Page 1

Kelionė

2018 m. Nr. I (5)

Atgauk

savo sielą Būti

kūrybinga

mažuma

Esantis žmogus.

Valdas Mackela Apie medžius ir žmones

Nuobodulio

anatomija


2% – parama neatvėrus piniginės Skirkite 2% paramą VšĮ „Aštuntoji diena“ ir prisidėsite prie jaukios, sąžiningos, gaivinančios oazės viešojoje erdvėje puoselėjimo. Jūsų parama leis išlikti www.8diena.lt ir žurnalui „Kelionė“.

Paramą galite pervesti: • Elektroniniu būdu adresu deklaravimas.vmi.lt • Užpildytą prašymo formą galite tiesiogiai įteikti savo gyvenamos vietos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritorinio skyriaus darbuotojui

Tai graži ir prasminga dovana jūsų artimiesiems.

• Voką su užpildyta prašymo forma galite išsiųsti paštu savo gyvenamosios vietos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritoriniam skyriui

Lietuvoje: •

„Lietuvos pašto“ skyriuose, internetu www. prenumeruok.lt arba paskambinę Lietuvos pašto informacijos tel. 8~700 55 400

Prašymo blankus (forma FR0512 2 versija) galima gauti apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose arba teritoriniuose jų skyriuose. •

Duomenys, reikalingi pildant prašymo formą:

redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com

internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 12 € Vieno numerio prenumeratos kaina – 3 €

Gavėjo tipas (E1 laukelis formoje)

2

Gavėjo indentifi kacinis numeris-kodas

Užsienyje:

303390409 Nedelskite, prašymai priimami tik iki gegužės 1 d.

Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Kelionė“

• •

redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) 20 € (siuntimo kaina įskaičiuota)

Plačiau apie šį leidinį zurnalas.8diena.lt

Daugiau informacijos www.8diena.lt 8~655 04359 /8diena


Kelionė Redaktoriaus palydėjimas „Kūrybai reikia drąsos – drąsos puoselėti kūrybingą ir laisvą gyvenimą, tikrą gyvenimą – su visu jo svoriu, su visomis klaidomis, visais pasirinkimais – drąsos nebūti steriliu, būti pažeidžiamu, tikru – klysti, ieškoti, improvizuoti…“ – taip savo tekste „Apie drąsą gyventi“ rašo sesuo Juozapa. Simboliška būtent šiuo leitmotyvu pradėti pirmąjį Šimtmečio numerį, kuriame – nė vieno teksto, skirto šiai datai paminėti. O kartu – ir nė vieno teksto, kuris nekalbėtų apie tai. Nes Šimtmetis – tai, visų pirma, dovana kiekvienam mūsų. Kasdienė dovana. Anądien svečiuodamasis pas partizaną bei naujųjų Lietuvos laikų metraštininką Albiną Kentrą, buvau sukrėstas jo užfiksuotų istorinių kadrų iš 1991 metų sausio įvykių. O ypatingai – epizodų iš Spaudos rūmų šturmo, kada kareiviams ėmus šaudyti iš automatų, susirinkę žmonės puolė bėgti, tačiau ne nuo kulkų, o į jas… Ši scena yra visiškai nelogiška, ji paradoksaliai paneigia tai, kas yra įprasta ir natūralu – saugotis pavojaus, slėptis nuo grėsmės, trauktis į šoną. Kur tuomet buvo pradingęs išgyvenimo instinktas? Kas buvo užėmęs jo vietą? Beje, tokių scenų mūsų valstybės šimtmečio istorijoje buvo ne viena, ji atsikartoja signatarų ryžte paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, savanorių pasiryžime ginti ką tik užgimusią valstybę, pokario partizanų kovose, priešinantis iki paskutinės kulkos, tremtinių sugrįžime į namus, kurių nebėra, ir jų užsispyrime gyventi, disidentų tiesos ilgesyje ir atsisakyme paklusti melo ideologijai, galų gale, Dainuojančios revoliucijos žmoguje, išėjusiame iš savęs ir tapusiame tauta. Tai vis tos pačios šimtmečio, kaip vienos dienos, pamokos: kūryba ir drąsa visuomet eina išvien, padėdamos stovėti neretušuotos, nepagražintos, neužmaskuotos tikrovės pusėje. Tai šiame žurnalo numeryje liudija tėvas joanitas Elias Leyds CSJ, kalbėdamas apie išsaugotą mūsų tautos garbės jausmą ir bet kokiai iš šalies primestai sistemai besipriešinančią žmogaus sielą. Ir praėjusių metų pabaigoje Amžinybėn iškeliavęs teologas Valdas Mackela, teigęs, kad „tikėjimas yra drąsa būti – gyventi taip, kaip tiki, kalbėti taip, kaip gyveni“. Ir Antanas, kasdieniame skausme ir gyvenimo duženose atradęs grūdo didumo tikėjimą gyvenimu. Nugriaudėjus Šimtmečio ovacijoms ir fejerverkams, kokia bus laimė vėl pasinerti į nesibaigiančią kasdienybės tėkmę, plūstančią iš vakar link visados…

