Kelionė 2019 Nr. III (11) by Smėlio grūdeliai

Kelionė

2019 m. Nr. III (11)

Nustojame būti potraumine Bažnyčia

Architektūra, kuri gydo Žanas Vanjė – mūsų laikų apaštalas Atostogauti tikrovėje

Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Kelionė“ Tai graži ir prasminga dovana jūsų artimiesiems. Lietuvoje: • „Lietuvos pašto“ skyriuose, internetu www.prenumeruok.lt arba paskambinę Lietuvos pašto informacijos tel. 8~700 55 400 • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com • internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 12 € Vieno numerio prenumeratos kaina – 3 €

Užsienyje: • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com

Prisidėkite prie žurnalo „Kelionė“ gyvavimo ir paremkite jo leidimą

• internetu zurnalas.8diena.lt

Daug kas pasikeistų, jei turėtume drąsos labiau prisidėti prie to, kuo žavimės ir branginame.

Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) 20 € (siuntimo kaina įskaičiuota)

VšĮ „Aštuntoji diena“ Į. k. 303390409 Sąsk. nr. LT06 7044 0600 0798 4351 AB SEB bankas Pavedimo paskirtyje nurodykite PARAMA

Plačiau apie šį leidinį zurnalas.8diena.lt

Daugiau informacijos www.8diena.lt 8diena@gmail.com 8~655 04359 /8diena

Kelionė 2019 m. Nr. III (11)

Redakcijos palydėjimas Mes nuolat kažko laukiame: žiemą – vasaros, vasarą – naujų įspūdžių ir gero oro, rudenį – gausaus derliaus ir kad vasarą dar truputį pabūtų, žiemą – sniego bei Kalėdų... Net ir savo gyvenimuose įprantame laukti to, kas bus, ir taip dažnai pražiopsome dabartį. Čia pat pykčio kamuojamą paauglį ar pagalbos reikalingą bičiulį, savo pačių jausmus ir gilumos geidžiančią dvasią. Vis dažniau slystam paviršiais ir sakom, kad laiko nėra. Nėra laiko gyventi. O juo labiau – skaityti. Tačiau jei skaitote šį palydėjimą, vadinasi, krislas laiko iškrito iš jūsų skubančio ir į rytojų susifokusavusio lėkimo. Būtinybė sustoti. Būtinybė įkvėpti ir stebėti. Būti Viešpaties akivaizdoje ir nustoti laukti ateities. Ji vis tiek išsipildys kitaip, nei laukėme. Tad sustokime ir pastebėkime: tylos svarbą ir buvimą savo kelyje. Leiskime sau nustebti: išvysti Mariją, apimtą švento pykčio. Pamatykime stiprias kuriančias moteris. Būkime žvelgiantys žmonės. Neslėpkime savo veido nuo Dievo, net jei tame veide pyktis. Sumišimas. Nepasitikėjimas. Ir, svarbiausia, nepamirškime mylėti. „Nes kiekvienas žmogus vis dėlto veikiau yra apibūdinamas meile, o ne jos priešybe – neapykanta.“

ISSN 2538-6948

Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ Redaktorius

Gediminas Kajėnas Redaktoriaus pavaduotojas

kun. Kęstutis Dvareckas Viršelio nuotrauka

Evgenios Levin

Nuotraukų autoriai:

Gediminas Kajėnas, Evgenia Levin, Jūratė Micevičiūtė, Ignas Stanys ir kt. Piešinių autoriai:

Vaidotas Kvašys, Rima Sadauskienė, Andrius Zakarauskas Žurnalo maketas ir dizainas

Povilo Zaleskio Talkininkai:

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Rita ir Vaidotas Kvašiai, Dominyka Navickaitė ir kt. Kalbos redaktorė

Elena Faustina Andrulytė SF Rėmėjas

Pagaukime dabartį, kol ji dar neišbluko ir netapo praeitimi, kurios niekada nebuvo. 2019 m. SRTRF parama – 20 000 € Parėmė rubrikas: Asmenybė, Sielogyda, Šeima, Atmintis, Pokalbiai apie kultūrą, Aštuntoji diena Spausdino

UAB „BALTO print“

Tiražas 2100 egz. Formatas 210x280

8 4

Turinys Prisikėlimo kelionė 4

Jėzaus prisikėlimas ir išmintis kasdienybei

Br. Jonas Chrizostomas Švita CSJ

Asmenybė 8

Civitas Nustojame būti potraumine Bažnyčia Andrius Navickas

Architektūra, kuri gydo Michael Murphy

Nutylima tema.

Diagnozė: vėžys 26

„Suradus savo kelią, sunkiausia juo eiti ramiai, kantriai, nesiblaškant“ Jūratė Micevičiūtė

Tikėjimo vartai

Peilis. III pasakojimas Rima Sadauskienė

Karingoji Mergelė Marija: kada pyktis yra šventas Jūratė Micevičiūtė

Sielogyda 44

Totalitarinis gėdos režimas Dominyka Navickaitė

Šeima 48

Paauglystė: dešimties punktų instrukcija

Atmintis 54

„Kiekvienas vakaras atrodė lyg paskutinis“

Julijos Maceinienės prisiminimai

In memoriam 62

Žanas Vanjė – mūsų laikų apaštalas

Pokalbiai apie kultūrą 67

„Man gražus žmogus, kuriame pasireiškia klaida“

Į gilumą 98

Valdas Mackela

Liucija Kvašytė

Lėtas laikas prie fortepijono Eglė Andrejevaitė

Laiškai įpykusiam Adomui 82

Penktas laiškas. Neslėpk savo veido nuo Kristaus T. Elias Leyds CSJ

Aštuntoji diena 90

Atostogauti tikrovėje

Zuikio uodegėlė

Donatas Petrošius

Rimvydas Stankevičius

Gražiausioji Saliamono giesmė: „Juodbruvė, bet graži“

Portretas 106

Roberto Benigni – šypsenos ambasadorius rimtumo pasaulyje

Sveikas, Gyvenime 110

Kelias į Gyvenimą. Trečias žingsnis

Kun. Kęstutis Dvareckas

Mozaika 112

Kuo gi aš dar galėjau tapti?

Prisikėlimo kelionė

Jėzaus prisikėlimas ir išmintis kasdienybei Br. Jonas Chrizostomas Švita CSJ

Beveik du tūkstančius metų krikščionys kasmet švenčia Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo iškilmes. Kiekvienas sekmadienis – tai mažas šv. Velykų slėpinio šventimas. Vis dėlto kryžius – kančia, ligos, nesantaika, mirtis, kaip nuodėmės ir blogio sąlyginis laimėjimas, – diena iš dienos tęsiasi. Kalbėjimas, kad visa tai įveikė nukryžiuotasis ir prisikėlęs Kristus, daugeliui gali skambėti kaip kvailystė ar net papiktinimas. Prisikėlusįjį skelbęs apaštalas Paulius sulaukdavo panašių reakcijų: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 22–23). Atrodo, kad šiuolaikinio žmogaus du tūkstančius metų Bažnyčios skelbta Prisikėlimo žinia nebepaliečia: Vakarų krikščionijos ainiai jau kuris laikas masiškai palieka tikėjimą Prisikėlusiuoju, apleidžia bažnyčių lankymą ir gręžiasi į visiškai skirtingai svarbius gyvenimo klausimus pristatančius mokymus, ideologijas ar net ezoterines praktikas. Neigiant prisikėlimą ar bet kokį pomirtinį gyvenimą, nesunku parpulti ir prieš materializmo nuliedintą stabą… „Po savo kančios Jėzus pateikė jiems [apaštalams – J. Š.] daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę“ (Apd 1, 3). Apaštalai, kurie gerai žino, kas skelbiama Raštuose apie Mesiją ir jo karaliavimą tarp tautų, savaip supranta Kristaus aiškinamą Dievo karalystę: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Gal pagaliau išsipildys pranašo Izaijo žodžiai: „Ateityje įvyks taip, kad Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų <…> Iš Siono ateis mokymas <…>. Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus <…>, nebebus mokomasi kariauti.<…> Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebebus užgavimo nei sunaikinimo visame mano šventajame kalne, – sako Viešpats“ (Iz 2, 2–4; 65, 25). Prisikėlęs Jėzus neatstato jokios žemiškos karalystės – visos nuostabios pranašystės išsipildys kitaip, nei įsivaizduoja jo mokiniai: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 7–8). Pilotui Jėzus buvo aiškiai pasakęs: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Galbūt tai paaiškina, kodėl ir po Jėzaus pergalės prieš mirtį mūsų gyvenime išlieka skaudi kančios patirtis? Jėzus, be abejo, turėjo ir savų argumentų, kodėl prisikėlęs neatkūrė Izraelio karalystės. Šiandien sakytume, kad Jėzus neketino atkurti rojaus – laikinojo mesianiz-

Kelionė

2019 m.

Nr. III (11)

Gedimino Kajėno nuotrauka

Kryžiaus kvailystė išlieka?

Br. Jonas Chrizostomas Švita CSJ / Jėzaus prisikėlimas ir išmintis kasdienybei

mo – žemėje. Vis dėlto Kryžiaus slėpinys lieka stipriai • Atminties tyla. Truputį pabuvus tyloje, kai užsimerkiaįsišaknijęs žmogiškoje patirtyje: įsikūnijęs Žodis panoro me ir ausų nerėžia garsai, dažnai akyse išnyra prisiminine tik „pasistatyti palapinę“ tarp žmonių, bet ir susivie- mai, atmintyje įsišakniję įvykiai, – kartais mieli širdžiai, nyti su žmogumi jo kančioje – nusileisti iki kiekvieno tačiau pasitaiko ir skaudžių, pyktį sukeliančių vaizdinių. žmogaus baisiausių širdies pragarų. Ir ne tik nusileisti. Iš praeities sukilę išgyvenimai gali stipriai sudrumsti Kryžius mums primena, kad juodžiausiomis gyvenimo ramybę. Atminties tyla – tai sielos ir širdies ramybė, tai valandomis Dievo Sūnus yra su mumis kaip viltį teikianti laisvas ir tiesus žmogus. • Širdies tyla. Tai pati slėpiningiausia tyla, nes galime amžinybės Šviesa. Kodėl dažnai toji Prisikėlusiojo šviesa nepasiekia mūsų nuspręsti nekalbėti ir nutilti, galime užsimerkti, kad nieko nematytume, o savo širdžiai įsakyti daug sunkiau: joje širdžių, kai žvelgiame į Kryžių? verda aistros, pyktis, nuoskaudos, agresija. Visa tai suvalPamiršta ir apleista išmintis dyti yra labai sunku. Žmogiška meilė itin sunkiai leidžiasi Šiuolaikinis vakarietis, kaip niekada anksčiau, yra veiks- perkeičiama dieviškos meilės. Čia kalbama apie vidinę mingumo, skubėjimo žmogus. Ko gero, jei pašėlusiu tylą. Širdies tyla – tai aistrų tyla. Jei žmogui pavyksta greičiu besisukančio žmogaus paklaustume, kodėl taip savo širdį įskiepyti į Dievo širdį, kartu priimant dievišnerimastingai skuba, jis kiek sutriktų ir ne iš karto galėtų kas galias, jis artinsis prie tylos. Būti širdies tyloje – tai atsakyti. Skubėjimas, informacijos perviršis ne tik skatina po truputį nutildyti mūsų varganus žmogiškus jausmus, stresą, bet ir neleidžia žmogui nurimti, šiek tiek pabūti kad žingsnis po žingsnio taptume tokio nusistatymo kaip tyloje. Fizinis, vaizdinis, vaizduotės ir kitoks triukšmas Jėzus (plg. Fil 2, 5). Reikia numirti sau, kad tyloje susitaip prislėgęs žmogų, jog šis net ima pamiršti, kas yra tiktume Dievo Sūnų. tyla, o apie įvairias tylos subtilybes net nebesapnuoja… Kard. Robert Sarah praktinės išminties prisotintoje knygoje „Tylos jėga“ (R. Sarah , N. Diat La force du silence, Contre la dictature du bruit, Librairie Arthème Fayard, 2016) išskiria įvairias tylos rūšis: • Fizinė tyla. Anot knygos autoriaus, žmogus valdo laiką ir veiklą, jei moka nutilti („įeiti į tylą“). Tylos gyvenimas privalo eiti pirma aktyvaus gyvenimo. • Klausymosi tyla. Kad išgirstume garsą, Kristaus kryžiaus galybė žodį, būtina kiek nutilti. Neįmanoma kito išgirsti, įsiklausyti į jį, jei nenutylame. Paradoksalu, tačiau bėgdamas nuo Kristaus kryžiaus, • Žvilgsnio (vaizdų) tyla. Žmogų nuolat ir agresyviai žmogus mano išvengsiąs kančios, kuri piktina, o papuo„puola“ vaizdiniai, ryškios šviesos bei spalvos, kurios jį la į savo egoizmo, puikybės ir geidulių sukeltą triukšmą, tiesiog apakina. Jo vidinius namus taip dažnai išniekina kuris jį uždaro beveidžio nerimo, baimės ir beprasmypiktavališki ir provokuojantys pornografijos vaizdai, žvė- bės kalėjime, taip priversdamas žmogų pasijausti vieniriško smurto bei visokių pasaulio nešvankumų prisotinti šu, atskirtu nuo kitų (Kito). Tokia vienišumo, sterilumo, vaizdiniai, kurie puola širdies tyrumą, įsiskverbdami per nerimastingumo patirtis verčia asmenį triukšme ieškoti žvilgsnio duris. Vaizdai yra tapę kaip narkotikai, be kurių to, kas jam suteiktų kiek paguodos, priklausymo kitiems nebegalime apsieiti. Esame apsupti vaizdinių visur ir visa- jausmo, užsimiršimo. Todėl dar labiau pasineriama į pada. Akys yra ligotos, apgirtusios, jos nebegali užsimerkti viršutiniškos ir nepasotinančios informacijos, garsų bei (plg. Mt 13, 13. 15). Žvilgsnio tyla – tai mokėti užmerkti vaizdų rijimą, o kartu ir geismų pasaulio išplėtimą. Visa tai akis tam, kad širdies akimis žvelgtume į mumyse esantį tik padidina žmogaus nerimą ir kančią. Kristaus kryžiaus Dievą. išganingoji žinia atmetama kartu su tuo, kas kryžiuje • Ausų (garsų) tyla. Taip pat reikia mokėti užsikimšti piktina. Vis dėlto „pašauktiesiems – tiek žydams, tiek ir ausis, nes egzistuoja ir garsinė informacija, triukšmas, graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir signalai, kurie „smurtauja“ prieš mūsų ausis, protą bei Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Tai – mirimo triukšmui vaizduotę. galybė. Tai – galybė, kuri per tylą padeda atrasti ramybės

Kryžius mums primena, kad juodžiausiomis gyvenimo valandomis Dievo Sūnus yra su mumis kaip viltį teikianti amžinybės Šviesa.

Kelionė

2019 m. Nr. III (11)

Prisikėlimo kelionė kelią. Ši kryžiaus galybė mus nuleidžia į giliausius mūsų širdies klodus ir padeda susitikti tą, kuris yra Meilė ir Gailestingumas. Jei Kristaus kryžiaus galybės, įveikiančios papiktinimą, patirtis ateina per tylą, kas galėtų būti toji kryžiaus išmintis, apie kurią kalba šv. Paulius? Religingas žmogus, kaip antai šv. Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams minimi žydai, turi susitikimo su Dievu patirtį, tad jis lengviau priima tylą, nes žino, kad Dievas sutinkamas tyloje (plg. 1 Kar 19, 12–13). O kaip kalbėti graikams, proto žmonėms, kurie „ieško išminties“ ir Kristaus kryžiuje mato tik „kvailystę“ (plg. 1 Kor 1, 22–23)? Koks Dievas galėtų iš visagalio pasidaryti silpnu žmogumi, pasirinkti visų tarno ir vergo gyvenimą, galiausiai, mirti kaip didžiausias plėšikas gėdingiausia mirtimi ant kryžiaus ir po to tikėtis, kad žmogus jį seks panašiu keliu ir tokį kelią priims kaip Gerąją naujieną, vertą pagarbos ir tikėjimo?! Visais laikais žmogus labiau plodavo tiems, kurie pasiūlydavo „duonos ir žaidimų“, nei tiems, kurie reikalaudavo savęs išsižadėjimo ir meilės, atleidimo savo neprieteliams. Pagoniui, besivadovaujančiam protu, visa, kas silpna, naivu, beprasmiška, atrodo tik graži pasaka ar tiesiog kvailystė. Visgi, išminties ieškantis pagonis gali atrasti, kad išmintingas žodis subrandinamas širdies gelmėje, jį apmąstant tyloje, išnešiojant kantriame svarstyme. Prieš ištardamas žodį lūpomis, išminčius nešioja vidinį žodį (logos) širdyje. Kai evangelistas Jonas sako „ir Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14), jis vartoja žodį logos, kuris reiškia būtent tą graikiškąjį minties gelmėje „pagimdytąjį“ žodį, taip atkreipdamas skaitytojo dėmesį į tai, kad nekalbama apie plepantį, laikraštinį, triukšmą keliantį žodį (polilogia) (plg. Mt 6, 7).

Tyla ir Dievo žodžio vaisingumas Popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas apie tylą, yra taikliai pasakęs: „Iš tiesų žodis gali būti ištartas ir priimtas tik vidinėje ir išorinėje tyloje. Mūsų laikai neskatina vidinio susikaupimo, o kartais net susidaro įspūdis, jog tiesiog bijoma bent akimirką atsiplėšti nuo masinio komunikavimo priemonių. Todėl šiandien būtina Dievo tautai perteikti tylos vertę. Iš naujo atrasti Dievo žodžio centrinę vietą Bažnyčios gyvenime taip pat reiškia vėl atrasti vidinio susikaupimo ir ramybės prasmę“ (pop. Benediktas XVI, Verbum Domini § 66). Šv. Paulius, kalbėdamas apie kryžiaus kvailybę, nebijo provokuojamai teigti, jog žodis (logos) apie kryžių „mums, einantiems į išganymą, <…> yra Dievo galybė“ ir kiek toliau: „skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 18. 24). Taip Paulius nejučia

Būti širdies tyloje – tai po truputį nutildyti mūsų varganus žmogiškus jausmus, kad žingsnis po žingsnio taptume tokio nusistatymo kaip Jėzus.

Kelionė

2019 m.

Nr. III (11)

Gedimino Kajėno nuotrauka

Kristaus kryžiaus išmintis

Br. Jonas Chrizostomas Švita CSJ / Jėzaus prisikėlimas ir išmintis kasdienybei

skatina skaitytoją atsiverti išganymo keliui ir patirti Dievo galybę, patirti, kad Dievo galybė yra Asmuo – Kristus, kad Kristus yra Dievo išmintis, dieviškasis Logos, kuris negali būti sutinkamas kitaip, kaip tik per vidinį susitelkimą, tylų meditavimą. Graiko protui, ieškančiam išminties, apaštalas Paulius, Šventosios Dvasios įkvėptas, taikliai „užmeta jauką“, prabildamas apie išmintį (sofia), apie vidinėje tyloje paliečiamą žodį (logos) ir tuo pačiu metu atsitraukia, palikdamas skaitytojo protą Kristaus kryžiaus išminties ir meilės galybės akivaizdoje. Gerai įsižiūrėjus, Paulius netgi sukuria tam tikrą žodžių žaismą, teigdamas, jog yra siųstas evangelizuoti ne žodžių išmintimi (sofia logu), bet greičiau kryžiaus žodžiu (logos stauru). Didysis stebuklas įvyksta, kai protas, verždamasis išminties link, tyloje ima apmąstyti Dievo žodį ir, Šventosios Dvasios vedamas, nejučia atsiduria Kristaus – Žodžio, tapusio kūnu – akivaizdoje, taip paliesdamas dieviškąją šviesą, kuri paslaptingu būdu per Kristaus kryžių ir Prisikėlimą visiškai naujai nušviečia gyvenimą. Ten, kur religingas, tikintis žmogus per tylią maldą gali atsiverti susitikimui su Kitu, netikintis, bet išminties ieškantis žmogus gali būti patrauktas per Dievo žodžio apmąstymą tyloje. Krikščioniui prieinama tiek tylos, tiek Dievo žodžio skaitymo mylinčioje širdyje patirtis. Šios dvi susitikimo su Dievu patirtys viena kitą papildo, sustiprina. Dievo žodžiui įsisavinti reikia tylos, kad subrinktų ir skaitytojo burnoje įgautų skonio. Panašiai tylai reikalingas Dievo žodis, kad dieviškoji šviesa kiek prasklaidytų atminties, vaizduotės, aistrų triukšmo debesis.

Keletas klausimų Dievo žodžiui „prakalbinti“* Nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus žodžių apmąstymas Evangelijose, kaip ir apskritai Dievo žodis, perteiktas Šventajame Rašte, kalba dėl Šventosios Dvasios veikimo: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Vis dėlto Šventoji Dvasia prašo ir mūsų bendradarbiavimo, sutelkiant proto bei širdies pastangas. Štai keletas klausimų, kurie padeda tinkamu būdu lukštenti skaitomą Šventojo Rašto ištrauką: Apie ką tekstas kalba? Pradedama tekstą skaityti (lectio), keliant klausimą, kuris padės autentiškai suprasti turinį: ką Biblijos tekstas sako kaip toks? Be šio momento gresia pavojus, kad tekstas taps tik dingstimi pasilikti prie savo paties minčių.

Ką tekstas sako man asmeniškai? Antras žingsnis – tai skaityto teksto apmąstymas (meditatio). Čia keliamas klausimas turėtų patraukti ir paakinti pasvarstyti kiekvieną asmeniškai (ir kaip bendruomenę), nes apmąstytini ne praeityje ištarti, bet dabar tariami žodžiai. Koks mano atsakymas mane kalbinančiam Dievui? Malda (oratio) kaip prašymas, užtarimas, padėka ir šlovinimas yra pirmutinis būdas, per kurį žodis mus keičia. Kaip šis tekstas padeda į dalykus žvelgti Dievo akimis? Kur esu kviečiama(s) atsiversti? Maldingas Šventojo Rašto ištraukos skaitymas (lectio divina) užbaigiamas kontempliacija (contemplatio), kai viską išsakę Viešpačiui tiesiog nutylame ir ilsimės mus mylinčio Dievo akivaizdoje. Tik šis mylintis žvelgimas į Dievą ir ilsėjimasis Jame paskatina persiimti Dievo dovanojama žvelgsena bei tikrovės vertinimu ir klausti savęs: kokio dvasios, širdies ir gyvenimo atsivertimo Viešpats iš manęs prašo? Kokį pasiryžimą galiu padaryti, kad labiau įkūnyčiau išgirstą žodį savo gyvenime? Be to, pravartu priminti, kad lectio divina dinamika neužsibaigia tol, kol nepasiekia veiksmo (actio), kuris akina tikintįjį savo gyvenimą mylint dovanoti kitiems.

Pabaigai Jėzus prisikėlė, tačiau tam, kad ši Prisikėlimo žinia neliktų tik interneto straipsnio antrašte ar vangiai priimama nuomone, būtina iš naujo ją priimti mylinčia širdimi, taigi, iš naujo atrandant tylą. Kryžiaus galybė veikia nepriklausomai nuo žmonių norų, vis dėlto toji galybė asmeninėje plotmėje geriausiai išsiskleidžia ir duoda vaisių mylinčioje tyloje, kada atsiribojame nuo triukšmo diktato. Racionalesniems protams, kad tyla netaptų spengianti, yra svarbu pamėginti į tylą, į susitikimą su Kristumi, kuris laukia mūsų širdies slaptumoje, įeiti per siaurus Dievo žodžio išminties apmąstymo vartus. Tyla, kurioje apmąstomas Dievo žodis, kur patiriu iš Kristaus kryžiaus trykštančios meilės galybę bei išmintį, kurioje susitinku Viešpatį, nėra skirta tik išrinktiesiems ar labiausiai pažengusiems: tai šiandieniam žmogui būtina prieiga prie Dievo, kuris kalba ir dovanoja savo meilę, kad apsčiai turėtume gyvenimo (plg. Jn 10, 10). Kasdienybėje tokios dieviškos išminties įkūnijimas ir sukonkretinimas tepasireiškia per apsčiai skiriamą laiką Dievui, per maldą, per adoraciją (garbinimą), Dievo žodžio skaitymą, sakramentų priėmimą. O patikrinti, ar autentiškai susitinkame Dievą tyloje, padės artimo meilės darbai.

•

* Šio skyrelio medžiaga paimta iš: pop. Benediktas XVI, Verbum Domini, § 87; Stephen J. Binz, Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą, Gyvieji akmenėliai, 2009.

Kelionė

2019 m. Nr. III (11)

8–111 psl. praleisti

Mozaika

Andriaus Zakarausko piešinys

Kuo gi aš dar galėjau tapti?

112

Sykį gyveno du broliai. Vienas jų garsėjo gerais darbais bei gražiu gyvenimu, o antrasis – nusikaltimais. Prieš pat pastarojo teismą, jį apsupę žurnalistai paklausė: – Kaip nutiko, kad tapote nusikaltėliu? – Aš turėjau sunkią vaikystę. Mano tėvas gėrė, nuolatos mušė mamą ir mane. Tad kuo gi aš dar galėjau tapti? Šalia buvo ir kitas brolis. Vienas žurnalistas jo paklausė: – Esate sėkmingas žmogus, žinomas tiek savo labdaringa veikla, tiek ir nepriekaištingu gyvenimo būdu. Kaip jums pavyko visa tai pasiekti? – Aš turėjau sunkią vaikystę. Mano tėvas gėrė, nuolatos mušė mamą ir mane. Tad kuo gi aš dar galėjau tapti? Parengė G. K.

Kelionė

2019 m.

Nr. III (11)

Tapkite žurnalo „Kelionė“

bendrakeleiviais

Prenumeruokite sau ir artimiesiems

Siųskite tekstus bei siūlykite temas

Visuose „Lietuvos pašto“ skyriuose

VšĮ „Aštuntoji diena“

Internetu www.prenumeruok.lt

Architektų 40-21

Lietuvos pašto informacijos