Page 1

2018 KOVO 24 D. NR. 40 (430)

„AGROKONCERNO“ ŽEMGROBYSTĖS SKANDALO CHRONOLOGIJA RASA JUKNEVIČIENĖ Kol kas Lietuva yra saugi tik 50%

VALDAS BENKUNSKAS Už kiek Liberalų sąjūdis Vilnių tomaševskininkams pardavė


VYTAUTAS ANDZIULIS (1930-2018) Kovo 16-ąją – Knygnešių dieną, žemišką kelionę baigė Vytautas Andziulis. Jis buvo tikras knygnešys, tikėjęs, kad spausdintas žodis yra didžiausias ginklas prieš blogį – „galima šaudyti iš švino, bet nebūtinai iš šautuvo, tai gali būti raidės“. Kas nepažinojote jo – neeilinis žmogus, savo sodyboje požemyje, po šiltnamiu, išmoningai įrengęs pogrindinę spaustuvę „ab“. 1980-1990 m. joje su žmona Birute ir bendražygiu Juozu Bacevičiumi išspausdino keliasdešimt skirtingų antisovietinių, patriotinių bei Katalikų bažnyčios leidinių, kurių tiražas siekė 140 tūkstančių. Spaustuvė virto muziejumi, kurį lanko moksleiviai, šeimos, užsienio svečiai ir diplomatai. Deja, nebeteks išgirsti autentiško p. Vytauto pasakojimo, bet jo šeima turi ką papasakoti. Išlaikykime atmintyje drąsių žmonių darbus ir apsisprendimus. Muziejus: Spaustuvės g. 2, Salių kaimas, Domeikavos seniūnija, Kauno r.

TURINYS 3

PIRMININKO ŽODIS

UŽSIENIO POLITIKA

VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA KOVO 11-AJAI 5 MONIKA NAVICKIENĖ. PAVYKO! SENELIAMS BUS LEISTA PRIŽIŪRĖTI SAVO ANŪKUS 4

GABRIELIUS LANDSBERGIS. MODERNIOS LIETUVOS SĄJŪDIS 6

„AGROKONCERNO“ ŽEMGROBYSTĖS SKANDALO CHRONOLOGIJA 7

ISSN 1822-2978 Tiražas 1000 egz. Leidinys išeina prieš TS-LKD Suvažiavimus, Sąskrydžius ir Tarybos posėdžius Redaktorius: Algirdas KAZLAUSKAS

ANDRIUS KUBILIUS. SAUSIO 13-OSIOS FRONTO LINIJA ŠIANDIEN GINAMA UKRAINOJE 9

AKTUALIJOS

VIDAUS POLITIKA

RASA JUKNEVIČIENĖ. KOL KAS LIETUVA YRA SAUGI TIK 50%

REGIONŲ ŽINIOS 16 VALDAS BENKUNSKAS. UŽ KIEK LIBERALŲ SĄJŪDIS VILNIŲ TOMAŠEVSKININKAMS PARDAVĖ 17

JAUNIMAS

12

ŽYGIMANTAS PAVILIONIS. ORIAI GYVENTI NETURĖTŲ BŪTI PER BRANGU 14

Kalbos redaktorė: Hermantė BRANDIŠAUSKAITĖ J. Jasinskio g. 17, 01111 Vilnius El. p.: algirdas.kazlauskas@tsajunga.lt Pirmo ir antro viršelių nuotraukos Mindaugas MIKULĖNAS

REGIONŲ ŽINIOS

MANTAS ADOMĖNAS. JEI GERTI GALIMA NUO 20-IES, TAI BENT BALSUOTI LEISKIM NUO 16-OS 19

MANTAS BENKUNSKAS. JKL UGDO NE TIK POLITIKUS 22

MIELI BENDRAŽYGIAI, Laukėme 2018-ųjų kaip labai džiugių, šventinių metų. Šimtasis Lietuvos gimtadienis žadėjo viltį, kad sugebėsime susivienyti, susitarti dėl didžiųjų tikslų, pamiršti praeities skaudulius ir drauge pakilti naujo šimtmečio skrydžiui. Esame politinė bendruomenė ir žinau, jog jūs, kaip ir aš, matote tuos tamsius debesis, kurie kaupiasi virš mūsų vis dar labai jaunos demokratinės valstybės. Meluočiau, jei sakyčiau, kad situacija nėra rimta. Meluočiau, jei sakyčiau, jog nesame sunerimę dėl Tėvynės politinės sistemos ir demokratijos ateities. Tik prasidėjus šiai pavasario sesijai, Seimas patyrė labai rimtų išbandymų. Buvo balsuota dėl Mindaugo Basčio

mandato panaikinimo ir valdančiųjų balsais šis žmogus, kurį po visos viešai paskelbtos informacijos, po Konstitucinio Teismo išvados, galime vadinti Tėvynės išdaviku, savo mandatą išsaugojo. Tai tik vienas neišlaikytas padorumo testas, bet kasdien Seime matomas vaizdas dar rimtesnis. Mes matome procesą, kai vienas stambus verslo koncernas ir jo ponas, turėdami neribotus, iš rytų tekančius finansinius resursus bei milžinišką politinę įtaką, grasina apraizgyti savo purvinais čiuptuvais visą valstybės aparatą, paversti jį savo įgeidžių tenkintoju. Jie rinkimuose jau nusipirko didžiausią Seimo frakciją. Jie jau išsimokėtinai, tarsi kokį automobilį lizingu, rinkimų kampanijos metu įsigijo Premjerą. Šiandien jie gviešiasi Vyriausiosios rinkimų komisijos ir taip siekia garantuoti savo įtakos išlaikymą ateityje.

Demokratijos pamatų rūdys ėda mūsų politinę šimtmečio Lietuvos realybę. Todėl mums, dešinėje visada stovėjusiems valstybės sargyboje, šiandien reikia susitelkti. Susitelkti kovai prieš valstybės uzurpatorių, prisidengusį kaimo puoselėtojo ir blaivybės sergėtojo kauke. Sėkmės Lietuva nėra jų tikslas. Jų tikslas – vieno verslo koncerno ir jo pono sėkmė. Todėl kviečiu jus susitelkti. Šis kvietimas yra kitoks, nei tikėjausi kviesti šimtmečio proga. Bet matydamas, tai, kas vyksta – kviečiu susitelkti jus dar vienai kovai dėl to, kas mums kaip Sąjūdžio ir nepriklausomybės partijai svarbiausia. Dėl Lietuvos.

GABRIELIUS LANDSBERGIS

TĖVYNĖS SĄJUNGOS - LIETUVOS KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ PARTIJOS PIRMININKAS


Š

M

alonūs kolegos! Lietuvos Seimo nariai ir aukštieji pareigūnai! Sveikinu jus mūsų didelės šventės – Lietuvos atgimimo, prisikėlimo ir Antrosios Respublikos gimtadienio proga! Pasidalinsiu mintimis ne tik apie tai, kas ir kaip anuomet buvo, bet ir apie tai, ko tada, 1990-aisiais, nespėjome pagalvoti ir sutvarkyti. Tai lieka jaunesniems, nes jie turės toliau ręsti Lietuvos valstybės pamatus, kurti jos politiką ir kuo švaresnę teisę. Turiu minčių apie valstybės teisę – fundamentum regnorum. Kovo 11-ąją gavom pareigą ir spėjom priimti pagrindinį konstitucinių valstybės atkūrimo įstatymų paketą arba rinkinį. Vaizdas buvo aiškus: vadinamoji LTSR yra neteisėtas ir neteisinis darinys, okupantų primesta šabloniška klišė, neva sovietų socialistinė respublika, kurioje nėra nei rinktų „sovietų“ valdžios, nei socializmo, nei respublikos. Laisvos valstybės pagrindai turi būti kitokie. Tikra respublika yra atskaitinga tautai valdžia, laisvai pasirenkamos arba žmoniško socializmo formos, arba modernaus kapitalizmo, t.y. laisvosios rinkos bendruomeninės formos. Taip turėdami pasitvirtintą Laikinąją posovietinę konstituciją – formaliai savą, nepriklausomą, nederintą su jokia Maskva – iš karto pradėjome rengti ir naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią priėmėme Tautos referendume po pustrečių metų, 1992 metų spalį-lapkritį. Referendumas plius paskelbimo procedūra, nes „galioja tik paskelbti įstatymai“. Bet kol kas klampojom po senas balas, ypač valstybės teisės požiūriu. Antai, Baudžiamasis Kodeksas, su kuriuo toliau gyvenome, numatė baustinus karo nusikaltimus dėl kariškių „veiksmų prieš civilius karo veiksmų zonoje“. Taip rašė sovietinis kodeksas. Tačiau visa okupuotos Lietuvos teritorija 50 metų buvo vienokių ar kitokių karo veiksmų zona. Nuo Raudonojo teroro ir masinių trėmimų iki Sausio 13-osios. O atkūrę valstybę ir veikdami – kodeksų srityje – nuleistomis rankovėmis – nesugebėjome suimti net Rainių miškelio sadistinių žudynių organizatoriaus. Jis, kolegų perspėtas, pasitraukė į Rusiją ir ten ramiai nugyveno amželį gaudamas sočią KGB pulkininko pensiją. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų Deklaracijoje apie būsimą laisvą Lietuvą aiškiai sakoma: išdavikai atsakys prieš

Lietuvos teismą. Nors šiandien tai veikiantis mūsų teisės aktas, sistemos dalis, negirdėjau, kad kada nors būtų juo remiamasi. Girnapusė. Karo nusikaltimai buvo totaliai pašalinti iš 1994-ųjų metų naujojo Baudžiamojo Kodekso! Kieno interesas? Ar nebuvo įvykdyta daugybės karo nusikaltimų? Reikėjo naujų rinkimų, kad naujo Seimo primininkas imtųsi iniciatyvos užpildyti nesuvokiamą Baudžiamojo kodekso spragą. Tai buvo padaryta 1997 m. pradžioj. Blogiausia, kad teismų praktikoje susijaukė nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas. Kaltintieji ir kartais net nuteistieji už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą („Lietuva bus be lietuvių“ – skelbta toks tikslas) rado kreivų kelių ginčyti, skelbti savo nekaltybę sofistinių išvedžiojimų metodais. „Taip, žudžiau, tačiau tai ne genocidas“. Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė ir neleistiną politinį pralaimėjimą. Europos Žmogaus teisių teismas visuminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas. Supraskit, kažkokie būriai, kurių naikinimas, kad ir tapus šalies išdaviku, menkesnis dalykas. Vasiliauskas laimėjo prieš sutrikusią dezorientuotą Lietuvą. Manau, Lietuvos teisininkai-konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji. Europos Žmogaus teisių teismas – dar ne Viešpats Dievas. O kol kas – kur buvo dingę nepriklausomos valstybės, Pirmosios Respublikos, kodeksai? Jei negalėjom realiai susigrąžinti jų en bloc, galėjom tai daryti palaipsniui. Laikydamiesi valstybės tęstinumo ir šiame bare. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, kaip ten klostėsi. Padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai. Galbūt jūs. Niekada nevėlu. Ačiū. Kalba pasakyta iškilmingam Kovo 11-osios minėjimui Seime, 2018-03-11 AKTUALIJOS |4

PAVYKO! SENELIAMS BUS LEISTA PRIŽIŪRĖTI SAVO ANŪKUS MONIKA NAVICKIENĖ

Matydama, kad reikia pagalbos šeimoms, susiduriančioms su vis didesniu poreikiu greičiau grįžti į darbo rinką bei neprarasti profesinių gebėjimų, registravau minėtą įstatymo pataisą. Tikiu, kad ji palengvins jaunų šeimų įsipareigojimus. Visų pirma, tai bus vienas iš tokių žingsnių, kurie padidins jaunų žmonių pasitikėjimą valstybės vykdoma šeimos politika ir suteiks drąsos anksčiau susilaukti vaikų. Juk įmanoma paskatinti jaunus žmones pradėti kurti šeimas anksčiau, tačiau tai reikėtų daryti ne vien kalbant apie išmokas ar jų dydį, bet ir apie kasdienybę palengvinančius politikos instrumentus: šeimoms suteikiamas paslaugas, prieinamesnį priešmokyklinį ugdymą, lanksčią paslaugų sistemą, priderintą prie individualių šeimos poreikių, nuolatinį bendradarbiavimą tarp valstybės ir šeimos. Antra, naujoji tvarka padės jauniems tėveliams neprarasti karjeros galimybių. Dažnai vaiko gimimas lemia, kad vienam iš tėvų tenka ilgam sustabdyti savo profesinę veiklą ir atsidėti vaiko auginimui. Dėl to gali būti prarandami profesiniai įgūdžiai, nelieka užtikrintumo, ar pavyks sugrįžti į darbo rinką, turėti užtikrintas pajamas šeimai išlaikyti. Nuo šio balandžio šeimos turės daugiau pasirinkimo ir – susitarus tarpusavyje – išeiti atostogų ir gauti išmokas galės vienas iš dirbančių vaiko senelių. Tai svarbi finansinė ir praktinė parama jaunai šeimai, leidžianti abiems tėvams kurti šeimos gerovę. Trečia, naujasis įstatymo projektas, numatantis palankias sąlygas grįžti į darbą nesibaigus vaiko priežiūros atostogoms, gali paskatinti daugiau jaunų žmonių išlikti rinkoje, pasirūpinti savimi ir savo vaikais, pasitikėti savo galimybėmis sėkmingai dirbti. Apklausos duomenys teigia, kad 13 procentų moterų po vaiko priežiūros atostogų iš viso negrįžta į darbo rinką. Privačiame sektoriuje rezultatai dar iškalbingesni: net 21 procentas versle dirbusių moterų po vaiko priežiūros atostogų į darbo rinką visai negrįžo. Dalis šių moterų nebedirba ne 5| AKTUALIJOS

Mindaugo Mikulėno nuotr.

VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA KOVO 11-AJAI

Mindaugo Mikulėno nuotr.

iemet Seimas žengė reikšmingą žingsnį palengvinant darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimą jaunoms šeimoms. Priimta įstatymo pataisa, kuri išplečia teisę gauti vaiko priežiūros išmokas ne tik vienam iš tėvų, bet ir vienam iš dirbančių senelių. Šia galimybe pasinaudoti seneliai galės, jeigu teisę gauti vaiko priežiūros išmoką tam pačiam vaikui prižiūrėti turės bent vienas iš vaiko tėvų.

dėl to, kad pačios taip nusprendė, o dėl to, kad kai kuriose profesijose ilgesnis atotrūkis gali lemti visišką įgūdžių praradimą ir paskatinti moterį niekada nebetęsti profesinės veiklos. Naujoji tvarka, padėsianti jauniems žmonėms anksčiau grįžti į darbą, leistų jiems išsaugoti įgūdžius, suteiktų pasitikėjimo savimi, taip pat sustiprintų ir šalies darbo rinką. Galiausiai, priimta įstatymo pataisa be apčiuopiamos ir išmatuojamos naudos remiasi ir ilgamete lietuviškos šeimos tradicija – kai tėvams auginti vaikus ir taip dažnai padeda seneliai. Tačiau jaunoms šeimoms šios pagalbos sulaukti vis sunkiau, nes jų tėvai dažniausiai yra tebedirbantys, todėl jie neturi pakankamai laisvo laiko, o pasitelkti auklę būna tiesiog per brangu arba

šeima nenori rinktis tokio kelio. Todėl tikiu, kad šis projektas paskatins šeimos narių ir kartų bendrystę, stiprins tarpusavio ryšius, padės išlaikyti gerus santykius tarp vaiko, tėvų ir senelių. Nuo balandžio 1-osios visi šie pokyčiai tampa realybe. Jeigu yra visų pusių susitarimas šeimoje, vaiko priežiūros atostogų vietoje vieno iš tėvų gali išeiti ir vaiko močiutė ar senelis. Vienintelė būtina sąlyga – nors vienas iš vaiko tėvų ir nors vienas iš vaiko senelių turi būti dirbantys. Tai suteikia didesnę pasirinkimo laisvę – tėvai gali grįžti anksčiau grįžti į darbą, o dalį vaiko priežiūros rūpesčių perimti seneliai. Džiaugiuosi, kad dėl šio klausimo pavyko rasti sutarimą su visomis Seimo frakcijoms. Mažas žingsnis mums, bet didelis jauniesiems tėveliams.


2017 M. GRUODŽIO 29 D. Seimo TSLKD frakcijos nariai Andrius Kubilius ir Mykolas Majauskas kreipėsi į žemės ūkio ministrą Bronių Markauską dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo įgyvendinimo ir pateikė ministrui rašytinius klausimus: kiek žemės nuosavybės teise valdė ar/ir įsigijo R. Karbauskis ar su juo siejamos įmonės bei asmenys po 2014 gegužės 01 d; ar paaiškėjus, jog R. Karbauskis galimai pažeidė įstatymus, ministras kreiptųsi į prokurorus ginti viešą interesą? 2018 M. SAUSIO 15 D. (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, viešumoje pasirodžius informacijai, jog „Agrokoncerno“ grupės įmonės iš Rusijos į Lietuvą importuoja trąšas, galimai siekiant išvengti ES numatyto antidempingo mokesčio (apie kelis milijonus eurų), paprašė Muitinės departamento nustatyti, kaip vykdoma iš trečiųjų šalių įvežamų trąšų kontrolė. SAUSIO 16 D. A. Kubilius ir M. Majauskas priminė, ką prieš metus (2017 01 02) ministras B. Markauskas, atsakydamas į Seimo narių J. Razmos ir E. Pupinio paklausimą teigė oficialiame savo atsakyme: „Lietuvos teisinė sistema ir galiojantys įstatymai sudaro visas galimybes kontroliuoti, ar žemės ūkio paskirties žemė yra įsigyjama nepažeidžiant galiojančių įstatymų, taip pat ir įstatymu nustatytos ribos, kad susiję asmenys negali nuosavybės teise valdyti daugiau kaip 500 ha žemės ūkio paskirties žemės plotų“. SAUSIO 17 D. A. Kubilius paviešino absurdiškus B. Markausko atsakymus į gruodžio pabaigos paklausimą.

Labiausiai atsakyme neįtikina ministro teiginys, kad R. Karbauskis nėra susijęs su jam 100 proc. nuosavybe priklausančiomis „Agrokoncerno“ žemėmis. Be to, ministras teigia, jog pagal tvarką, galiojusią iki 2018 01 01, nekontroliavo žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorių, nors prieš metus teigė, kad „pagal šiandien galiojantį reglamentavimą yra pakankamai teisinių galimybių išsiaiškinti faktą, ar konkrečiu atveju buvo padarytas pažeidimas“. B. Markauskas taip pat atsakė, kad „pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas, susijusias su kontroliuojančiais ir kontroliuojamaisiais asmenimis, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos turi galimybę nustatyti kontroliuojamų asmenų turimą nekilnojamąjį turtą.“

VASARIO 9 D. Seimo valdyba atsisako G. Landsbergiui duoti garso įrašą iš 2017 m. rugsėjo mėnesio posėdžio, kuriame buvosprendžiami žemės pardavimo klausimai. „Pribloškė valdančiųjų sprendimas neduoti garso įrašo, nes tai nėra oficiali informacija, neva, posėdžių garso įrašai nėra Seimo nariams prieinama informacija norint sužinoti, kaip vyksta klausimų svarstymas. Minėtame Kaimo reikalų komiteto posėdyje buvo svarstomos pataisos dėl žemės ūkio paskirties įsigijimo saugiklių. Manau, kad buvo kalbama ir apie žemės įsigijimo ribojimą, jei pirkėjo turimas plotas viršija 500 ha. Tačiau įstatymo pataisos buvo atmestos. Kaip Seimo narys, vykdantis parlamentinę kontrolę, norėjau sužinoti, kokiais argumentais remiantis minėtos pataisos komitete buvo atmestos“, – komentavo G. Landsbergis.

SAUSIO 17 D. G. Landsbergis inicijavo tyrimą dėl padėties žemės ūkio sektoriuje ir kartu kreipėsi į Premjerą Saulių Skvernelį ragindamas į visus kylančius klausimus atsakyti dar iki parlamentinės komisijos sudarymo. Pirminį dokumento tekstą sudaro 30 klausimų komisijai, kurių išsamus tyrimas padėtų atsakyti į viešojoje erdvėje kilusias dvejones dėl „Agrokoncerno“ žemės užgrobimo, vekselių naudojimo žemės ūkio versle bei trąšų rinkos skaidrumo. Dokumente siūloma, kad formuojamos komisijos nariais galėtų būti tik tie Seimo nariai, kuriems dėl atliekamo tyrimo objektų nekyla viešųjų ir privačių interesų konfliktai bei turintys teisę dirbti su slapta informacija.

VASARIO 13 D. Valdantiesiems vis dar slepiant Kaimo reikalų komiteto garso įrašą, G. Landsbergis kreipėsi į Seimo pirmininką V. Pranckietį, kad Seimo sprendimu būtų panaikintas Valdybos sprendimas, kuriuo neleidžiama opozicijai gauti komiteto posėdžio garso įrašo. „Nepaisant S. Skvernelio ir R. Karbauskio viešų patikinimų, kad tokie įrašai turi būti laisvai prienami, realybėje niekas nepasikeitė: Kaimo reikalų komiteto garso įrašo gauti taip ir nepavyko. Tai dar labiau sustiprina nuomonę, kad įrašas, kuriame buvo kalbama ir apie žemės įsigijimo ribojimą, jei pirkėjo turimas plotas viršija 500 ha, yra slepiamas“, – pažymėjo G. Landsbergis.

SAUSIO 19 D. G. Landsbergis Žinių radijo laidoje teigia, jog Karbauskis turi atsakyti kilusius klausimus dėl žemės ir Agrokoncerno veiklos. „Manau, kad šiandien vienintelė institucija galinti imtis tyrimo, surinkti ir viešinti duomenis bei pateikti juos visuomenei yra Seimas, kadangi iki šiol, kitos institucijos nesiėmė jokių tyrimų. Ir Ramūnui Karbauskiui tai yra tam tikras egzaminas taip pat. Jei nuoširdžiai jis yra už atsakymų pateikimą visais klausimais – jis turėtų juos pateikti ir šiuo atveju. Jei jis sako, kad LRT komisija man tinka, bet žemės ūkio bendrovių komisija netinka – atleiskite, bet tuomet jis renkasi tik tai, kas jam paranku. Jei visuomenė turi klausimų – ji turi teisę gauti atsakymus“, – sakė G. Landsbergis.

VASARIO 15 D. G. Landsbergis pakvietė socialdemokratus paremti laikinosios tyrimo komisijos dėl padėties žemės ūkio sektoriuje sudarymą. „Džiaugiamės, kad socdemai kelia tuos pačius klausimus, kaip ir mes dėl R. Karbauskio ir „Agrokoncerno“ veiklos, todėl kviečiame prisidėti prie opozicijos inicijuojamos laikinosios komisijos kūrimo. Mūsų siūlomi laikinosios tyrimų komisijos klausimai apima platų temų spektrą, o išsamus tyrimas padėtų atsakyti į viešojoje erdvėje kilusias dvejones tiek dėl žemės užgrobimo, tiek dėl vekselių naudojimo žemės ūkio versle bei trąšų rinkos skaidrumo“, – savo kvietimo motyvus komentavo G. Landsbergis. VASARIO 26 D. Seimo nariai iš įvairių frakcijų įregistravo pasiūlymą dėl AKTUALIJOS |6

Mindaugo Mikulėno piešinys

VIEŠOJOJE ERDVĖJE IŠKILUS ŽINIOMS APIE RAMŪNO KARBAUSKIO VALDOMO „AGROKONCERNO“ VYKDOMĄ ŽEMGROBYSTĘ IR NUO TOKIOS VEIKLOS NUKENTĖJUSIŲ EILINIŲ ŪKININKŲ PASAKOJIMAMS, SEIMO TS-LKD NARIAI ĖMĖSI DARBO AIŠKINTIS JŲ APLINKYBES BEI REIKALAUTI ATSAKOMYBĖS IŠ ATSAKINGŲ INSTITUCIJŲ. NORS ŠI ISTORIJA DAR ANAIPTOL NESIBAIGĖ, PATEIKIAME CHRONOLOGINĘ JOS VYSTYMOSI SEKĄ.

laikinosios tyrimo komisijos sudarymo. Atkreipiamas dėmesys, kad žemės ūkio paskirties žemės užgrobimo ir koncentracijos stambiųjų žemvaldžių rankose problema Lietuvoje yra ryški ir opi. ES duomenimis, 3 proc. žemvaldžių Lietuvoje valdo beveik 50 procentų žemės ūkio paskirties žemės ir mūsų šalis vis labiau panašėja į stambiomis latifundijomis pagarsėjusias trečiojo pasaulio valstybes. KOVO 5 D. G. Landsbergis ir R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Generalinę prkuratūrą ir Aplinkos 7| AKTUALIJOS

minsitrą dėl galimo „Agrokoncero“ kyšininkavimo aptveriant 11 ha teritoriją prie Kauno marių. Kreipimesi prašoma apginti viešąjį interesą ir pradėti tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba bei galimo kyšininkavimo, po žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, jog Kauno marių regioniniame parke UAB „Žemės ūkio inovacijų centras“ atitvėręs 11 hektarų rekreacinės teritorijos sklypą vykdo jame statybas. Leidimą tvorai statyti išdavė Kauno regioninio parko direkcijos vadovė Nijolė Eidukaitienė, motyvuojant, jog aptvare bus laikomi laukiniai gyvūnai, tačiau kyla abejonė, ar tai nėra

tik formali priežastis siekiant užtverti visą teritoriją su namais ir prieigą prie vandens telkinio. KOVO 13 D. Seimas po pateikimo pritarė konservatorių idėjai sudaryti parlamentinę komisiją dėl dirbamos žemės įsigijimo problemų. Projektu siūloma įpareigoti komisiją: nustačius galimos neteisėtos veiklos atvejus nedelsiant kreiptis į teisėsaugos institucijas; nustačius įstatymų spragas kartu su išvadomis Seimui pateikti reikiamas įstatymų pataisas ir rekomendacijas kitų teisės aktų pakeitimams.


Mindaugo Mikulėno nuotr.

SAUSIO 13-OSIOS FRONTO LINIJA ŠIANDIEN GINAMA UKRAINOJE ANDRIUS KUBILIUS

MODERNIOS LIETUVOS SĄJŪDIS GABRIELIUS LANDSBERGIS

S

eimo valdantieji pavasarį pradeda nuo itin svarbios išpažinties: nepavykusia Mindaugo Basčio apkalta jie tautai pasakė, kad šiandienos valdžioje puvėsis jau įsisenėjęs, o moralinio veido tiesiog niekados ir nebuvo. Dūmų užsklanda galutinai išsisklaidė suvokus, jog Seime šiandien yra 21 Seimo narys, manantis, kad M. Bastys turi likti Seime, ir dar daugybė tokių, kurie nesugebėjo išreikšti savo pozicijos dėl žmogaus, įtariamo Tėvynės išdavyste. Jie nieko nepažeidė, jie balsavo pagal savo sąžinę. Ramūnas Karbauskis jiems pasakė prieš balsavimą: balsuokite pagal sąžinę ir jie balsavo pagal sąžinę. Šis Seimas tiesiog toks yra, jų sąžinė tokia, jiems nesvarbus Konstitucinio Teismo autoritetas ir jiems visiškai priimtina, kad su priešiškų valstybių agentais bendraujantys asmenys gali nebaudžiami Seimo vardu veikti prieš Lietuvos interesus. Ir žmonės pagaliau tai pamatė.  

Žinoma, opozicija valstiečiams nepatinka, nes nesame mazgotė, kuria prireikus blizginamas valdomos demokratijos ženklelis valdančios daugumos atlape. Nepatinka, nes mums demokratija reiškia laisvę, diskusijas ir sutarimo siekį. Mes netylime, kai matome neteisybę, nes nemanome, jog turime it kokia avių banda paklusti daugumai. Mes prikišamai rodome pirštu į šališką ir nekompetentingą Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkę, mes keliame į viešumą faktus apie „Naisių vasaras“, koncerno ir jo pono vykdomą tautinių kostiumų dalybą pažeidžiant įstatymą, mes klausiame apie žemės koncentraciją ir įvežamas trąšas, mes rimtai diskutuojame dėl švietimo, valstybės tarnybos ar mokesčių. Kartais karštai diskutuojame ne tik su kitomis frakcijomis, bet ir tarpusavyje. Ir tai yra normalu, nes tokia mūsų įsitikinimu yra demokratija. Tai yra mūsų būdas būti ir veikti politikoje. Būdas, kurį perėmėme iš Sąjūdžio.

Morališkai vertinant šitą Seimą, belieka pasakyti – man yra gėda čia būti. Man gėda sėdėti vienoje salėje su Ramūnu Karbauskiu, kuris grasina apkalta visai konservatorių frakcijai. Man yra gėda klausytis Seimo Pirmininko, kuris yra nuoširdžiai įsitikinęs, kad demokratija yra tada, kai mažuma paklūsta daugumai. Man yra gėda dėl Premjero, kuris užuot ieškojęs sutarimo ir išeities iš politinės krizės, į kurią mūsų valstybę įvarė valstiečiai, siūlo konservatorių frakcijai pasitraukti iš Seimo.