2018 m. Nr. I (5) ISSN 2538-6948

Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ Redaktorius

Gediminas Kajėnas Redaktoriaus pavaduotojas

kun. Kęstutis Dvareckas Viršelyje

Edvardo Racevičiaus skulptūra. Eckart Pscheidl-Jeschke nuotrauka Nuotraukų autoriai:

Valdas Titas Ancevičius, Ridas Damkevičius, Dominyka Navickaitė, Evgenia Levin, Povilas Zaleskis ir kt. Žurnalo maketas ir dizainas

Povilo Zaleskio Talkininkai:

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Dominyka Navickaitė ir kt. Kalbos redaktorė

Elena Faustina Andrulytė SF Rėmėjas

2018 m. SRTRF parama – 13 000 € Parėmė rubrikas: Aštuntoji diena, Civitas, Šeima ir kai kurių Asmenybė bei Sielogyda tekstų parengimą. Spausdino

UAB „BALTO print“

Tiražas 2300 egz. Formatas 210x280


14 4

46

40

Turinys Prisikėlimo kelionė 4

Pasivaikščiojimas po įvairovės vienuolyną

T. Jurek Czarniawski CSJ

6

Apie tikrovę, lobį ir krislelį drąsos

8

Mylimojo laiškas

10

Kas yra ir kas nėra krikščioniška malda?

Kun. Bernardas Verbickas OP

Asmenybė „Tiesos ieškojimas – mūsų tikėjimo branduolys“ T. Elias Leyds CSJ

26

34

Karas nesibaigia pasibaigus karui

40

Palaiminti vartotojai – jie paveldės kapitalizmo karalystę

Kun. Kęstutis Dvareckas

Kun. Rimgaudas Šiūlys

14

Civitas

Esantis žmogus. Valdas Mackela

Dr. Gasanas Abu-Sita

Luigino Bruni

44

Apie tikslus ir priemones Kun. Robertas A. Sirico

Šeima 46

10 priesakų vyrui

50

Ilgas kelias iki brandos, arba Kodėl nenorime išaugti iš Piterio Peno amžiaus?

Cecil G. Osborne

Pokalbiai apie kultūrą 52

Apie medžius ir žmones

65

Nesuvaidinto gyvenimo beieškant

Edvardas Racevičius

Dmitrijus Matvejevas


34

Tikėjimo vartai

26

108

52

Sveikas, gyvenime

76

Būti kūrybinga mažuma

78

Gydytojas Dievas jau lanko namuose: visuotiniai atlaidai neiškėlus kojos iš kambario

Dialogo erdvė

Palaimintasis Tolkienai, melski už mus?

Aštuntoji diena

Samuel Gregg

Jūratė Micevičiūtė

86

Gabrielius E. Klimenka OPs

Sielogyda 90

Atgauk savo sielą

92 96

Nuobodulio anatomija

Stephen Freeman

Apie drąsą gyventi

Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

98

100

104

Be pabaigos

Antano liudijimas

Dievas yra Tiesa ir Meilė

Mohandas Karamčandas Gandhi

Namų darbai

Donatas Petrošius

Maranata 108

Plyšys. Grafinis pasakojimas

112

Būti vilties žmonėmis

Vaidotas Kvašys

Popiežius Pranciškus


Rido Damkevičiaus nuotrauka

Prisikėlimo kelionė

Pasivaikščiojimas po įvairovės vienuolyną

T. Jurek Czarniawski CSJ

4

Kelionė

2018 m.

Nr. I (5)


