„Palaimintas esi, piligrime, jei Kelias atveria tavo akis tam, kas nematoma“, – sakoma viename iš palaiminimų, skirtų Šv. Jokūbo kelio piligrimams. Tyla, vėjas, regis, nesibaigiantys laukai, netylančios paukščių giesmės ir tyki malda Kelyje… kaži kokiu slėpiningu būdu tai valo ir grynina širdį. Atveria kaži ką, ko akims nematyti. Ir kartą paragavęs piligrimystės skonio, nebegali neiti.
Kelias pasišaukia savo piligrimus, Kelias kviečia tuos, kuriems reikia išsigelbėti – sako Jokūbas Vilius Tūras, pėsčiomis įveikęs tūkstančius kilometrų. Kelias kviečia juo eiti. O tikriau – kelio Šeimininkas, tas, kuris vienintelis permato širdis ir gali jas keisti. Tam, kad kaži kas mumyse keistųsi, kartais tenka būti išvestiems į dykumą, kalnus ar Kelią…