Page 1

Savaitraštis „15min“ • ISSN 1822-2749 • Nr.13 (1294) • 2013 m. balandžio 12 d.

V.Skaraičio/BFL nuotr.

Tyrimas

Pinigų keitimo šešėliai A.Ufarto/BFL nuotr.

Politinė sloga

Vyriausybė nori 2015-aisiais trūks plyš įvesti eurą. Bet žmonės bijo pinigų keitimo, nes turi karčios patirties: atsiskyrimą nuo rublio, o vėliau ir lito įvedimą lydėjo įtartinų įvykių šleifas, o permainomis pasinaudojo abejotinos reputacijos veikėjai.

5–7 psl.

Politikų ligos stebėtinai sutampa su jų bandymais išsisukti nuo teisingumo. Seimo narė V.Vonžutaitė ir kiti politikai į ligonines gulasi dėl tokių ligų, dėl kurių paprasti žmonės eina į polikliniką.

Profilis J.Kalinsko nuotr.

Kalnuose didvyrių nėra

„Didvyrių nėra – tai vienas pagrindinių dalykų, kurio išmoko kalnai“, – kalba pirmasis į Everestą įkopęs Lietuvos alpinistas V.Vitkauskas. Žygio į aukščiausią pasaulio viršukalnę 20-metį jis pasitinka mąstydamas apie mažus dalykus.

11 psl. Kultūra

Lietuviško kino intrigos Valstybės parama naujiems filmams dar nepaskirstyta. Kandidatų net 90, o pinigų gaus vos keli. Išorėje demonstruojama olimpinė ramybė, o užkulisiuose verda plėšri kova.

Reportažas

Rusnės atgimimas „Rusnės atgimimas tik prasideda. Tik dabar žmonės pradeda suprasti, kokioje puikioje vietoje gyvena“, – įsitikinęs leidėjas, kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas, palikęs savo namus Klaipėdoje ir su šeima apsisprendęs persikraustyti į Rusnės salą. „Geresnio gyvenimo kaip čia nėra, net jei prasideda potvynis“, – tikina naujieji rusniškiai.

18–19 psl.

A.Kripaitės nuotr.

16–17 psl.


2 | Politika

Komentaras

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

7 PROC.

11

15min.lt apklausa

PROC.

Rimvydas Valatka r.valatka@15min.lt

Kaip vertinate Seimo narių neliečiamybę?

Seimas – ne vieta, kur galima slėptis nuo teisingumo.

Neliečiamybė turi būti tik per rinkimus, o ne atsisėdus į šiltą postą (2640) 11 proc.

Seimo nariai turi būti nepasiekiami teisėsaugai visos kadencijos metu (1384) 6 proc.

Dabartinė neliečiamybės atėmimo tvarka yra gera ir jos keisti nereikia (1760) 7 proc.

Apklausoje dalyvavo 23697 žmonės

76 PROC.

Liečiamoji

Iš velniškai sumaniai kelerius metus N.Venckienės pūsto masinės psichozės baliono „Drąsos kelias“ švilpdamas išeina oras. Saulėlydis Garliavos valsčiuje. Iš užmojo teisingai valdyti Lietuvą ant kedofilijos kalno pliko tik nekaip kvepianti sąjunga su teisiamu Kėdainių kniaziumi liko. Darbo partija + Drąsos kelias ir pora prie jų prisišliejusių konservatorių = nesisielokit, broliai, jus priglaus motina Rusija, anot klasiko kolaboranto. Kas būtų galėjęs tokia lygtimi patikėti dar prieš savaitę kitą, kai V.Landsbergis grūmojo A.Kubiliui? Už tai, kad konservatoriai nestojo N.Venckienės pusėn. V.Uspaskichas, N.Venckienė, P.Gylys, P.Saudargas, A.Patackas ir – žodžių iš dainos neišmesi – pats V.Landsbergis yra to paties VU vagono keleiviai. Neįtikėtina, bet tai – reali politinė sąjunga. Kaip ir faktas, kad Seimas – ne vieta, kur galima slėptis nuo Lietuvos teisingumo. V.Uspaskicho politinė patirtis primena, kad tam tūkstantį kartų labiau tinka Rusija. Jau vien dėl to balandžio 9-osios balsavimas Seime įeis į Lietuvos istoriją. Smegenų pudrinimas šioje istorijoje išsėmė galimybes. Game is over. Antradienį prie Seimo susirinkusios N.Venckienės violetinės armijos likučiai atrodė taip, tarsi pokštus mėgstantis S.Freudo pasekėjas būtų užsakęs juos atvežti iš vienos lietuvių ne itin mėgstamos ligoninės palatos. Tai pasakė ne koks „pedofilas“, o už N.Venckienės teisę slėptis nuo įstatymo Seime balsavęs konservatorius N.Puteikis: „Penktadalis jų turi problemų, kurias jiems turi padėti spręsti gydytojai, psichologai ir psichiatrai, o ne politikai.“ Todėl viena Seimo liberalė be reikalo dūsavo, kad tiek daug rusiškų keiksmažodžių, kiek antradienį, ji anksčiau Seimo rūmuose nėra girdėjusi. Tokia jau ta V.Uspaskicho vagono publika.

Neliečiamybę reikia panaikinti, nes Seimo nariai ja dangstosi nuo teisėsaugos (17913) 76 proc.

Savaitės prievarta

Kedofilijos saulėlydis

6 PROC.

Seimas pačiu žiauriausiu būdu nuplėšė nuo visų Lietuvos mergaičių tetos Neringos neliečiamybės mantiją. Dabar prokurorai tetą Neringą gali ne tik visaip liesti, bet ir priversti atsisėsti.

Lietuvai net labai sveika, kad violetinių likučiai keikėsi ir ardėsi. Ačiū N.Puteikiui, kuris išrašė leidimą egzaltuotai isterikei, tapusiai vakaro ekrano žvaigžde. Žmonės, tai pamatę, pamažu atsikrato iliuzijų dėl N.Venckienės kelio krypties. Net N.Puteikis suprato, kad Seimas vis dėlto – ne pereinamas kiemas. Isteriški violetinių ufonautų klyksmai eksteisėją grąžina ten, kur ji pradėjo maišyti piktų miltų košę. Kiekvienam savo. Išsivadavusieji iš violetinių apžavų dar ilgai spjaudysis, kad septyniems gudručiams savo naivumu pastatė tiltą į Seimą. Altarista J.Varkala atrado padorius kostiumus ir kaklaraiščius, kurie jį pakėlė į aukštesnių nuodėmių lygį. Pilka Kauno teisėja nuožmiu veidu tapo nacionaline žvaigžde. Pora žiniasklaidos vyrukų išvengė nedarbo rykštės. P.Gylys vėl pasijuto toks pat reikšmingas, kaip LDDP laikais, kai Latvijos premjeras jį vadino žmogumi su lapine kepure. Visi drąsiukai dar turi pusketvirtų metų. Galima ne tik padoriai praleisti laiką, bet ir psichologiškai pasiruošti 2016-ųjų rudeniui, kai teks apleisti Seimą. Jei tik nusiramins, nebedaužys Seimo pirmininko stalo, nebesikvies į Seimą meilės stygių jaučiančių moterų, kurios keliavo į Vasaros gatvę, bet metaforas mėgstantis taksistas atvežė į Gedimino 52. Kas laukia Lietuvos? Kita sąmokslo teorija, kiti kedžiai ir kitos venckienės. Jau pasimokėme? Kur ten. Kokie saulėlydžiai – tokie ir saulėtekiai.

Rimo Valeikio pieš.

Tomas Balžekas Generalinis direktorius t.balzekas@15min.lt

Donatas Večerskis Pardavimų vadovas d.vecerskis@15min.lt

Rimvydas Valatka Vyriausiasis redaktorius r.valatka@15min.lt

Raimundas Celencevičius Vyr. red. 1-asis pavaduotojas r.celencevicius@15min.lt

Asta Cibienė Vyr. redaktoriaus pavaduotoja a.cibiene@15min.lt

Redakcija Tel. (8-5) 210 5896 Faks. (8-5) 210 58 97 redakcija@15min.lt Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105

Reklama reklama@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 233 6535 Platinimas platinimas@15min.lt Tel. Vilniuje (8-5) 210 5894

Leidėjas: UAB „15min“, Saltoniškių g. 9, Vilnius, 08105 Tel. 210 5894. Faks. 210 5897. info@15min.lt

70000 egz. „15min“ tiražą audituoja UAB „Ernst & Young Baltic“.


4 | Netektis

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

In memoriam

Marcelijui Martinaičiui

(1936 04 01 – 2013 04 05)

Penktadienio vėlus vakaras. Bejausmis SMS kala lyg kūju: mirė Marcelijus Martinaitis. Protas nepriima. Mirtis ir Marcelijus – tokie nesuderinami dalykai. Ne todėl, kad jis buvo didis Poetas. Ir ne todėl, kad okupacijos tamsoje paleido į pasaulį virš okupacijos pakilusį ir nepriklausomai nuo okupanto gyvenusį lengvą ir laisvą kaip pienės pūkas Kukutį, kuris kažką aiškiai ne taip, kaip partija liepė, darė visuotiniame kolūkiečių susirinkime. Todėl, kad Marcelijus ne tik kūryba – visa savo esybe teigė gyvenimą. Šalia jo buvo taip ramu. Mąslus kažkur į tolį nukreiptas žvilgsnis, kiek ironiška, bet ir geraširdė šypsena, gebėjimas išmintingai akimirksniu įvertinti ne tik būties, bet ir nykios buities kazusus ir visa tai lūžtančia pagavia greitakalbe išdėstyti – visiems šalia jo atsidūrusiems leido jaustis taip saugiai, tarsi Poetas pats būtų amžinybė. Bet ir Marcelijus buvo tik žmogus. Pakirstas ligos Velykų dieną, likus vos dienai iki savo tikrai kukutiško gimtadienio – balandžio 1-osios. Dieve tu mano, / Aš net nemačiau, kad pasenom – Kaip didelis apšviestas miestas / Traukinys šitą naktį praėjo… / O aš gi – / tiktai Severiutė, / O aš gi verkiu kaip piemenė, / Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia / Kuprota audėja. („Severiutės rauda“) Lietuva neteko ne šiaip puikaus Poeto, ne šiaip Mąstytojo. Lietuva neteko be galo tikro ir išmintingo žmogaus. Tokių tiek mažai liko. Vienetai mūsų ašarų pakalnėj. Ant juodo debesio balti gandrai iš lėto / Suka ir suka ratą – lyg atsisveikintų su kažkuo („Prieš lietų“). Bet štai ką būtina pabrėžti – Marcelijus tikrai nebuvo saldus. Oi, ne sacharinas. Priešingai. Juodai kritiškas. Kaip ir pridera tikram žemaičių genties atstovui, pirma meistriškai įvaldžiusiam elektros monterio kabes, o tik paskui dar meistriškiau – poetinių rimų aukštumas. Visa savo esybe nekentė grafomanų ir negailėjo jiems aštrių epitetų. Kaip peiliu perskrosdavo. Visas virpėdavo – taip Jis negalėjo klausytis lietuviško popso eiliakalių kurtų paikų dainų tekstų. Baisiau už prastą eiliakalystę su rimais „namas – rėmas“, regis, Marcelijui nieko gyvenime nebuvo. Tokių Lietuva paprastai nemyli. Bet kažkaip taip jau atsitiko, kad tie, kurie pajusdavo Marcelijų, iškart pamildavo jį su visa jo kritika, net jeigu ši kritika prieš tai perverdavo tavo silpną poetinę širdį. Matyt, kad kai skaudžią teisybę rėžia tikras Meistras, tai nei labai skaudu, nei baisu. Tas pats skalpelis, ta pati operacinė, tas pats pjūvis, o stebukladarys širdies chirurgas vis tiek kaip diena ir naktis skiriasi nuo eilinio eskulapo. Su Marcelijum iš arti susipažinau būtent tokiomis aplinkybėmis – prieš 38 metus ir kelias dienas Raseiniuose, Lietuvos

Marcelijus Martinaitis

Kukutis šnekina savo gyvybę – Naktim, kaip nukirpta avelė, glaustais man širdy: vieniša, nepamylėta gyvybė. Tu prašai, kad parvesčiau tau draugę – kitą gyvybę: kad tylėdamas naktimis laikyčiau pavargusios moters rankas. Žadini naktimis spurdėdama manyje, šnabždi man jaunas dienas, apnuogintus, niekada nematytus paveikslus, karštus žodžius, siaučiant pelėms mėnesienoj. Vieną naktį mane uždusinsi ir pabėgsi mane vienui vieną palikus. Mano rankos per prastos tavo švelniems kuždesiams, tavo atsidusimams širdy: aš pavargau tau visą gyvenimą dirbdamas, slapstydamas tave nuo mirties, kad tik liktum gyva. Bevaike mano gyvybe, bevaikėm naktim ko tu mane graudini kaip kareivio našlė? Iš knygos „Kukučio baladės“

moksleivių kūrybos konkurse, kur jis, jaunųjų mokyklinių poetų kūrybos vertintojas, be gailesčio, bet pasiutusiai talentingai ir pagaviai pjaustė mūsų baltąsias ir kitokias eiles. Taip taikliai, kad pirmoje eilėje sėdėjęs būsimasis tikras poetas, o tuomet devintokas, Valdas Kukulas viską moksleiviškai užsirašinėjo į sąsiuvinį. Užgniaužęs kvapą klausiausi, kaip Marcelijus iš savo užrašų knygelės cituoja mano eilėraštuką „Spartietiška epigrama sau“. Pagyrė, kad jaunasis palangiškis nedaugžodžiauja. Bent jau rašo kaip vyras, mestelėjo. Bet tas pagyrimas skambėjo ir kaip teisingas nuosprendis: kad poezija yra ne tik ir ne tiek technika, o kažkas nepalyginamai daugiau, ką ne kiekvienas ir suvokti gali.

Po daugelio metų, regis, tai jau buvo diena kita prieš Sąjūdį, kai M.Martinaitis buvo tapęs visų „Gimtojo krašto“ savaitraščio apskritųjų stalų skaudžiomis istorinėmis temomis siela, galėjau asmeniškai padėkoti Poetui, jog jo Raseiniuose pasakyti žodžiai padėjo laiku suprasti, kad nėra nei reikalo, nei prasmės tapti 251-uoju Lietuvos poetu. Nedrįsčiau vadintis Jo draugu. Bet kiekvienas susitikimas su Marcelijumi buvo įvykis, potyris protui ir sielai. Matau Jį, sėdintį savo sodo pavėsinėje Vilniuje, mąsliai žvelgiantį į paties sukapstytą daržovių lysvę, į natūralius žemaitiškus kalnelius toje pusėje, kur stovi iš Raseinių pavieto perkelta Jo troba, mūsų, dvi šešerių metų kadencijas baigusių LRT tarybos narių ir Jo žmonos apsuptyje. Pasakojantį linksmas – kukutiškas ir nekukutiškas istorijas. Keliantį čierką už kompaniją, poeziją, Žemaitiją ir dar balažin ką. Kaip įprasta įkaušusių ir mintyti mėgstančių vyrų kompanijose. Linksmą, tikrą kompanijos sielą. Rodantį savo žemaitiškos trobos užkaborius. Savo mąstymo kampus. Tai buvo lygiai prieš 11 mėnesių. Praėjusių metų gegužę, regis, devintą dieną. Šiltą popietę, virtusią šiltu vakaru ir vėsia naktimi. Ilgai negalėjome išsiskirti su svetingu sodybos šeimininku. Prisiekinėjome, kad dar ir dar kartą visi susirinksime čia, jaukioje Jo sodyboje – kepti mėsos, aistringai politikuoti, ir, pramaišiui su

Bet ir Marcelijus buvo tik žmogus. Pakirstas ligos Velykų dieną, likus vos dienai iki savo tikrai kukutiško gimtadienio – balandžio 1-osios. visokiais rimtais ir nerimtais prisiminimais, sakyti prakilnių tostų. Nebesusirinksime. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Marcelijų gyvą. Protas šitos žinios vis dar nepriima. Man Marcelijus vis dar yra gyvas. Tikiu – ne tik man. Tūkstančiams lietuvių, jo poezijos gerbėjų. Jį pažinojusių ar tik iš televizoriaus ar kultūros namų scenos mačiusių tą Jo kažkur į Žemaitijos tolius nukreiptą mąslų žvilgsnį. Dingojasi, kad Jis vis dar toks pat tvirtas, gyvenimo mėtytas ir vėtytas žemaičių dainius, kurio jokie karai, marai ir Prūsijos gaisrai, regis, niekada negalės išrauti iš savo žemės. Mano metai eina per žmones, / pro bažnytkaimius, / su elementoriumi / karo sniegu / klupdami – / vaikystės šventumo. („Akių tamsoj, širdies šviesoj“) Š.Mažeikos/BFL nuotr.

