Kelionė
2021 m. Nr. I (17)
Drąsūs vilties liudytojai Dievas yra šeima Akmeninės šventovės gali sugriūti Krizė – dovana santuokai? Stiprybė negalioje
Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Kelionė“
1.2 % – parama neatvėrus piniginės Skirkite 1,2% paramą VšĮ „Aštuntoji diena“ ir prisidėsite prie jaukios, sąžiningos, gaivinančios oazės viešojoje erdvėje puoselėjimo.
Tai graži ir prasminga dovana jūsų artimiesiems
Jūsų parama leis išlikti www.8diena.lt ir žurnalui „Kelionė“.
Paramą galima pervesti elektroniniu būdu adresu deklaravimas.vmi.lt, užpildant formą FR0512 Duomenys, reikalingi pildant prašymo formą: VšĮ „Aštuntoji diena“ (paramos gavėjo indentifi kacinis numeris) kodas
Lietuvoje: • „Lietuvos pašto“ skyriuose, internetu www.prenumeruok.lt arba paskambinę Lietuvos pašto informacijos tel. 8~700 55 400 • el.paštu 8diena@gmail.com • internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 15 €
Užsienyje:
303390409
• el.paštu 8diena@gmail.com • internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 23 € (siuntimo kaina įskaičiuota)
Daugiau informacijos zurnalas.8diena.lt zurnalaskelione@gmail.com 8~655 04359 /zurnalaskelione
Kelionė Redakcijos palydėjimas Lydėti. Koks kelias nueinamas iki Palydėjimo? Pirmiausia svajojimas, kalbėjimas, ieškojimas, susitikimas, dėliojimas, tada redagavimas, taisymas, vaizdo paieška... Ilgas ir nepaprastai įdomus kelias, kol „Kelionę“ galima palydėti, įteikiant į rankas skaitytojui. Tokią pilną kelionę, nors ir anksčiau jau buvo šiek tiek pakeliui, keliavau pirmąjį kartą. Saugi buvo kelionė – išmintingai palydėta (o gal veikiau įlydėta...) lig šiol žurnalo redaktoriumi buvusio Gedimino, padrąsinta pirmojo redaktoriaus Andriaus ir nuolat padedama nenuilstančio „Kelionės“ bendradarbio kun. Kęstučio, šiandien redakcijos vardu galiu sakyti: štai – pirmasis metų numeris, imkite ir skaitykite. Kokia bus pirmoji šių metų „Kelionė“? Kaip visuomet – tokia, bet kitokia, panaši, bet drauge ir visai skirtinga. Viliuosi, kad pavyko išlaikyti vaizdo ir žodžio pokalbį, tekstų įvairumą ir aktualumą, viliuosi, kad skaitytojai, išvargę nuo karantininių naujienų ir vienadienių skaitinių, leidęsi į „Kelionę“ pajus tikrų susitikimų skonį ir išgirs gaivinantį, statantį, atkuriantį Viešpaties žodį, kuris nužengia į mūsų trapumą, kad galėtų vesti Prisikėliman. Juk ne be reikalo kiekvienas žurnalo numeris pradedamas būtent „Prisikėlimo kelionės“ skiltimi. Dievo atėjimas į mūsų trapumą, atnešantis viltį ten, kur jos pradedame stokoti, ten, kur imame pasiduoti nerimui, baimei bei abejonėms, ir leidžiantis išgyventi stiprybę silpnume yra tarytum gija, nusidriekianti per žurnalo tekstus. Dievo, kuris, kaip sako šv. Augustinas, yra interior intimo meo – arčiau mūsų, nei mes patys. Pergalė silpnume ir mažume skleidžiasi pokalbyje su s. Rozana, seserimi, kuri, pajutusi Viešpaties kvietimą palikti gimtąjį kraštą ir padovanoti savo gyvenimą Lietuvai, atvyko čia neturėdama nieko: nei namų, nei seserų, nei pinigų... Ir viskuo buvo pasirūpinta. Arba Ingutės istorija – moters, kuri, nuo mažumės turinti negalią, o po traumos atsisėdusi ir į neįgaliojo vežimėlį, neprarado mokėjimo džiaugtis gyvenimu, bet ėmė įgyvendinti savo svajones ir netgi tapo profesionalia aktore. O kurgi dar susitikimas su nuostabia tvirtybės silpnume liudytoja Dievo tarnaite Adele Dirsyte, kurios šventumas ir išsiskleidė plačiuose Sibiro tyruose... Ar Tavo silpnumas gali tapti dovana? Toks klausimas tesuskamba šiandien. Palaimintos ir viltingos Kelionės!
