Issuu on Google+

Nr. 1 2011 m. rugpjūtis SPECIALUS LAIKRAŠČIO „15MIN“ PRIEDAS J.KALINSKO NUOTR.

„Nežinau, ar mano kalbėjimas bus kam nors įdomus. Žmogų galima nustebinti ar sudominti tik darbais“, – sėdint prie namo žaliuojančiame sode vos susitikus ištarė Lietuvos fotografijos meno pradininkas Antanas Sutkus. Po valandos stalas jau buvo nuklotas jo nuotraukų albumais – fotografas vieną po kito rodė žymiausius savo darbus, atnešė ir padovanojo prieš dvejus metus išleistą beveik 500-tų puslapių albumą „Antanas Sutkus. Retrospektyva“. Šio albumo sudarytoja fotografijos istorikė ir kritikė Margarita Matulytė rašo, kad A.Sutkus „pagrįstai priskiriamas prie didžiųjų pasaulio fotografijos meistrų ir teisėtai vadinamas lietuvių fotografijos Homeru – vientisa autoriaus viso gyvenimo kūryba ir yra epas, sudėtas iš kasdienybės fragmentų“. A.Sutkus gimė 1939 m. birželio 27 d. Kluoniškių kaime, Kauno rajone. Tėvai – paprasti darbininkai, karo metais patyrę skurdą. Tuberkuliozė ir kitos ligos Antaną nuo mažens įkalindavo lovoje, tačiau tas laikas nepraėjo veltui – daug skaityta, daug perskaityta. Kalbėdamas apie savo nuotraukas, fotomenininkas nuolat pabrėžia, kad jo šaknys – kaime. „Jei nebūčiau ten užaugęs, nebūčiau pajutęs kad ir vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą, vargu ar būčiau fotografas“, – pripažįsta A.Sutkus. Tris dešimtmečius su pertraukomis vadovavęs Lietuvos fotografijos meno draugijai, vėliau tapusiai Sąjunga, A.Sutkus kritikų nuolat pavadinamas pirmosios lietuvių fotomenininkų kartos vėliavnešiu. Tačiau be organizacinio darbo – ir aktyvi kūrybinė veikla, įvertinta valstybės apdovanojimais, Nacionaline kultūros ir meno premija, gausybė personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, pelniusių sunkiai suskaičiuojamą prizų ir medalių kiekį, daugybė nuotraukų albumų, kurių nepavyktų sudėti ant vieno stalo. O kas po viso šito? Darbas asmeniniame archyve, naujų kadrų kėlimas į šiandienos šviesą ir vis dažniau aplankantis supratimas, kad žmogaus laikas nėra begalinis.

i su pokalbiu sutalpinti s ta ir k s e ėginsim priedas, ėnesinis doms, kurias m ug? Nemažai. m – e s , lan ko da Jūsų ran jo gyvenimo va 15 valandų yra emijos laureatų r i, r p A m s . u ė s g n o e žm nali lapiu e Nacio elis pus istatysim į šiuos k k laiko prašysim kuriuos jums pr mogus yra e ž , Tačiau ti lies menininkų ienį. Ar vienas t ir jums. a d š b ta , ų k s n m pe um e žino mėnesio ės, kad ne tik m į n ti u k s m pa aug. Vilia daug? D vičius Nastara s a g u a Mind

pindėtų , kad ats isada buvo m ta s o a darom irdis ir protas v šais fijos nėr š ie „Fotogra tikrovę. Mano i, stovinčiu pr i juos m ią u v g t o ty e k ra, b je u žm obje susiję s a tokie, kokie y s, tokie, kokius i ia ž d u gla onė s yr ndžiau ano“ žm . Žmonė kamerą ju – jie yra „m ra visuomet ba o e fotografu atau. Savo kam saulį.“ m p s tį o n ju pa a aš mane su ti s a r p r pe Sutkus Antanas

LEIDINIO PARTNERIAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA


OS IKUOJAM L B U P ART S PIRMĄK S NUOTRAUKO U A K A .SUT

Gyvenimas yra sv – Prieš keletą mėnesių sulaukėte didelio žiniasklaidos dėmesio, kai dainininkas Eltonas Johnas įsigijo 1959 m. jūsų darytą nuotrauką „Maratonas Universiteto gatvėje“. Ar nesijautėte keistai – rengiu parodas, leidžiu albumus, tačiau įdomus tampu tik tada, kai mano darbą nusiperka žymus žmogus? – Tas dėmesys buvo šiek tiek juokingas. Buvau tada pas daktarą, todėl išsijungiau telefono garsą. Pasižiūriu – 19 praleistų skambučių. Beveik visi – iš žurnalistų. Perskambinęs ir kalbėdamasis labai greitai supratau, kad jiems įdomi ne tiek nuotrauka, o tai, kad ją nusipirko Eltonas Johnas, kurio dainoms, beje, ir aš nesu abejingas. Bet dėmesiu tikrai nesiskundžiu – Lietuvoje jaučiuosi visokeriopai įvertintas, tačiau mano nuotraukos visgi įdomesnės Vakarams.

