Page 1

ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Nr. 6 2012 m. sausis sis SPECIALUS SAVAITRAŠČIOO „15MIN“ PRIEDAS EDAS

A.UFARTO / BFL NUOTR.

Kambaryje trumpam pasilieku vienas. Kol poetė ruošia arbatą, apžiūriu jos darbo stalą: pieštukinė, kurioje lapelis su užrašu „Nedaryti klaidų – tai pripažinti tas, kurias jau padarei“, anūkių nuotraukos, Marijos Cvetajevos knyga, pirminiai vertimų variantai. Vėliau Ramutė Skučaitė pasakys, kad ši rusų poetė – svarbi, gal ir svarbiausia, lemtinga. Primins, kad į lietuvių kalbą išvertė ir sudarė jos knygą „Į niekur laiškai“. Lyg ir iš ten: „Likimas pildos ne tada, kai griaudžia,/ O taip: sniegas, dangus,/ Žvakės. Skambutį spaudžia/ Priartėjęs žmogus.“ „Pildosi likimas“. Kalbėjomės apie poezijos lemtingumą, apie įspėjančius eilėraščius, gyvybę, jos pajautimą. Kalbėjomės apie septynerius metus, praleistus tremtyje. 1931-ųjų spalio 27 dieną Palangoje gimusi poetė 17-os buvo ištremta į Sibirą, Zimos miestą. Vėliau ji rašys: „Koks šaltas miesto vardas – Zima./ Šaltas žemėlapy, šaltas ant žalsvo traukinio bilieto.../ Šaltas ir bauginantis, kaip žėrintis ledo kristalas...“ Kalbėjomės apie rašymą. Mėginome suskaičiuoti: 39-ios eilėraščių ir pasakų knygos vaikams, 14 – suaugusiesiems, 10 išverstų knygų iš prancūzų ir rusų kalbų, 16 pastatytų pjesių... 2008 metais „už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą“ poetei skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. „Ramutės Skučaitės poezija yra gera. Ir kokybės, ir moralės požiūriu.“ Tai literatūros kritiko Valentino Sventicko žodžiai, pasakyti minint poetės 80-mečio jubiliejų ir pristatant jos rinktinių eilėraščių knygą „Ant skilusio akmens“. Autorės žodyje poetė rašo apie tai, kad niekas niekur nedingsta: „Nei laimės, nei nelaimės, nei gera, nei bloga. Visa tik susiranda atminty vietą ir gyvena taip, kaip gyvena tavyje tie, kurių nebepaliesi, nebepamatysi, nebeišgirsi.“ Ant to paties stalo gulėjo kelios R. Skučaitės vyro, prieš kelis mėnesius mirusio šviesaus atminimo poeto, Juozo Macevičiaus knygos. Nežinojau, kaip apie „visus tuos dalykus“ kalbėti, klausti. Kaip kalbėti apie „visa tai“, ko nebepaliesi, nebeišgirsi. Bet mes kalbėjomės. Ir apie eilėraščio gyvybę, ir apie gyvybės paslaptį. Kaip „visa tai“ suvokti? Prasmingo skaitymo.

Mindaugas Nastaravičius

„Kažkoks blykstelėjimas, galintis kilti ir iš buities, ir iš būties. Ir iš gyvenimo detalės, ir iš atsiminimo. Tas blykstelėjimas yra pirmoji eilėraščio gyvybės kibirkštėlė.“ Ramutė Skučaitė

LEIDINIO IAI R PARTNE

VOS LIETU LIKOS B RESPU O S R Ū T KUL ERIJA T S I N MI


„Kiekvienas eilėraštis ma

Žiema Baltos rogės, baltas žirgas, Baltos pasagos sužvilgo... Rogėse – balta viešnia. Kas tokia ji – nežinia! – Aš esu šalta žiemužė. Girdit? Mano pūgos ūžia! O rogutėse netilpę Mano vėtros gatvėj švilpia! Baltos rogės, baltas žirgas, Baltos pasagos sužvilgo... Rogėse – balta viešnia, Kas tokia ji – nežinia!

