Page 1

LAIKAS PRADĖTI KELIAUTI

Sveikiname visus su sportbačių sezonu...


TAŠKO ŽODIS

PAVASARIS... Pagaliau galime drąsiai ištarti šį žodį. Laikas iš spintos išsitraukti senus sportbačius, gyliau ten įgrūsti sunkias žiemines striukes ir pradėti planuoti vasaros keliones. Už lango pasirodžius pavasariui, pokyčiai užklupo ir mūsų redakciją. Todėl susitikimo su naujuoju „Taško Klubo” numeriu Jums teko luktelėti ilgiau nei įprastai. Vis dėl to manome, kad laukti buvo verta, nes nuo šiol žurnalą „Taško Klubas” galėsite surasti ne tik traukinyje Vilnius - Klaipėda, bet ir kavinėse, grožio salonuose ir baruose. Kuriuose? Tegul tai lieka staigmena… Pirmajame pavasariniame „Taško Klubo” numeryje kartu su Lietuvos muzikos guru Linu Adomaičiu nukeliausime į Centrinę Ameriką. Ištikimoji mūsų klubo narė Liuba savo dienoraščiu mums visiems primins žiemą bei padės užkopti į aukščiausius Slovakijos kalnus. Naujasis mūsų klubo narys Martynas pasidalins savo filosofinėmis mintimis bei įspūdžiais parsivežtais iš paslaptingojo Senegalo. O žurnalo pabaigoje pakvie-

sime Jus į neeilinį renginį Klaipėdoje. Jei šiuo metu sėdite traukinyje, laukiate savo eilės grožio salone, ramiai geriate kavą kavinėje ar šnekučiuojatės su barmenu alaus bare, Jūsų akys gali pastebėti po ranka padėtą žurnalą žaliu viršeliu. Jei taip atsitiko, išdrįsote jį atversti ir šiuo metu skaitote šį tekstą, linkime Jums bent mintimis nukeliauti toliau nei šiuo metu galite sau leisti fiziškai. Primename, kad mes labai laukiame naujų klubo narių istorijų apie jų keliones bei įspūdžius patirtus svečiose šalyse. Jei manote, kad Jūsų kelionės vertos straipsnio „Taško klubo” žurnale, parašykite žinutę mūsų „Facebook” profilyje arba atsiųskite savo rašinį el. paštu, adresu info@taskoklubas.lt ir mes su Jumis susisieksime. Iki greitų susitikimų! Redaktorius Karolis RUPKUS


. 1p -2

TAŠKO DIENORAŠTIS: TRYS ANDRIAI IR LIUBA ARBA KALNŲ PIRMOKO DIENORAŠTIS

14

1p -1 6

TAŠKO ŽMOGUS: LINAS ADOMAITIS: „Kelionės man - tai gurkšnis šviežio, skaidraus vandens”

.

BALANDĮ...


...RAŠOM!

TAŠKO ŠALIS: SENEGALAS: Mąstymą praplečianti kelionė

32 -3

TAŠKO RENGINYS: ŠVYTURIO MENŲ DOKO 2 - asis GIMTADIENIS!

.

3p

22 29 p.


TAŠKO ŽMOGUS

6


Linas Adomaitis:

„Kelionės man - tai lyg gurkšnis šviežio, skaidraus vandens” Linas Adomaitis gali būti puikiu pavyzdžiu, jog dainuojant „Soul” muziką odos spalva tikrai nėra svarbus rodiklis. Tačiau šiame straipsnyje talentingas kūrėjas apie muziką bei savo vokalinius sugebėjimus kalbės ne daug. Pirmajame pavasario numeryje Linas pamėgins visus mus bent trumpam nukelti į „karštąją” Centrinę Ameriką. Laikas atsipalaiduoti, susirasti grotuve „Window of my Soul” ir draugiškai „sutraukti” taikos dūmą su indėnais. 7


Prieš keletą metų kartu su draugu Hokšila keliavote po Centrinę Ameriką. Papasakok plačiau, koks buvo šios kelionės tikslas? 2007-ais vasario mėnesį su kuprine ant pečių patraukiau į pirmą ir ilgiausią kelionę savo gyvenime. Mano ir Hokšilos tikslai, natūralu, buvo

8

skirtingi - juk jis užkietėjęs keliautojas, o aš net supratimo neturėjau, kaip galima keliauti nežinant kas bus rytoj. Keli doleriai kišenėje, nenutrūkstamas judesys nuo Gvatemalos iki Panamos, daug naujų bičiulių iš viso pasaulio ir nuolatiniai nuotykiai. Man tai buvo savotiškas iššūkis, o Hokui - įprastas gyvenimo būdas. Tačiau

vienas dalykas mudu stipriai jungė - tai muzika. Mes sukūrėme daug kūrinių gitarai ir smuikui, kuriuos jau vėliau, grįžę į Lietuvą, įrašėme mano įrašų studijoje ir išleidome albumą “If there was no war’’. Centrinę Ameriką sudaro septynios valstybės. Kurios iš aplankytų