Rimvydas Valatka r.valatka@15min.lt


Tyrimas | 5

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Pinigų keitimo šešėliai Skirmantas Malinauskas s.malinauskas@15min.lt

Talonus spausdino pogrindyje Nacionalinės valiutos problema iškilo vos paskelbus apie Nepriklausomybės atkūrimą. Sovietų Sąjungoje siautė infliacija, kurią dar pakurstė ir 1991 metų pradžioje tuomečio Sovietų Sąjungos ministro pirmininko Valentino Pavlovo banknotų „reforma“. Pinigų nuvertėjimo tempai buvo tokie dideli, kad Maskvos centrinis bankas nespėjo spausdinti rublių. Lietuvos vadovams teko skubiai galvoti, kaip įsivesti savo valiutą ir taip bandyti užgesinti infliacijos gaisrą. Pasitelkti laikinieji pinigai – talonai, dėl juose pavaizduotų įvairių gyvūnų praminti „žvėreliais“ arba „vagnorkėmis“ (pagal juos įvedusio tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardę). Nuo 1991 metų jie pradėti naudoti kaip universalios mokėjimo kortelės ir, įsigyjant prekes, buvo pateikiami šalia rublių. Greitai talonai tapo pagrindine atsiskaitymo priemone.

A.Ufarto/BFL nutr.

Vyriausybė užsibrėžė 2015-aisiais trūks plyš įsivesti eurą. Tačiau finansų ministras Rimantas Šadžius pripažįsta, kad žmonės bijo pinigų keitimo, nes turi karčios panašių reformų patirties. Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai valiutą keisti teko du kartus. Ekonomistai, politikai, saugumo vadovai prisimena: atsiskyrimą nuo rublio, o vėliau ir lito įvedimą lydėjo įtartinų įvykių šleifas, o permainomis suskubo naudotis abejotinos reputacijos veikėjai.

Nukelta į 6 psl.

>>>

R. Paksas: „Reikia gerai pasverti narystės euro zonoje pliusus ir minusus“ smarkų vienos Prancūzijos bendrovės ir ją proteguojančių politikų spaudimą. Šiuo metu ES institucijose yra svarstomi teisės aktų pakeitimai, kurie iš tiesų atvertų kelią geriamojo vandens tiekimo srityje įsitvirtinti privatininkams. Sprendžiant iš debatų komitetuose, Europos Parlamento narių požiūris į tai yra nepalankus, o valstybių narių pozicijos skiriasi. Vandens ūkio privatizavimo grėsmė įžvelgiama naujojoje Koncesijų direktyvoje, kurią pateikusi Europos Komisija jau susilaukė priekaištų už tai, kad finansinės pagalbos prašiusioms nuo krizės nukentėjusioms Graikijai ir Portugalijai viena iškeltų sąlygų buvo didelio masto valstybinių paslaugų, tarp jų ir vandens tiekimo, privatizavimas. Akivaizdu, kad ieškoma įvairių būdų sudaryti sąlygas privačiam verslui perimti vandens tiekimą bendrijos šalyse ir tai kelia nerimą. Lietuva puikiai žino, kas atsitiko, kai šilumos ūkis daugelyje šalies miestų buvo perleistas valdyti privatininkams.

Kokią įtaką kitose Europos Sąjungos valstybėse vykstantys procesai daro Lietuvai? Kokią patirtį turime iš jų perimti ir kokius namų darbus atlikti, kad kitų padarytų klaidų nekartotume? Pokalbis apie tai su Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa“ Lietuvos delegacijos vadovu, europarlamentaru Rolandu PAKSU. – Kilusi įtampa vienoje iš ES bendrijos narių Kipre kelia nemažą galvos skausmą politikams. Kaip Kipro situacija vertinama Briuselyje ir ar tos finansinės bei iš jų kylančios kitos problemos neatsilieps ir Lietuvai? – Nuomonių dėl galimų tolesnių scenarijų yra įvairių. Mano manymu, į šią problemą turėtume pažvelgti šiek tiek kitu aspektu. Pirma: krizė iš Europos niekur nedingo ir jos pasireiškimų įvairia forma galime sulaukti ne vienoje valstybėje. Antra: Kipro atvejis parodė, kad euras dar nereiškia nei finansų sistemos stabilumo, nei jos ekonominio suklestėjimo. Todėl labai aiškiai pasisakau, kad sprendimui dėl euro įvedimo pirmiausiai turi būti gautas tautos pritarimas, o iki tol privalome labai gerai pasverti visus narystės euro zonoje pliusus ir minusus. Minusų šiandien matau daugiau ir nebūčiau linkęs lito pakeisti euru. Visuomenės apklausos rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų ir nepritaria euro įvedimui artimiausiu metu, ir pasisako už referendumą šiuo klausimu. Tam, kad dėl euro įvedimo turėtų būti atsiklausta žmonių, pritaria ir Lietuvos prezidentė. Savo piliečių valios atsiklausti ketina ir kaimyninės Lenkijos politikai. Tai natūralu - visi sprendimai valstybėje turėtų būti daromi gyvenimą gerinant ne vienai ar kitai grupei žmonių, bet visai šalies bendruomenei. – Išeitų, kad skalūnų dujas reikia siurbti, nes nauji ir pigūs energetiniai resursai būtų naudingi daugumai Lietuvos gyventojų. Bet tai gali pabloginti gyvenimo sąlygas Šilutės ar Tauragės rajonų žmonėms. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? – Visų pirma, mes net nežinome, kiek tų skalūnų žemės gelmėse turime. Nežinome, ar gavybos procesas yra pakankamai saugus. Nežinome, kiek tos dujos bus pigesnės (ir ar bus) už šiandien perkamas. Neišžvalgę atsakymų į šiuos klausimus nerasime. Bet apie išgavimą kalbėti yra per anksti. Mano įsitikinimu, dėl žvalgybos reikėtų tartis su vietos bendruomenėmis, ieškoti būdų ją atlikti kuo mažiau chemiš-

Europarlamentaras Rolandas Paksas: „Visi sprendimai valstybėje turėtų būti daromi gyvenimą gerinant ne vienai ar kitai grupei žmonių, bet visai šalies bendruomenei.“

kai įtakojant aplinką ir žemės gelmes. Daryti tai galime jeigu ne patys kaip valstybė, tai bent jau ieškodami bendros veiklos formų su užsienio kapitalo įmonėmis, pasilikdami Lietuvai galutinių sprendimų ir kontrolės teisę. Galų gale, neužmirškime, kad Lietuva bene vienintelė Europoje turi labai didelius požeminius gėlo vandens išteklius. Jie, geologų paskaičiavimais, sudaro apie trečdalį viso šalies gelmių turto, kuris vertinamas maždaug 60-70 milijardų litų. Turime būti tikri, kad pradėjus skalūnų dujų gavybą, to turto neprarasime. – Nuogąstaujama, kad ir į vandenį jau nusitaikė Europos verslo rykliai, kurie siekia Europos Sąjungos institucijų pagalba parengti tokius teisės aktus, kad vandens tiekimas pereitų į privatininkų rankas. Kaip Lietuva gali tam pasipriešinti? – Bandymų privatizuoti Vilniaus vandens ūkį būta dar 1997 metais. Man pirmą kartą būnant sostinės meru teko atlaikyti

– Vandens tiekimo privatizavimo grėsmę aptarėte ir susitikime su Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos atstovais. Kokią jų nuomonę išgirdote? – Lietuvos vandens tiekėjai kategoriškai pasisako prieš bet kokias pastangas sudaryti teisines prielaidas perimti šalies vandens ūkio valdymą privačiam kapitalui. Tokią nuostatą mes su kolega Juozu Imbrasu perduosime Europos Parlamento komitetams, kuriuose dirbame, frakcijai „Laisvės ir demokratijos Europa“. Su asociacijos atstovais taip pat apsvarstėme galimybes prieš užmojus privatizuoti šalies vandens ūkį veikti bendrai suvienijant visų Lietuvoje išrinktų europarlamentarų, aplinkosauginių organizacijų bei valdžios institucijų pastangas. Kai kurie ES institucijų pasiūlymai ir sprendimai nusipelno labai griežtos kritikos. Jau ne tik atskiros piliečių grupės, bet ir valstybės tampa nepamatuotų, o kartais ir savanaudiškų sprendimų įkaitėmis. Tokiems užmojams privalu laiku ir ryžtingai pasipriešinti.

. f

Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa“ Lietuvos delegacija Užsk. Nr. 308107


6 | Tyrimas

15min • 2013 m. balandŞio 12 d.

10 litĹł banknoto raida:

>>>

Atkelta iĹĄ 5 psl.

PirmĹłjĹł talonĹł spausdinimas priminÄ— detektyvÄ…. G.Vagnoriaus ĹžodĹžiais, nors Lietuva jau buvo atkĹŤrusi nepriklausomybÄ™, taÄ?iau pasaulio nebuvo pripaĹžinta de jure, ĹĄalyje veikÄ— sovietĹł specialiosios tarnybos, todÄ—l pinigĹł spausdinimÄ… teko organizuoti slapta. „Atskirai iĹĄ Ĺ vedijos buvo ÄŻveĹžami numeratoriai, iĹĄ Vokietijos ir Ĺ veicarijos – daĹžai. Viskas buvo surenkama Lietuvoje, o pinigai spausdinami beveik pogrindyje. Nepaisant visĹł sunkumĹł, praÄ—jus keliems mÄ—nesiams po tragiĹĄkĹł sausio ÄŻvykiĹł, talonai buvo iĹĄleisti ÄŻ apyvartą“, – „15min“ teigÄ— politikas. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto FinansĹł katedros vedÄ—ja profesorÄ— MeilutÄ— JasienÄ—, 1992 metais dirbusi Lietuvos banko UĹžsienio ryĹĄiĹł ir informacijos skyriaus virĹĄininke, prisiminÄ—, kad noras ÄŻsivesti nacionalinÄ™ valiutÄ… patiko ne visiems: „NemaĹža dalis sovietinÄ—s bankinÄ—s nomenklatĹŤros aktyviai prieĹĄinosi savĹł pinigĹł ÄŻvedimui. Dalis ĹžmoniĹł nesuprato, dalis norÄ—jo apginti savo asmeninius interesus ir iĹĄlikti rublio zonoje.“ FinansinÄ—s diversijos PradÄ—jusiai vykdyti savarankiĹĄkÄ… finansinÄ™ politikÄ… Lietuvai kilo pavojus, jog okupantai ĹĄalÄŻ uĹžtvindys nuvertÄ—janÄ?iais rubliais. Juolab kad toks precedentas jau buvo. 1990 metĹł vasarÄ… Maskvai iĹĄtikimos kompartijos pirmojo sekretoriaus Mykolo BurokeviÄ?iaus pastangomis buvo sukurta LaisvĹłjĹł verslininkĹł asociacija, kuriai finansuoti pasitelktas vienas pirmĹłjĹł ĹĄalyje Naujosios Vilnios komercinis bankas. SSRS Valstybinis bankas Naujosios Vilnios bankui suteikÄ— sÄ…junginio banko statusÄ…, atidarÄ— sÄ…skaitÄ… ir paskyrÄ— 280 mln. rubliĹł kreditÄ… 1991 metams. Vicepremjero ir tuomeÄ?io ValstybÄ—s saugumo departamento generalinio direktoriaus Zigmo VaiĹĄvilos teigimu, per Naujosios Vilnios bankÄ… pralobo ne vienas M.BurokeviÄ?iaus kompartijai artimas asmuo: „Rusai mokÄ—jo visiems kariĹĄkiams, komjaunuoliams, partijos veikÄ—jams, BurokeviÄ?iaus chebrai. PinigĹł skolino tiek, kiek norÄ—jo. Daug kas infliacijos metu gavo didelÄŻ kapitalÄ…. Tarp jĹł – ir KGB karininkai.“ PanaĹĄiai permainĹł laikotarpÄŻ prisiminÄ— ir G.Vagnorius: „1991–1992 metais politizuota Rusijos finansĹł sistema galÄ—jo ÄŻmesti ÄŻ LietuvÄ… fiktyviĹł rubliĹł. 1991 metais tarp sausio

1. – 1991 m., 2. – 1993 m., 3 – 1997 m.

Kiek yra litų?ek yra litų? 2013 m. kovo 31 d. apyvartoje buvo beveik 91 mln. įvairių nominalų litų banknotų (jų suma – 11 264 mln. Lt, jie svėrė apie 91 toną) ir beveik 1 111 mln. įvairių nominalų apyvartinių monetų (jų suma – 244 mln. Lt, jos svėrė apie 2 260 tonų).

Lietuvos banko nuotr.

2013 m. kovo 31 d. didĹžiausiÄ… visĹł banknotĹł apyvartoje dalÄŻ sudarÄ— 100 ir 200 litĹł banknotai (atitinkamai 22 ir 37 proc.), didĹžiausiÄ… visĹł monetĹł apyvartoje dalÄŻ sudarÄ— 1 ir 2 centĹł monetos (atitinkamai 39 ir 21 proc.). Vienam Lietuvos gyventojui vidutiniĹĄkai tenkantis litĹł ir centĹł monetĹł skaiÄ?ius per metus padidÄ—jo 6,5 proc. – iki 370 monetĹł, iĹĄ jĹł 145 vienetai – 1 cento monetos. Apyvartoje esanÄ?ius litĹł banknotus spausdino garsios Europos spaustuvÄ—s. LitĹł banknotĹł apsaugai panaudotos moderniausios apsaugos priemonÄ—s (daugiaspalvis spausdinimas, hologramos, optiĹĄkai kintantys daĹžai, blizganÄ?ios juostelÄ—s.). LitĹł ir centĹł apyvartinÄ—s monetos kaldinamos Vilniuje veikianÄ?ioje Lietuvos monetĹł kalykloje. Lietuvos bankas naudoja visiĹĄkai automatizuotÄ… banknotĹł ir monetĹł apdorojimo ÄŻrangÄ…. ÄŽ Lietuvos bankÄ… Vilniuje, ÄŻ banko Kauno skyriĹł iĹĄ apyvartos grÄŻĹžtantys pinigai ne tik perskaiÄ?iuojami, rĹŤĹĄiuojami, bet ir nustatomas jĹł susidÄ—vÄ—jimo lygis. Netinkami naudoti banknotai ir monetos sunaikinami, o tinkami – vÄ—l iĹĄleidĹžiami ÄŻ apyvartÄ…. Ĺ altinis: Lietuvos bankas

ir rugpjĹŤÄ?io puÄ?o per Naujosios Vilnios bankÄ… buvo vykdoma fiktyvi rublio emisija.“ Kur dingo rubliai? PerÄ—jimas nuo rubliĹł prie laikinĹłjĹł pinigĹł – talonĹł – taip pat nebuvo sklandus. IĹĄ apyvartos iĹĄimtĹł rubliĹł likimas tuoj pat apaugo ÄŻtarimais bei legendomis. Teigta, jog iĹĄ ĹĄiĹł pinigĹł pralobo sostinÄ—s nusikalstamo pasaulio vadeivos. RusiĹĄkĹł rubliĹł likimu domÄ—jÄ™sis Ĺžurnalistas Dailius Dargis cituoja GeneralinÄ—s prokuratĹŤros prokurorÄ… GintarÄ… JasaitÄŻ. „Kaip iĹĄ Lietuvos buvo iĹĄveĹžti rubliai?

Kokiais orlaiviais? Tuo metu informacija truputÄŻ praslydo, bet niekas nieko nedarÄ—. Esu ÄŻsitikinÄ™s, kad ĹĄias aplinkybes specialiosios tarnybos neblogai Ĺžinojo“, – yra sakÄ™s prokuroras. Vilniuje iki ĹĄiol pasakojamos legendos, kad apsukrĹŤs, su okupantĹł nomenklatĹŤra bei naujÄ…ja nepriklausomos Lietuvos valdĹžia gerus ryĹĄius turÄ—jÄ™ pogrindĹžio veikÄ—jai Lietuvoje jau beverÄ?ius rublius sunkveĹžimais ir net lÄ—ktuvais slapta gabeno ÄŻ SovietĹł SÄ…jungÄ… ir uĹž ĹĄiuos popierÄ—lius ÄŻsigijo tikro turto, kurÄŻ vÄ—liau pelningai pardavÄ— ir taip susikrovÄ— pradinÄŻ kapitalÄ….

SrautĹł nekontroliavo BuvÄ™s premjeras G.Vagnorius sakÄ— girdÄ—jÄ™s panaĹĄiĹł kalbĹł, taÄ?iau jĹł nesureikĹĄmino: „Apie rubliĹł iĹĄveĹžimÄ… detaliau galÄ—tĹł papasakoti a.a. Bronislovas Lubys, tuo metu buvÄ™s premjeru. TaÄ?iau aĹĄ tais gandais netikiu. Jeigu taip iĹĄ tiesĹł bĹŤtĹł buvÄ™, tai Maskva, kuri moka ginti savo piniginius interesus, bĹŤtĹł sukÄ—lusi didelÄŻ skandalą“, – sakÄ— jis. Sukontroliuoti milĹžiniĹĄkÄ… grynĹłjĹł pinigĹł kiekÄŻ nebuvo paprasta. YpaÄ? besikurianÄ?ioms jaunos valstybÄ—s teisÄ—saugos institucijoms.

