Issuu on Google+

Radek Sikorski Šventųjų pelenai

aidai


Šventųjų pelenai


Radek Sikorski Šventųjų pelenai Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

aidai · 2009


UDK 355.48(581) Si49 Versta iš: Radek Sikorski, Prochy świętych. Afganistan czas wojny, Warszawa: A. M. F. Plus Group, 2007 Knyga išleista kartu su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Leidykla nuoširdžiai dėkoja kunigui Vygintui Čiurinskui Viršelyje: princų Abdula ir Gasemo mauzoliejai, XV a. (Heratas, Afganistanas) Roberto Byrono fotografija, 1933–1934 m. The cover photograph reproduced with kind permission of the Courtauld Institute of Art Redaktorė Dangė Čebatariūnaitė Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas

© Radek Sikorski, 2007 © A. M. F. Plus Group, 2007 © Vytautas Dekšnys, vertimas, 2009 © The Courtauld Institute of Art, viršelio fotografija, 2009 © Leidykla „Aidai“, 2009 ISBN 978-9955-656-70-8 Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Tel. +370 5 212 2363 · El. paštas aidai@aidai.lt · www.aidai.lt


Valhaloje besiilsinčiam Andy Skrzypkowiakui atminti


Laisvės saulė pakilo virš Afganistano, ir niekam nepavyks jos užtemdyti. Leonidas Brežnevas, 1980

Lemta jums kovoti, nors nekenčiate kovos. Gal bjauritės tuo, kas jums yra gera. Gal mylite tai, kas jums yra bloga. Dievas viską žino, o jūs nežinote! Koranas (2:216)

Išties Dievas myli tuos, kurie kovoja jo kelyje, susitelkę išvien lyg tvirtai sumūrytos sienos. Koranas (61:4)

Afganistaniečiams reikia tik dviejų ­dalykų: Korano ir stingerių. Achmedas Šachas Masudas, 1987


Turinys Chronologija  / 11 Įžanga. Lenkų kariuomenė Afganistane  / 15 1. Apšilimas  / 19 2. „Mirtis Kandahare“  / 39 3. Rusų mudžahedai  / 63 4. Misterio Rahimo malda  / 89 5. Ismaelis Chanas  / 113 6. „Nudėjau tą ruskį“  / 131 7. Mirtis Koške Servane  / 149 8. Naktinis žygis  / 169 9. Azijos Florencija  / 187 10. 1979 metų sukilimas  / 207 11. Allahu Akbar!  / 231 12. Kerštas už Bucharą  / 251 13. Andy Lenko nužudymas  / 271 14. Ridenuosi!  / 291 Epilogas  / 313


Chronologija 330 m. pr. Kr. Aleksandras Didysis paima Heratą ir, perstatęs jį, ­pavadina Arijos Aleksandrija. 1221 m. Čingischanas sugriauna Heratą. 1381 m. Timūras Langas (Tamerlanas) paima miestą. 1405 m. Jaunėlis Tamerlano sūnus Šachas Ruchas paveldi sostą iš tėvo ir perkelia sostinę į Heratą – Timūridų dinastijos pradžia. 1438 m. Gimsta Huseinas Baikara – karys, sultonas, hedonistas. 1469 m. Huseinas Baikara tampa vieninteliu Herato valdovu – Timū­ridų klestėjimo laikai. 1492 m. Miršta sufijų poetas ir mistikas Narudinas Džamis (g. 1414). 1501 m. Miršta politikas, menų globėjas ir rašytojas Miras Ališe­ ras Navoji. 1506 m. Miršta sultonas Huseinas Baikara; jaunasis Babūras aplanko Heratą. 1507 m. Heratą užima storžievis uzbekas Mohamedas Šeibanis – miesto klestėjimo saulėlydis. 1510–1747 m. Heratą valdo persų Sefevidų dinastija, persų ir af­ ganistaniečių konfliktai dėl miesto. 1749 m. Achmedas Šachas Duranis atkovoja Heratą iš persų. 1837 m. lapkritis – 1838 m. rugsėjis. Persai apgula Heratą; anglų leitenantas Pottingeris už pagalbą miesto sienų gynėjams praminamas „Herato didvyriu“. 1842 m. Iš penkiolikos tūkstančių britų įgulos, priverstos trauktis iš Kabulo, išsigelbsti vienintelis daktaras Brydonas. 1856 m. Didžioji Britanija paskelbia karą Persijai ir pareikalauja nutraukti Herato apgultį. 1885 m. Heratas laukia Rusijos antpuolio; anglų minuotojai iš­ sprogdina Gauhar Šad musalą (šventovę). 1933–1934 m. Robertas Byronas gėrisi miestu pakeliui į Oksianos kraštą.


12  Šventųjų pelenai 1973 m. Mohamedas Daudas nuverčia karalių Zahyr Šachą ir tampa prezidentu. 1978 m. balandis. Daudas nužudomas prezidento rūmuose kartu su visa šeima; sovietų padedama, Afganistano liaudies demo­ kratinė partija įvykdo valstybės perversmą. Nuras Mohamedas Tarakis ir Hafizula Aminas įveda teroro diktatūrą. 1979 m. kovo 15 d. Huto mėnesio dvidešimt ketvirtosios suki­ limas Herate. 1979 m. Ginkluotas pasipriešinimas naujajam režimui visose ša­ lies provincijose; komunistų valdžios žlugimas artėja. 1979 m. gruodis. Hafizula Aminas žūsta per sovietų parašiuti­ ninkų antpuolį; svarbiausius miestus ir kelius kontroliuoja sovietų kariuomenė; naujuoju komunistų vadovu tapęs Babrakas Karmalis paskelbia, kad jo pirmtakai išžudė dvy­ lika tūkstančių musulmonų. 1980 m. Dauguma Vakarų šalių boikotuoja Maskvos olimpines žaidynes, Jungtinės Tautos pasmerkia sovietų invaziją į Afga­ nistaną, afganistaniečių pasipriešinimas stiprėja; milijonai pabėgėlių pereina Pakistano ir Indijos sieną; Solidarumas Lenkijoje. 1981 m. gruodžio 13 d. Karo padėtis Lenkijoje, uždraudžiamas Soli­ da­ru­mas; Jungtinės Valstijos ima remti Afganistano sukilėlius. 1985 m. liepos 4 d. Nuristane žūsta Lechas Zondekas – lenkas, kovojęs drauge su Afganistano sukilėliais. 1986 m. Į valdžią vietoje Karmalio ateina buvęs politinės polici­ jos vadovas Nadžibula. 1986 m. rugsėjis. Sukilėlius (mudžahedus) pasiekia pirmieji priešlėktuvinių raketų pabūklai Stinger. 1987 m. liepa. Sukilėlių vadų pasitarimas Sargahe (Goro prov.), vadovaujamas Ismaelio Chano. 1987 m. rugpjūčio 11 d. Sovietų aviacijos antskrydis Koške Servane prie Herato, žūsta septyniolika civilių. 1987 m. spalis. Nuristane žūsta lenkų kilmės britų televizijos operatorius Andy Skrzypkowiakas.


Chronologija  13

1989 m. vasario 15 d. Sovietų kariuomenė galutinai pasitraukia iš Afga­nistano. 1992 m. kovas. Mudžahedai įžengia į Heratą ir Kabulą. 1994 m. Talibų sąjūdžio užuomazgos Kandaharo apylinkėse. 1995 m. Talibai įžengia į Heratą. 1996 m. Talibai paima Kabulą. 1997 m. Žudynės Mazari Šarife, talibai paima miestą. 1998–1999 m. Chazaradžato blokada ir Bamiano užėmimas. 2001 m. Sunaikinamos Budos skulptūros Bamiane, nužudomas Achmedas Šachas Masudas. 2001 m. rugsėjo 11 d. Talibų remiamos teroristų organizacijos al Kaeda („Bazė“) antpuolis prieš Jungtines Valstijas. 2001 m. spalis–lapkritis. NATO ir Jungtinių Valstijų blickrygas, nuverčiamas talibų režimas. 2001 m. lapkritis–gruodis. Petersbergo konferencija (Vokietija), sudaroma laikinoji Afganistano vyriausybė, vadovaujama premjero Hamido Karzajaus.


Įžanga. Lenkų kariuomenė Afganistane 2001 metų rugsėjo 11 dieną, trečią valandą po pietų, užsienio reikalų ministro Władysławo Bartoszewskio kabinete aptarinė­ jome artėjantį jo vizitą Jungtinėse Valstijose. Lenkijos konsulė Niujorke Agnieszka Magdziak-Miszewska vis nesitraukė nuo telefono, ir galbūt buvome pirmoji pasaulio vyriausybė, sužino­ jusi apie antpuolius prieš Pasaulio prekybos centro dangoraižius. Apokaliptiškos naujienos sekė viena paskui kitą: į Pentagoną trenkėsi lėktuvas, vienas bokštas nugriuvo, pranešama, jog prie Valstybės departamento sprogo bomba, griuvo antrasis bokštas, prezidentas George’as Bushas išvyko į branduolinio valdymo centrą, dar vienas lėktuvas išnyko iš radarų. Ar tai – Trečiasis pasaulinis karas? Su kuo? Po kelių dienų viskas buvo kiek aiškiau, ir žinios apie Afga­ nistaną tapo geidžiamiausia preke pasaulyje. Kelių savaičių pa­ tirtis Tora Boros olose, lauko vadų palydovinių telefonų nu­ meriai ar šios šalies politinių aplinkybių išmanymas buvo jau nebe praėjusių laikų smulkmenos, o vertingos operacinės ­žinios. Zbigniewas Brzezińskis paprašė manęs, kad pateikčiau antpuo­ lio, kuriuo būtų galima nuversti al Kaedos ir talibų valdžią, plano apmatus. Tą pačią dieną mano siūlomas planas atsidūrė ant Jung­ tinių Valstijų gynybos ministro stalo. Per tolesnes kelias savaites Jungtinės Valstijos laimėjo blic­ krygą, kuris įeis į istoriją kaip viena sėkmingiausių mūsų laikų karinių operacijų. Bombos buvo taikomos iš palydovų, pasitelkti nepilotuojami žvalgybiniai lėktuvai, tačiau taikinius nurodę ka­ riai dažnai keliaudavo raiti arba pėsti. Iš JAV bazių pakilę B-52 bombardavo al Kaedos slėptuves ir talibų režimo bazes, vadovau­ damiesi afganistaniečių lauko vadų pateiktomis koordinatėmis. Naujoviškai taikomą karinę techniką lydėjo išmintinga politinė strategija. Viena vertus, pasitelkti čionykščiai sąjungininkai – Šiaurės aljansas ir visi, kam pabodo archajiška talibų diktatūra.


16  Šventųjų pelenai Kita vertus, tarptautinė didžiųjų valstybių ir Afganistano kai­ mynių konferencija patvirtino naują laikinąją vyriausybę. Buvo įgyvendintas laisvų parlamento ir prezidento rinkimų planas. Afganistane šiandien vis dar neramu, tačiau pirmąkart po dau­ gybės metų šioje nelaimingoje šalyje daugiau žmonių žūsta per eismo nelaimes negu prievartine mirtimi. Devintajame dešimtmetyje keliaudamas po Afganistaną, nė nenumaniau, kad man kada nors teks, kaip laisvos Lenkijos gy­ nybos ministrui, siųsti mūsų kariuomenę į tas pačias provincijas, po kurias kadaise keliavau kartu su partizanais. Lenkų kariai su­ siduria su daugeliu tų pačių dalykų, kuriuos kadaise teko patirti man: nepakito nei rūstus klimatas, nei primityvios gyvenimo sąlygos, nei nuostabūs kraštovaizdžiai, nei žmonių svetingumas ir karingumas. Metodai, kurių griebiasi jų priešai, tikriausiai irgi primena tuos, kuriuos pasitelkdavo mano bendražygiai: visa tai – tradicinės silpnųjų kovos su stipriaisiais priemonės. Jie naudo­ jasi tomis pačiomis slėptuvėmis ties Pakistano ir Afganistano siena, jiems tikriausiai padeda tie patys genčių vadai ir tie patys Pakistano karinės žvalgybos karininkai, kadaise rėmę antisovie­ tinius mudžahedus. Tačiau šių veiksmų kontekstas visiškai kitas. Devintajame dešimtmetyje sovietai Afganistane palaikė komunistinę dikta­ tūrą, išžudžiusią dešimtis tūkstančių savo šalies piliečių. NATO išvadavo šalį iš talibų diktatūros, išties pabodusios daugumai afganistaniečių. Devintajame dešimtmetyje mudžahedai ko­ vojo su svetimšaliais įsibrovėliais. Šiandien užsienio kariai įsi­ kūrė Afganistane, vadovaudamiesi Jungtinių Tautų rezoliucija, pakviesti demokratiškai išrinktos šalies valdžios. Devintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga mėgino prijungti Afganistaną prie „pažangos stovyklos“, o NATO kariai tik ir svajoja apie tai, kad padėtį šalyje imtų kontroliuoti jos gyventojai, o jie patys galėtų grįžti namo. Didžiausias jų padėties privalumas yra tas, jog po ketvirčio amžiaus karų didelė dalis afganistaniečių laiko svetimą kariuomenę vieninteliu sąlygiškos ramybės garantu.


Įžanga. Lenkų kariuomenė Afganistane  17

Lenkija turėtų būti dėkinga Afganistanui. Mes daug kartų istorijoje esame kovoję „už mūsų ir jūsų laisvę“, bet šia kova vis pasinaudodavo kiti. Devintajame dešimtmetyje už laisvę kovojo afganistaniečiai, o mums pavyko pasinaudoti jų kova. Kas žino, ar 1980-aisiais sovietų Politbiuras nebūtų ryžęsis tra­ diciniu būdu – ginkluota invazija – išspręsti Solidarumo proble­ mos, jei ne ta aplinkybė, jog tuo metu jau buvo priverstas kariauti kitame fronte – Vidurio Azijoje. Kas žino, kuo būtų pasibaigęs sovietų komunizmas, jei Michailas Gorbačiovas būtų disponavęs ne Afganistano „kraujuojančia žaizda“, o sutaupytu šimtu mili­ jonų dolerių ūkiui modernizuoti. Galbūt tada jam būtų pavykę atsikratyti komunizmo evoliuciniu, kiniškuoju būdu, išlaikant valdžią partijos rankose, neišbarsčius išorinių imperijos valdų ir neleidžiant suirti SSRS? Dar daugiau, Afganistane išaiškės, ar Šiaurės Atlanto aljansas yra patikima karinė jėga, o tai yra gyvybiškai svarbu ir Lenkijai. NATO įsitraukė į kovą Afganistane ilgai nesvarsčiusi, iš dalies mė­ gindama apmalšinti Jungtinių Valstijų nusivylimą, kai kurioms Europos šalims pasipriešinus karui Irake. Šis sprendimas buvo priimtas, kai atrodė, jog Afganistano misija yra kur kas lengvesnė užduotis, o jos vaidmuo – tik stabilizuoti padėtį. Tačiau 2006-ai­ siais antpuoliai prieš NATO karius staiga tapo daug intensyvesni; būta ir savižudžių teroro aktų, kuriais afganistaniečiai anksčiau bjaurėdavosi. Tačiau Lenkijai svarbu, kad kiekvienas potencia­ lus NATO priešininkas žinotų, jog jei tik NATO ryžtasi kariauti, ji visada laimi. Juk didžioji Aljanso galios dalis yra ne jo tankai, laivai ar raketos, bet žinojimas, kad su NATO nejuokaujama. Kartu turime atsiminti, jog mūsų užduoties esmė yra ne įveikti priešą mūšio lauke, bet padėti Afganistano vyriausybei suvaldyti visą šalies teritoriją. Mūsų sėkmės matas turėtų būti veikiančių plėtros programų, o ne nukautų talibų skaičius. Mūsų kariai turi padėti išpainioti pražūtingą spiralę, kai gyvenimo ne­ saugumas trikdo šalies raidą ir savo ruožtu skatina gyventojų paramą jėgoms, trukdančioms atkurti šį saugumą. Būtų puiku,


18  Šventųjų pelenai jei tarptautinės humanitarinės pagalbos organizacijos galėtų laisvai veikti be kariškių apsaugos, bet kol talibai ir al Kaedos li­ kučiai siautėja ištisose provincijose, karinė pagalba vis dar ­būtina. Geriausia, ką Vakarai galėtų nuveikti Afganistano labui – tai sudaryti tokias tarptautinės prekybos sąlygas, kad Afganistano valstiečiams labiau apsimokėtų auginti vynuoges, o ne opijų. Būkime nuosaikūs, nusistatydami sėkmės ar pralaimėjimo kriterijus. Mes patys tikrai nesulauksime, kada Afganistanas taps Vidurio Azijos Šveicarija, kurioje įvairios etninės ir tikybinės grupės laikysis kiekviena savo papročių ir visuotinės gerovės vardan referendumais spręs iškilusius ginčus. Jei kiti rinkimai įvyks konstitucijos numatytu laiku, jei prievarta apsiribos tik paskirais išpuoliais, o pabėgėliai sugrįš namo, galėsime tai su iš­ lyga vadinti pergale. Padėčiai Balkanuose stabilizuoti bendros Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos pajėgos sugaišo daugiau kaip dešimtmetį. Bijau, kad Afganistano iššūkis pareikalaus dar daugiau jėgų. Būdamas gynybos ministru, dar nespėjau apsilankyti Afga­ nis­tane. Du kartus planavau šį vizitą, bet aplinkybės pasirodė nepalankios. Tai nė vienas sąjungininkas negalėjo skirti mums malūnsparnio, tai Afganistano pusė nutarė, jog vykti į Nuristaną būtų pernelyg pavojinga. Vis dar neatlikau liūdnos pareigos pa­ statyti ant Andy Skrzypkowiako kapo lentą, kuri buvo parengta Gynybos ministerijoje mano ministro kadencijos metu. Niekas neteiktų man didesnio pasitenkinimo, kaip kartu su Andy žmona ir dukra stovėti prie jo kapo didingų kalnų fone, saliutuojant lenkų kareiviams. Tai būtų duoklė visiems tiems, kurie, kaip jis, žuvo pakeliui į laisvą Lenkiją. Viliuosi, kad tai man dar pavyks arba kad tai atliks kuris nors mano įpėdinis.