„Indėnų požiūris į atvykėlius yra draugiškas. Priima ne kaip turistą, bet kaip svečią”

valstybių paliko didžiausią įspūdį ir kodėl? Aplankėme penkias šalis. Mūsų kelionės maršrutas susidėliojo taip: Gvatemala, Hondūras, Nikaragva, Kosta Rika ir Panama. Begalinį įspūdį paliko Gvatemala, nes tai šalis turinti net devynis ugnikalnius, senovines ir turistų nenumindžiotas

majų piramides, miestai ir miesteliai čia yra tarsi senų laikų ispanų palikimas, o šalyje gyvena daugiau nei 50 procentų indėnų. Na, o Panama - tai mano meilė, kurioje atradau visai kitą save, nes teko apie porą mėnesių pakeliauti vienam. Išmaišiau šalį skersai išilgai, susiradau daug draugų iš viso pasaulio, aplankiau

indėnus, pas kuriuos ir po to svečiavausi kelis kartus. Papasakok daugiau apie šio regiono vietinius gyventojus, koks jų požiūris į atvykėlius - turistus? Ar teko bendrauti su gyventojais ir susipažinti su vietiniais papročiais? Indėnų požiūris į atvykėlius yra draugiškas. Priima ne kaip turistą, o kaip svečią. Su kunais teko ne tik pabendrauti, bet ir mėnesį laiko su jais pagyventi. Papročiams aprašyti neužtektų šio žurnalo puslapių, tačiau visa jų kultūra ir mąstymas remiasi pagrindinėmis vertybės. Svarbiausia jiems - pagarba senam žmogui ir moterims. Moters kultas išauga iš jų religijos „Nan dumad’’ (iš kunų kalbos - Motina gamta). Jie gyvena be elektros, neturi šviesoforų ir benzino kolonėlių, bet jų mažos salelės keliautojų vadinamos rojaus kampeliais. Vestuves jie švenčia visą savaitę, vis dar rūko taikos pypkę, o mokykloje vaikus mokina sapnų pažinimo meno. Indėnai nemeluoja, matyt

9


todėl, kad jie nenaudoja pinigų. Natūriniai mainai, ko gero, svarbiausias jų sistemos skiriamasis bruožas. Centrinėje Amerikoje tau teko lankytis net tris kartus. Papasakok, kuo šios kelionės skyrėsi viena nuo kitos? Ar nepasikeitė nuomonė apie šį regioną antrojo apsilankymo metu? Viskas keičiasi nuolatos, todėl visų kelionių patirtys labai skirtingos. Du kartus keliavau vienas ir tai padėjo atverti sielos langą (taip ir pavadinau pirmąjį savo solinį albumą „Window of my soul’’, kuriame daug pasakoju apie savo išgyvenimus, džiaugsmą, liūdesį). Trečią kartą keliavau su savo mylimąja. Stengiausi viską matyti jos akimis. Niekada negali pajusti to paties. Akimirkos juk ir duotos gyvenime, kad jas išgyventum taip, kaip jas jauti tuo metu.

10

Ar teko savo muziką pristatyti indėnams. Kaip jie ją priėmė? Apskritai, ką galėtum pasakyti apie jų muzikos kultūros ypatumus?

Grodavau jiems smuiku. Susirinkdavo kone visos salos gyventojai paklausyti. Mielai klausydavau ir jų atliekamos tradicinės muzikos. Trys įvykiai, kuriuos iki šiol ryškiausiai prisimeni iš kelionių po Centrinę Ameriką? Per metrą nuo manęs praplaukęs krokodilas patikėkit manim, aštru. Trys dienos saloje, kurioje gyvena tik senukų pora, o salą aplinkui gali apeiti vos per 2 minutes nerealu. Nuostabu dar ir dėl to, kad su šia senukų pora atšvenčiau savo neįprasčiausią gimtadienį. Nors, tiesą sakant, jiems buvo visiškai tas pats - ar tai gimtadienis ar ne gimtadienis. Seniokas mane ragino atsikratyti skaičių priklausomybės ir neskaičiuoti gimtadienių. O ryškiausias prisiminimas - tai mano sielos bičiulis Emanuelis su žmona Manig Didili. Aš žinau, kad visuomet esu laukiams jų namuose. Ar ryžtumeisi dar kartą keliauti po šį regioną? Kodėl?

„Būkite savimi ir pasistenkite iš kelionės pasiimti viską, ką jums atneša saulė, vėjas, gatvės elgeta, indėnų šamanas, graži mergina iš Australijos ar Norvegijos, o gal net iš Lietuvos...”

Būtinai aplankysiu savo draugus. Vilioja keliauti ir tai, kad kol pas mus žiemą - ten yra vasara. Tavo patarimai norintiems nukeliauti į Centrinę Ameriką. Kokias vietas būtina aplankyti, ką reikia žinoti bendraujant su vietiniais žmonėmis? Gink Dieve, nesiskuskite barzdos - ten moterys la-


bai vertina barzdas. Juokauju žinoma. Na koks aš čia patarėjas? Būkite savimi ir pasistenkite iš kelionės pasiimti viską, ką jums atneša saulė, vėjas, gatvės elgeta, indėnų šamanas, graži mergina iš Australijos ar Norvegijos, o gal net iš Lietuvos. Viską fotografuokite ir parvežkite namiškiams dalelę džiaugsmo. Ar turi savo svajonių

šalį, į kurią labai norėtum nuvykti artimiausiu metu?

Tradicinis mūsų klausimas. Ką tau, kaip asmenybei duoda kelionės?

Naujoji Zelandija.

Kelionės man - tai lyg gurkšnis šviežio, skaidraus vandens.

Per kiek laiko Linas Adomaitis dabar galėtų susikrauti lagaminą kelionei į Centrinę Ameriką? Penkių minučių turėtų užtekti.