Iš knygos vaikams „Aš – eilėraščių knyga“

– „O sniegas krito krito krito krito/ Per dieną, naktį – ligi kito ryto.“ Šias eilutes parašėte beveik prieš 20 metų. Jos – iš knygos vaikams „Kalėdų pasaka“. Ar prisimenate, kaip toliau? – Žinoma...

– Aš iš šiaurės atskubėjau, Kur ledynus laižo vėjai, Kur nuo speigo ledas treška, Kur gyvena baltos meškos.

– Kaip? – „Ko gera mes per Kūčių vakarienę/ Išvysim pačią Sniego karalienę!“ Ar ne taip?

Baltos rogės, baltas žirgas, Baltos pasagos sužvilgo... Rogėse – žiema viešnia. Kas tokia ji – nežinia!

– Ne. „Ir lipo prie langų...“

– Aš dabar pas jus pabūsiu, Lediniu kvapu papūsiu, Kai vanduo pavirs į stiklą, Jus pakviesiu į čiuožyklą!

R.VILIMO/BFL NUOTR.

– „Ir lipo prie langų lyg plaštakėlės/ Gražuolės snaigės – sidabrinės gėlės.“ – Taip. Prisimenu šią strofą atmintinai iš mokyklos laikų. Nesakau, kad poetas turi prisiminti viską, ką parašė. Tiesiog buvo įdomu, ar jūs pati prisimenate. – Vienas žodis, viena eilutė, susitikimas ar atsitikimas atmintyje gali išsišakoti kaip daugybę spindulių turinti žvaigždė. Manyčiau, kad kiekvienas žmogaus prisiminimas – tarsi mažytė visata. – Galbūt atmintyje lieka tos eilutės, kurios jums pačiai, kaip žmogui, daug reiškia? Kurias prisimenate dėl to, kad jos žymi ir konkrečias eilėraščio parašymo aplinkybes?

Poetė Violeta PALČINSKAITĖ „Ramutė yra jautrus ir nuoširdus žmogus. Esame labai senos draugės ir jaučiame artumą, nepaisant to, turime ar neturime laiko susitikti, paskambinti viena kitai. Kalbėdamos visada pasižadame neliesti darbų temos, tačiau mums skauda dėl kultūros reikalų, todėl neišvengiamai pasidaliname mintimis ir apie tai. Apie jos kūrybą – ką čia ir bepridursiu... Ramutę labai myli skaitytojai – tai yra didžiausias įvertinimas. O jos skaidraus žodžio, įvertinto ir Nacionaline premija, labai trūksta ne tik mūsų kūryboje, bet ir kasdieniame gyvenime.“

– Kiekvienas eilėraštis man yra atskiras pasaulis. Žinoma, juose yra daug manęs. Tačiau jeigu eilėraštis yra tik aplinkybės atspindys, tuomet jis nebėra eilėraštis, nebėra literatūros dalis. – O kas eilėraštį padaro eilėraščiu? – Kažkoks blykstelėjimas, galintis kilti ir iš buities, ir iš būties. Ir iš gyvenimo detalės, ir iš atsiminimo. Tas blykstelėjimas yra pirmoji eilėraščio gyvybės kibirkštėlė. O toliau – darbas, amatas, patirtis... Manau, kad tam reikia ir Dievo dovanos, kuri vadinama gabumu. Teoretikai galbūt galėtų paaiškinti, kas yra eilėraštis. Aš pati – negaliu, nes nežinau, iš kur ateina ta eilėraščio gyvybė.

