Page 1

J Ū R AT Ė J A D KO N Y T Ė P E T R A I T I E N Ė

Knyga tėvams Nr.1 Psichologiniai patarimai nuo lopšio iki mokyklos


UDK 159.922.7 Ja-101

© Jūratė Jadkonytė Petraitienė, 2015 © Vėja Svaja, dizainas, 2015 © „AJA viešieji ryšiai“, 2015 ISBN 978-9955-9902-8-4


Turinys LAIMINGI TĖVAI................................................................................11 Kai galime stebėtis boruže................................................................11 Ar vaikų gyvenimo scenarijų rašo tėvai?.......................................... 17 Laukiame antrojo, arba Pirmagimio nuvainikavimas.......................23 Nėra vienodų vaikų........................................................................... 31 Vieną myliu labiau..............................................................................37 Konkurencija, arba ,,Būk fantomas“................................................41 Kur mano tėvelis?............................................................................. 48 Mama – duona, močiutė – tortas................................................... 54 Kas aš – mergaitė ar berniukas?......................................................60 EQ – emocinio intelekto uodegėlės ................................................68 MANO MAŽIUKAS. PIRMIEJI DVEJI METAI................................ 75 Štai ir aš, mamyte!............................................................................ 75 Sunkiau, nei lydyti metalą. Pirmieji trys gyvenimo mėnesiai.......... 80 Nakties tango................................................................................... 87 Cha cha cha. Ketvirtas–šeštas gyvenimo mėnesiai......................... 92 Didysis planuotojas. Septintas–devintas gyvenimo mėnesiai........ 97 Laukiant pirmojo gimtadienio........................................................102 Kodėl šnairuoja Barbosas................................................................106 Kaip ir kada mokyti sėdėti ant puoduko.........................................112 Moka skaičiuoti, bet daro į kelnes.................................................. 119 Gudručio receptas........................................................................... 124 Pirmųjų metų krizė..........................................................................130 Muzikantai su puodais....................................................................134 Tapu tapu iš namų...........................................................................140 Sudie, čiulptuk brangiausias...........................................................146 Dėdė televizorius ir kūdikis..............................................................151


Ką sapnuoja vaikai?......................................................................... 157 Namų tvarkytojas ar darkytojas......................................................160 Kai vienmetis reikalauja pramogų .................................................166 Žiurkėnai statybininkai, arba Poreikis vienatvei.............................170 TRETIEJI METAI – GRAŽIAUSIAS ŽMOGAUS AMŽIUS............. 175 Kaip ruošiamės į darželį.................................................................. 175 Kodėlčius.........................................................................................180 Žaidžiame karą................................................................................185 Saldus saldus miegelis.....................................................................190 Niurgzlys..........................................................................................194 Mama, nupirk..................................................................................199 Kai akyse žiba kabliukai.................................................................. 205 Trečiųjų metų krizė..........................................................................210 Siaubas! Baloj varlė!......................................................................... 214 Mušeikos..........................................................................................222 Smėlio dėžės gobšuolis...................................................................227 Vaiką apsėdo manija........................................................................232 Jei vaikas mikčioja.......................................................................... 238 Nesitvarkysiu.................................................................................. 243 Kovok už save................................................................................. 249 Mokymosi stilius: klausau, žiūriu, jaučiu.........................................253 IKIMOKYKLINUKAS – JIS TOKS NUOSTABUS!..........................261 Kodėl mano vaikai pešasi?..............................................................261 Duoti ar neduoti Petriukui kišenpinigių......................................... 268 Numirsiu iš pavydo!........................................................................ 274 Fernandos, džeriai ir kruvinosios bangos...................................... 282 Lepūnėlis......................................................................................... 286 Kodėl mūsų vaikai keikiasi............................................................. 293 Vaikų šantažas................................................................................ 298 Apie seksą ir meilužes.................................................................... 302 Pavydžiu tėčio ir mamos................................................................ 307


Skundikas..........................................................................................311 Kas gimė pirmas – mama ar senelis? .............................................316 Kai namus okupuoja svečiai............................................................322 Nesipykime......................................................................................327 Padėka............................................................................................ 334


8


Pypliotyros herojai – Juliukas, Miglutė, Domas, Agnytė – mūsų vaikai. Istorijos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kas tas EQ? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis? Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos konsultantai, psichologai ir psichoterapeutai: Goda Bačienė, Edita Baleckaitė, Jūratė Bortkevičienė, Giedrė Bulotienė, Edita Čekuolienė, Aušra Kurienė, Olegas Lapinas, Skirmantė Povilėnaitė, Jolanta Šabliauskienė, Jolanta Trinkūnienė, Vaidas Arvasevičius.

Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs savo sūnų: „Kai matysi, kad esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.“ Ir iš tiesų – vos sūnui pasakius: „Tėti, juk tai aš, tavo mylimiausias sūnelis Rokas“, – pyktis akimirksniu išgaruodavo.

9


10


LAIMINGI TĖVAI

Kai galime stebėtis boruže

Ar dažnai skaičiuojate jonvabalius ir stebitės taškuota boruže? Ar sukatės vaikiška karusele, leidžiatės nuo kalniuko rogutėmis, o blynus su uogiene valgote rankomis? Jei turite vaikų, jums tai visai įprasta. Kas sugalvojo, kad vaikus auginti – labai sunkus darbas? Apie malonumus ir džiaugsmus, kurių teikia mūsų mažieji, kalbamės su psichiatre Goda Bačiene.

Ko siekiame auklėdami Būti tėvais yra be galo sudėtinga – tokią nuomonę perša tėvams skirti vadovėliai. Juose rašoma, kad privalu užtikrinti reguliarų vaiko maitinimą, priežiūrą, auklėti, mokyti ir t. t., ir dažnai pamirštama, kad būti tėvais nepaprastai įdomu ir malonu. O mes, įsijautę į „teisingų“ tėvų vaidmenį, neretai savo paaugusioms atžaloms priekaištaujame: „Kaip man buvo sunku tave auginti“, „Koks tu nedėkingas...“ Juliukas iš mokyklos valgyklos pavogė šaukštą, iš draugo – tušinuką, o iš mamos piniginės – eurą. „Viską jam pirkau, viską dariau dėl jo... Kaip jis galėjo su manim šitaip pasielgti?“ – rauda pirmoko

11


mama. Tikra tragedija virsta ir Jonuko atsisakymas lankyti baleto būrelį – juk mama svajojo matyti jį šokantį didžiojoje scenoje. „Tėvams atrodo, kad vaikas privalo pateisinti jų lūkesčius vien todėl, kad šie jį pagimdė, rūpinasi jo saugumu, sveikata, ugdymu, švara, – sako G. Bačienė. – Pamiršta, kad yra kitų labai svarbių užduočių.“ Viena iš jų – suformuoti tikrovės pojūtį. Nekurkime pasakos, kad pasaulis rožinis, sklidinas džiaugsmo ir teisingumo. Vaikui reikėtų ugdyti tokią pat tikrovės sampratą, kokią turime patys. Ją pradedame formuoti nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Vieną lėliuką mama vysto į palutę, kitą iš karto rengia kostiumėliu. Vieni mažyliai auga triukšme, kai aplink sukasi dar trys rėksniai, kiti – ramioje aplinkoje, kur sugaunama kiekviena įskridusi musė. Kurie tėvai vaiką augina tinkamai? Į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Mažajam jo tėvų modelis atrodo vienintelis teisingas. Bet būti idealiai teisingiems nėra gerai – taip vaiką į gyvenimą paleistume nepasiruošusį, turintį daugybę iliuzijų. Reikėtų susikurti ugdymo idėją – tai padėtų mums priimti sprendimus įvairiomis

12


aplinkybėmis. Ji galėtų būti tokia: iš bejėgės būtybės išugdysime laisvą, savarankišką, atsakingą, sugebantį prisitaikyti ir pasirūpinti savimi žmogų. Tik ne tokia: jis bus gydytojas, dirbs Briuselyje, bus krepšininkas... Kita užduotis – užauginti laisvą žmogų. Mes mėgstame riboti ne tik savo poreikius, bet ir mažųjų. Jei žvilgtelėtume į Lietuvos oro uosto salę, pamatytume, kad mūsų mažieji lietuvaičiai stovi ramūs (jei bando triukšmauti, mama timpteli už apykaklės), o štai atvykėliai laksto, lenda po suolu, gulinėja ant grindų ir kelia daug triukšmo, bet niekas jų nedraudžia. Lietuvoje labai dažnai savo vaikus mokome būti drovius. Nuolat juos gėdijame, tramdome, jiems nurodinėjame: to negalima, šito – irgi, nors vaikų elgesys niekam netrukdo ir nedaro žalos. Tik mums atrodo, kad mažasis nutrūktgalvis turi stovėti ramiai ir net nemirkčioti. Pasak psichiatrės, vaikai nesupranta, kodėl juos tramdome. Gulinėti, šokinėti, lakstyti jiems natūralu. Tai mes įsivaizduojame, kaip elgtis padoru: „Sėdėk tiesiai“, „Nemataruok kojom“, „Paimk

