3 minute read

Krikščionio laisvė ir atsakomybė

Popiežius Pranciškus

2019-ieji – dramatiški ir sudėtingi šv. Petro įpėdiniui Pranciškui. Jis vyko į konfliktų draskomas pasaulio vietas, ieškojo dvasinių vaistų nuo seksualinio išnaudojimo artimoje aplinkoje (net ir Bažnyčioje) paliktų žaizdų, skatino politikus, mokslininkus, intelektualus telktis, sprendžiant klimato kaitos problemą. Jau seniai kuris nors iš popiežių turėjo tokią aktyvią ir net agresyvią opoziciją institucinės Bažnyčios viduje. Ne vienas teologas, vyskupas ar net kardinolas popiežių Pranciškų kaltina tuo, kad jis, esą, nuklydo už Tradicijos ribų, į Bažnyčią įnešė pernelyg daug pasaulietiškumo dvasios.
Viename visai neseniai duotame interviu popiežius Pranciškus atvirai pripažino: „Bažnyčioje yra buvę daug sąmokslininkų. Tai vienas sprendimų, kurį Dievas palieka laisvam žmogaus pasirinkimui. Perversmo nebijau, bet meldžiuosi, kad jo nebūtų, nes tai paliestų daugybės žmonių dvasinę sveikatą.“ Pasak Pontifiko, jis maldoje nuolat prašo Viešpaties vedimo ir visa širdimi trokšta sekti Kristų, o ne savo paties susikurtą idealą. Popiežius taip pat ne kartą prašė visų tikinčiųjų melstis už jį.
Kita vertus, popiežius Pranciškus stengiasi nuolat siųsti ir kitą žinią – kad Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių, kad tikras Kristaus sekėjas turi būti drąsus ir ištikimas, o visa tai, kas bandoma jam primesti, visos apkalbos – tik miglų migla, dėl kurios nevalia sustoti.
Skaitytojams siūlome dešimt įsimintinų popiežiaus Pranciškaus ištarmių, kurias atrinkome iš šių metų jo pamokslų bei viešų kreipimųsi.

I Mes, krikščionys, negalime būti abejingi senoms ir naujoms skurdo dramoms, juodai vienatvei, pažeminimui ir diskriminacijai, kuriems pasmerkti mūsų ratui nepriklausantys žmonės. Negalime likti abejingi, mūsų širdys negali būti nejautrios, kai matome be jokios kaltės kenčiančių žmonių vargus. Matydami jų likimą negalime nereaguoti, turime pravirkti. Prašykime Viešpatį ašarų malonės, kad matant šias nuodėmes, ašaros mums padėtų atsiversti.

II Aš visuomet esu misija; tu visuomet esi misija; kiekvienas pakrikštytasis ir pakrikštytoji yra misija. Kuris myli, leidžiasi į kelią, yra raginamas išeiti iš savo ribotumo, yra traukiamas ir traukia, dovanoja save kitam ir užmezga gyvybę teikiančius santykius. Nė vienas nėra nenaudingas ar nesvarbus Dievo meilei. Kiekvienas iš mūsų esame misija pasaulyje, nes esame Dievo meilės vaisius. Net jeigu mano tėvas ar motina išdavė meilę melagystėmis, neapykanta ir neištikimybe, Dievas niekada neatima gyvybės dovanos, nuo amžių skirdamas kiekvienam savo vaikui dalyvauti jo dieviškajame ir amžinajame gyvenime.

III Kartais reikia nedaug, kad būtų grąžinta viltis: pakanka sustoti, nusišypsoti, įsiklausyti. Vienai dienai atidėkime į šalį statistiką; vargšai nėra skaičiai. Vargšai yra asmenys, kuriuos reikia sutikti. Tai jauni žmonės ar vieniši seneliai, kuriuos reikia pasikviesti į namus ir pasidalyti su jais valgiu. Tai vyrai, moterys ir vaikai, laukiantys draugiško žodžio. Vargšai mus gelbėja, nes leidžia sutikti Kristaus veidą.

IV Šiandien Bažnyčioje turime ideologų, kurie mato tik savo ideologijas. Šiandien taip pat matome Bažnyčią, kuri liudija Viešpatį, kuri eina į visas žmonių gyvenimo tikroves, jomis nesibjauri. Viešpats niekuo nesibjauri, jis nesibjauri mūsų nuodėmėmis, bet prisiartina, prisiliečia prie raupsuotųjų, sergančiųjų. Jis atėjo gydyti ir gelbėti, o ne smerkti.