Deja, nors siekėme kartu su valdančiaisiais sutarti, kad ir dėl VRK pirmininkės, ir per Seimo Pirmininką atrasti sprendimą, tinkantį visam Seimui, bet nebuvome išgirsti, buvome nesuprasti. Seimo Pirmininkui, manau, nėra aišku iki galo, kodėl turėtų būti bendras sutarimas. Dėl to šiek tiek gaila. Seimo Pirmininkas savo poziciją ir valdančiųjų poziciją supranta daugiau kaip galios instrumentą priversti mažuosius paklusti jų valiai. Demokratija taip neveikia, demokratija yra sutarimo būdas. Mes

siūlėme ieškoti sutarimo. Darėme tą ilgai ir kantriai. Ką darė jie? Ne kartą spjovė į visus mūsų pasiūlymus, o galiausiai ėmėsi įžūlaus melo kampanijos. Būtent tai atitolina bet kokias galimybes rasti sutarimą. Kovo 15-osios mitinge aš pajutau modernios Lietuvos Sąjūdžio (kai kas sako, kad netgi revoliucijos) nuotaiką. Tai buvo nuotaika žmonių, kurie kaip ir mes tiki nepriklausomos demokratiškos valstybės idėja. Kurie skiria gėrį nuo blogio, nuoširdų rūpestį Tėvyne nuo rūpesčio vieno koncerno pono interesais. Tokių žmonių yra visoje Lietuvoje. Mačiau juos, atvykstančius autobusais iš viso mūsų krašto ir manau, kad po daugelio metų Nepriklausomybės aikštėje vėl susirinko tauta. Tam, kad parodytų Seimui, kas yra jo darbo pagrindinis tikslas.  Šis gaivališka jėga įkvepia būti ir eiti į priekį. Nesvarbu, ar šis Seimas save paleis ir eisime į priešlaikinius rinkimus, ar rasime būdą bent kol kas toliau dirbti šios sudėties Seime, aš matau, kad Lietuva per pastaruosius metus labai sutvirtėjo. Nepaleiskime šios tautos jėgos, kuri sukilo, stokime į kovą už savo valstybę, jos demokratiją ir ateitį. Nes mūsų valstybė nėra ta, kur mažuma paklūsta daugumai. Mūsų valstybė nėra ta, kurią gali nusipirkti vienas stambus koncernas. Mūsų valstybė nėra ta, kuri pasiduoda iškilus sunkumams. Mūsų valstybė yra ta, kuri nepaisydama visų kliūčių išskleidžia sparnus ateinančio šimtmečio sėkmės skrydžiui. Kviečiu į jį kilti kartu. AKTUALIJOS |8

MINDAUGO MIKULĖNO nuotraukos

P

rieš 27 metus, sausio 13-ąją, mes gynėme ne tik savo laisvę. Mes gynėme visos Europos perspektyvą. Jeigu tada būtume pralaimėję, šiandien ne tik Lietuva, bet ir visa Europa būtų buvusi visai kitokia. Mano įsitikinimu, šiandien tokia pat fronto linija, drįsčiau ją pavadinti „Sausio 13-osios fronto linija“, yra ginama Ukrainoje. Ten sprendžiasi ne tik Ukrainos likimas. Ten sprendžiasi visos Europos, taip pat ir mūsų, likimas. Laimės Ukraina – po 27 metų visai kitokia bus ne tik Ukraina, bet ir visa Europa, taip pat ir Lietuva. Kitokia bus ir Rusija. Pralaimės Ukraina – visi risimės atgal. Todėl pastaruoju metu tiek daug dėmesio skiriu „Ukrainos reikalui“: tiek pačioje Ukrainoje, tiek ir plačiame Vakarų pasaulyje. Taip matau mūsų šiandieninę atsakomybę tame pačiame „Sausio 13-osios fronte“. Prieš 27-erius metus svarbiausia buvo apsiginti patiems, dabar svarbiausia yra padėti Ukrainai apsiginti. Ukrainos gynybą suprantu ne tik kaip gynybą nuo karinės agresijos, bet ir kaip sutelktas Ukrainos, 9| UŽSIENIO POLITIKA

mūsų ir visos Vakarų bendruomenės pastangas padėti sukurti sėkmingą, vakarietišką Ukrainą. Lietuva daug daro padėdama Ukrainai: siunčiame ginklus, renkame aukas, siunčiame ekspertus, remiame Ukrainą svarbiuose tarptautiniuose forumuose. Šiame tekste noriu apžvelgti, ką per praėjusius metus pavyko pasiekti, įgyvendinant tarptautinės paramos Ukrainai iniciatyvą, kuri įgavo „Marshallo plano Ukrainai“ pavadinimą. Praėjusiais metais tai buvo mano svarbiausio rūpesčio ir svarbiausių darbų iniciatyva. Surašyti šį tekstą paskatino į rankas pakliuvęs paskutinis vieno iš įtakingiausių ir labiausiai užsienio politikos ekspertų skaitomų pasaulinių žurnalų Foreign Policy numeris. Jame radau Michaelo Carpenterio, buvusio JAV viceprezidento Joe Bideno užsienio politikos patarėjo straipsnį Ukraine Needs U.S. Help to Fight Corruption (liet. Ukrainai reikia JAV pagalbos kovojant su korupcija), kuriame jis gyrė ir plačiai aprašė mūsų iniciatyvą. Nustebau, kaip išsamiai ir su kokiu fundamentaliu mūsų iniciatyvos supratimu autorius ją aprašo.

Paskaitęs M. Carpenterio straipsnį nusprendžiau, kad ir Lietuvos skaitytojai bei rinkėjai turi būti detaliau supažindinti su tuo, ką per metus pavyko nuveikti šiame ukrainietiškame „Sausio 13-osios fronte“. Ta proga pateikiu beveik neredaguotą tekstą, kurį paskutinės kelionės su „Marshallo plano Ukrainai“ iniciatyva metu (2017 m. gruodžio 16 d.) surašiau savo Facebooko paskyroje, leisdamas laiką Toronto oro uoste. Ką šiandien pasakytų generolas George‘as Marshallas? Toronto oro uoste laukiu lėktuvo į Frankfurtą. Po to – namo. Tai jau paskutinė šių metų kelionė. Ir visi metai, visos kelionės – su ta pačia Marshallo dvasia, su ta pačia „Marshallo plano Ukrainai“ idėja. 1947 m. II Pasaulinio karo didvyriui, generolui, o tuo metu JAV Valstybės sekretoriui G. Marshallui rūpėjo, kaip sustabdyti Stalino pastangas išplėsti savo politinę įtaką ir į karo sugriautas Prancūziją, Italiją, Graikiją, kur vietiniai komunistai (valdomi iš Kremliaus) ruošėsi laimėti rinkimus, išnaudodami natūralų žmonių


nepasitenkinimą sunkia ekonomine ir socialine padėtimi. G. Marshallas pasiūlė planą, kaip JAV ekonominės paramos priemonėmis atstatyti Vakarų Europos ekonomikas, ir tuo pačiu sugriauti Stalino politinio dominavimo planus. Ir Vakarai nugalėjo... 2017 metais pasiūlėme „Marshallo plano Ukrainai“ iniciatyvą, kuria siekiame tokių pačių tikslų – ekonominėmis priemonėmis padedant atkurti Ukrainos ekonomiką, kartu paskatinti Ukrainos politinę bendruomenę toliau tęsti sudėtingų reformų įgyvendinimą. Taip siekiame neleisti Putinui Ukrainoje laimėti strateginės pergalės – susigrąžinti ir įtvirtinti savo politinį dominavimą Ukrainos valstybės tolesnėje raidoje. Putinui rūpi viena – kad Ukraina nesugebėtų reformuotis ir netaptų sėkminga valstybe, nes Putinui reikia, kad Ukraina liktų „pilkoje zonoje“. Ukrainos sėkmė būtų pavojinga Putinui, nes tai būtų užkrečiantis pavyzdys eiliniams Rusijos piliečiams, ir Ukrainos sėkmė mažintų erdvę pačioje Ukrainoje Putino hibridinėms manipuliacijoms. Galų gale, Ukrainos sėkmė yra ir vienintelis instrumentas, kurį Vakarai turi savo dispozicijoje, siekiant žymiai sudėtingesnio ir ilgiau užtruksiančio rezultato – pozityvių transformacijų pačioje Rusijoje. Viskas, ką mes, Vakarai, galime padaryti, siekdami padėti Rusijos pozityvioms transformacijoms, tai pasiekti, kad Rusija būtų apsupta sėkmingomis demokratinėmis valstybėmis – pirmiausia Ukraina, bet taip pat ir Moldova, Gruzija, o vėliau – ir Baltarusija, Armėnija, Azerbaidžanu.

Gediminu Kirkilu parengtą Lietuvos paramos Ukrainai planą, kuris apėmė ir „Marshallo plano Ukrainai“ iniciatyvą.

banku, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku. Visi panašiai matome svarbiausias problemas Ukrainoje.

3) Po to, kai „Marshallo plano Ukrainai“ iniciatyvai kovo pabaigoje Maltoje pritarė Europos liaudies partijos suvažiavimas, jame dalyvaujant ir Angelai Merkel, ir Petro Porošenkai, supratome, kad mūsų laukia didelis darbas tinkamai išnaudoti tokią Europos politikų paramą.

D) Tiek Kijeve, tiek Briuselyje mūsų pastangų dėka pagaliau išsiaiškinta, kad po Maidano revoliucijos Ukraina iš įvairių donorų ir tarptautinių finansinių institucijų yra gavusi 6–7 mlrd. eurų finansinės paramos, kuri turi būti investuota į realią Ukrainos ekonomiką (infrastruktūrą, smulkų ir vidutinį verslą), tačiau Ukraina iki šiol sugebėjo panaudoti tik 1,6 mlrd. eurų. Taip yra todėl, kad Ukrainos valdžios gebėjimai

4) Ukrainos Prezidentas P. Porošenka, iš Maltos grįžęs į Kijevą, viešai ir garsiai paskelbė, kad tai yra viena svarbiausių paramos Ukrainai tarptautinių iniciatyvų. Taip Ukrainos visuomenėje kilo dideli lūkesčiai, susiję su šia iniciatyva, o mes supratome, kad turime dar labiau pasiraitoti rankoves, kad tokių lūkesčių nenuviltume. 5) Taip pradėjome savo lobistines keliones „Už Marshallo planą Ukrainai“. Susiformavo bendros Lietuvos Seimo ir Ukrainos Rados delegacijos branduolys: A. Kubilius, G. Kirkilas, H. Hopko, O. Yedniak. Prisijungdavo Ž. Pavilonis ar M. Puidokas, kai kurie kiti Ukrainos Rados deputatai. Vėliau prisijungė ir Užsienio reikalų ministerijos žmogus – Ramūnas Stanionis, atliekantis milžinišką organizacinį bei idėjų formulavimo darbą. 6) Su tokia ar panašia delegacija aplankėme Vašingtoną (2 kartus), Briuselį (2 kartus), Londoną (2 kartus), Berlyną, Paryžių, Otavą, Varšuvą, Taliną. Be to, nesuskaičiuojamas skaičius kelionių į Ukrainą, individualių vizitų į Briuselį, Kadenabiją, Taliną ir kitur, kur vis kalbėdavome apie tą pačią idėją.

Štai toks matymas ir paskatino ankstyvą 2017 metų pavasarį ne tik surašyti „Marshallo plano Ukrainai“ filosofiją, bet ir imtis aktyvios lobistinės kampanijos pagrindinėse Vakarų sostinėse, ir pačiame Kijeve. Taip jau susiklostė, kad iniciatyvos pradinė sėkmė vedė prie naujų uždavinių ir naujų darbų, naujų kelionių ir naujų iššūkių. Ir tik šiandien Otavoje baigėme šių metų vis labiau intensyvėjusį kelionių ir susitikimų ciklą, kai į pabaigą dažniau mačiau kitų šalių parlamentus nei Seimo posėdžių salę, viešbučių kambarius – dažniau nei savo namus ir savo šeimą.

7) Prie bendrų pastangų agituoti už Marshallo planą prisidėjo ir Seimo Pirmininkas V. Pranckietis, ministras L. Linkevičius, kiti politikai, mūsų diplomatai, ypač Kijeve ir Briuselyje. Premjero patarėjas D. Matulionis sudarė specialią neformalią darbo grupę bendroms pastangoms koordinuoti, kurios pagrindiniu varikliu ir tapo R. Stanionis.

Belaukdamas lėktuvo į Frankfurtą, bandau susidėlioti, ką per prabėgusius 7-8 mėnesius teko nuveikti ir ką pavyko pasiekti.

B) Užmegzti geri kontaktai su svarbiais „sprendėjais“ daugelyje sostinių, Europos Komisijoje ir Europos Parlamente.