inkas otociklin

/ Vilnius

/ 1963

– 2002-aisiais, kalbėdamas LTV laidoje „Kūrybos metas“, minėjote, kad meno rinkos požiūriu esame aborigenų zonoje. Ar per dešimt metų kas nors pasikeitė?

M

– Nelabai. Mano nuotraukų kainos, skaičiuojant nuo 1991-ųjų, kai pradėjau dalyvauti šioje rinkoje, pakilo nuo 50 iki 100 kartų. Ir dabar mano darbus perka ne Lietuvoje, nes pas mus nėra tradicijos kolekcionuoti, puošti interjerus, vertinti fotografiją. Tai paradoksas. Lietuvių fotografijos mokykla yra unikali ir pripažinta Europoje jau pusę amžiaus, tačiau Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, kad už nuotrauką mokėti pinigus apskritai yra keista.

s Katedro

aikštė /

Kalbant apie užsieniečius, jie mano darbus pamato galerijose, albumuose, specialiuose žurnaluose. Taip buvo ir su Eltonu Johnu. Jis, pamatęs nuotrauką tarptautiniame meno žurnale, kreipėsi ne į mane, o į Paryžiaus galeriją, kurioje ta nuotrauka buvo eksponuojama. Galerija ją pardavė ir už tai pasiėmė pusę sumos.

1963 Vilnius /

Tą patį galiu pasakyti ir apie parodas, naujų albumų išleidimą. Įdomesnis esu užsienio kolekcionieriams, kritikams, žurnalistams. Pavyzdžiui, metų pradžioje įvyko parodos Paryžiuje ir Tulūzoje. Tai sudomino dienraščių „Le Monde“, „Le Figaro“, garsių tarptautinių meno žurnalų žurnalistus. Lietuvoje, juokaujant galiu pasakyti, kad tai buvo įdomu tik mano žmonai Rimai ir kaimynams. – Kaip manote, kodėl?

ičius arcinkev stinas M

a / 1962 s Noreik

na

ir Laimo

Ju

– Pas mus dabar medžiojami pinigai visokiems festivaliams ir projektams. Lieka vis mažiau tiesiog parodų, spektaklių, koncertų, nes jų vietą užima projektai. Pakanka minimalių įgūdžių, begalinio pasitikėjimo ir gali akimirksniu tapti dar vieno projekto kūrėju. Tad talento nebelabai reikia. Ir mudu, sėdėdami čia prie stalo, galime kaipmat parašyti projektą ir prašyti jam pinigų. – Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis taip pat akcentuoja tų projektų paradoksalumą: žmonės susibėga, padaro, išsiskirsto ir niekam nereikia prisiimti atsakomybės – „ai, nepavyko mums tas projektas“. – Taip, individualios atsakomybės tokiu atveju nebelieka, nes viską darome „mes“. Be to, tie projektai suteikia daug erdvės vidutinybėms – svarbiausia tampa mokėjimas parašyti reikiamą raštą ir nusiųsti jį tiems, kurie skirsto pinigus.

/ Palanga

1961

raciškų ių papa k jo , ų k s triu geriausio stu jokių ėse, „Nemėg gal todėl visos ir miesto gatv o , ų im ij sensac s padarytos ka iai praeiviai. jo ilin fotografi iai herojai – e uvo svarbus b in d d in r a g n vis a o pa jant ma o fu a r g Foto .“ Sutkus ntaktas ntanas o A k is in vid

Tačiau tokią situaciją lemia ir finansinė menininkų padėtis. Visi turi draskytis dėl pragyvenimo. O kiek yra tiesiog kraupių situacijų... Neminėsiu pavardės, tačiau vienas labai geras Lietuvos fotografas gyvena iš 600 Lt pensijos. Žinote, kiek per mėnesį jis išleidžia vaistams? 400 Lt. Ir ką jam daryti su likusiais? Kaip jam išgyventi? Kodėl mes išleidžiame milijonus krepšiniui, tačiau nesukuriame fondo, kuris finansuotų bent jau vaistų įsigijimą? Esu įsitikinęs, kad Lietuvą reprezentuoja ne tik sportininkai, bet ir menininkai. Tačiau menininkams neva nieko nereikia. Kuri ir būk laimingas.