2021 m. Nr. I (17) ISSN 2538-6948
Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ Redaktorė
Faustina Elena Andrulytė, SF Redaktorės pavaduotojas
kun. Kęstutis Dvareckas Korektorė
Loreta Andrulienė Žurnalo maketas ir dizainas
Povilas Zaleskis
Numerio tekstus rengė:
Povilas Aleksandravičius, Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Dalia Mackelienė, Jūratė Micevičiūtė, Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF, Lina Mikalauskienė, Kun. Kazimieras Milaševičius, OSB, Irena Nakliudienė, Dominyka Navickaitė, Andrius Navickas, Jovita Sandaitė, Antanas Šimkus, Inesa Vaitkūnaitė, Kun. Bernardas Verbickas, OP, Kun. Sigitas Žilys Nuotraukų ir piešinių autoriai:
Rūta Ona Čigriejūtė, Evgenia Levin, Lina Matuzienė, Rimantas Navickas ir kt. Rėmėjas
2021 m. SRTRF parama – 15 000 € Parėmė rubrikas: Asmenybė, Aštuntoji diena, Nutylima tema, Pokalbiai apie kultūrą, Šeima, Ugdymas Spausdino
UAB „BALTO print“
Tiražas 1800 egz. Formatas 210x280
10 4
Turinys
Prisikėlimo kelionė 4
Drąsūs vilties liudytojai
8
Iš vėžių išmušanti Pradžia: prieš pasirodant Žemės veidui
Kun. Sigitas Žilys
Kun. Kazimieras Milaševičius, OSB
Asmenybė 10
Dievas nori, kad būtume laimingi Pokalbis su s. Rozana Graulich, CMAT
Civitas 24
Didvyriai, antididvyriai ir superherojai Jūratė Micevičiūtė
Šeima 33
Krizė – dovana santuokai?
100
24
Nutylima tema.
Stiprybė negalioje 36
„Liga ar nelaimė ereiškia pabaigos“
42
„Teatre pamirštu savo negalią“
Pokalbis su Mindaugu Biliumi Inga Filipovič
Sielogyda 50
Nerimo epochos žmonės
54
Emocinis perdegimas
Robert Leachy
Ugdymas 58
Apie nepatogius klausimus
60
Kurkite ir darykite nuostabias klaidas
Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF
Neil Gaiman
92
71
64
33
Tikėjimo vartai 64
Akmeninės šventovės gali sugriūti
71
Dievas yra šeima. Praktinė Švč. Trejybės slėpinio reikšmė
Maurice Zundel
Luis González Carvajal-Santabárbara
Nuo Tridento iki Vatikano 78
Atmintis Adele, ar tai visas tavo kraitis? Inesa Vaitkūnaitė
Pokalbiai apie kultūrą 92
100
Kelionėje susitikti save Pokalbis su Vida Lipskyte
Gražiausioji Saliamono giesmė: tikroji šventovė Valdas Mackela
Sveikas, Gyvenime 104
Tridento susirinkimas. Katalikiškos reformacijos programa Andrius Navickas
86
Į gilumą
Kelias į Gyvenimą. Devintas žingsnis
Kun. Kęstutis Dvareckas
Aštuntoji diena 106
Pažinti Saną per automobilio langą
110
Smulkioji šviesa
Jovita Sandaitė
Antanas Šimkus
Maranata 112
Trapu ir laikina
Prisikėlimo kelionė
Drąsūs vilties liudytojai Kun. Sigitas Žilys
4
Kelionė
2021 m.