1) 2017 metų kovą Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetai vieningai patvirtino mano kartu su Petru Vaitiekūnu ir

C) Susiformavo labai glaudus dialogas su svarbiomis tarptautinėmis finansų institucijomis: Pasaulio banku, Europos investicijų

8) Esminiai šių mėnesių pasiekimai: A) Planas tapo žinomas daugelyje svarbių sostinių ir institucijų. Kijeve ir Ukrainoje tapo labai gerai žinomas.

tinkamai paruošti svarbius infrastruktūrinius projektus donorų finansavimui vis dar yra labai menki. Todėl Ukrainos valdžiai siūlome perimti mūsų Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau CPVA) patirtį: steigti Kijeve specialią agentūrą, kuri turėtų mandatą ir resursus efektyviai parengti tokius projektus ir užtikrintų, kad jų įgyvendinimas būtų skaidrus. Mes patys, susidūrę su panašiomis finansinės paramos įsisavinimo problemomis, CPVA sukūrėme 2002 metais. E) Vienas iš svarbiausių pasiekimų – Europos Parlamentas savo rekomendacijose Rytų Partnerystės Summitui (aukščiausio lygio vadovų susirinkimui) lapkričio mėn. rekomendavo ES vadovybei ir Europos investicijų bankui įgyvendinti mūsų iniciatyvą (svarbus Laimos Andrikienės indėlis). Europos Komisijos vadovybė taip pat vis geriau supranta tokios iniciatyvos svarbą. Apie tai Briuselyje Rytų Partnerystės Summmito metu, susitikdamas su EK Prezidentu J. C. Junckeriu ir Kaimynystės politikos komisaru J. Hahnu, buvo informuotas Prezidentas P. Porošenka, tai teko išgirsti ir mums, bendraujant su atsakingais Komisijos pareigūnais. F) Šių metų birželio mėnesio pabaigoje UŽSIENIO POLITIKA |10

Kopenhagoje yra organizuojama 2-oji „Ukrainos reformų konferencija“. Pirmoji buvo organizuota 2017 m. liepą Londone. Yra planuojama, kad tuo pat metu bus organizuojama ir didelė investuotojų bei donorų konferencija, taip pradedant ir „Marshallo plano Ukrainai“ įgyvendinimo etapą. G) Gali būti, kad ukrainiečiai sausio pabaigoje, Davoso forumo metu, vyksiančiuose tradiciniuose „Ukrainos pusryčiuose“ sieks kalbėti ir pristatyti „Marshallo plano Ukrainai“ iniciatyvą. H) Šių metų sausio pabaigoje Vilniuje organizuojame neformalų pasitarimą – seminarą, kuriame kviečiame susirinkti pagrindinius „Marshallo plano Ukrainai“ veikiančius asmenis: Europos Komisijos ir Ukrainos valdžios atstovus, o taip pat Europos investicijų banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Pasaulio banko atstovus. Tikslas – pristatyti CPVA patirtį ir aptarti panašios institucijos įkūrimo Ukrainoje perspektyvas, nes ji būtina norint toliau judėti su Marshallo plano įgyvendinimu. Tokia agentūra Kijeve turėtų būti įkurta pagrindinių donorų ir būtų atsakinga už tinkamą finansuojamų projektų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą, už viso proceso skaidrumą, o taip pat turėtų prižiūrėti ir tai, ar Ukrainos Vyriausybė efektyviai įgyvendina su donorais sutartas svarbiausias reformas, bei rūpintųsi Marshallo plano įgyvendinimo matomumu pačioje Ukrainoje. I) Svarbiausias artimiausio pusmečio rūpestis, kad mūsų iniciatyvą palaimintų ir G7 grupė. Po paskutinių pokalbių Vašingtone ir ypač Otavoje atrodo, kad š. m. birželio pradžioje vyksiantis G7 vadovų susitikimas Kanadoje gali tikrai tai padaryti. Labai galinga Kanados ukrainiečių bendruomenė to labai tikisi, Kanados valdžios atstovai, atsakingi už Kanados pirmininkavimą G7 grupėje, apie tai galvoja, nes „Ukrainos reikalai“, dėl jų geopolitinės svarbos, susitikimo darbotvarkėje tikrai bus, o mūsų pristatyta „Marshallo plano Ukrainai“ (šiuo metu vadinamo „Europos planu Ukrainai“) iniciatyva yra nauja, svarbi ir tikrai reikalinga. Optimizmo suteikia ir tas faktas, kad Kanados užsienio reikalų ministrė Ch. A. Freeland yra ukrainiečių kilmės. G7 Užsienio reikalų ministrai turi paruošti visus G7 šalių vadovų sutarimus ir sprendimus (tame 11| UŽSIENIO POLITIKA

tarpe ir dėl Ukrainos), o Kanados ministrė gruodį lankėsi Kijeve. Y) Simboliškai reikšminga ir tai, kad pastarojo meto pokalbių JAV Senate metu, vienas įtakingiausių senatorių, gerai žinomas JAV užsienio ir saugumo politikos lyderis, pabaigoje pokalbio paklausė, kur yra mūsų plano sąskaita, kad JAV galėtų pervesti 25 mln. JAV dolerių tolesniam plano iniciatyvos vystymui. J) Galima tikėtis, kad iki G7 vadovų susitikimo Kanadoje, Kanados Parlamente ir JAV Kongrese bus svarstomos „Ukrainos draugų“ parengtos specialios rezoliucijos, kuriose būtų išsakyta parama „Marshallo plano Ukrainai“ iniciatyvai. K) Prokremlinė Rusijos žiniasklaida nepraleidžia progos nervingai kritiškai aptarti mūsų iniciatyvos, o tai tik įrodo, kad einame teisingu keliu. Štai tokie yra mano ir visos komandos pastarojo pusmečio veiklos rezultatai. Kai kas sako, kad „užmirštu Lietuvą“, tačiau Lietuvos (ir visos Europos) geopolitinio saugumo požiūriu nėra svarbesnio dalyko, kaip Ukrainos sėkmė. Ji pasiekiama, bet tam Ukrainai reikia ne tik patarimų, tačiau ir realios Vakarų finansinės paramos, reikia realių pinigų, investuojamų į kelius, uostus, į vidutinį verslą ir reikia tokio plano lemto ekonomikos spartaus augimo. Ir pabaigai – svarbiausi mūsų, kartu su ukrainiečiais, parengto „Marshallo plano Ukrainai“ („Europos plano Ukrainai“) bruožai: 1) Planas remiasi idėja, kad reikia sutelkti 5 mlrd. eurų per metus investicinių lėšų paketą, kuris būtų investuojamas į realią Ukrainos ekonomiką (infrastruktūrą, smulkų ir vidutinį verslą, municipalinius projektus). Iki šiol didžioji Tarptautinio valiutos fondo finansinės paramos dalis buvo skirta makrofinansiniam stabilumui užtikrinti. Tokia nauja „Marshallo plano Ukrainai“ investicinė programa galėtų tęstis iki 10 metų. Jos įgyvendinimas užtikrintų Ukrainos ekonomikos augimą 6–8 proc. lygio (dabar Ukrainos ekonomika auga tik 1–2 proc.) Plano įgyvendinimo pradžioje naujų pinigų nereikėtų, nes Ukraina yra nepanaudojusi daugiau kaip 5 mlrd. eurų, kuriuos jai jau skyrė įvairios tarptautinės finansinės institucijos. 2) Plane numatytos lėšos pasiektų Ukrainą tik tuo atveju, jeigu Ukraina sėkmingai

vykdytų sutartą reformų programą. Aiškus principas: pagal žinomą filmą – reformos vakare, pinigai ryte. 3) Kad planas sėkmingai veiktų, Ukrainoje turi būti įsteigta speciali Plano įgyvendinimo agentūra. Ji turėtų būti nepriklausoma nuo Vyriausybės ir būtų įsteigta pagrindinių donorų, kartu su Ukrainos Vyriausybe. Tokios agentūros pagrindinės atsakomybės būtų keturios: agentūra būtų atsakinga už: 1) tinkamą finansuojamų projektų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą; 2) viso proceso skaidrumą, o taip pat turėtų 3) prižiūrėti, ar Vyriausybė efektyviai įgyvendina su donorais sutartas svarbiausias reformas bei 4) rūpintųsi „Marshallo plano Ukrainai“ įgyvendinimo matomumu pačioje Ukrainoje. 4) Svarbiausias mūsų Plano tikslas, kaip ir Marshallo plano 1947 metais, – laimėti karą dėl Ukrainos žmonių „protų ir širdžių“. Jeigu mes Ukrainai nepadėsime, tą karą laimės Putinas. Ir pastebėjimas pačiai pabaigai. Dažnai tenka išgirsti, kad negalima siūlyti „Marshallo plano Ukrainai“, nes Ukrainos valdžia yra nepatikima, Prezidentas ne toks, teisinė sistema dar neatitinka vakarietiškų standartų,

Ukrainoje daug korupcijos, net ir demokratija tebelieka silpna. Visa tai yra netoli tiesos, tačiau negalima nematyti ir to, kiek daug ir sudėtingų reformų po Maidano jau pavyko įgyvendinti. Tuo tarpu visos kalbos apie Ukrainos silpnumą mane dar labiau įtikina, kad Ukrainai reikia padėti. Stiprioms valstybėms nereikia jokio Marshallo plano, o silpnas paliekant vienišas pačias kapstytis iš savo silpnumo ir savo problemų duobės – dažniausiai tokios valstybės taip ir neatsistoja ant kojų. Ukrainos šiandieninis silpnumas yra stipriausias argumentas, kad jai tikrai reikia Marshallo Plano.

Jeigu generolas George‘as Marshallas šiandien būtų gyvas, jis tikrai imtųsi tokį Planą įgyvendinti. Tačiau jo nebėra ir todėl mums tenka imtis tokios iniciatyvos. Nes nuo to priklauso mūsų geopolitinis saugumas. Ir mūsų ateitis. Plano prezentacija čia. P. S. Po to, kai šią „Marshallo plano Ukrainai“ istoriją surašiau ir paskelbiau savo Facebooke praeitų metų gruodžio pabaigoje, jau spėjome su ta pačia misija aplankyti Berlyną, Briuselį, Kopenhagą ir Kijevą. Bendras įspūdis: ir Kijevas, ir Briuselis pradeda judėti link plano realizavimo. Ukrainiečiai paskelbė, kad Lietuva jiems yra artimiausia valstybė.


APIE PARTIJŲ SUSITARIMĄ DĖL GYNYBOS, KRAŠTO APSAUGOS FINANSAVIMĄ IR KREMLIAUS HIBRIDINIO KARO GRĖSMES LIETUVAI SU SEIMO NARE RASA JUKNEVIČIENE KALBĖJOSI ALGIRDAS KAZLAUSKAS.

kaip antai R. Karbauskis. Mes šiame susitikime pristatėme savo poziciją – TS-LKD partijai svarbiausia susitarti ne dėl procento, o kokių pajegumų reikia mūsų gynybos sistemai. Taip pat išsakėme savo požiūrį, jog reikia įvesti visuotinę karo prievolę, pasiūlėme, kad į šį susitarimą būtų įtraukta ir Krašto apsaugos ministerija, nes ji jau turi susidėliojusi prioritetus, kokių pajegumų reikia ir pan.

Valdžia siūlo naują susitarimą partijoms dėl krašto apsaugos ir viešai kaltina konservatorius, jog šie nenori jo pasirašyti. Kas ten per susitarimas?

R. Karbauskis išsakė savo poziciją, jog 2% ir taškas. Bet jeigu mes pritartumėme jo pasiūlymui, tai galime užmiršti apie kokių nors pajėgumų vystymą, tiek visuotinį šaukimą. Maža to, KAM turi stabdyti savo įsigijimus oro gynybai ir sausumos pajegų stiprinimui.

Vėliau kilo visokių iniciatyvų dėl naujo partijų susitarimo. Viena jų – užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus. Jis pateikė tokį tekstą, kurio pavadinime figūruoja užsienio politika ir saugumas, tačiau pačiame tekste nei žodžio apie gynybą. Tuo labiau, kad 2016 m. yra priimta Nacionalinio saugumo strategija, kurioje yra realistiškai ir nebesislapstant įvardintos grėsmės mūsų šaliai. Įdomu tai, jog nors siūlomo dokumento pavadinime yra paminima gynybos dalis, bet Krašto apsaugos ministerija (KAM) apie šį partijų susitarimą nieko nežinojo, nors ministerijos vadovas yra toks pat politikas kaip ir L. Linkevičius. Prezidentūra irgi sukirtikavo šią iniciatyvą. Dar įvyko keletas pasitarimų Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, bet jie baigėsi praktiškai niekuo. Vėliau tas pats L. Linkevičius sukvietė visus į susikitimą, kuriame dalyvavo net kai kurių partijų vadovai,

Taip ir baigėsi tie pokalbiai ties tokia dilema – ar mes pasirašome bet ką, kur nėra jokių gairių į ateitį ar žiūrim į saugumą iš esmės. Beje, niuansas – kadangi suskilo socdemų partija, Gintautas Paluckas pareikalavo, jog susitarimą galėtų pasirašyti tik partijos ir tokiu būdu eliminuoti L. Linkevičių, kuris šiuo metu yra be partijos. Tada pasipylė liberalo Eugenijaus Gentvilo ir socdarbiečio Gedimino Kirkilo straipsniai, kad neva konservatoriai nenori pasirašyti partijų susitarimo dėl saugumo.

KOL KAS LIETUVA YRA SAUGI TIK 50%

Tiesa, dabar atrodo, jog atgijo viltis, jog bus ieškoma būdų pasirašyti normalų, ilgalaikį partijų susitarimą, kuris apimtų laikotarpį iki pat 2030 m. Taip teigiu, jog šitą reikalą perėmė Sauliaus Skvernelio patarėjai Deividas Matulionis ir Arnoldas Pikžirnis – jie eina per politines partijas, kalbasi su partijų vadais ir renka jų nuostatas apie gynybą. Lyginant su kokiais 2014 metais finansavimas šalies gynybos sektoriui yra kone padvigubėjęs. Visi esame girdėję apie auksinių šaukštų istoriją. Įdomu, kaip šiandien sekasi kariuomenei panaudoti lėšas? Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis tikina, jog situacija yra kitoka, nes buvo pakeista sistema. Jeigu anksčiau pinigus skirstydavo labai daug struktūrų KAM sistemos viduje, tai dabar yra įkurta speciali agentūra, kuri vykdys ne tik pirkimus, bet ir kontrolę. Aš manau, jog verta skirti daugiau resursų Antram operatyvinių tyrimų departamentui kontržvalgybai ir korupcijos prevencijai. O šiaip, tai viskas priklauso nuo žmonių, kurie bus ar yra paskirti į vadovaujančius postus. Tad dabar žiūrėsim kaip bus įsisavinami pinigai.

Kokios Kremliaus hibridinio karo grėsmės Lietuvai yra didžiausios? Turiu omenyje, kuriose saugumo srityse Lietuva yra padarius mažiausiai, kad būtų saugi arba kuriose srityse darbų liko daugiausia? Mano galva, kibernetinis ir informacinis saugumas yra daug kuo susijęs, pvz. kibernetinės atakos, įsilaužimai, žinučių pakeitimai ir fake news skleidimas. Artėjant trejiems rinkimams 2019 m. koncentruočiausi labiausiai į informacinį saugumą. Matau, jog šioje srityje valdžia nedaro visiškai nieko. Vyriausybė garsiai trimitavo, jog įkuria VIDAUS POLITIKA |12

Lietuva yra pasaulio oazėje, kuri nedomina Kremliaus yra daugiau nei naivu, tiksliau – pavojinga. Mūsų regionas yra kone aktyviausio Maskvos poveikio zonoje.

saugumo srityje, kad būtų galima teigti, jog esame pasiekę optimalų saugumo lygmenį, kur jau diduma darbo lieka diplomatams, o ne kariuomenei?

Reiktų panagrinėti Italijos pavyzdį. Rusija yra prikūrusi, atrodo visai nereikšmingų portalų, įvairių mažų puslapėlių. Daug kas pagalvoja – kas gi juos skaito? Pavyzdžiui Sputnik, kuris yra leidžiamas daugeliu Europos kalbų. Kremlius išnagrinėjo italams rūpimas problemas ir tada jas įkaitino iki raudonumo. Italijoje pagrindinė tema yra imigrantai. Kremliaus portalai šią problemą taip užaštrino, jog visos politinės jėgos pradėjo formuoti savo rinkimų kampaniją pagal tai. Aišku, visas šis imigrantų problemos kaitinimas buvo tinkamas Kremliui palankioms partijoms.