Antanas Sutkus su savo aug Mane užbūrė, kad baltą popieriaus lapelį įkiši į ryškalą ir pradeda ryškėti žmogaus veidas. Pagalvojau, kad aš kuriu žmogų. Ir tada, dar mokydamasis Ežerėlio vidurinėje mokykloje, pradėjau daug fotografuoti – norėjau įamžinti klasės draugus, durpyne dirbančius žmones, gamtos vaizdus. Bet tuomet dar nesvajojau būti fotografu. Po mokyklos išvažiavau į Vilnių, nes norėjau toliau mokytis. Buvau dar jaunas, troškau, kaip ir visi, išeiti į pasaulį... Beje, nepaklausiau, kiek jums metų? – 27-eri. – Tokio amžiaus žmogus priima du svarbiausius sprendimus savo gyvenime – apsisprendžia dėl profesijos ir kuria šeimą. Tai, kaip elgiesi tokių metų, nulemia, koks būsi likusį gyvenimą. – Jūs tokių metų jau buvote apsisprendęs ir dėl vieno, ir dėl kito. – Tokių metų – taip, tačiau dar anksčiau svajojau būti ne fotografu, o žurnalistu. Man atrodė, kad žurnalistas gali pakeisti pasaulį, todėl stojau į žurnalistiką, tačiau nepriėmė, nes trūko darbo stažo. Tuomet patekau į rusų literatūros studijas. Nors vėliau ir perėjau į žurnalistiką, jau buvau visiškai panėręs į fotografiją. Pradėjau fotografuoti „Tarybiniam studentui“. Pamenu, kad už vieną nuotrauką gaudavau rublį honoraro. O už vieną rublį buvo galima sočiai pavalgyti – pasiimti žirnių sriubos su mėsos gabalu, daržovių mišrainės ir keturias stiklines arbatos...

– Nuo visiems menininkams aktualių problemų, pereikime prie A.Sutkaus ir pirmųjų jo nuotraukų. Kaip jūsų rankose atsirado fotoaparatas?

Kiek vėliau su kolegomis R.Rakausku, A.Kunčiumi, A.Macijausku, V.Luckumi, M.Baranausku ir kitais ėmėme kurti tuomet vienintelę Sovietų Sąjungoje Fotomenininkų draugiją, nes mūsų nuotraukoms reikėjo namų. Visi organizaciniai reikalai iš manęs atėmė labai daug laiko, kurį turėjau skirti šeimai.

– Vaikystėje turėjau tris norus – turėti radijo imtuvą, dviratį ir fotoaparatą. Dviratį mėginau susikonstruoti pats, tačiau ratai išėjo keturkampiai... Vaikystėje vasaromis dirbdavau traktorininkų padėjėju, nemažai vasarų praleidau durpyne, kuriame dirbo mano mama. Užsidirbau pinigų ir nusipirkau radijo imtuvą. Dar vėliau nusipirkau dviratį ir fotoaparatą.

Fotomenininkų sąjungos mums neleido kurti, tačiau iš esmės mes po truputį įgavome jos statusą. Jūs neįsivaizduojate, kiek ir su kuo reikėjo išgerti iš tuometinės valdžios, kad kažką išrūpintum fotomenininkams. Kaip Draugijos, vėliau – Sąjungos pirmininkas, aš galbūt elgiausi teisingai, tačiau kaip tėvas, vyras – ne. Vis galvodavau, kad ateityje savo