N r. I (17 )
Kun. Sigitas Žilys / Drąsūs vilties liudytojai
Šiame asmeninių ir visuomeninių iššūkių pilname pa saulyje kiekvienas krikščionis yra kviečiamas būti vil ties ženklu, priimti radikalią Kristaus laisvę bei pajusti džiaugsmo, kuriam yra sukurtas, prieskonį. Neretai nu tinka taip, kad mums viso to stinga, ir tai reiškia, jog dar bijome, neturime vidinės jėgos ir drąsos pradėti asmeninę piligrimystę Dievo link. Bijome, nes manome, kad į šią kelionę leidžiamės vieni patys, o Dievas prie mūsų prisi jungs, kai sutvirtėsime dvasiškai, išsiugdysime dorybes, ištiesinsime tikėjimo, vilties ir meilės „stuburus“. Įsitiki nimas „patys“ yra vienas iš skaudžiausių ir beviltiškiausių suklupimo akmenų dvasinėje piligrimystėje. O „negera žmogui būti vienam“ – ne negyvas teiginys, bet viltingas gyvenimo prasmės ingredientas. Mums dar gali būti baugu padaryti sava krikščioniš kąją tiesą, teigiančią, jog mūsų gyvenimai turi prasmę. Gali būti labai sudėtinga tai suvokti ar priimti, bet vilia mės, kad vieną dieną sužinosime pačią tikriausią mūsų gyvenimų ir išgyvenimų prasmės istoriją. Žinoma, jau dabar norėtume viską suvokti, o negalėdami to padary ti, savo gyvenimuose ieškome bent jau regimų tikėjimo apraiškų. O tokios apraiškos yra krikščionio džiaugsmas, viltis, laisvė ir drąsa, kurie atrodytų netgi kvailystė, jeigu… ne Dievas. Tas džiaugsmas, laisvė bei drąsa randasi, kai mes per malonę, Bažnyčios slėpinius ir sakramentus dalyvaujame Švč. Trejybės gyvenime. Toks ir yra mūsų dvasinės piligrimystės tikslas – pasitikėti, būti, gyventi ir bendradarbiauti su Dievu bei Jo mylimais žmonėmis. Pirmieji krikščionybės amžiai buvo pažymėti dideliu nerimu ir nežinomybe, tačiau Romos imperijos atsiverti mą sąlygojo pirmųjų kankinių drąsa. Bažnyčios tikėjimas galėjo atrodyti keistas – tikėjimas į vieną Dievą trijuose asmenyse, į kūnų iš numirusių prisikėlimą – bet kanki nių drąsa vertė susimąstyti apie krikščionybės nešamą slėpinį, kurio jau nebebuvo galima tiesiog atmesti. Drąsa daro įspūdį, jos neįmanoma nepaisyti, o bailumas išlieka pati nepatraukliausia yda. Visgi, baimė gali tapti gyvenimą reguliuojančiu įsta tymu. Bijome ne tik išorinių grėsmių (ligų, prievartos, karo, neteisybės), bet patiriame ir pačių susikurtas vidines baimes, dėl kurių užsisklendžiame savyje, nebepasitikime nei savimi, nei kitais. Mums reikalinga krikščioniška drąsa. Todėl pirmiau sia norime atrasti bendruomenę, kurioje mokytumėmės paprasčiausiai būti vieni su kitais, vieni kitiems sakyti tiesą, išklausyti, leisti sau būti pažeidžiamiems, tiesiog nebijoti vienas kito. Ar kiekviena krikščioniška bendruomenė, o ir atskiri tikintieji, yra pasiruošę ir pajėgūs pasiūlyti tokią galimy bę? Kol Bažnyčioje stigs tikros drąsos, pasaulis nematys įtikinamų ir drąsių vilties liudytojų.