13


pieštuką į dešinę ranką“, „Nekrapštyk nosies.“ Kiekvienas vaiko judesys mums atrodo įtartinas. Tarytum mėgautumės mintimi, kad mūsų atžala netobula: „Na, kaip čia dabar nupiešei“, „Ir vėl išsiterliojai.“ Taip uždraudžiame vaikui bandyti ir atrasti. Pavyzdžiui, trejų metų vaikas piešia žmogų be kaklo (visi trimečiai taip daro). Ką sako mama: „O kur žmogaus kaklas?..“ Iš vaiko reikalaujame tuoj pat viską daryti tinkamai. Ką pasiekiame? Vaikas praranda iniciatyvą, vėliau tai virsta dideliais kompleksais. Taigi rezultatai vėl neatitiks mūsų susikurto idealo: jis bijos naujų iššūkių, artimesnių santykių su bendraamžiais, pasirinks paprastesnę, nei galėtų, profesiją ir t. t.

14


Ideali tėvystė – tinkamu metu O dabar apie tėvystės naudą ir malonumą. Geriausia, kai tėvais tampame tinkamu laiku. Ateina metas, kai žmogus ima jausti poreikį rūpintis kitu. Po dvidešimties subręstame imtis svarbių darbų. Vieni stengiasi kopti karjeros laiptais, kiti kuria šeimą – taip patenkiname savo poreikį mylėti, suprasti kitą. Didžiausią džiaugsmą juntame tada, kai laiku tampame tėvais. Sunku įsivaizduoti, kad šešiolikos metų mergina būtų laiminga, pagimdžiusi vaiką. Jos asmenybė dar nesusiformavusi, daugiausia dėmesio ji turėtų skirti sau. Dažniausiai vaikas jai tampa našta, tokia mama negali pajusti motinystės teikiamo džiaugsmo. Panašiai gali jaustis ir vyresnio amžiaus mamos – pirmieji vaikai užauginti, jau norisi pailsėti, ir staiga vėl naujas nemigo naktų, skalbinių, košelių maratonas... Vyresnė mama dažniau prašys savo pipiro netriukšmauti, reikalaus paklusnumo. Tikėtina, kad abiem atvejais bus sunkiau darniai bendrauti su vaiku.

Tėvų universitetai Nepamirškime, kad trokšdami vaikų ir juos gimdydami pirmiausia tenkiname savo poreikį mylėti ir rūpintis. Tapdami tėvais, mes prisidedame prie savo giminės, tautos ir visos žmonijos išlikimo. Auklėdami vaikus, atliekame svarbią naujos visuomenės kūrimo užduotį. Taip mūsų gyvenimas tampa spalvingesnis, mes tarytum virstame kūrėjais. Bendraudami su mažaisiais, esame įpareigoti kurti – net spręsdami jų kasdienes problemas. Maža to, jaučiamės labai svarbūs. Juk savo vaiko akyse esame visagaliai (tik mes sugebame nukelti skraidančią lėkštę nuo stogo, mokame nuimti dviračio ratus, pripildyti baseiną, išbaidyti iš palovio visus baubus ir siaubūnus). O iš vaiko gauname daugiau meilės, nei gali tilpti mūsų širdyje. Kiek daug sužinome apie tai, kaip vystosi žmogus! Mes galime stebėti, kaip žengiamas pirmas žingsnis, tariamas pirmas žodis, einama į pirmą pasimatymą. Skaitome ir domimės viskuo. Galima sakyti, mes baigiame tėvų universitetus. Tai neįkainojama patirtis.

