Kelionė
2020 m. Nr. III (15)
Būti šio pasaulio gyvybe Piligrimystė. Kelkis ir eik Aš buvau kalinys Kardinolui V. Sladkevičiui – 100 Mes vis dar gyvename apgulties sąlygomis
Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Kelionė“ Tai graži ir prasminga dovana jūsų artimiesiems. Lietuvoje: • „Lietuvos pašto“ skyriuose, internetu www.prenumeruok.lt arba paskambinę Lietuvos pašto informacijos tel. 8~700 55 400 • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com • internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 12 € Vieno numerio prenumeratos kaina – 3 €
Užsienyje: • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com
Prisidėkite prie žurnalo „Kelionė“ gyvavimo ir paremkite jo leidimą
• internetu zurnalas.8diena.lt
Daug kas pasikeistų, jei turėtume drąsos labiau prisidėti prie to, kuo žavimės ir branginame.
Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) 20 € (siuntimo kaina įskaičiuota)
VšĮ „Aštuntoji diena“ Į. k. 303390409 Sąsk. nr. LT06 7044 0600 0798 4351 AB SEB bankas Pavedimo paskirtyje nurodykite PARAMA
Plačiau apie šį leidinį zurnalas.8diena.lt
Daugiau informacijos www.8diena.lt 8diena@gmail.com 8~655 04359 /8diena
Kelionė Redakcijos palydėjimas „Palaimintas esi, piligrime, jei Kelias atveria tavo akis tam, kas nematoma“, – sakoma viename iš palaiminimų, skirtų Šv. Jokūbo kelio piligrimams. Tyla, vėjas, regis, nesibaigiantys laukai, netylančios paukščių giesmės ir tyki malda Kelyje… kaži kokiu slėpiningu būdu tai valo ir grynina širdį. Atveria kaži ką, ko akims nematyti. Ir kartą paragavęs piligrimystės skonio, nebegali neiti.
2020 m. Nr. III (15)
Kelias pasišaukia savo piligrimus, Kelias kviečia tuos, kuriems reikia išsigelbėti – sako Jokūbas Vilius Tūras, pėsčiomis įveikęs tūkstančius kilometrų. Kelias kviečia juo eiti. O tikriau – kelio Šeimininkas, tas, kuris vienintelis permato širdis ir gali jas keisti. Tam, kad kaži kas mumyse keistųsi, kartais tenka būti išvestiems į dykumą, kalnus ar Kelią…
Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“
Vis dėlto daugelio keliautojų, taip pat ir piligrimų, planus šiemet gerokai pakoregavo virusas ir karantinas. Numatytas tolimas keliones teko atidėti ramesniems laikams, ir žvilgsnis natūraliai ėmė krypti į piligrimystės galimybes Lietuvoje. Prisipažinsiu: ir man, seniai girdinčiai Kelio kvietimą, teko pakoreguoti planus. Taigi, su nedidele draugija, užuot leidęsi į svajotą piligrimystę Šv. Jokūbo ir Šv. Kryžiaus keliais Ispanijoje, nutarėm piligrimauti Lietuvoje, aplankydami čia esančias šventoves: Kryžių kalną, Palendrius, Šiluvą… Vieną rytą kelin leidomės itin anksti – šeštą jau išėjom iš Kurtuvėnų, skubėdami į šv. Mišias Palendriuos. O rytas… Gervių klyksmas, sodrus rūkas, lauke besiganančios stirnos ir keliai keleliai per miškus, mėlynėmis nusėtom pakelėlėm. Bet tam kely – kas tai daugiau nei miško gaivos dvelksmas ir kvapnios uogos, kas tai daugiau nei skubrus piligrimo žingsnis ir rožinio malda, apglėbianti besinešamus. Kažkas daugiau… Tai, ką tik Kelyje gali patirti. Kaip ir Dievo šypsnis žmonėse, kuriuos sutinki, kurie, nepratę prie piligrimų, dar žvelgia su nuostaba ar net užuojauta, kurie pagirdo vandeniu ir pasiūlo nakvynę, kurie paprašo maldos… Vis dar ieškau atsakymo, kodėl kasmet einu. Gal todėl, kad Kelyje malda tampa tikresnė, ir mintys skaidresnės, ir brolystė gyvesnė, ir Dievo Apvaizda tokia konkreti pasirodo, ir pats Viešpats, kelyje sutinkamas paprastai paprastai… O ir nuo pačios širdies, regis, nukrinta dalis visai nereikalingų kvarbatkų. Taigi, šiame numeryje daug kalbėsime apie piligrimystę. Visokeriopą. Ir tą vidinę, slaptą, kuri gali vykti netgi… už kalėjimo sienų. „Palaimintas esi, piligrime, jei tavo Kelias yra pilnas tylos, jei tavo tyla yra pilna maldos, o tavoji malda yra vartai į susitikimą su tavęs taip labai laukiančiu Tėvu“, – taip laiminami piligrimai. Taip ir mes būkime palaiminti.