Poetė R.Skučaitė įsitikinusi, kad m paprašydavau naujų eilėraščių žurnalui. Jis atsakydavo taip: „vaikai jau užaugę, anūkų dar neturiu, tad nėra ir eilėraščių“. Keista nuostata – rašyti tik tada, jei turi adresatą. Manau, kad tikrasis vaikų rašytojas nerašo savo vaikams, anūkams, o rašo tiesiog tam tikros rūšies poeziją, kuri truputį skiriasi nuo poezijos suaugusiesiems.

ar kačiuko pažinimą, kas taip pat yra labai gerai, bet apie vidinio pasaulio pažinimą, apie gabalėlį to pasaulio, kurį atveria tik poezija ir muzika.

– Skiriasi atveriamo pasaulio ribomis?

– Sutinku, nes pasaulį, atsiveriantį žybtelėjus mano minėtai kibirkštėlei, pirmiausia pamato poetas. Yra tokių, kuriems visą laiką kibirkščiuoja. Pavyzdžiui, rusų poetė Marina Cvetajeva nenorėjo, kad ją vadintų poete. Ji sakydavo, kad yra ne poetė, o Poetas.

– Ir tuo. Bet labiausiai – didele pastanga pasakyti vaikams tai, ko jie dar nežino. Kalbu ne tik apie šuniuko

– Turbūt ne tik skaitančiajam, bet ir rašančiajam poezija yra galimybė įvardyti tai, kas neįvardijama, pamatyti tai, kas nepamatoma?

– Kodėl? – Dar šis tas apie atmintį. Ar prisimenate, kas jums pasakė, kad turite tą gabumą, kad esate poetė? – Tokiais pasakymais gyvenime nebuvau lepinama... Tačiau nuoširdų įvertinimą turbūt būsiu išgirdusi iš Viktorijos Daujotytės. Iš žmogaus, geriau už mane žinančio, kas yra eilėraštis. Jos įvertinimas man paglostė sielą. Tai buvo ne tiek pagyrimas, kiek žmogiškas supratimas. Negaliu atkartoti tų manyje įstrigusių jos žodžių, tačiau tuos žodžius aš visada jaučiu. Labiau jaučiu negu žinau. – Tikriausiai ne tik mano atmintyje jūs pirmiausia esate vaikų rašytoja, nors rašote ne tik vaikams... – Man toks apibūdinimas labai priimtinas. Manau, kad rašyti vaikams tikrai yra Dievo dovana... Anksčiau galvodavau, kad reikia perjunginėti bėgius – rašai vaikams, rašai suaugusiems. Vis labiau suprantu, kad poezija yra poezija. Jai neabejingas žmogus perskaitys ir vaikų, ir suaugusiųjų poeziją.

– brolis penkeri. Šalia R.Skučaitei – ma Elena ir tėvas Jonas. a r. Algimantas, m archyvo nuot ., asmeninio / 1936 m

Prisimenu, kaip tarybiniais laikais dirbau vaikų žurnale „Genys“. Būdavo labai keista, kai paskambindavau žinomam poetui, išleidusiam vaikiškų knygų, ir

MANAU, TI KAD RAŠY VAIKAMS TIKRAI YRA DIEVO DOVANA.

– „Poetas“ – kaip karūna, uždėta ant galvos ypatingo kalbėjimo galimybe apdovanotam žmogui. Aš nesijaučiu turinti tokią karūną. O ji žinojo, kad turi. M.Cvetajevai tereikėjo pasirinkti kibirkštį, man tenka laukti, kol ji sužibės ir eilėraščiui suteiks gyvybę. – Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę, kodėl eilėraščius rašo vaikai, paaugliai? Kodėl dažnas iš mūsų mokyklos metais pajusdavo poreikį rašyti eilėraščius? – Manau, kad žmogus nori eiti į grožį. Bent jau taip buvo mano jaunystės laikais. Dabartinis jaunimas, kaip suprantu, nepuola rašyti eilėraščių, nebenusirašinėja į sąsiuvinį patikusių posmų. O aš prisimenu savo matematikos sąsiuvinius – paraštės būdavo pilnos eilėraščių... – O man rašymas paauglystėje kažkodėl asocijuojasi su neviltimi, su galvojimu, kad tave supranta tik popierius ir rašiklis, su begaliniu poreikiu pasakyti tai, kaip keičiasi tavo pasaulis: įsimylėjimai, socializacijos rūpesčiai, santykiai šeimoje...