,   2     

Dalia        

                                           

               !" #$!%!     &   ' ()&   *+ (!,* , !*'% ./' %' '(,   ! 0%1 "/2 & 3   * !%'&! 4'"5 !"#"! !$%&'()% )!& )!')%*+,$ (.%, %!"(,$ 4'% *  3  !& 0!& !! 06#0 7/!! ! %!78 59/:   %&  4!,;(%4 !   .  /!% (

 " <    !' (  (      8!!()=!    !  %!(  &' !    "">% . ' ! " ! (      '  0 7     %  *  ! !!   !  !   % " )&  4% # !3   5 % &!3  !? ! 8!  '& %  @A B CEFC  ! '  %  G<A   0 7    !       !  !  &  % &  ! !  +#2(&*% ! ( &   !  % "   !  4(!%  &'*   %  !'!&/&! !& **."5 <0 7 !  !'!+   ! *'  ! ' )      ?* #7 ) 35 0!   %!  ! ! .  #0 A/0!   %.5"

,(/0/.(1# 2 %& 3,(4%/',( !,(/($ <  ! !'% %%'%  ! (,%4 &!" 0 7  &  G!!  3  #2GA5  (  !  '!% %      (    / %'  CE" #  3! % &&!&'!!   &!   ) (5/ (& 0 7%  %  &'% H !  !" 0  4 ' .  (   %% ! ! %  *   !  & "#  /&%!'&! '(& !' !4 ! !(!' !"0 7;) '& ! !' IJG@? !%/ & H" !"/ (!  % * !'  ! & %   ! /! &!   ( (!% !&"5


Tyrimas | 7

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

„Tuo metu Lietuvos valdžia realiai nekontroliavo nei sienų, nei kai kurių finansinių instrumentų. Rublių srauto sukontroliuoti buvo neįmanoma. Juos lengva ranka kepė centrinis Rusijos bankas. Įvedant savo valiutą, rublius surinko Lietuvos bankas. Jis juos apskaitė ir buvo įsipareigojęs perduoti Rusijai. Tačiau tuo metu vyriausybės keitėsi viena po kitos. Hiperinfliacija į Rusiją atėjo vėliau nei į Lietuvą. Tokiame fone keičiant pinigus galimybių piktnaudžiauti yra daugiau, nei galime įsivaizduoti“, – prisiminimais dalijosi Z.Vaišvila. Nepriklausomybės akto signataras, ekonomistas Vladas Terleckas „15min“ sakė, kad turėjo būti deramasi su Rusijos valstybiniu banku dėl rublių perdavimo sąlygų, o iš apyvartos civilizuotai išimti rubliai – saugomi Lietuvos banko saugyklose. „Taip ir elgėsi pirmoji Lietuvos banko vadovybė. Ją atstatydinus, 1993 metais ir vėliau spaudoje rašyta apie rublių vežimą lėktuvais į Rusiją, skolinimą komerciniams bankams. Galbūt buvo sukamas verslas. Ko norėti, kai Lietuvos banko valdybos nariais tapo vakarykščiai milicininkai ir kiti panašūs „bankininkai“, – sakė pašnekovas. Litai be apsaugos Antroji pinigų reforma Lietuvoje vyko 1993 metais talonus keičiant į litus. Ir vėl neišvengta prieštaringų sprendimų bei galimos KGB įtakos. Pirmieji litai buvo atspausdinti itin nekokybiškai. „Vyriausybės ir Lietuvos banko posėdžiuose buvo sutarta, jog turime litus pasigaminti kuo pigiau, minimaliai apsaugant nuo padirbinėjimo. Tik didesnių nominalų banknotai turėjo būti geriau apsaugoti. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis priežasčių. Pinigų spausdinimas kainavo 8–10 mln. JAV dolerių, o Vyriausybės valiutinėje sąskaitoje tuomet būdavo vos keli šimtai tūkstančių dolerių. Laukiant didžiulės infliacijos buvo mažai tikėtinas litų padirbinėjimas“, – prisiminė V.Terleckas. Pasak jo, teisėsauga išaiškino, kad stambesniųjų lito banknotų kokybę labiausiai pablogino Lietuvos banke dirbęs KGB agentas, kurio nurodymu JAV spaustuvė išėmė saugos siūlelį. Keičiant talonus į litus norėta pastambinti banknotus ir atsiskaitymą litais padaryti patogesnį. Tačiau toks sprendimas priimtas paskutinę akimirką. „Rengiantis savų pinigų įvedimui Lito komitetas nutarė, kad pinigai bus keičiami santykiu vienas prie vieno. Taip norėta išvengti įvairių spekuliacijų ir kainų apvalinimo. Komitetas

G.Vagnorius: „Lietuva neturi nacionalinės valiutos. Mes ją praradome daugiau nei prieš dvidešimt metų. Esame tarp dangaus ir žemės, o tai pati blogiausia būklė.“

sprendimo nepakeitė, bet Vyriausybė nusprendė talonus keisti santykiu 100 už litą. Tai sukėlė papildomų techninių problemų, nes litų buvo atspausdinta tiek, kiek cirkuliavo talonų. Buvo daugiau stambių banknotų, nei jų reikėjo. Tūkstančio litų banknotas taip ir nebuvo išleistas į apyvartą. O smulkiųjų nominalų buvo mažoka“, – pasakojo ekonomistė M.Jasienė. Pagal nustatytą tvarką nereikalingi litai turėjo būti sunaikinti, bet dabar niekas negalėtų patvirtinti, kaip buvo iš tiesų. Daug nereikalingų litų atsirasdavo ir vėliau. Seno pavyzdžio litai nebuvo saugūs, pinigų rinkoje cirkuliavo daugybė klastočių. Nutarta prastos kokybės litus pamažu pakeisti naujo pavyzdžio, geriau apsaugotais. Iš apyvartos išimti nekokybiški banknotai taip pat turėjo būti sunaikinti. Ar visi buvo sunaikinti? Į šį klausimą taip pat nėra vienareikšmio atsakymo. Amžinas laikinas modelis Pirmieji litai atspausdinti dar 1991 metais. Dėl prastos kokybės litai buvo

lengvai padirbami. Nepaisant to, valiutos ir aukso atsargomis dengtas litas stabilizavo Lietuvos finansinę sistemą, infliacija rimo. 1994 metais įvedus valiutų valdybos modelį litas santykiu 4:1 buvo susietas su doleriu, o 1999 metais – su euru. Valiutų valdybos modelis Lietuvoje veikia iki šiol. Pasak signataro V.Terlecko, talonų keitimo į litus, o šių – į JAV dolerius santykis tikriausiai buvo pasirinktas vadovaujantis Gariūnų turgaus kainomis. Doleris buvo pervertintas, o tai neigiamai paveikė Lietuvos eksportą, buvo vienpusiškai naudinga užsienio investuotojams. M.Jasienės teigimu, renkantis valiutų valdybos modelį tikėtasi, jog tai tik laikina priemonė: „Daugelis ekonomistų įspėjo – įvesti šį modelį nesudėtinga, tačiau iš jo išeiti bus labai sunku. Šie teiginiai pasitvirtino. Valiutų valdyba paprastai įvedama kaip trumpalaikė priemonė. Taip buvo teigiama ir Lietuvoje. Stabilizavus infliaciją valiutų valdybos turėjo būti atsisakyta. Yra Lietuvos banko priimta 1996–1999 metų pinigų politikos programa. Joje numatyta per trejus metus atsisakyti valiutų valdybos modelio. Ši programa buvo neįgyvendinta ir apie ją niekas nekalba.“ Euras gąsdina ir gundo Pinigų keitimo patirtis, dėl infliacijos prarastos santaupos, čekinė privatizacija – visa tai paliko ryškias žymes Lietuvos žmonių sąmonėje. Pasak ekspertų, turint galvoje tokią patirtį, nereikėtų stebėtis, kad šiuo metu didesnė dalis visuomenės skeptiškai vertina Vyriausybės siekį įsivesti eurą. Gali būti, kad tokios baimės nėra tuščios. „Žmonės euro įvedimo bijo pagrįstai, nes labai sunku prognozuoti visas pasekmes. Jau nekalbant apie papildomų įsipareigojimų prisiėmimą. Nuteikti žmones, kad viskas bus tik gerai ir jokių neigiamų pasekmių kilti negali, nėra teisinga. Lito kursas yra fiksuotas euro atžvilgiu, todėl mes realaus rinkos kurso nežinome. Įvedus eurą pereitume prie plaukiojančio kurso. Kokios būtų pasekmės, sunku pasakyti. Jei litas yra pervertintas, gresia kainų šuolis“, – svarstė profesorė M.Jasienė. Pasak jos, valdžiai labai naudinga išeiti iš valiutų valdybos modelio ir įsivesti eurą, nes nereikia prisiimti atsakomybės. „Perėjimą prie euro galėčiau palyginti su Lietuvos ūkio guldymu į palatą, kurioje guli užkrečiamomis ligomis sunkiai sergantys ligoniai. Čiulbėjimas, kad nekils kainos, primena sovietines pasakas, kad SSRS nebuvo infliacijos“, – skepticizmo nestokoja V.Terleckas. Kitos nuomonės laikosi ekspremjeras G.Vagnorius: „Lietuva neturi nacionalinės valiutos. Mes ją praradome daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai litas buvo susietas su doleriu. Esame tarp dangaus ir žemės, o tai – blogiausia būklė. Keturiolika metų išbuvome pririšti prie euro su apynasriu, dėl ko Lietuva kasmet netekdavo keleto milijardų litų. Po dvidešimt metų kankinimo neleisti pereiti prie patikimos pinigų sistemos, kuri nereikalautų kaupti valiutos rezervo, būtų nelabai protinga.“

Naujausias verslo žinias rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/pinigai

Komentaras

Artūras Račas redakcija@15min.lt

Rože skleidėsi, kregždute skrenda Šiuo metu iš esmės esu bedarbis. Tai Lietuvoje įprasta būsena – darbo čia neturi daugiau nei 200 000 žmonių. Vieni jų darbo net ir neieško, nes jiems pakanka gaunamų pašalpų, kiti ieško, bet neranda, o treti – spjovę į viską, važiuoja uždarbiauti svetur. Aš pats dar nežinau, kuriai grupei save turėčiau priskirti, tačiau po pastarojo A.Butkevičiaus Vyriausybės sprendimo man darosi akivaizdu, kad Lietuvoje dirbti ir sąžiningai mokėti mokesčius visiškai neapsimoka. Kalbu apie Vyriausybės sprendimą mažinti išmokas ilgalaikiams bedarbiams – tiems, kurie darbo neranda ilgiau nei metus ir iki šiol gaudavo dosnią valstybės paramą – „net“ 350 Lt. Kur čia ta socialdemokratija ir jos raudonos rožės, nelabai suprantu, nes toks sprendimas labiau primena konservatorių kregždučių skrydį pastaruosius ketverius metus, kai A.Kubiliaus Vyriausybė darė viską, kad Lietuvoje būtų sugriauta socialinio draudimo sistema ir panaikinti bet kokie socialinio teisingumo likučiai. Tai, ką dabar daro A.Butkevičius ir partneriai, iš esmės yra A.Kubiliaus ir jo koalicijos programos tęstinumas. Lietuvoje siekiama sukurti nomenklatūrinį socializmą, kuriame iš kiekvieno paimama tiek, kiek įmanoma, tačiau pagal nuopelnus gauna tik išrinktieji.

Rožėmis išsiskleidusi, ši koalicija skrenda kregždutėmis, kurios po savimi dergia taip pat, kaip ir prieš tai skraidžiusios. Socialdemokratijoje, kuriai turėtų atstovauti A.Butkevičius ir LSDP, būna truputį kitaip, ir, jei dabartinė Vyriausybė netęstų nomenklatūrinio socializmo statybų, ji galėtų pabandyti atstatyti tai, ką sugriovė vadinamoji permainų koalicija. Pavyzdžiui, socialinio draudimo sistemą, kuri turėtų garantuoti bent minimalų socialinį teisingumą ir socialinę apsaugą sąžiningai mokesčius mokantiems žmonėms. Jei A.Butkevičius ir jo Vyriausybė nesupranta, kas yra socialinis teisingumas ir socialinė apsauga ir kuo ji skiriasi nuo socializmo, bandau paaiškinti: štai, pavyzdžiui, aš nuo 1994 m. esu sumokėjęs daugiau nei 426 tūkst. litų „Sodros“ įmokų, iš jų maždaug pusę – per pastaruosius trejus metus. Per tą patį laiką iš „Sodros“ esu gavęs 218,18 Lt išmoką. Jei užsiregistruočiau Darbo biržoje, man dabar galbūt pasiūlytų maksimalią draudimo nuo nedarbo išmoką – 650 Lt. Tiek pat, kiek gauna Jonas ar Petras, kurie „Sodrai“ per gyvenimą įmokėję gal 50 tūkst. Lt. Po to, jei mes visi trys metus nerastume darbo, visi vis tiek gautume po 350 Lt. Ar tai yra ir tas socialdemokratinis socialinis teisingumas? Jonui ir Petrui, ir galbūt A.Butkevičiui bei socialinės apsaugos ir darbo ministrei A.Pabedinskienei gal taip ir atrodo. Bet man ir – neabejoju – tūkstančiams sąžiningai „Sodros“ įmokas dvidešimt ar daugiau metų mokėjusiems piliečiams tai panašu į socialistinę lygiavą. Kurioje dar yra nomenklatūra, mūsų sumokėtus mokesčius dalijanti labdarai savo vardu ir pasiskirianti sau valstybines pensijas bei rentas, kurių dydis gerokai viršija 650 Lt. Nesiskundžiu, bet man atrodo, kad rožėmis išsiskleidusi, ši koalicija skrenda kregždutėmis, kurios po savimi dergia taip, kaip ir prieš tai skraidžiusios.


Komentaras as

Lauras Bielinis redakcija@15min.lt

8 | Visuomenė

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Darbo partijos lyderiai V.Gapšys (kairėje), V.Uspaskichas ir V.Vonžutaitė suserga tada, kai labiausiai reikia. V.Skaraičio/BFL nuotr.

Provincialios baimės Nuolat girdime kalbas ir gąsdinimus: sistema užvaldė valstybę, mafija kontroliuoja, kagėbistai valdžioje, žydai viską nupirko, o rusai jau puola, lenkai tuoj uždraus lietuvių kalbą, klanai dalijasi pelną, valstybininkai intriguoja, pedofilai prasismelkė visur ir, galų gale, visko kvintesencija – marsiečiai atakuoja. Tai ne visas kasdienių baimių ir mitų sąrašas, kuris dabar, jį skaitant, atrodo juokingai. Bet, kai politikai tai nuolat kartoja iš ekranų, mitinguose rėkauja egzaltuoti išsišokėliai, o mes kartais imame ir susimąstome, kokios mūsų nesėkmių priežastys, netikėtai pagauname save, kad yra be galo lengva permesti kaltes abstrakčiai, tačiau tuo pat metu lyg ir konkrečiai, šalia veikiančiai blogio jėgai. Tikrai niekas neneigia: mūsų visuomenėje yra ir pedofilų, ir buvusių kagėbistų, ir nusikaltėlių, bandančių gyventi mafijos principais, ir įvairaus plauko nacionalistų. Pilna ir biurokratų, kurie savo kėdę ir administracinę normą iškelia aukščiau žmogaus interesų. Šie mažo žmogaus skriaudimo atvejai labai tinka visuotiniam apibendrinimui ir esamai padėčiai pateisinti. Bet šie mitai ir nuolatinis visuotinių baimių eskalavimas ne padeda, o tik trukdo spręsti realias ir aktualias problemas. Politikai, eksploatuojantys tokią retoriką, siekia tik vieno – patraukti neišprususių žmonių dėmesį, parodyti jiems, kad tik jie atvėrė akis visuomenei ir surado visų jos nelaimių priežastį.

Dėl slogos – į reanimaciją Politikų ligos stebėtinai sutampa su jų bandymais išsisukti nuo teisingumo Dreba širdis, pakilo temperatūra, kraujospūdis, skauda skrandį, kankina valstybės apgultis. Tokiomis ligomis dangstydamiesi žinomi politikai ir vieši asmenys bando išvengti atsakomybės, akistatos su teisėsaugos pareigūnais ar bent laimėti laiko. Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt

Geras politikas tik tas, kuris kovoja su marsiečiais. Tokia politinė realybė.

Jei tokiomis ligomis serga paprasti žmonės, greitoji pagalba pas juos net nevažiuoja, nes dėl tokių negalavimų reikia eiti pas šeimos gydytoją. Tuo tarpu politikai daug lepesni – dėl tokių susirgimų jie tuoj pat velkasi ligonių pižamas.

Visuomenė mielai palaiko tokius veikėjus, balsuoja už juos, renkasi į mitingus ir net isteriškai gina kalbančiuosius „tiesą“ nuo bet kokios kritikos. Kodėl taip nutinka? Todėl, kad esame pilietiškai labai silpnos ir provinciškai ribotos politinės kultūros visuomenė. Tol, kol žmonės, ieškodami savo problemų priežasčių, dairysis jų ne savo pačių darže, o kito ar kitų veikloje, tol marsiečiai ir pedofilai išliks svarbiausia gąsdinimo priemonė. Statistiškai vidutinis Lietuvos pilietis yra ribotas, nes yra įsitikinęs, kad valdžios atstovas, jei nori, gali išspręsti visas jo problemas. Jei daugiabučio namo gyventojai nesugeba organizuotis ir sutvarkyti aplinkos, sutaisyti kiemo žibintų, palopyti asfalto duobių, žinoma, kalti ne namo gyventojai, o miesto valdžia, kuri, aišku, vagia pinigus, apgaudinėja ir meluoja. Asmeninės, pilietinės iniciatyvos impulsai yra labai silpni. O kai ta iniciatyva kažkaip atsiranda, tai dažniausiai būna ne racionalus, politiškai motyvuotas veiksmas, o skandalingas rėkimas bei dar vienas visų ir visko kaltinimas. Geriausias pavyzdys – daugiabučio namo bendrijos steigimas, dažnai pasibaigiantis kaltinimų lavina. Taigi ten, kur visuomenė tėra atskiri žmonės, mokantys tik reikalauti ir prašyti, bijantys kitų ir negalintys nors kažkuo prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, turėsime tik nuolatines baimes ir isteriškus politikus, kurie atstovaus ne mūsų interesams, bet tik mūsų baimėms. Toks provincinės visuomenės portretas. Tokia visuomenė turi dar ilgai mokytis ir ugdyti laisvų ir protingų bei kultūringų santykių įpročius. Lietuvoje kol kas geras politikas tik tas, kuris kovoja su marsiečiais. Tokia politinė realybė.