ISSN 2538-6948
Redaktorius
Gediminas Kajėnas Redaktoriaus pavaduotojas
kun. Kęstutis Dvareckas Viršelio nuotrauka:
Carlos Leret nuotrauka iš Unsplash Nuotraukų autoriai:
Gediminas Kajėnas, Evgenia Levin, Algimantas Lūža, Antanas Miežanskas, Gediminas Sadauskas, Jovita Sandaitė, Ignas Stanys, Andrius Repšys ir kt. Žurnalo maketas ir dizainas
Povilas Zaleskis Talkininkai:
Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Dominyka Navickaitė ir kt. Kalbos redaktorė
Faustina Andrulytė SF Rėmėjas
2020 m. SRTRF parama – 16 000 € Parėmė rubrikas: Asmenybė, Atmintis, Civitas, Nutylima tema Spausdino
UAB „BALTO print“
Tiražas 1800 egz. Formatas 210x280
10 38
8
78
Turinys Prisikėlimo kelionė 4
Apsukrus prievaizdas
6
Būti šio pasaulio gyvybe
8
Iš vėžių išmušanti Pradžia. Neįtikėtinas Dievo pasiūlymas
Aleksandr Tkačenko Stephen Freeman
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB
Asmenybė 10
Kelias, kviečiantis išsigelbėti Pokalbis su režisieriumi Jokūbu Viliumi Tūru
Piligrimystė. Kelkis ir eik… 22
Piligriminės kelionės: kodėl žmonės eina?
Pokalbis su Jūrate Micevičiūte
28
Hadžas į Meką islame
Nutylima tema.
Aš buvau kalinys… 30
Ar jau subrendome rūpintis kaliniais?
Gintautas Sakalauskas
38 46
Kryžiaus kelias iš kalėjimo tylos Paskutinieji Lukiškių skersgatvio Nr. 6 gyventojai
Pokalbis su fotografu Gediminu Sadausku
Portretas.
Kardinolui V. Sladkevičiui – 100 56
„Dangų turime pradėti žemėje“ Kardinolas Vincentas Sladkevičius
Šeima 62
Nerimas būti tėvais: kodėl siekiame tobulybės?
56 62
112
100 Civitas 90
Virtualus bendravimas – tamsioji technologijų pusė Giles Fraser
94
Sielogyda 66
„Man svarbiau padėti žmogui, nei jam patikti“
71
Jean-Philippe Calame
74
Pažeidžiamumas – kelias į geresnius santykius
100
78
„Mes vis dar gyvename apgulties sąlygomis“ Valdemaras Klumbys
Į gilumą 86
Gražiausioji Saliamono giesmė: kumelaitės grožis Valdas Mackela
Įsikūnijimo slėpinys – raktas į ikonos teologiją II dalis
Br. Jokūbas Marija Goštautas OP
Sveikas, Gyvenime 106
Kelias į Gyvenimą. Septintas žingsnis
Kun. Kęstutis Dvareckas
Mark Manson
Atmintis
Zigmas Vitkus
Tikėjimas ir menas
Aleksandras Alekseičikas
Kaip atleidimas keičia mūsų santykį su Jėzumi ir savimi?