šeima rūpinsiuosi geriau, skirsiu jai daugiau dėmesio, tačiau tik po kurio laiko supranti, jog tai yra iliuzija. Viską, ką planuoji padaryti ateityje, turi padaryti šiandien, nes ateitis visada yra dabar. Galiausiai, ką reiškė būti vadovu sovietiniais laikais? Vieną – galvoji, antrą – kalbi, trečią – darai. Šizofrenija kubu. Galiu pripažinti, kad kūrybiniai ir visuomeniniai reikalai tuo metu man buvo aukščiau už asmeninį gyvenimą. Tikra kvailystė... Gyvenimas yra daug svarbesnis už meną, asmeniniai reikalai daug reikšmingesni už bet kokias pareigas. Deja, tai suprantu tik dabar. Kaip ir labai atvirai galiu pripažinti, jog mano rūpinimasis kūryba, bohemiškas gyvenimas, alkoholis lėmė, jog išsiskyriau su savo trijų vaikų mama, dabar jau šviesaus atminimo žmona Aukse... Gerdavau daug, savo nelaimei pajėgdavau išgerti labai daug. „Prie rusų“ gėrimas buvo kaip valstybinė kalba. Galėjai nebūti partijos narys, bet jeigu mokėdavai su „maskvėnais“ gerai išgerti, tavo organizacijos reikalai klestėdavo. Aš to neslepiu, nes suprantu, kad žmogaus sielos veidrodžio niekas kitas nenuvalys. Tai galiu padaryti tik aš pats. – Jaunystėje turbūt dažnam menininkui atrodo, kad pirmiausia – kūryba. Be to, jūs anksti sulaukėte pripažinimo. Nuotraukų albume „Retrospektyva“ pats rašote, jog „nereikėjo ilgai laukti, kol mane supras ir pastebės“. – Jaunystėje galvojau, kad nėra nieko svarbiau už kūrybą. Nors, kai pasižiūriu į praeitį iš dabarties laiko, ne viską, ką tada dariau, galima pavadinti kūryba. Daug kur buvo tik pastanga, tik noras būti menininku, pamirštant, kad esi fotografas. O ar kuri meną, sprendi ne pats. Laikas visa tai įvertina ir nusprendžia. Aš mėgdavau su kolegomis juokaudamas pasisveikinti taip: „Sveiki, menininkai. Ar yra tarp jūsų dar bent vienas fotografas?“ Visi nori būti menininkais, tačiau retas kuris nori dirbti, kad tokiu taptų. – Bet grįžtant prie tos jaunystės – kaip jaunam fotografui nepanirti visa galva į kūrybą, kai jis, būdamas 26-erių, jau fotografuoja žymų prancūzų egzistencialistą, Nobelio literatūros premijos


arbesnis už meną esu. Žmonės, sutikti kaime ar mieste, siauroje gatvėje ar didelėje aikštėje, atsiliepdavo į mano žvilgsnį ir leisdavo įamžinti jų žvilgsnį, jų veidą, jų gyvenimą. – Šioje vietoje derėtų paklausti klausimo, kuris turbūt natūraliai kyla mūsų skaitytojams, žiūrintiems į jūsų nuotraukas – ar žmonės jose pozuoja?

vieno rio nors el“, u k ie r p iubit išęs ičiau: „L au prisir „Nebuv , daug jų pake ijev 6“, „K lad“, rato fotoapa „Fed“, „Zenit“, non“, „Hasselb , a “ C a „ „Smen 6“, „Nikon“, ofessional“. on Pr utkus „Pentac – „Mamya RZ tanas S n is A n ti u pask

– Juokaudavau, kad norint padaryti gerą nuotrauką, pirmiausia reikia fotografuoti tuščia juosta, kad žmogus įprastų. Žinoma, pradžioje jis būna įsitempęs, mėgina pozuoti arba nežino, ką jam daryti, kur žiūrėti. Paskui žmogus užsimiršta, nes pradedi su juo kalbėtis. Tik tada prasideda tikrasis fotografavimas. Pirmiausia tu pamatai vaizdą ir tada mėgini jį nufotografuoti, perteikti tai, ką pamatei. Be jokios abejonės, tai pavyksta ne visada. Kartais pamatydavau daug daugiau, tačiau nuotraukose tai neatsispindėdavo. Manau, kad taip būna ir rašytojams. Tave gali kas nors labai sujaudinti, tačiau tu nesugebėsi to jaudulio perteikti ir kitam. Dalis lieka tik manyje. Kaip ir mano gyvenimo laikotarpiai, įvairiausios patirtys. Nežinau, ar kada nors išdrįsiu, pavyzdžiui, apie sovietmetį prabilti viešai ir pasakyti viską, ką galėčiau pasakyti. – Kalbat apie sovietmetį – ar jus žeidžia, kai esate pavadinamas prisitaikėliu, sugebėjusiu prieiti ir prie tarybinės, ir prie Nepriklausomos Lietuvos valdžios? – Pamenu, vienu metu kažkas iš Maskvos norėjo uždaryti Fotomenininkų draugiją – apkaltino, kad esame nacionalistinė, o ne internacionalistinė organizacija. Tuomet, kaip pirmininkas, palaikiau bičiuliškus ryšius su Lionginu Šepečiu, kuris dirbo kultūros ministru, o vėliau buvo vienas iš Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK sekretorių. L.Šepetys išsivedė mane į sodą, nes jo namuose Saugumas viską įrašinėdavo, ir pasakė: „Mokėjai prie manęs prieiti, fotografavai vaikus, vaikai jau užaugo, o tu vis dar fotografuoji.“ Jis parodė į namą, kuriame gyveno Petras Griškevičius, CK pirmasis sekretorius. „Ten taip pat yra vaikų, anūkų ir nuo jo dabar viskas priklauso“, – pasakė L.Šepetys.

gintiniu Lapu. J.KALINSKO NUOTR. atsisakiusį Jeaną-Paulį Sartre'ą ir jo gyvenimo draugę rašytoją Simone de Beauvoir? – Tuo metu, kai lankėsi Lietuvoje, 1965-aisiais, J.P.Sartre'as nežinojo, kad esu fotografas. Paskutinį vakarą išėjus parūkyti, jis manęs paklausė, ką rašau – prozą ar poeziją. Atsakiau, kad nieko, net meilės laiškų nerašau. Sužinojęs, kad nesu rašytojas, jis šiek tiek susierzino ir pasakė, kad leidžia save fotografuoti tik Henri Cartier-Bressonui. Tačiau filosofas manęs neišvarė ir paprašė, kad atsiųsčiau nuotraukų. Nusiunčiau, jam patiko, o tą nuotrauką, kurioje jis eina per Nidos kopas, leidėjai vis įdėdavo (ir iki šiol deda) į jo knygas, todėl ji labai greitai apskriejo visą pasaulį. Jeigu Vakaruose mane kas nors ir žino, tai būtent dėl J.P.Sartre'o nuotraukų. Na, dar dėl „Tėvo rankos“, „Pionieriaus“... – Rašytojas Mykolas Sluckis savo prisiminimuose apie šių dviejų intelektualų viešnagę Lietuvoje rašo, kad pasivaikščiojęs po Nidos kopas J. P. Sartre'as pasakė, jog vargu ar tokias grožybes galėjo sukurti Dievas. „Jam nebūtų užtekę fantazijos. Jeigu mūsų netobulame pasaulyje randi ką nors gražaus, tai čia velnio darbas“, – filosofą cituoja M.Sluckis. O kas jums labiausiai įsiminė iš bendravimo su J.P.Sartre'u? – Mane labai nustebino, kad jis apskritai kalbėjosi su tokiu piemeniu kaip aš, kad atsakydavo į mano klausimus, reaguodavo į tai, ką kalbu apie literatūrą. Taip pat įsiminė jo klausimas, kiek mūsų šalyje yra talentingų fotografų. Atsakiau, kad penki, nors tikrai talentingų buvo gal dešimt. „Mūsų šalyje gyvena 20 kartų daugiau žmonių, tačiau talentingas fotografas – tik vienas“, – turėdamas omeny H.C.Bressoną pasakė J.P.Sartre'as. O šiaip šis žmogus iš bendravimo man pasirodė paprastas ir demokratiškas, tačiau viduje tarsi netelpantis savyje, draskomas prieštaravimų. – Tuose pačiuose M.Sluckio prisiminimuose yra minima, kad lietuvių rašytojus pasiekė gandas, esą J.P.Sartre'as palaikė artimus ryšius su šioje kelionėje taip pat dalyvavusia vertėja iš Rusijos Lenina Zonina.