Absoliutaus saugumo sukurti neįmanoma. Pažiūrėkime į Didžiąją Britaniją. Jau kelintą kartą per dešimtmetį Kremlius sugeba nužudyti tenai gyvenančius politinius tremtinius. Apie kokį saugumą kalbame? D. Britanija turi kariuomenę antrą pagal dydį NATO, kuri yra labai gerai pasiruošusi. Britų saugumo tarnybos yra vienos geriausių pasaulyje, bet žudyti Maskvai pavyksta gana lengvai.

Mes panašų atvejį turime su Respublikos redaktoriumi Vitu Tomkumi. Jis neseniai paskelbė melagingą informaciją sumaišytą su dalimi tiesos apie neva su KGB bendradarbiavusiais šimtus žmonių pavardžių. Iš pradžių pagalvojau, kad nieko baisaus – kas tą Respubliką beskaito. Bet po to, kai pamačiau, jog po kiekvienu kitų portalų straipsniu ypatingai apie Rusiją ši žinutė yra platinama komentaruose, taip pat Facebooke, o vėliau ją aptarinėja savo laidose tokie žurnalistai kaip Rūta Janutienė, supratau, kad tai yra labai rimta. Matau, kad technika ta pati, kokia buvo naudojama Italijoje. Manau, kad prieš rinkimus pučiamą melo burbulą matysime vis dažniau. Mindaugo Mikulėno nuotr.

Paskutinis partijų susitarimas dėl gynybos yra pasirašytas 2014 metais ir galioja iki 2020-ųjų. Jame surašyta daug labai gerų dalykų, pvz.: ką reikia padaryti energetinio saugumo ar kitų hibridinių grėsmių frontuose. Kodėl reikia naujo? Pirma priežastis – jame buvo numatyta, jog krašto apsaugos finansavimas iki 2020 m. turi pasiekti 2% nuo BVP, bet šis tikslas jau pasiektas. Antroji – šio susitarimo nėra pasirašiusi valstiečių-žaliųjų partija, nes tuo metu kai jis buvo pasirašinėjamas Ramūnas Karbauskis neleido tuomet vienintelei valstiečių atstovei Seime Rimai Baškienei padėti ten savo parašo. Kokios to priežastys – nežinau. Galima nebent nuspėti turint omenyje, kokios buvo R. Karbauskio pažiūros į Lietuvos saugumą iki tol.

RASA JUKNEVIČIENĖ

hibridinių grėsmių krizių valdymo centrą, kuris savo rankose telks informaciją, darys monitoringą ir siūlys pasiūlymus. Deja, iki pat šiol jam nėra paskirtas vadovas. Kokį darbą galima daryti, jeigu nėra vadovo? Tik pakalbama ir viskas. Žiūrėkime kas vyksta pasaulyje, paskutiniai pranešimai iš JAV: Centrinės Žvalgybos Agentūros (CŽA) vadovas Danas Coatsas Senatui pareiškė, jog Rusija tęs dar agresyvesnes atakas, siekdama griauti demokratines vertybes ir silpninti JAV ryšius su Vakarų sąjungininkėmis. Tikėtis, jog 13| VIDAUS POLITIKA

Jeigu JAV, Vokietija, Prancūzija svarsto ir ieško būtų, kaip užkirsti kelią fake news plitimui, tai pas mus net nėra žmogaus, kuris vadovautų hibridinių krizių valdymo centrui. Ir kaip matau valdžia nėra susirūpinusi šia grėsme. Atvirkščiai, valdančios koalicijos nariai nuolat sėdi laidose pas R. Janutienę, Povilas Urbšys nuolatinis Respublikos pašnekovas. Ar jie yra naudingi idiotai ar kažkam dirba – šito atsakyti negaliu. Bet akivaizdu, jog jie pasitarnauja pučiant dezinformacijos burbulus. Be to, po Mindaugo Basčio istorijos akivaizdu, jog hibridinį karą Kremlius pas mus vykdo ir iš vidaus. Jeigu rusiškų dujų tarpininkas Viktoras Uspaskichas skandino kraštą korupcijoje, tai rusiškų trąšų tarpininkas R. Karbauskis, panašu, turi užduotį paskandinti Lietuva visiškame nepasitikėjime ir nusivylime. Jeigu išverstume į procentinę išraišką, kiek Lietuvai liko darbų atlikti savo valstybės

NATO parlamentinėje asamblėjoje britų atstovai kelia problemą, jog yra visiškai neapsaugotas interneto kabelių tinklas. Jis Atlanto vandenynu jungia Ameriką su Europa, o Rusijos povandeniniai ir paprasti laivai ten nuolat patruliuoja. Atėjus dienai X jie bus pasiruošę atkirsti tiek vieną, tiek kitą pusę nuo pasaulio. Ačiū Dievui, jog tokios grėsmės jau yra pastebimos. Kalbant apie mus, nors esame geopolitiškai kur kas pavojingesnėje zonoje, jaučiuosi kur kas saugiau nei iki 2014 m. Apie Maskvos grėsmę šiandien kalba ne vien tik konservatoriai, bet ir politikos analitikai, žurnalistai ir apskritai visuomenės elitas. Šiandien jau turime sąjungininkų batalionus dislokuotus mūsų teritorijoje. Šiandien ruošiamės NATO viršūnių susitikimui, kuriame bus kalbama kaip stiprinti Baltijos šalių gynybą ore ir jūroje. Jeigu tai kas nors man būtų papasakojęs prieš kokius penkerius metus – aš nebūčiau patikėjusi, nes Vakaruose apie Rusiją kalbėti buvo nemandagaus politiko elgesys. Krašto apsaugos ministras jau sako, jog mums nebereikia tiek daug dirbti, nes už mus vokiečiai daugiau pasako ministrų susitikimuose ar kituose formatuose apie Rusiją. Net ispanai kalba apie Kremliaus pavojų, ko anksčiau išvis nebuvo galima įsivaizduoti. Bet tai tėra pusė darbo. Kaip medicinoje, pirmiausia reikia diagnozuoti. O jau kada diagnozuoji ligą, tada gali pritaikyti vieną ar kitą gydymo metodą. Aš manau, jog mes dabar esame diagnozės stadijoje, kada yra identifikuotos pagrindinės grėsmės ir tik pradedame eiti tuo keliu, ieškodami kaip jas užkardyti. Kol kas Lietuva yra saugi tik 50%. Tiesa, dar prieš keletą metų mūsų saugumas siekė vos 10%, kai te turėjome tik NATO popierių.


ORIAI GYVENTI NETURĖTŲ BŪTI PER BRANGU

Bene dažniausias argumentas prieš siūlomas pataisas, kuriomis būtų mažinamas PVM tarifas maisto produktams, yra tai, kad kainų sumažėjimu pasinaudos pardavėjai, pasididindami savo maržas. Dėl to, siekiant užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, kartu siūlome Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis, gamintojais, prekybininkais pasirašyti Verslo subjektų geros verslo praktikos (valios) memorandumą.

ŽYGIMANTAS PAVILIONIS

A

tkurtos Lietuvos šimtmečio šventimo laikotarpis yra puiki proga stabtelti ir į Lietuvą pažiūrėti iš šono, įvertinti nueitą kelią ir įvertinti dabartinę kryptį – ar ta kryptis tikrai teisinga? Todėl Vasario 16-ąją švenčiau ne prie tribūnų, iš kurių elitas trimitavo apie mūsų šventę, o Vokietijoje su emigracijoje esančiais lietuviais, jaunosios kartos lietuvių verslininko Gintauto Gudo prieš metus atidarytame naujame lietuviškame restorane senajame Hiutenfelde. Tradiciniai lietuviški cepelinai restorane buvo ne tik skanūs, bet ir labai pigūs. Juos kirtau su seniausios, garbingiausios ir vienintelės pasaulyje Vasario 16-osios gimnazijos kolektyvu ir bendruomenės atstovais – seniausios ir jauniausios kartos prie vieno labai paprasto, bet bendro stalo. Visi kartu kalbėjome apie ateities Lietuvą. Apie teisingumą, demokratiją, kurios Lietuvoje vis dar pasigendame. Prie stalo visi pasimeldėme, kad vienintelis lietuviškas Gintauto restoranas dar ilgai gyvuotų, kaip ir Vasario 16-osios gimnazija, kaip ir visa Lietuva, visa Pasaulio Lietuva, kuri mini šimtą savo metų. Deja, daugelis nesupranta, kad šis šventimas bus tikras tik tuomet, kai prie bendro stalo su išvarytaisiais iš Lietuvos sėdėsime visi. Su visais pažemintaisiais mūsų regionuose ir kaimuose, visais, kurie šį kartą netilpo aukštuose rūmuose, tribūnose ar plačiame eteryje. Esu įsitikinęs, kad ta diena ateis. Ji gali ateiti dviem būdais – visiems anksčiau ar vėliau sukylant prieš netikro elito Lietuvą, visais būdais ginančią dabartinę horizontalią (turtingus nuo neturtingų) ir vertikalią (Vilnių ir Kauną nuo likusių regionų) atskirtį. Ji ateis išvarytiesiems tiek už Lietuvos, tiek už stiklinio Vilnius ribų laimint būsimuosiuose rinkimuose bei referendume. Antrasis būdas – dar šiuo metu mūsų valstietiškam elitui kartu su opozicija

Pasirašę šį memorandumą, prekybininkai turėtų įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės ir be objektyvių su infliacija ir bendromis pasaulinėmis rinkų tendencijomis susijusių veiksnių nedidės. Taip pat memorandume numatyta, kad už jo nesilaikymą bus inicijuojamas PVM lengvatos maisto produktams panaikinimas. Memorandumo pasirašymui pritarė vasario 13 dienos diskusijoje Seime dalyvavę prekybininkų ir gamintojų asociacijų atstovai bei dalis ekonomistų.

padarant tai, kas jau seniai buvo žadama ar turėjo būti padaryta. Lietuvos gyventojai kylančias kainas įvardija kaip aktualiausią problemą. Didelės kainos lemia tai, kad šalies gyventojai maisto produktams vidutiniškai išleidžia kiek daugiau nei ketvirtadalį savo pajamų – beveik daugiausiai Europoje. Tai patvirtinta ir Lietuvos banko neseniai atliktas kainų raidos tyrimas. Aukštos maisto produktų kainos neigiamai veikia ypač mažas pajamas gaunančius šalies gyventojus arba gyventojus, kurių atlyginimai pastaruosius kelerius metus neaugo (mokytojus, gydytojus, ugniagesius, valstybės tarnautojus ir t.t.). Tokia padėtis skatina dar didesnę socialinę nelygybę ir atskirtį. Cepelinai Lietuvoje yra tikrai brangesni nei Lenkijoje bei Vokietijoje – tai Jums gali paliudyti bet kuris Punsko ar Hiutenfeldo lietuvis ar bet kuris Lietuvos pilietis, nemokamais autobusais kasdien vežamas apsipirkti į Lenkiją, paliekantis ten savo pinigus, mokesčius, o kartais ir investicijas tiesiog dėl daug palankesnės mokestinės aplinkos kaimyninėje Lenkijoje, kurioje valdo socialiai daug jautresni konservatoriai. Tradiciniai situacijos aiškinimai, kad Lietuvoje yra maža rinka, atskirų produktų brangimą nulėmė orų pokyčiai, infliaciją padidino didesni mokesčiai alkoholiui ir t. t. – nebeatrodo įtikinančiai. Juo labiau, kad tai neatsako į klausimą, kodėl maisto produktų kainos Lietuvoje lenkia Baltijos šalis ar kitas Europos valstybes, nors daugelio jų išsivystymo lygis bei gyventojų skaičius panašus. Dažnai bandoma prisidengti faktu, kad auga paslaugų kainos ir dėl to kyla bendras kainų vidurkis. Taip, paslaugų kainos auga sparčiai, tačiau auga ir būtiniausių maisto produktų kainos, tačiau daugelio žmonių atlyginimai tuo pačiu nepasižymi. Tuo tarpu Premjeras, vietoje to, kad spręstų šią problemą, klausia, kas yra

būtiniausi produktai arba ciniškai permeta atsakomybę praeities ar ateities valdžioms, užuot pats prisiėmęs atsakomybę ir sprendimo iniciatyvą. Nepaisant nuolatinio Vyriausybės atstovų su Premjeru Sauliumi Skverneliu priešakyje atsikalbinėjimo ir neveiklumo, minėtame tyrime Lietuvos bankas pabrėžė mokesčių sistemos peržiūros ir reformos būtinybę. Deja, ši Vyriausybė įrodė, kad ji yra nebent pašalpų dalintoja. Tai demonstruoja ir diskusija dėl vadinamųjų „vaiko pinigų“. Mes pasiūlėme sumažinti mokesčius (pakelti neapmokestinamą minimumą) tiems, kas dirba ir augina vaikus, tačiau valdantieji ir vėl pasuko pašalpų dalijimo linkme. Gal po dvidešimt aštuonerių Nepriklausomybės metų vis dėlto sugebėsime pripažinti, kad konkurencingiausiose pasaulio ekonomikose labiausiai vertinamas žmogus, kuriam leidžiama kuo daugiau užsidirbti, atitinkamai sudaromos kuo lygesnės sąlygos rinkoje konkuruoti mažiau uždirbantiesiems? Reaguodami į gyventojų pyktį dėl didėjančių kainų, su kolegomis įregistravome įstatymo projektą kurio tikslas – nustatyti lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą maisto produktams. Po ilgų VIDAUS POLITIKA |14

diskusijų su ekspertais ir verslo atstovais, įsitikinome, kad viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai. Lengvatiniai PVM tarifai maisto produktams taikomi daugelyje (19) ES šalių, pvz.: Lenkijoje – 5 proc., vienoje turtingiausių pasaulio valstybių Liuksemburge – 3 proc., Latvijoje lengvatinis 5 proc. PVM tarifas taikomas daržovėms ir vaisiams. Derėtų prisiminti, kad krizės metais visuotinis PVM tarifas buvo pakeltas, tikinant, kad jis keliamas laikinai. Tačiau nuo to laiko praėjo jau 9-eri metai (pirmą kartą tarifas pakeltas nuo 18% iki 19 % 2019 m. sausio 1 d., antrą kartą nuo 19 % iki 21 % tų pačių metų rugsėjo mėnesį), krizė baigėsi, pasikeitė jau dvi valdžios, o pažadas liko neištesėtas – PVM tarifas vis dar 21%. Lengvatinis PVM tarifas padėtų apsisaugoti ir nuo gerokai pigesnės lenkiškos produkcijos – ypač mėsos ir pieno produktų. Remiantis Lietuvos gamintojų skaičiavimais, sumažintas tarifas, pavyzdžiui, mėsos importą iš Lenkijos padarytų neatsiperkantį. Lengvata taip pat prisidėtų prie vietos gamintojų paskatinimo ir nelegalių gaminių, ypač turgavietėse, įvežimo ir pardavimų sumažinimo. 15| VIDAUS POLITIKA