Apšilimas

1

– Gal nori nulėkti iki sienos? Dienai ar dviem, apšilimui, kol su­ organizuosim tau kelionę į Heratą? Gazikas išvažiuos auštant. Šį klausimą man uždavė Mohamedas, jaunas sukilėlių Dža­ miat1 partijos politinis karininkas. Sėdėjome viloje Pešavaro prie­ miestyje, kur buvo įsikūrusi šios grupuotės emigracinė būstinė. Po penkiolikos valandų jau lipau kalnų takeliu vis aukštyn ir aukštyn, kalnagūbrio viršūnės link. Širdis daužėsi lyg kūjis, kraujas pulsavo gyslose. Priekyje ėjo du afganistaniečiai. Sunki liemenė lenkė mane prie žemės, guminiai batų padai slydinėjo ant smulkių deliuvinių akmenukų. Kadaise čia augo medžiai, bet dabar didžiuliame bevaisės žemės plote styrojo vien žemi kelmeliai, tarsi iš žemės kyšančios minos. Nebuvo matyti jokios priedangos, tačiau jau neblogai pažinojau šią keterą ir prisimi­ niau, jog palei viršūnes einanti apkasų linija jungia sunkiųjų kulkosvaidžių postus, o kitapus viršūnės atsiveria olos su šaud­ menų sandėliais; prireikus galėsime jose pasislėpti, susėdę ant medinių dėžių. Aukštai, gal virš dviejų tūkstančių metrų nuo mūsų, pasi­ rodė bombonešiai. Lakūnai nepastebėtų manęs, net jei bėg­ čiau – mano dulkėti rūbai susiliejo su pilku šlaitu. Balti dūmų siūlai, nusidriekę giedrame dangaus fone paskui pirmuosius prieš tris minutes praskridusius bombonešius, jau blėso. Išgirdau vis stiprėjantį grįžtančių lėktuvų švilpesį. Vakaruose bolavo snie­ guota kalno viršūnė, su kuria dabar susilygino popietės saulė. Bombonešiai vėl artėjo iš kitos pusės. Jų riaumojimas vis garsėjo, bet jų nebuvo įmanoma įžiūrėti per akinantį saulės spindesį. Jiems praskrendant mums virš galvų, riaumojimas virto griau­ desiu. Nuo aplinkinių kalvų pagaliau atsiliepė pabūklai. Danguje

1 Džamiat-e eslami-je Afganestan, Afganistano islamo draugija – nuo 1974 metų veikianti partija, įtakingiausia tarp tadžikų (vertėjo į lenkų kalbą Grzegorzo Sowulos pastaba (toliau – vert. G. Sowulos past.).


20  Šventųjų pelenai kirtosi oranžinės sviedinių trajektorijos, tačiau visi jie lėkė ge­ rokai pro šalį. Bėgti? Jokios prasmės: vis viena tuojau ims kristi bombos, o ar nubėgsi porą metrų į vieną, ar į kitą pusę, tai nieko nepakeis. Pritūpiau kuo žemiau, stebėjau tolstančius lėktuvus ir instinktyviai gūžiausi, laukdamas sprogimų serijos, tačiau išgir­ dau tik vienintelį šūvį nuo keteros viršūnės: tiesiai į bombonešius ugnine nosimi į priekį jau lėkė raketa Stinger, sekdama jų dūmų pėdsakais ir greičiau už garsą artėdama prie tikslo. Po poros se­ kundžių ji sprogo, išskleisdama baltą debesį. Atrodė, kad ji pra­ lėkė pro vieną iš lėktuvų už keliasdešimties metrų. Bombos nukrito ant plikų viršūnių už trijų kilometrų, virš suniokoto miško pakilo dulkių debesys, bet mums jos nepadarė jokių nuostolių. Kilstelėjau galvą ir išvydau, kaip vienas iš ma­ lūnsparnių pakeitė kursą – vis staigiau smigo žemyn. Vis dėlto jis pamuštas! Nuo lėktuvo atitrūko tamsus, didesnis už bombą siluetas. Po amžinybę trukusių trijų sekundžių malūnsparnis, virtęs ugnies kamuoliu, trenkėsi į kalno šlaitą. – Allahu akbar! Allahu akbar! Dievas visagalis! – pasigirdo šauksmų choras nuo viršūnės. Tamsus siluetas dangaus fone virto parašiutu. Kulkosvaidis akimirkai pritilo – nustebę šauliai žvelgė į judantį taikinį. Paskui vėl pasigirdo šūviai. Sunku buvo nepataikyti. Po keliolikos minučių jau buvau ant viršūnės. Įsiaudrinusių afganistaniečių minia būriavosi aplink vyrą su vis dar rūkstančiu stingerio vamzdžiu rankose ir sveikino jį su taikliu šūviu. Kiek toliau ant apkaso krašto sėdėjo šviesiaodis vyras. Atrodė kiek per trisdešimt, po žvejo liemene dėvėjo britų kariuomenės slepia­ mosios spalvos palaidinę, aukštą kaktą vainikavo šviesių plaukų nimbas, jo galva atrodė mažytė palyginti su tvirtu, raumeningu kūnu. Vyro veide, apžėlusiame rusva trijų dienų barzda, švy­ tėjo žydros akys. Jis ramiai rūkė pypkę ir skaitė Russelo Vakarų filosofijos istoriją. Ant šalia patiesto pakloto buvo susidėjęs savo profesijai būdingą įrangą: karo sąlygoms pritaikytą „šešiolikę“ fil­ mavimo kamerą ir reporterio magnetofoną su prijungtu išoriniu


Apšilimas  21

mikrofonu. Vyras anaiptol neatrodė panašus į žmogų, kuriam ką tik teko didžiausia jo profesinės karjeros sėkmė: jo užfik­ suoti dramatiški numušto sovietų lėktuvo kadrai, naudojami fil­ muose apie Afganistano karą, netrukus išgarsės visame pasaulyje. Pažinojau tą vyruką: jo vardas buvo Andrzejus Skrzypkowiakas, visas Pešavaras vadino jį Andy Polak. – Sveikas, seni! Kaip laikaisi? – nuoširdžiai pasveikinome vienas kitą. – Neabejoju, kad jie dabar keršydami mus apšaudys, – su­ murmėjo jis ir, atidėjęs į šalį knygą, plačiu mostu parodė lėktuvų pėdsakų likučius. Mums apkasuose geriant arbatą, sprogo pirmieji sviediniai. Tikriausiai būčiau puolęs šliaužti kokio nors plyšio uoloje link, jei Andy nebūtų manęs nuraminęs, jog sėdime pačioje saugiau­ sioje vietoje. Kalnų ketera buvo vėžlio kiauto formos, o mes slė­ pėmės po pat viršūne, priešingoje pusėje nuo to šlaito, iš kurio – už aštuonių kilometrų – buvo šaudoma. Nors artileristai šaudė iš labai toli, jie, matyt, gerai taikėsi. Raketos iš karto po tris krito ant pat viršūnės arba praskriedavo virš jos ir nusileisdavo ant šlaito už trisdešimties metrų po mūsų slėptuve – kaip tik ten, kur numatė Andy. Andy man papasakojo apie savo paskutinę išvyką į Pandžšerą. Jo geriausias draugas ten buvo Pana – partizanų vadas, atsakin­ gas už pasalų prie Salango tunelio organizavimą. Jų pamėgtas triukas buvo valgyti po tiltu, kuriuo tuo metu važiuoja sovietų tankai, arba kai krūmuose paslėpta Andy kamera filmuoja juos, sėdinčius pakelėje afganiškais rūbais ir mojuojančius sovietų kareiviams. Pana nešiojosi automatinį pistoletą, kuriuo, staiga prireikus, buvo galima užklupti priešą netikėta serija, paliekant jam vos keletą sekundžių užlįsti už kokio nors uolos iškyšulio. Šis afganistanietis dažniausiai pats pradėdavo antpuolį: arba įmesdavo granatą į nieko nesitikinčio vilkiko vairuotojo kabiną, arba iš arti nušluodavo visą sunkvežimį raketinio granatsvai­ džio sviediniu. Andy dažnai filmuodavo pačiame kovos įkarštyje,


22  Šventųjų pelenai išlindęs iš priedangos kartu su šturmo grupe. Paskutinio žygio į Pandžšero slėnį metu jam per nedidelį susirėmimą sudužo aparato objektyvas. Lendant iš pasalos, malūnsparnis ugnimi pribloškė juos prie nepridengto šlaito. – Jis jau buvo gal per šimtą metrų nuo mūsų, – pasakojo Andy. – Tada Pana pakilo iš vietos, pamojavo ranka lakūnui ir vožė į jį iš granatsvaidžio. Įsivaizduok taip arti nuo mūsų ore dūžtantį malūnsparnį! Tai būtų buvusios geriausios nuotraukos mano gyvenime, jei ne tas objektyvas! Niekada sau to neatleisiu. Jei tai man būtų pasakojęs kas nors kitas, laikyčiau visą šią is­ toriją tuščiomis pagyromis, bet buvau matęs Andy filmus. Buvo vieša paslaptis, kad jis tarnavo Didžiosios Britanijos Spe­cia­ liosios oro tarnybos būryje ir aštuntajame dešimtmetyje kariavo Omane. Jo tėvai lenkai karo metais buvo išvežti į Sibirą. Andy gimė Anglijoje, kur tėvai įsikūrė kaip pabėgėliai. Kiekvienos jo pastabos karo klausimais klausiausi lyg Evangelijos žodžių. – Verčiau paslėpk aparatą, – perspėjo jis, vyniodamas savo kamerą į apklotą. Stovykloje lankęsis Pakistano karininkas galėjo konfiskuoti mūsų juostas. Pakistanas oficialiai neigė, kad partizanams tie­ kiami stingeriai, o mūsų kadrai įrodytų, jog tai buvo diploma­ tinis melas. Kalnagūbriu, ant kurio dabar buvome, ėjo valstybės siena. Atsidūrėme apie šimtą kilometrų į pietvakarius nuo Kabulo, pa­ čiame į Afganistaną įsiterpusio Pakistano teritorijos pleišto gale. Iš čia sukilėlių vilkstinės su ginklais ir šaudmenimis traukė į dau­ gybę bazių Pakistano gilumoje, todėl visa ši kalnuota sritis buvo nuolat apšaudoma ir bombarduojama. Pakistanui priklausiusioje slėnio pusėje, dabar plytėjusioje po mumis, buvo įsikūręs nedi­ delis Teri Mangelio miestelis. Prieš metus, kai lankiausi čia pirmą kartą, jame virte virė pafrontės tvirtovei būdingas gyvenimas: turguje medinėse būdelėse buvo prekiaujama arkliais, maisto produktais ir karo reikmenimis, o aplink stovėjo daugybė pala­ pinių, priklausiusių ligoninėms ir pabėgėlių stovykloms. Po šešių


Apšilimas  23

mėnesių, 1987 metų sausį, Afganistano komunistų vadovas ge­ nerolas pulkininkas Nadžibula paskelbė paliaubas ir tautos susi­ taikymo politiką. Per šias „paliaubas“ gyventojams teko palikti nuolat negailestingai apšaudomą miestą. Kitą dieną su Andy sugrįžome į Pešavarą. Paračinare, kita­me pasienio mieste, kuris kartkartėmis būdavo apšaudomas iš už sienos, išsinuomojome sunkvežimį ir per šešias valandas pasie­ kėme Pešavarą. Mums pavyko pravežti pro policijos postą gudriai paslėptą filmo kopiją. Kitą dieną ji jau keliavo į Londoną bičiu­ lio atašė diplomatiniu paštu. Po dviejų dienų Andy nufilmuoti pašauto malūnsparnio ir paskutinių jo piloto gyvenimo minučių vaizdai apskriejo visą pasaulį. Konkuruojantys televizijos kanalai rodė juos svarbiausiose vakaro žinių laidose. Žene­voje kaip tik turėjo prasidėti dar vienas derybų dėl Afganistano ratas, tad šių kadrų paklausa buvo didžiulė. Afganistano sukilėliai derybose nedalyvavo, tačiau Andy dėka milijonai žmonių pasaulyje galėjo įsitikinti, jog partizanų pasipriešinimas nėra bergždžias. Andy visai neatsitiktinai pasirinko filmavimo laiką – tai buvo dar vie­ nas genialus jo sumanymas. Kaip ir jis, aš iš pradžių taip pat ketinau važiuoti į Afganistaną kovoti. Išvažiavau iš Lenkijos 1981-aisiais, prieš pat įvedant karo padėtį. Per tuos šešiolika mėnesių mes pernelyg rūpinomės tuo, kas vyksta aplink mus, kad pastebėtume Afganistano karo atgar­ sius. Žavėdamiesi minioms kalbančiu Wałęsa, mes nė nenuma­ nėme, jog tai tolimojo Afganistano piemenų ir valstiečių pasiauko­ jimo dėka Brežnevas nesiryžo pasiųsti prieš mus tankų. Tačiau jau tada buvo matyti lenkų simpatijų afganistaniečiams ženklai: kartą dienraštyje Życie Warszawy nežinia kas įdėjo skelbimą: „Parduodu afganų odas“, – ir pridėjo SSRS ambasados telefono numerį. Norėjau būti naudingas. Mirti dėl prarastos idėjos kaip dau­ gybė kitų lenkų emigrantų? Nutariau verčiau kovoti. Tačiau ne­ trukus supratau, jog jei noriu iš tiesų padėti afganistaniečiams, o ne patenkinti savo tuštybę, privalau rašyti apie jų kovą. Vienas draugas mane įtikinėjo:


24  Šventųjų pelenai – Jei tau pasiseks, geriausiu atveju ištaškysi kelis ruskius, kurie ir taip nenorėjo ten atsidurti. Tik kokia iš to nauda? Jis, be abejo, buvo teisus. Nebuvau kareivis, tačiau netrukus supratau, jog partizanai turi daugiau savanorių negu ginklų ir maisto atsargų. Kur kas labiau pasitarnauti galėjau rašydamas apie tikruosius sovietų kariuomenės darbus Afganistane. Pirmą kartą nuvykau susipažinti su šia šalimi 1986-ųjų vasarą. Tada man du sykius teko apsilankyti Afganistano gilumoje: pir­ miausia praleidau dešimt dienų Kabulo provincijoje, kur dalyva­ vau partizanų surengtoje pasaloje kelyje iš Kabulo į Džalalabadą, paskui mėnesį prabuvau Tora Boroje – Abdulo Kadiro kalnų ba­ zėje Nangarharo provincijoje, į pietus nuo Džalalabado. Šį kartą lydėjau jo būrį, puolusį vietos kareivines. Mano palankumas partizanams vis augo. Pelniau jų pasitikėjimą, susipažinau su sunkiomis karo lauko sąlygomis ir apsipratau prie jų, pirmą kartą dalyvavau susirėmime. Tik tada nutariau, jog esu pasirengęs vykti į okupuotos šalies gilumą. Šįsyk, jau 1987 metais, ketinau nuke­ liauti iki Herato – trečio pagal dydį Afganistano miesto. Karas Afganistane prasidėjo dar prieš sovietų įsiveržimą. 1978 metų balandį komunistai įvykdė karinį perversmą, bet jų pradėtas teroras sukėlė pasipriešinimą visose šalies provincijose. 1979 metų rudenį režimas nebekontroliavo bemaž visos šalies teritorijos ir buvo beveik žlugęs. Rusai, tų metų gruodį įžengę į Afganistaną palaikyti komunistų valdžios, nesitikėjo ilgesnio pasipriešinimo. Ir SSRS, ir Vakarai buvo tikri, jog paimti šalį į savo rankas pakaks poros dienų ar savaičių, lygiai kaip 1956 me­ tais Vengrijoje ar 1968-aisiais Čekoslovakijoje. Rusai nebuvo pasirengę kariauti su sukilėliais, o šių pasipriešinimas vis augo. Komunistų ir šimto penkiolikos tūkstančių sovietų karių kon­ tingento rankose buvo miestai, kareivinės ir aerodromai, tačiau didžiąją šalies dalį kontroliavo partizanai. 1987-aisiais jau buvo praėję septyneri sovietų okupacijos metai ir galbūt tai buvo lemiami karo metai, nors tada niekaip negalėjau to žinoti. Pirmą kartą lankantis Afganistane, mane


Apšilimas  25

nustebino partizanų kovingumas, bet atrodė, jog netgi būdami tokie narsūs ir atkaklūs, jie pamažu pralaimi karą. Rusai taikė visas įmanomas kovos strategijas: didelio masto išpuolius prieš jų bazes, pasalas ginklų tiekimo iš Pakistano keliuose, nuolatinį bombardavimą, kuriuo buvo mėginama išvaryti žmones iš ištisų provincijų. Afganistaniečiai priešinosi, patirdami didžiulių nuos­ tolių. Ypač daug buvo civilių aukų. 1986 metais penki milijonai afganistaniečių – trečdalis šalies gyventojų – gyveno pabėgėlių stovyklose. Pusė šalies kaimų buvo sunaikinti. Sovietai planavo užvaldyti šalį, paimdami į savo rankas miestus ir svarbiausius kelius, kartu palauždami civilių gyventojų pasipriešinimą ir at­ kirsdami partizanus kalnuose. 1986 metais atrodė, kad dar treji ar ketveri metai spaudimo, ir sovietų planas pavyks. Partizanai nesivadovavo jokia kovos strategija: dauguma jų tiesiog atkakliai laikėsi įsikibę savo žemės. 1986 metais Abdulo Kadiro bazėje mačiau vilkstinę, atgabe­ nusią iš Pakistano pirmuosius stingerius. Per tolesnius keletą mėnesių šie pabūklai pasiekė daugelį šalies provincijų ir sunai­ kino daugybę sovietų lėktuvų. Afganistano okupacijos išlaidos staiga ėmė augti. Netrukus rusams tapo akivaizdu, jog nekontro­ liuodami oro erdvės, jie nepajėgs išlaikyti daugelio partizanų puldinėjamų įgulų, ir teks jas evakuoti. Karo eiga pasikeitė. Nuo karo pradžios nedaug europiečių pabuvojo Herate: iš da­ lies tai buvo susiję su jo geografine padėtimi – toli nuo Kabulo, prie pat Irano ir SSRS sienos. Islamo dvasininkų valdomas Iranas, tuo metu kariavęs su Iraku, neįsileido vakariečių, ypač žurnalistų. Mėginau Londone gauti Irano tranzitinę vizą, bet man nepavyko. Vienintelis likęs kelias į Heratą buvo iš priešingos Afganistano pusės – iš Pakistano, kurio sieną turėjau pereiti slapta, kartu su partizanais. Rusų ir afganistaniečių karas, kad ir koks įnirtingas, šiais tele­ vizijos ir radijo laikais buvo beveik nepastebimas – visų pirma, dėl rusų įvesto beveik visiško informacijos draudimo. Iki 1987 metų jie senu įpratimu kvietė tik tuos žurnalistus, kurių palankumu


26  Šventųjų pelenai buvo tikri. Iki tam tikro šio karo laikotarpio Vakarų valstybinės žiniasklaidos žurnalistai sukilėlių pusėje pasirodydavo itin retai. Tai galiojo visame Afganistane, bet ypač Herate. Iš ten ateidavu­ sios ištisus mėnesius vėlavusios žinios skambėjo tarsi pranešimai iš tolimų užjūrio kraštų iki atsirandant telegrafui. Žinios iš Herato buvo išties skurdžios ir nekėlė pasitikėjimo. Buvo kalbama, jog net dabar, praėjus beveik aštuoneriems me­ tams nuo invazijos pradžios, tebevyksta kovos dėl miesto. Tai at­ rodė visiškai neįtikėtina, nes, skirtingai nuo visų sukilimo židinių, Heratas įsikūręs plačiame slėnyje, o ne kalnuose. Partizanai teigė kontroliuoją beveik visą slėnį – aš ir pats mačiau afganų operato­ riaus 1984 metais Herato turguje nufilmuotus kadrus, liudijan­ čius, jog partizanai buvo mieste. Tačiau buvau skaitęs ir vieno Vakarų žurnalisto straipsnį – šis vaikštinėjęs po tą patį turgų su tenykščių komunistų palyda… Nebuvo įmanoma susidaryti tvirtos nuomonės, kas iš tiesų kontroliuoja miestą. Nedaug buvo žinoma ir apie neįtikėtinus įvykius Afganistane po 1978-ųjų balandį įvykusio karinio perversmo, ypač apie tai, kas nutiko Herate prieš pat sovietų įsiveržimą. Sklandė gandai, jog, miesto gyventojams sukilus prieš komunistinį režimą, minia nužudė apie šešiasdešimt rusų patarėjų – jų galvos, pamautos ant baslių, buvo nešiojamos po miesto turgus… Šios žudynės įsiuti­ nusios rusus ir išprovokavusios įsiveržimą – maištas kaip tik buvo persimetęs į kitas provincijas. Ketinau išsiaiškinti, kas iš tikrųjų ten nutiko, kol paskutiniai šių įvykių liudininkai nežuvo kovose. Nuolat pasikartojanti visų liudijimų iš Herato tema buvo gau­ sybė sunaikintų miesto paminklų. Viena prancūzų pagalbos orga­ nizacija savo biuletenyje išspausdino griuvėsiais virtusios šven­ tovės nuotraukas. Timūridų renesanso laikais, penkioliktajame amžiuje, Heratas buvo tikra didžiulio krašto kultūros sostinė: jis vaizdingai aprašomas Roberto Byrono knygoje2. Šią knygą

2 Robertas Byronas (1905–1941) – anglų rašytojas ir keliautojas. Jo kelionių po Persiją ir Afganistaną 1933–1934 metais aprašymas išleistas 1937 metais pavadinimu The Road to Oxiana (vert. G. Sowulos past.).


Apšilimas  27

skaičiau nuoboduliui išsklaidyti, kai buvau pirmą kartą atvykęs į Afganistaną ir laukiau ženklo, kada galime keliauti. Pasak mus pasiekdavusių žinių, iš garsiųjų mokslininkų, sufijų ir poetų šven­ tovių buvo likę tik griuvėsiai. Kadaise buvau matęs vokiečių šnipo Oskaro von Nie­der­ mayerio darytas šio miesto nuotraukas. Viename stulbinamame šio rinkinio kadre buvo matyti iš plynos lygumos iškylantys de­ vyni didžiuliai minaretai, sulinkę nuo senatvės lyg senos palmės be lapijos. UNESCO, įrašiusi Heratą į pasaulinio kultūros paveldo sąrašą, ketino įtraukti visus šiuos pastatus į vieną archeologinį kompleksą. Kalbama, kad dabar iš paskutiniųjų Timūridų mi­ naretų likę tik griuvėsiai. Buvo pasakojama, jog Penktadienio mečetę3, laikomą viena puošniausių islamo pasaulyje, irgi sugriovė sviediniai. 1986 me­ tais rusai apieškojo namus aplink mečetę. Kai jų gyventojai ėmė rinktis mečetės kieme, ji buvo apšaudyta. Šią žinią paskelbė anglų islamistas Bruce’as Vannellis, kuriam apie tai papasakojo gyvi likę liudininkai. Per šiuos įvykius žuvo septyniasdešimt žmonių, keturiasdešimt buvo sužeisti. Pasakojama, jog buvo sugriauta viena iš didžiųjų arkų ir rytinis minaretas. Vienas Afganistano pabėgėlis Londone man rodė kulkų suvarpytos senovinės mečetės frontono sienos nuotrauką. Jos minaretai buvo išsprogdinti, išliko tik viena iš didžiųjų arkų. Sunku buvo nustatyti, ar nuotraukoje tikrai buvo Penktadienio mečetė – jos kokybė buvo labai prasta. Jei tai tiesa, šventovei buvo padaryta didžiulė žala. Visas pastatas, išskyrus šią frontono sieną, suby­ rėjo, lyg sprogus didžiulei bombai. Ketinau patikrinti šiuos liu­ dijimus – arba juos patvirtinti ir parvežti naujų nuotraukų, arba išsklaidyti visas abejones. Tačiau kodėl mane taip domino Heratas? Pats Afganistanas mane traukė iš likimo brolybės jausmo, kurį patyriau Lenkijoje

3 Penktadienio mečetė – Masdžed-i Džami (pers.), Didžioji mečetė – svarbiausioji mečetė, kurioje penktadieniais tikintieji renkasi melstis (vert. G. So­wu­ los past.).


28  Šventųjų pelenai mūsų revoliucijos metu ir vėliau per pirmąją kelionę bendrauda­ mas su afganistaniečiais, kai bendras pavojus pavertė smulkmena visus kultūros ir religijos skirtumus. Mano vaizduotė piešė didin­ gos Herato praeities ir kovų dėl jos liekanų paveikslus. Heratas gundė ir tuo, jog buvo laikomas pačia pavojingiausia Afganistano vieta. Praleidęs ištisas savaites Britų bibliotekoje prie istorijos tomų ir archeologinių žemėlapių, troškau pagaliau viską išvysti savo akimis. Be to, jog turėjau ištirti Herato paminklų likimą ir sužinoti tiesą apie 1979 metų sukilimą, buvo dar trys mano kelionės tikslai. Ketinau išsiaiškinti, kokie šio miesto maisto poreikiai. To manęs paprašė Afghan Aid – britų labdaros organizacija, ­padėjusi Afga­ nistano pabėgėliams. Sukaupta informacija turėjo talkinti ren­ kant lėšas pasipriešinimui prijaučiantiems gyventojams remti. BBC įdavė man ir magnetofoną, kuriuo turėjau įrašinėti repor­ tažus bei interviu, o Londono Observer išmokėjo avansą už re­ portažų iš mūšio lauko ciklą. Pešavaras – miestas Pakistano šiaurės vakarų pasienio provin­ cijoje, kuriame buvo įsikūrusios svarbiausios afganų partizanų vadavietės ir iš kur prasidėjo visi jų žygiai į Afganistano teritoriją – priminė orkaitę. Lapai, žolė, krūmai buvo parudavę nuo saulės kaitros ir musono nešamos tvankumos. Pešavarą sudaro trys dalys: šiuolaikiškas universiteto miestelis, britų statytas rajonas su plačiomis alėjomis, kareivinėmis bei arklidėmis ir senamiestis, kurio triukšmingi turgūs, dvelkiantys prieskoniais, motorikšų benzino dūmais ir gyvulių šlapimu, neleidžia pamiršti, jog tai – tipiškas Vidurinės Azijos pasienio miestas. Tuo metu kaip tik buvo ramadanas. Gyventojai keldavosi tarp trečios ir ketvirtos ryto, pusryčiaudavo ir melsdavosi iki pat aušros. Beveik mėnesį biurai, parduotuvės ir dirbtuvės dirbo tik rytais. Po pietų visi par­ eidavo namo ir tausodavo jėgas vėsiame ventiliatorių dvelksme. Paprastai sausakimšos gatvės dabar dažniausiai būdavo tuščios, o klajojantys kirpėjai ir siuvėjai, saldumynų pardavėjai ir batų va­ lytojai nežinia kur pradingo. Kelių vis dar veikusių parduotuvių


Apšilimas  29

savininkai, pavėsyje pasistatę savo fotelius, vėduoklėmis vaikė muses. Sadajaus turguje praeiviai vis prieidavo prie manęs ir priekaištaudavo, kodėl valgau ledus ramadano metu. Rikšos paprastai sustodavo vos mostelėjus ranka, o dabar tekdavo jų laukti po penkiolika minučių ar net daugiau. Iš pirmo žvilgsnio Pešavaras nepriminė miesto karo metu. Atvykėlį galėjo tiesiog apstulbinti čia viešpataujanti gerovė. Britų statytame rajone kilo nauji biurų pastatai, naujose parduotuvėse palei Džamrudo gatvę pardavinėjami automobiliai ir vaizdo aparatūra, policininkai baltomis pirštinėmis reguliavo eismą. Pešavaras dvelkte dvelkė pinigais: kas mėnesį miesto gatvėse pasirodydavo vis daugiau japoniškų limuzinų, o viena už kitą bjauresnės naujos vilos taip sparčiai dygo priemiesčių smėly­ nuose, kad, vis dar trūkstant kelių, jas buvo įmanoma pasiekti tik visureigiais. Tačiau karas priminė apie save. Oro uostą supo keturvamz­ džių priešlėktuvinių pabūklų baterijos. Gatvėmis patruliavo pilni ginkluotų kareivių sunkvežimiai su vairuotojų kabinose įmon­ tuotais kulkosvaidžiais. Žemai virš galvų Afganistano sienos link gaudyti svetimų lėktuvų vis praskrisdavo Pakistano naikintuvai. Spalvingas rikšų būdeles puošė rankomis tapytos malūnsparnių antskrydžių prieš kalnų gyvenvietes scenos. Nuo kalnų atsive­ riantį Pešavarą supo dešimtys pabėgėlių stovyklų. Vienose jų pabėgėliai gyveno palapinėse, kitas vargiai būtum atskyręs nuo Pakistano kaimelių. Tuo metu penki milijonai Afganistano pabė­ gėlių sudarė pusę visų pasaulio pabėgėlių, o daugiausia jų buvo susitelkę Pakistano šiaurės vakarų pasienio provincijoje. Beveik kas dieną Frontier Post pranešdavo apie provincijos te­ ritorijoje sproginėjančias bombas – jos sprogdavo kino teatruose, autobusuose, mokyklose ir kas mėnesį nusinešdavo dešimčių žmonių gyvybes. Pagal žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių tai buvo didžiausia pasaulyje terorizmo kampanija, tačiau Anglijoje apie ją nedaug buvo girdėti. Komunistai ir jų samdiniai rūpinosi, kad Vakarų šalių piliečiams nieko nenutiktų. Žinia apie europiečio


30  Šventųjų pelenai pagrobimą būtų pakliuvusi į pirmuosius Vakarų laikraščių pus­ lapius, o keliasdešimties Afganistano pabėgėlių ar pakistaniečių mirtis buvo verta tik žinutės, įspraustos kur nors aštuntajame puslapyje tarp trumpų agentūrų pranešimų. Pakistane visi buvo įsitikinę, jog šias bombas sprogdina rusų apmokyti ir apginkluoti Afganistano komunistinio saugumo agentai. Šios kampanijos tikslas buvo sukurstyti pakistaniečius prieš Afganistano pabė­ gėlius ir priversti vyriausybę liautis rėmus partizanus. Keliaujant senovišku motociklu per miestą savo reikalais, ne kartą teko pravažiuoti pro miesto aikštėse išskleistas pala­ pines. Jose gyveno tie pabėgėliai, kuriems neliko vietos stovyk­ lose. Prasibrovę per sieną, sunykę, ligoti, jie nebegalėjo laukti savo eilės. Šios šlubos, sulinkusios žmogystos, kurias matyda­ vau sutūpusias ligoninių ir pagalbos centrų tarpduriuose beveik kas antrame universiteto miestelio name, buvo tikri laimingieji. Tačiau Pešavare jie buvo laikomi aukomis, Vakarų ir arabų kil­ niaširdiškumo adresatais. Afganistaniečiai dažnai vartoja frazę „jei Dievas panorės“, ­kurios prasmė artima ispaniškam mañana. Enšala liudija jų tie­ siog nuginkluojantį optimizmą: „Enšala, praeisim perėją per tris valandas“ (tai paprastai užtrunka šešias), „Enšala, bazėje mūsų lauks arkliai“ (o ten tik vienas senas asilas), „Enšala, nepakliū­ sim į jokią pasalą“ (užtat būsime apmėtyti bombomis). Praėjusią vasarą jau atsiėmiau savo enšala porciją. Ketinau susipažinti su Pandžšero slėnio vadu Achmedu Šachu Masudu. Kelionę turė­ jęs organizuoti žmogus mane ramino: „Nesirūpink. Per dvi ar tris dienas pasigausi kokią vilkstinę.“ Nesu nekantrus, bet kai visą mėnesį nuolat girdėjau žodį enšala, bet joks konvojus taip ir neišsiruošė mano pasirinkta kryptimi, pakeičiau planus ir iške­ liavau į Abdulo Kadiro stovyklą. Jau Londone po daugelio mė­ nesių sužinojau, koks tai buvo teisingas sprendimas: Masudas laiške manęs atsiprašė už sukeltus nepatogumus ir paaiškino, jog „svarbios karinės priežastys“ užkirto kelią mano apsilanky­ mui jo stovykloje.


