Kelionė 2020 Nr. IV (16)

Kelionė

2020 m. Nr. IV (16)

Ses. Benedikta.

Pamilti savo laiką Mirties artume Vienintelės istorijos pavojus Kaip ištverti nežinią?

Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Kelionė“ 2021 m.

Tai graži ir prasminga dovana jūsų artimiesiems.

Lietuvoje: • „Lietuvos pašto“ skyriuose, internetu www.prenumeruok.lt arba paskambinę Lietuvos pašto informacijos tel. 8~700 55 400 • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com • internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 15 € Vieno numerio prenumeratos kaina – 3,75 €

Užsienyje: • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com

Prisidėkite prie žurnalo „Kelionė“ gyvavimo ir paremkite jo leidimą

• internetu zurnalas.8diena.lt

Daug kas pasikeistų, jei turėtume drąsos labiau prisidėti prie to, kuo žavimės ir branginame.

Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) 23 € (siuntimo kaina įskaičiuota)

VšĮ „Aštuntoji diena“ Į. k. 303390409 Sąsk. nr. LT06 7044 0600 0798 4351 AB SEB bankas Pavedimo paskirtyje nurodykite PARAMA

Plačiau apie šį leidinį zurnalas.8diena.lt

Daugiau informacijos www.8diena.lt 8diena@gmail.com 8~655 04359 /8diena

Kelionė Redakcijos palydėjimas „Jei gyvybė yra / turi būti ir mirtis / niekad ne per anksti / imt ir pasimirti / vakar dar vakare / kalbėjaus kartu su visais / o šiandien rytą jau / išbrauktas iš sąrašų / tuščias beprasmis kūnas / o dvasia kur? kur ji dabar…“ – taip prasideda vienas senovės kinų poeto Tao Juanmingo eilėraštis, išverstas Vytauto P. Bložės.

Geras eilėraštis. Iš ciklo „Įkapių giesmės“. Apie gyvenimą ir visa ko laikinumą. Apie suskaičiuotas dienas ir besibaigiantį laiką.

O kartu – apie gyvybės alkį ir besotį džiaugsmą būti. Šias eilutes rašau Visų Šventųjų dieną, ir jos labai tiksliai atspindi pastarojo laiko jauseną. Veik metus mūsų visų įprastą, o kartais net lengvai nuspėjamą kasdienybę sujaukė pandemija. Išmušė iš vėžių kaip reikiant. Ir staiga mes patys tapome lengvai nusakomi. Tokie – vėjo perpučiami. Kiek anksčiau buvusių svarbių reikalų, įpročių, turinių, klausimų tiesiog atkrito savaime. Kiek jų pasirodė esantys nieko verti, apgailėtinai mažareikšmiai.

Ar dabar nėra lengviau kvėpuoti?

Nežinau, ar susitikę su savo pačių ribotumu tampame stipresniais. Viliuosi, kad gal bent šiek tiek mažesniais, trapesniais ir nuolankesniais. „Ar bandėte kada piešti savo gyvenimo liniją? Kokių spalvų, kokių garsų ir kvapų į ją sudėtumėt? – savo esė klausia Regina Jasukaitienė. – Ar pabandėte atsekti, kaip šalia Gyvenimo linijos brėžiasi ir Mirties? Iš pradžių neryškios, plonytės, trapios lyg pirmojo ledo raižiniai ant gruodžio balučių ar šerkšno gėlės ant langų, vėliau įgauna vis realistiškesnį, konkretesnį vaizdą. Šitaip Gyvenimas mus ruošia Mirčiai. Moko mus į savo Laiką įausti nebūties (amžinybės?) giją…“ Tai yra ir vienas šio žurnalo numerio leitmotyvų, įvairiomis formuluotėmis ir patirtimis pasikartojantis skirtinguose tekstuose.

Sakysite, o kur Kalėdų stebuklai ir šventiniai džiaugsmai – juk būtent šiam laikotarpiui ir turėtų būti skirtas paskutinis metų numeris. Šventinis, jaukus, viltingas. Lyg iš spindinčios parduotuvės vitrinos su visais varpelių tilindžiavimais ir spalvotomis girliandomis.

Neseniai per radiją išgirdau rašytojos Vandos Juknaitės balsą, iš visiško tylos paribio liudijantį, kad ištikus ligai visos knygos ir paveikslai tampa bereikšmiai. Vertinga tėra tik kito žmogaus ranka, padedanti visa išbūti. Štai tokie ir stebuklai.