– Tai – jo kūrinių vertėja ir meilė. J.P.Sartre'as Maskvą buvo aplankęs gal 11 kartų. Manote, kad jis važiuodavo susitikti su N.Chruščiovu?.. L.Zonina visos kelionės Lietuvoje metu buvo kartu su J.P.Sartre'u ir S.de Beauvoir. Vertėja labai kopijuodavo rašytoją – taip pat šukavo plaukus, dėvėjo panašius drabužius. Man atrodo, kad jos netgi vienodais kvepalais kvėpindavosi. J.P.Sartre'ą ir S.de Beauvoir siejo daug gilesnis ryšys, dvasinė vienas nuo kito priklausomybė. Jie buvo tarsi bendražygiai, vienas kitą puikiai suprantantys. Žinoma, tuo metu niekas nieko apie asmeninį gyvenimą neklausinėjo. Beveik visi pokalbiai vyko apie politiką, meną, literatūrą. – Matyt, tada jau nesigailėjote, kad vietoj žurnalistikos teko pastudijuoti literatūrą? – Knygos man visada buvo svarbios. Skaičiau nuo mažų dienų. Manau, kad neskaitantis žmogus praranda vieną iš savo gyvenimų... F.Dostojevskis, L.Tolstojus. Sunkiai mus pasiekdavo ir A.Camus, F.Kafkos, J.Joyce'o kūryba. W.Faulkneris, J.Kerouacas – mano jaunystės dievai. Dabar K.Abę atliepia H.Murakamis, E.Hemingway'ų – Ch.Bukowskis. Domiuosi ir lietuvių kūryba – R.Granausko, J.Apučio, H.Kunčiaus, S.Parulskio, R.Šerelytės, L.S.Černiauskaitės ir kitų. Mane visada domino žmogaus būties, meilės problemos. Domino pats žmogus, jo aplinka, jo buvimas savo aplinkoje. Fotografavimas – tai pasąmoninis bendravimas su žmogumi, į kurį nukreiptas objektyvas. Nors meną aš skirstau ne į klasikinį, modernų, šiuolaikinį ar kitokį, o tik į dvi rūšis – turintį išliekamąją vertę ir tokios vertės neturintį, – fotografuodamas niekada negalvodavau, kad po kurio laiko to meto tikrovės liudijimas bus kažkaip įvertintas, į jį bus pažvelgta naujai. Svarbiausia man buvo fotografuoti. Tai tapo mano gyvenimo būdu, saviraiškos priemone. Kad ir ką bekalbėtų kritikai, kad ir ką jie mano nuotraukose įžvelgtų, aš pats galiu pasakyti, kad savo nuotraukomis nesistengiau ko nors teigti, bet man svarbus humanizmas, nacionalinė tapatybė. Jeigu klaustumėte, kam labiausiai už viską esu dėkingas, atsakyčiau gal ir sentimentaliai, tačiau nuoširdžiai – savo kraštui. Lietuvos žmonės mane padarė tuo, kas

s / Nida

re'a ulis Sart anas Pa

/ 1965

Je

Radau būdą, kaip prieiti prie P.Griškevičiaus ir tapau jo bei kitų valdžios vyrų fotografu. Ką galiu apie tai daugiau pasakyti? Aš nemedžiodavau su jais, nesėdėdavau pirtyse, o fotografuodavau ir taip spręsdavau fotomenininkų ir organizacijos reikalus. Tai nebuvo labai malonu. Aukodavau savo laiką, energiją. Manęs vis klausdavo, kaip aš randu kontaktą su visais tais valdžios žmonėmis. Valdžios fotografavimas buvo kaip aukštos įtampos laidų remontavimas: elektra išjungta, bet tu niekada nežinodavai, kada ją gali vėl įjungti, kada gali trinktelėti.

atvė Kaimo g

a/ 1969

/ Dzūkij

– Kada ir kodėl ta elektra „išsijungė“, turint galvoje aktyvų jūsų darbą su fotoaparatu? Ne viename interviu esate sakęs, kad pasikeitė socialinė aplinka ir nebeliko jūsų nuotraukų herojaus. Tik dėl to nustojote fotografuoti? – Pradėjęs dirbti Sąjungoje fotografuodavau aktyviai – buvau jaunas, todėl turėjau jėgų ir organizaciniam darbui, ir kūrybai. Mano aktyvumas sumažėjo 1996-aisiais, kai vėl grįžau į Sąjungą ir pirmininkavau iki pat 2009-ųjų. Sąjungos reikalai iš manęs atimdavo apie 10 valandų per dieną. Amžius, sveikatos problemos padarė savo. Pasijuto ir kolegų nenoras bendrai dirbti. Kūrybai reikia laisvų smegenų – jos negali būti užimtos amžinais ginčais dėl Sąjungos patalpų ar algų. Visada sau sakiau, kad kol sapnuojasi partijos ir valdžios koridoriai, tol tu nesi menininkas. O man tie koridoriai sapnuojasi iki šiol... Paskutinis mano rimtas darbas buvo 1997-aisiais daryta portretų serija „Pro memoria“ apie Kauno geto žydus. Po to supratau, kad jau nebenoriu lakstyti su du kilogramus sveriančiu fotoaparatu, nebegalėjau susikaupti fotografavimui, todėl po truputį pradėjau dirbi su savo archyvu. Ir dabar daugiausia savęs skiriu jam – dirbu su senomis, dar niekur nepublikuotomis nuotraukomis, mėginu pakelti dar nematytus kadrus, susiorientuoti viso gyvenimo kūryboje. Man vis dar svarbi fotografinio paveldo problema Lietuvoje. Bet svarstau, ar nereikėtų daugiau laiko skirti tiesiog sėdėjimui sode su mūsų katinais ir šuniu, žiūrėjimui į Rimos pasodintas gėles, vešančius medžius. Vis dažniau pasirenku būtent tai. Nes kai tau yra 72-eji, supranti, kad tavęs laukia vis mažiau vasarų... Tikėkimės, su Dievo pagalba, jų dar bus.