Ligų lyderė Valstybės apgultis – tokia netikėta liga Seimo narę Neringą Venckienę nežinia kur pradangino būtent tada, kai Seime buvo balsuojama dėl jos teisinės neliečiamybės panaikinimo. Net artimiausi jos bendražygiai nežinojo, kur dingo buvusi teisėja. Jos vardu Seime įgaliotas kalbėti partijos „Drąsos kelias“ pirmininkas Jonas Varkala tepasakė, kad N.Venckienė serga „valstybės apgultimi“, „šita okupacija“. Ši į psichiatrijos vadovėlius tikriausiai pateksianti diagnozė N.Venckienei nepadėjo – jos teisinė neliečiamybė buvo panaikinta. „Valstybės apgulties“ nėra oficialiai pripažįstamų ligų sąraše, tad jei N.Venckienė nenorės akistatos su prokurorais, teks ieškoti naujų negalavimų. Netikėtos ligos „Drąsos kelio“ lyderę kankina dar nuo tada, kai ji vilkėjo teisėjos mantiją. Moteris pernai aštuonis kartus išsisuko nuo prokurorų apklausos dėl trukdymo antstolių veiklai, nepagarbos teismui, pasipriešinimo valstybės tarnautojams, piktnaudžiavimo vaiko globėjos teisėmis ir kt. Tuomet N.Venckienei skaudėjo koją, ji buvo operuota, bet prastai gijo. Medikų pažyma yra pateisinama priežastis, dėl ko galima neatvykti į apklausą ar teismo posėdį, todėl N.Venckienė sirgo daugiau nei du mėnesius. Prokurorai nebeištvėrę patikrino jos ligos kortelę, bet nusikaltimo

ar ligos simuliavimo požymių nerado. Dar anksčiau – 2012-ųjų sausio 22-ąją ir gegužės 17-ąją – teisėja dirbusi N.Venckienė, nors ir pagal medikų pažymas sirgo ir nėjo į darbą, kaip niekur nieko surengė spaudos konferenciją. „Sodra“ buvo gavusi anoniminį skundą dėl galimo elgesio taisyklių pažeidimo N.Venckienės laikinojo nedarbingumo metu, todėl atliko tyrimą. Jo detalės neviešinamos. Kiekvienam gali pasitaikyti susirgti, ypač tiems, kurie patiria daug streso. Bet kai kuriomis ligomis vieši asmenys BFL nuotr.

A.Matulas: „Aš su tokia pat liga – eroziniu gastritu – vaikštau trejus metus. Į ligoninę gultis net nesiūlė, tai yra ambulatorinis gydymas.“

suserga tinkamu laiku ir ilgam – kai reikia stoti į akistatą su teisėsauga ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. N.Venckienė – ne pirma ir ne paskutinė, kuriai taip sekasi. Serga pakaitomis Darbo partijos byloje nuo 2012-ųjų kovo vis kas nors suserga. Politikai jau juokauja, kad reikėtų dezinfekuoti teismo salę, kurioje vyksta posėdžiai. Kiekvieną kartą susirgus vienam iš šios bylos kaltinamųjų posėdis atidedamas. Taip vilkinama byla. Iš pradžių dėl ligos į teismo posėdį neatvyko viena iš juodosios buhalterijos bylos kaltinamųjų Vitalija Vonžutaitė. Po mėnesio posėdyje nepasirodė kita kaltinamoji Marina Liutkevičienė. Dar po mėnesio vis dar nesirodė V.Vonžutaitė – ji ligos lapelius pateikinėjo beveik du mėnesius. Po dar vieno mėnesio – birželį – staiga susirgo kitas kaltinamasis Vytautas Gapšys. Teismo posėdžio išvakarėse V.Gapšys aktyviai dalyvavo Seimo posėdyje, bet vakare jam staiga taip pakilo temperatūra, kad parlamentaras atsidūrė ligoninėje. Netikėta liga sukėlė abejonių ir prokurorui, ir teisėjai, bet iki tyrimo nebuvo prieita, nes V.Gapšys gana greitai pasveiko. V.Vonžutaitė sirgo daug ilgiau, nors tuo pat metu sėkmingai vadovavo žiniasklaidos bendrovei ir, pasak šaltinių, net važinėjo į užsienį. Rugsėjį Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl „AND klinikos“ direktorės Eglės Galgauskienės galimo piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo. Tuomet buvo pateiktos ir teisėjams įtarimų keliančios V.Vonžutaitės medicinos pažymos. Paaiškėjo, kad jai privačios klinikos gydytoja net nematavusi temperatūros nustatė gripą. Spalį vyko Seimo rinkimai ir į Seimą išrinkti kaltinamieji V.Vonžutaitė, V.Gapšys bei Viktoras Uspaskichas įgijo teisinę neliečiamybę. Džiaugėsi neilgai – gruodžio mėnesį ji buvo panaikinta, todėl dabar jau parlamentarų sveikata vėl pašlijo. Šių metų vasario pabaigoje, užuot atvykęs į teismo posėdį, Darbo partijos


15min â&#x20AC;˘ 2013 m. balandĹžio 12 d.

lyderis V.Uspaskichas buvo paguldytas ÄŻ Kauno medicinos universitetinÄ&#x2014;s ligoninÄ&#x2014;s Kauno klinikas. IĹĄ pradĹžiĹł buvo ÄŻtartas net miokardo infarktas, bet vÄ&#x2014;liau Seimo nariui buvo nustatyta tik opa ir krĹŤtinÄ&#x2014;s angina. Ĺ ios ligos nuo teismo posÄ&#x2014;dĹžiĹł jÄŻ atleido kelioms savaitÄ&#x2014;ms. TeisÄ&#x2014;jas Linas Ĺ iukĹĄta tuomet teigÄ&#x2014;: â&#x20AC;&#x17E;Susirgimai, kaip opaligÄ&#x2014;, negali bĹŤti laikomi tokiomis ligomis, dÄ&#x2014;l kuriĹł ilgai negali dalyvauti teismo posÄ&#x2014;dyje.â&#x20AC;&#x153; PraÄ&#x2014;jusÄŻ pirmadienÄŻ turÄ&#x2014;jo vykti teismo posÄ&#x2014;dis, kuriame prokuroras rengÄ&#x2014;si pasiĹŤlyti bausmes kaltinamiesiems. PasveikÄ&#x2122;s V.Uspaskichas jau pasirodÄ&#x2014; teisme, taÄ?iau tokio streso neiĹĄtvÄ&#x2014;rÄ&#x2014; V.VonĹžutaitÄ&#x2014;. NaktÄŻ iĹĄ sekmadienio ÄŻ pirmadienÄŻ ji greitosios pagalbos automobiliu buvo iĹĄveĹžta ÄŻ SantariĹĄkiĹł klinikas. Vilniaus apygardos teismas pareikalavo medikĹł paĹžymos. Gavo. Oficiali versija â&#x20AC;&#x201C; gastritas. DÄ&#x2014;l ĹĄios ligos V.VonĹžutaitÄ&#x2014; dviem dienoms atgulÄ&#x2014; ÄŻ ligoninÄ&#x2122;. TreÄ?iadienÄŻ ji jau lyg niekur nieko sÄ&#x2014;dÄ&#x2014;jo teisme, bet, likimo ironija, ÄŻ ligos patalÄ&#x2026; atgulÄ&#x2014; teisÄ&#x2014;ja, tad bylos nagrinÄ&#x2014;jimas vÄ&#x2014;l buvo atidÄ&#x2014;tas. Ne ta liga, kuriÄ&#x2026; gydo ligoninÄ&#x2014;je Ar tikrai gastrito kamuojami ĹžmonÄ&#x2014;s guldomi ÄŻ ligoninÄ&#x2122;? Apie tai â&#x20AC;&#x17E;15minâ&#x20AC;&#x153; paklaustas Lietuvos sveikatos mokslĹł universiteto ligoninÄ&#x2014;s Kauno klinikĹł Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. Limas KupÄ?inskas teigÄ&#x2014;, jog medikai stengiasi atsiriboti nuo klausimĹł apie ligas, kuriomis suserga Ĺžinomi asmenys. TaÄ?iau klausimas jÄŻ prajuokino. Sunkiai tramdydamas juokÄ&#x2026; profesorius papasakojo, kad gastritas gali bĹŤti lÄ&#x2014;tinis ir ĹŤminis. Pastarasis sudÄ&#x2014;tingesnis. Jei pacientÄ&#x2026; pykina, jam labai skauda, daug vemia, viduriuoja, jis gali bĹŤti paguldytas ÄŻ ligoninÄ&#x2122; tyrimams siekiant iĹĄsiaiĹĄkinti ligos prieĹžastÄŻ ir atstatyti elektrolitĹł bei skysÄ?iĹł pusiausvyrÄ&#x2026;. Gastroenterologas teigÄ&#x2014;, kad tokie ligoniai guldomi trumpam laikui.

V.Babilius po avarijos buvo pasislÄ&#x2014;pÄ&#x2122;s ligoninÄ&#x2014;je. A.Ufarto/BFL nuotr.

Tuo tarpu Seimo Sveikatos reikalĹł komiteto pirmininkÄ&#x2014;s pavaduotojas, buvÄ&#x2122;s medikas Antanas Matulas neslÄ&#x2014;pÄ&#x2014; pasipiktinimo. â&#x20AC;&#x17E;AĹĄ su tokia pat (kaip V.VonĹžutaitÄ&#x2014;s, â&#x20AC;&#x201C; aut. past.) liga â&#x20AC;&#x201C; eroziniu gastritu â&#x20AC;&#x201C; vaikĹĄtau trejus metus. Dukart per metus geriu gydytojo paskirtÄ&#x2026; vaistĹł kursÄ&#x2026;. ÄŽ ligoninÄ&#x2122; gultis net nesiĹŤlÄ&#x2014;, tai yra ambulatorinis gydymas. Bet prireikus, aiĹĄku, galiu atsigulti. Man, kaip medikui, gÄ&#x2014;da ĹžiĹŤrÄ&#x2014;ti ÄŻ tokius dalykusâ&#x20AC;&#x153;, â&#x20AC;&#x201C; ĹĄirdo A.Matulas. PasislÄ&#x2014;pÄ&#x2014; ligoninÄ&#x2014;je PrieĹĄ metus SantariĹĄkiĹł klinikose slÄ&#x2014;pÄ&#x2014;si dar vienas garsus politikas. Tuometis Seimo narys Vincas Babilius 2012-ĹłjĹł kovo 19-Ä&#x2026;jÄ&#x2026; vÄ&#x2014;lai vakare Vilniuje savo visureigiu

VisuomenÄ&#x2014; | 9 rÄ&#x2014;ĹžÄ&#x2014;si ÄŻ sankryĹžoje stovintÄŻ automobilÄŻ ir nulauĹžÄ&#x2014; ĹĄviesoforo signalÄ&#x2026;. AvarijÄ&#x2026; padarÄ&#x2122;s politikas nukentÄ&#x2014;jusiuosius bandÄ&#x2014; ÄŻkalbÄ&#x2014;ti nekviesti policijos, bet susitarti nepavyko. Tuomet Seimo narys pasikiĹĄo nukritusÄŻ savo automobilio numerÄŻ po paĹžastimi ir dingo. Pasak nukentÄ&#x2014;jusiĹłjĹł, Seimo narys atrodÄ&#x2014; neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas. V.BabiliĹł pavyko atrasti ne kur kitur, o SantariĹĄkiĹł klinikose. Ten jis atsidĹŤrÄ&#x2014; neva dÄ&#x2014;l sutrikusios ĹĄirdies veiklos. Politikas ten slapstÄ&#x2014;si ne tik nuo ĹžurnalistĹł, bet ir nuo jÄŻ apklausti norÄ&#x2014;jusiĹł teisÄ&#x2014;saugos pareigĹŤnĹł. Pas policininkus V.Babilius atÄ&#x2014;jo tik po savaitÄ&#x2014;s, kai jau nebuvo ÄŻmanoma nustatyti, ar avarijos metu jis buvo girtas. Medikai taip ir neatskleidÄ&#x2014;, ar paguldÄ&#x2122; V.BabiliĹł tyrÄ&#x2014; jo kraujÄ&#x2026; ir ar rado jame alkoholio. VieĹĄojoje erdvÄ&#x2014;je V.Babilius dievagojosi, kad tauriĹłjĹł gÄ&#x2014;rimĹł nevartoja jau metus, nors â&#x20AC;&#x17E;15minâ&#x20AC;&#x153; Ĺžurnalistai ne kartÄ&#x2026; per tÄ&#x2026; laikÄ&#x2026; yra matÄ&#x2122; jÄŻ geriantÄŻ alkoholÄŻ. VÄ&#x2014;liau Ĺžurnalistai iĹĄkÄ&#x2014;lÄ&#x2014; versijÄ&#x2026;, kad Seimo narys galÄ&#x2014;jo SantariĹĄkÄ&#x2014;se pasislÄ&#x2014;pti pas savo netikrÄ&#x2026; brolÄŻ kardiologÄ&#x2026; VytautÄ&#x2026; BeniuĹĄÄŻ. Ĺ i versija nebuvo nei patvirtinta, nei paneigta. PrieĹĄ dvylika metĹł nutiko panaĹĄi istorija: tuometis uĹžsienio reikalĹł ministro patarÄ&#x2014;jas, Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus BiÄ?kauskas padarÄ&#x2014; avarijÄ&#x2026; ir pasiĹĄalino, ÄŻvykio vietoje palikÄ&#x2122;s automobilio valstybinÄŻ numerÄŻ â&#x20AC;&#x201C; â&#x20AC;&#x17E;LRS 152â&#x20AC;&#x153;. Tik kitÄ&#x2026; dienÄ&#x2026; jis pasirodÄ&#x2014; policijos nuovadoje, kurioje susmuko ant grindĹł ir pareigĹŤnams teko vyrÄ&#x2026; veĹžti ÄŻ ligoninÄ&#x2122;. DiagnozÄ&#x2014; â&#x20AC;&#x201C; aukĹĄtas kraujospĹŤdis ir sÄ&#x2026;monÄ&#x2014;s praradimas dÄ&#x2014;l stresinÄ&#x2014;s situacijos. DÄ&#x2014;l to ÄŻvykio nagrinÄ&#x2014;jimas uĹžtruko. Kai kurie ligas slepia Seimo Sveikatos reikalĹł komiteto pirmininkÄ&#x2014;s Darbo partijos narÄ&#x2014;s DangutÄ&#x2014;s MikutienÄ&#x2014;s ir jos pavaduotojo konservatoriaus A.Matulo nuomonÄ&#x2014;s apie Seimo narius, suserganÄ?ius laiku ir vietoje, skyrÄ&#x2014;si kaip diena ir naktis. Darbo partijos frakcijos narÄ&#x2014; D.MikutienÄ&#x2014; jokios problemos neÄŻĹžvelgÄ&#x2014;: â&#x20AC;&#x17E;Tai visiĹĄkai ne komiteto reikalas ir ne komiteto kompetencija. Jeigu teismui kyla abejoniĹł dÄ&#x2014;l vieno ar kito atvejo, tai, kiek iĹĄ vieĹĄosios erdvÄ&#x2014;s girdĹžiu, teismas patikrina ir mato. Jei parlamentarai dÄ&#x2014;l ligos neina ÄŻ darbÄ&#x2026;, jie Etikos ir procedĹŤrĹł komisijai, FinansĹł departamentui pateikia paĹžymas.â&#x20AC;&#x153; D.MikutienÄ&#x2014; tikino, kad yra daug Seimo nariĹł, kurie slepia, jog juos kankina iĹĄsekimas ar kitos problemos. Jie eina ÄŻ darbÄ&#x2026;, o vakarais lankosi pas medikus ir grÄŻĹžÄ&#x2122; namo statosi laĹĄelinÄ&#x2122;. â&#x20AC;&#x17E;Jeigu tu, kaip Seimo narys, pasakysi, kad tau vos ne iĹĄsekimÄ&#x2026; diagnozuoja, pervargimÄ&#x2026;, Ĺžinant, kokia yra tautos nuomonÄ&#x2014; apie Seimo narius... Ĺ˝monÄ&#x2014;s tiesiog bijo puolimo internete ir tokius dalykus slepiaâ&#x20AC;&#x153;, â&#x20AC;&#x201C; tikino D.MikutienÄ&#x2014;. Kada vÄ&#x2014;l susirgs V.GapĹĄys? D.MikutienÄ&#x2014;s pavaduotojas A.Matulas neslÄ&#x2014;pÄ&#x2014; nusivylimo: â&#x20AC;&#x17E;Svyra rankos, kad toliau tai tÄ&#x2122;siasi. Kalbant apie vienos partijos bylÄ&#x2026;, tai reikÄ&#x2014;tĹł suprasti, kad po kolegÄ&#x2014;s V.VonĹžutaitÄ&#x2014;s tikriausiai turÄ&#x2014;tĹł ateiti V.GapĹĄio eilÄ&#x2014;. Matome, kad sergama ir neateinama ÄŻ darbÄ&#x2026; pagal planÄ&#x2026;. Jau vieĹĄai Ä?ia, parlamente, mes juokaujame vienas su kitu: â&#x20AC;&#x17E;Ar tu dar ne ligoninÄ&#x2014;je? Ar tau dar neatÄ&#x2014;jo eilÄ&#x2014;?â&#x20AC;&#x153; â&#x20AC;&#x17E;KÄ&#x2026; tik grÄŻĹžome iĹĄ Sveikatos ministerijos iĹĄvaĹžiuojamojo posÄ&#x2014;dĹžio â&#x20AC;&#x201C; niekas nieko nesiruoĹĄia daryti! Niekas nekalba apie tai, kaip maĹžinti korupcijÄ&#x2026; sveikatos apsaugoje, kaip didinti medikĹł ir valstybÄ&#x2014;s tarnautojĹł atsakomybÄ&#x2122;, kad nedarbingumo paĹžymos nebĹŤtĹł dalijamos pagal paĹžintis ar uĹž pinigusâ&#x20AC;&#x153;, â&#x20AC;&#x201C; piktinosi A.Matulas.

@L:A&F69E>6&M/F6 !A9@EF6&A>F6&:6&9A@" !",B

                                 !        " #$ %      &      '     ( %         !%     &   )           *   '  **  )        )                       (+,# &  @   %$   %   9          %    -),#$%&   @  %    @  %   18 *   78 *     !"#$%&   +     ,     % ./ 01  %       %         "   % $%     

TIKâ&#x20AC;&#x2122;ALERT   2 "%  340     5 * '   

!'(#$%&   6               %$778 *  *9    %            #$%&   6 %  ,   01 %  .( :6   %  % 7;$3<=788  >%  %    ?8=      !)!"* !  6      6              )      1               

.#"+/0#$%& #1  A5*  , .$*   *         "++)2(#$%&  2 $%&   &  , %     .   $% #$%&   BC         (         D     ,4BC * .   ',(:EF4BC * . D,/ G* . H       %        "    '   % '     I    ' *      &          "    ) '       )      " #$    '   ' 9      D%      #     3 4



     4

 5,"2*783    9       &   :!         ;<     : 2        =      J  K J   , 78$71.K J              K J   *' % '  K J  ,?8????=.K J         DK J  D #DD    ' * K J   ,?880888.

2        >

   &   H   " *  *'             

4

 &    ?

 C     9  =     = 9 1D#F1    C   G   FH1JMGN    M@ 3  *O /        B9(:A96 37/  :+9L(9>   7N; /     www.hiperfarma.lt www.efarma.lt /     '   Dwww.optronica.lt F#*    $O9PQF"&LFEAB9R/ S<T81371707;


Profilis | 11

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Kalnuose didvyriai neišgyvena V.Vitkauskas žygio į pasaulio viršukalnę 20-metį pasitinka mąstydamas apie mažus dalykus Mykolas Vadišis m.vadisis@15min.lt

V.Vitkauskas: V.Vitkauskas turėjo daugybę akistatų su mirtimi, todėl itin brangina kiekvieną laimės akimirką.

Vienas iš nedaugelio mano ankstyvos vaikystės atsiminimų – 1993 metų žurnalo puslapis su pirmojo į Everestą įkopusio Lietuvos alpinisto Vlado Vitkausko nuotrauka nuo aukščiausios pasaulio viršūnės. Po 20 metų kalbamės su V.Vitkausku tuščiose Energetikos ir technikos muziejaus patalpose, kuriose V.Vitkauskas turi savo darbo stalą. Pasidaro gaila, kad 2013-ųjų metų Lietuvoje vis mažiau tokių herojų, o jų žygiai slenka užmarštin į tykius muziejaus užkaborius. Lėtai padėjęs ranką ant stalo, V.Vitkauskas nuramina: „O kas yra didelis ir galingas? Ar dramblys, kuris velka didžiulį rąstą, ar skruzdėlė, kuri tempia už save tris kartus sunkesnį šapą? Ir kaip tarp jų atrodo žmogus, kuris užkopia į kalną? Didvyrių nėra – tai vienas pagrindinių dalykų, kurio išmoko kalnai.“ Lyg savo žodžių patvirtinimą alpinistas atsidaro spintelę ir ištraukia šiek tiek apšiurusią, vietomis pablukusią, iš storo audeklo pasiūtą Nepalo vėliavą. „Tai mano bendražygės nepalietės Pasang Lhamu, kopusios toje pačioje ekspedicijoje į Everestą, vėliava. Ji žuvo, norėdama būti pirma nepalietė moteris, užkopusi į aukščiausią viršūnę. Kūną ir šią vėliavą radome tik po trijų savaičių netoli viršūnės. Dvidešimtmečio proga ketinu ją nuvežti atgal į Nepalą“, – kol pašnekovas pasakojo istoriją, aš tryniau vėliavos audeklą tarp pirštų ir bandžiau nors truputį įsivaizduoti, ką teko patirti V.Vitkauskui, per gyvenimą mačiusiam ir išgyvenusiam daugiau nei 50-ties bendražygių alpinistų mirtis. Tarp jų – ir savo sūnaus. Tiek daug kartų akis į akį susitikęs su mirtimi, V.Vitkauskas galbūt rado bendrą kalbą su ja: „Dabar tikrai nebe taip svarbu, kiek laiko man dar liko, svarbiausia, kad gyvenime aš ir aplink mane esantys žmonės būtų laimingi.“ Į Everestą ne kopiama, o lipama 1993 metais į Everestą kopusio alpinisto kišenėje tebuvo 500 dolerių ir Lietuvos vėliava. Daugelis vėliau siūlė žymiam lietuvių alpinistui žygį įrašyti į Guinnesso rekordų knygą kaip pigiausią istorijoje įkopimą į aukščiausią pasaulio viršūnę. „Jei laiką atsuktume atgal ir reiktų kopti tokiomis pat sąlygomis – šio žygio nekartočiau“, – sako V.Vitkauskas. Alpinistas atskleidžia, kad tai buvo didelis iššūkis jo sveikatai, kuri ir taip nebuvo pati geriausia, o pinigų bei įrangos trūkumas žygį pavertė avantiūra. Per 20 metų, prabėgusių nuo V.Vitkausko žygio, kopimas į Everestą tapo daug saugesnis, iš dalies ir paprastesnis. Tai patvirtina ir skaičiai. 1993 m. iš keturių kopiančiųjų vienas negrįždavo. Dabar ši statistika, skaičiuojant visus žuvusius nuo pat tokių žygių pradžios, yra vienas iš dešimties. „Dabartinius žygius į Everestą aš vadinu užlipimu. Kiekvienas, turintis 50 tūkst. dolerių, gerą sveikatą ir neblogai fiziškai pasirengęs, gali užlipti į viršūnę. Šerpai iš

J.Kalinsko nuotr.

„Dabartinius žygius į Everestą aš vadinu užlipimu. Kiekvienas, turintis 50 tūkst. dolerių, gerą sveikatą ir neblogai fiziškai pasiruošęs, gali užlipti į viršūnę.“ kitų, tik nuo žmogaus, o ne nuo gamtos priklausančių priežasčių.

Editos žygis į Everestą Alpinistė Edita Uksaitė Nichols (asmeninio archyvo nuotr.) šių metų balandį-gegužę iš Tibeto pusės kopia į Everestą. Moteris tikisi tapti pirmąja lietuve, pabuvojusia ant pasaulio stogo. JT Pasaulinėje maisto programoje dirbanti ir Šveicarijoje gyvenanti lietuvė savo žygiu tikisi atkreipti dėmesį bei surinkti labdaros badaujančiam Afrikos regionui Saheliui. Editos žygį galite sekti internete, 15min.lt rubrikoje „Pasaulis kišenėje“. „Su visa pagarba kitoms Lietuvos alpinistėms, Edita yra tinkamiausia kandidatė pasiekti viršūnę. Taip atsakingai besiruošiančio žygiui alpinisto reikėtų dar paieškoti ir tarp vyrų“, – pagyrimų kolegei negaili V.Vitkauskas. Anot alpinisto, Editai užkopti į viršūnę galėtų sukliudyti tik ekstremalios oro sąlygos, tačiau jis tiki, jog gegužę jau galės pasveikinti ir pirmą lietuvę moterį, pabuvojusią ant pasaulio stogo.

šonų neša mantą, ekspedicijos vadovas pasirūpina saugumu ir patikima įranga, telieka mėgautis. Sukliudyti gali tik sveikata arba blogos oro sąlygos“, – daug mažesnę riziką nei prieš dvidešimtmetį įvertino V.Vitkauskas.

Jei nepažįsti kalnų – nerizikuok Įkopęs į daugelį didžiausių pasaulio kalnų, V.Vitkauskas net pykteli paklaustas, kaip čia yra, kad vis dažniau girdime apie žuvusius alpinistus, tarp kurių ir nemažai lietuvių: „Vien Lietuvoje per metus tūkstančiai numiršta nuo vėžio, o apie juos mažiau parašyta, nei apie kelių alpinistų mirtis.“ Tačiau pagalvojęs priduria: „Vis dėlto negalima paneigti, kad alpinizmas populiarėja, žmonės turi vis daugiau pinigų įrangai ir kelionėms, todėl ir pasitaiko skaudžių nelaimingų atsitikimų. Tos nelaimės dažniausiai atsitinka Europoje, lengviau pasiekiamuose kalnuose, kuriuose prarandamas budrumas. Dideliuose ir rimtuose žygiuose – tokiuose kaip į Everestą – alpinistų žūčių mažėja.“ V.Vitkauskas, įkopęs į visų žemynų aukščiausias viršukalnes, pataria vienintelį dalyką – nerizikuoti be reikalo. „Jei neturime vairuotojo teisių ir nesame pasiruošę vairuoti, bet vis tiek sėdame prie vairo, anksčiau ar vėliau atsitiks nelaimė. Taip ir kalnuose“, – palygina V.Vitkauskas. Anot jo, nelaimės kalnuose beveik visuomet ištinka dėl alpinistų kaltės – skubėjimo, didelių ambicijų, blogai įvertintos situacijos, konfliktų grupėje ir

Rūpi maži dalykai „Kas toliau?“ – klausiu vaikystės herojaus. „Kalnai“, – nusišypso alpinistas. Tik tie kalnai nebe tokie, kokius mes visi įsivaizduojame. Kai visų pasaulio žemynų stogai jau pasiekti, pradeda rūpėti maži dalykai. Į Everestą V.Vitkauskas tikrai nebekops, tačiau jis priėmė nepaliečių kvietimą gegužės mėnesį sukakties proga atvykti į Katmandu, atidaryti fotografijų parodą, Nepale aplankyti širdžiai mielas vietas, prisiminti žuvusius bendražygius. Bet labiausiai V.Vitkauskas bendraminčių ir draugų laukia gegužės 11-ąją. Tądien visi turėtų susirinkti paminėti žygio į Everestą dvidešimtmečio ant aukščiausio Lietuvos kalno – Aukštojo. Daugiau kelionių įspūdžių rasite nuskaitę šį kodą pasauliskiseneje.lt Lietuviškos viršūnės tvarkymas ir įprasminimas dabar alpinistui rūpi labiausiai. „Kad jūs matytumėte, koks vaizdas atsiveria nuo naujos apžvalgos aikštelės – ne prasčiau nei daugelyje kalnų“, – pusiau su humoru, tačiau ir labai rimtai taria alpinistas. Jau žengiant Energetikos ir technikos muziejaus koridoriais laukan, V.Vitkauskas prasitaria, apie dar vieną mažą svajonę – jei sveikata ir likimas leis, norėtų pabėgti iš miesto ir ramiai įsikurti kur nors netoli Kernavės, šalia mažų, bet jaukių penkių piliakalnių. Ne Himalajai, bet užtat savi.


14 | Sportas

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

E.Razulis: „Nieko išskirtinio neįvyko“ Nerijus Kesminas redakcija@15min.lt

Klaipėdos „Atlanto“ puolėjas Evaldas Razulis Alytaus „Dainavai“ smogė negailestingai. „SMScredit.lt A lygos“ šeštojo turo rungtynėse 27 metų snaiperis įmušė penkiskart.

Įvarčių mašina tampantis E.Razulis tikisi pamiršti pastaraisiais metais jį persekiojusias nesėkmes. Valdo Knyzelio/lff.lt nuotr.

Dar daugiau – jis tai padarė mažiau nei per pusvalandį žaidimo, nuo pirmojo kėlinio vidurio iki antrojo pradžios. Britų žiniasklaida panašiu atveju rėktų: penkių žvaigždučių Razulis nuskandino „Dainavą“, ar kaip nors panašiai. Pats puolėjas, kuris dabar „SMScredit.lt A lygoje“ yra įmušęs šešiskart ir tik vienu įvarčiu nusileidžia snaiperių klasifikacijos lyderiui „Šiaulių“ gruzinui Georgijui Alaverdašvili, savo benefisą vertina žemaitiškai santūriai. – Penki įvarčiai per vienerias rungtynes. Didžiuojiesi? – savaitraštis „15min“ paklausė E.Razulio. – Nemanau, kad reikia tuos įvarčius sureikšminti. Apie tai ir po rungtynių kalbėjome. Nieko išskirtinio neįvyko. Reikia žiūrėti, kas bus toliau. – Ar anksčiau esi įmušęs penkis įvarčius per rungtynes?

Aš manau, kad ne vien pinigai lemia rezultatus. Esu įsitikinęs, kad, jei neturėtume K.Sarsanijos, nei būtume taip startavę, nei užimtume tą vietą, kurią užimame dabar. Aukšto lygio specialis-

– Gal antroje lygoje ar vaikų varžybose. A lygoje – tikrai ne. – Pirmose trejose čempionato rungtynėse, kurių dvejos „Atlantui“ susiklostė labai sėkmingai, neįmušei. Po to – šeši tikslūs smūgiai per dvejas rungtynes. Forma gerėja? - Gal. Grįžę iš stovyklos Turkijoje iš pradžių turėjome pratintis prie dirbtinių aikščių. Kitas dalykas – daug priklauso ir nuo sėkmės. Gerai, kai realizuoji visas progas, kurias turi. – Šio sezono pradžioje pirmą kartą sulaukei kvietimo į nacionalinę rinktinę. Kontrolinėse rungtynėse Albanijoje įmušei, bet jausmas turbūt buvo dviprasmiškas? – Taip, sėkmingai įsijungiau į žaidimą po keitimo, įmušiau įvartį, todėl buvo visai smagu. Bet pats rungtynių rezultatas 1:4 – apmaudus. – Ką pasakytum apie naująjį „Atlanto“ trenerį Konstantiną Sarsaniją? – Turbūt per karjerą nesu dirbęs su tokio lygio specialistu. Daugelis žmonių, vertindami mus, pirmiausia kalba apie pinigus, kuriuos klubas turi.

Jeigu įmušiu 40 įvarčių, turbūt sudominsiu stipresnių lygų klubus.

Pirmas kreditas iki 1000 Lt

NEMOKAMAS. Kiek pasiskolinsi, tiek ir grąžinsi! Kreditą per 15 min. gali gauti www.smscredit.lt, kioskuose „Lietuvos spauda“ bei parduotuvėse „R-Kiosk“.

tas, geras žmogus. Iš tų trenerių, su kuriais dirbau, gal tik Saulius Vertelis man padarė tiek įtakos. – S.Vertelis buvo tavo pirmasis treneris? – Taip, esu iš Mažeikių, ten S.Vertelio treniruojamas ir pradėjau žaisti. – Ar atsimeni tą futbolo bumą Mažeikiuose, kai „Romar“ futbolininkai stadione per kiekvienas rungtynes surinkdavo tūkstančius žiūrovų? – Atsimenu. Kai „Romar“ žlugo, S.Vertelis surinko mus į vaikų komandą. Rezultatai buvo geri. Tos komandos žaidėjai – Rytis Leliūga iš „Žalgirio“, Aurimas Vertelis iš „Ekrano“, Vaidas Pocevičius iš „Kruojos“ – ir dabar sėkmingai žaidžia A lygoje. – Vėliau buvo Rusija. Į Samaros „Krylja sovetov“ išvykai sulaukęs vos šešiolikos

ir praleidai šiame klube penkerius metus. Kaip vertintum tą laikotarpį? – Pirmi du sezonai buvo geri, kalbėjo, kad netrukus būsiu pasirengęs žaisti pirmoje klubo komandoje. Bet paskui pasipylė traumos. Be to, gal per jaunas išvažiavau – kamavo namų ilgesys, kurį jaučia ne tik šešiolikmečiai žaidėjai. Gal ir užsibuvau Rusijoje per ilgai, gal nereikėjo ten tiek metų sėdėti. – Ar planuoji įleisti šaknis Klaipėdoje ilgesniam laikui?