2020 m. Nr. IV (16) ISSN 2538-6948

Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ Redaktorius

Gediminas Kajėnas Redaktoriaus pavaduotojas

kun. Kęstutis Dvareckas Nuotraukų autoriai:

Gediminas Kajėnas, Algimantas Lūža, Evgenia Levin, Povilas Zaleskis ir kt. Žurnalo maketas ir dizainas

Povilas Zaleskis Talkininkai:

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Dominyka Navickaitė ir kt.

Kalbos redaktorė

Faustina Andrulytė SF Rėmėjas

2020 m. SRTRF parama – 16 000 € Parėmė rubrikas: Asmenybė, Civitas, Į gilumą, Nutylima tema, Sielogyda Spausdino

UAB „BALTO print“

Tiražas 1800 egz.

Formatas 210x280

12 4

84

Turinys

52

Nutylima tema.

Mirties artume

Prisikėlimo kelionė 4

Kūrėjo svajonės išsipildymas

10

Iš vėžių išmušanti Pradžia: pasaulio gimdymas

Sergejus Chudijevas

Kun. Kazimieras Milaševičius OSB

Asmenybė 12

Pamilti savo laiką

Ses. Benedicte Rollin RA

Civitas 26

Vienintelės istorijos pavojus Chimamanda Ngozi Adichie

30

Tai, kas nemiršta

36

Apie netektis ir gedėjimą

42

„Būti šalia artimojo mirties akimirką – didžiausia dovana“

Metropolitas Antonijus iš Surožo Danutė Lapėnaitė ir Daiva Morozovienė

Kunigunda Dineikaitė

Šeima 48

Ar galima per daug mylėti?

50

Kai santuoką ištinka nuobodulys…

Aleksandr Tkačenko

Tikėjimo vartai 52

Netikro misticizmo pavojai ir katalikų mistikų išrasti saugikliai Jūratė Micevičiūtė

36

112

60

80

Atmintis Pokalbiai apie kultūrą 60

„Mano instinktas – priešintis“ Aleksandras Macijauskas

Sielogyda 74

Ar iš tiesų žinote, kas yra meilė?

Mark Manson

78

Nežinioje vyksta augimas

80

Apsimetėlio sindromas – kodėl nepripažįstame savo sėkmių?

Andrius Žebrauskas

Į gilumą 84

Gražiausioji Saliamono giesmė: Dievo garbė ir artumas Valdas Mackela

90

Laisvės kovų pėdsakais

Pokalbis su Daliumi Žygeliu

Aštuntoji diena 104

Kol šabo dvasioje sėdėjau ant verandos laiptų Laura Sintija Černiauskaitė

108

Kuo kvepia mirtis?

Regina Jasukaitienė

Sveikas, Gyvenime 110

Kelias į Gyvenimą. Aštuntas žingsnis Kun. Kęstutis Dvareckas

Maranata 112

Apie nuovargį gyventi

Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Prisikėlimo kelionė

Kūrėjo svajonės išsipildymas

Sergejus Chudijevas

Mūsų laikais daugybė žmonių nemato jokios prasmės visatoje – esą, ji tėra mechaninės gamtos jėgų reakcijos, kurios kažkada aklai atvedė į gyvybės pradžią, o vėliau – lygiai taip pat aklai – ją sunaikins. Krikščionių tikėjimas užima priešingą poziciją: visatoje skleidžiasi mylinčio Kūrėjo svajonė, o mes patys esame kreipiami į amžiną gyvenimą ir amžiną džiaugsmą. Pabandykime pažvelgti į svarbiausius šios svajonės skleidimosi etapus.

4

Kelionė

2020 m.

Nr. I V (16)

Sergejus Chudijevas / Kūrėjo svajonės išsipildymas

Kūrimas

Visata, kurioje gyvename, yra neįsivaizduojamai didelė.

Mes naudojamės skirtingais matais, kai kalbame apie įvairius dalykus. Būnant savo namuose, mums visiškai pakanka metrinės sistemos, mieste jau kalbame apie kilometrus. Kai išsiveržiame anapus planetos, kilometrai jau nebepadeda. Atstumas iki Mėnulio (vidutinis, nes jis sukasi elipse) yra 384 400 km, iki Saulės – 149 600 000. Kalbant apie kosminius kūnus, įprasčiau naudoti šviesmečio matą. Tai atstumas, kurį šviesos spindulys (pats greičiausias mums žinomas dalykas, vidutiniškai judantis trijų šimtų tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu), įveikia per metų laikotarpį.

Iki Saulės yra septynios su puse šviesmečio minutės. Iki artimiausios kitos žvaigždės (Kentauro Alfos) – apytiksliai keturi šviesmečiai.