P.S. Rekomenduojame pasiklausyti naujausio Lino Adomaičio albumo „Floating To You”. Labai tinka keliaujant traukiniu ir ne tik.

11


TAŠKO DIENORAŠTIS

14


Trys Andriai ir Liuba arba kalnų pirmoko dienoraštis... Tie, kas skaitė paskutinį „Taško Klubo” numerį, jau pažįsta mūsų klubo narę Liubą. Tuomet ši keliautoja pasidalino savo dienoraščiu apie vasaros kelionę burlaiviu „Tecla”. Šį kartą Liuba musų skaitytojams primins žiemos sezoną. Ne, apie šildymo kainas, šlapdribą ir speigus nekalbėsime. Šis straipsnis skirtas tiems, kurie visą gyvenimą svajoja užkopti į Everestą ar, bent jau pradžiai, į visada snieguotus Slovakijos kalnus. Tad užsisakykite šiltos arbatos ir pradedame kelionę. 15


„Kalnuose reikia būti atsargiems ir įvertinti žygio į kalnus bei grįžimo atgal laiką. Svarbu grįžti iki sutemų.”

16


Sausio 2 diena. Visi skuba į darbą, nes šiandien pirmadienio rytas, o aš skubu krautis kuprinės, nes už kelių valandų susitinku su trimis draugais ir lekiu į kelionę. Kelionė ilga - iki Slovakijos. Kelyje praleisim 12 14 valandų, bet aš žinau, tikslas to vertas.

Sausio 3 diena. Atvykome į vietą - Slovakija, „Starij Smakovec”. Sniego beveik nėra, liūdna - juk sausio mėnuo. Pasistatome automobilį prie viešbučio, nusnaudžiame porą valandėlių ir laukiame, kol atsidarys parduotuvė, kad galėtumėm nusipirkti trūkstamų prekių. Maisto beveik nesivežame... Tik vandens, riešutų ir saldžių batonėlių. Pinigai mažiau sveria, nei maistas. Valgysime chatoje. Persirengę ir susikrovę į kuprines tik tai, kas reikalinga pajudame link keltuvo. Juo pakylame į kalno papėdę ir sutaupome valandą laiko (galėjome rinktis - sutaupyti 6 eurus, bet nešti kuprinę visą valandą ant pečių arba išleisti 6 eurus ir sutaupyti

nemažai laiko bei begalę savo jėgų). Pakilę keltuvu pradedame savo žygį. Lauke didelis rūkas, kalno visiškai nesimato. Jokio kalnų grožio ir jokios romantikos, kurią matome filmuose. Rūkas, pečius veržianti kuprinė ir kartkartėm pro rūką pasirodantys kalnai ar bent jau uolos. Ilgai žygiuojame link tikslo. Pagaliau pro debesis pamatau žydro dangaus gabalėlį ir kalnų viršūnes - nenupasakojamas grožis. Kylame aukščiau... Jau būdami virš debesų, matome, kaip jie mus vejasi. Stengiamės eiti greičiau, kad tik jie mūsų nepavytų - eiti virš debesų žymiai smagiau, nes matosi visas kalnų grožis, aštrios viršūnės, kalnų slėniai. Judame per „Velyką Studeną Doliną” link „Zbojnicka chata”. Pagaliau pasirodė sniegas - smagu, jaučiasi žiema. Kylame aukščiau. Ech, ta nelemta kuprinė ant mano pečių... Kalnuose atstumas skaičiuojamas ne kilometrais, o valandomis. Nes dalis trasos gali būti ilga, bet lengva, o kita trumpesnė, tačiau žymiai sunkesnė. Priartėjome prie states-

nio pakilimo. Kelio liko nedaug, tačiau dar tikrai reikės nemažai padirbėti. Kuprinė darosi vis sunkesnė. Gerai, kad bent ėjimo lazdas turiu... Pagaliau už posūkio pamatau chatą. Gera žinia, kad ją matau, bloga - dabar žinau kiek kelio liko. Jėgos senka, bet viskas įveikiama... Ir pagaliau - „Zbojnicka chata”. Nusimetu kuprinę ir pilna jėgų lekiu apsižvalgyti po apylinkes. Virš „Velykos Studenos Dolinos” matau begalę debesų, kurie taip mūsų ir nepavijo. Koks neapsakomas grožis - debesys apačioje, saulė ir kalnų viršūnės čia pat. Viskas ranka pasiekiama, tik reikia panorėti. Pailsime po kelionės, atsigeriame nuostabaus skonio arbatos (kiekvienoje chatoje galima paragauti neįprastos arbatos, kuri gaminama tik toje chatoje iš šalimais renkamų žolelių). Einame ant vieno kalno apmokymams: kaip daryti saugojimo stotis, kaip kristi, kilti ir leistis. Temstant, grįžtame į chatą, kur nakvosime tris naktis. Diena buvo ilga, bet įdomi. Sutemus, susėdame

17


prie stalo, pavakarieniaujame, pabendraujame kalnų temomis, sušylame, atsipalaiduojame ir, atsigėrę vadinamojo “čiajaus” (chatos arbatos) su žolelių trauktine, einame miegoti. Rytoj vėl laukia nauja diena. Kai tik pagalvoji, kad beveik 2 kilometrų aukštyje yra žmonės, kurie bet kuriuo metu gali tave priimti, suteikti šiltą pastogę bei nakvynę ir pamaitinti, pamiršti visus nepatogumus. Čia viską vertini kitaip.