Apšilimas  31

Kitą kartą lankydamasis Pakistane, paklausiau inžinieriaus Eshako iš Džamiat partijos, ar jis imtųsi organizuoti mano ke­ lionę į Heratą. Jis atsakė: – Nesirūpink, enšala, nuvyksi į Heratą. – Ar turi galvoje, kad nuvyksiu, ar kad „enšala, nuvyksiu“? – Sakau, enšala, nuvyksi. Kai sakome „su Dievo valia“, reikia suprasti, jog mes padarysime viską, kad kas nors įvyktų, o jei Dievas panorės, tai ir įvyks. Tik blogas musulmonas pasakys enšala manydamas: „Jei Dievas panorės, tai įvyks savaime, o aš nesuksiu sau galvos.“ Jei iškils kokių kliūčių, pasakysiu tau atvirai. Mes dabar tavimi pasitikime, – paslaptingai pridūrė jis. Kuriuo keliu vyksime į Heratą, turėjau sužinoti prieš pat ke­ lionę. Buvo trys galimybės. Pasirinkę šiaurinį kelią, sieną perei­ tume Džadžyje (ten jau lankiausi „apšilimui“) ir toliau keliau­ tume pro Bamianą, kur uolėtame šlaite iškaltų didžiulių Budos skulptūrų papėdėje buvo įsikūręs sovietų tankų bata­lionas. Keliaudamas į vakarus pro Chazaradžatą, pro sovietų aerodromą Čagčarane ir žemyn palei Herato upę, Džame būčiau aplankęs senovinį Guridų minaretą. Nuo Džamo iki Herato liktų vos kelios dienos nesudėtingo kelio. Tai buvo pats ilgiausias iš trijų kelių, paprastai trukdavęs apie penkias savaites. Likę du keliai ėjo pro Pakistano Beludžistano sostinę Kvetą. Iš Kvetos galėjome važiuoti sunkvežimiu į vakarus, Irano sie­ nos link, o toliau – į šiaurę, per plynes, pakeliui aplenkdami so­ vietų bazę Šindande. Šiuo keliu beludžiai daugybę metų gabeno ginklus ir narkotikus, tačiau dabar jis tapo labai nesaugus: virš šimtus kilometrų nusidriekusių plikų plynaukščių nebaudžiami medžiojo malūnsparniai. Jei mane nors kiek lydėtų sėkmė, šiuo keliu pasiekčiau Heratą per tris savaites. Trečiasis, tarpinis kelias prasidėjo taip pat Kvetoje ir vedė antro pagal dydį Afganistano miesto Kandaharo link. Sunkvežimių kolonos, naktimis važiuodamos pasalomis garsėjančiais ir veik dykuma virtusiais plotais, pasiekdavo Kabulą ir Kandaharą jungiantį plentą, pavažiuodavo apie penkiasdešimt kilometrų į


32  Šventųjų pelenai Kandaharo pusę ir pasukdavo kalnų link. Paskui tekdavo praeiti arba prajoti kalnuotus Faraho ir Goro provincijų plotus. Kelionė trukdavo mėnesį. Gegužės pabaiga ir beveik visas birželis praėjo man besiren­ giant žygiui. Herate vyravusios Džamiato partizanų grupuotės, kuri organizavo mano kelionę, politinis skyrius suteikė man palydą ir gavo leidimą keliauti iš vyriausio Vakarų Afganistano partizanų dalinių vado Ismaelio Chano. Laukdamas ženklo iš politinio skyriaus, apsigyvenau Afghan Aid būstinėje Pešavare – baltu tinku švytinčioje viloje prie pat seno geležinkelio per Chaibero perėją bėgių. Mokiausi Afga­ nistano lingua franca, persų kalbos, ir vis laksčiau į turgų matuo­ tis man siuvamo čionykščio apdaro. Jį sudarė plačios lyg mai­ šai kelnės ir ilgi marškiniai, kuriuose paprašiau pasiūti didesnę krūtinės kišenę, kad joje tilptų užrašų knygutė. Pasirinkau rusvą vilną: ruda spalva smėlio ir uolų fone beveik neįžiūrima iš oro, o naktį neatspindi mėnulio šviesos. Dabar turėjau apsispręsti, ką pasiimti į kelionę, o tai anaiptol nebuvo lengva. Nepatyrusio keliautojo instinktas ragina vežtis kuo daugiau daiktų, nes turėti vieną ar kitą daiktą ar reikmenį gali pasirodyti gyvybės ir mirties klausimas. Į pirmąją kelionę ve­ žiausi brangų vandens filtrą – keramikinį vamzdelį, pro kurį tek­ davo kruopščiai pumpuoti vandenį. Kiekvieną kartą, kai afganai gerdavo tiesiai iš kalnų šaltinių, aš, panoręs numalšinti troškulį ar prisipildyti gertuvę, turėdavau pasikelti, išsiimti savo daiktus iš arklių nešamų ryšulių ir išsitraukti filtrą iš kuprinės gilumos, kad išvalyčiau vandenį – tikriausiai ir taip patį tyriausią pasaulyje. Į tą kelionę pasiėmiau ir specialią neperšaunamą, skeveldrų nepramušamą liemenę, užsakytą Londone iš ginkluotės įmonės RBR Armour. Norėdamas išbandyti jos patikimumą, Abdulas Kadiras kartą šovė į ją iš pistoleto. Jis niekinamai susiraukė, kai kulka pramušė ją kiaurai. Tačiau šis bandymas nebuvo visiškai objektyvus: stiklo pluošto sluoksniai, kuriais buvo pamušta lie­ menė, sulaikė aštuoniasdešimt procentų sprogmenų skeveldrų


Apšilimas  33

ir saugojo nuo akmenų bei stiklo, sprogimo išmetamų į orą ir neretai mirtinai pavojingų. Ši liemenė, nors ir gana lengva, karš­ tomis dienomis labai įkaisdavo. Džiaugdavausi vilkėdamas ja oro antskrydžių metu, bet tampytis ją su savimi buvo menkas ma­ lonumas. Šį kartą labiau vertindamas patogumą negu saugumą, nusprendžiau palikti ją namie. Miegmaišis, kurį tąsyk pasiėmiau į kelionę, spalį pasirodė nepakeičiamas: Kadiro stovykla buvo trijų tūkstančių metrų aukštyje virš jūros lygio. Šį kartą nusprendžiau surizikuoti ir pa­ siėmiau tik lengvą miegmaišį iš gortekso. Jo plonas apvalkalas nesaugojo nuo tikro šalčio, tačiau nepraleido vėjo, o svarbiau­ sia, gortekso maiše gali kvėpuoti net tada, kai, gindamasis nuo vabzdžių, užsisegi iki pat galvos. Šis miegmaišis buvo tris kartus mažesnis, galėjau įsidėti jį į užpakalinę liemenės kišenę ir visą laiką nešiotis su savimi. Pagaliau mano liemenė buvo puikus išradimas. Siuvėjas tur­ guje pasiuvo ją už juokingą sumą, tiksliai atkartodamas Andy žvejo liemenės modelį, ir įtariu, jog nusikopijavo jį sau, nes grįžęs pastebėjau, kad tokios liemenės tapo labai populiarios. Nusprendžiau neimti kuprinės. Ji buvo tokia tvirta ir patogi, kad nebūčiau pajėgęs atsispirti pagundai įsimesti daugybę nebū­ tinų dalykų, be to, Afganistane būčiau atrodęs pernelyg „užsie­ nietiškai“. Nesinorėjo, kad, nakvojant įvairiose stovyklose, kiek­ vienas pasitaikęs šnipas pranešinėtų, jog būrį lydi užsienietis. Kuprinę puikiai galėjau nešti pats, tačiau dabar tikėjausi, jog krovinius neš gyvuliai, o tokiam atvejui labiau tinka per balną permetamas tradicinis afganų nešulys churdžinas: du šešiakam­ pio formos šiurkščios drobės maišai, surišti diržais; churdžinai buvo siuvami trijų dydžių – nešti asilams, arkliams ir kupranu­ gariams. Vėliau patyriau, kad juos galima persverti ir per moto­ ciklo sėdynę arba gana patogiai nešiotis su savimi. Apžiūrėjau turguje kelias poras, bet dauguma jų man pasirodė per sunkūs. Tai buvo tik imitacijos iš kilimų atliekų, todėl galėjo praversti tik kaip puošnios pagalvėlės ant vakariečio turisto sofos. Kitų buvo


34  Šventųjų pelenai per trumpi jungiamieji diržai, o tai trukdė patogiai užkelti juos ant gyvulio nugaros. Pagaliau radau tinkamą porą turkmėnų krautuvėlėje Čauke Jadgaro turguje. Už dėmesio nepatraukiančius rusvus maišus pardavėjas prašė aštuonių šimtų rupijų (apie keturiasdešimt svarų) – absurdiškai brangiai. Tačiau šie maišai man patiko – buvo lengvi, tvirti, kaip tik tokie, kokių ieškojau. Persimečiau juos per petį, išmėginau keliolika kilpelių surišamus abiejų maišų raiščius. Pardavėjas suprato, jog maišai man reikalingi kasdieni­ niam naudojimui, o ne kaip suvenyras. – Keliaujate į Afganistaną? – paklausė jis. Nebuvo reikalo slapukauti: vis tiek jis nežinojo nei kada, nei iš kur iškeliauju. Net jei būtų šnipas, jis niekaip negalėjo man pakenkti. – Taip, einu su mudžahedais… – Jeigu einate su partizanais, tai maišai jums kainuos tik tris šimtus rupijų, bakšišas kelionei. Negalėjau to pavadinti dovana, bet kaina jau atrodė padori. Paprašiau jo pakeisti drobines kilpeles tvirtesnėmis odinė­ mis ir ėmiau į ryšulius krauti daiktus, kurios turėjau pasiimti, tikrin­damas, ar viskas sutilps: krepšį su fotoaparatu, objektyvais ir juosta, BBC magnetofoną, mažytį trumpųjų bangų radijo im­ tuvą, trikojį, tvirtus atsarginius batus, gertuvę. Įsidėjau ir nedi­ delę maisto talpą su šešiais sausais daviniais, dvidešimt penkis Mars batonėlius, dvi tūteles medaus ir tris česnako galvutes – visą nešiotis vertą maistą, nereikalavusį ruošimo. Kai jau visai nebebūdavo ko valgyti, skani tapdavo ir duona su vitaminus teikiančiu česnaku. Daiktai, kuriuos turėjau nuolat nešiotis su savimi – dar vienas mažesnis fotoaparatas, užrašų knygutė, rin­ kinys „juodai dienai“ ir reikalingiausi tvarsčiai – tilpo liemenės kišenėse. Dar įsidėjau švelnaus rožinio tualetinio popieriaus ri­ tinėlį. Afganistaniečiai šluostėsi akmenimis arba pirštais, ir tai, aišku, nebuvo higieniška: nors jie visada plaudavosi rankas prieš valgį, panagėse vis tiek likdavo ekskrementų liekanų.


Apšilimas  35

Laukdamas žygio, mėginau ką nors sužinoti apie Leszeko Zondeko likimą. Šis lenkas atvyko kovoti į Afganistaną anksčiau už mane. Buvau matęs tik dvi jo nuotraukas. Vienoje jų, darytoje manifestacijos metu Australijoje, jis nešė lentelę su Solidarumo ženklu – atletiško sudėjimo, su ilga juoda barzda, aukšta kakta. Kitoje jo barzda dar tankesnė, o veidas liesesnis, ir toks jis atrodė visai panašus į afganistanietį. Nuotrauka tikriausiai buvo daryta Pakistano ligoninėje: matyti, jog Zondekas sužeistas – sugip­ suota dešinioji ranka kabojo ant tvarsčio. Zondekas išvyko iš Lenkijos panašiu metu, kaip ir aš  – 1981-aisiais. Pirmiausia jis nuvyko į Australiją – kad gautų „gerą“ vakarietišką pasą ir galėtų keliauti į Pakistaną. Jis dirbo kasyk­ loje ir taupė automatui, paskui miklino akį, medžiodamas lau­ kinius triušius. Pasą gavo 1984-ųjų vasarą ir iš karto išvyko į Pakistaną, iš ten – į frontą, į Kandaharą, ir ten buvo sužeistas gatvių kovose. Jis žuvo 1985 m. liepos 4 d. Nuristane, „petys petin su afganų sukilėliais [kovodamas] su sovietų kariuomene“, kaip informavo lenkų emigracijos spauda4. Šio teksto autorius tik­riausiai ne­ daug išmanė apie Afganistaną, nes padarė akivaizdžią klaidą: Nuristane nebuvo sovietų kariuomenės. Tai pati neįprasčiau­ sia Afganistano provincija. Jos gyventojai priėmė islamą tik 1885-­aisiais: per visą karą ten veikė nepriklausoma apsiskelbusi vyriausybė, išdavinėjusi vizas savo konsulate Pakistane – sukiu­ žusioje krautuvėlėje viename iš pasienio turgų. Nuristanas yra taip aukštai kalnuose, kad sovietų malūnsparniai nepasiekė dau­ gelio jo perėjų. Dar daugiau klausimų kėlė Zondeko kapo nuotrauka vienos partizanų organizacijos biuletenyje su prierašu, teigusiu, jog tai – sovietų kariuomenėje tarnavusio lenkų kareivio kapas: tai neva reiškė, jog sovietams ima trūkti savų kareivių ir jie pasitelkia

4 J. S., „Lech Zondek“, in: Puls, Nr. 28, London, 1985–1986 žiema (vert. G. Sowu­ los past.).


36  Šventųjų pelenai Varšuvos sutarties šalių kariuomenes. Tai buvo tikras Zondeko atminties įžeidimas. Jis mąstė paprastai: „Kiti dešimt ruskių bus už kunigą Popieluszko“5, – parašė jis draugams iš fronto, suteik­ damas krikščionio misijai specifinę lenkišką prasmę. Ne kartą mąsčiau, kodėl jis atsidūrė Nuristane – juk ten ne­ buvo rusų, nevyko jokios didesnės kovos. Net priešingai: kai kurie Nuristano vadai kolaboravo su komunistų valdžia ir už­ kirsdavo partizanų vilkstinėms kelią į Pandžšero slėnį. Daugelis žurnalistų, su kuriais teko kalbėtis, buvo įsitikinę, jog Zondeką nužudė komunistai – tiesiog nustūmė nuo uolos. Pagaliau suži­ nojau, jog Pešavare gyvena vienas žmogus, vardu Jonas, lydėjęs Zondeką iki pat galo. Šis naujazelandietis atrodė lyg Australijos čiabuvis. Susitikome Bamboo Bar, viloje universiteto miestelio viduryje, kur ištroškusiems užsieniečiams būdavo leidžiama kiekvieną antradienį išgerti alkoholio. Zondekas dažnai lanky­ davosi šioje vietoje. – Lechas negalėjo pakęsti šių tipų, – Jonas plačiai mostelėjo apie barą susispietusių žurnalistų, labdaros organizacijų atstovų ir visokio plauko veltėdžių link. – Visi jie žiūri tik savo subinės. Jis buvo kitoks. Įkaušęs trypdavo kojomis ir šaukdavo, jog šie pelnosi iš kitų kančios… Gerai, papasakosiu tau, kaip tai nu­ tiko. Pakliuvome į stovyklą Nuristane. Lechui šovė į galvą nuos­ tabi mintis išmokyti jos gyventojus kautis plikomis rankomis. Jis liepė vienam iš jų pulti jį su peiliu ir nusviedė jį ant žemės dziudo judesiu. Tačiau jis nesuvokė siaubingai pažeminęs tą vyrą visos stovyklos akyse. Jam liepus pakartoti antpuolį, šis smeigė jam taip, kad perdūrė ranką, dar neužgijusią po ankstesnio su­ žeidimo… – baigė pasakoti mano pašnekovas. Jie išėjo į kalnus dar nespėjus užgyti žaizdai. Lipant į skardį, ranka neišlaikė kūno svorio, ir Lechas nukrito į prarają. Jis žuvo iš karto – susilaužė stuburą į akmenis ir uolas. Jonas jį palaidojo ir pastatė ant kapo medinį kryžių su užrašu: „Lechas Zondekas,