an yra atskiras pasaulis“

Išsiskyrimas Jau vis tiek išeinu. Pasakyk man – nemyli ar myli. Jau vis tiek išeinu – Ir užmiršiu, ką man sakei. Į bangas ar į debesis. Į jausmais nesuvokiamą gylį, Išeinu. Lūžta žolės. Baltu liūdesiu prunkščia arkliai. Ir ilgai slinks naktis. Tegul vėjai duris sau varsto... Net ne vardą – kažką – Karosi tu vis ir vis. Bus tylu. Taip tylu, Kada laidoja šitaip – be karsto. O paskui pamažu, Bet, tikriausiai, dėsningai – prašvis.

Iš rinktinių os eilėraščių knyg o si ilu sk nt „A akmens“

*** Buvo mielas praeitas laikas. – Anei vasara, anei žiema, Nei suaugęs žmogus, nei vaikas, Ne baltumas ir ne žaluma.

A.UFARTO/BFL NUOTR.

Gražios moterys duoną kepė, Ramūs vyrai laukė svečių, O žvėris – vilkas, sabalas, lapė? – Kasė duobę po durų slenksčiu.

okslas ir knygų skaitymas yra darbas, o ne pramoga. I.GELŪNO NUOTR. – Poezijos pradžia turbūt visada susijusi su liūdesiu. Jo būta ir mano jaunystės laikais. Tačiau akivaizdu, kad žmogų labai veikia sparčiai kintanti aplinka, vertybės, technologijų pažanga. Vartydama, pavyzdžiui, 1940 metų moksleivių žurnalus, juose randu eilėraščių iš liūdesio, tačiau tas liūdesys nesumišęs su pykčiu, agresija. Ir dar vienas dalykas – tais laikais poezijoje nebuvo kūniškumo. O jeigu ir buvo – labai mažai. – Bet ar taip buvo ne dėl to, kad, tarkim, 1940-aisiais to kūniškumo poezijoje ir negalėjo būti labai daug, turint omeny sovietinį kontekstą ir ideologiją, nurodančią, koks „turi būti“ menas? – Nepasakyčiau, kad tai buvo draudžiama sritis. Paimkime kad ir vaizduojamąjį meną – argi nebuvo aktų? Tiesiog tais laikais pasaulis buvo truputėlį kitoks, dvasingesnis. Žmogų ir meną labai pakeitė technologijos. O kalbat apie sovietmetį ir kūrybą, galiu pasakyti, kad į literatūrą atėjusi 1965 metais bent jau aš nesusidūriau su cenzūra. Taip, buvo patarimų, pasiūlymų iš redaktorių. Pavyzdžiui, prieš knygos „Keliai ir pakelės“ išėjimą 1969 metais gavau recenziją „iš šalies“, kad šiam rinkiniui trūksta pilietiškumo, autorei dar reikia augti... Recenzentas panoro likti nežinomas. Prisimenu, kaip apsiverkiau, bet man buvo pasakyta, kad tokia pastaba dar nėra knygos „papjovimas“. Nežinojau, ką reikia keisti, todėl knygoje nieko nepakeičiau, nieko nepridėjau, neišmečiau ir ji netrukus buvo išleista. Vėliau atsitiktinai sužinojau to recenzento pavardę. Tai buvo žinomas mano kartos poetas. Bet į cenzūros nasrus nesu patekusi. Gal tik tokia detalė – jeigu reikėdavo vieną knygą nustumti ir vietoj jos išleisti kitą, tai dažnai būdavo mano knyga. Tiesiog reikėdavo palaukti...

– Egzistuoja tokia nuomonė, kad rašymas vaikams sovietmečiu buvo tarsi užuovėja, tarsi saugesnė rašytojo alternatyva. – Man taip nebuvo. Į „Genį“ su savo eilėraščiais, kuriuos tuo metu perskaitė ir išspausdino Kostas Kubilinskas, aš atėjau anksčiau nei į Rašytojų sąjungą. Prisimenu, kaip kažkokio literatūrinio vakaro metu susitikau su tuometiniu „Genio“ redaktoriumi Vytautu Barausku. Tada jau buvo išėjusi pirmoji mano eilėraščių knyga „Žydintis speigas“. Redaktorius paklausė, kur aš dirbu. O dirbau „Eltoje“ – spausdindavau ir perdavinėdavau pranešimus. Jis pasiūlė ateiti dirbti į „Genį“ ir paprašė parašyti eilėraščių apie namų statybą. Parašiau ciklą „Ar žinai, kaip gimsta namai?“, parodžiau ir buvau priimta. Nuo tada ir pradėjau rašyti vaikams, mokytis iš jų atsiunčiamų laiškų, eilėraščių. Po truputį supratau, kiek daug galima pasakyti vaikui. Pasakyti taip, kad jis norėtų būti kartu su eilėraščiu. – Ar tokius lūkesčius siejate ir su šiuolaikiniu vaiku? – Atvirai? Ne. Bet jeigu iš šimto vaikų bent vienas pajus eilėraštį, patirs jo pasaulį, jau vien dėl to verta rašyti. – Sugrįžčiau prie jūsų „Kalėdų pasakos“. Tiražas – 10 tūkst. egzempliorių. Kur dingo visi šie skaitytojai? Ar tokie tiražai nebuvo noras sukurti skaitančios visuomenės įspūdį? – Ne. Aš nesutinku su taip sakančiais, pavyzdžiui, su Tomu Venclova, manančiu, kad tarybiniais metais poezijos tiražai būdavo išpūsti, o poezijos skaitymas – uždangalas nuo socialinių, politinių problemų, netgi tam tikra patologija. Anksčiau žmonės tikrai daugiau skaitydavo. Nebijokime šito pripažinti. Ir dar kartą

pakartosiu, kad žmogų labai pakeitė technologijos. Pagalvokime, kokioje technologijų apsuptyje auga dabartiniai vaikai ir kaip augo ankstesnės kartos. Tai – didžiuliai skirtumai. Skaičiau štai vieną pokalbį, kuriame buvo teigiama, kad dabar vaikus nuo skaitymo atbaido nesugebėjimas mokslo proceso pateikti kaip malonumo, žaidimo. Mano nuomone, tai yra didžiulė klaida. Vaiko ugdymas negali būti grįstas tik malonumu. Mokslas, knygų skaitymas yra darbas, o ne pramoga. – Jūsų vaikystė ir knyga. Namuose jų būdavo pakankamai?

Literatūrologė prof. Viktorija DAUJOTYTĖ „Žodžio skaidrumas – Ramutės Skučaitės poezijos siekiamybė. Jai yra pasisekę šį slenkstį pasiekti einant paprasto tikrumo keliu. Ji lyg ir neturi atskirų poezijos programų, lyg ir nesiekia sukurti didelių poetinių efektų, išsiskirti, o trokšta išskaidrinti, išgryninti žodį. Manyčiau, kad tai R. Skučaitė daro ne atskirai nuo savo sielos. Šios poetės gyvenime yra jaučiama pastanga gryninti sielą, mąstymą, gamtos ir žmonių jutimą. Eilėraščio grynumas ir priklauso nuo pirminio šaltinio, pirminės versmės.“