inkus / tanas V

970

Nida / 1

s An

Gydytoja

laipėda

Pirm

eriai / K ieji baik

/ 1964


Skirmantas VALIULIS

(1938–2011)

„A.Sutkaus fotografijose nėra nieko slapta, bet veržiasi nesibaigianti prisiminimų erdvė. Kol kas jis vienintelis iš reikliųjų mano pažįstamų, galintis paskambinti 5 val. ryto ir nustebti: „Ir tu nemiegi?“ Įsivaizduoju jį, sėdintį kaip Marcelis Proustas izoliuotame nuo garsų kambaryje ir ieškantį savojo prarasto laiko. Girdėjau sakant, kad, girdi, kiekvienas galėtų padulkinti savo archyvus – poetas ar architektas, dailininkas ar kompozitorius. Bet prikelti laiką fotografiškai gali tik A.Sutkus, nes jis jį užrakino savo archyvuose, o dabar vis išleidžia kaip džiną iš butelio.“ „7 meno dienos“

A.UFARTO/BFL NUOTR.

A.UFARTO/BFL NUOTR.

Š.MAŽEIKOS/BFL NUOTR.

S.ŽIŪROS/BFL NUOTR.

Kino ir fotografijos kritikas

Filosofas

Literatūros kritikas

Kunigas

Arvydas ŠLIOGERIS

Valentinas SVENTICKAS

Julius SASNAUSKAS

„Mūsų tauta yra vadinama lyrikų tauta. O kas yra lyrikas? Kalbant paprastai, tai žmogus, ant kurio akių yra uždėti jausmų akiniai, tad jo žvilgsnis į pasaulį yra labai subjektyvus. A.Sutkus yra reta figūra lietuvių kultūroje, nes tuos akinius nusiima ir į daiktus žiūri paprastai, visiškai atsiduodamas fotografuojamam žmogui, situacijai. A.Sutkus – pasmerktas matyti esmę, nes yra matytojas, todėl jo nuotraukose nėra jokios mistikos, jokio pseudogelminio simbolizmo. Jis, kaip ir Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, mums parodo tai, kas yra iš tikrųjų.“

„Kartą sovietmečiu A.Sutkus turėjo garbės pagerti su LKP CK antruoju sekretoriumi, taigi – Maskvos statytiniu. Šisai įkaušęs tarė: „Sakyk, ko reikia. Viskas bus!“ „Nieko“, – pasakė Antanas. Nuo to laiko fotomenininkų bendruomenė patenkino daugybę savo poreikių. Štai tokia A.Sutkaus gudrybė. Bendraudamas su Antanu, patiriu unikalų jo socialinį jautrumą, nepasitenkinimą dėl menininkų padėties rinkos visuomenėje. Tas jautrumas – iš gyvenimo ir iš literatūros. Nes A.Sutkus yra uolus geros literatūros skaitytojas. Ir skaitytojas su savo galva.“

„Antanas yra žmogus iš kartos, kurios tikėjimas buvo sujauktas, suveltas, sugriautas. Jis skaudžiai išgyveno tikėjimo netektį, tačiau neturėjo drąsos, jėgos ar poreikio stačia galva nerti į Bažnyčią ir priimti viską, kas joje yra, todėl kontakto jis ieško per asmenį, kuriuo pasitiki. Anksčiau tokiu žmogumi buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, o dabar galbūt esu aš. Toks yra mūsų santykis, tačiau Antanas man daro didžiulį įspūdį ir kaip kūrėjas. Manau, kad kiekvienas mano amžiaus žmogus jo nuotraukose atranda, pamato savo istoriją.“

– verčiu ugsmas io ia ž d s a k anč stiš pima fau velgiu į jas nuein rasti a u ia n ž „Vis da tografijas ir ž usiai norėčiau bia uo ų fo anų laik kimis. Dabar la čiau atsiriboti n ave a ė įs r s o ti u n įž a r sug ybei, žmog kasdien iksmų, daiktų, o v a s o laik ų, ve ngų darb nereikali pagyventi.“ Sutkus iek Antanas ir nors k