15


Metas, kai tampame vaikais Vaiko auginimas atgaivina ir mūsų vaikystės prisiminimus. Iš naujo galime išgyventi vaikystėje patirtus įspūdžius. Netgi baimes. Jei kada nors vaikystėje turėjome neišsprendžiamų problemų, dabar galime pažvelgti į jas naujai. Juk žinome, kaip mūsiškis jaučiasi išvarytas iš smėlio dėžės ar pridaręs darželyje į kelnes... Augindami savuosius, patys vėl tampame vaikais. Nereikia darbe kolegoms teisintis, kodėl šeštadienio rytais žiūrime Mikės Pūkuotuko nuotykius, einame į Volto Disnėjaus filmus ar vaikų klube šokinėjame ant batuto... Ir namie kartu su pipiru ropojame po stalu, krykštaujame, taškomės vandeniu. Mielai skaitome atžaloms pasakų knygas – patiems įdomu jas prisiminti. Pasak gydytojos, kiekvienas širdyje esame vaikas, tik tai slepiame. O dabar nebereikia to slėpti. Nuo šiol galime nesigėdydami piešti pirštais, žaisti slėpynių, gaudyti jonvabalius ir tikėti, kad yra Kalėdų Senelis. Kodėl smagu būti tėvais • Kas rytą sulaukiame daug mažų bučinių ir glamonių. • Galime kartu su vaiku nuolat stebėtis kalnais, skruzdėlynais, debesimis ir šiltais pyragėliais. • Į mūsų ranką dažnai įsikimba mažutė ranka, nors ir ištepta uogiene. • Visada turime draugiją, jei norime pūsti burbulus, leisti aitvarą, statyti smėlio pilį ar pasitaškyti balose. • Ant šaldytuvo durų galime prisilipdyti širdelių ir gėlyčių. • Vaiko akyse esame neginčijamas autoritetas, herojus, pralenkiantis visus betmenus...

16


Nėra vienodų vaikų Kodėl jie tokie skirtingi? Pirmagimis Marius – garbanotas blondinas, o Justas – tiesiaplaukis brunetas. Marius tikras nevala ir užuomarša, tačiau švelnus kaip mergaitė. Justas – smulkmeniškas švaruolis, bet užsispyręs lyg avinas. Prisimenu, kaip keturiom ropodavau po visą butą, ieškodama pirmagimio pamesto čiulptuko ar užkritusio buteliuko. Vėliau, išlipęs iš kelnyčių, jas palikdavo ten, kur tą akimirką stovėjo, o palaidinę, keletą kartų apsukęs aplink galvą, šveisdavo į toliausią kampą. Sakysite – neauklėjau, nemokiau? Nieko panašaus – apie tvarką ir švarą galėčiau parašyti knygą... Gimus antram berniukui, susitaikiau su mintimi, kad namie bus amžina netvarka. Tačiau vos pradėjęs ropoti Justas savo buteliuką visada tvarkingai pasidėdavo į lentyną arba spintelę. Kai imdavau ko nors ieškoti, vaikas kaip spirgas lėkdavo ir atidarydavo mano apatinių stalčių ar skalbinių krepšį ir ištraukdavo ieškomą daiktą. Kartą radau prakąstą bandelę, tvarkingai, kaip knygą lentynoje, atremtą į Lietuvos enciklopediją... Prisipažįstu, mažojo nemokiau nei tvarkytis, nei pasidėti daiktų į vietą... Vis kamuoja klausimas: kodėl tie du žmogeliukai – mano (ir, žinoma, vyro) kūnas ir kraujas – tokie skirtingi? Juk auginame ir auklėjame vienodai.

Genų kompozicijos Kiekvienas vaikas, kaip ir kiekvienas suaugusysis, yra nepakartojamas, – sako psichologai ir kartu klausia tėvų: ar norėtumėte turėti dvi vienodas kopijas? Taigi su šia tikrove teks susitaikyti, juo labiau kad mažieji nekalti, jog yra skirtingi. Kiekvienas daugiau ar mažiau

31


paveldi vieno iš tėvų, senelių ar prosenelių charakterio bruožų. Iš kiekvieno paveldėjus po dalelę, išeina tikras kokteilis. Pavyzdžiui, ketverių Gabrielė išradinga kaip jos mama dailininkė, tačiau lėta kaip senelis kalvis ir užsispyrusi kaip tėtis programuotojas. Jos sesuo Diana kiaurą dieną gali šokinėti per gumytę. Kartą ši nutrūko. Užuot pati surišusi, apsiverkusi grįžo namo... Ką sakė mama? Ji nuramino mergaitę ir pasiguodė tėčiui: „Gabrielė niekada dėl tokių niekų nebrauktų ašarų...“ Tai pirmoji tėvų klaida – niekada negalima vaikų lyginti.