Naujausias sporto žinias rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/sportas

– Futbolininko gyvenimas toks, kad nie niekada nežinai. Kontraktą esu pasirašęs me metams su galimybe jį pratęsti dar vienam sezonui. Bet jeigu įmušiu 40 įvarčių, turbūt sudominsiu stipresnių lygų klubus. Kita vertus, gali būti ir taip, kad sezono pabaigoje turėsiu tuos pačius šešis, kuriuos esu įmušęs dabar. – Uostamiestyje gyveni su šeima? – Taip, vedžiau pernai. Klaipėdoje nuomojamės butą. – Balandžio pradžioje atšventei 27-ąjį gimtadienį. Ar galima sakyti, kad dabar daliji gimtadienio dovanas pats sau? – Taip, malonias dovanas. Užpernai sužaidžiau gerą sezoną „Kaune“, pernykštis „Atlante“ nebuvo sėkmingas. Bet jei tęsis taip, kaip yra dabar, gal šis sezonas ir praėjusių metų įspūdžius kompensuos.


Lietuvoje pirmą kartą vyks Nacionalinis aludarystės egzaminas Lietuvos alaus mėgėjai jau šią gegužę pirmą kartą istorijoje turės progą pasitikrinti savo žinias apie alaus gamybą unikaliame Nacionaliniame aludarystės egzamine. Egzamino iniciatorius – moderniausia Baltijos šalyse „Utenos alaus“ darykla. Nacionalinį aludarystės egzaminą iš viso sudarys dvi dalys - teorinė ir praktinė. Iš pradžių – gegužės 17 d. – specialiai sukurtoje interneto svetainėje bus sprendžiamos teorinės užduotys apie šiuolaikinę aludarystę. Kitame egzamino etape dalyvaus tik 30 geriausiai teorines užduotis išsprendusių alaus mėgėjų, kurie praktinį egzaminą spręs birželio 1 d. „Utenos alaus“ darykloje įkurtame Šiuolaikinės aludarystės centre. Ten geriausieji iš geriausiųjų galės praktiškai pagilinti savo žinias apie alų ir jo gamybą – vyks speciali ekskursija, profesionali degustacija, susipažinimas su skonio voratinkliais bei nugalėtojų apdovanojimai. Nugalėtojams bus suteikta neeilinė galimybė apsilankyti „Alaus akademijoje“ Didžiojoje Britanijoje, kur jie bus mokomi alaus ir maisto derinimo ypatumų, detaliai susipažins su skirtingo alaus gamyba bei išmoks alaus degustavimo meno. Šiuolaikinei aludarystei pristatyti „Utenos alaus“ darykloje įkurto Šiuolaikinės aludarystės centro misija – gerinti visuomenės supratimą apie alaus gamybą ir jo vartojimo kultūrą. Centre išsamiai pristatomas šiuolaikinis alaus gamybos procesas – nuo kokybiško į daryklą atkeliaujančio salyklo, tyro vandens iš nuosavo gręžinio iki pat išpilstymo. Centre veikia interaktyvi „Utenos alaus“ daryklos istorijos ekspozicija, o pageidaujantys gali dalyvauti ir profesionalioje alaus degustacijoje. „Labai džiugu matyti žmones, kurie apsilankę mūsų centre gerąja prasme „suserga“ jo idėja – ir tie, kurie atvyksta nusiteikę geranoriškai, ir tie, kuriems kyla įvairių abejonių. Šiuolaikinės aludarystės centre mes ne tik bendraujame, kalbame, diskutuojame, atsakome į visus kylančius klausimus, bet ir griauname mitus, prisidedame prie alaus kultūros kūrimo Lietuvoje, užsiimame

švietėjiška veikla, pasakojame apie šiuolaikinę aludarystę“, – teigia šiam centrui vadovaujantis alaus kultūros ir kokybės specialistas Jonas Lingys.

KAIP SENOVĖJE, TIK MODERNIAI „Utenos alaus“ daryklos vadovo Mariaus Šveistrio teigimu, dalis visuomenės nepagrįstai įsibaiminusi šiuolaikinių technologijų įvairiose srityse, ypač maisto pramonėje. Ne išimtis ir aludarystė, kuriai priskiriama iš piršto laužtų mitų. „Norime atverti vartotojams akis ir pasakyti, kad šiuolaikinė aludarystė nėra baubas ir juo labiau nėra sintetika. Šiuolaikinė aludarystė apima visa tai, kas yra geriausia tradicinėje aludarystėje, ir papildo ją šiuolaikinėmis technologijomis, kokybės kontrole bei naudoja tik aukščiausios kokybės žaliavas. Modernioje darykloje alus verdamas iš tų pačių natūralių žaliavų kaip ir senovėje – salyklo, apynių, mielių ir vandens. Iš esmės nesiskiria ir procesas: alus verdamas uždarame katile, fermentuojamas, brandinamas ir galiausiai išpilstomas. Skirtumas tas, kad norėdami savo vartotojams garantuoti ne tik gero, bet ir visuomet tokio pat skonio alų, privalo-

me naudojamas žaliavas ir procesus labai kruopščiai tikrinti“, – pasakoja M. Šveistrys. Šiuolaikinės aludarystės pradžia laikomas XIX amžius, kai pasiremdami mokslo atradimais aludariai išmoko tinkamai parinkti ir deramai panaudoti vieną svarbiausių alaus sudedamųjų dalių – mieles. „Mielės – kiekvieno aludario turtas. Jei tyras šaltinio vanduo sukuria alaus skonio pagrindą, apyniai suteikia jam kartumo, o salyklas – kūningumo ir saldumo, tai mielės yra tarsi viso šio orkestro dirigentas. Koncerte labai svarbu, ar orkestras supranta ir klauso dirigento. Taip ir alaus gamyboje – nuo mielių veikimo priklauso, kokio harmoningo skonio ir aromato bus alus“, – sako „Utenos alaus“ daryklos vadovas. Mielės – tai maži mikroorganizmai, saldžią ir tirštą alaus misą paverčiantys putotu jaunu alumi. Mūsų protėviai apie šį procesą nieko nežinojo, tad alaus fermentavimas jiems atrodė tikra magija. Pirmieji aludariai neturėjo ir mikroskopų, kuriais galėtų pamatyti milijonus mažyčių savo pagalbininkų – mielių organizmų. Jiems atrodė, kad reikia sumaišyti tam tikrus skysčius – ir saldi misa virs alumi. Tad iš kartos į kartą buvo perduodamas

specialus šaukštas misai maišyti – ant jo galo tiesiog buvo nusėdusių mielių. XIX amžiaus pabaigoje buvo pradėtas kurti pasaulinis mielių bankas, iš kurio mieles perka viso pasaulio alaus daryklos.

ALUS NE TIK LIETUVOS VARTOTOJAMS Šiuolaikinė aludarystė ir „Utenos alaus“ darykla neįsivaizduojama ir be daugybės kitų dalykų: aukščiausios kokybės miežių bei apynių, reikiamos įrangos ir, žinoma, be joje dirbančių aludarių, kurių kvalifikacija nuolat tikrinama ir tobulinama Skandinavijos aludarių mokykloje, kur teorinės aludarystės mokslo žinios derinamos su praktiniais užsiėmiais. Didžia dalimi būtent šių profesionalų nuopelnas, kad „Utenos alus“ verdamas darykloje, kuri šiuo metu laikoma viena pažangiausių „Carlsberg“ grupės daryklų visoje Europoje. Ji tiekia alų ne tik Lietuvos vartotojams, bet ir gamina tarptautinių prekės ženklų produktus Skandinavijos bei Šiaurės Europos valstybėms. Be to, kitoms „Carlsberg“ grupės įmonėms „Utenos alaus“ darykla įvardijama kaip pavyzdinė dėl ypatingos tvarkos, puikiai organizuoto darbo ir itin gerai suderintų gamybos procesų.


16 | Kultūra

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Lietuvos kinas:

pinigų – katės ašaros, intrigų – už milijardą Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Valstybės parama tęstiniams kino projektams jau išdalyta, tačiau dotacijos naujoms kino juostoms nepaskirstytos – Kino taryba vis dar vertina paraiškas. Kandidatų net 90, o pinigų gaus vos keli. Išorėje demonstruojama olimpinė ramybė, o užkulisiuose verda plėšri kova. Įvertinęs Kino tarybos rekomendacijas ir vykdydamas ankstesnius įsipareigojimus kūrėjams Lietuvos kino centras (LKC) skyrė valstybinį finansavimą penkiems filmų tęstinės gamybos projektams. 1,196 mln. litų atiteko veiksmo komediją „Londonas – Vilnius – Bankokas: Skrydis atidėtas“ sukančiam režisieriui Emiliui Vėlyviui. Pernai Kultūros ministerija šiai kartu su Didžiosios Britanijos kūrėjais filmuojamai kino juostai, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Holivudo žvaigždė Vinnie Jonesas, buvo skyrusi 804 tūkst. litų. Nacionalinė filmo premjera planuojama kitų metų sausį. Mariaus Ivaškevičiaus vaidybiniam pilnametražiam filmui „Santa“ valstybė skyrė 255,6 tūkst. litų. Filmo premjera, kuri buvo planuota kovą, nukelta į rudenį. Dar 460,6 tūkst. litų skirta ilgo metro filmo srityje debiutuojančio režisieriaus Igno Jonyno juostai „Lošėjas“. Dokumentinio pilnametražio filmo „Luckus“, režisuojamo Giedrės Žickytės, projektui LKC atriekė 101,2 tūkst. litų, o bendrovės „Vilanima“ animacinio trumpametražio filmo „Laimė–nelaimė“ projektui – 70 tūkst. litų.

Naujo E.Vėlyvio filmo, kuriame vaidina Holivudo žvaigždė V.Jonesas, kūrimui iš valstybės aruodo skirti 2 mln. Lt. P.Makausko nuotr.

Pelningiausi lietuviški filmai 1. „Tadas Blinda. Pradžia“ Pajamos (Lt)

3 712 226

2. „Valentinas vienas“ Pajamos (Lt)

2 534 280

3. „Zero II“ Pajamos (Lt)

934 640

4.„Nuodėmės užkalbėjimas“ Pajamos (Lt)

697 086

5.„Miegančių drugelių tvirtovė“ Pajamos (Lt)

684 461

Visi minėti projektai jau baigiami filmuoti. Pinigai reikalingi filmų pabaigtuvėms, vadinamajai postprodukcijai. „Finansinę paramą gavo tie filmai, kuriuos į gamybą paleido ankstesnės kadencijos Kino taryba. Valstybė tiesiog baigia vykdyti sutartinius įsipareigojimus“, – aiškino buvęs Kino tarybos narys, kino kritikas Edvinas Pukšta. Tuo metu dotacijos naujiems kino projektams nepaskirstytos – Kino taryba vis dar vertina paraiškas. Pasitraukė dėl spaudimo? Žadama, kad valstybės paramos nusipelnę naujieji kino projektai bus paskelbti balandžio viduryje. Bent tokį optimizmą demonstruoja LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas.

Tuo metu Kino tarybos narys, filmų gamintojas Ramūnas Škikas atsiduso: „Turime net 90 paraiškų. Manau, rezultatai paaiškės tik balandžio antroje pusėje.“ Kino tarybos pirmininkė, kino centro „Skalvija“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė atkreipė dėmesį, kad paraiškų vertinimas užtruko, nes jis reikalauja ypatingo kruopštumo. „Kiekvieną projektą turime įvertinti ne tik balais pagal tam tikrus kriterijus, bet ir parašyti argumentus. Jaučiame atsakomybę už kiekvieną litą“, – tikino S.Žalneravičiūtė. Savaitraščio „15min“ žiniomis, darniam tarybos darbui koją kiša ir vidinės įtampos. Iš vos pora mėnesių veikiančios tarybos jau pasitraukė paties LKC vadovo į tarybą deleguotas kino scenaristas 75 metų Pranas Morkus. Kalbama, kad jis neišlaikė spaudimo ir nenorėjo toliau dalyvauti interesų kovoje dėl pinigų, kuriuos reikėtų nukreipti tam tikriems kino projektams. „Tokių aplinkybių negirdėjau. Oficialiame paaiškinime P.Morkus rašė, kad pareigų atsisako dėl laiko stokos – tarybos darbui jo reikia daugiau nei visi tikėjomės. Tačiau visko gali būti, žmogus gali turėti asmeninių priežasčių, kurios ant popieriaus nepatenka. Galų gale man irgi nėra malonu, kai mus dar net nepradėjusius darbo taršo dėl neva nekompetencijų. Visada taip bus, nes kino pasaulis labai persmelktas intrigų“, – prisipažino Kino tarybos pirmininkė. Ji pasakojo, kad šiuo metu tarybos nariai darbui renkasi dukart per savaitę ir sugaišta po daugiau nei tris valandas. Bandymai prakišti senus projektus Iš viso šiemet kino projektams planuojama paskirstyti 7,245 mln. litų valstybės lėšų. Pateikdami paraiškas paramai gauti pilnametražių filmų kūrėjai iš esmės visada prašo maksimalios sumos – maždaug 2,1 mln. litų. „Mažiau paimti kažkodėl niekas nebenori. Visi pretenduoja į tas leistinas kvotas,


Kultūra | 17

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Maža, bet susiskaldžiusi industrija Arūnas Matelis, režisierius, kinematografininkų sąjungos narys, Dokumentininkų gildijos patikėtinis „LKC dar tik ieško savo vietos, todėl jo atžvilgiu būčiau kantresnis. Ar LKC veikia efektyviai ir kokių korekcijų reikėtų, bus galima pasakyti rudenį, kai matysime, kas ir kokiomis sąnaudomis nuveikta. Turime suprasti, kad problema – ne LKC ir ne Kino taryboje. Tragedija yra tai, kad mūsų valstybėje kultūros vieta tokia žema, kad net nėra apie ką kalbėti. Situacija nepasitaisys, kol valstybė negalės garantuoti, kad kasmet sukursime po 5–6 vaidybinius ir apie 15 dokumentinių filmų. Dar viena problema, kad kino industrijoje veikia labai skirtingos grupės: lietuviška kino tapatybe bei kultūra besirūpinantys kino menininkai ir lietuvišką kiną kuriantys prodiuseriai, kinu kaip verslu užsiimantys platintojai ir kino paslaugų užsienio kompanijoms teikėjai. Visų jų interesai skirtingi, todėl dažnai kino kūrėjų prioritetai disonuoja su kino verslininkų interesais.“

nes pigiau, pasirodo, filmai nekainuoja – kainuoja tiek, kiek leidžiama paimti pagal įstatymus. Todėl daugelis filmų Lietuvoje vis dar neišnaudoja rezervo ir nesuvokia, kad didelę dalį pajamų galima surinkti iš žiūrovų – parduodant bilietus“, – stebėjosi E.Pukšta. Jis apgailestavo, kad didžioji dalis kino kūrėjų Lietuvoje yra įpratę gyventi iš valstybės pinigų, neieškodami alternatyvių lėšų surinkimo būdų. „Absurdiška galvoti apie filmo finansavimą, neskaičiuojant, kiek jis gali uždirbti pinigų. Tikiuosi, kad su dabartinės Kino tarybos sprendimais negrįšime į tuos laikus, kai buvo remiami filmai, reikalingi ne žiūrovui, bet jų pačių kūrėjams. Turiu įtarimų, kad šiemet bus bandoma prakišti senus projektus, kurie nesulaukė ankstesnės tarybos palaikymo“, – atvirai nuomonę reiškė E.Pukšta. Po stalu – pasjanso dėlionės E.Pukšta iškėlė prielaidą, kad šiemet daugiau nei 2 mln. litų valstybės paramą gaus projektas, mažiausiai dukart atmestas ankstesnės tarybos. „Manau, jis laimės pirmą vietą, nes ši taryba sudaryta taip, kad būtų palanki vienam iš režisierių. Tai – tas žmogus, kuris aktyviausiai prisidėjo prie Kino įstatymo ir Kino tarybos nuostatų kūrimo, eliminavo momentus, kurie jam trukdė gauti paramą anksčiau. Kino taryba sudaroma iš kino meno kūrėjų, profesionalių vertintojų ir filmų gamintojų atstovų, iš žaidimo pašalinus platintojus ir rodytojus. Kino pramonės ir Kino rodytojų asociacijos galėjo teikti savo kandidatus, bet tarp jų negalėjo būti nė vieno rodytojo ar platintojo“, – stebėjosi kino kritikas.

E.Pukšta: „Turiu įtarimų, kad šiemet bus bandoma prakišti senus projektus, kurie nesulaukė ankstesnės tarybos palaikymo.“ Jis priminė Audriaus Juzėno trejus metus kuriamą filmą „Ekskursantė“, kino teatrų sales turėjusį pasiekti dar kovą. Premjera – ir vėl atidėta. „Kur dabar šis filmas? Jo nėra, bet niekas nieko nedaro. O kodėl? Todėl, kad nėra atsiskaitymo sistemos. Tikėjausi, kad būtent ją ir sukurs LKC, tačiau esu nusivylęs – viskas liko taip pat, tik tai, kas anksčiau buvo tvarkoma Kultūros ministerijoje, dabar persikėlė į Z.Sierakausko gatvę. Kai kas žaidžia nematomus žaidimus prie kortų stalo ir dėlioja pasjansą. O LKC pasidavė šiai įtakai“, – konstatavo E.Pukšta.