Mums pažįstamos visatos dydis, kiek mokslininkai sugeba suskaičiuoti, yra dešimtys milijardų šviesmečių.

Galaktikoje – žvaigždžių sankaupoje, – kuriai priklauso ir mūsų Saulė, yra šimtas milijardų žvaigždžių. Teigiama, kad iš viso yra bent du šimtai milijardų galaktikų. Senovės psalmės giedotojas apie visa tai kalbėjo su didžiule nuostaba: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 4–5) Mes turime dar daugiau pagrindo stebėtis, nes skelbiame, jog visa, kas egzistuoja, visos galaktikos, viskas, ką matome, net ir tai, kas neprieinama mūsų akims, – sukurta Dievo.

Mes, žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą bei apdovanoti gebėjimu kurti, apytikriai suprantame, ką reiškia „kurti“. Rašytojas kuria romaną, dailininkas – paveikslą, kompozitorius – simfoniją. Tam tikra prasme, jų kūryba panaši į Dievo kūrybą. Jie pašaukia būti tai, ko anksčiau nebuvo, jų kūriniai egzistuoja tik jų valios ir vaizduotės dėka. Tačiau yra esminis skirtumas. Autorius rašo kalba, kuri atsirado gerokai anksčiau nei jis pats, dailininkas naudoja spalvas ir dažus, kurių pats nesukūrė, kompozitorius nauja tvarka sudėlioja garsus, kurių pats nesugalvojo. Tačiau tik Dievas kuria iš Nieko. Jis ne paprasčiausiai sutvarko kokią nors iki tol egzistavusią medžiagą; visa tai, kas yra pasaulio kūrimo akte – laikas ir erdvė, garsai ir spalvos, drugeliai ir arkangelai – pakviesti būti iš niekur Jo kūrybinės valios.

Romanas ar paveikslas neišnyks, jeigu autorius užmirš apie jį. Taip pat ir popierius bei raidės egzistuoja nepriklausomai nuo autoriaus. Tačiau visatai kiekvieną jos egzistavimo akimirką reikalingas Dievas, kuris išlaiko būtyje kiekvieną jos atomą.

Žmonės kuria dėl įvairių priežasčių, dažnai jie paprasčiausiai bando patenkinti kokius nors savo poreikius. Pavyzdžiui, tapti žinomais, pakelti socialinį statusą, paprasčiausiai užsidirbti duonai. Tai nebūtinai blogai – daug šedevrų buvo sukurta todėl, kad dailininkui reikėjo išmaitinti šeimą. Vis dėlto net ir žemiškoje kūryboje patiriamas kūrimo džiaugsmas. Tačiau Dievas kuria mus ne iš būtinybės – Jis neturi poreikių, kuriuos Jam reikėtų patenkinti. Švenčiausioji Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – nuo pat pradžių pradžios turi visą būties pilnatvę, džiaugsmą ir meilę.

Dievas kuria mus ne iš būtinybės – Jis neturi poreikių, kuriuos Jam reikėtų patenkinti.

Kelionė

2020 m. Nr. I V (16)

Kūrimas yra visiškai laisvas veiksmas, tai – absoliučios laisvės veiksmas. Dievas panoro dalintis būties džiaugsmu su kitais – su angelais, žmonėmis, visa Kūrinija. Jis kantriai išaugino visą šį didžiulį sodą: kvarkus, elementariąsias daleles, molekules, mineralus, paskui augalus ir gyvūnus – idant galiausiai būtų sukurtas tas, kuris turi visa valdyti ir ginti – žmogus. Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą. Slėpininga būtybė, priklausanti dviem pasauliams: materialiam ir dvasiniam. Mes esame giliai įsirėžę materialiame pasaulyje, tačiau turime kažką radikaliai skirtingo – amžiną sielą. Žmogus užimą ypatingą, centrinę vietą Kūrinijoje, sujungdamas du pasaulius.

Negyva materija turi savo dėsnius, augalams Kūrėjas suteikė savo genetinę programą, gyvūnams – instinktus.

Tačiau žmogus turi kur kas daugiau – galimybę į viską pažvelgti iš šalies, pasakyti „aš“. Laisvė – tai galimybė būti tikruoju savo veiksmų autoriumi, tai galimybė išgyventi grožį ir prasmę, gėrį ir tiesą, galimybė ir troškimas pažinti pasaulį. O svarbiausia – tai galimybė užmegzti asmeninį santykį su Kūrėju ir kreiptis į Jį tiesiogiai.