– Abu mano tėvai buvo mokytojai, tad knygų turėjome nemažai. Vokiečių okupacijos metais į mūsų namus buvo atvežta vienos Panevėžio mokyklos bibliotekėlė. Skaityti pamėgau jau vaikystėje. Pasiimdavau Maironį ir labai keistai skaitydavau jo eilėraščius – iš pradžių visą, o po to tik paskutinius eilučių žodžius. Žodžių beprasmybė, tačiau labai gražiai skambanti. Prisimenu, kad savo tėvų labai retai ko nors klausdavau. Į viską norėjosi rasti atsakymą pačiai. Niekada nesu paklaususi apie mirtį, nors jos paslaptis mane turbūt jau nuo penkerių metų domino. Buvo įdomu, kur dingsta tas vabalėlis, negyvas gulintis ant takelio, ką daro paukščiuko mama, matydama žolėje gulintį savo vaiką.... Apie tai galvodama neužmigdavau naktimis. – Tai galima suvokti kaip pirmąjį lieptą į poeziją. – Turbūt. Vėliau, gimnazijoje, savo klasės draugėms tam tikra prasme pavydėjau linksmumo... Ir aš vaidinau linksmą, nors sieloje buvo liūdna dėl visų tų dalykų. / Pokalbio pabaiga – kitame puslapyje /

mi.

zu Macevičiu

Juo Su vyru poetu

/ 1986 m., A

r. .Žižiūno nuot


„Kiekvienas eilėraštis man yra atskiras pasaulis“ / Tęsinys / – „Visi tie dalykai“ – jautrumas, laikinumo pojūtis? – Jauna siela buvo tikrai jautri. Juk augau karo metais. Grauždavo sąžinė, kai matydavau einantį žmogų, besidairantį riekelės duonos. Prisimenu, vieną ankstyvą vasaros rytą po bombardavimo kažkas prabėgo gatve ir sušuko: „Valikonienę užmušė.“ Ši moteris gyveno gretimoje gatvėje. Ji tiesiog grįžo namo pasiimti pintinėlės su išeiginėmis skarelėmis. Mirčiai netiko nei viena jos skarelė... Dar prisimenu, kaip mama parsivedė pernakvoti verkiančią moterį. Ji po apšaudymo ieškojo savo

„Genio“ redakcijoje su prozininku Kaziu Maruku.

dukters ir, baisu net pasakyti, rado tik kaktą su plaukais... Prisimenu, kaip ji vaikščiojo keliais aplink griuvėsius... Man, vaikui, tai buvo labai gilūs sukrėtimai, kuriuos turbūt ir galima pavadinti „tais dalykais“. Vėliau, septyniolikos, be tėvų buvau išvežta į Sibirą. Tėvas jau buvo miręs lageryje badu, o mama buvo nuteista dešimčiai metų. Prisimenu, kad kartu su manimi vagone važiavo dvi pažįstamos mergaitės. Jos buvo ištremtos su tėvais. Nebijau pasakyti, kad dėl to joms pavydėjau. Vienoje knygoje esu prašiusi jų atleidimo. Ir už tą pavydą, ir dėl to, kad man dovanotas toks ilgas, o joms – toks trumpas gyvenimas. Tos mergaitės iš Sibiro nebegrįžo – vieną dirbant supjaustė pjūklas, o kita užmigusi užduso pjuvenų dėžėje.

/ 1984 m., asmeninio archyvo nuotr.

– Praėjusių metų Nobelio literatūros premijos laureatas švedų poetas Tomas Transtroemeris 1990-aisiais patyrė insultą. 1974 metų jo eilėraštyje kalbama apie insulto ištiktą kompozitorių. 1969 metų eilėraštis pavadintas „Koncertas kairei rankai“. Žinote, jis iš tiesų iki šiol viena ranka groja pianinu... Jūs esate rašiusi apie eilėraščius, žinančius daugiau už patį rašantįjį, apie ištarto, užrašyto žodžio lemtingumą. – Nežinau, ar tokiais dalykais galima dalintis, bet... Praėjusių metų rugpjūtį mirė poetas Valdemaras Kukulas. Aš ėjau į laidotuves, o mano vyras, dabar jau šviesaus atminimo Juozas Macevičius, blogai jautėsi ir liko namie.

Susitikimas su skaitytojais Žiežmariuose.

Kai grįžau, jis parodė eilėraštį iš savo paskutinės knygos „Atsisveikinimas“. Eilėraštis yra skirtas Valdui... „Gražiai sutemo. Kaip rugpjūtį./ Ir padvelkė rudens vėsa./ Taip noriu su savim pabūti/ Po krintančių žvaigždžių šviesa...“ Vyras man sako – „matai, rugpjūtis?“ O aš pasižiūrėjau į knygos puslapį – 52. Valdui tiek ir buvo metų... Kaip jūs galite paaiškinti tokius dalykus? – O jūs dabar ar jau galite paaiškinti tai, ką norėjote suvokti penkerių? Kur dingsta tas vabalas nuo takelio? – Išėjo į paslaptį – už tos ribos, kurią, atėjus laikui, peržengsime visi.

/ 1990 m., asmeninio archyvo nuotr.

Vaikų ir suaugusiųjų poetinė vienovė A.UFARTO/BFL NUOTR.

eiliuotais moralais. Pirmą kartą – iš tikrai autentiškų šaltinių.

Literatūrologas, Tarptautinės vaikų knygų tarybos Lietuvos skyriaus pirmininkas doc.

Kęstutis URBA Ramutė Skučaitė – mūsų visų, rašančių apie vaikų literatūrą (o juo labiau – visų tą literatūrą skaitančiųjų), džiaugsmas ir pasididžiavimas. Nacionalinei premijai ji buvo pristatyta pirmiausia kaip vaikų poetė, nė kiek nemenkinant kitų jos kūrybos erdvių – poezijos suaugusiems, vertimų. Negalima, pavyzdžiui, nepaminėti meistriškai išverstos Charleso Perrault kūrybos, knygos „Motulės Žąsies pasakos“. Pirmą kartą išverstos visos jo pasakos – ir eiliuotos, ir prozinės su

Iš vaikų poezijos baro amžiams pasitraukus Anzelmui Matučiui, Janinai Degutytei, Martynui Vainilaičiui, Sigitui Gedai, o kai kuriems vaikų eilėraščių kūrėjams susitelkus į kitus žanrus, R.Skučaitė ne tik bene vienintelė atstovauja vyresniajai vaikų poetų kartai, bet ir ant savo pečių laiko šio meno profesionalumo skliautą. Reikia pastebėti, jog vaikų poezija yra sparčiai nykstanti meno rūšis. Nors kasmet išeina kelios dešimtys eilėraščių knygų, poezijos jose – tik lašeliai. Į vaikų poeziją beveik neateina jaunoji karta. Juozas Erlickas, jaunystėje sublizgėjęs kaip vaikų poetas, pastaruoju metu nutilo. Kas yra vaikų poezija, koks turi būti vaikų eilėraštis, išmanome, arba tariamės išmaną, turbūt visi. Šiek tiek pasakojimo, siužeto; arba kokia nors raiškiai sueiliuota situacija; daiktų ar reiškinių išvardijimas; aiškus, kone regimas, vaizdas – dažniausiai gamtos, ir beveik visada – išorinio, o ne vidinio pasaulio; arba supasakintas pasaulis; ir būtinai – kuo tikslesni rimai; ritmas, kuriantis šokinėjančio kamuolio įspūdį; džiugi nuotaika. Tokią poeziją šiandien vadiname tradicine. Tokios poezijos, pradedant nuo pirmojo rinkinio „Gėlių gegužinė“ (1969), yra nemažai sukūrusi ir R. Skučaitė. Tokią jos poeziją sąlygiškai apibendrino pirmoji rinktinė „Žvangučiai“ (1976).

Bet ir vėl – turintieji literatūrinę klausą žino, jog nei rimai, nei ritmas dar nelemia, kad gimtų poezija. R. Skučaitės eilėraščiuose kažkokiu paslaptingu būdu ji gimsta. „Auksu plaukus vėjas pučia.../ Žvanga nužvanga žvangučiai“. O jeigu išgirdęs, kad „...nuo saulės/ Ar nuo vėjo/ Pakalnutės/ Suskambėjo“, vaikas akyse išvys žiedo-varpelio vaizdą, ar taip neužgims ankstyvasis poetinis jo santykis su tikrove? Ramutės poezija vaikams yra skambanti. „Din dilin! Din dilin!/ Nesustok, eik tolyn!“ – mėgstu kartais šypsodamasis išmurmėti sau šį moralinį imperatyvą... Arba nuo senų jaunystės laikų kartais užniūniuoti: „Rieda kiškių troleibusai,/ Lylia lylia...“ Taip, poetės eilėraščiai – ir vaikams, ir ne vaikams – plačiai dainuojami. Ji yra eiliavimo, rimavimo meistrė, gal todėl šiuo metu turbūt vienintelė kurianti vadinamąją utilitarinę, arba taikomąją, poeziją: eiliuotus galvosūkius, mįsles – tai išleista atskiromis knygomis. Ir štai praėjus keliems dešimtmečiams Ramutės eilėraščiuose suskamba netgi tyla, išgirstame tylintį sniegą. Eilėraščių knygas „Laikrodis be gegutės“ (1985), „Lopšinė ešeriukui“ (1993) vaikų poezijos žinovė profesorė Gražina Skabeikytė laiko antrąja R. Skučaitės kūrybinio kelio pakopa, aiškina apie pasikeitusį lyrinį subjektą – tą, kuris iš eilėraščio kreipiasi į vaiką, – bei kitus poetikos dalykus. Taip... turbūt išgirdusieji tylą, jau daug giliau panyra į lyrikos gelmes.

Nuosekliai kalbėdami turėtume pasakyti, jog rinkinys „Laiškas sekmadieniui“ (1998), o ypač nuostabaus grožio knyga, išpuošta poetės dukters Jūratės Račinskaitės (leidėjai privalo šią knygą pakartoti!), rinktinė „Takelis iš naujo“ (2001) pristato trečiąją jos kūrybos vaikams pakopą. Ir būtent pakopą, o ne lūžį. Ramutė ir toliau programiškai siekia diegti vaikui tokį pat – šviesų – santykį su pasauliu, skelbia darną ir harmoniją, ir nė nemėgina ieškoti grožio bjaurume. Įsmigusi galvon eilutė – „Man labai labai patinka,/ Kai kas gera atsitinka“ – paprasta, poetiškai gal net banali eilutė, bet taip aiškiai perteikianti etines ir emocines šios vaikų poetės nuostatas. Tai kas tada pasikeitė, kokia ta trečioji pakopa? Ir formaliai (rinktinėje dedami ir kai kurie eilėraščiai suaugusiesiems, taip pat vaikystės prisiminimai, gyvenimo apmąstymai proza), ir dėl vidinių sąryšių rinktinėje „Takelis iš naujo“ tarsi nebelieka ribos tarp poezijos suaugusiesiems ir vaikams. Kaip ir kita brandžioji šiuolaikinė lietuvių vaikų literatūra, R. Skučaitės poezija mato ir rodo tuos pačius dalykus tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, kelia labai panašius klausimus – apie laiką, amžinybę, žmogiškąją egzistenciją, vaiko ir suaugusiojo koegzistenciją... „Už vaikų ir suaugusiųjų pasaulių vienovę“ – taip ar kažkaip panašiai buvo įvardyta poetei skirtos Nacionalinės premijos motyvacija. Ramutė kūrybos pakopomis tebežengia.


„15 valandų“ su Ramute Skučaite  

„15 valandų“ su Ramute Skučaite

Advertisement
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you