Sausio 4 diena.

18

Keliamės 6 val. 40 min., nes reikia spėti nusiprausti, papusryčiauti ir 8 valandą stovėti lauke su visa įranga. Kalnuose reikia būti atsargiems ir įvertinti žygio į kalnus bei grįžimo atgal laiką. Svarbu grįžti iki sutemų. Taigi, rytinis žadintuvas, aš greitai keliuosi, rengiuosi ir lekiu praustis. Grįždama iš prausyklos sužinau, kad mūsų komanda nepersuko vieno laikrodžio ir atsikėlė valanda anksčiau. Taigi vėl grįžtu į lovą valandai. Nei šis nei tas išėjo. Pagaliau 7 val. ryto - einame pusryčiauti, po to

„Su lazdomis eiti lengviau, galima patikrinti priekyje esantį kelią, tačiau kartais svoris nugali ir tu vėl smingi į sniegą”

susiruošiame ir keliaujame. Šiandien visai nebloga diena, tik stiprus vėjas smarkiai pusto sniegą. Kartais, užklupus stipresniems vėjo gūsiams tenka net sustoti. Sniegas aštriomis snaigėmis aižo veidą. Akimirką patikiu, kad tuoj pat suksim link namų ir tikrai nepasieksime viršūnės. Ji šiandien atrodo visiškai neįveikiama. Tačiau Andrius Ž. ryžtingai žengia į priekį ir veda mus aukštyn. Jis jau ne pirmą kartą kalnuose

ir žino, ką reikia daryti. Aš juo visiškai pasitikiu ir einu paskui. Eiti be kuprinės žymiai lengviau, tačiau kopti į viršūnę nėra taip lengva, kaip norėtųsi. Nuokalnė, įkalnė, vėl nuokalnė ir vėl įkalnė, kol pagaliau, už stačios apsnigusios uolos pasimato viršūnė, kuri ką tik atrodė nepasiekiama. Užkopiame ant jos - „Hranata Veža” viršūnės (2260 m.). Džiaugiamės, fotografuojamės, tačiau nepamirštame apie saugumą. Neilgai


trukus leidžiamės. Leistis fiziškai lengviau, tačiau reikia keliauti žymiai atsargiau. Nes besileidžiant nuo kalno galima stipriai susižeisti. Grįžtame į chatą. Arbata, poilsis, sriuba, vėl arbata, dar šiek tiek poilsio ir vėl kylame. Dar turime kelias valandas iki sutemų, tad einame prie uolų pasitreniruoti kopti saugiai. Vakare visi susėdame prie stalo, pavakarieniaujame. Vakar daug buvo išsakyta, tad šį vakarą žaidžiame “UNO”

ir ilsimės. Ryt vėl laukia pilna nuotykių diena...

Sausio 5 diena. Šį ryt atsikėlėme laiku. Papusryčiavę pamatėme, kad už lango nerealus oras: dėl itin stipraus vėjo ir sniego beveik nieko nesimato. Pusto dar labiau nei vakar, bet visgi susiruošiame ir keliaujame. Andrius Ž. sako, kad negalima per daug prie gero priprasti, reikia patirti ir tai, ką reiškia blogos kal-

nų sąlygos. Žinoma, svarbu nepamiršti atsargumo ir viską daryti protingai. Keliaujame per „Starolesnianske Pleso” link „Priečne sedlo”. Vėjo gūsiai darosi vis stipresni. Įvertiname situaciją: kadangi einame pavėjui, o kelias laukia dar ilgas, paskaičiuojame, kiek galime užtrukti grįždami. Pasitariame ir nusprendžiame, kad reikia grįžti į chatą, nes oro sąlygos nieko gero nežada, o rizikuoti nesinori -

19


mes gi atostogaujame. Grįžus, pro chatos langus pamatome, kad oras dar labiau subjuro ir dar stipriau pradėjo snigti. Džiaugiamės priėmę gerą sprendimą. Šiandien ilsimės, valgome ir žaidžiame kortomis - kitaip tariant, tiesiog smagiai leidžiame laiką. Šis vakaras yra paskutinis šioje chatoje, rytoj keliausime namo. Valgomajame liko tik mūsų kompanija. Chatoje šilta ir gera. Vėl geriame arbata ir bendraujame žvakių šviesoje. Kai pagalvoji, čia gi neapsakomo grožio vieta. Lyg pasaulio pakraštys. Namelis ant kalno su žmonėmis, kurie mėgsta kalnus ir kurie visada į juos sugrįš... Nesvarbu, koks metų laikas bebūtų, čia nors trumpam gali rasti ramybę ir pabėgti nuo viso pasaulio. Džiaugiuosi būdama čia. Sausio 6 diena.