Visa, kas sukurta, savaip reiškia Dievui šlovę, priima Dievo palaiminimą ir tarpsta Jo malonėje. Tačiau žmogus yra sukurtas, kad visa tai atspindėtų ypatingu būdu – ne tik priimtų Dievo Meilę, tačiau ir sugrąžintų Jam savąją.

Kiekvienas vyras ir moteris sukurti, kad unikaliu būdu pažintų, pamiltų Dievą ir džiūgautų Juo, o drauge ir vienas kitu.

Kūrimo aktas būtį paverčia namais. Ji tampa ne tik namais, bet ir sodu ámžinai, nesibaigiančiai, laimingai žmonių, angelų ir visos kūrinijos meilei. Tai šeima, kurios galva – Dievas.

5

Prisikėlimo kelionė

Nuopuolis Laimė šeimoje reikalauja tam tikrų sąlygų. Pirmiausia, žmonės turi sutikti būti laimingi. Niekas negali tapti laimingas santykiuose su kitais prieš savo valią. Taip pat laimė reikalauja asmeninio augimo – keičiamės, tampame kitokie, kad galėtume sutalpinti vis daugiau džiaugsmo.

Mes augame tada, kai priimame sprendimus, taip pasireiškia mūsų laisvė. Mes nuolat renkamės tarp pasitikėjimo ir išdavystės, rūpinimosi kitais ir kaprizingo egoizmo, pasitikėjimo Dievu ar atsisakymo Juo pasitikėti.

Netapsime sąžiningi ir patikimi, kol neturėsime galimybės išbandymo metu rinktis sąžiningumą ir tiesą.

Negalime būti ištikimi kažkam, kas mums nieko nepatikėjo, kas su mumis niekaip nesusijęs. Mes tampame žmonėmis, kurie sugeba būti laimingi, tik tada, kai kiekvienoje situacijoje renkamės elgtis žmogiškai.

Mums suteikta tikra laisvė, ir mes patys esame savo sprendimų autoriai. Tai reiškia, kad galime rinktis klaidingą kelią, galime pasirinkti nelaimę. Tolimi mūsų protėviai būtent tai ir padarė, o mes taip vis dar elgiamės.

Visa mūsų būtis pažymėta kosminio masto katastrofos antspaudu. Šią katastrofą Bažnyčia įvardija kaip nuopuo-

6

lį. Būtent šita katastrofa yra viso blogio priežastis: viso skausmo, gėlos, praradimų ir nusivylimų. Nuodėmė nėra paprasčiausiai prastas poelgis ar tokių poelgių visuma, tai – žmogaus prigimties apnuodijimas, pasireiškiantis konkrečiais blogio aktais. Panašiai kaip alkoholizmas pasireiškia konkrečiais užgėrimais.

Kartais sakoma, kad tikėjimas „sugedusia“ prigimtimi ir apnuodytu pasauliu, yra niūrus. Tačiau iš tiesų tai – šviesus viltingas tikėjimas: mes teigiame, kad dabartinė pasaulio būklė ir mūsų vidinė sumaištis nėra nenormalu, kad mes sukurti laimei, kad tikrovės pagrindas yra Dievo meilė, kad Kūrėjas mus sukūrė begalinei laimei ir džiaugsmui, o tai, kaip dabar jaučiamės, tėra ligota būsena, kuri gali būti ir būtinai bus išgydyta.

Atpirkimas Atpirkimas – labai platus ir daugiaprasmis žodis. Sakome, kad žmogus atpirko savo kaltę, kai padarė kažką blogo, o paskui iškentė ir ištaisė savo veiksmo padarinius, atkūrė santykius su kitais. Pavyzdžiui, nusikaltėlis atliko jam skirtą bausmę, blogas žmogus pasikeitė ir stengiasi pašalinti padarytos žalos nuostolius. Tačiau atpirkime,

Kelionė

2020 m.

Nr. I V (16)

Sergejus Chudijevas / Kūrėjo svajonės išsipildymas

Mes tampame žmonėmis, kurie sugeba būti laimingi tik tada, kai kiekvienoje situacijoje renkamės elgtis žmogiškai.

kai įsikiša Dievas, atsiranda visai kitas matmuo: Jis ne tik neutralizuoja padaryto blogio padarinius, tačiau blogis virsta dirva, kurioje auga gėris.

Vienas iš pavyzdžių, randamų Biblijoje, tai Juozapo, kurį broliai iš pavydo pardavė į vergiją Egipte, istorija.

Ten jis užsitarnavo įtakingas pareigas faraono dvare ir, dėl savo tikėjimo bei išminties, galėjo išgelbėti daugybę gyvybių, taip pat ir savo brolių. Štai kaip Juozapas kreipiasi į brolius: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje?

Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių, kaip jis šiandien ir daro. Taigi būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius.“ (Pr 50, 19–21 a) Pažįstu žmogų, kuris buvo giliai įnikęs į narkomaniją. Jis žalojo save ir artimiesiems sukėlė labai daug skausmo. Jo gyvenime kartojosi įprasta schema: nuo retesnio vartojimo prie dažnesnio, nuo mažesnių dozių prie didesnių, nuo santykinės gerovės prie visiško skurdo ir konflikto su įstatymais. Atėjo akimirka, kai žmogus suprato, kad tuoj mirs. Jis kreipėsi į Dievą, prašydamas išgelbėjimo, taip pat kreipėsi ir dvasinės bei medicininės pagalbos, norėdamas įveikti savo negalią. Šiuo metu jis

Kelionė

2020 m. Nr. I V (16)

jau seniai nebevartoja narkotikų ir dirba organizacijoje, kuri padeda kitiems žmonėms įveikti narkotikų trauką.

Asmeninė dramatiška šio asmens patirtis leidžia padėti patekusiems į jam gerai pažįstamą padėtį. Blogis, kurį šis žmogus padarė savo gyvenime, buvo ne tik atpirktas ir užmirštas, jam atsisukus į Dievą, tačiau priklausomybės patirtis pasirodė esanti labai svarbus pamatas darbams, kurių kitaip nebūtų galėjęs atlikti. Dievas nugali blogį ne neleisdamas jam įvykti (tai reikštų atimti iš kūrinių savarankiškumą tvarkytis patiems), bet įveikdamas blogį, jo padarinius paverčiant gėriu.

Dievas atperka pasaulį įvairiais, dažnai mums nežinomais, būdais. Tačiau centrinis išganymo įvykis mums gerai žinomas, ir jis įvyko prieš du tūkstančius metų Palestinoje.

Dievas ilgai mus tam ruošė. Išrinko tautą, senovės Izraelį, tikinčiųjų bendruomenę, kuriai atsiskleidė kaip vienintelis Dievas, visa ko Kūrėjas. Jis ilgai vedžiojo savo tautą, kantriai mokė atmesti melagingus pagoniškus dievus ir būti ištikimiems tik Jam. Jis per pranašus žadėjo atsiųsti Mesiją, kuris išgelbės žmoniją nuo nuodėmių ir blogio, pradės mesianistinį amžių, per kurį bus atkurtas artumas tarp Dievo ir žmonių, sugrįš harmonija. Apie visa

7

Prisikėlimo kelionė

Tikinčiųjų bendruomenės yra tartum salos, kuriomis Dievas žingsniuoja per nupuolusį pasaulį.

8

tai detaliai rašo ta Biblijos dalis, kurią vadiname Senuoju Testamentu. O Naujasis Testamentas prasideda nuo įvykio, dėl kurio viskas iki tol ir buvo daroma. Senojo Testamento tautos tikėjimas pilnatvę pasiekė Mergelėje, vardu Marija, kuri, kaip išpranašauta, tapo Dievo Motina.

Per Mariją pats Dievas įėjo į kūriniją kaip Žmogus, vardu Jėzus iš Nazareto. Jis tapo embrionu, kūdikiu, vaiku, jaunuoliu, vyru. Dievo Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi, visaverčiu žmogumi, kuris nuo kitų skiriasi tik tuo, kad nėra pažeistas nuodėmės. Jis ateina į istorija iš vidaus, kaip vienas iš mūsų – kaip tvirtina pats – tarnauti ir savo gyvybę atiduoti už daugelio išpirkimą. Mes negalime savęs išpirkti, nuplauti savo nuodėmių, atkurti santykių su Dievu – tai daro pats Dievas per Jėzų Kristų.

Teisumas atsiskleidžia išbandymuose, o didžiausias teisumas – didžiausio blogio akivaizdoje. Dievo meilė kovojo už mus ir nugalėjo, kai mes Jo nekentėme ir nukryžiavome.

Kaip sako apaštalas: „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 6–8). Didžiausias siaubas ir tragedija – Dievo Sūnaus išdavystė ir mirtis – tampa didžiausiu džiaugsmu: Jo Prisikėlimu.

Dievas mirtį paverčia gyvenimu, pralaimėjimą – pergale, nenumaldomą gėlą – amžinu džiūgavimu.