5 Op. cit. (vert. G. Sowulos past.).


Apšilimas  37

lenkų kareivis, 1952–1985“. Iš vėliau ėjusių tuo pačiu keliu žmonių girdėjau, jog kryžių kaimiečiai netrukus išardė prakuroms. Buvo birželio vidurys, o aš vis dar nežinojau, kuriuo keliu žy­ giuosime. Paklausiau Džamiato biure, ar turėsiu vėl mėginti gauti Irano vizą: buvau girdėjęs, jog iš Pešavaro važiuojant autobusu per Iraną galima pasiekti Heratą per keturias dienas. Tačiau, pasak mane pasiekusių gandų, Irano „revoliucijos sargai“ mažų mažiausia konfiskuotų mano juostas ir užrašus, be to, prašyda­ mas vizos, vėl nutolinčiau kelionę, o svarbiausia – atskleisčiau savo planus. Birželio dvidešimt trečiąją Afghan Aid biure manęs laukė tele­ fonu iš Džamiato biuro perduota žinia: „Kai tik galėsi, užeik pas mus dėl pikniko Svate.“ Tai buvo sutartas ženklas – per dvidešimt keturias valandas turėjau išsiruošti keliauti į Heratą. Svarsčiau, ar man pasiimti su savimi pabėgėlio dokumentą, ar nesivežti jokių popierių. Pagal 1951 metų Ženevos konvenciją britų išrašytas dokumentas galiojo visose pasaulio šalyse „išsky­ rus Lenkiją“, ir tai buvo įrašyta didžiosiomis raidėmis. Pamaniau, kad jei pakliūsiu į nelaisvę, dokumentas išduos mano kilmę. Paslaugūs lenkų saugumiečiai veikiai perduos rusams mano bylą, ir įklimpsiu dar giliau. Verčiau neimti nieko ir apsimesti anglu. Mano tardytojai neturėtų iš karto suprasti, jog esu lenkas ir moku rusiškai dar iš mokyklos – tai gali praversti.


„Mirtis Kandahare“

2

Esama žodžių, kurie mus žavi vien savo skambesiu ir žadina stebėtinas asociacijas, snaudžiančias giliausiuose mūsų pasą­ monės kloduose. Robertas Byronas ketvirtajame dešimtmetyje išsirengė į vienuolikos mėnesių kelionę po Persiją ir Afganistaną tik todėl, kad žodyje „Turkestanas“ jam slypėjo nenusakoma pagunda. Jis panoro patirti, kaip atrodo jo tikrovė. Mane apim­ davo tokia pat jausena išgirdus žodį „Kandaharas“: jo skambe­ sys man priminė per kaulus girgžtelintį kardą. Pakakdavo už­ simerkus ištarti „Kandaharas“, ir čia pat išvysdavau per plynes žygiuojančias kariuomenes, į raitelių ordas papliūpomis šau­ dančias karių eiles raudonais mundurais, praėjus baudžiamajai ekspedicijai gyvenvietėse tvyrantį mėsos tvaiką ar pažemiais skraidančius ir vilkikus lyg sakalai triušius medžiojančius ma­ lūnsparnius. Žodis „Kandaharas“ man priminė karo žvėriškumą, siejosi su griuvėsiais ir neviltimi. Mane persekiojo negeros nuo­ jautos. „Mirtis Kandahare“ – ši frazė lydėjo mane dieną ir naktį tarsi kvaila melodija. Šiaip visi sutartinai teigė, jog Kandaharas – negražus, mažai kuo iš kitų išsiskiriantis miestas, o jo gyventojai verčiasi narko­ tikų gamyba, pardavimu ir kontrabanda. Nuo sovietų įsiveržimo pradžios dėl šio miesto vyko nuožmios kovos, per kurias jis buvo bemaž sulygintas su žeme. Dalis miesto dar 1984 metais buvo partizanų rankose: Zondekas prisiminė naktis, praleis­ tas namuose prieš pat komunistų pozicijas kitoje gatvės pusėje. Nuo Pakistano sienos iki Kandaharo gal šimtas kilometrų, ­tačiau žinios apie kelią jo link nebuvo pačios geriausios. Miestą juo buvo galima pasiekti per dvi naktis, bet tai buvo vienas iš pavojin­ giausių Afganistano kelių. 1984 metais prancūzų televizijos grupę vos už kelių kilometrų nuo sienos apsupo Afganistano kariuome­ nės būrys. Vienas iš žurnalistų, Jacques’as Abouchard’as, buvo suimtas ir nuteistas aštuoniolika metų kalėti: jis išėjo į laisvę tik


40  Šventųjų pelenai dėl itin griežto Prancūzijos protesto. Tada sovietų ambasadorius Islamabade paskelbė, jog nuo šiol kiekvienas Afganistane sugau­ tas reporteris bus „likviduotas“. Likus dviem mėnesiams iki mano atvykimo, garsus britų žur­ nalistas pakliuvo į pasalą netoli Kandaharo. Partizanai pasiklydo, ir miesto pakraštį privažiavęs jų sunkvežimis buvo sustabdytas šūviais iš sargybos posto. Laimei, jis suspėjo iššokti iš automo­ bilio ir po kelias dienas trukusių klajonių pasiekė sieną. 1987-ųjų birželį atėjo žinios apie naujus mūšius tarp sukilėlių būrių ir komunistų kariuomenės. Partizanų nuostoliai siekė šim­ tus, ir tai pripažino jie patys: tai buvo neįprasta ir liudijo vykstant atkaklią kovą. Nutariau, jog jei mūšiai užsitęs, sukilėliai suspės mesti į frontą naujų pajėgų, kurias rusai savo ruožtu mėgins at­ kirsti ir vėl rengs pasalas. Kuriuo keliu vyksime į Heratą, sužinojau sėdėdamas purvi­ name, pilname uodų kambaryje Kvetoje. Tai turėjo būti antrasis iš trijų įmanomų kelių – pro Kandaharą ir toliau per Helmando provinciją, o paskui į šiaurę, link Goro kalnų masyvo. Šią žinią man perdavė jaunas afganistanietis Amanula, turėjęs mane lydėti kaip vertėjas. Mudu kartu atskridome iš Pešavaro į Kvetą pasiva­ dinę netikromis pavardėmis. Amanulai buvo dvidešimt ketveri, jo veidas buvo putnus, mąslus, o barzda dar tik pradėjusi želti. Jis pats buvo drovaus būdo, bet protingas ir neblogai kalbėjo an­ gliškai. Pirmą kartą susitikęs su manimi, jis įdėmiai mane nužvelgė ir pareiškė negalįs tvirtai pažadėti, jog nueis su manimi visą kelią iki pat Herato. Tik vėliau išaiškėjo, kad taip jis mėgino pasilikti sau galimybę pasitraukti: prieš metus jis lydėjo į Pandžšero slėnį amerikiečių žurnalistą, kuris visiškai prarado savitvardą, kai ža­ dėtų, kaip paprastai – enšala – arklių nebuvo sutartoje vietoje. Amerikietis apšaukė partizanus, trenkė vienam iš jų, paskui mė­ gino kirviu išlaužti pastato duris. Amanula nebeturėjo noro aiš­ kintis dėl dar vieno atvykėlio iš Vakarų netinkamo elgesio. Jo pabėgimas į Pakistaną stebėtinai priminė mano išvykimą iš Lenkijos. Amanula buvo kilęs iš tadžikų šeimos, gyvenusios


„Mirtis Kandahare“  41

ties šiauriniu pasieniu esančioje Tacharo provincijoje. Kai ko­ munistai atėjo į valdžią, jis vis dar lankė mokyklą. Jo provincija, kaip ir kitos, sukilo prieš jų režimą, ir, panašiai kaip Herate, gy­ ventojai perėmė valdžios įstaigas, o prie jų netrukus prisijungė kareiviai. Amanula nešiojo atsišaukimus ir slapta gabeno ginklus pasipriešinimo dalyviams. Įspėtas, jog jį seka saugumo tarnyba, jis pabėgo į Pakistaną. Baigęs mokyklą, Amanula dvejus metus Islamabado universitete studijavo religijotyrą. Vasaros atosto­ gas jis leido padėdamas žurnalistams Afganistane. Prieš metus Amanula dalyvavo Masudo vadovaujamame antpuolyje prieš Farharo kareivines netoli nuo jo gimtojo kaimo, ir jam pavyko praleisti vieną popietę su savo šeima – pirmą kartą po šešerių metų. Jis labai norėjo tapti gydytoju: šios profesijos žmonės Afganistane ypač gerbiami. Amanula pasakojo, o aš flomasteriu braižiau laminuotame žemėlapyje mūsų numanomą kelią, vesdamas storą brūkšnį per plynaukštes ir kalnus žymėjusias geltonas dėmes. Kabulo– Kandaharo plentui pervažiuoti mums prireiks vienos, o gal ir dviejų naktų. Mažų mažiausia dar vienos prireiks pasiekti Sanginą – oazę į šiaurės vakarus nuo Kandaharo, o nuo ten jau galėsime keliauti ir dienos metu. Po keturių ar penkių dienų žygio pasieksime Taivarą, kur turėtume sutikti Ismaelį Chaną. Iš Džamiato politinio skyriaus man buvo perduota, jog turėsiu dalyvauti „pasitarime“, bet ne iš karto supratau tikrąją šio nuro­ dymo prasmę. Šis „pasitarimas“, kaip jį vadino afganistaniečiai, iš tiesų turėjo būti viso Afganistano sukilėlių grupuočių vadų suvažiavimas, rengiamas Ismaelio Chano kalnų stovyklavietėje Taivaroje. Pamažu ėmiau suvokti, kaip rimtai šiam įvykiui ren­ giasi patys afganistaniečiai. Buvau vienintelis jo stebėti pakviestas Vakarų žurnalistas. Po pasitarimo turėjau toliau keliauti į Heratą, jau globojamas Chano. Iš tiesų patikimesnės globos nė negalėjau tikėtis. Chanas buvo vyriausiasis Herato regiono bei viso Vakarų ir Pietų Afganistano partizanų vadas. Iki sukilimo jis buvo armijos karininkas. Buvau


42  Šventųjų pelenai girdėjęs, jog būtent iš jo galiu gauti patikimiausių žinių apie Huto dvidešimt ketvirtosios6 Herato įgulos sukilimą: Chanas buvo vienas paskutiniųjų gyvų likusių jo vadų. Kalbėdami apie jį, afga­nistaniečiai instinktyviai nuleisdavo balsą, o jo atvaizdai kabojo ne vien Džamiato partizanų grupuočių vadavietėse: tai buvo neabejotinas jo didžiulio populiarumo ženklas. Jo vardas, o juo labiau jo draugija buvo geriausia kelionės saugumo garan­ tija. Amanula teigė, jog, keliaudamas kartu su Ismaeliu Chanu, turėčiau greičiau kaip per savaitę pasiekti patį Heratą. Žinojau, kad nėra jokios prasmės sudarinėti kokius nors tikslius planus, tačiau atrodė tikėtina, jog maždaug po trijų savaičių galbūt jau būsime šiame mieste, enšala. Amanula apsigyveno už Kvetos, Džamiatui priklausiusiame name. Partizanai ten rengė vilkstinę, krovė į sunkvežimius gink­ lus ir šaudmenis. Jis mane įspėjo, kad kiekvieną akimirką būčiau pasirengęs tuojau pat iškeliauti. Turėjau laukti ženklo, niekam neatskleisdamas savo planų. Kveta – mažesnis už Pešavarą miestas. Ketvirtajame dešimt­ metyje ją sugriovė žemės drebėjimas, tad visi jos pastatai buvo nauji, bjaurūs, ne čionykščio stiliaus. Turguose buvo galima nusipirkti kokių tik nori niekniekių, kontrabanda vežamų iš Duba­jaus ir Omano. Rikšos priminė vežimus iš Ben Huro – iš jų ratų stebulių kyšojo smaigaliai. Šio miesto privalumas buvo tas, jog tuo metu palei pagrindinę Džina gatvę veikė keletas puikių restoranų su čionykšte virtuve ir kad britiški laikraš­ čiai dviejuose miesto knygynuose pasirodydavo vėluodami vos tris dienas. Atsargumas čia buvo dar svarbesnis negu Pešavare: mes at­ sidūrėme ne itin mums draugiškoje teritorijoje. Pakeliui iš oro uosto Amanulai teko aprėkti rikšą, kuris ėmė per daug klausinėti. Ieškodamas čionykščiame turguje dar kai ko mano apdarui, tyčia apsimečiau turistu: išsisukinėjau nuo smalsių krautuvininkų

6 Kovo penkioliktosios (vert. G. Sowulos past.).


„Mirtis Kandahare“  43

klausimų ir aikštijausi, rinkdamasis lygią oranžinę šlikę, tiurbaną ir margą skarą, kurią vėliau naudojau kaip rankšluostį, galvos raištį ir skudurą objektyvams valyti. Šioje provincijoje buvo apsigyvenę tokia gausybė iš Afga­nis­ tano pabėgusių puštūnų, jog Beludžistano sostinėje Kvetoje jų buvo daugiau negu tikrų beludžių, ir tai kėlė visai suprantamą pastarųjų priešiškumą. Vos prieš dešimt metų Zulfikaras Ali Bhutas7 žiauriai numalšino beludžių sukilimą, ir provincijoje vis dar kunkuliavo slepiamos maišto nuotaikos. Jos gyven­ tojai negalėjo susitaikyti su centrinės valdžios viešpatavimu ir kaltino JAV tiek dėl numalšinto jų sukilimo, tiek dėl Afga­ nistano karo. Rusų kurstoma komunistinė propaganda surado tinkamą dirvą. Vienas mano pažįstamas tyrinėjo užrašus ant Kvetos sienų. Šešiasdešimt procentų jų buvo nukreipti prieš pabėgėlius, likusieji buvo antipakistanietiški arba antiame­ rikietiški. Dešimtys kuo rimčiausiai nusiteikusių jaunuolių įsikūrė gatvėse aplink provincijos gubernatoriaus rezidenciją. Jie rengė bado streiką prieš mažėjančias algas ir augančias kai­ nas ir noriai aiškino man šėtoniškus Amerikos imperializmo metodus. Taigi vienam keliauti po Pakistaną nebuvo saugu. 1986 metais susipažinau su amerikiete Jenny Lade, dėsčiusia Beludžistano universitete. Jenny ir miškininkystės specialistas Robertas Williamsonas Kvetos apylinkėse buvo pagrobti čionykštės gen­ ties narių, Afganistano kariuomenės malūnsparniu nugabenti į Kandaharą, o vėliau įkalinti Kabule. Praleidę penkis mėnesius mažytėse kamerose, visiškai izoliuoti nuo pasaulio, jie buvo apkaltinti nelegaliai perėję Afganistano sieną ir CŽV užsakymu vykdę ardomąją veiklą. Paskui jie staiga buvo paleisti. Ši narsi moteris sugrįžo į Pakistaną ir tęsė darbą.

7 Zulfikaras Ali Bhutas (1928–1979) – Pakistano politikas, šalies prezidentas (1971–1973) ir ministras pirmininkas (1973–1977). Nuverstas generolo Zija ul Hako (1977 m. liepą), buvo suimtas, nuteistas už politinės žmogžudystės organizavimą ir pakartas (vert. G. Sowulos past.).