Akivaizdu, kad vien PVM mažinimas neprisidės prie reikšmingo kainų sumažėjimo. Vakarų šalių praktika rodo, kad didelę įtaką kainoms daro konkurencija, akylesnė prekybos tinklų kontrolė, skaidresni santykiai tarp gamintojų ir prekybininkų ar netgi antkainių viešinimas. Tačiau minėtų priemonių poveikį galėtumėme įvertinti tik ilgojoje perspektyvoje. Emigracijos ir skurdo mastams didėjant, turime nedelsdami imtis veiksmų, sprendžiančių svarbiausias Lietuvos gyventojų problemas – juolab, kad noras kalbėtis apie problemas atsiranda ir iš prekybininkų pusės. Tik ar tai pripažins Vyriausybės vadovas? Ar Premjeras S. Skvernelis galės kada nors pasidžiaugti skaniausiais ir pigiausiais cepelinais, kurių valgyti pas mus suvažiuos Punsko ir Hiutenfeldo lietuviai, susirinkę prie vieno stalo su visais lietuviais, šiuo metu atstumtais kitose pasaulio šalyse ir tolimuose šalies regionuose? Be PVM mažinimo, neapmokestinamo pajamų dydžio kėlimo iki MMA, taip pat galime padidinti žmonių perkamąją galią, sumažindami gyventojų pajamų mokestį (GPM) iki 12% visiems, kurių metinis atlyginimas yra ne didesnis nei 20 000 eurų per metus. Toks sprendimas didžiajai gyventojų daliai palengvintų klausimus dėl kasdienių prekių krepšelio, dėl vaikų neformalaus ugdymo, nevaržant to nerimu dėl finansinių galimybių. Žinoma, mokestinės naštos mažinimo kritikai turi amžiną argumentą, kad nesurinks reikiamos

mokesčių dalies į biudžetą. Tačiau tai yra politinės valios trūkumo išraiška. Palikdami didesnę uždirbtų pinigų dalį patiems žmonėms, paskatinsime vartojimą ir sugrąžinsime pinigus iš Lenkijos prekybos centrų, nes važiuoti apsipirkti į Lenkiją ar kitas šalis paprasčiausiai nebeapsimokės.

DERĖTŲ PRISIMINTI, KAD KRIZĖS METAIS VISUOTINIS PVM TARIFAS BUVO PAKELTAS, TIKINANT, KAD JIS KELIAMAS LAIKINAI. TAČIAU NUO TO LAIKO PRAĖJO JAU 9-ERI METAI (PIRMĄ KARTĄ TARIFAS PAKELTAS NUO 18% IKI 19 % 2019 M. SAUSIO 1 D., ANTRĄ KARTĄ NUO 19 % IKI 21 % TŲ PAČIŲ METŲ RUGSĖJO MĖNESĮ), KRIZĖ BAIGĖSI, PASIKEITĖ JAU DVI VALDŽIOS, O PAŽADAS LIKO NEIŠTESĖTAS – PVM TARIFAS VIS DAR 21%. Sausio 1 d. įsigaliojo SODROS mokesčio „grindys“, kurios trukdo užsidirbti gaunantiems mažiausias pajamas. Pakelti mokesčiai darbdaviams lėmė tai, kad didelė dalis žmonių, ypač neįgaliųjų, kurių galimybės konkuruoti darbo rinkoje dėl darbo vietos yra mažesnės, pradėjo gauti dar mažesnį atlyginimą ta dalimi, kuria padidėjo darbdavio socialinio draudimo įmoka. Santykis tarp nepilnu etatu dirbančio darbuotojo sukuriamos darbo vertės bei jam mokamo atlyginimo ir padidėjusios socialinio draudimo įmokos, mokant kaip už pilną etatą, lėmė tai, kad darbdaviams įdarbinti žmones nepilnam etatui tiesiog nebeapsimoka. Pralaimi abi pusės – darbdavys negali maksimaliai efektyviai patenkinti savo darbo jėgos poreikio, o darbuotojai pradeda gauti mažesnį atlyginimą bei darbo vietų skaičius, apskritai mažėja. Ar pirmieji naujojo šimtmečio metai taps tie metai, kada visos Lietuvos partijos susivienys ir sutars sumažinti mokesčius daugeliui atstumtųjų? Ar galų gale pradės vertinti eilinį pilietį, leis jam užsidirbti bent jau žmogaus orumo nežeidžiantį minimalų atlyginimą, leisiantį pavalgyti taip, kaip kelios dešimtys mūsų už šimtą eurų pavalgėme Hiutenfelde?


KLAUSYTIS ŠIRDIES! Sulaukus modernios valstybės 100-mečio kiekvienam linkime pajusti tą šimtmečio dvasią savo širdyse ir ja pelnytai didžiuotis. Savo darbu, savo meile šeimai ir Tėvynei mes visi kartu statome gerovės valstybę. Linkime visada išlaikyti optimizmą, tikėti ateitimi ir ją kurti! Nuoširdžiai sveikiname kiekvieną su mūsų valstybės 100-mečiu! Kauno sueigos Aleksoto ir Vilijampolės skyriaus pirmininkas ir komanda

Lietuvos valstybės 100-mečio proga linkime, kad per antrąjį ir kitus šimtmečius neprarastume savo valstybės, kad brangintume mūsų tautos didvyrių iškovotą laisvę, kad kiekvienas didžiuotumės savo kraštu ir per artimiausius dešimtmečius sukurtume tokią Lietuvą, iš kurios nesinorėtų išvykti ir į kurią trokštume sugrįžti. Su šimtuoju gimtadieniu, Lietuva! TS-LKD Marijampolės skyrius

Lietuva, jei Tu klaustum, kas arčiausiai Tavo širdies? Kas nuolat ir atidžiai klausosi Tavo širdies dūžių? Kas džiaugiasi, kai Tau sekasi, ir kenčia drauge su Tavimi, kai Tau liūdna? Kas laimingi sulaukę Tavo dėmesio ir mėgina įspėti Tavo nuotaikas? Į ką pirmiausiai krypsta plėšrios priešų akys, kai šie dvigalviais mirties ereliais suka ratus virš Tavęs? Kas pirmiausiai kelia Tavo laisvės bylą Dievo ir žmonių akyse? Lietuva, mes švenčiame Tave – net jei pati mus keiksnotum ar iš mūsų šaipytumeis! Mes žinom, kad Tau augti, o mums mažėti... Mes laimingi, kad girdim, kaip plaka Tavo širdis. Su jaunatvišku, jubiliejiniu šiuolaikiškos, atviros, tvirtos valstybės gimtadieniu!

Mindaugo Mikulėno nuotr.

TS-LKD Senamiesčio skyrius

P

raėjusį rudenį Vilniaus politinį gyvenimą sudrebino permainos miesto savivaldybėje. Korupcijos bylos krečiamas Vilniaus miesto meras, tuometis Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius nusprendė pašalinti iš valdančiosios daugumos principingąją TS-LKD frakciją, o vietoje konservatorių į koaliciją pasikviesti Voldemaro Tomaševskio valdomą Lenkų rinkimų akcijos frakciją. Praėjus pusmečiui po šio perversmo, pradeda lįsti kokią kainą už šiuos viražus turi mokėti R. Šimašius, o drauge ir visas Vilnius. Švietimas. Sritis, kurią daugelį metų iki 2015 m. savivaldos rinkimų Vilniuje būtent kuravo Lenkų rinkimų akcija ir jos politikai. Kuravimas daugiausia buvo vykdomas „savų“ kadrų įdarbinimu švietimo įstaigose ir pinigų skyrimu „savoms“ įstaigoms. Švietimo įstaigų tinklo optimizacija, tinkamas finansavimas, švietimo kokybės kėlimas ar kiti bent kiek objektyvūs ir į bendrą švietimo sistemos raidą orientuoti tikslai nebuvo keliami. Nenuostabu, kad būtent Lenkų rinkimų akcija buvo didžiausia priešininkė to, ką ir kaip TS-LKD frakcija pradėjo reformuoti daug metų stagnavusioje švietimo sistemoje. Todėl tik įžengę į valdančiąją koaliciją, V. Tomaševskio parankiniai grįžo prie senųjų tradicijų – savivaldybėje ir švietimo įstaigose pradėta darbinti „savus“, švietimo įstaigos pradėtos vertinti pagal ugdomąją kalbą ir direktorių tautinę ar partinę priklausomybę. Galiausiai, visa savivaldybės administracijos švietimo sektoriaus vadovybė buvo pakeista Lenkų rinkimų akcijai lojaliais asmenimis. Ką tuo metu daro meras R. Šimašius? Bejėgiškai stebi ir toleruoja Vilniaus švietimo polonizaciją arba, kitaip tariant, moka kainą už koalicijos performavimą. Juk išmetęs iš koalicijos TS-LKD, jų atgal neprisikviesi, o Lenkų rinkimų akcijos tiesiog nėra kuo kitu pakeisti. Ir reikia pripažinti, kad tuo puikiai naudojaisi V. Ta-

maševskio parankiniai – nuo švietimo klausimų visiškai nušalinę kitas valdančiajai koalicijai priklausančias frakcijas, uzurpavo į savo rankas visų sprendimų galią. Kaip ten bebūtų, apmaudžiausia, kad dėl tokios situacijos labiausiai nukentės Vilniaus švietimo sistema. Ir tai labai didelė kaina, už kurią atsakomybę turės prisiimti R. Šimašius. Kita V. Tomaševskiui ir jo kompanijai rūpinti sritis – miesto žemės. Taip jau sutapo, kad šiuo metu yra rengiamas naujas bendrasis Vilniaus planas, kuris reglamentuos miesto plėtrą artimiausiais dešimtmečiais. Tiesioginį interesą šioje srityje turi lenkų tautybės piliečiai, reikalaujantys atstatyti jiems žemės nuosavybę. Problema tame, kad laisvos žemės gražinimui Vilniuje jau seniai nėra. Bet R. Šimašius prisižadėjęs spręsti ir šį klausimą koalicijos partneriams, dabar rengiamame bendrojo plano projekte peržiūri visas viešas erdves, paupius ar miškelius, kuriems planuojama pakeisti paskirtį ir skirti žemės nuosavybės atstatymui lenkų tautybės piliečiams. O tai viešąjį interesą pažeidžiantis veikimas, žinant, kad lenkų norams patenkinti reikia ne mažiau kaip 400 ha žemės, kuri jau dabar reikalinga sklandžiai miesto plėtrai. Bet tai R. Šimašiui nerūpi. Jam rūpi čia ir dabar nupirkti Lenkų rinkimų akcijos frakcijos balsus miesto taryboje ir taip sulaukti savivaldos rinkimų. Politikoje dažniausiai nebūna amžinų draugų ir priešų. Tą puikiai pademonstravo Liberalų sąjūdis ir R. Šimašius, dar 2015 m. kategoriškai atsisakęs bet kokio bendro darbo su V. Tomaševskiu, o jau po dviejų metų bet kokia kaina siekęs jo draugystės. Gaila tik dėl to, kad siekdami asmeninių politinių interesų, tokie politikai gali parduoti, išmainyti ar išsižadėti bet ko. O už visa tai turi mokėti eiliniai miestiečiai. REGIONŲ ŽINIOS |16

Kovo 6-ąją 100 metų būtų suėję paskutiniam Lietuvos partizanų vadui generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Tautos didvyrio gimimo dieną Kaune, Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtoje, kur 1956 metais spalio 12ąją buvo suimtas kartu su žmona Birute Mažeikaite-Ramanauskiene, susirinko gausus būrys žmonių. „Norėčiau perduoti Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės padėką, kad nepamirštate jos tėčio ne tik liūdnomis akimirkomis, kai tenka ginti Lietuvos didvyrių garbę, bet ir minint garbias sukaktis“, – sakė LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė ir susirinkusiuosius

TS-LKD Molėtų skyrius metų pradžioje pakvietė seniūnijas, mokyklas, įstaigas, NVO, bendruomenes ir pavienius asmenis prisidėti įgyvendinant Lietuvius vienijančios asociacijos Suomijoje atstovės Siv Hellen iniciatyvą „LIETUVA 100 – SVEIKAS, MAŽYLI!“. Šios akcijos esmė – kiekvienam Lietuvos kūdikiui, gimsiančiam 2018 metais, padovanoti po valstybės spalvų kojinaites. Trispalvės kojinaitės bus skirtos visiems 2018-aisiais metais Molėtų rajone gimusiems mažyliams, naujai mūsų šalies kartai, kuri Lietuvai atneš sėkmę ir gerovę. Tikėtina, kad Molėtuose gims apie 130 mažylių. Kojinaites megsime visus metus, o pirmosios kelios poros jau įteiktos savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje registruotiems naujagimiams. 17| REGIONŲ ŽINIOS

pakvietė sugiedoti „Tautišką giesmę“ bei atminimą pagerbti tylos minute. Skulptoriaus Stasio Žirgulio kurtą paminklą, 2012-aisiais Kauno miesto savivaldybės Pavadinimų sumanymų ir atminimo įamžinimo komisijos pirmininko pareigas ėjęs G. Budnikas apjuosė trispalve juostele ir prisiminė šį partizanų vado įamžinimą. Akcijos iniciatoriai TS-LKD Kauno skyrių sueigos vicepirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė ir Kauno miesto tarybos narys Gediminas Budnikas

Gražiausių metų švenčių laikotarpyje gruodžio mėn. TS-LKD Kupiškio skyriaus nariai lankėsi Kupiškio socialinių paslaugų centro Subačiaus senelių globos namuose. Apsilankymo metu buvo padovanota knygų, surengtos vaišės bei pasidalinta tarpusavio šiltu bendravimu.

TS-LKD Kupiškio skyriaus nariai subūrę „Kregždučių“ komandą sėkmingai dalyvauja jau antrojo intelektinio žaidimo „Auksinis protas“ sezone Kupiškyje.

100 metų – daug ar mažai? Žmogaus gyvenime tai ypatingas amžius. TSLKD Kupiškio skyriaus nariai bei bičiuliai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga aplankė bei pagerbė valstybės amžininkus, garbingo amžiaus sulaukusius šimtamečius kupiškėnus. Už gyvą Lietuvos valstybės šimtmečio liudijimą įteiktos valstybės vėliavos.