Sudie, partijos draugai! / Vilnius / 1991

Užupio gimnazistai / Vilnius / 1959

Maratonas Universiteto gatvėje / Vilnius / 1959

Tobulybės ilgesys Menotyrininkė

Agnė NARUŠYTĖ Antano Sutkaus fotografijų archyvas tikriausiai yra neišsemiamas. Kaip pats gyvenimas – jis kaskart papildo mano įsivaizdavimą ir apie patį fotografą, ir apie jo fotografuotą tikrovę vis naujomis detalėmis. Tai daugiausia septintojo dešimtmečio tikrovė – kokia buvo Lietuva prieš pat man gimstant. Taigi šiek tiek „priešistorinė“ ir kartu ta, kurioje liko mano šaknys, nes jos nebėra.

Vis dar prisimenu pirmuosius įspūdžius pamačius A.Sutkaus fotografijas žurnale „Tarybinė moteris“, kurį skaitinėdavau vaikystėje. Jos labai gražiai melavo apie žmonių santykius: įsivaizduodavau, kad taip gyvenime turi būti visada – tokie švelnūs prisilietimai, tokie gilūs žvilgsniai. Taip mane A.Sutkus kreipė „amžinųjų vertybių“ link, susargdindamas tobulybės ilgesiu.

Tai pamatai iškart, bet netrukus jau pastebi, kad iš tikrųjų nė vienas vaikas nežiūri į bažnyčias. Kas žvalgosi į upę, kas – aplink, bet daugiausia jie dairosi vieni į kitus. Šilta buvimo kartu tiesa – ir taip vienoje fotografijoje po kitos. Atrodo, kad tai buvo nuostabus laikas, dabar nebeįmanoma patirtis, nes tokias fotografijas jau sunku įsivaizduoti. Ne tik todėl, kad šiais laikais jos būtų spalvotos.

Tik vėliau supratau, kad melavo, nes ten – tik jausmų akimirkos, o tarp jų plyti pilkos kasdienybės lyguma. Bet kartu tai buvo ir tiesa, nes juk viskas juda, net fotografijoje. Tiesa kiekvieną kartą žvilgteli į mane vis kitaip iš kiekvienos A.Sutkaus fotografijos, net iš tų, kur jis paprasčiausiai užfiksavo kokį nors smagų atsitikimą.

Ir štai neseniai A.Sutkus pradėjo iš savo archyvo traukti dar kitokias fotografijas. Šalia per kopas vienišai žengiančio Jeano-Polio Sartre'o eina ir Simone de Beauvoir. Jiedu keliauja po Lietuvą, apsupti to meto kultūros veikėjų. Dvi moteriškės per Rotušės aikštę nešasi naujametines eglutes. Gatvėmis vaikštančių žmonių kojos, pūsti senoviniai troleibusai. Jų taškomos balos veliasi į chaotišką judėjimą, kuris yra labai tolimas A.Sutkaus veiduose pastebėtiems egzistencinio susimąstymo momentams.

Pavyzdžiui, štai vaikai sustojo ant tiltelio per Vilnelę pasigrožėti Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios ansambliu. Viena mergaitė net persisvėrusi per turėklą žiūri į vandenį, pakyla jos paltuko apačia, o iš po jos kyšteli šilti „pantalonai“ („Užupio gimnazistai“, 1959 m.).

Bet visa tai papildo atmintį apie to meto gyvenimą lėtos laiko tėkmės pojūčiu – kaip žmonės nei džiaugdamiesi, nei liūdėdami užsiėmė savais reikalais,

Tėvo ranka / Ignalina / 1964

kaip bėgo nepažymėtos dienos, tirpo laikas, tirpstantis ir dabar. Kaip ir sakiau, A.Sutkaus archyvas neišsemiamas. Ir ne tik archyvas, bet kiekviena fotografija. Į kurį vaizdą bepažiūrėčiau, kiekvieną kartą pastebiu tai, ko anksčiau nemačiau. Pavyzdžiui, kad ant minėto tiltelio per Vilnelę stovi ir mokytoja – susigūžusi nuo šalčio, panirusi į savo mintis, nors veido nematyti, atsiskyrusi nuo vaikų šurmulio, galbūt besimėgaujanti ramybės valandėle. Tai lyg ir nereikšminga detalė, bet per ją šis vaizdas paliečia mano dabartinį gyvenimą. A.Sutkaus fotografijos auga kartu su manimi.


„15 valandų“ su Antanu Sutkumi