Kai aš buvau indėnas
Aštuntoji diena 108
Apie karą
110
Vanduo Palestinoje
Rimvydas Stankevičius Jovita Sandaitė
Maranata 112
Niekur neatėjau…
Brolio Dino La Fabos malda
Prisikėlimo kelionė
Apsukrus prievaizdas Aleksandr Tkačenko Viena Jėzaus pasakojama alegorija trikdo ar net šokiruoja turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: ‘Ką aš skaitančius Naująjį Testamentą. Dažnas Šventojo Raš- girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo to komentatorius bando ją paprasčiausiai ignoruoti, nes apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.’ O tasai tarė atrasti įtikinamą paaiškinimą labai sunku. Turiu galvoje sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs priepasakojimą apie apsukrų prievaizdą – apsivogusį tarną, vaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau kuris vėliau pradeda dalinti šeimininko turtą. Ką Jėzus žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, nori mums pasakyti, kaip pavyzdį rodydamas, švelniai kai būsiu atleistas iš tarnybos.’ Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus tariant, nelabai patrauklų žmogų? Štai visas pasakojimas: „Paskui Jėzus kalbėjo savo ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininmokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turė- kui?’ Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus.’ Tada jis tarė: jo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkias-
4
Kelionė
2020 m.
Nr. III (1 5)
Aleksandr Tkačenko / Apsukrus prievaizdas
dešimt.’ Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių.’ Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.’ Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“ (Lk 16, 1–9). Kiekviena Evangelijos alegorija reikalauja paaiškinimo, be kurio ji tebūtų paprasčiausia buitinė istorija. Tačiau pasakojime apie apsukrų prievaizdą pati buitinė istorija šokiruoja. Net ir alegoriniame siužete privalo būti vidinė logika, tik dėl to, tiesą sakant, ir įmanoma dvasinė inter-
pretacija. Alegorija privalo būti vidujai neprieštaringa, nes tik tada joje bus galima įžvelgti sąsajas su žmogaus dvasinio gyvenimo dėsniais ir santykiu su Dievu. Tačiau pasakojime apie apsukrų prievaizdą yra vidinė prieštara. Pabandykime jos turinį perkelti į dabarties realijas. Jėzus apsukriu vadina tarną, kuris eikvoja šeimininko turtą ir, sužinojęs, kad greit bus atleistas, pradeda atleidinėti šeimininko skolininkus nuo skolų. Taip daro tikėdamasis, kad šie galbūt jam pagelbės po atleidimo. Akivaizdus sukčius, tačiau, nepaisant to, Jėzus prievaizdą vadina apsukriu ir jo elgesį pateikia kaip pavyzdį. Kaip tai suprasti? Ar skolų nurašymas nėra toks pat turto eikvojimas, už kurį prievaizdas jau sulaukė priekaišto? Vietoj aiškaus moralo – vien mįslės… Tačiau visi šie nesusipratimai lengvai išsispręstų, jei akimirkai atsitrauktume nuo alegorijos siužeto ir paklaustume: už ką apskritai šeimininkas gali girti tarną? Atsakymas akivaizdus: už tai, kad jis vykdo šeimininko valią. Tai reiškia, jog, jeigu tai, kad prievaizdas nurašo skolas, vertinama pozityviai, vadinasi, būtent to iš jo tikėjosi šeimininkas. Prievaizdas turėjo paskirstyti šeimininko turtą stokojantiems, tačiau užuot tai daręs, pats buvo gobšuolis ir pradėjo jį leisti savo reikmėms. Toks elgesys labai nepatiko šeimininkui. Palaimintasis Teofilis Bulgaras šią alegoriją aiškina taip: „Viešpats mus bando išmokyti, kaip turime elgtis su mums patikėtu turtu. Pirmiausia turime suvokti, kad nesame to turto šeimininkai. Mes nieko neturime išskirtinai savo, bet valdome tai, kas mums patikėta tikrojo savininko. Tai reiškia, kad viską turime tvarkyti pagal Jo valią. Mes tampame eikvotojais, jei pradedame tenkinti savo įnorius. Tikroji Viešpaties valia – kad mes viską leistume šalia esančių žmonių poreikiams, o ne savo malonumui.