2017 m. pavasarį AleksotoVilijampolės skyrius lankėsi Kėdainiuose. Kelionės tikslas buvo aplankyti Kėdainių senamiestį ir gretimai esančias lankytinas vietas. Puiki ir gerai nusiteikusi komanda aplankė šias gilias tradicijas ir svarbią istorinę reikšmę turinčias vietas: Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčią ir 1863 m. sukilimo muziejų Paberžėje.

Vasario 18-osios sekmadienį į viešbučio „Šiauliai“ konferencijų salę rinkosi įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės. Rinkosi, kad dar kartą paminėtų ir draugų būryje atšvęstų Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejų, pabendrauti ir pasidalinti praeities įspūdžiais iš savo ar artimo nueito okupacijos kančios kelio. Tai buvo TS-LKD Pirmeivių, įstojusių 1993-2000 metais į Šiaulių m. skyrių, jau antrasis prisiminimų vakaras, skirtas Lietuvos jubiliejui. Nuoširdus, mielas ir tokioje dvasinėje aplinkoje, kad ne vienam išspaudė praeities prisiminimų skausmo ir dabarties džiaugsmo ašarą. Renginį organizavo ir vedė Jūratė Burakauskienė, Skaidrius Kalytis ir Sąjūdžio Šiaulių m. sk. pirmininkas Algirdas Kulikauskas. Tikimės, kad tokie prasmingi renginiai Šiauliuose ir vėl tęs tradiciją ateityje. TS-LKD Šiaulių m. sk. tarybos narys Skaidrius Kalytis

Pakruojyje švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį apdovanoti rajonui nusipelnę žmonės, jų tarpe ir TS-LKD skyriaus narė Genė Juodytė. Pakruojo Juozo Paukštelio viešiosios bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei Padėkos ženklas įteiktas už kraštotyrinę veiklą. Sveikiname ir didžiuojamės!

MANTAS ADOMĖNAS

PANEVĖŽYJE TURIME DARBO, STABDYDAMI DEMOKRATIJOS EROZIJĄ Ką tik per Lietuvą nuvilnijo iškilmingi valstybės atkūrimo Šimtmečio renginiai, su džiaugsmu ir pasididžiavimu minėjome Kovo 11-ąją, bet kasdieniame gyvenime dažnai patiriame tai, jog Laisvė nėra duotybė, kuria reikia tik džiaugtis ir švęsti, laisvę reikia ginti ir saugoti. Daugelis tai suprato po to, kai Seimo valdantieji pamynė Konstitucinio teismo sprendimą ir leido ryšius su KGB nuslėpusiam Mindaugui Basčiui likti Seime. Į mitingą Vilniuje žmonės važiavo iš visos Lietuvos. Protesto akcijoje dalyvavo ir Panevėžio skyrius. Ir ne tik dėl rusiško tipo Ramūno Karbauskio manipuliacijų. Panevėžyje pastaruoju metu taip pat vyksta su demokratija nesuderinami procesai. Destrukciniais Povilo Urbšio metodais suskaldyta ne tik Tėvynės sąjunga, bet ir kitos politinės organizacijos. Valdantieji nemato reikalo paisyti opozicijos nuomonės, maža to, iš jos dar ir tyčiojamasi. O juk visi Tarybos nariai yra išrinkti žmonių, todėl turi turėti galimybę jiems atstovauti.

Mindaugo Mikulėno nuotr.

Sausio 28-ąją vystant Bičiulystės projektą susitiko Londono Sičio ir Vilniaus Senamiesčio skyrių nariai. Susitikimo metu buvo aptartos įvairios idėjos – pradedant pagalba išvykusiems ir papuolusiems į modernios vergystės pinkles ir baigiant gerųjų praktikų skleidimu ateityje organizuojamuose renginiuose, taip išlaikant ryšį tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės lietuvių.

JEI GERTI GALIMA NUO 20-IES, TAI BENT BALSUOTI LEISKIM NUO 16-OS

Nors į rinkimus P. Urbšio sąrašas ėjo iškėlęs pačią aukščiausią skaidrumo kartelę, tačiau jų valdžia pradėjo klimpti neskaidriuose projektuose. Atliekant svarbią opozicijos pareigą, kartais čia tenka dirbti lyg kokioje Baltarusijoje. Valdantieji nepakenčia jokių klausimų dėl jų darbo, vietos kontrolės institucijos baugščios, dalis spaudos dairosi į valdžios pinigus, todėl tiesos tenka ieškoti nacionalinėse kontrolės institucijose. Neseniai gavome atsakymą iš STT apie galimas neskaidrias nuostatas valdžios ir verslo sutartyje dėl autobusų stoties. Visuomenei šis klausimas ypač aktualus, nes sovietmetį primenanti stotis jau seniai reikalauja sprendimų, tačiau vertinant gudriai suregzto sandorio detales, galima rasti daug prielaidų, kad ne visuomenė laimės. Laimės tie, kuriems reikia didelio žemės sklypo miesto centre - gaus be jokios konkurencijos ir pusvelčiui. Tai patvirtinta ir STT tyrimo išvadose. Tuo tarpu aukščiausius skaidrumo standartus prieš rinkimus deklaravęs P. Urbšio judėjimas „Kartu‟ balsavo net nepasidomėjęs keliamais klausimais, skaidrumo ir galimos korupcijos problemos jiems nepasirodė svarbios. Tėvynės sąjunga Panevėžyje daug dirba stebėdama, kad būtų skaidriai įsisavintos URBAN programos lėšos. Praėjusių metų pabaigoje paaiškėjus, jog Panevėžio centrinės dalies atnaujinimo projektų darbai patikėti su mero sūnumi siejamai bendrovei, buvo kreiptasi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kuri pripažino savivaldybės vadovą supainiojus viešuosius ir privačius interesus. Šioje istorijoje dar daug neatsakytų klausimų, todėl skyriaus Taryba nežada nuleisti rankų.

REGIONŲ ŽINIOS |18

K

asmet sausio mėnesį minima Tarptautinė rinkimų diena, kaip ir „demokratijos švente“ tituluojami rinkimai, mūsų krašte nebesulaukia didelio populiarumo. Tačiau tai yra proga prisiminti ir 2017 metų pabaigoje nuskambėjusį EBPO grafiką, rodantį, jog Lietuvos jaunimas mažiausiai domisi politika tarp visų išsivysčiusių (ir siekiančių tokiais būti) kraštų:

politika mažiausiai domisi Čekijos jaunoji karta. Tiesioginis čekų jaunimo abejingumo rezultatas – antrai prezidento kadencijai antrame ture nedidele persvara perrinktas girtuoklis, nepraustaburnis, Putino penktąja kolona ir „autoritarinių režimų padlaižiu“ vadinamas Milošas Zemanas. Jis nebūtų užėmęs šio posto, jeigu jaunimo politinis aktyvumas būtų buvęs bent dešimtadaliu didesnis.

Be abejo, mes esame įgudę ieškoti statistikos – ir šiek tiek mazochistiškai ja mėgautis, – kur Lietuva pasirodo blogiausiai. Tačiau šitų duomenų taip lengvai nenurašyčiau. Po Lietuvos,

Lygiai taip ir Lietuvoje – visi tie aštuoniolikmečiai ir devyniolikmečiai, kuriems draudžiama pakelti šampano taurę savo pačių vestuvėse ar išleistuvėse, dėl to tegali kaltinti savo

19| JAUNIMAS

bendraamžius ir vyresnius draugus. Jei ne žemas jų aktyvumas Seimo rinkimuose (ir dar žemesnis – II jų ture), Aurelijus Veryga dabar nebūtų piliečių apsaugos nuo alkopramonės ministras. Skėstelėti rankomis – „Ai, tas jaunimas...“ – lengviausia. Tačiau ką daryti? Juk problema – ne atskirų kontroversiškų asmenybių ar netgi ne vienos partijos: politikos atsinaujinimo apskritai negalima tikėtis, jei nebus gilesnio jaunimo įsitraukimo ir didesnio dalyvavimo. Ne, ne todėl, kad jaunimas yra mistinis nekaltas avinėlis – praeities politikos nuodėmių nepalytėtoji karta, – o todėl, kad jaunų žmonių politiniai


įpročiai, jų politikai keliami reikalavimai bei standartai dar gali evoliucionuoti ir keistis. O kuo žmonės vyresni, tuo labiau jų balsavimo (ir nebalsavimo) įpročiai bei požiūris į politiką sumedėję ir nepasiduodantys modifikacijoms. 2017 metų pabaigoje kolegos pasiūlė inovaciją, kuri turėtų kilstelėti jaunimo politinį aktyvumą: sumažinti rinkimų į savivaldybių tarybas barjerą iki 18 metų (dabar norint į jas kandidatuoti reikia sulaukti 20-ies). Nematau didelės tokios naujovės žalos. Nemanau, kad aštuoniolikmečiai atliktų savo pareigas blogiau negu didelė dalis dabar į miestų bei rajonų tarybas kažkaip patenkančių žmonių. Tačiau lygiai taip pat nesu tikras, ar tokia priemonė turės apčiuopiamą teigiamą efektą jaunimo balsavimui – paliestųjų ratas pernelyg siauras. Pagalvokime iš aštuoniolikmečio perspektyvos: ar tai, kad kažkur kitoje mokykloje besimokantis mano bendraamžis iškeltas į miesto tarybą, yra pakankamas pagrindas man susidomėti politika? Daugiausia, ką toks pasyvios rinkimų teisės amžiaus sumažinimas duotų – atsirastų savotiškas fasadinis privalomumas kiekviename rinkimų į savivaldą sąraše turėti savo aštuoniolikmetį (šalia jau esančių privalomųjų sportininko, visuomenininko ir (pop)kultūros žvaigždės).

rinkimų teisę (balsuoti rinkimuose), kol gali pats pradėti kandidatuoti. Tai kaip iš esmės sužadinti politinį jaunimo aktyvumą, nesiekiant tik kosmetinių pakeitimų? Pirmiausia reikia pamėginti suprasti, kuo ta jaunoji karta pasižymi – ir kuo ji iš esmės skiriasi nuo ankstesnių. O kad taip yra, kad skirtingas kartas skiria ne tik skaičiukai asmens kodo pradžioje, liudija vis daugiau socialinių mokslų duomenų. Nors apie Lietuvą tokių tyrimų nėra daug, pasaulyje pakankamai gerai ištirtas Y kartos socialinis ir psichologinis portretas – kartos, kurią sudaro gimę praeito amžiaus IX, X dešimtmečiais ir net pirmaisiais šio amžiaus metais. Jie rodo, kad ši karta yra bene pirmoji globali kohorta – visame Vakarų pasaulyje ir už jo ribų ji pasižymi stebėtinai panašiais bruožais.

Jeigu pažiūrėsime į Konstituciją, peršasi išvada, kad konstitucinė doktrina suponuoja įgytą gyvenimo patirtį esant svarbų politinio veikimo komponentą: šalia savivaldybių tarybų egzistuoja pasyvios rinkimų teisės amžiaus cenzas ir Seimo nariams (25 metai), ir Prezidentui (40 metų). Galbūt galima ginčyti, kad būtent savivaldos klausimų pobūdis ir sprendimų priėmimo būdas nereikalauja didesnės gyvenimiškos patirties ir brandos, tačiau esu linkęs tuo abejoti. Nors praktiškai tai didelės reikšmės neturėtų – tų išrinktųjų, tikėtina, nebūtų daug, – tačiau čia visų pirma yra principo klausimas.

Tai karta, įgijusi aukštesnį išsilavinimą už visas prieš tai buvusias, gebanti vienu metu atlikti daugiau darbų ir užduočių, savarankiškesnė ir komunikabilesnė. Ji dinamiškesnė priimdama naujas technologijas – tai pirmieji „skaitmeniniai čiabuviai“ (angl. digital natives): pirmoji karta, kuri skaitmeninėje aplinkoje jaučiasi kaip žuvis vandeny. Kita vertus, tai karta, kuri tikisi, kad bus greitai įvertinta, ir įvertinimą nebūtinai sieja su objektyviais savo pasiekimais, kuri tikisi greitos karjeros ir žaibiškos komunikacijos – nekantri, nepakenčianti laukimo ir nežinios, nepasirengusi atidėti lūkesčių bei kantriai kurti ilgalaikį projektą. Itin dažnai joje pasitaikantis dėmesio deficito sindromas (Kaohsiungo Universiteto medikai įrodė jo sąsają su priklausomybe nuo interneto) trukdo mokytis nuobodžių dalykų ar įdėmiai skaityti ilgus tekstus, netgi suprasti ilgus sakinius. Y kartos aukšta savivertė reikalauja nuolat ją įtvirtinti išoriniais statuso ir įvaizdžio atributais – nuo paskutinio iPhone’o iki instagraminių nuotraukų – ir liudija labiau paplitusią vidinę savivertės krizę, negu leistų spėti į socialinius tinklus transliuojami tobulos egzistencijos vaizdiniai.