V Jei norime galutinai užbaigti susiskaldymo ir smurto laikus, negana tik paskelbti iškilmingą susitaikinimo aktą ir daugiau nebekariauti. Reikia kiekvieną dieną į kitus žmones žiūrėti gerumo ir gailestingumo kupinu žvilgsniu. Tokia laikysena liudija ne apie silpnumą, bet apie stiprybę. Tokios pranašiškos stiprybės mus moko Jėzus.

VI Kaip mėnulis, kuris neturi savo šviesos, o atspindi saulės šviesą, taip ir mes neturim savo šviesos. Šviesa, kurią atspindime, yra Dievo malonės, Dievo šviesa mumyse. Mylime pirmiausiai todėl, kad buvome mylimi, atleidžiame todėl, kad mums buvo atleista. O jei kas nors nebuvo saulės šviesos apšviestas, suledėja kaip žemė žiemą. Kaip galime nepastebėti meilės grandinėje pirmiau mūsų esančios Dievo meilės? Nei vienas iš mūsų nemyli Dievo stipriau, nei Jis pamilo mus. Tereikia atsistoti priešais kryžių, kad pastebėtume nelygybę: Jis mus pamilo pirmas ir visuomet myli.

VII Jėzus nori, kad žmonių santykiuose niekada netrūktų atleidimo. Ne viską gyvenime įmanoma išspręsti teisingumu, reikalingas atleidimas, ypač jei norime sustabdyti blogį. Tik mylėdami labiau negu būtina, sugebėsime pradėti naują malonės istoriją. Blogis eina išvien su kerštu; jei jo neužtvenksime, jis apsems visą pasaulį. Akies už akį įstatymą Jėzus pakeičia meilės įstatymu: tai, ką Dievas davė man, aš duodu tau. Ar sugebi atleisti? O jei nesugebi, prašyk Viešpaties atleidimo malonės, nes atleidimas – tai malonė. Ne blogis už blogį, bet gerumas už Dievo mums dovanojamą gerumą. Geru žodžiu, apkabinimu, šypsena galime dalytis su kitais meile, kuria mes patys buvome apdovanoti.

VIII Godumas, noras kaupti gėrybes nepatenkina širdies, o tik sukelia dar didesnį godumą. Godumas yra kaip skanūs saldainiai: ragauji vieną – labai skanu, paimi kitą ir nori vis daugiau. Tas pats su godumu; jis nenumalšinamas. Tad būkite atidūs! Meilė, kai ją suprantame kaip tarnystę ir ja gyvename, yra tikrosios laimės šaltinis. Tuo metu beribis noras kaupti materialines gėrybes ir turtus dažnai tampa nerimo, priešiškumo, piktadarystės ir karų priežastimi. Daugelis karų prasideda tik dėl godumo!

IX Šiandien jums sakau: žinokite, kad niekada nesate vieni. Žinokite, kad Dievas, mūsų Tėvas, į žmonių raudas ir klausimus atsako ne žodžiais, bet buvimu su mumis. Mus visada lydi Jo sūnus Jėzus, kuris už mus kentėjo ir numirė. Jis sau ant pečių užsikrovė visą skausmą, buvo niekinamas, žeminamas, mušamas, prikaltas prie kryžiaus ir nužudytas. Dievo atsakas į mūsų skausmą yra Jo artumas, Jo buvimas su mumis. Jis visada mus lydi, niekada nepalieka vienų. Jėzus tapo vienu iš mūsų, dėl to Jis visą laiką yra su mumis. Jis verkia kartu su mumis, kai mus skaudžiai prislegia gyvenimo sunkumai. Žiūrėkime į Jį, Jam paveskime visus mūsų klausimus, mūsų skausmą ir mūsų pyktį.

X Bažnyčios tradicija yra nuolatiniame kitime. Man patiko kompozitoriaus Gustavo Mahlerio žodžiai, kad tradicija yra ateities garantas, o ne pelenų saugotoja. Tradicija nėra muziejus, ji nesaugo pelenų, integralistų nostalgijos. Tradicija yra šaknys, užtikrinančios medžio augimą, sužydėjimą ir vaisingumą. Kai seneliai mato, kad anūkai yra pasiruošę pratęsti istoriją, jie nepuola į depresiją, o pradeda svajoti, nes ateitis užtikrinta! O šitaip padrąsintas jaunimas ima pranašauti ir kurti istoriją. Tai yra labai svarbu.

Parengė Andrius Navickas
This story is from: