Kelionė
2019 m. Nr. II (10)
Apie viską keičiantį Prisikėlimą Asmenybė.
Vyskupas Darius Trijonis Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys
Gyvenimai šviesoje Kultūrinio paveldo vardan
Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Kelionė“ Tai graži ir prasminga dovana jūsų artimiesiems. Lietuvoje: • „Lietuvos pašto“ skyriuose, internetu www.prenumeruok.lt arba paskambinę Lietuvos pašto informacijos tel. 8~700 55 400 • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com • internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 12 € Vieno numerio prenumeratos kaina – 3 €
Užsienyje: • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com
Prisidėkite prie žurnalo „Kelionė“ gyvavimo ir paremkite jo leidimą
• internetu zurnalas.8diena.lt
Daug kas pasikeistų, jei turėtume drąsos labiau prisidėti prie to, kuo žavimės ir branginame.
Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) 20 € (siuntimo kaina įskaičiuota)
VšĮ „Aštuntoji diena“ Į. k. 303390409 Sąsk. nr. LT06 7044 0600 0798 4351 AB SEB bankas Pavedimo paskirtyje nurodykite PARAMA
Plačiau apie šį leidinį zurnalas.8diena.lt
Daugiau informacijos www.8diena.lt 8diena@gmail.com 8~655 04359 /8diena
Kelionė Redakcijos palydėjimas Kaip suprasti ir kalbėti apie Prisikėlimą šiandien, mums, netapusiems anų dienų įvykių liudininkais? Kaip patikėti tuo slėpiniu, išskaityti jo ženklus? Kaip Velykų misteriją atpažinti vykstančią savo paties gyvenime? – tai vienas šio žurnalo numerio leitmotyvų. Klausti ir būti pakeliui… Šiomis dienomis Prisikėlimą liudija ne tik gamta, nors būtent jos pabudimas po žiemos yra toks akivaizdus ir apsireiškiantis visu gražumu tiesiog akyse – nulijus Velykų ryto lietui, antroji diena išaušo sklidina šviesos ir žalumos. Tiesiog akyse. Nors apie prisikėlimą išgirdau jau Didįjį penktadienį. Kaimynas, atėjęs iš šulinio pasisemti vandens, paliudijo pats ant dienų tapęs tokios istorijos liudininku – jo akyse miręs, o po 20 minučių staiga prisikėlęs vietinis pijokėlis. Medikai tokiam įvykiui turi savo pavadinimą. Liaudies balsas, kaip įprasta, piktintųsi, kad štai padorūs ir geri žmonės miršta, o va tokiems ir anokiems, žiūrėk, sekasi… Ir išties sekasi – namų neturintį, viską pragėrusį, dabar priglaudė tie patys, kuriems šitiek šunybių per gan trumpą savo gyvenimą yra prikrėtęs. Iš šulinio keldamas kibirą skaidraus vandens ir su tačkele veždamas namiškiams, kuriuo dabar tapo ir tas prisikėlusysis, atsisveikindamas kaimynas tartum sau, o gal dangui, pažadėjo, rūpintis anuo, kol sustiprės, o paskui jau tegu pats… Ką daryti su šia istorija? Ar dera ji prie Velykų iškilmės? Prie rytmetinio varpų gausmo, baltai spindinčių skraisčių, smilkalų dūmų, didingų procesijų, iškilmingo Aleliuja? Turbūt nedera, kaip ir kita šių Velykų žinia– tolimojoje Šri Lankoje per 300 žūčių bažnyčiose ir viešbučiuose. Kaip sukrečiančiai simboliškai tuomet skamba Velykų išvakarėse mažamečio kaimyno lakstymas po kiemą su pagaliu baksnojant į dangų ir šaukiant „Kristau, prisikelk!“ Nors iki laukiamos žinios apie nuo kapo rūsio nuritintą akmenį dar labai toli… O ir ta žinia dar nieko negarantuoja, kaip kad ir vienam iš mokinių, nepatikėjusiam kitų pasakojimais, užsispyrusiam pačiam pamatyti… „Mūsų gyvenime niekas nepasikeitė. Pasikeitė mano. Bet kas? Kažkas esminio. Aš nustojau bijoti. Ne tik mirties, bet ir gyvenimo…“ – taip savo tekste apie gyvenimą su vėžiu rašo Rima Sadauskienė. Ir nors ši istorija dar sklidina nuodų, o laiminga pabaiga tėra viltis, man ji irgi Velykų žinia. Sukrečianti ir labai kasdieniška. Kaip ir priglaudimas į savo trobą to, kuris nieko nebeturi. Ir kaip šauksmas taikant į Dangų…
2019 m. Nr. II (10) ISSN 2538-6948
Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ Redaktorius
Gediminas Kajėnas Redaktoriaus pavaduotojas
kun. Kęstutis Dvareckas Viršelio nuotrauka:
Saulius Vaitiekūnas. Ritualinė kaukė („...visiems ir niekam“). 2007. Evgenios Levin nuotr. Nuotraukų autoriai:
Gediminas Kajėnas, Evgenia Levin, Povilas Zaleskis ir kt. Piešinių autoriai:
Vaidotas Kvašys, Andrius Zakarauskas Žurnalo maketas ir dizainas
Povilo Zaleskio Talkininkai:
Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Rita ir Vaidotas Kvašiai, Dominyka Navickaitė ir kt. Kalbos redaktorė
Elena Faustina Andrulytė SF Rėmėjas
2019 m. SRTRF parama – 20 000 € Parėmė rubrikas: Asmenybė, Civitas, Sielogyda, Šeima, Atmintis, Pokalbiai apie kultūrą Spausdino
UAB „BALTO print“
Tiražas 2300 egz. Formatas 210x280
8 5
22
28
Turinys Prisikėlimo kelionė 5
Apie viską keičiantį Prisikėlimą Metropolitas Antonijus iš Surožo
Asmenybė 8
Dvasinės tėvystės pamokos
Pokalbis su vysk. Dariumi Trijoniu
Civitas 22
Kultūrinio paveldo vardan Giedrė Steikūnaitė
Nutylima tema.
Diagnozė: vėžys 28
Nuodai. II pasakojimas Rima Sadauskienė
Tikėjimo vartai 36
„Ir nužengė į pragarus…“ Jūratė Micevičiūtė
Šeima 44
Saugaus vaikystės pasaulio galas?
48
Nuoskaudos pinklėse
Allan Guggenbühl
Aleksandr Tkačenko
Atmintis 52
Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys
52
36
106
48
Sielogyda 64
„Melskime Viešpatį, kad išlaisvintų mus nuo klerikalizmo maro“ Popiežius Pranciškus
70
„Diagnozė slepiasi už žmogaus, o ne žmogus – už diagnozės“ Elyn Saks
Sveikas, gyvenime 96
Kun. Kęstutis Dvareckas
Į gilumą 98
Ketvirtas laiškas. Žvelgiant į nukryžiuotąjį Jėzų T. Elias Leyds CSJ
Pokalbiai apie kultūrą 82
Gyvenimai šviesoje
Pokalbis su fotomenininku Klaudijumi Driskiumi
Gražiausioji Saliamono giesmė: „Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės“ Valdas Mackela
Laiškai įpykusiam Adomui 77
Kelias į Gyvenimą. Antras žingsnis
Pašaukimas 106
Kas nutinka pasakius Dievui „taip“? Br. Casey Cole OFM
Mozaika 112
Mintys ir aforizmai Oscar Wilde
Evgenios Levin nuotrauka
Prisikėlimo kelionė
4
Kelionė
2019 m.
Nr. II (10)
Metropolitas Antonijus iš Surožo / Apie viską keičiantį Prisikėlimą
Apie viską keičiantį Prisikėlimą Metropolitas Antonijus iš Surožo
Kelionė
2019 m. Nr. II (10)
Visada nelengva kalbėti apie Prisikėlimą. Kur kas paprasčiau kalbėti apie kančią, apie Išganytojo gyvenimo tragediją, nes čia galime pasitelkti savo patirtį: mes žinome, kas yra mirtis, liga, skausmas, baimė, žiaurumas, pasiaukojimas, meilė, neapykanta, išdavystė, bailumas. Todėl, kai kalbame apie konkrečius įvykius Jėzaus gyvenime, galime remtis tuo, ką pažįstame. Mes smerkiame Judą, tačiau kartu susimąstome, kad ir kiekviename mūsų yra dalis išdaviko. Mes akivaizdžiai neišduodame Kristaus gal tik dėl to, kad neiškilo realus pavojus. Kalbame gražius žodžius apie Jį, tačiau kartu išduodame Jėzų tuo, kad nekreipiame dėmesio į Jo žodžius, mokymą, nesekame paskui Jį. O kaip suprasti ir kalbėti apie Prisikėlimą? Tai buvo įvykis, kurio tiesioginiais liudytojais tapo nedidelė grupelė žmonių. Vėlesnėms kartoms Prisikėlimas taip pat yra gyvojo Dievo patirtis, tačiau daugybei žmonių Prisikėlimas lieka trikdantis stebuklas, žinia, taip ir netapusi gyvos patirties įvykiu. Po Išganytojo nukryžiavimo, mirties ir palaidojimo mokiniai buvo sukrėsti ir palūžę. Jie jautėsi pralaimėję, bijojo išeiti į gatvę. Ir štai pirmą dieną po šabo, tą dieną, kurią švenčiame kaip sekmadienį, Kristus vėl buvo tarp jų. Jis buvo gyvas ir kartu kažkiek pasikeitęs. Jis atėjo, kaip pabrėžia evangelistai, durims esant užrakintoms – vadinasi, tai, kas sustabdo fizinius kūnus, Jam nebuvo kliūtis. Jis užėjo vidun ir atsistojo priešais mokinius gyvas. Jis nebuvo dvasia ar vaiduoklis. Jėzus norėjo tai pabrėžti, todėl paprašė duoti maisto, kurį jie valgė. Jam to reikėjo, kad parodytų, jog Jo kūniškumas nėra apsimestinis, bet tikras. Jis valgė su jais, tai reiškia – visiškai dalyvavo tikrovėje. Jei norime suprasti, koks tai kūniškumas, prisiminkime, ką Grigalius Nysietis sakė apie Adomą ir Ievą, kol šie buvo Rojuje, dar iki nuopuolio. Jis teigė, kad Rojuje žmonių kūniškumas buvo skaidrus, neslegiantis ir tvarus. Kai žmonės nusidėjo, Kūrėjas buvo priverstas jiems duoti drabužius, nes žmogiškas kūnas, kuris pradžioje buvo harmonijoje su visa kūrinija, tarsi susvetimėjo, pradėjo gąsdinti. Tas kūniškumas, kurį mes pažįstame, mūsų tapatybės dalis, yra tai, ką paveldėjome iš nupuolusių savo protėvių. Tačiau laikų pradžioje kūniškumas buvo kitoks, ir būtent šis kūniškumas buvo apreikštas mokiniams, kai jiems pasirodė prisikėlęs Kristus. Jis – tikras žmogus ir, kaip bet kuris kitas, apribotas kūno. Ant kryžiaus Jis pakėlė visą žmogiškumą, išskyrus nuodėmę. Tačiau po nukryžiavimo ir Prisikėlimo Kristus apsireiškė visoje žmogiškumo šlovėje: su gyvu ir tuo pat metu negendančiu kūnu, neturinčio nuopuolio naštos. Mokiniai įsitikino, pirma, kad Kristus iš tiesų prisikėlė, antra – kad Jis nėra dvasia, o prisikėlė kūno ir sielos vienybės pilnatvėje.
5
Prisikėlimo kelionė Vieno mokinio nebuvo per pirmąjį susitikimą – Tomo, kuris nesugebėjo patikėti vien bičiulių pasakojimu. Įsivaizduokime, kaip viskas buvo. Tomas iš kažkur sugrįžo ir rado džiūgaujančius bičiulius, kurie sakė: „Mes matėme Kristų. Jis prisikėlė.“ Ko gero, Tomas nustebo labiausiai dėl to, kad jo bičiuliai, net ir po susitikimo su prisikėlusiu Kristumi, tarsi nepasikeitė. Jie buvo tie patys žmonės, kuriuos ryte buvo palikęs namuose. Todėl Prisikėlimo žinia nepasiekė Tomo. Ne, jis nebuvo mažatikis, nebuvo nenuorama. Prisiminkime, ką apie jį rašo evangelistai. Evangelijoje pagal Joną yra pasakojimas, kai Jėzus paliko Jeruzalę, baimindamasis jam rezgiamos klastos, ir išgirdo, kad mirė Lozorius. Jis ragino mokinius grįžti atgal į Jeruzalę. Šie nustebę ir sunerimę aiškino, kad tai labai pavojinga. Ir tik vienas mokinys drąsiai tvirtino: „Eikime paskui Mokytoją ir, jei reiks, mirkime su juo.“ Tai Tomo žodžiai. Tad netiesa, kad jis buvo prastesnis mokinys, kad jam trūko ištikimybės Jėzui. Jis, paprasčiausiai, žiūrėdamas į kitus mokinius, matė tik džiugesį, bet nematė, kad jie būtų iš esmės pasikeitę. Po savaitės, ir vėl durims esant užrakintoms, Jėzus sugrįžo į kambarį, kuriame šįsyk buvo ir Tomas. Šis jau buvo pasakęs, kad nepatikės Jėzaus prisikėlimu, jei pats negalės paliesti Mokytojo žaizdų. Kristus ištiesė į Tomą žaizdotas rankas, parodė jam perdurtą šoną: „Paliesk“ – paliepė Jis. Tomas tą akimirką buvo užvaldytas stebuklo, jis matė prisikėlusį Jėzų, matė žaizdas, kurios buvo pats didžiausias įrodymas. Jis nusilenkė Jėzui (panašu, kad nedrįso prisiliesti prie žaizdų) ir tarė: „Mano Viešpats…“ Dar vienas galingas Jėzaus susitikimas – su Sauliumi, apie kurį žinome tai, kad jis buvo judėjas, visa širdimi atsidavęs savo religijai. Jis persekiojo krikščionis ir laikė tai šventa savo pareiga. Saulius gavo leidimą iš sinedriono keliauti į Damaską, kad čia galėtų kovoti su Jėzaus mokiniais. Jis juos laikė melagiais, apsimetėliais, gandų skleidėjais. Kelyje į Damaską Saulius pasikeitė. Jis išvydo gyvąjį Jėzų dieviškame spindesyje, puolė ant kelių prieš Jį ir nuo švytėjimo apako. Pamenate, kai Mozė prašė Viešpaties, kad šis leistų Jį pamatyti, o Viešpats atsakė: „žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“. Per Įsikūnijimą Dievas tapo prieinamas. Jis net gavo žmogišką vardą, Jį galima buvo matyti. Prisikėlęs Jėzus taip pat galėjo būti pasiekiamas. Jis tapo regimu Viešpaties slėpiniu. Pasak Grigaliaus Nysiečio, Dievas yra tamsa. Ne todėl, kad Jame būtų kokia nors tamsybė, bet todėl, kad Jo šviesa radikaliai kitokia, ji mus apakina, ir mes nieko daugiau nebematome. Taip apako Paulius. Jis turėjo tiesioginę prisikėlusio Viešpaties patirtį. Paulius žinojo, kad jam visa tai ne pasirodė, kad tai ne haliucinacija, susitikimas buvo iki skausmo tikras. Todėl Paulius gali sakyti: „Jei
6
Kelionė
2019 m.
Nr. II (10)
Metropolitas Antonijus iš Surožo / Apie viską keičiantį Prisikėlimą
Kristus neprisikėlė, mes esame patys nelaimingiausi žmonės.“ Jei mes išpažįstame Dievą, kuris tėra nukryžiuotas, bet ne prisikėlęs, tai esame melagiai ir apgavikai, gyvename iliuzija. Per visą Bažnyčios istoriją tūkstančiai žmonių sutiko prisikėlusį Kristų. Nuo pirmųjų Bažnyčios amžių skaitome pasakojimus apie tai, kaip Jėzus apsireiškė tikintiesiems ir juos mokė. Todėl per visus amžius gyvi liudytojai perduoda vieni kitiems savojo susitikimo su Kristumi patirtį. Mes galime pasitikėti tuo, ką šie liudy tojai skelbia. Tačiau kodėl mums taip sunku patikėti? Prisiminkime, kaip Tomas negalėjo patikėti, nes matė tik džiaugsmą, bet nematė pokyčio. Tokia yra ir mūsų situacija. Mes tikime Kristaus Prisikėlimu, kai kurie iš mūsų netgi sutiko prisikėlusį Kristų, tačiau ar žmonės, žiūrintys į mus, galėtų sakyti: jiems gyvenime taip pasisekė – jie asmeniškai sutiko prisikėlusį Jėzų, ir tas susitikimas juos taip perkeitė, kad dabar jie atrodo lyg būtų kitokios rūšies žmonės, jie yra ne tokie kaip kiti, anot C. S. Lewiso, yra tarsi atgiję, prisipildę naujos gyvybės. C. S. Lewisas tvirtino, kad skirtumas tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus yra toks pats, kaip ir skirtumas tarp sustingusios ir atgijusios statulos. O kokie esame mes? Galbūt tik perpasakojame kitų žodžius apie Prisikėlimą? Ar iš tiesų džiūgaujame visa širdimi, kad dėl kitų žmonių liudijimo galime tvirtai pasakyti, jog Kristus prisikėlė, ir ši žinia mus iš esmės pakeitė? Kartais, kai meldžiamės, mums pavyksta prisiliesti prie Viešpaties rūbo kraštelio, ir tada mus aplanko didžiulis tikrumas. Būna akimirkų, kai pajuntame, kad Gyvasis Dievas stovi prieš mus. Šį buvimą Dievo akivaizdoje pajusti gali padėti sakramentai, susitikimas su kitu žmogumi. Kai šitai įvyksta, mes neturime abejonių, kad tai buvo sukelta ne mūsų emocijų, bet Dievo jėgos. Ką dar mums byloja Prisikėlimas? Apie Dievą, apie tai, kaip mes esame mylimi. Prisiminkime, kaip Evangelijoje sakoma, kad nėra didesnės meilės nei gyvybę už mylimą žmogų atiduoti. Apaštalas Paulius sako, jog mažai kas iš mūsų
turėtų drąsos numirti už mylimą draugą, tačiau Kristus pasiaukojo už mus, kai buvome jam priešai. Kristaus prisikėlimas – tai meilės pergalė. Meilė, kuri priima mirtį, tampa nemirtinga. Senajame Testamente sakoma, kad meilė stipri kaip mirtis. Ji yra vienintelė jėga, galinti susikauti su mirtimi ir nebūti nugalėta.
Evgenios Levin nuotrauka
Kristaus prisikėlimas – tai meilės pergalė. Meilė, kuri priima mirtį, tampa nemirtinga.
Kelionė
Mes skaitome, kad Jėzus nužengė į pragarus. Tai atkartojimas to, kaip jis savo siela nužengė į pragarus, priimdamas žmogišką būtį. Jis nužengė ir įveikė. Tai meilės triumfas. Jėzus iš tiesų mirė. Tai svarbu – Jo kančia ir mirtis nebuvo apsimestiniai dalykai. Tai buvo rimta. Jokios vaidybos. Jis priėmė mirtį su visais padariniais ir pats neturėjo galios savęs prikelti. Jis atidavė save mirčiai dėl mūsų išganymo. Jis buvo prikeltas Dievo Tėvo. Mes vis kalbame apie tikėjimą Dievu, bet Evangelija persmelkta tikėjimo žmogumi. Labai svarbu tai prisiminti, nes, jei netikime žmogumi, tai negalime nieko tvaraus sukurti žemėje. Jei žmogus mums – niekinga būtybė, tik puolęs tvarinys, tai žmogaus Miestas visuomet liks tik atliekomis ir neturės jokio santykio su Dievo Miestu. Žmogus, net ir po nuopuolio, yra toks gilus, taip potencialiai šventas, kad pats gali tapti susitikimo su Dievu vieta. Kiekvienas iš mūsų geba savyje sutalpinti Dievą. Ne kaip indas skystį, bet kaip vanduo, virstantis vynu. Tai labai svarbu prisiminti šiandien. Žmogiškumas yra vienintelė susitikimo vieta tarp tikinčio ir netikinčio, o taip pat ir tarp skirtingų žmonių. Mūsų supratimas apie žmogiškumą gali būti labai skirtingas: ateistas mato žmoguje tik dar vieną gyvūną. Mums, tikintiesiems, žmogus – tai kelias į Jėzų, kuris įsikūnijo. Jonas Auksaburnis rašė: jei nori suprasti, kas iš tiesų yra žmogus, pakelk akis aukštyn ir išvysi žmogų Švenčiausioje Trejybėje, sėdintį Dievui Tėvui iš dešinės. Parengė Andrius Navickas
2019 m. Nr. II (10)
8–111 psl. praleisti
7
Mozaika
Mintys ir aforizmai
Evgenios Levin nuotrauka
Oscar Wilde
112
„Didis grožio poetas ir kartu beatodairiškas grožio vartotojas“ – tokiais žodžiais apibūdinamas rašytojas Oskaras Vaildas (1854– 1900), kurio vienintelis romanas, esė išpažintis, pasakos, pjesės ir poemos yra tapusios pasaulio literatūros aukso lobynu. Išsišokėlis estetas, atviraširdis maištautojas, didžiadvasis skandalistas, publikos numylėtinis, paskutinius gyvenimo metus praleidęs vienatvėje. Taip, šiam menininkui puikiai dera prieštaringumai, jo paties gyvenimą pavertę meno kūriniu.
•
Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos yra gerai arba blogai parašytos. Ir viskas.
• • • • •
Esu nereiklus, man pakanka paties geriausio. Visas pasaulis yra teatras, tačiau trupė – niekam tikusi. Kiekvienas šventasis turi praeitį, kiekvienas nusidėjėlis – ateitį. Kaukė mums pasako daugiau nei veidas. Mes visi murkdomės purve, bet kai kurie iš mūsų žvelgia į žvaigždes.
• •
Jei norite suprasti kitus, atidžiau žvelkite į save.
•
Išties menas lyg veidrodis, kuris atspindi ne gyvenimą, bet žiūrovą.
•
Žmonės mane domina labiau nei jų principai, bet visų įdomiausi yra žmonės be principų.
• • • •
Atleiskite, kad jūsų nepažinau, bet aš taip pasikeičiau!
•
Daugelis iš mūsų – tai ne mes. Mūsų mintys – kitų svarstymai, mūsų gyvenimas – kitų mėgdžiojimas, mūsų aistros – citatos!
• • • • •
Mūsų amžiuje pasaulį valdo asmenybės, o ne idėjos.
Kas yra cinikas? Žmogus, žinantis visko kainą, bet nežinantis vertės.
Tik tušti žmonės pažįsta save. Vienintelė mūsų pareiga istorijai – nuolatinis jos perrašymas. Kai mane paleis į laisvę, aš paprasčiausiai iš vieno kalėjimo pereisiu į kitą.
Viską galima išgyventi, išskyrus mirtį. Gyvenimas pernelyg sudėtingas, kad rimtai apie jį svarstytum. Poezijos melas tikresnis nei gyvenimo tiesa. Visuomenė dažnai atleidžia nusikaltėliui. Tačiau ne svajotojui. Parengė G. K.
Kelionė
2019 m.
Nr. II (10)
Tapkite žurnalo „Kelionė“
bendrakeleiviais
Prenumeruokite sau ir artimiesiems
Siųskite tekstus bei siūlykite temas
Visuose „Lietuvos pašto“ skyriuose
VšĮ „Aštuntoji diena“
Internetu www.prenumeruok.lt
Architektų 40-21
Lietuvos pašto informacijos
LT-04122, Vilnius
tel. 8~700 55 400
El. p. 8diena@gmail.com
El. paštu 8diena@gmail.com Internetu zurnalas.8diena.lt
Platinkite žurnalą savo mieste ar parapijoje
Paremkite žurnalo leidimą VšĮ „Aštuntoji diena“ Į.k. 303390409
Tel. 8~655 04359
PVM LT100010154417
El. paštu 8diena@gmail.com
Sąsk. nr. LT06 7044 0600 0798 4351 AB SEB bankas
Daugiau informacijos: www.8diena.lt facebook.com/8diena