Kelionė
2021 m.
N r. I (17 )
Jei prisikėlęs Jėzus nebeturėtų savo žaizdų, Jo ryšys su mumis būtų menkas. Pažeidžiamumas Drąsa, pagal Aristotelį ir vėliau pagal šv. Tomą Akvi nietį, yra proto savybė matyti dalykus tokius, kokie jie yra, žiūrėti į pavojų tiesiai ir aiškiai. Josefas Pieperis, ko mentuodamas šv. Tomą Akvinietį, rašė, kad „tvirtumas, drąsa suponuoja pažeidžiamumą; be pažeidžiamumo nėra galimybės būti tvirtam. Angelas negali būti drą sus, nes yra nepažeidžiamas. Tad būti drąsiam ir reiškia sugebėjimą iškęsti sužeidimą, išbandymą.“ Angelams turbūt yra paprasta pasakyti „nebijok“, nes jie veikiau siai nežino, ką reiškia bijoti. Angelams, tačiau ne Jėzui, kuris tapo žmogumi ir iš vidaus pažįsta visas ir visokias žmogiškas būsenas. Bijoti yra normalu. Tik problema ta, kad baimė gali paversti mus vergais. To išvengti galime įsiklausydami į drąsos balsą, skatinantį mūsų laisvę, nepaisant jokios rizikos, elgtis teisingai. Drąsus žmogus pripažįsta bijan tis, tačiau nepasiduoda nevilčiai ir, kiek tuo atveju yra įmanoma, laisva valia ištikimai renkasi tiesą. Drąsa gali pareikalauti, kad atsisakytume gėrio dėl didesnio gėrio: galime netekti geros reputacijos, nes privalome sakyti tiesą, galime netekti sveikatos, nes slaugome sergančius užkrečiama liga, taip liudydami meilę Dievui ir artimui, galime prarasti didžiausią natūralų gėrį – gyvybę, nes pavojingose aplinkybėse, misijų kraštuose, skelbiame Evangeliją dėl amžinojo gyvenimo sau ir savo broliams bei sesėms… Kryžius yra mūsų tikėjimo esmė. Žvelgdami į kryžių, ant jo matome beginklį, bejėgį, iki mirties sužeistą asmenį. Net ir prisikėlusio Jėzaus kūne lieka žaizdos. Evangelijoje pagal Luką Jis sako: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (24, 39). Prisikėlęs Kristus vis dar yra žaiz dotas: Jo kančia ir mirtis netapo praeitimi. Jei prisikėlęs Jėzus nebeturėtų savo žaizdų, Jo ryšys su mumis būtų menkas. Tada prisikėlimas mums galėtų žadėti būsimą amžinąjį gyvenimą, bet paliktų vienus vaduotis su dabar tinėmis žaizdomis ir negaliomis. Tačiau Jėzus savo kančia dalyvauja mūsų kančiose, o mes turime dalį Jo pergalėje prieš mirtį. Esame sužeisti ir išgydomi. Prancūzų rašytojas Charles‘as Peguy pasakoja istoriją apie žmogų, po mirties nuėjusį į dangų. Jam sutikus ap skaitą vedantį angelą, šis jo paprašo: „Parodyk man savo
5
Prisikėlimo kelionė žaizdas.“ Žmogus nustemba: „Žaizdas? Kad aš jų neturiu.“ Tuomet angelas paklausia: „Ar niekada nepagalvojai, kad dėl kažko buvo verta kovoti?“ Visi esame pažeidžiami, „luoši, raiši ir akli“. Dėl to neretai bijome patys savęs, sau atrodome apgailėtini, mūsų išbandymai ir išgyvenimai atrodo patys skaudžiausi, o viltis užleidžia vietą alinančiai baimei. Tokioje tikėjimo, vilties ir meilės trūkumo naktyje šalia Jėzaus kryžiaus esame arčiausiai. Jo žaizdos atvėrė mums dangų. Galime stoti prieš Jį pažeidžiami ir žaizdoti, nes juk būtent tokių Jėzus atėjo pasigailėti ir pakelti.
Laukimo drąsa Pagal šv. Tomą Akvinietį, drąsa yra ištikimas, kantrus (iš)buvimas, kai yra sunku. Įsivaizduokime nepagydo mą ligonį, diena iš dienos patiriantį įvairiausius fizinius, emocinius ir dvasinius sunkumus, arba skirtingų priklau somybių paliestus žmones, besiviliančius blaiviai gyventi artimiausias 24 valandas, o tada vėl iš naujo pradėti išti kimą ir kantrią kovą. Toks drąsus, ištikimas bei kantrus laukimas mus sutvirtina. Dabartinėje visuomenėje, sotinamoje įvairiausių technologijų ir kitokių galimybių, laukimas netenka vertės, nes vartotojiškumo išugdytas žmogus visko nori čia ir dabar. Visgi, džiugu, kad negalima pagreitinti tokių fiziologinių žmogaus vystymosi procesų, kaip nėštumo laikas ar kūno augimas. Bent taip žmonija priima laiko
6
dovaną. Beje, nelabai paskubinama ir žmogaus jausminio, emocinio, dvasinio pasaulio branda. Juk ne veltui sakoma, kad laikas (kantrus laukimas) gydo. Panaši laukimo drąsa reikalinga ir Bažnyčioje. Pasauliečiams reikia drąsos iškęsti laiką, kada parapija atrodo mirusi ir sausa, o iš kunigų negaunama dvasinio maisto. Kunigai ir vienuoliai privalėtų būti tvirti, kada džiaugsmas išblėsta, o patiems jų pašaukimas ir jo įgy vendinimas atrodo bergždžias. Pagaliau, įvairių nuodė mių ir dvasinių ligų kamuojamiems, žmogišką kilnumą sužalojusiems ar kitų „teisiųjų“ smerkiamiems svarbu
patikėti bei pasitikėti kitų žmonių pagalba ir ją priimti. Šv. Kotryna Sienietė drąsos idealą matė Kristaus, kaip kantraus ir pažeidžiamo kario, įvaizdyje: „Mes esame lyg kovos lauke ir privalome kautis drąsiai, nevengdami smūgių ar traukdamiesi, bet stebėdami mūsų kapitoną nukryžiuotąjį Kristų, kuris viską ištvėrė. Jis nepasidavė, kada Jam buvo pasakyta – „Nuženk nuo kryžiaus!“ Nei šėtonas, nei mūsų nedėkingumas neprivertė Jo atsisakyti vykdyti Tėvo valios ir mūsų išganymo. Ne, Jis ištvėrė iki pabaigos… Ir tai Jį nužudė!“ Šv. kardinolas Henry Newmanas yra pasakęs, kad „krikščionis yra tas, kuris ieško Kristaus“. Adventas ar gavė nia yra laikotarpiai, kurie lavina mūsų kantrybę nepradėti švęsti per anksti. Kristaus gimimas ir Jo Prisikėlimas yra dovana, ir mes laukiame, kada ši dovana mums bus
Kelionė
2021 m.