20

Paskutiniai pusryčiai šioje chatoje. Valgome ir krauname kuprines. Į apačią keliausime su viltimi, kad dar turėsime progą palaipioti ant krioklio ar bent jau pamėginti tai padaryti. Per vakar dieną ir

„Koks neapsakomas grožis - debes nės čia pat. Viskas ranka pasi naktį nemažai prisnigo. Leistis su kuprinę žymiai lengviau, nei kilti, tačiau didesnis sniego kiekis vėl viską apsunkina. Einant kojos sminga į tarpus tarp akmenų, bet reikia atsikelti ir eit toliau. Su lazdomis eiti lengviau, galima patikrinti priekyje esantį kelią, tačiau svoris kartais nugali ir tu vėl smingi į sniegą. Judam gan greitai, bet atsargiai. Pagaliau priartėjome prie krioklio, kurį matėme kylant. Judame link jo, pa-

mėginsime lipti kriokliu. Andrius Ž. parodo, kaip ir ką reikią daryti ir mes treniruojamės bei kol kas aukštai nekopiame. Ledas yra šlapias, o mes ant jo pirmą kartą, nesaugu aukštai nekopsime. Dar šiek tiek pasitreniruojame ir keliaujame į apačią. O ten laukia kavinė ir skani vakarienė. Nusileidus, keliaujame į “Stara Lesna” miestelį, kuriame yra maža kavinė su nuostabiais žmonėmis. Tik įėjus, mus pasitinka savininkas


sys apačioje, saulė ir kalnų viršūiekiama, tik reikia panorėti” ir pasisveikina lietuviškai. Andrių Ž. jis žino, nes jis jau ne pirmi metai lankosi šitoje kavinėje. Meniu taip pat sudarytas keliomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių. Užsisakome beprotiškai skanaus maisto ir bevalgant išgirstame lietuvišką muziką. Malonu, nes vis dėl to mes ne Lietuvoje. Pavalgome, padėkojame, atsiskaitome ir vykstame namų link. Gražios kelionės pabaiga arba kalnų nuotykių pradžia...

Šiek tiek apie „Zboinicką chata”. „Zboinicka chata” yra „Velika Studena Dolina” slėnyje Aukštuosiuose Tatruose. Ji yra 1960 metrų aukštyje, dirba visus metus ir gali pasiūlyti keliautojams ne tik nakvynę, bet ir maisto, gėrimų bei vietinės arbatos. Didelių patogumų chatoje nėra: nėra dušo, tik nedidelė praustuvė su šaltu vandeniu, vietoje lovų - ant grindų sudėlio-

ti čiužiniai (atskirti ir sunumeruoti faneros gabaliukais), o visi keliautojai miega vienoje patalpoje. Tik sumokėjus šiek tiek daugiau už nakvynę, galima gauti kambarį su dviaukštėmis lovomis, bet ir ten gali nakvoti tik su pakeleiviais. Tualetas, kaip pas močiutę kaime - lauke. Šviesos labai mažai, tik keletas lempučių, apšviečiančių įėjimą į patalpą. Tačiau, kai pagalvoji, kad beveik 2 kilometrų aukštyje yra žmonės, kurie bet kuriuo metu gali tave priimti, suteikti šiltą pastogę bei nakvynę, pamaitinti ir leisti sušilti bent nakčiai... Pamiršti visus nepatogumus. Čia viską imi vertinti visiškai kitaip.

PRIMENAME!

Savo kelionės dienoraštį mums galite padovanoti ir Jūs. Tiesiog atsiųskite jį adresu info@taskoklubas.lt

21


TAŠKO ŠALIS

22


Senegalas:

mąstymą praplečianti kelionė

Vos gavę šį straipsnį, nujautėme, kad jis bus kiek kitoks. Dabar galime drąsiai teigti, kad tai vienas įžvalgiausių mūsų skaitytų kelionių dienoraščių. Filosofinės ir egzistencinės mintys bei paslaptingasis Senegalas mūsų klubo nario, keliautojo Martyno Galkaus akimis, jūsų minties „mankštai”.

23


„Žmonės čia kalba atvirai – be perdėto europietiško mandagumo, bet visuomet paprastai ir nuoširdžiai”

24

Atykstu į „Charles de Gaulle” oro uostą Paryžiuje. Kitą dieną, pro traukinio langus stebėdamas prabangą prašmatniose sostinės aveniu, firminėse dizainerių parduotuvėse ir rūpestingai apsirengusių paryžiečių tarpe, pasiekiu Orly oro uostą skrydžiui į Dakarą, Senegalo sostinę, persėdant Madride. Būtent kylant virš šio miesto mane apima jausmas, jog palieku vieną šalį su jos kultūra, gyvenimo konvencijomis ir ribotu-

mu, nors kitos dar nepasiekiau. Laikas (ir erdvė) tarsi neegzistuoja – tai suteikia tam tikros nepriklausomybės nuo vietinių kultūrų ir išmoktų gyvenimo būdų galimybę. Nusileidus pirmasis sąlytis su Afrikos žemynu: oras kupinas dulkių, 35 laipsnių karštis. Oro uoste atsipalaidavęs pareigūnas kviečia keleivius eiti link registracijos posto, vartodamas tai, kas Prancūzijoje būtų vadinama gatvės kalba. Nors oro

uosto aplinka, darbo tvarka ir kalba visai primena Europos (arba vakarietiškąją) patirtį, kažkur giliau – tuomet ir visos kelionės metu – neapleidžia aiškus kitoniškumo jausmas. Senegalo etninė ir lingvistinė sankloda labai įvairi: šalies teritorijoje kalbama virš 20 kalbų. Volofų yra plačiausiai vartojama iš „nacionalinių“ kalbų, o prancūzų – „oficialioji“ valstybės kalba. Prancūziškai kalba tik 15-20% vyrų ir 1-2%