Keis paramos skyrimo tvarką LKC direktorius R.Kvietkauskas nesupranta, kodėl Kino tarybos sprendimų teisingumu abejojama tada, kai jų dar nėra: „Pripažinkite, kad toks susijaudinimas, tarybai net nepateikus sprendimų rezultatų, irgi kelia tam tikrų klausimų.“ Kad visiems geras nebūsi, R.Kvietkauskas sakė žinojęs dar prieš LKC įsteigimą. „Kultūros sektoriuje esu ne naujokas, tačiau tai, kad nepriklausiau kino bendruomenei, suteikia man tam tikrą laisvę išgirsti visus – liberalaus ir galbūt konservatyvesnio požiūrio į kiną šalininkus. Kai kurie kino pramonės atstovai įsivaizduoja, kad jų lūkesčiai pateisinami tik tuo atveju, jei priimami tik jų pasiūlymai. Tačiau LKC yra valstybės institucija, kuri turi ginti viešąjį interesą, ieškoti kompromisų ir priimti visiems daugiau ar mažiau priimtinus sprendimus“, – paaiškino R.Kvietkauskas. Vis dėlto jis neneigė, kad šiandienė kino pramonės finansavimo tvarka reikalauja pertvarkos. Valstybinės paramos sistema esą turėtų būti lankstesnė, kad būtų galima užtikrinti didesnį lietuviškų filmų skaičių. Be to, kalbama apie galimą finansavimo mechanizmą, skirtą mažesnio biudžeto filmams. Taip pat bus siekiama, kad net ir dideli projektai būtų įvykdomi per daugiausia dvejus metus. LKC netrukus dirbs 15 žmonių. Jų atlyginimams per metus numatyta 523 tūkst. litų. Daugiau kultūros naujienų rasite nuskaitę šį kodą 15min.lt/kultura


18 | Reportažas

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Rusnės stebuklas Aurelija Kripaitė a.kripaite@15min.lt

„Rusnės atgimimas tik prasideda. Tik dabar žmonės pradeda suprasti, kokioje puikioje vietoje gyvena“, – įsitikinęs leidėjas, kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas, palikęs savo namus Klaipėdoje ir su šeima apsisprendęs persikraustyti į Rusnės salą. Žemyninės Lietuvos gyventojai ne visada supranta rusniškius. „Kodėl jie nesikelia kitur, kodėl kasmet vis verkia?“ – klausiama po kiekvieno potvynio pamaryje. „Mes neverkiame dėl potvynio. Mes juo džiaugiamės“, – atremia Rusnės bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininkas Raimondas Plikšnys. Šešių vaikų tėvas džiaugiasi, kad savo atžalas gali auginti gamtoje. Kaimo turizmo verslą puoselėjantis daugiavaikis tėvas didžiuodamasis pasakoja apie jo sodybą supančius vandenis: „Žmonės atvažiuoja ir dar pinigus mums moka,

RUSNĖ

ŠILUTĖS RAJONAS

Istorija Į Rusnę veda tik vienas kelias – tiltas per Atmatą. Visur kitur plyti vanduo. A.Kripaitės nuotr.

kad galėtų pagyventi gamtoje. Tai ar yra ko verkti?“ Net dangus neužterštas R.Plikšnys žino, kas yra miesto ritmas: Šilutėje gimęs vyras gyveno ir Vilniuje, ir Kaune, ir Šiauliuose. Vedęs rusniškę nusprendė

PROJEKTAS, PADEDANTIS MOTERIMS GRĮŽTI Į DARBO RINKĄ Kauno moters užimtumo informacijos centras kartu su partneriais sėkmingai įgyvendina projektą „Socialinės atskirties mažinimas ugdant bendruosius ir profesinius įgūdžius“. Pagrindinis projekto tikslas – ugdyti socialinės rizikos ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų socialinius bei profesinius įgūdžius, didinant jų motyvaciją ir skatinant aktyvų įsitraukimą į darbo rinką. „Planuojama, kad per dvejus projekto įgyvendinimo metus Kaune, Alytuje ir Šakiuose mokymuose dalyvaus 170 socialinės rizikos šeimų narių, neįgaliųjų bei globos namų auklėtinių. Jiems bus suteikta kompleksinė pagalba, siekiant įtraukti į darbo rinką. Planuojama, kad 50 projekto dalyvių sėkmingai susiras darbą“, – pasakoja Kauno moters užimtumo informacijos centro direktorė Jūratė Puidienė. Projekto vadovė Monika Čepienė džiaugiasi, kad projektu ypač domisi Kauno ir Alytaus miestų gyventojai. Projekto dalyvių aktyvinimas ir įtraukimas į darbo rinką prasideda nuo individualių konsultacijų, kurių metu jie vertina savo asmeninius profesinius gebėjimus, darbo motyvaciją ir naujas įsidarbinimo galimybes. Vėliau projekto dalyviai gali dalyvauti penkiuose mokymuose, skirtuose tobulinti bendruosius įgūdžius, tokius kaip sėkminga darbo paieška, psichologinė motyvacija, teisinis raštingumas, kompiuterinis raštingumas ir užsienio kalba. Projekto vadovė pažymi, kad ilgesnį laiką darbo rinkoje nedalyvaujantys asmenys praranda ne tik profesines žinias ir įgūdžius, bet ir socialinius įgūdžius, būtinus įsidarbinant ir siekiant išlikti darbo rinkoje, o bendrieji mokymai padeda vėl pasitikėti savo jėgomis, išmokti, kaip tinkamai pristatyti save darbdaviui, veiksmingiau tobulinti jau turimą kvalifikaciją. Projektas ypač naudingas tuo, kad jo dalyviai gali įgyti ir darbo rinkoje patrauklias profesijas arba gauti žinių, kaip pradėti savo verslą. Šiuo metu projekto veiklose dalyvauja daugiau kaip 100 asmenų. Projekto vadovė džiaugiasi, kad jau 7 asmenys susirado darbą ir sėkmingai įsijungė į darbo rinką. Projektas finansuojamas pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto VP1-1 „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ priemonę „Socialinės rizikos ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracija į darbo rinką“. Dėl išsamesnės informacijos apie projektą ir galimybę dalyvauti projekto veiklose teirautis telefonu Kaune – 867405405. Užsk. Nr. 308106

nebesiblaškyti ir šaknis įleisti saloje. „Geresnio gyvenimo kaip čia nėra, net jei prasideda potvynis. Atveri duris ir čia pat – vanduo. O kas mieste? Liftų girgždesys, automobilių triukšmas. Gyventi reikia ne ten, kur papuola, o kur nori“, – moko R.Plikšnys. Didžiausiu salos privalumu jis

Rusnė visada turėjo savitą veidą, savo specifiką. Jau XVI a. ji laikyta gražia gyvenviete, taip – „Ein fein Kirchdorf“ – ją pavadino žinomas Prūsijos kartografas K.Hennenbergeris. Kitas vokietis O.Glagau apie Rusnę rašė taip: „Kad būtų miestas, turginiam Rusnės miesteliui betrūksta miesto vardo ir glaudesnio užstatymo: Rusnėje apie 3 000 gyventojų, ji yra nelyginant Klaipėdos priešuostis. Iš jo į Klaipėdą leidžiasi keleivinės valtys, baidokai ir didžiuliai sieliai.“

laiko saugumą. Į Rusnę veda tik vienas kelias – tiltas per Atmatą. Visur kitur plyti vanduo, tad rusniškiai išsyk pastebi įtartinus atvykėlius. „Miesto ritmas – alinantis, į mirtį varantis. Tai ypač pajunti vyresniame amžiuje. O čia net dangus neužterštas – visas žvaigždynas atsiveria“, – šypsosi leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas K.Demereckas. Jo


Reportažas | 19

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

R.Plikšnys: „Mes neverkiame dėl potvynio. Mes juo džiaugiamės.“

Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia sovietmečiu buvo atiduota pagalbinei internatinei mokyklai.

butas Klaipėdoje, daugiabučio aštuntajame aukšte, vis dar tuščias – kraštotyrininkas nebeketina ten sugrįžti. Į miestą nebesigręžioja ir į Rusnę prieš kelerius metus iš Šilutės su šeima atsikraustęs laivadirbys Simas Knapkis. „Atsikraustėme čia dėl vaikų. Čia gi kaimas – puiki vieta augti. Na, taip, kelias savaites per metus esame užliejami. Bet žmonės gyvena Neringoje – jiems kasdien tenka keltais keltis. Ir nieko“, – aiškino laisvalaikiu buriuojantis jaunas vyras. Jam tik gaila, kad tokių naujakurių kaip jis Rusnėje nedaug. Kur kas daugiau tokių, kurie nekilnojamąjį turtą čia perka tik vasarą. Susirentė tvirtus trobesius „Rusnė – tikras stebuklas. Čia nėra tokios prabangos, kaip Kuršių nerijoje. Bet čia – daug geriau“, – įsitikinęs K.Demereckas. Šilutėje gimęs ir augęs vyras iki šiol prisimena, kaip nuo gimtojo miesto pačiūžomis čiuoždavo iki Rusnės.

Daug rusniškių prisiduria žūklaudami, nuomodami laivus.

Kraštotyrininkas atkreipia dėmesį į rusniškių būstus – prieš šimtmetį statyti namai beveik nepakitę. Pro Rusnę Nemunu buvo plukdomi sieliai iki Klaipėdos uosto, iš kurio gabenti į Angliją. Sunkesniais metais, kai nebuvo paklausos, mediena likdavo saloje, kur veikė kelios lentpjūvės. Vietos gyventojai iš tos medienos ir susirentė tvirtus trobesius. „Rusnėje iki šiol išliko unikalus žibintas, grindinio akmenys. Šilutėjė gyventojai po akmenį grindinį išsinešiojo, o čia išliko nepakitęs, kaip ir prieš šimtą metų“, – pasakojo R.Demereckas. Siekia tapti kurortu Rusnė XIX a. pradžioje buvo kurortas. Prieš kelerius metus rusniškiai apsisprendė vėl siekti kurortinės teritorijos statuso. Rusnėje gimusi ir augusi, čia šeimą sukūrusi miestelio seniūnė Dalia Drobnienė įsitikinusi, kad toks statusas padėtų pritraukti turistų, bet nesuvaržytų ir vietinių gyvenimo. „Kad gautume šį statusą, reikia dar atlikti nemažai namų darbų. Turime visi kartu tam ruoštis“, – kalbėjo seniūnė. Rusnėje jau trylika metų veikia kaimo turizmo bendruomenė, vienijanti dešimt sodybų. Vienos sodybos šeimininkai neseniai nutraukė veiklą ir emigravo į Vokietiją. Kitos sukasi kaip kuri – vieni svečius priima tik kai šilta, kiti atviri ištisus metus. XXI amžiaus gėda Pastarąjį dešimtmetį rusniškių gretos sparčiai retėjo ir dabar čia gyvena tik apie 1700

žmonių. „Dalis emigravo, o verslininkai atsitraukė – sudėtinga plėtoti veiklą potvynio zonoje. Didžiausia bėda – kelias į Šilutę. Nieko mums nereikia, tik kad 400 m kelio atkarpa būtų paaukštinta. Nuolat apsemiamas kelias yra XXI amžiaus gėda. Ne mums vieniems to kelio reikia. Reikia ir atvykstantiems į Rusnę žmonėms“, – kalbėjo seniūnė. Kol kas rusniškiai girdi tik pažadus, kad estakada bus pastatyta. Tačiau potvyniui

atėjus vėl tenka stypsoti eilėse prie per apsemtą kelio ruožą keliančių vilkikų. Kuo rusniškiai verčiasi? Dirba žemės ūkio bendrovėje, pagrindinėje bei specialiojoje mokyklose, stalių ceche, dalis prisiduria žūklaudami, taip pat iš turizmo. Kiti dirbti kasdien važiuoja į už 8 km esančią Šilutę ar beveik už pusšimčio kilometrų esančią Klaipėdą. „Visus čia vienija viena – rusniškiai myli vandenį. Pati be vandens negaliu nė dienos. Kai išvykstu kur – vis ilgiuosi marių“, – šyptelėjo D.Drobnienė.


20 | Skelbimai

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

VILNIUS

KAUNAS

NACIONALINIAI SKELBIMAI


Profesija | 21

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Kosmoso teisė prasideda Žemėje

Viena vadovėlio pastraipa pakeitė jaunuolio gyvenimą

Kosmoso teisė – neįprasta specialybė. Ypač lietuviams. Tačiau būtent studijos Lietuvoje baltarusiui Artiomui Anisimovui atvėrė vartus į sudėtingą, tačiau įdomią sferą. 26-erių vaikinas yra vienas iš 50 žmonių pasaulyje, turinčių kosmoso teisės išsilavinimą. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia Daškevičiūtė d.daskeviciute@15min.lt „Esu gimęs balandžio 12-ąją, Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną“, – amerikietišku akcentu pokalbį pradėjo A.Anisimovas. Įgyvendino vaikystės svajonę A.Anisimovo istorija prasidėjo mažame Baltarusijos mieste. Studijuodamas vidurinėje Artiomas pagal mainų programą metams išvyko mokytis į JAV. Grįžęs nusprendė studijuoti tarptautinę teisę. Vaikinas kelis semestrus mokėsi Baltarusijos teisės universitete, bet susidomėjo tarptautinės ir europinės teisės studijomis Vilniuje esančiame Europos humanitariniame universitete (EHU). 2007-aisiais vaikinas ten įstojo ir atvyko į Lietuvą. Paskutiniais studijų metais viena iš disciplinų A.Anisimovui buvo tarptautinė viešoji teisė, o viena iš jos sferų – oro teisė. „Knygoje buvo vienas – tiesiogine to žodžio prasme! – paragrafas apie kosmoso teisę, ir jis viską pakeitė. Pirma, suvokiau, jog toks dalykas egzistuoja, antra, supratau, kad tai yra dalykas, kuriuo aš noriu domėtis“, – prisipažino baltarusis. Baigiamąjį bakalauro darbą A.Anisimovas nusprendė rašyti apie legalų kosmoso turizmą. Aplinkiniai to rimtai nepriėmė, reagavo skeptiškai ir laidė juokelius. O ir medžiagos apie tai buvo labai mažai. „Teko pačiam daug nuveikti, rašyti laiškus įvairioms su kosmosu susijusioms tarptautinėms organizacijoms, įstaigoms ir prašyti prieinamos informacijos. Paklaustas, kodėl pasirinko tokią sritį, A.Anisimovas atsakė: „Kosmosas mane visada žavėjo. O sužinojęs apie kosmoso

A.Anisimovas: „Svajonių darbas – tai hobis, už kurį labai daug moka.“ teisę, supratau, jog tai būdas panaudoti aistrą kosmosui ir tapti kosmoso teisininku. Tai visiškai nauja sritis, pradėta tirti 1960 metais JAV. Kosmosas nepriklauso jokiai šaliai, jis neturi teritorijų, jam galioja visiškai kitokios taisyklės. Aš esu sužavėtas ir noriu tam skirti savo gyvenimą!“ Vienintelis užsienietis Baigęs mokslus EHU A.Anisimovas įstojo į vienintelę pasaulyje Kosmoso, kibernetikos ir telekomunikacijos teisės programą Nebraskos teisės universitete. Šias studijas kasmet baigia tik 8–10 žmonių. 2010-aisiais jis buvo vienintelis ne amerikietis absolventas. Po universiteto baigimo išvyko į Vašingtono Kolumbijos apygardą ieškoti darbo. Tačiau JAV su kosmosu susijusi informacija yra kruopščiai saugoma, yra daug nuostatų, draudžiančių užsieniečiams pretenduoti į su kosmosu susijusias darbo pozicijas, nes amerikiečiai susirūpinę dėl technologijų, slaptos informacijos, duomenų bazių saugumo. Neradęs darbo Vašingtone A.Anisimovas persikėlė į Niujorką. Ten atstovavo žmonių, esančių kosmose, interesams, komercinėms įmonėms. „Aš tris mėnesius negalėjau rasti jokio tokio darbo, nes neturėjau amerikietiško paso. Todėl pradėjau dirbti pelno nesiekiančiose organizacijose, mat jos neturi tiek reikalų su slapta informacija“, – apie nelengvą pradžią pasakojo baltarusis.