Individualistai nuo vystyklų Kad vaikai skirtingi, paaiškėja jau nuo pirmų gyvenimo dienų. Tos pačios šeimos naujagimis išalkęs verkia kitaip nei brolis, kitaip „kniaukia“ pajutęs, kad vystyklai šlapi. Charakterių skirtumus galima suprasti ir iš visiškų smulkmenų. Pavyzdžiui, tris vaikus auginanti kaimynė pasakojo, kad du pirmi mažyliai nurimdavo pasupti ant

32


rankų, o trečiasis – lyg rankšluostėlis užmestas ant mamos peties, veidu įsikniaubęs į plaukus. Todėl psichologai sako: labai svarbu, kad pirmus kūdikio gyvenimo mėnesius mama būtų atleista nuo daugelio darbų (nevirtų, neskalbtų, nelygintų, netvarkytų ir t. t.) ir visą savo laiką galėtų skirti jauniausiam vaikučiui pažinti. Ir prie jo prisitaikyti. Ta pati kaimynė pasakojo, kad jos jaunėlė, ketverių Diana, mėgdžioja šešiametę Moniką. Abiem mergaitėms būdinga užgaidos ir išdaigos, tačiau Diana nuoskaudas ilgai išgyvena, o Moniką bark nebaręs – kaip vanduo nuo žąsies, tik susiraukia ir greit pamiršta. Monika kiauras dienas gali tupinėti prie savo popierinių lėlių, piešti, rikiuoti, rengti. Mažoji mielai pasirausia sesers kolekcijoje, dar spėja keturis kartus nubėgti į virtuvę, įlįsti į saldumynų spintelę, pagainioti katiną bei tris kartus paskambinti močiutei į darbą. Tėvams teks nertis iš kailio, jei iš abiejų mergaičių norės tokių pat rezultatų. Pavyzdžiui, kai mergaitės spyriojasi kartu eiti pasivaikščioti, Dianai užtenka pa-

33


sakyti: „Nenori eiti, lik namie“, – jai suteikiama galimybė nuspręsti pačiai. Ji kaipmat atgyja ir tipena kartu. Monika, išgirdusi: „Nenori, neik“, – lieka namie. Šią mergaitę tenka įtikinėti eiti drauge. Tada mama įkalbinėja, prisimena pasakų keliautojus, žada malonių įspūdžių. Tai padeda.

Čia mano vaikas! Kaip jau išsiaiškinome, kiekvienam mažiukui Dievulio duotas kitoks būdas. Vienos charakterio ypatybės patinka tėveliui, kitos mamytei. Gana dažnai tėvai tuo manipuliuoja. Pavyzdžiui, Dovydas su Jurgita savo vaikus įtraukė į priešingybių karą. Tėvai mažuosius pasidalijo: „Čia mano lepūnėlis“ (tėčio), „Čia mano brangutis“ (mamos). Kai mama išbėga į parduotuvę, lepūnėlis gali linksmai papurtyti jos kosmetikos krepšelį. Tuo metu brangutis stovi nosytę priglaudęs prie lango, laukdamas grįžtančios užtarėjos. Ši parbėgusi, valydama lūpų dažais išterliotą veidrodį, įteisina „lygybę“ – brangučiui leidžia pasidžiaugti tėčio muzikos aparatūra ir kompaktinių plokštelių kolekcija. Pasak psichologų, tėvai tokiomis dalybomis stengiasi pakelti savo

34


autoritetą: „Mano numylėtinis protingesnis, geresnis...“ Išeina, kad nesivargindami pažinti kitokio charakterio vaiko (galbūt mums sunkiau suprantamo), tėvai puola prie to, kuris lengviau prieinamas ir suprantamas. Žinoma, tai neteisinga, nes nukenčia ne tik šeimos vienybė, bet ir tokio žaidimo taisyklių nesuvokiantys mažiukai.

Suderinkime auklėjimo planą Dažniausiai tėvai guodžiasi, kad šeimoje du mažiukai neranda bendros kalbos. Jie nuolat pešasi ir ginčijasi, sunkiai suranda bendros veiklos. Psichologai teigia: vaikai gimsta su savo charakteriu, kad mes, suaugusieji, galėtume patobulinti savąjį. Todėl pirmas patarimas tėvams – kantrybės. Sunku auklėti vaikus (ypač dvi priešingybes), jei patys tėvai nesutaria. Sveikos šeimos požymis – tėvų vienybė. Pasitaiko žurnalų pasiskaičiusių mamų, kurios jaučiasi vaikų elgesio specialistėmis ir nepraleidžia progos įkišti liežuvį komentuodamos kiekvieną tėvo ištartą griežtą žodį. Iš tiesų tėčiui ir mamai reikia iš anksto susitarti dėl auklėjimo. Ir laikytis susitarimo. Žinoma, kartais būna nenumatytų aplinkybių. Tada verta rengti skubų suaugusiųjų pasitarimą ir spręsti: pasigailėti ar bausti. Kaip ir suaugusiesiems, mažiesiems galioja vienodos namų taisyklės. Vyresnėliui draudžiama žnaibyti mažėlį, bet kodėl šiam leidžiama erzinti vyresnėlį? Mažėliui draudžiama knaisiotis brolio kuprinėje ir stalčiuose, bet ir vyresnėliui negalima griauti mažėlio tvirtovių ar ardyti transformerių.