moterų, o ir kalba tų, kurie vis tik ją vartoja, dažniausiai ne itin panaši į girdimą Prancūzijoje. Vietos studentų nuomonės apie Prancūzijos įtaką Afrikoje kolonializmo ir postkolonializmo laikotarpiu tyrimas, dėl kurio aš ir esu Dakare, bei viešnagė šeimose padeda suartėti su vietos bendruomene. Pirmasis šeimininkas, pas kurį apsistojau, kviesdavo mane prisėsti sakydamas „Tu assieds“ (liet. „Tu sėdi“) ir klausdavo „Tu aller à l’université?“ („Tu eiti į universitetą?“). Laiką jis reikšdavo pridėdamas žodelius „vakar“, „šiandien“ ir „rytoj“. Nebegirdėti čia grakščios paryžietiškos kalbėsenos, kai „bonjour“ tariama kylančia, beveik arogantiška intonacija. Vieno susitikimo su senegaliečių šeima metu, vos šešiolikos sulaukęs Omar, itin gabus jaunuolis, man pasakoja savo ateities verslo planus, protingai ir kritiškai įvertindamas kiekvieną mano pastabą. Kitą dieną sėdžiu ant smėlėtos sienos atkarpos, gaiviame Afrikos vakaro ore ir kalbu su tokio pat amžiaus Omaro draugu apie kolonializmą ir post-

kolonializmą – beveik akademinė diskusija, panaši į tas, kurias vedu su universiteto studentais. Vaikinukas ginčijasi apie Prancūziją, Afriką ir politiką. Vėl aplanko kitoniškumo jausmas, kuomet suvoki, kad šešiolikmečiai nebūtinai privalo kalbėtis vien apie mobiliuosius telefonus ir vaizdo žaidimus, kaip esame pripratę. Ne vienintelis būdas egzistuoti. Dabar sėdžiu šalia kitos šeimos namo laukdamas vieno savo interviu dalyvio. Šeimos moterys sukasi aplinkui - čia jos visą dieną arba skalbia drabužius, arba gamina valgį. Priešais mane purviname takelyje vaikai žaidžia stiklo rutuliukais. Žaidimas paprastas, tačiau jie taip įnikę, jog nepastebi manęs, žiūrinčio į juos iš kelių metrų atstumo. Vaikai šokinėja ir sklinda susižavėjimo šūksniai. Nelabai žinau, kaip aprašyti šią patirtį - atrodo, lyg jie būtų viena su žaidimu ir žeme, ant kurios žaidžia: jie patiria tai daug stipriau nei bet kurie kiti vaikai, kuriuos man yra tekę matyti. Taip, jie išsitepa, bet pažvelgus iš šalies neatrodo nešvarūs. Tai gali-

ma pavadinti tam tikru pragmatizmu, artumu pasauliui (kuris kartais gali būti nešvarus) – tam, kad patirtum, pajaustum, turėtum laisvę. Be to, vaikai pažįsta visą kvartalą: kurioje degalinėje gali pasipildyti telefono sąskaitą, kur yra interneto kavinė, kur nusipirkti duonos – ir jie taip pat palydės jus, kad išsiderėtų geresnę - „vietinę“ - kainą. Šie vaikai veikiausiai ne tokie švarūs ar atsargūs kaip vaikai Europoje, bet jie pamato ir sužino daugiau. Jie (o taip pat ir suaugusieji) atrodo fiziškai laisvi ir atviri, jie nebijo paliesti ar apkabinti vienas kitą. Net su kūdikiais elgiamasi paprastai, keliant už vienos rankos. Tačiau nė vienas nesusižeidžia. Žmonės čia kalba atvirai – be perdėto europietiško mandagumo, bet visuomet paprastai ir nuoširdžiai. Mąstydamas apie Europą, vėl pagalvoju - tai ne vienintelis būdas egzistuoti. Buvimo tam tikros šalies piliečiu patirtis mums suteikia taip reikalingą bendrumo ir tapatybės pojūtį. Tačiau ši patirtis taip pat bent iš dalies riboja mūsų savikūros potencialą bei

25


26

suvokimą, ką reiškia (arba ką galėtų reikšti) būti žmogumi bendriausia prasme. Tai ji daro pasitelkdama visuomet „šališką“ vietos kultūrą, kalbą, nacionalinę savimonę bei stereotipus kitokių nei „mes“ atžvilgiu. Kelionės, kaip skirtingumo potyris, gali vesti link kritiškesnio savęs suvokimo, savikūros bei tolerancijos. Kelionės iš esmės susiję su kūryba, nes suponuoja – ir skatina – atvirumą žmonėms ir gyvenimo būdams, naujiems ir kitokiems nei savieji. O kuo tolimesni jie yra (kaip afrikiečiai europiečiui), tuo daugiau atvirumo ir erdvės savikūrai jie suteikia, nes ko gi galime išmokti iš dalykų, panašių į mus pačius? Ar tai būtų netikėta disksija su paaugliais kažkur Dakaro priemiesčiuose, ar žaidžiančių vaikų stebėjimas purvinoje gatvėje, „skirtingumas gali būti bauginantis tam, kuris pripratęs priimti pastovų vienodumą – bet savęs kūrimo procesas prasideda kartu su poreikiu susisieti su tuo, kas yra skirtinga, ir priešintis valstybės sukurtų identitetų apribojimams“, arba