Nuo 2009-ųjų A.Anisimovas savanoriauja Kosmoso kartos patarėjų taryboje. Tai tarptautinė nevyriausybinė pelno nesiekianti organizacija, įkurta Jungtinių Tautų. Jos idėja – suvienyti jaunus profesionalus, universitetų absolventus, dirbančius kosmoso sektoriuje, ir apsikeisti idėjomis. Vaikinas yra vienas iš dviejų Kosmoso kartos patarėjų tarybos atstovų Jungtinių Tautų ekonomikos ir socialinių reikalų taryboje. Prireikė dvejų metų A.Anisimovui, svajojančiam apie kosmoso teisininko karjerą, teko daug ruoštis Niujorko valstijos teisininkų egzaminui. 2012-ųjų spalį baltarusis gavo leidimą praktikuoti teisę ir tai atvėrė vartus į kosmoso pasaulį. „Man, svetimšaliui, prireikė dvejų metų, kad gaučiau leidimą čia dirbti tokioje sferoje. Taigi tai sunku, bet labai nuostabu“, – džiaugėsi baltarusis. Nuo šių metų pradžios A.Anisimovas dirba kompanijoje „NewSpace Global“. Tai komercinė kompanija, teikianti informacines paslaugas finansų industrijai visame pasaulyje. Veiklą šioje kompanijoje jis pradėjo Teisės departamente, o dėl to, kad gerai moka rusų kalbą ir daug žino apie posovietinę teritoriją, sulaukė pasiūlymo analizuoti kompanijas, orientuotas į rusišką rinką, ir teikti joms informaciją. Gundo didžiuliai pinigai Paprašytas įvardyti svajonių darbą, A.Anisimovas užtruko, kol suformulavo atsakymą: „Svajonių darbas – tai hobis, už kurį labai daug moka.“ Baltarusis teigė, jog bet kuriuo atveju jo tolimesnė karjera bus susijusi su kosmosu. Kosmoso teisės specialistų teikiamos paslaugos brangiai mokamos, todėl A.Anisimovas ketina mokytis doktorantūroje, tobulinti savo įgūdžius, papildyti žinių bagažą. A.Anisimovas pasakojo, kad pasaulyje yra nedaug kompanijų, kurios turėtų kosmoso teisės skyrių. Ateityje baltarusis nori įsteigti profesionalių kosmoso teisininkų firmą. „Jūs – teoretikas. Baigėte kosmoso teisę, dirbate šioje srityje, nors kosmose niekada nebuvote ir gal nebūsite“, – tariau šios istorijos herojui, o jis nusišypsojo. „Viskas, kas nuveikiama kosmose, prasideda čia, Žemėje. Jei nori paleisti palydovą, turi rasti privačią kompaniją, kuri tau jį sukonstruotų. Kad tai įvyktų, reikia pasirašyti kontraktą, numatyti atsakomybes, o tam prireikia mūsų. Tada reikia rasti raketą, kuri nugabentų tą palydovą. Vėl prireikia kosmoso teisininkų. Kai jau turi palydovą, reikia sutarti su valstybe, kuri duoda leidimą jį paleisti, dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų. Tuomet reikia su Vyriausybe aptarti, kurioje vietoje ir į kur tas palydovas galėtų būti paleistas. Kaip matote, reikia sutvarkyti daug reikalų, ketinant pradėti verslą kosmose. Kiekvienas toks kontraktas vertas nuo 30 iki 350 milijonų dolerių. Kai gali nubyrėti pora procentų nuo tų kontraktų, finansine prasme tai labai patraukli sritis“, – sakė A.Anisimovas.


Avinas. Dabar neįmanoma neišgirsti jūsų. Kiti mano, kad kalbate per daug ir per garsiai. Tačiau tai ne jūsų, o jų problema. Nebent tokiu būdu švaistote brangų laiką.

Jautis. Aktyviai bendraudami prarasite nemažai jėgų. Skirkite laiko apmąstymams, užrašykite savo mintis dienoraštyje ir giliau paanalizuokite sapnus.

Dvyniai. Sieksite visus uždegti savo idėjomis, o kaip jas pavyks įgyvendinti – jums mažiausiai rūpi. Svarbiau už viską bus suburti komandą, kuri dega ta pačia idėja.

Vėžys. Jausitės ne savo rogėse, bet niekur iš jų negalėsite pabėgti. Privalėsite traukti tokią dainą, kokią lieps. Ne bėda – kada nors išmuš ir jūsų valanda.

Vertikaliai:

Horizontaliai: Espalanada. Ao. Arina. Amtis. Nano. Libela. Gana. Vika. Ak. Ga. Kant. Asteroidas. Eta. Naras. Siena. Kirasa. Postas. Sns. Ur. Rl. Salamandra. IS. Nai. Uno. Kas. Asidolis. Era. Erata. Abitas. Lasai. Aris. Sės. SS.

Horoskopai

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Oslas. Sanaga. Arba. Pranas. Epulis. Ir. Alina. Tenoras. Eti. Ano. Ketas. Aras. Ina. Vara. Transas. Lino. Kalnai. Daiktinis. Didelė. Samba. Dar. Ar. Oras. Te. Karas. Aulas. Gaila. Sasna. Nitas. Osaka. SAS. Bosais.

22 | Laisvalaikis

Liūtas. Darykite viską, kad jūsų

Mergelė. Geroji žinia ta, kad viskas, ką dabar išgirsite, bus tiesa. Blogoji: jei kas turi sudužti – būtinai suduš. Jums teks rankioti šukes. Būkite atsargūs ir nesusižeiskite!

Kiekvienos dienos os horoskopą rasite Sudarė astrologė V.Budginaitė

Svarstyklės. Nesiseks savo iškalba sužavėti kitų. Dažniau klausykitės, ką jie kalba, nes taip pažinsite save. Taikykite tuos bendravimo būdus, kurie jums neįprasti. Skorpionas. Dėl padažnėjusių ginčų dažniau laikykite liežuvį už dantų. Nesvarbu, kad kitiems norite įrodyti savo tiesą. Rizika viena – visa tai gali būti tik tuščios kalbos. Šaulys. Drąsiai praneškite pasauliui, kas gimsta jūsų vaizduotėje. Pabendraukite su vaikais, kurie jums padės trumpam sugrįžti į vaikystę ir suteiks džiugių akimirkų. Ožiaragis. Užuot įsisukę į nesusipratimų sūkurį, daugiau bendraukite su tėvais ir seneliais. Neplanuota išvyka gali tapti tradicija, padėsiančia suburti jūsų šeimą.

Vandenis. Kalbėsite daugiau už kitus ir rečiau mąstysite, ką kalbate. O išgirsti kitus bus tiesiog neįmanoma. Patarimas: nesuklupkite vaikydamiesi sensacingų naujienų.

Žuvys. Paklauskite savęs: kas jums leidžia sustiprinti savo vertę? Ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Radę tinkamų gairių, sekite jomis niekur nesiblaškydami.

Atsakymas: KONKURENTAS.

akiratis prasiplėstų: uoliai mokykitės ir studijuokite. Išnaudokite ir kitas galimybes, pavyzdžiui, pabendraukite su toli gyvenančiais žmonėmis.

Parengė žurnalo „Oho“ redakcija


15min • 2013 m. balandžio 12 d.

KAUNAS Balandžio 12, 13, 18, 30 d.

VILNIUS Balandžio 13 d.

Kauno Nacionalinio dramos teatro premjera – I.Turgenevo „Mėnuo kaime“

Kolektyvas „Tele bim–bam“ ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Spektaklis „Mėnuo kaime“ žiūrovus nukelia į tingią vasarą kaime. Tačiau idilišką sąstingį netikėtai nutraukia mokytojauti priimto jauno studento atvykimas. Spektaklio kūrėjas – žymaus rusų režisieriaus ir pedagogo P.Fomenkos auklėtinis, daugiausia Maskvoje kuriantis režisierius V.Tertelis. Pagrindinius vaidmenis kuria G.Adomaitis, I.Paliulytė, I.Patkauskaitė, T.Rinkūnas, E.Stancikas ir D.Svobonas. E.Ovčarenko nuotr.

„Tele bim–bam“ – daugiau nei dvidešimt metų gyvuojanti N.Čereškevičienės (nuotr.) laida „vaikams ir nevaikams“ – šeštadienį svečiuosis Kongresų rūmuose. Per savo veiklos istoriją „Tele bim–bam“ kolektyvas sukūrė daugiau nei 70 dainų, o populiariausios – „Mamos suknelė“, „Pupa“, „Voras“, „Baltoji varnelė“, „Tilili“, „Naktelės žiedai“ – šį kartą suskambės šiek tiek kitaip. Koncerto pradžia – 12 val. T.Urbelionio/BFL nuotr.

Orai Lietuvoje

Šiandien

Šeštadienį daugelyje rajonų trumpai palis, naktį bus 1–4, dieną – 7–12 laipsnių šilumos. Sekmadienį oro temperatūra nesikeis, žymesnio lietaus neprognozuojama. Kitos savaitės pradžioje orus lems aukšto slėgio sritis. Kritulių nenumatoma, įdienojus oras šils iki 11–16 laipsnių šilumos. Vilnius

Kaunas

Klaipėda

Šiauliai

Klaipėda

Pasaulyje

5/8

12

10

Madridas

18

Maskva

7

Panevėžys

10

10

Utena

3/9 Kaunas

04-14 d. 3 / 11 Panevėžys

3 / 11 Utena

3/8 Alytus

12

3/9

12 Vėjas Pietryčių

04-13 d. 3/9

3/9

4 / 11

4 / 11

2/8

2/8

3 / 11

3 / 11

04-14 d.

Vilnius

Marijampolė

Marijampolė

12

Londonas

10 4 / 11

21

Berlynas

Šiauliai

04-13 d. 4 / 10

Atėnai

9 Alytus 12

10–12 m/s

Interaktyvus orų žemėlapis: www.orai.lt

Minskas

9

Oslas

1

Paryžius

14

Praha

14

Ryga

8

Roma

19

Stokholmas

5

Talinas

6

Varšuva

14


24 | Pavasaris

15min • 2013 m. balandžio 12 d.

Gamta nežino, ko nori

Šią savaitę Vilniuje dar dribo sniegas.

Dovilė Jablonskaitė d.jablonskaite@15min.lt

Ryte saulė, per pietus sniegas, vakare – bala žino kas. Ožiuodamasis, lyg per prievartą pavasaris vis dėlto skinasi kelią į Lietuvą. Žmogaus atmintis trumpa, bet joje pasikapstęs atrandi, kad istorijoje būta tokių vėlyvų pavasarių, kai sniego iškrisdavo net gegužę.

Klimatas LDK laikais Artūras Dubonis, LDKistorija.lt Ypač didelio ir vėlyvo (gegužės 25 d.) potvynio būta 1382 m. Vokiečių ordino didžiojo magistro heroldas Vygandas Marburgietis kronikoje rašė, kad tų metų žiema buvo šalta ir snieginga, o potvynis apsunkino kryžiuočių žygį Lietuvoje: su vargu keldavosi net per menkiausią upelį. J.Dlugoszas savo „Istorijoje“ apie nepalankias Lietuvos klimato sąlygas parašė taiklią vėsių XV a. antros pusės vasarų charakteristiką: „Tik du mėnesius (…) kiek labiau jaučiama vasara, (…) žmonės suvalo dar nepribrendusius javus ir, netinkamai džiovindami prie ugnies, dirbtiniu būdu suteikę jiems gražią spalvą, subrandina.“

dažniausiai renkasi balandžio antrąją pusę. Šiemet šventę būsimiems jaunavedžiams D.Sugintienė organizuoja balandžio 27-ąją. Kaip ramina klientus, su nerimu stebinčius permainingas meteorologines prognozes? „Balta spalva puošia vestuves, juk balta – vestuvių spalva, – šyptelėjo D.Sugintienė. – Oras, žinoma, svarbu, tačiau tie, kurie planuoja vestuves balandį, labiau žiūri į kainas. Geros nuolaidos nustelbia nerimą dėl oro.“ Vestuvių organizavimo versle D.Sugintienė sukasi 13 metų. „Tiesą sakant, neprisimenu tokio atšiauraus balandžio“, – pastebėjo pašnekovė.

būdavo vargingi, o praėjusį savaitgalį ten buvo 50–80 cm sniego: joks lietus ar saulė jo nenuplikins. Tokio vėlyvo pavasario kaip šiemet tikrai neprisimenu, nors žygius organizuoju jau 40 metų“, – įspūdžiais dalijosi A.Jucevičius. Pavasaris su vėjais ateina Istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas pažymėjo, kad ir XVII, ir XVIII amžiai, vertinant klimato sąlygas, buvo atšiaurūs. Istoriniuose šaltiniuose E.Saviščevas aptiko faktą, kad 1610 metais sniego būta net gegužės pabaigoje. Tiesa, ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje: „Ši detalė užfiksuota pasakojant, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Karūnos kariuomenės stovėjo prie Smolensko.“

Vaikosi nuolaidų Vestuvių planuotoja Diana Sugintienė kasmet turi klientų, amžinos priesaikos žodžius tariančių būtent balandį. Tiesa, vienai svarbiausių gyvenimo švenčių poros

Rekordinis „Snaigės“ sezonas Klimatologai pažymi, kad paskutinį kartą tiek sniego balandį turėjome 1996 metais. Žiema tuomet prasidėjo lapkričio mėnesį, o baigėsi balandžio pabaigoje. Sniego dangos storis siekė 80–90 cm. Tai buvo labai arti absoliutaus sniego dangos rekordo šiuo metų laiku, kuris buvo pasiektas 1931 metais (94 cm). „Snaigės“ slidinėjimo žygius Vilniuje rengiantis Algimantas Jucevičius šį sezoną irgi vadina rekordiniu. „Iki šių metų paskutinė diena, kai susirinkome į žygį, buvo balandžio 9-oji. Šiemet sezono uždarymą planuojame balandžio 21ąją: žygį organizuosiu šį ir dar kitą savaitgalį“, – užtikrino A.Jucevičius. Jis įsitikinęs, kad sniego tikrai užteks dar porai savaičių: „Šalia Vilniaus yra tokia anomalinė vieta: reikia važiuoti Minsko plentu 20 km ir pasukti pagal nuorodą „Senasalis 10 km“. Ten yra Barsukynės kalnas: jau ketvirti metai iki balandžio slidinėjame ten. Tiesa, paskutiniai slidinėjimai ankstesniais metais

15min.lt/aktualu

15min.lt/pasaulis

15min.lt/sportas

15min.lt/gazas.lt

Nuotrauka su liepsnos apimtu „Ryanair“ lėktuvu Kauno oro uoste www.15min.lt/s324425

Istorijos pamokos: Šiaurės Korėjai būtų neprotinga kariauti su JAV www.15min.lt/s323770

Vaidas Čeponis: Europos krepšinio milžinus pančiojo „Žalgirio“ gynyba www.15min.lt/s323609

(Ne)laikinoji duobių sostinė – Kaunas: gatvės virsta bekele www.15min.lt/s324361

Praeityje garsus futbolininkas, ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Benjaminas Zelkevičius prisimena, kad prieš kelis dešimtmečius „Žalgirio“ futbolininkai sezoną pradėdavo aikštėje, kurią dengdavo ne minkšta žolės paklotė, bet storas sniego sluoksnis. „Stadione vykdavo Sovietų Sąjungos futbolo čempionatas – aukščiausio lygio varžybos, mat Sąjungos komandos visada būdavo tarp lyderių, laimėdavo Europos taurę. Prieš pirmąsias sezono rungtynes būdavo pasitelkiama net kariuomenė. Kareiviai dirbdavo dieną naktį, kad nuo sniego išvalytų aikštę: plušėdavo ir su kastuvais, ir su kibirais“, – pasakojo B.Zelkevičius. Prieš pat rungtynes futbolininkai irgi padėdavo kariškiams: „Pasidarbuodavo kastuvais apšilimui, tarsi padėkodami, ir eidavo ruoštis mačui. Pirmos dvejos rungtynės visada vykdavo purve. Tiesa, nepamenu, ar šviežiai pasnigdavo balandį kaip dabar, ar tiesiog žieminis sniegas ilgai neištirpdavo“, – svarstė treneris. Sėja niekur nepabėgs Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Saulius Stirna prisimena metų, kai sėją žemdirbiai pradėdavo tik pačioje balandžio pabaigoje. „Aš, kaip ūkininkas, iš patirties galiu pasakyti taip: kuo pavasaris

Ar skaitei 15min.lt?

I.Gelūno nuotr.

vėlyvesnis, tuo geriau. Po ankstyvo pavasario smarkios šalnos pasipila gegužės pabaigoje ar net birželio pradžioje. O kai pavasaris vėlyvas, gamta tolydžio sušyla ir vėliau nekrečia šunybių“, – savo pastebėjimais dalijosi S.Stirna. Kiek metų ūkininkauja, jis nebesuskaičiuoja. „Jau ir pražilau“, – šyptelėjo ūkininkas ir užtikrino, kad vėluojantis pavasaris neturėtų gąsdinti – gal net išeis į naudą. „Visus tas sniegas baugina visai be reikalo. Saulė vis stipresnė ir tikrai atliks savo darbą – temperatūra kasdien vis kils, nepabėgs tie darbai. Kas iš to, kai pradedame sėją balandžio 5-ąją, o po to dviem savaitėms tenka sustoti, nes orai subjūra – tai pasninga, tai šlapdriba“, – kalbėjo S.Stirna.

B.Zelkevičius: „Kareiviai dirbdavo dieną naktį, kad nuo sniego išvalytų futbolo aikštę.“

BFL nuotr.

Remdamasis istoriografiniais šaltiniais, etnologas Libertas Klimka atkreipė dėmesį, kad XV–XVI a. yra buvę taip, jog Baltijos jūra užšaldavo ir dar ilgai pavasarį ją kaustydavo ledas. Balandis nuo senų laikų vadinamas apgaulingu mėnesiu, kuris pats nežino, ko nori. „Skirtingais metais balandį fiksuojamas net 20 laipsnių skirtumas. Dėl to susidaro vėjas, taigi ir sakoma, kad pavasaris vėjais ateina“, – aiškino etnologas.

15min savaitraštis 2013.04.12  

15min savaitraštis 2013.04.12

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you