44  Šventųjų pelenai Prigulęs ant žolės viešbučio sodelyje, gurkšnojau beskonę arbatą ir skaičiau Gibboną8. Ketinau pasiimti šią knygą į Afga­ nis­taną, bet spėjau ją įveikti dar prieš iškeliaudamas. Knygas rin­ kausi labai atidžiai: tikėjausi, jog bus dienų, o gal ir savaičių, kai galėsiu tik sėdėti ir skaityti. Tai, ką ketinau pasiimti, turėjo būti vienintelis mano dvasios penas. Knygas vežiotis nėra lengva, tad Indijos užkariautojo mongolų imperatoriaus Babūro autobiogra­ fiją, kurioje jis gyvai aprašo savo apsilankymą Herate 1506 metais, bemaž viduramžiškos apimties tomą, teko palikti namie. Užtat pasiėmiau Dostojevskio Demonus, Wilfredo Thesigerio Arabijos smėlynus, Clausewitzą ir savo mėgstamą Nietzsches rinkinį. Kad greičiau bėgtų laikas, perskaičiau neseną interviu su Herato apylinkėse veikusio partizanų būrio vadu. Rusai kaip tik buvo pradėję puolimą palei miestą, tankais ir pėstija atakavo afganistaniečių pozicijas ir pastatė dvidešimt įtvirtinimų. Pasak sukilėlio, partizanai jau spėjo visus juos užimti. Tokio komentaro turėjau tikėtis. Viena vertus, daugelis sukilė­ lio pasakojamų dalykų skambėjo įtikimai: iš šių teiginių jam ne­ buvo jokios tiesioginės naudos. Jis teigė, jog komunistų siūlomas „nacionalinis susitaikymas“ tėra tik tuščia propaganda. Valdžios pareigūnas Herate jam pažadėjo, kad jei jis pasitrauks iš kovos, komunistai paleis keturis šimtus kalinių, duos jam du tūkstan­ čius maišų cemento mečetei statyti ir paskirs jį vietos emyru9. Kita vertus, jis pasakojo, jog aplink Heratą išsidėstę trisdešimt tūkstančių kareivių, penki tūkstančiai tankų ir du šimtai penkias­ dešimt rusų lėktuvų, tai yra ketvirtadalis sovietų karinio kontin­ gento – visa tai, be abejo, buvo gryniausias prasimanymas.

8 Edwardas Gibbonas (1737–1794) – žymiausias XVIII amžiaus anglų istorikas, knygos Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija (1776–1788) autorius. Šis veikalas iki šiol tebėra vertingas mokslui dėl gausių cituojamų šaltinių ir originalios šios temos koncepcijos (vert. G. Sowulos past.). 9 Emyras – vadas, kunigaikštis. Iš pradžių (Umajadų dinastijos laikais) emyras vadovavo kariuomenei, administracijai ir finansams, vėliau jo valdžia buvo pamažu ribojama (vert. G. Sowulos past.).


„Mirtis Kandahare“  45

Tačiau tai nebuvo sąmoningas melas. Šis žmogus regėjo siau­ bingą sovietų kareivių ir jų ginkluotės galybę. Jis pasakojo apie visa tai kaip tipiškas afganistanietis: skaičiai toli gražu nebuvo tikslūs, jie tik liudijo grėsmės pojūtį. Vienas mano pažįstamas kadaise atliko eksperimentą: jis laukė pasaloje ant kalno kete­ ros, gulėdamas greta partizanų būrio vado, ir skaičiavo prava­ žiuojančius sovietų tankus, šarvuotus transporterius, uazus ir sunkvežimius. Iš viso jų buvo šimtas dvidešimt – pakankamai daug, kad vien pati mintis, jog priešas gali pulti tokiomis pajė­ gomis, keltų siaubą. – Kiek suskaičiavai? – paklausė jis afganistaniečio. – Aštuonis šimtus tankų, – atsakė šis. Būrio vadas įsižeidė, kai anglas raporte nurodė tikrąjį skaičių, manydamas, jog taip abejojama jo narsa. Pažinodami šį afganis­ taniečių požiūrį į tikrovę, žurnalistai ne veltui atsargiai vertino jų liudijimus. Tik svetimas žmogus galėjo tiksliai įvertinti padėtį fronte prie Herato. Viešbučio kiemelyje sutikau prancūzę gydytoją. Pakalbėjęs su ja, suvokiau, jog mano kelioninės vaistinėlės nepakaks. Andy man sakėsi niekada neimąs į kelią jokių vaistų: „Jei gali paeiti, pats nueisi ten, kur tave išgydys, o jei gausi kulką į pilvą, vis tiek pražūsi.“ Jis nesiveždavo net paprasčiausių tvarsčių: kraujui su­ laikyti jam pakakdavo atplėštos skaros skiautelės. Vaistinėlėje vežiausi ir tvarsčių, ir stiprių antibiotikų porciją. Įsidėjau ir vita­ minų, antiseptikų, aspirino, resochino nuo maliarijos ir keliolika vidinių paketų nuo amebinės dizenterijos. Prancūzė man patarė įsimesti ir vietinės nejautros priemonių. Tikimybė, jog sužeis­ tasis mirs iš skausmo ir šoko, yra ne menkesnė, negu galimybė mirti nuo audinio pažeidimo. Turėjau apsilankyti ligoninėje, kad gydytoja pasižiūrėtų, kuo gali man padėti. Tačiau į ligoninę taip ir nenuėjau, nes tą pačią sekmadie­ nio popietę, birželio dvidešimt aštuntąją, kiemelyje pasirodė Amanula. Jis prisėdo šalia manęs ant fotelio. – Ar pasirengęs? – paklausė jis.


46  Šventųjų pelenai – Taip. – Tai gerai. Mašina atvažiuos po pusvalandžio. Pamaniau, jog per tą laiką man kaip nors pavyks nuslėpti skubaus išsiregistravimo iš viešbučio priežastis. Susimokėjau priimamajame, grįžau į kambarį ir persirengiau afganistanietiškai. Tikėjausi, jog jei paliksiu viešbutį su tiurbanu ant galvos, niekas neatpažins to paties tingaus turisto, kuris dar prieš keliolika mi­ nučių kiemelyje ant žolės mėgavosi knyga ir nesuskaičiuojamais puodeliais arbatos. Atsikračiau savo kelnių ir marškinių, užsirišau churdžiną, užsimečiau jį ant peties ir dar prisidengiau apklotu, paskui kartu su Amanula paskubomis praėjome per priimamąjį, nė nepažvelgdami į tą pusę – štai du afganistaniečiai eina iš vieš­ bučio į gatvę. Pamaniau, jog mūsų niekas nepažino. Perėjome mažą kiemelį, už kampo jau buvo gatvė. Tikėjausi, kad mūsų laukia tuščias automobilis, kuris mus nuveš iki rinki­ mosi punkto, bet mažyčio sunkvežimio gale susispaudę lyg sil­ kės statinėje sėdėjo dvidešimt vyrų. Man parodė, kad turiu lipti ten. Netrukus pasirodė, jog stoviu prispaustas prie aukšto, lieso trisdešimtmečio vyriškio, prisistačiusio kaip vadas Moalemas Šachas Valis. Moallem reiškia „mokytojas“, ir iš tiesų iki karo Šachas Valis buvo geografijos mokytojas. Vėliau sužinojau, kad jis praleido kelis mėnesius Kvetoje, vildamasis, jog Džamiatas duos jam ginklų. Jo pastangas ir išlaidas vainikavo sėkmė – jis sulaukė poros kalašnikovų ir vieno granatsvaidžio, nors ir negavo taip norimų priešlėktuvinių pabūklų. Kai variklis užsivedė ir jau turėjome pajudėti iš vietos, manęs vos neapkurtino įnirtingas beldimas į langą prie pat mano galvos. Tai buvo apkūnusis Bloomstar savininkas. – Ponas, ponas, atleisti, ponas, dar skalbyklos sąskaita, aš pa­ miršti! Dar dvidešimt rupijų, taip, ponas! Jis šaukė taip garsiai, kad į mus sužiuro praeiviai. Karštligiškai rausiausi po kišenes, ieškodamas pinigų, kuriuos pirma buvau giliai nukišęs, nes per artimiausius du mėnesius man jų neturėjo prireikti. Pagaliau suradau banknotą, pradariau langą ir įkišau


„Mirtis Kandahare“  47

pinigus viešbučio šeimininkui į ranką. Ši suma tikriausiai buvo gerokai didesnė negu mano skola, bet nebesinorėjo laukti grą­ žos, ir mes pajudėjome iš vietos. Mano naujieji rūbai pasirodė ne tokie įtikinami, kaip tikėjausi. Kveta įsikūrusi pačiame Mėnulio kraterį primenančio slė­ nio pakraštyje. Sparčiai lėkėme lygiu jo dugnu į šiaurės vakarus, tiesiai į saulę, kuri pamažu leidosi už horizonto pilname dul­ kių oranžiniame rūke. Stebėjau nykstančius civilizacijos pėd­ sakus. Važiavome vis labiau blėstančioje dienos šviesoje palei geležinkelio liniją, kurią iš abiejų pusių supo telegrafo stulpai, pravažiavome Pakistano kariuomenės barakus ir kaimo turgus, išpuoštus dideliais raudonais skydais, ant kurių arabiškai buvo reklamuojama kokakola. Kelis kartus teko sustoti genčių kontrolės postuose; sunkve­ žimis kiekvieną kartą būdavo ryškiai apšviečiamas. Prisidengęs galvą apklotu, apsimesdavau miegąs, tačiau kareiviai tikriausiai žinojo, jog tarp keleivių yra užsienietis, nes mane vis pasiek­ davo pakelti balsai, o pro apklotą imdavo skverbtis į mane nu­ kreiptų žibintų šviesa. Mano kelionė puikiausiai galėjo pasibaigti čia. Kelios Pakistano kalėjime praleistos dienos tikrai nebūtų malonios, bet dar blogiau būtų tai, jog dar keliolika savaičių tektų laukti naujos vilkstinės. Mane turėtų suimti reguliarioji karinė policija, nes keliauti į genčių teritoriją užsieniečiams buvo draudžiama. Tai, jog nesivežiau jokių dokumentų, būtų tik pa­ bloginę mano reikalus. Kiekvieną kartą Šachas Valis išlįsdavo pro mane laukan, ir būdavo girdėti, kaip jis kalbasi su karei­ viais. Ar kyšiais, ar tiesiog paaiškindamas padėtį, jis šiaip ar taip juos įtikindavo, ir čia pat pajudėdavome į tolesnį kelią, lydimi atsisveikinimo šūksnių. Dar valanda kelio, ir atsidūrėme beveik visiškoje dykynėje. Mus lydėjo tik vieniši geležinkelio bėgiai. Pilkose sutemose įžiūrėjau itin skurdžios pabėgėlių stovyklos palapines ir šim­ tus kupranugarių, skabiusių pakelės krūmus. Nusišypsojau pats sau: žinojau netrukus prisiminsiąs apleistą Kvetą kaip grožio ir


48  Šventųjų pelenai subtilumo oazę. Jau buvo naktis, kai išsukome iš kelio, vedu­ sio sienos ir komunistinės kariuomenės įgulos, kurią ketinome aplenkti, link. Sunkvežimis pasuko į dešinę, ir staiga ėmėme šokinėti per vieškelio duobes. Jaučiausi laimingas. Rengimąsi į kelią lydėjęs nerimas pagaliau išsisklaidė. Šios akimirkos lau­ kiau mėnesių mėnesius. Kalbinau įvairias redakcijas apmokėti kelionę, būgštavau, kad pakistaniečiai gali atsisakyti išduoti vizą, išvydę mano įtartiną pabėgėlio dokumentą, nerimavau, ar afganistaniečiai suorganizuos žygį, pagaliau laukiau išvykimo akimirkos. Karštligiškų telefono pokalbių, pildomų blankų ir apmo­kamų sąskaitų pasaulis pasiliko toli. Net prieš pat išvy­ kimą mane persekiojusi baimė nurimo. Gyvenimas staiga tapo paprastas, kokio visada troškau – oras buvo grynas, aiškiai švietė žvaigždės, o aš tikėjau savo sėkme. Vidurnaktį pasiekėme Toboje įsikūrusią bazę. Su Šachu Valiu ir Amanula įžengėme į ryškiai apšviestą trobą. Kampe degė dujinis žibintas, ant kilimo melsdamiesi klūpojo afganistaniečiai. Nors mane iš visų pusių supo žmonės, nejučia pasijutau vienišas. Staiga supratau, kaip pasikeitė mano gyvenimas. Pinigai čia nebebus svarbūs, kalbų, kurias mokėjau – lenkų, anglų, rusų – niekas nesuprato, o mano elgsena kiekvieną akimirką galėjo būti klaidingai suprasta. Išskyrus Amanulą, su kuriuo susipažinau prieš savaitę, visi kiti bendrakeleiviai buvo svetimi ir, mano aki­ mis, menkai tesiskyrė vienas nuo kito. Iškeliavau į nežinią, pati­ kėjęs savo likimą grupei, kurios daugumą sudarė vaikėzai. Pagaliau jie baigė ritualą. – Koks tavo vardas? – paklausė bazės vadas. – Mano vardas Rahimas, – atsakiau savo elementaria persų kalba. Amanula pirma mane privertė saugumo sumetimais pa­ sivadinti afganistanietišku vardu. Rahimas buvo artimiausias maniškiam. – O, tai labai gražus vardas. Misteri Rahimai, užeikite pas mane arbatos.


„Mirtis Kandahare“  49

Neskusti veidai aplinkui plačiai šypsojosi, tarsi turėjau būti patiektas vakarienei prie tos arbatos. Buvau tarp draugų. Per valandą sunkvežimiai buvo iškrauti ir vėl pakrauti, ir mes pajudėjome į tolesnį kelią. Buvau pakviestas važiuoti vairuotojo kabinoje, bet sugrįžau į sunkvežimio galą tarp likusių keliautojų. Jei kas nors mus užpultų, spėčiau nušokti ir pabėgti, sprogusi mina išmestų mane per bortą, o kabinoje sudegčiau, užtrenk­ tas tarsi spąstuose. Pagaliau norėjosi parodyti, jog man nereikia patogumų, kad puikiai pakeliu kelionės sunkumus. Kelionė pasirodė tikrai sunki. Sunkvežimis buvo kimšte pri­ kimštas ginklų ir šaudmenų, o musų dvidešimtukas važiavo susi­ spaudęs ant dėžių: mažytis sunkvežimiukas buvo skirtas aštuo­ niems keleiviams. Mėnulio pjautuvas netrukus pranyko, ir tik žvaigždės nušvietė kelią. Važiavome išjungę šviesas: netoliese plytėjo malūnsparnių medžioklės plotai. Sunkvežimis pavojingai greitai lėkė per kopas ir griovius, keldamas dulkių debesis tarsi šližys vandens purs­ lus. Drebėjau nuo šalto dykumos oro, ploni rūbai nešildė kūno, plaukai lipo nuo dulkių ir dirgino veido odą. Kartais turėdavome iššokti iš perkrauto sunkvežimio ir stumti jį į kalną. Dar po valan­ dos tokios kelionės pasiekėme perėją beveik dviejų šimtų metrų aukštyje. Sunkvežimis sustojo pačiame viršuje. Afganistaniečiai išlipo, keli ėmė melstis, kiti užtraukė niūroką dainą, dar kiti tik dūsavo. Štai ir siena. Buvome Afganistane. Po dviejų valandų sunkvežimis vėl sustojo: atėjo laikas nak­ voti. Miegojome iki pat aušros akmenuotoje išdžiūvusio upe­ lio vagoje. Vidudienį pasiekėme mažytę giraitę, kurioje buvo įsikūrusi gal penkiasdešimties partizanų stovykla. Po medžiais stovėjo kaip pakliuvo išslapstyti automobiliai: vienas didelis sunkvežimis ir du mažesni sunkvežimiukai. Grupės vadas buvo Saidas Odžanas, senas vyras žila barzda, aukšta kakta, putliomis lūpomis ir užkimusiu nuo rėkimo balsu. Pasirodo, naujienos buvo nekokios: prieš tris dienas žuvo trys jo žmonės, pakliuvę į pasalą už poros kilometrų. Odžanas išdėstė palei mūsų kelią