Vertinkime gamtos dovanas Jei tėtį erzina virtuvėje tupintis Mykoliukas (užuot žaidęs futbolą – kaip jaunėlis, ar bent kompiuteriu – kaip kaimynų Tadas), tai tėčio bėda. Tikrai neverta suirzti (tik saugoti), jei mažasis nevidonas lenda į puodą pažiūrėti, kaip kieti makaronai tampa minkštomis medūzomis. Skatinkime vaiko susidomėjimą. Ką gali žinoti, gal sūnus – būsimas kulinaras? Sakote, šeimoje nėra nė vieno konditerio ar kulinaro? Tačiau kažkada juk gimė pirmasis kosmonautas...

35


Skirtumai – ne ydos • Svarbu, kad ne tik suaugusieji, bet ir vaikai suprastų: nors jie turi tą patį tėtį ir mamą, jie, kaip asmenybės, yra kitokie. • Išmokykime gerbti kito individualumą: „Na ir kas, kad brolis moka plaukti ir važinėti dviračiu, užtat tu jau moki skaityti.“ Jis kitoks, bet ne mažiau svarbus. • Nesistenkime vaikų skatinti lygindami: „Brolis, būdamas tavo amžiaus, jau mokėjo gražiai valgyti.“ Vaiką galima pagirti tik už jo paties laimėjimus: „Šaunuolis, šiandien greičiau nei vakar surinkai dėlionę“ arba „Dabar gražiau parašei sakinį.“ • Kūrybingai panaudokime tai, ką davė gamta. Kai kurias mažųjų įgimtas savybes vertėtų lavinti. Juk profesionaliais ir žymiais biologais, fizikais, net kulinarais netampama per vieną dieną.

36


Konkurencija, arba ,,Būk fantomas“ Konkurencija – tai mūsų, suaugusiųjų, sugalvotas žodis. Kartais tik atrodo, kad vaikai tarpusavyje konkuruoja. Iš tiesų kelerių metukų mažylis, kuris atima žaislą iš tokio paties, visai nenutuokia apie konkurenciją. Jo savimonė sukoncentruota tik į patį. Ir jis tai daro egoistiškai bei gaivališkai natūraliai. Taip jau sukurta, kad mažylis mato, jaučia ir supranta tik save, savo norus, be jokių savikontrolės mechanizmų. Tai švarusis egoizmas. Suprasti kitą jam teks išmokti. O konkuruoti išmokys gyvenimas. Tik ar to labai reikia? Ar tikrai turime visur kovoti, konkuruoti? Ar trūksta vietos? Pasakoja vedų praktikos konsultantas Vaidas Arvasevičius.

Gaivališkas natūralumas Vaikai nėra aktoriai. Jie reiškia emocijas nuoširdžiai – tiesiog verkia, tiesiog juokiasi, džiaugiasi. Kai jų emocijas imame vertinti, jie ima suvokti, kokios vertės yra jų norai ir jausmai. Jei tai, ko jie nori, yra ne laiku ir ne vietoje, priverčiame pasijusti kaltais. Mes per daug viską vertiname. Ir tie vertinimai dažniausiai susiję su mūsų, suaugusiųjų, komfortu. Mums svarbu, kad vaikas nekeltų rūpesčių,