Dar svarbesnis dalykas, kad šiuo siūlymu pasyvi rinkimo teisė sulyginta su aktyvia: tą pačią akimirką, kai įgyja teisę balsuoti, piliečiai įgytų ir teisę būti išrinkti. Konstitucija šioje vietoje atsargesnė: ji suponuoja, kad reikia kelis ar keliolika metų praktikuoti aktyvią

Ji labiau idealistinė ir kelianti aukštesnius moralinius standartus viešajai erdvei, tačiau viešas jos veikimas dažniausiai nenueina toliau negu pasipiktinimo išliejimas socialiniuose tinkluose. Teisumo jausmas, skaitmeninio bendravimo įgūdžiai ir buvojimas vertybiniame

bendraminčių burbule daro juos nepakantesnius kitokiai nuomonei – Konstitucijoje įtvirtintą žodžio laisvę gerbiančius amerikiečius nustebino 2015 m. Pew tyrimo centro duomenys, parodę, kad 40 procentų amerikiečių nuo 18 iki 34 metų mano, jog valdžia turėtų cenzūruoti teiginius, kurie gali būti užgaulūs. Akademinėje terpėje šis trapumo ir nekvestionuojamo teisumo mišinys atvedė prie „saugių erdvių“ steigimo. Tai karta, kuri labiau gyvena internete, negu offline pasaulyje: jie sukuria ir įkelia dvigubai daugiau online turinio negu ankstesnė karta, o 54 procentai Y kartos atstovų, Time žurnalo duomenimis, jaukiau jaučiasi siųsdami kitiems žmonėms tekstinius pranešimus, negu su jais kalbėdamiesi. Skaitmeninį gyvenimą lydi nekritiškas optimizmas technologijų pažangos atžvilgiu: technologijų pažanga, šios kartos akimis, išspręs visas žmonijos problemas. O jeigu kokie nors reiškiniai su technologiniu progresu sunkiai dera – ką gi, tuo blogiau jiems. Kodėl reikia apie tai kalbėti? Todėl, kad – neneigiant skaitmeninio pasaulio svarbos – esminiai žmogaus tikrovę valdantys veiksmai ir sprendimai yra offline: gimimas, šeima, meilė, draugystė, mirtis. Kaip ir tai, kas sudaro tą specifinę laisvo veikimo sritį, vadinamą „politika“. Kaip ir pati laisvė, sudaranti mūsų žmogiškumo pagrindą ir skirianti mus nuo robotų. Visi tie offline’iniai dalykai turi savo specifinius įgūdžius, kurie Vakarų visuomenėse buvo šimtmečius kuriami, tobulinami ir gryninami, atmetant atgyvenas ar atmetant nepasiteisinusius klystkelius. Įgūdžius, kurių reikia tiek kad demokratija veiktų, tiek ir kad visuomenė išlaikytų atsparumą nenuspėjamų ateities iššūkių akivaizdoje. Skamba labai iškilmingai, bet iš tiesų tikrovė labai paprasta. Kaip skirtingų kartų skirtingos įgūdžių paradigmos veikia politinę praktiką, galima pamatyti pažiūrėjus į 2016 m. Seimo rinkimus. Pirmajame rinkimų ture, kuomet viešoji erdvė dūzgė rinkimais ir buvo poliarizuojama kaip niekad aštrių, „juoda-balta“ patosu persmelktų rinkiminių batalijų, jaunosios kartos aktyvumas buvo beprecedentiškai aukštas: I ture dalyvavo 37,8 procentai 18–34 metų jaunimo (jo ribos beveik tiksliai sutampa su Y karta) – dvigubai daugiau negu 2012 m. rinkimuose (18 proc.) JAUNIMAS |20

Tačiau tam, kad sudalyvautum antrajame rinkimų ture, reikėjo keleto dalykų. Neužteko pasiduoti viešosios erdvės zvimbesiui ir pasekti masiniu bendraamžių pavyzdžiu – antrajame ture jų nebebuvo. Reikėjo turėti ilgalaikę elgesio strategiją – siekti konkrečių politinių jėgų pergalės. Reikėjo išlaikyti dėmesį. Reikėjo susirasti informaciją ne visuomet user friendly (liet. vartotojui draugiškoje) aplinkoje. Reikėjo subordinuoti savo impulsyvius planus išankstiniam veiksmų scenarijui. Ir čia kiek mažiau nei šimtui tūkstančių Y kartos atstovų reikiamų įgūdžių pristigo – II ture balsavo pusantro karto mažiau jaunų žmonių – 23,7 proc. (Bendras rinkėjų aktyvumas sumažėjo tik ketvirtadaliu, nuo 50,6 proc. iki 38,1 proc., ir kritimas būtų dar mažesnis, jeigu skaičiuotume be jaunimo balsų.) Taigi būtina tuos „realaus pasaulio“ įgūdžius ugdyti – jie reikalingi tiek pilietinei pareigai vykdyti, tiek ilgesnėje gyvenimo perspektyvoje. Matthew Hennessey straipsnyje City Journal šitaip svarstė, ką ankstesnė, X karta, galėtų padaryti, kad padėtų sustiprinti dabartinę visuomenę: „Ji galėtų pradėti iš naujo pareikšdama apie ją suformavusio kūno ir kraujo pasaulio svarbą. Individų lygiu tai reiškia: padėti į šalį iPhone telefoną, išjungti kompiuterį ir pasiimti iš bibliotekos knygą ar aplankyti muziejų. Tai reiškia nueiti į kino teatrą, užuot kompulsyviai vieną po kitos žiūrėjus Netflix serialo serijas. Tai reiškia daugiau kalbėtis su draugais akis į akį, užuot daugiausia jiems siuntus SMS žinutes ar elektroninius laiškus. Visuomenės lygiu tai reiškia atsispirti tiems, kurie lengva ranka priima, kad technologija gali išspręsti visas mūsų socialines ir politines problemas. Tai reiškia su sveiku skepticizmu žiūrėti į tūkstantmečio vaikų pastangas suardyti kiekvieną industriją, kiekvieną instituciją ir kiekvieną ekonomiką per technologiją ir „dalijimosi“ etosą. Tai reiškia kovoti už savo privatumą.“ Visa tai nepaprastai svarbu, ir mutatis mutandis galioja taip pat ir mūsų visuomenei. Tačiau tai – asmeninio ir visuomeninio veikimo lygmuo. O kaip praktiškai – ir Lietuvoje, atsižvelgiant į mūsų situaciją bei poreikius – ugdyti jaunimo politinį aktyvumą? Čia noriu pasiūlyti, kaip dabar įprasta sakyti, porą #idėjųLietuvai. 21| JAUNIMAS

Sumažinkime balsavimo amžių savivaldos rinkimuose iki 16 metų. Tam reikės Konstitucijos pataisos – bet ją atlikti tikrai verta. Kodėl? Kad būtų išugdyti politinio dalyvavimo įgūdžiai, reikalinga habituacija savo gimtajame kontekste – aplinkoje ir bendruomenėje, kurioje išaugai, kuri perteikė socialines ir politines vertes, kurioje politinį apsisprendimą gali daryti remdamasis giliai įsišaknijusiu socialinio pasaulio pažinimu. Dabar gi labai daug jaunų žmonių išvažiuoja iš gimtųjų vietų studijuoti ar dirbti neturėję galimybės dalyvauti rinkimuose toje aplinkoje, kuri geriausiai pažįstama, kur sprendimo įgūdį gali lavinti atsiremdamas į pažįstamą gyvenimo tikrovę. Nenuostabu, kad didesnė dalis to įgūdžio taip ir neįgyja.

Sumažinus balsavimo amžių iki 16 metų (taip daro estai ir dar keletas šalių), kartu atsirastų ir amžiaus skirtumas iki pasyvios rinkimų teisės įgyvendinimo (18 metų riba). Ir nereikia sakyti, kad jaunimui neužtenka brandumo: kaip tik atvirkščiai, atsakomybės krūvio suteikimas ugdo gebėjimą atsakingai rinktis. Tuomet iš gimtojo regiono studijuoti ar dirbti svetur jauni žmonės išvažiuotų – bent dalis – jau turėdami politinio veikimo įgūdžius. Tam reikia ir permainų mokykloje. Mokykla turi likti depolitizuota, bet ne priešiška pačiai politikai. Mokykloje neturi likti pedagogų, kurie juodina politiką kaip tokią ir skatina cinišką požiūrį

į ją – jie pakerta valstybės pamatus. Sunegatyvindami politiką, tokie mokytojai ugdo pilietį, netapatinantį savęs su valstybe. Be abejo, laisvoje valstybėje niekas nedraudžia „varyti“ ant valdžios ir politikos – tačiau tegu jie eina ir daro tai ten, kur jų nuomonės reiškimasis nebus subsidijuojamas valstybės pinigais ir kur nebus kryptingai deformuojamos jaunimo nuostatos. Mat tokių nuotaikų skleidimas kuria „išdaužytų langų“ efektą – vaizduojant visą politiką kaip negarbingą užsiėmimą, atbaidant jaunus žmones nuo politikos, nuleidžiama kartelė į ją patekti maumams. Egzaminų Seimo nariams neįvesime (nekonstituciška), bet didesnė konkurencija iš žmonių, kurie tai laikytų prasmingu ir garbingu užsiėmimu, pakeltų Seimo ir savivaldybių tarybų kokybę. Aišku, formuojant užaugančios kartos nuostatas, už mokyklą daug svarbesnės šeimos nuotaikos, tačiau šeima yra savotiška „juodoji dėžė“, valstybė negali ir neturi ten kištis. O mokykla tikrai neturi būti antivalstybinės, antipilietinės, antipolitinės nuostatos ugdytoja. Negana to – mokykla galėtų aktyviai dalyvauti organizuodama, kartu su visuomeninėmis organizacijomis, „jaunimo rinkimus“. Jaunimo rinkimai vyksta, pavyzdžiui, Norvegijoje, kur prieš nacionalinių rinkimų pradžią balsuoja jaunimas, dar neturintis balso teisės. Jų rezultatai leidžia pamatyti, ką renkasi būsimieji rinkėjai, ir priverčia politines partijas aktyviai diskutuoti su jaunąja karta apie jai rūpimus dalykus. Tokie jaunimo rinkimai Lietuvoje galėtų vykti prieš Prezidento ir Seimo rinkimų kampanijos pradžią, padėdami ugdyti politinę savimonę, suprasti politines pasaulėžiūras, skatinti politinės analizės, dalyvavimo viešojoje diskusijoje ir atsakingo pasirinkimo įgūdžius. Vis dėlto galiausiai viskas susiveda į fundamentalų faktą – jeigu politika neįdomi, jeigu joje nėra vizijos, išradingumo, kūrybos ir inovacijos, tai jaunimo nepritrauksi ja domėtis ir dalyvauti. O kuo mažiau jaunimo ja domisi ir dalyvauja, tuo politika nykesnė, provincialesnė, neskaidresnė ir labiau stagnuojanti. Tačiau ar pavyks pralaužti šitą užburtą ratą, kai valdžią turintieji visai nesuinteresuoti, kad ta politika taptų kitokia? Nežinau. Belieka laužti.


JKL UGDO NE TIK POLITIKUS MANTAS BENKUNSKAS

Kaip tapote JKL nariu? Prie Jaunųjų konservatorių lygos prisijungiau dar 2015 m. gruodžio mėnesį. Visiškai atsitiktinai klasiokų dėka buvau pakviestas dalyvauti Pilietiškumo mokykloje Šilutėje. Kadangi pats esu iš šio krašto, tai tokie renginiai visada patraukia akį. Sėkmingai pasirodęs Šilutėje, buvau deleguotas į Pilietiškumo mokyklos finalą Vilniuje. Šis projektas jau tuomet persikėlė į aukštesnį lygį. Tris dienas teko dalyvauti simuliacinėje Seimo narių darbo veikloje – patirti tai, ką veikia Seimo nariai kiekvieną dieną. Būtent per šį kasmetinį ir jau vizitine kortele spėjusį tapti JKL renginį prisijungiau prie šios bendruomenės. Ir nė karto nepasigailėjau. Neseniai tapote JKL pirmininku, per rinkimų kampaniją akcentavote dėmesį regionams. Kokie yra Jūsų kadencijos planai? Regionų stiprinimas – tai vienas iš pagrindinių mūsų organizacijos prioritetų. Iš patirties žinau, kad regionai gali ir turi rodyti pačius geriausius rezultatus, dėl šios priežasties savo regioniniams skyriams skirsiu patį didžiausią įmanomą dėmesį. Drąsiai teigiu, kad regionams pasiekti proveržį padeda didesnis kiekvieno regioninio skyriaus įtraukimas į nacionalines veiklas bei nuolatinis kontaktas su nacionalinio lygmens organizacijos organais. Šiandien JKL turime rekordiškai daug skyrių – net 28. Tikiu, kad ateityje šis skaičius ne tik didės, bet jau sėkmingi regioniniai skyriai išlaikys kokybiško veikimo standartus, naujai įkurti skyriai augs sparčiai, o stringantys veikoje – atsigaus gavę tinkamą pagalbą. Taip pat manau, jog svarbi bus ir centro pagalba regionams, ypač organizuojant diskusijas Lietuvos politiniam peizažui aktualiomis temomis nušviesti ar rengiant paskaitas filosofinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis bei baigiant įvairių kūrybiškų akcijų organizavimu, reaguojant į Lietuvos politinius įvykius. Viena iš pagrindinių dabartinių ir ateities veiklų – prisidėjimas prie vykstančių pokyčių valstybėje, tai yra reagavimas į Maskvos propagandą, anti-valstybinius mitingus, ar tiesiog prisidėjimas prie rinkiminio proceso. Organizacijos nariai geba greitai ir operatyviai reaguoti į Lietuvos politinio gyvenimo aktualijas.

Galime prisiminti, kaip jaunieji konservatoriai sureagavo į Vytauto Šustausko mitingą nukreiptą prieš Lietuvos valstybę, NATO, JAV ir Europos Sąjunga, surengdami anti-mitingą, pasitikę mitinguotojus su partizanų dainomis, trispalvėmis ir tikėjimu Lietuva. Po šios Jaunųjų konservatorių lygos akcijos, kuri buvo plačiai nušviesta Lietuvos žiniasklaidoje, prisijungė nemažai patriotiškai nusiteikusių žmonių. Suprantu, kad artėjantys 2019-2020 metų rinkimai atneša daugybę iššūkių, ir tikiu, kad aktyviai veikdami vykstančių procesų sukūriuose galime svariai prisidėti prie TS-LKD pergalės juose. Tai yra svarbu, ne tik mūsų bendruomenei, bet tikiu, ir Lietuvai. Ar ideologinės jaunimo organizacijos yra geras tramplynas į politiką? Tikrai taip. Galima pažiūrėti į JKL istoriją ir į tai, kiek politikos lyderių yra išugdžiusi ši organizacija. JKL buvę nariais yra buvę: Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Liutauras Kazlavickas, Paulė Kuzmickienė, Adomas Bužinskas arba kad ir kaip juokingai tai skambėtų – dabartinis socdemas Gintautas Paluckas. Bet iš tiesų JKL ugdo ne tik politikus. Be jų, pas mus veikia ir auga akademiškai, kūrybiškai ar net sportiškai nusiteikę žmones. Šiuo metu mūsų organizaciją sudaro virš 2700 narių ir jų asmeniniai pomėgiai ar ateities vizijos be galo skirtingos. Bet, nepaisant to, visas šias asmenybes vienija pilietiškumas, patriotiškumas ir konservatyvi politinė mintis. Kaip žinia, šiemet JKL sukanka 25-eri, kaip švesite? Jau beveik ketvirtį amžiaus veikianti Jaunųjų konservatorių lyga savo gimtadienį pasitiks tikrai linksmai. Jau šių metų kovo 24 dieną Vilniuje minėsime savo 25-metį, kurio metu į vyksiančią šventę atvyks atstovai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš skirtingų JKL regioninių skyrių. Šio minėjimo metu susirinks, ne tik JKL bendruomenei artimi žmonės, alumnai bei TS-LKD nariai, bet ir atstovai iš kitų jaunimo organizacijų. 25-mečio paminėjimas tai simboliškas naujas žingsnis į ateities tikslus ir darbus. Interviu parengė ALGIRDAS KAZLAUSKAS

JAUNIMAS |22


2 01 8 0 2 1 6 . V I L N I U S

M I N DA U G O M I K U L Ä– N O N U OT R A U KO S

Tėvynės sąjungos žinios nr 430  
Tėvynės sąjungos žinios nr 430  
Advertisement