išmoktiems elgesio tipažams. Alphonso Lingis, lietuvių kilmės filosofas, rašantis apie kontaktą su kitais ir savo paties nesuskaičiuojamas keliones, pasakoja savo susitikimą su vaikais Stambule: Sutikau vaikus, žaidžiančius purvinoje aikštelėje, jie su manimi pasisveikino ir nuvedė gilyn vienu kanalu žemėje, pasišviesdami deglais, pagamintais iš butelių bei žibalo, rodydami man Bizantijos laikų vietą, kuri dabar visiškai po žeme. Mes nusileidome tris aukštus griuvėsiais apkritusiais laipteliais į senovinius rūmus; pačiam dugne jie mane įspėjo, kad čia gyvena pakvaišėlis. Ir iš tiesų, jis buvo ten, šaukė ir mojavo mums rankomis, tarytum kažkokius išprotėjusius pasveikinimus. Ir taip aš pradėjau manyti, kad trečiojo pasaulio lūšnynų gatvių vaikai šauniai linksminasi nešvaroje. Žinoma, tai liudija atvirumą iš vaikų pusės, kadangi „jiems isteriškos spaudos ir tėvų nebuvo kišama, kad jie neturėtų kalbėtis su nepažįstamais, ir jie žino visą vietovę, visus jos užkampius“ (pagalvokite apie beprasmiškai

kruviną Lietuvos spaudą bei fobiškus tėvus). Bet, svarbiausia, tai yra atvirumas ir iš keliautojo pusės, nes jis pasirenka susidūrimą, kuris veda į atradimą ir pažinimą. Be abejo, šiuo konkrečiu atveju ne viskas taip paprasta: reikia pripažinti skurdą ir baisią higienos situaciją kai kuriose Afrikos šalyse. Tokie skirtumai negali būti teigiami. Vis dėlto susiduriant su kitokiomis gyvenimo sąlygomis atsiranda daugiau


„Kiekviena šalis mums uždeda apribojimus, bet tik mums ir skirta juos peržengti” galimybių pačiam jaustis gyvybingesniam, tapti nauja, atviresne asmenybe. (Argi negali būti, kad draudimas vaikams atrasti pasaulį savarankiškai mažina jų pasitikėjimą ir kūrybingumą? Galbūt būtent dėl to, kad nesinaudoja „Facebook“ ir vaizdo žaidimais – Vakarų progreso simboliais, – jie labiau linkę užmegzti tiesioginį ryšį su pasauliu, kad ir truputėlį purvinu.) Kadangi didžiąja dalimi mūsų suvokimas apie tai,

kas yra gera ir bloga, yra kuriamas lokalioje aplinkoje, jis teisingas tik iš dalies. Kiekviena šalis mums uždeda apribojimus, bet tik mums ir skirta juos peržengti. Užduoti klausimą „kuo aš galiu tapti?“ (ir į jį atsakyti) reiškia įsivaizduoti naujus savo egzistavimo būdus ir naujus horizontus, kurių kelrodžiai yra kūrybingumas ir savitumas. Kelionės (taip pat ir Afrikoje) galėtų būti vienas pradinių taškų tokiems

horizontams. Prancūzijoje (kaip, beje, ir kitose šalyse) užsieniečiai, kalbantys jiems svetima vietos kalba, jaučia įtampą bandydami prisitaikyti prie tam tikrų tikslumo, tarimo ir ypač prancūzų mandagumo taisyklių. (Prisiminkime tautinių mažumų padėtį Lietuvoje ir dažnai pašiepiamus jų akcentus). Tačiau nė menkiausio nepatogumo jausmo dėl prancūzų kalbos nekyla keliaujant Senegale.

27


28

Vietos prancūzų kalba pasižymi paprastumu ir tiesumu, nors turinys išlieka nuoširdus ir tikras. „Kitoniškumas iš įtampos priežasties virsta kūrybingumo potencialu, nors ir laikinai“, rašo britų teoretikai Johnas Lynchas ir Simonas O‘Sullivanas straipsnyje „One Day in the Life of a City“. Kitaip pažvelgdami į prancūzų kalbą, dabar galime iš naujo klausti apie „paryžietiškąją“ prancūzų

kalbą: jos kartais perdėtą subtilumą, kartais virstantį arogancija, tautinį pasididžiavimą šia kalba ir kai kurių žmonių nepilnavertiškumo jausmą dėl šios kalbos „unikalumo“. Kalbant apie Prancūzijos, kaip kultūros šalies, įvaizdžio tarptautiniu lygmeniu kūrimą, mano tyrimas Dakare atskleidė vietinių žmonių nacionalinės istorijos žinių stoką dėl visiškai prancūziškos mokymo programos. Taip

pat ir visuomenės skilimą bei atotrūkį nuo senegalietiškos tapatybės dėl prancūzų kalbos, naudojamos kaip oficialioji šalies kalba. (Jei Lietuvą po nepriklausomybės atgavimo būtų ištikęs Senegalo – arba Kazachstano bei Uzbekistano – likimas, atėję į valstybinę instituciją sveikintumėmės rusiškai, o mūsų vaikai mokykloje mokytųsi tik rusiškai.) Taigi frankofonijos ir „kultūringosios“


„Vietos prancūzų kalba pasižymi paprastumu ir tiesumu, nors turinys išlieka nuoširdus ir tikras” Prancūzijos priedanga naudojama Prancūzijos dominavimui daugelyje sričių buvusiose Afrikos kolonijose paslėpti, ir istorinės Prancūzijos pretenzijos į „universalųjį humanizmą“ negali būti priimamos taip lengvai. Svetainėje žiūriu televizorių su mane priėmusia šeima. Vaikai iš aplinkinių namų čia gali ateiti pasisvečiuoti į beveik bet kurį namą, taigi kambarys pilnas žmonių. Viena iš