41


todėl neįsigilinę sakome: galima, negalima, gerai, blogai. Po truputėlį vaikų psichikoje suformuojame tam tikrą vertybių schemą – kuo reikia būti, ką reikia daryti ir ko reikia norėti. Mažyliai ima suprasti, kad būdami gaivališkai natūralūs, tokie, kokius sukūrė gamta, be stabdžių, smalsūs, ieškantys, ne visada patogūs, jie gali negauti pripažinimo iš tėvų. Vaikai išmoksta elgtis kitaip, taip, kaip reikia suaugusiesiems. Jie pradeda matyti, kas tėvams tinka ir patinka. Kaip jie vertina vieną ar kitą poelgį, ir blogiausia, lygina vaiką su kitais vaikais. Štai čia ir atsiranda kova. Jonas turi būti geresnis už Matą, t. y. būti linksmas ir nestūgauti, kai eina į lauką. Priverčiame vaikus ,,būti, kaip visi“ ir trokštame, kad mūsiškis būtų dar truputį geresnis už kitą. Mes mokome vaiką ne pažinti save, o matyti santykyje su kitu. Tai nėra blogis, jei mokome jį bendrauti su kitais. Tačiau per anksti ir netinkamu būdu verčiame mažylį kovoti už savo poziciją. Tik ar to reikia? ,,Kai pasakau, kad konkurencija neegzistuoja, visi nuščiūva, – prisipažįsta lektorius. – Konkurencija egzistuoja tik ten, kur žmonės pamiršę savo unikalumą, savastį, autentiškumą, kur bando kopijuoti kitus. Kai mes matome kažką, kas yra sėkmingesnis už mus ir būdamas toks gauna tai, ko norime mes, imame šį žmogų kopijuoti. Netinkama tai, kad pamirštame, jog galime būti sėkmingi savaip. Kuo daugiau kopijuojame kitus, tuo labiau pakliūname į konkurencinę mėsmalę. Mes neturime nei laiko, nei noro kapstytis savyje. Turime viziją, tiesa, ne savo, o kažkieno primestą, ir bandome jos siekti. Vargu ar sėkmingai. Juk į tą viziją einame ne po vieną, po penkis, dešimt, o gal ir šimtais... Sveikiausias būdas – išdrįsti pripažinti ir pamilti save tokį, koks esu. Sustoti. Žmogus turi būti ramus, žinodamas, kad yra unikalus. Vaikystės istorija lemia, ar mes tą gebėjimą turėsime, ar ne.“ Ko trokštame iš vaiko? Dažniausiai to, ko patys nepasiekėme. Ir būtinai nupiešiame, mūsų požiūriu, laimingą vaiko gyvenimo scenarijų, kurio jis turi laikytis ir siekti mūsų užbrėžtų tikslų. Tiesa, lygindami savo mažylį iš pradžių tai darome žvalgydamiesi į kaimynų,

42


giminaičių mažylius. Po to mūsų lūkesčiai auga – imame lyginti su kažkuo tokiu, ko nėra. Kažkokiu mistiniu ir nematytu GERU VAIKU, kultūringu ir netgi jau dideliu. Tikru berniuku, tikra mergaite. Bėda ta, kad niekas tokių nėra akyse matęs. O vaikui liepiame tokiu būti, maža to, verčiame stengtis būti. Atžala myli tėvus ir stengsis pasiekti etalonui numatytas gaires. Juokinga, bet tai konkurencija su fantomu. Tam prilygti neįmanoma. Nes fantomas yra nematomas. Maža to, jis nuolat pasipildo naujomis savybėmis, naujais reikalavimais. Begalinis tobulėjimo procesas, kuriame vaikai savaime, natūraliai galėtų atrasti save, stabdomas. Taip mes skatiname ieškoti ne savęs, o lygiuotis su tuo fantomu. Todėl atėję į suaugusiųjų pasaulį, žmonės jaučiasi pametę save. Nesupranta, kokie jie turėtų ir galėtų būti.

Nebijokime paklusti vaikui ,,Kodėl mes kartais bijome paklusti vaikui? Išpildyti jo norą? – retoriškai klausia Vaidas Arvasevičius. – Juk tik maža dalis vaiko norų yra susijusi su išlaidomis, kurios galėtų riboti. Žmonių bendravimas – tai gebėjimas dalytis. Kalbu apie emocinį palaikymą, žaidimą. Sakykime, trimetis renkasi, kokiais drabužiais apsirengti. Argi taip sudėtinga atrasti savyje jėgų ir leisti mažajam apsimauti kitas kelnes, nei buvo numatę tėvai? Kitus batus, kepurę? Žinoma, nekalbame apie kraštutinumus, tačiau daug kartų praleidžiame progą leisti vaikams rinktis. Pasijusti vertingais, savitais, reikšmingais. Juk tai, ką jie sugalvoja, irgi yra gerai. Nereikia pabrėžti, kad mažas mažai supranta ir žino. Be abejo, taip ir yra. Tačiau vaikas mokosi. O slopinimu užblokuojame galimybę tobulėti. Patys apribojame atžalos smalsumą, nuomonę. Juk dažnai sakome: ,,Bus, kaip aš pasakysiu“ arba ,,Nuspręsiu, kaip man reikia.“ Nebijokime paklusti: ,,Taip, sūnau“, ,,Dukra, tu gali rinktis“. ,,Nori dabar į lauką?“ – atraskime laiko išeiti su vaiku į lauką. Atžala turi žinoti, kad tėvai – tai ta stiprioji atrama, kuria visada galima pasitikėti. Nepriklausomai nuo veiksmų: ,,Ar tu man paklusi, ar ryšėsi raudoną, o ne mėlyną šaliką, mes tave vis vien mylime. Tau nereikia dėl to kovoti.“ Kovoti už mūsų, tėvų, meilę ir

