gaudyti. 4. Darbinių drabužių, guminių batų. 5. Augalų, gyvūnų apibūdinimo knygų, vadovų, iliustruotų žinynų. Akcijos informacija: Koordinatorius Almantas Kulbis Tel.: (8~5) 267 19 12 Elektroninis paštas: a.kulbis@gamtininkai.lt Internete: www.gamtininkai.lt

Vaikų ir jaunimo ekologinio projekto „Gamta šalia mūsų“ AKCIJA

Lietuvos šaltinių tyrimas

Šaltinių tyrimo anketa Informacija apie šaltinio aplinką ir jo tipą Pažymėkite tinkamo varianto raidę arba įrašykite atsakymą į paliktą vietą. 1. Šaltinio padėtis pasirinkto hidrografijos ar orografijos elemento (upės, ežero kranto, griovos, kalvos, aukštumos ir kt.) arba gyvenvietės atžvilgiu. ………………………………………………………………………………………… 2. Kokiame reljefo elemente atsiveria šaltinis? Slėnio šlaite, upės terasos (kelintos viršsalpinės terasos) šlaite, upės pavagyje, griovos šlaite, aukštumos šlaite, kt. 3. Kurioje šlaito dalyje atsiveria šaltinis: viršuje, viduryje, apačioje? 3. Grupė pagal uolienų vandens laidumą:

29


a) laidžios, prie kurių priklauso birios nuosėdinės kilmės nuogulos (smėlis, žvyras, žvirgždas); b) pusiau laidžios uolienos – molingi smėliai, dulkingi smėliai, durpės, purios smiltainių atmainos, poringos klintys; c) nelaidžios – molis, sunkūs moreniniai priemoliai, nesupleišėjusios nuosėdinės uolienos. 4. Šaltinį maitinantys vandenys: a) ištekantieji. Lietuvoje dažniausiai paplitę. Atsiranda ten, kur į paviršių išeina gruntiniai arba tarpsluoksniniai nespūdiniai vandenys; b) trykštantieji. Juos maitina arteziniai vandenys. Į paviršių jie gali trykšti čiurkšle. 5. Keliomis srovėmis išeina į paviršių? Vanduo sruvena per visą šlaitą ar atskiromis srovėmis? ………………………………………………………………………………………��� 6. Pabandykite nustatyti šaltinio debitą. Paimkite jums žinomo tūrio kibirą ir įmerkę suskaičiuokite, per kiek laiko jis prisipildys. a) didelis debitas, daugiau negu 10 l/s; b) vidutinis debitas, nuo 1 l/s iki 10 l/s; c) mažas debitas, mažiau negu 1 l/s. FIZINĖS VANDENS SAVYBĖS 7. Kvapas. Į mėgintuvėlį arba kolbutę reikia įpilti 3⁄4 indo tūrio vandens, užkimšti kamšteliu, gerai suplakti, po to atkimšti ir pauostyti. Vertinimas Kvapo nėra Labai silpnas Juntamas Stiprus Labai stiprus

Patiriamas pojūtis Kvapo nesijaučia Vartotojas kvapo nejaučia, bet prityręs specialistas jį pajaučia Vartotojas kvapą pajaučia tik tada, kai apie jį pasakoma Dėmesį atkreipia nemalonus kvapas, dėl kurio nesinori vandens gerti Kvapas toks stiprus, jog vandens neįmanoma gerti

Žymė

Pabandykite pažymėti juntamą specifinį kvapą Kvapo ypatybė Aromatinis Pelkės Puvėsių Medžio Žemės Pelėsių Žuvų Sieros vandenilio Žolės Kitas

30

Orientacinis kvapo palyginimas Gėlių, agurkų, kt. Dumblo Fekalijų, nutekamojo vandens Medžio žievės Molio, suartos dirvos Suplėkęs Žuvų, žuvų taukų Sugedusių kiaušinių Šieno, nupjautos žolės

Žymė


8. Skaidrumas. Įpilkite į mėgintuvėlį šaltinio vandens ir pastatykite ant 3.5 mm dydžio spausdintu šriftu pažymėto popieriaus lapo, žiūrėkite iš viršaus ir nustatykite vandens skaidrumą (skaidrus, mažai drumzlinas, labai drumzlinas ir pan.) ………………………………….……………………………………………………… …………………………………………………………………………………… O dabar pastatykite ant balto popieriaus lapo, palyginkite ir nustatykite vandens spalvą (gelsva, ruda, pilkšva ir pan.) ………….. ………………………………………………………………………… 9. Temperatūra. Paimkite termometrą ir, įmerkę į šaltinio vandenį, palaikykite 5 min. Kokia šaltinio vandens temperatūra? ………………………………………………………………………………………… CHEMINĖS VANDENS SAVYBĖS 10. Rūgštingumo tyrimas. Pasemkite nedidelį kiekį šaltinio vandens ir įmerkite lakmuso popierėlį, tada palyginkite su spalvų skale ir nustatykite pH: ………………… …………………………………………………………………………………… …………………………………………………………………………… Kitos tirtos cheminės savybės ………………………………………………………………………………………… FAUNA IR FLORA 11. Samteliu pagaudykite šaltinio bestuburių. Kiek ir kokių rūšių radote (nurodykite skaičių): kirmėlių….., vabzdžių lervų….., moliuskų….., vėžiagyvių….., blakių.…., kt.…………? 12. Kiek rūšių augalų radote šaltinyje: dumblių……., samanų……, induočių…….……? KITA INFORMACIJA 13. Šaltinis : …………… nekalkingas Minkštas vanduo, gausi augmenija aplinkui ir samanų įvairovė, aplink susidaro šaltiniuotos pelkės. …………………kalkingas, su besiformuojančiais tufais Tai labai kieto vandens šaltinis. Skurdi augmenija, formuojasi tufai. Tufai – kalkinės nuosėdos, kurios nusėda ir sudaro kietas sankaupas. 31


14. Ar šaltinis eksploatuojamas? Kaip? Vanduo geriamas, girdomi galvijai ar pan.? Koks priėjimas? Patvenktas ar ne? 15. Apytiksliai šaltinio ir versmės vagos matmenys: a) versmės baseinėlio gylis (giliausioje vietoje, metrais)………… b) versmės plotis…………………………………………………. c) vagų skaičius.………………………………………………….. d) vagos (-ų) plotis ……………………………………………... e) vagos (-ų) ilgis………………………………………………. Pridėkite situacinę schemą, naudodami 1:1000 ir stambesnį mastelį. 16. Kokia šaltinio vertė? Ar tinka vartoti? Tiriančiųjų nuomonė ir įspūdžiai…………… …………………………………………………………………. ………………… …………………………………………………………………………………… …………………………………………………………………………………… ………………………………………………………………………………… 17. Data:………m.……………………..…mėn.……….d.…………val. Tyrimą atliko (vardas, pavardė):…………………………………….………. Mokykla: ………………………………………………………………………

ŠALTINIŲ TYRIMAS Metodinė priemonė Autorius Almantas Kulbis Redaktorė Virginija Drobelytė 2004 10 11. 0,76 apsk. l. l. Tiražas 1000 egz. Užsakymas……… Išleido Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras, Džiaugsmo g. 44, LT-11302 Vilnius. www.gamtininkai.lt Spausdino………….

32


33


Šaltinių tyrimas