Rūtos Oginskaitės knyga pasakoja apie Robertą Verbą (1932–1994), operatorių ir režisierių, kurio filmai „Senis ir žemė“, „Čiutyta rūta“, „Šimtamečių godos“, „Šventėn“ laikomi lietuvių poetinės dokumentikos viršūne, epochos pradžia. Verba buvo iš tų dokumentininkų, kuriems kino kamera – jų esybės dalis, jų akys, širdis. Ir tai tuo metu, kai dokumentika laikyta ne menu, o ideologijos įrankiu, partijos tarnaite, ne daugiau.