Evgenios Levin nuotrauka
Metropolitas Antonijus iš Surožo / Apie dėkingumą
Galiausiai, Dievui atiduosime sielą, kūną – žemei, o gyvenimo aplinkybės gali mus tik praturtinti arba nuskurdinti, bet negali „pergudrauti“ mirties. Šis supratimas gali sukelti liūdesį, ilgesį ar net neviltį. Tačiau nepamirškime: nors nieko neturime kaip savo nuosavybės, esame labai turtingi. Mūsų turtas yra mums padovanotas gyvenimas, kūnas, siela, draugystės – visko turime labai daug, ir tai yra Dievo ir žmogaus meilės ženklas. Jei mes galėtume ką nors pasisavinti, pavadinti tik savu, tarsi tai nepriklausytų Dievui, išgyventume ne Dievo Karalystės džiaugsmą, o tik savo egoizmo drungnumą. Jei įsisąmonintume, kad nieko, iš to, ką turime, negalime pavadinti savu, niekas mums nepriklauso, ir kartu suprastume, kad visa tai mums padovanota Dievo ir Jo siųstų žmonių – aplink mus pradėtų skleistis Dangaus Karalystė. Šalia esantys taptų nebe svetimi, bet Dievo pasiuntiniai, per kuriuos Jis mums padeda. Jei būtume tikrai dėmesingi tam, kas vyksta mūsų gyvenime, iš kiekvieno įvykio, kaip bitės, galėtume susirinkti dėkingumo nektarą. Dėkingumo už tai, kad galime laisvai kvėpuoti,
kad regime dangų, dėkingumo už santykius su kitais žmonėmis, už visa tai, kas nokina ir turtina mūsų gyvenimą. Teko skaityti liuteronų Katekizmą, kur pirmas skyrius skirtas Dievui, o antrasis – žmogaus dėkingumui. Autorius aiškina, kad jei tu suprasi, kas yra Dievas, kas yra tavo artimas, tai visas gyvenimas prisipildys džiaugsmo. Labai dažnai krikščionys kalba apie pareigas Dievui, nors tiksliau būtų kalbėti apie dėkingumą. Daug dalykų galime padaryti iš pareigos, tačiau tikrus žygdarbius galime nuveikti tik iš meilės, iš dėkingumo. Pažvelkime į šventuosius. Jie yra tikrieji meilės ir dėkingumo mokytojai. Turėtume juos pagerbti ne tik žodžiais, religinėmis giesmėmis, bet ir savo gyvenimu, gebėjimu dėkoti už visa tai, kas vyksta. Būti žmogumi – tai iki pat paskutinio atodūsio mokytis mylėti ir panašėti į Jėzų Kristų. Kelias – dėkojimas, kuris kartu yra Dievo Karalystės ženklas, čia ir dabar keičiantis pasaulį. Jei išmokstame tuo gyventi, būtinai pradeda skleistis džiaugsmo pumpurai, ir mūsų gyvenimas tampa dovana visiems aplinkiniams. Parengė V. N.
Kelionė
2020 m. Nr. I (13)
6–111 psl. praleisti
5