50  Šventųjų pelenai gerai ginkluotus partizanus, tikėdamasis užklupti tos pasalos rengėjus. Kol kas kelias atrodė saugus – žmonių pilni sunkve­ žimiai lėkte lėkė sienos link, keldami dykumos smėlio debesis. Kai kurie jų vežė sužeistuosius į ligonines Pakistano teritorijoje – daugeliui tų vyrų nebuvo lemta išgyventi šios kelionės. Tai, jog kelyje vyravo įprastas judėjimas, anaiptol nereiškė, jog neįmanoma dar viena pasala. Prieš dvejus metus šios saugumo iliuzijos auka tapo amerikiečių žurnalistas Charlesas Thorntonas. Netoli Kandaharo būrys, su kuriuo jis keliavo, buvo įspėtas apie sovietų pasalą, tačiau kai priešpriešiais pro juos pravažiavo sunkvežimis, jie nutarė, jog kelias saugus, ir pajudėjo į kelionę. Pirmieji juos puolė malūnsparniai, kurie nušvietė kelią pėstinin­ kams. Thorntonas žuvo. Mus supo žemos kalvos ir krūmais apžėlusios lygumos, išva­ gotos išdžiūvusių upių slėnių. Šiaurinė Afganistano dalis ir jos aukštų kalnų grandinės malūnsparniams buvo pernelyg pavo­ jingos, tačiau čia, pietinėse dykumose, jie vis dar medžiojo nie­ kieno nekliudomi. Dienomis partizanų vilkstines apšaudydavo artilerija, o naktimis pasalas rengė specialieji sovietų būriai. Parašiutininkai arba specnazo10 kareiviai tamsoje nusileisdavo toli už partizanų kelių ir kitą naktį užklupdavo juos iš pasalų. Automatiniais ginklais ir raketomis iš arti apšaudomiems parti­ zanams nelikdavo jokių galimybių apsiginti. Mūsų kolona – keturi maži sunkvežimiukai, du didesni sunk­ vežimiai ir beveik šešiasdešimt žmonių – kitą rytą vėl pajudėjo į kelią. Vyriausioji sukilėlių vadovybė, jei tokia būtų, turėtų nu­ rodyti skirstyti tokias vilkstines po kelias grupes, kurių judėji­ mas būtų sunkiau nuspėjamas ir pastebimas, tad menkesni būtų nuostoliai užpuolus priešui. Tačiau afganistaniečiai mėgo dideles kolonas, nes, keliaudami didelėmis grupėmis, jautėsi saugesni: „Jei pakliūsime į pasalą, gal užvirs ilga kova, ir gal būtent man pa­ vyks išsiveržti iš apsupties“, – samprotaudavo jie. Automobiliai

10 Specnazas – Otriady Spiecjalnogo Naznačenija (vert. G. Sowulos past.).


„Mirtis Kandahare“  51

visą kelią nesilaikė kartu, ir nakties sumaištyje dažnai nebūdavo įmanoma jų suskaičiuoti. Kartais važiuodavome organizuota kolona, kartais pavieniai sunkvežimiai patraukdavo savo keliais ir tik vakare susirinkdavo vienoje vietoje. Iš pradžių maniau, jog tai buvo senas, metų metus tobulintas būdas mėtyti pėdas. Tiesą sužinojau tik vėliau. Mūsų kelionės tikslas buvo Sanginas, oazė kalnų papėdėje į šiaurės vakarus nuo Kandaharo – ją turėjome pasiekti per dvi naktis. Iš pradžių turėjome pervažiuoti Kandaharo–Kabulo kelią, kuriuo dieną važiuodavo priešo tankų, šarvuotų transporterių ir šarvuočių kolonos. Įsikūriau didelio sovietinio sunkvežimio gale; jo signalas staugė lyg gaisrinės sirena. Priekinis stiklas buvo peršautas: šį au­ tomobilį partizanai atkovojo per kelyje surengtą pasalą. Nauji priešlėktuviniai automatai, grūdų maišai, šaudmenų dėžės ir naftos statinės buvo pridengtos brezento atraižomis, saugoju­ siomis nuo nepakeliamos kaitros, tačiau nepakankamai storomis, kad ant visų šių krovinių būtų patogu sėdėti. Kad ir kur prisės­ čiau, į mano išvargusį kūną visada įsiremdavo kokia nors meta­ linė ginklo dalis, šovinių dėžės kampas arba styrantis vamzdis. Įsispraudžiau tarp grūdų maišo ir iš storų lentų sukalto sunk­ vežimio borto ir įsikibau į plieninį rėmą virš manęs. Stengiausi pasiduoti lingavimo ir purtymo ritmui, kad neiškrisčiau iš sunk­ vežimio. Kaip ir kiti, prisidengiau veidą nuo smėlio juoda skara – atrodėme lyg senamadiškų įsilaužėlių gauja. Kad nedžiūtų lūpos, laikėme tarp jų suspaudę po drėgno audinio atraižėlę. Važiavome palei upę, veikiausiai Kuškos intaką; per vasa­ ros kaitrą vanduo tarp smėlėtų krantų buvo gerokai nuslūgęs. Važiuoti buvo kur kas lengviau negu pirma per atvirą plotą tarp kalvų ir griovių. Laikėmės upės vagos, nors ji nevedė tiksliai mūsų norima kryptimi. Per pusvalandį pravažiavome perėją ir nusileidome į Sunkvežimių slėnį, kurį pats taip pavadinau. Pirmasis čia įklimpęs automobilis tikriausiai buvo labai senas, nes buvo giliai įsmegęs į smėlėtą krantą, antrasis veikiausiai buvo


52  Šventųjų pelenai naujesnis, atsidūręs čia gal prieš dvejus metus, nes smėlis dar ne­ buvo spėjęs jo praryti. Jis gaudė orą atidaru variklio dangčiu ir pamažu skendo klampiuose smėlynuose. Slėnis buvo pernelyg atviras pasaloms rengti, tad sunkvežimiai veikiausiai buvo pa­ šauti iš malūnsparnių. Kitos lūženos atrodė naujesnės. Akmenų piramidės su įbestomis vėliavėlėmis ant ilgų kotų buvo tų, ku­ riems nepavyko pravažiuoti slėnio, kapai. Važiuodami pro jas, iškeldavome rankas ir šnabždėdavome maldas. Kolona įvažiavo į nuošalų tarpeklį, tokį statų, jog mums teko išlipti ir eiti priešais sunkvežimį. Tai tikriausiai buvo pamėgta pasalų vieta. Kas keli šimtai metrų stovėjo sudegusių automo­ bilių lūženos, o jų kroviniai buvo išsibarstę pažemiais. Daugelis jų įvažiavo į Afganistaną su sovietų kolonomis, iš kurių juos atkovojo partizanai, ir galų gale tapo sovietinių specialiųjų da­ linių aukomis. Kiti, tojotos ir simurgai, čia pateko iš Pakistano. Ėmiau juos skaičiuoti, suskaičiavau iki trisdešimties ir lioviausi. Mūsų sunkvežimiai kaukiančiais varikliais kopė į uolėtas perė­ jas ir mėgino prasisprausti pro siauras sąsmaukas – apie tokią teritoriją specialieji daliniai galėjo tik svajoti. Pavojų dar labiau didino didžiulės variklių alyvos statinės, kurių buvo prikrauti visi sunkvežimiai. Jei į kurią nors iš jų pataikytų skeveldra, sunk­ vežimis iš karto užsidegtų. Ore tvyrojo raketinių sviedinių degalų kvapas: prieš dvi die­ nas čia kita kolona pakliuvo į pasalą. Palei kelią mėtėsi išsibars­ čiusios šimto penkių milimetrų kalibro šaudmenų gilzės, o jų danga buvo suardyta mūšio arba per siaubingą kaitrą kilusio sprogimo metu. Iš metalinių cilindrų lašėjo oranžinis skystis, nuo jo kilo baltų dūmų dryžiai. Liepsna pavertė sunkvežimius matinės juodos spalvos griaučiais. Kulkosvaidžių vamzdžiai iš specialaus grūdinto plieno, turėję išlaikyti aukštą tempera­ tūrą ilgai šaudant, buvo pajuodę nuo suodžių, susiraitę tarsi sutirpusi guma. Eidamas pro sunkvežimių lūženas, pro petį dairiausi į artimiausių aukštumų viršūnes. Turėjome skubėti: aplinkui išmėtytos šaudmenų dėžės galėjo kiekvieną akimirką


„Mirtis Kandahare“  53

sprogti. Tai liudijo aplinkui išmėtyti medžio gabalai ir gausybė įvairiausių šaudmenų. Kiek toliau, palei neaukštą atšlaitę, mėtėsi keliasdešimt dėžių: galėjo atrodyti, jog tai – išlikęs kokio nors sunkvežimio krovinys. Jos atrodė neliestos, ir aš stebėjausi, kodėl afganistaniečiai palieka jas likimo valiai. Kariniai daviniai vakuuminėse pakuotėse buvo pažymėti angliškais užrašais: „Vištienos sriuba“, „Daržovių miš­ rainė“, „Mėsainiai“ – standartinis amerikiečių kariuomenės da­ vinys. Mėtėsi ir gausybė sidabro spalvos 12,7 milimetero šovinių dėžučių su kiniškais ženklais. Palei pat kelią voliojosi minosvai­ džių sviediniai, tarsi specialiai paruošti šauti. Sustojau ir užsimo­ jau paspirti vienos dėžės dangtį. Riksmas iš už nugaros pasiekė mane per vėlai, mano batas didžiule jėga trenkėsi į medinį dangtį. Dangtis nulėkė – dėžėje buvo tvarsčių rinkiniai, švirkštai ir nu­ skausminamųjų ampulės. Apsidairiau aplinkui: trys vyrai gulėjo ant dulkėto kelio, įtraukę galvas į pečius. Netrukus jie jau bėgo prie manęs šaukdami: – Misteri Rahimai, tučtuojau pasitrauk iš čia! Daugybė mū­ siškių taip žuvo. Rusai tyčia visa tai palieka, viduje dažnai būna minos. Turėjome anksčiau tave įspėti. Partizanai saugojo aplinkines kalvas, tad jautėmės gana sau­ gūs. Užpulti galėjome būti tik naktį, kai nebebūdavo įmanoma stebėti aukštumas, o sunkvežimiai tapdavo lengvu, apsiginti nepajėgiančiu taikiniu. – Kodėl niekada nevažiuojate dienos metu? – paklausiau Ama­ nulos. – Juk galima sunkvežimiuose įmontuoti kulkosvaidžius, kuriais galėtumėte nors kurį laiką gintis nuo malūnsparnių, o į priekį pasiųsti žvalgybą, kuri ieškotų išsislapsčiusio priešo… – Taip irgi mėginome daryti, – atsakė jis, – bet patirdavome per daug nuostolių. Malūnsparniai išskrisdavo patruliuoti po du, po keturis, net po šešis, ir vieno ar dviejų kulkosvaidžių ne­ bepakakdavo jiems nuvyti. Mi-24 iš apačios dengia kelių centi­ metrų storio neperšaunamos plokštės, o organinis stiklas išlaiko net sunkaus kalibro artilerijos šūvius. Kiekvienas malūnsparnis


54  Šventųjų pelenai aprūpinamas šimtu dvidešimčia sviedinių ir Gatling kulkosvai­ džiu – vienas sviedinys gali sunaikinti sunkvežimį. Puiki taikymo sistema leidžia malūnsparniams nesunkiai apšaudyti koloną iš dviejų kilometrų atstumo. Tik vakare supratau, kodėl šį ruožą vis dėlto pravažiavome dieną. Mums prie apleistos kaimo mečetės gurkšnojant arbatą, iš už kampo išniro afganistanietis su ilgu sunkiu vamzdžiu ant peties. Visų akys nukrypo į jį. Visi meiliais žvilgsniais žiūrėjo į pailgą įtaisą, o su vyriškiu kalbėjo itin pagarbiai. Buvome saugomi daug veiksmingiau, negu tikėjausi. Visuotinį entuziazmą sukėlė Stinger raketa, parengta iššauti kiekvieną akimirką, o ją „aptar­ naujantis“ partizanas praleido visą dieną ant kalvos, saugodamas mūsų kelią. Gaila, kad kaip tik šiandien neatskrido malūnsparniai, pamaniau aš. Dar nebuvau iš arti matęs pašauto malūnsparnio. Baigėme valgyti ir vos sutemus vėl susėdome į sunkvežimius. Iki plento buvo likę šešios valandos kelio į šiaurę. Jei mums šiek tiek pasisektų, turėtume jį pervažiuoti dar tą pačią naktį, priva­ žiuoti priešo postus Kandaharo prieigose, o toliau iki pat aušros vėl lėkti į šiaurę. Važiavome tamsoje, išjungę šviesas. Siauras mėnulio pjau­ tuvas netrukus išnyko, ir vairuotojai įjungė žibintus. Jų šviesą nukreipė žemyn prie bamperių pritvirtintos siauros, pakeliamas žaliuzes primenančios grotelės, ir tai leido apšviesti kelis metrus kelio į priekį. Teoriškai sunkvežimis su šiuo įtaisu turėtų būti sunkiau pastebimas iš oro, tačiau kiekvieną kartą sunkvežimiui važiuojant per duobę, žibintų šviesa vėl nušviesdavo dangų ir viską aplinkui. Ankstesnės kelionės į Afganistaną metu kartą jau buvau ap­ šaudytas – tik iš toli. Dabar man vis atrodė, jog kas nors slepiasi už tos ar kitos uolos, jau uždėjęs pirštą ant gaiduko – kas nors visiškai nepažįstamas, pasirengęs mane nužudyti. Važiuodamas sunkvežimiu pro stačius šlaitus ir uolas, už kurių galbūt tyko priešas, jautiesi tarsi taikinys. Budrumas, atidumas kiekvie­ name žingsnyje, tinkamai suformuota grupė – visa tai darosi


„Mirtis Kandahare“  55

nebesvarbu. Tvirtai įsikibau pirštais į borto kraštą ir tikėjau savo laime. Taip įsivaizdavau savo pirmąją naktį Manhetene, tik čia neturėčiau galimybės net atiduoti piniginę. Baimė, net ir pati didžiausia, ne visą laiką gniaužia gerklę, ji tik kaskart sugrįžta. Jei kurį laiką nevyksta nieko nauja, net esant didžiausiam pavojui, žmogus po kurio laiko atsipalaiduoja, jį suima nuobodulys. Staiga padėtis pasikeičia: į dangų iššauna spalvota signalinė raketa, iš tolo pasigirsta susišaudymo garsai, upės akmenys aidi lyg malūnsparnio rotoriaus mentės – staiga visi nervai vėl įsitempia. Degalų siurblio garsai buvo įprasti, tačiau išmetamasis vamz­ dis spjaudė į orą ilgas kibirkštis, kurias vėjas čia pat nešė šalin. Staiga po sunkvežimiu nežinia kas pokštelėjo. Mes sustojome. Tai nebuvo tik kamera – daug blogiau: ratas užkliuvo už aštraus akmens, ir padanga sudrisko į skutus. Laimei, mūsų sunkvežimis važiavo vilkstinės priešakyje, o atsarginiai ratai buvo užpakali­ niame sunkvežimyje. Kitaip būtume turėję ištisas valandas laukti, kol kas nors priekyje susizgribs, jog mums nutiko bėda. Ėmiau abejoti Odžano išmanymu. Jo komandos garsiai aidėjo nakties tamsoje, bet žmonės jas vykdė mieguistai, tarsi leisdami suprasti, jog ir patys viską puikiai žino. Kol mūsų vairuotojas keitė ratą, visi kiti susėdo ant žemės. Jie garsiai šnekučiavosi, užuot tylomis laukę ir klausęsi, ar iš kurios nors pusės neat­ skrenda malūnsparniai. Prieš keletą minučių kruopščiai, milime­ trų tikslumu taisėme žibintų grotelių padėtį, kad mūsų nebūtų įmanoma pastebėti iš malūnsparnių, tačiau dabar liepsnojo deg­ lai ir žėrėjo cigarečių žiburėliai. Staiga gal už penkių kilometrų pasigirdo šūviai – tačiau niekas nekreipė į juos dėmesio. Tą naktį nepervažiavome plento. Pavažiavę dar porą kilo­metrų, vėl pradūrėme padangą. Turėjome dar vieną atsarginį ratą, bet jei kuriam nors iš likusių sunkvežimių prakiurtų padanga, net ir netoli plento, mūsų padėtis taptų nepavydėtina. Nebeliktų laiko ją taisyti ar sukrauti krovinį į kito sunkvežimio dugną – tektų jį palikti. Piktai apsišūkavus Odžanui ir vairuotojams, buvo nutarta