43


44


pripažinimą 2–3 metų vaikams nereikėtų. Iki mokyklos jie neturėtų gauti idėjos, kad kažką turi išsikovoti. ,,Gyvenimas – ne gėlėmis klotas, todėl be kovos nieko negausi,“ – girdime vyresniųjų pamokymus, – kuo anksčiau vaikas pajus, kad turi pats užsidirbti, tuo anksčiau taps savarankiškesnis; jau trimetis turi žinoti, kad nieko šiaip sau negaus.“ Pasak Vaido Arvasevičiaus, tai yra netiesa: ,,Tokio amžiaus vaikai viską gyvenime turi gauti šiaip sau. Jie turi tikėti stebuklu, kad viskas įmanoma. Nori ir gauni. Tai norma. Kai vaiko psichika sustiprės, o tai įvyks truputį vėliau, ir jis supras, kad ne viską, ko nori, gali gauti. Teks susitaikyti. Tik vaikas turi būti brandus, kad priimtų šią informaciją ne kaip skriaudą, grėsmę, nusivylimą, o kaip realybę, kurią gali suvokti ir su ja gyventi. Tai įvyksta ne dvejų trejų metų mažylio galvelėje.“ Neruoškime trimečio gyvenimui. Juk jam dar pasaka galvoje. Jam viskas yra stebuklas. Sakykime, važiuojame iš svečių. Vaikas automobilyje užmiega. O atsibunda savo lovoje. Argi ne stebuklas? Jis gyvena pasaulyje, kur už jį viskuo pasirūpinta. Iškrito sniegas – argi ne stebuklas? Tai antrą kartą jo gyvenime! Paėmė sniego į ranką, ištirpo – stebuklas. Nereikia iš vaikų atimti vaikystės, nerūpestingos, lengvos, stebuklingos.

45


Gretos. S. nuotrauka

JŪRATĖ JADKONYTĖ PETRAITIENĖ – žurnalistė, informacinių leidinių redaktorė, visuomeninių projektų tėvams kūrėja ir vykdytoja. Trijų vaikų mama. Knygoje, rašytoje ketverius metus, tarsi moksliniame darbe autorė sukaupė Lietuvos psichologų, psichoterapeutų ilgametę patirtį, kuri atskleista išsamiai, jautriai, kartais su švelniu humoru. Gaila, kad šios knygos negalėjo skaityti mūsų tėvai.

,,Išmintingai parašyta knyga. Be didaktikos. Perskaičiau vienu prisėdimu. Aprašytos situacijos pažįstamos, lyg iš mūsų namų, – ir graudino, ir prajuokino. Verstinių knygų jūroje apie vaikų auginimą, lietuviška „Pypliotyra“ labai išsiskiria. Ji – ne apie buitį, bet apie gražią, jautrią ir linksmą būtį su vaikais.“ TV laidų vedėja Aistė Stonytė-Budzinauskienė, dviejų vaikų mama ,,Gyvenime nemoku plaukti pasroviui. Tik iškilus sunkumams ar problemoms ieškau būdų juos spręsti. Kai susilaukiau vaikelio, mane, kaip ir visas mamas, užgriuvo kasdienės problemos bei rebusai. Į rankas pateko „Pypliotyra“. Knyga – su atsakymais į daugybę klausimų. Paprastais žodžiais paprastoms mamoms apie labai nepaprastus dalykus.“ Stilistė Agnė Jagelavičiūtė, vieno vaiko mama ,,Iš mamos išmokau, kaip apkabinti vaikus, kaip priglausti žmoną, kaip jiems gerą žodį pasakyti, kaip mokėti juos mylėti. Turėdamas keturis savus suprantu, kiek daug reikia kantrybės, pasiaukojimo, išminties. Šioje knygoje apie tai kalbama profesionaliai, lengvai, su humoru ir meile. Knyga visiems gyvenimo atvejams.“ Operos solistas Kostas Smoriginas, keturių vaikų tėtis

9 789955 99028 4

www.pypliotyra.lt Viršelyje panaudota Shutterstock nuotr. © BlueOrange Studio, ID: 61910737

PYPLIOTYRA  

Psichologiniai patarimai tėvams, seneliams, visiems auginatiems mažylius