Nuodėmės ir blogio jėgos, prieš savo valią, tarnauja tik tam, kad atskleistų Dievo meilę. Dabar mes pažįstame Dievą ne tik kaip Kūrėją ir Apvaizdą, bet ir kaip Išganytoją, Atpirkėją.

Todėl, kaip ir Didžiojo Penktadienio siaubas, visi pasaulio siaubai bus ne tik numalšinti – jie taps pamatu neįsivaizduojamam džiaugsmo ir grožio įsiveržimui.

Kelionė

2020 m.

Nr. I V (16)

Sergejus Chudijevas / Kūrėjo svajonės išsipildymas

Karalystė

amžinasis gyvenimas. Kita vertus, XX a. siaubai parodė, kad blogis yra tikrovė, ir nuodėmė yra apnuodijusi pasaulį. Ši patirtis privertė suabejoti moraliniu žmonijos progresu.

Jei kas nors 1911 m. būtų pranašavęs, kas pasaulyje įvyks per kitus penkiasdešimt metų, iš jo būtų tik pasijuokta, kaip iš bepročio. Tačiau mes žinome, kokie kraupūs karai ir žudynės prasidėjo, kokios tironijos atėjo, kokie genocidai vyko.

Mano įsitikinimu, išmintingiau laikytis to, kas skelbiama Šventajame Rašte: Karalystė įsitvirtins visame pasaulyje, tačiau tik po katastrofų, kai blogio jėgos pabandys įvykdyti paskutinį puolimą, ir net kurį laiką atrodys, kad jos nugalėjo, kad joms pavyko primesti pasauliui savo valią. Šventajame Rašte rašoma, kad šios jėgos susitelks aplink diktatorių, kuris pretenduos ne tik į politinę, bet ir į religinę valdžią, tą, kurį apaštalas Paulius pavadino „nuodėmės žmogumi“ ar „pražūties sūnumi“, o apaštalas Jonas – Antikristu. Jo valdymas, tiesa, bus neilgas – Jėzus Kristus jį užbaigs, kai grįš savo šlovėje, kad teistų gyvuosius ir mirusiuosius bei pakeistų žemės veidą.

Dievo karalystė paprastai suvokiama arba kaip vieta, kur išgelbėtieji patenka po mirties, arba kaip visiškai perkeista pasaulio būklė, kuri išsiskleidžia tuomet, kai pasaulis išgyvena Dievo Teismą ir galutinį išgelbėtųjų bei pražuvusiųjų atskyrimą. Abi šios interpretacijos nėra visiškai teisingos. Viešpaties alegorijose Dievo karalystės tikrovė aprašoma kaip jau besiskleidžianti šiapus ir kartu – vis dar liekanti anapus. Jos įsiviešpatavimas aprašomas ne kaip staigus pokytis, bet kaip palaipsnis, ilgas, neretai net nelabai pastebimas, augimo procesas. Vienoje iš alegorijų sakoma, kad Karalystė yra tarsi pasėti kviečiai, kurie sužaliavo ir davė derlių. O alegorijoje apie garstyčios grūdą pasakojama, kaip iš mažytės sėklelės išaugo didelis medis.

Alegorijoje apie raugą – kaip nedidelis kiekis raugo pakeičia visą tešlą. Tiems, kurie nenori matyti Dievo karalystės, ji lieka nematoma. Kaip skelbia Viešpats: „Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų.“ (Lk 17, 20–21) Amžinasis gyvenimas Karalystė – tai tikrovė, kuri jau egzistuoja pasaulyje, kuri čia auga ir bręsta nuo Viešpaties atėjimo dienos. Ateis akimirka, kai žmonijos istorija, kokią mes ją žinome, Karalystė (gal geriau būtų kalbėti apie „Karaliaus valdy- pasibaigs. Kovų, išbandymų, abejonių ir kančių laikas mą“) – tai Bažnyčia, kurios tikrovėje Kristus karaliauja liks už nugaros. Tikrasis Karalius, Viešpats ir Gelbėtojas – tikinčiųjų gyvenime. Šia prasme Karalystė jau yra čia nuo Jėzus Kristus apsireikš šlovėje, ir Jo valdžia akivaizdžiai Įsikūnijimo, Skelbimo, Mirties, Prisikėlimo, Žengimo įsitvirtins. Mirusieji prisikels, ir mes visi atsakysime už į Dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo. O mes čia ir savo pasirinkimus. Tačiau tai bus dar ne pati pabaiga – tai dabar sprendžiame, ar norime priklausyti šiai Karalystei, bus tik pradžia. Tai bus aušra naujos dienos, kuri ateina ar ne, ar norime priimti Jėzaus Kristaus dovanojamą iš- po ilgos ir audringos nakties. Tie, kurie mirė su viltimi ganymą, ar ne. prisikelti, pabus amžinybei, kad išvystų savo vilties išsipilDievas perkeitė bičiulio narkomano patirtį į gėrį, kai dymą. Ir tą dieną jie sakys: „Štai mūsų Dievas, mes vienu jis atgailavo ir atsigręžė į Dievą – jei nebūtų to padaręs, jis Juo kliovėmės, džiaukimės ir linksminkimės Jo išgelbėti.“ būtų pražuvęs. Kristus gali perkeisti pačias skaudžiausias, Kaip sakoma Rašte, „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo tragiškiausias ir net gėdingiausias mūsų gyvenimo pa- jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, tirtis į gėrį, jei tik jas atiduosime į Jo rankas: Jis gali mus nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).

Giliausios mūsų viltys bus išpildytos, mūsų troškulys padaryti savo Karalystės žmonėmis, jei tik Jį priimsime.

Svetingoje šeimoje, kur visi myli vienas kitą, bažnyti- bus pagirdytas, visa bus amžina. Išvysime, jog išgelbėnėje bendruomenėje, kur visi siekia tikros brolystės, jau to pasaulio šlovė ir džiaugsmas pranoks net ir tą, kuris regime Dievo karalystės išsipildymą. Tikinčiųjų bendruo- skleidėsi po Sukūrimo. Išgelbėta žmonija amžinai gymenės yra tartum salos, kuriomis Dievas žingsniuoja per vens savojo Tėvo namuose ir su meile puoselės Jo sodą.

Negalime viso to detaliai apsakyti – mūsų kalba išsenka, nupuolusį pasaulį.

XX a. pradžioje buvo teologų, kurie teigė, kad Dievo kai tik bandome kalbėti apie amžinybę. Tačiau kartais karalystė nuosekliai įaugs į žmonijos gyvenimą – pradžio- Dievas leidžia bent iš dalies pajusti tą pilnatvę per gamtos je Evangelijos raugas pakeis išsivysčiusių krikščioniškų grožį, menininkų kūrybą, žmonių gėrį.

Krikščionio gyvenimas – tai gyvenimas viltimi ir kraštų papročius, o paskui ir visą pasaulį. Toks požiūris buvo, viena vertus, pernelyg pesimistiškas, kita vertus – laukimu: mes žinome, kad Viešpaties sumanymas bus naiviai optimistiškas. Humanistinė visuomenė, su švel- įgyvendintas, kad bet kokia kančia ir gedėjimas yra laikini, niais papročiais ir tolerancija, – labai gerai, tačiau Dievas o džiaugsmas – amžinas, ir jau dabar galime šio džiaugsmo mums yra paruošęs kur kas geresnę dalią. Evangelija gali apraiškas patirti savo sielose. pagerinti pasaulį, žmonių santykius, tačiau jos tikslas – Parengė Andrius Navickas

Kelionė

2020 m. Nr. I V (16)

9

Maranata

Apie nuovargį gyventi

Gedimino Kajėno nuotrauka

Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF Pasikartojantys dalykai mums padeda gyventi – jie įrėmina mūsų dieną, suteikia stabilumo, tampa atramos taškais. Kita vertus, dažnai nuo pasikartojančių dalykų ir pavargstame – jie tampa rutina, džiaugsmo nebeteikiančia kasdienybe ir ima varginti. Tuomet atrodo, kad pavargstame ne nuo darbo, nesibaigiančių reikalų, įvairių sunkumų, o nuo paties gyvenimo – tampa sunku tiesiog gyventi ir būti.

Kartą jaunimo renginio metu paauglė į draugo klausimą, kaip jaučiasi, atsakė, jog jaučiasi sulaužyta kaip dešimt Dievo įsakymų. Nors atsakymas ir pralinksmino, kita vertus, tikrai būna ilgalaikių situacijų, kai atrodo, jog viskas gerai, net nėra didelių sunkumų, bet dažnai išgyvename nusivylimą, liūdesį ir nuovargį. Normalu kartais pavargti, ypač jei tą nuovargį sukelia, rodos, nesibaigiančios kovos – vidiniai ir išoriniai konfliktai, priešinimasis nuo mūsų nepriklausančioms aplinkybėms, negalėjimas išspręsti įsisenėjusių sunkumų.

Su jaunimu dažnai kalbamės apie tai, ką daryti, kai viskas, ką darome, vargina, kai, regis, gyvenimas netenka skonio, atrodo, kad viskas pilka ir tiesiog slenka pro šalį.

Požiūrį atnaujinančiu dalyku gali tapti dėkojimas. Kartais tokiose situacijose sakau jaunuoliams dėkoti už šimtą dalykų, kurie dienoje buvo geri, ieškoti to, kas gali džiuginti, tapti dovana. Tiesa, kai kas pripažįsta, kad sunku rasti jau trečią gerą dalyką – todėl šimto riba atrodo nepasiekiama. Tačiau sykį viena mergina prie 128 punkto paklausė, ar jau gali liautis – juk tikrai rado už ką dėkoti, o dar ir kitų dalykų reikia nuveikti, nes gyvenimas staiga tapo spalvingas.

112

Dėkojimas išplečia mūsų širdį – galime atrasti, kaip esame apdovanoti, kaip esame mylimi, kiek nuostabių dalykų įvyksta kiekvienoje dienoje. Tai moko mus žiūrėti į kasdienius dalykus su nuostaba, būti pasiruošusiems atpažinti dovaną – net įprastus sunkumus, susitikimus, pasikartojančius įvykius matyti kaip galimybę augti, keistis, mylėti, dovanotis ir priimti kitų meilę. Nes gyvenimo nuovargis pradingsta, kai vėl mokam džiaugtis paprastais dalykais – praeivio šypsena (kurią pastebim net per apsauginę kaukę), kasdienio maršruto kelyje žydinčiomis gėlėmis, naujomis užduotimis, netikėtais susitikimais, net oro pokyčiais ir kitomis smulkmenomis.

Taip atsinaujina gyvenimo spalvų matymas – erzinantys kasdieniai nemalonumai, rutinos detalės gali tapti galimybėmis, džiaugsmo šaltiniu, naujais gyvenimo poskoniais.

Tam tikra prasme tai – pasirinkimas: net ir sudėtingų situacijų akivaizdoje galime rinktis, kaip reaguoti, kaip jas priimti – ar leistis jų prislegiamiems, ar priimti iššūkius ir kylančius sunkumus spręsti. Ne tik svarbūs, dideli įvykiai gali kelti džiaugsmą ir išblaškyti monotoniją bei gyvenimo nuovargį – kasdienybės spalvos taip pat gali būti įvairios ir džiuginančios. Ir požiūris į kiekvieną dieną kaip į nuotykį, į kiekvieną sutiktą kaip į dovaną (ar bent į dalį jų) ir kiekvieną akimirką kaip Dievo dovanojamą galimybę atpažinti Jo meilę keičia ne tik mūsų širdį, bet ir dalykus, nuo kurių pavargstame.

Nes esame pašaukti būti laimingi ir skonėtis gyvenimu, net kai jis vargina.

•

Kelionė

2020 m.

Nr. I V (16)

Unikalus pasakojimas apie XIX a. Vilnių Knygą iliustruoja pusšimtis žymiausio šio laikotarpio Vilniaus fotografo Juozapo Čechavičiaus nuotraukų.

„Jau žinau, kad mirčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai.“

Knygų ieškokite:

8diena.lt/parduotuve

Būsenos . Gyv en kienė Rima Sadaus

Istorija apie gyvenimą su vėžiu, kuri įkvepia drąsos ir pasitikėjimo

imas su vėžiu

! e j o b y k e r Ja u p

Būsenos Rima Sadaus

kienė

Gyvenimas s u

„Pegaso“, „Vagos“ bei katalikiškuose knygynuose

vėžiu

patogupirkti.lt knygos.lt

Tapkite žurnalo „Kelionė“

bendrakeleiviais

ruokite Prenume siems e i m i t r a sau ir

Siųsk i bei si te tekstu s ūlyki te tem as

uose ašto“ skyri p s o v tu ie L Visuose „ ruok.lt w.prenume w w tu e rn Inte acijos ašto inform Lietuvos p 5 400 tel. 8~700 5 ail.com diena@gm El. paštu 8 iena.lt urnalas.8d z tu e rn te In

VšĮ „ A

štunto ji dien a“ Archit ektų 4 0 -21 LT- 041 22, Vil nius El. p. 8 diena @gma il.com

alą Platinkite žurn arapijoje savo mieste ar p

Paremk

ite žurn

alo leid

VšĮ „ A štu ntoji dien a“ Į.k. 30339 0 4 09 PVM LT10 0010154 4 17 Sąsk. nr.

LT06 704 4 0600 07 98 4351 AB SEB b ankas

Tel. 8~655 04359 ail.com El. paštu 8diena@gm

Daugiau informacijos: www.8diena.lt facebook.com/8diena

imą