šeimos dukrų, 17 ar 18-os metų, guli ant čiužinio, tyliai dainuodama dainą pulah kalba ir kartkartėmis pažvelgdama į televizorių. Jos juokas laisvas ir nevaržomas - kiekvienąkart geros energijos pliūpsnis. 35 laipsnių karštyje jos lengva ir trumpa suknelė neatrodo nepadoriai, bet veikiau natūraliai. Ji apsirengusi paprastai, bet gražiai. Klimatas ir aplinka nulemia drabužius. Jos judesiai – laisvi ir

nesuvaržyti. Neribodama jų etiketo bei „priimtino elgesio“ normomis, ji, atrodo, veikiau jaučia savo kūną ir juda pagal tą jausmą. Kuomet ji atsistoja ir bando prasibrauti pro visus vaikus, stalą ir virdulį, pastatytą ant žemės, ji lengvai paliečia stalo kraštą, pasilenkia į vieną pusę ir atgauna lygsvarą elegantiškai konktroliuodama savo kūną ir ištiesdama rankas į šalis. Pakeliui namo belaukdamas persėdimo Madrido Barajas aerouoste, pastebėsiu jauną merginą, žvelgiančią į mane iš reklamos plakato. Ji atrodo žvilganti, o savimi pasitikinti laikysena, drabužiai ir visa reklamos stilistika kalba apie kruopščiai sukonstruotą seksualumą. Galvodamas apie merginą iš Dakaro, jos laisvus judesius ir natūralią eleganciją, iškart nusigręžiu nuo moters reklamoje, jos sukonstruoto seksualumo ir to viso vaizdo, sukurto tam, kad mes pirktume produktus. Marketingas ir Vakarų kultūra... ...Ne vienintelis būdas egzistuoti.

29


UŽ SUTEIKTUS ŽURNALUI PIRMUOSIUS NAMUS REDAKCIJA DĖKOJA BENDROVEI...


TAŠKO RENGINYS

ŠVYTURIO MENŲ DOKO 2 - asis

GIMTADIENIS! Įsibėgėjus taip ilgai lauktam pavasariui Švyturio menų dokas visus savo ištikimus ir dar tik būsimus šios kultūrinės - industrinės erdvės gerbėjus kviečia kartu audringai sutikti savo dvejų metų gimtadienį! Dveji metai - du koncertai, dviguba šventė ir geros nuotaikos užtaisas garantuotas kiekvienam apsilankiusiam Švyturio menų doke! 32


Parengta pagal Švyturio menų doko informaciją. Bilietus į renginį platina TIKETA. Daugiau informacijos galima sužinoti www.dokas.lt

Gegužės 4 d.

Gegužės 3 d.

Gimtadienį švęsti pradedame gegužės 3 dieną, ketvirtadienį, 21 valandą. Švyturio menų doko pasveikinti susirinks geri doko bičiuliai iš Klaipėdos ir svečiai iš sostinės. Kviečiame švęsti kartu su klaipėdiečių pamėgtomis grupėmis „Arrogantics“ ir Sound‘s Engineers feat. Natalie. Šventinis vakaras neapsieis ir be šokių iki paryčių, o karštiems šokiams lankytojus įkvėps ir šokio žingsnelių išmokys Banzai b-boy breakdance šokių komanda. Šventinio gimtadienio vakaro vinis, tai svečiai iš sostinės - grupė G&G Sindikatas. Gimtadienis tuo nesibaigs, nes pačių ištvermingiausių lauks 3 kartus Lietuvos DMC čempionu tituluotas Dj Mamania, kuris neleis nuobodžiauti iki paryčių! Gegužės 4 dieną, penktadienį, 19 valandą doko komanda kviečia į išskirtinį, originalaus balso tembro savininko, autorinių dainų kūrėjo, puikiai pažįstamo įvairių kartų atstovams, Ovidijaus Vyšniausko ir grupės gyvo garso koncertą. Šventinis koncertas bus skirtas visiems ,,Švyturio menų doko“ gerbėjams, klaipėdiečiams ir miesto svečiams, o taip pat patiems mylimiausiems mūsų žmonėms – Mamoms! Koncerto metu skambės net 20 pačių žinomiausių, Lietuvos auksiniais šlageriais jau tapusių Ovidijaus Vyšniausko dainų.

33


TREČIADIENIAIS: INTELEKTUALUS ŽAIDIMAS

STALO FUTBOLO TURNYRAI

ŠPROTŲ KARAI

ir

LINDY HOP SOCIAL’ai

+

+

+

LINDY HOP

PENKTADIENIAIS: DAINUOJAM

KARAOKE

=

BILOBIL

KETVIRTADIENIAIS:

ŽVEJŲ BARAS: Kurpių g. 8

KLAIPĖDA. www.zvejubaras.lt


Jei į galvą lenda geros mintys, vadinasi jau PAVASARIS!

Leidėjas: UAB „Kuisys” Vyr. Redaktorius: Karolis Rupkus Redaktoriaus asistentė: Sandra Norbutaitė Parašyk mums: info@taskoklubas.lt Dėl reklamos skambinti tel: 8 680 94525 Spaustuvė: „Druka” 2012 m. BALANDIS

TAŠKO KLUBAS NR 3  
TAŠKO KLUBAS NR 3  

A new number!

Advertisement