T. Jurek Czarniawski CSJ / Pasivaikščiojimas po įvairovės vienuolyną

„Kai kas nors vaikšto gimtojo miesto gatvėmis, negali nuslėpti pasitenkinimo, jeigu jį sustabdo nepažįstamas žmogus ir paprašo parodyti tikrąją kryptį. Bet nepalyginamai džiugesnė pareiga tenka krikščioniškosios doktrinos mokytojui, nuolat lydinčiam takeliais, vedančiais į asmens dvasinę ramybę, kuriai laikinojo pasaulio per maža.“ Šv. Augustinas („Tikėjimo mokymas pradedantiesiems“ 12, 17 iš knygos „Šventasis Augustinas. 101 klausimas ir atsakymas“, Sandomierz, 2007). Vienuolynas yra vieta, kuri įkaitina vaizduotę. Kas jame gyvena? Kodėl jis toks didelis? Ką jie ten veikia visą dieną? Iš kur ima pinigų, jeigu nedirba? Šie klausimai veda į tam tikrą nedrąsumą: kaip galiu ten įeiti, jei niekas manęs nekvietė?! Šį kartą kviečiu Tave pasivaikščioti su vadovu. Eime, net jei ir esi ten jau kelis kartus buvęs. Kai įeisi pro duris, vedančias į sodą (tai ne taip paprasta, nes šalia yra telefonspynė), tave pasitiks erdvė. Ramybės oazė, horizontas, kuris ramina ir kviečia ateiti. Vasarą pastebėsi prie mūro sienos suolelius, ant kurių kas nors sėdi ir medituoja ar tiesiog nori pabūti su savimi. Ar tavęs netrikdo tai, kad nežinai, apie ką jie mąsto? Dabar gali pasukti į bažnyčią, o prie jos yra maža Švenčiausiojo Sakramento garbinimo koplytėlė. Tai ne tik ramybės kupina erdvė. Čia gali atsiklaupti ir susitikti su Tuo, kuris yra Ramybė. Tyloje, dieną ir naktį čia ateinantys tiesiog yra su Jėzumi. Skiria Jam tai, ką turi brangiausia, – savo laiką, ir bando tai daryti su meile. Gali būti, kad kas nors šioje koplyčioje yra vien iš pareigos: įsirašė į sąrašą ir dabar privalo vykdyti savo įsipareigojimą. Net jei šiandien nežino, kaip turi melstis. Ar norėtum patikrinti juos? Jeigu eisi į bažnyčią, ten irgi gali sutikti besimeldžiančių žmonių. Šie yra tų, sėdinčių ant suolelio ir besimeldžiančių koplyčioje, mišinys: jie brangina erdvę ir tylą, nori susitikti su savimi, bet tiki, kad susitikimas su savimi neįmanomas be Jėzaus. Bet gal tu norėtum bažnyčios vien sau? Tuomet tektų juos visus išprašyti… Iš bažnyčios durys veda į vienuolyno koridorių. Gali pirmiausia patekti į brolių koplyčią, kurioje jie meldžiasi, giedodami psalmes. Susirenka triskart per dieną, trokšdami pašventinti savo laiką. Nutraukia savo užsiėmimus tam, kad pažintų Dievo žodžio išminties gelmes. Ryte, vidudienį ir vakare. Gimimas, branda, senatvė. Gal šiuo metu norėtum balsu sukalbėti rožinį, bet jie tau neleidžia. Riboja tavo laisvę. Kai grįžti į bažnyčią, tave nustebina decibelų, kurių ji sklidina iki pat kupolo, stiprumas. Tai charizmatikai, tartum kokie protestantai, garbina Dievą garsiai giedodami. Maža to, jie dar ir juda, beveik šoka priešais išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą. Kai kurie guli ant žemės, nes ką tik gavo poilsio Šventojoje Dvasioje dovaną. Kas jiems tai Kelionė

2018 m. Nr. I (5)