N r. I (17 )
Kun. Sigitas Žilys / Drąsūs vilties liudytojai
padovanota. Tai nėra pasyvus laukimas, nes mes ruošia Nors posakis „ir tai praeis“ kenčiant neviltį sunkiai mės tam, kas turi ateiti, kaip moteris ruošiasi gimdymui. paguodžia, bet juk jau ne kartą esame įsitikinę, jog tai – Kodėl norint būti krikščionimi reikia laukti? Kodėl išmintinga tiesa. Beje, neteisinga būtų laukti, kad tik pra Dievas tuoj pat nesuteikia laimės, ramybės, taikos ir viso eitų. Privalu tikėtis ir siekti kokybinio tikėjimo, vilties ir to, ko mums reikia? Viena iš priežasčių gali būti ta, kad meilės pasikeitimo. Dievas nenori ateiti tik išoriškai. Jis ateina iš vidaus, iš mūsų giliausio intymumo. Kaip sakė šv. Augustinas, Dievas yra interior intimo meo (arčiau mūsų, nei mes patys). Augimui ir gijimui reikia laiko. Taip pat reikalinga kan trybė, nes, kaip jau minėjau, Dievas ateina ne išoriškai, o iš giliausio mūsų intymumo. Todėl mes viliamės tuo, kuris tapo žmogumi ir žino bei gerbia mūsų gyvenimo ritmą. Kai meldžiamės, prašydami Dievą įvai riausių dalykų, dažniausiai jų negauname Mąstyti ir sakyti „mes“ tuoj pat regimu ar apčiuopiamu būdu. Jis ateina slapta, neregimai, o svarbiausia, gerbdamas mūsų vidinio gy „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pra venimo ritmą. „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei dėjo sau vienas svarstyti: „Ką čia man dabar padarius? valandos“ (Mt 25, 13). Šis budėjimas yra pasiruošimas Neturiu kur sukrauti derliaus“. Galop jis terė: „Štai ką Dievo atėjimui, dar daugiau – galimybė Jam būti kartu padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos dides su mumis. Dažnai būname nepasiruošę išgirsti Jo balsą, nius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada įsiklausyti į Jo sakomus žodžius, pasitikėti Juo bei pavesti tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, su Jam savo gyvenimus, tačiau kantriai laukdami drįstame krautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai tiesti ranką Jėzaus apsiausto kraštelio link ir taip laimė pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus ti labai svarbią mūsų gyvenimo pergalę – patikėti, jog pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12, 16–20). Šis palygini esame ne vieni, jog šalia yra Dievas Žmogus, Jėzus – mus mas yra apie žmogų, mąstantį tik apie save. Bet Dievas pažįstantis, suprantantis, mylintis ir pasiruošęs kartu su greitai sužlugdo turtuolio planus, ištardamas „kvaily“. Skamba smerkiančiai, teisiančiai, tačiau iš tiesų tai yra mumis viską išlaukti. Sunkiais momentais laukti vienam gali reikšti sun išlaisvinantis nuosprendis, kaip ir visi mums nepatogūs kiai pakeliamą liūdesį, neviltį, pyktį, pasidavimą. Kada Dievo sprendimai. Viešpats suardo paties žmogaus susi laukimą drįstame dalintis su Jėzumi ir artimu, randasi kurto narcisistinio kalėjimo sienas. Dabar žmogus pats bendrystė, nekenčiama velnio, kuris nori, kad liktume privalo nuspręsti, ar iš naujo „statydintis kalėjimą“, ar visgi vieni, niekuo netikėtume ir nepasitikėtume, kad mūsų mokytis ištarti „mes“. Svarbiausia to mokymosi priemonė yra nuolankumas. kančia ir laukimas prarastų bet kokią prasmę. Pagoniškoje Romoje ir Graikijoje, sekant Aristoteliu, Beprasmybės akivaizdoje beveik visada kyla pyktis savęs, kito ar net Dievo atžvilgiu. Neretai mums yra nuolankumas buvo suvokiamas kaip yda. Būti nuolan įteigiama, jog pykčio išreikšti negalima, nereikia, ne kiam reiškė būti žemos kilmės, atmestam, niekinamam. gražu, jog tai – nuodėmingas veiksmas. Man pačiam, Krikščionybė kategoriškai pakeitė požiūrį į nuolankumą. prašančiam psichologų konsultacijų, buvo labai nelen Nuolankus žmogus jokiu būdu neturi jaustis kaip pasku gva, o pradžioje net nesuvokiama, priimti jų raginimą tinis žemės kirminas. Nuolankumas – tai pagarba sau išreikšti pyktį, nelaikyti jo savyje. Tačiau net šv. Tomas pačiam, kai nebereikia lygintis su kitais. Tada priimame Akvinietis moko, kaip reiktų išreikšti pyktį, kad jis taptų tiesą apie tai, ką sugebame ir ko ne. Nuolankumo dorybė vaisingas. O šv. Augustinas sako, kad „pyktis yra viena iš grąžina drąsą būti realistais bei suvokti, kas iš tiesų esame gražiųjų vilties dukterų“. Taigi, pyktis gali būti destruk ir kuo galime tapti Dievo malonės padedami. „Aš esu, nes esi Tu“, – nes esame mes! Ir kai ateina sun tyvus ir skaldantis, bet taip pat pozityvus ir suvienijantis. Viltingas pyktis yra toks, kurio pagalba norime ir stengia kūs išbandymai, kada norisi atsiriboti ir likti vienam, kai mės ištaisyti klaidingus dalykus, o destruktyvus – tiesiog patys sau esame nemieli, pageidautina mintyse ar balsiai arogantiškas kalbėjimas pakeltu tonu. Tad išbandymų kartoti šiuos žodžius kartu su malda, o pasimeldus eiti ieš akivaizdoje pyktis privalėtų tapti mūsų sąjungininku koti kito žmogaus bendrystės. Juk suvokti, kas bei kokioje situacijoje esame, galime tik būdami su Kitu ir kitais. nepasiduoti nevilčiai.
Nuolankus žmogus jokiu būdu neturi jaustis kaip paskutinis žemės kirminas. Nuolankumas – tai pagarba sau pačiam.
•
Kelionė
2021 m.
N r. I (17 )
7
Maranata
Trapu ir laikina Dieve, toks suvargęs žmogus šioje žemėje. Taip greit pavargstu, greit išalkstu, nusimenu. Ir laikas greit bėga. O psalmininkas prašo Tavęs išmokyti suskaičiuoti, kiek dienų mūsų amžiuj, kad širdis išmintinga paliktų. Padėk man žmogišką vargingumą užčiuopt kaip rodyklę, kaip kopėčias į Tave. Juk Tu pats taip palikai viską, kad negaiščiau, nepririščiau širdies, bet pripildyčiau savo dienas veržlumo link Tavęs. Kun. Bernardas Verbickas, OP
112
Kelionė
2021 m.
N r. I (17 )
Unikalus pasakojimas apie XIX a. Vilnių Knygą iliustruoja pusšimtis žymiausio šio laikotarpio Vilniaus fotografo Juozapo Čechavičiaus nuotraukų.
„Jau žinau, kad mirčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai.“
Knygų ieškokite:
8diena.lt/parduotuve
Būsenos . Gyv en kienė Rima Sadaus
Istorija apie gyvenimą su vėžiu, kuri įkvepia drąsos ir pasitikėjimo
imas su vėžiu
! i t y g i s į e Kv i e č i a m
Būsenos Rima Sadaus
kienė
Gyvenimas s u
„Pegaso“, „Vagos“ bei katalikiškuose knygynuose
vėžiu
patogupirkti.lt knygos.lt
Prisidėkite prie žurnalo „Kelionė“ kūrimo! Mieli skaitytojai, kad geriau susipažintume su Jumis, Jūsų žvilgsniu ir poreikiais bei galėtume į juos atsiliepti, prašome padovanoti mums vos keletą minučių savo laiko ir užpildyti anketą, kurią rasite 8diena.lt/anketa Nuoširdžiai kviečiame Jus tapti tikrais žurnalo bendrakeleiviais: dalintis savo idėjomis, siūlyti tekstus ir temas, prenumeruoti, platinti „Kelionę“ savo mieste ar parapijoje, paremti žurnalo leidimą. Ačiū, kad keliaujate drauge! zurnalas.8diena.lt zurnalaskelione@gmail.com facebook.com/zurnalaskelione 8 655 04359