56  Šventųjų pelenai pasiieškoti slėptuvės nakčiai ir kitą rytą sutvarkyti automobilį. Vidurnaktį įvažiavome į mažytį kaimelį, sunkvežimiai sustojo tarp žemaūgių medžių, turėjusių juos pridengti. Susiradau ly­ gios žemės lopinėlį vienos iš molio drėbtos trobelės kieme ir išvargęs tuoj pat užmigau. Allahu akbar! Dievas yra didis! Jau trečią rytą pabundu toje pat gyvenvietėje. Kaip visada, nubudau auštant molinės trobe­ lės kieme. Aplink mane miegoję vyrai nerangiai suskato keltis, o paskui visi patraukė prie šaltinio. Nuo vienos kaimo trobos stogo aidėjo melstis kvietusio muedzino progiesmis: Išties nėra kito Dievo, išskyrus Jį! Išties Mahometas yra Jo Pranašas! Skubėkite melstis! Skubėkite į savąją laimę! Malda saldesnė už miegą! Dievas yra didis! Išties nėra kito Dievo, tik vienintelis, tikrasis Jis! Siluetai su tiurbanais jau išsirikiavę vorele klūpojo ant paklotų ir lenkė galvas Mekos link. Praėjusią naktį Saidas Odžanas gavo žinią iš kito partizanų būrio. Kelias saugus, tvirtino jie ir ketino prisijungti prie mūsų. Tolesnės kurjerių nešamos žinios pasiekė mus bevalgant. Kiek­ vieną kartą Odžanas užsidėdavo akinius ir rimtai, po vieną žodį skaitė raštelius. Pasitaręs su vairuotojais, jis nusprendė, kad tu­ rime praleisti šioje gyvenvietėje dar vieną naktį. Jis įtarė, jog mūsų laukiantis kelias iš tiesų nėra visiškai saugus ir kad kitos grupės norėtų prisijungti prie mūsų tik tam, kad liktų daugiau galimybių prasiveržti, jei tektų susikauti su priešu. Pasimeldę visi sulindome į vidų, kad pralauktume kaitrą. Miegojau lengvame gortekso miegmaišyje. Staiga mane paža­ dino karštligiško lakstymo ir trepsėjimo atgarsiai – virš mūsų vis augo griaudesys, tarsi kas pneumatiniu grąžtu gręžtų stogą. Man prireikė keliolikos sekundžių, kol supratau, kas vyksta, ir tik


„Mirtis Kandahare“  57

tada drebančiomis rankomis ėmiau grabalioti miegmaišio už­ trauktuką. Kol man pavyko iš jo išsipainioti, viduje buvo likęs tik Amanula, o gręžimo garsas virto tokiu audros riaumojimu, jog net raumenys stingo po oda. Pro šią kakofoniją prasiveržė sprogimų aidai. Namas virpėjo lyg per žemės drebėjimą, o nuo lubų pabiro dulkės. Krepšys su fotoaparatu kabojo virš manęs ant į sieną įkaltos vinies. Pirmoji mintis buvo griebti jį ir sprukti laukan. Staiga vi­ siškai atsikvošėjęs, pamėginau nustatyti aparato mechanizmą, bet nepajėgiau. Pirštai slysčiojo per suktuvus ir mygtukus, ­kuriuos paprastai junginėdavau be jokio vargo. Burzgimas ir sprogimai pasiekė crescendo virš pat mano galvos. Sukaupiau drąsą ir išlindau iš trobos. Išvydau keturis malūnsparnius. Jie plaukė dangumi tarsi banginiai, niekur neskubėdami tai nutoldavo, tai vėl sugrįždavo iš už gretimos kalvos. Jų pilvai priminė kosminius laivus iš mokslinės fantastikos filmų: plieno paviršiai, iš kurių styrojo virbai, antenos, suktuvai ir rankenos. Malūnsparniai plaukė didingai, pasisukę į mane šonu. Iš už nugaros, už trumpų sparnelių, nuo kurių kabojo raketos, buvo matyti slepiamųjų spalvų fone išpiešta didelė rau­ dona žvaigždė. Malūnsparniai buvo tikrai gražūs, ir dabar pasirodė, kad tai anaiptol ne gremėzdiški banginiai. Smėlinės žalsvos spal­ vos, jie dabar veikiau priminė keturias didžiules šuoliais lekiančias panteras, kurių judesiai tobulai derėjo puikiai surepetuotame cirko numeryje. Tačiau tai nebuvo prijaukinti žvėrys. Raketų paleidikliai buvo išleisti į šalis, tarsi grobio siekiantys plėšrūno nagai. Jie skraidė žemai, gal už penkiasdešimties metrų virš namų stogų – tikriausiai mėgino išvengti mūsų stingerių, kurių mini­ malus šaudymo aukštis – trys šimtai metrų. Jie suko ratus virš kalvos, paskui praskrido virš gyvenvietės, naikindami viską pa­ keliui. Jie taip sparčiai leido raketas, kad iš pradžių pamaniau, jog tai kulkosvaidžio šūviai. Lygi kiemo žemė, ant kurios tą naktį miegojome, dabar buvo išrausta į visas puses išsibarsčiusių me­ talo skeveldrų, į molinę sieną priešais mus susmigo šratai, namo stogas smilko.


58  Šventųjų pelenai Sparnų plerpimas vėl ėmė garsėti. – Pilkit iš granasvaidžio: jie pakils aukščiau, ir tada aš paleisiu stingerį, – šūktelėjo nežinia kuris, bet malūnsparniai sparčiai ar­ tėjo, ir niekas neatsiliepė. Granatsvaidis, kaip visada Odžanui vadovaujant, buvo nepa­ rengtas, o kalašnikovo kulkos negalėjo pramušti malūnsparnio šarvo, tad nebuvo jokios prasmės šaudyti ir rizikuoti gyvybe. Pasislėpiau troboje ir susitūpiau prie sienos, prisidengęs galvą rankomis ir suspaudęs tarp kelių, kad būčiau kuo smulkesnis tai­ kinys. Sunkvežimius jau tikriausiai velniai nujojo, pamaniau aš. Tolesnis ketvirtis valandos atrodė begalinis. Malūnsparniai sugrįžo septynis, aštuonis kartus, sprogimai vis artėjo. Mudu su Amanula, apibirę nuo lubų kritusiomis dulkėmis, atrodėme tarsi balandžių „išpuošti“ paminklai. Dulkės temdė pro duris sklidu­ sią šviesą ir kėlė mums kosulį. Man nekilo jokio noro melstis – tokius dalykus teigiantys romanų autoriai akivaizdžiai meluoja. Mąsčiau tik apie tai, kaip būtų saugiau: ar toliau tupėti toje pat vietoje prie sienos, ar nuropoti iki namo kertės, kur buvau ap­ saugotas iš dviejų pusių – tačiau baimė sukaustė mano judesius. Sprogimai lauke aidėjo taip dažnai, jog nutariau, kad tai – gatlingo serijos, o nuo jų mus turėtų apsaugoti namo sienos. Staiga pro malūnsparnių ūžimą prasiveržė sprogstančios raketos griaudesys, nuo kurio mano siena sudrebėjo. Staiga įsiviešpatavo tyla. Užsikosėjęs, beveik apsvaigęs, šūk­ telėjau Amanulai, jog tuoj atskris bombonešiai, turime bėgti iš čia. Staiga man pasidarė svarbiausia, ar nenukentėjo mano daiktai. Nors malūnsparniai tik suko dar vieną, platesnį ratą, ir kiekviena akimirka be priedangos buvo mirtinai pavojinga, tačiau man atrodė savaime suprantama, jog turėjau bet kokia kaina gelbėti savo mantą – krepšį su fotoaparatu, gertuvę ir visa kita. Visi daiktai buvo išsibarstę į šalis, juos dengė storas dulkių ir tinko sluoksnis. Sukišau į ryšulius ką tik galėjau – sulamdytą gortekso miegmaišį, fotoaparatą, maistą ir pakeliui pagriebiau ap­ klotą. Jei malūnsparniai mus užkluptų atvirame plote, pritūpsiu


„Mirtis Kandahare“  59

kur nors ir prisidengsiu apklotu – gal žemės ir uolų fone priešas manęs nepastebės. Keikiau sunkiai užsirišančias ryšulių kilpeles, kol pagaliau su tabaluojančia ant diržo gertuve, persimetęs per petį apklotą išbėgau iš trobos. Gyvenvietė, kurioje nakvojome tris dienas, buvo visiškai su­ griauta. Virš mūsų sunkvežimius slėpusių medžių virto tiršti juodi dūmai. Sprogusių raketų išraustose duobėse geso rausvos liepsnelės. Virš viso kaimo ir virš kalvos šlaito tvyrojo tamsių dūmų gijelės. Už šimto metrų nuo gyvenvietės suradome ma­ žytę daubą, kurios dugne buvo pribėgusi vandens balutė. Staiga pajutau troškulį. Žalsvame vandenyje knibždėte knibždėjo vabz­ džių ir augalų, bet mes gėrėme godžiai, nieko nebodami. Paskui sulindome į krūmais užžėlusį plyšį uoloje, malūnsparniai čia nebūtų mūsų pasiekę – galėjome baimintis tik tiesiai pataikiu­ sios bombos. – Dabar jie atsiųs specialųjį dalinį, kad mus čia išgaudytų arba užpultų kur nors pakeliui, – pasakiau aš. – Ne, jie jau žino, kad sunaikino mūsų sunkvežimius, tad gali atitraukti mūsų laukusius kareivius, – atsakė Amanula. Jis optimistas, o aš – realistas, pamaniau aš. Pro mus pasku­ bomis praėjo vienintelis likęs gyvenvietės gyventojas, vedinas asilu, ant kurio sėdėjo veidą apsimuturiavusi moteris. Dar ket­ virtį valandos mėginau prisiminti, ar įkišau į ryšulius mėlyną plastmasinį maišą su knygomis. Jau buvau pasiryžęs tai patikrinti, kai nežinia kas šūktelėjo mums, jog už kalvos, už dešimties mi­ nučių kelio, yra saugesnė slėptuvė. Surizikavome greitai praeiti atviru lauku ir pasiekėme gilų, statų tarpeklį, kurio dugne sru­ veno šaltinis. Viršuje, pasvirusios uolos fone, sėdėjo sužeistas Saidas Odžanas. Aplink jį subėgę vairuotojai pasakojo, kaip antpuolio metu jis nubėgo prie sunkvežimių, bergždžiai rėkaudamas koman­ das, o aplink jį krito sviediniai. Viena raketa pataikė į medį, nu­ kirto jį palei pat žemę, vos už poros žingsnių nuo Odžano, ir skeveldra įsmigo jam į tarpuakį. Kavos pupelės dydžio metalo


60  Šventųjų pelenai gabaliukas sulindo jam į nosies kaulą, tačiau smegenų nepasiekė. Neturėdamas įrankių ir nuskausminamųjų, nesiryžau operuoti, tik išploviau Odžano žaizdą, kad neužsikrėstų, ir užklijavau pleistru. Sužeistasis pasižiūrėjo į veidrodėlį ir, akivaizdžiai pa­ tenkintas savo kovingu įvaizdžiu, nutaisė prieš mano objektyvą didvyrio miną. Praleidę valandą slėptuvėje, ryžomės grįžti į kaimelį. Ketinau ištraukti iš Odžano žaizdos skeveldrą ir susiieškoti savo ryšu­ lius. Atsargiai artinomės prie gyvenvietės griuvėsių, tarsi ten tykotų pavojus. Tik dabar įsitikinome, kaip mums pasisekė. Daugumos medžių kamienuose žiojėjo švieži randai – šviesios įpjovos, iš kurių styrojo didelės skeveldros. Bevaisę žemę už­ klojo nukritę lapai, nulaužtos šakos ir išvirtę medžių kamienai. Molinės trobų sienos ir laukų terasas skyrusios molinės užtvaros buvo suirusios, o į jų liekanas prismigę sulinkusių metalo gabalų. Ant žemės išsibarsčiusios raketinių sviedinių nuolaužos priminė po futbolo rungtynių išmėtytas sulankstytas alaus skardines. Man beeinant pro vieną sklypą, staiga po kojomis ėmė grimzti žemė, ir iki juostos nugarmėjau į dulkių pilną duobę. Akimirką maniau, jog tai – malūnsparnių numesta mina, bet sprogimas nenugriaudėjo. Išlipau iš duobės visas aplipęs dulkėmis, sumišu­ siomis su metalo gabaliukais. Raketa tikriausiai pataikė į atšlaitę, per kurią ėjo takelis, ir išrausė joje duobę. Man pastačius koją virš jos, žemė įsmuko nuo mano svorio. Mūsų automobilius pridengusios giraitės, kur Odžanui kliuvo skeveldra, medžiai buvo taip baisiai suniokoti, jog stebėjausi, kaip apskritai nors vienas iš mūsų išliko gyvas. Sidabro spalvos sovietų gamybos sunkvežimis, kuriuo atvažiavau, dabar buvo tik lūžena. Sviedinys nesunkiai pramušė kabinos stogą ir sprogo variklio skyriuje. Sudegusi iš vidaus ir ištraukta iš vyrių kabina buvo palinkusi į priekį, o sidabriniai dažai luposi nuo jos ištisais lopais. Vairuotojai sutūpė greta ir ramiai tarėsi, kaip išgelbėti likusį krovinį. Šie narsuoliai pirmiausia išgelbėjo likusius du sunkvežimius, stovėjusius prie gretimų medžių. Kol visi ieškojo


„Mirtis Kandahare“  61

kur pasislėpti, o malūnsparniai suko ratus mums virš galvų, jie gesino degantį sunkvežimį. Jei čia pat už liepsnos apimto varik­ lio esančios kuro talpos būtų išlėkusios į orą arba jei sviedinys būtų pataikęs vos už metro, deganti variklio alyva būtų nutekė­ jusi šlaitu, pasiekusi kitus sunkvežimius ir padegusi juos ar mažų mažiausiai jų padangas – tada jie vis tiek nebegalėtų pajudėti iš vietos, nes jau nebeturėjome atsarginių ratų. Dabar pasirodė, jog sugadintas tik dar vienas sunkvežimiukas, ir tas atsitiktinai – skeveldra pradūrė padangą. Praleisti tris dienas tame pačiame kaime buvo kvailystė, tačiau klaidas vertinant pavojų partizanai šį kartą kompensavo narsa. Kai sugrįžome prie antpuolio metu mus apsaugojusios tro­ bos, Amanula šūktelėjo: – Žiūrėk, čia pataikė sviedinys! Sienoje žiojėjo didelės lėkštės dydžio skylė. Sviedinys pra­ mušė išorinę namo sieną ir įstrigo joje per trisdešimt centimetrų nuo siauros pertvaros tarp mūsų ir gretimos patalpos. Sienoje buvo matyti sprogimo pėdsakas, bet detonatorių išjudino išo­ rinė siena, kuri labiausiai ir nukentėjo, nes sviedinys sprogo gre­ timame kambaryje – pertvara išlaikė sprogimą. Tikriausiai tai ir buvo tas paskutinis, grėsmingiausias artimas sprogimas. Jei ra­ keta būtų pataikiusi už kelių centimetrų, sviedinys būtų sprogęs tiesiog mūsų kambaryje – ir nebebūtų svarbu, ar tupėčiau susi­ rietęs prie sienos, ar kambario kampe. Tuščias gretimas kamba­ rys buvo visiškai suniokotas. Sprogimo gūsis sienų juosiamoje patalpoje išmėtė sviedinio skeveldras į visas puses – susmaigstė jas į sienas ir išbarstė po aslą.


„Šventųjų pelenai“ – tai įtampos kupina istorija apie pavojingą kelionę po Afganistaną, į kurią Radekas Sikorskis leidosi karo metais: tuo metu politinis pabėgėlis iš Lenkijos, karo korespondentas, o šiandien – vienas garsiausių politikų, kuris, būdamas laisvos Lenkijos gynybos ministru, įrodinėjo būtinybę siųsti lenkų karius į Afganistaną. Be galo gyvai ir spalvingai, su reporterio aistra autorius pasakoja apie šimtą dvi dienas trukusią kelionę po karo apimtą šalį. Su automatu rankoje, lydimas ir saugomas mudžahedų, reporteris tapo antskrydžių, bombardavimų ir kovų liudininku. Lenkų kariai dabar vyksta į tas pačias vietas, kuriose autorius kadaise mėgino prasiskverbti tarp sovietų dalinių per fronto liniją. Knygoje neapsiribojama vien pasakojimu apie karą: skaitytojas patraukliai supažindinamas su Afganistano kultūra, religija ir istorija. Šiame leidime pateikiama nauja įžanga ir epilogas, autoriaus rašyti jau esant gynybos ministru, suteikiantys knygai ypatingą aktualumą.

ISBN 978-9955-656-70-8


Šventųjų pelenai