„Tai, kas parašyta, niekur nedingsta“. Šią mintį, užrašytą ant grindinio plytelės, aptikau vieną rytą, eidamas kasdieniu savo keliu į redakciją ir galvodamas apie tekstą, kurio vis dar neparašiau, nors laikas tam, kaip sakoma, jau baigiasi... Metai irgi eina į pabaigą, su privaloma kasmetine procesija – įdomiausių, svarbiausių, vertingiausių, geriausių rinkimais, vainikuojančiais ir keistai įprasminančiais prabėgusias mūsų dienas. Tartum viskas, kas išties šio to verta, būtų prasminga tik tai sureitinguojant ir suskaičiuojant, pateikiant ataskaitose ir galutinėse lentelėse.
Šiame žurnalo numeryje gausu istorijų, liksiančių reitingų nuošaly, neišsitenkančių šauniausių apskaičiavimo algoritmuose. Tylios ir kasdienės jos skleidžia šviesą ir autentiško buvimo džiaugsmą, už kurių veriasi tai, ką net sunku apsakyti žodžiais.