“ Kitaip sakant, prievaizdo prievolė buvo dalinti, o ne savintis. Kai pradėjo nurašinėti skolas, jis visai neapgaudinėjo šeimininko, o grįžo prie tiesioginės jo valios vykdymo. Prievaizdas pradėjo naudoti jam patikėtą turtą kitų žmonių poreikiams ir sulaukė pagyrimo iš šeimininko. Štai tokia paprasta istorija. Tačiau kodėl mums taip sunku suprasti jos prasmę, kodėl ją skaitome kaip sudėtingą rebusą? Veikiausiai todėl, kad paprastai viską, ką valdome, traktuojame kaip savo nuosavybę. Kalbu ne vien apie pinigus ir daiktus. Turiu galvoje ir visus mūsų talentus, sugebėjimus, grožį, intelektą – visa tai mes linkę laikyti savo nuosavybe ir galvojame, kad turime visišką teisę elgtis su tuo, kaip pageidaujame. Tačiau visi mūsų gabumai, mes patys – visa yra Dievo mums patikėta. Kai praeis tam tikras laikas, Jis pareikalaus iš kiekvieno apyskaitos. Ar viską išeikvojome savo įnoriams? Ar, kaip apsukrus prievaizdas, spėjome išdalinti tiems, kuriems reikėjo mūsų pagalbos? Parengė Andrius Navickas
Kelionė
2020 m. Nr. III (1 5)
6–111 psl. praleisti
5
Maranata
Niekur neatėjau…
Evgenios Levin nuotrauka
Brolio Dino La Fabos malda
Jei išvaikščiojau visus kelius, perėjau kalnus ir slėnius nuo pat Rytų lig Vakarų, bet neatradau laisvės būti savimi, tai aš niekur neatėjau. Jei viskuo, ką turiu, pasidalinau su kitų tautų bei kultūrų žmonėmis; jei susibičiuliavau su daugybe piligrimų, sutiktų galybėje kelių; jei dalinausi nakvyne su šventaisiais ir karaliais, bet kitą dieną nesugebėjau ištarti atleidimo žodžio savo kaimynui, tai aš niekur neatėjau. Jei nuo pradžios lig galo nešiau savo kuprinę; jeigu laukiau kiekvieno piligrimo ir jį drąsinau; jei užleidau savo lovą tam, kuris nakvynės vietą pasiekė vėliau; jei trokštančiam padovanojau savo vandens buteliuką, nieko neimdamas mainais; bet grįžęs į savo namus ir darbus nekuriu brolystės ir neskleidžiu džiaugsmo, ramybės bei vienybės, tai aš niekur neatėjau. Jei keliaujančiam man kasdien pakako maisto ir
vandens, jei kasnakt galėjau džiaugtis stogu virš galvos ir galimybe nusiprausti, jei mano žaizdomis buvo gerai pasirūpinta, bet visame tame nepastebėjau Dievo meilės, tai aš niekur neatėjau. Jei eidamas mačiau visus paminklus, o vakarais gėrėjausi pačiais nuostabiausiais saulėlydžiais; jei išmokau visomis pasaulio kalbomis ištarti sveikinimo žodį; jei skonėjausi tyru vandeniu iš kiekvieno šaltinio; bet neatpažinau To, kuris sukūrė šitiek grožio ir tokią ramybę, tai aš niekur neatėjau. Jei nuo šiandien jau nebevaikščiosiu Tavo keliais, ieškodamas Tavęs ir stengdamasis tuo, ką atradau, gyventi; jei nuo šiandien nebematysiu kiekviename žmoguje – drauguose ar priešuose – bendrakeleivio; jei nuo šiandien nebeišpažinsiu Dievo – Jėzaus Nazariečio Dievo – vieninteliu savo gyvenimo Viešpačiu, tai aš niekur neatėjau.
Brolio Dino La Fabos malda, O Cebreiro bažnyčia, Santjago de Kompostelos provincijos pranciškonai Vertė Faustina Andrulytė SF
112
Kelionė
2020 m.
Nr. III (1 5)
Tapkite žurnalo „Kelionė“
bendrakeleiviais
ruokite Prenume siems e i m i t r a sau ir
Siųsk i bei si te tekstu s ūlyki te tem as
uose ašto“ skyri p s o v tu ie L Visuose „ ruok.lt w.prenume w w tu e rn Inte acijos ašto inform Lietuvos p 5 400 tel. 8~700 5 ail.com diena@gm El. paštu 8 iena.lt urnalas.8d z tu e rn te In
VšĮ „ A
štunto ji dien a“ Archit ektų 4 0 -21 LT- 041 22, Vil nius El. p. 8 diena @gma il.com
alą Platinkite žurn arapijoje savo mieste ar p
Paremk
ite žurn
alo leid
VšĮ „ A štu ntoji dien a“ Į.k. 30339 0 4 09 PVM LT10 0010154 4 17 Sąsk. nr. LT06 704 4 0600 07 98 4351 AB SEB b ankas
Tel. 8~655 04359 ail.com El. paštu 8diena@gm
Daugiau informacijos: www.8diena.lt facebook.com/8diena
imą