leido? Ar tai iš tikrųjų iš Dievo? Jėzaus amžininkai šį klausimą užduodavo ir Jam. Melsdamasis Jis irgi linguodavo, šokdavo, kaip visi žydai, ir sklidinas Šventosios Dvasios garsiai šlovindavo savo Tėvą. Mūsų Tėvą. Sutrikęs išeini iš bažnyčios ir laiptais kopi į antrą aukštą. O ten sakralinių šokių maldos grupė – jie ritmiškai juda, trokšdami melstis visu kūnu. Žydų muzika maišosi su Indijos krikščionių tradicija, o afrikietiški ritmai lemia tai, kad tavo priklausomybės išdidžiai lietuvių tautai pojūtis yra pažeistas. Tegu jie eina sau! Vėl grįžti. Šį kartą to jau per daug. Koplyčioje pamatai žmones su balionėliais ir baltai aprengtu, visa gerkle plyšaujančiu kūdikiu. Beje, visi jie šventiškai apsirengę, už rankų susikibę kartoja „Tėve mūsų“. Jų daug, o tai tik viena šeima. Švenčia gimimą dangui. Bet tavęs čia niekas nekvietė, todėl jautiesi pašalinis. Prie bažnyčios durų kažkokia moteris laiko rankoje žvakes, o vienuolis jas laimina, kalbėdamas apie Šventąją Dvasią – vienybės šaltinį, kuris savo liepsna uždega mūsų širdis. Gal tu murmi sau panosėje, jog tai yra prietaras, kad gali būti šventinami tik žmonės… O iš bažnyčios jau išeina jaunųjų pora, ant kurios beriami rožių žiedlapiai, ryžiai, pinigai. Šaunami šampano kamščiai. Jie ką tik į savo gyvenimą pakvietė Jėzų bei Jo mokinius. Šventėje dalyvavo ir Jo Motina. Bet tu iki šiol niekada nematei jų bažnyčioje. Gal į tavo žvilgsnį įsiskverbia panieka. Įeini į vieną pokalbiams skirtą patalpą. Prie stalo sėdi grupelė žmonių, kurie skaito Šventąjį Raštą ir dalijasi apmąstymais. Vienas jų sako: įvairios maldos formos sužadina skirtingas emocijas. Esame joms tolerantiški arba tiesiog abejingi. Bet tik iki tol, kol per vienas Mišias nuskambės natos, prie kurių nesame pratę. Argi įvairovė nėra dvasinis iššūkis „tiesos grūdų“ pirmiausia ieškoti savo religijoje, kol pradėsime ieškoti ir kitose? Apie tai kalba Vatikano II Susirinkimas. Spontaniškos mūsų reakcijos parodo, kiek įsakymą mylėti Dievą mes gebame nukreipti į artimo meilę. Ne į toleranciją, bet į atradimą to, kas mano artimui yra gėris. Ne smerkti, o džiaugtis, kad ir jis, kitoks negu aš, surado savo takelį Dievo link. Nes vienuolyne gražiausia yra architektūra. Sielų architektūra. „Kai vedžiojame po miestą bičiulius, gražius miesto vaizdus, į kuriuos taip dažnai žiūrėjome be jokio pasigėrėjimo, pamatome su dideliu malonumu, nuspalvintus žavėjimosi jausmo, kurį jie sužadina mūsų bičiuliams. Taigi pasitaiko, kad mokytojas, dėstantis žinomus dalykus mokiniams, kuriuos giliai palietė kažko naujo mokymasis, vėl patirs malonumą mokyti. Tuomet mokytojo ir mokinio draugystės ryšys bus didesnis, didesnė bus mokytojo meilė savo pareigoms ir didesnė bus mokinių meilė mokymuisi.“ Šv. Augustinas („Tikėjimo mokymas pradedantiesiems“ 12, 17)

6–111 psl. praleisti

Vertė Kazys Uscila

5


Maranata

Būti vilties žmonėmis

Popiežius Pranciškus

Jėzus nenori tokių mokinių, kurie gebėtų tik kartoti atmintinai išmoktas formules. Jis nori liudytojų: žmonių, skleidžiančių viltį per tai, kaip jie priima kitus, šypsosi ir myli. Pirmiausia myli, nes prisikėlimo galia įgalina krikščionis mylėti net tuomet, kai meilė atrodo praradusi savo motyvaciją. Krikščioniškajame gyvenime glūdi principas „daugiau“, kurio negalima paprastai paaiškinti tvirtumu ar didesniu optimizmu. Mūsų tikėjimas, mūsų viltis nėra vien tik optimizmas, tai kažkas kita, kažkas daugiau! Tarsi tikintieji turėtų papildomą „gabalą dangaus“ virš savo galvų, lydimi tokio buvimo, apie kurį kai kas net negali nutuokti. Krikščionių užduotis šiame pasaulyje yra atverti išganymo erdves, panašiai kaip gaivinančios ląstelės, įliejančios gyvenimo syvų į tai, kas atrodė visiems laikams pražuvę. Kai visas dangus aptrauktas debesimis, palaiminimą neša žmogus, galintis kalbėti apie saulę. Toks yra tikrasis krikščionis: jis nedejuoja, nėra piktas, bet prisikėlimo galia įsitikinęs, kad joks blogis nėra begalinis, nėra nesibaigiančios nakties, nė vienas žmogus nėra visiškai blogas, ir jokia neapykanta negali būti stipresnė už meilę. Kas savo pusėje turi Jėzų, nieko nebijo. Štai kodėl krikščionys, tikri krikščionys, niekuomet nebūna lengvasvoriai ir prisitaikę. Jų romumo nedera painioti su netikrumu ar prisitaikėliškumu. Šventasis Paulius ragino: „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo dvasią“ (2 Tim 1, 7). Esame vilties misionieriai. Ne dėl savo nuopelnų, bet dėka Jėzaus, kviečių grūdo, kuris nukrito į žemę, apmirė ir atnešė daug vaisių (plg. Jn 12, 24). Parengė A. N.

112

Kelionė

2018 m.

Nr. I (5)


Kelionė 2018 Nr. I  

„Kūrybai reikia drąsos – drąsos puoselėti kūrybingą ir laisvą gyvenimą, tikrą gyvenimą – su visu jo svoriu, su visomis klaidomis, visais pas...

Kelionė 2018 Nr. I  

„Kūrybai reikia drąsos – drąsos puoselėti kūrybingą ir laisvą gyvenimą, tikrą gyvenimą – su visu jo svoriu, su visomis klaidomis, visais pas...

Advertisement